Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija

Aktualijos

4. Istorinė Lietuvos būtis, nesutilpusi švietėjų tekstuose

Anuomet kitaip, ko gero, ir negalėjo būti. Lietuva, kaip valstybė, jau buvo ištrinta iš XVIII a. pabaigos Lenkijos piliečių sąmonės, juo labiau, kad tie visateisiai Lenkijos piliečiai sudarė valstybės gyventojų mažumą – visomis pilietinėmis teisėmis naudojosi tiktai trys luomai: didikai, šlėkta (bajorija) ir dvasininkai.

Visi kiti Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, ne tik Stašico aprašyti mužikai, bet ir miestiečiai, iš kurių buvo kilęs Stašaičius, lygiai kaip tautinės (pvz., žydai) ir religinės (pvz. pravoslavai, protestantai) mažumos neturėjo net XVIII a. pabaigoje daugelio pilietinių teisių.

Kitaip sakant, jie pilietiškai neegzistavo ir nebuvo jokio reikalo su jais skaitytis. Be abejo, kuomet masonai ir tikrieji patriotai rengė ir įvairiose stadijose slaptai redagavo būsimosios Konstitucijos tekstą, jiems neišvengiamai teko svarstyti ir miestiečių, ir žydų pilietinių teisių klausimus.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 4” →

Aktualijos

3. Lietuvos vardo išnykimas iš Konstitucijos

Abiejų Tautų Respublikos likvidacija ir pavertimas Lenkijos valstybe, kuri nuo šiolei unitarizmo pagrindu iš vieno centro valdys visus administracinių teritorijų vienetus (tarp jų ir lietuviškąją provinciją), buvo principinis bendrojo perversmininkų sumanymo dėmuo.

Valstybinio perversmo mastas vėlgi nebuvo dalinis, jei prisiminsime, kad skubotai ir Seimo balsų mažuma priimta 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija vienu ypu Respubliką pavertė Monarchija.

Būta daug gilesnių pertvarkymų, kuriuos paprastai vengiama minėti oficialiose Lenkijos ir Lietuvos istorijose bei mokykliniuose vadovėliuose.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 3” →

Aktualijos

2. Švietėjiška Lietuvos charakteristika 1795 m. tragedijos išvakarėse

Visus S. Stašico nužymėtus Lenkijos silpnėjimo ir dvasinio nuskurdimo simptomus galime lengvai atsekti ir Lietuvos 400 (nuo 1386 iki 1795 ) metų istorijos finale.

Apie XVIII a. pabaigos Lietuvą galima būtų pasakyti tais pačiais pirmosios formulės žodžiais, kuriais pranašiškai apibūdinta anuometinė Lenkija, pakeitus tik šalies pavadinimą: „„Lietuva dabar tebėra tik penkioliktame šimtmetyje! Visa Europa jau aštuonioliktąjį baigia”. 

Apie XVIII a. Lietuvos tarptautinį autoritetą galima būtų drąsiai pasakyti tais pačiais antrosios formulės  žodžiais, kuriais apibūdinta anuometinė Lenkija, vėlgi pakeitus tik šalies pavadinimą: “Visos Europos tautos Lietuvą laiko barbarybės kraštu”.

Apie XVIII a. Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos rezultatus galima būtų vėlgi kalbėti trečiosios formulės išvadomis, pakeitus lenkų žemdirbius lietuvių žemdirbiais: “lietuviškoji tauta stovi man prieš akis. Matau milijonus padarų, vieni jų vaikšto pusnuogiai, kiti odomis arba šiurkščiomis sermėgomis apsirengę, visi išsekę, nuskurdę“ ir t.t.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 2” →

Aktualijos

Aukščiau pateikta klasikinės Apšvietos rašytojo knygos analizė, tikiuosi, ne tik pakoreguos nuolat populiarinamą mitą apie savaiminę, nors pavėluotą, bet kone automatišką krikšto palaimą pagoniškai Lietuvai. 

Akivaizdesnė gal taps ir poliparadigminė būtinybė išskleisti platesnį, pakankamai blaivų ir svarų diskursą tradiciniame požiūryje į keturis šimtmečius gyvavusios unijinės katalikiškos Abiejų Tautų Respublikos pilietinę ir moralinę raidą būtent krikščionybės idealų šviesoje.

1. Tradiciniai mitai ir naujoji XXI a. paradigma

Galbūt ir galima teoriškai pateisinti minėtus tradicinius lenkų ir net lietuvių istoriografų mitus, esą katalikiškas krikštas buvęs ikikatalikiškai Lietuvai vienintėlė panacėja, didžiausias tikslas ir būsimos palaimos patikimiausia garantija, tačiau su viena sąlyga – panašūs mitai galėjo turėti realesnes šaknis tik pirmuosius 150 – 200 metų.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 1” →

Aktualijos

4. Liūdnas  Kristaus priesakų likimas – dešimtoji formulė

Būtent dešimtoji formulė apibendrina galutinį rezultatą visų svarbiausios ir iki šiolei pirmiausiai istorikų akcentuojamos idėjos, kuo tampriausiai nuo seno jungiamos su kilniu pagonies Jogailos pažadu „priglausti“ Lietuvą prie Lenkijos po vedybų su lenkų Piastų dinastijos palikuone Jadvyga 1386 m. pavasarį.

Turiu galvoje Lietuvos krikšto idėją, formaliai pradėtą masiniais Jogailos ir Vytauto atliktais 1387 m. pradžioje lietuvių krikštais Aukštaitijoje.

Kaip žinome, lietuviai pagonys anuomet buvo būreliais suvaromi į upę ir masiškai krikštijami iš Lenkijos atvykusių katalikų dvasininkų, netgi nemokančių lietuvių kalbos. Koks gi buvo finalinis Lietuvos krikšto ir ilgaamžės – ketverių šimtų metų ! – christianizacijos rezultatas XVIII a. pabaigoje prieš galutinį unijinės lietuvių ir lenkų valstybės žlugimą?

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 4” →

Aktualijos

3. Prastų šalies valdovų formulė – devintoji

Taigi priešpaskutinioji,  devintoji,  formulė teigia, jog „vienvaldžiai karaliai yra tautoms baisingi žmonės“.

Tačiau ir be jų apsieiti neįmanoma: „Jie taip gerai susitvarkė tūkstantmečių bėgyje savo reikalus Europoje, kad šiandien be vienvaldžių negali apsieiti didžiosios tautos, vadinasi, šiandien tą blogį, tegul ir pavojingą, bet reikalingą, reikia mūsų krašte rūpestingai išsaugoti“.

Klausimas – kaip išsaugoti? XVIII a. pabaigoje tradiciniai Lenkijoje naujų karalių rinkimai jau buvo visokeriopai sukompromituoti. Kai mirė 1572 m. bevaikis Zigmantas Augustas, paskutinis Jogailos palikuonis, „ pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi giminės“ (A.Šapoka).

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 3” →

Aktualijos

2. Nutautėjimo formulė – aštuntoji

Griežtai ir tiksliai suformuluotas nutautėjimo dėsnis ypač retai sutinkamas tuometinės Europos moralistikoje. Taigi jis atrodo ypač originalus visame  universalaus švietėjiško XVIII a. kosmopolitizmo fone. Tačiau mūsų tyrimui jis dvigubai įdomus, nes gana netikėtai artikuliuoja ne tik tradicinę Lietuvoje  lietuvių nutautėjimo temą, bet ir lenkų nutautėjimo tendenciją, galutinai išryškėjusią XVIII šimtmetyje.

Išskaičiuodamas Abiejų Tautų Respublikos didikų, arba, kaip anais laikais sakydavo „ponų“ (ponai, panowie), kaltes, nežinomas autorius iškėlė didikams, jo nuomone, patį didžiausią kaltinimą, didesnį netgi už jų leistą pirmąjį valstybės padalijimą 1773 m., kai valstybė prarado 211 tūkstančių km²  ir  4 su puse milijonus gyventojų. Ir štai koks tas didžiausias kaltinimas:

„ponai yra padarę lenkams didesnį blogį nei krašto padalijimas. Išnaikino tautinį charakterį. (Zatracili narodowy charakter)“.

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 2” →

Aktualijos

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos“Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija (Vilnius, 2009) ištraukas.

Už šią knygą kartu su 2008 m. išleista A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai. „Centras“ ir „periferija“ rašytojų strategijose“ (Vilnius, 2008) Algimantui Bučiui buvo skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kultūros ir meno premija.

Slaptai.lt  2013 m. yra paskelbusi šešis ciklus ištraukų iš Algimanto Bučio veikalo „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (Vilnius, 2012).

Tai pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). 

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 1” →