Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?
Kada KODĖL taps TODĖL?
Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.
Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.
Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.
Ką pasakytų Matas Valeika?
Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“– turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.
Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.
Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?
Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?
Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.
Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte
O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).
Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).
Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?
Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.
Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.
Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?
Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.
O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.
Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.
Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.
Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.
Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?
Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?
Dabar, kai Rusija įklimpo Ukrainoje, prarasdama ypatingai daug karinės ginkluotės ir karių, susiklostė unikali situacija. Kariniu požiūriu Kremlius nebegali garantuoti visų savo sienų apsaugos taip, kaip iki šių metų vasario 24-osios. Tiesiog jai trūksta žmonių, ginklų.
Pasak Ukrainos prezidento atstovo, karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, Vladimiras Putinas permeta link Ukrainos karinius pastiprinimus iš visur, iš kur tik įmanoma: iš Kamčiatkos, Sibiro, Čečėnijos, Kaliningrado srities, Armėnijos… O tai reiškia, kad Rusija šiandien beveik nesaugo savo sienų. Jei saugo, tai labai silpnai. Valstybės, kurios kadaise kentėjo nuo Rusijos agresijų, prarasdamos teritorijų, turi unikalią galimybę bent jau labai garsiai reikšti pretenzijas. Žinoma, toks žingsnis – rizikingas. Įtampos kėlimas – tokia veikla, kai niekas, net išmintingiausi analitikai, nežino, kuo ji baigsis. Neramiais laikais – daug nežinomųjų.
Tačiau 2022-ųjų pavasaris – tai tas metas, kuomet Moldova turi teisę bent susimąstyti, gal gi susiklostė palankios aplinkybės susigrąžinti Padniestrę? beje, taikiai susigrąžinti. Panašių minčių turėtų kilti ir gruzinams, jei tik Sakartvele (Gruzija) nūnai nesėdėtų daug prorusiškų politikų. Japonija vėl garsiai supyko, primindama Rusijai, jog ši privalanti grąžinti jai keturias Kurilų salas, užgrobtas kaip trofėjų Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvai verta permąstyti savo ligšiolinę politiką dėl Kaliningrado sities. Nejaugi šis Rusijos užgrobtas anklavas taip ir liks amžiams Kaliningradu? Koks tai Kaliningradas, jei tai – lietuviams itin giminingos prūsų tautos žemė, jei tai – Mažoji Lietuva, neturinti nieko bendro su Rusija? Juolab kad šios žemės, remiantis Antrojo pasaulinio karo laimėtojų parėdymais, atiduotos Maskvai administruoti tik laikinai. Beje, toks bent jau žodinis moldavų, gruzinų, japonų, lietuvių spaudimas daug svetimų teritorijų tebevaldančiai Rusijai būtų … parama Ukrainai. Rusijai būtų baugu visus karinius resursus mesti į Ukrainą paliekant nepridengtą nugarą. Šią mintį viešai leidinyje „Ukrainskaja pravda“ išdėstė Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos sekretorius Aleksejus Danilovas.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Tačiau šiandien vienintelis Azerbaidžanas iškrėtė Rusijai rimtą akibrokštą. Azerbaidžaniečiai prieš keliolika valandų susigrąžino Karabache esančio Farrucho kalno ir aplink išsidėsčiusių gyvenviečių kontrolę. O juk Farruchą dar visai neseniai valdė Armėnijos separatistams pataikaujantys vadinamieji rusų „taikdariai“. Bet kadangi V.Putinas, neturėdamas kitos išeities, daug Karabache neva tvarką palaikančių rusų karių permetė į Ukrainos frontą (rusų karinė bazė Armėnijos mieste Giumri taip pat beveik tuščia dėl Kremliaus nesėkmių ties Kijevu, Charkovu ar Mariupoliu), Azerbaidžanas ėmėsi ryžtingų veiksmų. Teisėtų veiksmų.
Azerbaidžanas nusiteikęs ryžtingai
Per 2020-ųjų rudenį surengtą 44 dienų trukmės karinę operaciją Baku susigrąžino ne visą Karabachą (maždaug tris ketvirtąsias). Neapibrėžtumas dėl Karabacho tvyrojo visus pastaruosius dvejis metus. Šio laikotarpio užteko, jog Azerbaidžanas dar sykį įsitikintų – armėnų separatistai nerimsta, nesudeda ginklų, nuolat rengia bjaurias diversijas, apšdaudymi azerbaidžaniečių karius (pavyzdžiui, 2021-ųjų lapkričio mėnesį armėnų teroristas Norair Mirzojan metė granatą į azerbaidžaniečių karius). Oficialusis Jerevanas ignoravo Azerbaidžano prašymą geranoriškai, savo valia, iš viso Karabacho išvesti visas savo pajėgas. Jerevaną priešintis netiesiogiai skatino į Karabachą permesti „rusų taikdariai“.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Azerbaidžanas nelinkęs daugiau laukti stebuklų. Jei tik aplinkybės – palankios, kodėl nesusigrąžinus Farrucho? Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas apimtas panikos. Azerbaidžaniečiai gali bet kada įžengti ir į Hankendį, Karabacho sostinę.
Beje, Rusijos valdžia pasipiktino tokiu Baku įžūlumu. Rusijos gynybos ministerija nusiuntė į Baku griežtą notą. Tačiau Baku neišsigando – nusiutė savąją notą, kurioje išdėstė savo priekaištus: rusų “taikdariai“ neatliko jiems skirtos misijos, armėnų separatistai tebepuldinėja azerbaidžaniečių pajėgas, Armėnija nesilaiko duotų įsipareigojimų ir t.t. Dar priminė, kad Kalnų Karabachą dabar privalu vadinti tik Karabachu. Azerbaidžaną belieka pasveikinti: jis vaduoja iš armėnų separatistų jungo savas teritorijas. Lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savas žemes nuo rusų okupantų.
Azerbaidžaną derėtų pasveikinti dar ir dėl to, jog Ukrainai teikia humanitarinę pagalbą, nepripažįsta Krymo okupacijos. O Armėnija šiandien nusipelno paniekos. Kiek Jerevane jau surengta antiukrainietiškų mitingų? Kiek sykių protestuotojai Jerevane šaukė norintys kariauti prieš ukrainiečius? Vienas iš įžūliausių Armėnijos intrigų: oficialusis Jerevanas perdavė Rusijos kariuomenei keturis modernius savo naikintuvus ir apmokytų lakūnų, kad šie, vadovaujami Rusijos generolų, pultų Ukrainą.
Šią Armėnijos išdavystę būtina įsiminti visiems proarmėniškai nusiteikusiems lietuviams. Mes turime puikią patarlę: draugą pažinsi nelaimėje.
Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas
Įsidėmėtinas ir Lenkijos generolo, kadaise vadovavusio Lenkijos sausumos pajėgoms, Valdemaro Skšipčako pareiškimas, esą visa dabartinė Kaliningrado sritis Rusijai priklauso neteisėtai – ji turi atitekti Lenkijai. Esą oficialioji Varšuva privalo pareikšti pretenzijas į šias žemes („Evropeiskaja pravda“ ir „Do Rzeczy“). Taip – Kaliningrado žemes Kremlius valdo neteisėtai. Bet kodėl jos turi atitekti Lenkijai, jei tai – Mažoji Lietuva? Kaliningrado sritis – tai prūsiškos, lietuviškos žemės, neturinčios nieko bendro su Lenkija. Gal pirma šis lenkų generolas tegul atsiprašo Lietuvos už Vilniaus okupaciją, pareikalauja, jog Lenkija gražiuoju grąžintų Lietuvai bent Punską, Seinus?
Taigi: būkime budrūs. Ne visuomet besidedantys draugais yra nuoširdūs bičiuliai. Šiuos žodžius pirmiausia adresuoju Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris palaiko šiltus santykius su Lenkijos prezidentu ir Armėnijos premjeru.
Draugas – JAV lietuvių laikraštis
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (www.draugas.org)
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, lankydamasis Seinuose, susitiko su Lenkijos lietuvių organizacijų vadovais. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, lankydamasis Seinuose, susitiko su Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovais.
Lenkijos lietuviai įvardijo aktualiausias problemas, susijusias su lituanistiniu švietimu – lietuviškų mokyklų skaičiaus mažėjimą, kokybiškų vadovėlių lietuvių kalba trūkumą, nepakankamą švietimo įstaigų finansavimą.
Apsilankęs Seinų lietuvių „Žiburio” mokykloje, pastatytoje ir remiamoje Lietuvos lėšomis, ministras teigė, kad būtina praktiškai įgyvendinti abiejų valstybių švietimo ministrų pasirašytą veiksmų planą dėl bendradarbiavimo švietimo srityje, numatantį tinkamą lietuviškų mokyklų finansavimą iš Lenkijos savivaldybių.
„Palaikome nuolatinį dialogą su Lenkijos centrine ir vietine valdžia, siekiame kuo greičiau išspręsti ir pagrindinės lietuviškos mokyklos, ir kultūros centro įkūrimo Suvalkuose klausimą”, – sakė ministras.
G. Landsbergis vizito metu pagerbė lietuvių savanorių atminimą Berznyko kapinėse, padėjo gėlių prie vyskupo Antano Baranausko paminklo ir 2010 metų Smolensko aviakatastrofos aukų paminklo Seinuose.
Lenkijoje gyvena apie 5 000 lietuvių, dauguma jų – Seinų ir Punsko krašte, primena Užsienio reikalų ministerija.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitikime su Seinų miesto burmistru Arkadijumi Nowalskiu ir Seinų apskrities vadovais aptarė galimybes stiprinti Lietuvos ir Lenkijos regioninį bendradarbiavimą.
Pasak ministro, gaisras Alytuje ir dėl Covid-19 pandemijos kilę iššūkiai dar kartą atskleidė sklandaus tarpvalstybinio bendradarbiavimo savivaldos lygmeniu svarbą.
„Artimiausiu metu turėtų būti sudaryti atitinkami tarpvalstybiniai susitarimai, reglamentuojantys specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą krizinėmis situacijomis, sienos kirtimą ir technikos gabenimą per sieną. Seinų apskritis ir Lazdijų rajonas yra vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“ centre, todėl turime didinti gyventojų atsparumą įvairioms grėsmėms, rengti bendrus mokymus, gyventojus aprūpinti būtinomis apsaugos priemonėmis, bendradarbiauti įvertinant ir galimus incidentus nesaugioje Astravo atominėje elektrinėje“, – pabrėžė ministras.
L. Linkevičius padėkojo Seinų apskrities vadovams už pasiektą susitarimą grąžinti įsiskolinimą Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklai ir papildomai skiriamą finansavimą „mokinio krepšeliui“ Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjuje. Pasak ministro, labai svarbu, kad aktyviai vyksta Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų bendradarbiavimas, skirtas Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių tautinėms bendrijoms aktualių švietimo klausimų sprendimui.
Susitikime su Punsko valsčiaus administracija ir Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovais L. Linkevičius aptarė lietuvių švietimo ir kultūros klausimus, dalyvavo Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos šventiniuose renginiuose.
Vizito Seinuose ir Punske metu L. Linkevičius taip pat pagerbė Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių atminimą, kartu su Seinų miesto bei apskrities vadovais padėjo gėlių prie vyskupo Antano Baranausko ir Smolensko katastrofos aukų atminimo paminklų.
Lenkijoje gyvena apie 5 tūkst. lietuvių, dauguma jų – Seinų ir Punsko krašte.
ELTA primena, kad pirmadienį ministras L.Linkevičius lankėsi Seinuose ir Punske (Lenkija).
Kalėdinės eglutės šventė vaikams iš etninių Lietuvos žemių. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį Prezidentūros Kolonų salėje vyko tradicinė kalėdinės eglutės šventė vaikams iš etninių Lietuvos žemių.
Į renginį atvyko apie 120 moksleivių iš Lydos, Gardino, Pelesos, Rimdžiūnų, Vidugirių, Punsko, Seinų, Rygos, Karaliaučiaus.
Prezidento sutuoktinės Dianos Nausėdienės iniciatyva ir kvietimu šiemet renginyje dalyvavo ir vaikai iš karo nuniokotų Ukrainos žemių, besimokantys Vilniaus Lietuvių namuose.
Pirmoji ponia džiaugėsi matydama tiek daug moksleivių, kuriems Lietuva yra brangi.
„Kiekvienas esate Lietuvai svarbus ir reikalingas. Jūs, gyvenantys užsienyje, esate tikrieji mūsų šalies ambasadoriai, nes iš Jūsų elgesio, bendravimo, kalbėjimo kiti sprendžia, kokia yra Lietuva, kokie yra lietuviai. Šiemet su mumis yra ir mokiniai iš Ukrainos, atvykę iš karo nuniokotų žemių ir dabar gyvenantys Vilniuje. Džiaugiuosi, kad jie turi galimybę mokytis gimtąja kalba. Kiekvienas, gyvenantis čia, praturtina mūsų visuomenę”, – sakė D. Nausėdienė.
Kalėdinėje šventėje vaikai dainavo lietuviškai, šoko ir ėjo ratelius.
Slaptai.lt skelbia dar vieną žiupsnelį nuotraukų. Jos darytos visur – Kernavėje, Vilniuje, Alytuje, Baku, Ordubade, Punske… Jos – kelerių metų senumo. Nuotraukos – pačios įvairiausios. Kai kurios iš jų turi išliekamąją vertę, kai kurios brangios tik šių eilučių autoriui.
Gruodžio 14-ąją portalo Slaptai.lt redakcija svečiavosi Punske. Kodėl šeštadienį skubėjome pas Punsko lietuvius? Jie surengė gilų įspūdį palikusį, išliekamąją, pažintinę vertę turintį minėjimą. Konferencijos metu buvo pristatytas ne tik istorijos paveldo metraštis „Terra Jatwezenorum”. Jos metu prisiminti ir šio krašto didžiavyriai – Dainavos apygardos partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas – Rimvydas bei jo adjutantas Vytautas Prabulis – Žaibas, Lietuvos laisvei paaukoję savo gyvybes.
Slaptai.lt pateikia 12-os minučių trukmės videoreportažą iš Punsko konferencijos.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kviečiame Jus į TERRA JATWEZENORUM konferenciją bei Laisvės kovų karžygio, Dainavos apygardos partizanų kapitono Jurgio Krikščiūno-Rimvydo 100-ųjų gimimo ir 70-ųjų žuvimo metinių minėjimą, kuris vyks 2019 m. gruodžio 14 d. Punsko valsčiaus svetainėje.
Renginio metu bus pagerbtas su Jurgiu Krikščiūnu žuvęs jo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas. Šį kvietimą atsiuntė Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė ir Punsko „Aušros“ leidyklos direktorius Sigitas Birgelis.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Atidžiai perskaičiau 15min.lt portale pasirodžiusią Gintaro Radausko publikaciją „Apžvalgininkai: Varšuvoje G.Nausėda neišvengs klausimų apie Lietuvos lenkų padėtį“ (15min.lt). Skaitydamas šį tekstą stebėjausi mūsų žurnalisto laikysena. Kartais atrodė, jog būsiu pražiopsojęs dieną, kai Lietuva prisijungė prie Lenkijos. Arba net atrodydavo, kad būsiu nepastebėjęs, kaip Varšuva mus vėl okupavo – pavertė jokių teisių neturinčia provincija.
Lyg ir neprisijungėme, lyg ir neokupavo…
Tai iš kur tas vergiškas keliaklupsčiavimas prieš Lenkiją? Lietuvių žurnalisto straipsnyje – nė užuominos apie lietuviškuosius interesus. Vienas iš pagrindinių akcentų – Varšuvoje mūsų Prezidentui būtinai priekaištaus dėl neva prastos Lietuvos lenkų mažumos padėties. Gitanas Nausėda, sprendžiant iš tekste peršamų išvadų, tąsyk atsidurs nepatogioje padėtyje, bus priverstas raudonuoti iš gėdos…
Leiskite nusijuokti iš šių užuominų – ar tikrai lenkai jau taip blogai gyvena Lietuvoje? Jie juk turi kur kas puikesnes sąlygas puoselėti savo kultūrą, kalbą, tradicijas nei JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Danijoje gyvenantys lenkai. Nejaugi Lietuvos lenkams neužtenka Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose esančių lenkiškų darželių, mokyklų, laikraščių? O gal Lietuvos lenkai neturi mūsų Seime savo atstovų – užtektinai skaitlingos frakcijos? Kokios begali būti diskusijos dėl Lietuvoje neva skriaudžiamų lenkų, jei jie Lietuvoje – priviligijuota tautinė bendrija?
Į visus Varšuvos priekaištus dėl neva skriaudžiamų Lietuvos lenkų tegali būti griežtas atsakymas: ši tautinė bendrija Lietuvoje turi per daug geras sąlygas, kad galėtų dar ko nors reikalauti. Nebent Lietuvos lenkai siekia, kad Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose išvis neliktų lietuviškų darželių, lietuviškų mokyklų, oficialiai būtų uždrausta lietuvių kalba, o visi gyvenviečių, miestelių ir kaimų pavadinimai rašomi tik lenkų kalba… Tokiu atveju oficialusis Vilnius, ironiškai sakant, tikrai dar galėtų pasistengti.
Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jei vis tiek Varšuva siekia veltis į diskusijas apie tautinių mažumų bėdas, tai pirmiausia analizuokime nepavydėtiną Lenkijos lietuvių padėtį. Kodėl mums neskauda, kaip gyvena Seinų, Punsko, Suvalkų lietuviai? Būtent: kodėl minėto rašinio autorius nė žodeliu neužsimena, kokie Lenkijos lietuvių lūkesčiai?! Kodėl jam terūpi, ar Varšuvoje naujasis Prezidentas G.Nausėda bus remiamas prie sienos dėl Lietuvos lenkų problemų, bet nė kiek nepergyvena, ar Prezidentas G.Nausėda susitiks su Lenkijoje kryptingai, įžūliai lenkinamais lietuviais (esu ne sykį viešėjęs Punske, Seinuose, ir apie ten gyvenančių lietuvių bėdas puikiai žinau – Gintaro Visocko past.).
Taip pat nereikėtų priekaištauti Prezidentui G.Nausėdai, girdi, šis blogai pasielgė, kai rinkimų kampanijos metu tvirtino leisiąs lenkiškas pavardes ir vardus lenkiškai rašyti tik antrąjame Lietuvos paso puslapyje. Lietuvos lenkams antrojo puslapio per maža?
Atsikvošėkite, ponai lenkomanai – pirmąjame Lietuvos paso puslapyje negalimi nei lenkiškai, nei rusiškai, nei angliškai, nei totoriškai užrašyti žodžiai. Nejaugi neaišku kodėl – juk tai lietuviškas, ne lenkiškas, ne rusiškas, ne angliškas, ne totoriškas pasas! Lietuva – dar ne okupuota želigovskių ir pilsudskių, Lietuva – dar ne Varšuvos provincija, kad galėtų paklusti visiems lenkiškiems ultimatumams.
Lietuvių kalbos išdavystė
Štai koks būtų draugiškas patarimas Prezidentui G. Nausėdai: kai kas nors Jūsų klaus, kodėl Lietuva neįsileidžia lenkiškų raidžių į pirmąjį Lietuvos paso puslapį, dėkit jiems ant stalo kalbininko, habilituoto mokslų daktaro Vinco Urbučio veikalus „Lietuvių kalbos išdavystė“ ir „Pavardžių pradžiamokslis“, kuriuose šis kalbos specialistas itin aiškiai ir suprantamai dėsto, kodėl Lietuva lenkiškas pavardes lenkiškai tegali rašyti antrąjame puslapyje. Jei neužtenka Vinco Urbučio autoriteto, labai paprasta pridėti dar ir akademikų, profesorių, habilituotų mokslo daktarų, docentų Zigmo Zinkevičiaus, Arnoldo Piročkino, Evaldos Jakaitienės, Aldono Pupkio, Bonifaco Stundžios, Prano Kniūkštos, Vito Labučio, Alvydo Butkaus… pareiškimus.
Jei neužtenka lietuvių kalbininkų autoritetų, Prezidentas G.Nausėda turi puikią galimybę pasiremti lenkų mokslininkės Halinos Turskos veikalais, kuriuose rašoma, jog Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventys žmonės – ne lenkai, o sulenkinti lietuviai.
Tad turime situaciją: arba – arba. Jeigu įteisinsime lenkišką rašybą oficialiuose Lietuvos dokumentuose taip, kaip mus prievartauja, vadinasi, į šiukšlių kibirą išmesime ne tik žymaus lietuvių kalbininko V.Urbučio, bet ir lenkų mokslininkės H.Turskos išvadas. Argi mes galime neatsižvelgti į kalbininkų, mokslininkų patarimus, rekomendacijas?
Beje, minėtoje 15min.lt publikacijoje – nė užuominos, jog egzistuoja V.Urbučio knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“, jog kadaise gyveno ir dirbo žymi lenkų mokslininkė H.Turska, kuri nuoširdžiai domėjosi, kaip Rytų Lietuvoje atsirado lenkų kalba.
G.Radausko publikacijoje niekur nerasite ir užuominos apie draugiškoms valstybėms privalomus paritetus: jei mes – jums, jūs – mums taip pat. Štai vaikiškai džiūgaujama, jog Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis moka lenkiškai ir nuvykęs į Varšuvą galįs su Lenkijos politikais bei žurnalistais susikalbėti lenkiškai. Gražu, puiku mokėti lenkų kalbą. Kas gi dėl to ginčijasi? Bet kodėl tada mes neklausiame, ar Lenkijos premjeras moka … lietuviškai? Mūsų Ministrui Pirmininkui privalu žinoti lenkų kalbą, Lenkijos Vyriausybės vadovui – lietuvių kalbos mokėti nereikia? Gal, užuot skubėjus į Varšuvą, prasminga palaukti, kol Lenkijos premjeras pramoks lietuviškai?
Be kita ko, liaukimės verkšlenti, esą Lenkija, kilus agresijai iš Rytų, mūsų negins, jei neįteisinsime lenkiškų užrašų lietuviškuose pasuose. Jei JAV rūpinsis mūsų saugumu, jei amerikiečiai neleis Rusijai mūsų skriausti, tai mus gins ir Lenkijos kariuomenė. Jei oficialusis Vašingtonas nusisuks nuo mūsų, tai ir Varšuva apsiribos popieriniais pareiškimais. Lenkiškos raidės ar lenkiški gatvių pavadinimai čia niekuo dėti. Žvelkime į užsienio politiką blaiviai, nepraraskime sveikos nuovokos.
D. Grybauskaitės ir A. Dudos susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Ta pati giesmė – ir dėl visų ekonominių sandorių. Ekonominiai tarpusavio susitarimai reikalingi ne tik mums, bet ir Lenkijai.
Galų gale jei Lenkija, būdama dešimt kartų skaitlingesnė už mus, nesugeba atsikratyti imperinių, ekspansinių ambicijų, jei ji dėl kelių lenkiškų raidžių karo atveju gali mus palikti likimo valiai, – tai ji niekam tikusi strateginė partnerė. Kaip sakoma: Viešpatie, apsaugok mus nuo netikrų draugų, o nuo tikrų priešų aš pats apsiginsiu.
Ne veltui prof. Vytautas Landsbergis ne taip seniai yra pastebėjęs: „Lenkija mokosi „būti didele“ iš Rusijos“. Kada išdrįsime broliams lenkams pasakyti: liaukitės mėgdžioję Kremlių, tada imsime nuoširdžiau bendrauti. Tik tada.
Prezidentas G.Nausėda turėtų mokytis ne iš Prezidento Valdo Adamkaus minkšumo, bet iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės pamokymų „nustokim krūpčioti“. Būtent D.Grybauskaitės laikysena privertė net tik Varšuvą, bet ir Vašingtoną paisyti Lietuvos interesų. G.Nausėda padarytų milžinišką klaidą, jei elgtųsi kitaip…
Vysk. A. Baranausko fondas Seinuose informavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją, Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją bei Užsienio reikalų ministeriją, kad galimai blokuojamas lietuviško vaikų darželio Suvalkuose kūrimas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus sprendimą dėl lietuviško vaikų darželio Suvalkuose kūrimo laikinose patalpose, Vysk. A. Baranausko fondas Seinuose ėmėsi organizacinių darbų. Pradėtos derybos dėl nuomos sutarties, pakviestas architektas, kuris apžiūrėjo patalpas ir parengė pritaikymo darželio reikmėms darbų projektą. Pasak architekto, patalpos tinkamos, todėl nedaug ką reikia pertvarkyti.
Buvo paskelbtas susitikimo su vaikų tėvais laikas. Susitikimas planuotas būtent tose patalpose, kur turėtų veikti darželis, kad tėvai iškart pamatytų esamas sąlygas, būtų supažindinti su patalpų pritaikymo projektu.
Tuo pat metu Fondas kreipėsi į valstybinę sanepideminę tarnybą dėl leidimo minėtose patalpose įkurti vaikų darželį. Gautas neigiamas atsakymas, jis grindžiamas tuo, kad patalpos nepakankamai saulėtos, todėl neatitinka vaikų darželiui skirtoms patalpoms keliamų reikalavimų. Fondo pasamdytas architektas įsitikinęs, kad patalpose vaikų darželis galėtų veikti, kadangi patalpų viena siena (nuo grindų iki lubų) yra įstiklinta ir apšvietimas yra normalus.
Tuomet patalpų savininkas pasiūlė patalpas, esančias to paties pastato 2 aukšte. Jos apžiūrėtos dalyvaujant architektui ir priešgaisrinei tarnybai. Nustatyta, kad laiptai neatitinka reikalavimų (pagal įstatymą laiptų pakopa negali būti aukštesnė nei 15 cm, tuo tarpu minimose patalpose ji yra 17,5 cm aukščio). Nurodė taip pat kitus trūkumus, dėl kurių patalpos netinkamos vaikų darželiui.
Esant tokiai padėčiai, kyla pagrįstų abejonių, ar lietuviškas vaikų darželis Suvalkuose š. m. rugsėjį galės pradėti darbą. Net ir suradus naujas patalpas, dėl keliamų minėtų tarnybų reikalavimų gali būti sudėtinga ar net neįmanoma gauti leidimus lietuviško darželio veiklai.
Punskas.pl ir Vysk. A. Baranausko fondo „Lietuvių namai“ Seinuose informacija
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tolesnes bendradarbiavimo perspektyvas tautinių mažumų švietimo srityje, galimybes Suvalkuose įsteigti švietimo ir kultūros centrą penktadienį aptarė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir Lenkijos su nacionalinio švietimo ministrė Anna Zalewska.
„Lietuvos požiūris aiškus ir nuoseklus – nuolatinis atviras dialogas visais klausimais. Džiaugiamės, kad vakar (rugpjūčio 30 d.) Varšuvoje jau įvyko bendras Lietuvos ir Lenkijos ekspertų posėdis dėl lenkiškų vadovėlių pritaikymo Lietuvoje veikiančioms lenkiškoms mokykloms. Todėl tikimės, jog netrukus veiklą pradės atitinkama darbo grupė ir dėl lietuviškų vadovėlių naudojimo lietuvių kalba dėstomose mokyklose Lenkijoje“, – sakė Vyriausybės vadovas.
S. Skvernelis taip pat pabrėžė, kad Vyriausybė didelį dėmesį skiria Lenkijoje gyvenančiai lietuvių tautinei mažumai. Čia dera spręsti lietuvių bendrijos vaikų švietimo, jo finansavimo, tinkamų vadovėlių klausimus. Labai svarbu, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai jaustų Lenkijos Vyriausybės dėmesį.
Lietuvos konsulatas Lenkijoje. Slaptai.lt nuotr.
Pasak Vyriausybės spaudos tarnybos, premjeras paprašė Lenkijos paramos steigiamam Lietuvių švietimo ir kultūros centrui Suvalkuose. Taip pat kalbėta apie poreikį įsteigti ir lietuvišką darželį (ikimokyklinio ugdymo grupę) Suvalkų mieste. Lietuvos Vyriausybė pagal išgales prisidėtų prie švietimo ir kultūros centro bei vaikų darželio Suvalkuose finansavimo.
Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susitikimo metu akcentuota, kad Lietuvoje lenkams ir kitoms tautinėms bendrijoms priklausantiems Lietuvos piliečiams sudarytos palankios galimybės tautinių mažumų saviraiškai, identiteto, tradicijų ir kultūros puoselėjimui.
„Didelį dėmesį skiriame švietimui – Lietuvoje užtikrinamos reikiamos galimybės mokytis lenkų kalba ir mokytis lenkų kalbos. Lietuvoje švietimas lenkų kalba užtikrinamas visose pakopose – nuo darželio iki universiteto. Lietuvoje veikia didžiausias mokyklų lenkų kalba tinklas už Lenkijos Respublikos ribų. Mokykloms, kuriose mokoma tautinių mažumų kalba, skiriamas 20 proc. didesnis finansavimas“, – sakė S. Skvernelis.
Lietuvos ir Lenkijos premjerai Saulius Skvernelis ir Beata Šydlo. EPA – ELTA nuotr.
Lenkijoje viešintis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis su šios kaimyninės šalies Vyriausybės vadove Beata Šydlo (Beata Szydlo) aptarė energetikos projektus, Europos Sąjungos (ES) komandiruotų asmenų direktyvą, geopolitinę situaciją, švietimo ir kitus aktualius klausimus.
„Labai simboliška, kad susitikimas vyksta rugsėjo 5-ąją, kai prieš 26-erius metus buvo atkurti diplomatiniai šalių santykiai. Lietuvos tikslas yra kurti pozityvią darbotvarkę ir visus kylančius klausimus spręsti bendradarbiavimu ir abipusiu pasitikėjimu. Ši Vyriausybė yra pasirengusi pasiekti lūžį Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Tą įrodysime ne tik žodžiais, bet ir darbais“, – sakė Premjeras S. Skvernelis.
Ministras Pirmininkas paprašė Lenkijos Premjerės skirti daugiau dėmesio lietuviškoms mokykloms Lenkijoje ir, prireikus, daryti išimtis dėl reikalaujamo minimalaus mokinių skaičiaus mokymo įstaigose.
Taip pat S. Skvernelis pareiškė pageidavimą, kad Lenkijos nacionalinio švietimo ministrė Ana Zalevska (Anna Zalewska) skirtų laiko aplankyti Punsko ir Seinų lietuvių bendruomenes bei aptarti joms aktualius klausimus.
Lenkijos Premjerė B. Šydlo patikino, kad į šiuos prašymus bus atsižvelgta, o lietuvių bendruomenės Lenkijoje klausimai bus aktyviai sprendžiami.
S. Skvernelis pristatė B. Šydlo iniciatyvą dėl lenkiškų televizijos kanalų retransliavimo Pietryčių Lietuvos gyventojams, kurių didžiąją dalį sudaro lenkų kilmės Lietuvos piliečiai. Premjeras pakvietė Lenkijos Vyriausybę prisijungti prie šios iniciatyvos įgyvendinimo.
Susitikime pasidžiaugta, kad AB „Orlen Lietuva“ išlieka vienu svarbiausių investuotojų Lietuvoje. Premjerai pareiškė viltį, kad bendradarbiavimas po išspręsto ginčo dėl taikomų pervežimo tarifų bus sklandus.
„Rastas kompromisas dėl „Orlen Lietuva“ rodo, kad galima išspręsti net sudėtingiausias kylančias dvišalių santykių problemas“, – pasidžiaugė S. Skvernelis.
Energetikos srityje akcentuotas elektros tinklų sinchronizacijos klausimas. Lenkijos ir Lietuvos Premjerai sutarė, kad sprendimai šioje srityje turi būti neatidėliotini. Lietuvos Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad Lenkijos politinis pritarimas Baltijos valstybių sinchronizacijai su žemynine Europa per Lenkiją yra labai svarbus. Taip pat aptartas Lenkijos-Lietuvos dujotiekio projektas, kiti aktualūs klausimai.
Kalbėdami apie ES komandiruotų asmenų direktyvą, abiejų šalių Premjerai akcentavo, kad valstybių nuomonės sutampa – direktyvoje galima įžvelgti protekcionizmo požymių, kurių neturėtų būti. Taip pat pabrėžta, kad direktyva neturėtų būti taikoma transporto sektoriui.
Premjerai taip pat aptarė pratybų „Zapad“ keliamas grėsmes ir pabrėžė būtinybę toliau stiprinti bendradarbiavimą saugumo srityje.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis lankėsi Lenkijos mieste Punske, kur su vietos lietuvių bendruomene aptarė jai aktualius klausimus bei paminėjo valstybinę šventę – Žolinę.
Premjeras, susitikęs su Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovais, pažymėjo, kad jų bendruomeninė veikla yra kertinė saugant tautinį tapatumą užsienyje.
„Nuoširdžiai vertiname Lenkijos lietuvių indėlį ir veiklas puoselėjant lietuvybę, pristatant ir garsinant Lietuvą už jos ribų. Dėkojame Jums už ilgametę Lietuvos kultūros ir istorijos sklaidą Lenkijoje, už lietuvių kalbos ir tradicijų puoselėjimą“, – sakė Vyriausybės vadovas S. Skvernelis.
Pasak Premjero, Lietuvos Vyriausybė savo programoje pabrėžia sąsajų su išeivija išlaikymo svarbą – didelis dėmesys skiriamas ryšių su diaspora stiprinimui. Siekiama, kad kuo daugiau užsienio lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų dalyvautų įvairių sričių Lietuvos gyvenime.
Lietuvių bendruomenei ir Punsko licėjui Ministras Pirmininkas įteikė Lietuvos trispalves, žyminčias jo globojamos akcijos „Padovanok Lietuvos vėliavą“ tąsą visame pasaulyje.
Susitikime su Punsko viršaičiu Vytautu Liškausku bei Seinų apskrities vadovu Piotru Alško (Piotr Alszko) Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį į šio regiono lietuvių mokyklas.
„Kartu su Lenkijos Seinų apskrities vadovybe siekiame išlaikyti lietuviškas mokyklas, palaikyti jų funkcionavimą. Dėkojame vietinei Lenkijos valdžiai, apskrities viršininkui už geranoriškumą ir norą padėti nedidelei, bet Lenkijai visiškai lojaliai lietuvių bendruomenei“, – sakė Premjeras.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministras Pirmininkas pažymėjo, kad Lietuvos Vyriausybė artimiausiu metu skirs lėšų modernios sporto aikštelės Seinų „Žiburio“ lietuviškoje gimnazijoje įrengimui.
Taip pat Vyriausybės vadovas dalyvavo iškilmingose pamaldose Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje. Po jų S. Skvernelis tarė susirinkusiesiems padėkos žodį.
„Sveikinu ir didžiuojuosi visais čia susirinkusiais Lenkijos lietuviais. Jūs esate pavyzdys visiems – išlaikote ir puoselėjate lietuvybę, lietuvių kalbą, bet tuo pačiu esate lojalūs Lenkijos piliečiai, prisidedate prie Lenkijos gerovės kūrimo, šios valstybės stiprėjimo. Turime padaryti viską, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų puikūs. Tai įpareigoja mūsų bendra istorija, panašus mentalitetas, katalikų Bažnyčia, popiežiaus Jono Pauliaus II atminimas. Ieškokime daugiau saitų, o ne skirtumų“, – pabrėžė Premjeras.
Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Manęs nenustebino buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Niekada nemaniau, kad Lenkija mums nuoširdžiai draugiška valstybė. Ir lenkofobai, ir lenkofilai (tokių vienas kitas) nuolat jaučiame lenkų „meilę“, tik vieni atsakome tuo pačiu, o kiti – trijų raidžių kombinacija ir kitokiomis lietuvių tautą žeminančiomis nuolaidomis.
Draugystė per prievartą, draugystė sukandus dantis. Tokia dabar situacija: sėdime tame pačiame skęstančiame Europos Sąjungos laivelyje. Pavojaus akivaizdoje net šuo su kate nesipjauna.
Nustebino tai, kad Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ (TT) partija nusprendė (o kas gi dar galėtų?) tą pokalbį paviešinti, nors jis garbės nedaro vienai didžiausių ES valstybių ir yra naudingas, kaip pasakytų mūsų lenkofilai, tik Lietuvos lenkofobams. Štai kokie tie Lenkijos postkomunistai, kurių tvirtovę – teismus – TT partijos pirmininkas Jaroslavas Kačinskis bando užimti, sparčiai judėdamas link autokratinio režimo! Nepraustaburniai tie sikorskiai ir tuskai, kurių niekaip negalima dar kartą prileisti prie valdžios lovio, ir tam tinka net tokios priemonės kaip seniai įvykusių necenzūrinių slaptų pokalbių paviešinimas. Tegul ir litvinai, visa Europa mato, su kuo mes kovojame.
Varšuva paskubėjo reaguoti: Radoslavo Sikorskio ir tuometinio naftos bendrovės „Orlen“ vadovo Jaceko Kraveco pasisakymai neatspindi dabartinės Lenkijos valdžios pozicijos Lietuvos atžvilgiu.
Ir staiga: Lenkijos vidaus reikalų ministerija ketina šalies šimtmečiui skirto paso puslapius papuošti Vilniaus Aušros vartų vaizdu. Lenkai aktyviai pritaria (dešimtys tūkstančių) tokiam sumanymui.
Tai kuo skiriasi dabartinės Lenkijos valdžios pozicija Lietuvos atžvilgiu (ir Ukrainos, nes pase bus ir Lvove esančios Ereliukų kapinės) nuo tos, kuri, TT nuomone, tikriausiai kalta dėl buvusio Lenkijos prezidento Kačinskio žūties?
Ši partija dar kartą bandė išsiaiškinti Smolensko tragedijos priežastis ir jau viešai paskelbė (prie Lenkijos gynybos ministerijos veikianti komisija), kad prezidento lėktuvas sudužo dėl jo viduje įvykusio sprogimo. Aiški užuomina, kas dėl to kaltas. Ne veltui Tuskas tampomas po Lenkijos teismus.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip dabar mums reikėtų į visa tai reaguoti? Turbūt nedelsiant įteisinti trijų raidžių kombinaciją, kol lenkai savo pasų dar nepapuošė Gedimino kalno nuotrauka? Gal papuoštų, bet kad kalnas dabar labai nepatrauklus, griūva.
Važiuodamas automobiliu viena ausimi girdėjau Rimvydo Geleževičiaus radijo laidą, kurioje buvo siūloma į tokias provokacijas rimtai nereaguoti, nes taip pataria Rimvydas Valatka. O kaip reaguoti nerimtai? Nepasako. Beje, Valatka labai bijo, kad galime atidėti Lietuvos lenkų pasų sulenkinimą, Seime niekaip neįteisinamą dešimtmečiais. Bijo jis ir Seinų, Punsko temos.
Atsukime kitą žandą, juk mes maži, o Lenkija – mūsų strateginė partnerė (Gedimino Kirkilo giesmelė). Man patiko prezidentės Dalios Drybauskaitės reakcija į R.Sikorskio patyčias Lietuvos atžvilgiu: „Visada laikiausi nuostatos, kad dvišalis bendradarbiavimas, nepriklausomai nuo valstybių dydžio, turi būti lygiavertis. Su Lenkija taip pat stengiamės išlaikyti nuoširdžius ir konstruktyvius santykius. To paties tikimės ir iš jų. Iš bet kurios šalies primetami nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę – Lietuvai nepriimtini“, – teigė D.Grybauskaitė.
Kartais su nerimu pagalvoju: o jeigu devynioliktaisiais prezidentu išsirinksime kokį juokdarį, kuriam Lenkijos „nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę“ bus priimtini? Jeigu ir Gedimino kalno nuotrauka Lenkijos piliečių pasuose jį tik pralinksmins?
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvių pavardėms didelės įtakos turėjo lenkų kalba tvarkoma Lietuvos kanceliarija. Todėl mūsų pavardėse tiek daug likusių slaviškosios kilmės dėmenų: -auskas, -avičius, -evičius, -ickas, -inskas, -evskis…
Iš raštinės, dvarų ir bažnyčios į lietuvių kasdienę kalbą skverbėsi buitiniai slaviški žodžiai, kurie lietuviškai kalbančių žmonių ilgainiui buvo pradėti vartojami kaip savi. Šitaip lietuvių sąmonėje neretai formavosi ir tokios pavardės, kurių šaknys veda į svetimas kalbas: Bačkaitis, Bačkauskas, Bačkevičius, Bačkis, Bačkys, Bačkius, Bačkulis, Bačkūnas, Bačkus, Bačkutis…
Istorijos duomenys rodo, kad Lietuvos kultūra nedaug turėjusi įtakos lenkiškajai kultūrai, veikiau pati pasidavusi pastarosios gyvastingumui. Daug lietuvių keldavosi į Lenkiją ir dingdavo čia be pėdsakų – sulenkėdavo. Tokių dingusių ateivių bent dalį galima susekti iš pavardžių. Stebėtinai daug lenkų visuomenėje randame pavardžių, kurios galėjo susiformuoti tik lietuvių kalbinėje sąmonėje. Tokias pavardes turi lenkakalbiai žmonės ir visai neįtaria, kad jų senoliai turėję ryšių su Lietuva ir iš ten yra kilę, kad jų protėviai šaknis suleidę kitoje nacijoje. Pastebima ir kita lenkėjimo forma – paribiuose, kur susiduria didesnė tauta su mažesne, mažesnioji bendraudama greitai pasiduoda didžiajai ir vėlgi nutausta ir drauge ištisi plotai pereina į svetimą kultūrą. Toks yra mano gimtojo krašto likimas.
Algis Uzdila, šio teksto autorius
Tyrinėjantiems lietuvių emigraciją į Lenkiją, pravartu atkreipti dėmesį į Lenkijoje aptinkamas pavardes su lietuviškosios darybos elementais. Juo labiau tampa įdomu, kai pasversime, kad tokios pavardžių formos daugelį šimtmečių išsilaikė visiškai svetimos kalbos terpėje. Yra čia išlikusių ir tokių, kurių šiandien Lietuvoje jau neaptinkama. Taigi šitie tyrinėjimai gali prikelti iš užmaršties ne vieną Lietuvoje buvusį gyvą asmens vardą. Štai jų pluoštas.
XXX
Adamejt – iš Adomaitis (Adomo sūnus). Čia išsaugota lietuviškos darybos patroniminė priesaga –ait-.
Adamienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Adomienė, kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.
Adomenas – iš Adomėnas, kuris yra patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Adomas.
Ajduk – iš Aidukas (Aido sūnus). Čia išsaugota lietuviška šaknis drauge su darybos patronimine priesaga –uk-.
Akielewicz – kanceliarijos suslavinta pavardės forma iš liet. Akelis, kuri savo ruožtu yra priesagos –el– vedinys (plg. liet. akis, akelė).
Andruczyk – lk. priesagą –yk atitinka liet. –ik-, tačiau ši priesaga lenkų kalboje yra baltiškasis pavaeldas (plg. Omelianczyk).
Andrukaitis – iš Andriukaitis – tai dvigubos priesagos –uk– ir –ait– vedinys iš asmens vardo Andrius. Lenkų kalba pavardę perima neiškreipdama, imtinai su galūne.
Andrukanis – iš Andriukonis, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on- vedinys iš Andrius.
Andrukiewicz – kanceliarijos suslavinta pavardė iš Andriukas.
Andrulewicz – iš Andriulevičius, kuri yra suslavinta iš Andriulis / Andrulis. Ši yra patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Andrius. Lenkiškų pavardžių atitikmenys yra Andrzejczyk, Andrzejewicz , Andrzejewski.
Žinomesni šia pavarde žmonės yra: 1. Dr. Eugeniusz Andrulewicz – Gdynės žvejybos instituto Jūros terpės kokybės laboratorijos vedėjas; 2. Maria Andrulewicz – žurnalistė, redaktorė, 3. Alicja Maria Andrulewicz, Asocijacijos „Menų partnerystė” pirmininko pavaduotoja, Galdapė.
Andrulonis – iš Andriulionis, kuri yra dvigubos priesagos –ul– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Andrius.
Andruszkiewicz – suslavinta forma iš Andriuška, kuri yra dvigubos priesagos –uš– ir –k– vedinys iš Andrius.
Angulski – kanceliarijos suslavinta iš Angulio, kuri yra –ul– priesagos vediys iš Angys. Lietuvoje tokių pavardžių neišlikę. Plg. anga “plyšys, spraga”.
Anikiel – iš Anikėlis, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš Anikė.
Antoniuk – gal iš baltarusių, bet kartais ir iš iš liet. Antaniukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys.
Anulewicz – kanceliarijos suslavinta Anulio forma, o ši yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš pavardės Anulis ar Anuolis.
Anuszkiewicz – suslavinta forma iš Anuška, kuri yra dvigubos priesagos –uš– ir –k– vedinys iš asmenvardžio Anus (plg. lenk. Hanuś).
Anzelewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš Anzelis, kurios lietuviškumą rodo patroniminė priesaga –el-. Ši yra vedinys iš formos Anzys, kuris iš krikštavardžio Anzelmas.
Anzulewicz – jos lietuviškumą rodo priesaga –ul-. Pirminė pavardės forma turėjusi būti Anzys (žr. dar Anzulewicz).
Ardziński – galbūt kai kuriais atvejais suslavinta forma iš neišlikusios pavardės Ardys, sietina su liet. būdv. ardùs “greit nirštantis”. Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų tarmės.
Asnyk – dvikamienio asmenvardis, su kurio pirmuoju dėmesiu žinomi asmenvardžiai As-manas, As-taras, As-tikas, antrąjį plg. su nyk-ti. Dėmuo As– gali būti vakarinių baltų Aš-.
Žinomas šia pavarde žmogus yra Adam Prot Asnyk, g. 1838 rugsėjo 11 Kalisze, mir. 1897 rugpjūčio 2 Krokuvoje – lenkų poetas ir dramaturgas.
Adam Asnyk kilęs iš bajorų šeimos. Tėvas dalyvavo 1831 m. sankylyje. Atlikęs bausmę apsigyveno Kališe ir tapo pirkliu. 1856 m. baigė Merimonto žemės ir miškų ūkio institutą. Studijavo dar Varšuvoje mediciną ir chirurgiją ir Vroclavo universitete bei Paryžiuje ir Heidelberge. Už politinę veiklą buvo Varšuvoje kalinamas. 1866 m. Heidelbergo universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Gyveno Lvove, vėliau persikėlė į Krokuvą. 1882 m. tapo Krokuvos leidinio Reforma leidėju ir redaktoriumi. Krokuvos miesto tarybos deputatas, Galicijos krašto seimo deputatas. 1890 m. padėjo pargabenti A.Mickevičiaus palaikus iš Paryžiaus. Daug keliavo po Europą, lankėsi Ceilone ir Indijoje. Palaidotas Krokuvos Skalkoje.
Literatūrinę veiklą pradėjo 1864-65 m. To laiko kūryboje vyravo dvasinis nuovylis ir išgyvenama pasaulėžiūros krizė, kurią gilino tautos kluptis. Eiliuotėse burnojama ir maištaujama prieš Kūrėją ir pasauliui primestą tvarką, atskleidižiamas kartėlis ir abejonės. Bet kartu ilgimasi ir dvasios stiprybės, reiškiamas troškimas “nūdienės dvasios”, kol pagaliau visiškai pasiduodama Kristaus mokymui (Pod stopy krzyża – Po kryžiaus pėdomis). Vėliau kūrė erotines eiliuotes ir refleksinę lyriką.
Vėliau ėmė vyrauti epinis požiūris, atsirado objektyvus pasaulio vaizdas, sangodas vis dažniau pakeisdavo lyriniai komentarai. Gražiausia tos intelektualiosios poezijos išraiška atsispindi 30 sonetų cikle “Nad głębiami” – Ties gelmėm ((1883-94), kuri Asnykui suteikė “poeto-filosofo vardą”. Čia išsakė savo filosofinę sistemą, bandydamas suderinti idealizmą su realistiniu pozityvizmu ir scientizmu. Su pastaruoju Asnyko poeziją sieja minties prakticizmas ir šiuolaikiškų gamtos mokslų pasiekų bei visuotinės raidos dėsnių pripažinimas. Sonetų stiliui būdinga diskursyva – leksikos intelektualizacija. Jo kūryboje visuomet išnyra patriotinė gaida, skelbianti tikėjimą tautos galia ir galimybe atsikovoti nepriklausomybę.
Daugelyje jo kūrinių iškyla kalnų (ypač Tatrų) bei jūros motyvai. “Kalnai ir jūra, – rašė poetas tėvui, – yra vieninteliai universalūs vaistai visoms žmonių negalėms, ten kvėpuodamas sviežiu, kvapniu oru svaiginiesi išdidžios natūros reginiu ir gali užmiršti visas kančias ir rūpesčius…”.
Atkaczunas – į lenkų kalbą patekęs fonetiškai beveik neiškreiptas Atkočiūnas. Tai iš tarmėje vartojamo slavizmo atkočius “audėjas” patroniminės priesaagos –ūn– vedinys.
Audul – iš Audulis, priesagos –ul– vedinys. Pavardė siejama su liet. veiksm. aus-ti – aud-ė. Tokios pavardės LPŽ nepateikia.
Augusiewicz – suslavinta pavardė Aũgus, gimininga su liet. būdv. augùs.
Augustajtis – tai sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Juozaitis.
Augustajtys – antraip užrašytas sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Petraitis.
Awin – iš Avinas.
Azarewicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (prūsų ar jotvių kalbos), kur azaras `ežeras’.
Azarowicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (žr. Azorowicz).
Baczkun – iš Bačkūnas.
Baćkun – iš Bačkūnas, kuri yra priesagos –ūn– vedinys iš Bačkis ar Bačkys.
Balcewicz – suslavinta forma iš Balčius; liet. balčius “šviesiaplaukis žmogus”.
Balczeniuk – iš liet. Balčėniukas, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –ėn– ir –uk– vedinys iš liet. Balčius.
Balczun – ryškiausiai atpažįstamas Balčiūnas (nuo Balčius).
Balewicz –suslavinta iš Balčius, kuri išvesta iš Baltramiejaus (plg. Balcevičius).
Baliński – suslavinta pavardėas forma nuo Balys.
Balita – iš Balyta, priesagos –yt– vedinys iš Balys.
Balkus – tai liet. Balkus, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Balys.
Balukiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Baliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Balys.
Bałulis – iš Balulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Balys.
Balunowski – kanceliarijos suslavinta forma iš Baliūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.
Baluta – iš Baluta, kuri Lietuvoje neišliko, turime tik suslavintą jos formą – Balutavičius. Baluta yra priesagos –ut– vedinys iš Balys.
Bałanda – iš liet. Balanda. Tai veikiausiai pravardinės kilmės iš liet. balanda “toks augalas”.
Bałtrukanis – iš Baltriukonis, kuri savo ruožtu yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on– vedinys iš asmenvardžio Baltrius.
Bałtruszkiewicz – suslavinta iš Baltruška, vedinys iš asmenvardžio Baltrius.
Bałulis – iš liet. Balulis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Balys.
Balun – iš Baliūnas, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.
Bała – iš Lietuvoje nežinomos asmenvardžio formos Bala, kuri veikiausiai iš Balys (žr. Bałulis).
Bałut – iš Balutis, o ši patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Balys.
Bandyła – iš Bandyla, fonetiškai tvarkingai perimta, bet Lietuvoje neišlikusi. Gali būti ji sietina su liet. bandà “turtas”. Dėl priesagos plg. Stasyla.
Banel – iš Banelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Banys, plg. krikštavardį Benys, Benjaminas.
Banial – iš Banelis, žr. Banel.
Banialis – iš Banelis, žr. Banel, perimta fonetiškai.
Baniel – iš Banelis, žr. Banel.
Bargielski – suslavinta iš liet. Bargelis ir la. Bargels.
Barniak – veikiausiai iškreipta iš Berniokas. Su liet. kalba sieja ją priesaga –ok-.
Bartosik – iš baltų etnonimo bartai su liet. priesaga –ik-, kurią, beje, iš baltų turi paveldėję ir lenkai.
Bartoszewicz – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri savo ruožtu kilusi iš etnonimo bartas (Prūsijos srities Bartos gyventojas).
Žymiauisi šios pavardės turėtojasi yra: 1. Julian Bartoszewski (g. 1821 m. sausio 17, m. 1870 lapkričio 5) – lenkų istorikas. 2. Kazimierz Bartoszewski (1852 m. lapkričio 19 – 1930 sausio 20) – lenkų istorikas, publicistas, satyrikas, leidėjas. Julian Bartosdzewicz (
Bartoszewski – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri kilusi iš baltų etnonimo bartas (Prūsijios srities Bartos gyventojas). Władysław Bartoszewski – tapytojas, grafikas, iliustratorius.
Ryškiausias šios pavardės turėtojas yra Władysław Bartoszewski – (g. 1922 metų vasario 19 dieną Varšuvoje, m. 2015 metų baslandžio 24 dieną ten pat) lenkų istorikas, publicistas, žurnalistas, rašytojas, visuiomenės veikėkjas.
Basałaj – sudurtinė pavardė. Pirmoji šaknis sietina su liet. basas, antra su lajus. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.
Bałanda – iš Balanda. Ši pavardė turi savo apeliatyvą balanda „toks augalas”.
Bałano – tai veikiausiai iš Balana (liet. balana „skala”).
Baudis – iš liet. Baudys, vedinys iš apeliatyvo baudys „kuris baudina, kursto, ragina”.
Bermajtys – pavardės šaknis neaiškios kilmės, tačiau priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba ir rodo antros kartos pavardę.
Bermuta – kaip ir Bermaitis – tos pačios neaiškios kilmės šaknis, tačiau mažybinė priesaga –ut– yra ta pati, kaip ir dzūkų tarmėje varde Birutė.
Bernaciak – iš Bernačiokas.
Biedul – iš Bėdulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bėda.
Biełous – pavardė veikiausiai atėjusi iš paribio su Baltarusija (brus. bielyj „baltas”). Tai dviejų šaknų sudurtinė pavardė. Turime lietuvišką atitikmenį Baltaūsis.
Bigiel – iš (žr.) Bigelis – lietuviško būdvardžio bigas „trumpas”. Priesaga –el– rodo į Bigo sūnų. Lenkų kalboje galūnė neišliko.
Bijomin – tokia pavardė žinoma ir Lietuvoje – Bijominas, veikiausiai iškreipta iš Bilvinas (LPŽ).
Biłda – iš Bilda, kurios šaknis siejasi su liet. bildėti. Tai pravardinės kilmės pavardė, plg. bilda „bildantis, griozdiškas daiktas”.
Bildź – iš liet. Bildžius (plg. bild-ėti). Šaknis siejasi su lietuvišku veiksmažodžiu bildėti „su triukšmu eiti ar važiuoti”. Lietuvoje žinomos dar pavardės Bildziukas ar Bildžiukas.
Bilewicz – iš Bilevičius, kuri, kaip ir Biliūnas, yra siejama su liet. būdvardžiu bylus „kalbus, šnekus”.
Bilwin – fonetiškai perimta dvikamienė pavardė iš Bil-vinas. Pirmasis dėmuo bil– sietina su bilti, byloti, dėl antro dėmesn žr. Kaminskas.
Bitel – veikiausiai iš Bitelė, kuri yra priesagos -el– vedinys iš Bitė.
Błusiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Blusius, plg. blusius „neturtingas, blusų turintis žmogus”.
Błuś – kilusi iš liet. Blusius „blusų turintis, vargingai gyvenantis žmogus”. Tokia papvardė aptinkama ant kryžiaus Vižainio parapijos kapinėse.
Bobel – mums atpažįstama lietuviškoji pavardės forma – Bobelis.
Bogdziun – priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.
Bogusz – iš Bogužas. Apeliatyvas bogužas „toks prieskoninis augalas”.
Boguszewski – suslavinta iš Bogužas (žr. Bogusz).
Bojaruniec – galbūt suslavinta iš Bajorūnas.
Boksz – pavardė, kilusi veikiausiai iš pavardės Bokšys (liet. baksnoti “lengvai badyti, durstyti”). Lietuvių kalboje tokios pavardės nesurasta, tačiau išlikusi yra antros kartos pavardė Bokšaitis.
Bołądź – šioje pavardėje atpažįstama lietuviškoji pavardė Balandis, iš naminio paukščio vardo balandis “karvelis”.
Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Olga Bołądź (g. 1984 Torunėje) – lenkų aktorė, Krokuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė.
Bołkun – pavardės šaknis galėtų būti siejama ir su lenkų vardu Bolek (iš Bolesław), tačiau šaknies balsis o gali būti iškreipta iš liet. (žr.) Balkus (iš liet. balkti „balti“). Priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba, plg. Bačkūnas, Ilgūnas.
Bolkunowicz – suslavinta forma iš Balkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balkus (žr. Bolkun).
Bołtralik – iš Baltralikas, kuri yra priesagų –el– ir žem. ar pr. –ik– (liet. atliepia –uk-) vedinys iš Baltrius < Baltramiejus.
Bołtrukanis – tai lietuviams žinoma pavardė Baltrukonis. Čia yra aptinkamos dvi priesaagos: –uk– ir –on-. Antroji priesaga lenkų kalboje dėsningai išvirto į –an– ir išlaiko galūnę.
Bołtryk – vedinys iš Baltriukas, tik liet. priesaga –uk– išvirtusi į lenkišką –yk.
Bombala – iš Bambalas (storas, nutukęs vaikas).
Bondzio – iš Bandžius (žr. Bondziul).
Bondžio – iš Bandžius (žr. Bondziul).
Bondziul – iš Bandžiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bandžius. Ši sietina su liet. banda, taigi bandžius yra gyvulių bandos prižiūrėtojas; draugas, bičiulis. Ši šaknis siejasi su senovės indų bándhu– “ryšys, giminystė, draugystė”.
Boreiko – iš Bareika. Tai patroniminės priesagos –eik– vedinys iš Baras.
Bornejko – gal iš Barneika (barnius mėgstantis žmogus)?
Borsuk – iš pravardinės kilmės Barsukas. Formaliai būtų ją galima laikyti ir lenkiškos kilmės nuo žvėrelio borsuk “opšrus”, tačiau pavardės Barsena, Barsys, Barsauskas, Barsevičius rodo ją esant antros kilmės priesagos –uk– vediniu iš Barsys.
Boruć – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Borutis. Su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –ut-, kurios minkštasis t lenkų kalboje dėsningai išvirsta į ć.
Boruta – ši pavardė, labai plačiai paplitusi slavų areale, išlaikė lietuvišką priesagą –ut– (plg. Birutė).
Brezgiel – turi lietuvišką atitikmenį Brezgėla, siejamą su veiksmažodžiu brezgėti “krebždėti”. Dėl priesagos –ėl– plg. šaukėla „šauklys”. Bet gali būti ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardės Brezgys.
Bruzgul – iš Brūzgulis.
Brydak – ko gero, gali sietis su lietuviška pavarde Bridikas ar Brydis (iškreipta forma iš Briedis). Priesaga –ak– lenkų kalboje atitinka lietuviškos priesagos formą –ok– (plg. meitėliokas).
Bryzgiel – iš Brizgelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Brizgys. Šaknis yra siejama su liet. veiksmažodžiu brigzti „irti, pašytis”.
Bucewicz – lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš pavardės Bučas, kurios šaknis siejama su liet. bučius “varža žuvims gaudyti”.
Buczel – iš Bučelis.
Budrewicz – kanceliarijos perdarinys iš pavardės Budrys ar Budrius. Taip pravardžiuota budrų žmogų.
Budzejko – iš Budzeika. Tai dzūku forma su patronimine priesaga –eik– iš Budys ir sietina su liet. veiksmažodžiu budinti.
Budzicki – kai kuriais atvejais iš suslavintos Budys, kuri į lenkų kalbą pateko iš dzūkų tarmės Budzys, plg. liet. budys “žadintuvas; skautas”.
Budziejko – iš (žr.) Budzeika.
Budziński – kai kuriais atvejais iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas. Į lenkų kalbą pateko per dzūkų tarmę.
Budzyński – iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas (žr. Budziński).
Bugno – iš liet. Būgnas (plg. būgnas).
Bujwid – iš Buivydas. Tai sudurtinė pavardė: bui– sietina su liet. buitis, ir vydas – “vysti, išvysti”.
Bukałarski – ši pavardė sudaryta lenkų kalboje bet lietuviškos realybės pagindu. Bukaloriais (pagal žemiausią mokslinį laipsnį bakalaurą, žmonių vadinamą bukaloriumi, lenk. bakałarz, bukaloriais buvo vadinami slapti caro laikų lietuvių mokytojai, o slaptas mokyklas vadinta bukalarijomis. Šitokios pavardės galėjo rastis tais laikais, kai šioje teritorijoje lietuvių kalba ėmė mišti su lenkų.
Buksza – iš Bukša, greičiausiai iš liet. bukšas “baužas, be ragų”.
Bulwin – veikiausiai pravardinės kilmės Bulvinas, sietina su veiksmažodžiu bulvė.
Burba – iš liet. Burba (burbėti “murmėti, prieštarauti”).
Burblis – iš Burblys, liet. burblys “kas burba”.
Burbo – iš Burba (žr. Burba).
Burda – iš Burda, žr. Burdinas, Burdulis… Lietuvoje šios pavardės forma neaptinkama.
Burkiewicz – čia matome pavardės Buras raidą: būras “pilkas nedidelis lietaus debesėlis; pilka spalva”, burkus “pilkis”, kol pagaliau iš Burka ar Burkus kanceliarijoje išėjo Burkevičius.
Burnejko – iš Burneika (plg. burna).
Burniewicz – suslavinta iš Burnys ar Burnius (plg. burna).
Burnos – ši pavardė gimininga su liet. Burnys (sietina su burna “ertmė tarp lūpų ir gerklės; stiklelis svaigalų”). Taip matyt buvo vadinamas žmogus, mėgstantis išmesti burnelę.
Butkiewicz – tai kanceliarijos suslavintas Butkevičius iš Butka ar Butkus, kurios yra pejoratyvinės priesagos –k– vediniai iš. Ši siejama su veiksmaždžiu būti – buvo.
Butrym – iš Butrimas, kuri yra sudurtinis daiktavardis: pirmas dėmuo sietinas su butas, artras su rimti.
Buza – iš Buza, kuri turi apeliatyvą buza “buiza, prasta skysta sriuba”.
Buziuk – galėjo kilti iš Lietuvoje paplitusio polonizmo buza “prastas lakalas”. Priesaga –uk– rodo pavardės lietuviškumą. Lietuviai veršį vadina buziuku “daug lakančiu”.
Buzon – žr. Buza.
Buzun – tai Buzūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Buzas. Ši yra kildinama iš liet. buzis “molinis indas su plonu kaklu ir neplačiu dugnu, išpūstas per vidurį; toks ąsotis”.
Bykowski – gali būti lenkų kalbos darainys, bet gali būti ir suslavinta iš liet. Bikas (plg. bikis `trumpas’).
Chałkowski – iškreiptai suslavinta iš liet. Kalkas (plg. kalka `elgeta’) arba Kalkys.
Cieślukowski – suslavinta iš hibridinio asmenvardžio Cesliukas (plg. lk. cieśla `dailidė’). Su lietuvių kalba ją sieja mažybinė priesaga –uk-.
Ciunel – iš Lietuvoje žinomos pavardės Ciunis patroniminės priesagos –el– vesdinio Ciunelis.
Cyckajtys – iš Lietuvoje nesutinkamos pavardės Cickaitis iš neišlikusios Cickus. Jos daryba lietuviška, tai rodo patroniminė priesaga –ait– (plg. Juozaitis, Petraitis…). Šios pavardės Lietuvoje aptinkama tik suslavinta forma Cickevičius. Šaknį veikiausiai galima sieti su liet. veiksm. cicenti `plonai cypsėti, kalbėti’. Tačiau yra galima ir kita pavardės daryba: iš daiktavardžio cicys “cycė, lėlė” su pejoratyvine priesaga –k– ir galėjo atsirasti pavardė Cickus. O toliau jau kelias atviras.
Cylc – iš Tilčius, kurią lenkų kalba pagavo iš dzūkų Cilcys (plg. tiltas).
Czakis – tai Čakis ar Čekys (plg. tautovardį čekas) – Lietuvoje žinomos pavardės išlaikyta forma.
Czapanis – iš Čaponas ar Čeponas.
Czepukajtys – iš liet. Čepukaitis, kuri nuėjusi ilgą raidos kelią ir yra kilusi iš Čepukas < Čepas bei Čapas, o tos savo ruožtu iš lenkų Szczepan, kuri kilusi iš asmenvardžio Stefan.
Czarnialis – iš (žr.) Černelis.
Czernel – iš (žr.) Černelis.
Czernialis – iš žinomos lietuvių pavardės (žr.) Černelis.
Czywilis – iš lietuvių pavardėsd Čivilis ar Čivylis, kurios yra pravardinės kilmės. Liet. čivylis `kikilių šeimos paukštis’.
Dabulewicz – suslavinta iš Dabulis (iš dabus “puošnus”).
Dabulis – lenkų kalboje liko išlaikyta nepakitusi forma, plg. Jonulis, Dabulis, Mažiulis. Tai patroniminės galūnės –ul– vedinys iš lietuvių kalbos būdvardžio dabus „puošnus“.
Dadełło – kilmė neaiški, tačiau samplaikos łł yra būdingos skoliniams iš lietuvių kalbos.
Dagiel – iš Dagelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Dagys.
Dalidonis – gal iš liet. Dalidonis ar Daliduonis? Tokių pavardžių Lietuvoje neišlikę. Bet didesnė tikimybė, kad tai dėl dvibalsių lenkų kalboje nebuvimo yra iškreipta forma iš liet. Dailidonis ar Dailidūnas. Šios būtų patroniminių priesagų –on– ar –ūn– vediniai ir siejamos su liet. dailidė “stalius, baldžius”.
Damulewicz – tai ilgą evoliuciją nuėjusi pavardė: Adomas – Adomulis – Domulis – Damulis, kur patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.
Daniun – iš Daniūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Danas, Danys ar Danius.
Dargiel – veikiausiai iš Dargėla, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš šaknies darga „dargana“. Taip galaėjęs būti pavadintas niūkios nuotaikos žmogus.
Dargiewicz – tai suslavinta forma iš liet. Dargys, kuri sietina su liet. dargus, darganotas.
Darżynkiewicz – suslavinata veikiausiai iš pavardės Daržinkus, kuri yra priesagos –k– vedinys iš Daržinis.
Žinomesnis pavardės turėtojas yra Rafał Darżynkiewicz (g. 1970 m. badžio 4 d.) – lenkų sporto žurnalistas ir komentatorius.
Dauksza – iš liet. pavardės Daukša, kuri pg. LPŽ autorius yra greičiausiai priesagos su š vedinys iš prieveiksmio daug.
Ši pavardė gan populiari Lenkijos teritorijoje. Matyt pateko ji į Lenkiją ir paplito dar Jogailos laikais, kuomet Lietuva su Lenkija sudarė bendrą valstybę.
Plačiau žinomi šia pavarde žmonės tai Piotr Dauksza ir Adam Dauksza, Olga Dauksza, Jerzy Dauksza, Izabela Dauksza, Aneta Dauksza, Janina Dauksza ir kt. Šiandien dalis jų jau pakrikę ir po Vakarų pasaulį.
Daukszewicz – suslavinta pavardė iš liet. Daukša, žr. Dauksza.
Ryškesnės šia pavarde asmenybės yra: 1. Krzysztof Antoni Daukszewicz (g. 30 października 1947 spalio 30 d. Vichrove) – lenkų satyrykas, felietonistas, dainų tekstų autorius, poetas, dainininkas, gitartstas i kompozitorius, bei jo sūnus Grzegorz Daukszewicz – aktorius.
Dawgul – iš liet. Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio (žr. Dowgul) daug.
Deguć – tai mums atpažįstamas (žr.) Degutis.
Degutis – tvarkingai perimta iš liet. Degutis (žr. Degutis).
Dejnak – veikiausiai iš liet. Dainiukas.
Delnicki – iš suslavintos pavardės Delnickas, kuri yra kilusi iš pavardės Delnis, o ši sietina su liet. delnas “rankos plaštaka”.
Demjaniuk – mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Dzemionas < Dzemijonas < Demijonas (žr. Dzemionas). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga priesaga.
Depkun – veikiausiai iškreipinys iš Dapkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– iš Dapkus (plg. Dapkevičius, dabùs).
Derdziuk – iš Derdas, Derda ar Dardas, Darda (plg. dardėti) mažybinės priesagos –uk– vedinio Derdžiukas, kurią lenkai perėmė iš dzūkiškos formos Derdziukas. Tačiau jeigu ši pavardė labai sena, galima manyti, kad tai dvikamienis asmenvardis Der-das, Der-da, Der-dis. Pirmasis kamienas Der-, Dar– žinomas asmenvardžiuose Dar-butas, Der-butas, Der-kintis, antrasis dėmuo gali būti trumpinys, redukuotas iki priebalsio –d– (plg. Ku-daras, Ba-daras, Kan-daras, Sau-dargas).
Žinomas šia pavarde žmogus yra Zbigniew Derdziuk (g. 1962 sausio 24 Skerbešavoje – lk. Skierbieszowo) – lenkų politykas, ZUS (lenkų Sodros) pirmininkas, buvęs Ministrų Tarybos narys Donaldo Tusko vyriausybėje.
1987 baigė Varšvos universiteto Sociologijos institutą bei Organizavimo ir vadybos podiplomines studijas, baigė švedų Konsultingo M-Gruppen studijas, dalyvavo Advanced Management programoje, kurią organizavo IESE Business School. Dalyvavo keliuose finansų ir vadybos kursuose, JAV stipendistas. Dirbo bankuose, viešmenyse (Lenkijos televizijos valdybos biuro direktorius), 1996 Strateginio planavimo biuro direktorius, tarp kitko Seimo kanceliarijos šefo direktorius. 1997 PKO BP akcijų ir informacijos biuro direktorius, ėjo Lenkijos investicinio banko departamento direktoriaus pareigas. Nuo 1999 m. sausio iki kovo – Ministrų Tarybos Valstybinės komisijos šefo pavaduotojas Jerzo Buzeko vyriausybėje. 2005 lapkričio 14 nominuotas Ministrų Tarybos kanceliarijos valstybės sekretoriumi Kazimierzo Marcinkiewiczo vyriausybėje, tų pat metų lapkričio 17 apėmė Ministrų Tarybos Nuolatinio komiteto pirmininko postą. 2006 rugpjūčio 31 Varšuvos taryba išrinko jį miesto sekretoriumi. 2007 buvo paskirtas Ministrų Tarybos ministru-nariu Donaldo Tusko vyriausybėje. 2009 spalio 2 išrinktas Socialinio draudimo įstaigos (ZUS) pirmininku.
Dobuszyński – suslavinta iš Dabušis. Taip įvardintas puošeiva.
Dojna – iš Daina.
Dojnikowski – turi lietuvišką šaknį, sietiną su daina, ir priesagą –ik– (plg. Kopernikas ar žem. Janikė).
Domel – iš Domelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Priesaga –el– rodo lietuvišką pavardės darybą. Žr. dar Domejko.
Domejko – iš Domeika, kuri yra patroniminės priesagos –eika vedinys iš krikštavardžio Damijonas trumpinio Domys. Bet galimas variantas ir iš Do-manto trumpinio Domas.
Domeła – iš Domėla, kuri yra patroniminės priesagos –ėl– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Žr. dar Domejko.
Dowbar – Daubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą.
Dowbor – Daubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą „lauką“.
Šita pavarde pasižymėję asmenys yra Katarzyna Dowbor (g. 1959 kovo 7 Varšuvoje, vaikystę ir jaunystę praleido Torunėje) ir Maciej Dowbor (g, 1978 gruodžio 22 Torunėje) – abu žurnalistai, Lenkijos televisijos diktoriai ir laidų rengėjai.
Dowejko – tai Doveika. Šaknis sietina su liet. dovis “davinys, dalis”. Priesagą –eika lenkų kalboje virsta į –ejko, plg. Dzermeika – Dziermejko, Mažeika – Możejko.
Ryškiausias pavardės turėtojas yra Krzysztof Dowgiałło (g. 1938 m. birželio 30 dieną) – lenkų politikas, architektas, LLR opozicijos veikėjas, LLR Seimo deputatas.
Dowgiało – iš Daugėla. Tai dvikamienis vardas: pirmas dau– : daug, antras gėl– : gelti.
Dowgiełło – iškreipta forma iš liet. Daugėla (žr. Dowgiałło)
Dowgul – iš lietuvių Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio daug.
Lenkų Vikipedijos duomenimis Dowgul pavarde Lenkijoje gyvena du asmenys. Wiena jų vardu Beata. Gyvena jie Zgieže, apie 20 km į šiaurę nuo Lodzės.
Dowksza – jau prieš keturis šimtus metų žinoma veikiau dar vardu buvęs asmenvardis Daukša. Tai priesagos –š– vedinys iš prieveiksmio daug.
Downar – į lenkų kalbą peimta be galūnės iš Daunoras. Tai dvikamienė pavardė Dau-noras (daug norintis).
Downarowicz – suslawinta iš Daunoras, plg. daug norėti.
Dowtort – tai Dautartas. Sudurtinės kilmės pavardė: pirmoji šaknis dau– sietina su prieveiksmiu daug, antra tort – (liet. tartas) su tarti. Tai daug kalbantis žmogus.
Dragunajtys – iš Dragūnaitis, kuri yra dviejų priesagų –ūn– ir –ait– vedinys iš skolinio Dragūnas.
Draugialis – tai fonetiškai perrašytas Draugelis. Ši pavardė sietina su liet. draugas “bičiulis, bendras, pabrolys”. Tačiau bendrinis daiktavardis draugelis “meilužis, svetimoteris”. Taip buvo vadinamas žmogus, kuris prisiplakdavo prie draugo žmonos.
Drągiewicz – suslavinta iš Dranga (plg. dranga `aukštas nerangus žmogus’).
Drodwiłł – iš Drodvila. Šios pavardės kilmė nėra aiški, jos Lietuvoje neaptikta. Tai sudurtinis vardas, kurio antrasis dėmuo yra populiariai asmenvardžiuose aptinkamas: Eivilas, Survila…
Drucis – tai mūsiškai Drūtys, į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta jos forma Drucys – galūnės vedinys iš liet. būdvardžio drūtas “stiprus”.
Druzgala – šaknis paimta iš liet. druzgai „smulkūs šipuliai, trupiniai”. Tai priesagos –al– vedinys. Lietuviškoji pavardė veikiausiai turėjusi skambėti Druzgala arba Druzgalius (plg. Srėbalius).
Duba – pavardė, sietina su liet. Duba (duba `dauba’ ar eikiau dubas `nerangus žmogus’).
Dubiejko – iš Dubeika. LPŽ sieja ją su rus. Dubeiko (rus. dub „ąžuolas”). Tačiau ryški patroniminė priesaga –eika leidžia manyti esant ją lietuviškos kilmės, kurios šaknį reiktų sieti su liet. dubuo „žemės įlinkimas”. Tos pačios logikos turime pavardę Duburas.
Šios pavardės žinoma atstovė yra Balstogės gydytoja psichiatrė dr. Wiesława Dubiejko bei Seinų chirurgas dr. Leszek Dubiejko.
Dubiel – patroniminės priesagos –el– vedinys iš liet. pavardės Duba, kuri savo ruožtu yra gretinama su daiktavardžiu duba „dauba”. Balsis i prieš priesagą čia atsirado fonetiškai, kadangi lenkai priebalsį b prieš e taria kietai, o pavardėje girdėjo lietuvius tariant b minkštą.
Dudanowicz – išvestinis asmenvardis iš liet. Dudonas, kuri sietina su liet. daiktavardžiu dūda ar veiksmažodžiu dudenti. Slavišką priesagą –owicz veikiausiai gavo dar Lietuvos lenkiškoje kanceliarijoje.
Dudzin – išvestinė pavardė iš ankstesnės formos Dudis (plg. Rudis), taigi turi tą pačią šaknį, kaip ir Dudanowicz, tačiau ši nuėjusi kitu raidos keliu: priesagos –in– vedinys iš pavardės Dūda ar Dudis, tik čia liko išsaugota dzūkiškoji forma (dz prieš i).
Dykczys – sietinas su liet. vartojamu skoliniu dikčius “stiprus žmogus”. Taip galėjęs būti įvardintas storokas, apkūnus žmogus.
Dykty – iš Diktas, kurios apeliatyvas diktas “stambus”.
Dyndul – iš liet. Dindulis (plg. dinda `išdykėlis’, dar dindinėti `nieko neveikiant vaikštinėti’).
Dziarmaga – gimininga su (žr.) Dzermeika, veikiausiai iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Dzermaga ar Dzermėga. Žymesnis šios pavardės turėtojas yra Zygmunt Dziermiaga – kontroversiškas lenkų endekų veikėjas.
Zygmunt Dziarmaga gimė 1909 m. Varšuvoje ir čia universitete studijavo istoriją. Studijų metu įsitraukė į Didžiosios Lenkijos stovyklos (OWP) veiklą. Dėl nepaparasto temperamento įtartas antivalstybine veikla ir sėdėjo Kartūzų Berezos stovykloje. Buvo areštavę jį ir vokiečiai už prieškarinę veiklą (redagavo laikraščius ,,Sztafeta” ir ,,Falanga”). Karo metais perėjęs į Vilniaus kraštą veikė lenkų pogrindyje. 1945 m. buvo NKVD areštuotas ir išsiųstas į Vorkutą. Po dešimties metų senųjų draugų rūpesčiu grįžo į Lenkiją ir ėjo mažiau reikšmingas funkcijas PAX-o grupuotėje. Z. Dzermaga mirė 1978 m. rugpjūčio 30 d. Varšuvoje.
Dziawer – tai iškreipta Dieverio (žr. Dziewer) forma.
Dzienuć – reik manyti, kad lietuviškas atitikmuo galėjęs būti Dienutis, sietinas su diena “šviesiu paros metu”, arba patroniminės priesagos –ut– vedinys Denys (Dionizijus). Šiaip ar taip ši pavardė galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbinėje aplinkoje.
Dziermejko – iš sudzūkintos Dermeikos formos (žr.) Dzermeika.
Dzierwa – iš Dirva. Į lenkų kalbą perimta iš dzūkų Dzirva.
Dziewer – į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta forma Dzieveris iš Dieveris; liet. dieveris “vyro brolis”.
Dziewulski – iš liet. Dievas dzūkiškos formos patroniminės priesagos –ul– vedinys Dzievulis, kuri lenkakalbėje Lietuvos kanceliarijoje gavo slavišką priesagą –ski.
Dzikiel – iš dz. Dzykelis, pl. išdykėlis.
Dźwielewski – iškreiptai suslavinta forma iš Dvylys, (žr. Dźwilewski).
Dźwilewski – suslavinta forma iš Dvylys, sietina su liet. dvylas “tamsiai rausvas, žalas; tamsaus veido”. Į lenkų kalbą pakliuvo iš dzūkų tarmės (dz. dzvylas).
Dźwiel – iš liet. Dvylis, (žr.) Dźwilewski.
Dźwinel – iš Dvynelis, kuri yra priesagos –el– priesagos vedinys iš Dvynys. Į lenkų kalbą atėjo iš dzūkų.
Dżugiewicz – sulenkinta lietuviškos pavardės Džiugas forma.
Ejgierd – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Ei-girdas. Į lenkų kalbą perimtas fonetiškai be galūnės. Pirmasis dėmuo ei– siejamas su veiksm. eiti, antrasis –gird– su girdėti.
Ejsmont – iš liet. sudurtinio asmenvardžio Eis-mantas. Pirmasis dėmuo Eis– sietinas su liet. eiti, eislus `greitas’ (plg. pr. eisei `eiti’), “kas greitas”, antrasis –mant– : liet. mantus “stiprus; sumanus”, manta “turtas”.
Gabała – iš liet. Gabalas (plg. gabalas).
Gabuła – tai Gabulas, Gabula, sietinos su liet. gabulas “gabalas”.
Gadejkis – iš Godeikis ar Gadeikis, galbūt sietinos su liet. godús “kuris per daug nori; gobšùs, gobùs”. Plg. dar guodús “guodžiantis, užjaučintis; gailus, graudus” (LPŽ).
Gadejko – tai Godeika ar Gadeika, Gadeikis (žr. Gadejkis).
Šios pavardės žinoma atstovė yra Małgorzata Gadejko – lenkų aktorė.
Gajda – atitinka liet. pavardę Gaida, sietina su liet. gaida “nata; melodija”.
Ryškus šia pavarde žmogus yra Liublino Marijos Kiuri-Sklodowskos uniwersiteto docentas, habilituotasis daktaras Janusz Gajda – kultūros antropologas.
Gaiduk – iš Gaidukas.
Gajdziński – suslavinta forma iš Gaidys.
Galas – išlaikyta pavardės grafinė forma – Galas (su galūne).
Galewski – tai suslavinta Galo forma.
Galias – veikiausiai grafiškai iškreipta iš (žr.) Galas.
Galicki – suslavinta Galo forma.
Galiński – suslavinta Galo forma.
Gałaszewski – suslavinta Galo forma (jos fonetinė forma).
Gałaś – iškreipta Galo forma.
Gałażewski – veikiausiai iškreipta ir suslavinta Geležiaus forma. Gal menkai kalabą mokantis “vertėjas’ supainiojo šį vardą su galu.
Gałażyn – išvesta iš tarminės formos Geležinis.
Garnis – iš Garnys.
Garniewski – suslavinta iš Garnys.
Gaus – iš Gausys, kuri siejama su liet. gausa “gausybė, daugybė”.
Gawdziś – galbūt suslavinta iš Gaudys (plg. Daugėla : Dowgiało).
Gawinowicz – suslavinta (su priesaga –owicz) iš liet. dvikamienio Ga-vinas (plg. Ga-taučius, Eid-vinas). Pirmojo dėmens ga– : go– (Go-tautis) kilmė neaiški , antrasis –vinas – su sen. liet. –vin– : –vain– – vaina `kaltė; prieižastis’.
Gawiński – suslavinta (su priesaga –ski) Lietuvoje nežinoma dvikamienė Gavinio pavardė (Ga-vinis), žr. Gawinowicz.
Gawuć – tai Gavutis, sietina su veiksmažodžiu gauti.
Gejdel – iškreipta Gaidelio forma.
Gerwel – Gervelis arba Gervelė, šie – patroniminės priesagos –el– vediniai iš pavardės Gervė.
Dauguma Lenkijoje gyvenančių Gervelių aptinkama Seinų apskrity. Žymesnė šia pavarde atstovė yra G? Gerwel – Seinų krašto pasižymėjusi pedagogė metodininkė.
Giedo – iš liet. Gieda, kuri galbūt nedėsningai iš Gėda (LPŽ).
Giedrojć – tai Giedraitis (iš vardo Giedrius kilusi pavardė Giedrys; jo sūnus – Giedraitis).
Giedrowicz – tai kanceliarijos suslavinta Giedraičio forma.
Giedroyć – tai kitaip užrašyta Giedraičio pavardė.
Giedziun – iš Gedžiūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Gedžius, kuri sietina su liet. gedėti.
Giedziuszewicz – iš Gedziušas. Tai priesagos –uš– vedinys iš Gedžius, sietinas su liet. veiksmažodžiu gedėti. Į lenkų kalbą atėjusi per dzūkus.
Gieglis – galbūt iš Gėglis. Liet. gėglinis, gėglis „dviejų traukiamas tinklas“.
Giejłaszewski – suslavinta ir iškreipta Gailašius pavardė, sietina su liet. gailėtis; gailus.
Giejsztor – iš liet. Geištoras, kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio asmenvardžio Geis-taro, sietino su geisti ir tarti (žr. Gieysztor).
Giejsztorewicz – suslavinta Geištoro pavardė (kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio Geis-taro (žr. Giejsztor).
Giełażewski – suslavinta forma iš Gelažius.
Giełażyn – iš dzūkiškos formoa Gelažinis.
Giełażys – iš dzūkiškos formos Galažius.
Giełda – iš Gelda.
Gieniul – Geniulis (iš Genys).
Gierdal – iš Girdalius, pl. liet. girdėti. Tai tos pačios priesagos –al.- vedinys kaip ir miegalius, rūkalius, snaudalius.
Gieruła – iš Gerula, sietina su būdvardžiu geras.
Gierwiel – iš Gervelė ar Gervelis.
Gieysztor – iš liet. dvikamienio vardo Geistaras, plg. la. Geistars, ar vėliau Geištaras bei Geistoras. Pirmas dėmuo aptinkamas ir kitame varde: Geis-tautas. Prmoji šaknis geis– siejama su geid-, plg. liet. Geid-vilas. Ši šaknis pasitaiko ir antrajame dėmenyje, pvz. But-i-geidas, ar pr. Nam-geist, Myl-e-geyde. Šaknis geis– (geid-) siejama su liet. geisti. Antrasis dėmuo –tar– siejamas su liet. veiksmažodžiu tarti.
Ryškus šia pavarde atstovas yra Aleksander Gieysztor (g. 1916 liepos 17 d., mir. 1999 vasario 9), lenkų istorikas mediavistas, laikomas vienu didžiausių XX a. antrosios pusės Lenkijos mokslininkų.
Aleksander Gieysztor gimė Maskvoje, kur I pasaulinio karo metu iš gimtosios Baltarusijos buvo išsikėlusi jo šeima, savo antspaude turėjusi Geištorų herbą. Nuo 1921 metų gyveno Varšuvoje. 1937 Varšuvos universitete baigė studijas istorijos fakultete. 1939 metų rugsėjo kampanijoje kovojo karo mokyklos kursantu rezervistu. Okupacijos metais dirbo AK propagandistu. Varšuvos sankylio dalyvis. Dėstė slaptame universitete. 1942 m. apgynė daktaro disertaciją. Po karo dirbo Varšuvos universitete. 1949 m. nominuotas Lenkijos viduriniųjų amžių istorijos nepaprastuoju profesoriumi, 1960-aisiais gavo paprastojo profesoriaus titulą. Atstačius Varšuvos karališkuosius rūmus iki 1991 metų dirbo direktoriumi.
1989 m. apvaliojo stalo derybų dalyvis. Formaliai jį paskyrė vyriausybė, tačiau turėjo jis visišką opozicijos pasitikėjimą.
Daugelio pasaulio mokslo akademijų narys, Paryžiaus Sorbonos bei Krokuvos Jogailaičių, Varšuvos Adomo Mickevičiaus, Liublino katalikiškojo universiteto daktaras honoris causa, buvo daugelio universitetų kviečiamas paskaitų.
Aleksandro Gieysztoro sūnus Andrzej Gieysztor (būdamas 48-erių žuvęs 1989 m. rugsėjo 29 d. autokatastrofoje) – lenkų žinomas automobilių lenktynių vairuotojas ir pilotas.
Gilejsza – galbūt iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Gileiša ar Gyleiša, kuri sietina su liet. veiksmažodžiu gelti, gylė.
Gilis – fonetiškai išlaikyta pavardė Gylys, sietina su liet. veiksm. gelti, gylė.
Gimbut – iš Gimbutas, kuri LPŽ autorių nuomone yra kilusi iš Ginbutas, plg. ginti ir būti, butas.
Ginel – iš Ginelis (plg. kitas panašias pavardes: Gineika, Gineikis, Gineitis ar Ginelevičius…). Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Ginas, sietina su liet. veiksm. ginti.
Ginowicz – suslavinta iš Ginius, plg. ginti „saugoti”.
Gintowt – iš liet. Gtautas.
Ryškesni šia pavarde žmonės yra: 1. Witold Gintowt-Dziewałtowski – ekonomistas, buvęs Elbingo (lenk. Elbląg) miesto prezydentas, šiuo metu Lenkijos seimo narys. 2. Magdalena Gintowt Juchniewicz, g. 1976 m. rugpjūčio 11 d. Varšuvoje, lenkų tapytoja, grafikė, poetė, meno kritikė. 3. Maria Gintowt-Jankowicz, g. 1939 m. liepos 1 d. Varšuvoje – lenkų teisininkė, finansų teisės specialistė, Konstitucinio teismo teisėja.
Grejcz – iš Greičius, plg. Liet. greitas, greitis.
Grenda – (žr. Grądzki) iš Granda, kuri sietina su liet. dkt. grandas „tilto grindžiamas medis”.
Groblewski – iš Grėbliauskas, kuri suslavinta iš Grėblys, plg. grėbti : graboti.
Gruca – iš Grucė. Apeliatyvas grucė „stambios kruopos”.
Grudziński – kartais Grudzinskas, kuri suslavinta iš Gruda, Grudis, Grūdis, Gruodas.
Grybajtys – iš liet. Grybaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grybas.
Grycel – plg. Gricelis < Gricius < Grigalius.
Grygajtys – iš Grigaitis, tik pagal lenkų fonetikos dėsnius iškreipta rašyba. Ši savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Grigas.
Grygielski – suslavinta forma iš Grigelis, kuri yra priesaghos el– vedinys iš Grigas.
Grygieńć – kilmė ne visai aiški, sudaryta ji iš pavardės Grigentis, kuri veikiausiai kilusi iš Grigėnas (patroniminės priesagos –ėn vedinys iš asmenvardžio Grigas). Lenkų ć kamieno gale rodo buvus čia lietuviškąjį –t-. Lenkų ausis girdėjo minkštą antrą g, todėl jį minkštino raide i, žr. Dubiel.
Grygięć – pavardės (žr.) Grygieńć iškreipta forma. Toks rašybos dvilypumas rodo pavardės nelenkišką kilmę.
Grygo – iš pavardės Grigas, kuri iš krikštavardžio Grigalius.
Grygojć – iš Grigaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grigas.
Gryguć – iš pavardės Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –utis vedinys iš asmenvardžio Grigas. Dėl lk. ć kamieno gale žr. Grygęńć.
Grygutis – iš liet. Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Grigas.
Gryko – vedinys iš pavardės Grikis, apeliatyvas grikas ar grikis „smiltingose dirvose sėjamas ruginis javas”.
Gryniewicz – suslavinta forma iš Grinius, plg. liet. būdv. grynas.
Gudajtis – iš Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš asmenvardžio Gudas, sietinos su liet. būdv. gudas „įgudęs” (LKŽ).
Gudalewicz – suslavinta Gudelio pavardė (žr. Gudajtis). Tai patroniminės priesagos –elis vedinys su dzūkiška –alis forma. Matyt taip užkonservuota tarminė pavardė.
Gudecki – suslavinta iš Gudas, (žr. Gudajtis).
Gudel – iš pavardės Gudelis, kuri yra patroniminės priesagos –elis vedinys (žr. Gudajtis).
Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Krystyna Gudel – Suchovolėje gyvenanti lenkų poetė.
Gudojć – iš Gudaitis, kuri yra priesagos –ait– vedinys iš Gudas (žr. Gudajtis).
Gudolewicz – suslavinta Gudelio pavardės forma (žr. Gudajtis), tik čia patroniminė priesaga –el– išvirto į –ol-.
Gudaitis – iš liet. Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Gudas (liet. gudas “baltarusis”).
Gudajtys – žr. Gudajtis.
Gudalewicz – suslavinta forma iš liet. Gudelis.
Gudel – iš liet. Gudelis (žr. Gudajtis).
Gudolewicz – suslavinta iškreipta Gudelio forma (žr. Gudajtis).
Gugała – gal iš pavardės Gugalius ar Gugala, kuri sietina su liet. daiktavardžiu guga „kupra; gumbas”. Taip galėjęs būti įvardintas sukumpęs žmogus.
Gulbicki – suslavinta iš Gulbė.
Gulbierz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys.
Gulbiesz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys (žr. Gulbierz).
Gulbin – iš liet. Gulbinas (plg. gulbinas „gulbių patinas“).
Gulbinowicz – suslavinta iš Gulbinas.
Ryškiausias šia pavarde žmogus yra Henryk Roman Gulbinowicz (g. 1923 m. spalio 17 d.) – lenkų katalikų dvasininkas, kardinolas, arkivyskupas.
Gimęs pg. metrikas Šukiškių dvare, Vilniaus krašte, o iš tikrųjų Vilniaus šv. Jokūbo ligoninėje. Krikštą priėmė Buivydžio bažnyčioje iš klebono Dulkos.
1944 metais pradėjo studijuoti Vilniaus aukštojoje dvasinėje seminarijoje, kuri 1945 metais buvo perkelta į Balstogę, kur 1950 m. birželio 18 buvo įšventintas į kunigus. 1951-1955 tęsė studijas Liublino katalikų universiteto Katalikų teologiojos fakultete ir gavo moralinės teologijos ir etikos daktaro laipsnį.
Trumpai būdamas vikaru dirbo Sokulkos apskrity Šūdzialovo pradinėje mokykloje. Po Liublino buvo Balstogės studentų ganytojas. 1959 m. perkeltas į Olštiną dirbo moralinės teologijos ir etikos profesoriumi Aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Varmijos seminarijoje ėjo studentų prefekto (1960-1963), vicerektoriaus (1963-1968), pagaliau rektoriaus (1968-1970) pareigas.
1970 m. Balstogės prokatedroje gavo vyskupo šventinimus.
1976 m. nominuotas Vroclavo arkivyskupu metropolitu.
Henryk Gulbinowicz pripažino pasirinktiems asmenims „Tūkstantmečio žiedą” – sidabrinio žiedo apdovanojimą, kurį kartu su kitais gavo ir (žr.) prelatas Alfonsas Jurkevičius.
Gulbiński – suslavinta iš Gulbė ir turi apeliatyvą gulbė.
Gurban – iš liet. Gurbonas – priesagos –on– vedinys iš pavardės Gurbas, dėl priesagos plg. liet. dirvonas, žiūronas; šaknis gretinama su gurbus “vešliai augantis”.
Gurgul – liet. Gurgulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Gurgis. Šaknis gretinama su veiksmažoodžiu gurgėti.
Gutajtys – iškreipta forma iš liet. Gudaitis, (žr.) Gudajtis.
Gużewski – suslavinta iš liet. Gūžys (plg. gūžys `paukščių gurklys’).
Hańcz – taip iškreipta Ančias (plg. ančia “vandens kanalas”).
Hańczuk – patroniminės priesaagos –uk– vedinys iš pavardės Ančias.
Herbut – ilgesnį slavinimo kelią nuėjusi pavardė iš dvikamienio Ger-buto (plg. Ger-vilius, Nar-butas). Pirmoji priebalsio kaita g>h bus atėjusi per gudų kalbą.
Herwin – iš liet. Gervinas (plg. gervinas `gervių patinas’). H vietoj pirmojo g atėjo per brus. kalbą.
Hirnik – iš liet. Girnikas (plg. girnos). Žodžio pradžioje priebalsis h vietoj g atsirado per brus. kalbą.
Ilg – iš Ilgis. Ši pavardė sietina su liet. daiktavardžiu ilgis ir būdvardžiu ilgas.
Žinomas šios pavardės turėtojas yra Jerzy Ilg. – lenkų rašytojas, “Znak” leidyklos redaktorius.
Jagiełło – iš Jogaila. Tai dvikamienis asmenvardis Jo-gaila. Pirmas dėmuo sietinas su veiksmažodžiu joti, antras su būdvardžiu gailas `stiprus’.
Lenkijoje žinomiausias šia pavarde žmogus yra Lenkijos ir Lietuvos karalius Władysław Jagiełło – Vladislovas Jogaila. Jo didžiausias žygdarbis – sujungė Lietuvą su Lenkija unijos saitais ir atvedė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę į Žalgirio mūšį (1410 07 15), kuriame didžiausią vaidmenį suvaidino Lietuvos didysis kunigikštis ir popiežiaus pasiųstos karūnos nesulaukęs Lietuvos karalius Vytautas Didysis.
Ši pavardė susilaukė ir žinomų palikuonių. Vienas iš jų tai Michał Jagiełło – Lenkijos kultūros viceministras ir Lenkijos nacionalinės bibliotekos direkktorius. Jo išrūpintomis lėšomis Punske buvo įkurta muzikos mokykla.
Jagiliński – suslavinta (su priesaga –iński) iš dvikamienio Ja-gilas. Pirmasis dėmuo ja– : jo– sietinas su jo-ti, antrasis –gil– : –gėl– – su gel-ti, gil-ti `skaudinti’.
Jagłowski – (žr. Jagliński) suslavinta (su priesaga –owski) iš liet. Jagilas.
Jakubanis – lietuviškas atitikmuo Jakūbonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas. Priesaga –on– lenkų kalboje virsta į –an-.
Jakubiuk – lietuviškas atitikmuo Jokūbiukas. Tai patroniminės priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas.
Jakuć – lietuviškas atitikmuo Jakutis, patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Jakas (Jokūbo trumpinys).
Žinomesnis Lenkijoje šia pavarde žmogus yra Adam Jakuć, Balstogės teatro režisierius.
Jakutis – iš fonetiškai perimtos Jakutis, iš krikštavardžio Jakūbas ir Jokūbas.
Jamiński – dis iš Ja-minas ar Jo-minas. Pirmasis dėmuo jo– sietinas su joti, dėl antrojo –minas žr. Kaminskas.
Janas – iš Janas (Jonas).
Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė.
Janczulewicz – iš liet. žargoninio Janas išriedėjo Jančė, vėliau patroniminis vedinys Jančiulis, kol kanceliarijoje atsirado Jančiulevičius.
Jandulski – suslavinta iš Jandulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.
Jankojć – iš (žr.) Jonkaitis.
Januć – iš pavardės Janutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš žargoninio pavarde virtusio krikštavardžio Janas.
Janulewicz – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janulis, kuri kanceliarijoje virto Janulevičiumi.
Janułajtys – iš Jonulaitis, kuri yra dviejų priesagų –ul– ir –ait– vedinys iš krikšto vardo Jonas.
Janulewicz – suslavinta iš Jonulis.
Januszanis – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janušas ar Janušis, vėliau Janušonis, kuri lenkų kalboje virto Januszanis.
Januszewski – suslavinta iš Jonušas ar Janušas.
Januszko – iš (žr.) Jonuška.
Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė (žr. Janczulewicz).
Januszanis – iš (žr.) Janušonis.
Jańczuk – iš Jančiukas, kuri yra vedinys iš (žr.) Jančė.
Jarmałowicz – šių pavardžių gausu lenkų, baltarusių kalbose. Ji kilusi iš pirminės pavardės Jarmala. Gali būti hibridas: slavų jar “vasarinis grūdas”, antrasis dėmuo sietinas su liet. malti. Tačiau tas slaviškumu įtariamas jar gali būti liet. žargonas iš joras “pavasario sėja, vasariniai javai”, ar jorė “pavasario žalumas”. Taip leistų manyti antrasis lietuviškas dėmuo mala. Taigi Jarmala būtų tas žmogus, kuris sėja tik vasarinį javą arba anksti mala naujus grūdus. Ši pavardė perėjusi per kanceliariją ir davė minėtąją galutinę pavardės formą.
Jarmułowicz – iškreipta Jarmalos ir (žr.) Jarmalavičiaus forma.
Jarmołowski – iškreipta Jarmalos forma. Ši pavardė kanceliarijoje gavo kitą slavišką priesagą –owski.
Jasiel – iš Jaselis, tai Jasiaus sūnus.
Jasielun – iš Jaseliūnas, kurią su lietuvių kalba sieja patroniminė priesaga –ūn-.
Jasiulewicz – iš žargoninio krikštavardžio Jasius patroniminės priesagos –ul– vedinys, perėjęs per lenkakalbę kanceliariją.
Jaskanis – tai Jaskonis, patroniminės priesagos –onis vedinys iš ankstesnės pavardės Jaskys, kuri savo ruožtu yra kilusi iš žargoninio Jasius (žr. Jasiulewicz), pridėjus pejoratyvinę priesagą –k-.
Jatowczyc – suslavinta iš dvikamienio Ja-tautas ar Jo-taučius (dėl galinės priesagos –yc plg. Bregovič).
Jaźwiński – greičiausiai suslavinta iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Iešvinas; įtarima, kad tai gali būti dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro du seni baltiški dėmesnys –Jaź– < Ieš-, kurį gal galima laikyti artimu su daiktavardžiu iešmas (plg. Ieš-manta, Ieš-tautas) ir antras nublankusios reikšmės vin– (plg. Vin-baras, Vin-butas, Bil-vinas, Daug-vinas…).
Jegliński – suslavinta iš liet. pavardės Jeglinis (plg. lt. tarminį jeglė `eglė’ – lenk. skolinį jegla).
Jendzul – LPŽ bando šią pavardę sieti su brus. jenza „aštrialiežuvis, kandus žmogus” ar su lk. jędza „ragana, burtininkė, pikta moteris”. Lietuviška patroniminė priesaga –ul– rodo, kad ši pavardė buvo sudaryta lietuvių kalboje iš čia vartotos pavardės Jendza. Svetimumą patvirtina ir nelenkiszka rašyba.
Jewuła – iš Ievulė, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Ieva.
Jędzul – žr. Jendzul.
Jeruć – veikiausiai iš žargoninio jaras (plg. joras, žr. Jarmałowicz) vedinio su patronimine priesaga sudarytos pavardės Jarutis iškreipta forma.
Jodango – iš Jodanga. Kilmė neaiški. Greičiausiai tai sudurtini asmenvardis – Jo-danga. LPŽ tokios pavardės nepateikia.
Jodczyk – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).
Jodeszko – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).
Jodko – iš Juodka, o ši priesagos –k– vedinys iš Juodis, plg. juodas.
Iškilesnė šia pavarde asmenybė yra lenkų sportininkas snieglentininkas, Lenkijos čempijonas Maciej Jodko.
Jodzewicz – veikiausiai iš liet. Juodis, kuri lenkakalbėje kanceliarijoje perėjusi evoliuciją ir galutinai lenkų kalbinėje aplinkoje (lenkai neturi dvibalsio uo ir paprastina jį iki o, žr. Jodzio ar Jodzis) įgavusi galutinę formą.
Ryškesnis šia pavarde Lenkijoje atstovas yra Jan Jodzewicz, prieš II pasaulinį karą Tautinės radikaliosios stovyklos (Obóz Narodowo-Radyklany) veikėjas, karo metais Tautinių ginkluotųjų pajėgų (Narodowe Siły Zbrojen) dalyvis.
Jodziewicz – suslalvinta iš Juodis (žr. Jodzis).
Jodzikowski – suslavinta iš Juodis (žr. Jodzis).
Jodzio – iš liet. Juodis (žr. Jodzis). Į lenkų kalbą pavardė perimta iš dzūkų tarmės.
Jodzis – iš liet. Juodis, kuri siejama su liet. būdvardžiu juodas „tamsios spalvos”. Išlaikyta net galūnė. Į lenkų kalbą perimta pavardės dzūkiška forma.
Jodzys – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).
Juchniewicz – galimas ryšys su liet. Jukna (iš juknus “jukus, mėgstantis juoktis”).
Judzewicz – veikiausiai išlikusi suslavinta dzūkiška forma iš daiktavardžio juodzis. Gal taip įvardinta juodbruvą žmogų.
Jurgiel – patroniminės priesagos el– vedinys iš krikštavardžio Jurgis. Lenkų kalboje nelikę galūnės. Lenko ausis girdėjo minkštą g, todėl rašydami suminkštino jį raide i, žr. Dubiel, Grygieńć.
Jurgielanis – iš Jurgelionis. Tai dviejų priesagų –el– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Jurgis.
Jurgielewicz – kanceliarijos suslavinta Jurgelio (žr. Jurgiel) forma. Dėl raidės i po g žr. Dubiel, Grygieńć, Jurgiel.
Jurgo – iš krikšto vardo Jurgis.
Jurkian – iš Jurkonas, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Jurkus.
Jurkiewicz – suslavinta iš Jurkus.
Jurkiun – iškreipta ir be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Jurkus).
Jurkun – be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Jurkus).
Jurkusz – iš liet. Jurkus (plg. liet. Darius – lenk. Dariusz).
Jusis – iš Jusis, kuri yra trumpinys iš Justinas.
Kabik – Kabikas, sietina su liet. veiksm. kabinti, kaboti.
Kaciniel – iš Katinėlis. Į lenkų kalbą pakliuvo per dzūkų tarmę (plg. kacinas `katinas’).
Kador – Kadaras, iš kadaras „liesas, išdžiūvęs žmogus ar gyvulys“.
Kajrys – iš Kairys, jo apeliatyvas kairys „kairiarankis”.
Kaklin – iš Kaklinas (plg. liet. dkt. kaklas).
Kaliszuk – su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –uk-.
Kalius – iš Kalius. LPŽ tokios pavardės nepateikia, yra žinoma tik patroniminės priesagos –ūn– vedinys Kaliūnas.
Kałwajtys – Kalváitis, kuris gali būti iš kalváitis „kalvos gyventojas“, arba iš Kálvaitis – kalvio sūnus.
Kalwas – tai veikiausiai Kalvis. Į lenkų kalbą dažnai taip nerūpestingai perimamos lietuvių pavardės.
Kamiński – iš pirmo žvilgsnio gali ji būti suslavinta iš turimos pavardės Kamas, kuri yra kildinama iš žargoninio kamas `neišauklėtas, storžievis, prasčiokas, sodžionis’. Bet gal tai skubota išvada. Kiti asmenvardžiai – Kamaitis, Kamutis – rodytų jį lietuvių laikytą savu. Visai realus yra ir dar kitokias pavardės kilmės aiškinimas, bet plačiau žr. Kaminskas.
Kapliński – suslavinta forma iš Kaplys.
Karalus – Karalius. Fonetiškai išlaikyta sveiką žodį imtinai su galūne, tik rašyba skiriasi, nes lenkų raidė l yra visuomet minkšta.
Kardas – iš Kardas. Pavardė sietina su liet. dkt. kardas „lenktas kertamasis ir duriamasis ginklas”.
Kardaś – iš Kardas, (žr. Kardas).
Kardasz – galbūt iš Kardas, kaip Darius : Dariusz, Tomas : Tomasz…
Kardel – iš Kardelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš (žr.) Kardas.
Kardzis – į lenkų kalbą perėjusi sudzūkinta forma Kardzys iš Kardis ar Kardys.
Kareło – iš Karėla. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Artimiausia yra Karelis.
Kargul – iš Kargulis ar Kargulys. Kilmė neaiški.
Karna – Karna, iš liet. karna „medžio plona šaknis”.
Karnas – iš Karna arba iš lenkų pravardžiavimo Karnas.
Karniłowicz – lietuviškos priesagos –il– vedinys iš (žr.) Karna.
Karp – iš Karpys (karpys „karpomis apaugęs, karpotas”).
Karpienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Karpienė (žr. Adomienia), kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.
Karpiński – kanceliarijoje suslavinta forma Karpys (žr. Karp).
Karpiuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Karpys ar Karpa.
Karpowicz – suslavinta forma iš Karpys arba Karpa.
Karpusiewicz – suslavinta forma iš pilnos pavardės Karpus.
Karużas – pavardė sietina su liet. Karužas, kuri turi savo apeliatyvą karužas arba karuža „vaivada; vėliavnešys; prievaizdas“.
Antoni Karużas yra žinomas mūsų laikų lenkų kompozitorius, baigęs prieš karą Vytauto didžiojo lietuvių gimnaziją Vilniuje.
Karwel – iš Karvelis, kuri kilusi iš liet. karvelis „balandis“.
Karwiel – iškreipta iš Karvelis (žr. Karwel).
Karwowski – suslavinta pavardė, kuri buvo sietina su liet. šaknimi karvė ar karvelis.
Kaszkiel – iš Kaškelis. Galbūt sietina su liet. kaškis „suskis” ir patroniminės priesagos –el-. Dėl atsiradusios po priebalsio k raidės i žr. Dubiel.
Kazela – iš Kazelė ar iš to pačio vardo vedinys Kaziela.
Kelm – iš Kelmas; kelmas „kvailas, nerangus žmogus“.
Kibiłko – veikiausiai iš Kibelka. Apeliatyvas kibelka “netvirta koja”.
Kibis – iš Kibis, plg. kibis „varnalėša, dagys”.
Kibisz – iš Kibyšis. Taip įvardinta priekabų žmogų.
Kicun – iš Kiciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kicas.
Kieczeń – iškreipta forma iš liet. Kietenis (plg. kietas).
Kielmel – iš Kelmelis. Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Kelmas.
Kiełpsz – iš Kelpšas, kuri galbūt sietina su liet, kelpšas “klaidus”.
Kierbedź – suslavinta iš Kerbedžio. Tai buvęs žymus lietuvis inžinierius, tiltų konstruktorius. Asmenvardį reikia gretinti su liet. daiktavardžiais kerba “vaisių kekė”, kerbedynas “išsikrėtęs krūmas”, kerbedukas “toks iš miltų padarytas kukuliukas, ežiukas, švilpikas” ar su veiksmamžodžiu kerbėti “apaugti, apkibti vaisiais”.
Ryškiausias šios pavardės atstovas Stanislovas Kerbedis (g. 1810 kovo 10 Panevėžio apskrity, mirė 1899 balandžio 19 Varšuvoje) – generolas-majoras, inżinierius. Mokslus pradėjo Panevėžyje. 1826 metais baigė Kauno klasikinę gimnaziją. Vėliau 1826-1828 studijavo matematiką ir fiziką Vilniaus universitete.
Gavęs diplomą išvyko į Sankt Petersburgą ir 1831 metais baigė Komunikacijos inžinierių korpuso institutą, kur vėliau (1837-1849) dėstė statybą ir praktinę mechaniką. Nuo 1834 metų turėjo paskaiatas Karo inžinerijos vyriausiosios mokyklos karininkų kursuose.
1837-1838 keliavo po Europą, aplankė Vokietiją, Austriją, Švaicariją, Prancūziją, Angliją, Belgiją ir Olandiją, turėjo paskaitas. Vėliau dėstė mechaniką Petersburgo universitete. Vis labiau angažuodamasis į praktinę veiklą 1849 metais baigė pedagoginį darbą.
Jam vadovaujant Petersburge buvo pastatyta Šv. Stanislovo bažnyčia.
Dar 1842 sumanė statyti geležinį tiltą per Nevą. Darbą patikėjo caras Nikalojus I. Darbai truko 8-erius metus. Petersburgas gavo 342 m ilgio ir 20 m pločio septynių tarpnių lietą geležinį tiltą. Atidarymo dieną (1850 metų lapkričio 18) caras papuošė inžinierių Kerbedį specialiai iškaltu medaliu ir nominavo generolu-majoru.
Stanislovo Kerbedžio sėkmė susilaukė pripažinimo ir moksliniuose sluoksniuose, tapo Petersburgo Mokslų akademijos (fizikos ir matematikos) korespondentu nariu, o 1858 tapo garbės nariu.
1852 metais gavo Geležinkelio Petersburgas-Varšuva direektoriaus pavaduotojo pareigas ir išvyko į užsienį susipažinti su naujausia geležinių tiltų statybos technologija, nes be jų nebuvo galima apsieiti šioje statyboje. Lankėsi Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Belgijoje. Visą patirtį panaudojo tilto per Lugą statyboje. Buvo jo pirmas metalinių grotų tiltas, kurio tarpnės siekė 55 metrus.
1856-1859 metais dalyvavo gelelžinkelio Petersburgas-Peterhofas (Pietrodworiec) su atšaka į Krasnoje Sielo statyboje.
1859 metais pradėjo statyti geležinį tiltą per Vislą Varšuvoje (tiltą statyti nutarė Ketvermetis Seimas). Tiltą baigta statyti 1864 metais ir oficialiai pavadidnta “Aleksandro Tiltu”, bet populiariai žmonės vadino jį Kerbedžio Tiltu.
1891 rugpjūčio 8 Stanislovas Kerbedis atsistatydino ir apsigyveno Varšuvoje.
Stanislovas Kerbedis buvo du kartus vedęs – pirmoji žmona Paulinas Mantrimavičiūtė, antroji – Maria Janowska, su kuria susilaukė keturių sūnų bei dviejų dukrų.
Stanislovas Kerbedis palaidotas Povonzkų kapinėse Varšuvoje.
Kierejsza – iš Kereišis arba Kereiša. Plg. liet. kereeiša „kerėpla”.
Kierejszys – iš Kereišis, kuri fonetiškai perimta gan tiksliai, imtinai su galūne.
Kierkła – iš Kerkla. Liet. kerkla, kerklys „rėksnys“.
Kierkło – iš Kerkla (žr. Kierkla).
Kiersztyn – kilmė neaiški, tačiau šaknį veikiausiai galima sieti su liet. kerštas.
Kierun – iš liet. Kerūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Keras, kuri siejama su veiksmažodžiu keroti „gerai augti, tarpti, šakotis, plėstis“ arba būdvardžiu kerus „plėšrus“.
Kierwajtys – iškraipyta forma iš Kirvaitis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš pavardės Kirvis.
Kierwiak – veikiausiai iš Kirviokas ar Kirvėkas (kirvėkas „menkas kirvis“).
Kiewlak – iš Kiaulėkas (kiaulėkas „nelabai didelis paršas).
Kieziun – iškreiptas iš Kaziūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kazys.
Kieżel – iš liet. Keželis (plg. kežas `neūžauga’).
Kieżun –iš liet. Kežūnas (plg. ).
Žymus pavardės turėtojas yra WitoldKieżun.
Gimė Vilniuje 1922 m. 1931 su motina persikėlė įVaršuvą. W 1939 zdał maturę w Gimnazjumi Liceum im. Ks. Józefa Poniatowskiego w Warszawie. Po wybuchu II wojny światowej w okresie okupacji niemieckiej pracował jako szklarz, zajmował się również szmuglowaniem podziemnej prasy. Od 1939 brał udział w działalności konspiracyjnej. Jednocześnie kształcił się i w 1942 ukończył studia w Szkole Budowy Maszyn i Elektrotechniki (dawniejszej Wawelberga i Rotwanda) uzyskując dyplom technika – inżyniera budowy maszyn w tym samym roku podjął studia na Wydziale Prawa tajnego Uniwersytecie Warszawskiego. Służył w Komendzie Głównej Armii Krajowej, Zgrupowaniu Pułku Baszta, batalionie „Karpaty”, kompanii „K-4” (łączności), a od 1944 w Batalionie Gustaw NOW-AK. Od 1944 jego mieszkanie było magazynem broni. Od sierpnia 1944 walczył w powstaniu warszawskim w stopniu kaprala podchorążego pod ps. „Wypad”. Służył w oddziale do zadań specjalnych „Harnaś” w batalionie Gustaw. Uczestniczył m.in. w akcji zdobycia Poczty Głównej (plac Napoleona, dziś Powstańców Warszawy), Komendy Policji (na Krakowskim Przedmieściu 1) i parafialnego domu kościoła Świętego Krzyża (Krakowskie Przedmieście 3). Samodzielnie wziął do niewoli 14 jeńców niemieckich (przy czym pozyskał 14 karabinów oraz 2000 sztuk amunicji). W sierpniu 1944 odznaczono go Krzyżem Walecznych. 23 września 1944 został odznaczony bezpośrednio podczas walk przez gen. Bora-Komorowskiego Orderem Virtuti Militari, a w październiku 1944 roku awansował do stopnia podporucznika.
Po powstaniu uciekł z niemieckiego transportu wiozącego żołnierzy-powstańców do obozów jenieckich. Dostał się do Krakowa, nawiązał kontakt z tamtejszą AK. W marcu 1945 wskutek zdrady został aresztowany przez NKWD. Przesłuchanie odbyło się na Montelupich. Nie ujawnił żadnych nazwisk, nie przyznał się do swojej podziemnej działalności (wg zakazu ujawniania się wydanego przez gen. Okulickiego). 23 maja 1945 przewieziony poprzez Syberię do łagru sowieckiego w Krasnowodsku w Turkmeńskiej SRR (obecnie Turkmenistan), na obrzeżu pustyni Kara-kum. Tam doświadczył skrajnej formy wyczerpania. Chory na zapalenie płuc trafił do obozowego „szpitala”, w którym podczas czteromiesięcznego pobytu przeszedł dodatkowo tyfus, dystrofię, świnkę, świerzb oraz beri-beri, skrajną formę awitaminozy[1].
Do kraju powrócił na mocy amnestii w 1946. Był jeszcze więziony przez Urząd Bezpieczeństwa. Po wyjściu na wolność rozpoczął studia prawnicze na Wydziale Prawa Uniwersytetu Jagiellońskiego, które ukończył w 1949 (wcześniej, w okresie okupacji studiował na tajnym Wydziale Prawa Uniwersytetu Warszawskiego).
Następnie pracował w Narodowym Banku Polskim. Był współorganizatorem Rewolucyjnego Komitetu Destalinizacji. W 1964 uzyskał stopień doktora w Szkole Głównej Planowania i Statystyki, a w 1969 habilitował się. W 1971 został kierownikiem Zakładu Prakseologii Polskiej Akademii Nauk. Z funkcji tej usunięto go w 1973 z inicjatywy tamtejszej POP. Następnie był kierownikiem Zakładu Teorii Organizacji Instytutu Organizacji i Kierowania Uniwersytetu Warszawskiego i Polskiej Akademii Nauk (od 1977 Wydział Zarządzania Uniwersytetu Warszawskiego). W 1975 uzyskał tytuł naukowy profesora.
W 1980 wyjechał za granicę. Wykładał zarządzanie m.in. na Temple University w Filadelfii i na Uniwersytecie w Montrealu. Pracował w Burundi (Afryka Środkowa), najpierw z ramienia ONZ, później jako przedstawiciel Kanady. Utworzył w Burundi nowoczesną administrację.
W 1995 został profesorem Akademii Leona Koźmińskiego. Wykładał także m.in. w Wyższej Szkole Humanistycznej w Pułtusku.
W 2005 był członkiem Honorowego Komitetu Poparcia Lecha Kaczyńskiego w wyborach prezydenckich. Objął funkcję przewodniczącego Rady Fundacji Ius et Lex. W 2007 otrzymał nagrodę Ministra Nauki i Szkolnictwa Wyższego za wybitne osiągnięcia naukowe[2]. Z okazji 70. rocznicy Powstania Warszawskiego Poczta Polska wprowadziła do obiegu znaczki z podobizną prof. Kieżuna[3].
Został członkiem honorowym PAN.
Życie prywatne[edytuj | edytuj kod]
Ożenił się z Danutą Magreczyńską „Jolą” sanitariuszką z kompanii „Anna” batalionu „Gustaw”. Ma dwoje dzieci, syna Witolda Olgierda Kieżuna (ur. 1954) oraz córkę Krystynę Macqueron (ur. 1951), a także troje wnuków. Syn Witold był współinicjatorem angielskojęzycznej witryny internetowej warsawuprising.com, poświęconej powstaniu warszawskiemu i prowadzonej przez jego syna.
Kimszal – iš Kimšelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos vedinys iš Kimša (kimša „daug valganatis žmogus“).
Kirkło – iš Kirklys. Plg. liet. kirkinti `erzinti’ ar kirklys `rėksnys’. Žr. dar Kierkła.
Kirtiklis – iš liet. veikiausiai pravardinės (plg. kirtiklis – `kirstuvas’) pavardės Kirtiklis.
Ryškesnis šios pavardės turėtojas yra Stefan Kirtiklis – (1890-1951) XX amžiaus pradžios kovų už Lenkijos laisvę dalyvis, Lenkijos kariuomenės žandarmerijos majoras. Lenkų informacijose rašoma: „Steponas Kirtiklis – dažnai sutinkama lenkiška pavardė. Stepono tėvas gimęs Babtuose buvo grynakraujis lenkas, kuris būdamas Vilniaus žandarmėrijos vadas, vėliau tapęs Vilniaus vaivada, persekiojo lietuvius už lietuviškumą.
Kisło – iš Lietuvoje neužfiksuotos pavardės Kysla (plg. kysla ` silpnos sveikatos žmogus’) ar žinomos Kislius (liet. kislius `paliegęs, silpnos sveikaktos žmogus’).
Šia pavarde žinomas žmogus yra gydytojas pulmonologas dr. Antoni Kisło.
Kiszkiel – iš Kiškelis, kuri išvesta su patronimine priesaga –el– iš Kiškis, plg. kiškis „zuikis“.
Kiśluk – iš Kisliukas < Kislius (plg. kislilus `silpnos sveikatos žmogus’).
Kleban – veikiausiai fonetiškai perimta pavardė Klebonas.
Kleipis – iš Kleipys, sietina su liet. veiksm. kleipti „krypti“.
Klewieć – iš Klevėtis, sietina su liet. veiksmažodžiu klevėtyti „niekus taukšti“.
Klimas – iš krikštavardžio Klimas.
Klimasara – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Klimasara, kurio pirmasis dėmuo (žr.) Klimas, antrasis dėmuo sar– sietinas su liet. sar-ioti „siaiubti“. LPŽ šios pavardės nepateikia. Plg. kitas giminingas pavardes: Sargaudas, Sargedas,Sartautas, Sarys… (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 132 p.)
Klisz – iš Klišas. Tarmėse apeliatyvas klišas „šlubas, raišas”.
Kliszewski – suslavinta iš Klišys (plg. klišys `šlubis’).
Klukiński – suslavinta veikiausiai iš Kliukis (apeliatyvas kliukis `kas daug kalba’).
Klukowski – suslavinta iš Kliukas (plg. kliukas `pasenęs, kliuksintis kiaušinis’).
Kłunejko – galbūt iš Kluoneika, kuri besanti tol;imesnis vedinys iš Kluonys.
Knizio – veikiausiai iškreipta forma iš (žr.) Knyzė.
Kobeldys – iš liet. Kobeldys (žr. Kobeldzis).
Kobeldzis – per dzūkus perimta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kobeldis, buvusios veikiausiai dvikamienės Ko-beldis (pirmasis dėmuo neaiškios kilmės, plg. Ko-butis, Ko-mantas, plg. dar Ka-belka, antrasis sietinas su veiksmažodžiu belsti `stuksenti’ ar daiktavardžiu beldys `beldėjas’).
Kodzik – iš dzūkiškos formos Kuodzikas < Kuodikas, kuri yra priesagos –ik– vedinys iš Kuodis ar Kuodys, sietinų su daiktavardžiu kuodas `plunksnų ar plaukų kuokštas ant galvos’.
Kodź – iš Kodis, plg. liet. daikt. kodis “medinis indas maistui į laukus nešti”.
Kojak – iš liet. Kojokas, kuri sietina su liet. koja.
Kojło – galbūt iš liet. *Koila, kkuri gali būti perdarinys iš liet. Koja, sietina su liet. dkt. koja. Lietuvoje tokia pavardė neaptinkama.
Kojro – iš Káira. Liet. káira „žmogus, kuris viską dirba kaire ranka, šulgys”.
Konopko – iš Kanopka – pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Kanopa (kanopa “gyvulių naga”).
Kopernik (lot. Coppernicus, vok. Koppernigk, liet. Kopernikas) – žinomas lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas, kuris visatos centrą iš žemės nukėlė į saulę ir įrodė, kad saulė stovi vietoje, o aplink ją sukasi mūsų žemė. Žinomas garsus posakis: “Sulaikė saulę, paleido žemę”.
Ši pavardė nėra anaiptol lenkiška ir iš pirmo žvilgsnio skamba net vokiškai. Vytautas Mažiulis įrodė, kad Kopernikas yra kilęs iš prūsų šeimos: pr. kop-er-n-a (plg. liet. kap-er-n-a “kauburys, kalva, kalnelis” ar kup-ur-n-a “iškilimas”). Prūsų šaknis kap– gimininga su lietuvių kapoti “kirsti” ar kopti “kilti aukštyn”. Tėvo vardas buvo Koperna ar Kaperna – nuo kop-ti “ropštis, kilti aukštyn, stiprėti ekonomiškai”. Taigi Koperna buvo pasiturintis žmogus. Sūnus buvo vadinamas Kopern-ik-s (pr. ir liet. –ik– plg. pavardę Budrikas – Budrio sūnus, plg. lenk. –ek– – Jan-ek); lenkų kalbos atitikmuo būtų Kępowski.
Mikalojus Kopernikas gimė 1473 m. Torunėje, mirė 1543 m. Frauenburge (prūsų Varmės krašte). Studijavo Krokuvos universitete, kuriame tuomet daugiau nei pusė studentų buvo iš vokiečių kraštų. Matrikulose jis įsirašė prūsu (ne vokiečiu ar lenku). Į Torunę Koperniko pavardės šeima per Krokuvą atsikėlė iš Silezijos vokiečių bažnytkaimio Köppernig, kurio pavadinimas V. Mažiulio atsargiu spėjimu galėtų būti apvokietintas emigranto prūso (arba suvokietėjusio prūso) asmenvardis (nuo XIII a. ne vienas Prūsijos autochtonas tikrai yra palikęs savo tėvų žemę. [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, 2 t., 114-117 p.)
Kordas – veikiausiai iš Kardas.
Kordel – iš Kardelis, iš (žr.) Kardas.
Kordol – iškreipta iš Kardelis (žr. Kardas).
Kordowski – iš Kardauskas, kuri yra suslavinta iš (žr.) Kardas.
Korejwo – iš Kareiva (plg. kareiva „kareivis”).
Korneluk – iš Korneliukas, kuri yra mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Kornèlis ׀׀ Kornẽlis < Kornelijus, plg. dar Karnelė.
Korpa – iš liet. Karpa (plg. karpa `nedidelė odos atauga’).
Korszuń – iš liet. Karšunis (žr. Korszyń).
Korszyński – suslavinta iš liet. Karšys (plg. karšis `tokia žuvis’).
Kosa – iš Kuosa (žr. Kuosa).
Kosak – iš Kuosiukas (žr. Kuosos sūnus).
Kossa – iškreipta iš (žr.) Kuosa.
Kossewski – suslavinta iš Kuosa.
Kossowski – suslavinta iš Kuosa.
Kostun – iš Kastūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Kostas.
Koszkuć – iš Kaškutis, kuri yra priesagos –ut– vedinys iš Kaškis, o ši veikiausiai sietina su liet. daikt. kaškis “niežas, susas”.
Kotas – tvarkingai perimta iš Kotas, plg. šakiakotis.
Kotuk – iš Katukas, apeliatyvas katukas „mažas katinėlis“.
Kotula – iš Katulė, apeliatyvas katulė „maža katytė“.
Kotulski – suslavinta iš Katulis ar Katulė.
Kownacki – slaviškos darybos (priesaga –acki) vedinys iš Kauno pavardės nuo miesto vardo lenkiškos formos Kowno.
Šią pavardę garsina Gabriela Kownacka, mergautinė Kwasz (g. 25 maja 1952 m. gegužės 25 Vroclave) – lenkų teatro ir televizijos aktorė, Varšuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė. 1977 m. gavo Stanisławo Cybulskio premiją už Maggie ir grafaitės Ritos vaidmenį J. Hoffmano “Raupsuotojoje”.
Kratyński – galbūt suslavinta iš Kratys, plg. Kratulis, sietina su liet. veiksm. kratyti.
Krauklis – iš Krauklys. Apeliatyvas krauklys “kranklys”.
Kraujutowicz – iš Kraujutavičius, kuri suslavinta iš Kraujutis.
Krawczk – plg. Kraučiukas, su liet. kalba sieja ją mažybinė priesaga –uk– (žr. Omelianczuk).
Krejpcio – iš Kreiptys, Kreipčius ar Kreiputis. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kreipti `kuria nors linkme pasukti’ ar kreipys `lenktos kartys vežimui ar rogėms vairuoti, krivūlės’. Pavardės formoje vis dar juntama redukuota priesaga –ut-.
Kreipowicz – suslavinta iš Kreipys, sietina su liet. veiksm. kreipti, kraipyti „nurodyti kelią; nelygiasi brėžti, kreivai eiti“.
Krepsztul – iš pavardės Krepšta patroniminės priesagos –ul– vedinio Krepštulis (krepšta “žmogus, kuris griebia savintis”).
Krusznis – fonetiškai perimta iš Krušnis, plg. krušnus “gurus, trupus”. Tokia pavardė Lietuvoje neužfiksuota, yra tik giminingos Kruša, Krušaitis, Krušas, Krušatas, Krušinys, Krušna bei suslavintos Kruševičius, Krušinskas, Krušnauskas.
Kruszno – iš Krušna (žr. Krusznis).
Kruszyło – iš Krušila ar Krušyla (plg. krušti `grūsti, trinti’). Dėl priesagos plg. Wojtyło.
Kruszyński – suslavinta iš Kruša ar Krušas (žr. Kruszyło).
Krutul – iš Krutulis (plg. krutėti `judėti’). Taip įvardinta gyvą žmogų.
Kruwelski – galbūt suslavintas iš Krūvelis?
Krywanis – iš Krivonis. Taip įvardinta Krivio sūnų.
Krzysztofik – iškreipta iš Kristup-ikas < Kristupas. Su liet. kalba sieja ją balltiškoji priesaga –ik-.
Kubylis – iš Kubilis ar Kubilius. Apeliatyvas kubilius “kubilų meistras”.
Kudela – iš Kūdielius (liet. žargone kūdielius „liesas žmogus”).
Kudrycki – iš Kudrys, plg. liet. kudrys “sukčius, padauža”.
Kudryś – savaip perimta pavardė Kudrys (žr. Kudrycki).
Kugid – veikiausiai iš Kugidas, kuri būsianti dvikamienis asmenvardis (plg. Ku-gaudas).
Kujałowicz – suslavinta forma iš Kūjelis.
Kukis – iš Kukis; liet. kukis “stačiu kampu užriestos šakės šienui iš šalinės traukti. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kukti “svirti, kumpti”.
Žinomas šios pavardės turėtojas yra Marek Kukis –
Yra ir iškreipta šios pavardės rašybos forma – Kukiz.
Kuklewicz – gali būti slaviškos kilmės nuo daiktav. kukla `lėlė’, bet kai kurios šios pavardės (ypač Lenkijos šiaurryčiuose) gali būti ir suslavinta forma iš liet. Kūklys (plg. liet. kūklys `šykštuolis; kas kitus spaudžia prie darbo’).
Kukliński – veikiausiai suslavinta forma iš Kūklys (žr. Kuklewicz).
Kukuć – iš Kukutis (plg. kukutis `gegutė’ arba `nekrikštytas kūdikis’).
Kulasza – iš Kulieša (žr. Kulesza).
Kulbacki – suslavinta iš Kulbis, sietina su liet. kulbė. Ši pavardė populiari Baltarusijoje ir plačiai žinoma Lenkijoje.
Kulesza – iš Kulieša. Pavardės šaknis yra slaviška, tačiau daryba lietuviška, galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbos aplinkoje.
Kurmiłko – iš Kurmilka, kuri yra priesagų –il– ir –k– vedinys iš Kurmis ar Kurmys.
Kurp – iš Kurpė (plg. kurpė `toks apavas’).
Kuryło – gali būti brus. Kurila, bet gali būti ir lietuvių kilmės Kurila. Dėl priesagos –il– lg. kurti : kurila, vaidinti : vaidila, dar viršila.
Kuryłowicz – suslavinta Kurila (žr. Kuryło).
Kurmas – gal iškreiptas iš Kurmio.
Kurmiłowicz – suslavinta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kurmila, kuri yra priesagos –il– vedinys iš Kurmis. Buvus pavardę Kurmila paliudija ir Lietuvoje žinoma pavardė Kurmilavičius bei Kurmilevičius.
Kurmin – iš Kurminas, priesagos –in– vedinys iš Kuris (plg. kurmis).
Kurpiewski – suslavinta forma iš Kurpė (žr. Kurp).
Kusojć – veikiausiai iškreiptai suslavinta iš Kuosaitis, taip iškreipti galėta dėl lenkų būdv. kusy `striukas’ (žr. Kuosa).
Kuszel – iš Kušelis (plg. kušinti `juodinti’).
Kutyło – iš Kutyla. Priesaga –yl– lietuvių pavardėse dažna, pvz. Jonyla, Virbyla… Tokios pavardės Lietuvoje neišlikę. Šaknį galima sieti su daikt. kutas “papuošimas iš siūlų, spurgas” ar su veiksm. kusti, kuto, at-kuto, pra-kuto `gautis; prasigyventi’ (plg. dar kutinti `kutenti; daryti, kad atkustų’).
Kwapień – iš Kvapienis (plg. kvapas `kvėpavimas; aromatas; dvasia’).
Kwiecień – iš dzūkiškos formos Kviecienis < Kvietienis (plg. kvietys `maistinis grūdas, iš kurio miltų kepami pyragai’); dėl darybos žr. dar Rugienis.
Kwieciński – suslavinta forma iš Kvietys (plg. kvietys `miltinis grūdas’).
Ladra – iš Liodrė. Germ. skolinys liodrė “kapojinės lovys”. Ši pavardė Lietuvoje neužfiksuota.
Łapszys – iš Lapšys (plg. lapšas `silpnas, nesveikas žmogus’).
Lauryn – iš Laurynas. Ši pavardė yra priesagos –yn– vedinys iš Lauras. Lenkiškas pavardės atitikmuo būtų Wawrzyn.
Lejmel – grafiškai perimta Laĩmelio pavardė. Yra ji priesagos –el– vedinys iš Laimis. Laimelio pavardės pejoratyvinis kirtis yra išlaikytas šakny (žr. Skùstelis).
Lendo – iš Lenda (landus žmogus).
Lenkiewicz – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.
Lenkowski – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.
Lewkiewicz – iš Liaukevičius, kuri yra suslavinta forma iš Liaukus ir galbūt sietina su liet. liaukti “daug gerti” arba liaukoti “vemti”.
Lewkowicz – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Liaukevičius.
Licwinko – žr. Lićwinko.
Lićwinko – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.
Linkiewicz – kanceliarijoje suslavinta iš Linka.
Lipnicki – suslavinta iš Lipnius ar Lipnys. Sietina su lietuviyų lipnus “meilus, malonus, lipšnus; greit susitariantis”.
Lipszyc – suslavinta forma iš Lipšys, kuri sietina su liet. būdvardžiu lipšnus “meilus, malonus”.
Litawa – tokia pavardė nusako buvusį lietuvį. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.
Litwicki – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.
Litwiejko – iš deformuotos formos Litveika (žr. Litwin).
Litwin – taip lenkai vadino lietuvį, kol pagaliau susiformavo pavardė.
Litwinczuk – iš Litvinčukas, taip lenkų buvo su lietuviška priesaga -uk- pravardžiuojamas lietuvio sūnus.
Litwinienko – taip lenkai vadindavę galbūt prastai kalbantį lietuvį.
Litwiniuk – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.
Litwinko – taip lenkų aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.
Litwiński – taip lenkų nusakyta žmogaus tautinė kilmė.
Litwinowicz – tokia pavarde lenkiškoje aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.
Lulewicz – suslavinta pavardės forma iš Liūlys (liet. liūlys “1. iš nosies tekančios gleivės; 2. vabalas; 3. nerangus, nutukęs žmogus”). Viena iš šių savybių galėjo apibūdinti atitinkamą žmogų. Tačiau pavardės šaknį galima sieti ir su veiksmažodžiu liūliuoti “supti, migdyti”. Gal tai buvęs žmogus, kuris anksti eidavo liuliū “gulti”?
Łabutis – iš Labutis, plg. labas „geras, sveikas“.
Łabieniec – gal ir lenkų kalboje paadintas labas žmogus, gerutis.
Łabudź – iš liet. (žr.) Labutis.
Łangowski – suslavinta forma iš Lungys, kuri sietina su liet. lungys “aukštas, sulinkęs žmogus”. Vargu, ar šią pavardę įmanoma sieti su liet. daiktavardžiu langas “įstiklinta anga siejoje”.
Łankiewicz – suslavinta forma iš Lankas.
Łapiński – suslavinta iš Lapė. Apeliatyvas lapė „miško plėšrus žvėrelis; taip apibūdinamas gudrus žmogus“.
Łapo – gali būti iš Lapas, Lapė ar Lopas.
Łapszys – iš Lapšys, sietinas su liet. lapšas “silpnas, nesveikas, lopšnus”.
Łapuć – iš Laputis, Lapės sūnus.
Łatwajtys – iš Latvaitis, Latvio sūnus.
Ławrukajtis – iš Laurukaitis; kuri sudaryta su dviem priesagomis –uk– ir –ait– iš vardo Lauras.
Łejmel – iš Laĩmelis; pejoratyvinis kirtis šakny (žr. Skùstelis), patroniminės priesagos –el– vedinys iš asmenvardžio Laĩmis.
Łempicki – veikiausiai iškreipta iš Lumpickas, kuri bus suslavinta iš Lumpis, plg. liet. lumpis “kas nevikrus; klišakojis; kas eidamas klumpa”.
Łojuk – iš Lajukas, patroniminės priesagos –uk– vedinys iš (žr.) Laljus.
Łubiarz – greičiausiai suslavinta iš Lubys. Taip aspibūdinamas nerangus žmogus.
Łubowicz – greičiausiai suslavinta iš Lubys.
Łuczun – iš Lučiūnas, kuri galbūt yra priesagos –ūn– vedinys iš krikšto vardo Lucijus.
Łukszuk –iš Lukšiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Lukša (žr. Łuksza).
Łuksza – iš Lukša, matyt pravardinė pavardė, sietina su liet. lukšas “didelėmis nulinkusiomis ausimis; nevikrus; žioplas”.
Łukuć – iš Lukutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Lukas.
Łupiński – lenkų kalboje Lapinsko pavardė įgavusi Lupinsko formą, taip teigia LPŽ. Bet galima manyti, kad dar lietuvių kalboje galėjo susiformuoti pavardė Lupys nuo veiksmažodžio lupti, ką rodytų ir gretimos pavardės Lupeika ar Lupeikis, ir tik tada kanceliarijoje atsirasti Lupinskas.
Łyskojć – iš lk. Łysko galėjo ateiti į liet. kalbą Liska, iš kurios susiformavo Liskaitis, kuri perimta atgal į lenkišką gruntą pateikė minimą pavardę. Šią pavardę su liet. kalba sieja priesaga –ait-.
Macianis – iš Mačionis. Tai –on– priesagos vedinys iš Mačys.
Maciejun – iš krikštavardžio Motiejus susiformavo patroniminės priesagos vedinys Motiejūnas, kuris ir pateikė lenkų kalbai minimą formą.
Maciejunas – čia lenkų kalboje išliko Motiejūno pavardė visai nepažeista, net su galūne. Ją turėjo pernešti žmonės, kurie visiškai lietuviškai nekalbėjo.
Maciuk – iš dz. Maciukas, priesagos –uk– vedinys iš Mačys.
Maciukanis – iš dz. Maciukonis. Tai dvigubos priesagos –uk– ir –on– vedinys iš Mačys.
Macuk – iš Macukas, kuris yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Mačys ar Matas.
Maciulewicz – iš suslavintos Mačiulis.
Maciulewski – patroniminė priesaga –ul– rodo lietuvišką kilmę. Taip galėjo suslavėti Mačiulis.
Maculewicz – ta pati patroniminė priesaga –ul-, kaip ir ankstesnėje pavardėje. Tai suslavinto Mačiulio antras variantas.
Maczułajtys – ryšį su lietuvių kalba nurodo dvi lietuviškos patroniminės priesagos –ul– ir –ait-. Tai Mačiulaitis, iš to pačio Mačiulio, prieš kurią ankstesnis buvo Mačys, kilęs iš krikštavardžio Matas.
Magalas – iš Magalas, kurią galima gretinti su pažįstama pavarde (žr.) Magalenga. Į lenkų kalbos dirvą buvo perkelta nepažeista.
Magalengo – iš (žr.) Magalenga.
Magalenko – tai ta pati (žr.) Magalenga, tik šiek tiek fonetiškai iškreipta.
Magolengo – iš (žr.) Magalenka.
Majhrzak – iš Maišakas, kurio iškreiptai rašoma šaknis sietina su liet. maišas, tuo tarpu liet. priesaga –(i)uk– išversta į lenkišką –ak-.
Makal – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Makalas, kuri sietina su daiktavardžiu makaluoti “maišyti”, arba su veiksmažodžiu makalynė “jovalas”.
Makowski – populiari Lenkijoje pavardė (žr.) Makauskas.
Žymus šia pavarde žmogus yra Tadeusz Makowski – lenkų žinomas tapytojas, piešėjas ir grafikas, reiškęsis nuo 1908 metų Paryžiuje, meno teorijos tekstų autorius. Gimė 1882 metais Osvencime, mirė 1932-aisiais Paryžiuje.
Makuć – iš Makutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Mãkis ar Makỹs. Plg. liet. mãkas “kas vaikšto iškėlęs galvą”.
Makuła – suslavinta forma iš Makula ar Makulis (žr. Makauskas).
Makulski – suslavinta iš Makulis, ši iš priesagos –ul– vedinys iš Makys, plg. liet. makas „makštis”, makoti „bristi, klampoti”.
Maldis – iš Maldis ar Maldžius. Plg. maldauti “nuolankiai prašyti”.
Małdażys – iš sudurtinės pavardės Moldažys (plg. molis ir dažyti). Moldažiu buvo vadinami prasti tapytojai, teplioriai.
Małka – sietina su Malkus ar Malka; liet. malka „nevykėlis, ištižėlis”.
Małkiński – suslavinta Malkiaus ar Malkos pavardė.
Małkowski – kita forma suslavinta ta pati Malkiaus ar Malkos pavardė.
Małunowicz – suslavinta iš Malūnas.
Mantiuk – lietuvių pavardėms būdinga šaknis sudurtiniuose asmenvardžiuose: Josmantas, Mantautas, Mantvydas ir varde Mantas. Plg. mantus „sumanus” ar manta „turtas”.
Marcejonis – greičiausiai iškreiptas Marčius į vardą Marcėjus, iš kurio priesagos –on– (plg. Janonis) vedinys. Į lenkų kalkbą perėjo imtinai su galūne (žr. Maciejunas).
Marculewicz – suslavinta iš Marčiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Marčius. Į lenkų kalbą atėjo ji iš dzūkų formos Marculis.
Marczak – iš Marčėkas, kuris yra priesagos ėk– vedinys iš Marčiaus.
Marczewski – suslavinta pavardė iš Marčiaus.
Marczuk – plg. Marčius, iš kurio patroniminės priesagos –uk– vedinys Marčiukas.
Margiel – suslavinta pavardė iš Margelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Margis.
Margielewski – suslavinta pavardė iš Margelis (žr. Margiel).
Margiewicz – suslavinta pavardė iš Margis.
Margol – iš Margalis (plg. margas `raibas’).
Markielanis – iš Markelionis, kuri yra dviejų patroniminių priesagų –el– ir –on– vedinys iš Markelionis.
Masal – iš Maselis, kuri į lenkų kalbą atėjo iš dz. Masalis. Tai priesagos –el– vedinys iš Masys.
Masalski – iš Masalskis, kuri yra suslavinta iš Maselis (žr. Masal).
Masiul – iš Masiulis, kuri yraa –el– priesagos vedinys iš Masys.
Masiulaniec – suslavinta iš Masiulionis, kuri yra priesagų –ul– ir –on– vedinys iš Masys.
Masiulewicz – suslavinta iš Masiulis, kuri yra priesagų –ul– vedinys iš Masys.
Massal – iš Maselis (žr. Masal).
Matejko – iš Mateika. Pavardės šaknis siejasi su krikšto vardu Matas. Tačiau su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –eik-.
Šią pavardę Lenkijoje išgarsino Jan Alojzy Matejko (gim. 1838 Krokuvoje, mir. 1893 lapkričio 1 Krokuvoje) – lenkų tapytojas. Rengėsi tapyti religinius paveikslus, tačiau vaikystėje Krokuvoje išgyveno austrų bombardavimus (1848 m.) ir sausio sankylį (1863), ir gal tai lėmė, kad didžiausią dėmesį skyrė istorijai ir mūšiams. Garsiausi paveikslai: “Žalgirio mūšis”, “Prūsų nuolanka”, “Mūšis ties Raclavicais”.
Matuk – iš Matukas (iš krikkštavardžio įvardinto Mato sūnus).
Matukanis – iš Matukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš Matukas.
Matukiewicz – iš Matukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Matas.
Matułajtis – iš Matulaitis. Ši yra dvigubos priesagos –ul– ir –ait– vedinys iš Matas.
Matulanis – iš Matulionis. Tai dvigubos priesagos –ul– ir on– vedinys iš krikštavardžio Matas.
Matulewicz – iš Matulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Matas.
Mawduk – iš Maudukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Maudys ir sietina su liet. veiksmažodžiu maudyti.
Mazgaj – iš neaiškios kilmės priesagą turinčio asmenvardžio Mazgas (plg. mazgas `neūžauga’).
Mażejko – iš Mažeika.
Mażul – iš Mažiulis. Taipp įvardinta nedidelio ūgio žmogų.
Medwid – iš sudurtinės pavardės Medvydas. Įdomu tai, kad Lietuvoje jau ši pavardė neužregistruota. Tai sudurtinis asmenvardis. Pirmą šaknį galima sieti su liet. daiktavardžiu medė „miškas, giria”, antrą su vysti “išvysti, pamatyti”. Gal taip buvęs pavadintas miško prižiūrėtojas?
Mentel – iš Mentelis, Mentelė, patroniminės priesagos –el– priesagos vedinių iš Mentė.
Miciūnas – iš Miciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Micius.
Mickiewicz – lenkiškai suformuota pavardė iš Mickus (žr. Mickevičius).
Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Adomas Mickevičius, kilęs iš senos lietuviškos bajorų Rimvydžių–Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.
1815 m. baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo Frydricho Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Džordžo Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas.
1817 m. su bendraminčiais įkūrė Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje. Universiteto profesorius Joachimas Lelevelis sudomino istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau tapo labai reikšminga poeto kūryboje.
1819 m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Į keturis tūkstančius gyventojų tuomet turėjusį Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate Rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija.
1820 m. rudenį poetą sukrečia motinos mirtis, 1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.
Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius sukūrė didingą „Odę jaunystei“, kurią filomatai gerai įvertino, ir ji tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė „Svitezietę“, kuri 1822 m. išspausdinta Vilniuje pirmajame „Poezijos“ tome.
1823 m. pasirodė antrasis poezijos rinkinys. Tačiau caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jų narių. 1823 m. spalio 23 d. suimtas ir A. Mickevičius. Šešis mėnesius buvo kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne, jam grėsė ištrėmimas ir kalėjimas. Tik pasibaigus bylai, už užstatą 1824 m. balandžio 21 d. išleistas iš kalėjimo. 1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius visiems laikams atsisveikino su Vilniumi ir išvyko į Sankt Peterburgą. Čia susipažino su Aleksandru Puškinu.
Kurį laiką gyveno Odesoje. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Krymą, kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826 m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą.
Artimi bičiuliai poetui 1829 m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Nuo 1840 m. Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. 1848 m. Europoje įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.
Kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė. Poetą palaidojo Paryžiuje, o 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.
Mielziuk – neaiškios kilmės, galbūt iš Melžiukas, kurį galima sieti su veiksmažodžiu melžti? Lietuvoje tokia pavardė nežinoma, tuo tarpu Lenkijoje yra jų ne viena.
Mieszkiełło – iš Meškėla.
Miezio – iškreipta iš Miežis ar Miežys (plg miežis `pašarinis grūdas’).
Mięturko – galbūt iš Menturis. Mažybinė priesaga –k– galėjusi atsirasti jau lenkų kalboje.
Mikielski – suslavinta iš Mikelis, o ši priesagos –el– vedinys iš Mikas.
Mikołejko – sulenkinta iš liet. Mikaleika, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Mikolas (Mykolas).
Mikołajun – iš Mikalojūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Mikalkojus.
Mikuć – iš Mikutis, kuri yra patroniminės šaknies –ut– vedinys iš krikštavardžio Mikas.
Žinomesnė šia pavarde yra Hanna Mikuć – g. 8 sierpnia 1955 m. rugpjūčio 8 Lodzėje – lenkų kinofilmų ir teatro aktorė. 1978 metais baigė Lodzės aukštojooje valstybinėje filmo ir teatro mokykloje Aktorystės fakultetą.
Mikulak – iš Mikuliokas. Jos ilga istorija. Ištakos yra Mikas, vėliau Mikulis, dar vėliau prisidėjo pejoratyvinė priesaga –ok-. Lietuvoje artimiausia pavardė yra Mikulionis.
Mikulewicz – iš Mikulevičius, kuri yra suslavinta iš Mikulis, o ši iš Mikas.
Mikulski – suslavinta iš Mikulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.
Žinomas šia pavarde atstovas yra lenkų aktorius Stanisław Mikulski (g. 1929 gegužės 1 Lodzėje) – lenkų teatro ir filmo aktorius. Plačiausiai pagarsėjęs 1967-1968 filmo seriale Brangiau už gyvybę, kur vaidino lenkų šnipą vokiečių kariuomenėje Hanso Kloso vaidmeny. 1988-1990 ėjo Lenkų kultūros centre direktoriaus pareigas Maskvoje.
Milewski – suslavinta iš Milius. Šitaip įvardintas buvo žmogus, kuris vėlė milą.
Miłosz – iš Milošas. Taip įvardinta žmogų, kuris vėlęs milus.
Miłun – veikiausiai iš Milūnas, kuri yra vedinys iš Milius. Taip vadinta milą veliantį žmogų.
Mindziukiewicz – suslavinta iš dzūkiškos formos Mindziukas, kurios šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu mindžioti „trampti”. Tokios pavardės Lietuvoje neužfiksuota.
Minksztyn – iš Minkštynas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta. Artimiausios jai žinomos yra Minkštimas ir Minkštis.
Misiuk – iš Misiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš žargoninio vardo Misius (plg. rus. Michail).
Misiukanis – iš Misiukonis, ši yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš (žr.) Misius.
Misiukiewicz – suslavinta iš Misiukas. Tik patroniminė priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.
Misiun – iš Misiūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš (žr.) Misius.
Miszkiel – iš Mišk-elis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Miškas < Mykolas.
Miszkiewicz – suslavinta iš Miškas (žr. Miszkiel).
Mociun – galbūt iš Mačiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinio iš Macius ar Matas?
Moczulewski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinio iš Mačius ar Matas.
Moczulski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Mačius).
Moćkun – iš Mockūnas – patroniminės priesaagos –ūn– vedinys iš Mockus (iš krikšto vardo Motiejus, Matas, Mackus).
Modzalewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.
Modzolewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.
Moliuszys – iš Moliušis. Taip įvardinta prie molio turėjusį žemę.
Moniuszko – sudėtingas raidos kelias. Kai kas mano, kad iš skolinio Manas (vok. Mann – tokia pavardė) pridūrus priesagą –uš– atsirado Maniušis, iš kurios su pejoratyvine priesaga –k– susidarė Maniuška, kuri lenkų kalboje dėsningai išvirto į Moniuszko. Tačiau įmanomas ir kitoks žvilgsnis.
Moniuška – yra dvigubos priesaagos –uš– ir –k– vedinys (plg. Kaluška iš kaluška “prastas kalvis, kalinėtojas”). Galbūt yra gimininga su pavardėmis Maneika, Maneikis, Manelis, Manionis, Maniūnas, Maniušis, Moneika, Monis, Monius. LPŽ autoriai mano, kad šias pavardes veikiausiai galima sieti su lietuvišku veiksmažodžiu manyti. Kaip Moneika santykiauja su Maneika, taip Moniuška su Maniuška. Maniuškos pavardė yra kilusi iš daiktavardžio maniuška “nerealiai galvojantis”. Balsių o : a kaita yra galima lietuvių tarmėse (ratai : rotai, braliai : broliai), bet galėjo ji įvykti jau pačioje lenkų kalboje (plg. nagas : noga, vanduo : woda, zara : zorza).
Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Stanisław Moniuszko (1819-1972), lenkų kompozitorius. Gimė netoli Minsko, mokėsi Varšuvoje ir Berlyne. 1840 m. vedęs vilnietę apsigyveno Vilniuje, kur lankydavosi ir anksčiau. Ligi 1842 m. buvo Šv. Jono bažnyčios vargoninkas. Dirigavo teatro orkestrui, rūpinosi muzikinės literatūros leidimu. Sukūrė daug operečių ir vodevilių Vilniaus teatrui, apie 300 dainų, 4 Aušros vartų litanijas. 1846 m. parašė operą „Halka”, kuri buvo pastatyta Vilniuje 1848 m. (koncertinė versija) ir 1854 m. (sceninė versija); Varšuvoje jos ilgai nepraleido cenzūra. Trejus metus koncertavo Druskininkuose. 1858 m. persikėlė iš Vilniaus i Varšuvą, ten gyveno ligi mirties. 1862-1865 m. sukūrė antrąją garsią operą „Baisusis dvaras”.
Moniuška laikomas antruoju reikšmingiausiu lenkų kompozitoriumi romantiku (po Frederiko Chopino), jo operos populiarios ligi šiol. Kūryboje ryškūs regioniniai – baltarusiški ir lietuviški – motyvai.
Moniuškos žodžiais tariant, tai, „kas tautiška, regioniška, čionykštiška, tai, kas yra mūsų vaikiškų prisiminimų aidas, niekad nesiliaus patikti tame krašte gimusiems ir užaugusiems”.
Lietuviška tematika parašyta jo baladė „Trys Budriai” (Adomo Mickevičiaus žodžiai), mitologinės kantatos „Milda” ir „Nijolė” (Józefo Ignaco Kraszewskio žodžiai), dainos Liudviko Kondratavičiaus žodžiams ir kt.
Vilniuje Moniuška gyveno Vokiečių g. 26, koncertuodavo Riomerių namuose (Bokšto g. 10). Skvere prie Šv. Kotrynos bažnyčios stovi jo biustas (skulpt. Bolesław Balzukiewicz, 1922). Tam biustui panaudotas 1915 m. išgabento į Rusiją Aleksandro Puškino paminklo postamentas.
Tekstas: Tomas Venclova „Vilniaus vardai”
Mordel – šaknis neaiškios kilmės, tikriausiai skolinys, tačiau priesaga –el– sieja ją su lietuvių kalba.
Motuk – Matukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Matas.
Motulewicz – iš Matulis, ir suslavinta į Matulevičius. Priesaga –ul– rodo šią pavardę susiformavus lietuvių kalbos aplinkoje.
Muras – iš Mūras. Apeliatyvas mūras “mūryta siena”. Taip įvardinta stiprų žmogų.
Motulewski – kitaip suslavintas Matulis.
Możejko – iš Mažeika, kuri sietina su liet. būdv. mažas.
Możuch – galbūt iškreipta iš Mažukas? Taip būtų įvardintas nedidelio ūgio žmogus.
Mużyło – iš liet. Mužila ar Mužilas. Veikiausiai gali būti siejama su mūža `žioplys’. Priesaga –yla lenkų kalbai nėra būdinga, tuo tarpu lietuviškų pavardžių su –il– ar –yl– taikosi neretai.
Myszukiewicz – gali būti suslavinta iš Mišas < Mykolas. Tačiau kai kuriais atvejais gali būti trumpinys iš dvikamienio asmenvardžio Miš-tautas.
Narbut – iš Narbutas. Tai sudurtinė pavardė – nar– : nor– sietina su noras, norėti, antroji šaknis sietina su liet. veiksm. būti.
Ryški šios pavardės asmenybė yra Vladimir Ivanovič Narbut (g. 1888 balandžio 14 viensėdyje Narbutovka, mirė 1938 balandžio 14) – ukrainiečių kilmės rusų poetas, studijas baigęs Peterburge. Jo brolis Georgij Ivanovič Narbut buvo tapytojas.
Po Spalio revoliucijos persikėlė į Odesą, vėliau į Rostovą prie Dono, dar vėliau į Kijevą, kur įstojo į Rusijos komunistų partiją (bolševikų). Voroneže redagavo dvisavaitraštį Siriena. 1923 m. atvyko į Maskvą. Dauguma jo trečiame dešimtmetyje rašytų kūrinių liko rankraščiuose ir buvo išleisti tiktai 1983 m. Paryžiuje knygelėje Rinktinė.
Jo sumanytas ir su B. Regninu leidžiamas literatūrinis mėnraštis 30 dienų (30 дней) buvo uždarytas, o pats Narbut pakliuvo į nemalonę.
1936 spalį buvo areštuotas ir apkaltintas ryšiais su ukrainiečių nacionalistine grupe, atseit varusia antitarybinę agitaciją. Nuteistas penkeriems metams kalėti atsidūrė Kolymoje, vienoje iš Gulago stovyklų. 1938 buvo sušaudytas.
Narbutowicz – suslavinta iš Narbutas (žr. Narbut).
Narejko – iš Noreika. Apeliayvas noreika – “žmogus, kuris daug nori”.
Narel – iš pavardės Narelis, su kuria giminingos yra pavardės Nareika ir Norelis (žr. Narejko).
Narkiewicz – suslavinta forma iš Narkus ar Norkus, kurios sietinos su liet. norėti, noras.
Nartowicz – suslavinta iš išnykusios Nartas. Išlikusi artimiausia pavardė yra Narteika. Liet. nartus „užsispyręs; greitas, karštas, smarkus; greit įnirštantis, piktas”.
Naruszewicz – suslavinta iš Narušis. Dėl nar– plg. Narbutas.
Žymesnė šia pavarde atstovė yra Dorota Naruszewicz – lenkų teatro ir filmo aktorė. Turi dvi dukras: Niną(2003) ir Nellę (2006). Balladinoje vaidino slaugę, Pone Tade – Evą Stalininkaitę, Klano seriale vaidina Beatą Chojnicką/Borecką.
Naruszko – iš Noruška. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Aptinkamos ten tik aartimos: Noruišis, Norūnas, Norus, Norušaitis, Norušas, Norušis. Tai priesagos –k– vedinys iš Norušas.
Narutowicz – Lietuvos lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš Naruta ar Narutis.
Pavardė paplitusi Lietuvoje, žinoma ir Lenkijoje. Gabriel Narutowicz – pirmasis Lenkijos prezidentas, kurį 1922 m. Varšuvoje nušovė kraštutinis lenkų nacionalistas.
Gabrielius Narutavičius gimė 1865 m. Brevikių kaime (dab. Alsėdžių sen., Plungės rajonas). Mokėsi Mintaujoje, 1891 m. baigė S. Galen inžinerijos mokslus. Dirbo elektrotechnikos srityje – statė vandens jėgaines. 1907 m. buvo Ciūricho politechnikumo profesorius, 1913-1920 m. – Ciūricho politechnikumo dekanas. 1920 m. persikėlė gyventi į Lenkiją, kur bvo paskirtas viešųjų darbų ministru. 1922 m. atvyko į Vilnių, užsiėmė okupuoto Vilniaus reikalais. Jo įsakymu buvo paleisti čia buvę areštuoti lietuviai.
1922 m. – Genujos konferencijos narys.
1922 m. – Lenkijos užsienio reikalų ministras.
1922 m. gruodžio 14 d. išrinktas Lenkijos prezidentu.
1922 m. gruodžio 16 d. žuvo (nušautas per E. Niewiadomskio parodos atidarymą).
Naszlenis – iš Našlėnas ar Našlenis. Pavardė fonetiškai gan tiksliai perimta į lenkų kalbą.
Newol – iš (žr.) Nevulis.
Nida – plg. upės vardą Nida.
Niemunis – iš Nemunis. Apeliatyvas nemunas „vandens potvynis, pakilęs vanduo“. Nemuniu galėjo būti įvardintas gobšus ar godus žmogus.
Nietupski –kai kuriais atvejais ji gali būti suslavinta iš Lietuvoje neaptiktos dvikamienės pavardės Net-upis (plg. upę Neta, su kurios vardu siejamas Netimero vardas, ir daiktavardį upė).
Žinomas šia pavarde žmogus yra Karol Nietupski – gydytojas internistas.
Niewul – iš (žr.) Nevulis.
Niewulis – iš (žr.) Nevulis. Ši pavardė perimta į lenkų kalbą tiksliai fonetiškai.
Nikścin – perimta iš dzūkiškos formos Nykšcinis < Nykštinis (plg. nykštys).
Nogal – iš Nuogalis ar Nuogalius (plg. nuogas `neapsirengęs’ bei nuogalis ar nuogalius `neapsirengęs; žirniuose gyvenanti mistinė nuoga būtybė’).
Nogol – veikiausiai iš Nuogalis ar Nuogalius (žr. Nogal).
Nomejko iš liet. Nomeika, plg. Nameika.
Norko – iš Norkus, sietina su liet. veiksm. norėti.
Norkowski – kai kuriais atvejais suslavinta iš Norkus.
Norwid – iš lietuviškos pavardės, sudarytos iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).
Bene garsiausia Norvydų kilties asmenybė yra Cyprian Kamil Norwid, gimęs lenkiškoje šeimoje, žymus XIX a. lenkų poetas ir tapytojas, kūręs eiles, poemas, dramas, piešinius bei tapybos kompozicijas.
Cyprian Kamil Norwid gimė Mazovijos kaime, pusiaukelėje tarp Radzymino ir Wyszkowo. Jo krikštatėvis buvo Cyprian Szukiewicz (Šukevičius – sulenkinta pavardė iš Šukys, kuri sietina su daiktavardžiu šukė “skeveldra; peilio ar kirvio ašmenyse išmušta vieta”). Norvydo tėvas Jan (1784-1835) buvo Radvilų plenipotentas (įgaliotasis pasiuntinys). Šie atvejai mums rodo, kaip labai buvo susipynę mūsų likimai, nubraižę mūsų pavardžių raidą, ir kaip mes tolome nuo savo tautos.
Nosel – iš Noselis (plg. liet. Nosis).
Nowel – iš Naujalis (žr. Nowialis).
Nowialis – iškreipta, bandant lenkinti, iš Naujalis, sietina su liet. naujas, naujakurys.
Obiecunas – iš Abičiūnas. Patroniminė priesaga –un– ir galūnė sieja su lietuvių kalba. Tokia pavardė Lietuvoje nežinoma.
Ogórkis – iš (žr.) Agurkis.
Okrągły – iš (žr.) Akranglis. Būtų logiška šią pavardę sieti su lk. būdvardžiu okrągły „apskritas, apvalus”, tačiau gali būti ji perdirbinys ir iš lietuvių kalbos.
Oksztel – kilmė neaiški, tačiau mums pažįstama yra patroniminė priesago –el-.
Okulanis – iš Akulionis. Priesaga parodo, kad ji sudaryta lietuvių kalbos dirvoje.
Okulewicz – suslavinta iš Akulis, kuri sietina su liet. akis.
Olechna – iš (žr.) Alekna.
Olechnowicz – suslavinta iš Alekna.
Omelianczuk – Omelian-cz-uk < Omelijonas ׀׀ Omelijanas, (žr. Litwin-cz-uk iš Litwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.
Omelianczyk – (žr. Omelianczuk) su lenkiška priesaga –yk, kurią liet. kalboje atitinka priesaga –ik– (plg. Omelijančikas). Lietuvių kalbos sluoksnis yra senesnis, taigi lenkų kalba šią priesagą paveldėjo iš baltų. Plg. Andruczyk.
Orluk – iš Orliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš neaiškios kilmės pavardės Orla. Priesaga ir sieja ją su lietuvių kalba.
Orzoł – iš Ąžuolas.
Oszkinis – iš (žr.) Ožkinis.
Oszmian – iš Ašmėnas, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš Ašmys. Ši yra siejama su liet. skaitv. ašmas, kaip Trečiokas su trečias.
Pac – pavardė kilusi iš krikšto vardo Ipatijus arba Povilas, plg. brus. Pac : Ipatij, Pac : Paviel (LPŽ) arba lenk. Paweł. Giminingos pavardės: Pacauskas, Pacevičius, Pocevičius.
Giminingos yra pavardės ir kamiene turinčios balsį o: Pocas, Pocis, Pocys, Pociukonis, Pociulis, Pociūnas, Pocius, Pocka, Poculaitis, Pocus bei Pocauskas, Pocevičius.
Garsiausias Pacų giminės atastovas yra Mykolas Kazimieras Pacas († 1682 m.). Buvo jis Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas, žymus karvedys, Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios fundatorius. Po bažnyčios slenksčiu esti bažnyčios fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco kapas. XVIII a. pabaigoje perkūnas trenkė į tą kapą, apnaikindamas lentą, ant kurios buvo išraižyta: Hic iacet peccator “čia guli nusidėjėlis” – be pavardės ir titulų. Apnaikintą plokštę pakabinta sienoje, įeigos į bažnyčią dešinėje pusėje, o kapą pridengta nauja glūdinta akmenine plokšte. Bažnyčios fasade auksinės raidės skelbia: “Regina pacis, funda in pace” (Taikos karaliene, stiprinki taiką).
Suvalkų krašto istorijoje ryškių pėdsakų palikęs ir Liudvikas Mykolas Pacas (žr. Dauspūda).
Paciukanis – iš (žr.) Paciukonis.
Pacuk – iš Pacukas (veikiausiai iš Pacas).
Pacuła – iš Pacula, kuri veikiausiai yra priesagos –ul– vedinys iš Pacas.
Joanna Pacuła, gim. 1957 metų sausio 2 dieną, yra lenkų aktorė, kuri devintame ir dešimtame dešimtmety pasiekė pergalių Hollywoode.
Pakulnis – iš Pakulnis. Apeliatyvas pakulnis „bato paaukštinimas po kulnu, kulnas”. Gal taip įvardinta paklusnų žmogų?
Maria Pakulnis yra šiuo metu žymi lenkų aktorė, gimusi Gižicke 1956 metų liepos 2 dieną. 1982 metais atliko Romualdo tarnaitės Barbarkos vaidmenį pagal Česlavo Milošo apysaką Įsos slėnyje.
Pakulski – suslavinta iš Pakula (žr. Pakuła).
Pakuła – iš Pakula, liet. pakula „geras derlius; vieta klojime, kur kuliami javai“.
Palanis – iš Palionis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Palys.
Palejko – iš Paleika, kuri yra patroniminės priesagos –eik– vedinys iš krikštavardžio Palys.
Palikot – veikiausiai dvikamienis asmenvardis Pali-kotas (plg. palios `pelkės’ ir kotas `laibi medeliai’, plg dar vietovardį Palkotai).
Žinomesnė šia pavarde asmenybė yra Janusz Marian Palikot, g. 1964 spalio 26 Bilgorajuje – lenkų politikas, verslininkas, seimo deputatas.
J.Palikoto motina išgyveno Maidaneko koncentracijos stovyklą, tėvas – LJDP narys, tačiau išstojo iš partijos, kuomet dėl opozicinės veiklos areštavo jo sūnų.
J.Palikot studijavo Liublino katalikų universitete filosofiją, baigė Varšuvos universitetą, kur apgynė magisterinį darbą „Kanto transcendentinė vienuma ir percepcija“. Pastarajame ano amžiaus dešimtmetyje pradėjo ūkinę veiklą. Įkūrė šampano firmą, kur buvo valdybos pirmininku. Vėliau ją pardavęs įsteigė bendrovę, gaminančią degtinę. Ją pardavęs tapo leidyklos bendrasavininku.
Jest także współwłaścicielem wydawnictwa Słowo/obraz terytoria. Do czerwca 2005 pełnił funkcję wiceprezesa Polskiej Rady Biznesu i Polskiej Konfederacji Pracodawców Prywatnych, zasiadał w Komisji Trójstronnej. Už ūkinę veiklą LkR prezidento dekretu buvo apdovanotas Auksiniu Nuopelnų Kryžiumi.
Dukart laimėjo parlamentinius rinkimus. Viešose išeigose pasižymi neapdairiomis frazėmis. Per televiziją pareiškė: „Prezidentą Lechą Kaczinskį laikau chamu”, dėl ko buvo tardomas už garbės plėšimą. Prigijo apibrėžtis „polikotizacija”, reiškiantis politikos ir viešojo gyvenimo kreipimą vulgarizmo keliu.
Gyvena Liubline, dukart vedęs, iš kiekvienos santuokos turi po du vaikus.
Panas – iš Ponas. Apeliatyvas ponas „gerai gyvenantis, pasiturintis žmogus”.
Panawa – iš Panava ar Panavas, žargone reiškiantis ponišką.
Panganis – iš Pangonis. Lietuvoje tokia pavardė nėra žinoma, išlaikė ją tikl lenkų kalba. Gal tai patroniminės priesagos –onis vedinys iš Pangys, kurios kilmė nėra aiški.
Papis – iš Papys, kuri kilusi iš Papas (liet. papas „krūtis, spenys, žindukas; dusulys“). Dar plg. Papelis, Papinykas. Žr. Z. Zinkevičius „Lietuvių antroponimika“ 180 p.
Žinomas šios pavardės turėtojas yra Wojciech Papis – Lenkijos pramonės-prekybos kongregacijos vicepirmininkas, Žečpospolitos dešinijos lyderis Bydgoščės apygardoje.
Parda – kilmė nėra aiški, tačiau gali būti gimininga su liet. parda „pardavimas“, parduoti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, taigi ši yra išlikujsi tik lenkų kalboje.
Pardo – kilmė nėra aiški, žr. Parda.
Parejko – iš Pareika. Tai priesagos –eika vedinys, plg. Paraitis, Parutis… (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius, 1977, 180 p.). Šaknies reikšmė nėra aiški.
Patejko – iš Pateika ar Poteika, kurios yra patroniminės priesagos –eik– vediniai iš svetimos kilmės Potas.
Paukszt – iš Paukštys, vedinys iš liet. paukštis.
Paulukanis – iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo Paulius.
Pawluć – iš Pauliutis ar Paulutis, kurios yra vediniai iš krikkštavardžio Paulius.
Pawluk – iš Pauliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Paulius.
Pawłukanis – kiek iškreiptai iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo krikštavardžio Paulius.
Pawlukiewicz – iš Pauliukevičius, kuri yra suslavinta iš Pauliukas (žr. Pawlukanis).
Pawlukojć – iš Paulukaitis. Ši yra dviejų priesagu –uk– ir –ait– vedinys iš krikštavardžio Paulius.
Pawlukowski – suslavinta iš Paulioukas.
Pawlun – iš Pauliūnas.
Peda – iš Pėda (plg. pėda „kojos dalis“).
Perkuć – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Perkutis < Perkus (taip pat neišlikusios, jų kilmė neaiški), kurią lenkai perėmė iš dzūkų Perkucis. Mažybinė priesaga –ut– veda į lietuvių kalbą. Gal iškreiptas kamienas iš parkas `šašas’?
Perwejnis – iš Perveinis ar Perveinys. Pavardės kilmė nėra aiški, veikiausiai iškreipta iš Pervainis. Tai būtų dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo Per-(plg. Per-kūnas), antrasis pažįstamas iš pavardės (žr.) Vaina.
Petrajtis – iš Petraitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Petras ir reiškė Petro sūnų.
Petrajtys – iš Petraitis (žr. Petrajtis).
Pieciukanis – iš Pečiukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– iš Pečiukas.
Pieciun – neaiški kilmė, tik patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.
Pieczul – iš (žr.) Pečiulis.
Pieczulis – fonetiškai perimta iš Pečiulis.
Pietranis – iš Petronis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš krikšto vardo Petras.
Pietras – perimtas krikštavardis Petras.
Pietruć – iš Petrutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Petras.
Pietrukanis – iš Petrukonis, kuri yra dviejų priesagų – –uk– ir –onis vedinys iš krikštavardžio Petras.
Pietrukiewicz – suslavinta iš Petrukas.
Pietrulinski – suslavinta iš Petrulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš krikštavardžio Petras.
Pietruszka – iš Petruška, kuri turi dvi priesagas: –uš– ir –k-.
Pietruszkiewicz – suslavinta iš Petruška (žr. Pietruszka).
Pigiel – iš Pigelis < Pigas. Kitos rtimos pavardės: Pigantas, Pigėnas, Pigulevičius. Tai senos dvikamienės pavardės Pi-gas ar Pi-gis patroniminės-mažybinės priesagos –el– vedinys. Dėmenų Pi– siejamas su prūsų pi „prie” (Pi-kantas, Pi-kilas) ir antro Ga– (Ga-bartas, Ga-vilas) reikšmė išblukusi. Bet gali čia būti antro dėmens trumpinys, redukuotas iki priebalsio g– (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 124, 316 p.); plg. dar pigus. Yra ir daugiau panašių pavardžių.
Pik – kai kuriais atvejais iš (žr.) Pykys.
Piktel – iš Piktelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Piktas (plg. piktas `nedraugiškas’).
Pikul – į lenkų kalbą pakliuvęs iš liet. Pykulis – supykti linkęs žmogus. Lietuvoje šios pavardės neišlikę. Artimiausios yra Pikūnas, Pikutis, Pikužas ir suslavinta Pikulskis.
Pasižymintis šia pavarde žmogus yra Andrzej Pikul – žinomas Lenkijos pianistas.
Žinomas ir Jan Pikul – lenkų dvasininkas, kuris kuria kompiuterines spausles.
Pilis – iš Pilis, kuri yra trumpinys iš rytų slavų vardo Filipp.
Piłka – iš Pilka ar Pilkas (plg. pilkas).
Piłsudski – suslavinta pavardė iš liet. Pilsudskis. Pilsudskio pavardė – kaip mano lenkų kalbininkas W. Smoczyński, yra kilusi iš vietovardžio Pilsūdai, kurį toliau lygina jis su liet. pilsūdas “pilies teisėjas”. Tačiau prof. Zigmas Zinkevičius mano, kad ši pavardė, nors iš tiesų yra kilusi iš minimo vietovardžio Pilsūdų, tačiau šis vietovardis reiškia sūdų ar sūduvių pilį, ne pilies teisėją, plg. Gir-sūdai, Kap-sūdž-iai, Auk-sūd-ys, Lyk-sūd-ė ar Sūd(a)-laulkis, Sūda-raistis, kurie su teisėju tikrai neturi nieko bendro (: sūd-yti `pamažu, smulkiai lyti’, iš čia ir Sūd-uvos vardas, rodantis drėgną, pelkėtą kraštą). Bet pridurti reikia, kad asmenvardžių dėmuo Sud– yra žinomas ir tokiose pavardėse, kaip: Sudas, Sudeikaitis, Sudėnas, Sudeika, Sudeikis ir kt. Z.Zinkevičius mano, kad dėmes Sud– išblukusi reikšmė rodo jį greičiausiai esantį paveldėtą dar ankstyvųjų baltų (“Lietuvių asmenvardžiai” 141 psl.
Garsiausias ta pavarde žmogus buvo Józef Piłsudski (mūsų vadinamas Juozu Pilsudskiu).
Pilsudskiai yra kilę iš senos sulenkėjusių Lietuvos bajorų Giniotų giminės. Ginioto pavardę (sudarytą iš liet. veiksmažodžio gin-ti ir priesagos –otas) šalia Pilsudskio, vartojo ir pats Józef Piłsudski savo veiklos pradžioje, kol siekė atgaivinti Lietuvos-Lenkijos uniją. Lietuvoje buvo kelios Pilsūdų gyvenvietės. Vieną jų įsigijo Baltramiejus Stanislovas Giniotaitis (lenkų rašomas Giniatowicz), ir jo palikuonys buvo vadinami Pilsudskiais, kad atskirtų nuo kitų Giniotų ir Giniotaičių.
Józef Piłsudski (Józef Klemens Piłsudski) g. 1867 gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių raj., mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius. Jo motina – Marija Bilevičiūtė, taip pat kilusi iš senos žemaičių bajorų Bilevičių giminės. Jos senelis kritikavo lenkų rašytoją Henryką Sienkiewiczą už nepagarbų atsiliepimą apie Bilevičius. Józefo tėvas valdė Pašušvio dvarą, bet vėliau persikėlė į Zalavą (lenkai rašydavo Zułów) prie Pabradės, į žmonos motinos pavaldėtą dvarą. Ten 1867 m. ir gimė garsusis Lenkijos maršalas.
Józef Piłsudski buvo ketvirtas vaikas 12-kavaikėje neturtingų bajorų šeimoje. 1874 m. sudegus Zalavo dvarui, visa šeima persikėlė į Vilnių, kur Jozas lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 1888-1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislovu praleido Sibire. Yra duomenų, kad Juozas kažkiek dar kalbėjo ir lietuviškai. Tuo tarpu jo brolis Bronislovas, žymus etnografas, ainų (tauta Japonijos saloje) kultūros tyrėjas, buvo išleidęs knygą apie lietuviškus kryžius, o I pas. karo metais vadovavo lietuvių Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetui. Posėdžiuose net pirmininkavo lietuviškai.
1892 m. grįžęs iš tremties, Juozas gyveno Teneniuose prie Prūsijos sienos. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. 1900 m. buvo suimtas, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu kvietė japonus padėti išlaisvinti Lenkiją. Vadovavo politinei teroristinei grupuotei, kuri grobė bankus. 1908 m. užpuolė traukinį prie (žr.) Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam armijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę, ir jam pritarė didžiosios Europos šalys (net ir JAV).
1914-1916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje.
1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Römerio vyriausybę, vėliau valstybės perversmą, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo. Lenkai Pilsudskį kaip atkaklųjį “lietuvį” toleravo, nes matė jo neeilinius gabumus. Imponavo jo ambicijos sukurti Lenkiją “nuo jūrų iki jūrų”. Visuomet apie save būrė iš Lietuvos kilusius asmenis, jais labiausiai pasitikėjo. Jis Lietuvą laikė geresniąja Lenkijos dalimi, tačiau savo raštuose kalbėjo ne apie lietuvių tautą, o tik apie lietuvių liaudį. Taigi rašė: naród polski, bet lud litewski. Buvo jis tipiškas ir bene paskutinis, anot Adomo Mickevičiaus, “gente Lituanus, natione Polonus”.
1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu S. Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką užsitikrinant Lenkijai nepriklausomybę.
1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos Respublikos Konstitucija. Formuodamas I Lenkijos vyriausybę, prezidentu paskyrė savo gerą draugą Lietuvos dvarininką Gabrielių Narutavičių (žr. Gabrielius Narutavičius), užsienio reikalų ministru – švenčioniškį Konstantą (žr.) Skirmuntą, ir tuomet Lenkiją valdė trys lietuviai. Bet po penkių dienų prezidentas buvo nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį. Nuo 1923 m. jis vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926-1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926-1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas buvo palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – jo paties prašymu, Vilniuje, prie Rasų kapinių. Į kapines to meto lenkų dvasininkai širdies neįsileido dėl jo antibažnytinių išdaigų ir jos nepalaiminto gyvenimo būdo. Šalia iš Suginčių (Molėtų raj.) buvo atvežti ir motinos palaikai.
Šiandien Józef Piłsudski Lenkijoje išgyvena garbės renesansą. Kas bloga – užmiršta ir neminima, kas didinga – glorifikuojama. Gal tik popiežius Jonas Paulius II gali jį kiek nustelbti. Pilsudskio vardais puikuojasi miestų ir miestelių centrinės gatvės.
Pilwiński – veikiausiai suslavinta iš Pilvinis.
Pinczak – iš Pinčiokas ar Pinčėkas < Pinčius (plg. pinčiukas `nelabasis, pikta dvasia’.
Pirštuk – iš liet. Pirštukas.
Pisiak – iš Pisiokas. Įžvelgiama patroniminė priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba. Galbūt vedinys iš liet. veiksm. pisti `lytiškai santykiauti’ (lot. coire) arba lk. pisać bei rus. pisatj `rašyti’.
Plaga – iš Plegas (plg. pleguris “plepys”).
Plago – iš Plegas (žr. Plaga).
Plauszta – iš Plaušta, kurios kilmė nėra aiški. Tokios pavardės nepateikia LPŽ. Tačiau priesaga –t– rodo ją artimą lietuvių kalbai.
Plikunas – iš Plikūnas (plg. plikūnas `plikas ar nusigyvenęs žmogus’).
Pliszka – iš Pliška (pl. plikas „be plaukų“).
Podurgiel – kilmė neaiški, tačiau priesaga –el– leidžia ją sieti su lietuvių kalba. Tokios pavardės neaptikta Lietuvoje.
Podziewski – suslavinta iš Puodžius (plg. puodžius `puodų dirbėjas’) ir perimta iš dzūkų Puodzius.
Pojawa – veikiausiai iškreipta iš Pajaujis.
Pojawis – iš (žr.) Pajaujis.
Pojwis – redukuota forma iš (žr.) Pojawis.
Polanis – iš Palionis. Tai greičiausiai patroniminės priesagos –on– vedinys iš vardo Palys (Z.Zinkevičiaus teigimu iš Apolonas – „Lietuvių antroponimika” 68 p.; žr. dar Palanis).
Polonis – iš Palionis (žr. Polanis).
Połuboczek – dar kartą lenkų kalboje gavo mažybinę formą iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Palubokas, kuri yra priesaginės darybos iš Lietuvoje neaptiktos < Palubys (plg. po lubomis, palubys), tačiau tokią buvus paliudija pavardės Palubaitis, Palubeckas, Palubianka, Palubinskas.
Połubiński – suslavinta Palubinskas, plg. palubys – vieta prie lubų.
Pomian – iš Pamėnas (plg. pamėnas “šmėkla“).
Ponganis – fonetiškai perimta iš Lietuvoje populiarios pavardės Pangonis. Kilmė neaiški, galbūt tai dvikamienė pavardė, kurios pirmą dėmenį sudaro Pan– (kartais trumpinys iš krikštavardžio Steponas ar žargoniško Stepanka, bet gali būti ir išžargoninio Panas – plg. ponas) bei gonis `piemuo’ (plg. ganyti, naktigonė, tuomet išeitų ponų samdytas ganys). Verta atsižvelgti, kad gali tai būti priesagos –onis vedinys iš trumpinio Pang-, sietino su veiksmažodžiu pangerotis `painiotis, narpliotis’).
Poniszko – LPŽ pateikia tik išvestinę pavardę Poniškaitis. Taigi turėjusi būti pavardė Poniškis ar Poniškas. Ji išliko lenkų kalboje.
Popek – iš Papys (žr. Popis), kuriam lenkų kalboje suteikta mažybinė priesaga –ek. Tuomet išeitų, kad ši pavardė jau lenkų kalboje yra antros generacijos.
Popis – iš Papys (plg. papas), žr. dar Papis.
Popko – iš pavardės Papys jau lenkų kalboje perdarytos į Popek formos (žr. Popis).
Potejko – iš Pateika, sietina su liet. veiksm. pateikti.
Prolejko – iš Praleika. Patroninė priesaga –eik– ją sieja su lietuvių kalba. Šaknis pral– LPŽ autorių teigimu galbūt iš rytų slavų asmenvardžio Flor.
Pudlis – iš Pudlis. LPŽ pateikia tik suslavintą pavardę Pudlauskas. Lenkų kalba išlaikė jos nesuslavintą ir nesugadintą formą. Ji rodo šuns veislę.
Pul – iš Pulius. Liet. pulius ar puliukas „viščiukas”.
Puniszko – iš Puniška ar Puniškis (žr. Puniškis).
Pupek – iš Pupa. Lenkų kalboje ji yra jau antros generacijos, kur gavo mažybinę priesagą –ek, kuri atitinka liet. priesagą –uk-.
Pupel – iš Pupelis (žr. Pupek).
Purwin – iš Purvinis ar Purvinius.
Purwiński – suslavinta forma iš Purvinis ar Purvinius.
Putra – iš liet. Putra. Kitos giminingos pavardės: (žr.) Putramentas, Putreika, Putrimas, Putris, Putrys, Putriūnas, Putrius.
Žymiausias šios pavardės turėtojas yra Krzysztof Jakub Putra (g. 1957 m. liepos 4 dieną) – lenkų politikas, senatorius ir 2005-2007 Senato vicemaršalas, Seimo deputatas, Seimo vicemaršalas.
Putrament – iš Putramentas. Tai pravardinė pavardė (plg. liet. putramentas “putruotas, putra išsitėpliojęs vaikas”).
Vienas šitos pavardės įžymybių buvo Jerzy Putrament (gim. 1910 m. lapkričio 14 d. Minske, mir. 1986 m. birželio 23 d. Varšuvoje), lenkų rašytojas, poetas, pulicistas, politinis veikėjas, Seimo deputatas, NKVD agentas, Lenkijos ambasadorius Paryžiuje.
Ketvirto dešimtmečio vidury perėjo į komunistines-internacionalines pozicijas. Karo metais pasitraukė į Maskvą. Tado Kosciuškos I divizijos politinis karininkas. 1944 m. buvo pasiųstas į Vilnių kalbinti, kad lenkų AK pereitų į Lenkų I armijos pozicijas.
Po karo dirbo Lenkijos literatų sąjungos Centro valdyboje (generalinis sekretorius, vėliau pirmininko pavaduotojas.
Buvo LkJDP Centro komiteto narys. Su Lietuvos rašytoju Vytautu Petkevičiumi 1971 m. pavasarį lankėsi Punske.
Puza – iš Puza (plg. puzenti `godžiai valgyti’).
Puzowski – suslavinta iš Puza (žr. Puza).
Pużuk – iš Pužukas (plg. pužas `mažas, storas’).
Racis – tai Račius (račius “ratų dirbėjas”). Fonetiškai išlaikyta sveika dzūkiška pavardė (iš dzūkiškos formos Racys).
Racz – iš Račius (plg. račius `račių dirbėjas’).
Raczkowski – suslavinta forma iš Račkus, kuri gali būti pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Račius (žr. Racis).
Raczycki – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.
Raczyła – veikiausiai iš Račyla, kuri kilusi iš Račius (plg. virbas: Virbyla).
Raczyłło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).
Raczyło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).
Raczyński – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.
Radziun – iš Radžiūnas. Tai patroniminės priesagos ūn– vedinys iš Radžius (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vinlnius 1977, 187 p.). Panašios dar pavardės: Radvila, Radžiušis, Radživilas, Radžvila, Radžvilas.
Radżiwiłko – iš Radživilka. Tai sudurtinis vardažodis. Pirmasis kamienas radž– (žr. Radziun), antrasis yra –k– priesagos vedinys iš Vilas, sietinos su liet. viltis. Apeliatyvas radvila „rastinukas, rastas vaikas”. Į lenkų kalbą ši pavardė atėjusi iš dzūkų.
Radziwiłł – iš Radvila (žr. Radziwiłko).
Žinomas šia pavarde žmogus yra Konstanty Radziwiłł, g. 1958 sausio 9 Vroclave, baigęs medicinos studijas Varšuvoje, gydytojas, Aukščiausiųjų gydytojų rūmų pirmininkas.
Radzun – iš Radžiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Radžius, kuri savo ruožtu gali būti sutrumpėjusi iš kokios pavardės, pvz. Radžvilas ar pan. Dar
Radżiwiłowicz – suslavinta iš Radvila, (žr. Radżiwiłko).
Ragiel – iš Ragelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys.
Ragienia – iš Ragienė (plg. Raginis, iš liet. raginis `raguotas; šykštus’. Į lenkų kalbą matyt pateko ji per našlę, iš kurios perėjo ir sūnums.
Ragin – iš Raginis, plg. ragas.
Raglis – iš Lietuvoje neišlikusių Rioglys ar Riogla (plg. dz. roglys, rogla `nevikrus, nerangus žmogus’).
Ragojsz – iš Ragaišis (plg. ragaišis `rupių miltų pyragas’).
Ragucki –suslavinta iš Ragutis, kuri sudaryta su priesagos –uk– vedinys iš Ragas, plg. ragas “kieta, smaili gyvulio kaktos išauga”.
Rakus – gal iš (žr.) Rėkus?
Ral – iš Ralis ar Ralys (plg. raliuoti `dainuoti ganykloje’ ar ralys `dainuojantis piemuo’).
Rał – iš Ralas (žr. Ral).
Rapiejko – iš Rapeika, plg. liet. Ropeika, Rupeika – galbūt sietina su liet. rupus (LPŽ).
Rasiul – iš Rasiulis, patroniminės priesagos –ulis vedinys iš Rasys. LPŽ autoriai mano, kad kilusi ji galbūt ir krikštavardžio Gerasimas ar Rastislavas.
Ratasiewicz – suslavinta iš Ratas, kuri veikiausiai buvusi dvikamienė iš Ra-tautas. Trumpinys Ratas lenkams galėjęs atrodyti esantis kamienas, todėl prie jo ir pridėjo savo priesagą –iewicz.
Rauba – iš Riauba, plg. riaubà `apsileidęs, storžievis žmogus’.
Raubo – iš Riauba (žr. Rauba).
Rawinis – iš Ravinis, plg. liet. veiksm. rauti, ravėti. Ravais dzūkai vadina griovį.
Regucki – iškreiptai suslavinta iš Tagutis.
Rejbicz – iškreiptai suslavinta iš Raibis ar Raibys (plg. raibas `margaplunksnis’).
Rejkiewicz – gali būti suslavinta iš Reika, Reikys, kurios sietinos su liet. reikėti, reikalas.
Rejszel – iš Raišelis. Taip buvo įvardintas raišas, šlubas žmogus.
Rek – iš (žr. Rėkus).
Rekieć – iš Reketis ar Reketys, kurie siejasi su liet. reketis, reketys “nerangus žmogus; pikčiurna”.
Rekłajtis – iš Rėklaitis, patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Rėklys (rėklys „kas mėgsta rėkaloti).
Rekść – veikiausiai iškreipta iš Rakštys, plg. rakštis “pašinas”.
Rogojsz – iš Ragaišis; plg. liet. ragaišis “prastas pyragas”.
Rogowski – iš Ragauskas, kuri kartais suslavinta pavardė iš Ragas.
Rogucki – suslavinta iš Rag-ut-is < Ragas, plg. dar ragas. Į lenkų kalbą veikiausiai pateko iš dzūkiškos formos Rag-uc-is.
Rojsza – iš Raišas ar Raiša (plg. raišas `šlubas’).
Romanczuk – iš Romančukas < Romanas ׀׀ Ramonas, žr Omelian-cz-uk,Litwin-cz-uk iš Litwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.
Romejko – iš Romeika: Rameika. Taip buvo įvardintas ramaus būdo žmogus.
Ropel – Ropelė ar Ropelis, kuri yea –el– priesagos vedinys iš Ropė (plg. ropė `tokia daržovė’).
Rudzis – iš Rudis (plg. rudis `kas rudais plaukasi’), kuri į lenkų kalbą pateko per dzūkų Rudzis.
Rugienis – perimta iš Rugienis, kuri sietina su būdvardžiu rugienis `ruginis’ (plg. rugys `duoninis žiemkentys augalas’). Gretimos pavardės: Rugienius, Ruginis, Rugis, Rugys, Rūgys, Rugelis, Rugulys.
Žinoma šios pavardės paveldėtoja yra Teresa Rugienis-Witkowska – Seinų ligoninės gydytoja pediatrė.
Ruksza – fonetiškai tiksliai perimta iš Rukša, plg. liet. rukšis „susiraukėlis, surūgėlis”.
Rukściński – suslavinta iš Rukštys (žr. Rukść).
Rukść – fonetiškai perimta iš Rūgštys ar Rūgštis, kurios reiškia surūgusį žmogų (plg. rūgštus `sugižęs’).
Rupelewski – suslavinta iš Rupelis < Rupis ar Rupys (plg. rupti `darytis supiam, apšašti’).
Ruszkul – iš Ruškulis, priesagos –ul– vedinys iš Ruškys, kuri galbūt sietina su rūškė `rūgštynė’, o trumpoji u galėjusi atsirasti dėl svetimkalbės raštinės.
Ruszyłło –
Rutkiewicz – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.
Rutkowski – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.
Ryłło – iš Ryla. Plg. ryliuoti “linksmai dainuoti”.
Rymsza – iš Rimša. Liet. rimša „tylus, ramus žmogus”.
Rynkiewicz – gali tai būti suslavintas labai senas baltiškas Rin-kanto trumpinys Rinkus (plg. dar rinkti).
Ryszko – iš Riškus ar Riškys (plg. riškė, riškelė `kaklaryšis’). Tokia pavarde galėję būti įvardijami elegantiški žmonės.
Sagun – iš Sagūnas, kurios kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.
Sak – iš Sakas. Liet. sakas „medžio derva” (žr. Sakavičius).
Sakowicz – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).
Sakowski – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).
Saladonis – iš (žr.) Saladuonis. Tai dvikamienis asmenvardis (plg. saladžius `kas saldžiai valgo’ ir duona).
Samczuk – iš Samčiukas < Samtis (plg. samtis `didelis šaukštas sriubai iš puodo pilti’).
Samoń – iš Samonis (žr. Samulevičius).
Samul – iš Samulis, kuri yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikšto vardo Samuelis.
Samulewicz – suslavinta iš Samulis < Samas (žr. Samulevičius).
Sanejko – iš Saneika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.
Santorek – galimas daiktas jau lenkų kalboje priesagos –ek– vedinys iš liet. sudurtinio asmenvardžio Santaras (san– siejamas su liet. prielinksniu su, tar– su veiksmažodžiu tarti). Gal tai buvęs sutaramas, sukalbamas žmogus.
Sarul – iš Sarulis, kuri yra –ul– priesagos vedinys iš Sarys, plg. liet. sarulis “kas įraudęs”.
Sasin – iš Sasinas. Prūsiškai sasins “kiškis” (žr. Sasinauskas).
Žymus šios pavardės turėtojas yra Jacek Robert Sasin (g. 1966 lapkričio 6 Varšuvoje) – savivaldos tarnautojas, Mazovijos vaivadijos vaivada, buvęs Lenkijos prezidento kalceliarijos šefo pavaduotojas,VII ir VIII kadencijų Lenkijos seimo deputatas.
Sasinowski – kildintina iš jotvių ar prūsų sasins – “kiškis” (lenkų atitikmuo – Zajączkowski). Pirminė pavardė turėjusi būti pravardinės kilmės Sasinas, ir tik vėliau raštinėje buvusi suslavinta. Artima pavardė – Sasiukas.
Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė buvo Mikołaj Sasinowski (gim. 1909 m. lapkričio 16 d., mir. 1982 m. rugsėjo 6 d.) – lenkų dvasininkas, 1970-1982 Lomžos vyskupas.
Gimė Mieczki kaime, Puchały parapijoje, Augustavo vyskupijoje, kuri nuo 1925 m. tapo Lomžos vyskupija, senoje smulkiųjų bajorų šeimoje. 1936 m. įšventintas kunigu. Karo metais lenkų aviacijos karių kapelionas Prancūzijoje, Šiaurės Afrikoje bei Didžiojoje Britanijoje. Po karo studijavo Varšuvos universitete teisę. Dvasinės seminarijos rektorius, nuo 1970 kovo 19 nominuotas Lomžos vyskupu. Lenkų kombatantų sielovada. Palaidotas Lomžos katedroje. Jo vyskupiškas šūkis: Quis ut Deus “Kas gi kaip Dievas”. Tačiau geriau šių žodžių prasmę nusakytų sentencijos: Nemokyk kunigo poterų, arba Nors gali laimėti, kartais nusileisk draugui, kadangi už paslaugą pelnijama bičiulį. Ypač antroji sentencija moko taurumo, ir ja turėjęs vyskupas vadovautis.
Tačiau kuomet aštuntame dešimtmetyje į jį kreipėsi Seinų ir Punsko parapijų delegacija, kad sudarytų sąlygas šiose bažnyčiose melstis ir lietuvių kalba, paaiškino jiems: Aš prieš tapdamas vyskupų buvau gimęs lenku. Negili buvo šios asmenybės šaknų samprata. Kaip skirtingai elgėsi (žr.) Kopernikas, kuomet universitete paklausė jo kilmės. Vyskupas Sasinowski, matyt, niekuomet nesusimąstė, kad į lenkų tautą atėjo iš baltiškų šaknų, todėl lietuvių delegacijos užkluptas išsižadėjo gražių savo intencijų. O lenku galėjęs būtų išlikti visai neniekindamas tų, kurie baltiškumą išlaikė iki mūsų dienų. Juk ištikimybė yra pati gražiausia žmonių savybė. Šitaip ir šventieji tarp savo idealų susipainioja.
Saulewicz – suslavinta forma iš Saulys.
Sawa – galbūt slaviška pavardė, paimta nuo Jugoslavijoje esančios upės Sava vardo, bet galimas daiktas kad kai kurios yra sudarytos ir lietuvių kalbos aplinkoje ir gali būti sietinos su liet. būdvardžiu savas.
Sawejko – iš Saveika. Nors LPŽ teigimu tai baltarušiška pavardė, tačiau tai greičiausiai gali būti priesagos –eik– vedinys iš įvardžio savas.
Sawicki – kartais suslavinta forma iš Savas (žr. Sawa).
Sawuła – iš Savula, plg. Savulis.
Selwent – galbūt iš Selventas ar Selvantas.
Senda – iš (žr.) Senda.
Senejko – Seneika. Taip buvęs įvardintas senai atrodantis žmogus.
Serkis – greičiausiai iškreipinys iš Sarkis, kuri savo ruožtu yra bene iš Šarkis (plg. liet. šarkus „švarkas, rudinė, sermėga”.
Sidor – iš Sidaras (žr. Sidaris).
Sielawa – iš Selava (plg. selava `tokia ežerų žuvis’). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –ava.
Sieńczyłło – suslavinta iš liet. Senčyla, Senčius.
Garsesnis šia pavarde žmogus yra Sieńczyłło.
Sigiel – iš Sigelis. Tai patroniminės priesagos vedinys iš krikštavardžio Sigas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.
Skardziński – suslavinta iš Skardžius (plg. skardžius `skardininkas’, dar plg. skardus `skambus’).
Skiba – iš Skiba (plg. skiba `riekelė duonos; skala’; bet ši pavardė gali būti ir dvikamienė, plg. Ski-baras, kur pirmas dėmuo sietinas su skilti `plyšti’, antras su baras `lauko ruožas’). Lenkijoje paplisti jai padėjo sutapimas su lenkų daiktavardžiu skiba `vaga; riekelė’.
Skibicki – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).
Skibiński – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).
Skiemdziel – iškreiptai iš Skilandis (žr. Skindzielewski).
Skierś – iš Skersys; liet. skersas “kreivas, šnaiaras; atžarus, priešgyniaujantis”.
Skiendziul – iš Skindziulis (žr. Skindziul).
Skiędzielewski – suslavinta iš Skindelis (žr. Skindzielewski).
Skindzielewski – suslavinta iš Skindelis, perimant veikiausiai iš dzūkų.
Skindzielewski – suslavinta dzūkiška forma Skindelis (Skindzelis, žr. Skindziel).
Skiłądź – iš Skilandis. Į lenkų kalbą pateko per dzūkus (plg. skilandzis).
Skindzier – suslavinta dzūkiška forma Skinderis (Skindzeris) – plg. Skindzelis.
Skindziul – suslavinta dzūkiška forma Skindziulis (žr. Skindziel).
Skirmunt – iškreipta forma iš liet. Skirmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo skir– siejamas su liet. veiksmažodžiu skirti, antrasis mant– gretinamas su būdvardžiu mantus `sumanus’ arba daiktavardžiu manta `turtas’. Šalia šių dviejų formų žinoma dar pavardės: Skirmontas.
Plačiai Lenkijoje šia pavarde pažįstamas Lietuvos sulenkėjęs bajoras Konstanty Skirmunt (1866 rugpjūčio 30 – 1949 liepos 24) – Lenkijos politikas ir Diplomatas. Kurį laiką Pilsudskio buvo paskirtas Lenkijos užsienio reikalų ministru.
1917-1918 m. Lenkų tautyinio komiteto Paryžiuje narys. Nuo 1918 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. 1919-1921 m. buvo Lenkijos pasiuntinys Romoje. Nuo 1921 m. birželio 11 iki 1922 birželio 6 buvo Pilsudskio sudarytoje vyriausybėje paskirtas Užsienio reikalų ministru. 1922-1929 m. Lenkijos Respublikos pasiuntinys Londone. Vėliau buvo pakeltas į ambasadoriaus rangą, ir bvo jose iki 1934 m.
Konstanto Skirmunto sesuo Konstancija Skirmunt, Lietuvos dvarininkė, buvo žinoma lenkų publicistė.
Žinomas yra dar ir Raman Skirmunt, atgimstančios baltarusių tautos ir visuomenės veikėjas.
Skirmuntt – Skirmunto (iš Skirmanto) iškreiptas variantas.
Šia pavarde žinoma yra Grażyna Skirmuntt – biologijos vadovėlių mokyklosm autorė.
Skiścim – iš Skystimas, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. skyscimas `sunka’).
Skrebut – veikiausiai tai (žr.) Skrobut variantas. Bet plg. dar asmenvardį Skrebutėnas, kuris gali būti siejamas su veiksmamžodžiu skrebėti `krebždėti, braškėti; sunkiai vaikščioti, krutėti’.
Skroboł – iš liet. Skrabalas, plg. skrabalas – daug pplepantis žmogus. Bet kartais gali būti vedinys iš Skrobas ar Skrabas, plg.liet. skrabas „sudžiūvęs“.
Šia pavarde žinomesnis yra Sebastian Skrobul – komiksų kūrėjas.
Skrobul – iš liet. Skrobulis, kuris yra vedinys iš Skrobas ar Skrabas. Liet. skrabas “„sudžiūvęs, pasenęs, džiūsna; plepys”.
Skrobut – iš Skrabutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Skrabas (žr. Skrobul).
Skrodzki – suslavinta iš Skrodys, kuri sietina su liet. veiksm. skrosti „darinėti”.
Skrypko – iš (žr.) Skripka.
Skubina – iš Skubinas ar Skubynas (plg. skubėti `greit daryti’).
Skubis – sveikai perimtas iš Skubis (plg. skubus `neatidėliotinas’).
Skucz – iš Skučas < Skutšas (plg. skutas `lupyna’; žr. Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse).
Skurdel – iš Skurdelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Skurdas. Žr. dar Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse.
Skurdziuk – iš liet. Skurdžiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Skurdžius (plg. liet. būdvardį skurdus „neturtingas“).
Słakaitys – iš liet. Slakaitis. Kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokia pavardė neužfiksuota.
Słapik – sulenkinta iš liet. Slapikas, kuri LPŽ autorių teigimu greičiausiai pravardinė pavardė, sietina su liet. slapikas „slapukas; slapta išperėtas viščiukas” arba „slapukas; kask būna atsiskyręs nuo kitų, vengia viešumos; kas slapstosi nuo ko, būna pasislėpęs ir kt.”
Valinčių kaime, Punsko vlsč., Slapiku buvo pravardžiuojamas Bansevičius Kastantas, kodėl – žmonės jau neatsimena.
Mirosław Słapik – Lenkijos rašytojų draugijos Olštino skyriaus sekretorius, gim. 1955.04.25 d. Sokulkoje, poetas, prozininkas, žurnalistas; leidėjas, iškeltas Varmijos ir mozūrų literatūrinei premijai. Gyvena Galdapėje, leidžia literatūrines knygas, verčiasi žurnalistika. 2008 metais gavo Varmijos-Mozūrų vaivadijos maršalo premiją už indėlį į regiono kultūrą, 2011 atžymėtas nuopelnų sidabro kryžiumi.
Smakulski – suslavinta iš Smakulis < Smakas, kuri galbūt iš žargoninio smakas `slibinas’.
Smejlis – iš Smailys ar Smeilys.
Sobuń – iškreipta iš Sabonis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Sabas.
Sopun – iš Sopūnas. Patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.
Sowul – iš (žr.) Sovulis (Savulis), kuris yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Savas. Šios pavardės forma Lietuvoje nesutinkama.
Sowulewicz – suslavinta iš Sovulis, Savulis.
Sowulewski – suslavinta forma iš Sovulis (Savulis).
Stabiński – suslavinta iš Stabis; pr. stabis `akmuo’.
Stabulewski – suslavinta iš Stabulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Stabis; plg. pr. stabis `akmuo’.
Stanejko – iš Staneika, plg. Stonys.
Staniszkis – iš Staniškis, kuri yra priesagos –išk– vedinys iš Stanys (Stonys). Pavardė perimta imtinai su galūne.
Šios pavardės atstovė yra Jadwiga Staniszkis (gim. 1942 m. balandžio 26 d. Varšuvoje), lenkų sociologė, politologė, Varšuvos universiteto profesorė, Lenkijos Mokslų Akademijos narė, publicistė apžvalgininkė; dukra Witoldo, anūkė Teofilio.
Staniul – iš Staniulis, plg. Stonys.
Stanulewicz – suslavinta forma iš Stanulis (žr. Staniškis).
Stasel – iš Staselis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš krikštavardžio Stasys.
Stasiuk – iš Stasiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.
Stasiulewicz – suslavinta forma iš Stasiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Stasys.
Staśkiel – iš Staskelis. Priesaga –el– sieja ją su liet. kalba.
Staśkielunas – iš (žr.) Stoskeliūnas.
Strumiłło – iš Strumila ar Strumyla. Šią pavardę, matyt, reiktų sieti su liet. veiksmažodžiu strumyti “įsakinėti, šankinti, versti ką daryti”. Dėl priesagos –ila plg. liet. daiktavardį vaidila. Taigi strumila galėjo reikšti dvarvaldį ar jo samdytą tarną. Yra kelios ir šalutinės pavardės: Strumyla, Strumilas…
Turime šios pavardės iškilų atstovą – tai lenkų tapytojas ir grafikas prof.Andrzej Strumiłło.
Gimė 1928 m. Vilniuje. Studijavo Lodzės dailės aukštojoje mokykloje ir Krokuvos dailės akademijoje (diplomą gavo 1950 m.). 1943-53 metais dirbo tose mokyklose asistentu, nuo 1977-ųjų trejus metus dirbo Krokuvos dailės akademijoje, o į devintojo dešimtmečio pabaigą dėstė Suvalkų katalikų teologijos akademijoje. 1982-1984 m. Jungtinių Tautų Generalinio sekretariato grafikos dirbtuvės vedėjas Niujorke.
Dabar gyvena Maćkowa Ruda kaime prie Juodosios Ančios, Suvalkų apskrity.
Iš pradžių tapė socialinės-politinės tematikos paveikslus ir peizažus, vėliau kūrė poetinius-metaforinius ciklus (pvz. “Saulė”, “Miestas ir veidas”, “Galva ir liemuo”), keliavo po Artimuosius ir Tolimuosius Rytus. Sukapė Tolimųjų ir Viduriniųjų Rytų meno ir kultūros dalykų Krokuvos etnografiniam muziejui ir Azijos bei Ramiojo Vandenyno muziejui Varšuvoje. Rašo knygas apie gamtą ir kultūrą, išleido kelis tomelius eiliuočių. Sakoma, kad Strumiłło yra menininkas paribio gaivalų, tų paslėptų gamtoje ir tų snūduruojančių žmoguje, civilizacijos kūrėjuje.
Gavo daugelį valstybinių apdovanojimų.
Strybo – iš Stribas, plg. liet. stribuliuoti “stripuliuoti, šokinėti, strakaliuoti”.
Stryczuła – iš Stričiūla (plg. Stričiulis), vedinių iš Stričius.
Stulgis – perimta forma iš Stulgys ar Stulgis, kuri yra sietina su liet. stulgys „brastinis tilvikas; rėksnys” ar stulgùs „išdidus, išpuikęs”.
Sturgulewski – veikiausiai suslavinta forma iš Sturgulis, kuris yra sudurtinės darybos: stūrys „kampas; kelio vingis”, antra šaknis gul– sietina su veiksm. gulėti.
Sturlis – iš Sturlis ar Sturlys; plg. liet. sturlukas „kiškis”.
Subota – pirmojo skiemens balsė u rodo pavardės ryšį su lietuvių kalba.
Sucajtys – kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –aitis (su galūne) rodo ryšį su lietuvių kalba.
Sudawski – suslavinta veikiausiai iš Sudava, kurią transponuotojas supratęs kaip būdvardį. Panašių pavardžių yra Sudas, Sudeikaitis, Suduikis ir kt. Žr. dar Pilsudski.
Surel – sutrumpinta iš Sùrelis. Tokia pavardė nėra užfiksuota Lietuvoje, tokios pavardės jau neturėjo ir Seinų krašte lietuviškai kalbantis žmogus, tačiau išlaikęs ją buvo lenkas. Yra ji antos kartos pavardė su išvestine patronimine priesaga –el– veikiausiai iš Sùras. Dėmuo Sur– yra dar žinomas pavardėse Suraitis, Surantas ar (žr.) Suraučius.
Šios pavardės turėtojas Franciszek Surel buvo garsus Seinų ligoninės daktaras chirurgas, daugybe atliktų operacijų išgelbėjęs ne vienam gyvybę.
Surowiec – dėl šaknies sutapimo Lietuvoje suslavinta pavardė Suraučius pritempiama prie dar slaviškesnės formos Surowiec. Tačiau dėmuo Sur– yra žinoma baltiškuose asmenvardžiuose: Surantas, Surgantas, Surgautas, Surginas ir daugelyje kitų. Plačiau žr. Surwiłło ir Suraučius.
Surwiłło – iš Survila; tai sudurtinis daiktavardis, pirmasis dėmuo sietinas su liet. surti, sūrus, antrasis vil– sietinas su liet. viltis.
Sus – iš Susas (plg. susas `nusigyvenęs, nuskurdęs’).
Suska – iš neišlikusios liet. pavardės Suska ar Suskis, kurios reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.
Suski iš neišlikusios liet. pavardės Suskis, kuri reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.
Sutrynowicz – iš Sutrinavičius, kuri suslavinta iš Sutrys ar Sutrius.
Suwezda – galbūt iš Suveizda, plg. suveisdėti “sužiūrėti”.
Swiernalais – iš Svirnelis, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. svirnalis `svirnelis’).
Syrokomla – iš Siro-komlė. Tai dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo sir– siejamas su liet. veiksmažodžiu sirti “gaubtis, dengtis”. Plg. Sir-vydas, Sir-utis, Sir-gedas, Sir-tautas. Antrasis galbūt sietinas su krikštavardžiu Kamilis.
Władysław Syrokomla, tikroji pavardė Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz, kuris turėjo Sirokomlės herbą (gim. 1823 m. rugsėjo 29 d. Smolhove, miręs 1862 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje) – romantizmo epokos lenkų poetas, vertėjas. Dažnai buvo vadinamas kaimo lyrininku.
Syruć – iš Sirutis, gretinama su liet. veiksm. sirti “gaubtis”.
Szałwiński – suslavinta iš Šalvis, kuri turi apeliatyvą šálvis `lašišinių šeimos gėlųjų vandenų žuvis’.
Szapołowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas, plg. Šapas, Šapalis, Šapys, Šapelis.
Grażyna Szapołowska yra žinoma lenkų aktorė.
Szapułowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas (žr. Szapołowski).
Szarejko – iš Šareika, priesagos –eik– vedinys iš Šaras ar Šarys (plg. pašaras, šerti).
Szargiel – plg. Šergalys (suprask “šero galas”).
Szarkiewicz – suslavinta iš Šarka ar Šarkys (plg. šárka).
Szarko – iš (žr.) Šarka.
Szarkowski – suslavinta iš Šarka (plg. šárka).
Szaryński – uslavinta iš Šaras ar Šarys.
Szarwiła – LPŽ tokios pavardės nepateikia. Galbūt tai sudurtinis asmenvardis Šar-vila, plg. Šarutis, Survila. Bet gali ji būti ir prisagos –il– vedinys iš Šarvas (plg. šerti).
Szczesiul – patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.
Szczypiń – veikiausiai iškreipta iš Stipinis, į lenkų kalbą pakliuvęs per dzūkus (plg. scipinas).
Szemiel – iš Šėmelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Šėmys (plg. šėmas “šviesios spalvos gyvulys”).
Szerejko – iš Šereika (žr. Szerel).
Szerel – iš Šerelis, plg. liet. šerys `kiaulės ar gyvulio plaukas, storas plaukas’, šerti `duoti gyvuliams ėsti; smogti, drožti rimbu, duoti pylos; smarkiai bėgti, eiti, važiuoti’, šertis `mesti plaukus; blukti’. Plg. dar Z. Zinkevičius „Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje” 204 p. Šerelis ar Serutis.
Szerenos – veikiausiai deformuota iš Šerėnas.
Szeszko – iš pravardinės pavardės Šeškas ar Šeška (plg. šeškas `plėšrus kiaunių šeimos žvėris’). Taip matyt įvardintas buvo piktas, priekabus, priešingas žmogus.
Žymesnė šia pavarde atstovė yra Jolanta Szeszko – kardinolo Stefano Wyszynskio gimnazijos mokinė pirmūnė.
Sześciło – kilmė nevisai aiški, galbūt per dzūkus atėjusi iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Šeštyla? Yra žinoma tik deformuota forma Šešcila. Veikiausiai tai dvikamienė pavardė Šeš-tyla (pirmą dėmesį Šeš– turime pavardėse Šeš-elgis, Šeš-nytis, antrą plg. tyla).
Szkarnulis – iš liet. Škarnulis, ištisai išlaikytas patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Škarna, kurio šaknies kilmė nėra aiški. Žr. dar Škarnulis.
Szkilądź – iškreipta iš Skilandis (žr. Szkiłądź).
Szkiłądź – iškreipta iš Skilandis. Į lenkų kalbą pakliuvo pavardės dzūkiška forma Skilandzis.
Szkiruć – iškreipta iš Skirutis (plg. liet. skyrius; skyrus „skirtingas, kitoks; vengianatis draugijų”, sietinas su liet. veiksmažodžiu skirti „dalyti, skaidyti dalimis”.
Szkurdziuk – iškreipta iš iš liet. Skurdžiukas, (žr. Skurdziuk).
Lenkijoje šia pavarde yra užregistruotų 10 asmenų.
Szlaużys – fonetiškai perimta pavardė (žr.) Šliaužys.
Szłakajtys – iš Šlakaitis, kurios šaknis siejama su liet. šlakas “lašas; dėmelė ant veido”. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš neišlikusios pavardės Šlakas.
Szmigiel – iš Šmigelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Šmigas. Plg. liet. šmigoti “šmagoti, rimbu ar rykšte mušti, čaižyti”.
Szoka – iš Šaka (plg. šaka).
Sztabiński – kai kuriais atvejais suslavinta iš pr. Stabis (Stabiński).
Szukajt – iš Šukaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Šukys. Apeliatyvas šukys reiškia žmogų su šukėmis, spragomis dantyse.
Szukajtys – fonetškai perimta pavardė Šukaitis (žr. Szukajt). Žr. dar Szukajt.
Szukieć – veikiausiai iš Šukytis, kuri yra patroniminės priesagos –yt– vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.
Szukiel – iš Šukelis, kuri yra vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.
Szukiełowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.
Szukiewicz – iš Šukys. Žr. dar Szukajt.
Szukiłowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.
Szulewski – suslavinta iš Šulys (žr. Szuliński).
Szuliński – iš Šulys (plg. šulas `klojimo durų ar šulinio stulpas’).
Szułowicz – suslavinta iš Šulas (žr. Szuliński).
Szumiejko – iš Šumeika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.
Szupszyński – suslavinta iš neišlikkusios pavardės Šiupšys, kuri sietina su liet. šiupšentis “kuždėtis”.
Szusta – iš Šusta (plg. šustas `šutintas’).
Szylak – iš Šiliokas (žr. Szyluk, Szyłak).
Szyluk – iš Šiliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš Šilas.
Szyłak – iš Šilokas (plg. šilas `pušų miškas’).
Szyłejko – iš Šileika, kuri yra vedinys iš Šilas (žr. Szyłak). Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų Šilaika.
Szymczuk – mažybinės priesagos –uk– vedinys iš Šimas < Simas (žr. Šimčikas).
Szymczyk – iš krikštavardžio Šimas < Simas (žr. Šimčikas).
Szypiło – iš Šipyla, taip buvęs įvardintas žmogus, kuris greitai atšipina įrankius.
Szypulewski – suslavinta iš Šipulys, priesagos –ul– vedinys iš Šipas (plg. liet. šipulys „nedidelis atskilęs medžio šakalys”.
Szypulski – suslavinta iš Šipulys (plg. Szypulewski).
Szypułło – iškreipta iš Šipulys, plg. Jagiełło (žr. Szypulewski).
Szysz – iš Šišas (plg. šišas „piktas žmogus“).
Szyszko – iš Šyška (plg. šyška „kankorėžis, skuja“).
Szupień – iš Šiupienis (plg. šiupienis „toks valgis, šiupinys“).
Szwendrys – iš Švendrys (plg. švendrė „toks vandens augalas”, švendrys „dirbantis krežius iš švendrių”.
Śliżewski – suslavinta iš Šlyžys (plg. šlyžys „maža marga žuvelė“).
Ślużyński – suslavinta iš Šliužys (plg. šliužė „pavaža sunkumams tempti“.
Świerpel – iš Svirplys (plg. svirplys „naktimis svirpiantis vabzdys“).
Świrpiel – iš Svirplys (žr. Świerpel).
Tadejko – iš Tadeika, veikiausiai priesagos –eik– vednys iš Tadas.
Tałejszys – iš (žr.) Talaišis.
Talmont – iš liet. Tolmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo sietinas su liet. prieveiksmiu toli, antrasis – su vardu Mantas. Pastarasis sietinas su būdvardžiu mantus `vikrus; sumanus; turtingas’.
Žymesnis šia pavarde žmogus yra Leonard Talmont – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasiuntinys.
Tamkun – iš Tamkūnas (greičiausiai sietinas su Tomas, Tomkus).
Tananis – greičiausiai iš Tunonis, plg. Tunaitis, Tūnaitis, sietina su tūnoti.
Žinomesni šia pavarde atstovas yra: 1. Ryszard Terlecki, g. 1949 m. rugsėjo 2 d. Krokuvoje – lenkų istorikas, žurnalistas ir politikas, šiuo metu Lenkijos seimo narys; 2. Marian Terlecki, g. 1954 m. – lenkų televizijos režisierius.
Tertel – iš Tertẽlis. Z.Zinkevičius šią šaknį veda iš tart-, plg. tarti (Vaištartas, Žutartas). Patroniminė priesaga –el– taip pat sieja ją su lietuvių kalba.
Tołuć – iš lietuvių Talutis –
Tomaszun – iš Tamošiūnas. Tai patroniminės priesagos vedinys iš Tamošius.
Tomkiel – iš Tomkelis, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš Tomas.
Tomiałojć– iš liet. Tumelaitis, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš žr. Tumelis.
Pavardžių žemėlapis rodo, kad visi šią pavardę turintys žmonės gyvena Varšuvoje arba artimose apylinkėse.
Trojgo – iš Treigys (plg. treigys „trejametis gyvulys“).
Trusiło – iš Trusila ar Trusyla. Šią pavardę su lietuvių kalba sieja priesaga –il– (-yl-).
Trynkun – iš Trinkūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Trinka, plg. liet. trinkti „mazgoti plaukus; barti, kritikuoti, mušti”.
Trypuć – priesaga –ut– sieja ją su lietuvių kalba.
Tryzna – iš Trizna (taip pravardžiuota karštakošį žmogų). Žr. dar Z. Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius 1977, 211 p. Triznelė.
Tulkis – iš Tulkis, plg. Tulka (žr. Tulicki); galbūt dar sietinas su tulkas „vertėjas; piršlys“. Į lenkų kalbą perimtas sveikas žodis drauge su galūne.
Tumas – iš Tumas, kuri atsiradus galbūt iš krikšto vardo Tomas. Bet dar galima gretinti ir su liet. tumė “tirščiai ar sutirštėjęs skystis” ar tumėti „tenėti, darytis tumei”.
Tumialis – iš (žr.) Tumelis.
Tumiel – iš (žr.) Tumelis.
Turczyński – galbūt iš Turčius?
Turel – galbūt iš Turelis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, tačiau panašios reikšmės yra Turas ir Tureikis, sietinos su liet. veiksmažodžiu turėti.
Turło – iš Turla (plg. turlyti “snapu vandenį turkšti, lėtai mazgoti”.
Turo – veikiausiai iš Turas (žr. Turel).
Turowicz – suslavintas iš Turas (plg. Turčius ar Tureikis).
Turowski – suslavintas iš Turas (žr. Turowicz).
Tylenda – veikiausiai iš Lietuvoje neaptikto asmenvardžio Tylenda, kurio kilmė neaiški, gal ji yra dvikamienė Ty-lenda (plg. tyliai ir lenda).
Tylęda – veikiausiai iš Tylenda, kurios kilmė neaiški (žr. Tylenda ir dar Tylman).
Tylman – perimta iš dvikamienio Til-monas (plg. Til-vytis). Lenkų kietasis y rodo, kad ši pavardė atėjusi bus per dzūkus, kurie tvirtapradžio dvigarsio il pirmą dėmenį i taria ilgai. Pirmoji šaknis sietina su tyla, tilti, antroji su monas, monai `akeivos, burtai’. Taigi Tilmonas reikštų tyliai kaip dvasia vaikštantį žmogų. Panašios reikšmės būtų ir pavardės (žr.) Tylenda bei Tylęda.
Tumialis – fonetiškai perimta iš Tumelis < Tumas < Tamošius.
Tymoszuk – iš Timošiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.
Tyszka – iš Tiška ar Tiškus, plg. liet. veiksm. tyška, tiško.
Šią pavardę turi paveldėjęs Marcin Tyszka – garsus Lenkijos fotografas.
Tyszkiewicz – suslavinta forma iš Tiškus.
Tiškevičiai, turintys grafų titulą, yra garsi Lietuvos, vėliau ir Lenkijos, didikų giminė, plačiai paplitusi po visą Lenkiją, tačiau save kildinanti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Giminė siekianti net ryšius su Švitrigaila, kuris Kijevo Rusioje suteikė jų proseniams žemės valdas.
Andrius Tiškevičius yra žinomas generolas. Benediktas Tiškevičius – Kauno gubernijos maršalas. Juozas Ignacas Tiškevičius – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Eustachas Tiškevičius – archeologas. Jonas Skuminas Tiškevičius – vaivada. Jurgis Tiškevičius – Vilniaus vyskupas. Konstantas Tiškevičius – archeologas. Liudvikas Tiškevičius – Lietuvos lauko hetmonas, Lietuvos didysis maršalas, Varšuvoje pastatęs Tiškevičių rūmus. Michał Tyszkiewicz – dainininkės Hankos Ordonównos vyras, jos dainų tektų autorius. Krzysztof Tyszkiewicz – politikas, Lenkijos Respublikos seimo narys. Tiškevičių rūmai stovi Raudondvaryje, ten pat jų pastatyta šv. Teresės bažnyčia. Tiškevičių rūmuose Palangoje yra įkurtas gintaro muziejus. Jų rūmai stovi Kretingoje, Seredžiuje (vadinamas Belvederis), Trakų Vokėje, Užutrakyje.
Bene garsiausia šia pavardė yra Beata Helena Tyszkiewicz-Kalenicka – lenkų kino aktorė, g. 1938 rugpjūčio 14 d. Vilianove, dabar Varšuvos kvartalas.
Baigusi pradžios mokyklą turėjo sunkumų įstoti į gimnaziją – trukdė aristokratinė kilmė, kilusi juk iš Lietuvos grafų, ji – Kristupo Tiškevičiaus dukra. Tik motinai interveniavus Kultūros ir meno ministerijoje buvo priimta. Dar mokinė vaidino filmuose.
Buvo ištekėjusi už Andrzejo Wajdos (žr. Wajda), turi su juo dukrą Karoliną Wajdą. Buvo taip pat Witoldo Orzechowskio ir Jaceko Padlewskio žmona. Su pastaruoju turi dukrą Wiktoriją Padlewską. Jaunesnioji dukra susilaukė sūnaus Szymono.
Beatos Tyszkiewicz indėlis į lenkų kinematografiją buvo daugelį kartų iškiliai apdovanotas.
Tyszko – iš Tiška ar Tiškus, (žr. Tyszka). Tiszkų pavardė Lenkijoje yra labai plačiai žinoma.
Garsūs šia pavarde yra Adam Tyszko – meninės nuotraukos fotografas ir Andrzej Tyszko – vestuvinių nuotraukų fotografas.
Tyszkowski – suslavinta forma iš Tiškus.
Ukielski – suslavinta iš Ūkelis.
Paweł Ukielski yra žinomas lenkų žurnalistas.
Ulas – veikizusiai iš Ulas, kuri gali būti sutrumpėjusi iš dvikamienių pavardžių, pvz. Ulmanas, Ultaras, Ulvydas…, nors yra ir vienkamienių: Ulys, Ulėnas, Uliūnas… (žr. Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai Vilnius 2008, 153 p.).
Ulbin – iš Ulbinas, priesagos –ul– vedinys iš Ulba. Plg. liet. ulbėti „čiuilbėti, gražiai, meiliai kalbėti”.
Urbanas – iš Urbonas, kuris yra –on– priesagos vedinys iš Urbas (plg. liet. urbti “gręžti; neduoti ramybės, nuolat uiti”. Tačiau gali būti ir iš lot. urbis “pasaulis” vedinys.
Undziło – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Uździło, kuri savo ruožtu yra sulenkinta forma iš liet. (žr.) Uzdila.
Tokia pavarde gyvena Gdynėje už Undzilos ištekėjusi lenkė, kuri atkūrė vyro genealogiją ir priėjo prie tokios išvados. Jos vyras yra kilęs iš Suvalkų krašto.
Usarek – galbūt iš Ūsorius lenkų kalbos priesagos –ek vedinys.
Usewicz – suslavinta iš Ūsas (plg. liet. ūsas “vyrų plaukas ant viršutinės lūpos).
Usowicz – suslalvinta iš Ūsas (žr. Usewicz).
Žinomesnis šios pavardės atstovas yra Seinų ligoninės gydytojas chirurgas dr. Henryk Usowicz.
Uss – iš Ūsas (žr. Usewicz)..
Uździło – iškreipta iš (žr.) Uzdila.
Waboł – iš Vabalas (plg. vabalas „vabzdys kietais antsparniais“).
Wajda – iš neišlikusios pavardės Vaida ar dar žinomos Vaidas, plg. liet. dkt. vaidas „pyktis, kivirčas“. Kitos artimos pavardės: Vaidagas, Vaidalas, Vaidatas, Vaidaugas, Vaidela, Vaidelis, Vaidelys, Vaidginas, Vaidila, Vaidyla, Vaidilas, Vaidotas, Vaidulas, Vaidžiulis, Vaidžiūnas.
Žinomas šia pavarde žmogus yra lenkų garsus kino ir teatro režisierius, lenkų filmo mokyklos bendrakūrėjas Andrzej Wajda. Andrzej Wajda g. 6 marca 1926 m. kovo 6 dieną Suvalkuose. Tėvas Kazimierz Wayda buvo lenkų karininkas. 1939 pakliuvo į sovietų nelaisvę ir tapo Katynės auka. Wajdos žinomiausi filmai: Pelenai ir deimantas (1958), Marmuro žmogus (1976), Geležinis žmogus (1981), Ponas Tadas (1999), Katynė (1207).
Wajdyło – iš liet. Vaidila, plg. vaidila „senovės lietuvių dvasininkas.
Wajdzik – jau lenkų kalbinėje aplinkoje išsivestinė pavardė iš (žr.) Wajda.
Wajrak – iš Vairokas. Lietuvoje išlikusios pavardės Vaira, Vairis, Vairys. Jos sietinos su liet. vairus „gražus, įvairus“. Lenkų kalba išlaikė Lietuvoje jau nežinomą šios reikšmės pavardę.
Wajsiel – galbūt iš neišlikusios pavardės Vaiselis. (plg. dar Vais-tautas). Ši yra pejoratyvinės priesagos –el– vedinys iš Vaisis, kuri gali būti sietina su liet. vaisius; vaisus, vaisyti `visti’.
Wakar – iš liet. Vakaras.
Žymus šios pavardės atstovas buvo Andrzej Wakar – istorikas, literatas, g. 1920 m. lapkričio 30 d. Varšuvoje žinomo lenkų demografo Włodzimierzo Wakaro šeimoje, mirė 1995 m. gegužės 21 Olštine.
1954 metais paskelbė savo pirmą istorinį darbą „Kultura Warmii i Mazur w dobie Odrodzenia” („Varmės ir Mozūrų kultūra atgimimo metais”). Dirbo mėnraščio „Warmia i Mazury” bei savaitraščio „Panorama Północy” redakcijoje.
1988 metais Torunės Mikalojaus Koperniko universitete apgynė daktaratą ir gavo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.
Buvo aktyvus visuomenės ir politinis veikėjas, 4-erius metus dirbo Lenkijos Jungtinės Darbininkų partijos Olštino vaivadijos komiteto nariu. 1966-1987 metais buvo „Pojezierze” leidyklos vyriausiasis redaktorius.
Šiuo metu (nuo 2003 m.) Olštine yra jo vardo aikštė, kurioje ateity bus pastatytas Olštino skulptoriaus Tomo Witkowskio atliktas Wakaro paminklas.
Walentukanis – iš Valentukonis, kuri yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš Valentas.
Waluk – iš Valiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš vardo Valius.
Walukiewicz – iš Valiukevičius, ši savo ruožtu yra suslavinta Valiuko pavardė, kuri vėlgi yra vedinys iš pavardės Valius.
Walulik – iš Valiulikas, dviejų priesagų –ul– ir –ik– vedinys iš Valys. Žr. Krysztofik.
Wałejko – iš Valeika (plg. valeika „valyvas, tvarkingas žmogus”).
Warda – galbūt iš Vardas?
Wardach – galbūt turi ryšio su Vardas ar Vardonis?
Warksa – iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Varksa (plg. varksėti `greitai ir neaiškiai kalbėti’).
Wardziejewski – galbūt suslavinta forma iš Vardas?
Warejko – iš Vareika, plg. vareika “žmogus, kuris pavarinėja į darbą”.
Warmus – galbūt iš Varmas? Greičiausiai tai senas prūsų asmenvardis, plg. prūsų varmis “raudonas”.
Waszkiewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaškys.
Wawer – iš Voverė (plg. voverė).
Wawiernia – galbūt iš žargoninio vovernà `voveriška’, bet įmanoma ir iš Voverienė (žr. Zigmas Zinkevičius “Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse”.
Wazbis – iš nevisai aiškios kilmės esančios pavardės Vazbys. Žargoninis vazba `vazma, važma – vežimas su pakrauta manta” rodytų, kad taip buvęs įvardintas krovinių vežėjas.
Wątor – greičiausiai iš Ventaras ar Ventaris. Liet. ventaras „prietaisas žuvims gaudyti“.
Wenikajtys – iš Vinikaitis. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Vinikas, kuri baltarusiškai reiškusi vynuogių augitoją ar vyndarį.
Wewersajtys – iš Vieversaitis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, yra tik ankstesnė pavardė Vieversys (plg. vieversys `ankstyvas pavasario paukštis’).
Wieja – iš Vėjas (plg. vėjas).
Wierżajtys – iš Viržaitis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės, kurios šaknį virž– būtų galima gretinti su liet. viržis “šilojas”, viržti “trauktis pluta, kietėti paviršiui” ar viržėti “veržti”.
Wijas – iš Vijas. LPŽ pateikia tiktai artimas pavardes Vijaikis, Vijalis, Vijeikis, Vijelis, Vijūnas. Šaknis Vij– sietina su vijus `sukrus’. Plg. dar vijoklis `toks besivejantis augalas’, vijoti `vyti, vynioti’, vijūnas `plona mažais žvyneliais žuvis, pyplys; toks parazitinis augalas’; vijūnė `mergina, kuri sukasi apie kieno vyrą’, vijurkas `prietaisas siūlams vyti; dirvinis vijoklis’, vijutrė `toks augalas’.
Wikiel – patroniminė priesaga –el– rodo ryšį su lietuvių kalba.
Wiliwiński – veikiausiai iš Vėlyvis (žr. Wiliwis).
Wiliwis – veikiausiai iš Vėlyvis (plg. vėlyvas).
Wilkiel – iš Vilkelis (plg. vilkas `miško žvėris’, žr. Vilkelis).
Wirbał – iš Virbalas, plg. virbalas – mezgimo įrankis.
Wirżajtys – (žr.) Wierżajtys.
Witalis – iš krikštavardžio Vitalis ar Vitalius.
Witulski – suslavinta iš Vitulis < Vitas.
Wiźlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys ar Vižlius.
Wiżynis – iš Vižynis ar Vyžinis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės nuo žodžio vyža „toks apavas”.
Wojciul – iš (žr.) Vaičiulis.
Wojciulewicz – suslavinta pavardė iš Vaičiulis.
Wojciulik – iš Vaičiuliukas, kuris yra patroniminės priesagos vedinys iš Vaičiulis (žr. Vaičiuilis).
Wojczulewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaičiulis.
Wojczulanis – iš Vaičiulionis (žr. Vaičiulis).
Wojczulis – iš (žr.) Vaičiulis.
Wojda – greičiausiai iš Vaida ar Vaidas. Liet. vaidas „barnis”.
Wojdyła – iš Vaidila ar Vaidyla, plg. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas”.
Wojdyłło – iš Vaidila ar Vaidyla (žr. Wojdyła).
Wojlanis – iš (žr.) Vailionis.
Wojno – iš (žr.) Vaina.
Wojnowski – suslavinta forma iš (žr.) Vaina.
Wojsznis – iš Vaišnys. Taip vadinta vaišinti mėgstantį žmogų.
Wojtala – iš Vaitulis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.
Wojtanis – iš Vaitonis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.
Wojtukiewicz – iš Vaitukas, kuri yra vedinys iš Vaitas.
Wojtulewicz – iš Vaitulis, kuri yra vedinys iš Vaitas.
Wojtyło – (Vaitilà) – LPŽ pateikia kitus du pavardės variantus: Vaĩtila ir Vaĩtilas ir lygina jas su lenk. Wojtyło : Wojciech, tačiau atrodo, kad tokia išvada yra pernelyg skubota ir neapmąstyta. Pirma – kaip nuo Wojciech lk. kalboje gali atsirasti Wojtyło, jeigu nėra ten priesagos –yło ar –iło? Antra, kaip mechaniškai galima atmesti pusę kamieno –ciech? Atrodo, pernelyg dažnai nusigrįžtame nuo savęs ir savo istorijos. Grįžkime į Jogailos laikus, kuomet šis karalius kėlėsi į Krokuvos sostą ir vežėsi visą savo palydą. Vieni žmonės svetimame krašte lengvai prigijo, kiti nesibuvino, vis unkstė ir dejavo, kad nori namo. Ar ne nuo šio veiksmažodžio vaitoti – “aimanuoti, dejuoti, aičioti”, ir kilusi Vaitilos pavardė? Plg. liet. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas; aktorius, vaidintojas”, viršila “puskarininkių aukščiausias laipsnis”, (žr.) pavardę Strumila, Virbyla ar Virbila…
Lietuvos spaudoje Vaitilos pavardė paprastai rašoma paraidžiui – Voityla. Tačiau tokia rašyba neperteikia pavardės fonetiškai. Todėl beliktų rašant išlaikyti jos lietuvišką kilmę ir rašyti Vaitila.
Garsiausias šios pavardės atstovas yra Karolis Vaitla (lenk. Karol Józef Wojtyła) – lenkų dvasininkas, Krokuvos kardinolas, Romos Popiežius Jonas Paulius II.
Jonas Paulius II (lot. Ioannes Paulus PP. II, it. Giovanni PaoloII, lenk. Jan Paweł II) gimė 1920 gegužės 18, mirė 2005 balandžio 2) – nuo 1978 metų spalio 16 d. iki pat savo mirties beveik 26-erius su puse metų valdęs popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju per 455 metus popiežiumi ne italu, taip pat pirmuoju slaviškos kilmės ir antru pagal pontifikavimo ilgumą popiežiumi.
Jonas Paulius II buvo plačiai pripažintas vienu įtakingiausių XX a. lyderių, suvaidinusiu ypatingai svarbų vaidmenį griūvant komunizmui Rytų Europoje. Popiežius ženkliai pagerino Katalikų Bažnyčios santykius su judaistais, Rytų Stačiatikių ir anglikonų Bažnyčiomis. Jono Pauliaus II griežtas požiūris prieš moterų kunigystę, kontracepciją, II-o Vatikano susirinkimo ir po jo įsigaliojusios naujos Liturgijos reformos palaikymas susilaukė tiek pagyrų, tiek kritikos.
Jis buvo vienas labiausiai keliavusių visų laikų valstybių lyderių, per savo pontifikavimo laikotarpį aplankęs 129 valstybes. Jis buvo poliglotas, laisvai kalbėti gebantis keliomis kalbomis: gimtąja lenkų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, ispanų, portugalų, kroatų, rusų, senovės graikų ir lotynų kalbomis. Būdamas popiežiumi beatifikavo 1340 žmonių ir kanonizavo 483 šventuosius, daugiau nei visi 500 m. prieš jį pontifikavę popiežiai kartu sudėjus. Popiežius palaikė pasaulietnio pašaukimo į šventumą mokymą.
Karol Józef Wojtyła (Karolis Juozas Vaitila) gimė 1920 metų gegužės 18 dieną (žr.) Vadovicų mieste (Lenkija). Tai antras Lenkijos kariuomenės seržanto ir iš Lietuvos kilusios jo žmonos sūnus.
1942 metais K. J. Vaitila nusprendė tapti kunigu ir slapta pradėjo ruoštis įšventinimui, kadangi šalis tuo metu buvo nacių okupuota.
1946 metų lapkričio 1 dieną Krokuvoje įšventintas į kunigus. Mokslus būsimas popiežius baigė Romoje ir vėliau grįžo į Lenkiją.
1958 metų rugsėjo 28 dieną K. J. Vaitila paskirtas Krokuvos vyskupo padėjėju.
1964 metų sausio 13 dieną įšventintas į Krokuvos arkivyskupus.
1967 metų birželio 26 dieną popiežius Paulius VI K. Vaitilai suteikė kardinolo titulą.
1978 metų spalio 16 dieną K. Vaitila išrinktas popiežiumi. Po 455 metų jis tapo pirmuoju ne itališkos kilmės popiežiumi. Oficialias popiežiaus pareigas K. Vaitila pradėjo eiti po šešių dienų.
1979 metais kelioms dienoms grįžo į komunistų valdomą tėvynę. Manoma, kad po popiežiaus atvykimo Lenkijoje suaktyvėjo „Solidarumo“ judėjimas.
1981 metų gegužės 13 dieną į popiežių Šv. Petro aikštėje šovė turkų kovotojas Mehmet Ali Agca (sk. Mehmet Ali Agdža). Popiežiaus gyvybę išgelbėjo gydytojai. Ligos patale Romos katalikų bažnyčios vadovas atleido į jį šovusiam M. A. Agcai.
1982 metų gegužės 12 dieną popiežių bandė nudurti konservatyvusis Ispanijos dvasininkas Juan Fernandez Krohn (Chuan Fernandes Kron). Pasikėsinimas įvyko Marijos šventykloje Fatimos mieste Portugalijoje. Laimei, popiežius nenukentėjo.
1987 metų birželio 8-14 dienomis K. Vaitila kaip popiežius trečią kartą apsilankė Lenkijoje. Popiežius stipriai rėmė uždraustą „Solidarumo“ judėjimą.
1987 metų birželio 25 dieną popiežius susitiko su Austrijos prezidentu Kurtu Waldheimu ir taip supykdė žydų bendruomenę, kaltinančią K. Waldheimą prisidėjus prie nacių karo nusikaltimų.
1989 metų gruodžio 1 dieną Sovietų Sąjungos vadovas Michail Gorbačiov pakvietė popiežių atvykti į Rusiją.
1990 metų balandžio 21 dieną popiežius išskrido į Čekoslovakiją, kur pasveikino šalies prezidentą Vaclavą Havelą su komunizmo žlugimu.
1990 metų spalio 18 dieną per Vatikano dvasininkų susitikimą užtrenkė duris dvasininkų santuokoms.
1992 metų liepos 15 dieną popiežiui atlikta operacija, per kurią iš popiežiaus žarnyno buvo pašalintas apelsino dydžio auglys.
1992 metų lapkričio 7 dieną anglikonų bažnyčios priimtas sprendimas leisti moterims būti įšventintoms į kunigus kaip niekada anksčiau pablogino anglikonų ir Vatikano dvasininkų santykius.
1992 metų gruodžio 7 dieną, pirmą kartą po beveik penkių šimtmečių, popiežius išleido naują universalų Romos katalikų bažnyčios katekizmą.
1993 metų rugsėjo 4-8 dienomis popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje. Tai buvo vienintelis popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje.
1993 metų gruodžio 28 dieną Vatikanas užmezgė diplomatinius ryšius su Izraeliu. Tai buvo pats svarbiausias žingsnis, užbaigiantis beveik 2000 metų trukusį žydų ir Vatikano priešiškumą.
1994 metų balandžio 28 dieną popiežius paslydo vonioje ir susilaužė šlaunikaulį.
1994 metais popiežius išleido populiarią knygą „Peržengiant vilties slenkstį“ (Crossing the Threshold of Faith).
1995 metų gegužės 17 dieną, savo 75 metų jubiliejaus išvakarėse, popiežius atsisakė atsistatydinti, kaip daro kiti 75-erių metų sulaukę vyskupai. Jis teigė, kad tarnaus bažnyčiai tol, kol to norės Dievas.
1995 metų gruodžio 25 dieną pirmą kartą dėl gripo nedalyvavo Šv. Kalėdų mišiose.
1997 metų rugsėjo 9 dieną dėl silpnos sveikatos popiežius nedalyvavo Motinos Teresės iš Kalkutos laidotuvėse.
2000 metų sausio 1 dieną atidarė šventąsias Šv. Petro bazilikos duris, palydėdamas krikščionybę į trečiąjį tūkstantmetį, XXI amžių pavadindamas „solidarumo šimtmečiu“.
2000 metų kovo 13 dieną popiežius paprašė atleidimo už bažnyčios praeities nuodėmes, tarp kurių – netinkamas elgesys su žydais, eretikais, mažumomis ir moterimis.
2000 metų kovo 20-26 dienomis popiežius lankėsi Šventojoje Žemėje. Jis aplankė šventąsias Izraelio vietas ir buvo palestiniečių teritorijoje.
2001 metų gegužės 8 dieną popiežius baigė savo vizitą Sirijoje ir tapo pirmuoju popiežiumi, įžengusiu į mečetę.
2001 metų lapkričio 22 dieną popiežius atsiprašė seksualinio priekabiavimo aukų, nukentėjusių nuo dvasininkijos.
2002 metų balandį surengė JAV Romos katalikų dvasininkų viršūnių susitikimą dėl pedofilijos skandalo, sukrėtusio Amerikos bažnyčią.
2002 metų rugpjūtį popiežius paskutinį kartą viešėjo tėvynėje. Jis apsilankė Krokuvoje.
2003 metų sausio ir kovo mėnesiais vedė tarptautinę bažnyčios kampaniją prieš karą Irake.
2003 metų spalio 19 dieną popiežius kanonizavo motiną Teresę priešais 300 tūkst. žmonių minią, vadindamas ją labdaros simboliu.
2004 metų gegužės 16 dieną šventaisiais paskelbė dar šešis žmones.
2004 metų gruodžio 18 dieną popiežius Jonas Paulius II pasmerkė tos pačios lyties asmenų santuokas.
2005 metų vasario 1 dieną popiežius nugabentas į ligoninę Romoje dėl stiprios kvėpavimo takų infekcijos, iš jos išrašytas vasario 10 dieną.
2005 metų vasario 24 dieną dėl atsinaujinusio gripo pontifikas dar kartą paguldytas į ligoninę, iš jos grįžo kovo 13 dieną.
2005 metų balandžio 1 dieną pranešta, kad popiežiaus būklė labai sunki, o balandžio 2 paskelbta apie popiežiaus mirtį 21:37 Vidurio Europos (22:37 Lietuvos) laiku.
Jonas Paulius II popiežiavo gana ilgai – nuo 1978 m. iki 2005 m. (beveik 27 metus). Kaip popiežiui tai yra labai ilgai, kadangi už jį soste ilgiau pavyko išbūti tik Pijui IX (beveik 31 metus) ir pačiam pirmam popiežiui Šventajam Petrui (yra duomenų, kad jis popiežiavo 34 ar net 37 metus).
Karolis Vaitila – paprastas lenkas, kuris savo vaikystėje norėjo tapti aktoriumi, buvo susidomėjęs poezija, teatru, puikiai žaidė futbolą, tačiau vėliau pasinėrė į teologiją, pradėjo domėtis filosofija. Įstojo į kardinolo Sapiegos įsteigtą pogrindinę kunigų seminariją, po karo studijas tęsė Krokuvos Jogailos universiteto teologijos fakultete. Jis tapo popiežiumi Jonu Pauliumi II 1978 spalio 16 dieną. Jis tapo ne tik jauniausiu popiežiumi per visus tuos metus, bet ir pirmuoju popiežiumi ne italu nuo 1523 metų (šiais metais popiežius buvo olandas Adrianas VI). Jis daugiausia keliavęs iš visų pontifikų. Visuomet pasisakė už pasaulio taiką ir religinį konservatyvumą. Tai charizmatinė asmenybė, sugebanti suburti daugiatūkstantinę minią, taip pat tai ryškiausia XX ir XXI amžių bei visos bažnyčios istorijos asmenybė.
Savo žemiškąją kelionę 2005 metų balandžio 2 dieną 22 val. 37 min. Lietuvos laiku baigė Jonas Paulius II. Kaip bebūtų keista, paskelbus liūdną žinią šv. Petro aikštėje nuaidėjo plojimų banga – italai taip paprastai išreiškia savo pagarbą mirusiajam. Po kelių minučių stojo mirtina tyla. Daugelis tikinčiųjų negalėjo sutramdyti ašarų. Kaip skelbia italų laikraščiai, paskutinis jo ištartas žodis buvo „Amen”. Po dviejų valandų nuo popiežiaus mirties į šv. Petro aikštę susirinko maždaug 130 tūkstančių žmonių.
Šventojo Tėvo palaikai buvo pašarvoti Vatikano apaštalinių rūmų trečiajame aukšte esančioje Klemenso salėje. Šv Tėvo palaikai buvo padėti ant katafalko priešais Konfesijos altorių Švento Petro aikštėje. Popiežiaus Jono Pauliaus II kūnas ilsisi Vatikano bazilikos kriptos kape, prie pat pirmojo Romos vyskupo, apaštalo šv. Petro ir daugelio jo įpėdinių. Taip buvo palaidotas pagal jo testamente išsakytą prašymą – kapas turi būti žemėje, o ne sarkofage.
Lietuva taip pat pagerbė popiežių Joną Paulių II. Lietuvos vėliavos irgi buvo matomos Romoje. Trispalves prie rūbų buvo prisisegę arba rankose nešė mūsų šalies tautiečiai. Lietuvai garbės tribūnoje atstovavo V. Adamkus (LR Prezidentas), A. M. Brazauskas (LR Ministras pirmininkas), prof. V. Landsbergis. Taip pat Lietuvos Bažnyčios vyskupų, kunigų ir pasauliečių delegacijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius.
Lietuvos banko proginė moneta skirta Jono Pauliaus II apsilankymui Lietuvoje pažymėti.
Wojtyszko – iš Vaitiška, Vaitiškis (žr. Wojtukiewicz, Wojtulewicz).
Wołejko – iš Valeika (valeika „tvarkingas, valyvas žmogus).
Wołągiewicz – iš Volungevičius, kuri suslavinta iš Volungė.
Wołongiewicz – žr. Wołągiewicz.
Wołukanis – iš Valukonis, plg. Valiukonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Valiukas.
Wowak – iš Vavokas, kilmė nėra aiški. Ši pavardė Lietuvoje nėra žinoma. Priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba.
Woynarowski – veikiausiai suslavinta iš Vainoras. Tai sudurtinis daiktavardis. vai- sietina su liet. vajoti, nor– su norėti.
Woznialis – iš Vaznelis (žr. Woźnialis).
Woźnialis – iš Vaznelis (patroniminės priesagos –el– vedinys iš skolinio vaznys “teismo pasiuntinys”.
Wyrwas – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Virvas (plg. virvas stora virvė, lynas’ bei pavardes Virvalas, Virvelė).
Wyszko – iš dvikamienio trumpinio Viškas, plg. Vis-kantas : Viš-kantas, Viškaitis. Pirmo dėmens reikšmė išblėsusi, antro plg. kant(r)us.
Wyżlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys, Vižlius ar Vižlionis.
Zaborowski – iš Zabaras (plg. kaimo vardą Zabariškės).
Zujko – iš Zuikis, plg. zuikis “kiškis”.
Zamajtys – tai iškreipta pavardė Žemaitis.
Zdanis – iš (žr.) Zdanys.
Zemel – veikiausiai iš Žemelis, kuri greičiausiai yra perdirbinys iš Žiemelis, šios artimos pavardės Žiemis, Žiemys.
Zielepucha – iš Žaliapūkas.
Zieniel – iš Zenelis, kuri yra patroniminės priesaghos –el– vedinys iš krikštavardžio Zenas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.
Zubiel – iš Zūbelis, priesagos –el– vedinys iš Zūbas; plg. tarmėse vartojamą slavizmą zūbai – „lūpos“.
Zujkiewicz – suslaavinta iš Zuikis (žr. Zujko).
Zujko – iš Zuika (plg. zuikis `kiškis’).
Zujkowski – suslavinta iš Zuika (žr. Zujko).
Żabicki – veikiausiai suslalvinta iš Žabas (plg. žabas `žagaras, šakagalys’). Formaliai galima būtų šią pavardę laikyti ir lenkiška, sudaryta nuo daiktavardžio żaba `varlė’. Tačiau ši pavardė veikiausiai yra pravardinės kilmės ir įvardija žmogų, kuris girioje rinko žabus ir pardavinėjo malkoms, ko negalima pasakyti apie varliautojus. Šį požiūrį remia ir kitos reikšme gretimos ar panašios logikos pavardės (žr. Žagarski, Żegarski).
Żakiewski – suslavinta iš Žakis ar Žakys (plg. žakas `krepšys, maišelis’).
Żakołd – veikiausiai iš dvikamienio asmenvardžio Žak-audas, kur pirmoji šaknis siejama su žakas `krepšys, maišelis’, antroji – su veiksmažodožiu austi, audė. Žr. dar Żakiewski.
Żegarski – suslalvinta iš Žagaras. Į lenkų kalbą turėjusi pakliūti per dzūko lūpas, kuris norėjęs išvengti tarmybės pateikė hipernormalizmą. Kadangi dzūkai žodį žengia taria žangia, tai čia vietoj Žagaras pateikėjas užrašė formą Žegaras. Tokia forma gan plačiai paplito (Augustavas, Beržalapiai, Basos (Bosse), Gibai, Grūdeniškės (Grudziewszczyzna), Rigolė (Rygol), Seinai, Skusteliai, Stabingis (Sztabinki), Suvalkai, Štabinka.
Żagarski – suslavinta iš Žagaras (plg. žagaras `sausas šakagalys, virbas’). Žr. dar Żabicki.
Żagubis – iš pirmo žvilgsnio neaiškios kilmės, tačiau įtartinai lietuviškai skambanti pavardė, išlaikyta su galūne. Gal tai dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro šaknis žag-ti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’ ir ub-yti ar ūb-yti `raginti, skatinti, maginti’. Tokiu atveju žagubis reikštų žmogų, kuris skatina ką nors negero daryti, ragina nusidėti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, tokio žodžio nerasime ir didžiajame “Lietuvių kalbos žodyne”. Todėl juo didesnis perlas yra Lenkijoje išlikusi tokia pavardė. Žmogus šia pavarde gyvena Būdvietyje, Gibų valsčiuje Seinų apskrity.
Żagunis – sveikai fontiškai perimta iš Žagūnis < Žagūnas. LPŽ ją siena su žagas ar žagti (plg. žagti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’. Žagūnas reiškia žmogų, kuris ką pražaga, niekina, dergia.
Tačiau ši pavardė gali būti ir dvikamienė (žr. Żagubis), kur pirmasis dėmuo Žag– siejamas su žagti, antrasis –un– sietinas su veiksmažodžiu unyti `barti, keikti, ūdyti”. Vienaip ar kitaip interpretuotume jos kilmę., žodžio turinys išlieka nepakitęs.
Żaładonis – iš (žr.) Žaliaduonis.
Żandarys – veikiausiai iš tarmiško Žandarys (plg. žandaras).
Żardecki – suslavinta iš Žardas.
Żardzin – iš Žardinis. Į lenkų kalbą atėjęs iš dzūkų tarmės Žardzinis.
Żebrowski – suslavinta forma iš Žebrys (plg. žebras “purvinu veidu”).
Żegarski – suslavinta forma iš Žagaras (plg. žagaras “stabaras, sausa šaka”. Lenkiškoje formoje e vietoj a galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo (plg. dzūkų veiksmažodį žãlia `žẽlia’).
Żegunis – veikiausiai perimta kaip hipernormalaizmą iš Žagunis (plg. Żagunis).
Żemejda – kilmė ne visai aiški, galbūt tai dviskiemenis asmenvardis Žem-eida, kur pirmoji šaknis sietina su žemas, antrąją sudaro trumpinys iš eidenė, eidinė `ristas žingsnis’, plg. dar eida ar eidy `dui’.
Żemejtel – iš liet. Žemaitėlis, kuri savo ruožtu yra vedinys iš Žemaitis.
Žinomas pavardės turėtojas yra Zbigniew Żemejtel.
Żemis – iš Žemys (plg. žemas “neaukštas”) arba Žiemys (plg. žiemys “šiaurys”).
Żenda – gal iš Žanda ar Žandas (plg. žandas `skruostas’). Lenkiškoji forma (e vietoj a) galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo, žr. Żegarski).
Żmujdzin – taip lkų aplinkoje buvę pravardžiuojami žemaičiai.
Żogo – iš Žiogas (plg. žiogas `šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys).
Żurkiewicz – suslavinta pavardė iš Žiurkus.
Żurkowski – suslavinta pavardė iš Žiurkus.
Żuryński – suslavinta iš Žiūrys, suprask “linkęs žiūrėti”.
Żwirowicz – suslavinta iš Žvyras (plg. žvyras `žvirgždas’).
Żybura – iš Žiburys, Žibura (plg. žiburys `šviesulys’).
Żydanowicz – suslavinta iš Židonas ar Žydonas, kuri yra kilusi iš tarmiško etnonimo židonas `žydas’.
Żygis – iš Žygis (plg. žygis „kelionė”.
Žylanis – iš Žilionis (plg. žilas).
Żyliński – suslavinta iš Žilis (plg. žilis „žilas žmogus”).
Žylonis – iš Žilionis. Tai patroniminės priesagos –on– vedinys iš Žilis ar Žilys (žr. Żyliński).
Żyluk – iš Žiliukas (patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Žilis (žr. Żyliński).
Żylwis – iš Žilvis ar Žilvys. (plg. žilvis `karklo vytelė’).
Żyłanis – iš Žilys (žr. Żyliński).
Żynda – iš Žinda (plg. žindas „bedančio arklio apkramtytas pašaro gumulas”). Šios pavardės formos Lietuvoje neaptikta, esama tik giminingų: Žindis, Žindulis, Žindulys, Žindžius.
Żyndul – iš Žindulis.
Żynel – iš Žinelė, Žinelis.
Żyniewicz – suslavinta iš Žinelė, Žinelis ar Žinia.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Matėme, kad žmonių pavardės paliko nemaža pėdsakų mūsų kaimų vardyne. Taip atsitikdavę tada, jeigu kaimo įkūrimui lemiamos reikšmės turėjęs koks nors žmogus.
Mūsų laikais gal kiek dirbtinai buvo mėginta net ir miestus įvardinti istorinių asmenybių vardu. Pavyzdžiu čia gali pasitarnauti kad ir buvęs Snečkus – ankstesnis Visagino, kur buvo pastatyta Lietuvos atominė jėgainė, vardas. Yra įmanomos pavardės taip pat ir iš gyvenamosios vietos pavadinimo, kaip antai Kaunas ar Kaunaitis. Kokiu būdu formavosi mūsų pavardės, verta kiek iš arčiau pasižiūrėti.
Nuo mažumės pripratome prie savo vardo ir pavardės, ir jie pasidaro tokie natūralūs, kad prarandame nuovoką, idant mūsų vardai ar pavardės – tai mūsų charakteristikos dalis.
Šiandien vardus gauname vos užgimę, todėl negalime tikėtis, kad vardas atspindės mūsų fizines ar dvasines savybes. Mūsų laikų vardai rodo jau tik tėvų skonį, nuovoką, prusą, asmens kultūrą ir jų linkėjimus vaikams. Karštligišką tėvų meilę naujagimiui atskleidžia ieškojimas nesuprantamų, būtinai svetimų vardų, lyg norėta būtų pasididžiuoti, kad dar tokio pažįstamųjų rate nėra buvę. Tai nėra tikroji išmintis. Senovėje vardas nusistovėdavo per ilgesnį laiką. Jį suteikdavo tėvai, šeimynykščiai, o neretai ir kaimynai. Tada vardui būdavo parenkama žmogaus būdinga savybė. Šiandien dar taip žmonės pravardes gauna.
Pavardės formavosi daug vėliau. Pastebime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turi dar tik vardus. Antai sakome: Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila, Vytautas, o kokios jų pavardės, net į galvą neateidavo mintis ko nors pasiklausti. Lietuvoje pavardės formavosi jau įsigalėjus krikščionybei, būtent XVI-XVII amžiais. XVIII amžiuje pagaliau visi gyventojai turi pavardes. Taigi pavardžių susiklostymas nebuvo trumpalaikis procesas. Ilgas jis buvo ir kituose kraštuose. Antai pietų Vokietijoje jos įsigalėjo jau XII amžiuje, o šiaurės Vokietijoje gerokai vėliau – XII-XIV amžiais, nors kai kur kaimuose jų neturėta dar net XVIII a. Tame amžiuje (XVIII) kaimuose vietomis pavardžių neturėjo ir lenkai, o Rusijioje jų kai kur nebuvo net XIX amžiuje, Sibire – XX a. pradžioje.
Lietuvoje pavardės ėmė rastis nuo XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios, o baigė formuotis tik XVIII a. pabaigoje (Z. Zinkevičius, Lietuvių asmenvardžiai, .38 p.).
Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad lietuviški asmenvardžiai dažniausiai būdavo dvikamieniai: Švitrigaila – švitrus “greitas, vikrus, žvitrus” ir gailas “smarkus, stiprus”, Jogaila – joti ir gailas – taigi stiprus raitelis, Visvaldas – visa valdantis, Algirdas – aliai vienas “kiekvienas, visa” ir girdas “žinia”, Algimantas – algoti “šaukti” ir mantus “sumanus”, Sirvydas – sirti “supti, siausti, gaubti” ir vydas (išvydo, t.y. pamatė)… Ilgainiui kamienus imta kaitalioti vietomis, todėl ir turime ne tik Vytautą, bet ir Tautvydą, Vaišnorą ir Norvaišą…
Įsigalint krikščionybei, juo labiau, kad ją svetimi į Lietuvą nešė, anaiptol nerodydami vietos gyventojams nei jų kultūrinėms tradicijoms meilės ar pagarbos, įsigali ir dvigubi vardai. Iš istorijos žinome, kad Jogaila per krikštą gavo Vladislovo vardą, Vytautas – Aleksandro. Įprasta buvo šalia seno lietuviško vardo prirašyti dar ir krikštavardį, taip ir liko, pasak prof. Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, 35 p.), lotyniški įrašai: Michael alias Minegal (Mykolas kitaip Minigaila), Gregorius alias Gedigold (Grigorijus kitaip Gedigaudas) ir pan. Ilgainiui žodelį kitaip praktiškumo dėlei imta praleisti, todėl vėlesniuose įrašuose ir turime: Jonas Goštautas, Martynas Mažvydas… Formaliai atrodytų, kad tai vardas ir pavardė, bet iš tikrųjų tai dar abu vardai.
Pirmosios pavardės ėmė rastis visai natūraliai iš tėvų vardų. Kada gyventojų padaugėjo, ir jie ėmė plačiau tarp savęs bendrauti, vardo jau nepakakdavo, norint vieną žmogų atskirti nuo kito. Todėl ir griebtasi pirmiausia tėvavardžių: Juozaitis, Juozapaitis, Petraitis, Jonaitis, Palionis (nuo Palys, Apolonijus), Rapalionis (nuo Rapolas), Laurynas (nuo Lauras), Morkūnas (nuo Morkus), Jurkūnas (nuo Jurkus), Jonulis (nuo Jonas), Balulis (nuo Balys) arba vietovės vardų: Kulvietis (Kulvos gyventojas, iš Kulvos), Kaunietis (iš Kauno), Puniškis (atsikėlęs iš Punios), Ravinis (nuo ravų), Lankaitis ar Lankutis (gyvenantis lankose ar prie lankų), Užubalis (gyvenantis už balos), Pakalnis ar Pakalniškis (gyvenantis kalno papėdėje, slėnyje)… Imta įvardinti žmones ir pagal jų profesiją ar atliekamus darbus: Katilius, Račius, Bliūdžius, Degutis (kas dega degutą), Seniūnas…
Greit ėmė įsigalėti ir pravardinės pavardės, pabrėžiančios kokią nors žmogui būdingą savybę: Kirkilas (nuo kirkinti, erzinti), Rėkus, Rėksnys (mėgstantis rėkaloti), Beragis, Baltaūsis, Aukštakojis, Baltušis (baltaodis), Klykūnas (rėksnys), Plikūnas (plikis, nusigyvenęs), Blusius (varguolis, nevalyvas), Gaišlys (kas gaišta laiką), Gaivenis (gaivus žmogus), Gaižius, Gaižiūnas (kas neskaniai rūgštus)… Atsirado daugybė pavardžių nuo visokių žvėrių ir pauklščių: Vilkas, Vilkelis, Katinas, Stumbras, Zuikis, Kiškis, Kiškelis, Černas, Černelis (černoti “lėtai valgyti”, – apie Kazlų Rūdą šerną vadina černu, lėtai kramsnojančiu), Sasinas (pr. sasins “kiškis”), Šarka, Karvelis, Gaidys, Gaidelis, Gaidelionis, Vištys, Viščius, Vištelis, Višteliūnas, Vištinis, Kuosa, Varna, Varnas, Varnelė, Varnelis… Turime pavardžių net iš tautvardžių, kaip antai Prancūzas, Žydas, Žydelis… ar iš daiktų: Šepetys, Kuolelis…, iš augalų Obelis, Obuolys, Agurkis, Burokas, Rugienis, Avižienis ir pan.
Lietuvos istorinėmis sąlygomis pavardės ilgainiui ėmė darytis vis sudėtingesnės, nepatogios vartoti, kadangi iki tarpukario laikų, kada buvo atsikūrusi nepriklausomoji Lietuvos Respublika, lietuvių kalba nebuvo valstybinė, ir nebuvo raštvedybos lietuvių kalba. Visuose tarnybiniuose raštuose, visoje dokumentacijoje pavardės buvo rašomos, kaip kurio svetimtaučio ausis girdėjo ar kažkurio raštininko asmeniniai interesai geidė. Kanceliarijose vartota senoji slavų ir lotynų kalba, vėliau lenkų, rusų ir vokiečių smarkiai kraipė ir mūsų pavardes. Todėl ir įsigalėjo visokiausių hibridų, neretai kažkokių pereinamųjų padarų tarp būtinumo ir įgeidžių. Tik pasižiūrėkime, kas buvo daroma su mūsų vardais ir pavardėmis. Bene lengviausia pasekti, kaip kito mūsų pavardės lenkų kalba tvarkomose bažnyčių kanceliarijose.
Turime nemažai pavardžių, kurių dėmeniu eina akies šaknis: Akinis išvirto į Akiniec, Akinčia į Akinczyc, vėliau Okinczyc. Turime sulenkintą pavardę Akinskis. Iš pavardžių Akmantas (akis ir mantas – “gudruolis”, plg. Algimantas) ir Akmanta (akis ir manta “turtas”) išėjo Akmantavičius ir Akmanavičius. Šios šaknies turime ir kitų pavyzdžių: Akštis (akstinas), iš jos išriedėjo Akštulis, kurį perkrikštyta į Akštulevičių. Turime mūsų krašte išlaikytą pavardę Akranglis (akis ir ranglėti “glamžytis” ar ranglus “glamžus”), bet lenkų ausis ją suvokia kaip Okrągły “apskritas, apvalus”. Iš Akūnis šiandien turime Akunauskas ir lenkišką pavardę Okuń. Iš jų atsekti pavardės kilmę darosi jau neįmanoma.
Kęstutį (kantrų, daug pakeliantį, pajėgų daug iškęsti) lenkų fonetika transponavo į Kiejstut, dėl ko ilgainiui ir mes patys tuo vardu žmogų imame šaukti Keistu “keistuoliu, juoką sukeliančiu”. Ar galima daugiau iškraipyti mintį?
Tai tik viena kita, daugiausia iš abėcėlės pradžios parinkta pavardė, rodanti, ką mes patys kūrėme, o ką mums pridėjo svetima raštinė. Pažintinės reikšmės turi tik ta pirmoji pavardės dalis, kurią suteikė žmonės. Toji dalis atspindi mąstyseną, pastebėtas žmoguje savybes ir pan. Dirbtinė dalis yra lyg prie kojų pririštas medžio rąstas, kurį reikia paskui save tampyti ir kiekvieną kartą apsunkinti tarimą bei rašymą.
Reikia pasakyti, kad tais laikais, kada pavardžių sanklosta ėjo į pabaigą ir ėmė įsigalėti jose svetimi priedai, tie papildomi dėmenys leido manyti, kad apnaujintos pavardės turėtojas bene ir bus susigiminiavęs su kilmingaisiais sluoksniais. Antai rašytojo švietėjo Stanevičiaus pavardė rodo, kad jis buvo kilęs iš bajorų (tegu ir nusigyvenusių) giminės. Kas norėjo siekti karjeros, tam reikėjo stengtis, kad jo pavardė būtų “bajoriška”. O bajorystės požymis buvo pavardės apslavinta forma. Šitaip iš Baronų atsiranda Baranauskai, iš kurių yra kilęs ir žymus poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.
Lietuvių kalboje turime daug žodžių su priesaga –onas: lavonas, laigonas “žmonos brolis”, dvaronas “dvariškis”, baronas, ir asmenvardžių: Aldona, Dvarionas, Šimonis, Maironis, Janonis, Bobonis, Palionis… Daiktavardį baronas “avinas” esame linkę laikyti svetimybe, atėjusia iš lenkų kalbos. Tačiau Briuknerio lenkų kalbos etimologinis žodynas teigia, kad žodis baran yra nežinomos kilmės prožodis (labai senas žodis). Taigi lenkų kalbos dirvoje šio žodožio negalima etimologiziuoti, kitaip sakant, nustatyti, kaip jis sudarytas, iš kur atsiradęs. Tuo tarpu lietuvių kalboje yra išlikęs kitas žodis – baras – “ruožas lauko, kokį vienu rankos mostu galima apsėti, apiberti grūdais”. Taigi baras:baronas santykiauja lygiai taip, kaip ir dvaras:dvaronas.
Netiesą sakytume, jei teigtume, kad viską mums sujaukė kitataučiai, kurie svetimosios kalbos ir kultūros dirvoje nesusivaikė ir suprasti čia nieko nenorėjo. Mes ir patys gan greit užsikrečiame “mados” dalykais ir ieškome naujovių, kas rodo mūsų pretenzingą įmantrumą. Antai Lazdynų Pelėdos romano “Klaida” svarbiausias veikėjas, jaunas lietuvis inteligentas, Petras Jonuitis veda lenkę žmoną, kuriai tokia pavardė niekaip netinka. Kokia ten Jonuitienė?! Ji ir pasivadino Janicka, o jos vyras tapo Janickis, net nemėginęs priešintis. Šitaip ir pas mus dar šiais laikais gyvojoje kalboje žinomos pavardės Šarka ar Linka oficialiųjų raštų veikiamos virsta Sorokomis ir Linkevičiais, nes patiems žmonėms ima arodytis, kad tokia pavardės forma yra padoresnė, atseit nesuprantama.
Atskirai reikia pakalbėti apie moterų “pavardes”.
Lietuvių kalboje iki mūsų laikų išliko daugel faktų, rodančių didelę pagarbą moteriai. Kol dar nebuvo pavardžių, moterys turėjo savarankiškus vardus, lygiaverčius su vyrų vardais. Štai pasižvalgykime po senąjį moterų vardyną: Aldona: Aldonas, Barinta:Barintas, Birutė:Birutis, Darkintė:Darkintas (ir pavardė Darkintis), Daugira (Dauga): Daugiras (Daugas, Daugys), Daumantė (Dauma, Daumė): Daumantas (Daumas, Daumys), Daunora: Daunoras, Dobilė: Dobilas, Dravenė (Dravė): Dravenis (Dravys), Eigina (Eigė): Eiginas (Eigas, Eigis, Eigys), Gailigedė (Gailė, Gailutė): Gailigedas (Gailius, Gailutis)…
Lietuvių kalba visoms profesijoms ir titulams, be vyriškosios, turi ir moteiškąją formą: daktaras – daktarė, dėstytojas – dėstytoja, didvyris – didvyrė, docentas – docentė, gydytojas – gydytoja, inžinierius – inžinierė, įpėdinis – įpėdinė, karžygys – karžygė, kepėjas – kepėja, kosmonautas – kosmonautė, maldininkas – maldninkė, mokinys – mokinė, mokytojas – mokytoja, poetas – poetė, profesorius – profesorė, rašytojas – rašytoja, šeimininkas – šeimininkė, ūkininkas – ūkininkė, vadas – vadė, vairuotojas – vairuotoja, vienuolis – vienuolė, virėjas – virėja, žiedėjas – žiedėja. Reikia pastebėti, kad lietuvių kalba yra pasirengusi priimti moteris ir į tas profesijas, į kurias šiandien dar joms kelias uždarytas. Tai pasakytina apie kunigystę. Šalia kunigo lygiai galimà yra ir kunigė. Jeigu į aukščiausią bažnyčios postą išrinktų moterį, šalia popiežiaus turėtume ir popiežę, kaip galėtų būti vyskupė ar kardinolė, o kariuomenėje – vėliavnešė, pulkininkė ar generolė.
Atkreipti reikia dėmesį, kad profesiją įvardijančių žodžių moteriškoji forma ne griebiantis kokios nors priesaagos, kas rodytų antrinį produktą, ji sudaroma tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir vyriškoji – pakeitus tik giminei būdingą galūnę. Ir nors priimta tvirtinti, kad, tarkime, žodis vairuotoja yra išvestas iš vyriškosios formos vairuotojas, tai tokį teiginį gali pateisinti tik faktas, kad vyrai kūrė techniką ir pirmi sėdo prie vairo. Tačiau jeigu paimsime žodį gimdytoja, tai teigti, kad jis sudarytas iš vyriškosios giminės gimdytojas būtų labai nedrąsu. Šitaip išlavintoje kalboje ir atsispindi mūsų įgimtasis, iš dvasinio paveldo kylantis požiūris į moterį, atėjęs iš tų laikų, kada dar svetimieji mums įtakos nebuvo padarę.
Kalbos faktai patvirtina, kad toks požiūris buvo įsigalėjęs ir papročiuose. Antai turime labai gražų daugiareikšmį žodį tekėti: 1. teka saulė, nes ji per dangų ne vaikšto, o mažais šuoliukais ridinėjasi, 2. teka upė, kada jos vaga greitai vanduo kūlverstomis ritasi, 3. teka ir mergina už vyro. Kodėl teka, jeigu lenkai ar rusai sako eina už vyro? Ir ką reiškia žodis tekėti? Pažįstame žodį tekėlas – “sukamas ritinio pavidalo įtaisas ašmenims galąsti”. Turime žodį tekinis – “ratas”, turime žodį tekinas – “bėgte bėgantis, lyg rituojantis”. Turime dar ir nuotaką – “tekančią merginą, jaunąją”. Visi šie faktai rodo, kad tekėti reiškė “važiuoti, rituoti”. Todėl ir sakome, kad lėta upė plaukia, greita teka. Kodėl mergina už vyro teka? Pagal mūsų papročius jaunikis sėsdavo ant žirgo ir su savo pulku jodavo pirmas, jis žmoną vesdavo. Nuotaka sėdėdavo vežime ir važiuodavo, t.y. tekėdavo už savo vyro. Todėl svarbu ir ateičiai kalboje išlaikyti šias senąsias formas, rodančias, kaip mūsų protėviai pagarbiai elgdavosi su moterimis. Tegul šis dvasinis turtas būna paveldimas drauge su kalba.
Iš kur šiandien moterų “pavardės”, regis, nieko bendro neturinčios su mūsų dvasinės kultūros esme? Yra jos dvejopos: vienos nurodo į mergaitės tėvą, kitos – į žmonos vyrą. Kodėl tik dukros yra tėvo priklausomybė, o sūnūs auga su savarankiška, iš tėvo paveldėta pavarde? Gyvoji kalba vienodai traktavo ir mergaites, ir berniukus, vienus vadindama, tarkime – Balyčiukais ar Balytaičiais, kitus – Balytaitėmis ar Balyčiūtėmis. Šitaip visai priimtina, nes taip nurodoma, kieno jie vaikai. Bet kai kalbama apie pavardes, tada ir pastebime, kad berniukai gimsta su tėvo pavardėmis (Balyta), mergaitės gauna tik nuorodą, kieno ji dukra (Balytaitė, Balyčiūtė). Kada mergina išteka, gauna nuorodą į vyro pavardę. Bet ar tą nuorodą galima vadinti pavarde? Jos “pavardė” tik nusako, kieno ji esanti žmona, mūsų atveju – Balytienė. Lygiai taip kaime už Petro ištekėjusi moteris vadinama Petriene, už Jono – Joniene. Kad ir ji turi vardą, neretai visai pamirštama. Dažnai kaimo žmonių bendravime jaunamartės vardas visai nėra reikalingas. Ištekėjusios moterys kaimynams lieka tik petrienėmis, jonienėmis, bronienėmis…
Beje, vyrai nepraranda nei savo vardo, nei pavardės. Galima čia būtų aiškinti, kuriais laikais ir kieno veikiami šitaip nuvainikavome moterį. Galima pasakyti, kad tai atsitiko po to, kai Lietuvoje įsigalėjo krikščionybė. Bet ji ne iš dangaus nupuolė, o ją nešė lenkų dvasininkai. Tuomet ir įsigalėjo tas mums svetimas požiūris į daliąją lytį. Nors jis ir nekyla iš krikščioniškosios ideologijos, tačiau dėl istorinių aplinkybių prie jos buvo prisiplakęs. O tai moterį žemina.Mes nemokėjome tų dviejų sąvokų išpainioti. Per ilgą laiką žmogus susigyvena net su vergyste. Juk jau daug kam ir sovietinė santvarka visai buvo bepradedanti būti priimtina, nes “leido” gyventi. Štai koks dosnumas – turėjo teisę leisti mums gyventi, tai ir dievinkime ją. O laisvę ar suteikė? O juk tik laisvei poetai himnus gieda.
Kada per televiziją moterys kalbininkės gina savo moteriškąsias “pavardes” ir jomis didžiuojasi, aiškindamos, kaip tai labai originalu, sunku darosi suprasti, kurie čia esame teisūs. Atsakyti galima tik taip: su vergyste jau susigyventa. Moterys vaikšto galvas nulenkusios, akis paslėpusios, ir sako, kad kitaip jau nenori.
Apie vyriškas ir moteriškas pavardes. Argi moteriškosios pavardės egzistuoja, argi tokios gali būti? Turime iš vardo kilusią Jogailos pavardę. Jau žinome, kad ji reiškia stiprų raitelį. Nors jodė dažniausiai vyrai, vardo (ir pavardės) forma yra moteriškoji. Daugelis “vyriškų” pavardžių išlaikė senąją moteriškąją formą: Abišala, Alekna, Aleksa, Alseika, Apyvala, Bauža, Bitė, Cvirka, Daugėla,Deveika, Doveika, Eida, Geiba, Inčiūra, Yla, Jančė, Kareiva, Kaušpėda, Kirkila, Kuosa, Lapė, Linka, Mažeika, Montvila, Noreika, Osteika, Praleika, Raila, Sauka, Smetona, Sruoga, Staugvila, Steneika, Strebeika, Strumila, Stubra, Stumbra, Sudeika, Survida, Susvilka, Šamata, Šapoka, Šarka, Šerteika, Šereiva, Šerepka, Šerna, Šiugžda, Tarabilda, Taraila, Taranda, Taurila, Tyla, Uoka, Urbša, Urka, Urla, Vizgaila, Vizgirda, Zuba, Žvirėla…
Vyrai jas turėdami anaiptol nesumoteriškėja. Tai kodėl tų pavardžių negali turėti moterys? O kodėl jos negali turėti vyriškosios pavardės? Negi nuo to suvyriškėtų? Juk pavardė – tai šeimos vardas, ne kurios nors lyties žmogaus. Tam reikalui turime asmens vardą, kuris nurodo ir lytį. Latviai buvo ankstesni ir apsisprendė dėl moterų pavardžių. Įdomu, ar jų priespauda buvo sunkesnė, negu mūsų, ar jų engėjai buvo kultūringesni. Šią problemą išprendė ir lenkai, kurie mums primetė tokią keistenybę, kad apipėšė moterų pavardes. Bet galutinis žodis priklauso pačioms moterims. Kol jos neįsisąmonins problemos, tol vyrams bus gerai, kaip yra. Beje, susimąstyti reikėtų ir patiems vyrams dėl savo užgriosdintos pavardės.
Pavardės ir vardo grakštumo ypač pasigendame, kada jos įvardija įžymybes, jei, tarkime, eina greta meno kūrinių, nes tuomet toji pavardė tampa visuotine savastimi ir turėtų būti skambi bei lengvai įsimintina. Lengva suprasti, kad literatūros kūrėjų pavardės yra dėkingesnės tos, kurios yra smagios. Sugretinkime du pavyzdžius: Podkomarauskas ir Janonis, ir iškart pajusime, kurią pavardę greičiau pasigausime.
Slapyvardžius žmonės rinkdavosi neretai dėl to, kad siekė nuslėpti savo autentišką pavardę nuo cenzūros. Ypač tai pasakytina apie spaudos draudimo metus. Tačiau neretai slapyvardžiais pasirašinėdavo autoriai savo kūrinius dar ir dėl to, kad jų tikroji pavardė buvo iš tiesų didelis griozdas. Palyginkime: Aistis ir Kossu-Aleksandravičius. Ir transatlantiniai lakūnai Darius ir Girėnas sugebėjo pasirinkti dėkingus pseudonimus. Juk Dariaus pavardė teikia mums kur kas daugiau romantikos, negu jo tikroji Jacevičius. Šitai gerai suprato žmonės, patarę lakūnams prieš skrydį “persikrikštyti”.
Kad turėjo gerą kalbos skonį, galima pasakyti ir apie lietuvių literatūroje plačiai pasireiškusias moteris. Pavyzdžiu čia galima pateikti Žemaitę (Juliją Žymanatienę), Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę), Lazdynų Pelėdą, Petkevičaitę-Bitę, ir pagaliau Salomėją Nėrį (Salomėją Bačinskaitę-Bučinskienę). Moterų slapyvardžiai juo iškalbingesni, kad jie išlieka pastovūs, nepereina “mutacijos” vedybų atveju, nenurodo į tėvą ar vyrą, kurių, galimas daiktas, indėlis nėra jau net tiek reikšmingas, o dėmesį kreipia į save ir į savo talentą, kitaip sakant, ir moterys išlaiko savo asmenybių suverenumą.
O štai pastaruoju metu ir vėl iškilo nauja problema: artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams savo kandidatūras jau kelintą kartą ėmė kelti ir moterys. Viskas buvo aišku, kol kandidatuodavo patys vyrai. Tai buvo prezidento rinkimai. Bet štai apie savo kandidatūras prašneko ir moterys. Ar tąsyk tinka sakyti prezidento rinkimai? Vargu. Lietuvių kalba ir didžiuojasi tuo, kad visas funkcijas, kurias eina vyrai, vadina vyriškosios giminės daiktavardžiu (mokytojas, inžinierius, profesorius), ir moteriškosios giminės daiktavardžiu, jeigu jas eina moterys (mokytoja, inžinierė, profesorė). O jeigu kalbama apie mišrią kompaniją? Daugiskaitos atveju priimta visus drauge vadinti vyriškąja gimine, nors taip ir ne visai patogu, pvz. tėvai (tėvas su motina, ar patys vyrai tėvai?), mokytojai (mokytojas ir mokytoja ar tik vyrai mokytojai?), profesoriai (profesorius ir profesorė), taigi ir prezidentai (prezidentas ir prezidentė, kol kalbame apie vyrus ir moteris, einančius ir ėjusius tą funkciją). Bet čia turime įpatingą atvejį, kada išrinktas gali būti tik kuris vienas prezidentas ar prezidentė. Tokiu atveju šių rinkimų netinka vadinti nei prezidento, nei prezidentės rinkimais.
Ir iš tiesų teisi yra pirmoji kandidatė į prezidentes ponia Liucija Bačkauskaitė, kuri pati siūlė šią politinę kampaniją vadinti prezidentiniais rinkimais. Skubėkime tokiai minčiai pritarti, nes šiandien jau ir turime moterį prezidentę, išrinktą 2009 (Lietuvos vardo tūkstantaisiais) metais. Kuomet bandome suplakti profesiją į vieną vyrišką formą, imame pripažinti, kad tokiu atveju lytis ne taip jau ir svarbu. Kai susergame, einame pas gydytoją – nesvarbu, kas jis bus – vyriškis ar moteris. Čia ir imame suprasti, kad iš tiesų ir šiuo atveju pabrėžti profesijos specialisto lytį darosi atgyventa problema.
Toliau pakalbėkime apie Punsko-Seinų-Suvalkų krašte labiau žinomas gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytas pavardes, pasiaiškindami, iš ko jos sudarytos ir kaip apaugdavo nereikalingomis priesagomis. Beje, kai kalbame apie pavardes, pamatome, kad vadinamosios moteriškos pavardės niekur taip ir neatsiskleidžia, nes jos nėra savarankiškos, visuomet yra šliejamos prie vyrų – tėvo ar tuoktinio.
Adukauskas – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, sudaryta iš krikštavardžio Adas (Adomo trumpinys) ir mažybinės priesgos –uk– vedinys įgavęs pavardės formą, kuriai kanceliarijoje buvo suteikta dar slaviška priesaga –ausk-.
Agurkis – yra galūnės –is vedinys iš daiktaviordžio agurkas. Lenkų kalba, šią pavardę prisiimdama, pasitraukia kiek arčiau savęs ir rašo Ogurkis. Tai jau panašiau į ogórek, tačiau šaknies balsė u ir galūnė yra tie nepaslepiami kipšo ragai, kurie išduoda visą kilmės paslaptį.
Akulionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Akulis.
Aleksa – tai krikšto vardo Aleksandras ar Aleksandra trumpinys, kuris kilęs iš sulotyninto graikiško Aleksandros. Graikiškai alekso reiškia “saugoti, ginti”, anēr (kilmininkas andros) “vyras, žmogus”. Taigi Aleksandrą reikia suprasti kaip “žmogų gynėją”.
Ališauskas – tai veikiausiai suslavinta pavardė iš Ališius, Ališaitis. Pirmoji yra galūninis vedinys, antrąją sudaro šaknis ališ– ir priesaga –aitis. K. Būgos teigimu reiškia “plikšis”, taigi Ališauskas reiškia neturtingą žmogų.
Andriuškevičius – suslavinta iš Andriuška, kuri iš krikštavardžio Andrius.
Anzalis – yra sudzūkinta forma iš Anzelis, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš vokiškų vardų Hansi, Hanseler, Hansel (iš Johannes “Jonas”). Kitos giminingos pavardės: Andzelis, Andziulis, Andzinis, Andziulaitis, Andziulionis, Andzius, Anza bei Andzeliavisčius, Andzevičius, Andzikavičius, Andziulevičius, Anzelevičius, Anzevičius. Šis ir daugelis kitų pavyzdžių tik patvirtina, kaip veikiausiai dėl žmonių ir tarnautojų neraštingumo nepagarbiai elgtasi su žmonių pavardėmis.
Augulis – turi taip pat plačią giminę: Auga, Augaitis, Augas, Augė, Augėnas, Augenis, Augis, Augys, Auglys, Augonis, Augulys, Augūnas, Augus (įvairių lietuviškų galūnių ir priesagų vediniai), o vėliau ir Augulevičius bei Augunauskas. Pavardėms pradžią davė žodžiai: augus, augti, auga “augimas”…
Auruškevičius – suslavinta iš Auruška, kurios lietuviška daryba bet iš rytų slavų šaknies.
Babkauskas – mūsų (Seinų-Suvalkų-Punsko) krašte žinoma tik tokia šios pavardės forma. Tai iš slaviškos žodžio formos baba, babka vediniai. Tačiau Lietuvoje žinoma ir daugiau jos variantų: Babikas, Babina, Babinas, Babynas, Babinskas, Babys, Babiška, Babiškus, Babkaitis, Babonaitis, Babonis bei Babaliauskas, Babkevičius, Babkinas, Babolauskas… Punsko krašte (Vaitakiemyje) Ulijonas Babkauskas buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.
Bačkūnas – galbūt iš Bačkus ar Bačka priesagos –ūnas vedinys, rodantis jau antros kartos pavardę. Įdomu, kad ji nėra įregistruota “Lietuvių pavardžių žodyne”. Į mūsų kraštą bus atėjusi bene iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Tokią pavardę turėjo lietuviškai kalbantis save vokiečiu laikęs žmogus. Tačiau jos variantų Lietuvoje gausu.
Baguckas – iš lk. Bagucki.
Balcevičius (lk. Balcewicz) – kanceliarijos sulenkinta Balčiaus pavardės forma, sudaryta nuo būdvardžio baltas.
Balyta – gal priesagos –yta vedinys iš Balys, kuri savo ruožtu kyla iš slaviško vardo Boleslovas ar Bolesius, Baliasius. Lietuvių pavardžių žodyno (LPŽ) duomenimis aptinkama ji tiktai Vilkaviškio, Kalvarijos, Liudvinavo, Krosnos ir Punsko apylinkėse bei Baltarusijos teritorijoje (Balit).
Baliūnas – tos pačios šaknies vardažodis, kaip ir Balyta, tik kitos priesagos vedinys. Priesaga –ūnas rodo jau antros kartos pavardę. Tačiau šią pavardę galima sieti ir su liet. daiktavardžiu baliūnas “ajeras”.
Balkus – turi dvejopą šaknies priegaidę – tvirtapradę, ir Punsko krašte tvirtagalę. Ją galima sieti su veiksmažodžiu balkti “balti, balsti, balksti”.
Ši pavardė turi visą būrį giminaičių: Balkė, Balkelis, Balkis, Balkys, Balkūnas bei suslavintą formą Balkevičius.
Balulis – patroniminės priesagos vedinys iš Balys.
Bancevičius, Bansevičius – kilusios iš krikštavardžio Benediktas (Benas) baltarusiškos formos Benecki. Bronius Bansevičius iš Valinčių buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.
Baranauskas – taip lenkakalbėje kanceliarijoje suslavinta Barono pavardė. Antanas Baranauskas – Seinuose vyskupavęs ir ten pat palaidotas žinomas anykštėnas, lietuvių poetas, “Anykščių šilelio” autorius.
Baravičius – LPŽ autorių siejamas su lenkų Borowicz (lk. bór “šilas”). Bet gali būti ir suslavinta lietuvių pavardė Baras, kuris turi apeliatyvą (bendrinį vardą) baras “vienu rankos mostu apsėjamas lauko ruožas”, bet ir „koks didesnis žemės plotas“. Tuomet suslavinta pavardės forma rodytų žmogų, turėjusį daug žemės ir didelį lauką. Toks seinų krašto dvarinikas ir buvo gavęs Baravičiaus pavardę. O kai Kreivėnų kaimo gyventojas Petras Uzdila XX a. pirmoje pusėje perėmė kitoje kaimo linijoje esantį platų ūkį, buvo pravardžiuojamas Baravičiumi.
Bartnykas – kilęs iš profesijos pavadinimo. Dzūkiškai bartnykas “bartninkas” reiškia “drevininkas, bitininkas”. Lenkų barć “avilys”. Viena iš Prūsijos žemių (į rytus nuo Olštino Alnos upės) buvo vadinama (žr.) Barta. V. Mažiulio manymu šis žemės vardas kilęs iš upėvardžio pr. *Barta, kuri susišaukia su lietuvių Bartuva. V. Mažiulio teigimu Barta yra vedinys iš veiksmažodžio *bar– “kunkuliuoti, kilti, virti” (“Prūsų kalbnos etimologijos žodynas”, I t.). Ir liet. veiksmamžodis bartis nusako, kad kai žmogus barasi, jame viskas kunkuliuoja, verda. Išeitų, kad lenkų barć “drevė, avilys drevėje” yra baltų kalbų veldinys ir reiškia tai, kas viduje kunkuliuoja, verda, dūzgia. Lietuviai šį žodį jau pamiršo.
Esama ir giminingų pavardžių: Bartininkaitis, Bartininkas, Bartys.
Batvinskas – tai jau suslavinta forma iš Batvinio, kuri kilusi iš daržovės vardo batvinis. Giminingos pavardės: Batvinius, Batvinka ar dzūkiška Bacvinskas.
Baudys – sietinas su liet. baudinti “raginti, kurstyti, skatinti” arba su veiksmažodžiu bausti “versti ką nors daryti, skirti baudą”. Dzūkai ją taria Baudzys. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą – Baudzis.
Bendorius – veikiausiai kilęs iš slavizmo bendorius (r. bondarj “kubilius”).
Bernatavičius – suslavinta iš Barnatonis, kuri yra vedinys iš Bernotas, o ši iš Bernardas.
Berneckas – yra veikiausiai skolinys iš lenkų Biernacki (iš krikštavardžio Bernard). Tačiau gretimos pavardės Bernys, Berniūnas, Bernius – vediniai iš bernas “paauglys, berniokas” – rodo, kad ir berneckas gali būti suslavinta forma iš Bernys.
Birgelis – viena iš garsėjančių mūsų krašto pavardžių. Jos įvairių variantų yra ir Lietuvoje: Birgela, Birgelas, Birgelis, Birgeris, Birgilas, Birgelevičius, Birgiola, Birgiolaitis, Birgiolas, gal ir dar kokių. “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia patikimo pavardės kilmės aiškinimo. Iš ten sužinome, kad jos kilmė neaiški. Pateikia kalias galimas interpretacijos: birgilas “birgalas, nenusisekęs prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas; bizalas; prasta sriuba” (žr. Lietuvių kalbos žodynas), birgelis “bet koks prastas gėrimas”. Toliau teigiama, kad gali būti kartais sulenkinta iš *Birgaila, plg Jagełło < Jogaila arba iškreipta iš Birgėla (žr. K. Būga, I t., 1958, 248 p.). Dar plg. vok. Bürgel, Birgle, Bergel : Burg “pilis” (M. Gottschald, 1954, p. 216). Dar nukreipia į formą Bérgelis. Kai kas teigia, kad Birgelį reikia sieti su vokiškuoju Bier “alus”.
Šitos pavardės kilmės aiškinimą vis dėlto galima išplėsti. Atėjusi ji iš labai tolimų laikų. Lietuvių akademinis dvidešimttomis žodynas paduoda du artimai skambančius ir pavardę primenančius žodžius: birgalas ir birgelas – nenusisekęs, prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas”, ir trečią – birgelis – tai bet koks prastas gėrimas. Esama ir kitų panašių pavardžių: Birmantas, Bertautas. Tai sudurtiniai žodžiai. Pirmasis dėmuo yra giminingas su lietuvių bir-ti ir ber-ti. Dėmuo bir-ti yra aptinkamas ir lietuviškame varde Birutė. Žodžio dėmuo bir– nurodo čia daikto smulkumą, nes byra tik smulkūs daiktai. Taigi varde Birutė yra net du smulkumą rodantys dėmenys – šaknis bir– ir antras – priesaga –ut-. O mus dominančios pavardės (Bir-gel-a) antrasis dėmuo reiškia gėlą – skausmą. Šitaip suprastas vardas Birgėla reikštų smulkų skausmą. Kadangi tai sietina su žmogumi, reikia suprasti, kad taip įvardintas yra atsparus skausmui žmogus, pakeliantis didelę širdgėlą, tačiau gebantis save sutramdyti ir tos širdgėlos neparodyti.
Norėtųsi pateikti ir dar vieną, man regis, labiausiai tikėtiną požiūrį į šios pavardės kilmę. Mažybinės priesagos –aitis, –elis, –ėkas, –ėnas, –ikas, –ulis, –utis, –ūnas ir kitos neretai nurodo esant ką kieno sūnumi. Taigi ir žodyje Birgelis priesaga –el– yra nuoroda, kad taip įvardintas asmuo esąs kažkokio Birgos sūnus. Tik to Birgos šiandien niekur neturime. Tačiau Kazimieras Būga nurodo prūsišką žodį Wose-birgo (K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, I t., 435 p.), kas reiškia ožkos irštvą, guolį ar landynę. Antrąjį dėmenį birgo primena ir lietuviškas veiksmmažodis birg-in-ti – tausoti, po nedaug eikvoti, taupyti. Tuomet mūsų ieškomas birga būtų taupus žmogus. Tačiau mūsų kalbininkas Vytautas Mažiulis, tyrinėdamas prūsų kalbą, surado žodį birgakarkis, reiškiantį “samtis”. Tai sudurtinis daiktavardis. Pirmasis dėmuo birga– veda į prūsišką žodį – birgan, reiškiantį virimą, o karkis tai iš karnos padaryta “taurė”. Išvestinis prūsų aubirgo reiškia virėją (pažodžiui – išvirėją). Visa tai suvedę galėtume suvokti, kad mūsų ieškomas žodis birga ir reikštų virėją (lietuviai nevartoja priešdėlių žodžiuose kepėjas, siuvėjas, virėjas…). Turime pagal amatus sudarytas pavardes Girnius (girnų meistras), Katilius (katilų gamintojas, Kiaulėkas (iš Kiaulius – kiaulių piemuo, taigi Kiaulėkas esąs Kiauliaus sūnus), Puodžiūnas (Puodžiaus sūnus), Stalioraitis – Stalioiriaus “Staliaus” sūnus), Bajoras ir Bajoraitis (Bajoro sūnus)… Birgelių pavardė čia visiškai pritampa prie sistemos. Mažybinė forma nurodo, kad pagal darybą yra ji jau antros kartos – pirmoji buvo birga “virėjas”, ir iš jo sudaryta Birgos pavardė. Iš čia aiškėja ir anksčiau iš “Lietuvių pavardžių žodyno” paimtas daiktavardis birgalas, tai to paties birg– kamieno vedinys. Tik priesaga –alas rodo virimo menką produktą – palygink ėdalas, jovalas, kvaišalas, paistalas, skiedalas, svaigalas (nereikia jų painioti su čia atsitiktinai fonetiškai sutampančiais žodžiais –augalas, gaivalas, vabalas, virbalas…).
Lieka dar paaiškinti, kodėl šioje pavardėje kirčiuojama ne priesaga Birgẽlis – tuomet daugiskaitoje turėtų būti Birgẽliai, kaip laukẽlis – laukẽliai ar Jonẽlis – Jonẽliai (taip tardami labai nepagarbiai iškraipome pavardės formą ir nusikalstame istorinei tiesai), tikrasis kirtis vienaskaitoje yra šakny, daugiskaitoje – galūnėj: Bìrgelis – Birgeliaĩ (kirčiuoti reikia pagal 3b paradigmą). Čia turime pejoratyvinio kirčio pavyzdį, kaip ir pejoratyvinė yra minėtoji priesaga –alas (vapalas, paistalas), –elas arba –ėzas (vaikėzas “nekoks vyras”). Žodyje Bìrgelis kirčio atitraukimas rodo menkinantį reikšmės atspalvį. Iš to reiktų spręsti, kad tasai pirmasis Bìrgelis – Birgos sūnus – buvęs menkas, prastas virėjas. Mūsų tarmėje turime panašų kirčiavimo atvejį: vaikẽlis – geras vaikas, ir vaĩkelis – padykęs vaikėzas, ar tarp Smalėnų ir Seinų esantis Skustelių kaimas (Skusteliaĩ) nuo pavardės Skùstelis – menkas ūkininkas, kuris tik avižukes dalgiu skusdavęs, skabydavęs, nes tos neužaugdavusios.
Žmonės bijo, kad jų pavardė nenurodytų į visuomenėje suprantamas menkybes, ir įsižeidžia, jeigu pavardės kilmė aiškinama ne taip, kaip kam norėtųsi. Griebiamasi kūdikiui suteikti šventųjų vardus, kad tie juos globotų. Tai, žinoma, gražu. Taip nusakome mūsų intencijas naujagimiui. Tačiau užsikalbėjus apie šventus vardus mums pažįstamas ir autoritetingas kunigas prelatas Edis Putrimas (beje, jo pačio pavardė yra nuo putra – virtas gėralas, prasta pieniška sriuba) nurideno savo skardų juoką per visą platų lauką ir paaiškino: “Tai tasai žmogus buvo šventas, o mes savo šventumą kiekvienas atskirai turime įrodyti”. Šitaip aiškino ir mūsų parapijos šviesaus atminimo klebonas Antanas Šuminskas, išgirdęs močiutę atsiprašinėjant, kad jos anūkėlės vardas nėra šventas. “Tegu bus mergytė šventa, tai ir jos vardas bus šventas”, paaiškino namuose apsilankęs kunigas.
Įdomumo dėlei reikia pridurti: vokiškasis alaus vardas Bier net patiems vokiečiams nieko nesako. Tai mėgstamo gėrimo pavadinimas ir tiek. Remdamiesi prūsų – mūsų baltiškos genties – žodžiu birga ir mūsų žodžiais birti ir birginti galime pasakyti, kad vokiečiai ne patys sugalvoję tokį gėralo ar viralo pavadinimą, o paveldėję iš indoeuropiečių – baltų kalbų, perimdami vardą kartu su produkto gaminimo metodika, tik sutrumpinę jį pagal savo kalbos dėsnius į bier-, kuris nurodo sąsają su virimo menu. Įsidėmėkime, vokiečių Bier – alus yra virimu gaminamas maisto produktas. Ar vokiečiai neturėtų būti dėkingi baltams, išsaugojusiems jų mėgstamo alaus vardo etimologiją? Žodį sutrumpino, bet šaknies balsio y ilgumą išlaikė, rašydami ie. Dzūkai iki šiandien čia taria ilgą y: Byrgelis. O mes šiandien ir Birgelio pavardę bandome etimologizuoti graibydamiesi vokiečių kalbos.
Dar digresija dėl Wose-birge ir birgos. Be šilimos ir puodo neužvirsime. Kai puode užverda vanduo, pro dangtį trupinėliais byra lašai ir raičiojasi ant karštų lankainių. O kai tausojame, kitaip sakant birginame, ar negeidžiame laisviau kokius išteklius eikvoti? Ar tuomet mums širdis nešyla? Tai šilimas ir nuo kaitros skysčio byrėjimas ir yra virimo požymis. Kaip visa susiję. Iš čia matome, kaip mokėmės mąstyti ir kalbėti, ir kaip jotviai ir prūsai buvo mums artimi. Šitaip galima suprasti. Kodėl lietuvių kalba brangi nūdienei kalbotyrai. Čia verta priminti, kad ir vokiečių žodis Berg „kalnas“ susišaukia su baltišku mąstymu. Juk kalnai ir primena mums puode kunkuliuojantį virmenį „verdantį vandenį“.
Ryškiausias šios pavardės atstovas mūsų krašte yra Sigitas Birgelis – Lenkijos lietuvių leidinio “Aušros” techninis redaktorius, poetas, fotografas, Punsko internetinio puslapio redaktorius, visuomenininkas.
Bliūdžius – bliūdų “dubenių ar indų” gamintojas, taisytojas ar pardavėjas. Bet šią pavardę galima sieti ir su liet. veiksmažodožiu bliūdyti “virkdyti, erzinti”.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Juozas Bliūdžius – Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.
Šalutinės pavardės: Bliūdys, Bliūdžiūnas, Bliūdžiuvaitis bei Bliūdinskas, Bliudžinskas.
Bobinas – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu boba, nors įmanoma, kad tai iš lenkų Bobin skolinys (lk. bób “pupa”). Tą antrąjį kilmės variantą, kurį teigia ir LPŽ autoriai, patvirtintų ir trumpas šaknies kirčiuotas o. Tačiau tartis galėjo būti paveikta lenkų, juo labiau, kad fonetiškai šios dvi pavardės sutampa. Pirmąją hipotezę liudytų ir kita vietovardyje išlikusi pavardė – (žr.) Bobonis, kur šaknies o yra ilgas.
Kitos giminingos pavardės: Babaitis, Bobaitis, Bobelis, Bobėnas, Bobičius, Bobikaitis, Bobikas, Bobina, Bobynas, Bobis, Bobys, Bobkaitis bei Bobilevičius, Bobkauskas…
Bobonis – jau užmiršta, išnykusi pavardė, nepažįsta jos ir LPŽ. Išliko tik kaimo vardas Seinų valsčiuje (žr.) Bobonys, kuris ir liudija buvus čia tokia pavarde žmogų. Tai pavardėms būdingos priesagos –onis vedinys iš daiktavardžio boba.
Bogušas – trumpinys iš lk. Bogusław.
Brazinskas – iš lk. Brzezinski.
Brilis – veikiausiai slaviška pavardė.
Budzeika – yra dzūkiška pavardės forma, susijusi su veiksmažodžiu budinti ar budėti ir semantiškai artima yra su Budreika.
Kitos giminingos pavardės: Budzila, Budzilas bei Budzevičius, Budzilauskas, Budzilavičius, Budzinauskas, Budzinavičius.
Budzinskas – yra vėl dzūkiškos pavardės forma, išvesta iš veiksmažodžio budinti, bet jau priėmusi slavišką priesagą. Tai tos pačios giminės pavardė, kaip ir Budzeika.
Kitos artimos pavardės: Budzis, Budzys, Budzišius, Budzius, Budzka (priesaga -k-), Budzys, Budžys, Budžiulis, Budžius bei Budzinauskas, Budžinauskas, Budžinskas.
Buračiauskas – suslavinta iš Buračias, kuri iš Burokas.
Burauskas – Tai suslavinta pavardės forma. Ji veikiausiai bus kilusi iš vardažodžio Bura, Būra ar Buras. Dėl galimo būdvardžio buras “pilkas” žr. kaimas Burokai. Galėjęs jis reikšti pilką ar rudą spalvą. Ši pavardė rodytų milinę ar rudinę dėvintį žmogų.
Kitos giminingos pavardės: Buraitis, Būraitis, Buris, Burka (su priesaga –k-) bei Burinskas.
Burdinas – turi apeliatyvą burdinas “sudraikytais plaukais, susivėlęs” (burdyti “draikyti, taršyti”, bei ištiktukas burdinkšt “keberiokšt”). Kitos giminingos pavardės: Burda, Burdaitis bei Burdanavičius, Burdilauskas, Burdinauskas.
Burdulis – taip pat sietinsas su veiksmažodžiu burdyti “draikyti” arba “sunkiai ką nešti”. Dėl priesagos –ulis galima sugretinti kitus iš veiksmažodžių kilusius daiktavardžius: burbėti – burbulis, bėdoti – bėdulis, brugzti “plerpti, birgzti” – brūzgulis, burzdėti – burzdulis, burgzti – burzgulis “vaikų žaislas, ūžlė”, dundėti – dundulis “perkūnas”.
Butkevičius – suslavinta iš Butkus.
Cibulskas – iš lk. Cybulski.
Cirušis – gali būti ta pati šaknis, kaip ir Sirūnas (žr. Z. Zinkevičus “Lietuvių antroponimika” 194 p.), kur sirti reiškia “gaubti, supti”, plg, Sirvydas (sudurtinis dvikamienis vardas sirti ir išvysti). Cirušis, kaip ir galimas Sirušis, yra priesagos –ušis vediniai (plg. Moliušis).
Čarneckis – lenkiškos kilmė iš būdvardžio czarny “juodas”.
Čėpla – turi apeliatyvą (tikrinį daiktavardį) čėpla “lėtai valgantis”, kuris sietinas su veiksmažodžiu čėploti “lėtai kramsnoti”. Kitos giminaitės: Čepla, Čėplaitis, Čeplys bei Čeplauskas, Čeplevičius.
Čerlionis – patroniminės priesagos –onis vedinys iš neaiškios pavardės. Jos nepateikia ir LPŽ. Galbūt ji yra iškreipta Čiurlionio forma? Artimiausia užfiksuota pavardė yra suslavinta forma Čerlinskis.
Černelis – iš Černas; liet. černas “šernas”.
Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja, istorijos mokslų daktarė Marytė Černelienė, Punsko licėjaus direktorė.
Čėsna – iš lenkų Szczęsny.
Dabulis – visuma perimta pavardė Dabulis, kuri gretinama su būdvardžiu dabus. Darybą plg. su pavardėmis Gerulis – geras, Gražulis – gražus, Mažulis – mažas.
Dangelis – mūsų krašte tokia pavarde buvo folksdoičis, veikiausiai atvykęs iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, bet jautėsi vokietis (plg. Bačkūnas). Jo pavardė skamba labai lietuviškai (plg. dengti, danga), tačiau yra iš germanizuotos vardo Danielius lyties, plg. vok. Dangel arba Dengel. Turi ji ir giminiškų pavardžių: Dangals, Dangelaitis, Dangėlaitis bei Dangelevičius. Priesaga –elis čia yra atsitiktinė sutaptis.
Dapkevičius – suslavinta iš Dapkus ar Dabkus. Taip įvardinta mėgstantį puoštis žmogų.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Petras Dapkevičius, šviesus krašto ūkininkas, aktyvus kultūros skleidėjas, straipsnių autorius.
Degutis – greičiausiai yra pramintas nuo degutis “kas verčiasi deguto darymu, kas dega degutą”. Yra ir šalutinių pavardžių: Degučis bei Deguckas, Degutskis.
Juozas Degutis iš Agurkių kaimo buvo garsus liaudies muzikantas, grojo armonika.
Domanskas – iš lk. Domański.
Dragūnaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš apeliatyvo dragūnas.
Drūtys – yra galūnės –ys vedinys. Sietinas su būdvardžiu drūtas “stiprus”. Šalutinės pavardės yra Drūtas, Drūteika bei Drūtijonas.
Dūlevičius – suslavinta iš Dūlys.
Durtonas – yra veikiausiai priesagos –onas vedinys iš dalyvio durtas, plg. dar raudas – raudonas. Šios pavardės “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia.
Dzemionas kaip ir Dzemijonas – yra kilusios iš krikštavardžio Demijonas.
Dzidolikas ir Dzidolika – veikiausiai yra giminingas su iškraipyta Izidoriaus vardo forma Dzidorius.
Gasparavičius – iš vardo Gasparas. Gretimos pavardės: Gasparėnas, Gaspariūnas, Gasparka, Gasparonis, Gasperas, Gasperiūnas bei Gasperavičius, Gasparskas.
Gausa – turi apeliatyvą gausa. Pavardė nurodo žmogų, kuris yra gausiai aprūpintas. Šalia jos yra ir pavardė Gausys.
Gavienas – yra bene pravardinės kilmės, sietinas su gavėnu “pasakų būtybe, gavėnios metu gyvenančia jaujoj”. Kitos gretimos pavardės: Gavėnas, Gavėnia, Gavėnis, Gavėnius, Gavienė bei Gavenauskas, Gavenavičius, Gavėnavičius, Gavianauskas, Gavinavičius.
Gaidinskas – suslavinta forma iš Gaidys.
Gasperavičius – suslavinta iš Gasparas.
Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių žurnalo “Aušros” redaktorė, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Gelažis – dz. Forma iš Geležis ar Geležius.
Gervelis – yra mažybinės priesavos –elis vedinys iš asmenvardžio Gervė. Tai antros kartos asmenvardis, rodantis Gervės sūnų, lygiai kaip Gaidelis – Gaidžio sūnus.
Gibas – yra pravardinės kilmės ir veikiausiai sietinas su jau išnykusiu veiksmažodžiu gibti “griebti ne savo”. Jį buvus paliudija dar išlaikytas išvestinis veiksmažodis gibterti “pavogti” (plg. šokti – šokterti). Ši pavardė tuomet rodytų ką nors buvus ilgais pirštais. Pavardė aptinkama ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Vokiškai geben “duoti” ir gibt “davė“ ar gib „duok” bei rusų gibnutj “žūti” rodo, kad mūsų tasai ieškomas gibti nebuvęs vienišas.
Kitos gretimos pavardės: Gibaitis, Gibenius, Gibinas, Gybis bei Gibauskas, Gibavičius.
Gylys – turi apeliatyvą gylys “gyvulius kertantis vabzdys”. Bet gylys dar gali reikšti tokį žmogų, kuris kaip kertamas gyvulys nenustovi vietoje, gyliuoja. Tai būtų pravardinės kilmės pavardė.
Goberis – matyt, vokiškos kilmės pavardė iš Gaber. Vokiškai gab reiškia “davė”, o priesaga –er rodo veikėją. Taigi Goberis buvęs dosnus žmogus.
Grėbliūnas – yra priesagos –ūnas vedinys iš daiktavardžio grėblys arba pavardės Grėblys, ir priesaga nurodo šio sūnų. Šalimais esti dar: Greblikas, Grėblikas bei Grebliauskas, Gribliauskas.
Grybas – turi apeliatyvą grybas. Šalia esančios panašios pavardės: Gryba, Gribaitis, Grybaitis, Gribas, Grybė, Gribėnas, Gribulis, Gributas, Gributis bei Gribauskas, Grybauskas, Gribavičius, Grybavičius, Grybevičius.
Grigas – lietuvių kalbai būdingas trumpinys iš krikštaavardžio Grigalius. Šalutinės pavardės: Grigaitis, Grygaitis, Grigalaitis, Grigalas, Grygalis, Grigaliūnas, Grigalius, Grygalius, Grigelis, Grygelis, Grigeliūnas, Grigencas,
Grigutis – priesagos –utis vedinys iš pavardės Grigas. Kitos artimos pavardės: Grigus, Grigužaitis, Grigužys bei Grygalauskas, Grigauskas, Grygauskas, Grigelauskas, Grigelevičius, Grigevičius, Grigolavičius, Grigoravičius, Grigužauskas.
Tokių Grigo pavardės išvestinių gretimų pavardžių gausa rodo ir mūsų kalbos darumą, ir tai, kad raštinėje dirbę neraštingi žmonės jų nereikalingai priskaldė, nes nemokėjo taisyklingai užrašyti.
Grimalauskas – yra jau suslavinta pavardės forma. Matyt, originalesnė jos forma yra Grimaila. Jos variantai paplitę dar Lenkijoje ir Baltarusijoje, tai lenkų Grzemała, Grzemajło, Grzymajła bei baltarusių Grimaila. Lenkų kalboje šios pavardės negalima etimologizuoti, tai rodo, kad ne lenkų ši pavardė sudaryta. Be to, yra joje labai ryški lietuvių kalbai būdinga priesaga –aila (plg. nerimaila, pačiupaila). Pavardės šaknis, matyt, paimta iš veiksmažodžio grimti “klimpti, grimzti, skęsti”. Taigi Grimaila turėjęs būti žmogus, kuris gyvenęs klampynėje. Esama ir daugiau šios pavardės variantų: Grymaila, Grimalis, o iš jos kanceliarijoje galėjęs ir Grimalauskas atsirasti. Įdomu tai, kad šioje pavardėje kaip uodas gintare prieš slavišką priesagą –ausk– yra išsaugota mažybinės priesagos –el– dzūkiškas variantas –al– (plg. Juozalis). Taigi į lenkakalbę kanceliariją, matyt, atėjęs Grimelis (dzūkiškai Grimalis), o išėjęs Grimalauskas.
Griškevičius – iš Griška.
Grudzinskas – yra plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Kas jos autorius?
Formaliai šią pavardę būtų galima etimologizuoti ir lenkų kalbos pagrindu, lk. gruda reiškia žemės grumstą arba gruodą – sušalusį žemės luitą. Tačiau sunku būtų įžiūrėti loginio ryšio tarp šių sąvokų ir pavardės. O ir žodis gruda lenkų kalboje neturi etimogogijos, nes atsitiktinai išlikęs žodis neturi savo kalbinės aplinkos. Matyt, jos tikrosios etimologijos reikia ieškoti lietuvių kalboje. Palyginkime žodžius grūsti – grūdas – Grūdys ir bausti – bauda – Baudys ir pamatysime, kad tarp šių veiksmažodžių ir pavardėmis tapusių veikėjų yra tas pats loginis ryšys. Dėl šaknies ū ir u plg. grūdu ir grudu ar grudutė. Lenkų kalba tvarkomose raštinėse su šia pavarde atėjęs žmogus ir turėjęs pavirsti Grudzinsku. Tačiau ir čia išlaikyta buvo jos dzūkiška forma.
Kitos šalimais esančios pavardės: Grūdė, Grūdikis, Grudis, Grūdis, Grūdulas, Grudzinas, Grudziuška (su dviguba priesaga –uš–k-) bei Grudauskas, Grudinskas, Grudžinskas.
Iš žymesnių šią pavardę turėjusių žmonių paminėti reikia Jurgį Grudzinską, kurs Seinuose yra įkūręs dominikonų vienuolyną, jis ir Seinų katedros fundatorius.
Gudaitis – patroniminės pavardės vedinys iš Gudas; gudas “baltarusis”.
Gulbinas – turi aiškų apeliatyvą gulbiną “gulbės patiną”. Mūsų krašte ši pavardė neišlikusi, tačiau ją čia buvus liudija (žr.) Gulbiniškių (lk. Gulbieniszki) gyvenvietė Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje.
Pavardė turi ir šalutinių variantų: Gulbė, Gulbinaitis, Gulbinis, Gulbis, Gulbys bei Gulbickas.
Ivoška – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, nes tai jau antrinis produktas. Ankstesnė turėjusi būti forma Ivaška. Šita pavardės forma aptinkama Baltarusijoje Ivaška, Ukrainoje Ivaško, Lenkijoje Iwaszko. LPŽ autorių nuomone ji kilusi iš krikštavardžio Jono rytietiškos vardo formos Ivan.
Gretimos pavardės: Yvaška, Ivaškis, Ivaškus bei Ivašauskas, Ivaškevičius.
Jakčinskas – retai kur aptinkama pavardė, žinoma tik Punsko, Rudaminos ir Sangrūdos apylinkėse. Tai rodytų, kad ji esanti nauja, o vis dėlto sunkiai suvokiama to asmenvardžio reikšmė ir daryba. Lenkų kalba čia nepadeda ko paaiškinti. Tarmėje turime tos šaknies veiksmamžodį jakti “akti, žlibti”, iš kurio turėjo atsirasti vardažodžiai Jakšys, Jakčius. Tačiau priebalsis č yra neaiškios kilmės ir sunkiai suvokiamos reikšmės. Jo buvimą galėtų kiek paaiškinti toks pats formantas pavardėje (žr.) Jančė. Šitaip mąstant Jakčinskas reikštų silpnai regintį žmogų. Pavardės forma, suprantama, yra priėmusi kanceliarijos reikalavimus.
Jakimavičius – suslavinta iš Jokymas.
Jakubauskas – ši pavardė susidarė iš vardo Jakūbas (vėliau nusistovėjęs Jokūbas). Priesaga –ausk– yra uždėta kanceliarijoje. Gretimos pavardės: Jakubaitis, Jakūbaitis, Jakubas, Jakubėlis, Jakubenaitis (su blogai užrašyta priesaga –ėn– ir –aitis), Jakubėnas, Jakubėnas, Jakūbėnas, Jakubenis (veikiausiai taisyta iš Jakubianis), Jakubenokas (iškreipta priesaga –ėn– ir mažybinė –ok-, plg. meitėliokas) bei Jakūbauskas, Jakubavičius, Jakubelskas (priesaga –el-).
Jonas Jakubauskas iš Žagarių kaimo (Seinų valsčius) buvo žymus liaudies dainininkas.
Jalauskas – iš lk. Jałowski.
Jančė – yra pavardės Jančys variantas. Kilusi ji iš Jono lenkiškos formos Janas arba sudaryta tais laikais, kada dar vietoje dabartinių o buvo tariama a (plg. pirmąją lietuvišką knygą, kur M. Mažvydas rašė: braliai, maksla, trakšdava…).
Žinomi yra ir kiti jos variantai su formantu č: Jančis, Jančionis, Jančiukas, Jančiukynas, Jančiulis, Jančiūnas, Jančius, Jančkaitis (su priesaga –k– ir –aitis) bei Jančevičius, Jančevskis, Jančikas, Jančikevičius, Jančiukevičius, Jančiulevičius, Jančkauskas, Jančukovičius, Jančunskis. Dėl formanto žr. dar Jajkčinskas.
Jančiulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Jančė, tai Jančės sūnus.
Jančiulevičius – suslavinta iš Jančiulis.
Jankauskas – yra Lietuvoje ir pas mus plačiai paplitusi slaviškoji pavardės forma. Ji išriedėjusi iš pirminės pavardės Jankus (dėl kilmės žr. Jančė). Tai priesagos –k– ir galūninės darybos pavardė, kuri kanceliarijose neretai buvo rašoma su slaviška priesaga.
Gretimos pavardės: Janka, Jankaitis, Januška, Jankelaitis, Jankis, Jankunas, Jankūnas, Jankušikas, Jankutis bei Jankavičius, Jankelevičius, Jankeliovičius, Jankevičius, Jankovicas, Jankūnavičius (iš Jankūnas), Jankunskis (iš Jankūnas).
Jankeliūnas – yra išvesta iš tos pačios pirminės pavardės, kaip ir Jankauskas – iš Jankus. Šalia priesagos –k– ji turi dar dvi kitas priesagas: pavardėms būdingą mažybinę –el– (Vilkelis, Gervelis, Staselis) ir –ūn– (plg. Ilgūnas).
Janušauskas – sudaryta iš Lietuvoje paplitusio vardo Janušas, kuri yra gavusi priesagą –uš-.
Gretimos pavardės: Januša, Janušaitis, Janušonis, Janušis, Janušys, Januška (priesaga –uš– ir –k– vedinys), Januškaitis, Januškas, Januškis, Januškys, Januškonis, Janušonis bei Janušauskas, Januševičius, Januševskis, Januškauskas, Januškevičius. Šita pavardės forma veikiau į mūsų kraštą atkeliavusi iš kitų Lietuvos tarmių, nes mūsų kraštui būdingesnis čia savo šaknis turintis kitas jos variantas (žr.) Jonkaitis, Jonušonis ar Jonuška.
Januškevičius – suslavainta iš Jonuška.
Jaskevičius – yra vėlgi gimininga pavardė su visais iš Jano išvestais asmenvardžiais, kur pagrindu paimta jo malonybinė lenkų ar baltarusių kalboje aptinkama forma Jaśko arba iš lietuvių tarmėse vartojamo Jaskus.
Gretimos pavardės: Jasaitis (su patronimine priesaga –aitis), Jasas, Jaselionis (su dviem priesagom: –el–onis), Jaselis, Jaseliunas (rašybos klaida), Jaseliūnas (priesagos –el–ūnas), Jasėnas, Jasionis, Jasys, Jasiukaitis, Jasiūkaitis, Jasiukas, Jasiukėnas, Jasiukynas, Jasiukonis, Jasiulaitis (priesagos –ul–aitis), Jasiulonis (-ul–onis), Jasiulis, Jasiunas (rašybos klaida), Jasiūnas, Jasiunokas (blogai užrašyta priesaga –un-, plius priesaga –okas), Jasiunonis, Jasius, Jasiuvėnas (veikiausiai perdirbtas iš Jasiulionis), Jaskelis, Jaskis, Jaskys, Jaskonis, Jaskūnas, Jasonis bei Jasanavičius, Jasauskas, Jasavičius, Jasenauskas,Jasenavičius, Jasiukevičius, Jasiulevičius (išlaikyta mažybinė priesaga –ul-), Jasiulskis, Jaskulevičius. Tokia gausybė pavardžių rodo, kad lietuvių kalboje jos formavosi nepriklausomai nuo gretimų slavų kalbų.
Jonkaitis – yra tai patroniminės priesagos –aitis iš Jonkus, kuriame yra priesaga –k-. Gretimos pavardės: Jonkas, Jonkūnas bei Jonkauskas.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kazimieras Jonkaitis (1835-1881), Punsko parapijos klebonas ir sudegusios bažnyčios vietoje naujosios mūrinės statytojas. Palaidotas Punsko senųjų kapinių koplyčioje. Kad atminty jo vardas neišblėstų, prie kapo budi paminklinė lenta: “A.A. ČIA ILSISI PUNSKO PARAPIJOS KLEBONAS KUN. KAZIMIERAS JONKAITIS 1835-1881. ILSĖKIS PAS DIEVĄ”. Jo paminklinė lenta yra įmūryta ir naujosios Punsko bažnyčios sienoje.
Jonuška – priesagos –k– vedinys iš vardo Jonušas. Gretimos pavardės: Jonuškis bei Jonuškevičius.
Jonušonis – priesagos –onis vedinys iš vardo Jonušas. Esama ir gretimų pavardžių: Jonušaitis, Jonušis, Jonušys bei Jonušauskas, Jonuševičius.
Mūsų kraštui šitas pavardės variantas (žr. Janušauskas) yra savesnis ir turintis gilias tradicijas. Tarmėje žmonės labai stipriai tai jaučia. Tačiau kai atvažiuoja iš Lietuvos kažkokia marti ir išteka Lenkijoje už vietinio lietuvio, jos pavardę pagal lenkų kalbos tradiciją santuokų biuras užrašo lenkiškai, šiuo atveju Januszanis “Janušanis”. Mat čia moterų pavardės šiuo atveju nesiskiria nuo vyrų. Padorumo dėlei Lietuvos marti lietuviškai save reikalauja vadinti Janušãnienė (tvirtagalė priegaidė trečiame nuo galo skiemenyje), nors gyvoji kalba griežtai laikosi savo tradicijų ir vadina šeimą, kaip įprasta, Jonušoniaĩs, o jaunamartę – Jonušoníene (dvibalsis ie kirčiuotas tvirtapradiškai). Šitaip ir juntame vadinamųjų Lietuvos žmonių mūsų išlaikytoje tradicijoje kalbos darkymą. Įdomu, kaip ilgai vietos žmonės atsispirs tokiems “mokymams”. Dėl to darkymosi greičiausiai ir Lietuvoje atsirado tiek nereikalingų variantų ir susvetimėjimo.
Judickas – tai slaviškos darybos pavardė iš Biblijoje žinomo asmenvardžio Judas.
Jurkevičius – iš Juro (Jurgio) į Jurkų perdaryto vardo kanceliarijoje suformuota pavardė. Šia pavarde iš Punsko parapijos įšventintas yra į kunigus prelatas (žr. Gulbinas) Alfonsas Jurkevičius, ilgus metus apaštalaujantis Vroclavo apylinkėse, Vroclavo lietuvių kapelionas. Gretimos pavardės: Jurkaitis, Jūraitis, Juras, Jūras.
Jurkūnas – pavardė kilusi iš vardo Jurkus, kuris savo ruožtu susidarė iš Juro. Kadangi turime vardą Jurkus, tai priesagos –ūnas pavardės forma galima tik Jurkūnas. Jei rašome Jurkiūnas – klystame, kaip klysdavo svetimi Lietuvos kanceliarijų raštininkai ir darkė mūsų pavardes.
Kitos gretimos pavardės: Jurkinas, Jurkynas, Jurkonis, Jurkonius, Jurkūna, Jurkunas (taip pat per klaidą, nes tokios priesagos nėra), Jurkus, Jurkutaitis (su dviguba priesaga –ut–aitis), Jurkuvaitis (patroniminės priesagos vedinys iš u-kamienio asmenvardžio), bei Jurkevičius.
Juškevičius – suslavinta iš Juška.
Kajeckas – pavardė galima iš krikšto vardo Kajetonas, tik suslavinta forma, kur priebalsis t ypač lengvai dzūkuose galėjęs išvirsti į c. Žinoma ir dzūkiška pavardės forma Kajackas bei suslavinta Kajeckevičius.
Kajokas – veikiausiai iš krikšto vardo Kajetonas. Kitos artimos pavardės: Kajatas, Kajėnas, Kajeta, Kajota, Kajotas, Kajutis.
Kalesinskas – iš lk. Kolasiński.
Kalkauskas – yra bažnytinėje kanceliarijoje suslavinta forma iš Kalkis ar Kalkys, kurios siejamos su kalkiumi “kalkių degėju”.
Kaluškevičius – pavardė nuėjusi netrumpą raidos kelią. Sietina su veiksmažodžiu kalinėti, iš kurio turėjo susidaryti kalušis “kalinėtojas, kalvelis”, vėliau kaluška (priesaga –k– rodo buvus ką nors neypatingai nagingą meistrą). O jau vėliau raštinė padarė savo. Įdomu tai, kad Punsko dzūkų tarmės gyvojoje kalboje dar iki šiandien yra išlaikytas pavardės variantas Kaluška.
Kaminskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, plg. lk. kamień “akmuo”.
Vincas Kaminskas iš Kampuočių yra žinomas Punsko krašto knygnešys.
Kardauskas – kildintinas iš daiktavardžio kárdas “šaltas ginklas” arba kardas “garsas, aidas, skardas” (Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika”, 150 p.). Turime ir kitų artimų pavardžių: Kardeika, Kardelis, Kardis, Kardišius, Kardoka, Kardokas, Kardulis bei Kardinskas.
Kareiva – turi savo apeliatyvą (bendrinį daiktavardį) kareiva “kareivis”. Žinoma ir vyriškoji pavardės forma – Kareivas.
Karvauskas – suslavinta iš išnykusios Karvys, plg. Karvaitis.
Kereišis – yra grečiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. daiktavardį kereiša kerėpla”. Kitos artimos pavardės: Kereiša, Kereišius.
Kernius – sietinas su veiksmažodžiu kernėti “skurdžiai augti”. Kernius – kitaip sakant “neūžauga”. Žinoma ir gretima pavardė – Kernys.
Keršulis – yra priesagos –ulis vedinys iš būdvardžio keršas “lopais margas”. Gretimos pavardės: Keršaitis, Keršas, Keršonis, Keršelis, Keršis, Keršys, Keršiūnas, Keršius bei Keršanskas, Kerševičius, Keršinskis.
Kibyšis – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu kibišas “paprastoji varnalėša, kibis”, kilusi iš veiksmažodžio kibti, kabintis. Gretima pavardė yra Kibiša.
Klimasara – pavardės kilmė nėra aiški.
Kliučinskas – iš lk. Kluczyński.
Kliūčnykas – iš lk. Klucznik.
Kliukinskas – suslavinta iš Kliukis (plg. kliukis „plepys“).
Kmieliauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta nuo chmiel “apyniai”. Ši pavardė turi reikšti apyniautoją.
Knyzė – yra sietina su veiksmažodžiu knizti “nenoromis juoktis, krizenti”. Gretimos pavardės: Knyza, Knìzelis, Knýzelis (dėl kirčiuotos šaknies žr. Birgelis).
Kolys – iš vok. Kohl (“kopūstas”).
Komičius – gal iš lenkų Chomicz.
Krakauskas – kai kuriais atvejais galėjusi ateiti iš lenkų pavardės Krakovski “Krokuvos gyventojas”, tačiau daugeliu atvejų bus originaliosios darybos iš veiksmažodžio krakėti “kikenti, krizenti, juoktis” arba daiktavardžio krakė “toks genys”. Pirmiausiai buvusios pavardės Krakė, Krakis, Krakys, ir tik vėliau kanceliarijoje buvo perdirbtos į Krakauskus. Juo lengviau tai buvo padaryti, kad lenkakalbiams raštininkams ši pavardė atrodė žinoma.
Kraužlys – tarmėje žinoma dar ir kita šios pavardės forma – Kraugžlys – turi savo apeliatyvą kraugžlys “duonos pluta”. Taigi yra ji pravardinė pavardė.
Kriaučeliūnas – ši pavardė nuėjo tolimą raidos kelią. Iš amatininko kriaučiaus “siuvėjas” susiformavo pavardė Kriaučius, vėliau sūnūs buvo vadinami Kriaučeliais (tai mažybinės priesagos vediniai), bet šalia jos formavosi ir priesagos –ūnas vedinys Kriaučiūnas, kol pagaliau ir iš Krieučelio susidarė dar viena vaikams skirta pavardė Kriaučeliūnas. Dėl kanceliarijos vedėjų neraštingumo turime dvigubus variantus su kietuoju ir minkštuoju r(i): Kraucūnas, Kraučalis (dzūkizmas), Kraučelis (su priesaga –el-), Kraučeliūnas (dviguba priesaga: –el–ūnas), Kraučikas, Kraučukas, Kraučunas (klaidinga) bei Kraucevičius, Kraučinskas.
Krivickas – iš lenk. Krzywicki (lenk. krzywy „kreivas“).
Krivonis – yra priesagos –onis vedinys iš Krivas, kuris sietinas su lietuvių krivis “senovės dvasininkas, žynys”. Nuogąstauti, idant vargu ar tai įmanoma dėl to, kad krivių laikais dar pavardžių nebuvę (LPŽ), vargu ar reikia. Žmonių atminty ilgai dar laikėsi tos sąvokos, o ir praktika ne iškart išnyko. Krivis pagaliau siejasi su krivule ar krivūle “kreiva lazda, valdžios ženklu, kurią kriviai ir vaidilos laikydavę”, o ši todėl taip buvo vadinama, kad visuomet būdavo įmantriai kreiva. Kitos artimos pavardės: Krivas, Krivaitis bei Krivackas, Krivickas.
Kubilius – reiškia kubilų “neaukštų statinių plačiu dugnu, duonkubilių” meistrą. Kitos gretimos pavardės: Kubilaitis, Kubilas (iš kubilas), Kubilinis (nuo kubilinis “kraitvežys”), Kubilis, Kubiliūnas bei Kubilavičius, Kubilevičius, Kubilinskas, Kubilskas.
Kuculis – yra priesagos –ulis vedinys iš mūsų (dzūkų) tarmėje pažįstamo būdvardžio kucas “trumpas”. Šitaip ir avis šaukia: “kucukė, kucukė”. Dar plg. kucenti “pamažu, trumpais žingsniukais bėgti”. Taigi avis yra tas gyvulys, kuris bėga trumpais žingsniais. Pavardė, matyt, nurodo avių auginimu besiverčiantį ūkininką. Yra žinomos dar dvi giminingos pavardės: Kuconis ir Kucūnas.
Žinomesnis šios pavardės turėtojai:
Bronius Kuculis iš Šlynakiemio kaimo, Punsko parapijos, išėjęs į kunigus, apaštalavęs Lenkijoje, patarnavęs ir Vokietijos lietuviams. Palaidotas Punsko kapinėse.
Gintaras Kuculis iš Punsko – konkurse laimėjęs gražiausio Lietuvos vyriškio titulą ir 2007 m. atstovavo Lietuvai „Mister World 2007“ konkurse Kinijoje (žr. Przegląd Sejneński 20 nr., 2007 m. spalio 18 d.).
Kudirka – ši pavardė ir mūsų krašte gerai žinoma, nors Vincas Kudirka, Lietuvos himno teksto ir muzikos autorius, kilimo yra nuo Vilkaviškio, iš Paežerėlių.
Vincas Kudirka mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė. Kudirkos pavardė nėra nei lietuviška, nei lenkiška. Kai Juozas Bukota kreipėsi į prancūzų kalbininką Albertą Dauzatą, tas iškėlė hipotezę, kad toji pavardė veikiausiai prancūzų kilmės, nes Vidurio Prancūzijoje plačiai paplitusi panašiai skambanti pavardė Couderc (skaityk: Kuderk). Senojoje provansalų kalboje coderk reiškia pievaitę.
Kuklinskas – suslavinta iš Kuklys.
Kuliešius – yra galūninės darybos vedinys iš lietuvių kalboje vartoto slavizmo kuliešas “šlubas”. Vadinasi, pavardė yra to pačio mąstymo, kaip ir senovės Romos Imperijoje atsiradęs vardas Klaudijus ar Klaudija (lot. claudus “šlubas”, taigi Klaudijus ir Klaudija reiškia Šlubis, Šlubė, o Claudius buvęs iš tikrųjų šlubas). Tik ten vardas, čia pavardė, nes anais laikais pavardžių dar nebuvo.
Kuosa – turi savo apeliatyvą kuosa “varninių šeimos paukštis, kovukas, kiaukė”. Kaip lapė pasakose pasižymi gudrumu, vilkas kvailumu, kaip ir kuosa apibūdinama esaanti ne tokia guvi, kaip kiti paukščiai. Ši be galo paranki ir smagi pavardė yra pravardinės kilmės ir rodė kitados buvusį žmogų, kurį kaimynai apsukrumu įveikdavę. Lenkai šią pavardę įformina kaip Kosa “dalgis”, ar perteikia tik jos fonetinį skambesį Kossa, nuvainikuodami jos istorinį apvalkalą. Iš Agurkių kaimo (Punsko valsčius) yra kilusi Vilniaus universiteto profesorė dr. Elena Kuosaitė-Jasinskienė.
Kupčinskas – yra jau kanceliarijos išdarkyta pavardės forma. Jos pirminė forma buvo Kupčius, turintis žmonių kalboje vartotą apeliatyvą kupčius “pirklys”. Kitos gretimos pavardės: Kupcias, Kupčelaitis, Kupčelis, Kupčiukas, Kupčiūnas, Kupčūnas (klaidinga) bei Kupcevičius, Kupčikas.
Kuprevičius – tai kanceliarijoje perdirbta pavardė Kuprys, rodančios žmogų, turėjusį kuprą, taigi ji yra pravardinės kilmės. Kitos artimos pavardės: Kupraišis (priesagos –aišis vedinys iš kupra, plg. ragaišis : ragas, nameišis : namas – P. Skardžius), Kupraitis, Kupras, Kuprelis, Kuprijonis, Kupris, Kupriūnas, Kuprius, Kupronis bei Kupralevičius (su sudzūkinta priesaga –al– iš –el-), Kuprinavičius, Kuprinskas, Kuprulevičius (su priesaga –ul-).
Kupstas – turi savo apeliatyvą kupstas “koks nors nedidelis iškilimas pievoje, kemsas, kupurna”. Matyt šitaip buvo įvardintas nedidelio ūgio žmogus (plg. patarlę: Mažas kupstas didelį vežimą verčia). Gretimos pavardės: Kupscis (dzūkizmas), Kupščiūnas, Kupščius, Kupstaitis, Kupstys bei Kupsevičius.
Kuras – turi savo apeliatyvą kuras “kūrinimas, malka”. Šitaip galėję būti praminti žmonės, gaminę ir pardavinėję malkas. Gretimos pavardės: Kuraitis, Kūras, Kuratas bei Kurauskas.
Kutyla – sietina su liet. veiksmažodžiu kutinti.
Laĩmelis – tai priesagos –elis vedinys, sietinas su daiktavardžiu laimė “džiaugsmo būvis; likimas, dalia”. Šaknies kirtis rodo, kad čia buvęs ne itin didelės laimės žmogus (žr. Birgelis). Artimos pavardės: Laima, Laimanas, Laimas, Laimė, Laimutis (dažnas vardas), Laimikas, Laimikis, Laimykis, Laiminas, Laimučis (iškreiptas Laimutis), Laimus bei Laimenskas.
Lajukas – patroniminės priesagos vedinys iš Lajus.
Lajus – yra pravardinė pavardė iš tarmėje vartojamo slavizmo lajus “lydyti avies ar galvijo taukai”. Lajumi yra vadinami žmonės tinginiai, nepaslankūs, kuriuos kur sunku ir pastumti. Artimos pavardės: Lajinis, Lajukas bei Lajauskas, Lajevskis.
Langauskas – gali būti suslavinta Langas (apeliatyvas langas “įstiklinta anga šviesai įleisti” pavardės forma). Tačiau tokia pavardė gali būti atėjusi ir iš vokiečių kalboa Lange “ilgis”. Yra dar galimas ir trečias variantas, kad tai Lungio atmaina, kurio apeliatyvas lungys reiškia “kerėpla, laudagas” (LPŽ). Taigi žiūrint, kur ta pavardė yra atsiradusi. Artimos pavardės: Langa, Langaitis, Langė, Langis, Langutis.
Lapinskas – yra suslavinta forma iš pavardžių Lapas, Lapė arba Lopas. Kitos panašiois pavardės: Lapela, Lapėla, Lapelis, Lapenas, Lapėnas, Lapenis, Lapėnis, Lapiala (iš Lapelė), Lapialas, Lapienius (iš Lapėnas), Lapienė, Lapienis, Lapienius, Lapinaitis, Lapinas, Lapynas, Lapinis, Lapis bei Lapauskas, Lapavičius, Lapiniauskas. Šaknis Punske turintis Anatolijus Lapinskas yra žymus Vilniuje gyvenantis Lietuvos kompozitorius.
Lapkauskas – turi kanceliarinę formą, perdarytą iš Lapkus – su priesaga –k-. Ši gali būti siejama su daiktavardžiu lapas.
Lastauskas – yra veikiausiai suslavinta iš Lastas, kuris savo ruožtu yra germanizmas, vok. Last “svoris, krovinys, bagažas”. Bet įmanoma yra ir iš liet. lasta “svoris”. Panašios pavardės: Lastakauskas, Lastinskas.
Latvys – yra kilęs iš etnonimo latvis ar latvys. Panašios kilmės kitos pavardės: Latvaitis, Latviūnas.
Laukaitis – tai priesagos –aitis vedinys iš asmenvardžio Laukys, ir yra siejamas su daiktavardžiu laukas. Kitos artimos pavardės: Laukalis, Laukas, Laukelis, Laukinaitis, Laukynas, Laukineitis, Laukininkas, Laukionis, Laukis, Laukys, Laukūnas, Laukutis bei Laukavičius, Laukevičius.
Viena iš garsiausių šia pavarde asmenybių yra Juozas Laukaitis – kunigas prelatas, kalbininkas, profesorius, visuomenininkas, laikraščių bendradarbis bei redaktorius, klierikų draugijos lietuviškai dvasiai Seinuose palaikyti narys, Petrapilio katalikų teologijos aukštosios mokyklos kursantas, Seinų dvasinės konsistorijos sekretorius, vyskupo Antano Baranausko kapelionas, Rusijos Dūmos narys, vienas pirmųjų Seinuose lietuvių pamokslų sakytojas, Vladimiro (TSRS) kalėjimo politinis kalinys, kur ir buvo nužudytas…”.
Leonavičius – tos pačios kilmės pavardė, kaip ir (žr.) Leončikas.
Leončikas – veikiausiai yra slaviškos kilmės priesagos –czyk vedinys iš vardo Leonas (plg. Adam – Adamczyk). Gretimos pavardės: Leokas (iš Levokas), Leonaitis, Leonas, Leonikas, Leonikis, Leonis bei Leokavičius (iš Leokas), Leonauskas, Leonickis, Levanavičius.
Vienas žymesnių šios pavardės atstovų yra mokytojas Juozas Leončikas iš Klevų kaimo, Seinų valsčiaus, dirbęs ir apskrities įstaigose administracinį darbą, švietimo inspektorius.
Liaukevičius – yra suslavinta pavardė iš Liaukus formos. Šią galima sieti su veiksmažodžiu liaukti “garsiai tekėti, bėgti, žliaugti; daug gerti, valgyti”. Šitaip, matyt, galėjęs būti įvardintas žmogus, mėgęs per daug išgerti arba pernelyg daug valgęs. Gretimos pavardės: Liaukas, Liaukionis, Liaukonis, Liaukus bei Liaukavičius.
Linka – esama ir kitos formos pavardžių – jos sietinos su veiksmmažodžiu linkti. Gal taip buvo įvardinti žmonės, kurie leidosi perkalbami arba greit pasiduodavo. Gretimos pavardės: Linkelis, Linkis, Linkys, Linkius, Linkonas, Linkūnaitis, Linkus, bei Linkauskas, Linkevičius.
Linkevičius – suslavinta iš Linka.
Lipniūnas – priesagos –ūn– vedinys iš pavardės Lipnys ar Lipnius. Šios yra sietinos su būdvardžiu lipnus “meilus, malonus, greit susiartinantis”.
Kunigas, profesorius Alfonsas Lipniūnas (1905.03.12 – 1945.03.28) lietuvių katalikų kunigas, pamokslininkas, profesorius, Štuthofo kalinys. 1943 m. kovo 17 d. buvo areštuotas ir su inteligentų grupe (iš Vilniaus) išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo.
1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui ir slaugymui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Kartu su čia patekusiu kun. Stasiu Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.
1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti perpildytoje ligoninėje, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.
Lipskas – tai veikiausiai iš pirminės pavardės Lipkis suslavinta forma, kur pejoratyvinę priesaga –k– pakeitė lenkiškoji priesaga –sk-. Lenkų kalboje ši priesaga yra būdinga būdvardžiui, tačiau nėra ten tokio žodžio lipski, yra tik pavardė Lipski, kuri gali būti atėjusi iš išorės. Lipskis gali būti siejamas su būdvardžiu lipkus “sulipęs, suskratęs”.
Liukaitis – žinoma pas mus iš Mažosios Lietuvos atsineštinė pavardė. Minkštasis l, matyt, atsirado įtakojant vokiečių kalbai, nes vokiečiai Luck– taria liuk-. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikšto vardo Lukas.
Šios pavardės atstovas yra Jonas Liukaitis, gimęs Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, Antrojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Atostogų metu grįžęs į savo kraštą pranašavo, kad vokiečiai karą pralaimės. Dezertyravo iš armijos ir buvo pačių vokiečių sušaudytas.
Liutackas – veikiausiai yra skolinys iš lenkų Lutecki. Lenkų kalboje luty reiškia “nuožmus, atšiaurus”.
Liutinskas – kai kuriais atvejais yra bene suslavinta vardažodžio forma nuo pavardės Liutinas. Pastaroji turi savo apeliatyvą: liutinas ar liūtinas “purvinas, nešvarus”. Bet dažnai tai lenkiška pavardė nuo lk. luty “piktas”.
Lizdeika – tai mitologinis kunigaikščio Gedimino vyriausiojo žynio – vaidilos vardas. Lizdeika išaiškinęs Gediminui sapną apie geležinį vilką. Jį Vytenis (pasak Motiejaus Strijkovskio – Gedimino tėvas) radęs erelio lizde Verkiuose ir išauginęs kaip sūnų. Didikų Radvilų genealogijoje Lizdeika laikomas Radvilų giminės pradininku. Taigi Lizdeika yra lizdo vaikas, o Verkiai – vietovė, kurioje lizde vaikas verkęs.
Kad toji pavardė buvusi žinoma ir mūsų krašte, liudija Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje esančio Lizdeikų kaimo vardas. Galimas daiktas, kad kaimas kūrėsi dar tuomet, kai pavardžių nebuvę, tuomet kaimo pradininkas turėjęs turėti Lizdeikos vardą. Taip galėję atsitikti, kad šiame krašte esama labai senų gyvenviečių, menančių dar Jotvos laikus.
Kilme artimos kitos pavardės: Lizdaitis, Lizdas, Lizdenis bei Lizdinskas.
Lopeta – turi savo apeliatyvą lopeta “kastuvas, kaslys”. Kitos artimos pavardės: Lopata, Lopataitis, Lopatas, Lopėta bei Lopatinskas.
Loviaginas – pavardės kilmė nėra aiški. Variantai Loveika : Laveika : Leveika rodytų šio sudurtinio žodžio šaknį giminingą su levas “liūtas”. Tačiau nesunku įžvelgti ir kitą pavardės darybą. Antrasis dėmuo sietinas su liet. veiksmamžodžiu ginti. Gal tuomet šitaip buvęs įvardintas vyriškis, nieko neprileidžiantis prie savo žmonos? Tuomet ši pavardė reikštų lovos gynėją.
Lukoševičius – suslavinta pavardės furma iš Lukošius. Artima pavardė – Lukoševskis.
Macionis – iš Macys.
Macukonis – pavardė, nuėjusi ilgesnį raidos kelią. Tokia pavardė galėjusi atsirasti iš ankstesnės pavardės ar vardo sudzūkintos formos Macukas, ir iš jos išriedėjo priesagos –onis vedinys. Macukas yra kilęs iš vėl dzūkiško asmenvardžio Macys. Pastarasis yra galūnės vedinys iš krikšto vardo Motiejus ar dzūkiškai – Mociejus.
Magalenga – yra neaiškios kilmės pavardė. LPŽ ją pamini, tačiau nieko neaiškina. Ji aptinkama tik Lazdijų rajone ir Seinų krašte.
Pasidairykime po giminingas pavardes: Magalaitis, Magalas, Magenis, Magila, Magyla, Maginis, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis bei Magalinskas, Magauskas, Magauskis, Magelinskas, Magevičius, Magilevičius, Maginskas. Esama ir kito šaknies varianto: Moga, Mogalas, Mogenis, Mogyla, Mogiškas, Mogulis bei Mogulevičius.
Šių pavardžių šaknys, pasak Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, p. 169), galimos sieti su daiktavardžio magalas “kas magaliuoja, zuja aplink, makalas” šaknimi, bet gali būti ir priesaginiai vediniai iš veiksmažodžio magėti “rūpėti, norėtis”. Iš pastarojo veiksmažodžio ypač ryškios yra Magila, Magyla, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis, Moga, Mogenis, Mogyla. Šitaip, matyt, buvę įvardinti kažko geidžiantys, siekiantys žmonės. Magalengos atveju arčiau yra daiktavardis magalas.
Mūsų geidžiamas išaiškinti vardažodis Magalenga yra, matyt, turėjęs tolimą ir sudėtingą raidos kelią, ir sunku pasakyti, kokią funkciją atlieka įstrigusi priesaga –aleng-, ir ar ji ten besanti viena. Kiek giliau įsižiūrėjus ima brėžtis joje trūkimų žymės, rodančios, kad čia veikiausiai būsią trys priesagos: –al-, –en– ir –g-.
Suvalkų krašte yra aptinkamos lenkiškai užrašytos pavardės Magalas, Magalengo, Magalenko. LKŽ VII tomas 727 puslapyje pateikia su priesaga –al– žodžius: jau žinomą magalas (plg. kimšalas), magalioti “visaip sukinti, plaikstyti” ir magaliuoti “zuiti, eiti, kur patinka; mergintis, stengtis patikti”.
Sauliaus Ambrazo knygoje “Daiktavardžių darybos raida” (MEL, 2000 m.) nurodoma, kad su priesaga –g– latvių kalbnoje yra padaryta veikėjų pavadinimų, pvz. lizga “smaližius”. Tačiau tuo pačiu nurodoma, kad lietuvių kalboje gyvoji priesaga –g– veikėjų pavadinimams nėra vartojama. Prie jos yra priaugę kamiengaliai a, ė, ū ar priesaga –el-: melagis “netiesą kalbantis”, purlėgas “sunykėlis, sulysėlis”, remėga “kas gležnas, kam reikia paramos”, lojūgas “keiksmininkas, plepys, tauškalius, mėgstantis lojotis”, mainelga “maineiva” (p. 162). Gal šioje pavardėje likusi toji mūsų nesuprantama priesaga –en– yra irgi priebalsinio kamiengalio priesaga –en-, plg. piem-uo:piem-en-s, po kurio eina nesavarankiškoji priesaaga –g-?
Dėl svarstomos pavardės darybos galima ir diskutuoti, tačiau jos reikšmė jau darosi aiški – taip, matyt, buvo pavadintas vyriškis, kuris stengėsi atkreipti moterų dėmesį. O kai norime patraukti kieno nors dėmesį, tai ir sukinėjamės apie jį, visaip kraipydamiesi, t.y. magaliuojame. Atsistebėti sunku, kaip kūrybingai ir išradingai mūsų protėviai mokėdavo nusakyti žmogaus charakteristiką – ne keliais žodžiais, o keliais garsais.
Makauskas – populiari mūsų krašte pavardė. Ji – vedinys slaviškos priesagaos –ausk– (lenk. –owski). Jos pagrindą sudaro pirminė pavardė Makys, galūnės vedinys iš daiktavardžio makas “ 1. odinis maišelis tabakui, pinigams; 2. sėklos (pvz. dobilo) makštis; 3. kas vaikšto užkėlęs galvą; 4. maukas”. Bet galima šią pvardę sieti ir su veiksmažodžiu makenti “minti, eiti, moklinti”, makėti “braidžioti purvą, bristi per pelkę”, makinti “kimšti, grūsti, brukti (pvz. koją į batą)”, makyti “1. įgrūsti (pvz. bulvę į žemę); 2. krauti (vežimą šieno)”, maknoti ir makoti “purvą bristi”, makolinti “įkišti, įmurdyti”, makuoti “mindžioti (pvz. pievą)”… arba su ištiktuku maku “intensyviam ėjimui žymėti (karvės maku maku ir jau dobiluose)”.
Panašaus mąstymo yra ir kitos artimos pavardės: Makštelė, Makštis, Makštys, Makštutis. Jos sietinos su lietuvių daiktavardžiu makštis “įmova, dėklas, futliaras; augalo žiedo dalis, kurioje laikosi sėkla”, kuri yra gimininga su minėtuoju maku.
Kada turime tokią plačią pastarosios pavardės etimologiją, be reikalo LPŽ autoriai jos ištakų ieško kaimyninėse kalbose. Slaviškoji forma atsiradusi čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, lenkų kalba tvarkomoje bažnyčios kanceliarijoje.
Žymiausias šios pavardės atstovas yra dr. Bronius Makauskas, istorikas, Varšuvos universiteto ir Lenkijos Mokslų Akademijos narys, “Lietuvos istorijos” autorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Lietuvos diplomatinių tarnybų darbuotojas.
Makrickas ir Makreckas – pavardė LPŽ autorių manymu atėjusi iš baltarusiškų pavardžių Mokrycki ir Makrecki bei lenkiškų Mokrzycki ir Mokrzecki ir yra sietinos su slaviškuoju būdvardžiu mokry “šlapias”. Galimas yra toks šių pavardžių aiškinimas baltarusių ir lenkų kalbose, tačiau mes neturėtume pamiršti ir to fakto, kad lietuvių tarmėse yra žinomas iš baltarusių kalbos paskolintas daiktavardis mokras “kutas, spurgas (šaliko, staltiesės, viršinės ir pan.)”. Tuo atveju pavardė *Makrys galėtų reikšti žmogų apšepusį, apdriskusį, apskurusį. Priesaga –ickas rodo, kad ji yra perredaguota svetimkalbėje kanceliarijoje, juo lengviau, kad primena anose kalbose esančias pavardes.
Maksimavičius – yra kilusi iš krikštavardžio Maksimas. Yra žinoma ir pirminė pavardė Maksimas. Tai veikiausiai rytų slavų kultūros Lietuvoje pamestas faktas. Nagrinėjamoji pavardė Maksimovič yra aptinkama Rusijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje.
Į Lietuvą pavardė Maksimavičius galėjo ateiti jau galutinai suformuota. Tačiau žmonės turėjo jausti jos sandarą, nes ir patys ieškojo savo ausiai artimiau skambančios formos. Mūsų krašte žmonės vartojo tos pavardės lietuviškus variantus Maksimonis ir Maksymas. Yra žinomos giminingos, tačiau slaviškos darybos pavardės Maksimenka ir Maksimovas. Yra dar viena panaši lietuviškai skambanti pavardė – Maksvytis. Tačiau su nagrinėjama Maksimavičiaus pavarde neturi ji nieko bendra. Lietuvių kalboje, beje, ir dzūkų tarmėje, Rusijos sostinės vardas Maskva dėl metatezės išvirsta į Maksvą. Maskvos gyventojai buvo čia vadinami maskvėnais arba maskvyčiais. Dėl metatezės buvo jie įvardijami ir maksvyčiais. Žodis maksvytis dar reiškė ir rusą.
Šios pavardės žymesnis atstovas yra Juozas Maksimavičius, Ožkinių kaimo (Punsko valsčius) mokytojas, vėliau ūkininkas, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmas LVKD CV pirmininkas, pirmo lietuvių kultūrinioo vakaro Punsko klrašte pokario metais organizatorius, kovotojas už lietuvių kalbos teises Punsko, Seinų ir Smalėnų bažnyčiose.
Antras šios pavardės atstovas Seinų krašte yra Petras Maksimavičius, Lenkijos lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas.
Malijauskas – LPŽ teigimu yra atėjęs iš baltarusių ar ukrainiečių kalbų, kur yra žinoma pavardė Maliej, t.y. Maliejus. Dėl santykio maliej-:malij galima palyginti lk. Maciej su pavarde Macijauskas, kur lietuvių kalboje tarp balsio i ir priebalsio j dingsta balsis e.
Malijonis – yra mūsų kalbos išgalėmis sudaryta pavardė iš slaviškojo Maliejaus (žr. Malijauskas). Žinomas yra ir trumpesnis jos variantas – Malionis.
Malinauskas – yra slavų kalbų darinys, plg. lk. Malinowski, br. Malinouski, r. Malinovskij. Pavardė kilusi iš slaviško daiktavardžio malina “avietė”. Antai lenkų kalboje žinomas yra moteriškas vardas Malina. Į Lietuvą greičiausiai atėjusi ji su tą pavardę turėjusiais žmonėmis.
Marcinkevičius – yra labai paplitusi pavardė Lietuvoje ir kaimyninių slavų kraštuose. Kilusi ji iš krikštavardžio Marcinkus bei jo varianto Martinkus, kurie savo ruožtu yra sudaryti iš vardo Martynas. Plačiai paplitusios ir gretimos pavardės (taisyklingos ir netaisyklingos): Marcijonas, Marcikonis, Marcilionis, Marcinkus, Marcinonis, Marciulkas, Marciukėnas, Marciukonis, Marciulynas, Marciulionis, Marciūnas, Marcius, Marciuška, Marculinas, Marculynas, Marčiauskas, Marčilionis, Marčinka, Marčinkaitis, Marčinkus, Marčys, Marčiukaitis, Marčiukonis, Marčiulaitis, Marčiulynas, Marčiulionis, Marčius, Marčiušis, Marčiuška, Marčulionis bei Marcinavičius, Marcinkauskas, Marcišauskas, Marciukevičius, Marciulavičius, Marčiulevičius, Marčenka, Marčinauskas, Marčinkevičius, Marčinskas, Marčiukevičius. Pavardės forma Marčius skamba visiškai lietuviškai (plg. marti “sūnaus žmona”), bet tai atsitiktinė sutaptis. Yra ji parankiai suformuotas trumpinys iš tų pačių Marcinkaus grupės pavardžių.
Margevičius – suslavinta forma iš Margis.
Markevičius – yra slaviškos darybos pavardė, kilusi iš krikštavardžių Markus ar Morkus. Turi nemažai giminingų pavardžių. Dalis jų sudaryta iš lietuvių kalbos dėmenų, kaip antai: Markaitis, Markas, Markelionis, Markelis, Markeliūnas, Markišius, Markonis, kitos susidarusios slavų kalbose arba Lietuvos kanceliarijoje suslavintos: Markauskas, Markavičius, Markelevičius, Markovas.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punske gimęs Lietuvos rašytojas Anielius Markevičius (1923-2010).
Marteckas – veikiausiai yra kilusi iš krikštavardžio Martynas, tik pavardė turi suslavintą formą. Iš šio vardo lietuvių kalboje išriedėjo daugybė išvestinių pavardžių (žr. Marcinkevičius).
Masalskis – yra kiek įdomesnės darybos pavardė. Nesunku čia įžvelgti ryšį su pavarde Masys, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš krikšto vardo Matas, Motiejus, tiksliau sakant iš jo sulenkintos formos Maś arba iš vokiečių kalboje žinomų Tomo vardo formų Maaß, Maas iš (Tho)mas, iš kurio lietuvių kalboje atsirado Masius iš Masys (žr. LPŽ Masys).
Iš Masys atsirado išvestinės pavardės Maselis, Maselaitis, Maselionis, Maseliunas ir Maseliūnas (dėl raštininkų nemokšiškumo šalia taisyklingos priesagos –ūnas atsirado ir klaidinga priesaga –unas). Priesagą –el– dzūkai verčia į –al-, todėl vietoje Maselis jie ėmė tarti Masalis (kaip ir Staselis išvirto į Stasalį). Iš pastarosios formos lenkakalbė Lietuvos kanceliarija ir galėjo suformuoti pavardę Masalskis (plg. lenkiškas pavardes Kamiński, Żabiński).
Pavardė Masalskis ir jos slaviškieji variantai plačiai yra paplitę Baltarusijoije, Rusijoje ir Lenkijoje. Šia pavarde turime visuose minėtuose kraštuose garsių žmonių. Viena jų – Ignotas Jokūbas Masalskis, gimęs Gardino srity, Vilniaus vyskupas. Jo rūpesčiu buvo rekonstruota Vilniaus katedra, kurią statė garsusis lietuvių architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Vyskupas steigė Lietuvoje manufaktūrinę pramonę, globojo meną, buvo pasižymėjęs visuomenės veikėjas. 1773-80 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos valstybės Edukacinės komisijos pirmininko pareigas. Toji Komisija atskyrė mokyklą nuo Bažnyčios. Vyskupas bandė atskirti Lietuvos bažnytinę organizaciją nuo Lenkijos Bažnyčios. Norėdamas įgyvendinti savo planus rėmėsi reakcinėmis jėgomis. Kai Ketverių metų seimas (1788-92) anuliavo Masalskio teises į Palangos, Maišiagalos ir Širvintų seniūnijas, stojo jis prieš Seimo reformas. 1794 m. T. Kosciuškos įsakymu suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste ir Varšuvoje pakartas. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje.
Masionis – patroniminės –on– priesagos vedinys iš Masys (žr. Masalskis).
Mateika – plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, priklausomai nuo regiono kirčiuojama dvejopai: Matéika ir Mateikà. Gali ji būti iš krikšto vardo Motiejus (LPŽ). Tačiau galima jos sąsaja su veiksmažodžiu matyti. Tuomet ji reiškia gerai matantį žmogų.
Matulevičius – suslavinta iš Matulis.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Povilas Matulevičius, Kreivėnų kaimo gyventojas, akmentašys, girnų meistras, mūsų krašto knygnešys.
Mazauskas – iš lk. Mazowski.
Mickevičius – pavardė, dažnai aptinkama Lietuvoje, Baltarusijoje ir kiek rečiau Lenkijoje. Ją suformuoti veikiausiai galėjusi lietuvių kalba. Šios pavardės ištakų ieškoti reikia vardažodyje Mickus, kuriame jau yra pejoratyvinė priesaga –k-. Be jos turime vardą Micius. Pastarojo kilmė gali būti net trejopa: 1. micas “paršas, meitėlis”; micė “kiaulė”; 2. micinti “judinti, vizginti (uodegą); varginti”; 3. Micius ir Mickus galėjęs taip pat išsirutulioti iš slaviško vardo Dimitrijus, (plg. Jaśko – Jaśkiewicz), brus. Mićko (žr. LPŽ Mickevičius). Kadangi lenkų pavardėje Mickiewicz nėra minkšto priebalsio ć, matyt, Mickevičiams ištakas yra davęs vardas Mickus (o ne jo lenkiškoji forma Mićko). Tai paaiškintų, kodėl Lenkijos teritorijoje Mickevičių pavardė nėra plačiai paplitusi.
Iš Mickaus lietuvių kalboje apstu giminingų pavardžių: Micka Mickaitis, Mickus, Mickeliūnas, Mickis, Mickys, Mickonis, Mickūnaitis, Mickūnas bei suslavintos formos: Mickavičius ir Mickelevičius (su liet. priesaga –el-).
Gausybė lietuvių kalbos vedinių iš Mickaus tik patvirtina nuomonę, kad ir Mickevičius nėra koks užeivis Lietuvoje, o giliai įsišaknijęs ir galiausiai dėmesingai kanceliarijos suslavintas.
Šią pavardę turėjęs ryškesnis žmogus yra dr. Bronius Mickevičius, Varšuvos universiteto geografijos docentas. Palaidotas Trakiškių (Punsko valsčius) kapinėse.
Miliauskas – suslavinta iš Milius. Taip įvardinta žmogų, veliantį milus.
Misiukonis – patroniminės priesagos vedinys iš Misius.
Moliušis – priesagos –uš– vedinys iš Molis.
Morys – gali būti siejamas su liet. morys “tinginys, dykūnas”. Ši pavardė perėjusi ir į lenkų kalbą – Mor.
Muliarčikas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Muliarčik ir lk. Mularczyk.
Murauskas – neretai tai slaviškos kilmės pavardė, plg. lk. Murawski, r. Muravskij (LPŽ). Tačiau yra galimybė, kad kai kuriais atvejais galėjo ji būti ir lenkakalbės kanceliarijos suformuota. Tai rodo esanti pavardė Mureika, kildinama iš liet. veiksmažodžio murti “prakaituoti, šlapti”. Taigi mureika buvęs žmogus, kuris dirbdamas greit pailsdavęs, prakaituodavęs. Galima palyginti ir kitą giminingą pavardę – Murelis, žr. Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika” 175 p., kur rašoma: Murelis ir Muras, Mureika, Murinas (: murti “šlapti, mirkti; kaisti, prakaituoti”).
Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Punsko krašto choristas, Punsko bažnyčios ir Lietuvių kultūros namų giesmininkas Viktoras Murauskas.
Murinas – lietuvių kalboje turi apeliatyvą murinas “murzinas, purvinas, suprakaitavęs”. Dėl darybos plg. purvinas, paišinas. Žr. dar Burdinas.
Naliubavičius – Yra žinoma lietuvių turėta pavardė Beceilų parapijoje. Tai aiškiai slaviškos kilmės, plg. lk. lubić ar rus. liubitj “mėgti”.
Narkeliūnas – pavardė, kilusi iš Narkaus, kuri sietina su pavarde Norkus (žr. Moniuška, Norkus). Giminingos pavardės: Narkala, Narkelis, Narkis, Narkys, Narkūnaitis, Narkūnas bei Narkauskas, Narkavičius, Narkevičius, Narkunovičius.
Nevulis – LPŽ autoriai teigia, kad yra jos neaiškus santykis su pavarde Navulis, kuri savo ruožtu yra siejama su būdvardžiu naujas, iš kurio turime pavardę Naujelis.
Nometka – vardažodis, galbūt kilęs iš slaviško skolinio nometas “palapinė”. Tuomet būtų pejoratyvinės priesagos –k– vedinys, galėjęs reikšti žmogų, gyvenusį prastame name. Tokia pavardė aptinkama Seinų krašte, tačiau, matyt, yra reta, nes jos “LPŽ ” nepaduoda. Lenkų kalba ji yra vadinama Namiotko, tačiau tokia forma lenkų žodžių darybai nėra būdinga (plg. Moniuszko).
Norkus – panašiai kaip ir Noreika, pavardės sietinos su veiksmažodžiu norėti ar būdvardžiu norus. Tai pejoratyvinės priesagos –k– vedinys. Giminingos pavardės: Norka, Norkaitis, Norkas, Norkeliūnas, Norkys, Norkunas (dėl klaidos), Norkūnas bei Norkevičius.
Trakiškių kapinėse Punske ilsisi visuomenės veikėjas, tautinio sąjūdžio dalyvis, aušrininkas, literatas kun. Simonas Norkus–Norkevičius. 1881 m. paskirtas Punsko klebonu. Nustojęs sveikatos, iš šių pareigų pasitraukė.
Norvydas – pavardė sudaryta iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).
Oginskas – paprastai ši pavardė kildinama iš lenkų Ogiński, tik kad ši lenkų kalboje yra sunkiai etimologizuojama. Todėl šaknų reikia ieškoti lietuvių kalboje. LPŽ dar sieja ją su Aginsku (kuri iš Aginio, o ta sietina su ãginė “gyvatė, angis”), arba prileidžiama jos kilmę ir iš vietovardžio, tačiau vis nukreipiant į kitas pavardes, bet taip ir nenurodoma, iš kokios. Tuo tarpu visai tikėtina, kad ji siejasi su žemaičių donininkų oga “uoga” ir taip atrodo suslavinta Uogiaus „uogas mėgstančio ar besiverčiančio jų rinkimu žmogaus”.
Garsiausias iš Oginskų giminės yra Mykolas Kleofas Oginskis iš Rietavo, kunigaikštis, (gim. 1765 metų spalio 7 dieną, mirė 1833 spalio 15 dieną Florencijoje) – garsus kompozitorius ir mecenatas, Lietuvos didysis iždininkas (1793- 1796), didysis Lietuvos ginklakalys nuo 1789, Rusijos senatorius, Kosciuškos rėmėjas Lietuvoje, 1794 m. Lietuvoje sankylio dalyvis, emigracijos veikėjas. Palaidotas Florencijoje.
Mykolas Oginskis pats kūrė muziką ir Rietavo dvare laikė orkestrą, kuriame grojo ir Mykolas Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikštis, pastebėjęs jo gabumus, davė stipendiją ir pasiuntė berniuką studijuoti muzikos į Varšuvą.
Labiausiai žinomas Oginskio muzikinis kūrinys yra “Atsisveikinimas su tėvyne”.
Ožkinis – yra siejamas su liet. daiktavardžiu ožka.
Žinoma daug giminingos kilmės pavardžių: Oželaitis, Oželas, Oželenis, Ožėnas, Ožys, Ožiūnas, Ožkaitis, Ožkelenas (turėtų būti Ožkelėnas), Ožkelionis, Ožkelis bei Oževičius. Ši pavardė (lenkiškai rašoma Oszkinis) yra išlikusi Beceilų parapijoje ir tik patvirtintų (žr.) Beceilų kilmę.
Pacevičius – suslavinta iš Pacas (žr. Pac).
Paminėtinas yra šios pavartdės turėtojas Pacevičius (vardas nežinomas), pokario metais Punsko bažnyčios vargoninkas.
Pacenka – turi tą pačią šaknį, kaip ir Pacas, tai priesagos –enka vedinys (plg. Kazulis : Kazulenka).
Žymus šiai pavardei atstovaujantis žmogus yra Punsko krašto sūnus Petras Pacenka, kuris 1918 metais, kai čia lapkričio 15 dieną įsikūrė Punsko lietuviškas valsčius ir gyventojų visuotinio susirinkimo vardu pareiškė valią prisijungti prie Lietuvos, buvo jis išrinktas valsčiaus pirmuoju viršaičiu.
Pacukonis – (žr. Pacas) yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš kitos patroniminės pavardės Pacukas “Paco sūnus”. Pastarosios negalima painioti su panašiai skambančiu žodžiu pacukas “žiurkė”, nes tai tik atsitiktinė jų fonetinė sutaptis. Taigi pažvelkime, kokį raidos kelią ši pavardė nuėjo: iš Ipatijaus lietuviai nelabai mokėdami tarti svetimus žodžius suformavo pirminę pavardę Pacas, kuri toliau išleido gyvuoti atžalą Pacukas, ir tik iš jos ilgainiui šio sūnų imta vadinti Pacukoniu.
Pajaujis – siejamas su liet. daiktavardžiu jauja „pastatas linams džiovinti ir minti“. Pajaujis būsiąs žmogus, gyvenęs prie jaujos, gal kaime turėjęs jaują. Kadangi ne kiekvienas ūkininkas turėdavęs jaują, todėl šitaip pavadintą žmogų reikia manyti buvus turtingą.
Punsko krašte Jonas Pajaujis buvo nusipelnęs agronomas ir visuomenės veikėjas. Jo veiklos vaisius – aplinkinių kaimų ekonominis ir žemdirbystės kultūros kilimas, buvęs juntamas dar ilgus pokario metus.
Antrasis žinomas Jonas Pajaujis yra Antrojo pasaulinio karo Lietuvos bėglys, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas.
Kitas šios pavardės nešiotojas yra pagardėjęs dainininkas Andrius Pajaujis, Lietuvoje žinomas sulenkinta forma Pojavis. Mat lenkai Pajaujui įrašė pase papvardę Pojawis, šis atvyko studijuoti į Vilnių, ir čia jį lietuviai perrašė kaip Pojavis, čia sukūrė šeimą ir gimus sūnui tokia iškreipta pavardė ir liko. Kai Andrius išgardėjo, žurnalistai net nežinodami, kaip tokią pavardę reikias kirčiuoti – Pójavis ar Pojãvis ir tuo atveju nežino, kaip tarti kamiene besantį o – trumpai ar ilgai.
Pakuckas – pavardė veikiausiai kilusi iš krikštavardžio Povilas (plg. rus. Paviel : Pacha). Tos pačios kilmės yra ir kita pavardė, jau labiau aplietuvinta – Pakutka.
Pakutka – žr. Pakuckas.
Palevičius – suslavinta iš Palys, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Napalys (iš Napoleonas).
Palionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Palys.
Paliūnas – greičiausiai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Pala, Palys. Ši pavardė mūsų krašte neišlikusi, tačiau ją buvus liudijas likęs (žr.) Paliūnų kaimas. Nors fonetiškai labai artimai skamba pavardė Paliūnis, jos kilmė yra kita – ji rodo žmogų, gyvenantį prie liūno (žr. Pajaujis).
Pangonis – turi ir kitus pavardžių variantus: Pangonas, Pongonas bei Pongonis. Šių vardažodžių kilmė nėra lengvai ir vienareikšmiškai išaiškinama. Gali jos būti patroniminės priesagos –onis vediniai, plg. Janonis, Jokūbonis, Palionis. Tada lieka neaišku, iš kokio vardo paimta šaknis. Antra vertus – galima būtų manyti, kad tai sudurtiniai vardai, sudaryti iš dviejų šaknų: pan-gonis. Čia reiktų laukti pravardinės pavardės: pongonis (plg. naktigonis) – suprask „pono gyvulių piemuo“, juoba, kad turime ir pavardę Pongonis. Tačiau bene rimčiausią pavardės etimologiją padėtų atskleisti latvių ir prūsų kalbose išlikę žodžiai: la. pane „pamazgos, prastas gėralas“ (K. Būga „RR“, III t. 538 p.) bei pr. pannean „pelkė, samanynė“ (K. Būga I t. 529 p.). Šitai leistų manyti turėjus ir mums žodį *panė „raistynė, pelkė, drėgna ganykla“. Pangonis ir būtų tas piemuo, kuris ganęs gyvulius panėse, t.y. pelkėse, drėgnose balose.
Paplauskas – yra labai populiari pavardė ir Lietuvoje, ir kaimyniniuose slavų kraštuose (lk. Popławski, rus. Poplavskij). Etimologijos ieškoti reiktų, matyt, slavų kalbose.
Parakevičius – LPŽ šią pavardęgretina su lenk. Parakiewicz bei brus. Parakievič. Tačiau lenkų kalboje ši pavardė neturi etimologijos. Tai turėtų būti sulenkinta forma iš liet. Parakas.
Paransevičius – yra reta pavardė, aptinkama tik Alytaus rajone ir Punsko apylinkėse. Jos daryba nėra aiški. Veikiausiai bus ji susiformavusi iš vokiško daiktavardžio Ranzen “kuprinė, kukštera, kelionmaišis: arba šnek. pilvas”. Pirma reikšme žinomas ir rusų kalboje vartojamas žodis raniec. Tokią prielaidą patvirtintų lenkų kalboje išlikusi šios pavardės forma Forencewicz, kilusi veikiausiai iš vokiško Vorranzen ar Vorranz, kas ir galėtų reikšti iš priekio segamą kukšterą, arba pilvą. Kad toks mąstymas yra realus, rodo ir lietuviškos pavardės Pilvelis, Pilvenis, Pilvinis. Lietuvoje aptinkama dar pavardė Rancas (LPŽ) – aiškus germanizmas.
Ryškesnė šia pavarde asmenybė yra mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius, Punsko licėjaus direktorius, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius, visuomenininkas.
Paškevičius – iš brus. Paškievič (iš rytų slavų asmenvardžio formos Paška).
Pauliukonis – ilgesnį kelią nuėjusi patroniminėmis priesagomis –uk– ir –onis, taigi esanti jau trečios gereacijos. Pirmoji buvo Paulius, kuri pavardės reikšmę įgavo iš krikštavardžio Paulius. Aptinkama gausybė šios šaknies įvairiausių vedinių: Paulaitis, Paulas, Paulėka, Paulėkas, Paulėnas, Paulikaitis, Paulikas, Paulikėnas, Paulikonis, Paulinas, Paulionis, Paulionka, Paulis, Paulys, Pauliukaitis, Pauliukas, Pauliukėnas, Pauliukynas, Pauliukys, Pauliūkonis (netaisyklinga) bei Paulauskas, Paulavičius, Paulevičius, Paulikevičius, Paulinskas, Pauliukevičius.
Pavasaris – yra vardažodis, kilęs nuo lietuvių metų dalies vardo pavasaris. Gretimos pavardės: Pavasaraitis, Pavaseris (dialektizmas), Povasaris bei Pavasarauskas.
Paznėkas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Pazniak, Pozniak.
Pečiulis – LPŽ autorių manymu yra lietuvių patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikštavardžio Petras slavų kalbose vartojamų formų Pietia, Pėčia ar kitaip (plg. liet. Jonulis, Juozulis, Petrulis). Ši pavardė labai plačiai žinoma visoje Lietuvoje gal dėl to, kad populiarus buvęs Petro vardas.
Matyt, ši numanoma giminystė su lietuviškuoju daiktavardžiu petys ir lėmė, kad minimoji pavardė susilaukė būrio giminingų vardažodžių – turinčių taisyklingas, netaisyklingas ir tarmines formas: Peciukonis, Peciulionis, Peciulis, Peciūnas, Peckis, Peckys, Peckus, Pecukonis, Pėča, Pečaitis, Pėčaitis, Pečanga, Pėčas, Pėčelis, Pečeliūnas, Pečėnas, Pečenis, Pečenkis, Pečenkus, Pėčia, Pečiagonis, Pečikonis, Pečinaitis, Pėčinis, Pečiokas, Pečionaitis, Pečis, Pėčys, Pečiukaitis, Pečiukas, Pečiukėnas, Pečiukomnis, Pečiulaitis, Pečiulionis, Pečiulisas (su dviguba galūne), Pečiulka, Pečiūnaitis, Pečiūnas, Pečiura Pečiūra, Pečiutaitis, Pečka, Pečkaitis, Pečkas, Pečkis, Pečkys, Pečkunas (netaisyklinga), Pečkūnas, Pečkus, Pečiulaitis (dviguba priesaga –ul-aitis), Pečulis, Petčiulis, Petelis bei Peciulevičius, Pecukevičius, Pečatauskas, Pečauskis, Pečetauskas, Pečevičius, Pečiatauskas, Pečiskis, Pečinkevičius, Pečiukevičius, Pečiulevičius, Pečiulskis, Pečkauskas.
Penkevičius – iš lenk. Pieńkiewicz.
Petronis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Petras.
Petruškevičius – yra raštinės suslavinta Petruškos forma. Tai patroniminė pavardė, išvesta iš vardo Petras, iš jos susiformavo Petrušas ar Petrušis, kuri vėliau gavo pejoratyvinę priesagą –k-, todėl turime formą Petruška, o ši perėjusi per kanceliariją įgavo galutinę formą.
Šia pavardę turinti ryškiausia asmenybė yra Lenkijos lietuvių visiuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius ir leidinio “Aušra” ilgametis redaktorius bei lietuviškų valandėlių redaktorius per Balstogės radiją Eugenijus Petruškevičius.
Pykys – LPŽ autorių teigimu ši pavardė yra greičiausiai vokiškos kilmės, plg. Pick ar Picke. Tačiau Z. Zinkevičius (“Lietuvių antroponimika”, 182 p.) nurodo panašių pavardžių (Pikas, Pikelis, Pikiela, Pikis, Pikiūnas, Pikutis) bei vietovardžių (Pikaičiai, Pikeliai, Pikelinė, Pikeliškės, Pikiškės, Pikuškės) ir gretina juos su lietuviškais žodžiais piktas, pykinti. Ši prielaida yra kur kas patikimesnė, nes sunku būtų patikėti, kad svetimoje dirvoje vokiškoji pavardė būtų galėjusi duoti tokį kiekį asmenvardžių ir vietovardžių. Taigi Pykys lietuviui reiškęs supykstantį žmogų.
Navininkų kaimo broliai Pykiai buvo mūsų krašte garsūs savamoksliai liaudies muzikantai.
Plikūnas – patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Plikis, Plikys. Taip galėjo būti pravardžiuojami neturtingi, nuskurdę, “pliki” žmonės. Žinoma ir gimininga pavardė Plikutis bei Plikavičius (raštinės padarinys).
Pliodaris – iš rusų Vardo Fiodor. Dzūkai nemokėdami tokių garsų samplaikos ištarti ėmė vadinti žmogų Pliodariu.
Ponukas – taip dzūkų buvęs pravardžiuojamas į ponus pretenduojantis, poniškų manierų besilaikąs, žmogus. Yra ir gretima pavardė Ponelis. Panašaus turinio yra Lietuvoje žinoma pavardė Panãvas, iš būdvardžio panavas “ponãvas, poniškas”. Žinomas jos turėtojas yra poetas Petras Panãvas.
Poskevičius – raštinėje išvestas iš Poska (sl. Pasjko “Povilas”). Yra ir antras Poskos variantas – tai Poška (lietuvių rašytojas poetas) – iš sl. Paško. Kitos giminingos pavardės: Poškaitis (Kazys Poškaitis – lietuvių choreografas, choreografinio žodyno tvarkytojas), Poškis, Poškys, Poškus bei Poškauskas, Poškevičius, ar pas mus net Sposkevičius.
Prabulis – greičiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. liet. prieveiksmį prabuliu “iš užpakalio per terpkojį” (LPŽ).
Žinomas pavardės turėtojas buvo Vytautas Prabulis – kovotojas už Lietuvos laisvę, partizanas, pabėgęs į Lenkiją ir norėjęs pasitraukti į Vakarus, tačiau 1949 m. gruodžio 13 d. apsuptas lenkų saugumiečių žuvo bunkeryje Šlynakiemio kaime kartu su Jonu Krikščiūnu (palaiadoti Suvalkuose, kapas nežinomas, kapinėse yra jiems skirtas tik simboliškas kapas).
Prakapas – iš krikšto vardo baltarusiškos formos Prokopij. Artimiausi giminaičiai: Prakapa, Prakapaitis bei Prakapavičius.
Praleika – veikiausiai iš krikštavardžio formos Fralenka (LPŽ).
Pranulis – patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Pranas (plg. Jonulis, Vinculis).
Puniškis – greičiausiai sietinas su vietovardžiu (žr.) Punia (taip buvo vadinama ir Punsko gyvenvietė) ir galėjęs reikšti Punios ar jos apylinkių gyventoją. Gimininga pavardė yra Punis – bene pravardinės darybos pavardė, sietina su veiksmažodžiu punyti “godžiai ėsti, ryti; mušti, pešti”. Taip buvęs pramintas ėdrus, valgus žmogus ar gal peštukas.
Puzauskas – esanti suslavinta forma iš pavardės Puzas, kuri sietina su liet. puzenti godžiai valgyti, kimšti”. Giminingos pavardės: Puza, Puzelis,Puzėnas, bei Pusauskis.
Račius – mūsų krašte neretai aptinkama pavardė. Ji turi savo apeliatyvą račius “ratų dirbėjas” (žr. Ročkos). Lenkų raštinė pateikia šios pavardės kitą formą – Racis (suprask – Racys). Toks buvo Seimų ir Punsko dzūkuose vartojamas antrinis šios pavardės variantas, plg. Bliūdžius ir Bliūdys. Iš čia ilgainiui atsirado ir suslavintoji forma – Racevičius. Žinomi ir kiti šios pavardės variantai: Racius, Racka, Rackaitis, Rackus, Račailis, Račaitis, Račalis, Račas, Račyla, Račis, Račys, Račiūga, Račiuikaitis, Račiukas, Račiulaitis, Račiunas (per klaidą), Račiūnas, Račiuvaitis, Račka, Račkaitis, Račkelis, Račkis, Račkus bei Rackauskas, Rackevičius, Račelauskas, Račevičius, Račylkauskas, račinskas, Račkauskas.
Radvila – yra sudurtinis vardažodis. Jį sudaro dvi šaknys: rad– iš rasti (rado) ir vil-, kurią galima sieti su veiksmmažoodžiu viltis “tikėtis, turėti vilties”. Lietuvių kalboje yra ir daiktavardis radvila “rastinukas, rastas vaikas”.
Šalia pavardės moteriškosios formos yra žinoma ir vyriškoji forma – Radvilas, bei jos suslavintoji forma Radvilavičius. Pas mus gyvoji kalba dar prisilaiko pirmos formos, o raštinė visur perša suslavintą vedinį.
Su šia giminingos pavardės esti ir Radzvila bei Radžvilas.
Ši pavardė populiari ir Lenkijoje (rašytoja Barbara Radziwiłłówna) bei Baltarusijoje.
Ratys – ratų meistras (žr. Račius).
Radzevičius – veikiausiai pavardės Radys suslavinta forma.
Radvilavičius – suslavinta forma iš Radvila.
Radžiūnas – patroniminės priesagos vedinys iš asmenvardžio Radys (žr. Radzevičius).
Ragelis – tai patroniminė (iš tėvo sūnui pavadinti) pavardė. Pirmoji jos forma buvo Ragas. Pradžioje turėjęs būti pravardžiuojamas galbūt kieto charakterio ar šykštus žmogus. Šio tipo pavardžių mūsų kalboje gausu: Ragainis, Ragaitis, Ragaišius, Ragėnas, Ragina, Raginaitis, Raginė, Raginis, Ragulis, Raguotis, Ragutis, bei suslavintos formos: Ragaliauskas (priesaga –el– dzūkų tarmėje išvirtusi į –al-), Ragalinskas, Ragalskas, Ragalskis, Ragauskas, Ragavičius, Rageliavičius (iš Ragelis), Ragelskis (iš Ragelis), Ragevičius, Ragickas, Raginskas, Raguckas (iš Ragutis), Ragulevičius, Raguliauskas, Ragulskas, Ragulskis.
Ramanauskas – kilusi iš krikštavardžio Ramonas. Tai labai populiari pavardė slavų kraštuose (Romanowski).
Šia pavarde žymersnis asmuo – kun. Ramanauskas, buvęs Punsko parapijos klebonas.
Rantelis – nėra plačiai paplitusi pavardė, tačiau mūsų krašte žinoma. Ją galima sieti su liet. daiktavardžiu rantas “įpjova”. Tai būtų pravardinė pavardė. Šiame krašte pažįstamas priesagos –elis vedinio kirčio atkėlimas į šaknį (plg. Birgelis, Bubelis, Skustelis) rodytų taip pravardžiuojamą žmogų buvus nagingumu nepasižymintį meistrą.
Rėkus – siejama su liet. veiksmamžodžiu rėkti ar būdvardžiu rėkùs “daug rėkalojantis”.
Remindavičius – neaiškios kilmės suslavinta forma.
Rentelis – LPŽ autoriai skuba pabrėžti, kad tai skolinys iš vokiečių Rentel. Tačiau esamos aplinkinės pavardės: Rentas, Rentys leidžia visas jas sieti su liet. daiktavardžiu renta “tuščiakalbis žmogus” arba veiksmažodžiu rentauti “niekus kalbėti, taukšti”. Tai būtų priesagos –elis vedinys. Dėl kirčiuotos šaknies žr. Rantelis.
Rioglys – iš liet. rioglinti „nerangiai eiti, vilktis“. Ši pavardė Lenkijoje yra aptinkama Seinų parapijoje.
Rugienis –iš Rugys.
Ruginskas – suslavinta iš Rugys.
Rupinskas – suslavinta iš Rupys.
Sakavičius – jau suslavinta pavardės forma. Jos pirmtakas turėjo būti Sakas, sietinas su liet. daiktavardžiu sakai “medžių derva”. Kitos artimos pavardės: Sakelas, Sakelis, Sakėnas, Sakonis, Sakuotis, Sakutis…
Saladuonis – yra dvikamienė pavardė. Antrasis dėmuo sietinas su duona, pirmasis su saladynai nuo alaus ir degtinės darymo atlikę tirščiai, žlaugtai” arba saladynis “salstelėjęs, suzmekęs”. Saladuoniu galėję būti pavadinti žmonės, valgę prastą duoną.
Saladuonio pavarde buvo paskutinis Vižainio parapijos, Eišeriškių kaimo žmogus, kuris XX a. aštuntame dešimtmetyje dar kalbėjo lietuviškai.
Samulevičius – pavardės forma, raštinėje suslavinta iš pavardės Samulis, kuri savo ruožtu yra priesagos –ul– vedinys iš pavardės Samas (greičiausiai liet. trumpinys iš krikšto vardo Samuelis.
Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė – Kanadoje gyvenantis Punsko krašto auklėtinis Valdas Samulevičius-Samonis, mokslų daktaras, tarptautinių politinių santykių specialistas.
Sanavaitis – yra sudzūkinta aiškiai pravardinė pavardė, kilusi iš Senavaitis (senavaitis “pareigų netekęs buvęs vaitas, kitaip viršaitis ar gal seniūnas”). Mūsų krašte ši pravardė ir išliko pavarde. Žinomos giminingos pavardės Sanvaitis ir Senvaitis.
Julius Senvaitis – Lietuvos karo bėglys, apsistojęs vakarinėje Lenkijoje. 1956 m. kilus Poznanėje riaušėms, jis buvo aktyvus dalyvis, vienas iš tų, kurie pagrobė atakuojantį tanką ir kovojo prieš lenkų armiją. Būtų sausai nusikepę, nes vėliau išlipo ir pabėgo, tačiau jį kaip įvykių herojų nufilmavo vakarų žurnalistai ir rodė per savo televiziją. Tuo būdu atsekė jį lenkų saugumas ir nuteisė 25-eriems metams kalėti. Grįžęs iš kalėjimo nerado nei žmonos, nei dukros. Gyvenimą baigė skurde. Globojo Dariaus ir Girėno paminklą jų tragiškos žūties vietoje – Pščelnike (buvusiame Soldine).
Sankauskas – tai slaviška pavardės forma. Lietuviškos formos – Sankūnas, Sankus.
Savickas – iš lenk. Sawicki ar brus. Savickij.
Savulis – būsianti bene patroniminės priesagos –ul– pavardė iš Savas. Ši pavardė į mūsų kraštą pateko pokario metais iš Vištyčio apylinkių drauge su karo bėgliais. Artimos pavardės: Savukas, Savukynas, Savulionis, Savulka.
Senda – LPŽ autorių teigimu yra neaiškios kilmės. Dzūkai ją taria Sanda. Gal tai vokiškos kilmės, plg. vok. senden „siųsti“.
Severinas – iš krikšto vardo Severinas.
Simonaitis – tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Simonas. Iš jo trumpinio Simas turime pavardes Simaitis, Simutis ir pan.
Į Punsko parapiją ši pavardė atkeliavo su kunigu ir žymiu Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėju Motiejumi Simonaičiu (1860 – 1922) – kuris čia ilgus metus apaštalavo.
Gimė Puodžiškės kaime (dabartinio Lazdijų rajono Kučiūnų seniūnijoje). Baigė Seinų kunigų seminariją. 1899 m. paskirtas Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonu, pakeisdamas nusenusį Simoną Norkų-Narkevičių. Kartu ėjo dvylikos gretimų parapijų dekano pareigas. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, bažnyčioje įrengė ąžuolinį neogotikinį altorių, kurio Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero skulptūros buvo pagamintos Prancūzijoje. Kunigo pastangomis aikštė priešais bažnyčią buvo išgrįsta akmenimis.
1908 metai buvo ypatingi Punsko parapijos gyvenime. Dalis parapijiečių nusprendė atsiskirti ir toliau melstis Beceilų bažnyčioje. Kunigas Simonaitis pritarė tokiam žingsniui, dovanojo naujai parapijai bažnyčios inventorių. Po paskutinį kartą vykusių pamaldų punskiečiai palydėjo išeinančius iki būsimos parapijos ribų, o besijaučiantys lenkais nuėjo toliau Beceilų link. Po to Motiejus Simonaitis pradėjo sakyti pamokslus tik lietuviškai.
Simonaitis agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangomis susikūrė Vartotojų kooperatyvas “Dzūkas”, įsisteigė vysk. M. Valančiaus propaguojama Blaivybės draugija. Kunigas buvo linksmo būdo, žmonių mėgiamas ir gerbiamas. 1906 m. gruodžio 16 d. įkuriama “Žiburio” organizaciją. Skyriaus, o jame įsiregistravo 76 žmonės, pirmininku išrenkamas Motiejus Simonaitis. Jis Punske atidaro knygyną, moko aplinkinių kaimų gyventojus ūkininkauti.
1917 metais buvo Suvalkų apskrities delegatu Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. Grįžęs iš Vilniaus, kartu su bendraminčiais (žr.) Petru Pacenka ir Kazimieru Mielkumi 1919 m. lapkričio 15 d. valstiečių mitingo metu skelbia apie lietuviško Punsko valsčiaus įkūrimą. Lenkams užgrobus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą ir lietuviška veikla užgeso.
Kunigas toliau liko dirbti sielovados darbą Punsko parapijoje ir prašė žmonių melstis. Netrukus lenkų administracinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas. Grįžo labai prislėgtas, sirguliavo ir 1922 metais mirė.
Sinkevičius – tai slaviškoji pavardės forma, kilusi iš krikštavardžio Sinkus. Atitinkamos lietuviškos pavardžių formos: Sinkonis, Sinkūnas, Sinkus, Sinkuvas…
Skirkevičius – yra suslavinta Skirkos pavardė. Skirka buvęs kompanijų nemėgstantis žmogus, plg. skyrus “vienišius, draugų nemėgstantis”. Pavardėje esanti pejoratyvinė priesaga –k– rodo menkinamąjį požiūrį į tokius draugų besišalinančius žmones.
Artimos pavardės: Skirgaila (dvikamienis asmenvardis skir-gaila, (žr. Skirkevičius, anrasis dėmuo sietinas u sen. liet. gailas “stiprus”), Skirgailas, Skirys, Skyris, Skirius, Skyrius, Skirkus, skirmantas, Skyrus, Skirutis…
Skripka – pravardinė pavardė, sudaryta iš liet. vartojamo slavizmo skripka “smuikas”. Mūsų tarmėje žodis skripka reiškia dar įkyrų žmogų. Šitaip įvardinta mėgstantį griežti nervais.
Spalviongiausia šią pavardę paveldėjusi asmenybė yra Algirdas Skripka, ilgametis Lenkijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos pirmininkas, ilgametis Seinų apskrities administracijos darbuotojas, WSTW (Vaivadijos kaimo transporto bendrovės) ilgametis direktorius, Lietuvių namų Seinuose statybos komiteto pirmininkas, Šv. Kazimiero draugijos valdybos Seinuose narys.
Skùstelis – asmenvardis sietinas su veiksmažodžiu skusti “dalgiu menkus javus skabyti”. Taip įvardinta nepasiturintį ūkininką. Tai pabrėžia ir į šaknį iš priesagos atkeltas kirtis.
Slapikas – tai vėlgi pravardinė pavardė, sietina su liet. daiktavardžiu slapikas “slapta išperėtas viščiukas; slapukas, kas vengia viešumos, slapstosi nuo kitų”. Tokia pravardė rodo, kad žmonės įtariai žiūrėdavę į uždaro būdo kaimyną.
Slavėnas – patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Slava, Slavys, Slavas (LPŽ), kurie sietini su asmenvardžiu Slavas. Šalia šios pavardės vyriškosios formos žinoma ir moteriškosios formos pavardė Slavėna.
Kitos artimos pavardės: Slavynas – patroniminės priesagos –yn– vedinys, Slavikas, Slavykas bei Slavikauskas, Slavinskas.
Slovickas – iš lenk. Sławicki.
Slovikas – iš lenk. Sławik.
Stanelis – patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardžių Stanis ar Stanys, kurios yra trumpiniai iš slavų krikštavardžio Stanislovas.
Stanislovaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Stanislovas.
Stankevičius – yra gimininga pavardė su Stanaičiu ar Staneliu, tik ji nuėjo kiek ilgesnį raidos kelią. Kilusi iš to pačio krikštavardžio Stanislovas trumpinio Stanys. Vėliau gavusi pejoratyvinę priesagą –k– sudarė naują asmenvardį Stankus. Pastaroji lenkakalbėje kanceliarijoje ir gavo galutinę pavardės formą.
Staselis – yra patroniminės priesagos –el- vedinys iš vardo Stasys. Mūsų kraštye žinoma tarminė pavardės forma – Stasalis.
Staskevičius – esanti pavardė, nuėjusi tuo pačiu raidos keliu, kaip ir Stankevičius. Išriedėjusi iš vardo formos Stasys, laikui bėgant įgavo pejoratyvinę priesagą –k-, sudarydama naujadarą Staskus. Ši ilgainiui perėjusi per kanceliarijos mašiną išėjo nauju produktu, ir turime Staskevičių.
Šalia Stasio buvo ir gretima forma Stašys. Iš Jos ir kilo gretimų pavardžių virtinė: Stašionis, Stašis, Stašys, Stašiskis, Stašiulis, Stašiūnas Stašius, Staška, Staškis, Staškonis, Staškūnas, Staškus, bei Stašinskas, Staškauskas, Staškevičius.
Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra mkt. Jonas Staskevičius, Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.
Stepanauskas – suslavinta iš Steponas.
Stepanavičius – suslavinta iš Steponas.
Stoskeliūnas – yra gan sudėtinga pavardė. Gimininga ji su visomis pavardėmis, kilusiomis iš krikštavardžio Stanislovas ar jo trumpinio Stanys bei Stasys. Tačiau šie vardai lietuvių kalbos tarmėse turėjo dvejopą šaknį: šalia minėtųjų buvo dar ir Stonys bei Stosys. Pastaroji asmenvardžio forma ir sudarė analizuojamos pavardės šaknį. Ilgainiui čia prisišliejo priesaga –k-, ir atsirado naujas asmenvardis – Stoskus. Stoskaus sūnus ir gavo pavardę Stoskelis, o šio sūnus buvo vadinamas Stoskeliūnu. Taigi ši pavardė esanti ketvirtos kartos ir turi tris priesagas: pejoratyvinę –k– ir dvi patronimines –el–(i)ūn-.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punsko licėjaus mokytojas ir visuomenės veikėjas Jonas Stoskeliūnas, baigęs prieš karą lituanistiką Kauno VD universitete. Prieš karą dirbo Alytaus vidurinėje mokykloje, po karo mokytojavo Elko, Suvalkų ir Punsko vidurinėse mokyklose.
Suraučius – yra, matyt, aplietuvinta pavardė, atėjusi, veikiausiai, iš baltarusių kalboje žinomo asmenvardžio Suravec, Suraucau rus. Surovec – LPŽ.
Mūsų krašte pokario metais buvo gerai pažįstamas Lenkijoje (Slavno miestelyje) apsigyvenęs Lietuvos patriotas Antanas Suraučius (1919 m. gruodžio 27 d. JAV – 2006 m. birželio 27 d. Slupske, Lenkija) – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, mokytojas, publicistas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.
Iš Amerikos šeimai grįžus į Lietuvą, baigė lietuvišką gimnaziją, 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams atplėšus Druskininkus nuo Lietuvos, organizavo ten lietuviškas mokyklas. 1942 m. studijas univesitete nutraukė.
Nuo 1944 metų partizanų, kovojančių prieš Raudonąją Armiją, gretose. 1945 m. rudenį kovoja Druskininkų-Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn., besiveržiant iš apsupties, buvo sunkiai sužeistas ir pateko į NKVD rankas. Buvo nuteistas mirti, vėliau ši bausmė pakeista į 25-erius metus lageryje. Kalėjo Komijoje – Abezėje ir Intoje. 1958 m. amnestuotas paliekant gyventi tremtyje. Pasinaudojęs motinos teise repatrijuoti į Lenkiją, apsigyveno vakarinėje jos dalyje. Neakivaizdiniu būdu baigė Gdansko universitetą, mokytojavo vidurinėse mokyklose.
Aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą, buvo Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Slupsko skyriaus įkūrimo iniciatoriumi. Ieškojo ir globojo lietuviškos kultūros Lenkijoje pėdsakus. Žlugus komunistiniam režimui šalyje, išleido keletą knygų apie gyvenimą ir kovas Lietuvoje.
O štai, atrodo, jo paties ranka rašyti ir Dainavio slapyvardžiu pasirašyti 2006-07-27 Suraučių pavardės aiškinimai.
“Savo visiškai neprofesionalia nuomone manau, kad pavadinimas susijęs su sūrumu (sūrumas savo ruožtu su druska). Nes Druskininkuose gana populiari pavardė Suraučius, tai tas sūrumas ne tik miesto pavadinime, bet ir gyventojų pavardėse atsispindi.
Bene žymiausia ir seniausia iš druskininkiečių giminių yra Suraučiai (lenk. Suroviec). Šios giminės protėviai yra minimi seniausiuose žinomuose Druskininkų kaimelį mininčiuose dokumentuose. Jei 17 a. dokum. pavardė dar rašoma – Surowczonis, tai vėlesniuose – 18 a. dokumentuose jau Surowiec. T. Narbutas, pasakodamas apie vieną liaudies gydytoją Surowiec’ą prisiminė, kad jį kaime vadino – Surutis (Sūrutis ). Šiuo metu giminė yra išplitusi Druskininkų apylinkėse ir nėra kaimo, kur nebūtų Suraučiaus, tačiau visų protėvis vienas – druskininkietis Jonas (sudariau genealogiją). Pvz., į Švendubrės kaimą Suraučius atsikėlė 18 a. pabaigoje, į Jaskonių kaimą 19 a. pradžioje ir t.t.
Pradžioje maniau, kad pavardė Suraučiai yra žinoma tik Druskininkuose ir apylinkėse. Bet, štai vartydamas 19 a. Ašmenos apylinkių RK bažnyčių civilinės būklės bylas, netikėtai, suradau vietinius valstiečius pavarde Surowiec.
Labai nustebau, kai tarp tos vietovės kaimų buvo ir gyvenvietė – Solemniki.
Šiap jau manoma, kad pavardė Suraučius yra pravardinės kilmės (gal tas, kas su druska kažką bendro turi, sūriai valgo ar sūrioje vietoje gyvena), tačiau, galbūt, Suraučius ar Suraučias senovėje galėjo reikšti ir tam tikrą druskininkų sluoksnį – mėsos produktų, maisto gamintojus – sūrintojus?
Štai 18 a. antros pusės, Liškiavos RKB civilinės būklės aktų bylose radau gyvenvietę – Posūriai, žinomas Vytauto dvaras – Posūriai (Poseur).”
Sutrinavičius – lenkakalbės kanceliarijos suslavinta pavardė, kurios šaknis sutr- sietina su liet. sutrà „netvarkingas, nešvarus, apsileidęs žmogus“.
Svetlauskas – suslavinta forma iš rus. svietlyj “šviesus”.
Šarka – iš liet. šarka.
Ščerbinskas – tai slavų (ukr., brus., lenk.) kilmės pavardė.
Šidlauskas – iš lenk. Szydłowski.
Šimčikas – lenkiškos darybos iš krikštavardžio Šimas.
Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.
Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.
Škarnulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš neaiškios šaknies škarn-. Greta žinoma ir moteriškoji pavardės forma – Škarna.
Šliaužys – yra pravardinė pavardė, sietina su lietuvių veiksmažodžiu šliaužti “rėplioti, repečkoti, eiti repečkom”.
Žymesnis šios pavardės nešiotojas yra Antanas Šliaužys – buvęs Punsko licėjaus mokytojas, kultūros veikėjas, estradinio ansamblio “Punia”, vokalinio merginų sambūrio “Ulbuonėlės” ir Punsko kulrūros namų suaugusių vokalinio sambūrio “Sūduva” įkūrėjas ir vadovas, laimėjęs daugelį konkursų, buvęs Punsko pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir Punsko muzikos mokyklos direktorius.
Kitas žinomas ta pavarde yra Jonas Šliaužys – Augustavo parapinės bažnyčios ilgametis vargoninkas.
Štukauskas – yra suslavinta forma, pirminė buvusi Štuka, sietina su lietuvių kalboje žinomu germanizmu Stück “gabalas; išdaiga”.
Šuliauskas – yra suslavinta forma, turinti ir giminaičių: Šulekas, Šuliakas. Jie sietini su germanizmu Schule “mokykla”. Tokią pavardę galėjo gauti žmonės kuo nors susiję su mokykla, pvz. ten dirbę sargu ar pan.
Šuminskas – yra slaviškos kilmės pavardė, sietina su brus., rus. šum ar lk. szum “triukšmas”.
Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Antanas Šuminskas – kunigas, buvęs Punsko parapijos klebonas, miręs 1967 m.
Šuščevičius – taip pat veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietinasu liet. šiušis ar šiūšis “kas apsileidęs, susivėlęs, nesusišukavęs”. Toji pavardės forma bus kilusi iš liet. daiktavardžio šuščius “apsileidėlis”.
Talaišis – yra tikriausiai iškreipta ir sutarminta pavardės forma. Ją LPŽ autoriai gretina su pavarde Toleišis, plg. Toleika, Toleikis, Tolenis, Toliliūnas, Tolišaitis, Tolišis, Tolišius, Toliūnas, Toliušis, Toliūšius, Tolušas, Tolušis, Tolutis… Reikia manyti, kad Talaišis reiškia atokiau nuo kaimo gyvenantį žmogų.
Talandis – veikiausiai sietinas su liet. veiksmmažodžiu talanduoti “karailiuoti, pakabintam vėjyje siūbuoti”. Talandžiu galėjęs būti pravardžiuojamas nepastovaus charakterio žmogus.
Trečiokas – yra sietinas su liet. kelintiniu skaitvardžiu trečias. Trečioku buvęs vadinamas trečias šeimoje vaikas.
Tumelis – yra patroniminės priesagos –elis vedinys iš asmenvardžio Tumas, kuris savo ruožtu galėjęs atsirasti iš krikštavardžio Tomas. Tačiau galima jį sieti ir su liet. veiksmažodžiu tumėti “tirštėti” ar daiktavardžiu tumė “tirščiai”. Gal tai buvęs kažkuria prasme kietaširdis arba stiprios valios žmogus?
Kitos giminingos pavardės: Tumelaitis, Tūmelaitis, Tumelionis, Tūmelis, Tumelliūnas, Tumėnaitis, Tumenas, Tumėnas, Tumeikis bei Tumauskas, Tumavičius, Tumelevičius, Tumilevičius.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra statybos technikas Vitalis Tumelis, Suvalkų lietuvių kultūros veikėjas.
Urbanavičius – suslavinta iš Urbonas.
Urinas – pg. LPŽ ši pavardė galbūt kilusi iš Gurinas.
Urinavičius – suslavinta forma iš Urinas.
Uzdila – asmenvardis sietinas su dzūkų tarmėje išsaugotu veiksmažodžiu ùzdinti “žadinti; skatinti, raginti”. Veiksmažodis ùzdinti yra, matyt, labai senas, veikiausiai mus pasiekęs dar iš jotvių laikų, nes ir Lietuvoje mažai žinomas, gyvojoje kalboje aptinkamas tik Dzūkijoje (Varėna) ir Žemaitijoje (Kretinga).
Algis Uzdila, šio teksto autorius.
Šio veiksmamžodžio vedinys su priesaga –ila (plg. vaidila – 1 senovės lietuvių ir prūsų vyresnysis dvasininkas, žynys, 2. aktorius, vaidintojas, 3. lietuvių ir prūsų dainininkas, kanklininkas; kas skelbia kokią idėją, šauklys) rodo veikėją, turėjusį reikšti visuomenės organizatorių, žadintoją, šauklį kovai, todėl šitaip įvardinta žmogų, buvusį sumanų, kilmingąjį asmenį, visuomenės aktyvų narį, organizavusį krašto gynybą nuo kryžiuočių. Šitai patvirtintų ir Kaukaze aptinkamas žodis uzdènis 1. feodalinio Dagestano (autonominė respublika, įeinanti į Rusijos Federaciją, turkų dağ „kalnas“, persų stan „šalis“) laisvasis valstietis, 2. feodalinės Kabardos ir Adygėjos (Rusijos Federacijos autonominė respublika) bajoras“. Jotvišką pavardės kilmę rodytų ir šio asmenvardžio ištakos, esančios senojoje Jotvos teritorijoje.
Veiksmažodžio ùzdinti reikšmę patvirtina ir slavų išsaugota su baltais bendra šaknis, nors veiksmažodžio reikšmė yra ten susiaurėjusi ir iškreipta. Rusų uzditj, lenkų uzdać „žaboti“ (tik pažabotą arklį galima valdyti ir žadinti darbui), taip pat rusų ir lenkų uzda „apynasris, brizgilas“, bei lenk. wyuzdany „nesusivaldantis, nežabotas (išžabotas, išsižabojęs), nesuvaldomas; ištvirkęs, pasileidęs“.
Žymesni šia pavarde žmonės yra:
Ryškiausią šia pavarde atstovą turime to paties giminės kamieno atplaišą – profesorių habilituotą daktarą Vytautą Juozą Uzdilą – pedagogą, Vilniaus pedagoginio instituto, vėliau – Vilniaus pedagoginio universiteto ir pagaliau Vilniaus edukologinio universiteto dėstytoją, daugelio mokslinių knygų ir straipsnių autorių, plačiai tyrinėjantį šeimos modelius ir jų likimus bei avo giminės kiltį.
Juozas Uzdila – inžinierius, Gdansko lietuvių vieuomenės veikėjas, Lietuvių bendruomenėsGdansko skyriaus ilgametis pirmininkas.
Vaicekauskas – yra lenkiškos kilmės ir darybos pavardė, kilusi iš daiktavardžio Wojciech “Vaitiekus”.
Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vaicekauskas – Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos pirmininkas, Seinų “Žiburio” gimnazijos direktorius.
Vaičiulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš asmenvardžio Vaičius, kuris savo ruožtu kilęs iš krikštavardžio Vaitiekus.
Jonas Vaičiulis – Suvalkų apskrities teismo prokuroras.
Jonas Vaičiulis – Punsko valsčiaus įstaigos sekretorius.
Vailionis – sietinas su liet. daiktavardžiu vailioti “trainioti, trinti”. Tai pravardinė pavardė. Taip galėjęs būti vadinamas nevalyvai dėvintis žmogus.
Vaina – sietina su liet. veiksmažodžiu vainoti “barti, kaltinti”. Plg. priežodį: Puodas katilą vainoja, kodėl dugnas jo juoduoja.
Šios pavardės ryškesnis atstovas yra Juozas Vaina – Suvalkų metalo dorojimo ir Suvalkų licėjaus mokytojas, ilgametis Punsko licėjaus mokytojas, Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos bendrasteigėjas (1957), visuomenės veikėjas, Punsko lietuvių kultūros namų pirmasis vedėjas, Punsko muziejaus įkūrėjas.
Jonas Vaina – Punsko licėjaus mokytojas, Punsko lietuvių kultūros namų direktorius, Kapelos “Klumpės” vadovas, visuomenės veikėjas.
Valenskas – būsianti slaviškos kilmės pavardė, plg. lenk. Wolański ir reiktų sieti su lenk. daiktavardžiu wola “valia”.
Valinčius – pavardė kilusi iš krikštavardžio Valentas.
Punsko krašte pasižymėjęs yra Vincas Valinčius – visuomenės veikėjas, savamokslis chorvedys.
Valukonis – yra patroniminės priesagos –onis vedinys iš vardažodžio Valukas (Valiukas). Giminingos pavardės: Valukynas bei Valiukevičius, Valukevičius.
Vasiliauskas – slaviškos kilmės pavardė (iš rus., brus., ukr. vardo Vasilij).
Vaškevičius – suslavinta iš (žr.) Vaškys.
Vaškys – dauguma šio tipo pavardžių veikiausiai yra kilę iš rytų slavų asmenvardžių, plg. rus. Васька, (plg. dar lenk. Waszkiewicz), tačiau kai kuriais atvejais neatmestina ir kita pavardės kilmė, kai šaknis vašk– gali būti sietina su liet. daiktavardžiu vaškas. Vaškiu galėjęs būti pravardžiuojamas žmogus, kuris laikęs bites ir pardavinėjęs vašką. Žinomos dar giminingos pavardės: Vaškaitis, Vaškas. Iš pavardžių Vaškas ar Vaškys kanceliarijoje atsirado suslavinta forma Vaškevičius.
Vavokas – Lietuvoje nesutinkama pavardė, greičiausiai iš lenk. Wowak.
Vaznelis – pavardė kilusi iš ankstesnės jos formos Vaznys, suteikiant jai patroniminę priesagą –elis. Ši sietina su lietuvių kalboje vartojamos svetimybės vaznys “teismo pasiuntinys”.
Vẽktorius – yra retos darybos pavardės pavyzdys. Sutinkami jo variantai: Vẽktaris ir Vẽkteris. Tokios pavardės sutinkamos tik apie Lazdijus ir Seinus. LPŽ autoriai linkę piršti jų germanišką kilmę ir lygina su pavardėmis Wächter (vok. wachen “budėti) ar Wechter.
Tačiau šios pavardės kilmę visiškai galima aiškinti ir lietuvių kalbos pagrindu: ištiktukas vekt “nusako: 1. staigų veiksmą; 2. atsitrenkimą; 3. sumikčiojimą” ar veiksmažodis vektelėti arba vekterėti “kiek sumiksėti” bei vekterti “stuktelėti, sukirsti”. Taigi Vektorius gali reikšti arba miksintį žmogų, arba peštuką, linkusį kirstis. Dėl priesagos –orius plg. giedorius, rūkorius. Ji atėjusi iš slavų kalbos, tačiau mūsų tarmėje labai gaji.
Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vektorius, Lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos ilgametis sekretorius, Seinų šv. Kazimiero draugijos pirmininkas.
Venslauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta iš lenk. vartojamo krikštavardžio Więcesław ar brus. Venceslav. Iš šio vardo trumpesnės lenk. formos Więcław ar brus. Venclav susidarė vardažodis Więcławski ar Venclavskij, iš kurių liet. kalboje atsirado Venslauskas, šalia giminingos formos Venclauskas (plg. Venclova).
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kreivėnų kaimo gyventojas Juozas Venslauskas, ilgametis Punsko kultūros namų saviveiklos dalyvis, talentingas saviveiklinis aktorius.
Veprauskas – sietinas su liet. vepris “paršelis, meitėlis” (žr. vietovardį Vepriai). Kanceliarijos išdarkyta pavardė iš Vepras.
Žymesnis šios pavardės atstovas buvo Punsko parapijos bažnyčioje kunigu dirbęs Virginijus Veprauskas, pas mus atkeliavęs iš Lietuvos.
Vydra – yra plačiai žinoma pavardė Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijojs, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Slavų kalbose vydra “ūdra”.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Jonas Vydra – Punsko pradinės mokyklos ir Punsko gimnazijos direktorius.
Viganauskas – sietina su lenk. pavarde Wyganowski ar Wygonowski.
Vilčiauskas – lenkų Wilczewski, lenkiškos darybos iš wilk “vilkas”.
Vilkelis – yra jau išvestinė pavardė su patronimine priesaga –elis. Pirminė buvusi Vilkas, sietina su liet, daiktavardžiu vilkas. Kitos artimos pavardės: Vilkė, Vilkeliškis, Vilkėnas, Vilkenis, Vilkinas, Vilkinis, Vilkis, Vilkys, Vilkišis, Vilkišius, Vilkiūnas, Vilkočius, Vilkončius, Vilkonis, Vilkūnas, Vilkuotis, Vilkus, Vilkutaitis…
Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra Algirdas Vilkelis, Lietuvių kultūros namų Seinuose direktorius.
Vinikaitis – patroniminės priesagos vedinys iš Vinikas, kuris reiškia vyndarį.
Vinikaitis buvo kuklus savamokslis didelių meninių gabumų žmogus, labiausiai į mūsų atminį įsirašęs žmogus, kuris kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai ir mielai vedžiodavo į Vygrių architektūrinį parką uižklydusius užsienio turistus.
Virbyla – turi keletą giminaičių: Virbila (plg. Vaitila), Virbilaitis. Jos sietinos su liet. virbas “rykštė, vytelė”. Gal tai buvęs žmogus, kuris iš vytelių pynęs krežius, pintines ir pan. Dėl iš slavų kalbų atėjusio panašaus žodžio verba “gluosnio šakelė” galėjo atsirasti ir gretimų pavardžių formų: Verbila, Verbyla…
Vyšniauskas – būsianti kanceliarijoje suslavinta pavardė iš ankstesnės formos Vyšnia ar Vyšnius “vyšnių augintojas ar prekiautojas”. Įdomu, kad šios pavardės formos LPŽ nepateikia. Ten randame tik kitas artimas pavardes: Višnarauskas, Višnerauskas, Vyšnerauskas, Vyšneveckas, Višnevskis, Višniakas, Vyšnevskis (plg. lenk. Wiśniewski). Pavardės su trumpuoju i šaknyje veikiausiai ir bus skolintinės iš slavų.
Vitkauskas – yra suslavinta pavardės forma iš Vitkus, kuri galėjusi šaknį gauti iš vardo Vytautas, Vitas, įgijusi pejoratyvinę priesagą –k-.
Žymiausias šios pavardės atstovas yra Romas Vitkauskas – Seinų apskrities sènatos (apskrities viršininko) pavaduotojas.
Zabarauskas – LPŽ šią pavardę sieja su lenk. Zaborowski ar rus. Zaborovskij. Tačiau visai galima ir kita – lietuviškoji pavardės kilmė. Gali tai būti kanceliarijoje suslavinta jotviška pavardė Zabaras. Tai juo labiau tikėtina, kad šiame krašte išlikęs kaimo vardas (žr.) Zabariškės ir turi apeliatyvą zabaras “žabaras”.
Zablackas – lietuviškai pasakius būtų Užubalis. Tai lenkiškosios darybos mūsų krašte prigijusi pavardė.
Zakaras – iš krikštavardžio Zacharas.
Zakarauskas – yra slaviškosios darybos pavardė, kildinama iš krikštavardžio Zacharas.
Zdanys – yra slaviškos kilmės pavardė (plg. lenk. Zdan, Zdancewicz, Zdaniewicz, Zdanowicz ar rus. Ždanov…
Šios pavardės paminėtinas atstovas yra iš Žvikelių kaimo kilęs kun. Romas Zdanys, Romoje gavęs teologijos mokslų daktarą, dėstęs Panevėžio kunigų seminarijoje, dirbęs Vilniaus kunigų seminarijoje rektoriaus pavaduotoju, ėjęs Vilniaus ir Panevėžio seminarijų teismų vyriausiojo teisėjo pareigas, buvęs Panevėžio kurijos kancleriu, šiuo metu sielovadoje darbuojasi Švaicarijoje.
Zelionis – Šios pavardės neaptiksime LPŽ. Ten rasime tik panašiai skambančių, bet gal kitą kilmę turinčių pavardžių: Zelenka, Zelianiakas, Zelianis, Zelianka, Zeliauskas, Zelionka… Jos (išskyrus pavardę Zelianis) gali būti slaviškos kilmės, išvestos iš šaknies lenk. zielony ar rus. zelionyj. Zelionis veikiausiai esantis paveldas iš jotvių kalbos, plg. Zabarauskas arba žr. gyvenvietę Zelva.
Zimnickas – iš lenk. Zimnicki.
Ryškiausi šios pavardės atstovai yra:
Petras Zimnickas – gydytojas, Suvalkų ligoninės vidaus ligų skyriaus ordinatorius;
Varšuvoje gyvenantis Darius Zimnickas – muzikos mokslų daktaras, kompozitorius.
Žalionis – labai tikėtina, kad tai jotviškos pavardės Zalys ar Zelys (žr. Zelionis) sulietuvintas variantas.
Žardeckas – yra kanceliarijos suslavinta pavardės forma, sietina su liet. daiktavardžiu žardas “iš karčių padarytas žaiginys linams ar žirniams džiovinti”.
Žebrauskas – iš pavardės Žebrys (žebras “murzinas žmogus”) kanceliarijos perdaryta pavardė. Yra žinomas ir kitas šios šaknies lietuviškas patroniminės priesagos –ūn– vedinys: Žebriūnas.
Žėkus – veikiausiai galūninis vedinys iš liet. daiktavardžio žėkas “judrus naktinis vabalas, žygas”. Tai būtų judrus, darbe ar žygyje spartus žmogus. Tokią išvadą paremtų ir kita panašios logikos pavardė – Žygas. Tačiau negalima atmesti dar kitos prielaidos, kad ši pavardė kilusi iš skolinio žėkas “žirnis”. Tuomet būtų ji mūsų krašte atneštinė pavardė, nes tokio skolinio žirniui nusakyti mūsų tarmė nevartoja. Kad ši pavardė gali būti nuo žėkus “mokinys” (LPŽ), bent mūsų kraštui būtų sunkiai priimtina išvada, kadangi tokia prasme šio žodžio čia nieks nevartoja.
Kitos giminingos pavardės: Žekaitis, Žekas, Žekys, Žeknis, Žeknys, Žekonis, Žėkonis, Žėkajuris bei Žėkauskas, Žekevičius, Žėkevičius.
Žievys – sietinas su liet. daiktavardžiu žievė.Gretima yra ir netaisyklingai užrašyta pavardė Žievis. Ta pavarde Punsko parapija turėjo kleboną Antaną Žievį.
Žilinskas – yra veikiausiai suslavinta pavardės forma iš Žilys ar vėliau Žilionis, kurios sietinos su liet. būdvardžiu žilas.
Žukauskas – yra slaviškos darybos pavardė, kildinama iš žuk “vabalas”. Lietuviškas atitikmuo galbūt būtų Žygas ar Žėkus.
Ką sako mūsų pavardės
Straipsnyje aptariamos Seinų krašto lietuviškai kalbančių gyventojų pavardės, kurios neabejotinai yra lietuvių kalbos produktas, ir tik labai retais atvejais galime aptikti iš svetur pasiskolintų ar parsineštinių svetimkalbių pavardžių. Nors autorius stengėsi pateikti kuo daugiau asmenvardžių, tačiau neturint visuotinio gyventojų sąrašo sunku buvo surinkti medžiagą ir ko nors neapleisti. Šaltiniais pasitarnavo Punsko, Seinų ir Suvalkų miesto bei apskrities, ar net ir Balstogės miesto, telefonų abonementų knygose pateikti sąrašai, tai vis dėlto nemažą dalį vardyno teko papildyti remiantis atmintimi.
Pavardės kalbos mokslo požiūriu yra įdomus dalykas. Jeigu lietuviški vardai yra labai seni, tai pavardės mūsų krašte formavosi, palyginti, ne taip seniai (dauguma jų nusistovėjo tiktai XVII-XVIII amžiais). Žymiai senesnės yra tik tos pavardės, kurios kilo iš senųjų, šiandien jau nevartojamų, vardų ar tiesiog pravardžių. Kad šios rūšies asmenvardžiai yra naujesnis – antrinis – produktas, rodo pati sąvokos įvarda – juk pavardė yra tai, kas eina po vardo. Dėl naujumo lengviau galima suvokti jų kilmę. Jeigu vardus gauname užgimę, tai pavardės yra paveldimos iš vyriškosios giminės pagal iš anų laikų atėjusią pažymėtą kokią asmens savybę – tėvo vardą, amatą, gyvenamąją vietą, kokią pastebėtą savybę, ir pan. Todėl jos žymia dalimi padeda atsekti senąją mūsų protėvių padėtį visuomenėje.
Lietuvos istorija pavardžių formavimosi tarpsniu nebuvo savarankiška. Nebuvus nepriklausomos valstybės, Lietuvoje tuo metu neturėta ir kanceliarijos sava kalba. Neskaitant anksčiau vyravusios senovinės slavų cerkvės ar lotynų kalbos, po Liublino unijos visoje valstybėje spėjo įsigalėti lenkiškoji raštvedyba, dar vėliau – vokiškoji (ypač Mažosios Lietuvos, kitaip sakant Karaliaučiaus ir Klaipėdos, krašte) ir pagaliau, dėl kaimynų (Rusijos, Vokietijos ir Austrijos) įvykdytų grobčių – Lietuvoje įsigali rusiškoji kanceliarija. Ir dėl šito žymia dalimi lietuviškos pavardės buvo visaip iškraipomos. O artimai bendraujant su atneštinėmis kalbomis, neretai ir pavardžių darybai turėjo įtakos lietuvių kalboje įsigalėjęs svetimų kalbų pagrindu susiformavęs žargonas. Taigi tokia pavardžių forma, kokia ir šiuo metu Lenkijoje yra oficialiai vartojama, dėl raštininkų menkos nuovokos praradusi yra savo etimologiją. Ir tik gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytos formos yra žymiai arčiau tiesos ir dar leidžia kalbėti apie jų kilmę. Štai kodėl, siekiant atskleisti pavardžių kilmę, šiuo straipsniu bandoma prisikasti prie tų aplinkybių, kurios yra įamžintos mūsų vardyne.
Autorius siūlo platesniam skaitytojų ratui susidomėti, ką sako apie mūsų protėvių praeitį gyvojoje kalboje išsaugotos pavardės.
Štai pluoštelis po Punsko-Seinų krašto laukus išbarstytų vietovardžių, kurie rodo, kaip toji žemė, kuri mus penėjo, buvo mums artima ir kaip ją labai mylėjome. Kalneliai, pievos, balos ar miškeliai buvo tartum mūsų šeimos nariai, po visų sunkių dienos darbų drauge susėsdavę už bendro stalo. Jie negalėjo neturėti vardų, nes tie laukai buvo mūsų sudvasinti artimi bičiuliai.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Akinė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardą gavusi nuo kelių vandens atavarų, vadinamų akimis.
Akinės kalnas – kalva Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Jo papėdėje esanti Akinės bala, nuo kurios ir šalimais iškilusi kalva gavo vardą.
Alksnikalnis – kitados alksniais apaugęs kalnas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Apskritabalė (dz. Apskricabalэ) – bala Vilkapėdžių kaime. Vardas rodo jos apskritą formą.
Apšabalė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, (žr.) Apšakalnio papėdėje. Vardą bus gavusi nuo šalia stūksančio iškilaus kalno.
Apšakalnis – kalnas Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Apie jį pasakojama legenda, kad šį kalną Vytauto kareiviai supylę kepurėmis. O taip iš tikrųjų jotvingiai epušę vadinę apse, kuri sulietuvintai ėmė skambėti apšė. Todėl kalno vardas rodytų čia kitados augus epušes, arba dzūkiškai tariant drebules.
Augytinio Bala – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Ši bala buvo suteikta augytiniam.
Aukštabalė – bala Navininkų kaime. Vardą gavusi nuo pakilesnės vietos.
Aukštatrakė – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje, 173,6 m v.j.p.
Aukštojis – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje, 167,4 m v.j.p.
Aukštuobalė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Barsukakalnis (Barsukalnis) – kalnas Giluišgiryje. Vardas rodo, kad čia veisęsi barsukai “opšrai”. Tame kalne augęs medis, kuriame įkelta buvo stebuklingoji Švč. Mergelės Marijos koplytėlė.
Batvyniškė – bala Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo balą priklausius Batvinskui.
Bendrovė – bala Žvieklių kaime, Punsko valsčiuje, kurioje kitados buvusios bendros kaimo ganyklos.
Berkiškė – laukas Paliūnų kaime, Punsko valsčiuje.
Beržabalė – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Beržynabalė – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardą gav o nuo čia augusių beržų.
Beržynėlis – lapuočių miškelis Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje.Burdino laukai – laukas Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje. Laukai kiotados priklausė Burdinui.
Bieluškė – pieva, bala Paliūnų kaime.
Blažakalnis – iškilesnė kalva Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės, taip galėjęs būti pavadintas nuo savininko Blažio.
Algis Uzdila
Bobkalnis – žr. Sesko aukštumos.
Bokštakalnis – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Brokakalnis – kalnas Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.
Bruneikiškė – bala Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo gbyvenus čia Bruneikai.
Budzeikų Balukė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Varde užfiksuota buvusi nuosavybė.
Buivis – ežerėlis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.
Čirlioniškė – laukas Klevų kaime, Seinų valsčiuje, kitados priklausęs Čirlioniui.
Daržai – laukas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Degusėlis – balaitė Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Degusys – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Didbalė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Ši bala, lyginant su kitomis aplinkinėmis buvo gerokai didesnė, iš čia ir jos vardas.
Didijas (dz. Dzidzijas) – bala Navininkų kaime.
Didysis – kalnasŽvikelių kaime, išsiskiriantis savo aukštumu.
Dvijokėliai – dvi nedidelės balos viena šalia kitos, sujungtos trumpu grioviu. Ši dviguba bala ir gavo Dvijokėlių vardą.
Dzalkai – bala Kampuočių kaime, miškas Trakiškių ir durpynas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Matyt, ši žemė buvo suskirstyta sklypais ir išdalinta kaimui. Vardas nėra senas.
Dziedališkė – miškelis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Kitados priklausęs Dziedaliko pavardę gyvenusiajm žmogui.
Egliaraistis (dz. Aglaraiscis) – bala Navininkų kaime. Prieš melioracijas buvo čia eglėmis apaugęs raistas.
Eglynbalė – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje. Tai bala, kurioje augęs eglynėlis.
Ežerėlis užaugęs ežerėlis Taurusiškių kaime, Punsko valsčiuje.
Galutinė – laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Geležinė – basla Paliūnų kaime. Po lietaus vanduo apsitraukia ruda plėvele.
Giluišgiris – kitados buvusi giria, šiandien jau tik miškas Giluišių kaime, Punsko valsčiuje, esaantis kaimynystėje su Kreivėnų kaimu. Vardą gavęs nuo Giluišio ežero, o gal ir nuo Giluišių kaimo, kadangi dar kartais pasakoma Giluišių giria, ar jau naujau net ir Kreivėngiris.
Gyvatbalė (dz. Gyvacbalė) – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Balą taip pavadinta, nes čia seniau veisėsi ir plaukiojo gyvatės.
Gyvatkalnis (dz. Gyvackalnis) – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardą gavo nuo papėdėje esančios Gyvatbalės.
Gojus – miškelis Vaitakiemio ir Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje.
Grumodiškė – laukas Budzisko kaime, Šipliškių valsčiuje.
Guros – giria Užukalnių kaime, Būdviečio apylinkėje, Lietuvoje.
Ilgūnė (Ilgojis) – balų durpynas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Išdagai – kalnas Budzisko kaime, Šipliškių valsčiuje.
Jievaras – kalnas Trakiškių kaime, Punsko valsčiuje.
Jiezdabalė – bala Trakiškių kaime, Punsko valsčiuje.
Kamšos – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Kapinynėlis – laukas Vaitakiemio kaime, Punsko valsčiuje. Kaimo atminty išlikę, kad buvusios čia kapinės.
Kapitonbalė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Karčemnas Daržas – laukas, kur kitados buvo įkurta karčema.
Kartuviakalnis – kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Dėl vardo žr. Kartuvių Kalnas.
Kartuvių Kalnas – kalnas Raistinių, Valinčių ir Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Apie jį vietos gyventojai pasakoja, kad ten buvo kariami 1863 metų sukilėliai.
Kavelskas Daržas – laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje, kitados priklausęs Kavelskui.
Klevaitis – (žr.) ežeras Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Krankliabalė – didelė ir ilga bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Čia, kažkodėl, kiekvieną rudenį rinkdavosi į būrius krankliai. Kai bala buvo numelioruota ir sukultūrinta, ir tie krankliai iš čia dingo. Tik vardas išliko, primenantis čia besibūriavusius paukščius.
Krankliabalukė – bala Kreivėnų kaime, Krankliabalės įlanka, bet ežios atskirta ir priklausanti kitam ūkininkui.
Krūsniakalnis – kalnas Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo buvus čia akmeningą vietą.
Kubilynas – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.
Kulniabalė – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.
Kumiabalė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.
Kupstinė – kupstų priaugusi bala Žvikelių kaime.
Kvajynėlis – mažas pušynėlis Žvikelių kaime.
Lankos – pievos prie upės Žvikelių kaime.
Laužas – balos ir kalnelio vardas Žvikelių kaime.
Lieptaplynė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Mergabalė – bala Vilkapėdžių kaime.
Milončiškė – laukas Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo buvus Milončio nuosavybę.
Nevuliakalnis – kalnas Burokų kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo jo neseną priklausomybę.
Nuotaka – bala Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo, kad nuo jos vanduo nutekėdavęs į kitas balas.
Nuotaka – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo, kad nuo jos vanduo nutekėdavęs į kitas balas.
Nuotakutė – kalnelis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Okulioriai – dvi balos Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Savo išvaizda primena akinius, todėl ir tokį vardą gavo.
Olakalnis – kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Papūtimai (dz. Papūcimai) – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas sietinas su veiksmažodžiu papūsti. Tačiau kodėl bala taip pavadinta, nėra aišku.
Pasalė – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo esant ją arti salos.
Pas Olas – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Piesčiakalnis – smėlėtas kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Piliakalnis – miškelis Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje.
Plentauka – bala Kreivėnų ir Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas siejamas su tarmėje vartojamu veiksmažodžiu plentavoti “rauti krūmus, iškirsti medžius”. Matyt, čia anksčiau buvo krūmais užėjusi bala, kurią išvalius atgauta lygią lanką.
Plikė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Kai šalia yra Plentauka, kurioje reikėję rauti krūmus, matyt, ši bala buvo gryna, plika, kad tokį vardą gavo.
Ploska – bala Žvikelių kaime, Punskio valsčiuje. Toks vardas atsiradęs naujais laikais, kada dzūkų tarmė įgavo svetimybių.
Polos – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.
Po Vilko – kalnas Paliūnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo kalną priklausius Vilkui.
Ragelis – kalnelis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Raisūnė – pieva Paliūnų kaime.
Raizginė – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo augus čia krūmokšnius.
Ravai – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Ši bala pasižymi tuo, kad pavasariais, kuomet tirpsta sniegai, atsiranda sravi tėkmė ir krantus raunantis sraumuo. Šios balos vardas sudarytas panašiai, kaip ir Vižainio valsčiuje esantis –el– priesagos vedinys (žr.) Ravelių kaimas.
Ravelis – griovys Žvikelių kaime.
Ravelių Kvajynukas – pušynėlis prie griovio Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Romintos giria (lk. Puszcza Romincka, vok. Rominter Heide, rus. Роминтенская пуща) – miško kompleksas, esantis Lietuvos ežeryno teritorijioje, padalintas tarp Lenkijoe ir Karaliaučiaus krašto, kuris istoriškai priklausė senajai Prūsijai. Paviršius apima apie 35,5 tūkst. ha, Lenkijos pusėje likę 15,5 tūkst. ha. Per girią teka dvi upės (žr.) Blindė ir Bliūdė. Aukščiausias girios taškas siekia 295,4 m v.j.l., žemiausias – 150 m.
Klimatas gana rūstus, vidutinė sausio temperatūra svyruoja ties 5°C, liepos mėnesį siekia 16-17°C. Sniego danga laikosi apie 100 dienų, vegetacinis laikotarpis skaičiuojamas 190 dienų, o krituliai pasiekia 700 mm, nors atskirais metais tie duomenys gan ryškiai skiriasi.
Romintos giria pasižymi unikalia flora ir fauna, kažkiek net taigą primindama. Auga dažniausiai pušys ir eglės, šiek tiek įsimaišę ąžuolų, liepų, beržų, skroblų, o slėsnesnėse vietose ir alksnių. Dėl sunkiai prieinamų plotų laikosi čia įvairiausi Lenkijos teritorijoje sutinkami medžiojami žvėrys, išskyrus gal tik stumbrus, būtent briedžiai, elniai, stirnos, šernai, vilkai, lapės, lūšys, opšriai, usūriniai šumes, ūdros, miško ir akmeninės kiaunės, šermuonėlės, baltieji kiškiai, kirstukai, sicistos, ūdros, o taip pat bebrai. Iš paukščių verta papžymėti gerves, juodus ir baltus gandrus, garnius, baltuosius erelius, mažuosius erelius rėksnius, tetervinus, žuvininkus, suopius, pelėdas, namines pelėdas, retas genių rūšis ir daugelį kitų. Aptinkami čia niekur kitur Lenkijos žemumose neaptinkamos retos gegužraibės rūšys – kvapūs kviečiai.
Girios vardas galėjęs kilti nuo čia buvusių prūsų kulto vietų – ramovių arba nuo Ramintos upės, kurią dabar lenkai vadina Błędzianka. Prūsų kultūra buvo kryžiuočių palaužta XIII anžiuje. XVI amžiuje ėmė čia kurtis lietuviai, o iš pietų XVII amžiuje pradėjo skverbtis Mazovijos lenkai. XVIII amžiuje įsikūrė čia 20.000 Zalzburgo protestantų. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje girioje medžiodavo vokiečių kaizeriai, kurie turėjo čia savo rezidenciją. Po 1945 metų Wilhelmo II medinį medžiotojų namelį perkelta į Karaliaučiaus centrinį parką. Tarpukario metais vokiečiai nutiesė galežinkelį Galdapė-Tolminkiemis, garsėjantį (žr.) Stančikų tiltais.
Į Antrojo pasaulinio karo pabaigą vyko čia aaršios grumtynės tarp Raudonosios armijos 3 baltarusių fronto ir Trečiojo Reicho armijos. Daugelį vokiškų kaimų ir gyvenviečių Raudonoji armija programiškai naikino. Po karo šioje girioje slėpėsi lenkų ir lietuvių partizanai.
Samanynas – bala Trakiškių kaime, Punsko valsčiuje.
Samanynėlis – durpinės Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Samanynukas – nedidelis miškelis Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.
Samanis – giria žvikelių kaime.
Sambarių slėnis (lk. Dolina Samborowo) – veikiausiai vertinys iš. Toks baltliškas vardas, matyt, išlikęs iš prūsų laikų. Gal jame vykdavę sambarių (derliaus nuėmimo) šventės.
Lenkų Vikipedija teigia: Dolina Samborowo – tai poledyninis plokščiadugnis slėnys, esantys Lenkijos Trimiesčio (Gdansko, Sopoto ir Gdynės) kraštovaizdžio parke Oliwos miškų komplekse, kuri yra tarytum natūralus Gdansk-Wrzeszcz gatvės Antoniego Abrahama patęsimas. Miško keliai jungia slėnį Niedzwiedniku, Huzarų tarpeklio rezerwatu, Džiaugsmo slėniu ir Matemblevo šventąja vieta. Apylinkių miškuose dar matomi vokiečių priešlėktuvinės artilerijos postai ir buvusios slidininkų tramplyno pėdsakai. Per slėnį eina žalias žymėtas turistinis kelias.
Slėnio vardas pagal šią Vikipediją kildinamas iš Gdansko kunigaikščio Sambario I (lk. Sambor I). Jeigu ir taip būtų buvę, tuomet baltiškas kunigaikščio (g. apie 1150, mir. prieš 1205, Gdansko Pajūrio vietininkas, viešpatavęs 1177-1205 metais) vardas verčia kunigaikštį laikyti prūsų kilmės, ir slėnio vardo kilmę vis vien reiktų sieti su prūsų istorija.
Sesko aukštumos (Bobkalnis) (lk. Wzgórza Szeskie, Szeski Garb, vok.: Seesker Höhen) – šalia Galdapės miesto esantis kalnas, kurio aukštis siekia 842.85 m. Auktštumų paviršius apima 401 km2, nusidriekia į pietus per 30 km tarp Olecko ir Galdapės. Kalnagubrio aukščiausia vieta ir yra Sesko kalnas, lietuviškai kalbančių vietos gyventojų atminty išlikęs dar Bobkalnio vardu..
Smailakalnis – kalva smaila viršūne Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Tokį vardą gavęs dėl savo formos. Tokio pat vardo kalnas yra ir Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, tik žymiai mažesnis.
Stulgiškė – miškas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Sūdakalnis – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas stapęs su senuoju sūduvių ar sūdų etnonimu. Žmonės dažnai kalną pravardžiuoja Šūdzakalniu.
Šaukštaraistis – bala ar raistas Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardą sudaro dvi šaknys: antroji rodo buvus čia raistą, pirmoji primena, kad raisto forma esanti panaši į šaukštą.
Šūdbala – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Dėl vardo plg. Sūdakalnis.
Taurusabalė – bala Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje.
Tičkabalė – prie Tičkakalnio esanti bala Žvikelių kaime.
Tičkakalnis – kalnas Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Tiltabalė – Bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Trakakalnis – kalva Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo styrojo čia dar kelios eglės, rodančios, kad kitados toje vietoje spygliuočių medžių buvę daugiau, bet jau buvę nemažai laisvo plotyo, ir ta vieta buvo vadinama Traku. Iš čia ir Trakakalnio vardas.
Trakiškinė – laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Laukas esantis prie Trakiškių kaimo.
Uždidžiojo Kalnas – kalnas Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.
Užutrakio Kalnas – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčius.
Už Tvartelio – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Tai naujas ir aiškios kilmės vardas.
Vakantai – miškas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Variklio Kelias – kelias Klevų kaime, Seinų valsčiuje. Vardo klmė nėra aiški.
Varmakalnė – kalnas Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje. Čia buvę palankios sąlygos varmams laikytis, kurie kirsdavo gyvulius.
Vidasodės Bala – bala Klevų kaime, Seinų valsčiuje. Vardas rodo balos vietą kaime.
Vilkakalnis – kalnas Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Vilkaravis – durpynas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo buvus čia negražiai išgraužtą griovį. O gal čia veisęsi vilkai?
Viržiakalnis – kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo vietą, kurioje kitados augę viržiai.
Zarvynos – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas giminingas su (žr.) Zarvynų kaimo vardu.
Zervyna – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Dėl vardo žr. Zarvynų kaimą.
Zomatai – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.
Zotvaras – bala Kreivėnų, Paliūnų, Valinčių, Vilkapėdžių ir Žvikelių kaime – Punsko valsčiuje. Balos vardas rodo, kad kitados buvo ji aptverta, ir joje ganėsi gyvuliai. Šiame varde pavartota tarmėje žinoma svetimybė – zotvaras „užtvaras”.
Zotvarėlis – bala Navininkų kaime ir laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Tai mažas (žr.) Zotvaras.
Žagnonės – bala Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.
Gyvenviečių – kaimų, miestelių ar miestų – vardai formavosi keliais būdais. Daugelis šių vietovardžių buvo pavadinti pagal upės ar ežero vardą (Giluišiai, Pašalčiai, Punskas, Seinai, Galdapė…) Ne vienas kaimo vardas buvo įvardintas pagal laukų ar krašto geografinę-fizinę savybę (Raistiniai, Stirlaukiai…)
Lietuvių kultūros namai Punske. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labai daug kaimų vardų rodo, kieno jie buvę nuosavybė ar kas juos įkūrė (Agurkiai, Burokai, Radžiūčiai…, net Suvalkai), esama ir mišrios darybos vietovardžių (Beržalapiai, Sitkavizna, Šlynakiemis, Vaitakiemis…). Ir atskira vieta vietovardžių daryboje priklauso žmogaus santykiui su gamta ir medžiais.
Kiek liaudies dainų mini mūsų labai mėgstamus medžius: beržus, klevus, liepas, ąžuolus. Remiasi į juos ir eiliuotas žodis. Tardami kai kurių medžių ar augalų vardus, juntame, tarytum jie mums teiktų savo syvų, energijos, mus stiprintų, maitintų, guostų. Regis, jie aiškiai turi mistinių galių. Todėl kapinėms vieta parenkama tarp medžių, todėl kapus praeity medžiai žymėdavo. Ir toks plačiašakės reikšmės žodis medžiaga (1) žaliava, iš kurios kas sudaryta ar daroma, 2) audinys, audeklas, 3) kuriam nors reikalui surinkti duomenys, 4) filos.,fiz. kokybiškai apibrėžto konkretaus materijos pasireiškimo gamtoje forma) yra kilęs iš žodžio medis. Medžio kvapu paženklintas ir medus. Tai ar galėjome be miško išsiversti?
Labai tolima beržo giminystė su žmogumi. Bet ji dar juntama. Prie ko gi pirmiausia atsistos laimingai įsimylėjusi mergina, kai norės pasidžiaugti, jei ne prie berželio? Ką apsikabinusi, jei ne beržą, graudžiai verks našlaitėlė? Į kokį medį nutūps jos paguosti gegužėlė raiba, jei ne į beržą? Legendų Eglė savo vaikus paverčia medžiais – vyriausią galiūnu ąžuolu, jaunesnį – stipruoliu uosiu, o jauniausiąjį, kurio labiausiai gaila, – lepūnėliu berželiu, dėl nuodėmės raudančią dukrelę užkeikia drebule, o pati apsigaubia amžinai žalia eglės skara. Net sunku pasakyti, iš kur tiek gražaus ryšio žmogaus dvasiniame pasaulyje su medžiais. Tai, matyt, atėję iš senų senovės. Mes jau daug ką esame pamiršę, tačiau iš dainų ir pasakų dar juntame medį esant mūsų vyresnįjį brolį, vyresniąją seserį. Juk tautosakoje bernelis dažnai įvardijamas kleveliu, o mergelė liepele. O jeigu taip, tai kam geriau galėsime pasiguosti, jei ne savo artimiausiam giminaičiui, ne vyresniajam broliui? Juo labiau, kad jis mūsų tikrai nepajuoks, iš mūsų nepasišaipys – to neretai galima susilaukti iš žmogaus. Jei norėsime ištroškusį svečią pavaišinti sula, argi ne beržui ir klevui gražiai pasimelsime?
Žmonių, ypač baltų, medžiai mylėta ypatingu jausmu. Mes iki šiandien labai gerai jaučiamės miške, jis, pasak S. Daukanto, mus maitino ir rengė, gaivino ir gynė. Jeigu lenkai medžiodavo po laukus, tai mūsų protėviai žvėriaudavo miškuose – medėse. Geriausias to liudininkas yra pats žodis medžioti – vaikščioti tarp medžių ar po medę „mišką“ gaudyti ar bandyti nukauti žvėrelius; ta proga lenkai sako polować (nuo pole „laukas“), taigi lenkai eina laukinėti, o rusai eina ochotit’sia „pramogauti, noriai laiką leisti“, tuo tarpu vokiečiai sako jagen „vyti, varyti, vaikyti“. Medžiai čia jau niekieno daugiau nėra fiksuojami.
Iš čia imsime suprasti, kodėl lietuviai blogai jaučiasi, jei apie namus nėra medžių. Važiuokime per mūsų kaimus ir pastebėsime, kad kiekviena sodyba skęsta soduose ar šiaip medžių-sargų yra saugoma. Važiuoji keliu ir junti, kaip tuose namuose jauku ir širdžiai miela. Todėl, matyt, mūsų pirmos sėslijos ir kūrėsi prie vandens – gyvybės šaltinio, ir prie medžių – dvasios globėjų. Kad taip buvo, kalba neleis meluoti. Išmokę kalbos ir ją atidžiai panagrinėję, galime daug ką pasakyti apie tautą, kuri tą kalbą kūrė, nes joje taip iš tikrųjų save išsakė, savo sielą atvėrė. Jeigu galime iš kalbos spręsti apie kitus, tai ir apie save kai ką kalboje galime išgirsti, juolab kad gimtąją kalbą geriausiai suprantame.
Išretėjus miškams, o žmonių randantis vis daugiau, imta dažniau ir dažniau kurtis jau ne pačiame miške, – gyvenvietes rinktasi ir toliau prie vandenų ir medžių. Šitai patvirtina tokie mūsų senųjų kaimų vardai, kaip, tarkime, Klevai bei Eglinė, ar miesteliai Smalaėnai, Smalnykai. Medžiai užstodavo žmogų nuo visokių negandų, maitino jį ir saugojo. Žmogus savo dvasia taip pat suaugo su medžiais. Susigyveno jie lyg du neišskiriami broliai. Tačiau laikas ir jo nešamos negandos stipresni ir už senuosius čiabuvius. Traukiasi jie į nebūtį, užleisdami vietą kitiems, pamiršusiems senąją ištikimybę girioms. Traukiasi ir girios į nebūtį. Tik senųjų gyvenviečių vardai lieka saugoti įsiūbuotą dvasią žmonių, kurie čia anksčiau jautėsi esą šeimininkai. Liko dar kur ne kur eglių, alksnių, klevų ar beržų. Jie – tikrieji mūsų sargai. Kai nebelieka žmogaus, jie saugos jų čia amžiams klajoti likusias vėles, nes naujų žmonių kalbos jau nei medžiai, nei laukai ar upės su ežerais nebesupranta, giminystės glaudžių ryšių su jais nebepalaiko. Medžiai – ištikimiausi mūsų sargai. Jie mūsų neišduos. O mes?
Algis Uzdila
Apžvelkime senosios Jotvos ar ir Prūsijos vieną kitą dar išsilaikiusį vietovardį ir geriau pažinsime šio krašto istoriją, prieš akis atsivers mums jo geografija ar bent senovės žmonių samprata apie jų gyvento krašto veidą. Drauge jie liudys gyvą čia buvus mūsų kalbą, padės naujiems gyventojams suprasti tą žemę ir ją pamilti pirmykšte meile.
Adomaviznà (lenk. Adamowizna) – kaimas Lenkijoje, Šipliškių valsčiuje. Dėl vardo Lietuvos kalbininkai linkę manyti, kad tai lenkiškos priesagos –izna vedinys iš vietovardžio Adamavas ar Adamava. Tačiau šitoks aiškinimas autoriui kelia abejonių. Ties juo reikia apsistoti plačiau, ypač kad tai nėra vienintelis senajame baltų areale tokios darybos atvejis.
Kitoks požiūris į Adomaviznos tipo vietovardžių darybą:
Panašių į Adomavizną toponimų Lenkijoje yra ir daugiau. Tačiau Lenkijoje esama nemažai kažkieno gyvenamą vietą nusakančių vietovardžių ir be šios antrinės priesagos –izna, jie tenkinasi pirmine priesaga –owo: Adamowo, Aleksandrowo (liet. Aleksandravas), Janowo, Władysławowo…, ir jie nebūtinai telpa senajame baltiškajame areale. Tai yra lenkų kalbos produktas. Tik pačių Adomavų Lenkijoje yra net keletas, aptinkami jie ir senosiose Jotvos bei Prūsijos žemėse. Priesagos –owo vietovardžių vediniai rodo vietą, kurioje gyveno Adomas, Aleksandras , Jonas, Vladislovas, ir maždaug atitinka lietuvių kalbos priesagą –iškė ar –iškės: tarkime, Kalkauskiškė „Kalkausko gyvenama ar gyventa vieta“, Staseliškė „esamas ar buvęs Staselio nuosavybės laukas“; žr. Burbiškės, Trakiškės, Vaičiuliškės… Taigi lenkiški Adamowo tipo vietovardžiai yra išbaigti ir jiems antros vietovardinės priesagos –izna nereikia. Šie vietovardžiai šiaurryčių Lenkijoje turėtų būti nauji, o ne paveldėti iš jotvingių ar prūsų. Jeigu aplinkiniai vietovardžiai yra baltiški, kodėl Adamaviznos tipo gyvenvietės turėtų gauti vardo slavišką formą, ir dar tokią griozdišką su dėmeniu –izna, kai jau ankstesnė priesaga –owo nusako kokio nors asmens gyventą vietą?
Priesagos –izna vartojimą vietovardžių daryboje lenkų kalbininkas Tomašas Bedynskis (Tomasz Bedyński) aiškina taip: „Toponimai Suwalszczyzna, Lubelszczyzna, Sądecczyzna, Kielecczyzna buvo sudaryti iš tokio pobūdžio laikinų pavadinimų, kaip Suwalskie (Suvalkų kraštas), Kieleckie, Sądeckie…, kurie pakeitė ankstesnius pavadinimus naujų atsirandančių regionų (vaivadijų, apskričių) pakitusiomis ribomis, negu buvo vadinamosios senosios istorinės žemės (chełmińska {Chelmo}, dobrzyńska ir t. t.), ir sričių (Didžioji Lenkija, Mazovija, Mažoji Lenkija ir t. t.), sudarytų provizoriškai pagal naują regiono sostinės pavadinimą [todėl ir nėra nei Poznańszczyzna, nei Krakowszczyzna bei kt.]. Tą pavadinimą sudaro šaknis, kaip antai Wil/e/n-, būdvardinė priesaga –sk-, rodanti bendrąjį bruožą, ir daiktavardinė priesaga –izna. Ši priesaga naudojama ne tik toponimams sudaryti, bet ir tokiems žodžiams, kaip kaszubszczyzna (kašubų kalba bei papročiai ir kultūra), niemczyzna (vokiečių kalba ir kultūra), cudzoziemczyzna (svetimų kalbų ir kultūrų, madų, papročių visuma), bei taip pat tokie žodžiai, kaip ojczyzna [kas nors, ką paliko tėvai], włoszczyzna [kas kilę iš Italijos], ir t. t. Panašiai sudarytas ir minėtasis vietovardis Adamowizna: Adam -, savybinį būdvardį žyminti priesaga –ow-, priesaga –izn-, galūnė –a.“ (Iš privataus Tomašo Bedynskio laiško autoriui.)
Taigi lenkų kalbos priesaga –izna sudarant vietovardžius yra jungiama su asmenį žyminčiu būdvardžiu, kaip, tarkime, ojciec „tėvas“ – ojcowy „tėvo, tėviškas“ – ojcowizna „tėvonija“ (kitaip sakant – tėviškija, trumpiau sakant – tėviškė). Pagal tai, kas pateikta, vietovardis Adamowizna galėtų būti sudarytas ne iš vietovardžio Adamowo, o iš savybinio būdvardžio – adamowy „Adomo, adomiškas“, ir Adamowizna – Adomo valdos (atseit, Adom-išk-ija), kaip ir vietovardį Wileńszczyzna reiktų suprasti kaip Viln-išk-iją – Vilniaus kraštą. Šitaip mąstant teoriškai būtų įmanoma šio tipo vietovardžius laikyti lenkų kalbos padariniu, nors jie būtų griozdiški ir vargu ar realūs, kada, užuot sakius Adamowizna, galima įvardinti trumpiau – Adamowo.
Norėtųsi ir kitaip pažvelgti į šio tipo vietovardį ir matyti jį kaip dvikamienį, su antruoju baltišku kamienu –vizna. Šiaurryčių Lenkijoje yra gausu tokių vietovardžių, ir atrodo, kad bent dauguma jų gali būti paveldėti dar iš čia gyvenusių baltų.
Žodis vizna sudaro ir savarankišką vietovardį, žr. Vizna.
Kamieną –vizna sudaro du dėmenys: šaknis viza / vyza ir priesaga –na, rodanti vietą, kurioje gausiai augę vizos (ar vyzos).
Iš šaknies viza / vyza yra įmanomi vietovardžiai ir su kita priesaga, pvz., –ainis (žr. Vižainis).
Jeigu priimsime, kad vietovardis Adomavizna yra dvikamienis, tuomet jis reikštų, kad tai yra Adomo viznà. O viznà turėtų reikšti pievą ar lauką, kur auga vizos ar vyzos (žr. Vizna, Vižainis). Tokių vietovardžių su antruoju lauko, ežero, kaimo, kiemo ar girios kamienu čia gausu: žr. Bauzelaukiai, Meimlaukiai, Sūdlaukiai, Rimkežeriai, Pliškaimis, Ragelkaimis, Vaitakiemis, Giluišgiris… Kas kita (žr.) Stabenščzna.
Ir dar vienas argumentas: minimame areale kuriantis sėslijoms ištisai gyveno baltai (jotviai, prūsai, lietuviai), ir jeigu jie įvardijo visus kitus aplinkinius upes, ežerus, kaimus ir miestus, kodėl čia turėjusi būti išimtis, dėl kurios reikėję būtų griebtis šios svetimkalbės su lenkiška priesaga –izna vietovardžių darybos?
Adrytės (lenk. Odryty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Barčevo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, tačiau žodžio baltišką darybą rodo priesaga –yt-. Šaknies balsis a lenkų kalboje dėsningai išvirtęs į o. Daugiskaitinė vietovardžio forma leidžia manyti, kad tai gali būti asmenvardinis vietovardis.
Agurkiai (lenk. Ogórki) – kaimas Punsko valsčiuje, prigludęs prie (žr.) Kampuočio ežero ir susisiekiantis su Kampuočių kaimu. Kaimas vardą gavo iš asmenvardžio Agurkis. Matyt, tokia pavarde buvo šį kaimą įkūręs žmogus.
Pavardė Agurkis yra vedinys iš augalo agurko pavadinimo. Matyt, tas žmogus pirmas apylinkėje pradėjęs auginti šią daržovę.
Kadangi agurkai ir Agurkiai skamba labai panašiai, lenkai šį kaimo vardą iš klausos perimdami sutapatino su augalu, todėl jis lenkiškai taip ir vadinamas. Dėl šaknies balsio a virtimo lenkų kalboje į o plg. Adrytė ar (žr.) Aklynė.
Aklynė (lenk. Okliny) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Dėl galūnės ir a:o santykio žr. Adrytė. Galūnė –ė lenkų kalboje dėsningai išvirsta į daugiskaitinę formą.
Aklynės kaime pradžią gauna upė Senoji Ančia, kuri įteka į Ančios ežerą, o iš šio ežero išteka upė Juodoji Ančia.
Kodėl kaimas taip vadinamas, nėra aišku, tačiau vardo šaknis siejasi su būdvardžiu aklas. Galimas daiktas, kad taip buvo pažymėta kokia nors pelkėta Juodosios Ančios ištakų vieta.
Alnai (lenk. Hołny Majera, Hołny Wolmera) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje, yra prie (žr.) Alno ežero ir (žr.) Alnos upės.
Anavas (lenk. Annowo) – tai kaimas tarp Kolietnyko ir Trakiškių geležinkelio stočių. Jame Suvalkų–Trakiškių geležinkelio ruože yra traukinio stotelė Anavas. Iš kur galėjo kaimas gauti tokį vardą? Jo baltiškoji kilmė, regis, aiški. Pr. ane „senelė“, balt. *anas „senelis“, lot. anus „senutė“. Lietuvių anyta „vyro motina“ buvęs veikiausiai deminutyvas, reiškęs „gerąją senelę“, kaip, tarkime, ir vaikytis (Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 1, p. 76), ar liet. mamytė „geroji motina, senelė“. Taigi *Anava, kaip ir Sasnava „Zuikių kraštas“, būtų tos pačios darybos ir reikštų „senelės ar senelių tėvoniją“. Vyriškoji forma galėjusi atsirasti jau vėliau, veikiant lenkų kalbai. Lietuviškai kalbantys aplinkiniai gyventojai šį kaimą vadina Anavu.
Ančia (lenk. Wieś Hańcza) – kaimas yra per 25 km į šiaurę nuo Suvalkų, gaubiamas Suvalkų kraštotyros parko. Pusantro kilometro skiria jį nuo giliausio Lenkijos ežero Ančios (108,5 m gylio). Kaimas vardą gavęs iš (žr.) Ančios ežero.
Aradninkai (lenk. Ogrodniki) – kaimas Seinų valsčiuje, kur yra Lietuvos-Lenkijos sienos perėja tarp Seinų ir Lazdijų. Antras to pačio vardo kaimas yra Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity. Lenkiškos šaknies vardas rodo gyvenus čia daržininkus, kuriuos pagal lenkišką kanceliarijos formą vietos dzūkai vadino aradnykais. Tokiu vardu ir Lietuvoje yra kaimas Kučiūnų apylinkėje.
Arklytai (ar gal Arklitai, Arklyčiai, lenk. Arklity, vok. Arklitten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, bet tikėtina, kad yra jis asmenvardinės kilmės ir gal gali būti siejamas su liet. arklys. Jeigu šaknies pradžios balsė a lenkų kalboje dėsningai neišvirto į o, matyt, vietovardis buvo perimtas iš vokiečių kalbos.
Arklytų kaimas gyvavo jau 1359 m.
Nuo XVI a. iki 1945 m. Arklytai priklausė Eglofštaino (Egloffstein) kilčiai (šios pavardės pirmoji šaknis egl– įtartinai baltiškai skamba, ir reikia spėti, kad ji yra susijusi su kryžiuočių užkariautais prūsais). Arklytuose rūmus statė Albrechtas Dytrichas Gotfrydas fon ir cu Eglofštainas (Albrecht Dietrich Gottfried von und zu Egloffstein). Tos šeimos atstovė buvo grafienė Julija fon Eglofštain (Julie Gräfin von Egloffstein, g. 1792) – tapytoja, tarp kitko Gėtės (Goethe) portreto autorė. Jos darbai Arklytuose buvo saugomi iki XX a. 4 dešimtmečio.
Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įsteigtas valstybinis ūkis.
Dvaro ansamblį sudaro rūmai ir platus kraštotyros parkas, jis siekiasi su Arklytų ežero vakariniu krantu. Rūmai buvo pastatyti 1782 m. pagal italų kilmės nežinomo architekto projektą. Tai vėlyvojo baroko pastatas su klasikiniu portiku ir rokoko detalėmis.
1983 m. rūmuose kilo gaisras, ir pastatas buvo smarkiai apgadintas. Po to taip ir liko neatstatytas.
Asūnai (lenk. Asuny, vok. Assaunen) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barcianų valsčiuje.
Pirmoji užuomina yra aptinkama 1352 m., kuomet didysis kryžiuočių magistras Vinrichas fon Kniprodė (Winrich von Kniprode) suteikė prūsų riteriui Luprechtui Sudovėnui 70 valakų Asūnuose (vardas nuo prūsiško vardo Asūnė) lauko. Kaime išliko 1506 m. gyvenamasis namas. Šiuo metu yra čia apie 100 gyventojų.
Audiniškės (lenk. Audyniszki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Pavadinimo kilmė nėra aiški, tačiau priesaga –išk– sieja jį su lietuvių kalba.
Į pietus driekiasi Audiniškių kalnai, jų aukštis siekia 181,6 m v.j.l. Aukščiausia iškiluma esti ploto viduryje. Prie plento plokščia kalva, nuo jos atsiskleidžia apylinkės panorama.
Augamai (lenk. Augamy) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, nors galbūt šaknį galima sieti su liet. veiksmažodžiu aug-ti.
Bagdainiai (lenk. Bogdajny) – vietovė Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė neaiški – veikiausiai gali būti siejamas su asmenvardžio Bagdonas trumpiniu Bagdas (plg. Adomas ir Adas) ir laikomas priesagos –ain– vediniu (žr. Vižainis).
Baidytai (lenk. Bajdyty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė neaiški (gali būti veiksmažodžio baidy-ti vedinys).
MažiejiBajorai (lenk. Bajory Małe, vok. Klein Bajohren) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Srokovo valsčiuje, Mažųjų Bajorų seniūnijoje. Į rytus nuo kaimo aptinkamos ankstyvųjų amžių pilies liekanos. 1710 m. nuo maro mirė čia 50 žmonių. 1938 m. surengus germanizavimo akciją istorinį vardą pakeista nieko nesakančiu dirbtiniu vardu Kleinblankenfelde (Mažoji proguma , laukymės laukas). Artimesnė vardo etimologija nėra iki galo aiški, tačiau veikiausiai tai irgi iš prūsams kryžiuočių magistro padovanotų žemių išaugusi bajoro gūžta.
Balčiai (lenk. Bolcie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Balčiuose turime Lenkijos, Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto sienų trilietį.
Vardo kilmė veikiausiai asmenvardinė, sietina su vardu Balčius.
Balstogė (lenk. Białystok, brus. Bielastok, esp. Bjalistoko) – Palenkės vaivadijos sostinė. Išaugęs ant (žr.) Supraslės kairiojo intako Balos upės krantų. Didžiausias šiaurryčių Lenkijos miestas. Iš čia transliuojamos lietuviškos radijo ir televizijos valandėlės lietuvių kalba.
Senosios Balstogės teritorija – tai žemumos kraštas, Šiaurinės Palenkės žemuma. Tekanti upė lenkiškai vadinama Biała „Baltoji“. Tačiau jos vagos gruntas yra durpė, taigi baltumas upės varde užklydęs per nesusipratimą, veikiausiai fonetiškas vertinys iš baltiškojo vardo Bala. Atėjus rudeniui toji upė išsiliedavo po platesnes lankas. Lankose ir pirmieji namai kūrėsi. Todėl knieta manyti, kad Balstogės vardas sietinas su balos stogais (stogai „namai“). Lenkų Vikipedijos teikiama miesto vardo etimologija Biały Stok „Baltas šlaitas“ yra nepatikima, nes nieks nepaaiškina, iš kur tie balti šlaitai čia atsiranda. Balstogės vardo etimologizavimą nuo balos stogų dar labiau sustiprina (žr.) Balvyžos miesto bei (žr.) Balupėnų kaimo vardų etimologija.
Balstogės miesto herbą sudaro viršuje Baltasis Erelis ir apačioje Vytis – vienas seniausių Europos herbų. Manoma, kad Vytis pirmą kartą buvo pateiktas 1366 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ženklas. Vardas Vytis (nuo veiksmažodžio vytis ar vyti) pirmą kartą pasirodo XVI a.
Balupėnai (lenk. Bałupiany) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Gal šis vardas asmenvardinės kilmės? Vardą (ar pavardę) sudaro dvi šaknys: bala ir upė. Jei pavardė buvusi Balupys (žmogus, gyvenantis prie upės, kuri tekanti bala), tai Balupėnas būtų jo sūnus, kuris įkūręs kaimą. Balupėnas galėjęs dar reikšti Balupės gyventoją.
Balversnė (lenk. Białowierśnie) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Vardo etimologiją reiktų sieti su balų versne „versme“.
Balvyža (lenk. Białowieża, brus. Bielavieža) – miestas Hainuvkos apskrity, Palenkės vaivadijoje. Vardo etimologiją reiktų sieti su balų vyzomis (žr. Adamavizna, plg. Vižainis ir Balstogė). Reikėtų pastebėti, kad šio miesto pavadinimas jau turėtų būti jaunesnis, menantis lietuvių laikus. Tai rodo seno šaknies priebalsio z virtimas į ž.
Bandiškės (lenk. Bondziszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė –priesagos –iškės vedinys iš asmenvardžių Bandė, Bandys ar Bandžius. Yra čia įsikūrusi girininkija.
Bartėnai (lenk. Barciany, vok. Barten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Bartėnų valsčiuje. Vokiškasis terminas Barten nurodo, kad čia gyvenę bartai – prūsų genties žmonės. Kaimo vardas gali būti asmenvardinis, iš Barto sūnaus Bartėno pavardės. Lenkų Vikipedija pateikia lietuvišką kaimo vardą Barčianai, bet panašu, kad tai klaidingai sulietuvinta forma.
Bartėnuose ankstyvaisiais viduramžiais stovėjo svarbiausioji Bartos pilis, 1240 m. ji buvo kryžiuočių nukariauta. Pirmą kartą Bartėnai kaip prekybinė gyvenvietė minimi 1289 m. 1473 m. Bartėnai minimi jau kaip miestelis, turintis trejus vartus: Karališkuosius, Kentšyno ir Malūno.
Bartėnų turistinė įdomybė yra XIV a. kryžiuočių pilis bei XVI a. viennavė gotikinė bažnyčia. Iki 1945 m. išsilaikė iš ankstyvųjų viduramžių akmeninė figūra „Boba“, kurią paliko prūsai, šiandien jos replika pastatyta Olštyno pilies kieme. Su figūra susijusi legenda apie vadą Bartą, kuris suakmenėjo, išgirdęs, kad kryžiuočiai užėmė bartų žemę.
Barčevas (lenk. Barczewo, vok. Wartenbork in Ostpreussen) – miestas Olštyno apskrity. 2004 m. buvo jame 7 427 gyventojai. Tai paslaugų, smulkiosios pramonės centras: medžio, metalo apdirbio, chemijos, tekstilės, maisto.
Miestas buvo kuriamas ant Varmės Pisos krantų. Kuomet 1325 m. jį lietuviai nuniokojo, naujas miestas miesto teises gavo 1364 m. Čia buvo pastatytos dvi bažnyčios – parapijos Šv. Onos bei pranciškonų Šv. Andriejaus. Į šiaurę nuo parapijos bažnyčios pastatyta vyskupo pilis. Buvo dveji miesto vartai. 1538 m. miestą aplankė (žr.) Mikalojus Kopernikas.
Miestui po karo buvo paliktas vokiškas vardas Wartenbork (liet. Vartapilė). 1946 m. rugsėjo 15 d. lenkų administracija miestą pervardijo Nowowiejsku, o tų pačių metų gruodžio 4 d., siekiant pagerbti kunigą Valentą Barčevskį (Walenty Barczewski), miestą pervardinta Barčevu. 1986 m. Barčevo kalėjime mirė vokiečių karo nusikaltėlis, buvęs Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas. Čia XX a. pabaigoje buvo kalinami ir lenkų politiniai kaliniai, tarp jų ir kovotojai už laisvę Vladyslavas Frasyniukas (Władysław Frasyniuk), Adamas Michnikas bei Lešekas Močulskis (Leszek Moczulski).
Miesto vardas su baltų kalba turi tik netiesioginio ryšio – pavardė Barczewski rodo esant žmogų, kuris kilęs iš Bartos ar joje gyvenęs ir tik vėliau praradęs prūsų tautinę tapatybę. O iš šios pavardės Bartos šaknis perėjusi ir į miesto vardą.
Barčiai (lenk. Barcie) 2 vietovės Lenkijoje: Barčiai – kaimas Galdapės apskrity, Dubininkų valsčiuje, ir gyvenvietė Vakarų Pamario vaivadijoje.
Vardo etimologija nėra aiški, tačiau juntamas ryšys su Bartų srities ir jos gyventojų bartų vardu. Galimas daiktas, kaimas taip buvęs pavadintas dėl to, kad čia galėję būti perkeldinti žmonės iš Bartos.
Barščiai (lenk. Barszcze) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Augustavo apskrity, Barglavo (Bargłów Kościelny) valsčiuje. Dėl vardo plg. Punsko valsčiuje kaimą Burokai.
Bartošycė (ar Bartapilė? lenk. Bartoszyce, anksčiau Barsztyn, vok. Bartenstein, liet. Barštynas, prūs. Bartanstabs) – miestas ir valsčius Lenkijoje, Bartošycės apskrity, esantis (Varmijos) Alnos slėnyje, istorinėje Bartos srity.
1240 m. kryžiuočiai pastatė čia, prūsų žemėje, vieną pirmųjų savo pilių (šalia Rešliaus pilies ir Visenburgo prie Sempopolės), ir šalimais išaugo gyvenvietė. Pradžioje tai buvo medinė pilaitė. Mūrinę pilį pastatyta 1274 m. 1326 m. suteikta miestui privilegijas ir pavadinta jį Rosenthal „Rožių Slėnis“. 1332 m. pakeitė jį prūsų genties bartų atminimui vardu Bartenstein „Bartapilė“. Lenkai kurį laiką šį miestą iš vokiečių perėmę vadino Barsztyn, o prūsai – Bartanstabs. Trylikos metų karo pradžioje Bartapilė miesto gyventojų buvo sugriauta ir niekuomet neatstatyta. Pilies vietoje 1902 m. pastatyti senatijos (miesto seniūnijos) rūmai.
Miestas anksti ėmė klestėti. 1356 m. stovėjo pirklių namai, 1359 m. išmūryta gynybinė siena, 1361 m. stovėjo jau dvi bažnyčios. XIV a. minimi net treji vartai: Karaliaučiaus, Malūno, Lidzbarko. Miestas Rytprūsiuose įgavo antro miesto po Karaliaučiaus rangą. 1661 m. čia rezidavo Prūsų seimas.
Senojoje vokiečių kalboje žodis Barte ir lenkų barta reiškia kirvį. Veikiausiai tai ir nulėmė, kad kirvis buvo įvairių miesto herbo versijų elementas.
Nuo 1945 m. kraštas ir miestas priklauso Lenkijai. Vokiečių gyventojus pakeitė lenkų naujakuriai ir ukrainiečių perkeltiniai.
Vietoje Bartošycės ar Bartapilės vardo Lietuvos literatūroje primygtinai peršamas Barštynas (pagal pirminį lenkų oficialų vardą, kuris seniai nebevartojamas). Sunku suprasti, kodėl taip kalbininkų spyriojamasi. Kuomet šis vardas dar nebuvo Kalbos komisijos patvirtintas, o tik pateiktas tvirtinti, Suvalkų krašto žurnalistas Eugenijus Petruškevičius Aušroje ir laiškuose komisijai argumentuotai aiškino, kad vietovardis nėra sutapęs su barščiais „runkeliais“ ar daržais, o tik nurodo prūsų sritį Bartą. Argumentai nepadėjo, nes lėmė kažkieno užsispyrimas. Iš kur kilo Barštyno idėja? Vokiečiai miestą sukūrė ir pavadijo jį Bartenstein „Bartapilė“, o lenkai tą vardą trumpindami pagal savo ausį perrašė fonetiškai kaip Barsztyn. Iš čia vėlgi fonetiškai perrašydami ir gauname Barštyną – „barščių daržą“. Priminti galima, kad dar kelis amžius čia gyvi išlikę prūsai miestą vadino Bartanstabs „Bartapilė“. Kalbos komisija net ir jiems istorijoje neskyrė vietos. Dar kartą Lietuvoje aukštuoju lygmeniu pasišaipyta iš baltiškosios praeities.
Bastūnai (lenk. Bastuny) – netoli Augustavo aptinkama gyvenvietė. Tokį vardą veikiausiai bus gavusi ji nuo pavardės Bastūnas, kurį galima sieti su veiksmamžodžiu bastytis „klajoti, valkiotis“; bastūnas reiškia „valkatą“. Tai primena (žr.) Suvalkų miesto vardo prasmę.
Batkūnai (lenk. Botkuny) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės.
Bauzelaukiai (lenk. Bezlawki, vok. Bäslack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Rešliaus valsčiuje. Išsidėstęs ant Dainos upės krantų. Vardas veikiausiai yra asmenvardinės kilmės, rodantis, kad tai kažkokio prūso Bauzės laukas.
Pirmą kartą Bauzelaukiai paminėti 1356 m., kuomet Balgos komtūras Henikinui Gerdaviečiui padovanojo vienratį vandens malūną ir 6 margus žemės pagal Kulmo teisę. Malūnas Bauzelaukiuose veikė iki 1947 m. Šiuo metu toje vietoje įrengta vandens elektrinė.
Kaimas buvo įkurtas 1371 m. Bauselawke (prūsiškai Bauzelaukio) vardu. Čia buvo pastatyta kryžiuočių sargybvietė. Vieno flygelio mūrinė pilis buvo apjuosta akmenine tvora su keturiais į kiemą atvirais kuorais bei vartų bokštu, pastatytu XIV a. 1402–1408 m. kryžiuočiai buvo skyrę juos Švitrigailos, karaliaus Vladislavo Jogailos brolio, kuris turėjo būti vainikuotas Lietuvos karaliumi, rezidencijai. Tarp Bauzelaukių ir Lietuvos sukosi Švitrigailos pasiuntiniai. Bauzelaukius pasiekė taip pat kunigaikščio Siemovito ir jo žmonos kunigaikštytės Algirdaitės raštas iš Plocko. Pilyje buvo koplyčia, ją aptarnavo Švitrigailai kryžiuočių paskirtas kapelionas.
Beceilaĩ 3b (lenk. Becejły) – tai bažnytkaimis, esantis prie kelio Šipliškės–Rudka–Vižainis ir sąsmaukoje tarp dviejų ežerų – Ilgelio ir (žr.) Mažojo Šėlmanto. Beceilų vardas minimas jau XV a. užrašuose, bet kaimas įsikūrė tik XVIII a. Aplinkiniai miškai ir ežerai pirmiausia priklausė karaliui, o vėliau perėjo į privačias rankas. 1530 m. buvo jie Pacų, vėliau Radvilų valdos. Beceilų parapija įkurta tik 1908 m. Tuomet nuo Punsko parapijos atsiskyrė sulenkėjusi dalis, ir punskiečiai išlydėjo juos taikiai su vėliavomis ir dalimi inventoriaus. Pirmiausia pastatyta buvo medinė koplyčia, bet ji sudegė. Dabartinė mūrinė Čenstakavos Dievo Motinos bažnyčia pastatyta 1929–1937 m. Po karo buvo restauruota (1951).
Šį bažnytkaimio vardą lietuviškai kalbantys žmonės išlaikė atminty, todėl jo formos autentiškumu abejoti nereikėtų. Dzūkai jį taria Becailai, o lenkai – Becejły. Tačiau vardo kilmė lieka sunkiai įžvelgiama. Lietuvių kalba nėra dosni ryškių su vietovardžio šaknimi giminingų žodžių. Turime tiktai šauksmažodį bėci – taip šaukiama ožką. Lieka neaiški ir priesaga –eil– (retai kur aptinkama), neaiškus ir jos vaidmuo šiame vietovardy. Saulius Ambrazas knygoje Daiktavardžių darybos raida (123 p.) pateikia daiktavardžių pavyzdžių su priesaga –ail– ir –eil-: drimbailas „kas labai išaugęs“, nerimaila – „nenuorama“, pakaraila – „didelis, aukštas, sudžiūvęs žmogus“, siauteila – „išdykėlis, nenuorama, padauža“, krameilis (2) – „duslius“… Turime dzūkų tarmėje pačiupailą – „žmogų, kuris daug čiūpojasi, krapštosi“… Tokie pavyzdžiai rodo, kad tai pejoratyvinė priesaga, apibūdinanti menkinamą veikėją. Taigi beceilas, reiktų manyti, besąs menkų ožkų laikytojas ar nusigyvenęs jų augintojas.
Turime pavardes: Becas, Becaitis, Becis, Beconis, Bečas, Bečelis, Bečius, Bėčas, Bėčis, Bėčius, plg. lat. pavardę Bečs, esama Latvijoje ir kaimų Beči, Bečs, Beceni. Tačiau ir šių tikrinių daiktavardžių šaknies kilmė nėra aiški (Lietuvių pavardžių žodynas, toliau LPŽ). Galbūt šias pavardes, kaip ir Beceilus, galima būtų sieti su minėtuoju žodeliu bėci, kuris rodytų, kad ir tie žmonės, kurie įkūrė šiuos kaimus, augino ožkas.
Bemavizna (lenk. Bemowizna) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje, prie geležinkelio Elbingas (Elbląg)–Branevas. Dvikamienio vardo kilmė yra asmenvardinė (Bemas), antrasis dėmuo galbūt vizna (žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis).
Berznykas (lenk. Berżniki) – bažnytkaimis Seinų valsčiuje. Gyvenvietė vardą perėmė iš (žr.) Berznyko ežero, plytinčio tarp beržynų. Tai labai senas, dar jotvingių laikus menantis vietovardis. Jų kalboje neturėta š, ž ir toje vietoje tarta s, z. Todėl beržynuose esantį ežerą ir pavadino Berznyku, o nuo ežero ir sėslija perėmė Berznyko vardą. Tačiau romantizmo laikais žmonės bandė jį tarytum „sulietuvinti“ ar „sumoderninti“ ir pradėjo vadinti Beržnyku arba net Beržininku. Dėl to vardas nustodavo savo senumo, nors vietovardžio turinys ir nenukentėdavo. Reikia atkreipti Skaitytojų dėmesį, kad lenkų oficiali forma ir perėmė kaip tik šią romantikų gaivinamą formą su priebalsiu ž.
Kitados buvo čia miško ramovė, pavadinta Beržyno vardu. 1510 m. Perlomos girios vietininku tapo Mykolas Pacas. Jam valdant giria buvo greitai kolonizuota. Jis įkūrė dvarą ir šalia pastatė bažnyčią. Šitai ir sudarė Berznyko kaimo pradžią.
Pacui mirus Berznyku tiesiogiai rūpinosi karalienė Bona. Iki šios dienos kalva su vertingomis liaudies statybos senienomis yra jos vardu vadinama.
Karalienės rūpesčiu 1547–1557 m. Berznykui suteikta miesto teises. Paco statytame dvare 200 metų rezidavo Berznyko senatà (seniūnas). Berznyko miesto teises 1805 m. panaikino vokiškoji valdžia.
Didelis smūgis miesteliui buvo tai, kad XX a. 8 dešimtmetyje buvo likviduotas Berznyko valsčius.
Beržalapiai (lenk. Berżałowce) – gyvenvietė Seinų valsčiuje. Vardas rodo, kad įsikūrusi ji beržynuose, nors įmanoma, kad tai asmenvardinis vardas iš pavardės Beržalapis. Už pirmą variantą pasisakytų ir geografinė vietovės aplinka. Kaimavardį sudaro dvikamienis daiktavardis: beržai ir lapai. Šitą vardą į lenkų kalbą perteikęs labai menkos klausos žmogus, dėl to net fonetiškai kaimo vardas sunkiai atpažįstamas, tiek iškreipiantis prasmę, kad antras dėmuo łowce „medėjai, medžiokliai, šauliai“ neturi jokio logiško ryšio ir visiškai nieko bendra su tikruoju vardu – beržų lapais.
Bezledai (lenk. Bezledy, vok. Beisleiden) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje.
1274 m. kryžiuočiai pilyje gynėsi nuo jotvingių puolimo. Kaimas minimas 1414 m. XIX a. mieste išaugo neogotikinė koplyčia. Seniau čia stovėjo gražus rūmų ir parko ansamblis, šiandien išlikę jo tik fragmentai.
Prie pat kaimo yra Bezledų-Bagrationovsko sienos perėja su Karaliaučiaus kraštu.
Kaimo vardo forma ir kilmė nėra aiški, nors gali būti asmenvardinė, bet reikia manyti, kad vokiečiai čia bus išlaikę autentiškesnę vardo formą, o lenkai jį pritempę prie savo kalbos skambesio.
Blandiškės (lenk. Błądziszki) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo prasmė neaiški, tačiau priesaga –išk– rodo jo asmenvardinę kilmę. LPŽ pateikia pavardę Blandis, ji galbūt sietina su liet. blanda „ūkana, apsiniaukimas, prieblanda“, ar blandas „akių neaiškumas, proto aptemimas“, blandyti „niauktis; giedrytis“.
Blaskoviznà 2 (lenk. Błaskowizna) – gatvinis kaimas prie Ančios ežero, nusidriekęs net iki Juodosios Ančios ištakų. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai čia buvo pastatę didžiulį malūną akmenims skaldyti, kadangi šioje teritorijoje aptinkama gausybė riedulių. Skaldą specialiu traukiniu per Žydkiemį gabeno į Gerložą, kur buvo statoma garsioji Hitlerio būstinė – „vilko urvas“.
Su Blaskovizna besiribojančioje Bachanavo kaimo teritorijoje – išilgai Juodosios Ančios vagos – driekiasi (žr.) Turtulio ozas. Netoliese ir „kabantis slėnis“ bei draustinis „Bachanavo akmenynė“.
Blaskoviznos kaimo vardą veikiausiai sudaro du kamienai – pirmojo reikšmė neaiški, veikiausiai asmenvardinė, dėl antrojo vizna žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis.
Bliūdžiai (lenk. Bludzie M.) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Šioje teritorijoje anksčiau gyveno jotviai. Juos išnaikinus ilgą laiką kraštas liko neapgyvendintas ir užėjo giriomis. Naujoji kurtìs šiame krašte prasidėjo Albrechto Hohencolerno laikais, taigi tik po 1525 m., kuomet Ordino valstybė buvo pertvarkyta į kunigaikštiškus Prūsus. Naujakuriai traukė iš Mazovijos, Lietuvos ir net Žemaitijos. 1531–1570 m. atsirado 9 sėslijos (tarp jų Žydkiemis, Bliūdžiai, Ragainiai, Būdviečiai, Kiepaičiai; Bliūdžių vardas greičiausiai bus asmenvardinės kilmės).
Bobonys (lenk. Babańce) – kaimas Seinų valsčiuje, išsidėstęs prie Bokšos (lenk. Marycha) upės. Kaimui pradžią davęs šio krašto gyventojas Bobonis. Tai tos pačios šaknies asmenvardis, kaip ir Bobėnas, Bobičius, Bobinas, Bobikas ir kiti. Pavardė Bobonis turi tą pačią patroniminę priesagą –onis, kaip ir kiti žinomi asmenvardžiai: Maironis, Janonis, Sabonis, Matulionis, Marčiulionis…
Bogužiai (lenk. Bogusze) – kaimas jotvingių gyventose vietose Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elko apskrity, Prostkų valsčiuje prie (žr.) Elkos upės. Kaimo vardas galbūt nuo pavardės arba buvusio čia populiaraus tuo vardu vadinamo augalo.
Bokšiai (lenk. Boksze) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Pirmoji užuomina apie kaimą aptinkama 1639 m. girininkijos inventoriuje. Ten rašoma, kad kaimas išsidėstęs Juodojo Seivio (dabar Bokšio) ežero pietvakarių krante ir turėjo 7 valakus žemės, juose gyveno 8 varovai, turintys pusės valako ūkius. Papildomai gavo jie dar 2 valakus žemės, už juos mokėjo 2 kãpų lietuviškų grašių metinį činšą. Jų užduotis buvo saugoti, kad į Merkinės-Perlomos-Perstūno girią toliau nesibrautų kolonizacija ir nebūtų kertamas ir niokojamas miškas.
Vardą kaimas gavo nuo (žr.) Bokšio ežero.
Braidynė (lenk. Brejdyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity. Vardo kilmė galbūt sietina su liet. veiksmažodžiu braidyti ir daiktavardžiu braidynė „purvynė, klampi vieta“?
Brizgelis – kaimas Augustavo apskrity, Novinkos valsčiuje. Vardą gavo nuo ežero (žr.) Brizgelio.
Bùbeliai (lenk. Bubele) – kaimas Seinų valsčiuje. Kaimas vardą veikiausiai gavęs iš asmenvardžio Bùbelis, turėjusio čia savo valdas. Kaimo vardą kirčiuoti reikia pirmame skiemenyje, kaip ir kitas mūsų krašte žinomas pavardes: Bìrgelis, Dángelis, Gervelis (šakny tvirtagalė er), Laĩmelis, Mìškelis, Skùstelis, Sùrelis, tai pejoratyvinis kirtis, kaip ir žodyje vaĩkelis.
Bubelių kaime 1912 m. yra gimęs žymus lietuvių poetas Albinas Žukauskas. Šiuo metu jo gimtinėje pastatytas paminklinis akmuo.
Budriai (lenk. Budry) – valsčiaus gyvenvietė Vengožavo apskrity. Vardo kilmė veikiausiai asmenvardinė (plg. Budrys), šaknis gimininga su būdvardžiu budrus ir rodo, kad čia dar siekęs lietuviškas gaivalas.
Būdviečiai (lenk. Budwiecie) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Gyvenvietė buvo įsikūrusi dar baltiško gaivalo nuosiekoje. Lietuvoje yra to paties vardo miestelis Būdvietis. Gal tai nurodo vietą, kurioje stovėjęs prastas namas ar namai?
Būdvietis (lenk.Budwieć) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Tokio pat vardo gyvenvietė yra ir Lietuvoje, Lazdijų rajone. Dėl kilmės plg. Būdviečiai.
Budzevas (lenk. Budzewo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo apskrity, Budrių valsčiuje. Vardo kilmė baltiška, tačiau daryba nėra aiški, spėjama, kad rodo asmens gyvenamąją vietą.
Budziskas (lenk. Budzisko) – kaimas Šipliškių valsčiuje. Čia buvo įrengta Lietuvos-Lenkijos sienos perėja Europos kelyje E67 (Via Baltica). Tai buvo moderniausia perėja tarp Lietuvos ir Lenkijos, eismas vyko visą parą. Per dieną pervažiuodavo 5 000 lengvųjų mašinų ir 1 000 sunkvežimių. 2007 m. gruodžio 21 d. įsigalėjus Šengeno sutarčiai perėjoje pasienio tarnybos buvo paimtos.
Ką rodo šio vietovardžio kalbinė atmintis? Tardami jo vardą juntame, kad jis savas, bet iki galo jo ir nesuprantame. Panašių vietovardžių esama ir Lietuvoje. Tai Būdiškės – Sužonių apylinkė prie Vilniaus, arba Budziniškis – kaimas Pakruojo rajone. Forma Būdiškės bene ir geriausiai tenkina lietuvio ausį. Bet nesinori griebtis plunksnos ir seną Budzisko vardą taisyti. Kaip netaisome senosios Zelvos į Žalvę, Berznyko į Beržnyką ar Beržininką, matyt, ir Budziską reiktų palikti neliestą. Geriau pasiklausykime, ką jis gali papasakoti.
Piršdami Būdiškių vardą siejame jį su būda. Apie kokias būdas čia reiktų kalbėti? Nebent apie kaimo lūšnas, kurių ne tik Budziske yra buvę.
Įsiklausykime į Budzisko šaknį budz-. Ją bene teisingiausia būtų sieti su veiksmažodžiu budėti. Tai labai senas žodis, turįs ir rusų kalboje išsaugotą atitikmenį bdit’. Giminingas jis ir su kitu veiksmažodžiu budinti „daryti, kad budėtų, žadinti“. Tik ką čia bendra kaimo vardas turi su šiuo veiksmažodžiu? Įsiklausykime į daiktavardžio budis ar budė reikšmes. Viena jų rodo grybą. Ir Suvalkų krašte žinomas dar grybas kiauliabudė. Žiūrėkite, kokie tie mūsų protėviai buvę pastabūs. Jei sakome: „pridygo kaip grybų po lietaus“, manyti reikia, kad žmonės tikėję – tie grybai esti kažkur po žeme ir budi, laukia, kada tik palis, dirva suminkštės, ir jau sušoka jie iš po žemių. Tai ar grybai nebudi? Jie – tikros budys ar budės. Budis ar budė dar reiškia galąstuvą. Tas aštrinantis akmuo budi, kad dalgis neatšiptų ir lengviau pjautų žolę. Tačiau žodis budis turi ir dar vieną reikšmę – tai savotiškas gumulas, gužulas, gumbas, gumburas (K. Būga, t. 1, p. 324). Jeigu kalbėsime apie žemės budį, tai turėsime kalnelį ar kalvą (žemės iškilimą), ant kurios budima, saugoma kraštą nuo priešų antpuolių. Kalvotame krašte tokios reikšmės mums ir reikia. Budzisko vardas išlaikė savo atminty čia buvus tokias budis, kuriose stovėjusios sargybvietės. Tai gražiai dera su gretimai esančiu Eglinės piliakalniu – kur kitados stovėjo žymų vaidmenį turėjusi jotvingių pilis.
Tačiau ir toliau neaiški yra priesaga –isk-. Turime panašią lietuvišką priesagą –išk-: Trakiškės, Šipliškės, todėl taip greit norisi patikėti, kad ir Būdiškės, juo labiau kad lenkai turi išlaikę seną baltišką priesagą –isk– tokiuose žodžiuose, kaip: wykopalisko „iškasena“, wysypisko „sąvartynas“, klepisko „klojimas, grendymas“, torowisko „bėgiai“, nazwisko „pavardė“, turi ją ir mums žinomas slavizmas zavaliskas „nereikalingi kraustulai, kliuvinys“, ir visa tai padeda mums nepagrįstai galvoti, kad Budziskas (lenk. Budzisko) bene ir bus suslavinta Būdiškių forma. Bet juk mums šiandien įprastus garsus š ir ž prūsai ir jotviai tardavo s, z, ką paliudija jau minėtoji (žr.) Zelva ar Berznykas. Prūsiškai deivutiskan reiškia kaip tik dievišką (deivutis : dievutis), deivutiskai „dieviškai, dievukiškai“, dangiskas „dangiškas“, o deineniskai „kasdien, dieniškai, (kas)dieniškai“.
Toks samprotavimas rodo, kad vietovei vardą davė dar mūsų protėviai jotviai. Tai Budziskas reiškęs, ko gero, Eglinės pilies priekvietę: sargybinę ar tykotinę. Dzūkai savo lūpose išsaugojo seną jotvių vietovardį. Kad jis lengviau raičiotųsi mūsų lūpose, kad būtų savesnis, sudzūkino jį, tarytum arčiau pasitraukdami prie savęs. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą, o šiandien, išaugus vietovės politinei ir ekonominei reikšmei, paplito ir po plačią Lenkiją. Tačiau širdis turi tokią savybę – svetimam neatsiskleisti, kad čia buvusi slėpininga vieta, kuri Eglinės jotvingiams reiškė „gyventi ar mirti“. Žr. dar Budziskės.
Budziskės (lenk. Budziski) – kaimas Lenkijos buvusioje senosios Jotvos teritorijoje, (žr.) Štabino valsčiuje. Dėl darybos – gali būti asmenvardinės kilmės (Budys), tačiau jotviška priesagos forma leistų greičiau manyti, kad tai gerokai senesnis vardas ir yra tos pačios kilmės, kaip ir (žr.) Budziskas.
Buliavizna (lenk. Bulevizna) – Šlynakiemio kaimo dalis. Vardas veikiausiai yra dvikamienis, kaip ir daugelis kitų vietovardžių su antru dėmeniu vizna (žr. Adamavizna, Vižainis). Pirmoji šaknis sutapusi su daiktavardžiu bulius, gal rodanti, kad šioje viznoje ganęsi buliai, arba buvusi menka vizna, tinkanti tik buliams ganyti, o gal ji priklausiusi žmogui pavarde Bulius. Broliai Buliai iš tikrųjų čia yra gyvenę. Tuomet Buliaviznos vardas būtų asmenvardinės kilmės, bet veikiausiai reikštų Buliaus ar Bulių vizną (pievą).
Burbiškės (lenk. Burbiszki) – kaimas prie Galadusio ežero Seinų valsčiuje. Prieš karą ir pokario metais garsėjo kultūrine saviveikla. 1930 m., kai visa Lietuva iškilmingai minėjo Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, Burbiškių saviveiklininkai ta proga prie kaimo kelio pastatė kryžių. Prie Galadusio Žukauskų žemėje yra pastatyta betonuota pakyla, joje kasmet jau kelias dešimtis metų vyksta Seinų krašto saviveiklinių meno sambūrių pasirodymai, vadinami sąskrydžiais. Juose mėgsta lankytis ir čia poilsiaujantys turistai iš Lenkijos, ypač kultūra besidomintys žmonės.
Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės. Gyvenvietės pradininkas, matyt, buvęs Burba.
Burdeniškės (lenk. Burdeniszki) – kaimas į pietus nuo (žr.) Dasinio ežero. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, iš neišlikusios pavardės Burdenis (plg. pavardes Burda, Burdaitis, Burdulis, Burdžius…; dėl priesagos –en– plg. Bėrenis, Girdenis).
Burniškės (lenk. Burniszki) – kaimas vakariniame Vižainio ežero krante. Vardas asmenvardinės kilmės (plg. pavardes Burnys, Burnius). Tačiau čia žmonės lietuviškai jau nebekalba.
Burokai (lenk. Buraki) – kaimas Punsko valsčiuje, prie Lietuvos sienos (dalis kaimo likusi už sienos). Mūsų krašte nėra išlikusių žmonių pavarde Burokas, tačiau tokių pavardžių aptinkama Lietuvoje. Ir šį kaimą yra įkūręs ta pavarde žmogus. Lietuvoje išleisto LPŽ autoriai pateikia, kad M. Birila ir S. Rospondas kildina ją atitinkamai iš brus. ir lenk. burak „runkelis, burokas“. Tačiau kartu teigia, kad, pagal V. Urbutį, taip kildinti yra klaidinga. Pastarojo nuomone, tokią pavardę reikia sieti su brus. bury „rudas, rusvas“, kaip brus. Rudak: rudy. Nesileidžiant į didesnes diskusijas norisi pridurti, kad ir lietuvių kalboje veikiausiai buvęs, tik šiandien primirštas, būdvardis bùras „pilkas“. Jį buvus patvirtina tokie šios šaknies žodžiai: burlas „purvas“, burlega „purvynė“, buriukas „alksnio, beržo ar karklo žirginys“, burytis „ėriukas“, burelis „avinėlis“, buris ir burkutis „kankorėžis“, burenis „bukmedis“, burlus „kuris lengvai teršiasi“, buris „kankorėžis, žebelys“, dz. būrukas „mažas pilkas lietaus debesėlis“, burinukas „dirvinis dobilas“, burna „tuštuma tarp lūpų ir gerklės“, juk prasižiojus matome tamsią ertmę… Taigi ir žodis burokas galėjęs susidaryti taip pat ir lietuvių kalboje arba dar anksčiau, kol slavai buvę neatsiskyrę nuo baltų (?), pridėjus priesagą –okas, kaip turime kitų panašių daiktavardžių: naujokas, pirmokas, prasčiokas, seniokas, šeštokas… Jis, kaip ir lenk. bei brus. burak, rodytų rusvos ar pilkos spalvos daržovę, lygiai kaip ir lietuviškas grybo vardas ruduokė rodo rudkepurį grybą. O turint tokios daržovės vardą, iki pavardės tik žingsnis – tai žmogus, kuris sodinęs palyginti daug burokų ar juos mokėjęs naudoti pašarui.
Cimochovizna (lenk. Cimochowizna) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas sudurtinis. Pirmo dėmens kilmė – iš įkūrėjo rusiško vardo Timotiej, antroji – vizna (žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis).
Damniokas (lenk. Dębniak) – kaimas Šipliškių valsčiuje. Jis iš ten kilusio, Suvalkuose gyvenusio Vytauto Tumelio pasakojimu buvo įkurtas miške. Matyt, toje vietoje augę nemažai ąžuolų (lenk. dęby). Kaimą įkurdino lietuviai, jiems būdingu būdu mokėję lenkų kalbą, jie jam ir suteikė savaip tariamą vardą. Iš lenkų perėmę kaimo pavadinimą lietuviai jį būtų vadinę Dembnioku.
Dauspūda (lenk. Dowspuda) – kaimas Suvalkų apskrity, Ročkų valsčiuje. Išsidėstęs prie (žr.) Raspūdos upės. Vardą sudaro du kamienai: daug ir spūdis (spausti).
Daugiausia turistų dėmesį patraukia lietuvių-lenkų ir Napoleono armijos generolo Liudviko Mykolo Paco 1820–1827 m. statytų neogotikinių rūmų griuvėsiai. Anglų neogotikinio stiliaus rūmus projektavo italų architektas Pjetras Bosijus (Pietro Bosio).
Parteryje veikė koplyčia, salonai, archyvas ir biblioteka bei gipso figūrėlėmis puošta valgykla, o antrame aukšte buvo įrengti savininko ir jo šeimos gyvenamieji kambariai. Dešiniajame sparne saugota ginklų rinkinius, o kairiame buvo dailės galerija ir oranžerija. Patalpas gausiai išpuošta veikiausiai italų tapytojų Mikelandželo bei Džovanio Batistos Karelio (Giovanni Battista Carelli) polichromija ir freskomis. Rūsiai buvę vėlgi dviaukščiai – viršutiniame įrengtos pirtys, tarnų būstai, virtuvė ir kitos ūkinės patalpos, žemutinėje – šulinys. Rūmus supo anglų sodininko Džono Heitono (John Heiton) projektuotas parkas.
Negirdėtai puošnūs ir turtingi rūmai žavėjo lankytojus. Išliko garsus posakis: „Rūmai verti Paco, ir Pacas to pačio.“
Po 1830 m. lapkričio sankylio Liudvikas Pacas emigravo, o jo valdas konfiskavo caro vyriausybė. Sankylio metu dalis įrangos ir meno kūrinių buvo slepiami Ročkų ir Januvkos bažnyčiose. Ką perėmė rusų armija, 1834–1836 m. buvo parduota viešose varžytynėse. Rūmus pirmiausia perėmė rusų generolas Nikolajus Sulima, bet juos išmainė į valstybinę algą. Kiti savininkai rūmais nesirūpino, ir jie galiausiai 1867 m. buvo išardyti. Išliko tiktai vienas portikas ir vadinamasis „gandro“ bokštas. Vietos gyventojai pasakoję, kad bokštas išliko tik todėl, kad jo viršūnėje buvęs gandro lizdas.
1815–1821 m. grafas Pacas į savo valdas partraukė apie 500 fermerių iš Škotijos ir Anglijos, ir tie skleidė tarp vietos gyventojų žemdirbystės meną. Jie įtikino vietos valstiečius atsisakyti trilaukio ir priimti sėjomainą. Tuomet vietos gyventojai išmoko auginti bulves ir laikyti jas kaupuose. Išmoko auginti arklius ir avis.
Škotų mechanikai 1816 m. Dauspūdoje atidarė gamyklą, gaminančią arkliais arba vandens ratu varomas kuliamąsias, sėjamąsias, plūgus, ravėtuvus, girnas. Gaminta taip pat įrangą alaus ir degtinės daryklai, krakmolo ir odminių bei aliejaus spaudimo gamyklai.
Tų atėjūnų palikuonys gyvena čia ir šiandien. 1996–2004 bei 2007 m. griuvėsiuose atostogų mėnesiais vykdavo Keltų kultūros festivalis „Dauspūda“.
Degšniai (lenk. Deksznie) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, nuo įkūrėjo pavardės Degšnys, kuri sietina su Degsnio pavarde, o ši su liet. degti, degsnys, degsnis „išdaga, degsnė, degimas“.
Degučiai (lenk. Degucie) – du kaimai – vienas Seinų valsčiuje (Suvalkų apskrity), bei kitas – Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Šių kaimų vardai bus kilę iš pavardės Degutis. Šią pavardę LPŽ sieja su būdvardžiu degus „kuris gerai dega ar greit užsidega“. Būtų ji panašios darybos, kaip Urbutis (nuo urbti) „žmogus, kuris yra įkyrus savo kalbomis ar elgesiu“. Tąsyk Degutis būtų labai karštas žmogus, greit užsidegantis, supykstantis. Bet įmanoma galvoti, kad ši pavardė galėjusi kilti nuo žodžio degutas „iš tošių ar kelmų gaunamas skystis“, tuomet Degutis būtų žmogus, kuris virdavęs degutą, kaip (žr.) Agurkis– žmogus, auginęs agurkus.
Demitai (lenk. Demity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Ploskinios valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, tačiau baltiškoji kilmė lengvai nujaučiama.
Didžiuliai (lenk. Dziedziule) – kaimas Punsko valsčiuje. Kaimo vardo kilmės gali būti du šaltiniai. Kaimas yra prie upės (žr.) Didžiulė. Antra galimybė, kad kaimo vardas perėmęs įkūrėjo Didžiulio pavardę. Iki mūsų dienų šiame krašte tokia pavardė neišsilaikė, bet ji yra žinoma Lietuvoje.
Dieveniškės Lt – miestelis Šalčininkų rajone, 20 km į pietryčius nuo Šalčininkų, Gaujos dešiniajame krante. Apylinkės centro gyvenvietė. 2 km į šiaurvakarius nuo miestelio yra Dieveniškių pilkapynas. Kaimas yra istoriniame regioniniame parke, urbanistikos paminklas. Svarbiausia urbanistinio komplekso dalis – keturkampė aikštė penkių istorinių kelių kryžkelėje. Miestelio rytuose teka Gauja, šiaurvakariuose yra pilkapynas.
Šios vietos – unikalios, nutolusios 80 km nuo Vilniaus, bet daug kas čia kitaip. Kitoks net kraštovaizdis – čia nebuvo paskutinio apledėjimo, tad kraštas žavi lėkštais kalvų šlaitais, plačiais upių slėniais, lengvomis gargždingomis dirvomis. Po keletą kilometrų besidriekiantys senoviniai gatviniai kaimai – gyvi, ne ekspoziciniai. Jie gana tankiai užstatyti, nėra vienkiemių, tad nėra ir kaimo turizmo sodybų. Tai pasienio zona, čia retai sutiksi ne vietinį žmogų.
Dieveniškės minimos nuo XIV a. pabaigos, nors spėjama, kad šiose vietovėse dar XIV a. pradžioje buvęs žymaus lietuvių feodalo Gedgaudo dvaras. 1379–1392 m. kryžiuočių kelių aprašymuose minimas Mingailos kaimas (1385), iš kurio kilęs LDK didikas Mykolas Mingaila, – manoma, Gedgaudo sūnus. 1561–1565 m. aktuose Dieveniškės vadinamos karališkuoju valsčiumi. 1582 m. pirmąkart minimos kaip miestelis.
Aplink Dieveniškes – Goštautų žemės ir dvarai. Viename iš jų su pirmuoju vyru Stanislovu Goštautu gyveno Barbora Radvilaitė, ji melsdavosi Dieveniškių bažnyčioje, pirmąkart pastatytoje XV a. viduryje. Prieš 620 metų kryžiuočių karo kelių aprašymuose kaip lietuvių didiko Mingailos tėvonija paminėtos Dieveniškės, ir dabar, nepaisant atkampios geografinės padėties, yra svarbi kryžkelė, kur susitinka tautos ir kultūros, istorinis paveldas ir nauji geopolitiniai interesai, pažanga ir tradicijos. Į Dieveniškių miestelio keturkampę aikštę (urbanistikos paminklas) susibėgantys penki keliai itin gerai simbolizuoja šio krašto misiją. Dieveniškių iškyšulys yra Lietuvos valstybės pamatinių Mindaugo žemių šerdyje. Nepaisant istorinių peripetijų, polonizacijos ir rusifikacijos bangų, iki šiol išlikęs senoviškai lietuviškas. Kraštas kupinas praeities dvelksmo. Tūkstantmečiai pilkapynai, mitologiniai akmenys, seni ąžuolai. Kalbama, kad legendinis Napoleono lobis užkastas būtent kažkur šioje vietovėje. XIX–XX a. miestelis ilgą laiką priklausė Ašmenos apskričiai.
Sakoma, kad 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Pagal patikimesnę versiją, ryžtingai suveikė šio mišrios tautinės sudėties krašto lietuviai, prašydami prijungti kraštą prie Lietuvos. Jų prašymas pasiekė aukščiausius SSRS vadovus. Tai ir buvo padaryta Lietuvai stojant į SSRS.
Miestelio vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės – pavardė Dievenis ir priesaga –iškės. Nors šiuo metu tokia pavardė nešlikusi, XX a. 4 dešimtmetyje Šalčininkų apylinkėse dar būta pavardės Dzievenis – tai dzūkiška Dievenio lytis.
Dievetiškės (lenk. Doweciszki) – kaimas Punsko valsčiuje, Seinų apskrity. Reikia manyti, kad šis vardas yra asmenvardinės kilmės iš Dievetis su priesaga –iškės (žr. Dieveniškės). Tokia pavardė neišlikusi, bet turime pavardę Dievaitis. Priesaga –et– pavardėje veikiausiai rodo malonybinę formą, kaip žemaičių –at– (mamatė, Jūratė) arba dzūkų –ut– (vaikutis, tėvutis, Dievutis). Žodžių su priesaga –et– turime ir nūdienėje kalboje: šepetys, repetys, reketas ar reketys… Matyt, buvęs ir mažybinis žodis dievetis ar devetis, kaip žinome dar žodį dievaitis. Toks asmenvardis tarytum rodytų apeigas atliekantį žmogų, o gal ir pati vietovė kitados buvusi dievetiškė, skirta dievams garbinti. Kas žino, ar istorikai čia ko nors buvusio švento nesurastų.
Dievišava (lenk. Dziewiszewo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Gižycko apskrity ir valsčiuje. Nors vardas nėra aiškus, vietovardžio šaknis ir priesaga –ava rodo jo baltišką kilmę. Lenkiška forma patvirtina, kad lenkai šį vardą perėmę iš dzūkų tarmės.
Dingeliai (lenk. Dzięgiele) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Kolno apskrity, Staviskų valsčiuje. Vaitiekus Kentšynskis mini čia gyvenus Dingelius. Nuo šios įkūrėjo pavardės ir kaimo vardas kilęs. Į lenkų kalbą pavardė ir kaimo vardas buvo perimti dzūkiška forma.
Yra ir kitas tuo pačiu vardu kaimas – Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity ir valsčiuje. Įkurtas jis 1527 m. 7 valakų žemės sklype. To paties V. Kentšynskio teigimu, manoma, kad ir šį kaimą įkūręs tas pats Dingelis, todėl ir šis kaimas gavęs jo vardą.
Seną Dingelių vardą 1938 m. Hitlerio valdžia pakeitė Vitmansdorfu (Wittmannsdorf). Tuomet gyveno čia 108 asmenys.
Dirvonai? (lenk. Dzierwany) – kaimas Vižainio valsčiuje. Atrodo, jo vardą galima sieti su daiktavardžiu dirvonas. Gal tai iš plėšinių atgautas kaimas? Tačiau gali būti jis ir asmenvardinės kilmės (Dirvonas). Tik neaišku, iš kur lenkų kalba tame krašte užfiksavo vietovardžio dzūkišką formą.
Dovetės (lenk. Dowiaty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo apskrity, Budrių valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Priesaga –et– rodo vardo baltiškumą.
Duba (lenk. Duba, vok. Leisnerberg) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ylavos apskrity, Zalevo valsčiuje. Vardas galbūt sietinas su liet. duba „klonis, įdubimas“?
1714 m. kaimas minimas esantis bajorų savastis. 1782 m. stovėjo čia 3 namai (dūmai), o 1858 m. dvejuose namuose gyveno 14 žmonių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvę 57 gyventojai.
Dubelis (lenk. Dubiel) – kaimas prie Vyslos Pamario vaivadijoje, Kvidzyno aspskrity ir valsčiuje. Šio kaimo vardas yra žodžio duba mažybinė forma. Pats kaimo vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės, pagal veikiausiai jį įkūrusį Dubelį.
Dubininkai (lenk. Dubeninki, vok. Dubenigken, 1938–1945 – Dubeningen) – pietvakariausia Mažosios Lietuvos gyvenvietė, po Antrojo pasaulinio karo priklausanti Lenkijai, esanti Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrityje, 18 km į rytus nuo Galdapės. 1615 m. čia buvo įkurtas činšinis kaimas. 1620 m. įkurta parapija. Iki XX a. pradžios ilgą laiką gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Ilgainiui čia ėmė keltis mozūrai, dar vėliau ir vokiečiai. Lietuvininkai stipriai lenkėjo, vėliau dar sparčiau ėmė vokietėti. Pamaldos vyko lenkų, lietuvių ir vokiečių kalbomis. Pasikeitus tautinei sudėčiai 1908 m. pamaldos lietuvių kalba buvo panaikintos. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių čia beveik neliko. Stovi XX a. pradžioje pastatyta neogotikinė bažnyčia. Gyvenvietės pakrašty kalvoje išlikę 1914 m. lapkričio mėnesį žuvusių rusų ir vokiečių kareivių broliški kapai. 1920 m. Lenkija su vokiečiais pralaimėjo plebiscitą, nors vietos gyventojų 72 proc. pasisakė už Lenkiją. 2006 m. buvo čia 926 gyventojai.
Kaimo vardą reiktų sieti su liet. daiktavardžiu dubuo. Priesaga –inink– rodo, kad pirmi čia atsikėlę buvo meistrai, kurie iš medžio gamino dubenis (plg. Smalninkai).
Dujės (lenk. Duje, vok. Doyen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, nors regimai baltiška.
Kaimas išsidėstęs prie sienos su buvusių Rytprūsių Karaliaučiaus kraštu. Privažiuoti į kaimą galima nuo kelio Maltainiai–Asūnai. Šiuo metu gyvena čia 24 žmonės.
Dūlės (ar Dulklės. lenk. Duły, vok. Dullen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olecko apskrity ir valsčiuje. Dokumentuose ankstesni minimi vardai: Duen, Duhn, Dulken. Jie rodo, kad iš lietuvių kalbos perimtas kaimo vardas kurį laiką svyravo. Vokiečių tarnybinis vardas buvo vartojamas Dullen. Šią formą ir lenkai sulenkino. 1938 m. kaime gyveno 260 žmonių.
Kaimas činšinis, turintis 30 valakų. Įkūrė Jonas Dulkė.
Mokykla įsteigta 1815 m. Tarpukary čia veikė paštas, dvi plytinės bei buvo keli amatininkai.
Dulsinis (lenk. Dulsin) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Pavadinimo kilmė nėra aiški. Galbūt sietinas su liet. dulsus „duslus; sunkus, aptingęs“. O gal galima manyti esant tą pavadinimą asmenvardinės kilmės, sietinos su tuo būdvardžiu?
Dusnyčia (lenk. Dusznica) – kaimas prie Galadusio ežero, Seinų valsčiuje. Jo vardas yra kilęs iš (žr.) Dusnyčios upelio, kurio vardas susijęs su (žr.) Dusios ežero vardu. Dėl priesagos –yčia plg. akmenyčia „akmeninga vieta“.
Kaimas įsikūręs dar XVI a. Jis įsispraudęs tarp (žr.) Galadusio ir (žr.) Alno ežerų. Iš vienos pusės remiasi į Lietuvos sieną, iš kitos skiria jį iš Galadusio į Alną tekantis vietos gyventojų vadinamas Dusnyčia upelis.
Dziubeliai (lenk. Dziubiele, vok. Dziubiellen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Ožyšo valsčiuje. Vardo kilmė nėra iki galo aiški, tačiau mažybinė ir patroniminė priesaga –el– rodo, kad jis gimęs baltiškoje kalbinėje aplinkoje ir išlaikęs dzūkišką formą. Todėl galima teigti, kad ir šis kaimas buvo pakrikštytas įkūrėjo vardu (plg. pavardę Dziuba, Dziubelis).
Kaimas išsidėstęs Sniardvų ežero šiauriniame krante, 15 km į rytus nuo Ožyšo.
1938 m. liepos 16 d. nacistinė Rytprūsių valdžia kaimo vardą buvo pakeitusi iš Dziubiellen į Zollerndorf.
Eglinė (lenk. Jegliniec) – du kaimai tuo pačiu vardu: vienas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, prie pat Lietuvos sienos, kitas – Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje, prie (žr.) Gremzdelio ežero. Šis vardas rodo vietą, kurioje augusios eglės. Jos turėjusios būti matomos iš toli, todėl negalėję būti ištisinio miško masyvo.
Eglinėje, esančioje Šipliškių valsčiuje, išlikęs senas tuo pačiu vardu vadinamas jotvių piliakalnis. Netoliese esantis (žr.) Budziskas sudarė su Eglinėje esančia pilimi gynybinę sistemą.
Egliniškės (lenk. Jegliniszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės (plg. Eglinas, Eglynas, Eglinis).
Eišeriškės (lenk. Ejszeryszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės. Čia XX a. pabaigoje gyveno dar lietuviškai kalbantis Saladuonis, liudijantis, kad jo vaikystėje tokių, kaip jis, buvę daug.
Elbingas (lenk. Elbląg, vok. Elbing) – apskrities miestas prie Elbingo upės, kuri už 10 km į šiaurę įteka į Vyslą. 127,9 tūkst. gyventojų (2006). Uostas, susisiekiantis su Baltijos jūra. Tai vienas seniausių Lenkijos miestų. Jį įkūrė kryžiuočiai 1237 m. šalia tos vietos, kur iki IX a. gyvavo prūsų prekybinė sėslija Trusas. Miesto teises Elbingas gavo 1246 m. Istorija permaininga. Priklausė kartais Kryžiuočių ordinui, kartais Lenkijai. XVI a. išgyveno švedų okupaciją.
XIX ir XX a. pradžioje Elbingo uostas lenktyniavo su Gdansku ir sparčiai augo. Atsirado pramonė – gaminta cigaretes, garvežius. Karo pabaigoje čia buvo įkurdintas Štuthofo konclagerio filialas. Turėjo tarpužemio vandens kelius į Varmiją ir Mozūrų ežeryną bei per Vyslą susisiekė su jūra.
Elbingo miesto vardo kilmė nėra aiški, tačiau mums dar siejasi su tuo vardu vadinamu prūsų kalbos žodynėliu.
Elbingo žodynėlis yra rankraštinis vokiečių–prūsų kalbų žodynėlis. Tai seniausias prūsų (ir apskritai baltų) rašto paminklas. Rankraščių rinkinys, kuriame ir yra minimas žodynėlis, pavadintas suradėjo Noimano kodeksu (Codex Neumannianus). 1825 m. kodeksą Elbingo pirklio A. Grubnau palikime surado Francas Noimanas. Jis kodeksą 1868 m. perdavė Elbingo miesto bibliotekai, čia buvo saugomas iki Antrojo pasaulinio karo, tolesnis likimas nežinomas.
Noimano kodeksą sudaro 3 vokiečių kalba rašyti teisynai – Liubeko, Pamedės, senasis lenkų teisynas bei vokiečių–prūsų kalbų žodynėlis. Žodynėlyje iš viso 186 puslapiai (paskutinis tuščias), F. Noimano sunumeruoti nuo 1 iki 185. Paskutiniuose 17 puslapių (169–185) Elbingo žodynėlio (be pavadinimo) – XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios nuorašas. Autorius pasirašė 185 puslapyje: „parašė Petras Holcvešeris iš Marienburgo“ (Explicit per manus Petri Holczwesscher De Marienburg). Elbingo žodynėlį jis nurašė iš originalo ar jo nuorašo, sudaryto XIII a. gale (ar XIV a. pradžioje), bet seniai dingusio, tačiau nemokėjo prūsų kalbos ir padarė nemažai klaidų. Originalo autorius (anonimas), matyt, mokėjo prūsiškai.
Žodynėlyje yra 802 prūsų ir tiek pat vokiečių kalbos žodžių, surašytų ne abėcėlės tvarka, o sugrupuotų į 32 nevienodas temines grupes (pvz., grupė vok. Jor (Jahr), liet. metai – prūsų Mettati, vokiečių Somer (Sommer), liet. vasara – prūsų Dagis, vok. Herbist (Herbst), liet. ruduo – prūsų Assortis, vok. Winter, liet. žiema – prūsų Šėmo ir kt.). Užrašyti tik daiktavardžiai ir keletas spalvas reiškiančių būdvardžių, nėra nė vieno veiksmažodžio, įvardžio, bažnytinių terminų. Pamedės tarmė archajiškesnė už prūsų katekizmų šnektas (žodynėlis apie 200 metų senesnis): išlaikyta balsio ā kokybė (mote – liet. motė, motina katekizmuose mūti), bevardė vardažodžių giminė (mettan, liet. metas).
Pirmą kartą Elbingo žodynėlį paskelbė Georgas Neselmanas 1868 m., fotografuotinius leidimus – Adalbertas Becenbergeris, V. Simonas 1897 m. ir Vytautas Mažiulis 1966 m.
Elkas (lenk. Ełk) – apskrities ir valsčiaus miestas, esantis Elko ežeryne, ant Elkos upės ir Elko ežero krantų. Ši ir aplinkinės teritorijos sudaro Lenkijos žaliuosius plaučius.
Miestas įsikūrė XIV a. Vardą gavo nuo (žr.) Elkos upės.
1999 m. birželio 6 d. Elke lankėsi Romos Popiežius Jonas Paulius II. Po metų atidengta jam paminklą, o aikštę, kurioje paminklas stovi, pavadinta jo vardu.
Gaidžiai (Senieji) (lenk. Stare Gajdzie) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Pavadinimas, matyt, asmenvardinės kilmės.
Galainiai (lenk. Gałajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Galimas daiktas, kaimas vardą gavęs iš pavardės Galas ar Galainis. Tačiau greičiausiai tai priesagos –ain– vedinys iš daiktavardžio galas (plg. Šilainė).
Galdapė (lenk. Gołdap, vok. Goldap) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Turi sanatorijos statusą. Miestas vardą perėmė iš (žr.) Galdapės upės. Galdapės vardas, ką jis beapibūdintų – upę, ežerą ar miestą, – Lietuvoje nėra suvoktas ir visaip kraipomas: Gulbupė, Geldapė, Geltapė. Beje, ir lenkiškoji Vikipedija, pasiremdama lietuviškaisiais šaltiniais, pateikia Galdapės miesto vardą kaip Geldapė.
Galingiai (lenk. Galiny, vok. Gallingen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje – senosios Galindos žemėje. Nuo Bartošycės pusės išlikusi Eulenburgų kilties rezidencija. Kaimas įkurtas 1336 m.
Kaimo vardo forma ir jo etimologija nėra aiški, bet įmanoma ir asmenvardinė (nuo neišlikusios Galingio pavardės) kilmė.
Gálviečiai (lenk. Galwiecie, vok. Gehlweiden) – Galdapės apskrity ir valsčiuje esantis kaimas. Vardo kilmė ir pagaliau vardo forma nėra aiški. Yra tikėtina, kad jis nurodo vietą, kurioje gyvenęs Galas (žr. Galainiai). Kaimas įkurtas 1531 m. kaip bajoriškas dvaras. Stovi 1920 m. statyti rūmai. Tais pačiais metais įsteigtos ir kapinės. Veikia čia vandens malūnas. Yra autobusų stotelė.
Garbas (lenk. Garbas) – kaimas Suvalkų apskrity, Pilypavo valsčiuje. Kaimas įsikūręs 1548 m. prie Garbio ežero. Pr. *garbis „kalnelis, kalva“, plg. liet. garbana.
Garbina (lenk. Garbina) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje. Tai priesagos –in– vedinys. Dėl šaknies žr. Garbas.
Garbnas (lenk. Garbno) – du kaimai Kentšyno apskrity: 1) Barcianų valsčiuje, 2) Koršų valsčiuje. Tai priesagos –n– vedinys. Dėl šaknies žr. Garbas.
Gardeikiai (lenk. Gordejki, vok. Gordeiken) – kaimas Olecko apskrity ir valsčiuje.
Kaimą įkurta 1557 m., kuomet Kristupas Glaubitzas, Stradūnės senata, pardavė Andriui Gardeikiui sklypą žemės ir pavedė 40-yje valakų įkurti kaimą. Pagal jo pavardę ir kaimui vardas suteiktas.
1938 m. gyveno čia 306 žmonės.
Gaudynos (lenk. Gaudyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Pieniężno valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, bet galbūt galima jo šaknį sieti su liet. veiksmažodžiu gaudyti.
Gaudinkos (lenk. Gaudynki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Ožyšo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, tačiau etimologinio ryšio reikėtų ieškoti drauge su vietovardžiu Gaudynos.
Gavieniškės (lenk. Gawieniańce) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vienintelis kaimas regione, išlaikęs gatvišką statybą. Vardas asmenvardinės kilmės.
Lietuvių kalboje gavėnas, kaip ir gavienas – „paprastai gavėnios metu jaujoje gyvenantis kaukas“. Gavieno pavardė rodytų pasninkaujantį žmogų. Gavieniškės – Gavieno įkurtas kaimas. Į lenkų kalbą kaimo vardas išverstas apytikriai. Dėsningai turėtų būti Gawieniszki, kaip Šipliškės – Szypliszki, Mieruniszki ar Trakiszki. Seinų ir Suvalkų regione toks bandymas atitolinti lenkišką vardyną nuo lietuviško yra kone dėsningas. Tai rodo, kad tam procesui vadovavo menkai filologiškai išprusę ar lietuvių kalbą suprantantys žmonės. Gerokai sveikesnis baltų vardynas buvo išlaikytas Varmijos Mozūrų krašte, kur pokario metais vardų nustatymo komisijai vadovavo žymus lenkų indoeuropeistas ir baltistas Janas Otrembskis (Jan Otrębski). Ir ten, nors vietovardžiai į lenkų kalbą ėjo per vokiečių kalbą, yra daug suprantamesni, negu oficialus vardynas Suvalkų bei Seinų regione.
Gdanskas (lenk. Gdańsk, vok. Danzig, kašb. Gduńsk, lot. Gedanum, Dantiscum, jidiš דאַנץ – danc) – Lenkijos uostas prie Baltijos jūros, Pamario vaivadijos bei Gdansko arkivyskupijos centras. Gdanskas yra taip pat karališkasis ir Hanzos miestas, kitados didžiausias ir turtingiausias Lenkijos miestas. Pirmą kartą apie jį užsiminta 997 m. Čia prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, čia gimė „Solidarumo“ judėjimas bei prasidėjo komunizmo griuvimas Vidurio Europoje. Su Gdyne ir Sopotu Gdanskas sudaro vadinamąjį Trimiestį.
Dėl miesto vardo etimologijos. Dalis lenkų kalbininkų mano, kad miesto vardas yra slaviškas. Mano jie, kad praslavų šaknis *gъd rodo drėgną kraštą, liūną, pelkę, gal net drėgną mišką. Tačiau pripažįsta, kad tiksli etimologija vienprasmiškai nėra nustatyta. Kita grupė lenkų kalbininkų jaučia, kad vardas bus susiformavęs dar priešistorės laikais, kuomet čia prieš slavus gyvenusios kažkokios gentys. Tos kažkokios gentys ir buvę prūsai. Miestas istorijoje nebuvo vienu vardu įvardijamas. Žinomi yra jo vardo variantai: Kdansk, Gyddanyzc, Gdanzc, Dantzk, Dantzig, Dantzigk, Danzig, Dantiscum ir Gedanum. Tatai dar kartą rodytų, kad vardas svetimoms lūpoms buvęs sunkiai tariamas ir ne iš karto nusistovėjo. Latvių kalba iki šiandien turi išlaikiusi žodį danska – „liūnas, klampynė, raistas“ iš *danc-ka ║ danga „kelio duobė, klanas“ (K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 3, p. 179). Todėl, matyt, žulavai lėmę gyvenvietės ir miesto įvardijimą. Taigi iš pr. danska „klampus“, per vok. danzig – > Danzig – lenkų kalboje įvyko metatezė – > Gdańsk „drėgna, įmirkusi žemė“.
Gereliškės (lenk. Gieraliszki) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardą veikiausiai suteikė jo įkūrėjas Gerelis, kuris lenkų kalboje buvo užrašytas dzūkiška forma – Geralis. Gerelis yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Geras.
Gerkiniai (lenk. Gierkiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės.
Giluišiai (lenk. Giełujsze) – kaimas Punsko valsčiuje, išsidėstęs prie (žr.) Giluišio ežero, iš jo ir vardą gavęs. Kaimo vardą plačiau išpopuliarino šalia žaliuojanti giria, vadinama Giluišgiriu. Dalis kaimo po Pirmojo pasaulinio karo liko Lietuvoje. Iš Giluišių kaimo (Lietuvos pusėje) yra kilęs ir gyvenęs žymus knygnešys, kultūros skleidėjas ir altruistas Vincas Markevičius. Jo sodyba likusi vadinamajame pasienio ruože (zonoje) ir žmones iškeldinus buvo visiškai sunaikinta. 2008 m. rugsėjį toje vietoje atidengtas paminklinis akmuo.
Gyselis ar Gaislingenas (lenk. Gisiel, seniau Geislingen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė – nuo buvusio Gyselio ežero, kurį apie 1869 m. nusausinta ir paversta pieva.
Kaimas įkurtas 1389 m. 1709–1711 m. siautėjant marui beveik visi gyventojai išmirė. 1728 m. kaimą apgyvendinta iš naujo.
Grandai (lenk. Grądy) – kaimas Lomžos apskrity, Novogrodo valsčiuje. Vardo kilmė nėra visiškai aiški, tačiau galima manyti, kad tai pagal Lietuvoje neišlikusią Grando pavardę pavadintas kaimas (plg. Kreivėnai, Valinčiai…)
Graužiai (lenk. Grauże) yra dveji – Senieji Šipliškių valsčiuje, ir Naujieji Krasnapolio. Vardus šie kaimai veikiausiai bus gavę nuo graužo „žvyro, žvirgždo“.
Gremzdai (lenk. Gremzdy, Gremzdy Polskie) – kaimas Seinų apskrity, Krasnopolio valsčiuje. Vardą gavo nuo (žr.) Gremzdo ežero.
Griškonys (lenk. Gryszkańce) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės.
Gublaukiai (lenk. Gubławki, vok. Gablauken, seniau Gubelauken) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ylavos apskrity. Vardą gavęs veikiausiai iš prūso vardo Guba.
1392 m. minimas čia buvęs prūsų kaimas, turintis 16 valakų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno čia 103 žmonės.
Guja (lenk. Guja, vok. Gross Guja) – kaimas Vengožavo apskrity ir valsčiuje. Šalia Gujos Mozūrų kanale yra vienintelis išbaigtas šliuzas – vienas iš penkių Lenkijoje pastatytų šiame kanale, turėjusiame kitados sujungti Didžiuosius Ežerus su Baltija per Prieglių.
XIV a. stovėjo čia kryžiuočių sargybvietė, ją 1370 m. Kęstutis sudegino. 1384 m. ji buvo vėl atstatyta. Čia XVII a. gyveno ir Tiškų šeima. 1710 m. maru kaime išmirė 161 žmogus.
Kaimo vardas patraukia savo baltišku skambesiu, tačiau jo kilmė neaiški.
Gulainiai (lenk. Gułajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vardas – priesagos –ain– vedinys. Vardo prasmė neaiški, tačiau labai tikėtina, kad vardą gavęs iš Lietuvoje neišlikusia pavarde įkūrėjo Gulo, ką paliudytų ir (žr.) Gulkaimis.
Gulbinas (lenk. Gulbin) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Tai asmenvardinės kilmės vardas (plg. Gulbiniškės).
Gulbiniškės (lenk. Gulbieniszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje, netoli Šiurpilio. Vardas asmenvardinės kilmės (nuo Gulbino).
Gulkaimis (lenk. Gułkajmy) – kaimas Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Sudaro jį dvi šaknys – gul– ir kaimas. Šio vardo pirmoji šaknis, atrodo, gimininga su (žr.) Gulainiais. Tai būtų Gulo įkurtas kaimas.
Gurklys (lenk. Górkło) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity, Mikolaikų valsčiuje. Šiuo metu čia plėtojamas agroturizmas, jis išstumia tradicinę žemdirbystę. Kaimas išsidėstęs šiauriniame Gurklio ežero krante, tai leidžia puoselėti vandens sportą, ypač buriavimą.
Ignalinas (lenk. Ignalin) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Kaimas įkurtas 1333–1342 m. didžiajame Sparwirdės miške, šio vardas prūsiškai reiškia Kranklių miškas. 1807 m. birželio 10 d. įvyko čia Napoleono armijos mūšis su rusų-prūsų kareiviais, vadinamas mūšiu ties Varmės Lidzbarku. Karo lauke abi šalys prarado apytikriai po 7–8 tūkstančius karių ir nė vieni nelaimėjo. Kitos kautynės įvyko tų metų birželio 14 d. ties Frydlandu. Rusai prarado 25 tūkstančius karių.
Vardo kilmė neaiški, gal asmenvardinės kilmės, ir galima jį sieti su Lietuvoje esančio Ignalinos miesto vardu.
Ignotavizna (lenk. Ignotowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Dėl vardo kilmės – jį sudaro dvi šaknys: pirma veikiausiai asmenvardinės kilmės, dėl antros žr. Adamavizna, Vižainis.
Ivaniškės (lenk. Iwaniszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Proraslio valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės. Lietuviška priesaga –išk– rodo, kad čia gyventa asmens ruso vardu Ivanas. Ir tik aplinkiniai lietuviai bus taip kaimą pavadinę.
Iznota (lenk. Iznota) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Ruciano-Nidos (lenk. Ruciane-Nida) valsčiuje. Išsidėstęs Pisos girioje ant Beldanų ežero krantų. Per kaimą teka (žr.) Krutynė. Vardas mena pačius seniausius laikus, kadangi jo reikšmė yra jau išdilusi ir mums nesuprantama.
Beldanų ežero saloje Cezario Kulbackio rūpesčiu įkurtas poilsio židinys „Galindija“. Vardas primena čia (iki XII a.) gyvenusią prūsų gentį – galindus. Židinį sudaro restoranas, viešbutis ir pensionatas, jų puošyba primena senąją galindų kultlūrą. Įrengti demonų urvai, termos, olos, stilistiškai besisaistantys su gintaru, badavimo šuliniai, girios ramovės, ritualinis akmens apskritimas bei galindų labirintas. Pagal pageidavimą atkuriamos žaidimo pavidalu tikros ar numanomos galindų apeigos, tarkime, plėšikiški autobusu važiuojančių turistų antpuoliai. Kelias į židinį „nusodintas“ medžiais šaknimis į viršų. Sėslijos teritorijoje stovi įvairiausios skulptūros ir įtaisai, stilizuoti orientuojantis į prūsų epochą.
Nuo V a. pr. Kr. iki XIII a. Iznotoje gyveno galindai. Per jų teritoriją vedė gintaro kelias, juo veždavo brangenybes bei gintarą į šiaurę ir vakarus. Dabartinis kaimas įsikūrė 1602 m. Kadangi čia žmonės buvo apgyvendinami ir vėl iškeldinami, neliko kaime jokių architektūros paminklų.
Jačnė (lenk. Jaczne) – kolonija Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau kvepia senumu.
Jaminai (lenk. Jaminy) – Augustavo apskrity, (žr.) Štabino valsčiuje, Bebros nacionalinio parko pakrašty. Apie 200 gyventojų (2006). Kaimas vardą gavęs iš upės Jaminos (upės vardo kilmė neaiški, tačiau jis turi būti labai senas).
Pirmą kartą apie vietovę užsimenama XVII a., kuomet buvo atidaryta rūdos liejykla. 1703 metais iš Stanislovo Reškos liejyklą ir girią perėmė Lietuvos viršininkas ir artilerijos generolas Kazimieras Sienickis, išstatė gyvenvietę, liejykloje įrengė vandens malūną, šalia pastatė dvarą. 1707 m. Šiaurės karo metu Sienickis pateko į rusų nelaisvę ir 1711 m. mirė Sibire. 1713 m. kaimo posesoriumi tapo Jurgis Stanislovas Sapiega.
Kaime išsilaikę įdomūs svirneliai. Kapinėse dar stovi čia kitados išlieti ketiniai paminklai ir kryžiai.
Jeleniavas (lenk. Jeleniewo) – bažnytkaimis Suvalkų apskrity. Vardas turėtų būti kilęs nuo jotviško elnio „žvėries“. Lietuviško vardo varianto neteko girdėti. Priesaga –av- šiuo atveju rodo žvėringą vietą. Matyt, buvusi čia giria, kurioje laikęsi žvėrys. Taigi vardas kalba apie žvėrynę, ne apie elnius. Panašios darybos turime Vilniaus miesto rajono vardą, Žvėryną. Tos darybos turime ir šalia Marijampolės esantį (žr.) Sasnavos miestelį, plg. jotv. sasins „zuikis“.
Jogeliai (lenk. Jagiele) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Galimas daiktas, yra jis asmenvardinės kilmės.
Jonaraistis (lenk. Jenorajście) – kaimas Seinų valsčiuje. Vardažodžio daryba labai aiški – Jono raistas (žr. Raistiniai), kaip ir Adomo vizna. Matyt, senovėje čia net kaimo nebuvę, o raistas priklausęs kažkokiam Jonui.
Judyčiai (lenk. Judyty) – Lenkijos kaimas, esantis Pamario vaivadijoje, Štumo apskrity, Dziežgonio valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau žodžio daryba kreipia jį kildinti iš baltų kalbų.
Juknaičiai (lenk. Juchnajcie) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardas kilęs veikiausiai iš įkūrėjo Juknos vardo.
Junošynas (lenk. Junoszyno, kašb. Junoszënò) – kaimas Pamario vaivadijoje, Novodvoro apskrity, Stegnos valsčiuje, žulavų teritorijoje. Pro šalį eina siaurukas į Štuthofą. Kaimo vardas patyręs metamorfozių, tačiau panašu, kad yra asmenvardinės kilmės.
Juodeliškės (lenk. Jodeliszki) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės.
Juodežeriai (lenk. Jodoziory) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė lietuviška, jo prasmė suprantama. Fonetiškai verčiant į lenkų kalbą atrodo, kad tai Jodo ežeras.
Jurkiškės (lenk. Jurkiszki) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje prie kelio nr. 651. Vardą gavęs nuo įkūrėjo Jurkaus.
Kadariškės (lenk. Kadaryszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė asmenvardinė.
Kadynai (lenk. Kadyny, vok. Kadinen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity, Tolkmicko valsčiuje. Prūsiško vardo kilmė neaiški.
Kaitrynė (lenk. Kojtryny) – kaimas Olštyno apskrity, Biskupeco valsčiuje. Vardą, matyt, reiktų gretinti su liet. žodžio kaitrus šaknimi.
Kališkės (lenk. Kaliszki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Piskos Bialos valsčiuje. Gyvena čia 240 asmenų. Priesaga –išk– rodo, kad vietovė buvusi Kalio nuosavybė.
Kaime išsilaikęs XIX a. dvaras, jį supa gražus parkas. Didžiausios brangmenos yra 300 metų ąžuolai bei senas maumedis.
Kališkių istorija siekia kryžiuočių laikus. Minimi jau 1424, 1428 ir 1448 m. XV ir XVI a. dokumentuose kaimas rašomas: Kallishchken, Heynitzinn, Haenitzen, Hennitzen, Haeinczen.
Pirmas dokumentas apie Kališkius yra žinomas iš 1447 m. Jame sakoma: „kaimas turi būti įkurtas mūsų Ąžuolyne, nebuvo čia sėslijos, tik miškai driekėsi“. Tais metais tarp Kališkių ir Piskos Bialos pradėjo veikti lentpjūvė. 1559 m. minima jau ir karčema.
Dvaras buvo pastatytas 1830 m. 1938 m. per germanizacijos akciją kaimas buvo pavadints Flockau.
Kalniškiai (lenk. Kolniszki) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardas rodo aukštumos kraštą.
Kalnikas (lenk. Kalnik, vok. Kahlau) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrity, Morongo valsčiuje. Anksčiau lenkai kaimą, nusižiūrėję nuo vokiečių, vadindavo Kalaw. Lenkų kalba išlaikiusi autentišką prūsišką daiktavardžio mažybinę formą Kalnikas, lygiai kaip Kopernikas – Kopernos sūnus (Koperniukas), lygiai kaip žemaičių Janikė ar Onikė – mažosios Janė ir Ona. Taigi Kalnikas mums labiau įprasta forma būtų Kalnelis ar Kalniukas. Kas tai buvęs – tokia pavarde žmogus, ar dėl krašto konfigūracijos taip kaimas pramintas? Formos vienaskaita verstų dėmesį kreipti į antrą galimybę.
Kaime stovi barokinė bažnyčia, pastatyta 1730–1738 m.
Dokumentuose šis 80 valakų turintis činšinis kaimas minimas 1320 ir 1331 m. 1782 m. kaime buvę 76 namai (dūmai), o 1858 m. buvę jų 120 su 810 gyvetojų.
Tuo pačiu Kalniko vardu šiaurės Kroatijoje (Slavonijoje) Panonijos kalnų grupėje aukščiausiai iškilusi kalva yra vadinama Veliki Kalnik (vengr. Nagykemlék). Kaip čia toks vardas atsiradęs, geografams žinoti.
Kampuočiai (lenk. Kompocie) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Vardą gavo nuo (žr.) Kampuočio ežero.
Karklynė (lenk. Korkliny) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas rodo karklais apaugusią žemumų lygumą.
Karnitai (lenk. Karnity, vok. Karnitten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrity, Milomlyno valsčiuje, prie Katilo (lenk. Kocioł) ežero. Vardo kilmė neaiški. Galimas daiktas, kaimas perėmė netoliese esančio Karnitų ežero vardą.
Karnitai pirmą kartą minimi 1349 m. Tuo metu buvo kryžiuočių palivarkas. Kiti dokumentai rodo, kad kaimas buvo minimas 1360 m., ir ten gyveno prūsai. 1782 m. Karnituose buvo 11 namų (dūmų), tuo tarpu 1858 m. juose buvę 155 gyventojai. Prieš karą čia buvo jau 340 gyventojų.
Karnituose išsilaikęs neogotikinio dvaro rūmų su parku kompleksas. Rūmai pastatyti 1856 m. vietoje lenkų-švedų karo metu sudegusio dvaro. Didžiulis parkas driekiasi nuo Karnito ežero rytų kryptimi. Rūmai stovi arti ežero. Į šiaurę nuo rūmų stovi ūkiniai pastatai ir tarnų namai bei arklidės, ratinė ir maniežinė.
Kalnelyje parko pietinėje dalyje išlikusios senųjų savininkų kapinės.
Šiuo metu čia veikia poilsiavietė ir privatus viešbutis.
Karšiai? (lenk. Korsze, vok. Korschen) – valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Miesto vardą galbūt galima sieti su liet. daiktavardžiais karsas ar karša „urvas, ola; pakriaušis“.
2004 m. gruodžio 31 d. gyveno čia 4 724 žmonės. Miesto teises Karšiai gavo 1962 m.
1945 m. vietovė perduota lenkų administracijai. Tuomet dauguma gyventojų buvo iškeldinti į Vokietiją. Kuomet į čia priverstinai iš Beščadų buvo atkeldinti ukrainiečiai, evangelikų bažnyčia paversta Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo pravoslaviška cerkve.
Karvikas (lenk. Karwik) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, galimas daiktas, jis asmenvardinės kilmės, ką rodytų mažybinė ar patroniminė priesaga –ik– (žr. Kopernikas) iš neišlikusios pavardės Karvis. Plg. pavardes Karvelaitis, Karvelis ar Karvickas. Tačiau vienaskaitos forma gali rodyti ir kitą kilmę.
Kaimas išsidėstęs prie Sekstų ežero ir Eglinės kanalo, už 7 km nuo Piso. Įkurtas 1804 m. Gyvena čia apie 120 asmenų. Ant Eglinės kanalo įrengtas šliuzas. Yra kaime pensionatas. Galima pasivažinėti bričkomis ir pajodinėti.
Karviniai (lenk. Karwiny) – Gdynės miesto kvartalas. Lenkų Vikipedija šį vardą sieja su kašubų daiktavardžiu karwia „ganyklos“. Kadangi I tūkstantmety šiame krašte gyveno prūsai, reikia manyti, ir šis vietovardis, kaip ir kiti (žr. Gdanskas ar gal ir Sopotas), daug senesnis, vedantis dar į šio krašto baltiškuosius laikus. Iki nesenų laikų šioje vietoje buvo laukai, taigi ir ganyklos, ir dar XX a. 8 dešimtmetyje čia miesto nebuvo. Gražu, kad ankstesni vardai prisiderina gyvuoti ir miesto sąlygomis. Antai Gdansko Oliwoje yra gatvė Karwieńska, susišaukianti su Gdynės Karviniais.
Karviniai – tai miesto kvartalas Gdynės pietinėje dalyje, nuo centro nutolęs apie 8 km. Namai čia išsistatė tik praėjusio šimtmečio 9 dešimtmetyje.
Kelčėnai (lenk. Kielczany) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardą gavęs iš pavardės Kelčėnas, šios patroniminė priesaga –ėn– rodo kilus ją iš neišlikusios pavardės Kelčius. Plg. kitą artimą pavardę Keliuotis, kuri gali būti iš dabar jau užmirštos profesijos keliuotis „kelio tarnas“ (LPŽ).
Kelmynė (lenk. Kielmin) – maža sėslija Augustavo apskrity, Plaskos valsčiuje prie Augustavo kanalo Augustavo girioje. Šaknis sietina su daiktavardžiu kelmas, priesaga –ynė rodo buvus kelmų nusėtą vietovę.
Kentšynas (lenk. Kętrzyn, seniau Rastembork, vok. Rastenburg) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Šalia miesto Gerlože 1941–1944 m. buvo vyriausioji Hitlerio būstinė (vilko urvas).
Kentšyno miestas esti bartų genties žemėse. Per kryžiuočių antplūdžius sudegintos prūsų pilys, o gyventojai, kurie priėmė krikštą, iškeldinti. Kiti gyventojai buvo žudomi, kaimai ir pilys deginamos. Tiktai 1329 m. pastatyta kryžiuočių sargybvietę ir pavadinta prūsiškai Rast (vok. Rast „poilsis, atokvėpis, vieta atsikvėpti“). 1345 m. lietuvių kariai, vadovaujami kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio, sargybvietę sunaikino. Tačiau 1350 m. Kryžiuočių ordinas sėsliją atstatė ir pradėjo mūryti gynybines sienas.
Miesto teises Rastenburgas (Poilsiapilė ar gal Rąstapilė?) gavo 1357 m. lapkričio 11 d. Tačiau miesto sklaidos metai atėjo tiktai po 1525-ųjų, kuomet susikūrė Kunigaikštiškieji Prūsai.
Plačioji germanizacija prasidėjo vėlesniais metais. 1942 ir 1945 m. miestas buvo smarkiai bombarduojamas ir apgriautas. Po karo miestas vadinamas Rastemborku, bet svarstyti vardai Raściborz ir Raścibórz, tačiau pagaliau 1946 m. gegužės 7 d. suteikta miestui Kentšyno (lenk. Kętrzyn) vardą, lenkų XIX a. istoriko ir kovotojo su Prūsų germanizacija Voicecho Kentšynskio (Wojciech Kętrzyński) garbei.
Kisynai (lenk. Kisiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Dzialdovo apskrity ir valsčiuje. Vietovardžio kilmė neaiški. Gal šaknį kis– galima sieti su ežero (žr.) Kisaino vardo šaknimi? O gal jis asmenvardinės kilmės?
Kybartai Lt – miestelis prie sienos su Karaliaučiaus kraštu. Dabartiniai Kybartai įkurti buvusios prūsų Nadruvos žemių, kurios ištuštėjo per viduramžiais vykusius karus, rytiniame pakraštyje. Po 1422 m. pasirašytos Melno taikos sutarties tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino į miškais apaugusį kraštą ėmė grįžti baltų kilmės žmonės. Tačiau dar daugiau kaip šimtą metų siena tarp vokiečių valdomos Prūsijos ir Lietuvos nebuvo aiški. Štai 1536 m. Lietuvos-Lenkijos karalienė Bona skundžiasi Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kad jos vietininkas, esąs Jurbarke, apgyvendinęs vieną žmogų prie Lieponos upelio ir kad Prūsijos valdininkai, perėję tą upelį, tą žmogų apiplėšę, paėmę jo gyvulius, o namus sudeginę. Kitame laiške 1547 m. karalius Žygimantas skundžiasi, kad Įsruties prefektas suėmęs du Jurbarko srities žmones – Motiejų Matlaukį ir Joną Kibeikį – už tai, kad juodu pirkę Prūsuose medaus ir bandę parsinešti namo.
Kybartų miestas, pavadintas toje pačioje vietoje dar XVI šimtmetyje buvusio Kybartų kaimo vardu, įsikūrė ir išaugo vien dėl savo įdomios geografinės padėties. Senojo kaimo vieta buvo pasienyje esančios lėkštos kalvos bei dar viduramžiais naudotų kelių sankryžos šiaurinėje pusėje. Tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką, einančią į Prūsiją, ant tos kalvos pastatyta visame Pabaltijyje didžiausia ir prabangiausiai įrengta Virbalio geležinkelio stotis. Prie stoties įsikūrusi gyvenvietė išaugo į miestą, ir jo istorijoje buvo ne vienas pakilimas ir nuosmukis.
Miesto kilimas siejosi su intensyvia pasienio prekyba, prekių eksportu ir tranzitu, kitame Lieponos krante klestinčia europine kultūra. Nuosmukiai – pasauliniai karai, du kartus beveik visiškai sunaikinę miestą, sovietmetis, kuomet „rajono centro“ statuso neturėję miestai buvo pasmerkti skursti… Būdami geroje geografinėje padėtyje, turėdami palankesnes nei kitos gyvenvietės sąlygas, Kybartai ir kybartiškiai šiek tiek skyrėsi nuo kitų Lietuvos miestų ir miestelių, visada ėjo truputį priekyje.
Kiekskaimis (lenk. Kiekskiejmy) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardas sudurtinis. Pirmosios šaknies reikšmė neaiški, antroji šaknis baltiška, nurodanti kaimo tipo gyvenvietę (žr. Krelikeimis). Galimas daiktas, kad pirmasis dėmuo yra asmenvardinės kilmės. Tuomet antrasis kamienas keimas „kiemas“ atitiktų lietuvišką priesagą –iškės.
Kiemlaukiai (lenk. Kiemławki) – yra Didieji ir Mažieji.
Kiemlaukiai Didieji (lenk. Kiemławki Wielkie, vok. Groß Kämlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Vardą sudaro du žodžiai – kiemas ir laukas.
Kaimas įkurtas 1340 m. Čia veikė trys riterių tarnybos. Vieną iš jų pagal Kulmo teisę sudarė kryžiuočių magistras Vinrichas fon Kniprodė.
1970 m. gyveno čia 99 žmonės.
Kiemlaukiai Mažieji (lenk. Kiemławki Małe, vok. Klein Kämlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Dėl vardo kilmės žr. Kiemlaukiai Didieji.
1970 m. čia gyveno 36 žmonės.
Kildainiai (lenk. Kiłdajny) – gyvenvietė Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Lelkovo valsčiuje. Vardas yra –ain– priesagos vedinys. Šaknies prasmė nėra aiški, tačiau daryba leistų laikyti šį pavadinimą esant asmenvardinės kilmės, plg. veikiausiai pravardinę pavardę Kilda, kurią galbūt galima sieti su liet. kilduoti „kilnotis; judėti, krutėti; šlubuoti“ (LPŽ).
Kaimas stovi ant Kilpinio ežero krantų, iš jo ir vardą gavęs (žr. ežeras Kilpinis).
Kitos giminingus vardus turinčios vietovės, pateiktos lenkų kalba vartojamomis formomis: Kiełpin, Kiełpino, Kiełpiny, Kiełpinek.
Kilpinukas (lenk. Kiłpinek) – Gdansko rajonas tarp Gdansko Vžešco ir Gdansko Olivos kvartalų. Vardo baltiškumu nereiktų abejoti, juo labiau kad Varmijos Mozūrų vaivadijoje yra panašiai pavadintas kaimas – žr. Kilpiniai, ir ežeras Kilpinis.
Kirsna (Naujoji, Aštrioji) Lt – gyvenvietės tarp Lazdijų ir Kalvarijos. Vardą gavo iš (žr.) Kirsnos upės.
Klaipėda (lenk. Kłajpeda) – kaimas Suvalkų apskrity, šiek tiek į šiaurę nuo Ančios ežero. Įdomi kaimavardžio sutaptis su Lietuvos uostamiesčio Klaipėdos vardu, bet ir šio vardo istorija, kaip ir Klaipėdėlės kaimo Suvalkų apskrity, nėra aiški. Galimas daiktas, pagrįstas teiginys, jog Klaipėda – tai senovės vok. tarmėse žinomo klaipo „duonos“ ėdėja.
Klaipėdėlė (lenk. Kłajpedka) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo istorija nėra aiški, bet plg. vietovardį Klaipėda..
Kleinava (lenk. Klejnowo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.
Klevai (lenk. Klejwy) – kaimas Seinų valsčiuje. Kaimo teritorijoje esantys du ežerai – (žr.) Klevis ir (žr.) Klevaitis – rodo, kad krašte gausiai augo klevų (plg. Berznykas). Kaimui kito vardo nė nereikėjo ieškoti.
Klevynė (lenk. Klewiny) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Kaimo vardas rodo klevų priaugusią vietą (žr. Klevai).
Kleviraistis? (lenk. Klonorejść) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardas rodo, kad būta čia klevais apaugusio raisto. Į lenkų kalbą buvo išverstas pirmas vietovardžio dėmuo, antras liko nepaliestas, tik fonetiškai apdorotas.
Kliūtainiai (lenk. Kliutajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity, Kivitų valsčiuje. Vardažodis veikiausiai yra asmenvardinės kilmės – nuo neišlikusios pavardės Kliūtas, kuri sietina su daiktavardžiu kliūtas „kliūtis, kliuvinys“. Dėl –ain– priesagos žr. Vižainis.
Košiūnai (lenk. Kaszuny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. LPŽ pateikia pavardę Košys. Lietuviška priesaga –ūn– rodo esant jį Košio sūnų, taigi kaimo vardas būtų kilęs iš asmenvardžio, kurį galbūt galima sieti su liet. košis ar košys „kablys šienui pešti; kablys šieno ar javų vežimui priveržti“.
Krasnagrūda (lenk. Krasnogruda) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardo kilmė nėra iki galo aiški, tačiau pirmasis sudurtinio žodžio kamienas rusiškas. Tą pačią šaknį turi ir kiti vietovių vardai, kaip antai Krasnapolis, Krasnavas. Dėl antro kamieno žr. Sangrūda.
Karalienė Bona 1520 m. perdavė Sidorui Kapčiui gabalą girios, šis įkūrė dvarą, ir jame apsigyveno užnemunės lietuviai bei rusinai. Tuomet susiformavo didelės valdos, o XVII a. jos suskilo į Krasnagūdą, Joniškį ir Lumbius.
1785 m. Krasnagrūdos valdas nupirko bajoras Motiejus Eismantas. Supirkinėjo jis aplinkines žemes ir įkūrė latifundiją, o savo būstinę pasirinko Krasnagrūdoje.
Krasogrūdos dvaras XIX a. pabaigoje buvo perstatytas, tačiau išliko XVIII a. menantis medinis dvaro flygelis.
Su Krasnagrūdos dvaru sutapęs yra žymaus lenkų poeto ir rašytojo (žr.) Česlovo Milošo (Czesław Miłosz) vardas, būdamas studentu čia pas giminaičius XX a. 4 dešimtmetyje jis leisdavo atostogas.
Priešais dvarą, kitoje (žr.) Alno ežero pusėje, yra įsikūręs Balstogės politechnikos instituto poilsio židinys. Netoli eina tarptautinis kelias Seinai–Lazdijai.
Kreivėnai (lenk. Krejwiany) – kaimas Punsko valsčiuje, išsidėstęs prie kelio, einančio iš Punsko į Lietuvą. Tas kelias buvo kreivas, vinguriuotas, dėl to ir sodybos nėjo pagal tiesią liniją. Šio kaimo vardą, kaip ir daugelį kitų kaimų vardų, galėjęs suteikti gyvenvietės įkūrėjas Kreivėnas (Kreivio sūnus). Tačiau senuosiuose dokumentuose rusai yra jį išsivertę ir įvardiję Krivoje selo „Kreivasis kaimas“.
Mūsų apylinkėse šalia šių yra dar ir kiti Kreivėnai – Rudkos valsčiuje, Vižainio parapijoje, kur šiandien jau praktiškai nieks lietuviškai nebekalba. Iš pastarųjų Kreivėnų yra kilęs ilgametis Punsko klebonas Ignas Dzermeika (kurį tėvas krikštyti po Pirmojo pasaulinio karo vežė nelegaliai per iš naujo nustatytą Lenkijos-Lietuvos sieną į Liubavą, nes ten buvęs lietuvis kunigas). Tai jau paskutinis šio kaimo žmogus, kalbėjęs lietuviškai, su gražiu vietinės tarmės atspalviu. Buvo ir kitas jo amžininkas, kaimynas iš gretimo Eišeriškių kaimo – Saladuonis. Jie ir užbaigė lietuvių kalbos istoriją šiose vietose.
Kreivinčiai (lenk. Krejwińce) – kaimas Seinų apskrityje ir valsčiuje. Vardo turinys būtų aiškus, tačiau kilmė neaiški. Gal tai fizinė geografinės vietos charakteristika, o gal vietovardžio kilmė asmenvardinė.
Krelikaimis (lenk. Krelikiejmy, seniau Królikowo, vok. Kröligkeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Lenkų variantas Królikowo rodo, kad kaimas vardą gavęs iš žmogaus, besiverčiančio auginimu kralikų, kuriuos, matyt, čia vadinta krelikais (tai rodytų ir vokiečių užrašyta forma Kröligkeim, ir turėjęs būti pramintas Kreliku). Vokiečių išlikęs vietovardis rodo kaimą vadinus vienaskaita.
Dėl nuolat čia pasitaikančių kaimų pavadinimų su antruoju dėmeniu (lenk.) kiejmy gali kilti abejonių, kaip tuos vietovardžius įvardinti lietuviškai: palikti vakarų baltų formą – keimas „kiemas; kaimas“, ar manyti, kad lenkų forma keim atsiradusi dėl vokiečių keim paraidinio transponavimo, kurį vokiečiai taria kaim. Kadangi turime du panašius žodžius – kaimas ir kiemas (jotv. ir pr. keimas), kuriuos lenkai per vokiečių kalbą dažniausiai suveda į vieną – kiejmy, tik vokiečių kalboje išlaikytas vietovardis leistų atkurti originalų vardą Krelikaimis. Tai pasakytina ir apie visus kitus tą antrąjį dėmenį turinčius vietovardžius.
Šiuo metu Krelikaimis garsėja gausybe čia besilaikančių gandrų.
Kruteniškės (lenk. Krucieniszki) – kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje. Priesaga –išk– rodo kažkokio Krutenio gyvenamą vietą, taigi kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės. Šią pavardę galima sieti su liet. krutėti „judėti, daug dirbti“ (plg. pavardę Girdenis „kas gerai girdi“).
Kuliešiai (lenk. Kulesze-Litewka) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Mazovijos Vysokio apskrity, Kulesze Kościelne valsčiuje. Kaimo vardas asmenvardinės kilmės, iš pavardės Kuliešius, tokia ir mūsų krašte yra žinoma. Žodis kuliešius reiškia šlubas, raišas. Prievardis Litewka rodo, kad aplenkėjusioje aplinkoje dar buvę išsilaikę lietuvių.
Kukliai (lenk. Kukle) – kaimas Seinų valsčiuje. Yra žinomos pavardės Kuklys ir Kuklius – galbūt „drovus žmogus“. LPŽ nurodo, kad ši pavardė gali būti perdaryta iš *Kūklys „šykštuolis, kas kitus spaudžia prie darbo, pikčiurna, bambeklis“, nors įmanomi ir kiti ryšiai, plg. liet. kuklinti „sukti, vyti“. Suvalkų krašte yra išlikusi ši pavardė, tik suslavintos formos – Kuklinskas.
Kuklinas (lenk. Kuklin) – kaimas Mlavos apskrityje, Mazovijos vaivadijos šiaurinėje dalyje, senojoje Varmės žemėje. Vardas greičiausiai yra kilęs iš baltiškos pavardės Kuklinas, kuri sudaro –in– priesagos vedinį iš Kuklys ar Kuklius (žr. Kukliai).
Kūmainiai (lenk. Kumajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrityje, Orneta valsčiuje. Tai priesagos –ain– vedinys. Vietovardžio šaknies prasmė neaiški, tačiau tikėtina, kad šis vietovardis yra asmenvardinės kilmės nuo neišlikusios pavardės Kūmanis, kuri yra patroniminės priesagos –ain– vedinys.
Kumelskas (lenk. Kumielsk) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Biała Piska valsčiuje. Vardo etimologija nėra aiški, tačiau baltiška šaknis rodo jo sąsają su lietuvių kalba.
XV ir XVI a. dokumentuose vietovė buvo įvardijama keliais būdais: Komilsken, Kamieliβken, Kumlsken. Vokiško vardo antrajame variante yra išlaikyta priesaga –iškės, kas leistų laikyti jį asmenvardiniu. Gal tai Kumeliškės? Činšinis kaimas minimas jau 1424 m. 1428 m. kaimui buvo paskirta apie 46 valakai. 1447 m. veikė čia dvi karčemos. 1499 m. dirbo malūnas.
Parapija dokumentuose minima jau 1475 m.
Kumkaimis (lenk. Kumkiejmy) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrityje. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau greičiausiai tai asmenvardinės kilmės pavadinimas, galbūt nuo neišlikusios pavardės Kumas ar Kumis, kurią galima sieti liet. daiktavardžiu kumė „kumelė“. Dėl antros šaknies – žr. Krelikaimis.
Kupavas (lenk. Kupowo) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Galimas daiktas, šaknis yra gimininga su veiksmažodžiu kaupti ar daikavardžiu kupeta. Lietuviška priesaga –ava yra pakeista analogiška lenkiška –owo:-ów (pvz., Szpietowo, Augustów).
Kutai (lenk. Kuty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijioje, Vengožavo (Angarapės) apskrity, Pažiezdrės (Pozezdrze) valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, greičiausiai asmenvardinės kilmės (iš Kutas ar Kutys, plg. liet. kutas „susivėlusių pašukų, pakulų ar vilnų kuokštas“.
Kvėnai, Kvainai ar Kivainai? (lenk. Kiwajny, vok. Quehnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Įdomu, kad lenkų ir vokiečių vietovardžio variantai nesutampa, todėl daug sunkiau įminti, kaip prūsiškai kaimas buvo vadinamas. Galimi trys variantai – išsaugotas lenkų kalbos, vokiečių kalbos (ėn, nors turi priemonių ir dvigarsiui ain perteikti) ir hibridinis. Abi svetimų kalbų formos pabrėžia vietovardžio daugiskaitinę formą, o lenkai nurodo į kietą kamiengalį. Vokiečių kalboje pirmojo balsio visai nėra, nors esama priemonių jį nurodyti. Antrajame skiemenyje vokiečiai rašo balsį eh, o lenkai, veikiausiai fonetiniais sumetimais, pažymi šaknies dvibalsį ai, todėl, matyt, vokiečiai bus tiksliau perteikę vietovardžio formą – ji bene ir turėtų būti Kvėnai.
Pavadinimas greičiausiai kilęs iš nežinomos pavardės Kvėnas.
Kvitainiai (lenk. Kwitajny, vok. Quittainen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elblongo apskrity, Paslankos valsčiuje. Kaimavardžio prasmė nėra aiški. Baltiška priesaga –ain– rodo kieno nors buvimo ar gyvenamą vietą. Reikia manyti, kad tai asmenvardinės kilmės vietovardis. Galimas daiktas – nuo neišlikusios pavardės Kvietas ar Kvietys. Yra dar išsilaikiusi pavardė Kvietelaitis – su dviem patroniminėmis priesagomis –el– ir –ait. Plg. liet. kvietys „duoninis javas arba jo grūdai, iš kurių miltų kepamas pyragas“. Tuomet šio kaimo pavadinimas turėtų skambėti Kvietainiai.
1939 m. Kvitainių savininkė buvo vokietė Mariona Denhof (Marion Dönhoff), vokiečių ir lenkų susitaikymo šalininkė, vokiečių žurnalistė, knygų apie Rytprūsius autorė.
Kaime išlikę barokiniai dviejų aukštų rūmai, pastatyti prieš 1740 m. 1840–1850 m. rūmai buvo perstatyti neorenesansiniu stiliumi. Savininkų portretai po Antrojo pasaulinio karo perkelti į Varmės ir Mozūrų muziejų Olštyne, o pastatu naudojosi valstybinis žemės ūkis.
Barokinė bažnyčia buvo pastatyta 1714–1719 m.
Labodai (lenk. Łobady) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški. Daugiskaitos forma leistų manyti, kad tai asmenvardinės kilmės vietovardis.
Laisai (lenk. Łajsy) – du kaimai Varmijos Mozūrų vaivadijoje, pirmas Branevo apskrity, Pieniężno valsčiuje, ir kitas – Olštyno apskrity, Getšvaldo valsčiuje. Šių kaimų vardas nėra aiškus, galimas daiktas, kad tai asmenvardinis vietovardis.
Lajai (lenk. Łoje) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški. Veikiausiai jis asmenvardinės kilmės iš vardo Lajus.
Lankkaimis (lenk. Lankiejmy) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Vietovardžio darybą reiktų sieti su asmenvardžiu Lanka ar Lankas, plg. lanka, o gal tiesiog iš liet. lanka, ir kaimas (žr. Krelikaimis). Susidūrusių dviejų k vokiečių rašyba nefiksavo, o lenkai iš vokiečių nusirašė taip pat vieną k.
Laskkaimis (lenk. Łoskajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Tai pagal neaiškų asmenvardį, gal Laska, Laskas ar Laskis, pavadinta gyvenamoji vieta; dėl keimas (žr.) Krelikkaimis.
Lazdojai (lenk. Łazdoje, vok. Laxdoyen) – kaimas Kentšyno apskrity ir valsčiuje. Kaimo kilmė neaiški. Gal tai asmenvardinis vietovardis, nuo Lazdojis, plg. lazda „plonastiebis medis“?
Leĩpalingis (Lt) – miestelis Druskininkų savivaldybėje, prie kelių Druskininkai–Seirijai ir Merkinė–Veisiejai sankryžos. Seniūnijos centras. Stovi Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia (nuo 1821), Leipalingio pagrindinė mokykla, vaikų lopšelis-darželis „Liepaitė“, kraštotyros muziejus (veikia nuo 1957, įkūrėjas Algirdas Volungevičius), siuvimo cechas, girininkija, biblioteka, paštas (LT-67027), kapinės, parkas. Išlikęs XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios dvaras, jo pastatai dabar prastos būklės.
Miestelio vakariniu pakraščiu teka Seiros upelis. Greta miestelio yra Leipalingio kaimas, stūkso Leipalingio piliakalnis.
Netoli miestelio esantys Leipalingio ir Druskininkėlių piliakalniai rodo vietovės svarbą praeityje, nors Leipalingis pirmąkart paminėtas tik 1503 m. (kaip dvaras). Nuo XVI a. priklausė stačiatikiams Sapiegoms, jie čia pastatė cerkvę, vėliau (tapę katalikais) – ir pirmąją bažnyčią. Miestelis tikriausiai atsirado XVII a. pirmoje pusėje.
Iki 2000 m. Leipalingis priklausė Lazdijų rajonui. 2003 m. liepos 10 d. Prezidento dekretu patvirtintas miestelio herbas.
Vietovė įsikūrusi tradicinėse jotvingių žemėse, todėl pavadinime yra jotvingiška liepos medžio lytis (leipa). Priesaga –al– „-el-“ rodo liepos mažybinę formą. Priesaga –ing– rodo buvus čia gausiasi leipalių „liepelių“), plg. vietovardžius Klevai, Berznykas. Kirčiuoti vietovardį Leĩpalingis reikia tvirtagališkai pirmame skiemenyje.
Lenkupiai (lenk. Lenkupie) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Gyvenvietė įsikūrusi prie (žr.) Lenkupės upės, pagal ją ir vardą gavusi.
Leškiemis (lenk. Leszkiemie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Tai sudurtinis žodis, pirmo dėmens šaknies vardas nėra aiškus, antras dėmuo – kiemas (plg. Šlynakiemis, Vaitakiemis).
Lidzbarkas (Varmijos) (lenk. Lidzbark Warmiński, vok. Heilsberg) – miestas Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Lidzbarkas nuo 1350 m. iki XIX a. buvo Varmijos sostinė.
Senoji prūsų gyvenvietė Lecbargas, esantis Varmės ir Bartos pasieny, jau 1240 m. buvo kryžiuočių užkariautas. Po metų stovėjo čia medinė pilis. Jau 1242 m. išsiveržė engiamų prūsų sankylis (1242–1249) prieš kryžiuočius. Lecbargas buvo iš Ordino atkariautas ir nuniokotas, tačiau po metų vėl grįžo kryžiuočiams. 1260 m. kilo naujas, II prūsų sankylis. Po ilgos apgulties, vadovaujant prūsų vadams Glapui iš Varmės ir Auktumui iš Pamedės, 1261 m. Lecbargą susigrąžino pirmieji šeimininkai. 1274 m. sėslija vėl pateko kryžiuočių žinion. Į naują atsirandantį miestą plaukė vokiečiai ir Silezijos lenkai. Jau apie 1390 m. pastatyta vandentiekį, jis veikė iki 1904 m. Čia susitelkė Varmės centrinė vyskupų administracija, léista įstatymus, vyko teismai, čia klestėjo kultūrinis ir diplomatijos gyvenimas, veikė mokykla. 1410 m. Lidzbarkas išstatė savo armiją Žalgirio mūšyje, bet vyskupo Henriko Vogelsango vėliava buvo sumušta. Miestas buvo priverstas kuriam laikui pripažinti Lenkijos karaliaus valdžią. 1414 m. Lidzbarką sudegino apgulusi lenkų kariuomenė.
1767–1795 m. Varmės vyskupu buvo žinomas lenkų poetas Ignacas Krasickis (Ignacy Krasicki). Po Lenkijos-Lietuvos pirmosios grobties 1772 m. Varmija atiteko Prūsijai. Po antros grobties I. Krasickis paliko Varmę, o jam mirus vyskupo rezidencija buvo perkelta į Olštyną.
Karo metais 80 proc. miesto buvo sunaikinta.
Lidzbarkas garsėjo savo legendomis. Viena jų pasakoja apie užkeiktą akmenį. Kai per Lidzbarką važiavo Zirgūnos komtūras, aplenkė ant tilto jauną lidzbarkietę Malvytę. Ji iš pirmo žvilgsnio pamilo komtūro ginklanešį Zigfrydą, kurį vaikystėje kryžiuočiai buvo pagrobę iš prūsų šeimos. Kai komtūras grįžo į pilį, įsakė Pšemekui priversti jį įsimylėti ir išsivesti iš pilies. Tačiau mergaitės senelis labai nekentė vienuolių, nes vienintelis liko gyvas per jo miesto skerdynes. Todėl pasiėmė Malvytę ir pabėgo su ja. Pšemekas labai sielojosi ir prašė, kad jį Varmės dievai paverstų akmeniu, idant galėtų jis tuo būdu pagelbėti savo mylimai tėvynei. Tasai akmuo šiandien tūnoja pilies sienose. Vaikino meilė saugo pilį nuo visų negandų.
Senoji prūsų gyvenvietė buvo vadinama Lecbargu, iš čia lenkų Licbarg arba Licbark. Ilgą laiką miestas turėjo vokišką Heilsberg vardą.
Berg des Heils „šventas kalnas“, kur „šventas“ gali būti paimtas dar iš pagonių, kurie šventė pagoniškas šventes “. Vėliau prie Lidzbarko pridėta dar Varmės žodį, kad skirtųsi nuo Velsko Lidzbarko.
Lipniokas (lenk. Lipniak) – kelios vietovės tokiu vardu: 1) kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje, turi geležinkelio stotelę kelyje Suvalkai–Trakiškės, 2) kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, 3, 4) kaimai Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Jotvos krašte esantys Lipniokai veikiausiai naujai pervardinti pagal liepas, kaip ir (žr.) Leipalingis. Gal tai buvusios Leipavos?
Lizdeikos (lenk. Lizdejki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Šiurpilio krašte gyva yra Eglės, žalčių karalienės legenda, matyt, šiame krašte gyvos buvo ir kitos Lietuvoje žinomos baltų legendos. Šis vietovardis patvirtina ir padavimą apie Lizdeiką – vyriausiąjį žynį, kuris Lietuvoje Gediminui aiškinęs jo sapną. Reik manyti, kad tos legendos daug senesnės, negu esame linkę galvoti.
Lomža (lenk. Łomża, lot. Lompza, vok. Lomscha, jidiš Lomsza, rus. Ломжа) – prie Narvės upės esantis miestas Lenkijos šiaurryčiuose. Šiuo metu apskrities centras. Nuo 1925 m. spalio 28 d. Lomža yra ir vyskupystės centras. Palenkės vaivadijoje yra vienas iš trijų (šalia Balstogės ir Suvalkų) stambiausių miestų.
Miesto vardo kilmės aiškinimas nėra vienareikšmis. Antai Zygmuntas Glogeris rašo: „Miškuose gyvenantys žmonės, besiverčiantys medžiokle, ganiava, žvejyba, neturėjo būtino reikalo statyti pilių, nes natūrali ir didžiausia jų apsauga buvo senųjų medžių lūžtvė [atseit, lenk. łomża iš łamać „laužyti“].“ Tuo tarpu pagal prof. Karolį Zierhoferą (Zierhoffer) vardas (Lomža) rodo veikiausiai vietą, kur buvę kažkokių lūženų, sutrupėjusių akmens luitų ar medžio išvartų. Miesto vardas yra topografinis, išvestas su priesaga –ža iš tos pačios šaknies, kaip ir senovinė lenkų łomić, łomać „laužti, laužyti“. Panašiai žodis suformuotas kaip ir Ilžos miesto vardas.
Man regis, lietuvių kalba leidžia pakreipti Lomžos miesto vardo etimologiją aiškumo linkme ir ją patikslinti. Miesto vardą reiktų sieti ne su kažkokia miško lūžtve ar sienų griuvenomis, o su natūraliai čia esančia loma (kurios šaknį yra išlaikiusi ir lenkų kalba, sen. lenk. łomać „laužti, laužyti“) – Narvės upės slėniu. Priesaga –ž– teikia vediniui menkumo, pvz., lijunžis „plonas ledo sluoksnis ant medžio šakų, šerkšnas“. Taigi Lomža rodytų menką gyvenvietę dauboje. Geografinis apylinkių relljefas tokį požiūrį patvirtintų. O kad šitame krašte siekia baltiškas vardynas, rodo vietovardžiai su dėmeniu viza, (žr.) Vižainis arba (žr.) Vizna.
Lovuočiai (lenk. Łowocie) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardo kilmė nėra iki galo aiški, tačiau atrodo, kad dėl geografinio reljefo šį vardą galima sieti su liet. daiktavardžiu lovys. Žemės paviršius labai nelygus ir susidarę daug vandens išraustų griovų.
Lugeliai (lenk. Ługiele) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardas gali būti asmenvardinės kilmės (plg. pavardes Lugas, Lugelis).
Lumbiai (lenk. Łumbie) – kaimas Seinų valsčiuje. Vardą gavęs nuo įkūrėjo asmenvardžio. Turime pavardžių Lumbė, Lumbis, Lumbys. Jas LPŽ sieja su liet. lumbis „kas nevikrus, nevykėlis, ištižėlis; kas eidamas klumpa, klupčioja“.
Maimlaukiai (lenk. Majmławki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Vardas dvikamienis. Pirmojo kamieno kilmė neaiški, greičiausiai tai asmenvardis, antrasis dėmuo sietinas su plačiai Prūsijos žemėje paplitusiu daugiskaitiniu dėmeniu laukas (žr. Bezlaukiai), kurio daugiskaitinė forma lenkų kalboje fonetiškai išvirsta į ławki „suolai“.
Maitynė (lenk. Mojtyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Pisos girios pakrašty. Tai priesagos –yn– vedinys. Šaknies reikšmė neaiški. Galbūt galima sieti ją su liet. daiktavardžiu maita „dvėseliena, paukščių penas“.
Malasavizna (lenk. Małosowizna) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardą sudaro du dėmesnys – pirmo kilmė neaiški, galbūt tai asmenvardis Malašas ar Malasas (Lietuvoje išlikusios pavardės Malašauskas, Malašinskas ar Malašius), tai patvirtintų ir antrasis dėmuo vizna (žr. Adamavizna, Vižainis).
Maldanynas (lenk. Maldanin) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški (galbūt galima sieti su pavardėmis Maldaitis, Maldas,Maldis), tačiau jo baltiškumu abejoti netenka.
Maldžiai (lenk. Mołdzie) – kaimas Elko apskrity ir valsčiuje. Galimas daiktas, čia stovėjusi šventykla, kurioje būdavo meldžiamasi. O gal ir šis vietovardis gali būti siejamas su pavardėmis: Maldaitis, Maldas ar Maldis (žr. Maldanynas).
Malesavizna (lenk. Malesowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Pirmasis dėmuo veikiausiai būsiąs asmenvardinės kilmės (išlikusi tik forma Malašauskas, Malašinskas ar Malašius, Maleševičius), dėl antrojo dėmens vizna žr. Adamavizna, Vižainis.
Malkinė ar Malkynė (lenk. Małkinia) – valsčiaus gyvenvietė Mazovijos vaivadijoje, Ostrovo apskrity. Vardas rodo, kad sėslija kūrėsi miškingoje vietoje.
Maltainiai (lenk. Mołtajny, vok. Molthainen, vėliaiu Molteinen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje, prie (žr.) Arklitų ežero.
Kaimas įkurtas 1374 m. XVIII a. Maltainiai perėjo į Eglofšteinų (Egloffstein) kilties nosavybę. Savininkų pavardės pirmasis baltiškas dėmuo primena mums, kad šių kiltis yra išriedėjusi iš senųjų prūsų. Prie bažnyčios šventoriuje yra išsilaikę Albrechto († 1791) ir Henrietos († 1776) Eglofšteinų kapas skliautainis.
Malvyčiai ar Malvitai (lenk. Molwity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Vardo kilmė neaiški.
Mamainiai ar Mamėnai (lenk. Momajny, vok. Momehnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Gyvenvietė buvo įkurta jau XIV a. ir atnaujinta tarp 1374 ir 1379 m. Mamainiai sudaro parapiją, jos klebonas pirmą kartą minimas 1383 m.
Tai asmenvardinės kilmės vietovardis, sudarytas iš pavardės su priesaga –ain– arba –ėn– (žr. Kyvainiai, Kreivėnai). Ką reiškia šaknis mam-? Yra žinomos pavardės Mameniškis, Mamėniškis, Maminskas, Mamiūnas, Mamkaitis, Mamkus, Mamulis. Turime daiktavardį mamonas „kas daug ir gausiai valgo“, bei veiksmažodį mamoti „daug valgyti“ (dzūkai dar sako maumoti). Taigi čia būta įkūrėjo Mamainio ar Mamėno. Bet Mamainio (Mamėno) pavardę galima sieti ir su daiktavardžiu mamana „turtas, lobis“. Taigi Mamainis (Mamėnas) esantis žmogus, kuriam nestigo maisto ir gyvenęs pasiturinčiai.
Markiškės (lenk. Markiszki) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Tai asmenvardinės kilmės vietovardis (plg. Markus), priesagos –išk– vedinys.
Masūnai (lenk. Masuny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Turi 250 gyventojų, nutolęs apie 2 km nuo sienos su Karaliaučiaus sritimi. Vardo kilmė neaiški, greičiausiai asmenvardinės kilmės (Masas), ką rodo priesaga –ūn-.
Mašutkynė (lenk. Maszutkinie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Įkurtas 1867–1868 m., kai buvo parceliuojamas Eišeriškių dvaras ir bežemiams valstiečiams išdalinta 476 margai žemės. Vardas – priesagos –ynė vedinys. Šaknies reikšmė nėra aiški, veikiausiai sietina su pavarde Mašutka.
Mauda (lenk. Mauda) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Kaimas įsikūręs prie (žr.) Maudos ežero, iš jo ir vardą gavęs.
Mažučiai (lenk. Mażucie) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški – galimas daiktas, asmenvardinės kilmės, plg. pavardę Mažutis.
Medūniškės (lenk. Mieduniszki W. ir M.) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Yra du tuo vardu kaimai – Medūniškės Didžiosios ir Medūniškės Mažosios. Veikiausiai tai asmenvardinės kilmės kaimo vardas iš patroniminės pavardės Medūnas.
Medūs (lenk. Miodusy) – kaimas Mazovijos vaivadijoje. Vardo kilmė nėra aiški, net neaišku, ar teisingai atkurtas lietuviškas vardas, bet jo skambesys patraukia dėmesį dėl baltiškumo. LPŽ pateikia pavardę Medus. Tai rodytų, kad galėjusi būti ir čia tokia pavardė. Tuomet kaimavardis būtų asmenvardinės kilmės.
Mergūnai (lenk. Merguny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Vardas, galimas daiktas, iš –ūn– priesagos patroniminės pavardės Mergūnas. LPŽ pateikia tik šios pavardės formą Mergiūnas.
Merkinė (lenk. Mierkinie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Tai toks pats vardas, kaip ir Lietuvoje esančios Merkinės. Vardas giminingas su veiksmažodžiu merkti ir rodo drėgną ar užliejamą vietovę.
Merūniškės (lenk. Mieruniszki, vok. Mierunsken, Merunen) – kaimas Suvalkų apskrity, Filipavo valsčiuje.
Merūniškės – seniausia vietovė senojoje Olecko apskrity. Vardas paliktas kitados čia gyvenusių jotvių. Vokiečių kalba išlaikiusi Mierūnų pavardę, lenkų kalba išlaikiusi lietuvišką priesagą, nurodančią, kad čia gyvenę Merūnai. Ordino valstybėje pasilikęs kaimas yra minimas 1422 m. kryžiuočių ir Jogailos sutartyje, kurioje rašoma, kad kryžiuočių–lietuvių siena eina 1 km į rytus nuo kaimo. Ši siena išsilaikė iki 1945 m.
1573 m., po to, kai įsikūrė kunigaikštiškieji Prūsai, čia ant 10 valakų žemės įkurdinta činšinį kaimą. Kasperas fon Aulakas (Kasper von Aulack; Auliokas? O gal Aulack yra sudurtinis, ir antras dėmuo lack – tai laukas?), kunigaikščio senatà (seniūnas), pardavė žemę broliams iš Turovo – Jonui, Augustinui, Vaitkui ir Jokūbui Petraševičiams. Sutartį 1541 m. spalio 11 d. patvirtino kunigaikštis Albrechtas. 1860 m. Merūniškėse buvo pašto įstaiga bei muitinė. 1871 m. Merūniškės kartu su Prūsų valstybe įėjo į Vokietijos sudėtį. 1911 m. paleista siauruką traukinį, jungiantį Merūniškes su Olecko.
1945 m. kaimas įėjo į Lenkijos sudėtį. Siaurukas buvo išardytas.
Vietovė pavadinta šv. Mikalojaus – bažnyčios globėjo – vardu. Šioje vietoje anksčiau buvo prūsų gyvenvietė.
Šiandien Mikolaikėse susijungę yra du ežerai – Taltos su Mikalojaus. Kryžiuočių laikais tai buvo du atskiri ežerai, juos tik upelis jungė.
Pirmą kartą vietovė minima 1444 m. Mikolaikėse XV a. prie tilto buvo dvi karčemos. Kryžiuočiai turėjo monopolį Mikolaikėse gaudyti žuvį ir ją eksportuoti. Be to, rinkdavo muitą iš važiuojančiųjų per tiltą, nutiestą per sąsmauką tarp ežerų.
Mikolaikės miesto teises gavo 1726 m., jas suteikė Prūsų karalius Frydrichas Vilhelmas I. 1843 m. paleista nuolatinė laivyba po Mozūrų ežerus – tai pagyvino miestą. 1911 m. Mikolaikės buvo sujungtos traukiniu su Mrongovu ir Ožyšu. Nuo 1920 m. čia ėmė klestėti turizmas.
Čia veikiantis radiologijos centras pirmasis Lenkijoje pastebėjo Černobylio katastrofą.
Miestelis, išaugęs prie įdomių ežerų, sukūrė čia Lenkijos buriavimo sostinę.
Mingainiai (lenk. Mingajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity, Ornetos lygumoje. Vardo kilmė neaiški, tik priesaga –ain– rodo vardo baltiškumą.
Kaimas įkurtas 1311 m.
Iš architektūrinių vertybių išlikusi gotikinė bažnyčia, pastatyta 1350–1375 m. ir XVII bei XVIII a. restauruota. XX a. pradžioje pertvarkyta neogotikinė vidaus įranga. Ypač dėmesio vertas yra vėlyvosios gotikos triptikas, įdėtas didžiajame altoriuje (altorius 1649 m.).
Mlava (lenk. Mława) – apskrities miestas Mazovijos vaivadijoje, esantis senojoje Varmės žemėje. Išsidėsčiusi ant Mlavos (lenk. Mławka) upės krantų. Miestas vardą gavo iš upės, jos pavadinimo kilmė nėra aiški, tačiau priesaga –ava rodo jo baltišką kilmę (plg. Dainava, Jonava ar latvių Daugava).
Mokinai (lenk. Mokiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Barčevo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.
Morongas (lenk. Morąg, vok. Mohrungen) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos (lenk. Ostróda) apskrity, Morongo valsčiuje. Išsidėstęs jis istorinėje Prūsijos aukštumoje (vok. Oberland). Gyveno čia pagudėnai. Šiaurryčiuose Morongas siekiasi su Skertango ežeru, pietvakariuose su Morongo užlaja.
Vokiškai miesto vardas buvo rašomai labai įvairiai: Moring, Moringen, Merinck, Maronis, Marung, Morung, Morungen, Mohrungen. Pastaroji forma galiojo iki 1945 m. Yra hipotezė, kad ežeras vardą gavęs nuo Mawrino, Maurino arba Morino ežero (taip XIV a. Petro Dusburgo kronikos priede aiškino anoniminis autorius). Veidė (Weyde) – autorius vokiškosios monografijos apie Morongą – iškėlė hipotezę, kad miestui vardą suteikę pirmi iš Harco atvykę vokiečių naujakuriai (ten esama miesto Mohrungeno, seniau vadinto Morungenu). Tačiau jokie dokumentai nepatvirtina, kad XIII ir XIV a. iš ten būtų vykę naujakuriai. Neabejotinai miesto vardas yra prūsiškas, tai rodo priesaga –ong-, panašiai kaip Elbliongas (Elbingas), Bartongas, Vadongas, Skertongas ir kiti. Tokios nuomonės laikosi lenkų Vikipedija. Ją dar rodytų ir faktas, kad vokiečiai taip įvairiai kaitaliojo miesto vardą, kas patvirtina, kad to vardo garsai ilgai derinosi prie ateivių gomurio, kol pagaliau ir svetimi įprato jį tarti.
Po 1280 m., kai kryžiuočiai nukariavo Pagudę, pradėjo statyti medinę sargybvietę prie vėliau nusausinto Morongo ežero. Spėjama, pilis buvo pastatyta senojoje prūsų Morinos gyvenvietėje. Ilgainiui čia įsikūrė kryžiuočių tarnautojai ir aukštieji pareigūnai.
1910 m. Morongą paėmė Jogailos kariuomenė, kuri iš Žalgirio leidosi į Malborką. Per karą (vadinamą „bado karu“) 1414 m. miestas buvo sudegintas.
Po Ordino sekuliarizacijos 1525 m. Morongas priklausė Kunigaikštiškiems Prūsams.
1758–1762 m. Morongą okupavo rusų armija. 1807 m. miestą užėmė Napoleono armija.
Mostautai (lenk. Mostołty) – kaimas Elko apskrity ir valsčiuje. Vardo etimologija nėra aiški. Veikiausiai tai dvikamienis vardas.
Motulė (lenk. Motulka) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Augustavo apskrity, Štabino valsčiuje. Iki Augustavo 15 km, į Štabiną – 9. Lenkų kalba be lietuviškos malonybinės –ul– priesagos kaimo varde pridėjo dar ir savo mažybinę priesagą. Vardo kilmė, nors primena liet. motulę, nėra aiški.
Motuliai (lenk. N. Motule) – kaimas Suvalkų apskrity, Filipavo valsčiuje. Naujieji Motuliai įsikūrė 1911 m., kai Motulių kaimas buvo suskirstytas, kuomet atsikėlė čia nauji gyventojai. Vietos žmonės pasakoja, kad atvyko jie drauge su kunigu, kuris norėjo įsteigti čia parapiją. Nupirko net dvarą ir prie jo prigludusius laukus bei tvenkinį. Bet tarp gyventojų ir kunigo kilo ginčų, todėl kunigas pardavė įsigytą žemę ir išvažiavo.
Kaimo vardo kilmė, kaip ir Motulės, nėra aiški.
Mrongovas (lenk. Mrągowo, seniau Ządzbork / Zadźbork, Żądzbork, vok. Sensburg) – miestas ir valsčius Mrongovo apskrity. Mrongovo vardą miestui suteikta norint pagerbti Kšyštofą Celestyną Mrongovijų (Krzysztof Celestyn Mrongovius). Ką reiškė ankstesnis vokiečių išlaikytas prūsiškas vardas, nėra aišku.
Miestas garsėja čia rengiamais kantri piknikais.
Žemė, kurioje įsikūręs miestas, buvo vadinama Galinda. Čia gyveno prūsai galindai. Nebaigti prieš karą 4 dešimtmečio Karaliaučiaus universiteto atliekami archeologiniai tyrinėjimai patvirtino legendą, ėjusią iš lūpų į lūpas, kad pirmoji gyvenvietė buvo įsikūrusi Čoso ežero saloje (dabar čia pusiasalis Ostrów). Miesto teises Mrongovui suteikė kryžiuočių didysis magistras Konradas fon Jungingenas (Konrad von Jungingen). Miestą ne kartą plėšė ir degino lietuviai.
1900 m. miestas turėjo jau vandentiekį ir kanalizaciją. 1903 m. ėmė veikti nauja mokykla ir ligoninė. Burmistras Jaenike (sprendžiant iš pavardės – veikiausiai prūsų palikuonis) rūpinosi miesto estetine išvaizda.
Pirmojo pasaulinio karo metu Mrongovą užėmė rusų kariuomenė. Po karo net iki 1920 m. mieste stokojama buvo stabilumo. 1920 m. lapkričio 11 d. vokiečiai laimėjo plebiscitą. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo karo belaisvių (rusų, lenkų, prancūzų, italų) stovykla.
Dėl pirminio miesto vardo išlikę įvairių legendų ir hipotezių. Vokiškos vardo formos (Sensburg arba Segensburg) buvo vartojamos nuo miesto įkūrimo.
Antrasis vardo dėmuo yra šiame krašte labai paplitęs – Burg „pilis, gardas, miestas“. Pirmasis dėmuo Sens kelia įvairių abejonių. Vardas buvo rašomas labai įviriai: Seinszburg (1348), Seynsburg (1442), Seynsborg ir Sensburgk (1444), Seesburck (1527), Seenssburg bei Seegensburg. Remiantis pirmuoju vardo dėmeniu manyta, kad miestas vardą gavęs arba iš vok. Sense „dalgis“, kuriuo, pasak legendos, bemedžiojant nupjauta lokiui leteną, arba iš vok. Zins „činšas“, kurį tarnautojai rinkdavo iš artimųjų gyventojų, arba iš vok. Seen „ežerai“, kurie tuomet supo Mrongovą. Kita hipotezė teigia miesto vardą kilus nuo upės Saina (lenk. Sajna, vok. Says, Saynfhis, Zaim, Zayenfluss), jos vardas turi būti ankstesnis, negu Mrongovo miesto, ir tasai vardas yra paliktas prūsų arba lietuvių. Kai kas dar spėlioja, kad Sensburg vardas yra asmenvardinės kilmės, gal nuo Balgos komtūro Jono fon Sayno, kuris XV a. sėslijai suteikė miesto teises. Tačiau kalbinės studijos, kuri atsakytų į šį klausimą, miesto vardas dar laukia.
Narusa (lenk. Narusa) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Fromborko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.
Naujasodė (lenk. Nowosady) – kaimas netoli Juodeliškių, Seinų valsčiuje. Vardas rodo, kad čia buvęs jaunas sodžius „neišsiskirstęs kaimas“, o ne jaunas sodas. Tokiu vardu Lietuvoje yra net keli kaimai. Visai panašios darybos yra ir kaimas Naujakaimis Trakų rajone.
Navininkai (lenk. Nowiniki, dz. Navinykai) – kaimas prie plento, einančio iš rytų į vakarus pro pietinį Galadusio ežero galą. Vardas rodo, kad jis yra aplinkinių kaimų atžvilgiu naujai įkurtas. Jį taip pavadino tie lietuviai, kurie naujieną vadino navina. Taigi iš navinos turime Navininkus, kaip iš darbodarbininkus, iš kalbos kalbininkus ir t. t. Kaimo taisyklingas šiandienis lietuviškas vardas turėtų būti Naujininkai. Lietuvoje yra apie 10 kaimų, kurie ir vadinami Naujininkais.
Neta (lenk. Netta) – kaimas Augustavo apskrity ir valsčiuje, prie (žr.) Netos upės. Vardą kaimas gavęs nuo upės.
Nida (lenk. Nida < pr. Neidā; pr. nedati „tekėti“ (K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 3, p. 241) – gyvenvietė prie Nidos upės krantų. Vardas perimtas iš (žr.) Nidos upės.
Nidzica (lenk. Nidzica, seniau Nibork, vok. Neidenburg) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Nidzicos apskrity, yra prie Nidos upės (Vkros aukštupio) krantų.
Miesto vardas kilęs iš upės Nidos, kurios vardas, pagal lenkų Vikipediją, yra kilęs iš slavų šaknies nid / neid, ir toji šaknis sutinkama daugelyje kitų upių vardų. Tačiau tai trumparegio galvosena. Nidos vardas yra daug senesnis, negu siekia lenkų kalbinė atmintis. Dėl upės vardo žr. upės Nidos vardo kilmę bei vietovės Nidos vardo kilmę. Tas vardas yra sutinkamas ir Lietuvoje. O ir toji pati lenkų Vikipedija toliau teigia: pirmi istoriniai šaltiniai teikia vokišką vardą Nydenburg, vėliau Neidenburg „miestas prie Nidos“. Tatai rodo, kad į vokiečių kalbą Nidos vardas pateko iš senųjų prūsų, ir jis niekaip čia negalėjo atsirasti iš lenkų kalbos. Ir šitą suvokietintą vardą lenkai bandė polonizuoti į Nibork, Nidbork ar Niedzbórz.
Pirmą gynybinį objektą kryžiuočiai įkūrė čia veikiausiai 1266–1268 m. 1381 m. sėslija gavo miesto teises iš Ordino didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės. Iš vakarų pusės miestą supo Nida, iš trijų kitų pusių iškasta griovį, jį užliejo upės vandenys.
1920 m. liepos mėnesį plebiscitą dėl krašto priklausomybės laimėjo vokiečiai. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinti trys ketvirtadaliai miesto. 1945 m. miestas atiteko Lenkijai. Vokiečiakalbiai buvo iš čia iškeldinti.
Nūnkaimis (lenk. Nunkajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Karšių valsčiuje. Vardas sudurtinis. Jį galima gal sieti su žodžiais nun „šiandien, šiuo metu, dabar“ ir kaimas. Būtų panaši logika, kaip ir Naumiesčio – tai reikštų „naują“ ar „dabartinį kaimą“.
Ogonkai (lenk. Ogonki) – vietovė prie Didžiųjų ežerų Varmijos Mozūrų vaivadijoje.
Toks vietovės vardas atsiradęs per klaidą nuo ežero Sventaičio (lenk. Święcajty. Lenkų vietovardžių komisija priėjo prie klaidingos išvados, Sventaičio (žr.) ežerą supainiojusi su vokišku žodžiu Schwanz „uodega“ (lenk. ogon), todėl kurortinę vietovę prie ežero pavadino Ogonkais „Uodegėlėmis“.
Oleckas (lenk. Olecko, vok. Marggrabowa arba Oletzko, 1928–1945 m. Treuburg) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, esantis ant Legos upės ir Olecko ežero krantų, iš pastarojo ir vardą gavo.
Seniausi gyvenusių žmonių pėdsakai siekia 11 tūkstančių metų, kitaip sakant, paleolitą. Pusę tūkstantmečio prieš mūsų erą atslinko į šiandienį Mozūrų kraštą žmonės, kurie save tapatino su baltais, o jų kultūrą žymi vakarinių baltų pilkapiai.
Olecko miesto pradžią davė medžiotojų pilis. Miestui steigiamąjį aktą išduota 1560 m. sausio 1 d. Sakoma, kad tą dieną medžiotojų pilyje susitiko prūsų kunigaikštis Albrechtas su Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu. Tuomet nutarta girioje įkurti abipus sienos du miestus: Lenkijos pusėje Augustavą (pagal karaliaus vardą), prūsų pusėje Margrabavą (vardas pagal kunigaikščio Albrechto – Brandenburgijos markgrafo – titulą). Lenkai lygia greta vartojo Olecko vardą.
1879 m. per Olecką nutiesta geležinkelio liniją Elkas–Vištytis, 1908 m. paleista traukinį į Gižycką. XX a. pradžioje miestas turėjo siauruko tinklą, elektrinę, dujinę, vandentiekį ir kanalizaciją, skerdyklą ir šaldyklą.
1912 m. 37,9 proc. apskrities gyventojų kalbėjo lenkų kalba, bet tik kaime, tačiau jiems trūko sąmoningumo. 1920 m. plebiscitas lėmė, kad kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos. Iš 28 627 atiduotų balsų tik du buvo už Lenkiją. Tuomet vokiečiai Marggrabowa miestą pavadino Treuburgu – „Ištikimuoju miestu“. 1933 m. rinkimuose į Reichstagą NSDAP apskrityje gavo 74,5 proc. balsų, o rimčiausia opozicija, SPD, vos 10,6 proc.
Kai 1945 m. sausio 21 d. miestą užėmė Raudonoji armija, 80 proc. miesto buvo sugriauta. Birželio 3 d. sovietų komisaras miestą perdavė lenkų administracijai. Gyventojai vokiečiai buvo iškeldinami ir įkurdinami lenkų naujakuriai. 1945 m. rugsėjo 15 d. Raudonoji armija miestą paliko.
1998 m. liepos 13 d. buvo pasirašyta Olecko bendradarbiavimo su Vilkaviškiu sutartis.
Olštynas (lenk. Olsztyn, seniau Holsztyn, vok. Allenstein) – miestas ant (žr.) Alnos (lenk. Łyna) upės krantų, Varmijos Mozūrų vaivadijos centras, turintis 175 843 gyventojus. 1466–1772 m. Varmė buvo Lenkijos lenas. Aukščiausias miesto punktas siekia 155 m v.j.l., žemiausias – 88 m v.j.l. Nuo Olštyno iki Vilniaus yra 409 km.
Pirmąkart apie miestą užsimenama 1334 m., kuomet Henrikas fon Liuteris (Henryk von Luter) Alnos lanke įrengė medinę sargybvietę ir pavadino ją Allensteinu „Miestu prie Alnos“ (mūsiškai būtų Alnai). Lenkų Vikipedija teigia, kad prūsiškai Alna tai „elnė“. Tokie pavyzdžiai rodo, kiek apie mus laikosi gyvų netikėčiausių į mokslines pretenduojančių legendų. Miesto teisės Olštynui suteiktos buvo 1353 m. spalio 31 d. Miestas ne kartą kentėjo nuo priešų antpuolių. 1414 m. sunaikino jį Vladislavo Jogailos kariai. Lenkijos ir Lietuvos skirstų metu Olštynas atiteko Prūsų Karalystei. 1807 m. vasario 3 d. mieste buvo apsistojęs prancūzų ciesorius Napoleonas Bonapartas.
1872–1873 m. per miestą nutiesta gelelžinkelį iš Torunės į Karaliaučių. 1890 m. paklota dujotiekį, 1892 m. mieste atsirado telefonai, po šešerių metų veikė modernus vandentiekis ir kanalizacija, o 1907 m. miestas buvo elektrifikuotas. Gatvėse pasirodė tramvajai, o kiek vėliau atidaryta orauostį.
Po Pirmojo pasaulinio karo miesto valstybinę priklausomybę nulėmė 1920 m. liepos 11 d. įvykęs plebiscitas, 97,8 proc. balsų pasisakius už Vokietiją.
1945 m. sausio 22 d. Olštyną užėmė Raudonoji armija ir po kelių dienų kažkodėl jį padegė, dėl to sunaikinata buvo 40 proc. namų. Perėmus miestą lenkų administracijai gyventojai vokiečiai buvo iškeldinti ir suleisti lenkų naujakuriai.
1967 m. atidaryta automobilių padangų gamykla. Išaugo maisto, medžio ãpdirbio, mašinų, statybinių medžiagų pramonė. 1999 m. atidaryta Varmijos Mozūrų universitetą.
1308 m. rugpjūčio 12 d. apie Ornetą užsimenama pirmą kartą, buvo ten prūsų sėslija Wurmedyten arba Wormedythin. 1349 m. įsikuria čia Varmės vyskupija. Miestas gauna gynybines sienas. Modernizuojama pilis.
1466 m. Torunės taikos sutartimi Orneta pereina Lenkijos Karūnai. 1520 m. lapkričio 24 d. po aštuonių dienų apgulties miestą perima kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas (Hohenzollern).
1703–1788 m. Ornetos gyventojas Hansas Vulfas (Hans Wulff), vargonininko sūnus, stato garsiuosius Olivos (dabar Gdansko miesto dalis) vargonus. 1772 m. dėl Lenkijos-Lietuvos skirstos Orneta atsiranda Prūsų nuoskyroje. 1884 m. geležinkeliu sujungiama su Olštynu. 1901 m. miestas elektrifikuojamas. 1911 m. nutiesiamas vandentiekis ir kanalizacija.
1945 m. kovo 17 d. miestą užima Raudonoji armija, ir liepos 23 d. perduoda jį lenkų administracijai.
Ostruda (lenk. Ostróda, vok. Osterode) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė neaiški. Išsidėstęs ant Druvinčio (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) ežero krantų. Per miestą teka (žr.) Druvinčios (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) upė. Miestas ir apylinkės yra patrauklios turistiniu požiūriu.
Ostruda įsikūrė XIII a. Prūsijos auktšumoje (vok. Oberland). Spėjama, kad pirmieji miesto gyventojai buvo atvykę iš Vokietijos miesto Osterode am Harz, jie šitaip ir pavadinę šį miestą. Antrojo pasaulinio karo metu Ostrudos sunaikinta apie 60 proc.
Ožyšas (Aris, lenk. Orzysz, vok. Arys) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, išsidėstęs ant Ario upės krantų tarp Saino ir Ario (lenk. Orzysz) ežerų. Vardą gavo iš Ario ežero vardo.
Istorijos pradžia siekia 1443 m. kovo 2 d., kuomet prie Ario ežero įkurdinta Naujakaimį (vok. Neudorf). Vardas Aris vokiečių kalboje neprigijo. Dar XVI a. pradžioje kryžiuočių dokumentuose rašomas Aris, bet vėliau jį ima vadinti Arys. Lenkiškas vardas Orzysz yra Ario sulenkinta forma. 1725 m. gavo miesto teises. 1908 m. miestas sujungiamas geležinkeliu su Pisu ir Gižycku, o 1911 m. su Mrongovu ir Elku. 1945 m. miestas prijungtas prie Lenkijos.
Ožkiniai (lenk. Oszkinie) – kaimas Punsko valsčiuje, garsėjantis gerais ūkininkais. Čia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė agronomo Jono Pajaujo suburta Jaunųjų ūkininkų kuopelė ir įsteigta pieninė, nemažai pastūmėjusi Ožkinių ir apylinkių ekonominę raidą. Čia 1951 m. birželio 1 d. pokario sąlygomis įvyko pirmas vietinių šviesuolių surengtas lietuviškas kultūros renginys, iš jo ir Punsko kultūros namų choreografijos sambūris „Jotva“ save kildina.
Kaimo vardas giliai įsirašė į mažosios visuomenės kultūros istorijos atmintį. O ar suvokiame kaimo vardo kilmę? Praktika rodo, kad ne. Pasidairę po antkapinius užrašus matome, kad vieni kaimą rašo taisyklingai (ž), kiti čia rašo, kaip girdi – š, juoba kad ne vienam norisi suvokti vietovardį kilus iš veiksmažodžio ošti. Žmonių protus klaidina greta esantis kaimas Šilainė. Šilas, žinoma, ošia. Tačiau nėra pagrindo pagal šią miško savybę pavadinti gyvenamąją vietą. Analizuodami šio krašto gyvenviečių vardyną, randame daug su mišku, t. y. giria, susijusių kaimavardžių. Visi jie rodo kokį nors konkretų su mišku susijusį daiktą (Žagãriai, Žãbariškės, Vidùgiriai, Eglìnė…) Jeigu kaimas ir būtų gavęs vardą iš veiksmažodžio ošti, turėtume kokius nors Ošiniùs, kaip nuo piešti turime piešinius (ne pieškinius), plėšti – plėšinius… Mus dominančio kaimo vardas turi dar formantą k, kuris rodo jį atėjus iš daiktavardžio ožka, ir, nors šiame žodyje dėl asimiliacijos girdime priebalsį š, jo vietoje rašome raidę ž, kaip ir ožys. Kaimui tikrąjį vardą bus davęs kažkoks Ožkinis – žmogus, kuris savo pravardinę pavardę yra gavęs dėl to, kad auginio arba ganė ožkas.
Šio kaimo taisyklingą rašybą galbūt klaidina ir lenkų kalba, perduodanti tik fonetinę vietovardžio priebalsių vertę – Oszkinie. Mat mūsų krašte lenkiškojoje kanceliarijoje vardyną nustatė ne kalbininkų komisija, kaip Senosios Jotvos ir Prūsijos – Varmijos Mozūrų krašte. Ten vardynui sureguliuoti dirbo žymaus lenkų baltisto indoeuropeisto Jano Otrembskio vadovaujama kalbos komisija, ir jo pastangomis aname krašte dauguma vardyno išsaugota taisyklinga forma. Čia gi vieni mūsų vietovardžius į lenkų kalbą vertė šeimose, kai dar tėvai kalbėjo lietuviškai ir vaikai suprato vietovardžių reikšmę (tais atvejais vardynas išsaugotas pakenčiamai), kitur vertė žmonės, niekad nesusidūrę su lietuvių kalba, todėl jų įteisinta lenkiška mūsų vardyno forma neretai juokinga ir nesilaikanti logikos. Pavyzdžiu galima pateikti Stabingio ežero vardą: jotv. stabis „akmuo“, taigi kalbama ten apie akmeningą ežerą, o pagal jį ir kaimas Stabingiai (lenk. Sztabinki) gavo vardą, nors lenk. sztaba „metalo strypas, luitas“. Todėl čia lenkų kalboje mėgdžiojant fonetiką priimtas vardynas neturi jokios mokslinės vertės, nes leidžia tik spėlioti, kokią paslaptį pirmieji krašto gyventojai yra varde įamžinę. Panaši istorija yra nutikusi ir Vilniaus krašte. Šitaip čia ir ten yra kartu įamžinta ir dar viena tiesa, kuria vargu ar turime pagrindo didžiuotis, būtent tai, kad šių kraštų ano meto lenkakalbė visuomenė nepasižymėjusi filologine ar bent intelektualia prusa.
Pavardė Ožkinis (lenk. rašoma Oszkinis) yra dar išlikusi Rudkoje. Ar jo protėviai turėję ką bendro su Ožkinių kaimo įkūrimu, sunku žinoti. Tačiau su ožkomis tikrai turėję jie bendrauti. Mat toji pavardė yra daiktavardžio ožka, kurį tardami girdime š, vedinys. Rudkos gyventojai, paveldėję iš gamtos ir jotvių-lietuvių nuostabią upę Šešupę, jau visiškai baigia užmiršti savo tėvų kalbą. Procesą galima suprasti, kodėl taip atsitinka. Veiksnių būta ne vieno, kartais net labai žiauraus. Tačiau jei E. Petruškevičiaus pakalbintas kažkuris iš tų Ožkinių dievagojęsis, kad su lietuviška kilme neturįs, gink Dieve, nieko bendra, rodo tik neprusą ir žmogiškąją silpnybę neprisipažinti savo kilmės, jeigu jos šaknys veda, tarkime, prie neturtingumo ar negausesnės, atseit, „menkesnės“ tautos, – o visa tai dėl skursnos komplekso. Iš to komplekso žmonės gali išaugti, tačiau reikia pirma paūgėti protu ir dvasia. Ir tai pasakytina ne tik apie sulenkėjusius mūsų tautiečius, bet ir apie tuos, kurie dar save laiko tikrais lietuviais, būtent apie minimų Ožkinių gyventojus, kur kai kam toks vardo kilmės aiškinimas darosi nepriimtinas. Jie šiandien stambūs ir pasiturintys ūkininkai, todėl nenori suprasti, kad praeitis visų mūsų buvusi vargana. Jei aiškini, kad prie tokios išvados veda faktai, jie linkę būtų atsakyti – „juo blogiau faktams“. Dėl minėtojo komplekso visi geistume būti kilę iš kilmingųjų kilčių. Deja, beveik visi kilę esame iš baudžiauninkų. Ir dėkokime Dievui, kuris leido mums iš jų išaugti. Tai nelikime ir protu skolingi, nes šitai labiausiai mus žemina. Ne kilmė, o vertybių samprata.
Pabandžiai (lenk. Pobondzie) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Kaimas vardą bus gavęs iš ežero Pabandžio, ant kurio krantų yra įsikūręs.
Pablandžiai (lenk. Pobłędzie) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, nors jo baltiškumu abejoti netektų. Galbūt galima sieti su liet. būdvardžiu blandus „tirštas; tamsus, apsiblausęs, neaiškus“, ar veiksmažodžiu blandžiuoti „niaukstytis“.
Paitūnai (lenk. Pajtuny) – du kaimai Varmijos Mozūrų vaivadijoje: 1) Branevo apskrity, Pienienžno valsčiuje, 2) Olštyno apskrity, Purdos valsčiuje. Šie vardai veikiausiai asmenvardinės kilmės, ką rodytų patroniminė priesaga –ūn-.
Pakamšiai (lenk. Pokomsze) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Per kaimą ėjo klampus kelias, kurį, senų vietos gyventojų teigimu, kiekvieną pavasarį ir rudenį reikėdavo šakom ir rąstais kamšyti. Iš čia ir vardas bus kilęs.
Pakirsniai Lt – kaimas Kalvarijos savivaldybėje ir seniūnijoje prie (žr.) Kirsnos upės. Nuo upės ir kaimas vardą gavęs.
Paliuliai (lenk. Polule) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardo kilmė veikiausiai asmenvardinė (iš įkūrėjo pavardės Paliulis).
Paliūnai (lenk. Poluńce) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Kaimo vardas susijęs su asmenvardžiu. Turime pavardžių Palys, Palius ir patroniminius vedinius Paliulis ar Paliulionis iš lotynų Apolinaro ar graikų jūrų dievybės vardo Palemono. Paliūnas yra patroniminės –ūn– priesagos vedinys, panašiai kaip Baliūnas, Jankeliūnas, Stankūnas, Stoskeliūnas, Valkūnas… Lenkiška vietovardžio forma Poluńce rodo, kad seniau galbūt turėjęs kaimas vadintis Paliūnaičiais (nuo pavardės Paliūnaitis).
Pálkotai (lenk. Półkoty) – kaimas Berznyko parapijoje, Seinų valsčiuje.
Palkotų kaimas įsikūrė apie 1547 m. ir vadinosi Paberžėnai (lenk. Poberżany). Buvo jie dalis Berznyko seniūnijos. Vietos gyventojai mano, kad apie 1560 m. čia apsigyveno Pulkotovičiai (lenk. Półkotowicze), ir nuo šios pavardės atsiradęs kaimo pavadinimas Palkotai. Jeigu taip būtų buvę, kaimas būtų vadinamas Pulkotovičiais, nes ir lenkai pagal Półkotowicze negalėję kaimo pavadinti Półkoty. Tokie išvedžiojimai rodo jų autorių menką filologinę prusą ar nuojautą. Kadangi čia buvusi baltiškoji aplinka, kaimas būtų gavęs priesagą –iškės, kaip ir daugelis aplinkinių asmenvardinės kilmės vardų, bet taip neatsitiko. Veikiausiai čia, drėgnose paliose „pelkėse“, augę išstybę kotai – liekni medeliai, tai ir galėję suteikti vėlesnį kaimo vardą – Palių Kotai.
Pamarys (lenk. Pomorze) – kaimas Seinų apskrity prie (žr.) Mario ežero.
Paseinėliai (lenk. Posejnele) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Vardas rodo kaimą, esantį arti Seinų miesto.
Paseiniai (lenk. Posejny) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardas nuo (žr.) Seinos upės.
Paslanka (lenk. Pasłęk, seniau Holąd Pruski, vok. Preußisch Holland „Prūsų Aukštuma“) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbigo apskrity. 2004 m. gruodžio 31 d. buvo čia 12 195 gyventojai.
Ankstyvaisiais viduramžiais stovėjo čia prūsų genties pagudėnų pilis. Pirmą kartą minima 1267 m. Pazlucho vardu. Taigi miestą įkurta prūsų Pazluko gyvenvietės vietoje XIII a. pabaigoje. Pirmieji naujakuriai atvyko čia iš Olandijos, pakviesti sausinti pelkių. Miesto teisės suteiktos 1297 m. ir pavadinta jį Hollandt. Po daugelio istorinių peripetijų 1807 ir 1812 m. miestą gerokai nuniokojo žygiuodama Napoleono armija.
Po Antrojo pasaulinio karo miestas atiteko Lenkijai, bet 80 proc. jo buvo sugriauta karo veiksmų ir padegus Raudonajai armijai. Lenkų administracija vietos gyventojus iškeldino į Vokietiją, o čia atkėlė savo žmones. Šiuo metu miestas prie greitkelio ekonomiškai visai gerai skleidžiasi.
Vardo kilmė yra baltiška. Lenkai tuo pačiu vardu vadina (žr.) Pasargės (lenk. Pasłęka, vok. Passarge) upę. Toks antrinis Pasargės vardas, matyt, buvęs dar prūsų vartojamas, galimas daiktas, žymėjęs Pasargės kokią vieną atkarpą. Paslankos upės vardas būtų siejamas su lietuvišku veiksmažodžiu slinkti ir paslinkti „iš lėto tekėti“.
Pastovėliai (lenk. Postawele) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški. Gal tai asmenvardinės kilmės vardas?
Pašalčiai (lenk. Poszalcie) – tai Šlynakiemio kaimo buvusi dalis, dabar prijungta prie Šlynakiemio. Vardas pagal (žr.) Šalčios upę. Taigi Pašalčiai kaip ir Pašešupiai arba Panevėžys rodo vietą prie tuo vardu vadinamos upės.
Pašešupiai (lenk. Poszeszupie) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Kaimas išsidėstęs ant Šešupės krantų, todėl taip ir pavadintas (plg. Panevėžys – prie Nevėžio, ar Pašalčiai – kaimas prie Šalčios).
Pavaiponė (lenk. Podwojponie) – kaimas šalia (žr.) Vaiponios.
Senovėje visur čia ošė girios. Dešiniame (žr.) Vaiponios upės krante dar XVI a. buvusios eiguvos vietoje įsikuria kaimas, jis perima šios upės vardą. Kitapus upės auga miškas, žmonių vadinamas Vaipongire. Ilgainiui, Vaiponios gyventojo Pijaus Kadišiaus teigimu, šį mišką apninka kinivarpos, ima graužti medžius, ir jie džiūte džiūsta. Caro valdžia davė įsakymą mišką iškirsdinti ir tame plote leido Vaiponios gyventojams gyvulius ganyti. Tačiau Vaiponioje buvo dvi linijos. Antroji linija turėjo gyvulius varinėti per pirmosios linijos laukus. Kilo nesutarimų, ir kaimas atsisakė jiems priskirtų ganyklų. Tada valdžia tą naują lauką padalijo sklypais ir ėmė pardavinėti. Vietos gyventojai neturėjo pinigų. Tuomet pirklių atsirado iš Lenkijos. Taip ėmė čia kurtis iš išorės atvykę žmonės. Tačiau sunku buvo jiems tuose marguose išsilaikyti. Dirva buvo sujaurėjusi, pavasarį ir rudenį darydavosi skysta, vasarą sukietėdavo į plutą. Todėl neilgai šilę užeiviai bėgdavo. Šis naujai besikuriantis kaimelis gavo Pavaiponės vardą. Visa tai vyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Priešdėlis pa– mūsų kalboje turi keletą reikšmių. Viena jų rodo ką esant šalia ko nors. Šitaip turime Panevėžį šalia Nevėžio, Pašešupių kaimą prie Šešupės (Rudkos valsčiuje, Suvalkų apskrity), Pašalčius prie Šalčios, Pavertimius prie vertimų (versmių)… Ir dabartinės Marijampolės vietoje įsikūrusi pirmoji gyvenvietė turėjusi Pašešupių vardą. Tačiau to pačio priešdėlio vediniai yra ir patėvis „naujas, vėlesnis, šalutinis tėvas“ ar pamotė „naujoji, vėlesnė, pavaduojanti motina“. Taigi ir Pavaiponė ne tiek yra kaimas prie Vaiponios upės, kiek Vėlesnioji (Naujoji) Vaiponia. Tokią teigmę patvirtina ir lenkiška kaimo vardo forma Podwojponie. Kitaip būtų Powojponie, kaip Posejnele…
Peleliai (lenk. Piełele) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Kaimo vardą žmonėms norisi sieti su daiktavardžiu pelai. Tačiau pasidairę po pavardžių darybą matome, kad priesaga –el-, kaip ir kitos mažybinės priesagos –ait-, –ul-, –ut-, plačiai vartojamos sudarant pavardes. Todėl logiška būtų manyti, kad buvusi pavardė *Pelelis. Deja, jos neaptinkame mūsų krašte, neduoda jos ir LPŽ, jis teikia pavardes Pelis ir Pelius, kurios gali būti kilusios iš krikštavardžio Feliksas – > Felis (Z. Zinkevičius, Lietuvių patronimika, Vilnius, 1977, 181 p.), iš jų ir galimas patroniminis vedinys Pelelis. Taigi minėtasis kaimas liudytų, kad čia gyvenęs Pelelis. Tačiau negalima iš akių išleisti ir kito fakto: visai gali šia pravarde būti vadinamas žmogus, kuris menkai ūkininkavęs, ir javai mažiau teikę grūdų, o varpose buvę tik pelai. Panašaus turinio Rytprūsuose žinoma išlikusi lenkiška pavardė Plewka (lenk. plewy „pelai“), ją čia perėmė ir vokiečių kalba. Lenkijoje bent penki kaimai turi vardą Plewki, vienas iš jų Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Tatai liudytų, kad susidaryti tokiai pavardei buvusi galimybė ir lietuvių kalboje, o gal kaip tik iš jos ir į lenkų kalbą ta pavardė buvusi išversta.
Nuo pelų, matyt, ir graužikas pelė gavęs savo vardą, juk jei šalinėje supiltuose javuose įsiveisia pelės, jos grūdus sukerta, ir šiauduose lieka tik pelai.
Pelės (lenk. Piele, vok. Pellen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity. Kaimo vardas nėra aiškus.
Prieš 1525 m. stovėjo čia koplyčia ir buvo laikoma ji parapijos pagalbine bažnyčia.
XVIII a. Pelėse buvo ūkis, kurį valdė fon der Grėbenų (Groeben) kiltis. Vėliau dvaras perėjo į fon Brant (Brandt) šeimos rankas. XX a. pradžioje ūkiui priklausė 950 ha žemės. Veikė čia degtinės darykla. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurtas valstybinis žemės ūkis. Kitados įveistame parke buvo išlikusių senųjų medžių.
Perkūnava (lenk. Pierkunowo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Gižycko apskrity ir valsčiuje. Vardą veikiausiai reikėtų sieti su Perkūnu – prūsų ir lietuvių dievu.
Perseliai (lenk. Piersele) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, galimas daiktas, asmenvardinės kilmės, ką rodytų priesaga –el-.
Pertonys (lenk. Piertanie) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės.
Petreliai (lenk. Pietrele) – kaimas Vengožavo (Unguros) apskrity, Budrių valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, galimas daiktas, asmenvardinės kilmės.
Pilva (lenk. Pilwa) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Yra ir kitas tuo pačiu vardu kaimas – Vengožavo apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, nors aiškiai balltiška.
Pisas (lenk. Pisz, seniau Jańsbork arba Jansbork, vok. Johannisburg, pr. Pīsis) – apskrities ir valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, prie Rasio ežero ir ištekančios iš jo Pisos upės, senosios Galindos teritorijoje. Miestą gaubia Pisos giria. 2007 m. gruodžio 31 d. mieste buvo 19 423 gyventojai. Pagal plotą Piso valsčius yra didžiausias Lenkijoje – 635 km². Šitoje teritorijoje telkšo apie 2/3 Snerdvų ežero.
Galinda yra minima geografo iš Aleksandrijos Klaudijo Ptolemajo 1160 m. 1254 m. popiežius Inocentas IV pavedė Galindą Mazovijos kunigaikščiams. Tačiau po metų Kujavų kunigaikštis Kazimieras perdavė Galindą Kryžiuočių ordinui. 1344–1345 m. dešiniame Pisos krante iškilo gynybinė pilis. 1361 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis pilį apsupo ir sudegino. Po penkerių metų lietuviai vėl puolė pilį. 1379 m. Piso žemę aplankė didysis Kryžiuočių ordino magistras Vinrichas fon Kniprodė.
Piso gyvenvietė buvo įkurta ir apgyvendinta laisvaisiais prūsų drevininkais, žvejais ir medžiotojais. 1449 m. stovėjo jau bažnyčia ir per Pisos upę nutiestas kilnojamas tiltas. 1451 m. seniūnas ir darbų prižiūrėtojas buvo kažkoks Laurynas Alvūnas (vok. Allwun),– bene prūsų palikuonis, kurio pavardę galbūt galima sieti su prūsų alwis „švinas”). 1525 m. įvyko Kryžiuočių ordino sekuliarizacija, ir pradėjo čia įsigalėti liuteronizmas. 1645 m. Pisui suteiktos miesto teisės. 1709–1911 m. siautė maras ir mieste liko tiktai 14 gyvų žmonių. 1814 m. iš Piso paleista laivyba į Ryną ir Gdanską. 1884–1885 m. Pisą geležinkeliu sujungta su Olštynu ir Elku, po 20 metų miestą sujungta ir su Ožyšu (Ariu). Vandentiekį ir dujotiekį įrengta 1907 m.
1945 m. sausio 24–25 d. Pisą užėmė Raudonoji armija ir sunaikino 70 proc. miesto statinių. Perdavus kraštą Lenkijos administracijai vietos gyventojai, kurie buvo pripažinti ne lenkais, iškeldinti.
2002 m. liepos 4 d. Pisos girią nusiaubė istorijoje negirdėtas uraganas, per 15 minučių išvartyta 12 tūkst. hektarų miško. 2004 m. paleista ekologinę šiluminę centrinę, kuri vartoja tiktai atsinaujinančius energijos šaltinius – biomasę. Tai didžiausia tos rūšies šiluminė.
Pliuškaimis (lenk. Pluszkiejmy) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardažodį sudaro dvi šaknys – pirmoji pliuš– nėra aiški, (gal iš asmenvasrdžio Pliušis?), antroji kaim– rodo kaimo tipo gyvenvietę (dėl lenkiškos formos kiejmy žr. Krelikaimis).
Pockūnai (lenk. Poćkuny) – kaimas Seinų apskrity, kur kryžiuojasi Seinų–Berznyko kelias su Augustavo–Lazdijų keliu. Nors mūsų krašte Pockūnų pavardė nėra išlikusi, neteikia jos ir LPŽ, šio kaimo vardas irgi gula į visą pavardinės kilmės kaimavardžių sistemą. Yra žinoma tos pačios šaknies pavardė Pocka. *Pockūnas ir būtų priesagos –ūnas vedinys, kaip ir, tarkime, Plikūnas, Ilgūnas… Pasak LPŽ autorių, ši pavardė yra tos pačios šaknies, kaip ir garsiosios lietuvių šeimos Pacų pavardė. Tuomet galima čia dar pridėti ir kitas pavardes – Pocius ir Pociūnas.
Polkės (lenk. Polki) – kaimas Zambrovo apskrity, Palenkės vaivadijioje.
Kaimo vardas Lenkijoje labai netipiškas. Sklinda legendos, kad jis yra apsėstas piktų dvasių. Kai atėjo lenkų etnografas į kaimą ir klausinėjo vietos gyventojų, kodėl taip keistai jų kaimas pavadintas, juk ir kituose kaimuose gyvena lenkės (lenk. Polki). Ir jam kažkuris gyventojas paaiškino: „Žiūrėkite į tas šalia esančias kalvas. Ten kitados buvo šventosios vietos olkos „alkos“, o mes įsikūrę esame tų olkų papėdėje, todėl žmonės ir sakydavo, kad gyvename pod olkami „po alkomis – alkų papėdėje“, ir iš to išėjo kaimo vardas Polkės (Lenkų televizijos I programa).
Prėslaukiai (lenk. Przesławki) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Kaimo vardas yra sudurtinis: pirmosios šaknies prėsl– galima sieti su liet. prėslas „sukrautas šienas ar javai“, antra šaknis –lauk– – žr. Bauzelaukiai ir Maimlaukiai. Jei tai pasitvirtintų, išeitų, kad tose vietose šienas ir žiemą buvo laikomas laukuose ar pievose.
Pristavonys (lenk. Przystawańce) – kaimas Punsko valsčiuje. Vardas, matyt, yra susidaręs iš hibridinės pavardės, gal susijusios su rusišku veiksmažodžiu pristavat’ „kabinėtis, kibti“ ir iš jo išriedėjusiu pristavu „prievaizdu“. Iš jo su lietuviška priesaga susidarė pavardė Pristavonis, plg. Maksimonis, Jokūbonis, Bobonis… Toji priesaga ir rodo, kad pavardę ir kaimui vardą davę lietuviai, kasdienėje kalboje vartoję rusicizmą pristavas „prievaizdas“.
Proraslis (lenk. Przerośl) – gyvenvietė, įsikūrusi į vakarus nuo Ančios ežero prie Proraslio ežero. Aptinkami ir kiti tos pačios šaknies upėvardžiai: Supraslė (lenk. Supraśl) ir Neraslė (lenk. Nereśl).
Prūdiškės (lenk. Prudziszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Priesaga –išk– rodo gyvenus čia ar kaimą įkūrus Prūdo pavarde žmogų.
Punskas (lenk. Puńsk) – valsčiaus miestelis Seinų apskrity. Miestelis vardą gavęs iš (žr.) Punios ežero, kuris lenkiškai buvo rašomas Jezioro Puńskie. Dėl to ir miestelis lenkiškoje kanceliarijoje gavo vardą Puńsk ir vietos žmonių imtas vadinti Punsku, nors šalia lenkakalbės kanceliarijos kurį laiką gyventojų buvo vadinamas Punia. Šitaip jį iki gyvenimo pabaigos vadino vokiečių baltistas Hermanas Šalis (Hermann Schall).
Radikainiai, Redikainiai (lenk. Radykajny, Redykajny) – tai naujas šiaurvakaris Olštyno kvartalas, vardą gavęs nuo (žr.) Radikainio ar Redikainio ežero vardo.
Radiškė Lt (Senoji, Naujoji) – kaimas Kalvarijos savivaldybėje. Kaimus skiria geležinkelio ruožas Šeštokai–Suvalkai. Čia veikia Sangrūdos mokyklos skyrius.
Radkaimis (lenk. Radkiejmy) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Kaimavardis veikiausiai yra asmenvardinės kilmės. Turime pavardes Radis ir Radys.
Raduliai (lenk. Radule) – kaimas netoli (žr.) Narvės upės. Pavadinimas veikiausiai asmenvardinės kilmės.
Radžiūčiai (lenk. Radziucie) – tai kaimas, stovintis ant vaizdingo Galadusio kranto. Iš čia kaip ant delno anapus dangų atspindinčio vandens matosi Lietuvos laukų peizažas. Tik dirbk žemę ir Dievą garbink, kad tau suteikė tiek grožio, matomo iš savo kiemo.
Neturime pavardės Radžiūtis, nepateikia jo ir LPŽ. Tačiau galima aptikti artimai giminingų pavardžių, kaip antai Radžiukas, Radzukynas, Radžiukynas, Radžiulis, Radžius, Radžiušis, pagaliau Radvila ir Radžvila… Visai įmanoma yra ir pavardė *Radžiūtis, kaip turime pavardę Degutis. Tai buvęs žmogus, kuris ką rasdavęs. Neaišku tik, kaip čia priesagoje atsiradęs ilgasis ū. Tarmėje retkarčiais tariama vaikūčiai. Bet ar tai nebuvęs tik darkymasis, ar gal atnešta iš svetimos tarmės? Veikiau atsako reiktų ieškoti vaikų kalboje: Kačiūtė, lapiūtė, kur buvai? Kamarėlėj… Juk normalioje kalboje sakome katutė ar kačiutė, o maloningoji forma yra su ilguoju ū – kačiūtis, kačiūtė.
Radžiuškės (lenk. Radziuszki) – kaimas Seinų valsčiuje prie plento į Suvalkus. Vardą kaimas galėjęs gauti iš pavardės Radžius. Vietovės pavadinime išlaikyta dzūkiška forma.
Įkurdintas jis ant 40 valakų pagal 1564 m. liepos 26 d. privilegiją. Kunigaikščio seniūnas (senata) Laurynas fon Halė (Halle) pardavė iš Plocično kilusiems Mikalojui ir Povilui Ragainiams, atseit „žmonėms su ragais“ (lenk. Rogoniom) ar gal “raganiams, burtininkams”, 4 valakus ir pavedė įkurti kaimą.
XVIII a. kaimas minimas kaip Virbickų (lenk. Wierzbiccy) – šlėktiškos šeimos nuosavybė. Kaime išlikęs senienos vertę turintis L raidės formos dvaras, statytas XIX ir XX a. lūžyje. Aplinkui dar matomi parko likučiai.
Seniau kaimą vadinta dar Raganėnais (lenk. Rogoniany).
Kaimo dalis – Mažieji Ragainiai (lenk. Małe Rogajny) sudarė žemvaldžio dvarą, kuris 1817 m. pagal savininko pavardę Grenda buvo vok. vadinamas Grindashofu.
Ragainių (lenk. Rogajny) kaimas yra taip pat Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elblongo apskrity, Paslankos valčiuje. Vardo kilmė, matyt, taip pat bus asmenvardinė.
Ragažainiai (Mažieji ir Didieji, lenk. Rogożajny M. ir D.) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė veikiausiai bus asmenvardinė.
Ragelkaimis (lenk. Rogielkajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Kaimo vardas sudurtinis. Pirmas dėmuo rodo Ragelių pavardę. Antrą dėmenį sudaro daiktavardis kaimas.
Ragyčiai (lenk. Ragity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, iš neišlikusios pavardės Ragytis, plg. Ragelis, Raginis.
Raigardas (lenk. Rajgród) – valsčiaus miestas Palenkės vaivadijoje, Grajevo apskrity. Išsidėstęs ant (žr.) Raigardo ežero krantų, nuo ežero ir vardą gavęs.
2004 12 31 gyveno čia 1 680 žmonių.
Pirmi ženklai, kad čia žmonių gyventa, siekia 9000–7000 m. pr. Kr. Viduramžiais jotvingiai prie Drenstvos (lenk. Dręstwo) ežero įrengė gynybinę pilį. Toji pilis vadinosi Rajus, veikiausiai pagal savininko pavardę. 1290 m. pilį užėmė Lietuvos kunigaikštis Narimantas. Tuomet ir įsitvirtino Raigardo vardas (lenkų Vikipedija).
Raistiniai (lenk. Rejsztokiemie) – kaimas Lenkijoje, Palelnkės vaivadijoje, Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Lenkų kalba vardą perėmusi iš ankstesnės kaimo vardo formos – Raistakiemis. Su kiemu vardų turima ir daugiau: Šlynakiemis, Vaitakiemis. Naujesnis vardas yra priesagos –in– vedinys. Šaknis siejama su daiktavardžiu raistas „krūmais ir medžiais apaugusi klampi pelkė“.
Mūsų peizaže tikrai netrūkę raistų. 1. Raistas „klampi pelkė, apaugusi krūmais ir medžiais“. 2. Ne vienos pasakos veikėjai užklimpsta neišvažiuojamuose raistuose. 3. Turime net smagų keiksmažodį – kad tave raistai! (suprask – galas griebtų). Ši šaknis paplitusi ir kituose žodžiuose: 4. Raistinė „skėtinių šeimos reta pelkių žolė“. 5. Raistynas „vieta, kur daug raistų“. 6. Raistingas „kuris su raistais“. 7. Raistėkas „toks raisto grybas“. 8. Raistinė „naminė degtinė“. 9. Raistinis arba tiesiog raistas „velnias, nelabasis“. 10. Jei priemenė netvarkinga, užvelta, sakoma – ten tikras raistas… 11. Jei žmogus susivėlęs, jis vėlgi raistas. Taigi raistas mūsų sąmonėje įsispaudęs giliai.
Nors Punsko valsčiuje atlikti dideli melioracijos darbai ir imtasi daugelio laukų melioravimo darbų, vis viena matysime, kad Raistiniuose yra išlikusių raistų akivaizdžių pėdsakų.
Rakelija (lenk. Rachelany) – kaimas Seinų valsčiuje prie Aradnykų. Vardas veikiausiai kilęs iš pavardės Rakelis, kuri tikriausiai yra gimininga su pavardėmis Rekelis < Rekus < Rėkus, kilusiomis iš daiktavardžio rėkus „garsiai šaukiantis, rėkiantis; garsiai verkiantis“. Priesaga –ija rodo, kad čia turėjo būti įsikūrę keli Rakeliai. Iš čia kilusio Petro Maksimavičiaus liudijimu, kaimas seniau vadinęsis Giraite. O lenkų kalboje užfiksuota Rakelėnų forma.
Ramonai (lenk. Romanowce) – tai kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje. Kaimo vardas kilęs iš pavardės Ramonas. Priesagą –onas turi daiktavardžiai dirvonas, laigonas, žiūronas, baronas ir būdvardžiai geltonas, raudonas… Esama ir daugiau kaimų, kurių vardai išlaikė tą pačią šaknį, kaip antai (žr.) Ramoniškės.
Ramoniškės (lenk. Romaniuki) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, šiaurėje besisiekiantis su Punsko valsčiumi, Vaičiuliškių kaimu. Vardą bus davusi pavardė Ramonas (žr. Ramonai).
Raspūda (lenk. Rospuda) – kaimas Suvalkų apskrity, Pilypavo valsčiuje. Vardą gavęs nuo upės (žr.) Raspūda.
Raveliai (lenk. Rowele) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Tokį vardą kaimas gavęs, matyt, dėl stačiašlaičių kalvų, kur lietaus vanduo nuolat grauždavęs ir raudavęs griovas „išplovas“, ravus. Šaknis rau– „rauti“ ir gimininga rav– „ravėti“ vietovardžiuose yra pažįstama lietuvių gyvenamame plote, tarkime, Kreivėnuose (Punsko valsčius) bala Ravai, kur pavasariais tekėdavęs sraunus griovys. Iš pirmo žvilgsnio šio kaimo vardą būtų galima laikyti ir lenkų kalbos vediniu (lenk. rów – rwać). Tačiau vietovardžio lietuviškumą išduoda mažybinė priesaga –el-, dėl to negalima paneigti, kad vietovardis nėra asmenvardinės kilmės.
Regeliai (lenk. Regiele) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas veikiausiai bus asmenvardinės kilmės nuo pavardės Regelis (iš Regys). Mūsų krašte yra žinoma tik Ragelių pavardė.
Rẽselis (lenk. Reszel, vok. Rößel, anksčiau Rössel) – valsčiaus miestelis Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Vardo kilmė neaiški, tačiau per vokiečių ir lenkų kalbas išlikusi mažybinė priesaga –el– rodo žodžio baltiškumą. Gal iš asmenvardžio? Miestelis išsidėstęs prie Sainos upės krantų.
2006 m. gruodžio 31 d. duomenimis, mieste gyveno 5 411 žmonių. Įdomiausios valsčiaus teritorijoje vietovės – tai Šventliepė (lenk. Święta Lipka), kur vienuolyno bažnyčioje išsaugota jau sausa dar pagonybės laikų šventa laikyta liepa, ir (žr.) Bauzelaukiai.
1241 m. kryžiuočiai nukariavo bartų genties prūsų pilį, kuri senųjų prūsų buvo vadinama Rẽseliu (lenk. Reszel). Po metų prūsai sankylio metu atsiėmė Reselį ir išsilaikė joje penkerius metus. Tačiau 1247 m. kryžiuočiai vėl nukariavo pilį ir ją sustiprino. 1261 m. išsiveržė II prūsų sankylis. Kryžiuočiai sunaikino pilį ir patys iš jos pasitraukė. Bet 1273 m. sankylis žlugo.
Jau 1243 m. popiežius Inocentas IV likvidavo Prūsijos vyskupystę ir įsteigė šiose žemėse Kulmo, Pamedės, Varmės ir Sembos vyskupijas. Du trečdaliai žemių turėjo priklausyti Ordinui, o viena trečioji vyskupams. Tačiau dėl nuolatinių jotvių ir lietuvių puldinėjimų tik 1275 m. žemės ties Reseliu galėjo pereiti vyskupų valdžion.
Po pergalės ties Žalgiriu Reselis perėjo Jogailos žinion, bet dar tais pačiais metais buvo vėl perduotas Ordinui.
1655 m. miestiečiai išpirko miestą iš vyskupų. Reselio pilis buvo viena iš rezidencijų paskutinio Varmės vyskupo Ignaco Krasickio. Tuo metu klebono pareigas ėjo čia vyskupo brolis Martynas Krasickis.
Po I Lenkijos-Lietuvos skirstos Reselis atsidūrė Prūsų valdose. Dėl daugelio gaisrų miestas merdėjo. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais jis beveik nenukentėjo. Reselis tarp dar kelių miestų yra įtrauktas į UNESCO sąrašą.
1811 m. rugpjūčio 21 d. Reselyje buvo paskutinį kartą Europoje lauže sudeginta ragana. Auka buvo Barbora Zdunk. Ji buvo kaltinama ne tiktai burtais, bet ir, svarbiausia, padeginėjimu, mat 1807 m. pilyje kilo gaisras, o jo priežasčių nieks taip ir nenustatė. Byla truko trejus metus. Nors kaltė kėlė didelių abejonių, Karaliaučiaus teismas nuosprendį patvirtino. Prieš sudeginant nuteistąją pasmaugta.
Rimkežeriai (lenk. Rynkojeziory, dz. Rimkažarai) – kaimas Seinų valsčiuje.
Tai dviejų dėmenų vardažodis, kurio antrąjį sudaro bendrinis daiktavardis ežeras, o pirmas likęs nuo pavardės Rimkus ar Rimka. Tokių pavardžių gausu visoje Lietuvoje. Ji sietina su veiksmažodžiu rimti. Yra tos šaknies ir sudėtingesnių vedinių: Rimkis, Rimkūnas, Rimkaitis, Rimkevičius. Tai tik rodo, kad buvę populiaru žmonių savybę sieti su veiksmažodžiu rimti ar iš čia kylančia savybe rimtumu.
Ročkos (lenk. Raczki) – miestelis apie 22 km į pietvakarius nuo Suvalkų. Senosios Sūduvos lietuviai gerai atminty išlaikę gyvenvietės vardą, jis veikiausiai kilęs iš pavardės arba pravardės. Turime giminingų pavardžių: Roča, Ročas, Ročis, Ročys, Račkaitis, Račkus, Račys, visos jos veikiausiai kilusios iš pravardės Račius (račius „medinių vežimų ir ratų dirbėjas“). Dėl pejoratyvinės priesagos –k– plg.: Kaluška, Petruška, Jonuška, Rudka…
Rudamina Lt (lenk. Rudamina) – 1) vietovė Lazdijų rajone ir 2) vietovė Vilniaus rajone. Antrojoje buvo Užnemunėje gyvenančių jotvių žinoma pilis, pastatyta ant buvusio ežero kranto ant aukštos kalvos. Kalvos paviršius apima 2 ha, o jos aukštis siekia 195 m v.j.l. Kalvą supa pelkės ir balos. Santvirčiai buvo iš akmenų, rąstagalių ir molio. Tyrinėjimai parodė, kad pilies čia būta dar I tūkstantmečio pradžioje. I ir II tūkstantmečio lūžyje aikštė padidinta, šlaitai išgrįsti akmenimis, pakelta pylimą ir pastatyta gynybinę sieną. Paskutinį kartą šioje pilyje jotviai gyveno X–XIII a.
Legenda pasakoja, kad 1240 m. Lietuvos kunigaikštis Ringaudas, mitinis Mindaugo tėvas, pastatė Rudaminoje pilį ir kad tai buvo kunigaikščio Mindaugo, kuris čia 1251 m. vainikavosi Lietuvos karaliumi, pilis. Kasinėjimai parodė, kad 1283 m. ir dar kiek vėliau Rudamina buvo viena iš svarbiausių jotvių pilių. Aptikta čia jiems būdingų keraminių ir kitokių radinių.
Šalia piliakalnio surasta III–IV a. pilkapį.
Vardas rodytų, kad vieta susijusi su galbūt balų rūda, panašiai kaip Suvalkų apskrity esanti (žr.) Rudka ar Lietuvoje Rūdiškės (Vilniaus r.) bei (žr.) Rūdiškės Lenkijoje (Vengožavo apskrity).
Rūdiškės (lenk. Rudziszki, vok. Raudischken) – kaimas Vengožavo (Unguros) apskrity ir valsčiuje. Už kilometro nuo kaimo stūkso prūsų piliakalnis.
Varant germanizacijos politiką vokiečių vartojamas kaimavardis Raudischken 1938 m. buvo pakeistas į Raudingen.
Rūdiškės (lenk. Rudziszki) yra taip pat miestelis Lietuvoje, 15 km nuo Trakų.
Rudka (lenk. Rutka Tartak) – tai Suvalkų apskrities valsčiaus miestelis ant Šešupės krantų. Lenkai dėl buvusios lentpjūvės vadina jį Rutka-Tartak. Pirmasis dėmuo iš lietuvių kalbos perimtas fonetiškai, kaip ir daugelis šio krašto vietovardžių. Rutkos vardu šiandien pripratę vadinti jį ir išlikę aplinkiniai lietuviai. Kadangi šviesesni žmonės junta tos formos slaviškumą, bando jį atlietuvinti ir ima vadinti Rūdele. Tik nežinia, kodėl būtent Rūdele, jeigu pagal lenkišką variantą išeitų, kad turime miestelį vadinti Rūtele. Sunku reikalauti, kad visi šio krašto žmonės būtų kalbininkai ir jautrūs bei išmaną vardo etimologiją. Baltiškiems vietovardžiams iš viso nėra būdinga vietovardžius vadinti mažybine forma. Net ir mažiausia upė yra vadinama upe, ne upele (pvz., Šešupė, Galdapė, Seina…)
Jeigu taip iš seno žmonės būtų vietovę vadinę, lenkai būtų perėmę formą Rudela (plg. Skustele, Bubele, Pełele… – čia mažybinė priesaga –el– visur išlaikoma). Turime išlaikę būdvardį rudas, turime ir daiktavardį rudkis. Ruda spalva kilusi nuo rūdos spalvos. Todėl ir vietovardis Rudkà yra ta forma, kurią lenkai fonetiškai užrašė Rutka (plg. Ožkiniai : Oszkinie). Vietovardis Rudka liudija, kad čia buvo balų rūdos, senovėje žmonės mokėję ją naudoti ginklų gamybai – metalo pramonei. Lietuvoje išlikęs vietovardis Rūdninkai jau atvirai rodo čia rastą rūdą.
Ruklaukiai (lenk. Rukławki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Biskupeco valsčiuje. Šiame regione rasime ir daugiau vietovardžių su antruoju lenkišku dėmeniu ławki. Matyt, į lenkų kalbą taip bus transponuotas lietuvių kalboje išsilaikęs žodis laukas. Galbūt pirmojo dėmens šaknį rūk– būtų galima sieti su veiksmažodžiu rūkti ar daiktavardžiu rūkas. Rūkai klojasi dažniausiai pievose ar slėsnose vietose.
Tačiau Lietuvoje turime daug gyvenviečių, kurių varde yra šaknis su trumpuoju u – ruk-: Rukai, Rukaičiai, Rukainiai, Ruikeliai, Rukiškė, Rukiškis, Rukla, Ruklaukis, Rukliai, Rukonys, Rukšlaukis, Rukšėnai, Rukšiai, Rukšioniai, Rukiškė, Rukiškiai… Turime veiksmažodį rukti „rauktis, trauktis, akti“. Gal su šios šaknies asmenvardžiu ir reiktų sieti šį vietovardį?
Rumai (lenk. Rumy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė neaiški, tačiau daugiskaitinė forma leistų manyti, kad tai asmenvardinės kilmės pavadinimas iš nepaliudytos Rumo pavardės. Žr. dar Rumeikiai.
Rumai yra vienas ilgiausių Mozūrijos kaimų – 3 km nusidriekęs gatvinis kaimas. Jis įsikūrė 1566 m. XX a. pradžioje gyveno 1 200 žmonių. 1938 m. germanizavimo akcijos metu vietovė gavo oficialų vardą Rummau.
Rumeikiai (lenk. Rumiejki) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Augustavo apskrity, Barglavo (Bargłów Kościelny) valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, plg. Rumai.
Rušainiai (Roišagiai? lenk. Ruszajny, vok. Reushhagen) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Barčevo apskrity. Šiame krašte labai paplitusi priesaga –ain– aptinkama ir šiame vietovardyje. O ką reiškia šaknis ruš– ar roiš-? Lietuvikų kalboje išlikęs veiksmažodis rušėti „būti judriam, veikliam, gyvam“ ir rušinti „judėti, krutėti“, ar net ir ruošti „eiti namų apyvoką, tvarkyti“. Turime išlaikę ir būdvardį rušus „darbštus“. Yra žinoma tos šaknies ir pavardė Rušas bei Rušėnas ar kanceliarijoje suformuota pavardė Rušinskas. Taigi Rušainiai gali būti Rušo įkurta sodyba ar gyvenvietė.
Sadūnai (lenk. Saduny, vok. Sadunkeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Tokiu vardu kaimą aptinkame ir Vilniaus rajone. Vardas asmenvardinės kilmės (patroniminės –ūn– priesagos vedinys). Vokiška vardo forma rodo, kad kaimas anksčiau buvo vadinamas Sadūnkaimiu.
Sankėlos (lenk. Sąkieły) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo (Unguros) apskrity, Budrų valsčiuje. Baltiško vardo kilmė nėra aiški. Gal šį kaimavardį galima sieti su daiktavardžiu sankėlos, išvestą iš veiksmažodžio susikelti, įsikurti? Tokio mąstymo turime kaimą (žr.) Sankūrai.
Sankūrai (lenk. Sankury) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Vardas rodo, kad tai savaime susikūrusių ar įsikūrusių žmonių kaimas. O žmonės kurtis galėjo tik girios likučiuose. Kitur tas kūrimosi procesas nebūtų buvęs toks sunkus, toks ryškus, kad net būtų turėjęs įsirašyti į kaimo vardą. Tai priešdėlio san– vedinys iš veiksmažodžio kurtis „apsigyventi, įsitaisyti“.
Sarkaimis (lenk. Sarkajmy, vok. Scharkeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Karšių valsčiuje. Vardas sudurtinis, neaišku net, ar pirmas dėmuo yra sar-, sark-, ar šark-, gal jotviai ar prūsai taip šarką vadino? Tuomet reiktų rašyti Sarkkaimis. Antras – kaimas.
Pro Sarkaimį teka upė (žr.) Saina.
XVIII a. pabaigoje kaime veikė vandens malūnas.
1913 m. Sarkaimis įėjo į Lankkaimio majoratą.
Sangnitai (lenk. Sągnity, vok. Sagnitten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Vardo kilmė nėra aiški.
Sarnetkos (lenk. Sarnetki) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Žodis sudurtinis, pirmojo dėmens sar– reikšmė išdilusi, antrą dėmenį galbūt galima sieti su (žr.) Netos upės vardu.
Sasnava Lt – bažnytkaimis Marijampolės apskrity. Jotvių sasins „zuikis, kiškis“. Priesaga –ava rodo vietą, kurioje veisėsi zuikiai.
Yra ir Lenkijoje, senosios Jotvos teritorijoje, tokios pačios darybos vietovardis (Štabino valsčiuje) – Sasnava (lenk. Sosnowo).
Sasnava (lenk. Sosnowo) – 1) kaimas Augustavo apskrity, Štabino valsčiuje, 2) sėslija Augustavo apskrity, Barglavo valsčiuje. Dėl vardo žr. Sasnava Lt.
Seimeniškiai Lt – gyvenvietė Lazdijų rajone. Vardo kilmė nėra aiški. Veikiausiai asmenvardinės kilmės, plg. Trakìškiai (Lt), Kalvarijos sav.
Seinai (lenk. Sejny) – apskrities miestas Palenkės vaivadijoje. Vardą gavęs nuo upės (žr.) Seinos, prie kurios krantų įsikūręs.
Miestas stovi prie pat Lietuvos sienos. Apskrityje ir mieste išlikusi nemaža dalis lietuvių gyventojų. Veikia čia lietuviška „Žiburio“ gimnazija su pradine mokykla ir vaikų darželiu. Pastatas – tai Lietuvos Respublikos dovana Lenkijoje gyvenantiems tautiečiams. Yra čia Lietuvos konsulatas ir Lietuvių namai – taip pat Lietuvos Respublikos dovana mūsų kraštui. Mieste gausu architektūros paminklų. Paminėtini yra dominikonų vienuolynas, Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčia katedra, 1973 m. pakelta į bazilikos rangą, trys sinagogos ir rotušė. Seinuose iki Pirmojo pasaulinio karo veikė kunigų seminarija, joje mokėsi daugelis Lietuvos šviesuolių, tarp jų – poetas ir literatūros kritikas profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas, poetas, tautinės giesmės autorius daktaras Vincas Kudirka, ilgametis Punsko parapijos klebonas Antanas Žievys. Nuo 1897 iki mirties 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose turėjo savo rezidenciją poetas vyskupas Antanas Baranauskas (palaidotas bazilikoje).
Nuo 1826 m. Seinuose veikė kunigų seminarija, čia būrėsi lietuviškoji inteligentija. Panaikinus spaudos draudimą Seinuose įsikūrė „Šaltinio“ spaustuvė, ji veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.
Vilniaus barokinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos bazilika Seinuose yra didelės meninės vertės objektas. Bažnyčia plytinė, tinkuota, trijų navų – jų ilgis 45 m, plotis 18 m, skliautų aukštis 15 m, o bokštai siekia 47 m. Turi ji pristatytas koplyčias: iš pietų pusės – Jėzaus Širdies (1661), iš šiaurės – Dievo Motinos (1881).
Dauguma altorių, įrangos ir saugomos tapybos siekia XVIII a. Vertingiausia yra malonėmis garsėjanti – spintos tipo Madonos figūra, išlikusi iš XV a. Uždaryta vaizduoja Mariją su Kūdikėliu, atidaryta – Mariją su Šventąja Trejybe.
Seinuose ryškiai jaučiami trijų kultūrų pėdsakai – miestas buvęs vienas iš trijų Lietuvos atgimimo centrų (šalia Kauno ir Marijampolės). Be garsiosios „Šaltinio“ spaustuvės ir „Žiburio“ mokyklos (žr. Vikipedija – Seinai), po Antrojo pasaulinio karo Seinuose buvo įsikūrusi Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos būstinė, buvo leidžiamas ketvirtinis laikraštis Aušra. Bažnyčioje Lomžos vyskupijos iniciatyva po Antrojo pasaulinio karo lietuviškos pamaldos panaikintos, dėl jų daugelį metų vyko ryžtingos kovos. Savo teises bazilikoje lietuviai atgavo tik Jonui Pauliui II tapus Romos Popiežiumi.
Lenkiškos kultūros reklamuoti nereikia – tai Lenkijos apskrities centras Palenkės vaivadijoje.
Trys sinagogos rodo ir žydų pėdsakus. Baltojoje sinagogoje įsikūręs centras „Menų, kultūrų, tautų – pasienis“, čia vyksta koncertai, spektakliai, parodos.
Seivai (lenk. Sejwy) – kaimas Punsko valsčiuje, įsikūręs prie (žr.) Seivio ežero. Vardą gavęs nuo (žr.) Seivio ežero. Prieš karą ir po karo Seivuose buvo valsčiaus įstaiga. 1952 m. Seivų kaimą prijungta prie Punsko valsčiaus.
Serdokai Lt – kaimas Vilkaviškio rajone, 4 km į pietryčius nuo Vilkaviškio, šalia kelio į Marijampolę. Vardo kilmė nėra aiški.
Sigainiai (lenk. Sigajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Kaimo vardo kilmė nėra aiški. Tikėtina, kad kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės.
Sikaravizna (lenk. Sikorowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardas sudurtinis, veikiausiai asmenvardinės kilmės. Dėl antros šaknies žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis.
Sitkavizna (lenk. Sitkowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardas sudurtinis, asmenvardinės kilmės. Pirmą dėmenį sudaro mūsų krašte žinoma pavardė Sitka. Dėl antros šaknies žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis.
Skaisgiriai (lenk. Skaizgiry) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo kilmė ne iki galo aiški. Sudaro jis dvikamienį žodį. Antroji šaknis nukreipia mus į girią. Pirmoji turi nusakyti girios rūšį. Galbūt galima sieti ją su būdvardžiu skaistus. Gal tai rodo kokių nors vienalypių medžių mišką?
Skališiai (lenk. Skalisze) – kaimas (eiguva) Vengožavo (Unguros) apskrity, Budrių valsčiuje. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės, spėjama, nuo Skališiaus (žr. Skališkaimis).
Skališkaimis (lenk. Skaliszkiejmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Turime daiktavardį skalikas „medžioklinis šuo“, veiksmažodį skalinti „loti“. Žinomos ir pavardės Skalikas, Skališius. Išeitų, kad čia turime Skališiaus įkurtą kaimą.
Skandava (lenk. Skandawa, po 1945 m. Skandowo, vok. Skandau) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje.
Buvo čia 1826–1828 m. statyti klasikiniai rūmai, tačiau 1945 m. sudegino juos sovietų kariai.
Dar XX a. buvo mūrinė karčema. Buvo padaryta jos replika, ji saugoma Olštyneko statybos muziejuje.
1945 m. nusmaigsčius tarp Lenkijos ir Kaliningrado srities valstybinę sieną, tų pačių metų rugpjūčio 16 d. seniūnijos ekipa, kuri organizavo Gerdavos apskritį, persikėlė į Lenkijos pusėje esančią Skandavą, nes to krašto likimas buvo dar neaiškus. Gerdavos seniūnijos (senatijos) ekspozitūrą panaikinta 1946 m. lapkričio 30 d., o Gerdavos apskrities dalį, liekančią Lenkijos pusėje, prijungta prie Kentšyno apskrities.
Skandavos vardas tapatinamas su veiksmamžodžiu skandinti. Tai rodytų, kad čia esantys laukai būdavo dažnai patvindomi, skandinami vandens.
1817 m. buvo čia bajorų dvaras, kuriame stovėjo 12 namų ir gyveno 187 žmonės. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo suvalstybintas ir paverstas valstybiniu žemės ūkiu. Šiandien likviduotas. Yra išlikę XIX a. vidury statyti rūmai pagal vokiečių istorinio romantizmo stilių.
Vietovardį sudaro du kamienai. Pirmasis – žr. Skandava. Antrasis – žr. Bauzelaukiai ar Maimlaukiai.
Skarkiškės (lenk. Skarkiszki) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valčiuje. Vardas tikriausiai kilęs iš asmenvardžio Skarka.
Skomackas Didysis, Skomackas Mažasis (lenk. Skomack Wielki, Skomack Mały) – gyvenvietės Elko apskrity, Stare Juchy valsčiuje. Vardas veikiausiai yra susijęs su Komanto (Skomanto) asmenvardžiu.
Skomantina (lenk. Skomętno) – gyvenvietė Elko apskrity, Kalinavo valsčiuje. Čia sėslijos vardas aiškiai susijęs su Komanto (Skomanto) vardu.
Skùsteliai (lenk. Skustele) – kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje. Kelrodį į kaimą randame iš Smalėnų važiuodami į Seinus. Suprantame veiksmažodį skusti „gramdyti barzdą; paviršiumi arti; palei žemę dalgiu pjauti…“ Pažįstame ir priesagą –el– pavardėse: Staselis (dz. Stasalis), Draugelis, Karvelis, Ragelis, Tumelis, Vaznelis, Vilkelis… Pravardė Skùstelis nusako sūnų žmogaus, kurio menki būdavę javai, ir juos dalgiu skusdavęs (gramdydavęs). Pavardės Skùstelis nei Skustas neteko girdėti. Bet Lietuvoje yra žmonių pavarde Skustas, Latvijoje Skusts. Yra žmonių atmintyje dar gyvų tos darybos pavardžių: Dángelis, Laĩmelis, Bìrgelis. Tai tarmėje žinomas pejoratyvinis kirtis, kuomet norima pabrėžti ko nors menkumą, kaip ir vaikus barant sakoma: Vaĩkeli, neišdykauk. Taigi Skùstelis buvęs nepasiturintis ūkininkas.
Smalėnai (lenk. Smolany) – bažnytkaimis Seinų apskrity, Punsko valčiuje. Asmenvardis siejamas su liet. daiktavardžiu smala. Matyt, iki šiandien išlikusiame Smalėngiryje buvo įrengta smalos gavybos pramonė, dėl to ir jos degėją praminta Smala ar Smaliumi, o jo sūnų – Smalėnu. Panašiai skamba ir kitas vietovardis – žr. Smalninkai.
Smalninkai (lenk. Smolniki) – bažnytkaimis Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardas kilęs nuo smalos gavėjų – smalininkų (dz. smalnykų) pavadinimo. Šitas vietovardis primena kitą vietovardį (žr.) Smalėnai. Tik čia vardą davę smalos gavybos pramonės darbininkai.
Kaimas įkurtas XVII a. antroje pusėje. Pirmą kartą minimas 1642 m. Buvusi medinė bažnyčia sudegė 1973 m. 8 dešimtmetyje pastatyta čia naują, mūrinę, bažnyčią.
Vietovė labai patraukli turistiniu požiūriu. Yra žvalgytinė, iš kur atsiveria Suvalkų parko kraštovaizdis. Iš čia matomi ežerai Kailiai (lenk. Kojle), Pertai (lenk. Perty) ir Purvinis (lenk. Purvin). Tolumoje iškyla Gulbiniškių kalnas (lenk. Góra Cisowa) bei radijo ir televizijos antenos stiebas. Šią unikalią gamtą naudojo kino režisieriai: Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki), kurdamas filmą Isos slėny, ir Andžejus Vaida (Andrzej Wajda) – Poną Tadą pagal A. Mickevičiaus poemą.
Sopotai (lenk. Sopoty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity. Dėl kaimo vardo žr. Sopotas.
Sopotas (lenk. Sopot, seniau Sopoty, kašb. Sopòtë, vok. Zoppot) – miestas prie Baltijos jūros tarp Gdansko ir Gdynios, su kuriais kartu sudaro Trimiestį. Tai pajūrio kurortas, jame daug sanatorijų. Nuo 1961 m. organizuojami čia įrengtoje Miško operoje tarptautiniai dainų konkursai.
Mieste yra ilgiausias Europoje medinės konstrukcijos molas.
Čia nuo VIII iki X a. pradžios stovėjo pilis, šiuo metu ji rekonstruota. Kieno ta pilis buvusi, informatorius tyli. 1283 m. pirmą kartą užsimenama apie vietovę Sopoth. 1870 m. Sopotą pasiekė geležinkelis iš Gdansko į Slupską bei Košaliną, vėliau ir į Berlyną.
1919–1939 m. Sopotas įėjo į Laisvojo Gdansko miesto sudėtį, o 1939–1945 m. priklausė III reichui.
1945 m. kovo 23 d. į miestą įžengė Raudonoji armija ir elgėsi gan padoriai, sunaikinta tiktai 10 proc. pastatų. Tais metais Sopotas buvo perduotas Lenkijos administracijai. Likę vokiečiai gyventojai buvo iškeldinti.
Anksčiau miestas lenkų buvo vadinamas Sopoty, tačiau niekaip negalėjo nusistovėti daugiskaitos kilmininko forma (ko?) – svyravo tarp Sopot ir Sopotów, lygiai kaip Tychy. Pakeitus miesto vardo formą į vienaskaitą ši problema išsisprendė, nes daugiskaitos linksniai tapo nereikalingi. Tačiau gyventojai dar bent iki XX a. pabaigos neretai vartojo daugiskaitinę formą.
Trūksta žinių atkurti pirminę vietovardžio formą, bet ir nūdienis miesto vardas skamba labai baltiškai, o gyvenvietės pradžioje (VIII a.) buvęs čia baltų (prūsų) arealas. Baltišką vardyną rodo ir (žr.) Gdansko vardas. Daugelį metų lenkų kalboje nenusistovėjusi miesto vardo forma rodo, kad ne jų lūpomis žodis buvo sudėtas, todėl taip ilgai kalba su juo nesusidorojo. O pirminė daugiskaitinė forma rodo, kad tuo vardu kalbėta ne apie vieną objektą (pilį ar kaimą), o apie platesnį plotą, kuriam būdinga buvusi kažkokia natūrali terpė. Todėl ir įvardinta daugiskaitiškai. Iš žinomų baltiškų žodžių panašiausias yra liet. veiksmažodis suopti „pelėdoms ūkti, rėkti“ ar suopoti „supti, linguoti“. Jeigu ši hipotezė pasirodytų reali, vienaip ar kitaip rodytų ji į kažkokius miškingus plotus, kuriems nusakyti ir reikėję daugiskaitos formos.
Sožalkos (lenk. Sadzawki) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, šalia (žr) Budzisko kaimo. Šio krašto tarmėje plačiai yra žinomas slaviškos kilmės žodis sožalka „kūdra“. To krašto reljefas buvęs gan sudėtingas (buvęs, nes šiuo metu gerokai sukultūrintas ir pakitęs). Čia telkšoję balaičių, raistų, akivarų, sožalkomis vadinamų tvankų. Pastarieji gamtos objektai ir pasitarnavo suteikiant kaimui vardą. Sožalkų ir Budzisko apylinkių reljefas ir sudarė sunkias Eglinės piliakalnio prieigas – lengvas saugojimui ir sunkias puolimui.
Stabenščizna (lenk. Stabieńszczyzna) – kaimas Lenkijoje, Seinų apskrityje, Krasnapolio valsčiuje. Vardas yra gerokai naujesnių laikų, sudarytas lenkų kalbos priemonėmis, tačiau šaknyje dar girdimas jotvių kalbos stabis „akmuo“ (žr. Stabingis). Taigi čia kalbama apie akmenynę. Lenkų kalbos priesaga –yzna rodo ko nors gausų buvimą ir atitinka liet. priesagą –yn-: beržynas, alksnynas, akmenynė.
Stabingis (lenk. Sztabinki) – kaimas Seinų apskrityje, Seinų valsčiuje. Vardą gavęs nuo šalia esančio (žr.) Stabingio ežero. Lenkiška vietovardžio forma rodo, kad šis vardas lenkakalbių buvo perimtas toks, kokį ausis girdėjo, ir pritemptas prie artimiausio lenkų kalboje žinomo žodžio sztaba „luitas“, todėl šie dviejų kalbų lyg ir vienodai skambantys vardai praktiškai prasminių sąlyčio taškų neturi. Iš to galima spręsti, kad tie, kurie vardą nugirdo ir perėmė į lenkų kalbą, lietuvių kalbos jau nesuprato.
Stančikai (lenk. Stanczyki, vok. Staatshausen) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Šalia teka upelė (žr.) Blindė. 1927 m. per kaimą vokiečiai nutiesė dvi greta einančias geležinkelio linijas Galdapė–Žydkiemis. 1945 m. bėgiai buvo nurinkti, o kaimas atiteko Lenkijai. Vietovė garsėja likusiais per upę dviem tiltas, kurie buvo pastatyti 1912–1926 m.. Vadinami jie Romintos girios akvedukais. Tiltų ilgis per 200 m, aukštis 40 m, tarpnių plotis 35 m. Stančikus kirčiuoti reikia tvirtagališkai pirmame skiemenyje, panašiai kaip ir (žr.) Skùstelius. Kaimo vardas paimtas iš pavardės Stančikas. Tokių pavardžių mūsų krašte neišliko, bet Lietuvoje jų aptinkama, esama ir panašių tos šaknies pavardžių: Stančė, Stančiukas, Stančius. Mūsų krašte panašios darybos turime pavardes Leončikas, Šimčikas.
Stankūnai (lenk. Stankuny) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrity, (žr.) Vižainio valsčiuje. Vardas yra asmenvardinės kilmės, priesagos –ūnas vedinys iš vyriškos pavardės Stankus.
Stegna (lenk. Stegna, vok. Steegen arba Kobbelgrube) – miestelio pobūdžio valsčiaus gyvenvietė Pamario vaivadijoje, Novy Dvoro apskrity, Žulavuose. Vardo kilmė nėra aiški, bet fonetiškai rikiuojasi prie kitų baltiško vardyno reliktų. Panašaus vardo yra ir kita tame valsčiuje gyvenvietė, turinti mažybinę formą Stegienka.
Stirlaukiai (lenk. Sterławki,Sterławki Małe, vok. Klein Stürlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Gižycko apskrity. Kaimo pavadinimas yra dvikamienis: stir– ir lauk– (žr. Bezlaukiai, Ruklaukiai). Kadangi baltai t prieš i taria minkštai, lenko ausis vietoje i girdi e. Pirmasis dėmuo stir– yra sietinas su veiksmažodžiu stirti „darytis nelanksčiam, stingti, medėti“. Prisiminkime posakius: Nuo šalčio rankos sustiro. Kailiniai nuo lietaus stirsta. Gal tai buvę šlynėti laukai, kurie džiūdami darėsi kieti?
Stradūnai (lenk. Straduny, vok. Stradaunen) – senas kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elko apskrity ir valsčiuje, prie Elkos upės ir Stradūno ežero, nuo kurio ir vardą gavęs.
Kaimas įsikūrė 1475 m. Tuomet ant Elkos skardžio kryžiuočiai ir pilį pastatė.
1944 m. dauguma vietos gyventojų pasitraukė į Vokietiją, bijodami pasekmių.
Strengelis (lenk. Stręgiel) – kaimas prie Strengelio ežero Vengožavo apskrity ir valsčiuje. Vardą gavęs nuo ežero.
Strengelaitis (lenk. Stręgielek) – prie Strengelio ežero esantis kaimelis. Vardą gavęs nuo ežero.
Sūdlaukiai? (lenk. Sudawskie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Lietuviškai tariant šio vardo neteko girdėti, tačiau jis aiškiai yra vedinys iš Jotvos srities – Sūduvos – pavadinimo. Bet negalima atmesti, kad šis kaimavardis nėra asmenvardinės kilmės.
Sulimai (lenk. Sulimy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Biała Piska valsčiuje. Vardo etimologija neaiški. Gal iš asmenvardžio?
Suvalkai 1 (lenk. Suwałki) – Palenkės vaivadijos šiaurėje esantis miestas, įsikūręs ant Juodosios Ančios krantų. Lenkų toponimikos žinovai iki šiandien nepajėgia išsiaiškinti Suvalkų miesto vardo kilmės. A. Polujanskis (Połujański) rašo, kad mieste įsikūrę keli suvilkai, kas neva lietuviškai reiškia valkatas, bet, jo teigimu, lietuvių kalbos žodynas pateikia tiktai žodį susivilkai, ir tai reiškia sueigą. Kita hipotezė teigia, kad miesto pavadinimą sudaro priešdėlis su-, kas lietuvių kalboje nusako buvimą šalia ko, prie ko, ir šaknis valk– „siauras, mažas upelis, klampynė“, kas drauge paėmus nurodo „vietą prie upės, pelkės, klampynės“. Šių kalbininkų manymu, įdomu tai, kad Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai, kalbantys dzūkų tarme, vartoja žodį suvalka, nusakantį „padugnes, valkatas“. 1941–1944 m. vokiečių nacistinė administracija miestą vadino Sudauen „Sūduva“.
Suvalkai – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, netoli sienos su Lietuva ir Baltarusija. Jame 69 300 gyventojų. Išsidėstęs prie Juodosios Ančios upės. Įsikūręs čia regioninis muziejus, jame matome religinių eksponatų iš XVI–XVII a. Pagrindinė pramonė – maisto produktų gamyba, pjautinė mediena, tekstilė ir audiniai, statybinės medžiagos.
1919–1920 m. Suvalkai buvo Lietuvos Respublikos sudėtyje. Istorinis etninės Lietuvos miestas, lietuvių kultūros centras XIX a., šiandien visiškai nutautęs.
Sūduva – tai istorinis Suvalkų krašto vardas. Prie Suvalkų Šveicarijos kaime yra išlikę jotvingių pilkapiai.
Suvalkų miestą 1690 m. įkūrė Vygrių kamalduliai. 1720 m. gegužės 2 d. gyvenvietė gavo miesto teises. Miestui skleistis padėjo geografinė padėtis, mat įsikūrė jie prie kelio iš Peterburgo į Varšuvą.
Antrojo pasaulinio karo metais Suvalkai buvo prijungti prie Rytprūsių. Po karo vėl grįžo Lenkijai.
Sventainà (lenk. Świętajno) – valsčius Olecko apskrity ir valsčius Olštyno apskrity. Vietovės vardą, matyt, gavusios iš čia turėjusių būti šventyklų.
Svignainà (lenk. Śwignajno) – gyvenvietė ir kaimas, esantys Piso apskrity, Ruciano-Nidos valsčiuje. Pagal darybą vietovardis yra baltiškas, divikamienis: svig– ir nain-. Pirmojo kamieno reikšmė neaiški. Antrąjį aptinkame pavardėje Nainys, ir galima jį sieti su liet. náina „smalsuolis; slunkius“.
Šaipiškės (lenk. Szejpiszki) – (žr. Šaipiškių ežeras) dvaro kompleksas, statytas XIX a. antroje pusėje (gyvenamasis namas, svirnas, kalvė) bei buvęs dvaro parkas. Šiandien Šaipiškių gyvenvietė priklauso (žr.) Ramonų kaimui Seinų valsčiuje.
Šaltėnai (lenk. Szołtany) – kaimas Lenkijoje, Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Vardą gavęs ne tiek nuo (žr.) Šalčios upės, kuri čia išteka iš šaltinių, kiek greičiau nuo asmenvardžio, ką rodytų priesaga –ėn-, paprastai nusakanti kieno nors sūnų, pvz., Petrėnas, Juozėnas… Mūsų krašte Šaltėno pavardė nėra išlikusi, tačiau LPŽ tokią pavardę teikia. Taigi Šaltėnų kaimas būtų tos pačios darybos, kaip ir Kreivėnai (iš Kreivėno). Nuo Šalčios upės vardą gavęs netoliese esantis kitas kaimas – (žr.) Pašalčiai.
Šaltyšavizna (lenk. Sołtysowizna) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Tai šaltyšiaus (seniūno) turima vizna (žr. Adamavizna).
Šareikiai (lenk. Szarejki) – kaimas Elko apskrity ir valsčiuje bei Olecko apskrity, Kavolių (Kowale Oleckie) valsčiuje. Kaimo vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, plg. Šareika.
Šarkos (lenk. Szarki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Lelkovo valsčiuje. Nežiūrint tokios daugybės karų ir negandų, išlaikė jis gražų baltišką vardą. Galimas daiktas, jis asmenvardinės kilmės, plg. Šarka.
Šeštokai Lt – miestelis Lazdijų rajone, 2 km piečiau kelio Alytus–Kalvarija, netoli sienos su Lenkija. Seniūnijos centras. Stovi Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Gelbėtojos bažnyčia (nuo 1924), veikia Šeštokų vidurinė mokykla, paštas (LT-67067).
Šeštokuose yra geležinkelio stotis, kurioje susieina 1 435 (europiniai geležinkeliai) milimetrų ir 1 520 (sovietiniai geležinkeliai) milimetrų pločio vėžės, todėl miestelis yra svarbus tranzitinis taškas tarp Baltijos valstybių ir į vakarus esančių kitų Europos Sąjungos šalių.
Istorikas kun. J. Reitelaitis Lietuvos metrikos 76 knygos 221 puslapyje buvo suradęs įrašą, jog Šeštokų įkūrėju buvęs Andriejus Sasinas. Jis iš karaliaus Žygimanto Augusto gavo leidimą Šeštokinės skynime (v Šostakovskom Ostrove), Nemunaičio girininkijoje, prie Kirsnos upės, iškirsti mišką ir įkurti gyvenvietę, kuri jiems ir jų ainiams priklausysianti iki tol, kol jie būsią gyvi. Tačiau A. Sasinas naujojoje sodyboje neilgai gyveno. Jam mirus jo žmona ištekėjo už Jono Kryžanausko, tačiau neilgai trukus mirė ir ji, nepalikusi įpėdinių, antrajam vyrui neišrūpinusi teisės gyventi Šeštokinės skynime.
Pats J. Kryžanauskas nesitikėjo, kad kas nors galįs jį iškeldinti, – toliau kirto medžius ir plėtė gyvenvietę. Vis dėlto jis buvo įskųstas karaliui Žygimantui III. Karalius 1592 m. gegužės 4 d. Šeštokinės skynimą valdyti iki gyvos galvos pavedė Pinsko vėliavininkui Konstantinui Fediušai.
Tokiu būdu Sasino, Kryžanausko, Fediušo Šeštokinės sala greičiausiai tapo dvaru (karalių dovanotos žemės patikėtiniams užimdavo po keliasdešimt valakų, juose šie ir kurdavo kaimus). Ši gyvenvietė buvo vadinama sala greičiausiai dėl to, kad buvo apsupta trijų vandens telkinių: Kirsnos upės, Kiaulyčios upelio ir Naujienos ežero.
XIX a. pabaigoje nutiestas geležinkelis, apie 1895 m. pastatyta geležinkelio stotis.
1939 m. Šeštokuose gyveno 500 žmonių. Gydė juos privatus medicinos gydytojas, buvo vaistinė, paštas, pradinė mokykla, pieninė, kelios krautuvės, veikė kooperatyvas „Dzūkija“ (vėliau „Ąžuolas“), smulkaus kredito, žemės ūkio draugijos.
Dėl pavadinimo kilmės: yra daug legendų, aiškinančių, iš kur atsiradęs miestelio vardas.
Į Šeštokų žemes buvo galima patekti tik per klampias pelkes, todėl dvaro kumečiams buvo pasiūlyta persikelti į šias žemes ir įsikurti. Atsiradę tik šeši kumečiai, panorę ten gyventi. Taip esą atsiradęs kaimo pavadinimas – Šeštokai.
Senesni miestelio gyventojai pasakoja ir tokią legendą, jog esą senais laikais Samanyne (taip vadinama šalia miestelio esanti pieva, prieš melioraciją buvusi pelkė) kovėsi lietuviai ir kryžiuočiai. Vienas kryžiuotis smigdamas į pelkę sušuko: „Šešta kovo!“ Nuo to laiko ir likę Šeštakavas (Šeštokai).
Keletas Šeštokų miestelio gyventojų pasakoja ir padavimus, pagal kuriuos esą kilo pavadinimas. Galbūt šie pasakojimai istoriškai tiksliai ir nepaaiškina miestelio vardo kilmės, tačiau miestelio gyventojų kūryba yra autentiška ir unikali.
Pasak ponios Stefos Gurevičienės (g. 1924), kartą vykęs mūšis, kur dabar yra Šeštokų miestelis. Vienai armijai vadovavo karvedys, kurio pavardė buvo Šeštokas. Mūšio metu jis žuvo. Kareiviai, nenorėdami, kad jis būtų užmirštas, prašė žmonių kaimą pavadinti vado pavarde.
Pasak Juozo Adomaičio (jau miręs), toje vietoje, kur dabar yra Šeštokai, anksčiau buvo dvaras. Jame gyveno ponas pavarde Šeštokas. Jis buvo žiaurus ir labai skriaudė savo darbininkus. Todėl žmonės jį prakeikė: „Kad jis prasmegtų skradžiai žemę!“ Trenkė perkūnas, ir visas dvaras drauge su ponu sudegė. Nuo to laiko ši vietovė vadinama Šeštokais.
Toje vietoje, kur šiandien yra Šeštokų kaimas (neseniai taip pervadintas buvęs Liepinės kaimas), buvo dvaras. Dvaro pastatas stovėjo šalia Lazdijų vieškelio, greta minėtojo Liepinės kaimo. Šiandien čia pušynėlis, auga daug alyvų krūmų, sena liepa. Parke galima rasti ir buvusio dvaro pamatų liekanų (dvaras sudegęs). Dvaro savininkai buvo Bereckai, vėliau Osipavičienė, Mečislovas ir Elena Kolačiauskaitė – Beldauskai, ir pagaliau seserys Kazimiera ir Vanda Beldauskaitės. Pastarosios padovanojo bažnyčiai 8 margus žemės ir namą su ūkiniais pastatais. Dvarininkaitės rėmė ir bažnyčios statybą, ji 1924 m. buvo užbaigta (lietuviškoji Vikipedija).
Šešupėlė (lenk. Szeszupka) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Vardas Lenkijoje gyvenančių lietuvių neišlaikytas, galimas daiktas, sudarytas jau lenkakalbių gyventojų pagal (žr.) Šešupės vardą, kur ištakose ji dar labai siaura.
Šilainė (lenk. Szylainie) – buvęs kaimas Punsko valsčiuje, šiuo metu prijungtas prie Ožkinių. Šilainės vardas kilęs iš daiktavardžio šilas. Šilas yra smėlynuose įsiveisęs spygliuočių miškas. Šiuo metu šaknis šil– mūsų kalboje plačiai iškerojusi. Turime juk ir šilainę arba šilynę „žemę prie smėlio“, šiloją – šilų visžalį viržį, ir šiloką – storalapių šeimos šilų, šilainių vaistinį ir dekoratyvinį augalą, dar šilsamanę, šilovarnį, šilsmiltę „šilo žemę, šilainę“, ir šilagėlę – gražią laukinę gėlę, nuodingą ir vaistingą augalą, šilagaidį „kikilį“, šilbaravykį – pušynų grybą arba smiltynų baravyką, ir šilininką – pelkių augalą… Įdomumo dėlei galima pridurti, kad šilas yra giminingas su veiksmažodžiu šilti. Mat smėlėtoji šilo žemė iš tikrųjų labiau įšyla, negu molžemis ar juodžemis. Kokia nuostabiai taikli žodžių daryba. Tokia plati šilo leksinė giminė rodo, kaip žmogaus dažnai vaikščiota į šilą, gerai pažinta jį, dėl to ir mes negalime likti miškui abejingi.
Šilėnai Lt (lenk. Szyleny) – Lietuvoje tokiu vardu esantys keli kaimai, tačiau čia kalbama apie netoli Mockavos esantį kaimą. Vardas veikiausiai yra asmenvardinės kilmės (plg. pavardę Šilėnas, kuri yra patroniminės –ėn– priesagos vedinys. Šilėnas veikiausiai yra buvęs kaimo įkūrėjas.)
Šimonavizna (lenk. Szymanowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Kaimo vardas rodo, kad tai buvusi Šimono vizna (žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis).
Šimonys (lenk. Szymany) – keturi kaimai Lenkijoje: du Palenkės vaivadijoje, du Varmijos Mozūrų. Kaimų vardai paimti iš populiarios įkūrėjų Šimonių pavardės.
Šipliškės (lenk. Šypliszki) – valsčiaus gyvenvietė Suvalkų apskrity, išsidėsčiusi abipus Via Baltica kelio netoli Lietuvos sienos. Vardą gavusi nuo neišlikusio asmenvardžio Šiplys (ar gal Čiplys, nes seni žmonės kartais dar sakydavo Čipliškės).
Šiurpiliai (lenk. Szurpiły) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Šiandien Šiurpiliu vadiname kalną, kuriame stovėjo jotvingių Krėsmenos krašto pilis, 1283 m. galutinai kryžiuočių sunaikinta. Alkaniems išdavikams parodžius slaptą kelią, kryžiuočiai naktį įsiveržė į pilį, nužudė sargybinius, išskerdė miegančius gyventojus ir pilį padegė. Šitas vaizdas daugelį metų aplinkiniams gyventojams kėlė kraupą. Ji žmonių buvo vadinama Šiurpia pilimi.
Dėl vaizdingo kraštovaizdžio Šiurpilis laikomas viena gražiausių Lenkijos vietų.
Paminėti reikia, kad Šiurpilio kaimo šiandien jau lenkakalbiai gyventojai lenkų kalba pasakoja gražiausią lietuvių pasaką apie Eglę, žalčių karalienę. Tas faktas rodo, kad ši pasaka yra senesnė, negu mūsų tauta. Ji siekia dar ankstyvuosius baltų laikus ir rodo visų jų kultūrų ir kalbų bendrumą.
Šlynakiemis (lenk. Szlinokiemie) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Šiame krašte gausu molingos ar šlynėtos žemės. Tačiau išskirtinai daug turėjo jos žmonėms rodytis Šlynakiemio kaime, jeigu iš šlynės kaimas net vardą gavo. Kaimas įsiremia į Šalčios krantus. Toji kaimo dalis buvo vadinama Pašalčiais.
Štabinas (lenk. Sztabin, seniau liet. Stabingis) – apie 20 km į pietus nuo Augustavo prie Bebros upės esantis miestelis. Jo vardas, kaip ir netoli nuo Seinų esančio Stabingio ežero bei kaimo, sietinas su jotvių daiktavardžiu stabis „akmuo“. Priebalsis š yra jau naujesnių laikų padarinys. Štabinas tai ir būtų akmenynas „akmeninguose laukuose įsikūrusi gyvenvietė“. Tokią kilmę remia ir apie 25 km į rytus esanti gyvenvietė, lenkų vadinama Stare Kamienne (lenk. kamień „akmuo“) bei kiti panašūs apylinkių vietovardžiai.
Dabartinio Štabino teritorijose kitados gyveno jotvingiai. 1506 m. Aleksandras Jogailaitis dalį šių žemių priskyrė Chreptavičių kilčiai.
Kaimą įkūrė Adomas Chreptavičius prieš 1598 m. prie kelio iš Augustavo į Knišiną. Pusantro amžiaus buvo jis vadinamas Osinka.
Štabinu (Stabingiu) gyvenvietę pavadino 1760 m. Joachimas Chreptavičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Jis nužymėjo trikampę turgaus aikštę bei gatvių tinklą. Į XVII a. pabaigą ėmė formuotis čia miesto židinys.
Štabinas pagarsėjo grafo Karolio Bžostovskio (Joachimo Chreptavičiaus anūko) socialiniais ir ekonominiais eksperimentais. XIX a. 3 dešimtmetyje įkūrė jis vadinamąją Štabino Respubliką. Atleido valstiečius nuo baudžiavos ir žemę perdavė nuomoti, įsteigė mokyklą ir savo valdose padarė privalomą nemokamą mokslą, modernizavo žemės ūkį (ėmė taikyti sėjomainą ir naudoti naujus padargus, pradėjo auginti bulves ir kitus kaupiamuosius augalus), pastatė lentpjūvę, atidarė žemės ūkio mašinų gamyklą, pastatė ligoninę ir pasikvietė gydytoją, įvedė baudžiamąjį kodeksą, šeima turėjo mokėti už giminaičius, sugautus elgetaujant.
Neišgalintiems buvo sudaryta pašalpa – įsteigė taupomąją paskolų kasą ir senatvės pensijas, dėl ko priešininkai laikė jį socializmo pirmtaku ir net pravardžiavo raudonuoju grafu. Atidarė alaus daryklą, spirito varyklą, likerio ir degtinės gamyklą, bet rūpinosi valstiečių blaivybe. Jeigu kuris valstietis nusigerdavo, smuklininkas turėjo mokėti didžiulę baudą. Nebuvo galima gėrimų pardavinėti darbo valandomis. Pastatė stiklo liejyklą, plytinę, lentpjūvę, dailidžių dirbtuvę, ketaus gaminių fabriką (pastatė krosnį balų rūdai lydinti), darbininkus partraukė net iš Saksonijos (jų palikuonys dar ir šiandien čia gyvena), ir dvaras ėmė klestėti. Vėliau dar jo užsuktu rūpesčiu 1895 m. čia buvo įsteigta parapija, prie Bebros upės pastatyta prieplauka.
Prieš mirtį 1853 m. lapkričio 29 d. testamentu savo valdas pavedė valstiečiams amžinam naudojimuisi, tačiau rusų valdžia jo testamentą sulaužė. Štabinas ėmė nykti ir 1897 m. prarado miesto teises.
Štuthofas (lenk. Sztutowo, kašb. Sztutowò, vok. Stutthof) – miestelio pobūdžio valsčiaus gyvenvietė Pamario vaivadijoje, Novy Dvuro apskrity, įsikūrusi žulavuose. Seno prūsiško vietovardžio nėra išlikę, gal jo ir nebuvę, nes vietovardis (pgl. lenkų Vikipediją) pirmą kartą literatūroje paminėtas 1432 m. Naujas tikriausiai yra vokiečių suteiktas, plg. vok. Stute „kumelė“, Hof „kiemas“.
Po Lenkijos ir Lietuvos I skirstos Štuthofas atsikliuvo Prūsijoje. Išliko ten per 1773–1918 m. 1919 m. buvo prijungtas prie Gdansko Laisvojo Miesto. 1939 m. rugsėjo 1 d. prijungtas prie III reicho.
1939–1945 m. Štuthofo valsčiuje buvo įsteigta koncentracijos stovykla KL Stutthof. Ją įsteigė tuoj pat, kai rugsėjį Lenkiją užėmė vokiečių armija. Kalėjo čia ir lietuvių rašytojas profesorius Balys Sruoga. Po karo grįžęs namo parašė prisiminimų knygą Dievų miškas. Pagal knygą Lietuvos kino studija sukūrė meninį filmą apie šią stovyklą. Šiandien lagerio teritorijoje įkurtas muziejus.
Po Antrojo pasaulinio karo kaimas grįžo prie Lenkijos. Anksčiau čia buvusius gyventojus iškeldinta į Vokietiją.
Tarlaukiai (ar Taberlaukiai, lenk. Tarławki, vok. Taberlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo (Unguros) apskrity ir valsčiuje. Už 1 km nuo kaimo ant Tarlaukių (Taberlaukių) kalno (143 m v.j.l.) yra išsilaikiusios prūsų pilies liekanos. Vietovardis dvikamienis. Pirmas kamienas tar– ar gal taber– (pastarąjį galbūt galima sieti su asmenvardžiu Tabėra), ir antras lauk– (žr. Bezlaukiai, Ruklaukiai).
Kaimas įsikūrė XV a. pradžioje. Mokyklą čia atidaryta XVIII a. Vienos klasės mokykloje 1852 m. buvo 42 moksleiviai, o 1935 – 41 moksleivis. Po Antrojo pasaulinio karo keturklasę mokyklą atidaryta čia 1950 m.
Po pasikėsinimo į Hitlerį valdų savininkas Heinrichas fon Lehndorfas (Heinrich von Lehndorff) buvo areštuotas, o Tarlaukius III reichas konfiskavo. Po 1945 m. čia buvo įsteigtas valstybinis žemės ūkis.
Taurusiškės (lenk. Tauroszyszki) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Lietuviškas vardas yra kilęs nuo žodžio tauras arba taurus „geras“. Taip aiškina lenkų Vikipedija. Bet greičiau vardas yra asmenvardinės kilmės, tai rodo priesaga –išk-, veikiausiai nuo pavardės Taurusis – ji turi giminingų pavardžių Taura, Tauraitis, Taurelis, Tauris ir labai artimą Taurosas.
Teistymai (lenk. Tejstymy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Kolno valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Tikėtina, kad kilęs iš dvikamienio neišlikusio asmenvardžio Teistymas: pirmasis dėmuo teis– neaiškios reikšmės (vargu ar galima tapatinti su veiksmažodžiu teisti ar būdvardiu teisus), antrą tym– galbūt galima sieti su liet. tymà „širdažolė“ ar tymas „plona minkšta oda“.
Yra čia išsilaikęs bajoro dvaras, ikikarinės kapinės ir kitų vertybių.
Tykotinė (lenk. Tykocin) – apie 30 km į rytus nuo Balstogės nutolęs miestelis. Vardo kilmė gretinama su liet. daiktavardžiu tykotinė „sargybvietė“ (tykoti „iš pasalų saugoti“).
Pilies čia būta nuo XI iki XIV a. Sėslija suklestėjo dėl prekinių mainų tarp Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Istorikai teigia, kad Tykotinė atsirado toje vietoje, kurioje keliamasi per Narvę, trumpinant kelią iš Maskvos ir Vilniaus leidžiantis į Krokuvą ir Poznanę.
1425 m. Tykotinė iš Mazovijos kunigaikštystės perėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį.
1458 m. po Jono Goštauto mirties Tykotinę paveldėjo jo sūnus Martynas. 1483 m. po šio mirties Tykotinę paveldėjo Olbrachtas Goštautas.
1542 m. bevaikis mirė Stanislovas Goštautas, tuomet Tykotinę perima Žygimantas Augustas, vesdamas Barborą Radvilaitę, Goštauto našlę.
1569 m. Tykotinė ir apylinkės prijungiamos prie Lenkijos Karalystės.
1655 m. apsuptoje Tykotinėje mirė didysis Lietuvos etmonas Jonušas Radvila.
1656 m. Tykotinė vėl grįžta prie Lenkijos Karalystės.
1795 m. Tykotinė pakliūva į Prūsų nuoskyrą.
1807 m. atsiranda Varšuvos Kunigaikštystėje, 1815 m. – Lenkijos Karalystėje.
1941–1944 m. – vokiečių okupacija. Vokiečiai išnaikina žydus.
Tolkmickas (ar galbūt Tolkemitė? lenk. Tołkmicko, vok. Tolkemit) – valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity, prie Vilsos marių. Jūros uostas.
Seniausios užuominos apie Tolkmicką yra legendos, kurias sunku laikyti istoriniais šaltiniais, tačiau tiesa bus, kad ankstyvaisiais viduramžiais buvo čia prūsų pilis, ir jos likučiai išsilaikė iki mūsų dienų. Iškasenos rodo, kad pilies čia būta jau apie 650–400 m. pr. Kr. Net iki XIII a. šią teritoriją apgyvenę buvo prūsai pagudėnai. 1233–1283 m. prūsus nukariavo kryžiuočiai. Pirma raštiška vardo užuomina yra iš 1326 m. ir skamba Tolkemit. Po Trylikos metų karo pabaigos Tolkmickas atsidūrė Lenkijos ribose ir išsilaikė iki 1772 m., kuomet įvyko I Lenkijos-Lietuvos skirsta ir miestas perėjo į Prūsų Karalystę. 1710 m. kilo čia maras, tuomet išmirė pusė jo gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo Tolkmickas vėl grįžo į Lenkiją.
Legenda taip aiškina miesto vardo atsiradimą: sakoma, kad jis iš stovėjusios pilies Tolkės ir kunigaikščio Hoggo dukros Mitos.
Tolninkai (lenk. Tolniki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity, Kivitų valsčiuje. Jie yra į pietryčius nuo Varmės Lidzbarko. Jo vardas veikiausiai yra asmenvardinės kilmės – iš Tolninko, matyt, žmogaus, kuris gyveno toli nuo kitų.
Tomkuliai (lenk. Tomkule) – gyvenvietė Semiatyčių apskrity, Drohičino valsčiuje. Vietovardis yra asmenvardinės kilmės iš neišlikusios pavardės Tomkulis, kuri savo ruožtu yra patroniminės –ul– priesagos vedinys iš Tomkus < Tomas.
Trakėnai Lt – kaimas Sangrūdos apylinkėje. Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės, iš pavardės Trakėnas.
Trãkiškės (lenk. Trakiszki) – kaimas Punsko valsčiuje. Priesaga –išk– rodo, kad kaimas buvo įvardintas pagal pavardę Trakas ar Trakys.
Trakìškiai Lt – kaimas ir apylinkė prie Kalvarijos, Marijampolės rajone. Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės, iš pavardės Trakìškis.
Trumpalis (lenk. Trompole) – mažas pasienio kaimelis Punsko valsčiuje. Į šiaurę nuo kaimo jau Lietuvos teritorijoje yra (žr.) Trumpalio ežeras, iš jo kaimas gavo vardą.
Trumpalio kaime gyveno pasiturintis garsus Trumpalio ūkininkas knygnešys Vincas Markevičius, kaimynų dar gerbiamas už palankumą neturtingiems vaikams, nes rūpinosi jų švietimu ir įsteigė mokyklą, veikusią 1912–1922 m. Tarp Lenkijos ir Lietuvos nustačius demarkacinę liniją, Lenkijoje likę lietuvių vaikai negalėjo jos lankyti, ir mokykla nunyko. Kadangi Markevičių sodyba po karo liko vadinamjame pasienio ruože, sodybos paveldėtojus kareiviai priverstinai iškeldino, o ūkis buvo išdraskytas. Tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę dėkingi tėvynainiai prisiminė taurią šio žmogaus veiklą ir 2005 m. buvusios sodybos žemėje pastatė jo atminimui paminklinį akmenį bei vėliau pasodino ąžuolų.
Turaslė (lenk. Turośl – plg. Przerosl, Reszel) – dvi tuo vardu vietovės: 1) kaimas ir valsčius Palenkės vaivadijoje, Kolno apskrity, Turoslės valsčiuje, 2) kaimasVarmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Baltiška vardo kilmė neaiški. Veikiausiai tai dvikamienis daiktavardis, kurio pirmo kamieno tu– jau nesuvokiama, antrąjį –rasl– galbūt galima sieti su liet. daiktavardžiu rasa.
Turtulis (lenk. Turtul) – nedidelis kaimas Suvalkų kraštovaizdžio parko pakrašty. Seniau čia būta malūno, dokumentai patvirtina jį buvus jau 1645 m. Veikė jis iki 1963 m. Dabar likę tik griuvėsiai, tarp jų veikia nedidelė vandens elektrinė. Užtvanka sutelkė Juodosios Ančios vandenis ir sudarė salpą – ežerėlį su keliomis salomis. Aplink kyla aukšti ir statūs slėnio skardžiai. Tai vadinamojo Turtulio ozo tęsinys. Čia pat prie salpos, stačios kalvos viršūnėje yra žvalgytinė, iš kur atsiskleidžia puikus reginys į Turtulį ir Juodosios Ančios slėnį. Turtulio ozas nusidriekęs per 2,8 km ilgį, jį sudaro 13 ištysusių kalvų, siekiančių 17 m aukščio. Iš Turtulio į Blaskovizną eina pažintinis takas „Juodosios Ančios slėniu“. Veda jis pakraščiu aukštumos, nuo kurios matyti giliai tekanti upė.
Vardo kilmė nėra aiški. Legenda pasakoja, kad čia gyvenęs turtingas žmogus, jis ir šį malūną pastatęs.
Ūdrynė (lenk. Udryn) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Jo vardą galima sieti su vandens kailinio žvėrelio ūdros vardu. Priesaga –yn– rodytų ūdrų buvimo ir veisimosi vietą.
Ukta (lenk. Ukta) – kaimas Piso apskrity, Ruciano-Nidos valsčiuje prie Krutynės. Vardo etimologija neaiški.
Ūla Lt – kaimas prie upės (žr.) Ūlos, Dzūkijos parke. Nuo upės ir kaimas gavęs vardą.
Ūlava (lenk. Ułowo) – valsčiaus kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity. Vardo kilmė neaiški, bet gal galima sieti jį su Lietuvoje esančios (žr.) Ūlos upės vardu? Priesagos –av– vedinys gal rodytų kažkokios ūlos vietą?
Ungura – žr. Vengožavas.
Užmaudė (lenk. Użmauda) – kaimas (nausėdija) Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje, ir siekiasi su Varmijos Mozūrų vaivadija. Gyvena čia 24 žmonės šešiuose žemės ūkiuose. Be žemės ūkio, plėtojamas čia ir agroturizmas. Per kaimą eina pėsčiųjų ir dviratininkų turistiniai keliai.
Lenkų Vikipedija mano, kad kaimo vardas kilęs nuo lietuviško žodžio malda ir priešdėlio už-. Tačiau kaimui vardą suteikęs ežeras (žr.) Mauda, kur prie vieno kranto yra įsikūręs tuo pačiu vardu kaimas (žr.) Mauda. Ši nausėdija kūrėsi vėliau, todėl, Maudos gyventojų požiūriu, ir buvo vadinamas Užmaude.
Užrankiai (lenk. Użranki, vok. Königshöhe) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity ir valsčiuje. Kodėl baltiškai kaimas pavadintas Užrankiais, nėra aišku.
Kaimas įkurtas 1555 m. Neogotikinio stiliaus bažnyčią pastatyta į XIX a. pabaigą.
Netoli kaimo kyla kalva (212 m v.j.l.). 1845 m. lankėsi čia Prūsų karalius Frydrichas Vilhelmas IV. Siekiant tą faktą įamžinti, kalvą pavadinta Karališkąja Kalva (vok. Königshöhe), o nuo 1881 m. vardą perkelta kaimui.
Vabalai (lenk. Wobały) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės, iš Vabalo pavardės. Tokių pavardžių ir šiame krašte esama.
Vadangas (lenk. Wadąg) – kaimas Olštyno apskrity, Dyvitų valsčiuje. Tiesiogiai siejasi su Olštyno miestu ir išsidėstęs ant Vadangos upės krantų. Vardą gavęs nuo (žr.) Vadangos upės.
Vietovę sudaro dvi dalys: senesnė išsidėsčiusi prie Vadangos upės, bei atokiau stovintys vienašeimiai nameliai.
Vadovicai (lenk. Wadowice) – miestas Lenkijoje šalia Krokuvos. Ten 1920 m. yra gimęs Popiežius Jonas Paulius II.
Dėl miestelio vardo teko girdėti tokią istorinę prielaidą: kai Jogaila atsikėlė į Krokuvos sostą, atvyko čia su visa karių įgula. Tuos karius vadinę vado vyčiais (vytis „karys raitelis, riteris“) ir juos įkurdinę šalia Krokuvos miesto. Gyvenvietė gavusi Vadovicų vardą.
Vadukaimis (lenk. Wodukajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity.
Vadukaimio vardas yra sudurtinis. Antrasis dėmuo yra aptinkamas ir daugelyje kitų gyvenviečių vardų – kaimas. Ką sako pirmasis dėmuo vadu-? Turime nemažai šios šaknies pavardžių: Vadoklis (vadoklis „vadeiva“), Vaduoklis, Vadeiša, Vadeika, Vadeikis, Vadišys… Tačiau Vadukaimis bus bene „vado kaimas“ (plg. Vaitakiemis – vaito kiemas). Tos pačios šaknies pavardės rodo, kad šaknis vad– plačiai vartojama tikriniuose daiktavardžiuose.
Vaičiuliškės (lenk. Wojciuliszki) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje, apie 4 km į šiaurę nuo Punsko. Vardas yra asmenvardinės kilmės. Šiame krašte pavardė Vaičiulis yra plačiai žinoma.
Vaimonys (lenk. Wojmany) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės.
Vainėnai (lenk. Wojniany, slovak. Vojňany) – vaizdinga vietovė Slovakijoje netoli Tatrų ir Peninų nacionalinio parko, Poprado aukštupyje. Tai graži turistinių žygių bazė.
Vietovardis lietuviams aiškiai išskaitomas, kilęs iš asmenvardžio Vainėnas „Vainos sūnus“. Matyt, tasai Vainos sūnus ar Vainėnas iš baltiškų žemių audrų nublokštas nukeliavo net per Tatrus ir Slovakijoje įkūrė vietovę.
Vainos (lenk. Wojnasy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olecko apskrity, Veličkų (lenk. Wieliczki) valsčiuje. Vardo kilmė asmenvardinė. Pavardę Vaina lenkai štampuodami vadino, kaip ir daugumą kitų lietuviškų pavardžių, Wojnas, iš čia ir kaimas Vainos (lenk. Wojnasy), plg. kaimą Vilkai (lenk. Wilkasy).
Činšinis kaimas įsikūrė 1553 m. liepos 25 d. 40 valakų sklype. Kunigaikščio seniūnas Kristupas Glaubicas (Glaubitz) tais metais Vaitiekui Vainai ir Mykolui Nurkai padovanojo sklypą ir pavedė užduotį partraukti kurėnus, kurie įūkintų 40 valakų žemės sklypą jų įkurtame kaime. 1600 m. čia gyveno jau lenkai. 1939 m. juose buvo 208 gyventojai.
Vaiponia (lenk. Wojponie) – kaimas Šipliškių valsčiuje, Suvalkų apskrity.
Šių apylinkių vaizdai yra be galo gražūs: kalvos, duburiai, pievos, slėniai, ežerai, maži akivarai… Viskas taip miniatiūriška ir taip įvaru. Iš čia matyti ir Šešupės slėnio krantai. Kraštovaizdį dar puošia miškeliai, beržynėliai, krūmynai. Čia kiekvienas keliautojas būtinai stabtels apsidairyti ir pasigrožėti nuostabaus Dailininko kūryba. Norisi sušukti – jotvingiai nuo svetimų žvilgsnių dangstėsi pačia žeme. Čia žemė žmogų slėpė, o žmogus ją gynė.
Kaimas vardą gavo nuo vinguriuoto šalimais tekančio (žr.) Vaiponios upelio.
Kad Vaiponios kaimas gavęs vardą nuo Vaiponios upės, suvokia ir patys jo gyventojai.
Vaitakiemis (lenk. Wojtokiemie) – kaimas Punsko valsčiuje, esantis prie plento į Smalėnus, už geležinkelio. Istoriškai tai buvęs vaito (šiandien sakytume – viršaičio) kiemas. Gal tais laikais, kai valsčius savo būstinę turėjo Seivuose, čia ir gyvenęs vaitas, o gal jis čia tik kaimą įkūręs.
Valinčiai (lenk. Wołyńce) – kaimas Punsko valsčiuje. Vardas yra pavardinės kilmės. Čia ir šiandien dar gyvena kelios Valinčių šeimos, ir, kad būtų galima atskirti, apie kurią kalbama, gavę jie įvairias pravardes. Ši pavardė tos pačios šaknies, kaip ir plačiai žinoma vyskupo literato ir visuomenės veikėjo Motiejaus Valančiaus. Ją atsinešę, matyt, iš Volynės krašto į Lietuvą atsikėlę gyventojai.
Vanikaimis (lenk. Wanikajmy, seniau Wonikajmy ar net Iwonki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Kaimo vardas yra sudurtinis: iš asmens vardo, veikiausiai Ivanas (gal buvęs pravoslavas), ir antras dėmuo – kaimas.
Varkaimis (lenk. Warkiejmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivaadijoje, Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Vardas sudurtinis. Pirmasis dėmuo neaiškios kilmės ir reikšmės asmens vardas. Antras – kaimas.
Varlytai (lenk. Warlity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas nėra aiškus, bet gali būti paimtas iš asmenvardžio.
Kaimas gyvavo jau XIV a. ir buvo kryžiuočių sargybvietės užnugaris. Kaime gyveno prūsai. Tai rodo jo vardas, sudarytas iš dviejų žodžių: warne „varna“ ir kaymis „kaimas“. Tokios darybos vietovardžių turime ir mūsų apylinkėse: Šlynakiemis ar Vaitakiemis. O Kreivėnuose ir Valinčiuose turime per du kaimus nutysusią balą Krankliabalę ar Giluišių kaime Barsukalnį ir Barsukabalę. Kiemas kitados reiškė ir kaimą. Bet negalima paneigti, kad gali jis būti asmenvardinės kilmės, iš vardo Varnis.
Kaimas įsikūręs 1373 m. prie Varpūnų ežero. Tais metais prūsui Sanglobei ir jo keturiems sūnums kryžiuočių magistras Vinrichas fon Kniprodė dovanojo 120 valakų. Sanglobės sūnaus Varpūno dvaras ir davė pradžią Varpūnų kaimui. Ežero pirminis vardas, matyt, neišliko, kadangi jis vadinamas kaimo vardu, kuris savo ruožtu perėmė pradininko Varpūno vardą. 1818 m. Varpūnų mokyklą lankė 43 vaikai, du iš jų buvo vokiečiai (lenkų Vikipedija).
Varšynai (lenk.Worszyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, bet greičiausiai tai asmenvardinės kilmės vietovardis.
Varškaičiai (lenk. Warszkajty, vok. Warschkeiten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje, prie pat sienos su Karaliaučiaus kraštu. Priesaga –ait– rodo kieno nors sūnų, todėl kaimo vardas būsiąs asmenvardinės kilmės.
Į šiaurę nuo kaimo yra Napolenono Kalnas (Napoleonsberg), iškilęs 120 m v.j.l, nuo kurio Napoleonas Bonapartas turėjęs vadovauti armijai mūšio metu ties Ylava.
Varšuva (lenk. Warszawa) – Lenkijos valstybės sostinė ir didžiausias miestas, įsikūręs Vislos vidupyje.
Dėl miesto vardo kilmės yra išlikusios kelios legendos. Jose minimi vargingoje sodyboje prie Vislos gyvenusių žvejų žmonõs ir vyro arba kitų vargingų gyventojų naujagimių vaikų – dvynių berniuko ir mergaitės Vars ir Eva – vardai, o toje vietoje, kurioje stovėjusi lūšnelė, ilgainiui išsiplėtė gyvenvietė, kuri ir buvo pavadinta šių žmonių vardais. Dar pasakojama, kad dvynių tėvą Krokuvos karalius Kazimieras pavadino Varšu (lenk. Warsz), ir tą žemę, kurioje turėsianti išsiplėsti gyvenvietė, pavadino varšuviška žeme (lenk. ziemia warszowska). Iš čia jau tik žingsnis iki Varšuvos miesto vardo suformavimo. Tik kad ši graži legenda istoriškai niekuo nepagrįsta.
Nors miesto vardo etimologija ir nėra aiški, vis tik labai tikėtina, kad tas vardas turėjęs būti perimtas iš čia dar prieš lenkus gyvenusių ankstyvųjų baltų. Jeigu taip iš tikrųjų būtų atsitikę, tai šaknies varš– reikšmė net ir baltų kalbose bus jau nudilusi ir sunkiai kam suprantama. Tačiau ryšio būtų galima ieškoti su liet. daiktavardžiu vars–na, lat. vars „viralas“ (plg. liet. virti, verda „kunkuliuoti, verstis, vartytis“), kur atmetus priesagą –n– gautume giminingą šaknį su veiksmažodžiu vers-ti, kas galėtų rodyti sravų upokšnį. Tuo tarpu priesaga labai dar primena kitus baltiškus vietovardžius (plg. Jonava, Dainava, Lietava, Lietuva, Lietva, Jotva…). Lenkiškos tos rūšies priesagos būtų –ów, arba –owo, plg. senesnio už Varšuvą Lenkijos miesto Krokuvos vardą Kraków, bei Augustów, Mokotów, Władysławowo… Baltų areale priesaga –av– iš seno buvo vartojama įvardijant hidronimus: Mituva, Šešuvis, Jotva, Drava (plg. nadruviai), Skalva, vėliau atsiradę hidroniminės kilmės etnonimai, kaip antai skalviai (plg. Skalvė, Paskalviai – žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, d. 1, Lietuvių kalbos kilmė, p. 281–283), bei vietovardžiai sūduva „pelkėta vieta“, romuva „baltų genčių šventovė, jų kultūrinio gyvenimo židinys“. Todėl galima daryti atsargią prielaidą, kad ir Varšuvos gyvenvietė vardą galėjusi gauti iš šiandien jau nežinomo ar net išnykusio upelio Varsava. O gal taip galėjusi būti vadinama Vislos atkarpa? Tokių pavyzdžių, kuomet viena upė įvairiose atkarpose turi skirtingus vardus, baltų vardyne yra ir daugiau: Šalčia, Bokša, Seina, Marė – lenk. Marycha, ar Pasargė, Paslanka – lenk. Pasłęka. Varde senovinis prūsų priebalsis s galėjęs jau vėliau, veikiant lietuvių kalbos fonetikai, išvirsti į priebalsį š. Kad senovėję būta čia priebalsio s, patvirtina ir lotynų (Varsovia) bei prancūzų (Varsovie) rašytiniai šaltiniai.
Pažvelkime į Varšuvos miesto kūrimosi istoriją, kaip jinai atsispindi lenkų šaltiniuose.
Manoma, kad gyvenvietė gali siekti gal net XII arba XIII a., kuomet senosios Varšuvos teritorijoje įsikūrė istoriškai seniausias Mazovijos kunigaikščių dvaras. Kada čia ėmė žmonės kurtis sėsliam gyvenimui, žinių labai stokojama. Spėjama, kad tai buvę IX–X iki XI a. XI amžiuje jau buvęs čia barkomis nuo Krokuvos plukdomų prekių (ypač druskos) priimamasis uostas ir perkėla į kitą upės krantą. Ankstyviausieji rašytiniai šaltiniai užsimena apie čia įsikūrusią žvejų gyvenvietę.
Seniausias miesto teritorijoje dvaras buvo įkurtas Mazovijos kunigaikščių Jazdų (dabartinis Ujazdovas – lenk. Ujazdowo). Nėra išlikusių rašytinių šaltinių apie miesto ištakas. Prielaidos daromos remiantis archeologinėmis iškasenomis. Pirmas rašytinis šaltinis apie šioje vietoje esančią gyvenvietę yra datuojamas 1251 m. Tuo laiku Lenkiją puldavę lietuviai ir įsiverždavę net iki Mazovijos, todėl prekybos kelias iš Rusijos į Baltijos jūrą vedė saugesniu – kairiuoju Vislos krantu. Antai 1262 m. lietuvių ir rusių kariuomenė, vedama Mindaugo, užėmusi Plocką, apgulė Mazovijos kunigaikštį Siemovitą I. Per išdavystę puolėjai užėmė Ujazdovą. Kovose Siemovitas žuvo, o jo sūnus Konradas II dvejiems metams pakliuvo į nelaisvę. Kadangi apgulusi kariuomenė Ujazdovą sudegino, naują kunigaikščio dvarą ir perkėlą įkurta už 4 km toliau į šiaurę. Tai ir yra dabartinės Varšuvos teritorija, kur šiandien stovi Karališkieji rūmai. Boleslovas II, spėjama, iš Torunės partraukė pirklius, jie ir pavadinę miestą Varšova ar Varševa. Vardas kildinamas nuo Ravų (Ravičių) kilties riterio Varšo (trumpinys iš Varcislavo), kuriam XII ar XIII a. priklausęs čia jau buvusioje gyvenvietėje įsikūręs dvaras. Lenkų istorikas Janas Vroniševskis (Jan Wroniszewski) Ravičiams skirtoje monografijoje (Ród Rawiczów, Toruń, 1994) Varšo asmenvardį nurodo esant būdingą giminei ir nuo jo kildina Varšuvos vardą. Tačiau taip teigia be jokios kalbinės analizės ir nieko nesako apie priesagą, kurios forma lenkų kalbai nėra būdinga. Be to, nepaaiškina ir Varšo asmenvardžio kilmės. O juk ir jis, jei toks buvęs istorinis, galėjęs būti kilęs iš jau turėto baltiško asmenvardžio ar vietovardžio. Todėl tai dar kartą patvirtintų, kad kai prie Vislos įsikūrusį kunigaikščio dvarą sudeginta ir kai kėlėsi jis į naują vietą, ten greičiausiai nebuvusi dykra, o, ko gero, stovėjusi jau tuo vardu anksčiau vadinama gyvenvietė, kurios pavadinimas bus atėjęs iš senesnių laikų. Dar ir tai, kad ne iš karto jo forma lenkų kalboje nusistovėjo, patvirtintų prielaidą, jog jis naujiems kitos kalbos gyventojams buvęs svetimas ir nelabai lipo prie lūpų.
Lenkų istorikų nuolat peršama mintis, kaip baltai įkyriai puldinėdavę slavų (Mazovijos kunigaikščių) žemes, dėl ko Konradas Mazovietis, Kazimiero Teisingojo sūnus, 1226 m. partraukė Kryžiuočių ordiną ir įkurdino Kulmo žemėje (lenk. Ziemia Chełmnińska – vėlgi baltiškoje, prie Vislos, kur dabartinis Torunės miestas), verčia ir į šį faktą pažvelgti kitu kampu. Lietuvius kunigaikščius poetas Aistis kaltina, kam tie išsižadėję savo žemių vakaruose, o vis akis kreipę į rytus. Gal kaip tik Mindaugo 1262 m. surengtas žygis Vislos link buvo bandymas sugrįžti į istorines baltų žemes, kurias norėjo laikyti savo tėvonija. Net ir minima, tačiau tiksliau neapibūdinta, pilies gyventojų išdavystė ar kartais nerodo dar kraujo ryšio su vaduotojais ir Mindaugu? Manyti, kad autentiški lenkai galėję būtų išduoti savo pilį lietuviams užpuolėjams, galėtų nebent tik tas naivuolis, kuris nepažįsta lenkų nepalaužiamo charakterio ir nežino, kad tai būtų jiems labai nebūdinga. Bandant aiškintis tiesą, kas ir kodėl išdavė pilį, čia reiktų jau istorikams imtis darbo.
Veisiejai Lt – miestas Lazdijų rajone, 19 km į pietryčius nuo Lazdijų; Veisiejų miesto seniūnijos ir apylinkių seniūnijos centras, regioninio parko direkcija. Urbanistikos paminklas (savitas gatvių tinklas ir erdvinė kompozicija). Mieste stovi Šv. Jurgio bažnyčia (pastatyta 1817), išlikęs dvaras su parku, yra Veisiejų vidurinė mokykla, lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, paštas (LT-67043), miškų urėdija, krašto muziejus. Paminklai kompozitoriui J. Neimontui, esperanto kalbos kūrėjui L. Zamenhofui (nuo 1998).
Tai vienas iš nedaugelio miestų, įsikūrusių ežero pusiasalyje. Vakarinį miesto pakraštį juosia parkas, pasodintas prie Ančios ežero XVIII a.
Apylinkėse gausu ežerų. Didžiausias jų – Ančia, skiriantis miestą į dvi dalis, vakarinė įsikūrusi pusiasalyje. Rytuose telkšo Snaigynas, šiaurėje – Vernijis, pietvakariuose – Veisiejis.
Veisiejai minimi nuo 1501 m., nors panašiose vietose Ordino kronikos dar 1253 m. mini sritį Weyze (Veise), buvusią sūduvių (jotvingių) žemėje. 1501 m. minimas Veisiejų dvaras, XVI a. pirmoje pusėje – miestelis. 1525 m. Slucko kunigaikštis Jurgis Olekaitis miesteliui išrūpino turgaus privilegiją, apie 1526 m. pastatydino pirmąją bažnyčią.
1950–1959 m. buvo rajono centras. 1956 m. gavo miesto teises. 2000 m. kovo 23 d. LR prezidento dekretu nr. 825 patvirtintas Veisiejų herbas (etalono autorė Laima Ramonienė).
Miesto pavadinimas kilo nuo (žr.) Veisiejo ežero, esančio 6 km į pietvakarius nuo Veisiejų.
Veisūnai (lenk. Wejsuny) – poilsiavietė prie Veisūnėlio (lenk. Wejsunek) ežero. Patroniminė priesaga –ūn– rodo vardo asmenvardinę kilmę.
Vengožavas (lenk. Węgorzewo, seniau Węgobork, vok. Angerburg, liet. Ungura) – apskrities ir valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. 2005 m. gruodžio 31 d. duomenimis, mieste buvo apie 12 500 gyventojų.
Ties Unguros (Angaros, Angarapės) žiotimis prie Mamrų kryžiuočiai 1335 m. pastatė medinę pilį ir pavadino ją Angerburgu (Angaros pilis). Kitais metais užpuolę lietuviai ją sudegino. Toje pačioje vietoje išaugo nauja pilis. 1510 m. dokumentuose minima sėslija Gerothwohl, vėliau vadinama Naujoji Valia. Tai ir buvo miesto pradžia. 1571 m. balandžio 4 d. kunigaikštis A. F. Hohencolernas suteikė gyvenvietei miesto teises.
1709–1710 m. siautėjo čia maras.
1945 m. miestas buvo perduotas Lenkijos administracijai ir pavadintas Vengožavo vardu.
Iš šio krašto žinomų asmenybių yra ir du lietuviškomis pavardėmis: Piotras Ejsmontas (Piotr Ejsmont) ir Mečislovas Ejsmontas (Mieczysław Ejsmont) – buriuotojai, žurnalistai, rašytojai.
Miestas vardą gavo nuo (žr.) Angaros „vingrios“ upės.
Versnė (lenk. Wierśnie) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Kaimo vardas veikiausiai sietinas su liet. veiksmažodžiu versėti „smarkiai, kamuoliais verstis, veržtis“. Galbūt šiame vietovardyje išliko išlaikytas žodynų nepateikiamas žodis versnė „kokia nors vandens ištaka ar klampi vieta“.
Vertelis (lenk. Wiartel) – kaimas ir poilsiavietė Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Kaimo pavadinimas galbūt yra asmenvardinės kilmės?
Vėtrolūža (lenk. WiatrołużaI, II) – du Vėtrolūžos kaimai Kolietnyko parapijoje, žymimi I Vėtrolūža ir II Vėtrolūža. Tų kaimų vienas yra vienoje Kolietnyko pusėje, kitas – kitoje. Dar ne taip seniai čia lietuvių gyventa. Deja, karų ir pokarių sūkuriai siautėdami naikino visa, kas jau buvo mažai patvaru. Šiandien vargu čia besurasime lietuviškai kalbančių. Tik kaimų vardai mini istorinę praeitį, tik iš jų sužinome, kad čia gyvenę žmonės buvo mūsų genties broliai. Didelės girios turėta būti, jeigu vėtrai išvarčius medžius tose vietose kūrėsi dvi atskiros žmonių gyvenvietės. O gal tai buyvusi viena lūžtvė, kurią Kolietnyko miestelis išskyrė? Už Kolietnyko Suvalkų link dar ir šiandien rasime tos paslaptingos girios likučių, čia medžiai viršūnėmis linksi ir sako – tikrai visa taip buvę, kaip sakote.
Vidgiriai (lenk. Widgiry) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Dėl vardo žr. Vidugiriai.
Vidminai (lenk. Wydminy) – valsčiaus gyvenvietė Gižycko apskrity. Vardo etimologija nėra aiški. Greičiausiai tai bus dvikamienio asmenvardžio pėdsakai.
Vidrynai (lenk. Widryny, vok. Widrinnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Reselio valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, nėra tikra ir dėl jo lietuviško vardo varianto (gal Vydrynai?). Seinų krašto lietuvių atminty šis vardas neišliko.
Kaimas jau gyvavo 1422 m.
Vidugiriai (lenk. Widugiery) – didelis kaimas Punsko valsčiuje. Kaimo vardas rodo, kad žmonės iš miško, matyt, niekur neišėjo, o liko gyventi kiek praretėjusioje jo vietoje. Tiesa, šį kaimo vardą galima kildinti ir iš pavardės Vidugiris, tokių Lietuvoje gausu, tačiau tai maža tikimybė. Tokių pavardžių pas mus nesigirdi, o miškų čia tikrai būta. Plytėjusi didžiulė Merkinės giria. Jos buvimą patvirtina daugelis vietovardžių (žr.): Berznykas, Beržalapiai, Klevai, Palkotai, Smalėnai, Smalnykai, Šilainė, Vėtrolūža, Zelva, Žabariškė, Žagariai… Pagaliau yra ir kitas panašus kaimo pavadinimas – žr. Vidgiriai.
Vygrėnai (lenk. Wigrańce) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas asmenvardinės kilmės. Pavardės formą rodo patroniminė priesaga –ėn– ir yra bendros šaknies su ežero vardu (žr.) Vygriai.
Vilkai (lenk. Wilkasy) – vietovė, išsidėsčiusi Didžiųjų Mozūrijos Ežerų krašto pačiame centre, prie Negotyno ežero. Vietovės vardas asmenvardinės kilmės – iš pavardės Vilkas. Matyt, čia gyvenę keli Vilkai, todėl lenkai ir vadinę ją daugiskaitiškai Wilkasy. Plg. Vainos.
Vilkaičiai (lenk. Wiłkajcie) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardas asmenvairdinės kilmės, iš pavardės Vilkaitis, kuris buvęs Vilko sūnus.
Vilkapėdžiai (lenk. Wiłkopedzie) – tai kaimas Punsko valsčiuje, įsikūręs senosios girios pakraščiuose. Jam vardą turėjęs suteikti įkūrėjas Vilkapėdis – žmogus, kurio eisena kažkuo primindavusi vilko žingsnius – vilko pėdas, o gal dar veikiau medžiojęs vilkus ir mokėjęs sekti jų (tikriausiai ir kitų žvėrių) pėdomis. Vokiečiai turi suformavę panašios etimologijos asmenvardį Wolfgang „vilko eisena“. Tokius vardus suteikiama vyriškiams (berniukams). Pas mus toks apibrėžimas buvo taikomas kaip pravardė, ilgainiui ji nusistovėjo kaip pavardė, o iš jos peršoko į kaimo vardą.
Vilknytai (lenk. Wilknity) – kaimas Varmijos Mozūrų valsčiuje, Branevo apskrity, Lelkovo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.
Vilkupiai (lenk.Wilkupie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardą sudaro du dėmenys: pirmoji šaknis paimta iš vilko, antroji – iš upės. Kodėl taip kaimas pavadintas, neaišku. Galimas daiktas, vardą gavęs nuo tuo vardu vadinamo upelio, ištekančio iš Vižainio ežero. O gal šis vietovardis yra asmenvardinės kilmės, iš pavardės Vilkupis?
Vingrinėliai (lenk. Wingrianki) – kaimas šalia Vygrių (Suvalkų apskritis).
Vizna (lenk. Wizna) – valsčiaus miestelis Lomžos apskrity.
Dėl vardo kilmės lenkiškoji Vikipedija rašo: atskleisti vietovės vardo etimologiją yra nepaprastai sunku. Ligšiol turimais duomenimis nėra įmanoma to padaryti remiantis slavų kalbomis. Galbūt šis vardas kilęs iš senosios prūsų kalbos, kur žodis wizene reiškia rozmariną, arba iš vokiečių kalbos Wiese „pieva“.
Keistas toks mąstymas lenkų kalbininkų, kurie gyvena senųjų baltų areale. Galėtų bet kurio baltų palikuonio pasiklausti, ir nereikėtų spėlioti. Kadangi asimiliacija šiame krašte vyko lėtai ir virsmas užėmė ilgesnį laiką, iš senosios kalbos naũjosios tos spėjo perimti čiabuvių vardyną. Ilgainiui vietos gyventojai, nutraukękar ryšį su senąja kalba, prarado savo istorinę atmintį ir būtinai geidžia senus vietovardžius paaiškinti naujos kalbos duomenimis. Tam reikalui net kuriamos nesamos ir nebuvusios, atseit pravoslaviškos, žodžių šaknys, kaip, pvz., (žr.) upės Nidos atveju, ir bandoma tuo būdu vardyną prijaukinti prie savo kalbos. O jis ir taip limpa prie kalbos, kadangi jį kraičio į naujos kalbos namus atsinešė senieji baltų gyventojai, neretai perėję ten ne tik su vietovardžiais, bet ir su pasakomis, padavimais bei papročiais ir galvosena. Ir laikas būtų nustoti šito gėdytis.
Viznos vardas turi tą pačią šaknį, kaip ir Suvalkų krašte žinomas miestelis (žr.) Vižainis (arba taip pat žr. Adamavizna). Tik pirmas vardas išlaikė senąją jotvišką formą su priebalsiu z šaknyje, o Vižainio varde tasai z išvirto į ž, šitaip pritapdamas prie modernesnės lietuvių kalbos fonetikos. Žodis vizna yra vietą rodančios priesagos n vedinys iš augalo viza ar vyza ir rodo tų augalų prižėlusią vietą. Įeina jis ir į daugelį šiame krašte sutinkamų kitų sudurtinių vietovardžių, juose yra pridedamas prie kokio nors asmenvardžio, nurodančio, kieno toji vizna buvisi (žr. Adamavizna, Buliavizna ar Sitkavizna…)
Vizna XI a. buvo pilis, esanti beveik pusiaukelėje tarp (žr.) Lomžos ir (žr.) Tykotinės (lenk. Tykocin) – išilgai Narvės upės prie Mazovijos rytinės sienos, pagal lenkų istorikus, sauganti ją nuo jotvingių antpuolių.
Kada toje istorijoje aiškinama, kaip jotvingiai amžinai nedavę Mazovijai ramiai gyventi, laikas būtų suprasti, kad tie jotvingiai tik bandę atsikariauti tai, ką turėjo gavę iš Dievo ir visai neseniai buvo praradę. Ir nereikėtų jų vadinti plėšikais, kaip negalima Lenkijos kaltinti, kad 1939–1945 m. gynėsi nuo vokiečių, nors dažnai lenkai vokiečius užkabindavo ir pražūtingai kamšydavo. Aukos negalima lyginti su grobiku. Tai pasakytina ne tik apie jotvingius, bet ir apie visus kitus, kurie nukariauti dar bando gintis. Tokia yra prigimtinė žmonių teisė ir tokia gyslose tekančio kraujo kryptis. Deja, nugalėtojai kuria savo moralę, savo istoriją ir savas tos istorijos interpretacijas.
Rytinės Mazovijos pilis dažniausiai minima to meto dokumentuose. XII a. kunigaikštis Boleslovas suteikė teisę plukdyti prekes iš Viznos į Makovą. Pilis dažnai buvo puldinėjama jotvingių, prūsų ir lietuvių. Kurį laiką lietuvių kunigaikštis Vytenis turėjo Viznos pilį savo rankose, ji padėjo gintis nuo Mazovijos kunigaikščio prieš lietuvius partrauktų kryžiuočių. Mazovijos kunigaikštis Boleslovas, sudaręs taiką su lietuviais, Vizną paliko jų valdose, nors kryžiuočiai labai protestavo. Kai kryžiuočiai Vizną užėmė ir nugriovė, kunigaikštis Boleslovas atstatė ją 1296 m. ir įtaisė joje savo būrius. Apie 1340 m. Vizną valdė Zemovitas II. 1382 m. tasai Zemovitas užstatė Vizną su visa pilies įgula už 7 000 florenų.
1939 m. Viznos apylinkėse įsitaisė lenkų kariuomenės gynybinis punktas, įsirėmęs į Narvės upę. Tuo tarpu vokiečiams buvo be galo svarbu persikelti per Narvę. Netoli Viznos įvyko kautynės, žinomos Viznos gynybos vardu.
Atkarpos vadas buvo kapitonas Vladyslavas Raginis. Mūšis truko nuo rugsėjo 7 iki 10 d. Priešybos taškas Viznos apylinkėse yra vadinamas Lenkų Termopilais. 720 lenkų stengėsi atremti 42 tūkstančius kareivių XIX šarvuočių korpuso, kuriam vadovavo generolas Heincas Guderianas (Heinz Guderian). Lenkų daliniai narsiai gynėsi ir pristabdė vokiečių korpuso žygį. Priešybos simboliu tapo atkarpos vadas, kuris, kapituliavus paskutiniam bunkeriui, nepaliko gynybos vietos ir susisprogdino granata. Lenkų kareiviai pasidavė tik tuomet, kai generolas Guderianas pagrasino sušaudyti visus paimtus karo belaisvius.
Viznos gynimu susidomėjo švedų estradinis sambūris „Sabaton 40:1“. Žvalgmėje laikraščiui Rzeczpospolita sambūrio lyderis Joakimas Brodenas pasakė: „Kažkada iš Lenkijos gavome informacijos apie Viznos kautynes. Kuomet perskaitėme apie kapitono Vladyslavo Raginio ir jo bičiulių žygį, nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa. Pamanėme, kad tai pačios įdomiausios kautynės istorijoje, ir, žinoma, parašėme dainą.“
Vìžainis (lenk. Wiżajny) – valsčiaus miestelis Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrity, išsidėstęs tarp Vižainio ir Vištyčio ežerų, įsikūręs XVI a. kolonizuojant Merkio girią. Pirmą kartą Vižainis Punsko parapijos dokumentuose minimas 1606 m. Miesto teisės patvirtintos 1693 m., kai buvo įkurta Vižainio seniūnija. Pirmi jų seniūnai buvo Lietuvos didikai Radvilos.
Lenkų kalbininkai (ypač Vikipedija) mano, kad miestelio vardas paimtas iš tuo pačiu vardu vadinamo ežero, o ežero vardą bandoma kildinti iš lietuviško žodžio vyžys „vėžys“. Kad tai nėra rūpestingų žmonių išvada, rodo jau pats cituojamas žodis vyžys. Bet yra ir rimtesnių lenkų kalbininkų, kurie jau žino, kad Vižainio vardas yra giminingas su žodžiu vyžos. Iš pirmo žvilgsnio neišprususiam skaitytojui peršasi išvada, kad šis vardas gali būti lenkų kilmės ir siejamas su žodžiu wyżej „aukščiau“ ar wyżyna „aukštuma“, mat miestas ir yra išsidėstęs Suvalkų aukštumoje. Fizinė geografija tokią prielaidą tik patvirtintų. Bet neatleidžia čia šaknies balsis i vietoj laukiamo lenkiškojo y. Taigi ne lenkų kalboje reikia ieškoti senosios jotvingių gyvenvietės vardo kilmės. Tai patvirtina ir baltiškoji lenkų kalboje neaptinkama priesaga –ain-. Tos priesagos vietovardžių vedinių baltiškajame areale turime ir daugiau: Šilainė (kaimas Punsko valsčiuje) bei Lenkijoje prūsiškose ir jotviškose žemėse: Kvitainiai, Radikainiai…
Vižainio vardą sieti tiesiogiai su vyžomis būtų ne visai teisinga, o jeigu jau, tuomet būtų Vyžaĩnis. Nebuvo įprasta pagal apavą ar drabužius čia vadinti kokias nors sėslijas, juo labiau kad tie gyvenamųjų vietų vardai atsiradę gerokai anksčiau, negu žmonės išmokę vyžas pinti. Tačiau turime nemažai vietovardžių, kilusių iš augalų, ypač medžių, vardų. Tai Klevai (ežeras ir vėliau iš jo kaimas Seinų valsčiuje) – vieta, kur gausiai augę klevai, Alksniai (kaimas Gargždų apylinkėje), Alksninė (kaimas Paberžės apylinkėje) – vietos, kuriose nestokoję alksnių, pagaliau Eglinė (piliakalnis ir kaimas Šipliškių valsčiuje) – nuo eglių vardą gavusi vietovė, ar ežeras Berznykas – nuo berse „beržas“, vėliau nuo jo ir miestelis – šiandien įvardintume juos Beržininku, nes ten beržai augę. Matyt, augalo vardu buvo įvardintas ir ežeras (žr.) Vižainis, nuo jo ir gyvenvietė vardą gavo. Senovės baltai žiemą avėjo vyžomis, kurias pynė arba tiesiog vyžo iš plonų miklių šakelių. Šaknis vyž– yra gan plačiai išsikerojusi po kitus giminingus žodžius: vyžena „vyža“, vyžininkas „vyžpynys“, vyžinis „su vyžomis susijęs“, vyžius, vyžočius „vyžotas žmogus; varganas valstietis“, vyžti „pinti vyžas, menkai siūti“, vyžligė „kaulavaisių liga, nuo kurios augalas ištįsta, raukšlėjasi“… Turime dar išlaikę žodį vinkšna „guobos rūšis“. Rusai turi išlaikę žodį viaz „guoba“ ir iš jo kilusį veiksmažodį viazat’ bei lenkai wiąz – bot. guoba (lot. ulmus) ir wiązać „rišti, pinti“. Taigi šaknis labai populiari. Ir veiksmažodis vyžti, ir daiktavardis vyža yra kažkokio daikto – matyt, augalo (kažkokios vyties ar karklo), vardo vediniai. Prisiminus, kad jotvingiai neturėjo priebalsių š, ž ir jų vietoje tarė s ir z, mūsų spėjamas vyžoms vyžti augalas turėjusi būti kažkokia vyza arba veikiau viza (i ir y yra įprastinė balsių kaita, pvz.: birti:byra, svirti:svyra). Šiš žodis žinomas ir vokiečių kalbnoje: Wiese „pieva“. Visas šias žinias sudėję į krūvą matytume, kad mūsų ieškomas augalas turėjęs būti gluosnių ar karklų giminės ir augęs pievose ar prie pievų drėgnose vietose – prie upių, ežerų ar pelkių, buvęs miklus, kad būtų tikęs vyžoms pinti ar vyžti, o slaviškai sakant – rišti. Šiandien tasai augalas arba jau išnykęs, arba gavęs kitą vardą.
Kad čia turėjęs būti mūsų ieškomos vyzos (vizos) arealas, tikėtinai patvirtina ir kiti giminingos kilmės vietovardžiai: (žr.) Adamavizna (keli tokiu vardu kaimai Lenkijoje), Šimanavizna (kmaimas Šipliškių valsčiuje), Sitkavizna (kaimas Kolietnyko ir Šipliškių valsčiuje), Buliavizna (Šlynakiemio kaimo dalis Punsko valsčiuje), Vizna (miestas šalia Lomžos)… Šiuose vietovardžiuose aiškiai įžiūrima ta pati šaknis viz– (su išlaikytu sveiku priebalsiu z vietoje šiandien Vižainyje turimo ž, tik su priesaga –n-, nurodančia vietą, plg. lūšna „vieta, kurioje gausu privirtusių, prilūžusių medžių“, ar siena „vieta, kuria kas nors ką sieja – du šulus tvora ir pan.“
Svarbu tai suvokti, kadangi šis dėmuo gali kai kam sietis su lenkų išsaugota panašia priesaga –yzna, plg. Sejneńszczyzna, Suvalszczyzna, Białostocczyzna, Grodzieńszczyzna, Wileńszczyzna, arba –izna: ojcowizna „tėvonija“, łatwizna „lengvata, lengvai įveikiama sritis“…
Vižguriai (lenk. Wiżgóry) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Tai sudurtinis vardas. Pirmo dėmens reikšmė – žr. Vižainis. Antro dėmens reikšmė nėra iki galo aiški. Pagal lenkišką vardo variantą būtų naujas suformuotas vardas iš góry „kalnai, kalvos“. Tačiau gali čia būti tokia rašyba dėl atsitiktinio fonetinio sutapimo. Galimas daiktas, kad čia irgi esama lietuviško ar baltiško dėmens, ir jį galima sieti su daiktavardžiu gura „plika kalva„“. Tokia etimologija geriausiai limpa prie aplinkinio baltiško vardyno. Juo labiau kad ir pirmame kamiene vietoj tikėtino lenkiško balsio y turime balsį i.
Vokeliai (lenk. Wokiele) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Tai vietovardis, reikia manyti, asmenvardinės kilmės. Kaimą turėjęs įkurti Vokelis, „Voko sūnus“. Kaip susiformavo tokia pavardė, neaišku. Tokios pavardės neišlikę mūsų krašte, nepateikia jos ir Lietuvių pavardžių dvitomis žodynas. Galbūt šaknį galima sieti su liet. veiksmažodožiu vokti „valyti javus; taisyti“ arba „suprasti“.
Voplaukiai (lenk. Wopławki, vok. Woplauken) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity ir valsčiuje. Vardą sudaro du dėmenys: prūso vardas Wope ir daiktavardis laukas. Prie šio kaimo kryžiuočiai pasistatė sargybvietę. 1311 m. čia kryžiuočių buvo sumušta kunigaikščio Vytenio vadovaujama kariuomenė. Voplaukiai turėjo tuomet 51 valaką žemės.
2000 m. Voplaukiuose buvo 712 gyventojų.
Išlikęs dvaras šiuo metu yra restauruojamas. Išsilaikęs gražus parkas ir piliakalnis – kryžiuočių pilies liekanos.
Vorynai (lenk. Woryny ) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vietovardžio kilmė nėra aiški. Gal tai asmenvardinės kilmės vardas nuo pavardės Voras, kur gyvenę keli Vorai, sudarydami Vorynę?
Vorytai (lenk. Woryty) – kaimas Olštyno apskrity, Giečvaldo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Gal čia ta pati šaknis, kaip ir vietovardyje Vorynai?
Zelvà (lenk. Zelwa) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Yra Lenkijoje ir kita Zelva –Sokulkos apskrity, Sidros valsčiuje. Yra ir trečia Zelva – miestas Gardino apygardoje, Baltarusijoje. Bet visos jos sename baltų (jotvių) areale.
Kaimas Gibų valsčiuje vardą gavęs nuo (žr.) Zelvos ežero. Tai su mišku sutapęs gyvenvietės vardas. Dzūkai dar turi išsaugotą grybo vardą žalvė „žaliuokė“. Žalvės auga tik spygliuočių miškuose. Apie Zelvą iki šiandien išsilaikiusi girios liekana.
Zervynai (dz. Zarvynai, lenk. Żyrwiny) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Šiandien jau neaišku, ką reiškia šio kaimo vardas. Matyt, kurį laiką svyravo jis tariamas su z ir ž, nes lenkų kalboje kaip tik pakliuvęs labiau lietuviškas variantas, tuo tarpu vietos gyventojai lietuviai taria iš jotvių perimtą variantą su z. Neaišku taip pat, kodėl lenkai po ž taria y, o ne e.
Žabariškės (lenk. Zaboryszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Anksčiau ir lietuviai vadino kaimą Zabariškėmis. Kad šio vardo kilmė yra asmenvardinė, rodo priesaga –iškės, plg. Burbiškės „Burbos išparceliuotas dvaras“, Ramoniškės, Šaipiškės, Vaičiuliškės… Kadangi Seinų-Punsko krašto tarmėje išsilaikė painiava dėl šių vietovardžių vienaskaitos ar daugiskaitos, pateiksiu čia p. Juozo Jakimavičiaus iš Šlynamkiemio, šiuo metu gyvenanusio Punske, liudijimą. Jis tvirtina, kad reikia sakyti Žabariškės, ne Žabariškė, ir juo labiau ne Žabariškiai! Tas pat pasakytina ir apie kitus tos darybos vietovardžius – Burbiškes, Gulbiniškes, Juodeliškes, Prūdiškes, Ramoniškes, Skarkiškes, Šaipiškes, Šipliškes, Taurusiškes, Trakiškes, Vaičiuliškes.
Seniau kaimą žmonės vadino Zabariškėmis. Bet Zabariškių vardas ėmė jiems rodytis skambąs lenkiškai (za borem „už šilo“), todėl vis dažniau imta jį vadinti Žabariškėmis, mat sieta jo vardą su žabarais. Labai buvę panašu, kadangi Žabariškės esančios Šaltėngirio pakraštyje. Tačiau pirmasis priebalsis z rodo jo sąsają su senuoju jotviškai tariamu priebalsiu žodyje zabaras „žabaras“ ir buvęs autentiškesnis (plg. vardą Berznykas).
Dėl asmenvardinės vietovardžio kilmės abejoti sunku, ir vis tik daugelis ženklų rodo, kad bent vėlesnėje žmonių psichologijoje susiklostė požiūris skirti jį prie tų vardų, kurie sutapę su giria, kaip Žagariai, Zelva ar Berznykas… Mat neturime pavardžių nei Zabaras, nei Žabaras. Net ir LPŽ jų nepateikia. Pavardės esančios naujas istorijos reiškinys, o vardas kvepia senumu, jį ir priebalsis z veda net į senosios Jotvos laikus. Taigi čia gal dar yra ir neįmintos mįslės.
Anksčiau buvo Žabariškių valsčius su būstine Šipliškėse. 1952 m. valsčių perkelta į Šipliškes ir pervardinta Šipliškių valsčiumi.
Žagãriai (lenk. Żegary) – kaimas Seinų valsčiuje. Supa juos 6 ežerai, o pats didžiausias – (žr.) Galadusis.
Žagãrių pradžia datuojama 1538 m. Seinų žemėje yra jie viena seniausių sėslijų. Toje vietoje, kur susidurdavo dvi girios – Merkinės ir Perlomos, o šalimais vedė kelias iš Merkinės, stovėjo tuomet kažkokio Žakhoros karčema. Mažiau apdairūs net nori iš to asmenvardžio ir kaimo vardą kildinti. Vietos gyventojų manymu, kaimo vardas menąs čia stūgsojusias girias, kur būta pilna žagarų, jie ir likę įamžinti kaimo pavadinime. Žagarą „sausą šaką“ dzūkai vadina žagariu (vard. žagarys), todėl mano, kad ir kaimą pavadinę Žagãriais (minkštas r, nors dzūkai taria jį kietai). Kuomet šį vardą sugretinsime su Vidugiriais, Šilaine, Vėtrolūža, Beržalapiais, Berznyku ar Zelva, pamatysime, kad Žagariai šitame orkestre dera labai harmoningai. Tik turėkime klausą ir pajusime šitą kalbos bylą, o mūsų vaizduotėje atsikurs viso šio krašto miškingoji praeitis. Šią orkestro partitūrą gražiai papildo dar tokie du akordai, kaip (žr.) Smalnykai ir Smalėnai. Ir šių dviejų vietovardžių reikšmė yra ta pati. Kalbama apie gyvenvietes, kuriose smalą (dervą) rinko ar degutą degė (Smalėnai) arba kur įsikūrė degutą degę smalininkai (Smalnykai). Todėl būtent ir priesagos vieną miestelio vardą skiria nuo kito. Apie sakus, dervą, t. y. smalą ir degutą galima kalbėti tik ten, kur auga plačios girios, kur stypso daug sakuotų spygliuočių. Girios apnyko, o vietovardžiai liudija, kokiu pagrindu čia kūrėsi gyvenvietės.
Tačiau tariant dėl vardo galutinį žodį negalima neatkreipti dėmesio į kirtį, esantį antrame nuo galo skiemenyje Žagãriai, ne Žagariaĩ, jeigu nuo sausų šakų būtų kilęs kaimo vardas. Iš tikrųjų yra jis asmenvardinės kilmės. Gal tame džiūstančiame miške apsigyvenęs žmogus buvo pramintas Žagãriumi, o vėliau nuo jo pravardės ir visas kaimas pramintas Žagãriais.
1793 m. anų laikų Krasnagrūdos valdų savininkas Motiejus Eismantas pastatė Žagarių bažnyčią. Ta graži maumedžio bažnytėlė buvo seniausia medinė šventykla Suvalkijoje. Deja, 1984 m. ji sudegė. Vietoje sudegusios tarp senų pušų ant kalvos prie plento atstatyta kukli baltomis sienomis ir išlakiu bokštu šventovė yra labai graži ir išsiskiria iš daugelio šiuo metu statomų „naujoviškų“ bažnyčių. Išlikusiose senose kriptose amžiuoja artimų dvarų senųjų savininkų – Eismantų iš Krasnagrūdos ir Paškevičių iš Alnų – palaikai. Prie šventovės kryžkelėje stovi ketinis kryžius su lietuvišku užrašu.
Sekminių antrą dieną ir šv. Baltramiejaus dieną čia vyksta atlaidai, jų metu galima pamatyti tautiniais rūbais apsitaisiusius vietos gyventojus.
Netoliese stovi žvalgytinis bokštas, iš jo matyti Galadusio ežeras ir gražus kalvotas kraštovaizdis.
Žerdiniai (lenk. Żerdziny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje, prie vaivadijos kelio nr. 651. Vardažodžio prasmė nėra aiški, veikiausiai tai asmenvardinės kilmės vietovardis nuo neišlikusios pavardės Žerdinis. Yra žinomos tik giminingos žerd– šaknies pavardės: Žerdalevičius (matyt, iš Žerdelevičius, kuri suslavinta iš Žerdelis), Žerdinskas bei Žerdulevičius (iš Žerdulis).
Įdomu, kad Žerdinių (lenk. Żerdziny) kaimas yra žinomas ir Silezijos vaivadijoje, teritorijoje, kuri niekuomet nėra buvusi baltiška.
Žydkiemis (lenk. Żytkiejmy, vok. Szittkehmen) – miestelis Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Antras šio tipo dėmuo lenkų dažnai verčiamas į kiejmy (Kumkiejmy – Kumkaimis, Pluszkiejmy – Pliuškaimis, Skaliszkiejmy – Skališkaimis…), mat juos vokiečiai rašydavę –keimen. Tačiau šį miestelį vietos lietuviai sutartinai vadina Žydkiemis (ne Žydkaimis), taigi turėta čia omeny kiemą, ne kaimą. Šitai patvirtina ir vokiečių antro dėmens užrašymas –kehmen. Pagal tokį vietovardį reikia manyti, kad vietovei pradžią davęs Žydo kiemas „užeiga“. Tik ką čia reiškia kamienas žyd-? Sugretinus su pavardėmis Žideika, Žideikis, Žideliūnas, Žydeliūnas, Židonis, Žydonis, matome, kad visos jos yra vediniai iš neišlikusios pavardės Žydas ir visas galbūt galima sieti su liet. veiksmažodžiu žydėti.
Kaimas įkurtas 1554 m. naujakurių, atvykusių iš Lietuvos. Iki pat XX a. čia buvo laikomos mišios lietuvių kalba. 1731 m. kaime ir apylinkėse ėmė kurtis vokiečių protestantai iš Zalcburgo apylinkių. Kaimas turėjo teisę rengti turgus ir muges, todėl tapo prekybos ir paslaugų vietos centru. Pirmojo pasaulinio karo metu gyvenvietė nukentėjo per rusų ir vokiečių atkaklias kautynes. Prieš 1939 m. Žydkiemyje veikė hitlerinių diversantų ir agentų mokymo centras, kuriam buvo pavesta žvalgyti Balstogės ir Suvalkų kraštą. Mesta į čia agentus, ginklus, sprogmenis, radijo stotis ir propagandinę medžiagą. Mokomajam centrui vadovavo SS hauptšturmfiureris Hermanas Dylba (lietuviui dar atpažįstama pavardė, tik jau žmogus lietuviškumo buvo seniai atsikratęs).
1938 m. liepos 16 d. vadinamojo hitlerinio krikšto metu vietovė buvo pervardinta į Wehrkirchen. Rusai nuo 1946 m. šią gyvenvietę vadina Заслоново. Lenkai šiai vietovei Żytkiejmy vardą davė tiktai 1951 m. Anksčiau jo vardą rašė nusižiūrėję nuo vokiečių Sittkeimen.
Žilinai (lenk. Żyliny) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės.
Žubronaičiai (lenk. Żubronajcie) – kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valčiuje. Kaimo vardas kilęs nuo pavardės Žubronaitis „Žubrono sūnus“.
Žugėniai (lenk. Żugienie) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Pieniężno valsčiuje. Kaimo vardo kilmė nėra aiški, tačiau patroniminė priesaga –ėn– rodo jo baltišką kilmę ir kreipia į pavardę Žugėnis, kuris yra Žugo ar Žugio sūnus.
Žvikeliai (lenk. Żwikiele) – kaimas Punsko valsčiuje, šalia Vilkapėdžių. Nors čia į ausį ir akį labai krenta žodžio dalis keliai, kirčiuotoji priesaga –el– verčia ieškoti kitos vietovardžio etimologijos. Juozas Vaina Aušroje yra tuo reikalu rašęs ir kalbėjęs apie galimą žvėrelio vardą *žvikė „tokia laukinė katė“, kurią lenkai vadina żbik. Savo nuomonę grindžia tuo, kad šiuose žodžiuose lietuviškąjį v atliepia lenkiškas priebalsis b, kaip antai žodžiuose: sobą:savim… Nuo žodžio *žvikė jau tik žingsnis iki pavardės Žvikė ir patroniminio priesagos –el– vedinio Žvikelis, o tokių pavardžių nuo įvairių žvėrių ir paukščių (Karvelis, Vilkelis) mūsų kalboje apstu. Tai dėmesio verta hipotezė, juoba kad gyvojoje kalboje griebiamės šio žodžio, kai kalbame apie vikrų, žvalų vaiką. Tačiau akis galima atkreipti ir į dar vieną to žodžio reikšmę – „alaus statinės skylė; jos kamštis, volė“. Iš čia taip pat būtų visai galima pavardė, suteikta kažkokiam garsiam aludariui.
****
[Toponimy Suwalszczyzna, Lubelszczyzna, Sądecczyzna, Kielecczyzna powstawały z nazw tymczasowych typu Suwalskie, Kieleckie, Sądeckie itp. będącymi zastępczymi nazwami nowo tworzonych regionów /województw, powiatów/ w granicach odmiennych od starych tzw. historycznych ziem /chełmińska, dobrzyńska itp./ i dzielnic /Wielkopolska, Mazowsze, Małopolska itp./ a utworzonych prowizorycznie od nazwy stolicy danego nowego regionu /stąd nie ma Poznańszczyzny, Krakowszczyzny i in/. Nazwa ta składa się z rdzenia np. Wil/e/n-, przyrostka przymiotnikowego oznaczającego ogólnie cechę -sk – i przyrostka rzeczownikowego – izna. Przyrostek ten tworzy nie tylko toponimy, ale też takie słowa jak polszczyzna, kaszubszczyzna, niemczyzna, cudzoziemczyzna oznaczające nie tylko języki ale też nurty kulturowe, mody, zwyczaje, a także takie wyrazy jak ojczyzna /coś pochodzącego od ojców/, włoszczyzna /coś pochodzącego z Włoch/ itp.
Podobnie Adam -, przyrostek tworzący przymiotniki dzierżawcze – ow – i przyrostek izn -, końcówka rodzajowa -a.
Pradedame skelbti Algio Uzdilos veikalą „Žemės aidai. Kur veda lietuvių kalba“, kurį gerai įvertino buvęs jo dėstytojas akademikas Zigmas Zinkevičius (jo rekomendaciją spaudai pridedame).
Algis Uzdila gimė 1937 m. Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seimų apskrityje, Punsko valsčiaus Kreivėmų kaime. Mokytojas, poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Seinų ir Punsko licėjuose, kurį laiką buvo Punsko licėjaus direktorius. Paskelbė straipsnių Lenkijos lietuvių dvisavaitiniame žurnale „Aušra“. Sudarė penkis lietuvių kalbos vadovėlius pagrindinei mokyklai.
Slaptai.lt redakcija
XXX
Algio Uzdilos veikalo „Žemės aidai“ aptarimas ir rekomendacija spaudai
Veikale labai kruopščiai surinkti baltiškojo (ar bent tokiu įtariamo) vardyno atšvaitai šiaurės rytų Lenkijoje ir Lietuvos-Lenkijos paribiais, kartais išplitusio dideliuose plotuose. Pateikta daugybė duomenų gyvenviečių istorijai, be to, labai svarbių. Įdomūs samprotavimai apie neabejotinas ar tik galimas lietuvių kalbos liekanas. Jas stengiamasi pagrįsti, nors gal ir ne visai pakankamai. Žavi autoriaus drąsūs spėjimai, drąsios prielaidos, juo labiau drąsios etimologijos.
Veikalas yra labai vertingas, ypač Seinų ir Punsko krašto lietuviams. Jį būtinai reiktų išspausdinti.
Pagarbiai – akad. Emeritas Zigmas Zinkevičius
Vilnius. 2013 11 12.
Skaitytojų dėmesį noriu atkreipti į Autoriaus pateikiamas autentiškas vietovardžių formas, skirtingas, negu dabar Lietuvoje priimta vartoti. Apie jas dar žr. mano straipsnį: „Gimtoji kalba”, 2010, nr. 3, p. 6-10.
Zigmas Zinkevičius
XXX
Algis Uzdila
ŽEMĖS AIDAI
(Kur veda lietuvių kalba)
Punskas, 2009
AUTORIAUS ŽODIS
Gyvenantiems Lietuvoje nekyla klausimų apie kitų kraštų upių, ežerų, miestų, gyvenviečių ar geografinių objektų vardų kilmę. Tai tų valstybių nacionalinės kalbos tyrinėtojų reikalas. Išimtį sudaro Lenkijoje gyvenantys lietuviai, kuriems ilgainiui ima kristi į akis, kodėl Šiaurryčių Lenkijos žemėlapyje šviečia tokie lenkų kalbai netipiški vietų vardai. Ilgainiui su lietuvių kalbos mokslu apsiklausiusi ausis ima įžiūrėti, kad daugumos šito vardyno kilmę galima paaiškinti tik remiantis lietuvių kalbos bei kartais anksčiau čia gyvenusių jotvių ar prūsų kalbų duomenimis, kadangi ir jie, kaip ir lietuviai ar latviai, priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei.
Algis Uzdila
Kuomet lenkų kalbininkai ima labai nemoksliškai minėtą vardyną aiškinti ar bent spėlioti, kaip tai galėję tokie pavadinimai susiformuoti, kyla noras jiems padėti ir kartu patiems sau išsiaiškinti, kokio paveldo šitoje žemėje paliko lietuvių ar apskritai baltų kalbos. Norom nenorom tenka šiek tiek žvilgtelėti ir į šiame krašte anksčiau gyvenusių žmonių istoriją.
Smalsūs to krašto lenkakalbiai gyventojai, supratę, kaip susiformavo šiuolaikio Varmijos ir Mozūrų krašto geografinis vardynas, gali įsisąmoninti ne vieną lenkų su lietuviais vardyne išsaugotą kalbinį ryšį ir gali geriau suprasti savo praeitį. Lietuviams vėlgi privalu būtų žinoti, kokio intelektualinio lygio buvo jų protėviai, kurie prieš šimtus ar net ir tūkstančius metų šiame Europos kampelyje gyveno.
Etimologizuojant vietovardžius ne viską buvo galima vienprasmiškai išspręsti. Kartais keliami hipotetiniai klausimai reikalaus ateity gilesnių tyrinėjimų, ir jie gali patraukti kalbininkų, istorikų ar geografų dėmesį.
Autorius sąmoningai nevengė greta kalbinės medžiagos pateikti ir istorinės bei geografinės informacijos, kuri galėtų labai praversti ne tik istorikams leistis į platesnius tyrinėjimus, bet pasitarnautų ir visiems šiaurryčių Lenkijos lankytojams. Šitaip galėtų geriau suvokti ir nūdienės Lietuvos problematiką ir pasididžiavimą savo kraštu. Smalsesni skaitytojai ras didelį pluoštą Lenkijoje išlikusių lietuviškų pavardžių ir tuo pačiu galės plačiau tyrinėti tą lenkų kalbos išsaugotą asmenvardžių lobyną bei įsitikinti, kad daugelis pavardžių ar jų darybos faktų Lietuvoje šiandien jau nėra žinomi. Todėl mokslui tai galėtų turėti neįkainuojamos vertės.
PRATARMĖ
Savo kukliu darbu bandžiau atskleisti įdomią baltų genčių praeitį, kuri glūdi po gilios užmaršties sluoksniu. Šiandien lietuvių kalba drauge su latvių vienintelės gali paliudyti, kaip formavosi dideliame Europos Vidurio plote, ypač šiaurryčių Lenkijoje, geografinis vardynas. Jei išsiaiškinsime patys, kokia informacija slypi daugybėje upių, ežerų ir gyvenviečių vardų, gal vėliau tuo susidomės ir kaimynai. Mūsų protėviai paliko savo buvimo ženklų šioje žemėje, ir jie gebėjo atsispirti ir karams, ir audrų viesulama. Įdėjome svetimiems į lūpas daugybę gražiausių žodžių, be kurių nūdienis pasaulis savęs nepažintų ir net sunkiai egzistuotų. Atskleiskime patys savo dvasines vertybes ir padėkime kitiems jas pastebėti. Paveldėjome kalbą, kuri išsaugojo didžiausią tarp Europos tautų nepažeistą atmintį. Mūsų kalba – ne tik susikalbėjimo įrankis, kaip mokė mus filosofai ar ankstesnieji kalbininkai. Mūsų kalba yra ir atminties laikmena. Joje įamžinti tų laikų faktai, kuomet dar rašto neturėjome. Mes atėjome iš visai kitos civilizacijos – iš kultūros, kuri ne į popierių savo sampratą liejo, o viską į žodžius po širdimi krovė. Ir šiandien pažvelkime į tai, kas liko išsaugota ne raidėse, o garsuose. Įsisąmoniję šią paslaptį sau ir kitiems praturtinsime savo ir kaimynų dvasią.
Negali būti menka tauta, kuri mirdama palieka vertybes. Gali būti tik apimenkę palikuonys, kurie tų vertybių nesupranta, jų prasmės nesuvokia.
Ir dar viena: nusiklausęs vienas pilietis susidomėjo, kokios yra autoriaus intencijos – gal jis rengiasi daryti sienų reviziją, je ne, tai ko tuo siekiama? Iškart turiu perspėti: ne lenkas šito klausė. Lenkai veikiau bando įspėti jų geografiniame vardyne paliktas mįsles, kurių patys nepajėgūs įminti. Šito visai ne piktai klausė Lenkijoje gyvenantis lietuvis. Jam lygiai taip atsakiau: naivu būtų siekti prikelti prieš šimtus metų išmirusius žmones. Jų seniai nėra. Bet pažinti jų mąstyseną ir pagerbti juos už atliktą milžinišką darbą yra gyvųjų pareiga. Norėtųsi pasielgti kitaip, negu pasielgta baltiškame Karaliaučiaus krašte. Tikiu, kad lenkai ir toliau rodys civilizuotą požiūrį į baltišką vardyną ir jį stengsis išsaugoti. Tik šitaip galime pagerbti tuos, kurie šioje žemėje gyveno ir garbingai iš jos išėjo, palikdami ne dykrą, o prasmingais žodžiais paliudintą faktą, kad, kai čia kitados triūsė ir šį Europos kampą gerai pažinojo. Juk tiek daug lietuviškų žodžių ir šiandien šalies gyventojai kasdienėje savo kalboje vartoja, ypač geografijoje ir pavardėse, deja, jau jų prasmės nebesuprasdami. Todėl geranoriškai privalėtų žiūrėti ir į čia svarstomas problemas.
Autorius
KALBOS ATMINTIS
IŠ TO PATIES KAMIENO ESAME
Kad lietuvis su lenku ar rusu nesusikalba, visi žinome. Dar lenkas ar rusas pridurs: “Kokia sunki, laužyta jūsų kalba”. O kad mūsų kalbos labai panašios, net nesusimąsto. Panašios, nes turime tas pačias kalbos dalis, vienos jų linksniuojamos, kitos asmenuojamos, turime linksnių vienaskaitą ir daugiskaitą, turime daiktavardžių ir būdvardžių gimines, būdvardžiai derinami prie daiktavardžių, laipsniuojami. Kartais turime net tas pačias galūnes, kaip anrtai vns. kas? žmona – žona – žena, dgsk. kam? medžiam – drzewom – dierevjam… Turime gan daug tų pačių žodžių, tik nežymiai prie savo konkrečios kalbos priderintų: akis – lk. oko; árti (orė) – lk. orać; ausis – lk. rus. ucho; avis – lk. rus. ovca; aviža – lk. ovies, rus. ovios; baltas – lk. biały, rus. bielyj; dūmai – lk. rus. dym, dusti – lk. dusić się; ežeras – lk. jezioro, rus. oziero; galva – lk. głowa, rus. golova; grėbti – lk. grabić, rus. gresti; karvė – lk. krowa, rus. korova; mama – lk. rus. mama; motė – lk matka, rus. matj; medus – lk. miód, rus. miod; mėnuo (mėnesio) – lk. miesiąc, rus. miesiac; naktis – lk. noc, rus. nočj; nosis – lk. rus. nos; ragas – lk. róg, rus. rog; pirmas – lk. pierwszy, rus. piervyj; sniegas – lk. śnieg, rus. snieg; šeima – rus. siemja; širdis – lk. serce, rus. sierdce; teka – lk. ciecze, rus. tiečiot; tetà – lk. ciocia, rus. tiotia; tėtė – lk. tata; ugnis – lk. ogień, rus. ogonj; ūsai – lk. wąsy, rus. usy; vanduo – lk. woda, rus. voda; žalias – lk. zielony, rus. zielionyj; žemė – lk. ziemia, rus. ziemlia; žolė – lk. zielę; žvaigždė – lk. gwiazda, rus. zviezda; žvėris – lk. zwierzę, rus. zvierj. O su baltarusiais dar daugiau turime panašumų.
SKIRTINGOS TAPATYBĖS
Artimose kalbose yra nemažai tokių pačių arba mažai iškreiptų žodžių, kurie ne visiems tą patį reiškia. Kad tokių žodžių iš viso yra, rodo mūsų giminingumą. O kad jie neretai kiekvienoje kalboje ką kita reiškia, matyt labai iš seno buvę tarp mūsų ir skirtumų. Gal nuo šito ir prasidėjo kalbų eižėjimo reiškinys.
Kad lengviau suprastume, imkime pačios lietuvių kalbos atskiras tarmes. Antai dzūkams drūtas reiškia “stiprų”, kitoms tarmėms “storą” (pvz. medį), dar kitoms “kietą” (tarkime, žemę), o dar kitur “žemą” (pvz. balsą). Aukštaičiams grobas reiškia “šonkaulį”, žemaičiams “žarną”. Dzūkams kulnas tai “kelis”, kitoms tarmėms tai “užpakalinė kojos pėdos dalis”. Dzūkams veidas tai skruostas, kitiems veidas tai “priešakinė žmogaus galvos dalis”, tuo tarpu dzūkams skruostai reiškia “antakius”. Dzūkams blakstienos reiškia “antakius”, kitiems tai “voko plaukai”. Seinų ir Punsko krašte pirtelė reiškia prausimosi kambarį, Lietuvoje supranta ją kaip “atskirą maudymosi namelį (pirtį)”. Dzūkams pirtis reiškia “jaują”, kitoms tarmėms “maudymosi namelį”… Tačiau nieks neabejojame, kad esame tos pačios kalbos ir tos pačios tautos žmonės. Bet šie pavyzdžiai rodo, kaip grupės žmonių viena nuo kitos ėmė tolti, kol ilgainiui tapo vieni kitiems nesuprantami.
Tokių pavyzdžių esama ir tarp atskirų kalbų. Paimkime liet. žodį naga ir lenk. ar rus. noga. Kad tai tas pats žodis, neabejojame. Bet atkreipkime dėmesį, kad tas žodis atskirose kalbose jau ką kitą reiškia. Lenkams ir rusams jis reiškia “koją”, o mums kojos dalį – “raginį porinį porakanopių kojos galo apvalkalą”. Mums gardas reiškia “užtvarą”, lenkams gród rodo “pilį”, rusams gorod tai “miestas”. Mūsų pienas ir lenkų piana ar rusų piena vėlgi tie patys žodžiai, tik mums tai “karvės duodamas baltas gėrimas”, o lenkams bei rusams reškia jie “putą”. Tie patys žodžiai yra ir mūsų žirnis, bei lenkų ziarno ar rusų zierno. Tik slavams tie žodžiai reiškia “grūdus”. Mums žūlyti reiškia “įgristi, įkyrėti” (plg. įžūlus “akiplėšiškas, šiurkštus), lenkams żuł tai dumblas, klampynė (gruntas, kuris įkyri, kai reikia jį klampoti), iš čia ir jų žodis żuławy “upių deltose derlingu dumblu padengta klampi teritorija”.
Pavyzdžių būtų galima dar dauginti. Bet ir šie rodo, kokio reiškinio būta tarp kalbų, ir kokiu pagrindu kalbos ėmė ta nuo tos tolti. Atkreipkime dėmesį į bent vieną kitą tarp lenkų ir rusų kalbų esantį panašų pavyzdį: lenkams stół (taria stul) reiškia “stalas, skobnios”, rusams taip ištartas žodis reiškia “taburetę”. Lenkams familia tai “giminė”, rusams – “pavardė” (atseit tuo pačiu vardu vadinami giminaičiai). Lenkų ochota tai “noras” arba “linksmumas, džiaugsmas”, rusams ochota reiškia “medžioklę”. Lenkų puszka yra “dėžutė” (pvz. konservų), rusų puška tai “patranka” (dėžė, iš kurios šaudo). Lenkams rugys tai “żyto”, rusams tai “rožj” – lyg ir nieko bendro su lenkų rugiu. Tačiau rugiena ir lenkams yra “rżysko”, kur sugrįžta iš užmaršties senas slavų rugio vardas. Tiek senas, kad dar neišdilęs panašumas su liet. “rugiu”. Lenk. żyto yra jau naujadaras, nusakantis kaip gyvybę teikiantis grūdas. Dėl to būtent, nors lenkų ir rusų kalbos esti labai panašios, ne visuomet tų tautybių žmonės tas tą tinkamai supranta.
Iš slavų kalbų bene seniausia yra slovėnų kalba. Įdomu vieną kitą žodį paimti iš jos ir palyginti su mums labiau apsiklausytomis lenkų ir rusų kalbomis. Paimkime slovėnų žodį rok. Lenkams tai “metai”. Rusams – “lemtis, likimas” (nieko bendro su laiku neturintis žodis, gal tai atsitiktinis panašumas). Slovėnams jis reiškia “tarpsnį” (tam tikrą sunkiai apibrėžtą laiko tarpą). Lenkų doba tai “para”. Rusai tokio žodžio iš viso nevartoja. Slovėnams tai “amžius”. Akyliau pasižiūrėjus į lenkišką žodžio vertę galima pastebėti, kad šiuo žodžiu dar nusakoma “epoka, metija”. Tai ir būtų kiek artimesnė prasmė, lyginant su slovėniškuoju doba. Slovėnų chiter suprasime kaip lenk. “chitry” ar rus. “chitryj”, liet. “gudrus”, tuo tarpu slovėnams tai reiškia “greitas” (gudrus kiškis, kuris moka greitai sprukti). Lenkų narta reiškia “slidė”, rusų narta tai “poliarinės rogės”, slovėnams narta tai “pėda”. Kažkiek panašumo yra tarp visų šių sąvokų, bet tik panašumo. Mūsų pirštas lenkų nei rusų kalbose neišsilaikė, čia vartojamas žodis palec, tuo tarpu šį žodį išlaikę slovėnai, jie taria prst. Tiesa, lenkų žodyje pierścionek “žiedas” yra vedinys iš seno mūsų piršto. Slovėnai taip pat vartoja žodį palec, bet jis reiškia jiems tik vieną pirštą – “nykštį”. Tokie pavyzdžiai dar ryškiau parodo, kaip iš tų pačių žodžių įvairiose etninėse teritorijose ėmė formuotis skirtingos sąvokos. Išgirdus vienoje kalboje lyg ir pažįstamą žodį nėra jokio tikrumo, kad jį tinkamai suprantame.
Užmeskime bent trumpam dar žvilgsnį ir į mūsų artimuosius giminaičius – latvius ar prūsus bei jotvius. Latvijoje įlipę į autobusą ar troleibusą skaitome: Izvietojums matem un berniem, ką norėtume suprasti kaip “vieta motinoms su bernais”, tuo tarpu ten yra vieta, skirta “motinoms su vaikais”. Latvių mazulis tai ne visai mūsų “mažiulis”, tai paprasčiausiai “kūdikis”. Jei pavėlavome ką Latvijoje nusipirkti, atėję prie krautuvės durų rasime užrašą “Magazins uzslegts”. Mums užslėgti reiškia “užgulti, užremti, užspausti”, latviams “uždaryti”. Matyt ten būdavo sunkios durys, kad jas uždarant ir reikėdavę pečiu užremti. Mums braukti – “lengvai spaudžiant traukti”, latviams brāukt reiškia “važiuoti”. Mums elnias – “atrajotojas šakotais ragais”, prūsai ir jotviai tuo žodžiu vadindavo kiekvieną žvėrį. Mums prūsų ar jotvių sasins primena veikiau “žąsiną”, tuo tarpu jiems reiškė “kiškį”.
Lietuviai ir bene visi slavai turi išsaugoję bendrą tą patį reiškiantį žodį ranka. Tik slavai neišsaugojo šito žodžio kalbinės aplinkos, todėl jų kalbose šio žodžio (lk. ręka, rus. ruka) negalima etimologizuoti. Jei paklausime, ką jiems tas žodis reiškia, atsakys, parodydamį savo viršutinę galūnę, ir tiek. Tai gal tie žodžiai yra slavų skoliniai iš lietuvių kalbos? Kultūros istorija rodo, kad taip nėra. Tai tiesiog visoms šioms kalboms yra bendras žodis, kaip ir nosis ar avis, kurie rodo mūsų giminystę. Tačiau lietuvių kalba dėlei savo archaiškumo išsaugojo ne tiktai tą atskirą žodį, bet išlaikė ir visą kalbinę terpę. Turime giminingų žodžių: ranka – rinkti, renka, rinko. Todėl mes ir suprantame, kad ranka yra organas, kuris gali atlikti darbą – kokį? Gali rinkti, ji renka, rankioja, todėl ir yra ranka.
Toks mažas pavyzdys rodo, kad mūsų kalba savo laikmenose yra išsaugojusi atmintį dar iš tų laikų, kuomet žmogaus ūkyje nebuvo nei pramonės, nei žemdirbystės, nei gyvulininkystės, nei ganymo, o žmonės vertėsi rinkdami gamtos teikiamas gėrybes. Patys jų pasigaminti negebėjo. Kad mūsų medus ir lenkų miód ar rusų miod yra bendri žodžiai, vėl nieks neabejojame. Net visiems tą patį jis reiškia – “bičių perdirbamą iš nektaro arba lipčiaus maistingą saldų produktą”. O ką reiškia tas žodis slavams? Tą patį, ką ir mums. Tik jie šio žodžio nepajėgia etimologizuoti, nes neišsaugojo kalbinės terpės. Mums medus ir išsaugotas žodis medis rodo, kad tasai produktas yra su medžiu susijęs. Bitės senovėje nebuvo žmonių laikomos aviliuose, jos gyveno medžių drevėse ir ten lipdydavo savo korius, juos pripildydavo saldaus medaus. Tai ir vėl mūsų kalbos atmintis siekia kur kas senesnius laikus, negu slavų kalbos, nekalbant apie germanų ar romanų kalbas.Beje, rusai yra įdomiai pavadinę mešką – medviedj – tai gyvūnas, kuris žino, kur yra medus, nes rus. viedatj – „žinoti“.
Ir dar vienas pavyzdys: mūsų žodį šventė lenkai vadina tuo pačiu žodžiu święto. Tai išlaikytas bendras su baltais žodis. Tačiau jo prasmės jie jau nemoka paaiškinti, nes kalba neišsaugojo žodį supančios terpės. Tuo tarpu rusai tos dienos pavadinimui suformavo naują žodį, atspindintį jų sampratą. Rusams šventė tai prazdnik “tuščiadienis”, suprask – diena, kurią nieko nereikia daryti, galima ją tuščiomis leisti. Tai tiesa, bet taip suprasta diena žmogaus niekuo neįpareigoja ir niekam jo neįkvepia. O ką lietuviams (kartu ir lenkams) reiškia šventė? Apžvelkime mūsų žodžio kalbinę terpę: švenčia : švinta : šviečia santykiauja taip, kaip spengia : spinga : spiegia, lenkia : linksta : lieknas ar žvengia : žvinga : žviegia… Tokie faktai rodo, kad seniesiems indoeuropiečiams, taigi ir baltams, šventė buvo siejama su šviesa, kuri yra gėrio ir taurumo simbolis. Švęsti reiškia “išgyventi šviesą dvasioje”. Lenkų kalba tą vertybę išsaugojo, tačiau ją tik intuityviai gali suvokti. Tą pačią moralinės vertybės sąsają su šviesa patvirtina ir dievo žodis: dievą ir dieną įvardijame ta pačia šaknimi die-, kuri reiškia šviesų paros metą, susijusį su saulės buvimu. Graikų die “skaidrus, perdėm matomas”. Slavai šito žodžio jau neišsaugojo. Slavų bog santykiauja su bogatyj ir yra naujas kalbos faktas.
Rusų didysis kalbininkas Vladimiras Toporovas, kuris monografijoje “Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė” su Olegu Trubačiovu patikslino senąsias baltų teritorijos ribas, parašė Prūsų etimologinį žodyną, remdamasis Ipatijaus metraščiu (XIII a.) rekonstravo lietuvių dievų panteoną, teigia, kad slavų kalboms yra 1.500, geriausiu atveju 2.000 metų, tuo tarpu baltų kalbos siekia 15.000 ar net 20.000 metų.
* * *
Šio darbo tikslas yra kalbėti apie senojoje baltų vakaruose gyventoje teritorijoje paliktus vietovardžius – upių, ežerų, kaimų ir miestų bei geografinių objektų vardus, galiausiai rūpėjo apžvelgti mūsų išsilaikiusiamae lietuviškame išlikusias lietuviškas pavardes arba bent lietuviškumo pėdsakus jose, o vėliau dar pasižvalgyti po prieinamas lenkų pavardes, kuriose taip lengvai įžiūrimas baltiškasis reliktas. Apie kalbų bendrumą ir jų krikimą čia tik užsiminta, kad lengviau būtų suprasti patį sudėtingą reiškinį – Šiaurryčių Lenkijoje išlikusį baltišką vardyną. Jis neretai padės mums atskleisti šiandienėje kalboje neišlikusius, bet mūsų turėtus žodžius.
ŠIAURĖS ATLANTIDA
PAKOJŲ LOBIAI
Didysis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924) dar 1922 metais rašė: “Rinkime vietų vardus! Jie mums žinovų rankose galės papasakoti daug įdomių dalykų iš žilosios mūsų senovės. Mat, vietų vardai kalbininkui istorikui yra tikri istorijos dokumentai, iš kurių jis išskaito, tarsi iš hieroglifų, mūsosios tautos gyvenimo nuotykius”. Taigi pasižvalgykime po tą išmintį, išsaugotą patvariausioje medžiagoje – kalbos atminty. Įsiklausykime, kaip kurį žemės lopinėlį ar geografinį objektą pavadino žmonės, kurie su savo kraštu buvo artimai sutapę, gerai jį pažinojo ir labai mylėjo. Išgirdę per laiko ūkus prasiskverbusį žodį imsime suprasti, kaip šį pasaulį matė žmonės, kurie čia gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. Išgirdę savo senolių kalbą, geriau pažinsime ir šio krašto pirmuosius gyventojus.
Pradėdami klausytis senųjų pasakojimų, bandykime patys suteikti kuriam nors kraštui ar gamtos objektui jo esmę nusakantį vardą ir pamatysime, kad anaiptol nėra lengva tai padaryti. Suraskime kitą vardą Nemunui, Šešupei, Galadusiui, Seinams ar Apšakalniui, suraskime tokius vardus, kad jie galėtų žmonių lūpose prigyti, ir pamatysime, kiek reikia tuos objektus pažinti, pastebėti, kuo jie išsiskiria iš kitų upių, ežerų, miestų ar kalnų, kad tie vardai atitiktų jų esmę. Jeigu šito reikalavimo nepatenkinsime, žmonės tų pačių siūlomų vardų nepriims. Suvoksime, kiek varde yra užkoduota pažinimo ir patirties, jeigu jie žmonėse prigijo ir išsilaikė besikeičiančių kartų atmintyje.
O jeigu vardas prigijo, vadinasi, tą savybę turėjo suvokti visa ta kalba kalbanti bendruomenė. Turime kaimyninėje Karaliaučiaus srity pavyzdį, ką reiškia naujo vardyno įvedimas, kuomet visa šita patirtis buvo išstumta politinių ambicijų. Visi tie nauji vardai yra dirbtiniai, primesti iš viršaus, ir jeigu juos sukeistume vietomis, nieks nuo to nenukentėtų – kaip buvo nieko nesakantys ir pažintinės reikšmės neturintys, taip ir liks tokie. Juk Sovietską galima buvo pavadinti ir Bagrionovsku, o Kaliningradą Sovietsku, ir lapė būtų nesulojusi.
Gali kilti klausimas, kodėl rusai nesujaukė aukštyn kojom savo geografinio vardyno ir išlaikė miestų Maskvos, Smolensko, upių Volgos, Nevos, ežerų Ladogos ar Baikalo, pavardžių Puškino ar Tolstojaus vardus. Bet šitai padarė Mažosios Lietuvos teritorijoje, kuri niekuomet Rusijai nepriklausė. Matyt miela yra savo žemėje gyventi su savomis vėlėmis ir labai nejauku į svetimus namus įsibrovus žiūrėti į buvusių šeimininkų portretus. Pirmiausia, ką padarysime, jeigu čia atvykome niekieno nekviesti, tai tuos portretus nuo sienų nukabinėsime. O juk sąžinė kalbėtų, kad namus reikia grąžinti tikriesiems jų šeimininkams.
Tai pasvarstę gal suprasime, kokį dvasinį lobį turime paveldėję iš praeities. Tai duoklė istorijai. O jeigu išsiaiškinsime vardyno reikšmę, pateiksime peno ne tik protui, bet ir sielai bei joje gyvenantiems jausmams.
Tai imkime ir įsiklausykime, ką kalba amžiai, o tuomet ir save geriau suprasime, ir kaimynus imsime gerbti, pamatę, kad ir jų tūkstantmečiais kurta istorija turi ne menkesnės vertės, kaip ir mūsiškė.
LOPŠY GIRDĖTI ŽODŽIAI
Įdomūs yra Prūsijos ir Jotvos kraštų pavadinimai.
Prūsija Vytauto Mažiulio nuomone, kaip ir kitos baltiškos sritys, vardą gavusi iš hidronimo, giminingo su veiksmažodžiu prausti, nors būta ir kitokių išvedžiojimų. V. Mažiulio nuomonė būtų patikima, tiktai nesurasta atitinkamų hidronimų (Z.Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I t. 279 p.). Toks šalies pavadinimas rodytų jos geografinę padėtį. Tai žemumų kraštas, turintis daug upių, ežerų, ir galbūt dėl to, kad jos upės neretai išsilieja iš vagos, sukeldamos potvynius ir vis prausdavusios Prūsijos žemę, ir turime tokį vardą.
Prūsiją sudarė dvylika savitų regionų:
Skalva (lenk. Skałowia) veikiausiai hidroniminės kilmės, palygink Skalvys, Skalvė – upė prie Šiaulių (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija I d. 281 p.), gimininga su žodžiu skalauti – „užpilti vandenimis, nuplauti”. Veiksmažodžiai prausti ir skalauti yra sinonimai, taigi, žvelgiant į kalbos gelmes, Prūsijos vardas reikštų tą patį, ką ir Skalvos. Tik Skalva yra viena iš Prūsijos dvylikos žemių.
Nadruva (lenk. Nadrowia) – į rytus nuo Kuršių marių priegliaus aukštupyje. Z.Zinkevičius mano, kad prūsai greičiausiai vartojo formą Nadrava (Lietuvių kalbos istorija – I Lietuvių kalbos kilmė 281 p.) Vardo kilmė nėra išaiškinta, spėjama, kad hidroniminė ir galėtų reikšti kraštą, esantį ant *Dravos (vėlesnės Druojos, tikriausiai Priegliaus intako) krantų. Galbūt šis vardas yra giminingas su prūišku daiktavardžiu drawine „kubilas“, tuomet reikštų, kad čia gyvenę žmones, kurie iš medžių kamienų skobę kubilus. Ir lietuvių kalba išlaikė žodį drevė – „medyje išpuvusi skylė, uoksas, išduba”. Su šiais daiktavardžiais giminingi yra ir lenkų drzewo bei rusų dierevo.
Semba (lenk. Sambia) turi neaiškios kilmės vardą. K. Būga jį kildina iš mūsų laikų nepasiekusio žodžio *sembas „saviškis” (K.Būga RR I t. 306 p.). Tačiau lenkų kalbininkai šį vardą laiko giminingu su baltišku būdvardžiu sambas – mūsiškai „žambas”. Jeigu tai būtų tiesa, matyt tokį vardą lėmusi būtų Sembos pusiasalio žamba forma.
Notangą (lenk. Natangia) bene artimiausiai galima nusakyti kaip patvinusį kraštą. „Notangų genties vardas gali būti hidroniminės kilmės, plg. ežero vardą Notist (Notangoje!), lietuvių uopėvardį Notà; dėl priesagos -ang- plg. lie. Alangà (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I d. 280 p.).
Barta (lenk. Barcja) tai barčių – lenkų kalbininkų nuomone tai bitininkų kraštas. Tačiau Bartos vardas, V. Mažiulio nuomone, yra kilęs iš Bartos vardo ir yra giminingas su lietuvių upės Bartuvos vardu. Kad bartų genties vardas greičiausiai hidroniminės kilmės, tos pačios Bártuvos pagrindu teigia ir Z. Zinkevičius.
Varmė (lenk. Warmia) vardą gavusi nuo būdvardžio wormyan – „raudonas”. Matyt, šioje žemėje būta geležies rūdos ir ji buvusi rausva. Lietuvių kalba iki šiandien išlaikė giminingą žodį varmas – „vabzdys, kuris kerta karves ir siurbia jų kraują, taigi ir varmas būna raudonas. Tačiau Z. Zinkevičius priduria, kad šis vardas gali būti dar ir hidroniminės kilmės, plg.lietuvių upėvardžius Varmė (dešinysis Ventos intakas) ir Raudonė (kelios tokios upelės).
Sasna gimininga su sasins – „zuikis”. Liubavo srities vardą ir K. Būga laiko lenkų kilmės. Tačiau sako, kad Liubavo srities žiemiuose 1303 m. (Osterodės aps.) gyvenus prūsų, ką rodo vietos vardas Sassen-pile, („zuikių pilis”), kurį jau 1338 m. vokiečiai yra išsivertę vardu Hasenberg „Zuikių Kalnas”, o lenkai pervadino jį Zajączkowo („Zuikiava”)]. (K.Būga RR III t. 112 p.)
Pagudė (lenk. Pogezania) pavadinta nuo žodžio pagudian (K. Būga – pa ir gudde – „krūmas”) – „krūmynų kraštas” (K.Būga RR III t. 113-4 p).
Pamedė (lk. Pomezania) kilusi nuo prūsų žodžio pamedian, (K. Būga – pa ir median – „giria”) nusakančio pamiškę.) Turime ir mes išlaikę giminingą žodį medis ir dzūkų vartotą medžias – „miškas” (K.Būga RR III t. 113 p.).
Galinda (lk. Galindia) rodo į baltų kraštą, esantį žemių gale. Tas vardas yra atkartotas slaviškame Ukrainos varde (u kraja – „pakrašty”).
Yra dar du kraštai, vadinami žemėmis: Liubavo žemė ir Kulmo Žemė.
Liubavo Žemė (lenk. Ziemia Lubuska), plg. Lubava ar lenk. Lubów, Lubowo. Nors manoma, kad čia iš seno gyvenę lenkai, tai vis tik minėtoji Sasen-pils rodo, kad ir čia, Liubavo srities prūsų turėta žodžiai sasnis „zuikis“ ar „kiškis“ ir pils „pilis“ (Z. Zinkevičius).
Kulmo žemė(lenk. Ziemia Chełmska) – antroji sritis, neturinti savarankiško pavadinimo. K. Būga rašo: „Pats Kulmo (lot. Culmen, Colmen) vardas kilimo yra lenkiškas, nes lenkai šį miestą (vok. die Stadt Kulm) ir sritį (civitas Colmensis > terra Colmensis) vadina Chełmno, kas yra vienos kilmės su miesto vardu Chełm || rus. Холм = sl. хъlmъ < germ. *хulmaz “kalva, Holm” (K. Būga Riktiniai raštai, III t. 112 p.). Ir prof. Z. Zinkevičius spėja, kad aplenkėjusių sričių Liubavo ir Kulmo žemių vardai gali būti slaviški, nors tai daro daug atsargiau (Lietuvių kalbos istorija, d. 1, Lietuvių kalbos kilmė, 282 p.).
Tačiau šio vardo slaviškumu, ypač, kad jame atsispindi slaviškas žodis Холм, sunku patikėti. Kuo toji kalva turėjusi būti įpatinga, kad jos vardu būtų galima pavadinti visą sritį? Juk tokių kalvų pilna visur. Man regis, kad Kulmo Žemė – ypač, kad ji nėra vadinama Kulmu, o Kulmo Žeme, šį vardą galėjusi gauti iš galimo daiktavardžio *kulmas “mūšis”, palygink liet. kulti – „mušti”. Turime ir Lietuvoje panašios logikos vietovardį – Punia, miestelį ant Nemuno kranto. O punyti reiškia “mušti, pešti”. Lietuvių kalbos didysis žodynas ties veiksmažodžiu punyti pateikia dainą: Oi vanage, vanagėli, kam tu peši slanką? – Kaip nepešiu, nepunysiu, kad manęs neklauso. Taigi Kulmo Žemė galėtų būti „Mūšio Žemė” – mūšio laukas. O kadangi mūšiams rinktasi iškilesnes vietas, ar ne nuo kulmo slavai bus perėmę savo холм “kalvą”, jei tai nėra tik atsitiktinumas? Juk nuo Kulmo Žemės kryžiuočiai ir pradėjo prūsus ir visus baltus užkariauti, beje, talkinant ir slavams. Siūlydamas tokią išvadą, nepretenduoju į mokslinį atradimą, tačiau leidžiu sau laisviau pasamprotauti.
Kaimyninė Jotva [plačiąja prasme] turėjo keturis kraštus:
Jotva (siauarąja prasme) vardą gavusi nuo Jotvos upės, šaltiniuose minima buvo kažkur apie Lydą. Yra ir kita panašaus vardo upė Šakių apylinkėse – Jotija. Jų vardai sietini su veiksmažodžiu joti. Matyt narsūs kariai – vyčiai savo žirgus upėse girdę.
Dainava [vardas Z. Zinkevičiaus teigimu greičiausiai hidroniminės kilmės – palygink upę Dainava Varėnos apylinkėse].
Palekė Z. Zinkevičiaus teigimu kildinama nuo upės Leko (Elko) pavadinimo (dabar Podlasie – Palenkės vaivadija).
Sūduva (drėgnų vietų kraštas, panašiai kaip Mazowsze – palygink maz’). Yra lenkuose teorijų, kurios teigia, kad Sūduva vardą gavusi nuo upės Sūduonės ar Sūdonės (šiandienės Šešupės). Šitaip mano ir K. Būga, teikdamas, kad jeigu Jotva ir Dainava vardus gavusios nuo upių, tai kodėl ir Sūduva negalėtų būti praminta nuo upės vardo? Sūduonia teka per Sūduvos žemę. Ji yra Šešupės kairysis intakas ir įteka į ją ties Liudvinavu.
PRŪSŲ IR JOTVIŲ KOVOS SU KRYŽIUOČIAIS
1283 metais kryžiuočiai iš esmės baigė nukariauti jotvių žemes. Dar kartais pasitaikantys vietinių vadų organizuoti maištai padėties nepakeitė. Maksas Tepenas (Max Toeppen) taip komentuoja kryžiuočių nugalėjimą visame ežeryne: Dauguma jo gyventojų žuvo kovose, kiti pasidavė Ordinui ir jo žemėse surado naujas būstines, o likusieji pasitraukė į Lietuvą arba į dykras. Riteriams iškilo nauja užduotis įtvirtinti savo valdas abejuose kraštuose – Galindoje ir Jotvoje ir sukurti naują gyvenimą ir civilizaciją.
Nuo Vislos (Vyslos) žiočių net iki Elko upės rytuose prūsų gentys buvo parklupdytos ir pavergtos, o jų teritorijose susikūrė galingiausia Europoje ordino valstybė, kuri ilgainiui perėmė ir to krašto vardą. Prievartinė krikščionybė išnaikino tradicinius prūsų tikėjimus, nors anaiptol neįvyko tai vienu metu. Dar XV amžiaus viduryje Sembos vyskupas Mykolas griežtomis bausmėmis drausdavo laidoti pagal pagoniškus papročius, rinktis miškuose ir giriose prie kapų, rengti ten puotas, nešti aukas ir šaukti demonus. Matyt turėjo pagrindo tai daryti. Tačiau kurioziška ištiktis įvyko 1520 metais, kuomet Didysis Magistras asmeniškai leido pagoniškai aukoti juodą jautį, kad „atbaidytų” prie Sembos krantų artėjantį Gdansko laivyną. Kaip nudžiugo Sembos kapitula, kada lenkų laivai dėl nežinomų priežasčių iš tikrųjų pasitraukė. Laiko gelmėse išnyko ir prūsų kalba, nors XVI amžiaus viduryje išversta į ją maldaknygę ir Liuterio katekizmą. Kalbos fragmentų išliko taip pat Simono Grunau sudarytame Elbingo žodynėlyje (apie 1400 metus) bei geografiniuose varduose. Atrodo, kad Semboje prūsiškai kalbėta dar XVII amžiuje. Tačiau mitas yra požiūris, kurio visuotinai laikomasi Lenkijoje, kad kryžiuočiai galutinai išnaikino Prūsijos gyventojus. Apkrikštyti prūsai išliko gyvi ir tapo Ordino pavaldiniais, kurie pamaži asimiliavosi su plaukiančiais iš Vokietijos ir Mazovijos naujakuriais. Ilgainiui prūsų gaivalas ištirpo vokiškųjų kurėnų masėje. Profesorė Lucija Okulič-Kozarin (Łucja Okulicz-Kozaryn) savo knygoje Dzieje Prusów (Prūsijos istorija) parašo seniems „Šiaurės Atlantidos” gyventojams tokią epitafiją:
„Šitaip išnyko prūsai iš istorijos lapų. Ne iš karto ir ne tiktai todėl, kad sunaikino juos karai ir tremtys. Jų nykimo vyksmas smilko kartų kartas, kurios, nors dar besigindamos nuo svetimos kultūros ir civilizacijos, pamažu priimdavo užpuolikų kalbą ir papročius. XVII amžiuje buvo dar išlikęs atminimas apie senus papročius ir apeigas, bet jau protėvių kalba buvo pamiršta. Prūsų žemės darėsi tėvyne germanizuotų, polonizuotų ar sulietuvintų žmonių. Komplikuoti pokyčiai suteikė jiems naują tautinės priklausomybės jausmą” (lenkų Vikipedija).
Daug čia pateikta įdomios istorinės medžiagos, tačiau keistai Vikipedijos autorius sulygina baltų germanizavimą ir polonizavimą su jų lietuvėjimu. Lietuvėjimas vyko to paties etninio kamieno telkimo į vieną valstybę ribose. Baltų ainiams ne tiek svarbu, kaip turėjo ar galėjo vadintis visų jų bendras kraštas, kur kas svarbiau, kad jie būtų išlikę tarp savų. Prūsui išlikti lietuviu, ar lietuviui prūsu, o gal jotviu, nebuvo tragedija, nes būrėsi vienų su kitais artėjimo energijos veikiami. Jautėmės vieni kitiems ir kalba, ir papročiais artimi, ir tuo panašumu negalėjome lygintis nė su vienu kitu kaimynu. O tarpusavio skirtumų Vokietijoje būta ne mažaesnių, neg baltų kraštuose. Artėjimo procesai vyko visose tautose, tik kiek anksčiau. Tačiau mums tą natūralios raidos artėjimo vyksmą nutraukė išorinės jėgos, dėl ko ir po tiek šimtmečių jų ainius, matyt, sąžinė persekioja. Beje, pridursiu, sąžinė atsiliepia tik labai doriems žmonėms, nes ji tik Dievo vardu prabyla. Kur Jo nėra, sąžinė tyli.
2016 m. gruodžio 10 d. Punske vyks Istorijos paveldo konferencija ir „Jotvingių krašto“ metraščio 8 tomo sutiktuvės.
„Terra Jatwezenorum“ („Jotvingių kraštas“) – tai tęstinis tarpregioninis, tarpvalstybinis jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis, kurio leidybą remia Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Visam laikui nutilo jotvingių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, pasakojantys apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį. Lenkijos lietuvių „Aušros“ leidyklos Punske rūpesčiu jotvingiai žiemos pradžioj išnyra iš istorijos ūkų – jau aštuntus metus iš eilės.
„Jotvingių krašto“ rengėjams pavyko sutelkti gražų autorių kolektyvą – kalbininkų, istorikų, kraštotyrininkų, kultūrologų, publicistų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Jie leidinio puslapiuose gilinasi į žuvusios tautos paslaptis arba kalba apie vėlesnius jotvingių krašto istorijos vingius. Kiekviename metraščio tome dešimtys straipsnių, atsiminimų, apybraižų, kurios gali būti įdomios visiems, besidomintiems savo šaknimis.
„Jotvingių krašto“ metraščio 8 tomo sutiktuvių programa (Lenkijos laiku):
8.40 val. – Lietuvos partizanų Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas jų žuvimo vietoje. Autobusas, pastatytas prie Punsko valsčiaus pastato, išvyks į Šlynakiemį 8.20 val. Dalyvaus Punsko vokalinis ansamblis „Tėviškės aidai“ (vadovas Gediminas Kraužlys).
9.30 val. – Istorijos paveldo konferencija Punsko savivaldybės salėje:
Teklės Pauliukonytės-Kalvinskienės knygos „Buvau partizanų ryšininkė“ pristatymas;
Kęstučio Žemaičio pranešimas „Petras Dvaranauskas – kunigas ir visuomenės veikėjas“;
