Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo narys Petras Gražulis ketvirtadienį ketina pateikti Seimui Baudžiamojo kodekso pataisą, kuria siūloma numatyti baudžiamąją atsakomybę už viešą pritarimą Rusijos Federacijos nusikaltimams Ukrainos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą.
„Siūlau, kad tie, kurie viešai socialiniuose tinkluose, televizijos, radijo eteryje, portaluose ir kitais viešai skleidžiamais būdais neigia arba pateisina Rusijos karinę invaziją į Ukrainą, arba palaiko Rusijos pradėtą karą, būtų baudžiami kaip ir už 1991 m. sausio 13-osios žudynių, 1991 m. liepos 31 d. žudynių Medininkuose neigimą, palaikymą arba pateisinimą“, – sako parlamentaras P. Gražulis.
Už viešą pritarimą Rusijos Federacijos įvykdytai agresijai prieš Ukrainos Respubliką siūloma bausti bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Siūloma, kad kodekso pataisa įsigaliotų 2022 m. balandžio 1 d.
Šiuo metu Baudžiamajame kodekse atsakomybė už Rusijos agresijos – karo prieš Ukrainą pateisinimą nėra numatyta.
2017-ųjų sausio 13-oji diena. Minėjimas prie Lietuvos parlamento. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Policija ruošiasi ketvirtadienį prasidėsiantiems Sausio 13-osios minėjimo renginiams. Kaip teigia policijos generalinis komisaras Renatas Požėla, pareigūnai turi informacijos, kad renginiuose dalyvauti ketina įvairios protesto grupės. Todėl, pažymi komisaras, policija parengė konkretų priemonių planą, kuriame numatytos ir sustiprintos policijos pajėgos šalyje, ir fizinis barjeras Nepriklausomybės aikštėje.
„Ankstesniais metais tas pasiruošimas būdavo paprastesnis dėl to, kad į tokį renginį rinkdavosi laisvės kovų dalyviai ir jų artimieji, o šiuo metu turime informacijos, kad rytoj prie šių asmenų gali prisijungti ir įvairios kitos visuomenės grupės, kurios turės įvairių tikslų. Tai ir protesto grupės, ir asmenys, kurie turi kitų intencijų, – atvykus išsakyti vieną ar kitą savo pasakymą“, – žurnalistams trečiadienį teigė R. Požėla. Policija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Policija yra parengusi konkretų priemonių planą, ir jis bus kažkiek kitoks – sugriežtintomis tam tikromis priemonėmis“, – pridūrė komisaras.
„Policija dirbs sustiprintomis pajėgomis. Kiek ir kokių pareigūnų, ką konkrečiai jie darys, neatskleisime. Pareigūnų bus tiek, kiek reikalaus situacija“, – akcentavo R. Požėla.
Jo teigimu, Lietuvos policija yra pasijungusi visos šalies mastu. Kaip tvirtino R. Požėla, taip pat ketinama fiksuoti į sostinę atvykstančias autotransporto priemones.
„Fiksuosime autobusus, išvykstančias transporto priemones, kurios vyks į Vilnių iš kitų Lietuvos regionų“, – teigė generalinis komisaras.
„Siekiant išvengti tam tikrų grėsmių, prie Vilniaus bus įrengti patikros punktai. Pasirinktinai mes tikrinsime transporto priemones ir kontroliuosime, ar nėra vežama draudžiamų daiktų“, – pridūrė jis.
Be to, R. Požėlos teigimu, ketinama prie Seimo esančioje Nepriklausomybės aikštėje pastatyti laikiną fizinį barjerą.
„Kalbant apie Nepriklausomybės aikštę, policijos bus pakankamai. Esminis dalykas, kad mes planuojame rytoj ties dalimi Seimo perimetro įrengti vadinamąjį fizinį barjerą, kuris padės užtikrinti mūsų funkcijas, mūsų gyventojų saugumą ir viešąją tvarką. Kartu tai padės susiorientuoti žmonėms, kur jiems reikia ateiti ir būti“, – sakė komisaras ir pažymėjo, kad minimus sprendimus dėl saugumo priėmė Lietuvos policija savarankiškai.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
„Tai yra policijos planavimas, ne kažkieno kito planavimas, ir to fizinio barjero tikrai nebus ten, kur vyks renginys. Fizinis barjeras bus įrenginėjamas kiek kitose vietose“, – sakė komisaras.
Policija gali vykdyti pasirinktų žmonių patikras
Tuo tarpu Vilniaus apskr. policijos viršininkas Saulius Gagas teigė, kad renginio metu viešąją tvarką palaikantys pareigūnai gali vykdyti ir pasirinktų asmenų patikras.
„Siekiant užtikrinti sklandų renginį, policijos pareigūnai vykdys įstatymų suteiktas jiems teises. Bus galimos pasirinktų žmonių patikros. Kodėl jas vykdysime? Vykdysime todėl, kad nebūtų nešami draudžiami daiktai, kurie gali sukelti pavojų žmogaus gyvybei, sveikatai ar panašiai“, – žurnalistams sakė S. Gagas.
„Prašymas yra geranoriškai vykdyti policijos pareigūnų prašymus, nurodymus“, – pažymėjo jis.
Pasak Vilniaus apskr. policijos viršininko, į Nepriklausomybės aikštę patekimas bus šiek tiek apribotas. Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos Seimo. 2016-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Policijos pareigūnai nukreips, patars, kaip galima patekti į renginį. Į Nepriklausomybės aikštę bus galima patekti iš Gedimino prospekto pusės nuo Katedros, iš Žvėryno tilto nuo Katedros, Goštauto gatve. Tačiau nebus galima patekti asmenims per Tumėno gatvę. Tarp fontanų nebus laisvas praėjimas“, – sakė jis.
Vyks Lietuvos šeimų sąjūdžio protesto akcija
Policijos atstovų teigimu, tuo pačiu metu vyks ir Lietuvos šeimų sąjūdžio inicijuojama protesto akcija. Jau ne vieną protesto akciją surengusiam ir kontroversiškai vertinamam Šeimų sąjūdžiui, tvirtino pareigūnai, suteiktas leidimas suburti iki 1000 žmonių.
„Tikimės, kad tas skaičius nebus viršytas ir nebus keliamos problemos šioje vietoje“, – sakė S. Gagas.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio(ELTA) nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė sako, kad rugsėjo 10 d. planuojamas mitingas, sprendžiant iš viešai deklaruojamų tikslų, nebus nukreiptas prieš Vyriausybės taikomas COVID-19 valdymo priemones, o apskritai bus ketinama kvestionuoti valstybės užsienio politikos kryptis.
Premjerė įsitikinusi, kad anksčiau šį mėnesį vykusiame proteste prie Seimo buvo galima pastebėti ir atvirai antivalstybine veikla užsiimančių žmonių.
„Man nedera spekuliuoti, bet man atrodo, taip jau atsitiko, ir yra rizika, kad kituose renginiuose taip atsitiks, kad žmonės, kurie nori išreikšti protestą kažkokiu klausimu, dėl konkrečių Vyriausybės sprendimų, tame proteste susiranda sau gana keistų bendrakeleivių, su kuriais galbūt nebūtinai norėtų būti vienoje pusėje“, – interviu aktyvios diasporos portalui pilietybė.lt kalbėjo I. Šimonytė.
„Tarp tų žmonių buvo ir tų, kurie yra pastebėti tokiais atvirai antivalstybiniais pasisakymais, tarkime, tas pats Paleckis su savo vertinimais apie Sausio 13-ąją arba kita veikla, dėl ko yra ir byla, ir teisminis procesas. Taip pat kiti žmonės“, – tvirtino ministrė pirmininkė, kartu pažymėdama, kad mitinge prie Seimo taip pat buvo matomi žmonės, kurie dalyvavo protestuose prie migrantų apgyvendinimo vietų ir pasienio ruože.
Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Kalbant apie žmones, kuriuos mes matėme, kurie kalbėjo ir savo nuomonę reiškė, taip pat buvo dalis tokių žmonių, kurie buvo pastebėti ir pasienyje, ir aplink migrantų stovyklas“, – pridūrė ji.
I. Šimonytė akcentavo, kad mitinge vieni šalia kitų kartu buvo ir tie, kurie šio renginio svarbą prilygino Sausio 13-ąjai, ir tie, kurie šią valstybei reikšmingą datą apskritai menkina.
„Viena vertus, dalis žmonių teigia, kas, mano supratimu, yra šventvagystė, kad čia yra tokia svarbi kova, kaip Sausio 13-ąją, ir toje kovoje dalyvauja su žmogumi, kuris sako, kad Sausio 13-ąją… visi žinom, ką jis (Algirdas Paleckis – ELTA) sakė, ir nenorėčiau tos bjaurasties kartoti“, – aiškino premjerė, taip pat pabrėždama, kad mitinguose dalyvaujantys asmenys vis tik turėtų įsivertinti, su kokių pažiūrų žmonėmis jie susibūrė.
„Tai atrodo kaip bandymas būti kartu todėl, kad minia tada atrodo didesnė ir galbūt ji yra įtaigesnė, bet man atrodo, kad grynai vertybių požiūriu vis tiek yra svarbu, su kuo tu ir dėl ko kartu esi“, – tikino ji.
Tuo metu rugsėjo 10 d. planuojamo mitingo organizatoriai, ministrės pirmininkės vertinimu, net neslepia, kad pagrindinis šio renginio tikslas nebus priešintis Vyriausybės taikomoms COVID-19 priemonėms, o apskritai kvestionuoti valstybės pasirinktą užsienio politikos kryptį. Riaušės prie Seimo rūmų. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Iš viešų pasisakymų matome jau tokio galbūt ir neslepiamo interesų deklaravimo, kad, žinote, skiepai čia tiek to, testai ir visi galimybių pasai čia gal irgi tiek to, nes pagrindinis klausimas yra, kad Lietuvos užsienio politika kažkokia nevykusi, kad su kaimynais reikia draugauti ir kad iš viso Vyriausybė turėtų atsistatydinti“, – sakė I. Šimonytė.
ELTA primena, kad rugpjūčio 10 d. nuo ryto prie Seimo vykęs protestas prieš COVID-19 ribojimus išaugo į riaušes. Seimo įėjimus užblokavusius mitinguotojus nustūmė į įvykio vietą atvykusi riaušių policija. Prieš protestuotojus riaušių policijos pareigūnai panaudojo ašarines dujas, piktybiškiausiai nusiteikę protestuotojai buvo išvesti. Policijos pareigūnai mitingo dalyvius nustūmė nuo Seimo vartų, taip sudarydami galimybę iš Seimo išvykti parlamentarams.
Lietuvos apeliacinis teismas skelbia nuosprendį baudžiamojoje byloje dėl 1991-ųjų sausio įvykių. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo 13-osios byloje nukentėjusiuoju pripažintas Robertas Povilaitis teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas ištaisė kai kurias anksčiau šioje byloje padarytas klaidas, tačiau, anot jo, neatsakytų klausimų vis dar liko. Nukentėjusiojo teigimu, yra nepateisinama, kad šios bylos nagrinėjimas užtruko daugiau nei trisdešimtmetį, pasak jo, taip pat liko ir neatsakytas esminis klausimas apie tuomečio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo vaidmenį Sausio 13-osios įvykiuose.
„Man atrodo, kad čia yra istorinis įvykis. Lietuvos Respublika įvertino sovietų nusikaltimus ir žudynes 1991 metais. Ir jeigu iki šios dienos galėjome kalbėti apie įtariamuosius, kaltinamuosius, tai, man atrodo, kad nuo šio momento mes galime kalbėti apie asmenis, kurie tuos nusikaltimus įgyvendinimo ir planavo“, – žurnalistams po nuosprendžio paskelbimo teigė R. Povilaitis.
R. Povilaitis akcentuoja, kad vienas iš nepateisinamų dalykų yra tai, kad Sausio 13-osios bylos nagrinėjimas užtruko daugiau nei trisdešimt metų.
„Man atrodo, kad procesas truko neleistinai ilgai, t.y. trisdešimt metų, du mėnesius ir aštuoniolika dienų. Ir priežasčių yra ne tik tose valstybėse, kuriose slapstosi tie žmonės, bet ir mūsų pusėje. Mes tikrai atsimename ir tyrimą, kurį darė Seimas apie aštuonerius metus nepriimdamas jokių procesinių sprendimų šioje byloje. Buvo laikas, kai ta byla tikrai buvo netiriama“, – atkreipė dėmesį jis.
R. Povilaitis taip pat akcentuoja, kad kai kurios padarytos klaidos Lietuvos apeliacinio teismo buvo ištaisytos ir buvo paminėtos teismui skelbiant nuosprendį. Visgi, anot jo, kai kurie klausimus keliantys dalykai liko nepaminėti.
„Tarp nepaminėtų dalykų yra ikiteisminis tyrimas, kuris buvo atskirtas. Jis buvo keletą kartų slapta stabdomas neinformuojant nukentėjusiųjų ir taip pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodeksą“,– sakė nukentėjusysis.
Nukentėjusiojo teigimu, esminis neatsakytas klausimas išlieka dėl tuomečio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo vaidmens Sausio 13-osios įvykiuose.
„Esminis dalykas iš neatsakytų klausimų yra, koks vaidmuo visgi tuometinio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo. T. y. tuometinio Sovietų Sąjungos prezidento ir vyriausiųjų karinių pajėgų vado. Kaip galėjo atsitikti, kad visos šitos struktūros veikė sutelktai bendrininkai būdami ir M. Gorbačiovas sugebėjo nežinoti apie visą proceso planavimą ir įgyvendinimą“, – teigė nukentėjusysis.
Pastabų teismo sprendimui turintis R. Povilaitis teigia kol kas nesvarstęs, ar dėl jo kreipsis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.
Nukentėjusysis Sausio 13-osios byloje Robertas Povilaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė neturtinės žalos Lietuvai atlyginimui iš visų nuteistųjų priteisti 10,8 mln. eurų. Teismas taip pat nusprendė sugriežtinti bausmes nuteistajam Rusijos piliečiui J. Meliui ir nuteistajam buvusiam sovietų karininkui Genadijui Ivanovui.
Bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus ir Egidijos Tamošiūnienės. Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėtų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų.
Sausio 13-osios byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.
Opozicijos mitingas Minske sutraukė tūkstančius baltarusių. EPA-ELTA nuotr.
Laisvės premijų komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė ketvirtadienį ketina pateikti Seimui nutarimo projektą dėl 2020 metų Laisvės premijos paskyrimo Baltarusijos demokratinei opozicijai.
Jei Seimas pritars, ši premija Baltarusijos demokratinei opozicijai bus įteikta Laisvės gynėjų dieną – 2021 m. sausio 13-ąją.
Gruodžio 8 d. naujoji Seimo Laisvės premijų komisija pasiūlė parlamentui 2020 m. Laisvės premiją skirti Baltarusijos demokratinei opozicijai.
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Dar visai neseniai taip karštai ardžiausi dėl Neužmirštuolės simbolikos didesnio išpopuliarinimo https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-neuzmirstuoliskumo-technologijos/, kad dabar, sužinojęs, kad šį, mane nepaprastai intrigavusį sąmonės simbolinės aktualizacijos modelį, konservatorių frakcijos Seime narė Monika Navickienė yra užregistravusį kaip prekinį ženklą, jaučiuosi panašiai kaip būčiau perpiltas šaltu vandeniu ir jau nežinočiau, kur dėtis su savo išsikerojusiu kartėliu.
Žinia, tarp konservatorių taip pat pasitaiko įvairių žmonių, nuo herojų iki pašlemėkų, o M. Navickienė, kaip atrodo, priklauso tiems iš jų, kurie visą Lietuvą, su gyvuoju ir negyvuoja inventoriumi, yra linkę laikyti savo nuosavybe, todėl net ir lietuviškoje dirvoje natūraliai užgimusius vaizdinius skuba užregistruoti kaip savo prekinius ženklus.
Kur toks sąžinės suprekinimas gali nuvesti? Jeigu ir toliau mūsų gyvenimas plėtosis ta linkme, regis, anksčiau ar vėliau užstos laikas, kai užsimokėti reikės už kvėpuojamą orą, o į pavasarį pražydusių gėlių aromatą bus galima panerti savo nosį tik pateikus leidžiantį tai padaryti konservatorių mandatą. Taigi, norime to, ar nenorime, visa ši „neužmirštuolės suprekinimo“ istorija, panašėjanti į nekaltybės išstatymą impotentų aukcione, tapo pribloškiančiai žemos politinės kultūros arba, kalbant dar tiesmukiau, politinės kiaulystės simboliu.
Žibutės (neužmiršuolės). Vytauto Visocko nuotr.
Visai neguodžia konservatorių patikinimas, kad niekas nereikalavo ir toliau nesiruošia prašyti mokesčio už Neužmirštuolės įsisegimą į atlapą Sausio 13-osios proga. Tikrai toks patikinimas nenuramina, greičiau yra atvirkščiai, nuo tokių paaiškinimų užverda kraujas, nuodijasi siela, pastebint siekimą įskiepyti mintį, kad visi palankiai pažiūrėję į Neužmirštuolės prasminių konotacijų eksploataciją, net nekalbant apie tiesioginį tokio ženklo panaudojimą savo paradinėje ekipuotėje, lieka morališkai skolingi konservatoriams, o galbūt ir pačiai M. Navickienei. Pabandykime įsivaizduoti – ar taip turėtų jaustis ir Lietuvos prezidentė ar prezidentas, pasekę staigiai kaip ūmus gaisras išpopuliarėjusiu pavyzdžiu? NeduokDie!
Žinoma, tai yra mentaliteto problema. Ar žmonės, pasiryžę prekiniais ženklais paversti net atminties simbolius pagal savo mentalitetą, skiriasi nuo mūsų laikų herojaus, prekiaujančio, kaip yra pasakyta, nešvaria rusiška salietra? Kad ir kaip būtų, šiuo konkrečiu momentu anie nuvilia ne mažiau, o gal dar labiau. Kita vertus, čia man svarbiausiu vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos klausimas – ar iš tiesų privalome atsisakyti tų mums brangių dainų, kurias kas nors apdergė, blogai nudainavo, išsižadėti simbolio prasmingumo, jeigu kas nors iš jo pasidarė sau tamponą?
Lietuvio širdžiai brangi Trispalvė ne kartą buvo trypiama į žemę, kaip žinome, net ir šiandien atsiranda nupušėlių, pavadinančių (tegu nudžiūsta jiems trišakis liežuvis) Trispalvę fašistiniu simboliu, tačiau – ar tokios piktos insinuacijos bei žmogaus kvailumas gali kaip nors pažeisti svarbiausiojo mums simbolio integralumą, tarkime, nuplėšti jo garbę. Vargu bau… Taigi ir apibrėžkime čia simbolį visų pirma apofatine maniera, t. y. negatyviai kaip tai, prie ko, nežiūrint visų nesusipratimų, nelimpa purvas.
S. Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kad ir kaip giliai būtume įsibridę į purvyną, mūsų gyvenimas yra savaime fantastiškas įvykis, todėl tikiuosi nieko nesutrikdysiu pateikdamas ta proga fantasmagorinį pasiūlymą neperskubėti, nepulti atsimesti nuo šio ženklo viešo vartojimo taip staiga, kaip jis buvo priimtas pagal visuotinės mados pavyzdį, kitaip tariant, šį ženklą prisijaukinusiems siūlau jį ir toliau eksploatuoti, drauge vienaip ar kitaip pažymint, kad šįkart tai jau yra visai kita Neužmirštuolė, jokiu būdu ne konservatorių pasigamintas prekinis ženklas. Tarkime, tokia informacija gali būti perteikiama apatinėje neužmirštuolės dalyje pateikiant pernelyg nerėžiantį akių, sąlyginai smulkaus kalibro perbrauktos kregždutės piešinėlį (kas be ko, pastarasis nubrauktos kregždutės piešinėlio pasiūlymas yra išsakytas juokais arba tik dėl vaizdumo iliustracijos).
Net jeigu didesniu ar mažesniu laipsniu būtų tiesa paskleistas gandas, kad Sausio 13 d. įprasminimui pasirinktas Neužmirštuolės ženklas yra tik plagiatas, t. y vaizdinis žymeklis, nukopijuotas nuo pasaulinės Alzhaimerio liga sergančiuosius vienijančios draugijos, to nelaikyčiau už argumentą, siekiant užginčyti Sausio 13 d. įvaizdinimo per neužmirštuolės emblemą prasmingumo. Greičiau yra atvirkščiai. Sausio 13-oji yra labai tinkama diena mums prisiminti, kad, nežiūrint už mūsų laisvę sudėtų aukų, bėgant laikui vis dažniau tampame politikos infantilais arba, tai dar lengvesnis kelias užmigdyti sąmonę socialinės Alzhaimerio epidemijos ištiktais paliegėliais, kitaip tariant, moralinėmis gybenomis. O kaip kitaip, jeigu ne Alzhaimerio nelaimėliu, užmiršusiu laisvės kainą, reikėtų pavadinti žmogų, kurio fabrikai užteršė Kuršių marias ir užnuodijo mūsų pakrantę (ta proga pagalvojau, kad Grigeo bendrovių savininkas, ištiktas Alzhaimerio moralinių negalavimų, galop apsidergė taip baisiai, kad visų jo fabrikų per dešimtmečius pagamintų tualetinio popieriaus ritinėlių jau neužteks jo ypatai bent iš dalies išsivalyti).
Nesutinku su teiginiu, kad Neužmirštuolės pavyzdžio įsikibę laikosi tie gentainiai, kurie dėl dažno vartojimo pajuto kažkokį atsibodimą arba net alergiją Vyčio, Trispalvės, Gedimino stulpų simbolikai, iš anksto atmetu mintį, kad Neužmirštuolė kažkaip pretenduotų pavaduoti minėtus simbolius, galėtų tapti, tautologiškai tariant, simboliniu pagrindinių mūsų laisvės simbolių atstovavimu. Kaip atrodo bent man, tokia mintis apie Trispalvės atsibodimą nė iš tolo negalėtų šauti į galvą žmogui, kuris bent kartą yra įsijautęs į Lietuvos krepšinio rinktinės batalijas, tokį skeptiką kviečiu atvykti stebėti Eurolygos rungtynių „Žalgirio“ sporto arenoje, kur greitai pasimatytų – kaip iškvėptai prieš prasidedant mačui sustojusi publika perpildytoje arenoje užtraukia Lietuvos himną, mojuoja trispalvėmis.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galimas daiktas, iškilmingų sueigų ar valstybės švenčių proga matydami kaip savaime suprantamą dalyką mūsų iškabintas vėliavas, to, patekę į savotišką psichologinio aklumo zoną, tarsi ir nepastebime, tačiau matydamas krepšinio sirgalius, mojuojančius trispalvių jūra, minią su išdažytais nacionalinės vėliavos spalvomis veidais, žmones arenose tiesiog įsisukusius į vėliavas, negaliu atsistebėti dėl to – koks gyvas, niekados negalintis atsibosti, neįtikėtinai plastiškas, atviras spontaniškumui yra trispalvės simbolis.
Labai tikėtina, kad 2020 m. bėgyje ir toliau po truputėlį brangs maisto produktai ir paslaugos, bet ypač ženkliai, nepalyginamu būdu šoktelės atributikos su nacionaline simbolika kaina, o tam tikro, pritaikyto pritvirtinimui prie automobilių, portatyvinio nacionalinės trispalvės vėliavos standarto kainos išaugs dešimtimis kartų. Taip neabejotinai atsitiks dėlto, jog birželio mėnesį prasidės krepšinio atrankos į 2020 metų Olimpines žaidynes turnyrai, o, to labai tikimės, Lietuvos krepšinio rinktinę lydės sėkmė vasaros pabaigoje įvyksiančioje Tokijo olimpiadoje.
Įdomu, ar prabėgus daugeliui metų, tarkime, po šimtmečio, žmogus, užtikęs tokią, tarsi ir atsitiktinę informaciją apie nacionalinės atributikos neįtikėtiną pabrangimą 2020 metų vasarą, bus pajėgus suprasti tikrąją dalykų padėtį, nenurašydamas visko stojusios infliacijos išdaigoms?
Žinia, mums, tų įvykių liudytojams, toks nacionalinės atributikos pabrangimas dėl rinkos dėsnių neužgaus širdies (greičiau bus artėjančios sielos šventės indikatorius), nes Trispalvė nėra prekės ženklas, todėl ir prekijų pasipelnymo vajus, nežiūrint visko, nenaikina simbolio integralumo ir žmogaus orumo.
Ką daugmaž turėtume manyti, stebėdami prazimbiančias mašinas, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?
Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau pradedančiais temti vasaros pabaigos vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokias atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.
Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.
Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą.
Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija. Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.
Kaip atrodo bent man, Neužmirštuolė labai apibrėžtoje situacijoje, o būtent Sausio 13 d. minėjime galėtų tapti tokiu gyvenimo ribas praplečiančiu simboliu.
Kad ir kaip ten būtų, prasidėjęs skandalas Lietuvoje dėl Neužmirštuolės teikia pretekstą negatyviai apibrėžtį pozityvų simbolio turinį dar ir taip, kad simbolis yra būtent toks pasaulio įtikrovinimas, kuris nepasiduoda paverčiamas prekiniu ženklu jokiomis aplinkybėmis!
Visiškai sutinku su Kastyčiu Stalioraičiu, straipsnyje „Neužmirštuolės simbolis“ https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-neuzmirstuoles-simbolis/ tariančiu blaivų ir drauge labai reikalingą žodį dėl prasmingai prigijusios tradicijos Sausio 13 dieną atlape segėti Neužmirštuolės žiedą, solidarizuojuosi su autoriumi, stojančiu prieš kai kurių mūsų tautiečių norą paniekinti šį simbolį, traktuojant jį kaip baisų alergeną ar pavojingą užkratą (tik nesakykite, prašau, kad Neužmirštuolės žiedas, be visa ko kito, dar neva gali priminti kažkokį masonerijos simbolį, tokios insinuacijos, atsirandančios ieškant kvailių, yra vertintinos kaip žmogaus intelekto pažeminimas).
Solidarumo su slaptai.lt autoriumi ženklan perspausdinu savo straipsnelį „Neužmirštuoliškumo technologijos“, pirmą kartą publikuotą prieš eilę metų dienraštyje lrytas.lt
X X X
Istorijos garbingų datų ir atmintinų dienų minėjimuose paprastai prasikiša butaforijos perteklius, kartais truputėlį pradeda varginti pasikartojantys metai iš metų, taigi pabodę ritualai. Tačiau toks valstybės ir tautos istorijos švenčių instrumentarijus neturėtų būti laikomas kažkokia veidmainyste, kurios neva padaugėja, kai pradeda trūkti gyvo jausmo ir autentiško santykio su garbingomis datomis. Tie pasikartojantys ritualai ir sąmonės užkrovimas simbolika, kaip yra pastebėjęs truputėlį kita proga garsus gruzinų tautybės mąstytojas M.Mamardašvili, tai – atminties gaminimo mašina, kuri padeda įtvirtinti žmogišką būtį.
Tiesą sakant, nežinau to, kas pirmasis pasiūlė ar parodė pavyzdį Laisvės gynėjų dieną Sausio 13-ąją įsisegti į atlapą Neužmirštuolės žiedą, tačiau žemai lenkiu galvą prieš žmogų, padovanojusį mums genialią idėją. Nežinau jokio kito taip tinkančio minėtai dienai simbolio, niekas negali prilygti taupumu ir talpumu, bandant išsakyti neišsakomą jausmų antplūdį, kaip Neužmirštuolės demonstracija ant krūtinės, žinia, suteikiant teisę taip byloti už mus visus visų pirma valstybę reprezentuojantiems asmenims.
Neužmirštuolės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas klausimas – ar neužmirštuoliškumo idealas išgaruoja iškart kaip kamparas, kai yra nusivelkami iškilmingi Sausio 13 dienos paminėjimo surdutai? Ar, tarkime, kasdienybėje valstybės vyrai jau turi teisę pamiršti didėjančią žmonių socialinę atskirtį, kitas bėdas, kurios iškart subujoja kaip piktžolės, jeigu nėra purenamas atminties laukas, leidžiame sau užmiršti ir užsimiršti?
Pagal natūralią sąmonės ritmiką žmogui yra būdinga užmirti, išsibarstyti, pasidalinti tarp aplinkybių. Nekalbėkime dabar apie tai, kad neva tik antroje gyvenimo pusėje žmogus išbarsto plaukus, dantis, sveikatą, būna ir taip, kad dar jaunystėje pameta galvą, tiesą sakant, kiekvieną dieną nugyvename padalinti situacijų, sąlygų, aplinkybių, suskaidyti kasdienybės įvykių į skirtingas projekcijas, išsibarstę per visą horizontą. Savo ruožtu būdas surinkti save į vieną tašką, apskritai sugebėjimas puoselėti vientisumo idealą yra vadintinas atmintimi.
Kokiomis priemonėmis paprastai yra palaikomas atminties gyvastingumas priešpriešoje su natūraliu žmogaus polinkiu išsibarstyti, viską užmiršti ir dar užmiršti, kad užmiršome?
Regis, išties nėra geresnio būdo surinkti save į vieną visumą kaip vakarinė malda, kai persukdamas kaip kino juostą prabėgusios dienos vaizdus atmintyje stoji į akistatą su Kūrėju, pats prisiimdamas kaltę už padarytus ar nepadarytus darbus.
Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
Vakarų filosofijoje toks surinktumo idealas yra puoselėjamas keliant būties apmąstymo užduotį. Dar antikoje įsitvirtino išvada, kad būtis reiškiasi per visą esiniją nediferencijuotu, t. y. nesuskaidytu atskirų daiktų savybėmis būdu kaip visados ta pati būtis, drauge čia skelbiant, jog būties idėjos surinktumo forma yra logos. Į lietuvių kalbą graikiškas žodis logos verčiamas dviem reikšmėms: a) logos – tai žodis, b) logos – tai mintis, tačiau daug sakantis faktas yra tai, kad graikiškos kilmės žodis logos yra veiksmažodinis daiktavardis, atsiradęs veiksmažodžio „surinkti“ pagrindu.
Tiesa, M.Heideggeris tvirtina, kad nuo Sokrato laikų Vakarų mąstysenoje prasideda būties užmaršties istorija. Kita vertus, minėtoji M.Heideggerio ištara liudija, kad vis dėlto neužmiršome, jog kažką ypatingai svarbaus užmiršome, o tai savo ruožtu leidžia drąsiai kelti atminties aktualizacijos užduotį.
Kaip žinome, Platonas kalba apie amžinų provaizdžių pažinimą kaip jų atsiminimą, kuris esą leidžia įveikti sielos išsibarstymą laike. Lietuvių kalba skelbia, kad tokia atminties technologija yra menas. (Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. – www. lkz.lt.)
Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
(Norite tikėkite, norite ne, bet yra rimtas pagrindas, neapsiribojant tik šiuo įtaigiu pavyzdžiu, teigti, kad lietuvių kalba yra net labiau imli Platono įžvalgom nei senoji graikų kalba).
Žinoma, kalbame dabar apie menantį meną, o ne apie pramogų industriją.
Vis dėlto neapleidžia kankinantis įspūdis, kad kažką fatališkai užmišome pasirodydami šiame pasaulyje, tarsi iš anksto būtume pagirdyti užmaršties upėje. Ar tai savo ruožtu reiškia, kad viską prisiminsime tik po mirties, kai ims ir išgaruos šio pasaulio apžavai?
Kas liktų iš Lietuvos, jeigu pamirštume savo šalies vardą:
kebezynas plerpso taip atsikerojęs šebekštynas
susibėgę pėdsakai kryžiuojas: žebenkštynas
stagarai kažkokie kopiantys aukštyn
nepažįstama vietovė jau tikrai: tai bent!
atsigręždamas tari „.. ta flora fauna“
neįvardintų žolelių vabalėlių kraštas tyras
čia neguodžia mitas kad kadais gyveno faunas
kanapinių pėdos atstumia įvaizdį satyro
ten per properšas dangus kažkur nutolęs
išsitrynę pavadinimai – kiaurymių kosmas
visos gėlės tapusios jau užmirštuolėm
jeigu kalbasi kažkas tai rodos kad žodžius atkosti
Prezidentas Gitanas Nausėda Sausio 13-osios atminimo medaliais apdovanojo Lietuvos ir Ukrainos piliečius, aktyviai gynusius Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Prezidentūros pranešime spaudai skelbiama, kad, pagerbiant Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusius žmones, valstybės apdovanojimai skirti 24 asmenims. Nuo 2002 m. tai yra pirmas kartas, kuomet apdovanojami ir 11 ukrainiečių, teikusių paramą Lietuvai per 1991 metų sausio įvykius.
„Grėsmingomis 1991 metų dienomis mes įsitikinome, kad mirtino pavojaus akivaizdoje valstybės piliečiai yra tvirčiausia jos atrama. Ne barikados, ne pastatų sienos ar televizijos siųstuvai, o savo Tėvynės verti sūnūs ir dukterys sudarė tą paskutinį ir svarbiausią barjerą, kurio neįveikė karinė agresija“, – pranešime spaudai sakė G. Nausėda.
Šalies vadovas Prezidentūros pranešime spaudai taip pat akcentavo, kad net ir juodžiausioje tamsoje mūsų laisvės gynėjai išlaikė viltį, suvaldė baimę ir pasipriešino. Savanoriškai stoję ginti svarbiausių jaunos valstybės institucijų, jie užtikrino nepriklausomos Lietuvos išlikimą ir savo pavyzdžiu parodė pasauliui, kad mes išties nusipelnome būti laisvi.
„Net ir didžiausio pavojaus akivaizdoje Lietuva neliko vieniša. Su didele pagarba prisimename tuos, kurie svetimuose kraštuose protestavo ir smerkė kraujo praliejimą. Dėkojame tiems, kurie su mūsų laisvės gynėjais dalinosi pavojais, už Lietuvos ribų rinko ir gabeno paramą, o kai kurie, kaip mūsų draugai ukrainiečiai, – net prisiekė Lietuvos Respublikai“, – teigė valstybės vadovas.
Penktadienį Prezidentūroje lietuviams ir ukrainiečiams įteikti Sausio 13-osios atminimo medaliai liudija ir tautas vienijantį laisvės siekį, ir įamžina drauge atliktą žygdarbį, rašoma pranešime spaudai.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos Dūmos narys nuo kompartijos Leonidas Kalašnikovas prieš kelias dienas Kremliaus kontroliuojamos televizijos vienoje iš propagandinių laidų skundėsi, kad jo draugas sėdi. Matyt, karšta komunisto širdimi jautė, kad artėja Lietuvos teismo svarstymas dėl sankcijų pratęsimo buvusiam socialistinio liaudies fronto veikėjui A. Paleckiui, įtariamam šnipinėjimu Rusijai.
„Moj drug Algirdas Paleckis uže davno sidit v litovskoj tiurmė“, – apgailestavo L. Kalašnikovas. Jis taip pat skundėsi, kad posovietinėje erdvėje susidorojama su kitaip mąstančiais, kad nuo Pribaltikos iki Ukrainos galvas vėl kelia nacistai.
Pasak deputato, Paleckis sėdi nekaltai, nekaltai buvo nuteistas anksčiau, nes išdrįso viešai pasakyti, kad 1991-aisiais „savi šaudė į savus“. O taip, pasak komunisto, ir buvo – savi šaudė į savus, jokių tankų prie Televizijos bokšto nebuvo, ir t. t.
Šioje vietoje norėčiau pasidalyti dviem savo asmeniniais pastebėjimais.
Pirmas. Kaip rodo komunizmo, kaip absoliutaus blogio, istorija, kompartijos nariai niekuomet nepasižymėjo bent kiek gilesniu protu. Jam atsiskleisti trukdė paprasčiausias fanatizmas. Gal kiek protingesni buvo nebent menševikai. Bet kas vėliau su jais atsitiko, geriausiai galėtų atsakyti pats draugas Stalinas.
Regis, drg. Kalašnikovas, viešai gindamas drg. Paleckį, pasielgė ne itin apdairiai. Būtų galėjęs patylėti, o padarė meškos paslaugą. Gi Paleckis ginasi esąs nekaltas, nenorįs vėl Lietuvai parvežti naujojo Stalino saulės, kaip tai padarė a.a. jo senelis, parvežęs senąjį.
Antras. Matyt, nelengva dabar Algirdui nuo praėjusiųjų metų spalio sėdėti belangėje ir laukti Temidės sprendimo, jeigu ginti jį sutiko tik buvęs žurnalistas, o dabar advokatas, žurnalisto brolio kolega, andai viename redakcijos kabinete kartu su juo sėdėjęs A. Petrulis.
Net banditai sugeba pasisamdyti garsesnius advokatus.
O tai rodo, kad ne tokie jau ir dosnūs tie nekaltų sielų verbuotojai.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užsienio reikalų ministras (URM) Linas Linkevičius sako, kad po Sausio 13-osios bylos Rusija, iškraipydama istoriją ir faktus, sieks paveikti tarptautinę bendruomenę.
Jis taip pat pažymėjo, kad teigiamai vertina Rusijos tarnybų reakciją į Lietuvos išsiųstą notą Rusijai po gautų grasinamų laiškų diplomatams.
Tačiau ar bus pasiektas apčiuopiamas rezultatas, sako, spręsti sunku.
„Visą laiką vertiname situacija pagal tai, kaip ji vyksta realybėje. Anksti daryti išvadas. Gerai yra tai, kad yra atsakyta į notą, kad pripažįstama, kad tai yra rimtas grasinimas, perduota informacija atitinkamoms institucijoms“, – sakė L. Linkevičius.
Jis taip pat pažymi, kad jau kurį laiką Rusija šią bylą naudoja savo propagandoje.
„(Tai. – ELTA) pretekstas kurstyti aistras. Rusija propaganda teismo sprendimą, įvykius vaizduoja iškreiptai, kaip aukos, neteisingai apkaltintos. Mes jau reagavome į tai, tarptautinėse organizacijose pateiksime informaciją, informuosime, kad galimos grėsmės tiek teisėjams, tiek prokurorams, turėtų būti užkardyta ši situacija. Negalime politizuotai žiūrėti į šią istoriją, tačiau negalime atmesti ir to, kad Rusija aktyviai veiks tarptautinėje arenoje mėgindama iškreipti istoriją ir faktus“, – sakė ministras.
Jis taip pat tikino, kad Užsienio reikalų ministerija sustiprino apsaugą diplomatinėse atstovybėse.
ELTA primena, kad balandžio 12 dieną į Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje atstovas, kuriam buvo įteikta nota dėl gautų grasinimų ir pakartotinai paprašyta atlikti incidento tyrimą, informuoti apie jo rezultatus bei užtikrinti atstovybės darbuotojų ir jų šeimos narių saugumą, kaip tą numato 1961 metų Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 29 straipsnis.
Kovo 31 dieną Lietuvos ambasada Maskvoje gavo laišką, kuriame, darant sąsają su Vilniaus apygardos teismo paskelbtu kaltinamuoju nuosprendžiu Sausio 13-osios byloje, grasinama ambasados darbuotojams ir jų šeimos nariams, jų laisvei ir saugumui tuo atveju, jei jie per mėnesį neišvyks iš Maskvos. Laiškas pasirašytas Rusijos specialiųjų tarnybų veteranus vienijančios organizacijos „Rusijos veteranai“.
Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečiadienį Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija skelbia nuosprendį didžiausio šalies istorijoje visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio sulaukusioje baudžiamojoje byloje dėl 1991-ųjų sausio įvykių. Nors prokuratūra buvusiam Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui prašė laisvės atėmimo iki gyvos galvos, teismas pripažino jį kaltu ir skyrė galutinę subendrintą 10 metų laisvės atėmimo bausmę.
Prokuratūra laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos prašė skirti ir KGB karininkui Michailui Golovatovui. Teismas jam skyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę.
,,Vadovaujantis 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Kardomąją priemonę – suėmimą – palikti nepakeistą“, – paskelbė teisėja Ainora Kornelija Macevičienė.
Didžiausia bausmė skirta buvusiam sovietų armijos Vilniaus garnizono vadui Vladimirui Uschopčikui bei Sausio 13-osios naktį Loretą Asanavičiūtę pervažiavusio tanko borto vadui Nikolajui Astachovui – 14 metų laisvės atėmimo bausmė.
Jurijui Meliui skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Karaliaučiuje gyvenantis Rusijos pilietis Lietuvoje buvo suimtas 2014 m. kovą.
Skelbiant nuosprendį nualpo advokatas Algirdas Grinevičius. Teismas padarė pertrauką, iškviesti greitosios pagalbos medikai.
Per Sausio 13 įvykius tėvo netekęs Robertas Povilaitis žurnalistams teigė, kad jam tai – istorinė diena. Jis pabrėžė neturįs jokių išankstinių lūkesčių.
,,Svarbiausias dalykas yra, kad šis istorinis procesas vyksta, kad šiandien yra skelbiamas nuosprendis šitiems kaltinamiesiems (…) Manau, kad tai Lietuvai – istorinė diena, ir tarptautinei bendruomenei – istorinė diena“, – kalbėjo R. Povilaitis.
Šioje byloje teismas kaip specialų liudytoją norėjo apklausti tuometį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą, bet Rusija teismo šaukimo jam taip ir neįteikė. Pats M. Gorbačiovas viešai paneigė davęs įsakymą šaudyti. Pasak R. Povilaičio, tai rodo Rusijos valdžios atsainų bei neigiamą požiūrį į Sausio 13-osios įvykius.
Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėjamų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų. Kaltinimai pareikšti 67 asmenims, kuriuos gina 126 valstybės paskirti gynėjai. Teismui nagrinėti buvo perduota daugiau nei 760 bylos tomų. Vien tik kaltinamasis aktas sudaro 16 tomų.
Baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą, iš viso žuvo 14 žmonių.
Negalima nepritarti prof. Vytautu Landsbergiui, kuris piktinasi Lietuvoje keistai nagrinėta – neišnagrinėta Sausio 13-osios byla. Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas tūkstantį kartų teisus, kai pasipiktinęs viešai svarsto, kodėl Lietuvos teisėsauga neišdrįso Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įvardinti net liudininku. Visiems senų seniausiai aišku, kodėl Gorbį persekioti lietuviai turi teisę mažų mažiausiai kaip įtariamąjį, nors žymiai tikslesnis būtų buvęs kaltinamojo statusas. To nesupranta arba nenori suprasti tik Lietuvos prokuratūra…
Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
Taigi mūsų prokurorai paliko Gorbį ramybėje. O tai reiškia, kad nublanksta visa Sausio 13-osios byla. Be bandymų išklausyti M.Gorbačiovo versijos ši baudžiamoji byla – ne byla. Turėtume pripažinti: be pastangų pateikti bent keletą klausimų aukščiausius to meto SSRS postus užėmusiems vadovams keistai atrodo mūsų pastangos sodinti į kalėjimus leitenanto ar kapitono laipsnį turėjusius tankistus. Taip – ir juos reikia įvardinti. Teisti – taip pat. Nedera palikti nenubaustų net jefreitorių. Kad būtų perspėti tie, kurie prieš Lietuvą šiandien kurpia piktus kėslus: neišsisuksite nuo pelnytos bausmės.
Tačiau sutikime – žinia apie neapklaustą (net nebandyta) M.Gorbačiovą suteikia visai kitokį foną už grotų Lietuvoje sodinamiems kariškiams, kurie 1991-ųjų sausio 13-ąją neteisėtai važinėjo po Vilnių tankuose. Prisipažinkime, kad ir kaip skaudu: Lietuva neatrodo labai principinga, padori ir teisinga. Lietuvai bet kada galima prikišti: sugebate nubausti tik „smulkias žuveles“, tuo tarpu į užsakovus nedrįstate net piktai žvilgtelėti.
O juk nagrinėdami Sausio 13-osios bylą galėjome remtis ne vien sava, lietuviška, patirtimi. Ne tik galėjome, bet ir privalėjome analizuoti tragišką Azerbaidžano istoriją. Tikriausiai ne visi lietuviai žino, todėl priminsiu, kad tuometinis Kremlius, kai ten šeimininkavo M.Gorbačiovas, savo brutalią taktiką pirmiausiai išbandė ne Lietuvoje, o prieš nepriklausomybės siekusius azerbaidžaniečius. Nelaimė nutiko 1990-ųjų metų sausio 20-ąją Azerbaidžano sostinėje Baku. Išsigandusi, kad nepriklausomybės ir laisvės idėjos Azerbaidžane stiprėja, įgauna vis daugiau populiarumo, Kremliaus vadovybė nusprendė parodyti karinę galią – įbauginti laisvės reikalaujančius mitinguojančius. 1990-ųjų sausio 19 – 20-ąją dienomis į Baku įsiveržė apie 30 tūkst. sovietinių karių. Jie šaudė į civilius iš automatų, kulkosvaidžių, tankų, šarvuočių. Jie siautėjo Baku mieste kaip tikri barbarai. Todėl azerbaidžaniečių nuostoliai – žymiai didesni nei mūsų: nužudyti 134 gyventojai, apie 600 sužeista, sudegė arba buvo sugriauta apie kelis šimtus gyvenamųjų namų. Tad pirmieji Sovietų Sąjungos „meilę“ pajutome ne mes, lietuviai.
Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.
Prieš keletą metų Lietuvos Seime, mums prisimenant 1991-ųjų
sausio 13-ąją, kartu buvo prisiminta ir Azerbaidžano tragedija. Tądien prof.
V.Landsbergis yra sakęs, kad „įvykiai Baku, o po metų įvykę kruvini
Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje turi daug bendro“. Ir tuo pačiu pripažino,
kad „prieš du dešimtmečius Azerbaidžano tragedijai nebuvo skirta deramo
dėmesio“.
O kaip dabar pasielgsime? To, kas buvo, – nebepataisysi. Tačiau Lietuva, kasmet prisimindama 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją, bent jau šiandien galėtų suklusti – kaip analogišką Sausio 20-osios temą nagrinėja Azerbaidžano teisėsauga. Azerbaidžanietiška patirtis gali būti aukso vertės. Nes tiek Sausio 20-osios, tiek Sausio 13-osios bylos – panašios. Panašios bent jau todėl, kad ir 1990-ųjų, ir 1991-ųjų sausio mėnesiais Sovietų Sąjungai vadovavo tas pats liūdnai pagarsėjęs M.Gorbačiovas.
Beje, antiazerbaidžanietiškai nusiteikęs M.Gorbačiovas turėjo įtakingų patarėjų, į kurių nuomonę bei patarimus dažnai atsižvelgdavo. Tad nagrinėjant M.Gorbačiovo asmeninę atsakomybę dėl Baku ir Vilniaus tragedijų nedera užmiršti ir Gorbio patarėjų atsakomybės. Azerbaidžaniečiai puikiai žino, kas tie M.Gorbačiovo pagalbininkai, kurstę kuo greičiau ir kuo baisiau nubausti “nekenčiamą Azerbaidžaną“ (kad būtų kuo lengviau iš azerbaidžaniečių pagrobti Kalnų Karabachą?). Lietuviams tos pavardės nežinomos. Todėl bent jau Lietuvos istorikams, jei mūsų prokurorai – nenori (bijo?), derėtų išsiaiškinti, ar M.Gorbačiovo patarėjai, raginę pakelti ranką prieš „nekenčiamą Azerbaidžaną“, M.Gorbačiovo patarėjais tebedirbo ir 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse.
Žodžiu, azerbaidžanietiška Sausio 20-osios tragedija greičiausiai persipynusi su mūsų Sausio 13-ąja, tegul ir sunkiai pastebimais ryšiais. Kas ir kada į juos atkreips dėmesį, kas juos išnarplios?
ČArtėjant jau 28-osioms tragiškosios Sausio 13-osios
metinėms, akis užkliuvo už keleto veikėjų, vienaip ar kitaip susijusių su mūsų
nepriklausomybės kova, asmenybėmis.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Tiesa, čia nieko naujo, tik prieš šią laisvės kovų
atminimo datą jie vienaip ar kitaip pademonstravo esą sveiki ir gyvi, dar
pajėgūs „karštai mylėti“ savo tėvynę – taip taip, Lietuvą… Tik ta jų meilė
dvokianti.
Pirmiausia turiu galvoje KGB pulkininką Edmundą Kasperavičių. Vyresnieji jį puikiai prisimena iš TV ekranų, kai 222 dienas okupuotame Lietuvos radijo ir televizijos pastate Konarskio gatvėje vadovavo vadinamai „kaspervizijai“. Kai 1991 m. rugpjūčio 22 d. pučistai Maskvoje pralaimėjo, ir jų tarnai skuodė iš Lietuvos, E. Kasperavičius pasitraukė į netrukus subyrėsiančią SSRS. Vėliau jį buvo nuspręsta komandiruoti į Kiniją: dar nesenas, tada kokių 46-rių tesulaukęs kontržvalgybininkas, kaip karo atašė turėjęs žvalgybininko patirties Afganistane, Egipte, dar kažkur, kuo toliau buvo išsiųstas ir dėl to, kad pats bijojo būti gražintas į Lietuvą.
Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mat, pasitraukę į Minską po pustrečių metų,1994-ųjų sausio 15 dieną, Lietuvos teisėsaugininkų dėka buvo pargabenti į Vilnių Mykolas Burokevičius ir Juozas Jermalavičius ir čia jų laukė teismas. O E. Kasperavičius buvo LKP „ant platformos“ centro komiteto Politinio skyriaus konsultantas. Apie šią operaciją savaitraštyje „Panorama“ 2006 m. rugsėjį vaizdžiai papasakojo tuometinis Generalinės prokuratūros Valstybinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiasis tardytojas Kęstutis Betingis.
E. Kasperavičius
dažnai grįžta į Maskvą ir savo 1991-ųjų įspūdžius noriai pasakoja Rusijos
žurnalistams. Antai, praėjusį birželį jį kalbino naujienų agentūros SPUTINK
žurnalistas Levas Ryžkovas. Atsargos žvalgybininkas ir toliau perversmininkus
vadina didvyriais, giria sulaikytus bendrininkus Konstantiną Michailovą
(Nikuliną) bei Jurijų Melį, šmeižia Lietuvą, lieja ašaras dėl sovietinės
Lietuvos. Mat, jis yra gimęs 1945 m. Tauragės rajono Batakių kaime, todėl save
laikąs „tikru lietuviu“. „Aš prisimenu tuos pačius 80-uosius Lietuvoje. Žmonės
buvo ramūs, tikėjo ateitimi, planavo dvidešimt ar daugiau metų į priekį. Visada
užtekdavo atlyginimo. Net galima buvo susitaupyti“, – pasakoja jis pirmajame
savo interviu (https://sputniknews.lt/columnists/20180603/6151971). Dialektikos žinovu savęs vadinąs E.
Kasperavičius sako, kad Lietuvos laukia aušra – mat, „Lietuva neišvengiamai
grįš pas Rusiją“. 73-jų sulaukęs žvalgybininkas, matyt, žino, ką jam pašnibžda
GRU…
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jis tvirtina išleidęs
savo prisiminimų penkiatomį, o 2012 m. išėjusi knyga „Gyvenime visko buvo…“ Joje
jis lieja krokodilo ašaras, kokia šauni buvo „Vaikystė Lietuvoje“. Minėtus interviu
mielai talpina Algirdo Paleckio socialistinio judėjimo svetainė. Juose
kalbinamas žvalgybininkas mini ir leidinio „Karštas komentaras“ redaktorę Giedrę
Gorienę, buvusią A. Paleckio „frontininkų“ kandidatę į Seimo narius…
E. Kasperavičiaus
patyrimą uoliai propaguoja komunistinė Rusijos žiniasklaida. Antai, Vladas
Bikuličius (šią pavardę įsidėmėjome tomis pačiomis Sausio dienomis) Rusijos
kompartijos leidinyje „Pravda“ išsijuosęs liaupsina šį perversmininką, koks jis
kalbų žinovas, kokias talentingas laidas rengė „kaspervizijoje“… (Šis
laikraščio korespondentas Lietuvoje mirė 2015 m. pabaigoje eidamas 84-uosius
metus).
Pasirodė, kad tuometinis LRT kolektyvas nebuvo monolitinis. Dauguma žurnalistų ir technikų liko ištikimi Atgimimui ir Sąjūdžio idėjoms. Čia buvo susikūrusios dvi Sąjūdžio grupės: kūrybinėse grandyse vienai iš jų vadovavo Benas Rupeika, o techniniame centre – Eduardas Potašinskas. Gi kita barikadų pusė tarnavo „platformininkams“, tomis dienomis įkūrusiems vadinamąjį Nacionalinį gelbėjimo komitetą. Jame pradėjo dirbti patyrusi ilgametė žurnalistė, ateistinės radijo laidos „Akiračiai“ vedėja Fatina Butienė, kuri 1974 m. buvo laimėjusi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premiją. TV archyvus puikiai žinojo ir „kaspervizijai“ mielai atvėrė buvęs TV programų direktorius Gintautas Steigvila, kultūros laidas vedė LSSR liaudies artistas, operos solistas Kostas Šilgalis, Maskvai tebetarnavo „Jedinstvos“ liaupsintojas, TV žurnalistas Adolfas Paulius, į komunistinę stovyklą metėsi radijo laidų rusų kalba redaktoriaus Stanislovas Mickievičius, TV operatorius Sergėjus Gelbachas, vėliau virtęs S. Juonienės dešiniaja ranka, prisigrobęs TV technikos, paskui pabėgęs į Minską, dar vienas kitas nesusivokęs ar ilgesnio rublio paviliotas žurnalistas.
Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kaspervizijoje“ dažni lankytojai buvo LKP ant SSKP platformos antrasis sekretorius Vladislovas Švedas (apie šį veikėją rašiau prieš ketverius metus https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-dar-vienas-giesmininkas-is-kremliaus-ambonos.d?id=66863256), laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktorė Stanislava Juonienė, partinės mokyklos dėstytojas Giedrius Butkus, dailininkas A. Stiško, vienas barzdotas ir ne itin intelektu švytintis istorijos mokytojas iš Naujosios Vilnios, keletas marksizmo-leninizmo dėstytojų, ekonomistų, generolų, buvusių stribų ir t.t.
Kai kurie iš
„kaspervizijos“ aktyvistų išsidangino iš Lietuvos, kiti iškeliavo Anapilin,
treti už išdavystę atlikę bausmę tyliai karšta, yra ir paslapčia atgailaujančių,
dar kiti, kaip tas pats E. Kasperavičius, neatlyžta ir juodina viską, kas vyksta
Lietuvoje.
Jie su savo globėjais, matyt, dar nepraranda vilties sugrįžti su „žaliaisiais žmogeliukais“ ar ant žlegančių tankų ir pakartoti siaubingąją Sausio 13-ąją. Nesakykime, kad jų svajonės beviltiškos.
Vilniuje, minint 28-ąsias Sausio 13-osios įvykių metines, 28-ąjį kartą organizuotame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyvavo ir Lietuvos diplomatai bei Lietuvoje reziduojančio užsienio valstybių diplomatinio korpuso nariai.
Prie tradiciškai bėgime dalyvaujančių Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų prisijungė Azerbaidžano, Estijos, Japonijos, JAV, Moldovos, Sakartvelo atstovybių Lietuvoje atstovai. Jau kelis metus iš eilės bėgime dalyvauja ir JAV Sausumos pajėgų Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kariai.
Prieš bėgimo startą užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kartu su Lietuvos ir užsienio diplomatais padėjo gėlių ant žuvusiųjų kapų Antakalnio kapinėse.
Kiekvienais metais sausio mėnesį vykstantis bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ pirmą kartą surengtas 1992 metais, minint pirmąsias Sausio 13-osios metines. Devynių kilometrų bėgimo trasa prasideda prie Antakalnio kapinių, kuriose palaidotos Sausio 13-osios aukos, baigiasi prie Televizijos bokšto, Sausio 13-osios gatvėje.
Bėgimą organizuoja Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija kartu su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene.
Laisvės gynėjų atminimui skirti bėgimo renginiai šiais metais taip pat organizuoti Ispanijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Belgijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse, praneša Užsienio reikalų ministerija.
Štai ir vėl prisimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Ar prasmingai, teisingai prisimename? Ar jau viską supratome, suvokėme, įsisąmoninome? Minėjimų gausa, skambūs politikų žodžiai iš papuoštų tribūnų, kariniai paradai dar nereiškia, kad valstybė – sveika, stipri, drąsi.
Ar gūdžią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, stovėdami barikadose prie tuo metinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, numanėme, kad ir po 26-erių metų bus sunku ir pavojinga? Juk atlaikyti atvirą smurtą kur kas paprasčiau nei atremti slaptąsias intrigas. Ar įveiksime būtent tuos slaptuosius pavojus, kurių daugelis iš mūsų nė neįtaria egzistuojant arba apsimeta jų nematantys vardan ramaus, sotaus asmeninio gyvenimo?
2017-ųjų sausio 13-osios dienos išvakarėse portalas Slaptai.lt paskelbė 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną Parlamento gynėjusius laiminusio kunigo Roberto GRIGO kalbą, pasakytą 2016-ųjų sausio 13-osios išvakarėse. Prasmingi, gilūs žodžiai. Šią nesenstančią kalbą dar sykį prisimename – jau 2019-aisiais metais.
Taip pat Jūsų dėmesiui – keliolika Vytauto VISOCKO nuotraukų, kuriose užfiksuotos 2016-ųjų sausio 13-osios minėjimo akimirkos.
KUNIGO ROBERTO GRIGO KALBA LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 25-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIME
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
…Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo, Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę. Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? – Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!
Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas, Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių. O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.
Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.
Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai.
Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“
Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.
Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu.
Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas.
Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.
Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.
Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?
Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.
Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau, negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis… „Tas pasenęsJūsų etnolingvistinis patriotizmas…“
Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti – nebūtinai analogiškose srityse – formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją.
Mieli Tautiečiai ir Bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį – pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje – ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo „gentį“, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis. Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. (Plojimai)
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo Šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas.
Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus.
Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, minint Laisvės gynėjų dienos 28-ąsias metines, susitiko su Sausio 13-osios aukų artimaisiais. Drauge su jais šalies vadovė uždegė žvakutę ir prisijungė prie akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“.
Sausio 13-osios išvakarėse prezidentė susitiko su Laisvės gynėjų artimaisiais. Roberto Dačkaus (Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijos nuotr.).
Pasak Prezidentės, Sausio 13-oji Lietuvai visada primins už Tėvynės laisvę savo gyvybes paaukojusius tautos didvyrius. Tačiau kartu tai ir pergalės diena, kuri visam pasauliui parodė, kad Lietuva buvo, yra ir bus savarankiška ir nepriklausoma. Valstybės vadovės teigimu, Laisvės gynėjų diena žymi epochinį lūžį, nuo kurio žodžiai Lietuva, Laisvė ir Nepriklausomybė visuomet eina greta.
Prieš 28 metus, prie televizijos bokšto Vilniuje, kovoje už Lietuvos laisvę žuvo 14 žmonių. Jauniausiam iš jų buvo vos 17, vyriausiam – 55 metai.
Sausio 13-ąją Prezidentė paminės iškilminguose renginiuose, skirtuose 28-osioms šios dienos metinėms. Sekmadienio ryte šalies vadovė dalyvaus Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje ir Valstybės vėliavų pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje. Vėliau Prezidentė Sausio 13-osios aukas pagerbs Antakalnio kapinėse.
Ketvirtadienį Seime bus pristatyta nacionalinio mokinių piešinių konkurso „Mes užaugome laisvi“, skirto Laisvės gynėjų dienai paminėti, darbų paroda.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Parodą atvers ir geriausių darbų autorius apdovanos Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė. Sveikinimo žodį tars Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro direktorius Algirdas Sakevičius, mokinių darbų vertinimo komisijos pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros profesorius Jonas Kazlauskas. Koncertuos Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleiviai.
Laisvės gynėjų dienai skirto konkurso organizatorius – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir Dailės mokytojų asociacija – antrą kartą pakvietė 7-18 metų Lietuvos mokyklų mokinius pažinti, apmąstyti ir pasirinkta menine raiška atspindėti praeities ir dabarties sąsajas.
Vertinimo komisijai buvo pateikti 523 piešiniai, kurie buvo įvertinti trijose amžiaus grupėse: I amžiaus grupė (7-10 metų), II amžiaus grupė (11-14 metų) ir III amžiaus grupė (15-18 metų). Kiekvienoje jų išrinkti 5 laureatai, įdomiausiai interpretavę konkurso temą. Komisiją džiugino ir darbų mastas, ir temos interpretacijų gausa, ir dailės žanrų įvairovė. Mokiniai rinkosi vaizduoti istorines scenas, partizanų kovos siužetus, šių dienų atpažįstamus objektus ir svajones apie ateitį. Jauniausieji dailininkai išsiskyrė interpretacijų įvairove, jų darbeliuose dominuoja valstybiniai simboliai, Trispalvė.
„Parodoje eksponuojami darbai atskleidžia, kad jaunoji karta, gimusi ir augusi jau Nepriklausomoje Lietuvoje, giliai ir savitai suvokia Laisvę“, – pažymi konkurso organizatoriai.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Laisvės premijų komisija siūlo 2018 metų laisvės premiją skirti septynių partizanų grupei.
Tokį apdovanojimą siūloma skirti Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui.
Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Pretendentais Laisvės premijai gauti gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai, viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, nusipelnę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.
Premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.
Laisvės premija yra skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, Prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui, laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad Sausio 13-osios byla pagaliau šiek tiek „krustelėjo“. Bet profesoriui vis dar iškyla klausimų, kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.
„Verdiktą dar paskelbs, bet pradinė oficiali informacija jau iškalbinga. Sako, didžioji Sausio 13-osios byla užbaigta. Tikiuosi, kad ne, bet apie tai vėliau. Yra sąrašas įtariamųjų, virtusių kaltinamaisiais. Visi mato, kad nė tarp vienų, nė tarp kitų nebuvo ir nėra Michailo Gorbačiovo. Juokinga, bet apie tai vėliau. Byla pradėta (taip informuojama) 2016-aisiais, tad vos (!) 25 metams prabėgus po didžiosios agresorių ir sąmokslininkų surengtos žmogžudystės. Stropumo rekordas. Nedaug betrūko, kad vietinis kaltintojas prokuroras palengvėjęs nudžiugtų išsipildžius jo vilčiai: na, štai ir lauktoji senatis, bus rami galva. Šeši už kažką jau anksčiau nuteisti, ir gana. Kaltinimų nepasunkinsi, užmuštiems nebepadėsi… Pasimelskim ir išlenkim taurelę – to tikėtasi“, – DELFI portale rašo V. Landsbergis.
Sausio 13-oji. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Pasak profesoriaus, kad „įveiktas sabotažas, jau šis tas. Kad Kremliuje įniršis – irgi šis tas, jei tik ne apsimestinis“.
„Mat persekioti, gąsdinti kitos valstybės teisininkus, kam jie persekioja sunkiai įtariamuosius – tai prudencinio durnyno viršūnė. Esu jau viešai patarinėjęs neatsakinėti į laiškus iš tokios įstaigos, bet pasisaugoti einant pro šalį gatve reiktų. Na, nebent nuoširdžiai pasiteirautume: ar jūs iš tikrųjų, ar tik liepiami apsimetate? Bet gal ir mūsų pusės dviprasmybė tyčia sugalvota ir sutartai leidžiama net Maskvoje, kad galų gale viskas keliautų į nustebusį Tarptautinį žmogaus teisių teismą: tai nuteisėt iešmininkus nė neapklausę stoties viršininko? Baikit su tokia lietuviška prudencija“, – teigia profesorius.
Michailo Gorbačiovo archyvai
V. Landsbergis pabrėžia, kad M. Gorbačiovui reikia kelti atskirą bylą.
„Kas kita, jei M. Gorbačiovas išskirtas būsimai atskirai bylai. Dėl karinės agresijos inicijavimo ir nestabdymo, gavus žinių kad žudomi civiliai žmonės. Ir dėl nusikaltimų dangstymo, antai net apdovanojant žudikus didvyrių ordinais. Jie, berods, neatšaukti. Pamatysim, ar po šios bus keliama atskira byla Gorbačiovui. Kaip ir atskiroji byla dėl Lietuvos pareigūnų kolaboravimo Sausio agresijoje. Nenorėčiau, kad tokios bylos nekėlimas reikštų jų išteisinimą ad hoc ir iš anksto“, – DELFI rašo profesorius.
ELTA primena, Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti rezonansą sukėlusią vadinamąją Sausio 13-osios bylą. Nuosprendį teisėjų kolegija skelbs kitų metų vasario 18 dieną. Šią bylą sudaro 709 tomai dokumentų. Nukentėjusiųjų šioje byloje – beveik 500, liudytojų – apie 1 tūkst. Vien kaltinamasis aktas – iš 13 tomų. Deja, daugeliui iškyla klausimų kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui M. Gorbačiovui. Teismo procese dalyvavo du Rusijos karininkai, dar 64 kaltinamieji dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui teisiami už akių.
2017-ųjų sausio 13-oji diena. Minėjimas prie Lietuvos parlamento. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos politikai vienbalsiai sutaria, kad Rusijos iškelta baudžiamoji byla Lietuvos prokurorams ir teisėjams yra propagandinė Kremliaus akcija.
Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vertindami šį Maskvos sprendimą, Seimo nariai svarsto apie naujas Kremliaus strategijas siekiant iškelti Rusijos suverenumą aukščiau kitų valstybių, ir pabrėžia, kad kalbėdami apie Sausio 13-ąją patys Lietuvos politikai turėtų būti atsargesni, kad netaptų Kremliaus propagandos įrankiais.
Konservatorė Rasa Juknevičienė pabrėžia, kad Lietuvos istorija, o ypač pokario partizanų pasipriešinimas bei Sausio 13-oji, yra datos, į kurias yra nusitaikiusi Kremliaus propagandos mašina.
„Partizanų kova pokaryje ir Sausio 13-oji – du istoriniai įvykiai, kurie jiems (Rusijai. – ELTA) yra labai svarbūs ir kuriuos jie visada stengiasi neigti, suteršti, supurvinti. Prieš kiekvieną Sausio 13-ąją matome pasirodančius istoriją iškraipančius straipsnius. Kremliui labai svarbu, kad Sausio -13-oji nebūtų Lietuvą vienijanti jėga “, – Eltai sakė R. Juknevičienė.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak jos, tokiu būdu Rusija siekia paneigti istoriją ir įdiegti kuo didesnį nusivylimą savo valstybe. Tačiau, samprotavo R. Juknevičienė, tokiomis priemonėmis Kremlius gali tik dar labiau mobilizuoti Lietuvos piliečius.
„Tokios atakos prie Sausio 13-ąją, ko gero, tik dar labiau sutelks didžiąją dalį lietuvių tautos. Manau, kad Kremlius daro labai didelę klaidą šitaip elgdamasis su lietuviais“, – aiškino R. Juknevičienė.
Kartu politikė ragino Sausio 13-ąją vykusių taikių žmonių žudynių ir bandymo dar kartą okupuoti Lietuvą nevadinti tiesiog „Sausio 13-osios įvykiais“. Anot jos, toks supaprastintas įvardinimas yra netinkamas ir įskiepytas Kremliaus propagandos.
„Kartais mūsų politikai nepagalvoję Sausio 13-ąją vykusią Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvą vadina sausio įvykiais. Tai atrodytų nekaltas dalykas. Bet tai yra informacinio karo prieš Lietuvą sudėtinė dalis. Vadinti agresiją prieš Lietuvą ir siekį okupuoti tiesiog įvykiais. Na, maždaug mašina susidūrė su kitu automobiliu. Tai čia aš labai siūlyčiau vengti mūsų politikams tokių dalykų, kurie yra paskleisti iš Kremliaus“, – apibendrino R. Juknevičienė.
Rasa Juknevičienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Pasak konservatoriaus Arvydo Anušausko, pastarasis Rusijos žingsnis yra ne teisinis, bet politinis veiksmas. Politikas pabrėžia, kad tokiais veiksmais Kremlius neigia kitos valstybės suverenumą. Anot A. Anušausko, kišdamasi į suverenios valstybės reikalus ir bandydama savo baudžiamąjį kodeksą išplėsti kitoms valstybėms, Rusija ieško naujų poveikio formų.
„Rusija ieško naujų formų, kaip ir šiuo atveju, iškelti Rusijos suverenumą virš kitos valstybės, šiuo atveju Lietuvos suverenios teisės vykdyti teisingumą savo šalyje pagal savo pačios priimtus įstatymus ir Konstituciją. Panašių precedentų būdavo ir anksčiau, bet niekada iki šiol nebuvo taip, kad dėl kažkokių veiksmų Lietuvos teritorijoje Rusija keltų bylą. To nebuvo, nors dėl daugelio dalykų jie būdavo nepatenkinti“, – kalbėjo politikas ir svarstė, kaip Rusija reaguotų, jei kitos valstybės pradėtų kelti klausimą dėl kokių nors veiksmų, kuriuos Kremlius vykdo savo teritorijoje.
Apibendrindamas Rusijos iškeltą bylą, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas ragina ignoruoti tokio pobūdžio Kremliaus pareiškimus.
„Čia yra politinis ir propagandinis dalykas. Rusija puikiai supranta, kad jokio pagrindo tam nėra, jie tiesiog bando sumenkinti Sausio 13-osios bylą. Dėl to ir kelia. Manyčiau, kad tiesiog nereikėtų į tai reaguoti“, – sakė G. Kirkilas ir akcentavo, kad tokie pareiškimai tiesiog rodo, jog Lietuvos ir Rusijos santykių būklė ne tik nėra gera, bet ir artimiausiu metu neturėtų keistis.
