Laurynas Kasčiūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas mano, kad tolesni Rusijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu gali turėti ne tik politinius, bet ir karinius scenarijus. „Negalime atmesti nei vieno iš jų“, – trečiadienį po susitikimo Prezidentūroje žurnalistams kalbėjo NSGK pirmininkas.
„Kalbant apie tai, kas galėtų vykti toliau, ko galėtų siekti Rusija… Šia prasme matyčiau pirmiausia karinės galios sutelkimu paremtą politinio spaudimo scenarijų. Be abejo, vienas iš Rusijos motyvų yra ir Minsko susitarimo priverstinis įgyvendinimas, bandant priversti Ukrainą derėtis su separatistais. Kitaip tariant, per „eskalaciją į dialogą“, – teigė L. Kasčiūnas.
Tuo tarpu karine prasme L. Kasčiūnas įvardija tris galimas Rusijos agresijos prieš Ukrainą galimybes.
„Kalbant apie karinius scenarijus, galima eskalacija Donbase – pajėgų įvedimas toje dalyje, kurią kontroliuoja Rusija. Galima kalbėti ir apie tam tikras intervencijas demarkacinėje zonoje, bandant paimti vieną ar kitą svarbesnę vietą, bet tai jau būtų peržengtas Rubikonas. Tokiu atveju Vakarai turėtų įjungti kitą bėgį“, – teigė komiteto pirmininkas.
„Na ir vandens problema: puikiai žinome Kryme esantį kanalą, kuris eina iš Chersono srities, jį kontroliuoja Ukraina. Konflikto atveju jame galėtų išsilaipinti desantininkai ir perimti kanalo kontrolę. Tai yra hipotetiniai scenarijai, tačiau negalime atmesti nei vieno“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Komiteto pirmininko teigimu, Rusijos veiksmai Ukrainoje yra seniai žinomas Kremliaus noras kontroliuoti Ukrainą tiek politine, tiek geopolitine prasme.
„Jų strategija visada buvo labai aiški – ne tik susodinti prie stalo, bet ir grąžinti kontroliuojamas sritis pagal jų sąlygas Ukrainai. Su ypatinguoju statusu, kas reikštų, kad Kijevas moka už teritorijų išlaikymą, bet jas kontroliuoja Maskva, kad separatistai būtų amnestuoti, kad tai veiktų kaip tam tikras svetimkūnis Ukrainos viduje, kuris iš esmės kontroliuoja ir geopolitinę ir politinę situaciją Ukrainoje“, – situaciją vertino politikas.
„Jeigu paaštrėja situacija Rusijos regione, tu gali paspausti per tuos regionus ir paveikti Ukrainos vidaus procesus. Tokia schema jau yra planuojama visus tuos 5–7 metus. Manau, kad Rusija nuo to nenutolo“, – sakė pirmininkas.
L. Kasčiūnas: Vakarai turi būti pasiruošę atsakui, jei Rusija peržengtų „raudonąsias linijas“
Pasak L. Kasčiūno, sprendžiant Ukrainos klausimą, reikia orientuotis į pagrindines strategines kryptis, kuriomis turėtų vadovautis valstybės sąjungininkės.
„Pirmiausia neturime leisti įtvirtinti Kremliui labai palankios nuostatos, kad jis turi neformalią veto teisę dėl Ukrainos narystės NATO“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
„Negali jokia trečioji šalis, nebūdama NATO narė, blokuoti kitos vienos ar kitos tautos apsisprendimą būti NATO nare“, – tęsė NSGK pirmininkas.
Pasak jo, Lietuva pasirengusi ne tik padėti Rusijos agresiją patiriančiai valstybei, bet ir užimti lyderės poziciją sprendžiant Ukrainos klausimą.
„Karinė techninė parama yra viso aljanso reikalas, Lietuva bus tikrai viena stipriausių aljanse sprendžiant šitą problemą“, – sakė politikas.
Kitas svarbus apsektas, kaip teigė komiteto pirmininkas, yra Rusijos atgrasymas nuo tolesnių veiksmų tiek Ukrainoje, tiek regione. Kaip galimas konkrečias taikytinas atgrasymo priemones L. Kasčiūnas matytų Rusijos projektų, Rusijos atjungimą nuo pasaulinės bankų sistemos ar tiesiog naujų sankcijų taikymą.
„Mes Vakaruose turime aiškiai artikuliuoti, kas būtų, jeigu Rusija peržengtų raudonąją liniją, kas jos galėtų laukti politine, ekonomine prasme“, – kalbėjo Seimo narys.
„Be abejo, visiškas „Nord Stream2“ projekto įšaldymas. Galimos gilesnės sankcijos. Rusijos atjungimas nuo tarpbankinės pasaulinės sistemos, kai kurių Rusijos bankų, svarbių Rusijos elitui, įtraukimas į sankcijas ir kiti galimi rimti veiksmai“, – teigė politikas.
Tai „linijos“, dabar siejamos ne vien su gerografija, nors sąvoka kildinama iš vadinamosios „raudonų linijų“ sutarties dėl naftos verslovių paskutines dienas gyvavusioje Osmanų imperijoje 1928-ųjų liepą tarp britų – Irano, Prancūzijos bei dviejų JAV naftos kompanijų.
Derantis dėl verslovių imperijos sienos jau buvo neaiškios, ir kai dėl šios priežasties derybos „pakibo“ bei iškilo nepasirašymo grėsmė, problemą išsprendė britų verslininkas Caloustenas Gulbenkianas, paėmęs raudoną pieštuką ir savavališkai jas perbraižęs. Tai reiškė, kad linijas peržengusieji negalėjo būti tikri dėl to, kas vadinama „užtikrintu saugumu“.
Nuo tada „kirsti raudoną liniją” visame pasaulyje reiškia peržengti ribą, už kurios galima tikėtis „negrįžtamų“ pasekmių. Subtiliai pavojingos tai linijos, nes jas peržengus bent teoriškai gresia neišvengiamas ir kietas atpildas, todėl ir nustatomos jos dažniausiai aukščiausiame lygyje.
„Google“ paieškos sistemoje surinkęnet lietuvišką žodžių junginį „raudonos linijos“ gausime apie 645 tūkstančių nuorodų iš pačių įvairiausių gyvenimo sričių – socialinių, verslo, etikos, politikos ir geopolitikos etc etc. Angliakalbė sąvoka „Red Line“ renka net 2 070 000 000 nuorodų.
Keletas pavyzdžių. Vasario 6-ąją susitikime su Ukrainos aukščiausiosios rados „Eurooptimistų“parlamentarų grupe Europos Sąjungos (ES) pasiuntinys šioje šalyje Hugues Mingarellis jau tikriausiai kažkiek išvestas iš kantrybės (nes Kijevas žada mažiausiai 4-eris metus) nurodė, kad tarptautinių finansinių donorų (Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio Banko, ES) primygtinai reikalaujamo antikorupcinio teismo įsteigimo kraštinė data, taigi „raudona linija“ yra Ukrainos prezidento rinkimai 2019 metais. Ukrainiečiai iki to laiko privalo apsirūpinti antikorupciniu teismu, priešingu atveju gresia finansinės paramos suspendavimas, be kurios reformos Ukrainoje stotų.
Vadinamosios Tripusės kontaktinės grupės Minsko derybose dėl konflikto Ukrainos rytuose sureguliavimo ginčų įkarštyje Maskvos remiamų separatistų atstovams provokaciškai pasiteiravus Ukrainos atstovės, Rados pirmininko pirmajai pavaduotojos Irinos Geraščenko, ar ji nesibaimina dėl savo trijų vaikų saugumo, politikė atkreipė kitų dalyvių (tarp jų separatistų kuratorių iš Rusijos) dėmesį, kad tai vis dėlto diplomatinės derybos, o ne banditų susiėjimas, o apie peržengtą „raudoną liniją“ pareiškimu informavo Minsko policiją.
JAV paskirtasis specialusis prokuroras Robertas Muelleris Rusijos kišimuisi į Amerikos prezidento rinkimus tirti vasario pabaigoje pateikė kaltinimus prezidento Vladimiro Putino „virėju“ vadinamam Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui ir dar 12-ai Rusijos piliečių iš šio kuruojamo „fakenews“ platinančio vadinamojo „trolių fabriko“ ne už viešosios erdvės aptariamą galimą amerikiečių viešosios nuomonės manipuliavimą (nors jo būta, bet teisiškai turbūt prie to prikibti neįmanoma), o labai konkrečius teisinių „raudonų linijų“ peržengimus, tokius kaip sukčiavimas, pasinaudojus svetimais tapatybės duomenimis bei naudojantis elektroninėmis komunikacijos priemonėmis, ir bankinis sukčiavimas. Tai konkretūs, teisme įrodomi kaltinimai, ir 106-ą vietą rusiško „Forbes“ turtuolių sąraše užimantis restauratorius dabar vargu ar ryšis kelionei į Jungtines Valstijas, net jei ir norėtų. Nes gali iš ten negrįžti, Amerikos Temidė prasižengėliams negailestinga. Taigi toks su „raudonomis linijomis“ sietinas egzistencinis skambutis.
21 amžius jau įrodė, kad yra geopolitikos amžius, tad „raudonų linijų“ fenomeną tinkama aparti ir jos kontekste, ypač daugėjant precedentų, kai „raudonų linijų“ ignoravimas baigiasi niekuo, taisyklė nesuveikia. Pirmiausia nelaimingoje Sirijoje. Kai vasario 13-ąją Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, jog jo šalis smogs Bagdado vyriausybinėms pajėgoms, jei pasitvirtins viešojoje erdvėje pasirodę pranešimai apie sirų diktatoriaus Basharo Assado cheminio ginklo panaudojimą prieš taikius gyventojus, beveik neišvengiamai teko prisiminti faktą, jog kai 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, prezidentas Barackas Obama sudvejojo smogti net ribotos apimties karinį smūgį taikiniams Sirijoje, nors prieš tai perspėjo Damaską neperžengti„raudonos linijos“ ir nenaudoti cheminių ginklų prieš savo piliečius.
Planeta „tebesrebia“ andainykščuio neryžtingumo pasekmes. Vasario 11-ąją Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie nuo mėnesio pradžios rusų remiamo B.Assado karinės aviacijos oro smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų ir apibendrino, jog šis trumpas periodas buvo vienas žiauriausių beveik 7-eris metus trunkančiame kare. Nors vasario 8-ąją JAV gynybos ministerija informavo pritarianti JT siūlymui paskelbti mėnesio paliaubas, kad į vyriausybinės armijos apsiaustus rajonus būtų galima pristatyti humantitarinę pagalbą, niekas paliaubų laikytis nesirengia, žudynės tęsiasi. O juk tikėtina, kad B.Obamai nesudvejojus ir ištesėjus grasinimą dėl „raudonos linijos“, dabar situacija būtų kiek kita.
Užtat JAV kariškiams vasario 7-ąją apgynus sąjungininkus iš „Sirų demokratinių pajėgų“ (SDF) Deirez Zoro apylinkėse šiaurės rytų Sirijoje, dešiniajame Eufrato krante, kuomet J.Prigožinui priklausančios privačios karinės kompanijos (vadinamosios „Vagnerio“) palaikomos sirų vyriausybinės pajėgos (apie 500 karių) pamėgino „atimti“ SDF kontroliuojamas naftos versloves, Rusijoje dar ir dabar bijoma atvirai pripažinti, kiek iš tiesų žuvo „Vagnerio“ samdinių. 2017-aisiais su J.Prigožinu siejama kompanija „Europolis“ pasirašė susitarimą su Damasako vyriausybe, kad „vagneriečiai“ atkovos naftos versloves ir už tai kompanija gaus „dalį“ jas eksploatuojant. Veikiausiai vadovautasi logika, kad kol turkai atakuoja kurdų kontroliuojamą Afrino provinciją Sirijos šiaurės vakaruose, o pasaulio bendruomenė apsiriboja tik reikšdama „gilų nerimą“ dėl galimų aukų, vieną kitą verslovę galima ir „atglemžti“. Neišdegė.
Beje, daugelio analitikų vertinimu, amerikiečių atsaką galima buvo numatyti, JAV visus praėjusius metus nedelsdama smogdavo ore pamėgindavusiems dominuoti Damasko vyriausybės karo lėktuvams, kai iškildavo grėsmė amerikiečių sąjungininkams – kuomet sirų Su-22 piečiau Rakkos mėgino atakuoti SDF pozicijas, buvo iškart numuštas amerikiečių F-35. Sirijos šiaurės rytuose, kur yra SDF atsakomybės zona, amerikiečiai praktiškai įvedė neskraidymo zoną. Pentagono vadas Jimas Mattisas jau „po fakto“ prie Deirez Zoro saliamoniškai paaiškino, jog Rusijos pusė „karštąja linija“ kelis kartus raginta nieko nesiimti (amerikiečiai kurį laiką stebėjo priešininkų persigrupavimus), rusai patikino, jog jų tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų nėra.
Nėra – tai nėra, ir„raudoną liniją“ peržengusieji gavo atkirtį. J.Mattisas diplomatiškai apibendrino, kad jo kariškiai neieško konflikto su rusais, bet sąjungininkus apgins bet kuriuo atveju. Kaip interviu „Svoboda“ (02 13) nurodė buvęs Pentagono bendradarbis, šiuo metu Lexingtono instituto viceprezidentas dr. Danielis Goure, Sirijoje patvirtinama nauja JAV strategija, kuri reikšmimgai skiriasi nuo prezidento B.Obamos administracijos taikytosios. Paskutinį dešimtmetį Amerika traukėsi ir užleido teritoriją priešininkams, dabar grįžta.
Bet ir analitikas dr. D.Goure pripažįsta, kad situacija Sirijoje ypač pavojinga, Kremliui siekiant įtvirtinti savo buvimą ten, viskas gali baigtis neprognozuojamai. Jau kaip ir įpratome prie pranešimų apie pavojingus rusų karinių lėktuvų manevrus prie pat NATO orlaivių ar karinių laivų virš Baltijos, Juodosios jūros, toje pačioje Sirijoje. Juk irgi „raudonos linijos“, jei rusų lakūnai nesusitvarkytų su valdymu bei įvyktų susidūrimas.
Tyrimų grupės „Conflict Intelligence Team“ analitikas Kirilas Michailovas interviu „Svoboda“ (02 12) nurodė, kad nuo vasario pradžios įvairios paskirties orlaivius (lėktuvus, sraigtasparnius, dronus) Sirijoje prarado Rusija, Turkija, Iranas bei Izraelis, bet ne Jungtinės Valstijos.
Čia – dar sykį apie„raudonas linijas“ ir kas yra jų priežiūros garantas. „Linijas“ reikia turėti galios apginti. Kuomet vasario 3-osios pavakarę sukilėliai Idlibo procincijoje numušė rusų Su-25, rusai metėsi į „atsaką“ atakuodami ne tik karinius, bet ir civilius objektus – ligonines, turgus ir t.t.
Amerikiečiai gina kurdus, izraeliečiai prižiūri rajonus prie savo sienos (pirmiausia Golano aukštumas), kad ten neprasismelktų grupuotės „Hezbolah“ smogikai, turkai – rajonus, už kuriuos atsako jų kontroliuojajami sukilėliai. Geopolitinių žaidėjų kiek nori, dominuoja sudėtingos interesų kombinacijos ir neoficialus susitarimas „bombarduokite, ką norite, tik mums netrukdykite“.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Deja, civilių apginti negali niekas, nes tai ne „raudonų linijų“ prerogatyva. Baisiausia šiuo metu Rytų Gutoje, už kurią tarsi niekas ir neatsakingas, pasak K.Michailovo, B.Assadas ją bombarduoja, nes jam leidžiama tą daryti. Kažkada „raudonos linijos“ rasis ir ten, kaip kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje pažadėjo JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas, tada kaltieji (jie lyg ir nustatomi) dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Bet iki to laiko žus dar nežinia kiek taikių gyventojų.
Štai tokių įvykių kontekste ponas V.Putinas kovo 1-ąjąpaskelbė metinį pranešimą Nacionaliniam susirinkimui, kurio beveik pusė (45 minutės) buvo skirta naujai, prezidento teigimu, neįveikiamai ginkluotei – povandeniniams dronams, meteorito greičiu taikinį sekančiam raketų kompleksui, tarpkontinentinei balistinei sparnuotajai raketai, kuri gali pasiekti bet kurį taikinį pasaulyje… Ir visos ligšiolinės „raudonos linijos“ buvo vėl sujauktos jau net nežina kelintą kartą vos prasidėjus 21 amžiui.
Garsiausios šnipų istorijos Didžiojoje Britanijoje
Fiona Hamilton / The Times
Specialiųjų tarnybų laukia teisminis nagrinėjimas, kuris gali priversti jas atskleisti slapčiausios savo veiklos krypties detales, – apie tai sužinojo laikraštis The Times.
Grupės Reprieve ir Privacy International padavė ieškinį Tyrimo įgaliojimų tribunolui, kuruojančiam MI5 (Saugumo tarnybą), MI6 (Slaptąją žvalgybos tarnybą) ir GCHQ (Vyriausybinio ryšio centrą), kad išsireikalautų visiškai slapto darbo detalių paviešinimą.
Ieškinyje kalbama apie trečiąją iš trijų specialiųjų tarnybų veiklos „krypčių“, iš kurių dvi – Britanijos personalo kitose šalyse sulaikytų asmenų apklausa, ir masinis asmeninių duomenų rinkimas – jau buvo paviešintos. Laikoma, kad trečioji kryptis minėta tik kartą atskirame Privacy International ieškinyje, be to, informacija apie ją buvo cenzūruota.
Reprieve direktorė Maja Foa sakė: „Britanijos visuomenė turi teisę žinoti, ką specialiosios tarnybos daro jos vardu. Mes žinome, kad toji slaptoji politika dangsto didelę slaptosios veiklos sritį, kuri mažų mažiausiai ne mažiau rimta ir invazyvi, nei sulaikytųjų apklausa užsienyje ir masinis asmeninių duomenų rinkimas. Iš savo karčios patirties taip pat žinome, kad be bazinio skaidrumo Britanijos šnipai linkę peržengti teisines ir etines „raudonąsias linijas“.
Privacy International juristė Mili Grem Vud sakė: „Tai neteisingas principas, kai yra visa veiklos sfera, apie kurią visuomenė apskritai nieko nežino. Mes siūlome ministrei pirmininkei paviešinti trečiąją kryptį – cenzūruotu, sutrumpintu pavidalu arba tezėms, kaip būtina, kad būtų užtikrinta visiška ir atvira specialiųjų tarnybų priežiūra“.
Gegužės 11–ąją JAV prezidentas prieš pietus priėmė Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą bei Rusijos pasiuntinį Jungtinės Valstijose Sergejų Kisliaką, dieną prieš tai iš pareigų atleidęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktorių Jamesą Comey.
Dėl šio fakto Amerika tebesiaiškina po šiai dienai taip pat susitikimo su rusų diplomatais kontekste, mat FTB šefas tyrė galimus D.Trumpo rinkimų štabo ryšius su rusų valdininkais, tarp kurių S.Kisliakas buvo kone svarbiausiu įtariamuoju.
Užtat tos pačios dienos popietę įvykęs prezidento D.Trumpo susitikimas su senu draugu, buvusiu patarėju nacionalinio saugumo klausimais bei valstybės sekretoriumi prie prezidento Richardo Nixono 1973-1977 metais Henriu Kissingeriu praėjo kur kas „tyliau”.
Henris Kisendžeris
Tai nereiškia, jog H.Kissinngerio priėmimas buvo mažiau reikšmingas nei žiniasklaidos tebenarstomas „techninis“ JAV prezidento susitikimas su rusų diplomatais. Buvęs valstybės sekretorius politinės karjeros metais garsėjo kaip valstybininkas, geostrateginių tikslų labui nevengęs kištis į kitų šalių reikalus – padėjo Amerikai ne tik atverti santykiams Kiniją, bet ir nuversti Čilės prezidentą Salvadorą Allendę bei paskatino JAV slapta bombarduoti Kambodžą.
Kuomet vadovavo JAV diplomatijai, H.Kissingeris inicijavo santykių „atšilimą“ tarp Jungtinių Valstijų bei tuometinės Sovietų Sąjungos. Beje, tuometinio „geopolitinio balanso“ siekis buvo deramai įvertintas – 1973 metais JAV valstybės sekretorius pelnė Nobelio taikos premiją.
Kita vertus, remdamasis buvusio diplomato pasiekimų sąrašu, „The Wshington Post“ jau šiandien konstatavo, jog prezidentas D.Trumpas priėmė „amoralų“ H.Kissingerį.
Vokiečių savaitraštis „Bild“ dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje informavo, kad D.Trumpas vilioja politinį sunkiasvorį, esą legendinis diplomatas turįs išaiškinti pasauliui Amerikos prezidento užsienio politikos planus. Prieš 40 metų palikęs valstybės tarnybą, politikas vis dėlto konsultavo dabartinio prezidento pereinamojo laikotarpio komandą.
Leidinys H.Kissingerį pristatė galimu tarpininku tarp Vašingtono ir Maskvos bei Vašingtono ir Pekino. Buvusį valstybės sekretorių sieja gana artimi ryšiai su Kinijos lyderiu XiJinpingu, ne šiaip praėjus vos kelioms dienoms po D.Trumpo išrinkimo prezidentu H.Kissingeris išvyko deryboms į Pekiną.
Pasak „Bild“, Vakarų specialiosioms tarnyboms skirtame dokumente teigiama, esą tai jis pataręs JAV prezidentui siekti atšaukti sankcijas Maskvai bei pripažinti Rusijos interesų viršenybę buvusiose sovietinėse respublikose nuo Baltarusijos ir Ukrainos iki Gruzijos bei Kazachstano. Tokiu atveju „raudona linija“, kurios Maskva negalėtų peržengti, eitų ties siena su Lenkija bei Baltijos valstybėmis.
H.Kissingeris laikosi nuostatos, jog susitaikymas su Rusija būtų tinkamas žingsnis, nes taptų atsvara augančiai Kinijos karinei galiai, be to, balansas tarp Jungtinių Valstijų bei Rusijos sustiprintų stabilumą pasaulyje. Jis kritikuoja buvusio prezidento Baracko Obamos užsienio politiką, ir atvirkščiai, apie dabartinį prezidentą atsiliepia tik pozityviai nurodydamas, jog šis turi galimybę įeiti į istoriją kaip pagarbos vertas Amerikos prezidentas.
Kremlius buvusiam valstybės sekretoriui atsilygina palankumu Rusijos prezidento spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo lūpomis: „H.Kissingeris kaip ir anksčiau yra vienas išmintingiausių politikų, taip pat vienas giliausių Rusijos-Amerikos santykių ekspertų. Jei šis potencialas bei per dešimtmečius sukaupta patirtis bus kokia nors forma panaudota, mes tą tik sveikinsime“.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Buvęs JAV valstybės sekretorius su prezidentu Vladimiru Putinu susipažino po Berlyno sienos griuvimo. Kalbama, jog H.Kissingeris paklausęs būsimo Rusijos prezidento apie šio profesinę veiklą. Sulaukęs atsakymo apie darbą specialiosiose tarnybose, JAV politikas atsakęs: „Visi padorūs žmonės nuo jų pradėjo, aš irgi“.
Per pastaruosius 15 metų jis su V. Putinu susitikinėjo reguliariai, bet po JAV prezidento rinkimų dar nesikalbėjo. Pagrindinės susitikimų temos paprastai būdavo susijusios su politikos strategija, istorija, kalbėdavosi apie Ukrainą, Siriją, vis dėlto pagrindiniu klausimu visada būdavo Kinija. Politikos veteranas nemano, jog pagrindinis Rusijos prezidento tikslas yra destabilizuoti Vakarus, tiksliau, gavęs iš Dievo tokį šansą, jis dėkingai juo pasinaudotų, bet nemano turįs tokių galimybių. Atvirkščiai, V.Putinas mano, kad tai Vakarai kasasi po juo.
Interviu britų „The Times“ (01 23) H. Kissingeris prognozavo didelį sandorį tarp JAV bei Rusijos, vis dėlto didžiausią įtaką planetai turėsią D.Trumpo santykiai su Pekinu. Paklaustas, ar netaps D.Trumpo patarėju Rusijos klausimais, atsakė, jog sulaukęs 93-ejų darbo neieško. Žurnalisto spaudžiamas, ar vis dėlto nėra galimybės, jog taps tarpininku tarp JAV ir Rusijos, atrėmė, kad dalyvautų šiame procese nebent tuo atveju, jei matytų, kad Vakarų ir Rusijos požiūriai į pasaulio tvarką pakankamai panašūs arba kad šiame reikale galima nuveikti kažką naudingo.
Italų dienraščio „La Stampa“ specialaus korespondento Niujorke Paolo Mastrolilli vertinimu (02 01 komentaras) H.Kissingeris vis dėlto būtų laimingas įeiti į istoriją kaip naują Šaltąjį karą sugebėjęs sustabdyti žmogus. Britų „The Sunday Times“ publikacijoje „Viena ranka duoti, kita prilaikyti ir taip kontroliuoti Rusiją“ (02 20) nurodoma, jog H.Kissingeris dar prieš JAV prezidento rinkimus įsisąmonino, kad V.Putino valdymo filosofijos pagrindą sudaro mėginimas sugrąžinti savo šaliai didybę, pagrindinis tos didybės elementas yra pasaulio pagarba.
Pripažįstant šią logiką, „likęs pasaulis“ pirmiausia turėtų stabdyti NATO plėtrą, nesvarbu, ką šia tema mano kitos nacijos. Ukrainą H.Kissingeris laiko tiltu tarp Rytų bei Vakarų (maždaug kaip Suomija ar Austrija Šaltojo karo laikais), todėl jai esą reikia suteikti laisvę formuoti savarankiškus ekonominius bei politinius ryšius su bet kuo, tačiau ji negalinti siekti įstoti į bet kokias karines sąjungas ar saugumo organizacijas.
Tai H. Kissingeriui priklauso sąvoka „Trikampė diplomatija“, kurios dėka Šaltojo karo metais prieš 45 metus R.Nixonui bei jo valstybės sekretoriui pavyko supriešinti Pekiną ir Maskvą, glaudinant partnerystę su Kinija. Panašu, prie to mėginama grįžti. Nyderlandų analitinio fondo „Cicero Foundation“ ekspertas Rusijos klausimais Marcelis H. Van Herpenas vertina H.Kissingerio veikimo motyvus kaip realizmą, kur tarptautinis geopolitinis balansas svarbesnis už žmogaus teises bei demokratiją.
Štai toks geopolitinis pasjansas „nieko asmeniško“ stiliumi be jokių nacijų apsisprendimo galimybių. Jei tai virs tendencija, galima teigti, jog Lietuvai tiesiog pasisekė spėti pataikyti į po Sovietų imperijos žlugimo stojusį tarpulaikį bei realizuoti savo apsisprendimą gyventi laisvame pasaulyje.
Pasaulis „Trikampės diplomatijos“ taikymo laikais buvo akivaizdžiai dvipolis, dabartiniai geopolitiniai reikalai nepalyginamai komplikuotesni, todėl vien „technologinės“ geopolitikos kelias atrodo ypač slidus.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį, jog Donbase ir Luhanske prieš Ukrainą kariaujantys rusų kariai nedrįsta viešai iškelti Rusijos valstybės vėliavų, slepia skiriamuosius Rusijos ginkluotųjų pajėgų ženklus.
Suprask, toks slapukavimas Rusijai garbės nedaro, šitaip elgdamasi Rusija demonstruoja savo menkystę.
Taikliai pasakyta. Taikliau pasakyti neįmanoma. Garbingi, išdidūs, savo teisumu neabejojantys kariai niekad neslėptų skiriamųjų ženklų. Savąją priklausomybę dangsto tik nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamos teroristinės valstybės, suvokiančios, kad elgiasi ir neteisingai, ir neteisėtai.
Iki šiol niekas iš Europos Sąjungos lyderių taip skaudžiai nekritikavo Rusijos agresijos. Ar reikėjo atvirai žerti aštrius epitetus ir palyginimus?
Amerikos žvalgai tylomis piktinasi, kad jų „draugai“ iš Izraelio nueina per toli šnipinėdami JAV teritorijoje, ir priešinasi, kad būtų panaikintos vizos Izraeliui. Tel-Avivas kategoriškai neigia visus kaltinimus.
Pirmą kartą Lietuvos mokykloms parengtas rekomendacijų projektas, numatantis leistinas poveikio priemones netinkamai besielgiantiems vaikams.
Dokumentas, kuriame numatoma ir fizinio poveikio moksleiviui galimybė, parengtas remiantis Didžiosios Britanijos pedagogų patirtimi. Taip praneša Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai. Šiomis rekomendacijomis siekiama padėti mokyklų darbuotojams efektyviai reaguoti į kraštutinius netinkamo elgesio atvejus ir užtikrinti psichologiškai ir fiziškai saugią aplinką mokyklos bendruomenėje.
