Ramzanas Kadyrovas
Kyjivas, rugsėjo 18 d. (ELTA). Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos atstovas Andrijus Jusovas pirmadienį pakomentavo naujausius gandus apie Čečėnijos vadeivos Ramzano Kadyrovo sveikatos būklę, praneša UNIAN.
Kaip pažymėjo pareigūnas, R. Kadyrovas yra sunkios būklės.
„Deja, kol kas negalime patvirtinti geriausių naujienų, kurių tikisi visi geri pasaulio žmonės. Tačiau konstatuojame ir patvirtiname, kad jo būklė sunki”, – pabrėžė žvalgybos atstovas.
Šiomis dienomis A. Jusovas pareiškė, jog R. Kadyrovas yra sunkios būklės, kadangi paūmėjo jo ligos.
Pastaruoju metu internete plinta informacija, kad Čečėnijos vadeiva R. Kadyrovas merdi. Kai kurie čečėnų žmogaus teisių gynėjai jau pranešė apie jo mirtį. Trys banditai. Kadyrovas, Prigožinas, Putinas. EPA – ELTA foto
Žiniasklaida teigia, kad R. Kadyrovas tikrai guli ligoninėje ir kartais atgauna sąmonę. Pažymima, kad jam neva buvo bandoma persodinti inkstą, tačiau organas neprigijo.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad „Kremlius neteikia informacijos apie R. Kadyrovo sveikatos būklę“.
Oficialiai R. Kadyrovas jau keletą mėnesių atostogauja.
Trys banditai. Kadyrovas, Prigožinas, Putinas. EPA – ELTA foto
Maskva, rugsėjo 15 d. (ELTA). Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo sveikatos būklė, pasak kanalo „Nexta“, yra kritinė. Tai esą pareiškė Ukrainos karinės žvalgybos atstovas Andrejus Jusovas.
„Šią informaciją patvirtino įvairūs šaltiniai medicinos ir politikos sluoksniuose. Tai nėra sužalojimai. Kitas detales dar reikia išsiaiškinti. Jis jau seniai serga. Kalbame apie sistemines sveikatos problemas“, – anot „Nexta“, teigė A. Jusovas.
Ukrainos portalas „Obozrevatel“ pranešė, kad R. Kadyrovą ištiko koma. Esą planuojama jį perkelti gydymui į užsienį. Jau kelis mėnesius sklando gandai, kad R. Kadyrovas sunkiai serga.
R. Kadyrovas nuo 2007 m. gegužės yra Rusijos Čečėnijos respublikos vadovas. Jis yra nusiuntęs į Ukrainą savo kovotojus.
Trys banditai. Kadyrovas, Prigožinas, Putinas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, birželio 26 d. (ELTA). Bachmute ir jo apylinkėse nėra „Wagner“ samdinių. Kaip praneša „Ukrinform“ korespondentas, tai pirmadienį per nacionalinį televizijos maratoną pareiškė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Rytų kariuomenės grupuotės atstovas Serhijus Čerevatas.
„Bachmute nėra „Wagner“ samdinių. Jie iš ten gėdingai pabėgo, dabar ten pagrindinė veikianti jėga yra priešo oro desanto daliniai. Ir tai yra aiškus ženklas, kad Bachmutas jiems svarbus ir svarbu jį išlaikyti. Per 10 mėnesių jie neįstengė miesto paimti, ir greitas jo praradimas būtų didžiausias pažeminimas“, – sakė pareigūnas.
Anot jo, kartu su desantininkais yra pėstininkų dalinių, kitų privačių karinių kompanijų, susijusių su Rusijos gynybos ministerija, taip pat naujų šturmo kuopų, sudarytų iš užverbuotų nusikaltėlių.
Kaip pranešė „Ukrinform“, birželio 23-iosios vakarą „Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas pareiškė, kad Rusijos reguliarioji kariuomenė surengė raketų ataką prieš samdinių užnugario stovyklas. Todėl 25 tūkst. jo kovotojų ketina „atkurti teisingumą“.
Birželio 24-osios rytą J. Prigožinas paskelbė, kad perėmė Rostovo prie Dono karinių objektų, įskaitant aerodromą, kontrolę ir traukia į Maskvą. „Wagner“ samdiniai taip pat užėmė karinius objektus Voroneže.
Tačiau šeštadienio vakarą po pokalbio su apsišaukėliu Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka J. Prigožinas pranešė, kad jo samdinių kolonos apsisuka ir grįžta į lauko stovyklas.
Pistoleto šūvis. Slaptai.lt nuotr.
Stokholmas, gruodžio 5 d. (ELTA). Švedijoje nušautas čečėnų opozicionierius tinklaraštininkas Tumso Abdurachmanovas, praneša „Laisvės radijas“.
Šią informaciją patvirtino jo bendražygiai. Švedijos žinybos jos kol kas nekomentuoja.
Anksčiau buvo pranešta, kad nebepavyksta užmegzti ryšio su T. Abdurachmanovu.
Pirmieji pranešimai apie galimą čečėnų aktyvisto nužudymą pasirodė gruodžio 1 d.
Gruodžio 2 d. Europos čečėnų asamblėjos spaudos sekretorius Šamilis Albakovas leidiniui „Kavkazkij uzel“ pareiškė, jog patikimos informacijos apie T. Abdurachmanovo žūtį negauta. „Mūsų žiniomis, tai netiesa. Kalbama apie jauno vaikino, kuris gyveno kaimynystėje su Tumso, nužudymą. Bet ir tai nepatvirtina“, – sakė Š. Albakovas.
Čečėnų žmogaus teisių gynimo asociacijos „Vaifond“ atstovai leidiniui taip pat sakė nelinkę tikėti pranešimais apie tinklaraštininko žūtį. Bet jie pripažino, kad su T. Abdurachmanovu jau kuris laikas nėra ryšio. Nebepavyksta susisiekti ir su jo broliu Mohmadu Abdurachmanovu.
T. Abdurachmanovas garsėjo savo kritika Čečėnijos valdžios adresu. 2015 metais jis išvyko iš Rusijos dėl, jo žodžiais tariant, konflikto su Ramzano Kadyrovo giminaičiais. Tinklaraštininkui Švedijoje buvo suteiktas politinio pabėgėlio statusas. Čečėnijoje jis buvo kaltinamas ryšiais su „Islamo valstybe“.
2019 metais Čečėnijos parlamento pirmininkas Mahomedas Daudovas paskelbė T. Abdurachmanovui kraujo kerštą, bet vėliau respublikos valdžia tai neigė.
2020 metais į T. Abdurachmanovo butą įsigavo vyras, kuris jam smogė į galvą plaktuku. Tinklaraštininkui pavyko jį nuginkluoti ir iškviesti policiją. 2021 metais užpuolikui vardu Ruslanas Mamajevas buvo skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vėliau buvo padidinta dvejais metais. Jo bendrininkė Elvira Šapiajeva, padėjusi nusikaltėliui patekti į butą, gavo aštuonerius metus kalėjimo.
Britų žvalgyba
Londonas, lapkričio 6 d. (ELTA). Jungtinės Karalystės gynybos ministerija sekmadienį pranešė, kad dar vienas Rusijos pajėgų vadas buvo atšauktas iš pareigų, mėginant dėl kariuomenės nesėkmių Ukrainoje apkaltinti jos vadovybę.
Atnaujintame kasdieniame britų žvalgybos pranešime teigiama, kad generolas majoras Aleksandras Linkovas pakeitė generolą pulkininką Aleksandrą Lapiną Rusijos Centrinės karinės apygardos vado pareigose.
Pranešime sakoma: „Jei tai pasitvirtins, nuo invazijos pradžios 2022 metų vasario mėnesio bus atleista daug aukštų Rusijos kariuomenės vadų. Rytų, Pietų ir Vakarų karinių apygardų vadai buvo pakeisti anksčiau šiais metais“.
„Lapiną plačiai kritikavo dėl prasto vadovavimo mūšio lauke Ukrainoje tiek Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas, tiek „Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas. Šie atleidimai yra kaltės permetimo aukštiems Rusijos kariniams vadams dėl nesėkmių siekiant Rusijos tikslų mūšio lauke modelis. Iš dalies tai greičiausiai yra bandymas apsaugoti aukščiausią Rusijos valdžią ir nukreipti kaltę nuo jos“, – sakoma žvalgybos pranešime.
V.Putinas ir R.Kadyrovas
Groznas, spalio 5 d. (dpa-ELTA). Generolo pulkininko laipsnį gavęs Rusijos Federacijos Čečėnijos respublikos vadovas Ramzanas Kadyrovas užtikrino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui savo solidarumą. Čečėnų tauta visur pasaulyje ir visiškai rems valstybės vadovo politiką, rašė jis ketvirtadienio rytą „Telegram“ tinkle.
Jau prieš tai R. Kadyrovas padėkojo už am suteiktą trečią aukščiausią karinį laipsnį. Jis esą „nepaprastai dėkingas“ vyriausiajam kariuomenės vadui už „didelį įvertinimą“.
R. Kadyrovas, kuris žinomas brutaliu savo valdymo stiliumi musulmoniškoje Čečėnijoje Šiaurės Kaukaze, po Rusijos invazijos į Ukrainą tapo vienu aršiausių karo šalininkų. Naktį į ketvirtadienį jis paskelbė apie papildomų savo „specialiųjų dalinių“ nusiuntimą kovai Ukrainoje.
„Turime gerų vaikinų (…). Mes kasdien siunčiame savo savanorius“, – sakė R. Kadyrovas.
Ramzanas Kadyrovas. AP/Scanpix nuotr.
Rusijos Čečėnijos Respublikos lyderis Ramzanas Kadyrovas šį savaitgalį vykusiuose parlamento rinkimuose surinko daugiau kaip 99 proc. regiono rinkėjų balsų, pirmadienį pranešė valstybinė žiniasklaida.
R. Kadyrovas, buvęs karo vadas ir prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas, valdo šį daugiausia musulmonų gyvenamą regioną jau daugiau kaip dešimtmetį ir yra sukūręs savo asmenybės kultą.
Suskaičiavus kiek daugiau nei pusę rinkėjų balsų, RIA Novosti naujienų agentūros duomenimis, R. Kadyrovas surinko 99,6 proc. balsų.
Rusijos opozicija kaltina valdžios institucijas masiniu rinkimų klastojimu. Pirmadienį paskelbti rinkimų rezultatai parodė, kad valdančioji partija „Vieningoji Rusija“ laimėjo didžiulę daugumą Valstybės Dūmoje.
R. Kadyrovas tradiciškai laimi labai daug balsų nestabiliame Šiaurės Kaukazo regione. 2016 metų parlamento rinkimuose jis surinko 97,9 proc. balsų.
Jo režimas kaltinamas žmogaus teisių pažeidimais, tarp jų nužudymais be teismo, aktyvistų ir seksualinių mažumų persekiojimu.
Šį mėnesį Čečėnijos pareigūnai pažadėjo tūkstančius dolerių dailininkui, kuris sukurs geriausią R. Kadyrovo, laikomo svarbiu Rusijos politinio gyvenimo veikėju, portretą.
44 metų R. Kadyrovas į valdžią Čečėnijoje atėjo po to, kai 2004 metais buvo nužudytas jo tėvas Achmatas – sukilėlių lyderis, tapęs Kremliaus sąjungininku, vadovavęs autonominei respublikai po dviejų karų tarp Rusijos pajėgų ir separatistų, vykusių dešimtajame dešimtmetyje ir šio amžiaus pradžioje. Šie du karai sukėlė emigracijos bangą, daug čečėnų išvyko į Vakarų Europą.
Ramzanas Kadyrovas. AP/Scanpix nuotr.
Rusijos pietinio Čečėnijos regiono lyderis Ramzanas Kadyrovas, kuris tariamai praėjusią savaitę buvo paguldytas į ligoninę Maskvoje dėl įtariamo susirgimo koronavirusine infekcija, antradienį dalyvavo vyriausybės susitikime, tačiau apie ligą nieko neužsiminė.
Praėjusį ketvirtadienį žiniasklaidoje, įskaitant Rusijos valstybines naujienų agentūras, pasirodė pranešimai, kad R. Kadyrovas buvo nuskraidintas į Maskvos ligoninę gydymui, bet Čečėnijos pareigūnai šių pranešimų nei patvirtino, nei paneigė.
43 metų regiono vadovas antradienį savo „Telegram“ paskyroje rašė, kad antradienį prižiūrėjo susitikimą dėl koronaviruso, ir pridūrė, kad padėtis Čečėnijos ligoninėse yra stabili. Kartu su internete paskelbta žinute R. Kadyrovas paskelbė nuotrauką, kurioje jis ir kiti pareigūnai sėdi prie didelio ovalaus stalo.
R. Kadyrovas Čečėnijai vadovauja po tėvo Achmado žūties 2004 metais, jis artimas prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas bei yra kaltinamas įvairiais žmogaus teisių pažeidimais Čečėnijoje.
Jo požiūris į koronavirusą atmestinas. R. Kadyrovas gydytojus, kurie skundėsi dėl apsaugos priemonių trūkumo, pavadino „provokatoriais“, kurie turėtų būti atleisti. Regiono vadovas, be kita ko, teigė, kad asmenys, pažeidę karantino taisykles, turėtų būti „nužudyti“.
Rusijos politikas Leonidas Gozmanas pasakojo, kad Rusijos federaciniai kanalai ignoruoja Čečėnijos ir Ingušijos konfliktą dėl sienų, o aptarinėja Ukrainos prezidentą Porošenką.
Rusijos valdžia ignoruoja Čečėnijos ir Ingušijos konfliktą, kuris gali peraugti į karą tarp RF respublikų. Tokią nuomonę spalio 6 dieną išsakė rusų politikas, Rusijos judėjimo „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas radijo stoties „Echo Moskvy“ bloge.
„Dabar Magase, Ingušijoje, stovi žmonės, kurie nenori atiduoti savo žemės kaimynams – beje, tokiam pat RF subjektui, kaip ir jie patys. Ir Ingušijos, pasiuntusios toliau Kremliaus paskirtą Ingušijai generolą (Junus-Beką) Jevkurovą, policija palaiko žmones ir meldžiasi kartu su jais. Ir kažkas nepraleidžia į Ingušiją OMON-o kolonos iš broliškų Federacijos subjektų – girdi, patys išsiaiškinsime, neleisime niekaip „tvarkos įvedinėti“.
Ir generolą Jevkurovą veja iš aikštės, o kitas Rusijos Didvyris, Ramzanas Kadyrovas, kuriam ir turi atitekti ingušų žemės, sako, kad jis, apskritai, pasirengęs karui. Tikriausiai pasirengęs, juk ne veltui gi mes jį visus tuos metus ginklavome“, – rašė jis. Politikas pažymėjo, kad RF prezidentas Vladimiras Putinas nenutraukė vizito į Indiją ir neatskrido į Magasą, kad sureguliuotų konfliktą. „Ar jūs galite įsivaizduoti, kad JAV prezidentas kažkur vestų derybas, kai Luizianos gubernatorius grasina karu Teksasui? Ir, beje, kiek valandų išliktų laisvėje toks gubernatorius, kuris pareikštų, faktiškai, kad jo valia aukščiau už šalies Konstituciją? Ten, Čečėnijoje ir Ingušijoje, kiekvienu momentu gali prasidėti karas. Bet Federacijos kanaluose nėra jokio Magaso – tik (Ukrainos prezidentas Petro) Porošenka, rusofobija ir jau kiek laiko dergianti anglė“, – pabrėžė Gozmanas.
Jo nuomone, tai, kad federacinė valdžia ir Rusijos opozicija į įvykius Ingušijoje nereaguoja, protestuotojams Magase rodo, jog Rusijos Federacijai, į kurios sudėtį įeina jų respublika, nusispjauti į Ingušijos problemas. „XXI amžius, Trečiosios Romos saulėlydis“, – apibendrino politikas.
Rugsėjo 26 Čečėnijos ir Ingušijos lyderiai pasirašė susitarimą dėl sienos tarp respublikų. Susitarimas, įtvirtinantis administracinę sieną tarp regionų, kuri nebuvo tiksliai nustatyta nuo Čečėnijos-Ingušijos ASSR iširimo 1991 metais, buvo pasirašomas vykstant protestams. Čečėnijai teko dalis Ingušijos Nadterečno rajono ir miškingoji kalnų vietovė, o Ingušijai – teritorija ties siena su Malgobeko rajonu. Spalio 4 dieną daugiau kaip 6 tūkst. žmonių susirinko prie Ingušijos parlamento respublikos sostinėje Magase. Protestuotojai pareiškė, kad tokius klausimus reikia spręsti referendumu. Per akciją saugumo pajėgos pradėjo šaudyti į orą. Čečėnijos galva Ramzanas Kadyrovas pagrasino Ingušijai karu, jeigu ji nepripažins sienos tarp dviejų regionų.
Spalio 6 dieną Ingušijos valdžia pažadėjo, kad nenaudos jėgos prieš mitinguojančius. Jevkurovas pareiškė, kad prieš balsavimą dėl sienos su Čečėnija deputatams darė spaudimą artimiausieji giminaičiai, todėl kai kurie iš jų priversti sakyti, kad nepritarė tam sprendimui. Ingušijos parlamento deputatas Set-Salimas Achilgovas pranešė protestuotojams, kad Ingušijos parlamentas pakartotinai svarstys administracinės sienos su Čečėnija sutartį ir surengs naują balsavimą dėl jos ratifikavimo.
Ingušijos vadovo patarėjas paneigė deputato pareiškimą.
Skaitytojams siūlome susipažinti su vesti.az leidinyje kadaise paskelbta Bahramo Batyjevo publikacija apie padėtį kai kuriuose pietiniuose Rusijos regionuose. Kuo ši publikacija gali būti įdomi Baltijos šalims? Skelbiame ją be sutrumpinimų.
Vesti.az publikacijos iliustracija
Bahramas Batyjevas
Per vos ketverius savo gyvavimo metus informacijos agentūra Vesti.Az ne kartą bandė atmerkti akis rusų tautai į šliaužiančią armėnų ekspansiją, daugelį metų vykdomą Rusijos pietuose, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, taip pat ir Rostovo srityje („Armėnai kuria antrą Karabachą Rusijos pietuose“ (http://vesti.az/news/57489). „Stavropolio ir Krasnodaro kraštuose armėnai masiškai užgrobia žemes (http://vesti.az/news/58275), „Per „antiarmėniškus atsišaukimus“ išlindo kelių milijonų rublių vertės sklypas“ ir t. t.).
Mes stengėmės atkreipti mūsų šiaurinių kaimynų dėmesį į tai, kad Rusijos pietinių regionų šliaužiantis armėnizavimas vykdomas griežtai pagal armėnų katalikoso 1988 metų paliepimą: „Ne paslaptis, kad ne visos mūsų žemės priklauso mums, bet ateis laikas jas išsikovoti ir apgyvendinti. Per pastaruosius 40 metų armėnai užėmė protėvių žemes. Jų ten 60 proc. Palaipsniui iš Rusijos įtakos išlaisvinamos žemės Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose… Armavire (Šiaurės Armėnija, – taip armėnai vadina Rostovo sritį) mūsų žemių yra 80 proc… Ir jeigu teisingai elgsimės, mes apgyvendinsime ir Rostovo sritį… Nėra ko nerimauti, mus palaiko rusų cerkvė ir daugybė aukštus postus užimančių mūsų šalininkų. Manau, kad 480 000 armėnų Maskvoje šį bei tą reiškia. Vaikai mano, tyliai ramiai supirkinėkite namus… įkalbinėkite vietinius iš ten išvažiuoti, įsitvirtinkite gimtojoje žemėje… Dabar griūva SSSR, netrukus mes prisidėsime prie Rusijos griūties… Metas kryžiaus žygiui prieš tuos, kas išgujo mūsų iškankintą tautą iš jos žemių!“.
Ir atrodo, mūsų pastangos buvo sėkmingos. Šiomis dienomis „Južnyj Federalnyj“ portalas paskelbė Rostovo žurnalisto Jevgenijaus Michailovo straipsnį „Kubanės Karabachas“, kuriame autorius atvirai išdėsto savo nuogąstavimus dėl Rusijos pietų amėnizavimo.
„Ar rami, Kubanės valdžios nepastebima armėnų ekspansija neprives prie autonomijos klausimo, po kurio ranka pasiekiami ir šalies dalies atsiskyrimo reikalavimai?
Pernai Krasnodaro krašto gubernatorius Tkačiovas kreipimesi į gyventojus pareiškė, kad kuriamos kazokų draugovės ir patruliai, padėsiantys policijai sutramdyti neteisėtą emigraciją iš Šiaurės Kaukazo respublikų. Tai sukėlė audringą polemiką žiniasklaidoje ir tarp blogų, kurių dalis pritarė jo iniciatyvai, o kiti kaltino tarpnacionalinės nesantaikos kurstymu.
Į neakivaizdinę polemiką su juo įsitraukė ir Čečėnijos galva – Ramzanas Kadyrovas, užsimindamas apie konfliktų kurstymą nacionaliniu pagrindu (http://ngkub.ru/news/dvgagad). Paskutiniai statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis krašto gyventojų pritaria gubernatoriaus sprendimui, jie sutinka, kad Stavropolio kraštas jau nebėra filtras tarp Šiaurės Kaukazo ir Krasnodaro krašto. Tačiau kalbant apie emigracijos iš Kaukazo problemą, tai, mano manymu, nutylima kur kas gilesnė problema (o nepriklausomų analitikų nuomone, tai išvis uždelsto veikimo bomba, galinti sugriauti krašto vientisumą per artimiausius 20 metų). Tai – armėnų ekspansija.
Viršūnės ir šaknys
Dar 2003 metais interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ (2003 03 28) gubernatorius Tkačiovas bandė suskirstyti mažumas į „grynus“ ir „negrynus“, „blogiems“ turkams jis kaip priešpriešą nurodė „gerus“ migrantus – armėnus ir graikus, girdamas pastaruosius už gerą asimiliaciją.
Nuo 2003 metų krašto nacionalinė politika armėnų atžvilgiu buvo pakoreguota iš pagrindų. 2003 metų liepos 3-iąją, kalbėdamas tiesioginiame eteryje per kelis krašto televizijos kanalus, Tkačiovas, išvardydamas čiabuves (vietines) Kubanės tautas, kartu su kitomis paminėjo ir armėnų.
Taip sakydamas jis tam tikra prasme įteikė armėnų diasporai carte blanche, tvarkant savo nacionalinius ir ekonominius interesus.
Oficiali statistika rodo, kad Krasnodaro krašte 2010 metais armėnų buvo ne daugiau kaip 5–5,5% (apie 300 000 ru.wikipedia.org., „Krasnodaro krašto gyventojai“). Tačiau neoficialiais duomenimis, realiai krašte gyvena žymiai daugiau armėnų. Nurodoma net nuo 500 tūkstančių iki milijono. Štai Rusijos armėnų sąjungos vadovo Aros Abramiano duomenimis, Krasnodaro krašte gyvena nuo 650 tūkstančių iki 700 tūkstančių armėnų (http://ru.wikipedia.org., „Armėnai Krasnodaro krašte“).
Armėnų naktys Sočyje
Šiuo aspektu ryškiausias pavyzdys – Sočis. Galima įvairiai žiūrėti į dabar stiprėjančią tarpnacionalinę įtampą šiame mieste. Valstybinių analitikų nuomone, aiškių nacionalinių išorinių „ardomųjų desantų“, nepastebima. Nors nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad smarkiai pagausėjo neteisėtų emigrantų srautų, ypač prieš Sočio olimpiadą (http://maxpark.com/community/2817/content/1361075).
Pagrindinė priežastis, kodėl daugėja nacionalinių problemų, yra neleistinai didelis mononacionalinis netolygumas (kai maksimumas siekia 15%, lyginant su tuo pačiu Krasnodaro kraštu, Sočyje armėnų vien tik oficialiais duomenimis gyvena daugiau kaip 20%). Tas procentas aiškiai sumažintas, – nepriklausomi šaltiniai mini 40–50%. Krašto, kur visgi gyvena ne daugiau 5–6%, fone tai didžiulis skirtumas. Kito tokio miesto Rusijoje, su tokia neįtikėtina daugianacionaline deformacija, paprasčiausiai nėra.
Reikia pažymėti, kad gausėja ir čečėnų etnoso prieaugis šalia dagestaniečių iš Krasnodaro, kuris, beje, visiškai nekontroliuojamas. Staigus armėnų kiekio prieaugis Sočio regione, kai jie kryptingai užiminėja praktiškai visas verslo kryptis, o taip pat postus teisėsaugoje ir municipalinėse tarnybose, veda prie sunkiai tramdomo natūralaus vietinių gyventojų slavų ir kitų etnosų nepasitenkinimo.
Armėnai jaučia absoliutų antagonizmą čečėnams ir dagestaniečiams, nes nenori prileisti jų prie ekonominės erdvės „gardėsių“. Tad nuolat vyksta kruvini susirėmimai tarp tų etninių grupių (http://www.rosbalt.ru/federal/2012/05/30/986790.html).
Tokiomis aplinkybėmis rusai daugiausia lieka stebėtojais, nes jų pasionarumas pastaraisiais metais smarkiai susilpnėjo, nors, nepaisant valstybės spaudimo ir baudžiamųjų straipsnių (282 str. – „Ekstremizmas“), rusai pamažu atgyja, ir tai gresia galimu maištu prieš atvykėlių įsigalėjimą.
Analitikų nuomone, rusų visuomenės supratimas apie visišką ir nekonfliktišką armėnų asimiliaciją bendros religijos pagrindu – klaidingas, nes konfliktiškumo laipsnis šiuo atveju priklauso nuo slavų ir armėnų etnoso ekonominių interesų.
Gelbsti diaspora
Analitikų nuomone, valdžia negali nepastebėti armėnų ekspansijos Krasnodaro krašte, bet kokie vietinės valdžios mėginimai įvesti tvarką neteisėtos emigracijos sferoje atsimuša į stiprų, įskaitant ir finansinį, armėnų diasporos priešinimąsi. Visame pasaulyje ji laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių. Buvęs krašto gubernatorius Mikolajus Kondratenka ne kartą yra pareiškęs, kad rusai praranda Adlerį, mokyklose jau daugiau kaip 50% moksleivių – armėnai: „Visas žemes superka armėnai, rusai – nemokūs“.
Ką tau reiškia mano pavardė?
Šiuo momentu visi Krasnodaro krašto miestai prie Juodosios jūros pastebi, kad armėnų bendruomenes smarkiai papildo atvykėliai iš Armėnijos, Abchazijos ir t. t. Tai sustiprina jų politinę ir ekonominę įtaką regione Juodosios jūros pakrantėje. To negali nepastebėti tik aklas. Atvykėliai keičia pavardes, pavyzdžiui, Zirinian – į Zirinovą, Šakarian – į Šakarovą ir t. t. Dažnai sudaro fiktyvias santuokas su vietiniais gyventojais, tai padeda jiems išsikovoti ekonominių ir politinių resursų.
Galimas dalykas, neseniai stambaus Anapos verslininko ir krašto Įstatymų leidimo susirinkimo deputato pono Zirinovo areštas prasklaidė rūką prieš akis gubernatoriui Tkačiovui. Grumdamasis dėl Anapos žemių Zirinovas pasikėsino į gubernatoriaus globotinius – kazokus, pabandęs likviduoti Anapos miesto atamano pavaduotoją, kuris protestavo prieš nusikalstamą armėnų diasporos atstovų elgesį – kurorto žemių grobimą (http://paffnyti.livekuban.ru/blog/507480 ).
Autonomija kaip pakelės stotelė?
Visai neseniai visuomeninės organizacijos “Mano Moldova“ atstovai parašė laišką V. Putinui, prašydami suteikti autonomiją Moldovos piliečiams, gyvenantiems Rusijoje (http://pan.md/news/Assotsiatsiya-Moya-Moldova-obratilasi-k-rossiyskomu-p…). Ir tas atvejis gana išraiškingas. Moldavai prašo išskirti teritoriją, kurioje gyvendami jie padės Rusijos plėtrai ir klestėjimui. Bet moldavai – tai maža nepavojinga tauta, be politinių ir ekonominių pretenzijų.
Na o kol kas, kol Rusijos valdžia visiškai nuolaidžiauja, ar nesusidarys situacija, kad sustiprėjusi ir galinga armėnų diaspora pareikalaus autonomijos? Po to ranka pasiekiamas ir Krasnodaro krašto Juodosios jūros pakrantės regiono atsiskyrimas nuo Rusijos, paskelbiant, kad tai Armėnijos respublika – „Kubanė“, – rašo J. Michailovas.
Žinoma, kad armėnų propagandistai nedelsiant apšaukė Rostovo žurnalistą „Baku ikrų diplomatijos auka“. Antai, armėnų propagandinis ruporas – laikraštis „Naujieji laikai“ („Новое время“) rašė, kad J. Michailovas „gavo gerą honorarą už bendradarbiavimą su savo opuso užsakovais azerbaidžaniečiais“. Inkščia armėnai ir komentuodami straipsnį portale „Pietų Federalinis“ („Южный Федеральный“) (http://u-f.ru/Article/u201/2013/06/27/657126), kaltindami autorių, kad šis gavęs užsakymą iš Baku. Tačiau pats J. Michailovas davė gerą atkirtį šmeižikams, parašęs: „Jeigu straipsnis jus taip įžeidė, vadinasi, jis pataikė į tikslą. O dėl palaipsnio armėnizavimo, nereikia ir azerbaidžaniečių. Patikėkite, mano vaikams niekada nebus gėda dėl tėvo, to ir jums linkiu“. Manau, tuo Jevgenijus Michailovas viską pasakė.
Artimiausiu metu mes planuojame susisiekti su J. Michailovu ir paimti iš jo interviu. Likite su mumis.
Nuo 2007 metų Rusijos Čečėnijos respublikai vadovaujantis 41 metų amžiaus Ramzanas Kadyrovas pareiškė „svajojąs“ atsistatydinti, nes jam tenka itin didelė atsakomybė. Tačiau Kremlius, rodos, neliko sužavėtas šia idėja, informuoja „Deutsche Welle“.
Retame interviu transliuotojui „Rossiya 1“ buvęs sukilėlis R. Kadyrovas teigė, kad jau įvykdė savo užduotį atkurti respublikoje tvarką ir atėjo metas pokyčiams. Anot jo, regionas klesti ir jame vyrauja tvarka.
Netikėtame pareiškime atsistatydinimą R. Kadyrovas vadino savo svajone. Čečėnijos lyderis ir anksčiau yra kalbėjęs apie norą atsistatydinti, bet iki šiol taip ir neįgyvendino šio troškimo, o daugelis tokius pranešimus suvokė kaip būdą daryti Kremliui spaudimą, kad respublikai būtų suteiktos privilegijos ir daugiau lėšų.
Kremlius pirmadienį atmetė užuominą, kad R. Kadyrovas galėtų artimoje ateityje atsistatydinti. Teigiama, kad Kremlius laiko R. Kadyrovą taikos garantu šiame regione.
Čečėnas A. Osmajevas. EPA – ELTA nuotr.Čečėnė A. Okujeva. EPA – ELTA nuotr.
Tiriamos dvi pagrindinės Aminos Okujevos nužudymo versijos. Tai antradienį televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas, parlamento deputatas Antonas Heraščenka.
„Pagrindinės versijos dvi: Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmai ir kerštas Adamui Osmajevui už Kadyrovą“, – sakė deputatas. Jis pridūrė, kad bus tiriamos ir „visos kitos versijos“.
Pasak ministro patarėjo, užpuolikai tikriausiai buvo du, o A. Osmajevas yra saugomas.
Pirmadienio vakarą čečėnas A. Osmajevas buvo sužeistas, o jo žmona A. Okujeva žuvo, kai prie Kijevo buvo apšaudytas jų automobilis.
Šių metų liepos mėnesį jau buvo kėsinamasi į A. Osmajevo gyvybę. Tada jis buvo sunkiai sužeistas Kijevo centre.
Maskva kaltina A. Osmajevą rengus pasikėsinimus į Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo gyvybę.
A.Osmajevas vadovavo Džocharo Dudajevo tarptautiniam batalionui, o jo žmona buvo šios formuotės atstovė. Abu sutuoktiniai dalyvavo operacijoje prieš prorusiškus separatistus Ukrainos rytuose.
„Baisu stebėti, kaip blėstančios žvaigždės vardas įsisuka Twitter‘yje. Tas kadaise garsus žmogus, kurį tu praktiškai užmiršai, gali būti negyvas – arba blogiau, iškilmingai pasakoti Pirsui Morganui apie savo gerą draugą Vladimirą Putiną“, – rašo Emi Cimerman leidinyje „The Daily Beast“.
Stivenas Sigalas, davęs interviu iš Rusijos per Skype, žvairomis žvilgčiojo per komiškai mažus akinių stiklus, smerkdamas „obamininkus“ ir Amerikos „vidaus priešus“, ironizuoja žurnalistė.
Kai Pirsas Morganas paklausė, kas gali rimtai žiūrėti į Sigalo patriotizmą, kai jis tiesiogiai kalba per Skype iš Rusijos, 65-rių metų amžiaus aktorius atsakė: „Visos šalys užsiima šnipinėjimu… Tačiau kvaila būtų manyti, kad Vladimiras Putinas turi ką nors bendro su kišimusi į rinkimus ar net kad rusai turi tokių technologijų“.
Suokalbio su Rusija istoriją jis priskyrė propagandai, prieš apibendrindamas, jog „Rusija ir Amerika turi būti puikios sąjungininkės“.
Dabar daug žmonių internete šaiposi iš Stiveno Sigalo, jo „didžiulės dažytos juodos ožio barzdos“ ir „gąsdinančių aštrių praplikimų virš smilkinių“, rašo autorė. „Bet kam išjuokti Sigalo virsmą senstančiu „Bondo priešu“, kai mes galime sumalti į dulkes jo beprotiškas politines pažiūras?“ – klausia ji.
Stivenas Sigalas
„Kaip liudija ypatingas tonas, kuriuo Stivenas Sigalas ištarė „Vladimiras Putinas“ per interviu Pirsui Morganui trečiadienį, jie – artimi draugai; iš tikrųjų, Putinas net šokiravo buvusį prezidentą Baraką Obamą 2013 metais, pasiūlęs paskirti aktorių Rusijos garbės atstovu Kalifornijoje ir Arizonoje“, – sakoma straipsnyje. BuzzFeed duomenimis, tas postas būtų jį padaręs „galimu Baltųjų rūmų ir Kremliaus tarpininku“.
Gal Putinas manė, kad „Sigalas, rytų kovų meistras, virtęs primirštu trilerių herojumi, buvo būtent tas žmogus, kuris atitrauks Amerikos ir Rusijos santykius nuo prarajos“.
Aktorių ir diktatorių susiejo bendra meilė kovų menams: Sigalas keletą kartų pademonstravo savo gebėjimus Rusijoje, rašo Cimerman, primindama, kad Putino ir Sigalo „draugystė“ užsimezgė 2011 metais. Aktorius taip pat palaikė Putiną 2014 metais sovietų sporto programos „Pasiruošęs darbui ir gynybai“ atnaujinimo reikaluose.
2014 metais Sigalas gyrė savo sporto salės draugelį Putiną kaip „vieną iš didžiausių pasaulio lyderių, jei ne patį didžiausią iš dabar gyvų esančių“, pridurdamas, kad „jis rūpinasi Rusija labiau, nei kas nors, ką aš pažįstu. Ir jis nebijo paprasčiausiai daryti tai, kas būtina“. Sigalą taip pat „garbino Čečėnijos tironas Ramzanas Kadyrovas“, ir jis pritarė Putino Krymo aneksijai 2014 metais“, priduria autorė.
„Visi tie meilikavimai Putinui atsipirko 2016 metais, kai Kremlius paskelbė, kad suteikia buvusiai žvaigždei pilietybę“, – rašo žurnalistė.
„Vladimiras Kara-Murza sunegalavo traukinyje, grįždamas iš Tverės, kur ką tik rodė filmą apie nužudytą rusų disidentą, buvusį vicepremjerą Borisą Nemcovą“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas. „Pasak vieno mūsų bendro draugo, jis pajuokavo, kad gal Sibiras jam netinka“. Jis aiškiai net negalvojo, kad jam štai staiga taip pat katastrofiškai „atsijungs“ organizmas, kaip prieš dvejus metus, kai jis vos nenumirė“, – tęsia autorius.
Ketvirtadienio rytą „Kara-Murza buvo paguldytas į intensyviosios terapijos skyrių vienoje Maskvos ligoninėje, paskui prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų ir jam buvo sukelta medicininė dirbtinė koma. Nebefunkcionavo jo vidaus organai. Kokia priežastis, niekas nežino tuo momentu, kai aš rašau šitas eilutes. Keista, bet viskas absoliučiai taip, kaip jam buvo nutikę ir anksčiau“, – rašo Veisas. „Klinikinis vaizdas, pasak jo gydytojų, toks, kaip ir aną kartą“, – sakė interviu Laisvės radijui (Laisvosios Europos radijui) Vladimiro Kara-Murzos žmona Jevgenija.
„Anas kartas buvo 2015 metų gegužės pabaigoje“, – primena autorius. Tada, po staigaus apalpimo, Kara-Murzos būklė vis blogėjo. „Liovėsi funkcionuoti plaučiai, kepenys, inkstai ir širdis, ėmė tinti smegenys. Gydytojų nuomone, jo šansai išgyventi tesiekė 5%“, – rašo autorius, primindamas, kad tų pačių metų vasarį buvo nužudytas Nemcovas.
Tada Kara-Murzą gydantys gydytojai nutarė, kad jis apsinuodijo per didele doze antidepresanto citalopram, kurį iš tikrųjų vartojo keletą metų. „Į tą tvirtinimą mielai įsikibo LifeNews, susijęs su Rusijos žvalgyba, kad išsklaidytų nedelsiant atsiradusius ir natūralius įtarimus, jog būta nusikaltimo“, – sakoma straipsnyje.
Pasak autoriaus, autoritetingi medikai specialistai suabejojo išdėstyta nuodijimo versija. Neįtikėtina, bet Kara-Murza išgyveno.
Veisas pabrėžia: „Putino priešai daugybę metų turėjo blogą įprotį praryti ką nors netinkamo, pradedant dioksinu bei poloniu ir baigiant „gėlėmis–žudikėmis“.
„Atvirosios Rusijos“ steigėjas Michailas Chodorkovskis paskyrė Kara-Murzą „savo oficialiu atstovu šalyje, kur pats išguitasis oligarchas negali grįžti, kol ten valdžioje Putinas“, sakoma straipsnyje.
Veisas taip pat primena, kad Kara-Murza lobiavo JAV Kongrese „Magnickio įstatymą“. „Dar gerokai iki Ukrainos, Sirijos ir Hilari Klinton prezidentavimo perspektyvos tą teises ginantį įstatymą Putinas vaizdavosi kaip tiesioginį pavojų jam iš Vakarų“, – sakoma straipsnyje.
„Būti vieno iš žymiausių Kremliaus priešininko patikėtiniu – tai rizikinga. Būti dviejų patikėtiniu – užsirausi ant nemalonumų. Būti trijų patikėtiniu – ženklas, kad negausi draudimo poliso“, – rašo autorius.
2016 metų vasarį Ramzanas Kadyrovas patalpino Instagram‘e Kara-Murzos ir kito tarsi per optinį taikiklį matomo Parnaso nario Michailo Kasjanovo nuotrauką. Po nuotrauka buvo parašas: „Kasjanovas atvyko į Strasbūrą pinigų Rusijos opozicijai. Kas nesuprato, tas supras!“
„Daugelis opozicionierių tai išsiaiškino kaip grasinimą mirtimi“, – primena autorius. „Tačiau kraupu tai, kad Kadyrovas beveik tą patį posakį; „Kas nesuprato, tas supras“ pavartojo 2015 metų gegužės 25 – dieną prieš tai, kai apsinuodijo Volodia“, – rašo Veisas.
Žurnalistas prisimena, kaip susitiko su Kara-Murza Vašingtone, praėjus keliems mėnesiams po jo sunkios ligos. „Volodia buvo visiškai įsitikinęs, kad jis buvo apnuodytas jėgos struktūrų nurodymu“, – rašo jis.
Tada Veisas paklausė, ar Kara-Murza tvirtai nusprendęs grįžti į Rusiją: „Jei pirmą kartą jie susimovė, argi jie nebandys dar kartą?“
„O kokia iš manęs nauda čia? – atsakė šis. – Svarbiausia – paaiškinti rusams viską apie jų šalį ir kokia ji galėtų būti, kol dar neišaugo nauja karta, neturinti jokio supratimo apie laisvę. Kaip aš galiu tai daryti, sėdėdamas čia?“
Galima pateikti daugybę pavyzdžių iš skirtingų istorinių epochų per porą tūkstantmečių, bylojančių apie tai, kad, imperijai priėmus šuolio poziciją, aplinkinėse šalyse tarsi burtų lazdele pamojus steigiasi įvairiausios partijos, susivienijimai, sambrūzdžiai, kartais užmaskuotu pavidalu, o kartais ir be jokio kamufliažo aukštinantys imperijos idėją arba bent jau kviečiantys gyventojus būti nuolankiais, susitaikančiais su likimu.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Tokių darinių panašiais atvejai pridyksta kaip grybų po lietaus! Tad labai džiugu, maloniai nustebus, kad kažkelintaisiais D. Gybauskaitės viešpatavimo metais Lietuvoje balsai, teisinantys Rusijos agresiją, skamba pavieniui, beveik atsitiktinai, nepatapę valstybei disonansu giedančiu choru, jeigu neimsime už gryną pinigą anonimiškai išsakomų nuomonių įvairovės interneto platybėse.
Kita vertus, demokratinėje visuomenėje kiekviena jau atvirai ir nuoširdžiai išsakoma nuomonė yra verta dėmesio, taigi taip pat nuoširdžiai privalome įsigilinti – kokiais argumentais ar kontrargumentais operuoja oponentai. Sakoma, kad reikia keisti retoriką, neerzinti meškos, nes karingi pasidrąsinimai užtraukia pavojų šaliai.
Tačiau istorinė patirtis įsakmiai byloja apie tai, kad forsuotai ugdomas nuolankumas pasitarnauja agresoriui, leidžia jam sutaupyti savo resursus, o auką palieka be jokios galimybės apsiginti. Kita vertus, ta pati laisvos visuomenės idėja įpareigoja sakyti žmonėms tiesą, nenuslepiant tikros dalykų padėties, visapusiškai informuojant apie kylančius pavojus.
Užpuolimo pavojaus įsisąmoninimas mobilizuoja tautiečius, kai tokiu atveju ypač svarbu yra pasiruošti, sukaupti gynybos resursus. Pasakojimas byloja, kad užstojus karo pavojui gimtajam miestui senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės, – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno statinėje, – visą dieną susijaudinęs ridinėjo savo statinę miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša, susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas.
Lietuvą šiandien garsina jau ne tiek filosofai, kiek pasaulinę šlovę įgiję režisieriai, ar ne – keletas iš jų dirba net imperijos atstatymo keliu pasukusios mūsų kaimynės sostinėje Maskvoje. Į šią aplinkybė noriu atkreipti dėmesį, nes antraip toliau galėtų susidaryti nuomonė, kad visi garsūs Lietuvos režisieriai, skirtingai nuo paprastų žmonių ir eilinių aktorių, yra nusiteikę prorusiškai, nors iš tiesų tik iš Maskvoje dirbančių mūsų tautiečių teatro virtuozų kartas nuo karto pasigirsta pasiūlymas Lietuvai kruviname Ukrainos ir Maskvos konflikte nepalaikyti nė vienos iš susipriešinusių pusių, kviečiant puoselėti balanso idėją, laikytis neutraliteto.
Tačiau nesunku pastebėti, kad toks pasiūlymas laikytis visiško neutralumo šiuo atveju tikrai neturi nieko bendro su balanso paieškomis, auksine vidurio taisykle ar objektyvistine maniera, o yra vienpusiškas dabartinės Rusijos interesų protegavimas – grobuoniškas V.Putino režimas būtų labiausiai pamalonintas, jeigu niekas nesikištų tada, kai Rusija vieną po kitos doroja nepriklausomas valstybes, daugeliui nusukant akis, kai banditas demonstruoja savo patologinius refleksus žudydamas ir prievartaudamas.
Nuodėmė yra ne dirbti Maskvoje ir užsidirbti, bet bandyti nuduoti, kad ši aplinkybę neturi jokios reikšmės diskutuojant apie Ukrainos užpuolimą ir puoselėjant didžiojo neutraliteto idėją.
Tačiau tarkime, kad autorius sutirštino spalvas dėl savo vienpusiškumo nesugebėdamas suprasti, kad mūsų garbieji režisieriai kalba ne savo malonumui, tikrai visai ne tai, kas užplaukia ant seilės, bet siekdamas rusų ir lietuvių tautų taikaus sambūvio, plušėdamas dėl mūsų visų naudos, dėdamas pastangas išgelbėti lietuvių reputacijos likučius rusų akyse.
Tokiu būdu užgimsta hibridinės taikos idėja? Tačiau kai kurie mūsų režisierių, dirbančių Maskvoje, pasisakymai taip organiškai dera prie V.Putino lūkesčių, kad nelieka jokios galimybės kalbėti apie dramatišką skirtingų nuomonių suartinimą, gludinant pozicijas, nes čia vyrauja išankstinė, neperliejama šaltu vandeniu dvasios vienybė, tobulas mentalinis sutapimas be jokių paviršiuje glūdinčių sukabinimo siūlių, tarsi viena krūtine alsuotų dvi būtybės. Galbūt išties ne be pagrindo rašytojas Herkus Kunčius prabilo strofomis apie tarptautinę Putino – Tumino kvazišeimą. Kaip atrodo, tai yra kaip tik tas atvejis, kai juokas pataiko į dešimtuką ir padeda išsklaidyti falšo miglas.
Noriu nuraminti, toliau nesiruošiu dauginti teorinių užkeikimų apie tikruosius vienybės principus. Kita vertus, esu pastebėjęs, kad, kalbant apie vienybę, net ir tuos žmones, kurių paprastai nedomina išvešėję teoriniai išvedžiojimai, vis tik kažkiek intriguoja, sudomina Platono groteskiškas pasakojimas apie pirmykščius žemės gyventojus androginus.
Užblokuodamas bet kokias platoniškos poringės teorines intencijas, atsiribodamas nuo tūkstantmetės interpretavimo tradicijos, dabar priminsiu tik pačią šio pasakojimo fabulą, Platono lūpomis perpasakoto mito siužetą.
Esą kadaise gyveno apvalūs, tobulai išbaigti, su „visais“ žmogiškumo požymiais, keturkojai ir keturrankiai, nepaprastai galingi žmonės. Dėl jų įžūlumo (Hybris) bandant prilygti dievams, aukščiausioji galia perskėlė žmogišką prigimtį pusiau, – nuo to laiko esą viena pusė ieško sau giminingos kitos, siekdama prarastos pilnatvės.
Įdomu, be visa ko kito, ką pasakytų, jeigu galėtų, Platonas, sužinojęs, kad geroji didžiojo vado Putino pusė jungiasi su gerąja didžiojo režisieriaus Tumino puse. O kur tada pasidėti, – paklauskime visai ne retoriškai, – tokiam Ramzanui Kadyrovui kaip pusei žmogaus, nejaugi pastaroji taip ir liks klajoti neaprėpiamoje iracionalumo erdvėje kaip neradęs sau vietos vaiduoklis.
Tačiau ne tuščioje vietoje užgimsta tokie grandioziniai užmanymai, oi ne! Kartas nuo karto mūsų padangėje ima ir staigia įsiplieskia, tarsi kažkam užpylus žibalui, pasišventimas plėtoti žmogaus sąmonės hibridizaciją iki kraštutinės ribos, puoselėjant kažką panašaus į viltį, jog, tarkime, stovint ant civilizacijų tilto, galima į vieną visumą sujungti geriausias Rytų ir Vakarų politinės praktikos puses.
Už skliaustelių čia lieka numanomas pasakojimas apie išmintingą veršį, esą sugebantį pažįsti dvi karves. Ką gi, nominaliai žiūrint, tai veršio išmintis. Savo ruožtu, vertinant tokį entuziazmą Platono perpasakoto mito kontekste, būtina pastebėti, jog kalbame čia apie veršį hermafroditą, kurio įsivaizduojamos pilnatvės išmintis yra dvilypė ir dvilytė.
„Michailas Kasjanovas, vienas įžymiausių opozicinių politikų Rusijoje, atsidūrė taikinyje – tiesiogine prasme“, – tikina The Washington Post.
„Žmogus, kuris 2000–2004 metais buvo Rusijos ministras pirmininkas, vaizdo įraše, kurį patalpino internete čečėnų lyderis jėgos šalininkas Ramzanas Kadyrovas, buvo pavaizduotas šautuvo taikinyje“, – aiškina skaitytojams žurnalistas Maiklas Birnbomas Kasjanovo interviu įžangoje. Jis primena Kasjanovo užpuolimą restorane Maskvoje ir dešiniųjų nacionalistų išpuolius, sužlugdžiusius jo pasirodymus įvairiuose miestuose.
Niekas nenorėtų patekti į situaciją, į kurią buvo patekęs rusų dainininkas Nikolajus Baskovas. Tikrai kvailas nutikimas. Atvykus į svečius pas Čečėnijos diktatorių Ramzaną Kadyrovą dainininkui į veidą buvo mestas didelis gabalas torto. Saldūs kremai ištiško ant veido, brangiai kaštavusio švarko, unikalių marškinių…
Ką tuo metu jautė žymus Rusijos dainininkas? Apmaudą, pyktį, gėdą? Visiems aišku: padoriose kompanijose svečiai taip nepasitinkami. Be to, N.Baskovas – ypatingai garbingas svečias. Viešojoje erdvėje Ramzaną jis buvo pavadinęs ne politines žmogžudystes organizuojančiu diktatoriumi, o būtent „Rusijos patriotu“. Todėl Ramzanas neturėjo priežasties nekęsti dainininko.
Pastarosiomis dienomis iškart du amerikiečių aktoriai apsilankė Rusijoje, parodydami savo susižavėjimą Vladimiru Putinu. Taigi ar Putinas – naujas Če Gevara? Tokį klausimą kelia anglų kalba rašanti žiniasklaida.
Taip, Vladimiras Putinas turi draugų Holivude. Vienas iš jų – visų užmiršta kovinių filmų žvaigždė Stivenas Sigalas (Steven Seagal). Kita žvaigdė – ir Mikis Rurkas (Mickey Rourke). „Abu praėjusį savaitgalį svečiavosi Rusijoje: Rurkas užsuko į prestižinę Maskvos universalinę parduotuvę, o Sigalas nuvažiavo į neseniai aneksuotą Krymą. Porelė taip pat prisidėjo prie Rusijos žiniasklaidos propagandos kampanijos, kur jų siaubingi aktoriniai gabumai jiems buvo labai naudingi“, – ironizuoja The New Republic korespondentas Džošas Kovenskis (Joshua Kowenski).
Gyveno du berniukai, geri draugai. Miša ir Volodia. Lankė tą patį darželį, iš inercijos „Sovietija“ vadinamą.
Bet kaip tai neretai nutinka geriems draugams, ėmė ir susipyko. Priežastis banali. Nepasidalino iš mažesnių darželinukų atimtais naftingais žaislais. Be to, Miša prasitarė, kad nori vyresniu už Volodią būti, kažką apie demokratiją pralemeno. Volodia daugiau, negu Miša, draugų turėjo, tai įgrūdo Mišą į tamsų kambarį ir duris uždarė. Ilgam. Pamokai. Turtas kad ir vogtas, bet stipresniam reikia paklusti.
Tūkstančiai čečėnų emigruoja į Vokietiją, rašo Benjaminas Bidderis ir Kristina Hebel laikraštyje Der Spiegel. 2013 metais per pirmuosius dešimt mėnesių prašymus suteikti prieglobstį VFR padavė 14 tūkstančių išeivių iš Čečėnijos, o tai 7 kartus daugiau už atitinkamus pernykščius visų metų rodiklius. Net praėjus dešimčiai metų po antrosios kampanijos Čečėnijoje, daugelis čečėnų mano, kad respublikoje susiklosčiusi padėtis yra beviltiška, pabrėžia žurnalistai.
Prezidentas Ramzanas Kadyrovas vykdo labai žiaurų kursą, respublikoje viešpatauja kapų ramybė ir „brangūs naujausių dangoraižių bei mečečių fasadai negali paslėpti, kad Čečėnijoje viešpatauja savivalė, Kadyrovo režimas skleidžia baimę, o žmonėms nebelieka jokių vilčių“, – sako dabar Berlyne gyvenantis buvęs Čečėnijos Respublikos Ičkerija vice prezidentas Saidas Chasanas Abumuslimovas.
