
Šeštadienį Vilniuje vyko LGBTQ+ bendruomenės eitynės „Vilnius Pride 2023: vis dar einam“. Pasak Vilniaus apskrities policijos komisariato, viešosios tvarkos valdybos viršininko Dainiaus Daukanto, šeštadienio renginiai praėjo sklandžiai.
Tokį straipsnelio pavadinimą pasirinkau įkvėptas Aušros Maldeikienės pavyzdžio. Tačiau neperskubėkite pagalvoti kažką nederančio čia, nes aš pats A. Maldeikienę esu linkęs laikyti labai netrivialia asmenybe ir turinčia ką pasakyti ekonomikos reikalų eksperte. Žinia, ji labai dažnai aršiai kritikuodavo savo kolegų ekonomistų darbus ir pasisakymus, ypač negailestingai vertindama jų sovietmečio laikų kūrybinę raišką.
Kai kartą ši kritikė į šuns dienas išdėjo ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus jaunystės laikų disertaciją dėl ten padarytų komunistinių įtūpstų, slaptais kanalais pasidomėjau, pabandžiau atknisti tai – kokias problemas buvo užsimojusi išspręsti mūsų didžioji kritikė savo komjaunuoliškos jaunystės laikais sukurptoje ekonomikos mokslų disertacijoje? Nenustebsite, anosios disertacija vadinosi – „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“.
Kaip matote, nieko geresnio net ir specialiai nesugalvotume, nes būtent toks, o ne kitoks pavadinimas labiausiai dera prie Maldeikienės veido, kuri savo ankstyvosios jaunystės laikais tikriausiai buvo dar didesnė maksimaliste nei dabar, nors pagal disertacijos pavadinimo pretenzingumą nesunku būtų atsekti anosios pavardę ir šiandien. Kai kiti to meto ekonomistai pelnydavo SSSR Mokslų akademijos tikrojo nario statusą ir kitus priklausymo tuomečiam mokslo elitui liudijančius kredencialus, visą gyvenimą nedrąsiai spręsdami tokius scholastinius marsistinės doktrinos klausimus, neturinčius jokios euristinė vertė, kaip – ar darbo objektas įeina į gamybinių jėgų apibrėžimą, – būsimoji Maldeikienė stačiai ėjo prie esmės, užsimojusi atskleisti galutinę tiesą, tinkančią vieną kartą ir visiems laikams.
Ilgai, oi ilgai svajojau sutikti A.Maldeikienę kokiame nors forume jau sukaupęs drąsą paklausti – o koks pagaliau yra tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis, puoselėdamas viltį, kad nuo pelnyto atsakymo, kai tiesa pasirodo iškart visu savo gražumu, kokia, tarkime, yra Atėnė, užgimstanti savo iškiliu stotu ir su visa amunicija tiesiai iš Dzeuso galvos, turėtų nušvisti mano akys. A.Maldekienės garbei pasakysiu, kad niekados nemaniau, kad žinoma ekonomistė, anais laikais užsimojusi nusakytį pagrindinį socializmo dėsnį, būtų turėjusi galvoje socialistinio lenktyniavimo pavadinimą įgijusį tragikomišką farsą. Kas be ko, ne man vienam užkliūna jos poleminis įkarštis ir prasimušančių žodžių tulžingumas, tačiau pagalvojus apie tai, kad moters tulžingumas yra tik sublimuotas jos aistringumo pavidalas, nekyla noro labai prieštarauti ir priešintis. Kaip sako klasikai, karšta moteris yra poeto svajonė. Nuo savęs pridurčiau, kad moteris yra ne mažiau paslaptingas dalykas nei pagrindinis socializmo dėsnis.
Taip jau atsitinka, kad pagalvojus vieną akimirką apie A.Maldeikienę, negali sustoti toliau tą patį galvojęs, nors aš čia nuo pat pradžių buvau nusiteikęs kalbėti visai ne apie A. Maldeikienę, o apie gėjus.
Nebijok, gėjus neįkąs, – sako protingi žmonės. Galimas daiktas, ne be pagrindo yra sakoma ir tai, kad viešai demonstruojantis savo neapykantą gėjams žmogus visų pirma kovoja su savo vidiniais demonais. Kartais perspėjau save ir dėl to, kad pernelyg dažnas kalbėjimas apie gėjus gali sugadinti karmą, kas lemtų, jog kitame gyvenime atgimsi gėjumi. Ar dėl tiesos kas nors ryžtųsi taip aukotis, a? Kita vertus, leiskite nuraminti, pažadant, kad čia mes šaltai diskutuosime ne apie meilę ir neapykantą, bet apie intelekto saviapgaulę ir perspektyvų sutrikimą, iškylantį tada, kai žmogaus teisių tematika yra suvedama į seksualinių mažumų tapatybės paieškos ir įtvirtinimo klausimus.
Nepavargsiu kartodamas, kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą! Homoseksualumas prie žmogaus teisių nieko neprideda ir nieko neatima, nebent gėjai ir lesbietės pareikštų pretenzijas be bilieto važinėtis traukiniais. Kaip atrodo bent man, homoseksualių žmonių teisių klausimas didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus. Dirbtinai sukeltas triukšmas, pastoviai pakurstoma isterija dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją (kokia yra tikroji, – tai jau kitas klausimas). Dar kartą leiskite atkreipti dėmesį į tai, kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises, todėl primestoje diskusijoje dėl homoseksualių žmonių teisių kaip niekur kitur trūksta konkretumo. Pabandykime įsivaizduoti tai, kaip tragikomiškai atrodytų iniciatyva, jeigu kažkas pakviestų pasaulio tautas pasirašyti homoseksualių žmonių teisių chartiją, nežiūrint to, kad pasaulyje yra pripažįstama ir išpažįstama net vaikų teisių chartija.
Prisiminkime, kad Tomas Vytautas Raskevičius, pakilęs į kovą dėl homoseksualių žmonių teisių, Seimo posėdyje iškilmingai pareiškė, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku, žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas.
Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus, neslepiančio savo homoseksualumo, žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Kad ir iš kokio galo žiūrėtume į tokį pareiškimą, jis nuskamba kaip žmogaus intelekto pažeminimas, kaip didžiausia nesąmonė, kada nors įgarsinta Lietuvos Seime.
Tačiau, norite tikėkite, norite ne, čia dar ne galas, žengiant mūsų padangėje žmogaus teisių klausimo suprofanavimo ir kretinizacijos, nepasakius, kanalizacijos linkme. Normalių refleksų žmogų ištinka šokas, pastebėjus, kad beveik visose kaip gyvas velnias prisidauginusiose valstybinėse žmogaus teisių gynimo institucijose vadovaujančius postus užima gėjai ir lesbietės. Ar gėjai ir lesbietės turi kažkokį ypatingą geną, leidžiantį jiems labiau sėkmingai triūsti žmogaus teisių gynimo sferoje? Net jeigu gerai suprantu tai, kodėl sultonas haremo prižiūrėtojais renkasi eunuchus, negaliu perprasti to, kodėl darbui žmogaus teisių apsaugos srityse dažniausiai yra pasirenkami seksualinių mažumų atstovai? Dar labiau klausimą komplikuoja tai, kad bent Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen aplinkoje toks pasirinkimas, kaip atrodo, persidengia su politine korupcija ir nepotizmu. Kyla net toks fantasmagorinis įspūdis, kad, tarkime, įtakingai šeimai, galinčiai lemti savo likimą, sužinojus, jog sūnus ar dukra turi homoseksualių polinkių, šeima nusprendžia, kad nelieka nieko kito kaip nukreipti savo palikuonis žmogaus teisių gynimo tarnystės linkme. Keista, ar ne?
Aš pats esu atkreipęs dėmesį į tą aplinkybę, kad gėjai yra talentingi siuvėjai (lrytas.lt), tačiau jokiu būdu taip drąsiai netvirtinčiau, jog seksualinių mažumų atstovai išsiskiria iš kitų žmonių didesniu nei įprasta širdies dosnumu. Dar daugiau, – kaip parodė paskutinių dienų įvykiai, tokia iliuzija gali sutrikdyti tikros dalykų padėties matymo perspektyvas ir užderėti nepavydėtinais nuostoliais. Kad ir kaip žiūrėtume, vis tik nesunku bus pastebėti tai, kokia nuostolinga šiandien visai visuomenei yra žmogaus teisių gynėjo Vytauto Valentinavičiaus veikla, kuris, iš vienos pusės, purvais drabsto valstybės tarnybų pastangas užkardinti nelegalią migraciją, o, iš kitos, yra pasiryžęs prie savo motiniškos krūtinės priglausti ir paguosti kiekvieną nelegalą, palikdamas jam savo vizitinę kortelę. Ką reiškia toks angelizmo pavyzdys, ar ne šventvagiška būtų priekaištauti žmogui dėl empatijos pertekliaus net ir tokiu atveju, kai tai užtraukia grėsmę tėvynainiams? Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, homoseksualo pasijoje nėra tėvynės dėmens, tai vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos pasija. Kita vertus, iškyla didelės abejonės dėl nelygstamo V.Valantinavičiaus taurumo, matant kaip jis nagais ir ragais kabinasi į savo postą, grasindamas pasauliniu skandalu visiems, kas išdrįs iškelti klausimą dėl jo tinkamumo būti Seimo įgaliotu žmogaus teisių gynėju. Taigi, kaip atrodo, čia matome ne tiek empatijos, kiek falšo iškūpėjimą per viršų.
Jeigu aš būčiau dalijęs vizitines kortele kiekvienai studentei, kuriai, kad ir kaip liūdna, tekdavo parašyti nepatenkinimą pažymį, dekanas to būtų nesupratęs, tačiau tarp nepažangių studenčių, galimas daiktas, būčiau pelnęs švelniaširdžio dėstytojo vardą.
Mielas tėvynaini, apsižvalgyk aplinkui ir įsitikink – ar už nugaros netyko toks Vytautas Valentinavičius, pasiruošęs įkasti ir apkrėsti tave motinos Teresės kompleksais?..
2021.09.01; 18:06
Per keletą savaičių išsitęsęs pasvarstymas tema Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? galiausiai įgalino teikti išvadą, kad vadinamųjų pažangiečių dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.
Temos plėtotėje siekėme aptarti tuos probleminius mūsų vienybės veiksnius, kurie naujai susiklosčiusiomis aplinkybėms gali tapti dezintegracijos ir atskirties faktoriais.
Kaip nesunku įsivaizduoti, idėjos su jų teikiamu potencialu gali būti vienu iš svarbiausių vienybės, susitelkimo ir mobilizacijos veiksniu, tačiau idėjos taip pat neretai pasitarnauja nesutarimų išryškinimui ir tolesnei susipriešinimo aktualizacijai. Kitą vertus, šiandien išpopuliarėjęs vadinamasis pažangos diskursas net ir negali būti vadinamas idėjų tikrąja to žodžio reikšme kalve, nes iš tiesų tokių pažangiečių skelbiamos tiesos yra neįtikėtinai lėkšti, bukai nuzulinti, dažnu kartojimu turintys tikslą apkvaitinti žmonių protus konjunktūros mobilizaciniai lozungai. Tokio tipo konjunktūra anksčiau buvo pavadinta žiauriąja konjunktūra jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužudo refleksiją ir, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą.
Tos pažangiečių „idėjos“ iš tiesų yra mentalinės karikatūros, apgailėtinas išsidirbinėjimas, savo turiniu greičiau pašaipos nei rimto rūpesčio vertas dalykas. Taigi tarsi ir būtų galima viską nuleisti juokais, jeigu ne jų užveista neskoningumo subkultūra, pasireiškianti visų pirma tuo, kad žmonės čia yra laikomi visiškais mulkiais, nesugebančiais atpažinti net akivaizdaus falšo. Kita vertus, pastaruoju metu tokie pseudopažangiečiai kaip Gritėnas ir Sadauskas – Kvietkevičius atviru tekstu kviečia susidoroti su
kitaminčiais, siekdami užsiundyti prieš savo oponentus jėgos struktūras.
Ar Tau ne keista, mielas skaitytojau, kad totalitarinės visuomenės nuomonių kontrolės metodų ilgisi žmonės, kurie save vadina pažangiečiais ir laisvės šaukliais, ar nekelia abejonių tai, kad Laisvės partija pasivadinusi žmonių grupelė išsiskiria mūsų šalies politiniame peizaže savo ypatingai agresyvia kova prieš žodžio laisvę? Neturiu teisės spręsti už visus, tačiau man ne keista dėl tokios dviveidystės, nes vadinamasis mūsų dienų pažangos diskursas yra tik kaukė, kuria prisidengia niekingiausios sieliūkštės ir pašlemėkai.
Ką siekia apgauti Ingrida Šimonytė, dažniausiai tiražuojamus konjunktūrinius lozungus pavadindama vakarietiškomis Europos vertybėmis? O gal yra taip, kad šiandien stovinti prie vyriausybės vairo moteriškaitė teturi tik labai apgailėtiną supratimą apie Europą ir vakarietiškas vertybes.
Dabartinė konjunktūra toli gražu nėra pakylėtos Europos idėjos manifestacija, o Europos Sąjungos viršūnės šiandien greičiau atstovauja nuosmūkio epochą, yra sofistinio tipo trivialiojo intelekto viešajame diskurse įsitvirtinimo reprezentavimas, tolstant šviesos greičiu nuo tikrųjų Europos vertybių, atsižadant net Europos susivienijimo idėjos kūrėjų keltų idealų.
Iš tiesų, šiandienos mentalinį nuosmukį galima būtų vertinti kaip Sokrato pralaimėjimo sofistams kraštutinę apraišką, drauge puoselėjant viltį, kad toks nešvankus sutrikimas yra tik menkas, neužtruksiantis laike epizodas, po kurio seks didingas atsigavimas ir atsigręžimas į mirtiną sofistikos kritiką Sokratą. O dabar, tiesą sakant, yra dar blogiau nei būtų galima pagalvoti, štai ir Lietuvoje daugėja tiesioginių liudijimų apie tai, kad jauniems vyrams, turėjusiems galimybę įsidarbinti Briuselio struktūrose, buvo aiškiai pasakyta, jog karjerą čia galima padaryti tik atiduodant savo užpakalį gėjų poreikių tenkinimo reikalams.
Ar esame laikmečio įkaitais? Kaip atrodo bent man, šiuo pareinamuoju laikotarpiu taupant jėgas galima apžaisti konjunktūrą, „sėjant kukurūzus“. Tarkime, padorus žmogus vengia tiesioginės konfrontacijos, viešai demonstruodamas nuolankumą konjunktūrai, tačiau realiai viską daro atvirkščiai nei pageidauja konjunktūros pašlemėkai. Pagalvokite patys, ar galima padoriu laikyti tokį sprendimų priėmėją, kuris gėjus laiko lygesniais už lygius, traktuodamas juos kaip visuomenės privilegijuotą kastą, šalia vaikų, o žydų interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų? Antikonjuktūrinis nusiteikimas įpareigoja skelbti, kad visi žmonės yra lygūs, su vienodai traktuojamomis žmogaus teisėmis. Kas ne kas, o žydai tikrai nėra badaujantys Afrikos vaikai, dėl kurių privalėtume aukotis, laisvanoriškai išsižadant savo interesų.
Kita vertus, kai mes esame per jėgą stumiami tai daryti, kyla vidinis poreikis pasipriešinti tokiai prievartai, nevalingai užsimezga visokiausios sąmokslo teorijos. Taigi neatmetu ir tokios galimybės. kad dabartinei konjunktūros Lietuvoje valdžiai pasitraukus nuo arenos, būtent lietuviai pasauliniu mastu iš oficialių tribūnų inicijuos diskusiją dėl apartheido režimo Izraelyje, atsiteisdami žydams už nedraugiškumą ir bjaurų Izraelio ambasadoriaus kišimąsi ne į savo reikalus.
Kas ne kas, o Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas tikrai nėra padorus žmogus, savo patarėju pasirinkdamas labiausiai atgrasų šiandieninės konjunktūros trubadūrą Gritėną. Dėl to ryškiai sumenksta Vilniaus universitetui garbė, kitaip nepasakysi. Kažkas čia atsitiko tikrai ne į gerąją pusę, nulūžo ar sugedo, nes pastaruoju metu, švelniai tariant, šio universiteto bendruomenei labai nesiseka su rektoriais…
Kviečiu į talką Slaptai.lt skaitytojus, mokančius dirbti su kompiuterinės grafikos įrankiais. Bandau įsivaizduot, jog pilietinės visuomenės telkimui pasitarnautų grafinė kompozicija su puslankiu pateiktu užrašu ANTIKONJUNKTŪRA, likusią ovalo formos kompozicijos dalį užpildant labai pikto šuns snukio pavaizdavimu. Užuomina tokia: mes esame pasiryžę piktai sukandžioti konjunktūrą. Toks grafinis simbolis galėtų tapti pilietine nuosavybe, labiau plataus diapazono nei įprasta vienijimosi ir telkimosi, bendraminčių atpažinimo ženklu. Tikiuosi, kad redakcija neatsisakytų, jeigu pasiūlytumėte publikuoti jūsų pabandymų grafiškai įprasminti pilietinės visuomenės antikonjunktūrinį nusiteikimą.
2021.08.01; 16:40
Kaip išaiškėjo, netiesa buvo klegėjimas apie tai, kad kova už seksualinių mažumų teisę į santuoką jokių būdu negali pakenkti šeimos institutui. Ar kas nors butų galėjęs anksčiau įsivaizduoti, kad žmonių susibūrimas dėl Šeimos pagerbimo ir gynimo sulauks tokios iškrypėliškos šmeižto ir niekinimo kampanijos kaip atsitiko mūsų padangėje paūmėjusios isterijos dėl seksualinių mažumų vadinamųjų teisių kontekste? Sakoma, kad ne tie buvo organizatoriai, labai blogai neva yra tai, jog šeimos gynimo akciją Vingio parke palaikė Karbauskis ir Paksas. Vaje vaje…
Apie organizatorius nieko negaliu pasakyti, nes jų nepažįstu, tačiau tvirtai žinau, kad tik visiškas proto invalidas galėtų nepritarti tokios akcijos idėjai, taigi neperskubėsiu lengvai patikėti ir tuo, ką tuščiagalviai pliauškia apie organizatorius. Savo ruožtu tai, kad akciją palaikė Paksas ir Karbauskis yra didelė jiems garbė. Negirdėjau, kad šie vyrai būtų išvyti iš lietuvių tautos be teisės į savo nuomonės pareiškimą. Nė vienas iš jų nepadarė nieko tokio, ką pridirbo „ant Lietuvos“ toks šiandien sėkmingai gyvuojantis ir gyvuliuojantis pažangietis Šimašius, kuris, kaip toliau pabandysiu pagrįsti, yra lėlytė su viduje dūzgiančiu nuodingų vabzdžių spiečiumi.
Netiesa yra ir tai, kad Šeimos ginti nėra jokio reikalo. Kaip atrodo bent man, tik visiškas aklius gali nepastebėti to, kad prasidėjęs šeimos niekinimas ir bandymas revizuoti Konstitucijos straipsnį apie šeimą yra tik naujas valstybės ir lietuvių tautos užpuolimo etapas. Mūsų atmintis labai trumpa, taigi leiskite man priminti, kad tie patys veikėjai, kurie andai tūžmingai puolė vadinamuosius valstybininkus ir didžiąja dalimi lėmė labiausiai perspektyvaus Lietuvos projekto LEO.LT sužlugdymą, ta pačia eiga lietuvių tautos valstybingumo simbolius vadina fašistiniais simboliais ir yra aktyviausi kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises dalyviai.
Taigi, kaip atrodo bent man, tokia kova už neva pažemintųjų teises, mažai palaikoma pačių seksualinių mažumų, yra tik priedanga naujomis priemonėmis pratęsiant kovą prieš valstybę. Neatsitiktinai Šeimos gynimo maršo metu buvo atkreiptas dorų žmonių dėmesys į padugnių pradėtą valstybės simbolių niekinimą, be to, pats Maršas gali būti laikomas Trispalvės švente, nes čia suplaukė didelė jūra iškilmingai rankose laikomų trispalvių.
Pažangiečiais besidedantys tradicinės šeimos idėjos puoselėjimą traktuoja kaip atsilikėlių reikalą, o mūsų brangiausius simbolius, tegu nudžiūsta jiems liežuviai, vadina fašistiniais simboliais, lietuvybės idėją puoselėjančius žmones pravardžiuoja fašistais. Simboliai iš tiesų žmones atskiria, nieko nepadarysi, mūsų didžiausias simbolių kapitalas yra Vytis, trispalvė ir Gedimino stulpai, o jų – dirbtinis penis vaivorykštės fone. Tačiau tiems pažangiečiams, tokiems, kaip, tarkime, Virgutis Valentinavičius, palinkėčiau būti nuosekliems iki galo ir pasikeisti tradicinę lytinę orientaciją į pažangesnę, įsivaizduojant, kad menstruacijomis tokie vyručiai jau serga daugelį metų (jų pirmtakai, komjaunuoliai, vardan pažangos, kaip rašoma bestseleryje apie užgrūdintą plieną, paaukodavo net sveikatą, taigi mūsų laikų pažangiečiams, turint tokį pavyzdį, nedaug kainuotų pasikeisti lytį ar seksualinę vaizduotę). Viskas vardan tos pažangos!
Kas įkvepia tuos pažangiečius? Daug buvo rašoma ir kalbama apie tai, kad Dapkus, Vasiliauskas ir Valentinavičius buvo magnato Mockaus torpedos. Pirmieji du iš paminėtųjų jau nupuvo, kaip atrodo, atsitraukė ir magnatas, tačiau trečiasis „muškietininkas“ sėkmingai gyvuoja ir gyvuliuoja, savo išmintimi besidalindamas kaip Riomerio universiteto politologijos katedros docentas.
Iš tiesų, Riomerio universiteto politologai in corpore yra lėkštosios politologijos, orientuotos į žmones su viena smegenų ląstele, kūrėjai, labai paklausūs, dažnai cituojami vienaląstėje Lietuvos spaudoje tribūnai. Ta proga pastebėsiu, kad Lietuvos žiniasklaida nususo iki tokio lygio, kad šitoks sudebilėjimas jau tampa dideliu pavojumi nacionaliniam šalies saugumui (maloni išimtis, kaip atrodo bent man, didžiojoje spaudoje yra tik Vladimiro Laučiaus kurpiami, prasibraunantys iki esmės interviu).
Violetinės istorijos korifėjaus Vasiliausko bendražygis Valentinavičius neseniai garsiai išsakė šeimas paniekinančią nuomonę, kad neva susibūrimas Vingio parke buvo Garliavos riaušių pratęsimas. Tai vis tik skirtingi dalykai, švelniai tariant. Kaip atrodo, aš turiu teisę pranešti apie šį fundamentalų skirtumą, nes Garliavos įvykių įkarštyje man, dažnai rašiusiam apie tai, violetiniai grasino mirtimi, o kartą net pabandė surengti kažkas panašaus į atentatą.
Kitas įdomus klausimas, kodėl būtent Lietuvos niekintojai yra pirmose kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises gretose? Kita vertus, kodėl šie antitautiškai nusiteikę kovotojai už toleranciją nepraleidžia nė mažiausios progos pašlovinti Izraelį ir didžiąją žydų tautą, bandydami mums įpiršti žydšaudžių kompleksus? Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai skirtingos idėjos, todėl nuostabą kelią faktas, kad trys nevienarūšiai nusiteikimai suplaukia į vieną krūvą. Be to, mene neramina ir ta aplinkybė, jog, kaip galima spėti gretinant skirtingus faktus (tai vis tik spekuliatyvus spėjimas), Izraelio tarnybos finansuoja Lietuvos vardo dergimą mūsų pačių žiniasklaidoje.
Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui. Tarkime, čia gyvenanti klajoklių tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties ir nuosaikaus klimato kraštas. Tereikia tik to, kad čiabuviams iš galvos kuo greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai…
2021.06.02; 16:07
Kažkas, – gaila, bet autoriaus pavardės neįsidėmėjau, – anksčiau yra išsakęs paprastą, bet drauge didingą mintį, kad laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, nežiūrint okupanto pastangų paversti lietuvius mankurtais, išsaugojo šeimos. Prieš akis turiu ne vieną pavyzdį, leidžiantį pagrįsti tokią paprastai išsakytą ir labiausiai turiningą iš man žinomų sociologinę įžvalgą.
Grįžęs po 10 metų kalinimo už trispalvės iškėlimą Vasario 16 d. proga, mano dėdė nesijautė įbaugintas, namuose garbingiausioje vietoje okupacijos metais laikydamas išsiuvinėtus drobėje nepriklausomos Lietuvos himno žodžius. Į kalėjimą dėdė buvo įgrūstas, paėmus jį iš naujai sukurtos šeimos, auginančios mažamečius sūnų ir dukrą, dar dvi dukros gimė, atkalėjus jam visą okupanto skirtą bausmės laiką. Tarp vyresniųjų vaikų ir jauniausiųjų dukrų plyti ženklus metų skirtumas, tačiau visi užaugę sukūrė nuostabias šeimas, kur lietuvybės puoselėjimas buvo laikomas svarbiausiu dalyku. Kaip man ne kartą yra pasakoję anojo kaimynai, teisiamas dėdė baudėjams bandė priminti faktą, kad viso karo metu padėjo išsislapstyti pabėgusiam iš koncentracijos stovyklos žydų tautybės sovietinės kariuomenės belaisviui, tačiau tai nebuvo užskaityta kaip kaltę (?) mažinanti aplinkybė dėl to, jog neva slapstomas nuo vokiečių valdžios karo belaisvis neieškojo ryšių su sovietiniais partizanais, kurių artimiausiose krašto apylinkėse nebuvo nė kvapo.
Tikrai nenoriu pasišildyti prie kito žmogaus garbės lauželio, – būtų labai nepadoru. Tačiau niekas neturi teisės uždrausti man paminėti gyvomis akimis matytos šeimos pavyzdį, kurioje katalikybės ir lietuvybės puoselėjimas buvo neįtikėtinai našūs švaraus dvasingumo suklestėjimo pagrindai. Šių žmonių sugebėjimas išsaugoti švarią sąžinę nešvariais laikais man yra vienas iš svarbiausių Dievo, o iš kitos pusės, taip pat ir Tėvynės realumo įrodymas, kai šalia ontologinio lengvai telpa ir antropologinis Dievo įrodymas, o žmogaus taurumo pavyzdys suteikia Tėvynės idėjai ontologinį didingumą.
Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją išsaugojo šeimos per tuos sunkius laikus, kai viešasis gyvenimas buvo sovietizuotas iki kaulų smegenų.
Laisvės siekimas su Sąjūdžio mitingais prasiveržė kaip srauni upė, nes šeimose laisvės viltis ruseno net labiausiai nepalankiais laikais. Todėl, kaip atrodo bent man, Šeima yra Kovo 11-osios Lietuvos tramplynas net didesniu laipsniu nei universitetai, kūrybinės sąjungos, yra ne mažesnės pagarbos laisvės byloje nusipelniusi institucija nei disidentų veikla.
Savaitgalį įvykęs Didysis Šeimos gynimo maršas dar kartą parodė šeimos instituto potencialą, saugant kaip akies vyzdį iškovotą nepriklausomybę, stojant prieš bandymus galutinai nususinti šalį, paverčiant ją srutų duobe, kur antilietuviškumas ir šeimos niekinimas tampa dominuojančia ideologija.
To žygio reikalingumą iliustruoja ir tai, kad po savaitgalio pasipylė bjaurūs, šeimas dergiantys komentarai, spjaudymasis nuodingomis seilėmis.
Apie kokią visų žmonių lygybę dar galima būtų kalbėti, jeigu dabar didėja visiškai išplautos sąmonės žmonių skaičius, kai mados reikalu tampa tradicinės šeimos dergimas, o įsipareigojimas pažangai siejamas su sugebėjimu persiimti seksualinių mažumų interesais.
Visų tų tuščiagalvių prašau paaiškinti bent tai, ką jie turi galvoje, kai kalba apie seksualinių mažumų teises? Sakoma, kad su seksualinių mažumų pakilimu išaušo žmogaus teisių rytas, tačiau bent aš dar nesu radęs jokios nuorodos – kas tai yra tos seksualinių mažumų teisės? Kartais man atrodo, kad čia kalbama apie teisę niekinti savo šalį ir tautą, tokį nusiteikimą pavadinant seksualinių mažumų teisėmis, todėl neatsitiktinai tikriausiai ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen į svarbiausius postus jau bando trūks plyš sugrūsti seksualinių mažumų atstovus, neatsirenkant pagal jokį kitą požymį? Kaip kartais atrodo bent man, toks kandidatas – labai patogus dabartinei valdžiai, nes priklausymas seksualinei mažumai yra savotiška garantija, kad šis žmogus nekels jokio rūpesčio dėl galimo tautinio sentimento prasimušimo, nes jam prioritetiniai yra antrojo galo interesai.
Kaip jau tikriausiai teko girdėti, Lietuvoje prigijo tokia praktika, kad Izraelio ambasadorius čia jau turi teisę įsikviesti ant kilimėlio ir išbarti svarbių, tačiau dėl kažko neįtikusių jam mūsų šalies institucijų vadovus. Mane šitokia situacija kraupiai žemina visai ne dėl to, kad Izraelio ambasadorius yra gėjus, o greičiau dėl tos aplinkybės, jog aptartas įvykis parodo mūsų šalies gravitaciją bjauraus apsigimimo ir kolonijinės priklausomybės linkme.
Tačiau neprarandu vilties, kad naujas Šeimos sąjūdis dar kartą prikels tautą ir valstybę.
2021.05.17; 15:14
Man taip pat nesunku būtų apsimesti feministu, – tai galiu daryti be didelių pastangų, užsimerkęs. Nežinau su kokiais keblumais gali susidurti kiti, tačiau man nereikėtų nertis iš nuosavo kailio demonstruojant savo feministinį nusiteikimą, nes nuoširdžiai, taigi niekieno neverčiamas esu įtikėjęs, jog geresnioji žmonijos dalis yra moteris. Todėl prašyčiau nepalaikyti šių prisiekusio moterų mylėtojo dorai pasakytų žodžių tik tuščiu džentelmeniškumo gestu arba patogios pozos rezervacijos užrašu, dar daugiau, esu įsitikinės, jog taip ar panašiai galvoja dauguma vyrų, turėjusių laimę patirti, kas yra motinos širdis, arba – kaip toli nežinomybės vingiais gali nuvesti ir paklaidinti mylimosios kuždesiai, pagaliau, kokia tvirta ramybės uola yra dėl jaunystės klystkelių atleidusios žmonos žodžiai.
Taip pat prisipažinsiu, kad ne visos moterys man yra gražios – ogi gražiomis tikrai negaliu laikyti kvailų aktyvisčių, užsiimančių paūbavimais ir paklykavimais, dažniausiai besidarbuojančių keistose išgalvotų žmogaus teisių agentūrose. Kaip yra kartą pastebėjęs Fiodoras Dostojevskis, tokių moterų net nebūtų galima pavadinti egzaltuotomis isterikėmis, nes tokios moterys dažniausiai yra tik vulgarios klyknės.
Nenuostabu, kad moterys nepriklausomos Lietuvos istorijoje ne kartą yra tapusios visuomenės lyderėmis, užimančiomis aukščiausius postus, tačiau naujai susiklosčiusi padėtis, kai po Seimo rinkimų visas svarbiausias raktines politinio diskurso ir visuomenės valdymo pozicijas uzurpavo trys moterys, iš tiesų yra netriviali ir iš pradžių atrodė kaip unikali, intriguojanti bei žadinanti neaiškius lūkesčius net mums, jau bandžiusiems prisipratinti prie matriarchato papročių šeimose, situacija. Viskas staiga tapo taip moteriška, kad atokiau stovintis prezidentas vyras kartais pradeda išrodyti kaip svetimkūnis moteratinio arba, tiksliau tariant, feminatinio valdymo tipo sistemoje, nepavadinus tai naująja santvarka arba nežinoma politologinei refleksijai politinės sanklodos atmaina. Prisipažinsiu, kad aš pats dėl politinio olimpo tokio staigaus sumoteriškėjimo iš pradžių labai džiaugiausi ir iš laimės krykštavau kaip naujagimis, išsivyniojęs iš vystyklų, įsivaizduodamas, kad į politinę viršūnę iškopusios naujos kartos išsilavinusios, žavingos, iškalbios moterys negali neužduoti labiau civilizuoto bendravimo ir politinės kultūros tono. Tačiau – kas gavosi? Iš tiesų, mėšlo mūsų aplinkoje dabar tarsi ir pamažėjo keliomis kaugėmis, tarkime, kažkiek sumenko (jeigu?) terpė, kurioje, kas ne kas, o visokie kotletų valgytojai už svetimą sąskaitą atsiranda tarsi iš nieko, kitaip nepasakysi.
Senovės Romos poetas Lukrecijus Karas sako taip: vermes de stercore existunt, t. y. vabalai atsiranda iš mėšlo (gal iš tiesų poetas geriau žino tai, kas iš ko atsiranda). Tačiau nedrįsčiau tvirtinti, kad dabar ant širdies tapo ramiau, kai visas viešojo vyksmo erdvės, taip pat ir atsilaisvinusias nuo ankstesnio balasto, vis labiau užpildo forsuotos plastmasės tūriai, valstybę paverčiantys stipriai intoksikuota visuma. Paradoksaliai tariant, gal tas mėšlas vis tik buvo geriau nei negyva ir nuodingus garus išspinduliuojanti plastmasė. Žiūrint banaliai, racionalia tvarkomas, išmaniai įterpiamas ten, kur reikia, mėšlas tampa organine trąša, t. y. maitinančiąja želmenų terpe, o vokiečių mistikas sako net taip: wo mist, da Krist, neva, ten kur tarpsta mėšlas, užgimsta ir Kristus. Savo ruožtu plastmasė yra labiausia netinkamas pasirinkimas, jeigu mums gyvasties palaikymas dar kažkiek rūpi!
Viktoriją Čmilytę-Nielson pasivijęs Iljos Erenburgo šešėlis įkalino ją stikliniame rutulyje. Ji – tai užvesta išorinio mechanizmo ir besisukanti ratu krištolinė lėlytė. Joks burtininkas jau nesugebėtų įpūsti jai gyvybės. Geriausiu atveju ji dabar yra neskoninga valstybingumo dekoracija.
Neabejotinai labiau gyvastingas personažas yra Aušrinė Armonaitė. Tačiau anosios gyvastingumas vis tik yra labai vienpusis, pritaikytas stambiojo kapitalo su Grigeo veidu interesų atstovavimui. Grigeo, jeigu nežinote, yra tokia stambiagabaritiniu pavidalu apsidergusi bendrovė, kuriai apsivalyti nepavyks net ir panaudojus visą stambiausiojo gamintojo pagamintą tualetinį popierių.
Visas vidus pradeda skaudėti, maudžia siela vadinamą organą, kai esi reikalo verčiamas pasakyti kažką nemalonaus Ingridos Šimonytės atžvilgiu, nes anoji neabejotinai yra padorus žmogus. Tačiau tačiau…
O gal šių eilučių autorius paprasčiausiai klysta, dėl intelekto trūkumo ir vaizduotės nususimo nesugebantis pastebėti, kad šios trys fėjos yra mums likimo dovana, nes niekas kitas nesugebėtų taip įsijausti į valstybės modernizavimo pašaukimą, seksualinių mažumų teisių gynimo užduotį paskelbus svarbiausiu laikmečio rūpesčiu. Tikrai ne dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių šiandien pagrindinių žmogaus teisių gynimo institucijų vadovais yra skiriami gėjai ir lesbietės, taip pat ir Konstitucinio teismo pirmininko munduras yra primatuojamas visai neatsitiktiniam žmogui. Kaip sako Seimo Žmogaus teisių gynimo komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius, atėjo laikas pakelti žmogaus teises nuo atsarginių suolelio. Stipria pasakytai, ar ne? Kalbama su tokiu teisuolišku įsitikinimu, tarsi anksčiau Lietuvoje žmogaus teisėmis nekvepėjo nė iš tolo, žmogaus teisės neva užgimė tik su seksualinių mažumų pradėtų kelti bruzdesiu.
Niekinga yra išjuokti žmogų dėl jo seksualinės orientacijos. Jeigu mes tai darome, vadinasi mums trūksta elementarių kultūrinių įpročių, esame necivilizuoti žmonės. Tačiau apie kokias seksualinių mažumų teises jūs kalbate, protingieji kurmiai? Išrašytoje papunkčiui Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apie jokias seksualinių mažumų papildomas teises nėra net užsimenama. Arčiausiai būtų reikalavimas nediskriminuoti žmogaus dėl lyties, tačiau – ar jūs matėte kur nors Lietuvoje, kad lesbietės ar gėjai būtų diskriminuojami dėl to, kad yra vyrai at moterys? Todėl, kaip atrodo bent man, sukeltas baisus triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra didesnis kretinizmas net už sovietinių laikų marazmus. Jūs galite galvoti ką norite, bet man atrodo, kad tokia falsifikacija, kaip ir bet koks valstybiniu lygiu įteisintas melas, naikina ne tik šalies gyvastingumą, bet ir gynybinį pajėgumą. Privalome gerbti visus savo bendrapiliečius, taip pat ir mažumų atstovus, juolab nevalia tyčiotis iš gyventojų branduolį sudarančios daugumos, nes priešingu atveju ta dauguma gali pradėti gėdytis savo valstybės. Todėl, kaip atrodo bent man, blogis, kurį mes patys prisišaukėme su trijų fėjų vadovavimu, yra tai, kad valstybės idėja pasidengė antivalstybingumo patina.
Lietuva nėra manekenas, skirtas išstatymui vitrinoje. Jeigu taip suprantame Lietuvos idėją, tai tada iš tiesų plastmasinis būvis yra dėsninga išeitis. Ta proga leiskite priminti ir tai, kad didysis Immanuelis Kantas žmogaus bukumą apibrėžė ne kaip proto ar intelekto, bet kaip sugebėjimo spręsti trūkumą, pasireiškiantį tada, kai bendroji taisyklė taikoma aklai, neįvertinus atvejo ypatingumo.
O gal iš tiesų daug triukšmo kyla tik dėl nieko? Gal seksualinės mažumos baisiausias bangas kelia tik dėl to, kad siekia įteisinti vienalyčių porų santuokų valstybinę registraciją, tai pavadindami kova už žmogaus teises? Keista tai būtų kova… Suprasčiau pasipiktinimą, jeigu kažkas bandytų uždrausti mylėti, o santuoka, kaip suprantu bent aš, yra pareiga, nepavydėtinai sunki našta. Jeigu nebijočiau, kad gali užgraužti sąžinė, lengvai perleisčiau tokią neva teisę…
Ar Lietuvos valstybė gina Tėvų teises. Nebūčiau nustebę, jeigu tėvai būtų sukilę jau tada, kai mūsų padangėje buvo bandoma įskiepyti Barnevernet įpročius. Norvegijos Barnevernet, prigijusi ten dėl ypatingo savivaldybės statuso, yra ne mažiau bjaurus užkratas nei Rusijos bolševizmas. Lietuvoje buvo gerai žinoma statistika, kad pabuvoję Bernevernet naguose globotiniai keliasdešimt kartų dažniau renkasi savižudybės kelią nei užaugę su gimdytojais, geresni jie būtų, ar blogesni, tačiau dėl politinio pasirodymo į tai buvo žiūrima pro pirštus.
Savo ruožtu savaitgalį tėvų rengiamas Šeimų maršas rodo, kad Lietuvoje gyvybė ir laisvės dvasia vis tik rusena.
2021.05.13; 13:18
Praeitą kartą skelbiau išvadą, kad neva tik pusprotis galėtų patikėti, jog šeimos ir tradicinių vertybių gynėjai yra Putino bendraminčiai.
Žinia, jeigu nebūtų tokių puspročių ir silpnapročių, nereikėtų laužtis pro atviras duris, su užsidegimu dėstant tarsi ir savaime aiškius dalykus. Kitas reikalas, kad Putino Rusijos simpatikai ir įtakos agentai tradicinės šeimos instituto gynimo akcijose randa labiausiai patogią sau širmą, lengvai susiliedami su visai kitais pagrindais susitelkusia nuoširdžių žmonių minia. Kaip atrodo, dėl to mes patys didele dalimi esame kalti.
Nenuostabu, kad demokratinėse šalyse yra ginamos mažumų teisės. Postmodernistinė sąmonės paradigma apskritai reikalauja atstatyti tų žmonių orumą, kurie buvo atstumti ir pažeminti moderniaisiais laikais. Nestebina ir tai, kad ir Europos sąjungos, atstovaujančios šiandieninės Europos idėjai, parlamento tribūnos yra panaudojamos mažumų teisių gynimo labui, paraginimams būti tolerantiškiems kitokios seksualinės orientacijos bendrapiliečiams. Tačiau esame verčiami stebėtis neatsistebint dėl to, kad ES institucijų plėtojama vadinamoji kova dėl mažumų teisių yra tokia nuožmi ir drauge permanentinė, neatslūgstanti nei minutėlei, vykdoma pasitelkiant visus resursus pagal totalinio karo logiką. Dėl tokio europarlamentarų užsiangažavimo pirmoji asociacija, kuri šauna į galvą, išgirdus ES parlamento pavadinimą, yra apie tai, kad ši institucija gali būti laikoma gėjų gynimo lygos generaliniu štabu ir tik vėliau, geriau pagalvojęs, pradedi prisiminti kitus, daug svarbesnius dalykus.
Kodėl būtent čia, atstovaujančiose Europos idėjai institucijose, yra fokusuojamos svarbiausios seksualinių mažumų lobistų pajėgos? Ar europarlamento posėdžių salės minkštosios kėdės pailsinti užpakalius vilioja gėjus labiau nei kitų seksualinių pakraipų žmones, tarkime, panašiai kaip lauko išvietės kvapai vasarą pritraukia musių spiečius? Vis tik, kaip atrodo, taip pasukę klausimą, nuslystume paviršiumi, nesugebėdami įvertinti tikros dalykų padėtis. Todėl skubu pasidalinti savo intuicijomis, kad be nuoširdaus susirūpinimo seksualinių mažumų teisėmis (aš vis dar nesuprantu – kas tai yra), šį klausimą siekia ideologizuoti, paverčia jį triukšmingos fiestos svarbiausiu renginiu, ištrimituoja po pasaulį ES parlamente dirbantys Putino emisarai. Būtent jų keliamo atvirkščiosios propagandos triukšmo dėka, tokiu būdu siekiant išpurenti dirvą Putino kaip alternatyvaus veikėjo legendos sukūrimui, įsitvirtina tampriau nei reikėtų pagal idėją susijusio su gėjų darbotvarkės rūpesčiais ES parlamento vaizdinys. Jų rankomis, nieko nepasakysi, būtent tolerancijos įpakavime mums yra įteikiamas užnuodytas tortas.
Kaip atrodo bent man, doras, neužsiimantis sąmonės onanizmu gėjus, nepageidauja tokio didelio triukšmo, koks dabar yra daromas dėl nieko. Kita vertus, dirbtinai forsuojamas rūpestis gėjų teisėmis jau pradeda įkyrėti daugumai žmonių, verčia bodėtis europinėmis institucijomis ir tokiu būdu vis labiau kenkia šalies saugumui.
Gėjai nėra blogesni žmones už ne gėjus. Kitas klausimas, kas pirmenybę teikia antrojo galo reikalams, o kam svarbiausias dalykas yra tautos išlikimo ir Tėvynės klestėjimo rūpesčiai?
2021.05.06; 11:40