Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).
Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.
Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.
Azerbaidžaniečiai. Lačino kelyje
Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.
Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją
Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho?
Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?
Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?
Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.
Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus
Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.
Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.
Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.
Šiandien šių eilučių autorius linkęs optimistiškiau žvelgti į ateitį. G7 ir NATO vadovų susitikimai byloja, jog Vakarai tarsi nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis, tiek Londonas keičia taktiką – daugiau nei tris mėnesius abejoję, tūpčioję Vakarai dabar nusprendė siekti absoliučios Ukrainos pergalės. Rems ją finasiškai, siųs daug galingos, modernios ginkluotės. Siųs tiek, kiek reikės.
Ukrainos fronte – rimtas proveržis
Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius birželio mėnesio įvykius tarptautinėje arenoje vadina „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo Vokietijos kancleris Olafas Šolcas ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš V. Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio. Vakarai jau užsiima tikromis, o ne išgalvotomis, ne dirbtinai sukurtomis problemomis. Jau vis mažiau vakariečių politikų Kijevą prievartauja konfliktą su Kremliumi reguliuoti „išimtinai taikiomis priemonėmis, suteikiant agresoriui teritorinių nuolaidų“.
Dabar ne tiek svarbu, kodėl Vakarai atsikvošėjo. Akivaizdu, jog Vakarus žavi ukrainiečių drąsa bei pasiaukojimas karo frontuose bei šiurpina Rusijos vadovybės žiaurumai bombarduojant civilius objektus, įskaitant prekybos centrus. Nūnai svarbiausia – Berlynas, Paryžius ir Vašingtonas su Londonu išsiblaivė po kelis dešimtmečius trukusio apdujimo, girdi, su Kremliumi įmanoma susišnekėti, esą be Kremliaus neįsivaizduojama Vakarų civilizacija. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol tvirtinsiu, jog Vašingtonas ir Briuselis tepadeda Kijevui žodžiais, maitina niekuo neparemtais pažadais“.
Griuvėsiai po Rusijos kariuomenės apšaudymų Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Taigi galime brėžti atsargią išvadą, jog Vladimiro Putino šiandien niekas nebebijo. Net Kazachstano prezidentas, viename svarbiame forume atvirai paskelbęs, jog nepripažins prorusiškų separatistinių darinių Luhansko ir Donecko regionuose esant valstybėmis. Nebijo net Vilnius, subtiliai priminęs Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti.
Tiesa, Europos Komisija nei iš šio, nei iš to pakėlė triukšmą, esą Lietuva, skirtingai nei likusi Europos Sąjunga, taikanti Rusijai griežtas ekonomines sankcijas, privalo Rusijai daryti kažin kokių išimčių. Tikiuosi, EK išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“. O Lietuvos vadovai pasiųs išimtis sugalvojusius EK biurokratus „po velnių“. Pasiųs taip toli, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“. Tikroji diplomatija – ne visuomet atsargūs, neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir aštrūs epitetai. Kitaip apkiautę biurokratai tebeskraidžios padebesiais, pliurps nesąmones, kurps nesusipratimus.
Ukraina. Masinė kapavietė Bučoje. EPA-ELTA nuotr.
Beje, ar mūsų ambasadorius Europos Sąjungoje ponas Arnoldas Pranckevičius visiems EK nariams išsamiai išguldė, jog Rusija dabartinę Kaliningrado sritį administruoja neteisėtai, jog Kaliningrado sritis – tai ne vokiškos, ne lenkiškos žemės, o visų pirma – Mažoji Lietuva? Ar EK pirmininkė Ursula von der Leyen išsamiai supažindinta su Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija? Jei ne, tai leiskite paklausti, ką gi Europoje veikia mūsų ambasadorius? O gal manote, jog atvirai pateikiami klausimai ambasadoriams – nekorektiški? Mano įsitikinimu, klausiama turi būti įvairiausiais tonais – ir griežtai, ir piktai, ne vien nusižeminus, ne vien įsitikinus, jog ambasadorius tam ir paskirtas, kad nieko konkretaus nepasakytų. Jei vadovausimės taisykle, jog „tyla – gera byla“, tuomet ir ateityje turėsime tokią Europą, kuri pajėgi svarstyti vien gėjų, pabėgėlių, abortų klausimus, o štai karo prevencija, agresoriaus pažabojimas, karo nusikaltėlių gaudymas – ne jų nosiai.
Po Rusijos atakų Kyjive. EPA-ELTA nuotr.
Todėl negalėjo nepatikti Seimo Saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno ištarti žodžiai, esą žmogaus teisių gynėjai, kaltinantys lietuvius barbariškai besielgiant su nelegaliais migrantais, – lyg iškritę iš Mėnulio. Labai taiklus apibūdinimas.
Žodžiu, laukiu nesulaukiu, kada Ukraina pereis į kontrpuolimą. Tuo pačiu perspėju saugotis netikrų pranašų, šūkaujančių, esą Ukrainos – Rusijos konfliktą būtina kuo greičiau užbaigti „taikos derybomis“. Žodis „taika“ – gražus, viliojantis, siektinas. Taika – geriau nei karas. Tačiau drįstu manyti, jog konfliktą svarbiausia užbaigti ne taikiai, ne derybomis, o teisingai, sąžiningai, principingai. Auka turi atgauti tai, ką buvo praradusi, agresorius – sulaukti griežčiausių bausmių. Kaip byloja Pasaulio istorija, taikiomis derybomis konfliktai neužbaigiami. Taikiomis derybomis dažniausiai konfliktai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius labai retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.
Štai kodėl pabrėžiu: taikos derybos tarp Rusijos ir Ukrainos įmanomos tik tuomet, kai ukrainiečių kariai išvys rusų kariškius iš visų savo žemių. Visi kiti pasiūlymai kuo greičiau Ukrainai sėstis prie derybų stalo – pasalūniški, išdavikiški, Kremliaus įtakos agentų arba „naudingų idiotų“ pakuždėti.
Džiaugiuosi, jog Lietuva laikosi aiškios, konkrečios pozicijos – jokių nuolaidų Kremliui dėl Ukrainos. V. Putinas privalo triuškinančiai pralaimėti, kad ne tik jis pats, bet ir visi kiti jį kada nors pakeisiantys prezidentai bijotų kreivai pažvelgti Ukrainos pusėn. Štai tada 2022-ųjų vasario mėnesį Rusijos pradėta invazija bus teisingai atmušta.
Apie lietuvišką akibrokštą 2012-aisiais metais
Tačiau naudodamasis šia proga noriu prisiminti vieną atvejį, kuomet kvailiojo … Lietuva. Kada ir kodėl elgėmės neteisingai? Tai nutiko lygiai prieš dešimt metų – 2012 metų gegužės 10 dieną. Tąsyk Lietuvos Seime balsavimui buvo pateikta rezoliucija „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šioje diskusijoje aktyviai kalbėjo net vienuolika Lietuvos parlamentarų (dauguma jų šiandien – nebe parlamentarai).
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ginčytasi iki užkimimo, kuo šis pareiškimas naudingas arba nenaudingas. Mano supratimu, nesvarbu, ar toji rezoliucija anuomet buvo palaiminta balsų dauguma. Bet kuriuo atveju – bereikšmis popiergalis. Vis tiek Azerbaidžanas 2020-ųjų pabaigoje buvo priverstas per 44 dienų trukusį karą jėga susigrąžinti jam priklausančias teritorijas. Nes veik tris dešimtmečius trukusios derybos tarp Baku, Jerevano ir Vakarų akivaizdžiausiai bylojo, jog iš ilgai trunkančių svaičiojimų apie taiką ir ramybę – maža naudos.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Šiuo konkrečiu atveju skandalingiausia – visai kas kita. Skandalingiausia, kad nė vienas tame plenariniame posėdyje dalyvavęs lietuvis seimūnas nepareiškė, jog konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos būtina sureguliuoti teisingai. Visi tarsi apkerėti šaukė „taikiai, taikiai, taikiai“. Tačiau niekas iš jų viešai nepaklausė, ar Lietuvoje esama politikų, žurnalistų, istorikų, kurie būtų studijavę azerbaidžanietiškus, turkiškus archyvus apie Karabacho praeitį? Niekas iš posėdyje kalbėjusiųjų nepasidomėjo, ar kas nors iš Lietuvos atstovų buvo pravėręs armėniškų archyvų duris? Juk ši aplinkybė – svarbi. Prieš pakeliant ar nepakeliant balsuoti ranką būtina išmanyti Pietų Kaukazo praeitį (šį regioną mes kur kas blogiau pažįstame nei Rusiją, kad galėtume brėžti griežtas išvadas).
Liūdna, kad niekas iš kalbėjusių neištarė ir dar vienos svarbios pastabos: remiantis tarptautine teise Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir visos armėniškos jėgos, administruojančios šį regioną, – neteisėtos, privalo kuo greičiau nešdintis lauk. Niekas iš lietuvių parlamentarų nesušuko: o juk Armėnija – neteisi, todėl oficialusis Vilnius teturi vieną pareigą – reikalauti armėnų pajėgų pasitraukimo iš Hankendžio, Šušos, kitų Karabacho miestų, gyvenviečių. Jei Lietuvai rūpi tiesa ir teisingumas, Lietuvos politikams turi rūpėti ir maždaug milijono iš gimtųjų žemių išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimas.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Bet 2012-ųjų gegužės mėnesį lietuviai parlamentarai elgėsi maždaug taip, kaip visai neseniai tarė amerikiečių politikas Henris Kisendžeris, reikalavęs, jog Ukraina padovanotų Rusijai naujų savo teritorijų – klusniai sėstųsi su V. Putinu prie apskritojo stalo. 2012-ųjų gegužės 10-ąją lietuviškieji henriai kisindžeriai prievartavo Azerbaidžaną nusileisti Armėnijos teritorinėms pretenzijoms, nors tarptautinė teisė dar ir šiandien skelbia, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas.
Kodėl lietuviai politikai kvailiojo 2012-ųjų gegužės mėnesį, – nežinau. Tikiuosi, jog daugiau panašių akibrokštų mes neiškrėsime niekad niekada ir niekas negalės mūsų kaltinti taikant „dvigubus standartus“ – vienokius Rusijai ir kitokius – Armėnijai.
Latvijos gynybos ministras Artis Pabriksas – Azerbaidžano televizijos laidoje
Youtube.com erdvėje teko matyti Azerbaidžano televizijos CBC.az laidą, kurioje Anastasija Lavrina kalbino Latvijos gynybos ministrą, Latvijos Vyriausybės vadovo pavaduotoją Artį Pabriksą.
Pasirodo, gegužės pradžioje šis aukšto rango Latvijos politikas ne tik dalyvavo svarbiuose susitikimuose su Azerbaidžano valdžia sostinėje Baku, bet ir aplankė keletą teritorijų, kurias 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą Azerbaidžanas sugebėjo išvaduoti iš Armėnijos okupacijos gniaužtų.
Remiantis šiuo videointerviu galima brėžti išvadą, kad Latvija labai principingai remia Azerbaidžaną, atkuriantį savo teritorinį vientisumą, palaiko su šia šalimi dalykiškus, pragmatiškus santykius, ieškodama bendrų ekonominių, finansinių projektų tiek energetikos, tiek transporto srityse, tiek atkuriant iš armėnų atkovotą Karabachą. Ponas A. Pabriksas aiškiai pabrėžė, jog Latvija vertianti ir branginanti draugystę su Azerbaidžanu, Azerbaidžaną laiko patikima, įtakinga valstybe.
Latvijos gynybos ministras A. Pabriksas neslėpė, jog Latvija palaiko draugiškus santykius ir su Turkija, su kuria taip pat bendradarbiauja pačiose įvairiausiose srityse, įskaitant karinę ginkluotę.
Klausydamasis šio beveik 25 minutes trukusio pokalbio svarsčiau, o kaip su Azerbaidžanu ir Turkija sekasi bendrauti Lietuvai? Pavyzdžiui, kiek aukšto rango Lietuvos politikų ir pareigūnų jau viešėje iš Armėnijos išvaduotoje Šušoje? O gal vis dar mūsų valdžia mano, jog Azerbaidžanas pasielgė netinkamai, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžinęs jam pagal visas tarptautines teises priklausantį Karabacho regioną? Gal vis dar gaila Armėnijos, kuri šiandien draskoma į dvi priešingas puses: vieni armėnai supranta, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl nusikalstama dėl jo kariauti su Baku; kiti rėkia, esą būtinas naujas karas su Azerbaidžanu dėl šio neva armėnams priklausančio regiono. Taigi dar nežinia, kas laimės Jerevane – sveikas protas ir pagarba tarptautinėms taisyklės ar barbariškumas, agresyvumas ir žiaurumas.
Žodžiu, Latvijos gynybos ministro vizitas į Baku svarbus dar ir dėl to, kad ši Baltijos šalis aiškiai demonstruoja savo poziciją: Azerbaidžanas turėjo teisę susigrąžinti Karabachą (iš beveik tris dešimtmečius trukusių taikos derybų nebuvo jokios naudos), o armėnų pretenzijos į šias žemes – neteisėtos.
Beje, internetinėje erdvėje gausu armėnų blogerių, kurie nūnai atvirai pasakoja, kas dėjosi Karabache 1994- 2020 metais, kai šias žemes kontroliavo vadinamasis Karabacho klanas.
Štai – keletas ištraukų: „Kiek daug provokatorių šiandien šaukia, esą Šušą reikia armėnams susigrąžinti bet kokia kaina, nes šis miestas armėnams – šventas. Šie pareiškimai demagogiški, juokingi. Mes, armėnai, puikiai prisimename, kaip Karabacho klanas elgėsi Šušoje 1994-2020 metais.
Šuša. Kalnų Karabachas. Štai kas liko po armėnų valdymo iš Chano rūmų
Tiek armėnų generolai, tiek armėnų bažnyčios tarnai, tiek armėnų politikai pirmiausia puolė dalinti azerbaidžaniečių namus ir butus. Ne už dyką, o už pinigus. Pardavinėjo svetimą turtą tarsi savąjį. Butą ar nedidelį namuką Šušoje buvo galima įsigyti tik už 2 tūkst. JAV dolerių. Nė vieno buto dykai nedavė net armėnų pabėgėliams iš Šaumiano rajono. Vienas garsus armėnų šventikas Šušoje į kairę ir dešinę taip sėkmingai pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, kad tapo milijonieriumi ir šiandien sočiai gyvena JAV.
Armėnai šaukia, kad jiems Šuša labai brangi, vertinga. Tačiau per 26-erius metus į šį miestą atsikėlė gyventi tik 2965 armėnai. Pasaulyje – net 11 milijonų armėnų, bet Šušoje per paskutiniuosius tris dešimtmečius apsigyventi panoro mažiau nei trys tūkstančiai armėnų. Argi tai nėra iškalbingi skaičiai?
Per 26 metus Šušoje nebvo įkurta nė vieno restorano. Tiesiog gėda – nebuvo kur normaliau papietauti. Nebuvo nė vieno baseino, kur galėtum paplaukioti. Niekas niekad čia nerengė nemokamų, labdaringų koncertų. Nesugebėta organizuoti viešojo transporto, jungiančio Šušą su Karabacho sostine, nors abu miestus teskyrė vos 8 kilometrai. Čia nepastatyta nė vienos naujos gamyklos, neįrengta nė vienos vaikų žaidimo aikštelės.
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
Užtat čia veikė prabangus viešnamis, kuriame linksminosi ne tik Karabacho klano bosai, bet ir žinomi Armėnijos politikai. Užtat Šušoje veikė kalėjimas, kuriame kalinti niekuo nenusidėję kariai ir niekuo neprasikaltę verslininkai. Jie ten buvo kankinami tol, kol už juos būdavo sumokama išpirka arba šie sutikdavo perleisti savo verslą.
Tiesa, Karabacho klano atstovų dėka į Šušą buvo perkelta Kultūros ministerija. Daug šiam projektui skirtų pinigėlių atsidūrė ne tose piniginėse ir kišenėse, kur jie turėjo atsidurti. Be to, klano žmonės šioje įstaigoje įdarbino savo žmonas, vaikus, meilužes, seseris.
Šušos cerkvės tapo pinigų plovimo įstaigomis…“
Tokių komentarų viešojoje erdvėje – vis daugiau, vis gausiau. Baisieji Karabacho klano nusikaltimai, kuriuos Armėnijos valdžia kruopščiai slėpė, iškyla į paviršių. Tampa žinomi plačiąjai Armėnijos visuomenei.
Azerbaidžano Mokslų Akademija. Kalba istorikas Algimantas Liekis, knygos „Tautų kraustymai Kaukaze” autorius
Apie tai, kas iš tiesų dėjosi Karabache, kai jį valdė okupacinės Armėnijos pajėgos, derėtų rimčiau susidomėti ir Lietuvos politikams, diplomatams. Nes karts nuo karto Lietuvoje vis dar daromos grubios politinės klaidos bet kokia proga teisinant Armėniją ir nepagrįstai priekaištaujant Azerbaidžanui.
Sakykim, 2017-ųjų metų kovo 3 dieną Azerbaidžano Mokslų Akademijoje istorikas prof. Algimantas Liekis pristatė savo veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Į šį renginį atvyko per penkiasdešimt žinomų Azerbaidžano politikų, istorikų, žurnalistų. Šiame renginyje nebuvo tik Azerbaidžane reziduojančių Lietuvos diplomatų. Nebuvo ne todė, kad jų neinformavo ar jie neturėjo laiko. Lietuvos diplomatai ignoravo renginį greičiausiai tik todėl, kad istorikas palaikė Azerbaidžano teisę į Karabachą. Tiksliau tariant, nebuvo palankus Armėnijai.
Tokių lietuviškų nesusipratimų, deja, vis dar gausu.
Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.
Lietuvos bailumas ir neprincipingumas
Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.
Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…
Vokietijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!
Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?
Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?
Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.
Pavojingas užmaršumas
Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?
Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?
JAV ambasadorius Lietuvoje ponas R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.
Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.
Išdavystė ar pagalba?
Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.
Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.
Begėdiškas Dž. Baideno elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?
Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai
Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).
Karabachas. Šuša. Chano rūmų griuvėsiai
Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai; jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.
Taigi Vakarų nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.
Kinijos faktorius
Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.
Kinijos karys. Youtube.com
Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.
Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!
Azerbaidžanietiškas pavyzdys
Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.
Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija
Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.
Kur važiuoja šie tankai
Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.
Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?
O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.
Vertinti politinius įvykius – painus užsiėmimas vien dėl to, kad nežinai, kur prašausi pro šalį, kur tave apgaus, suklaidins. Kartais atrodo, jog viskas aišku kaip ant delno, o kai giliau, atidžiau pažvelgi, žiūrėk, – visai ne taip, kaip dar prieš keletą dienų buvai įsitikinęs. Beje, nesuklupti – sudėtinga, juk tie, kurie turi skaitlingus tiražus, nebūtinai šventą tiesą skelbia.
Apie pagiežos atrakcionus
Štai – „Didysis šeimų gynimo maršas“. Dauguma stambiųjų Lietuvos žiniasklaidos priemonių ieškojo vien blogų ir labai blogų niuansų. Ir, žinoma, tarp susirinkusiųjų rado gausų būrį vadinamųjų blogiukų, kurie minimi net VSD ataskaitose. O kad tame marše būta daug garbingų žmonių – nutylėjo.
Pavyzdžiui, nepastebėjo kunigo Roberto Grigo kalbos. Kunigo R.Grigo ir jo bendraminčių argumentai buvo atkakliai nutylimi, pajuokiami. Žodžiu, beveik kaip gūdžiu sovietmečiu, kai sovietinė spauda plūdo Atgimimo, Sąjūdžio mitingus. Įsidėmėtina, kad didžioji žiniasklaida kartu su visuomeniniu transliuotoju puldinėjo net tuos, kurie ieškojo dialogo su maršo dalyviais, siekė išgirsti jų pastabas, neatstumti jų kaip raupsuotųjų. Omenyje turiu Prezidentą Gitaną Nausėdą. Didžiosios žiniasklaidos įsitikinimu, Prezidentas kažkodėl privalėjo kuo garsiau ir bjauriau pasmerkti maršą. Ar tikrai vienintelė išeitis – iškeikti, sumalti į miltus, sulyginti su žeme?
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Be reikalo Romas Sadauskas-Kvietkevičius virkauja, esą „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ tęsiniu tapo ne ką prastesni vietiniai pagiežos atrakcionai, pavadinti „Didžiojo šeimo gynimo maršo“ tęsiniu“ (delfi.lt). Maršo kritikai – ne mažiau pagiežingi. Be to, vertėtų išsiaiškinti, kas pirmieji pradėjo svaidytis pagiežomis?
Ar Džo Baidenas vertas prezidentinės apkaltos
Štai JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baidenas) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas Ženevoje. Ar skaitant lietuviškąją žiniasklaidą, stebint Lietuvos televiziją, klausantis mūsų politikų buvo įmanoma susidaryti kiek išsamesnį vaizdą, kas kurį pergudravo?
Žinoma, delfi.lt, 15min.lt, BNS paskelbė Edvardo Lukaso straipsnį „Vakarai išvengė blogiausio, bet kas toliau?“. Šio britų žurnalisto, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento komentarus visuomet perskaitau, net jei jo nuomonė ne visuomet aiški (tame tekste įsiminė pastaba, jog Dž. Baidenas kartoja Barako Obamos klaidas).
Įsiminė ir Emilijos Pundziūtės – Gallois (VD Universiteto mokslo darbuotoja, CERI, Sciences Po Paryžiuje asocijuota daktarė) komentaras LRT portale, esą dialogo su Rusija apskritai neturėtų būti, esą jei kalbiesi – rodai pripažinimą, esą raginimai draugauti su agresoriumi nė kiek ne mažiau pavojingi nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų. Tačiau autorė pripažįsta: kartais parodyti gerą valią pravartu; taip patikrinama, gal priešininkas jau linkęs nusileisti.
Ir vis tik išsamus, konkretus Ženevos intrigų vaizdas prieš akis iškilo tik tuomet, kai atidžiai išklausiau keliolikos Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo komentarų, skelbtų youtube.com kanaluose. Jurijus Švecas – buvęs KGB aukšto rango darbuotojas, prieš kelis dešimtmečius pabėgęs į JAV. Amerikoje šis buvęs KGB darbuotojas verčiasi verslo analizėmis. Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento patarėjas ekonomikos klausimais, taip pat pasitraukęs į Ameriką prieš keletą dešimtmečių, ilgokai dirbęs Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu nuo 2006 iki 2021 metų. Tiek vienas, tiek kitas buvo akivaizdūs oficialiosios Kremliaus politikos kritikai. Taigi – ir Vladimiro Putino kritikai.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau kažkas svarbaus nutiko. J.Švecas liko ištikimas savo pozicijai, o A.Ilarionovas šiandien puola keikti Dž.Baideną. Netikėtai šių dviejų analitikų požiūriai į Ženevos susitikimą tapo labai skirtingi! J.Švecas įsitikinęs, kad JAV prezidentas Šveicarijoje elgėsi solidžiai, teisingai, drąsiai. Neišdavė nei Ukrainos, nei Baltijos šalių, nei NATO. Neišdavė jokių paslapčių. Nepareiškė, kad Ukraina privalanti aklai vadovautis jai gyvybiškai pavojingais Minsko susitarimais. Neliaupsino V.Putino. Nerengė bendros spaudos konferecijos, bendrų pietų.
Nors Ukraina, pasak J.Šveco, turinti silpnų vietų. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio aplinkoje knibždėte knibžda Kremliaus agentų, dabartinis Ukrainos vadovas vos ne asmeniškai pažadėjo tuometiniam JAV prezidentui Donaldui Trampui (Trump) teisiškai savo šalyje persekioti Džo Baideno sūnų dėl neva neaiškių verslo sandorių.
A.Ilarionovas teigia atvirkščiai: Dž. Baideno vizitas į Ženevą vertas prezidentinės apkaltos. Girdi, JAV vadovas išdavė Ukrainą, pakartodamas V.Putino žodžius, esą Kijevas privaląs vadovautis Minsko susitarimais (Paryžiaus ir Berlyno stumti Minsko susitarimai pavojingi Ukrainai, mat verčia ją pirmiausia Donbase ir Luhanske surengti rinkimus, amnestuoti visus speratistus, ir tik tada spręsti, kam priklauso šie regionai; Ukraina tvirtina, jog ji pirmiausia ten privalanti atkurti savo suverenitetą, ir tik po to organizuoti rinkimus bei referendumus). Tas sąrašas objektų, prieš kuriuos Kremlius privaląs liautis rengęs kibernetines atakas, pagarsintas Dž.Baideno, pasak J.Šveco – joks slaptas sąrašas. A. Ilarionovo teigimu, – valstybės paslapties išdavimas.
A.Ilarionovas teigia, kad Ženevoje ponas V.Putinas pamatė asmeniškai, koks senas, silpnas Dž. Baidenas (jam prieš susitinkant su V.Putinu prireikė surengti specialius susitikimus su NATO ir tokiu būdu užsitikrinti viso Aljanso paramą), o J.Švecas tvirtina, kad taip Dž.Baidenas pademonstravo NATO vienybę. J.Švecas atkreipia dėmesį, jog Vašingtonas atvirai kalba apie Gruzijos ir Ukainos galimybes tapti NATO narėmis, A.Ilarionovas tvirtina, kad Ukrainai belieka laukti plataus Rusijos puolimo, nes narystė NATO arba bent jau strateginės JAV partnerės statusas (kaip Australija, Japonija, Pietų Korėja) Ukrainai išlieka labai miglotas.
Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.
A.Ilarionovas įrodinėja, kad amerikietiškųjų sankcijų nutraukimas dėl Nord Stream – 2 dujotiekio, – Ukrainos išdavystė, nes dabar visos dujos iš Rusijos į Europą tekės aplenkiant Ukrainą. J.Švecas tvirtina, jog ši tema – ne tokia paprasta, kad būtų galima vienareikšmiškai kaltinti dabartinę Vašingtono administraciją.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Būtent analizuojant šių dviejų rusų viešas politines analizes susidariau asmeninį įspūdį, kas gi vis tik dėjosi Ženevoje. Atvirai kalbant, akivaizdus A.Ilarionovo priešiškumas JAV prezidentui pasirodė įtartinas. Ar tik nenorima sukiršinti Ukrainai gero linkinčią JAV administraciją su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu?
Deja, apie įspūdingą šių dviejų analitikų dvikovą (pabrėžiu – net keliolika komentarų) Lietuvos žiniasklaidoje – nė menkiausios užuominos.
Kodėl nutylėtas Turkijos prezidento viešnagė Šušoje
Neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo oficaliame URM.lt puslapyje paskelbė pareiškimą. Tas pareiškimas – tai sveikinimas dėl praėjusį sekmadienį įvykusių rinkimų į Armėnijos Nacionalinį Susirinkimą (Nikolas Pašinianas švenčia pergalę). Lietuvos URM vadovybė mano, kad rinkimai Armėnijoje buvo demokratiški, teisingi. Sveikinimą paskelbė ir Lietuvos prezidentas G.Nausėda, linkėdamas Armėnijai ir toliau žingsniuoti demokratijos keliu.
Turkijos ir Azerbaidžano prezidentai Šušoje. Kadras iš laidos „Politinis gambitas su Tatjana Poloskova”
Visa tai – teisinga. Tačiau – paviršutiniška. Prieš keletą dienų Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas viešėjo Azerbaidžano per 2020-ųjų rudens karą atkovotoje Šušoje (šis Kalnų Karabacho miestas Azerbaidžanui labai svarbus pirmiausia kaip kultūrinė sostinė), kur susitiko su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu.
NATO narė Turkija pakartojo paramą Azerbaidžanui tiek ekonominėje, tiek karinėje sveroje. Neatmetama galimybė, jog Azerbaidžane netrukus įsikurs turkų karinė bazė, jog Šušoje ims veikti Turkijos generalinis konsulatas. Tačiau apie šį svarbų NATO narės Turkijos, Lietuvos sąjungininkės kariniame Aljanse, žingsnį Lietuvos URM puslapyje – nė eilutės. O juk NATO narė Turkija pareiškė niekam neleisianti skriausti Azerbaidžano. Azerbaidžano priešai – tai ir Turkijos priešai. Azerbaidžanas atsiduria tarsi po NATO skėčiu (šį terminą pasiskolinau iš laidos „Geopolitinis gambitas su Tatjana Poloskova”).
Argi nekeista: dėmesio Armėnijai, kuri nėra NATO narė, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė, – netrūksta, o Azerbaidžanui, kuris įsileidžia NATO narės Turkijos politinę ir karinę įtaką ir tuo pačiu iš Pietų Kaukazo po truputį išstumia Rusiją, – tyla. Ar tik Lietuva nesupainiojo akcentų?
Keistų tendencingumų ir nutylėjimų lietuviškoje erdvėje – gausu. Tik apie juos – kitą kartą. Visko vienoje publikacijoje juk neišguldysi.
Balandžio 13 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku buvo surengta speciali konferencija – „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą: postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas“. Konferencija surengta Baku Universitete ADA.
Šiandien ją papildome Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo komentarais, kuriuos jis davė skaitydamas pranešimą bei atsakinėdamas į klausimus. Beje, klausimų Azerbaidžano vadovas sulaukė daug. Pavyzdžiui, klausimus jam pateikė JAV tarptautinių santykių ekspertas Metju Braizas, JAV Prinstono universiteto docentas Maiklas Reinoldsas, Italijos Tarptautinių politinių tyrimų instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis Karlo Frappi, Tarptautinių krizių grupės prie Turkijos vyriausybės narys Nigiar Geksel. Visiems jiems rūpėjo išsiaiškinti, kokią Kalnų Karabacho ateitį matanti Azerbaidžano vadovybė.
Atsakymai – žinoti ir Lietuvai.
Azerbaidžano sostinėje surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą; postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas”
Pavyzdžiui, Azerbaidžano prezidentas pabrėžė, jog šalis nenaudos jėgos prieš Kalnų Karabache gyvenančius armėnus. Jis akcentavo, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiška tauta, be to, Baku traktuoja Kalnų Karabache gyvenančius armėnus savo piliečiais. Todėl jokių prievartų, diskriminacijų, persekiojimų prieš armnėnų tautybės žmones nebus.
Tai, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiški, įrodo kad ir aplinkybė, kaip Azerbaidžanas elgėsi per 44 dienų karą 2020-ųjų rudenį: stengėsi kuo mažiau pakenkti civiliams asmenimis. Karo veiksmų metu žuvo tik 40 armėnų civilių. Azerbaidžaniečiai be jokių sąlygų armėnams grąžino 1500 jų žuvusių karių kūnų, nors Armėnija nėra Azerbaidžanui grąžinusi pirmojo Kalnų Karabacho karo metu žuvusių 4 tūkstančių azeraidžaniečių karių kūnų. Nepaisant visų Armėnijos išpuolių (pasitraukdami 2020-ųjų pabaigoje iš Kalnų Karabacho armėnai per 15 dienų susprogdino net 15 hidroelektrinių). Azerbaidžanas leidžia tiekti dujas į Armėniją per savo teritoriją, negrąsina susprogdinsiąs tokių dujotiekių. Taip pat netrukdo naudotis kai kuriais keliais Zangilane ir Gubadly. Neprtieštarauja, kad Turkija atidarytų sieną su Armėnija, nors Armėnija vis dar neatsisako teritorinių pretenzijų Turkijai (apie teritorines pretenzijas Turkijai rašoma net Armėijos konstitucijoje).
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau jį neramina Armėnijoje vyraujanti isterija, antiazerbaidžanietiškos ir antiturkiškos nuotaikos, raginimai imtis naujų karo ir teroro akcijų. Visi bent kiek blaiviau mąstantys armėnai ten yra smerkiami, užgauliojami, jiems net grasinama fiziniu susidorojimu.
Azerbaidžano prezidentas garantavo, kad jo vadaovaujama valstybė neturi teritorinių pretenzijų Armėnijai, nors puikiai prisimena, žino ir niekad nepamirš, jog dar visai neseniai Jerevanas priklausė Azerbaidžanui, kaip ir Zangezuro rajonas, o nūnai Savanu pramintą ežerą azerbaidžaniečiai vadina Giočia.
Minėtoje konferencijoje į užsienio specialistų klausimus atsakydamas I.Alijevas tvirtino nieko neslėpsiąs nuo savo tautos. Jis patvirtino neseniai kalbėjęsis su Rusijos Vladimiru Putinu, kaip galėjo tik Rusijos kariuomenei skirtos raketos „Iskander-M“ atsidurti Kalnų Karabache. Taigi – Šušos mieste kovo 15 dieną išminavimo darbais užsiimanti specialistų grupė aptiko „Iskander-M“ likučių ir nuolaužų. Šios raketos atlėkė iš Armėnijos pusės. Tai reiškia, jog šiomis, tik Rusijos kariuomenėje naudojamomis raketomis, armėnų kariškiai apšaudė Azerbaidžano teritoriją. Baku nusiuntė oficialų paklausimą į Maskvą ir laukia oficialaus atsakymo. Oficialus paklausimas nusiųstas ir į Jerevaną: kodėl armėnų ginkluotosios pajėgos atakavo Kalnų karabacho miestus tik Rusijos ginkluotėje esamomis raketomis. Bet atsakymo iš Jerevano nėra. Jerevano valdžia mėtosi: neva tos skelveldros – tai nesprogusių raketų dalys, kitą kartą teigia, jog tai – karinė paslaptis, kurios negalinti atskleisti.
Iskander – M raketos, aptiktos Šušoje
Azerbaidžano prezidentas teigė, kad jo šalies slaptosios tarnybos turi surinkusios užtektinai įkalčių, galinčių smulkiai papasakoti, kaip gi nutiko 2020-ųjų rudenį 44 dienų karo metu, kad armėnai iš savo teritorijos panaudojo „Iskander-M“. Oficialų pareiškimą dėl tų raketų sužinos visas pasaulis, tiesiog Azerbaidžanas dar laukia Maskvos ir Jerevano pasiaiškinimų. Apie tai, be abejo, sužinos ir azerbaidžaniečiai.
Taip pat minėta, jog Armėnija, remiantis tarptautine teise, privalo Azerbaidžanui pateikti Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapius. Bet Jerevanas delsia atiduoti žemėlapius, į kuriuos žvelgiant būtų aišku, kokios vietovės kokiais sprogstamaisiais įtaisais užmintuotos.
Azerbaidžano prezidentas tvirtino, jog azerbaidžaniečiai niekad nepamirš skriaudų, kurias jiems pridarė armėnų separatistai (pavyzdžiui, iki pamatų sugriauti Adgamo ir Fizuli miestai, Chodžaly skerdynės, Kalnų Karabache sugriauti azebaidžaniečiams brangūs kultūros, istorijos ir religijos paminklai. 2020-ųjų rudenį rmėnų kariškių barbarizmas apšaudant taikius Barda, Giandžos ir Terteto miestus). Tačiau jis norįs žvelgti į priekį, į ateitį.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Dabar Azerbaidžanas rūpinasi, kaip greičiau atstatyti Kalnų Karabacho miestus ir kaimus. Jis manąs, kad pagrindiniai statybos darbai atkuriant infrastruktūrą bus baigti per trejetą metų. Į pagalbą kviečiami užsienio verslininkai ir užsienio kompaijos, tačiau tik iš tų šalių, kurios gerbė Azerbaidžano teritorinį vientisumą (su devyniomis Europos Sąjungos šalimis Azerbaidžanas pasiašęs strateginės partnerystės susitarmus).
Į klausimą, ar Armėnija norėjo taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Azerbaidžano prezidentas atsakė visą laik jautęs, kad oficialusis Jerevanas tik imitavo derybas, o kai ateidavo metas imtis svarbiausio klausimo, staiga nutraukdavo derybas, trenkdami durimis. Jis manąs, kad Armėinja manė išsilaikyti okupuotose žemėse tol, kol visi apie tai pamiršią.
Kas yra UNESCO – žinome visi. Didelis ir mažas. O jei kam trūksta informacijos, labai lengva susirasti oficialų lietuvišką unesco.lt puslapį ir susipažinti su svarbiausiomis šios organizacijos veiklos kryptimis.
Štai nedidelė ištrauka iš unesco.lt puslapio:
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (United Nations Educational Scientific and Cultural Organization –UNESCO) buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1945 m. lapkričio 16 dieną. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
UNESCO globojama veikla siekiama užtikrinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei bendriesiems teisės principams, skatinti ir tobulinti bendravimą tarp įvairių pasaulio rasių, lyčių, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių, kaip tai įtvirtinta Jungtinių Tautų Chartijoje (Charter of the United Nations) ir UNESCO Konstitucijoje (UNESCO Constitution).
Organizacijos vykdomi informacijos mainai bei žinių sklaida prisideda prie žmogiškųjų ir institucinių gebėjimų vystymosi tarptautinėje erdvėje švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šiandieną UNESCO narėmis yra 193 valstybės ir 11 asocijuotų narių.
Sprendžiant iš šios ištraukos, UNESCO – pati gražiausia, padoriausia, sąžinigiausia, humaniškiausia organizacija visame Žemės rutulyje. Labai puiku, labai gražu, kad „Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją priimta dar 1991 m. spalio 7 dieną“. Priklausyti tokiai organizacijai – didelė garbė.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Kaip esama iš tikrųjų? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokiais įtarimais Azerbaidžanui svaidytis nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Taigi Azerbaidžanui nereikalingi Vakarų perspėjimai. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus šlykščius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Žodžiu, ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Dar vienas armėnų separatistų vandalizmo pavyzdys
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegaciją, kuri išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, rūpi pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Lietuviams nėra ko aiškinti, kuo pavojingos rusiškos raketos „Iskander“.
Apie šių ginklų pavojingumą tiek lietuviškoji, tiek užsienio žiniasklada rašo nuo pat 2008 metų, kai tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, esą Kaliningrado srityje artimiausiu metu bus dislokuoti operatyviniai taktiniai raketų kompleksai „Iskander“.
Kodėl Lietuva bijo Kaliningrade dislokuotų Iskander raketų?
O kai 2013-aisiais vokiečių leidinys „Bild“ pranešė turintis duomenų, kad Kaliningrado srityje ruošiamos specialios aikštelės ir angarai, kur bus dislokuoti „Iskander“ kompleksai, Lietuvos dėmesys šiam ginklui – dar didesnis. Ne tik todėl, kad iš minėto komplekso paleistos raketos padengtos specialiu sluoksniu, apsunkinančių jų aptikimą. Ne vien todėl, kad jas sunku numušti, mat skrieja beveik kaip sparnuotosios raketos – zigzagais, kilpomis. Ne tik todėl, kad jos skirtos naikinti strategiškai svarbiems objektams, kadangi turinčios milžiniškąją sprogstamąją galią.
Nedera pamiršti ir aplinkybės, kad šios raketos – labai taiklios. Pataiko 20 metrų atstumu. Įsidėmėtina ir tai, kad jos pajėgios nešti raketas su branduoliniu užtaisu. Paruošti jas tokiam specifiniam šaudymui – vos keliolikos minučių trukmės pasiruošimo darbai.
Iskander raketos nuolaužos. Šuša, Azerbaidžanas
Tačiau pavojingiausia tikriausiai tai, kad „Iskander–M“ modifikacijos raketos galinčios skrieti apie 400 kilometrų. O tai reškia, kad iš Kaliningrado srityje esančio Černiachovskio miesto (anksčiau – Įsrutis) paleistos raketos „Iskander–M“ pasiektų Vilnių, Rytą, Taliną, Kopenhagą, Berlyną, centrinę Suomiją, pietinę Lenkiją. Žodžiu, jos kelia pavojų pusei Europos, ne vien Baltijos šalims. Rusijos federacija galinti jomis apšaudyti pusę Europos neperžengdama savo valstybinių sienų.
Beje, apie šių raketų keliamą pavojų kalbėjo tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, prie Rusijos ambasados Vilniuje protestavo LATA (Atlanto sutarties Lietuvos bendrija) nariai, rašė Lenkijos agentūra PAP, delfi.lt, LRT.lt, „Respublika“, „Veidas“ (beveik visi lietuviški leidiniai), reportažus skelbė Estijos ir Turkijos transliuotojai. NATO vadovybė ne sykį rengė specialius posėdžius Briuselyje, kaip apsaugoti savo nares nuo galimų „Iskander“ atakų, tarėsi su Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadovybe, kaip netralizuoti „Iskander“ keliamus pavojus.
Dabar dėl šių raketų skandalas kilo Azerbaidžane. Mat BBC agentūra šių metų pradžioje pranešė, jog Kalnų Karabacho išminavimo darbais užsiimant agentūra ANAMA strategiškai svarbiame Šušos mieste 2021-ųjų kovo 15 dieną aptiko dviejų „Iskander“ raketų nuolaužų. Nustatytas net vienos raketos identifikacinis numeris – 9M723. O tai reiškia, kad Šušoje aptikta būtent „Iskander-M“ modifikacijos raketa. Tai – rimtas skandalas.
Visų niuansų nežinantiems skaitytojams paaiškinsiu, kodėl tai – skandalas. „Iskander“ raketos turi tris modifikacijas. Iskander-M skirtos tik Rusijos karinėms pajėgoms (jos skrieja 400 km.; sveria 480 kg.). Iskander–K modifikacijos raketas naudoja vėlgi tik Rusijos ginkluotosios pajėgos (jos skrieja 500 km. panašiai kaip sparnuotosios raketos, sveria 480 kg.). O štai „Iskander–E“ skirta vien tik eksportui. Jos galia menkesnė: skrieti galinti tik 280 km; svoris tas pats – 480 kg.
Iskander raketos, aptiktos Šušoje
Tad Šušoje surasti būtent „Iskander –M“ raketos likučiai byloja, jog šią raketą galėjo paleisti tik Rusijos ginkluotosios pajėgos. Jei minėtą raketą būtų paleidusi Armėnija, tai Šušoje būtų aptikti eksportui skirtos „Iskander–E“ nuolaužos.
Kokie įmanomi paaiškinimai? Versijos tegali būti dvi. Ir abi – blogos Rusijai. Pirmoji: šią raketą tikrai Azerbaidžano pusėn paleido Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nebūtinai iš savo teritorijos. Galbūt – iš Armėnijoje dislokuotos savo karinės bazės. Bet tai reiškia, kad praėjusių metų pabaigoje per 44 dienų karą, kai Baku kariniu būdu sėkmingai susigrąžino didžiąją 1988 – 1994 metais prarastų teritorijų, įskaitant Kalnų Karabachą, Rusija savo raketiniais išpuoliais prieš Azerbaidžaną talkino armėnų separatistams. Tariant dar atviriau – slapta kariavo prieš Azerbaidžaną.
Nelegali prekyba ginklais
Galimas ir kitoks paaiškinimas. Galingosios „Iskander–M“ pateko į Armėniją neteisėtai („Iskander–E“ raketų Armėnija buvo įsigijusi legaliai). Bet jei tokie ginklai kaip operatyvinis taktinis raketų kompleksas, pajėgus gabenti net branduolinius užtaisus, atsidūrė Armėnijos kariškių žinioje neteisėtai, vadinasi, Rusija šiandien nekontroliuojanti savo karinių arsenalų?!
Įdomu tai, kad dar šių metų vasario mėnesį premjeras Nikolas Pašinianas viešai spaudoje prisipažino, jog 2020-ųjų pabaigoje kovose dėl Kalnų Karabacho armėnai pagalbon pasitelkė „Iskander“. Tuomet Maskva griežtai kritikavo Armėnijos premjerą, neva šis meluoja, neva jis išsigalvoja, o rusiškoji žiniasklaida kaltino premjerą kaip nekompetetingą kariniuose reikaluose. Tačiau šių metų kovo 15-ąją Šušoje aptikti „Iskander–M“ likučiai tarsi leidžia manyti, jog N.Pašiniano vis tik nemelavo.
Kas buvo skraidinama orlaivyje Il-76?
Triukšmo dėl Šušoje aptiktų raketos padaugėjo tuomet, kai Rusijos Federalinės saugumo tarnybos kontržvalgybos skyrius pradėjo oficialų tyrimą, kaip Jerevanas sugebėjo įsigyti tik Rusijos armijai skirtus kompleksus ”Iskander–M“. Viešojoje erdvėje pasirodę pranešimai leidžia įtarti, kad minėti kompleksai į Armėniją pateko greičiausiai iš Rusijos pietinės karinės apygardos. Užsienio žiniasklaidoje vis daugiau priminimų, kaip įtakingas armėnų verslininkas Karenas Karapetianas pirko transportinį rusišką lėktuvą Il-76 ir kaip šis orlaivis karo išvakarėse nuolat iš Rusijos skrisdavo į Jerevaną. Kas juo buvo gabenama? Nejaugi – statybinės medžiagos?
Iskander nuolaužos, aptiktos Šušoje
Beje, Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas dar 2020-ųjų metų spalį perspėjo tarptautinę bendruomenę, kad ginklai iš Rusijos slapta keliauja armėnų separatistams. Tačiau tarptautinė bendruomenė tylėjo.
Dabar vis daugiau požymių, jog Rusijos armėnų diaspora išties Rusijos pietuose buvo subūrusi specialią komandą, kuri nelegaliai aprūpindavo armėnų kariškius naujausia galinga rusiška karine technika. Neatmetama galimybė, kad tokiu būdu į Armėniją ir pateko mažų mažiausiai trys kompleksai „Iskander-M“. Išlaidas už ginklų kontrabandą padengdavo armėnų verslininkai iš Krasnodaro, Tulos, Orlovo, Maskvos, Sankt Peterburgo ir Chabarovsko.
Kaip šiandien aiškėja, praėjusių metų pabaigoje vadinamojo 44 dienų karo metu Armėnija prieš Azerbaidžaną naudojo rusiškas raketas „Iskander“. Apie tai šių metų kovo mėnesį pranešė kompanija „Azerlandšaft“, atliekanti išminavimo darbus Kalnų Karabacho regione.
Šios organizacijos išminuotojai Šušos mieste aptiko dviejų „Iskander“ raketų nuolaužų ir liekanų.
Beje, kad Armėnija atakuoja azerbaidžaniečių karius „Iskander“ raketomis, yra viešai bei oficialiai patvirtinę Armėnijos vadovai. Pavyzdžiui, buvęs prezidentas Seržas Sargsianas, premjeras Nikolas Pašinianas.
Kuo ypatingas šis rusiškas ginklas? „Iskander“ – operatyvinis taktinis raketų kompleksas, pradėtas kurti dar 1988-aisiais. Pirmieji bandymai atlikti 1996 metais. Masinė jų gamyba prasidėjo 2004-aisiais, o įsibėgėta jas masiškai gaminti – 2006-aisiais.
Tai – rusiškas ginklas. Rusija sukūrusi tris šių raketų tipus.
Iskander raketos nuolaužos. Šuša, Azerbaidžanas
Pirmasis: tai Iskander – M, skirta tik Rusijos karinėms pajėgoms. Jos gali skrieti apie 400 kilometrų. Jos svoris – 480 kilogramų.
Antrasis: Iskander – K. Tai – sparnuotoji raketa, kurios svoris apie 480 kilogramų ir kuri pajėgi įveikti 500 kilometrų atstumą.
Trečiasis tipas: Iskander – E, skirta eksportui. Ji pajėgi skrieti tik 280 kilometrų.
Raketų taiklumo paklaida – apie 20 metrų.
Rusija tokio tipo raketų yra dislokavusi Kaliningrado srityje, tokiu būdu grasindama tiek Baltijos šalims, tiek jų sąjungininkėms. Šias raketas Rusija naudojo ir prieš gruzinus Rusijos – Gruzijos karo metu. Jų iki šiol buvo dislokuota ir Armėnijoje, jomis rusų kariškiai naudojosi Sirijoje.
R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas trečiadienį teigė planuojąs gegužę apsilankyti Kalnų Karabache. Tikėtina, kad ši kelionė dar labiau supykdys Armėniją po jos pralaimėjimo Azerbaidžanui konflikte dėl šio regiono.
R. T. Erdoganas teigia, kad jis apsilankys Šušoje – istoriniame mieste, kuris atiteko Azerbaidžanui paskutinėmis šešias savaites trukusio karo dienomis.
Pernai vykusio konflikto metu Azerbaidžanas atgavo teritorijas, kurias jis prarado per šešerius metus trukusį konfliktą praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje.
Praėjusiais metais vykusio konflikto metu Turkijos prezidentas reiškė paramą Azerbaidžanui, o Armėniją palaikė tradiciniai sąjungininkai Europoje ir JAV. Turkija taip pat buvo pagrindinė ginklų tiekėja Azerbaidžanui, įskaitant dronus, kurie atliko lemiamą vaidmenį kare, o jos santykiai su Armėnija istoriškai yra prasti.
R. T. Erdogano vizitas į Šušą gali būti ypač skaudus armėnams, nes dauguma šį senovinį miestą laiko pagrindiniu armėnų kultūros centru Kalnų Karabache.
Armėnijos pralaimėjimas konflikte paskatino protestus Armėnijoje ir lėmė politinį nestabilumą, o šalies premjeras Nikolas Pašinianas sulaukė spaudimo atsistatydinti. N. Pašinianas praėjusią savaitę paskelbė, kad atsistatydins balandį ir iki pirmalaikių parlamento rinkimų birželį vadovaus kaip laikinasis premjeras.
Armėnai trečią dieną protestuoja prieš taikos susitarimą su Azerbaidžanu. EPA-ELTA nuotr.
Armėnijos sostinėje Jerevane ketvirtadienį tūkstančiai žmonių trečią dieną iš eilės susirinko protestuoti prieš paliaubų susitarimo su Azerbaidžanu sąlygas. Susitarimu buvo užbaigtos daugiau kaip šešias savaites trukusios pražūtingos kovos dėl Kalnų Karabacho, praneša agentūra AP.
Susitarime, pasiektame tarpininkaujant Rusijai, numatyta, kad Azerbaidžano pajėgos išlaikys per pastarąsias kovas užimtų teritorijų kontrolę, įskaitant antrą pagal dydį Kalnų Karabacho miestą Šušą. Armėnija taip pat sutiko išvesti savo pajėgas iš didelės regiono dalies.
Pagal susitarimą Rusija pradėjo dislokuoti į regioną taikdarius. Turkija, konflikte palaikanti Azerbaidžaną ir siekusi vaidinti svarbesnį vaidmenį taikos procese, dalyvaus stebint paliaubas.
Azerbaidžane taikos susitarimas sutiktas džiugiai, o Armėnijoje kilo pasipiktinimas. Netrukus po to, kai ankstų antradienį buvo paskelbta apie sudarytą susitarimą, dauguma armėnų išėjo protestuoti į gatves. Jie šturmavo vyriausybės ir parlamento pastatus.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas susitarimą pavadino „šlovinga pergale“, o Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas tvirtina neturėjęs kito pasirinko. Ketvirtadienį Armėnijos premjeras teigė, kad pasirašė susitarimą po to, kai kariuomenė pranešė jam, kad karas turi būti skubiai nutrauktas.
Per didžiulį mitingą trečiadienį Armėnijos opozicijos partijos ir jų šalininkai reikalavo premjero N. Pašiniano atsistatydinimo, o jo sudarytą susitarimą pavadino „žeminančiu“.
Armėnijos institucijos ketvirtadienį pranešė sulaikiusios 10 opozicijos politikų, kaltinamų masinių neramumų skatinimu.
Konfliktas dėl Kalnų Karabacho trunka kelis dešimtmečius, o įnirtingos kovos atsinaujino rugsėjo pabaigoje. Iki šios savaitės antradienio besikaunančios pusės tris kartus buvo susitarusios dėl paliaubų, bet visus kartus paliaubos žlugo. Tačiau ketvirtosios paliaubos, atrodo, laikosi, nė viena pusė nepranešė apie pažeidimus.
Naujausios paliaubos pasiektos po to, kai Azerbaidžanas perėmė strategiškai svarbaus Kalnų Karabacho miesto Šušos kontrolę.
Kalnų Karabache. EPA – ELTA nuotraukaŠušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)
Azerbaidžano pajėgos, prezidento Ilhamo Alijevo teigimu, Kalnų Karabache užėmė strategiškai svarbų Šušos miestą. „Su dideliu pasididžiavimu pranešu, kad Šušos miestas išlaisvintas iš armėnų okupacijos“, – sakė jis savo kalboje.
Šuša laikoma svarbiausiu miestu. Žinybos Kalnų Karabache pačios skelbė, kad jo praradimas galiausiai reikš ir pralaimėjimą kovoje dėl viso regiono. „Šuša priklauso mums! Karabachas priklauso mums!“ – sakė I. Alijevas, kurį cituoja žiniasklaida.
Armėnija kol kas nepatvirtina praradusi miestą. Žinybos pranešė tik apie intensyvius mūšius, kurie tęsiasi. Šuša yra maždaug už 10 km nuo sostinės Stepanakerto. I. Alijevas paskelbė, kad bus einama iki galo. Jis jau šeštadienį kalbėjo apie didelius teritorinius laimėjimus.
Kalnų Karabacho žinybų teigimu, naktį Azerbaidžanas raketomis smarkiai apšaudė ir sostinę Stepanakertą. „Kartu su mūsų tėvynės gynėjais laikysimės iki galo“, – sakė regiono vadovas Araikas Arutiunianas. Bus kaunamasi „iki mirties“.
Smarkūs mūšiai dėl Kalnų Karabacho tęsiasi nuo rugsėjo 27 dienos.
Azerbaidžaniečių tautinis muzikos instrumentas. Slaptai.lt nuotr.
Kalnų Karabachas yra vienas iš svarbiausių Azerbaidžano tradicinės muzikos vystymosi židinių. Neatsitiktinai jis savo laiku buvo taikliai pramintas Kaukazo konservatorija. Šiame regione gimė ir kūrė kultūros istorijoje ryškų pėdsaką palikusios asmenybės – kūrėjai, atlikėjai, tradicinių muzikos instrumentų meistrai. Iš šio židinio kilę talentai kūrė Azerbaidžano muzikos istoriją ir buvo lyderiai ne tik savo tėvynėje, bet ir Rytų šalyse.
Tradicinės muzikos šedevrai
Liaudies kūryba atskleidžia tautinį savitumą. Lietuviai didžiuojasi tradicinėmis sutartinėmis, kurios atsirado dar iki Lietuvos krikšto. Jų unikalumas pripažintas tarptautiniu mastu – sutartinės įtrauktos (2010) į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kiek anksčiau tokio pripažinimo yra sulaukę Kaukazo tautų tradicinės muzikos šedevrai. Vieni jų lietuviams geriau žinomi, kaip antai gruzinų polifoninis dainavimas. Į tą patį UNESCO sąrašą taip pat įrašytas 2008 m. (2003) azerbaidžaniečių mugamas.
Mugamas yra sudėtinga daugelio dalių vokalinė ir instrumentinė kompozicija, specifiniais būdais atliekama klasikinės poezijos ir muzikinė improvizacija. Tai Rytų tautoms įprastas muzikos žanras. Irakas, Turkija jį vadina makamu, Iranas – radifu.
Azerbaidžano mugamas turi savitų bruožų. Net ir pačioje šalyje istoriškai susiformavo kelios mokyklos. Specialistai jas atskiria pagal skirtingą atlikimo techniką, interpretavimą. Ypatingą reikšmę mugamo tradicijos plėtrai turėjo Karabachas, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.
Įdomu, kad azerbaidžaniečių mugamas pasauliniu lygiu, galima sakyti, buvo pripažintas dar sovietmečiu. 1977 m. į vadinamąjį auksinį diską, į kurį buvo sudėti žmonijos kultūrinių pasiekimų pavyzdžiai, iš tuometės Sovietų sąjungos (be rusų kūrėjų) pateko tik azerbaidžaniečių mugamo ir gruzinų polifoninio dainavimo įrašai.
Verta prisiminti šį unikalų projektą, juolab kad 1977 m. į orbitą sėkmingai paleisti bepiločiai erdvėlaiviai dvyniai „Voyager“ yra toliausiai kada nors nuo Žemės nutolę objektai. Šiek tiek skirtinga trajektorija skriejantys zondai 2020-ųjų pradžioje buvo už 123,465 astronominių vienetų (18,482 mlrd. km) ir 148,6816 AV (22,242 mlrd. km) nuo mūsų planetos. NASA tikisi, kad paskutines zondų siunčiamas nuotraukas, nepaprastai vertingas galaktikos tyrimams, turėtų gauti iki 2025 m. Paskui jie tiesiog skries milijonus metų.
Gal kada nors, kai net mūsų planeta jau neegzistuos, išsipildys astronomo, astrofiziko, kosmologo ir rašytojo Karlo Sagano (1934–1996) bei jo bendraminčių svajonė – nežemiškos civilizacijos ras ir perskaitys joms skirtą žemiškosios civilizacijos siųstą laišką. Prie erdvėlaivių „Voyager“ korpusų pritvirtintos 30 cm skersmens paauksuotos vario plokštelės su rūpestingai parinkta garsine bei vaizdine informacija, pristatančia žmonijos kultūrą. Informaciją specialiai pagamintiems diskams parinko tam reikalui sudarytas NASA komitetas, vadovaujamas Kornelio universiteto prof. K. Sagano.
Baku opera Leyli ir Medžnūnas
Nežemiškoms civilizacijoms skirtame laiške nėra neigiamų žmonijos aspektų – karų, skausmo, katastrofų. Pateikiama informacija apie Žemės įvairovę: 115 nuotraukų, 90 minučių muzikos įrašų iš įvairių kultūrų ir epochų, žmonių pasveikinimai 55 kalbomis, JAV prezidento (1977–1981) Džimio Karterio ir JT Generalinio sekretoriaus (1972–1981) Kurto Valdheimo pasveikinimai.
Tolimų pasaulių gyventojai yra sveikinami, be kitų, armėnų ir turkų, zulų, lotynų kalbomis. O tarp muzikos kūrinių yra ne tik kompozitorių klasikų šedevrų ištraukų, bet ir pasaulio etninės muzikos pavyzdžių, tarp jų pustrečios minutės trunkantis tradicinio mugamo įrašas, atliekamas balabanu (apie 30 cm medinis pučiamasis muzikos instrumentas su liežuvėliu ir skylutėmis).
O grįžtant prie pasaulio paveldo objektų Azerbaidžane, svarbu pastebėti, kad su į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą yra įtraukta ir daugiau azerbaidžaniečių muzikinės kultūros vertybių.
Net dvi iš jų tiesiogiai susijusios su mugamo atlikimu. Tai dainininkui akomponuojantys tradiciniai muzikos instrumentai. Kultūros vertybe pripažintas (2012) taro gaminimas ir atlikimas, taip pat kemančos gamybos ir muzikavimo menas (2017, kartu su Iranu).
Be to, į šį sąrašą yra įtrauktas (2009) azerbaidžaniečių liaudies dainių ašikų (ašugų) menas, kuris vienija poeziją, sakmių pasakojimą bei grojimą gnaibomuoju styginiu instrumentu sazu (kartais pritariama ir balabanu) ar net šokį. Ašikai yra kūrėjai ir atlikėjai.
Be tradicinės muzikos neapsieina didžiausios metų šventės, vestuvės.
Su azerbaidžaniečių muzikine kultūra taip pat yra susijęs tradicinis raitelių žaidimas čovgan – jį lydi zurnų (pučiamasis liežuvėlinis aerofonas, 30–45 cm ilgio medinis korpusas varpo pavidalo žiotimis, su skylutėmis).
Muzikologai priskaičiuoja 88 muzikos instrumentus, kurie Azerbaidžano teritorijoje buvo paplitę viduramžiais, nors iki neseno laiko buvo grojama tik 17 iš jų. Pamirštus senovinius muzikos instrumentus profesionalai mėgina atgaivinti, suteikti jiems antrą gyvenimą. Tačiau vieni populiariausių muzikos instrumentų išlieka minėti taras, kemanča, sazas, zurna ir, žinoma, įvairūs mušamieji. Daugelis azerbaidžaniečių liaudies instrumentų tais pačiais pavadinimais žinomi Artimuosiuose bei Viduriniuose Rytuose.
Turtinga muzikinė kultūra formavosi ir tobulėjo daugelį šimtmečių. Senas ištakas patvirtina archeologiniai tyrimai daugelyje Azerbaidžano regionų, taip pat ir Kalnų Karabache. Jų gausu ne tik iš ankstyvųjų viduramžių, bet ir Antikos laikų.
Antai archeologai netoli Bardos miesto aptiko IV–II a. pr. m. e. datuojamą keraminio indo šukę, ant kurios vaizduojama moteris, grojanti čangu (mušamasis chordofonas). Chodžavendo rajone buvo rasti bronziniai pakabučiai ir varpeliai-barškučiai su akmenukais viduje (II tūkstantmečio pr. m. e. pab.– I tūkstm. pr.m.e. pradžia). Tai buvo ne tik moters tualeto puošmena, bet ir saviskambis muzikos instrumentas. Fizuli rajone tirtose kapavietėse aptiktas rastas apie V a. datuojamas sindžas– porinės apskritos varinės lėkštutės.
Tradicinis muzikos instrumentas ant kilimo
Liaudies muzikos instrumentai per amžius turėjo didelę įtaką žmogaus dvasiniams pasauliui ir pasaulio estetiniams suvokimui.
Azerbaidžaniečių šeimose buvo tradicija kaip svarbų atributą kambaryje ant kilimo laikyti pakabintą tarą, kemančą ar sazą. Sakoma, kad Šušoje grojo bei dainavo kiekvienas, mažas ir senas. Tradicinė muzika buvo neatskiriama gyvenimo dalis. Kaukazietiškų būgnų nagarų, kesų ritmai skelbė vestuvių šventės pradžią, jaunikio atvykimą ir jaunosios palydas, jais būdavo pritariama šokiams, įvairioms varžytuvėms ir žaidimams. Raitelių varžybose zurna buvo atliekamos kariškos melodijos. Muzika skambėjo kavinėse, turguose, gyventojų pamėgtose iškylose į gamtą, juolab per šventes.
Paminklas Gazache. Slaptai.lt nuotr.
Karabachas garsėjo muzikiniais talentais, puikiais muzikos instrumentų meistrais.
Tenykščių meistrų darbo instrumentai buvo tiekiami į kitus rajonus. Antai Šušoje gyveno garsūs taro meistrai Charatas Gulu, Ablachanovas Akperas, Salmanovas Šachinas, Achundovas Sabiras, Huseinovas Malikas, Agdame – Achmedovas Gulamhuseinas, Balakišijevas Beilaras. Tradicinių pučiamųjų instrumentų, tokių kaip balabanas, tutekas ir zurna, neprilygstamas meistras buvo Etemiazli Džumšudas iš Agamo.
⁕⁕⁕
Azerbaidžaniečių meistrų pagaminti tarai ne kartą buvo demonstruojami Prancūzijoje, Olandijoje, Turkijoje, Irane, Indijoje, dalis yra Drezdeno muziejuje ir Luvre.
Azerbaidžano istorijos muziejuje saugomas Šušoje 1774 m. pagamintas taras, kurio korpusas, kakliukas ir galvutė gausiai inkrustuota perlamutru. Instrumentų puošybos perlamutru tradicija yra išlikusi iki šių laikų.
Taras yra ypatingas styginis gnaibomasis muzikos instrumentas. Juo grojama sėdint. Tembras švelnus, garsai melodingi ir glostantys klausą, muzika užburianti. Instrumentas patraukia dėmesį jau vien savo neįprasta korpuso forma – primena aštuoniukę, mat yra iš dviejų skirtingo skersmens taurių.
Korpusas gaminamas iš 10–15 metų šilkmedžio (kartais iš riešutmedžio, abrikoso, kriaušės, ąžuolo) medienos, puošiamas nacionaliniais ornamentais perlamutru ir spalvotomis kaulinėmis plokštelėmis, o anksčiau – netgi sidabru, auksu. Šoninėje taurės pusėje perlamutru būdavo užrašomi savininko ar meistro inicialai, pagaminimo data. Korpuso atvirąją pusę, deką, anksčiau tradiciškai aptempdavo stambiųjų raguočių plėve ar šamo oda.
Manoma, kad tarą išrado persų filosofas ir mokslininkas, muzikos teoretikas Al-Farabis (873–950). Tačiau kaip pastebi muzikologė, menotyros prof. Saadet Abdulajeva (1940–2017) knygoje „Azerbaidžano liaudies muzikos instrumentai“ (2000, Baku), šis instrumentas plačiai paplito tik Azerbaidžane ir Irane. Kad taras į šį regioną pateko jau XI a., patvirtina to meto poetų kūryba. Instrumentas didesnį populiarumą įgijo XVIII a.
Tradicinis taras yra penkiastygis, 1010 mm ilgio, sunkaus didelio korpuso. Ganėtinai didelį, apatinėje dalyje suapvalintą instrumentą grojant tekdavo laikyti ant kelių, o instrumento skambesys buvo silpnas.
Šušoje gyvenęs talentingas azerbaidžaniečių muzikantas bei novatorius Mirza Sadygas (1846–1902) rekonstravo tarą. Patobulinimas lėmė instrumento daug didesnį populiarumą. Taru tapo įmanoma groti pridėjus prie krūtinės beveik horizontalioje padėtyje, mat Sadygas sumažino padalų skaičių ant grifo (nuo 27–28 iki 22), palengvino korpusą ir pridėjo dvi poras stygų. Taip kartu buvo gerokai sustiprintas muzikos instrumento skambėjimas. Be to, novatorius meniškai inkrustavo taro sudedamąsias dalis perlamutru.
Patobulintas instrumentas pagrįstai vadinamas azerbaidžaniečių taru. Jis paplito visame Kaukaze, dalyje Turkijos ir Centinėje Azijoje. Tradicinis 5 stygų taras išliko Irane, tik ties XX a. riba iraniečių muzikantas Gulamas Huseinas Darvišas (1873–1926) pridėjo šeštą stygą.
Per tarą ir glaudžiai su juo susijusį mugamo meną atsiskleidė azerbaidžaniečių liaudies muzikos specifika. Tai vienas iš nacionalinių Azerbaidžano simbolių.
⁕⁕⁕
Kitas ypač mėgstamas tradicinis muzikos instrumentas, su taru sudarantis neprilygstamą duetą, yra melodingoji kemanča. Jos švelnus, aksominis tembras primena žmogaus balsą.
Tai persiškas smaiginis smuikas, kurio bendras ilgis siekia 700–800 mm. Jį sudaro rutuliškas korpusas ir ilgas laibas kaklelis, 4 stygos. Griežiama nedideliu šiek tiek lenktu stryku – kamanu, instrumento kojelę atrėmus į nedidelę pagalvėlę ant kelio.
Instrumento korpusas gaminamas iš abrikoso, šilkmedžio ar riešutmedžio. Tradiciškai korpuso ruošinys išskaptuojamas iki piršto storio sienelių, tuomet 10–15 metų džiovinamas pavėsyje pridengus šienu. Paskui sienelė suploninama iki 5 mm, išorė nušlifuojama. Korpuso atviroji dalis aptraukiama šamo oda ar jaučio pūsle.
Azerbaidžanietiška muzika. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai instrumento korpusas, kaklelis, galvutė ir kuoliukai inkrustuojami perlamutru, kaulu, varine viela ir aukso gijomis. Ornamentui parenkami geometriniai, gėlių piešiniai ir nacionaliniai ornamentai. Ant korpuso kai kada perlamutru užrašoma instrumento pagaminimo data ir meistro vardas. Dažnai po tam tikro laiko atlikėjai, patenkinti savo instrumentu, kreipiasi į meistrą, kad ant korpuso būtų užfiksuotas jo vardas ir įsigijimo data.
Per amžius kemanča keitėsi, tobulėjo – kaip ir daugelis kitų senovinių tradicinių muzikos instrumentų. Pradžioje ji buvo vienastygė, sąlyginai nedidelio korpuso, ilgo kaklelio. Azerbaidžano teritorijoje kemanča buvo paplitusi jau viduramžiais, tai patvirtina poezijos klasikai, senos miniatiūros. Iki XX a. pradžios šis muzikos instrumentas turėjo 3 stygas. Muziejų kolekcijose yra kemančų ir su 4, 5 ir net 6 stygomis.
⁕⁕⁕
Sazas laikomas tiurkų pasaulio simboliu, kuris atskleidžia šių tautų dvasią. Kilmė ir vystymasis, sandaros ypatybės ir instrumento valdymas yra mėgstama tema muzikologų ir folkloristų, kurie domisi ašikų menu – poezijos ir muzikos ryšiu.
Sakoma, kad visur, kur tik gyveno azerbaidžaniečiai, juolab ir muzikinėmis tradicijomis garsėjusiame Karabache, formavosi savita ašikų aplinka. Yra gerbiami šių dienų atlikėjai. Saugomas ir praeities ašikų atminimas. Sudarytas „ašikų medis“, siekiantis net XVIII a.
Dainių talentas aukštai vertinamas. Kūryboje, akomponuojant sazu, atsiskleidžia atlikėjo vidinis pasaulis, jausmai ir emocinė būsena, gebėjimas perteikti įvairaus charakterio melodiją.
Sazo korpusas savo forma primena perpus perpjautą kriaušę. Paprastai gaminamas iš šilkmedžio medienos, kaklelis – iš riešutmedžio, kriaušės, buko, finiko, šilkmedžio ar liepos. Dėl geresnio skambesio kaklelis kartais daromas tuščiaviduris. Grojama plektru iš trešnės žievės ar vyšnios medienos, instrumentą laikant horizontalioje padėtyje, korpusą priglaudus prie krūtinės viršutinės dalies.
Šiuolaikinis sazas yra vidutiniškai 800 mm ilgio ir 5–6 stygų (jų skaičius įvairuoja – profesionalai ašikai renkasi 8–9 ar 11 stygų instrumentus). Senoviniai sazai buvo mažesni palyginti su dabartiniais, tik 3 stygų. Vystantis ašikų menui bei mugamui tobulėjo ir muzikos instrumentas, jo meninės išraiškos galimybės. Vienu metu buvo paplitę net iki 1500 mm ilgio, 12 stygų sazai.
Kaip suklestėjo mugamas
Mugamas reprezentuoja klasikinį azerbaidžaniečių muzikos ir poezijos meną. Konkrečiam įvykiui parenkama tam tikro stiliaus kompozicija ir atlikimo stilius. Daugelio dalių sudėtinga kompozicija, kuri anksčiau galėjo tęstis net keletą valandų, yra augančio dramatizmo, kuriamo kintant atlikimo intensyvumui, taip pat dėl glaudaus ryšio tarp atlikėjų ir klausytojų.
Tradiciškai yra trys atlikėjai: dainininkas ir jam akomponuojantys muzikantai su taru ir kemanča. Mugamo dainininkas vadinamas chanende; jis taip pat ritmiškai akomponuoja rėminiu būgneliu dafu ar gavalu. Juo palaiko ritmą instrumentiniuose intarpuose tarp posmų, o kulminaciniais momentais panaudoja kaip savotišką rezonatorių. Būdinga poza, kai chanende būgnelį laiko pakeltą ties kairiąja ausimi, neretai vaizduojama senose miniatiūrose, taip pat ir nuotraukose. Mugamo pagrindinę melodiją veda taras, o kemanča ją atkartoja šiek tiek vėluodama. Kartais akomponuojančių instrumentų sudėtis išplečiama. Tai gali būti goša-nagara (poriniai būgnai), vienas ar du pučiamieji instrumentai.
Žanras reikalauja aukšto profesionalumo. Sakoma, kad chanende ir muzikantai mugamo atlikimo meno mokosi 10–15 metų.
Manoma, kad dvi svarbiausios mugamo mokyklos, Baku ir Karabacho, veikiausiai susiformavo XV pabaigoje–XVI a. pradžioje, kartu su sufijų ordinu.
Šachų, chanų, sultonų dvaruose dar ankstyvaisiais viduramžiais veikė muzikiniai susirinkimai medžlisai. Juose dalyvaudavo geriausi dainininkai, poetai, muzikantai ir kompozitoriai. Poetai skaitydavo eiles, muzikantai ir dainininkai joms parinkdavo muziką. Vykdavo naujų kūrinių aptarimai, augo atlikėjų meistriškumas. Susirinkimo nariai buvo materialiai palaikomi, rūpinamasi jų kūrybos sklaida. Chanende tarpusavyje varžydavosi ne tiek dėl atlikimo meistriškumo (tai buvo savaime suprantamas dalykas), kiek dėl gebėjimo išaukštinti valdovą. Dvare jie užėmė aukštą visuomeninę padėtį, buvo žinomi ir liaudyje, poetai apie juos kūrė eiles ir poemas. Žemesnio rango chanende dainavo miestų aikštėse ir turguose, vestuvėse.
Tačiau tradicinio mugamo suklestėjimas prasidėjo XIX a. pabaigoje, kartu su kultūriniu sąjūdžiu.
Žinoma azerbaidžaniečių poetė, paskutinio Karabacho chano duktė Churšidbanu Natavan (1832–1897) Šušoje 1872 m. organizavo literatų būrelį, kurį pavadino draugų susirinkimu – medžlisu. Buvo užmegzti ryšiai su analogiškas būreliais kituose Azerbaidžano miestuose.
Nuo literatų neatsiliko klasikinės rytietiškos muzikos žinovai. Karabache vienu iš„muzikinių medžlisų“ organizatorių tapo poetas, dailininkas, muzikos istorikas, astronomas, dailidė, chemikas ir matematikas Mir Mohsun Navvabas (1833–1918). Jo kūrybiniame palikime yra muzikinis traktatas „Vizuchul-agram“ („Skaičių aiškinimas“, 1913), kuriame pateiktas Karabacho mugamų aiškinimas. Kai kuriuos mugamus Navvabas siejo su jų kūrėjų vardais ir vietovardžiais, gamtos reiškiniais – pavasario vėjo dvelksmu, lietaus lašais, griaustinio dundesiu ir pan.; kalbėdamas apie mugamų emocinį poveikį autorius teigė, kad vieni mugamai skatina vyriškumą ir ryžtą, o kiti širdį pripildo liūdesio.
Šušoje kultūrinei veiklai buvo puiki dirva, virė muzikinis gyvenimas. Pasak azerbaidžaniečių posakio, šušiniečiai gimsta su mugamo melodija lūpose.
Prie to yra prisidėjusi ne viena asmenybė. Muzikos teoretikas Charatas Kuli (1823–1883) Šušoje įkūrė pirmąją tradicinio dainavimo mokyklą. Vėliau kurį laiką veikė tokio Aklojo Halifo muzikos mokykla, kurioje buvo dėstomi mugamo pagrindai, mokoma groti taru, kemanča.
Knyga apie azerbaidžanietišką mugamą
XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Navaabas „muzikinį medžlisą“ organizavo kartu su to meto žinomu chanende Hadži Husi. Diskusijos apie tradicinį muzikos meną sulaukė didelio susidomėjimo. Suvažiuodavo žinomi to meto muzikantai, mugamo žinovai, poetai, inteligentai iš įvairių Užkaukazės miestų. Buvo kviečiami garsiausi chanende bei ašikai.
„Muzikiniai medžlisai“ kartu su Charato Kulimuzikos mokykla turėjo didelę įtaką Azerbaidžano nacionalinei vokalinei mokyklai. Iki to laiko tradiciniai muzikantai savo gebėjimus demonstruodavo tik per vestuves ir religines apeigas. Dabar gi buvo atverti platesni horizontai – pradėta rengti viešus koncertus, atlikėjai pasirodydavo per labdaros vakarus.
Azerbaidžanietiški muzikos instrumetai
Pirmąjį kartą mugamo atlikėjai į sceną išėjo 1897 m.: Šušoje, Chandemirovo teatre, buvo surengtas labdaros vakaras. Pasirodė atlikėjų trio, Charato Kuli mokyklos auklėtiniai chanende, jiems taru akomponavo puikus muzikantas ir šio instrumento racionalizatorius Mirza Sadygas. Vakaras turėjo nepaprastą pasisekimą, tai padrąsino organizatorius. 1901 m. buvo surengtas viešas koncertas. Be mugamų, liaudies dainų ir šokių, publikai buvo pristatyta scena pagal XVI a. pirmosios pusės tiurkų kūrėjo Fizuli lyrinę epinę poemą „Leili ir Medžunas“. Dainininkų duetui akomponavo tradicinis instrumentinis trio.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tapo populiarūs liaudies instrumentų ansambliai. Kiekvienas žinomesnis dainininkas siekė turėti savo ansamblį. Atlikėjai koncertavo Baku, Tiflise, Jerevane, Vladikaukaze, Derbente, Ašchabade, Sankt Peterburge, Maskvoje, Varšuvoje, kitur. Atėjo į madą vadinamieji rytietiški koncertai. Yra išlikę daug plokštelių su įrašais, darytais geriausiose Europos muzikos įrašų studijose.
O iš Šušos apylinkių kilęs kompozitorius, muzikologas ir visuomenės veikėjas Uzeiras Gadžibekovas (1885–1948) tradicinę muziką bei nacionalinius instrumentus atvedė į didžiąją sceną.
Kompozitorius iš Šušos
Uzeiras Gadžibekovas užaugo penkių vaikų šeimoje. Tėvas buvo raštininkas, ilgus metus tarnavęs poetės Churšidbanu Natavan sekretoriumi. Būsimojo kompozitoriaus asmenybės formavimuisi didelę įtaką turėjo bendravimas su Natavan bei turtinga kultūrinė muzikinė Šušos aplinka. Talentingas jaunuolis muzikinei kūrybai atsidėjo ne iš karto. Baigęs mokytojų seminariją, pradžioje jis reiškėsi ir kaip vertėjas, publicistas.
Uzeiras Hadžibekovas. Wikipedija foto
Pirmosios operos „Leili ir Medžun“ premjera įvyko 1908 m sausį Baku, Zeinalabdino Tagijevo teatre. Tai buvo svarbus įvykis: pirmoji opera Rytuose apskritai, be to, ji išsiskyrė novatoriškumu – pagrįsta klasikiniu mugamu, o simfoniniame orkestre pirmą kartą suskambo tradicinis taras. Opera turėjo milžinišką pasisekimą, vienas po kito sekė pastatymai Baku ir Tiflise.
Sėkmės įkvėptas kompozitorius parašė dar penkias operas, nors dauguma jų tokio populiarumo kaip „Leili ir Medžun“ nesulaukė. Tai paskatino kompozitorių susitelkti ties muzikos studijomis. Dar studijuodamas Sankt Peterburgo konservatorijoje jis parašė geriausią savo operetę – „Aršin mal alan“ (1913).
Gadžibekovas azerbaidžaniečių muzikos istorijoje yra išskirtinė figūra. Jo dėka nacionaliniai muzikos instrumentai tapo svarbūs ne tik kasdieniame tautos gyvenime, bet ir profesionaliosios muzikos raidai. Vienu sėkmingiausių liaudies instrumentų panaudojimo simfoniniame orkestre pavyzdžių laikoma opera „Kiorogly“(1932–1936), kurioje tarui ir zurnai Gadžibekovas sukūrė specialias partijas.
Vėlesnių kartų kompozitorių kūryboje nacionaliniai instrumentai simfoninio orkestro sudėtyje tapo būdingu reiškiniu.
Verta pastebėti, kad po to, kai 1920 m. Azerbaidžaną užėmė Raudonoji Armija ir buvo paskelbta sovietų respublika, kompozitoriaus aktyvumas labai sumažėjo. Gadžibekovą persekiojo baimė būti areštuotam bolševikų: tokio likimo neišvengė daugelis jo draugų. Nors kompozitorius buvo žinomas ir gerbiamas, turėjo „dėmę biografijoje“ – jo vyresnysis brolis Džeichunas gyveno užsienyje, Paryžiuje.
Sovietiniais metais Uzeiras Gadžibekovas susitelkė ties mokslo ir pedagogine veikla. Jo iniciatyva 1922 m. buvo įsteigta pirmoji šalyje muzikos mokyklą, kuri vėliau susiliejo su 1925 m. įkurta konservatorija. Taip pat jis sukūrė natų sistemą liaudies muzikos instrumentų partijoms užrašyti, išleido knygą, skirtą azerbaidžaniečių muzikos teorijai.
Pripažįstant Uzeiro Gadžibekovo nuopelnus nacionalinei kultūrai rugsėjo 18-oji, kompozitoriaus gimimo diena, Azerbaidžane minima kaip Nacionalinės muzikos diena.
⁕⁕⁕
Dera atskirai aptarti Gadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ sėkmės fenomeną. Raktas yra klausytojams gerai atpažįstamos tada populiarios mugamo išraiškos formos, su švelniu humoru ir meile meistriškai perteikta to laikotarpio Šušos gyventojų buitis ir papročiai.
Tradicinė muzika, skambanti per vestuves ir įvairias iškilmes, žadino klausytojų vienybės jausmą, bendrystės su didele kultūra jausmą. Gadžibekovo kūryba, ypač „Aršin mal alan“, prilygo revoliucijai – azerbaidžaniečių tradicinė muzika užkariavo pasaulį. Dagestaniečiai, gruzinai, armėnai operetę priėmė kaip savą: tokia artima Kaukazo tautoms buvo azerbaidžaniečių muzika.
Siužetą autorius paėmė iš gyvenimo – tai lengvas pasakojimas apie jaunimo romantiškas svajones nepaisant vyresniųjų valios tuoktis iš meilės. Operetės herojus Askeras nutaria susirasti širdžiai mielą merginą apsimetęs gatvės prekeiviu „aršin malči“, mat tik audinių pardavėjui būdavo atveriami Šušos namų vartai, o kartu ir proga pamatyti merginas.
Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“
Istorija ne iš piršto laužta. Askero prototipas buvo Šušos turtingo pirklio sūnus Medžidas Beibutovas, tapęs žinomu chanende. Jaunystėje jis lavino savo balsą klajodamas kaip „aršin malči“, kol vieną dieną įsimylėjo sutiktą merginą.
Operetė, kurios premjera įvyko 1913 m. rugsėjo 25 d. Baku, Zeinalabdino Tagijevo teatre, buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų: rusų, gruzinų, armėnų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, anglų, prancūzų, turkų, persų, kinų… Į „Aršin mal alan“ spektaklius žmonės plūdo visuose didžiuosiuose Rusijos miestuose, Paryžiuje, Niujorke, Londone, Vienoje, Berlyne, Ankaroje, Teherane, Kaire, Varšuvoje, Sofijoje, Pekine, kituose pasaulio miestuose.
Gadžibekovo operetė žadina meilę ir pasididžiavimą savo tauta, jos kultūra. Net ir praėjus daugiau kaip 100 metų tai išlieka nepranokstamas azerbaidžanietiškos dvasios kūrinys.
„Aršin mal alan“ buvo mažiausiai penkis kartus ekranizuota. Pirmasis 1916 m. filmą pastatė režisierius B.Svetlovas ir brolių Pironų bendrovė „Film“. Kinas buvo nebylus, o muzika atliekama „gyvai“: už scenos įsitaisydavo dainininkai bei azerbaidžaniečių instrumentinis ansamblis.
Maždaug po metų žiūrovai buvo pakviesti į kitą filmo ekranizaciją. Tačiau filmas buvo pastatytas nelegaliai, be operetės autoriaus leidimo. Sankt Peterburge jis rodytas vos dvi dienas. Gadžibekovui pareiškus pretenzijas, demonstravimas buvo nutrauktas.
Deja, tai buvo ne vienintelis autoriaus teisių nepaisymo atvejis. 1937 m. režisierius R.Mamulian operetę be kompozitoriaus leidimo ekranizavo JAV. Atsakas į tai buvo – Baku kino studijoje 1945 m. pagal Gadžibekovo operetę pastatytas filmas „Aršin mal alan“, kuris sulaukė Azerbaidžano kino statytojams iki tol neregėtos sėkmės (1965 m. operetė šioje kino studijoje buvo dar kartą ekranizuota). Kino juosta su pasisekimu demonstruota daugelyje pasaulio šalių, o Leningrade iš ekranų nesitraukė ištisus šešerius metus.
Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.
Pagrindinį Askero vaidmenį sukūrė tada dar mažai žinomas tenoras Rašidas Beibutovas (1915–1989) – sūnus to paties Medžido Beibutovo, pagal kurio istoriją buvo sukurta operetė!
Filme sukurtas vaidmuo išgarsino R.Beibutovą, jis į istoriją įėjo kaip vienas populiariausių XX a. azerbaidžaniečių atlikėjų. Yra lyginamas su kitu ryškiu šiek tiek vėlesnio laikotarpio garsiu estrados dainininku Muslimu Magomajevu (1942–2008), kurio senelis Muslimas Magomajevas (1885–1937), beje, buvo ne tik talentingas kompozitorius, bet ir Uzeiro Gadžibekovo artimas bičiulis.
Liko tik griuvėsiai
Iš Šušos, garsėjusios kaip Kaukazo konservatorija, po 1992 metų okupacijos liko tik prisiminimai ir griuvėsiai.
Sugriauta vaikų muzikos mokykla, kuri buvo viena geriausių Azerbaidžane. Ji veikė nuo 1932 metų, buvo įkurta kadaise Churšidbanu Natavan priklausiusiame name. Veikė taro, kemančos, fortepijono, smuiko ir vokalo klasės… Muzikos mokykla buvo tapusi miesto kultūros ir meno centru.
Sunaikintos kultūros istorijai nusipelniusių iškilių asmenybių atminimo vietos.
Pusiau apgriautas istorinis namas, kuriame gyveno XIX a. poetė Churšidbanu Natavan.
Išplėštas azerbaidžaniečių dainininko, politiko, kompozitoriaus ir diplomato Polado Biulbiul-ogly (g. 1945) muziejus. Išplėštos muziejinės vertybės išvežtos įvairiose šalyje eksponuojamos kaip armėnų materialinės kultūros pavyzdžiai.
Uzeiro Gadžibekovo namas muziejus Šušoje veikė nuo 1959 m. Nuo vandalų muziejininkams pavyko išgelbėti dalį eksponatų – asmeninių kompozitoriaus daiktų. Vykstant okupacijai jie buvo išvežti į Baku esantį Uzeiro Gadžibekovo memorialinį muziejų. Tačiau apie 1600 eksponatų liko Šušoje, armėnų smogikų buvo sunaikinti.
Miestą užėmę armėnai demontavo ir pardavė kaip metalo laužą bronzinius azerbaidžaniečių kultūros veikėjų biustus: poetės Natavan, kompozitoriaus Gadžibekovo, daininko Biulbiul. Skulptūros buvo per stebuklą išgelbėtos – į jas atkreipė dėmesį metalo supirkėjai Tbilisyje.
Biustai buvo sugrąžinti į Baku, po kelerių metų restauruoti. Galiausiai jiems rasta nauja vieta. Uzeiro Gadžibekovo biustas šiandien yra Azerbaidžano meno muziejaus ekspozicijoje po atviru dangumi.
Kilimas yra tarsi amžinai dainuojantis namų palydovas, o Karabacho senbuviams ši išmintis ypač giliai suvokiama. Regionas žinomas kaip istorinė tradicinių kilimų audimo mokykla. Azerbaidžano teritorijoje žinoma ir daugiau tokių mokyklų: Baku, Kubos, Širvano, Gendžės, Kazacho, Tebrizo. Nors skirtingi audimo centrai turėjo sąsajų, specialistai gerai atpažįsta kiekvienos mokyklos savitą braižą.
Nuolatinis gyvenimo palydovas
Kilimų gamyba tiurkams yra vienas iš seniausių amatų. Jo ištakos siekia bronzos amžių! Tradiciniuose geometriniuose ornamentuose tyrėjai atpažįsta archajiškus elementus, siekiančius pagonybės laikus.
Amato vystymąsi skatino azerbaidžaniečių tradicinė namų buitis: senovėje namuose be baldų buvo valgoma, miegama, laisvalaikis leidžiamas ant grindų, užtiesto kilimais. Pasiturinčių šeimų namuose jie buvo prabangesni, puošė taip pat ir sienas. Didelėms gyvenamosioms patalpoms kilimai buvo audžiami tyčia joms arba parenkami komplektai: didysis kilimas kambario centre, o iš kraštų – to paties stiliaus mažesni kilimai. Karabacho kilimai garsėja savo dydžiu, jų yra iki 20 kv. m ir net 30 kv. m ploto!
Kilimas žmogų lydėjo nuo gimimo iki mirties. Tekėdama mergina būsimajai šeimai dovanodavo savo pačios nuaustą gaminį, kartu pademonstruodama taip savo darbštumą, įgūdžius, gerą skonį. Tai buvo visais laikais tinkama dovana – maldos namams, artimiesiems.
Buityje reikėjo ir įvairios paskirties patvarių bei dailių tekstinės gaminių: kilimėlių maldai, ūkyje reikalingų daiktų – gūnių arkliams, balno užklotų, krepšių nešuliniams gyvuliams, didelių maišų, daiktadėžių, dėklų veidrodžiui ir kt. Gyvulių augintojai dukart per metus keisdavo gyvenamąją vietą – iš žiemavietės į vasarvietę ir atgal – taigi buvo įgudę turto susipakavimo ir persigabenimo reikaluose.
Moterys nedirbo lauko darbų, todėl galėjo atsidėti kilimų audimui. Tam turėdavo atskirą kampelį dekoratyvinio taikomojo meno kūrybai. Kiti šeimos nariai taip pat vienaip ar kitaip galėjo prisidėti prie gamybos proceso, pirmiausia žaliavos paruošimo.
Kilimams naudota tik pavasarinio kirpimo avių vilna, kai pluoštas kokybiškesnis – ilgesnis. Vyrų pareiga buvo nukirpti vilną ar jos nupirkti vasaros ganyklose. O moterys ją skalbė ir atliko tolesnius pluošto paruošimo darbus.
Iš serijos „Karabacho kilimai” (1)
Kilimų amato mokyklos susiformavo ten, kur buvo tam reikalingų žaliavų. Karabacho regionas šiuo požiūriu buvo ypač palankus: čia klestėjo avininkystė, taip pat buvo auginama medvilnė, šilkverpiai.
Karabacho avys garsėjo visame Kaukaze. Teigiama, jog paskanauti tenykščių šašlykų žmonės atvykdavo iš toliau. Vietinės avys davė rekordiškai daug riebalų – jos kurdiukinės, riebalų telkinys ties uodegos pamatu galėjo siekti 30 kg; riebalų atsarga gyvūnams praversdavo sausringuoju laikotarpiu, kai sumažėdavo pašarų; gyventojai šiuos riebalus naudojo muilo gamybai. O aukščiausios kokybės Karabacho avių vilna idealiai tiko kilimams.
Kaip rašo Čingizas Kadžaras knygoje „Senoji Šuša“, šiame mieste ir aplinkiniuose kaimuose XIX a. viduryje kai kurie savininkai laikė dešimtis tūkstančių avių, o toks Gadžis Mamedas Huseinas iš Karadolago kaimo – daugiau nei 60 tūkst.
Karabachas taip pat garsėjo kaip šilko gamybos centras. Čia gausu šilkmedžių, kurių lapais minta šilkverpiai, o uogas vietos gyventojai nuo seno įvairiai perdirbo. Dideli šilkmedžių sodai buvo ne tik Šušoje ir jos apylinkėse, bet ir aplink Agdamą. Šilkverpių kokonai buvo perdirbami Šušoje veikusiuose cechuose, kurių skaičius XIX a. pabaigoje siekė 20.
Namudinių gaminių patvarias spalvas užtikrino natūralūs augaliniai dažai, gaminami iš granato, citrinmedžio, dažinės raudės, pūkenio, kiečio, raudonojo ar juodojo santalmedžio, obels žievės, kaukazinės ir įprastos slyvos, riešutmedžio, ąžuolo. Raudoni dažai senovėje taip pat buvo gaminami ir iš tam tikrų vabzdžių.
Žinovai kalba apie du kilimų audimo centrus Karabache – kalnų ir lygumų. Kalnų židinio pažiba buvo Šušos miestas ir aplinkiniai kaimai. Lygumose garsėjo Džebrailo, Agdamo, Bardos, Fizulio audėjos. Aplink kiekvieną iš jų kaimuose taip pat buvo audžiami kilimai pardavimui.
Šušos mokyklos mokytojas Jakovas Zedgenidzė rašė („Kilimų ir pledų gamyba“, 1891), kad iš visų amatų, kurie gyvuoja Šušoje, kiekybe ir kokybe pirmavo kilimų audimas, ir tai buvęs grynai azerbaidžaniečių moterų užsiėmimas.
Technologiškai yra dvi pagrindinės kilimų grupės: lygieji ir pūkuoti (rištiniai). Lygiųjų grupei priskiriami ne tik kilimai, bet ir įvairiausi tekstilės gaminiai, kurių reikėjo kiekvienuose namuose.
Rištiniais bei lygiaisiais kilimais ypač garsėjo Šuša, kuri XVIII a. tapo svarbiausiu vadinamosios Karabacho kilimų mokyklos centru, o XIX a. kilimų audimas įgijo verslo pobūdį: moterys pradėjo austi ne tik savo namams, bet ir turgui, todėl stengėsi kaip įmanydamos tobulinti savo raštus, patraukti pirkėją.
Puikios žaliavos ir aukštas audėjų meistriškumas lėmė, kad Karabacho rištiniai kilimai pagarsėjo kaip itin tankūs (kvadratiniame metre 90–160 tūkst., kartais 200 tūkst. mazgų), aukšto minkšto plauko, ryškaus kolorito. O kilimų ornamentų, meninės kompozicijos studijoms yra paskirtas ne vienas darbas.
Karabacho kilimai (2)
Šušoje gimė garsus azerbaidžaniečių kilimų audėjas Latifas Huseinas Karimovas (1906–1991), amato abėcėlės išmokęs iš savo mamos. Jis tapo ne tik iškiliu menininku, bet ir tyrėju. Po daugiau kaip 35 metus trukusių tyrimų išleido kapitalinį veikalą – tritomį „Azerbaidžano kilimas“ (1961–1983), kuriame iššifravo daugiau kaip 1300 ornamentų elementų, pateikė meninės kompozicijos klasifikaciją ir charakteristiką. Tritomis besidomintiesiems kilimo menu jau ištisi dešimtmečiai yra parankinė knyga. Neatsitiktinai Karimovas vadinamas azerbaidžaniečių kilimo tėvu. Be kita ko, jo pastangomis 1967 m. Baku buvo įkurtas Azerbaidžano kilimų ir liaudies taikomojo meno muziejus, pirmasis toks pasaulyje. 1991 m. jam suteiktas Latifo Karimovo vardas. Šiame muziejuje sukaupta daugiau nei 15 tūkst. įvairių kilimų kolekcija, čia vyksta moksliniai tyrimai, edukaciniai renginiai, kilimai yra restauruojami.
XX a. antrojoje pusėje liaudies dekoratyvinio taikomojo meno šaka tapo savarankiška menotyros mokslo kryptimi. Prie to prisidėjo Karimovo geriausia mokinė menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva(g. 1944), kuri, beje, yra taip pat kilusi iš Karabacho. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Karimovas pradėjo organizuoti ekspedicijas į regionus, kuriose taip pat dalyvavo tuomet jauna mokslininkė. Paskatinta savo mokytojo, ji lygiuosius Azerbaidžano kilimus pasirinko kaip mokslinio tyrimo objektą. 1984 m. apgynė disertaciją, o 1988 m. išleido monografiją. Pasaulinio lygio kilimų ekspertė, šiandien turinti visą būrį pasekėjų, Kiubra Alijeva išskyrė skirtingas kilimų audimo mokyklas ir jų centrus, jų ryšius, tyrė siužetų ir ornamentų tipus.
Pasaulio kultūros paveldo šedevras
2010 m. azerbaidžaniečių tradicinė kilimų gamyba Azerbaidžano Respublikoje įtraukta į UNESCO Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Šiam įvykiui skirtame pasaulinės organizacijos pranešime spaudai teigiama: „Azerbaidžano Respublikoje kilimas yra tradicinis tekstilės gaminys, išsiskiriantis dydžių, tekstūros tankumo įvairove. Gaminamas rankomis, gali būti pintas ar austas, o kiekvieno iš jų piešinys būdingas tik vienam iš daugelio regionų, kuriame gaminami kilimai. Kilimų gamyba – dalis šeimos tradicijos, perduodama tiek žodžiu, tiek ir praktiškai“.
Tradicija iki šiol gyva, o kilimas yra saugomas specialaus įstatymo. Klimai audžiami vestuvėms, kiti laikomi pakasynoms. Vyriška linija kilimai perduodami kaip šeimos relikvija, yra gyva kilimų dovanojimo tradicija.
Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus Baku
Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje ir pasaulio muziejų kolekcijose yra saugoma nuostabių Karabacho mokyklos pavyzdžių – tiek ornamentinių (su vadinamaisiais medalionais ar be jų), tiek ir siužetinių. Už juos tarptautinėje rinkoje yra paklojamos milžiniškos sumos, siekiančios dešimtis tūkstančių dolerių.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Karabacho kilimai meniškumu, ornamentais ir spalvų deriniais labiau nei kitų Kaukazo meistrų gaminiai primena persiškus kilimus. Būdingos sodrios spalvos, raštų įvairovė, kompozicijos išbaigtumas, įpinama augalinių elementų. Audėjos stengėsi kilimų raštuose stilizuotai perteikti Karabacho gamtos kraštovaizdžio grožį, augalijos žavesį, kiekvienos gėlės ir pumpuro, kiekvieno lapelio įstabumą.
Įdomu, kad pirmykštis siužetinių kilimų objektas buvo medžioklė. Vėliau piešinyje liko medžioklės atributai, simboliai, o galiausiai, XX a. pradžioje, tik gyvūnai. Tokios kilmės yra lygiųjų kilimų „šadda“ kompozicija.
„Šadda“ – vienas žinomiausių Karabacho lygiųjų siužetinių kilimų tipų. Dar XX a. pradžioje kilimų audėjos jį vadino „šadra“ (šatra). Manoma, jog pavadinimas kilęs nuo archajiško azerbaidžaniečių žaidimo, šachmatų prototipo „šatrandž“. Kompozicija iš tiesų labai sudėtinga, piešinys išdėstomas šachmatų tvarka.
Lygiuosius kilimus nagrinėjusi menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva vieną seniausių „šadda“ kompozicijos kilimų, kuris datuojamas XVIII a. (praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje eksponuotas Kijevo Vakarų ir Rytų meno muziejuje) aprašė taip. Visame kilimo lauke juda karavanas, vedlys, raiteliai, sakalai, šunys, kupranugariai ir arkliai, kupranugariukai ir kumeliukai, antilopės ir elniai. Karavanas juda iš kairės į dešinę, keliomis horizontaliomis juostomis, kiekvienoje eilėje atsiremia į pėsčio vedlio figūrą. Šiltų ir šaltų atspalvių derinys, grynų spalvų švara ir skambumas, iškilminga spalvų dermė – visa kuria epinį pasakojimą, ramų pasitikėjimą, o naivus ryškumas ir spalvų grynumas suteikia pasauliui vaikiško džiaugsmo.
To paties laikotarpio „šadda“ tipo kilimas „Karavanas“, išaustas Lenberano kaime netoli Bardos, saugomas Gruzijos valstybiniame Simono Džanašijos muziejuje. Kilimas yra susiūtas iš dviejų ruošinių, piešinio baltos detalės išaustos šilku.
Tokio sudėtingo piešinio kilimų taip pat yra privačiose kolekcijose (pvz., JAV, Filadelfijoje), be abejonės, taip pat ir Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje.
Iš viso priskaičiuojama per trisdešimt Karabacho mokyklai būdingų kilimų kompozicijų tipų. Jų pavyzdžių turi garsiausi pasaulio muziejai, tarp jų Ermitažas bei Luvras. Šie kilimai puošia Vatikaną ir Baltuosius rūmus.
Dar vienas „Karabacho kilimų” siužetas
Niujorke, Metropoliteno meno muziejuje, galima pamatyti XVI-XVII a. sandūroje išaustą prabangų kilimą „Godža“ (Senis), puoštą subtiliais lelijų motyvų raštais.
Tbilisyje, Gruzijos taikomojo meno muziejuje, saugomas puikus senovinės kompozicijos „Balyg“ (Žuvis) pavyzdys – 1811 m. Karabache sukurtas kilimas. Senovinės kompozicijos ypatumas yra ne tik stilizuotas žuvies vaizdavimas, bet ir lelijų bei rožių raštas kompozicijos centrinėje dalyje.
Kilimų meistrai buvo atviri ne tik tradiciniams vietos raštams, bet ir įvairioms kultūrinėms bei meninėms naujovėms, kurios į Azerbaidžaną su amžiais skverbėsi kartu su arabais, tiurkais seldžiukais, mongolais, europiečiais… Ornamentų įvairovė gausėjo, tačiau svarbiausi bruožai išliko. Karabacho grupės kilimuose tai yra vyraujantis geometrinis piešinys ir stilizuotas figūrinių motyvų vaizdavimas. Nepatyrusiam žiūrovui tokius stilizuotus elementus, kaip antai drakonus, gali būti sunku ir atpažinti.
Šie elementai azerbaidžaniečių kilimo kompozicijose atsirado veikiant Šilko keliui. XIII a. Azerbaidžanas glaudžius prekybinius ir kultūrinius ryšius palaikė su Kinija. Buvo kiniškų prekių tranzitinė teritorija. Į Vakarų Europą Šilko keliu buvo gabenami ir azerbaidžaniečių kilimai, kurie Viduramžiais buvo audžiami dvarų profesionaliose kilimų dirbtuvėse (XVII a, kai atsirado chanatai, pradėjo formuotis kilimų audimo liaudies centrai). Savo ruožtu Šilko kelias turėjo įtakos ir Europos dekoratyviniam taikomajam menui. Manoma, kad Azerbaidžano lygusis kilimas prisidėjo prie Vakarų Europos gobeleno vystymosi.
Kiekvienas laikotarpis kilimų raštuose paliko savo pėdsaką. Saitai su Kinija lėmė, kad dekoratyviniame taikomajame mene ir architektūroje atsirado kiniškų motyvų, persipynusių su tautos pasaulėjauta. Tokios kilmės yra kilimų „drakoniškų“ siužetų serija (XVI–XVII a.).
Tiurkų mitologijoje drakonas įprasmino blogį, o su Tolimųjų Rytų vaizduojamojo meno įtaka (per kinišką porcelianą, tekstilę) buvo perimtas gerojo kiniško drakono įvaizdis. „Drakoniški“ motyvai skirtingose Azerbaidžano kilimų audimo mokyklose nėra dažni, tačiau išliko ir vėlesniais šimtmečiais, įgijo kompozicinių savitumų.
Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku
Azerbaidžano nacionaliniame kilimo muziejuje yra unikalus „drakoniško“ tipo XVII a. Karabacho kilimas „Aždachaly“ (pavadinimas nurodo būtent „drakonišką“ stilių; šios kompozicijos kilimai buvo paplitę Šušoje, Bardoje, taip pat su Karabacho kilimų audimo mokykla ryšius turėjusioje Nachičevanėje ir Širvane). Tokie seni kilimai yra didelė retenybė, juolab „drakoniški“.
Pasak ekspertų, šio siužeto kilimų kompozicijos vienos įdomiausių.
Sefevidų epochos dvarų kilimuose, kuriuos audė profesionalūs audėjai, buvo vaizduojami drakonai, paukščiai Simurgai, palmetės ir kiti augaliniai motyvai bei fantastinės būtybės. Stilizuotas drakonas tradiciškai yra palmetės saugotojas, o palmetė reiškia žiedą – gyvenimo simbolį. Tokie kilimai turėjo nešti namams laimę ir turtus. Kaip ir dera dvarui, jie buvo dideli. Minėtas „Aždachaly“ egzempliorius yra 464×228 cm. Koloritas atitinka epochą: raudoname fone žaidžia juodos, mėlynos, violetinės, mėlynos, žalios, geltonos ir baltos spalvos.
Šiek tiek vėlyvesnio laikotarpio (XVIII–XX a.) Karabacho grupės „drakoniškų“ kilimų yra Luvro kolekcijoje, tarp jų yra ir šiek tiek kitokios kompozicijos „Aždachaly“. Beje, pasaulio kultūros lobyno ekspertai žiūrovo nepainioja pristatydami Karabacho meistrų kūrybą – priskiria Azerbaidžanui.
Kilimas „Čelebi“ (pavadinimas nuo kaimo, esančio netoli Bardos), datuojamas XIX a. pabaiga–XX a. pradžia. Piešinio pagrindinis akcentas yra medalionai su dantukais – saulės (ar dieviškos šviesos) simbolis, o kompozicijos centrinis laukas užpildytas raštu iš smulkių įvairių elementų, tarp jų ir stilizuotų (tarsi gėlės) gyvūnų pėdsakų. Krašto ornamentas – raudonos, žalios, tamsiai mėlynos ir raudonos spalvos žvaigždėti elementai baltame fone.
Panašaus laikotarpio kilime „Chanlyg“ (pavadinimas nuo kaimo Džebrailo apylinkėse) drakono elementai vaizduojami kaip juosta, simbolizuojanti vandenį, dar yra „gyvenimo medis“ su gėlių ornamento motyvais, trikampiai – stabilumo ženklas. Kompozicijos centre yra rombo formos baltas medalionas, kuris savo ruožtu įrėmintas į raudoną medalioną. Juos supa ir kampinius elementus gausiai užpildo augaliniais geometriniais ornamentais persipynusios šakos.
Grėsmė kultūros paveldui
Menotyrininkai ekspertai ne vienoje publikacijoje pastebi, kad užsienio muziejuose ir privačiose kolekcijose Karabacho kilimai neretai pateikiami kaip armėniški. Paveldo išsaugojimu besirūpinantis Azerbaidžano kilimų muziejus vykdo didelį projektą – per 2018–2022 m. identifikuoti visus užsienio muziejuose esančius azerbaidžaniečių kilimus, sukaupti visuomenei prieinamą elektroninę duomenų bazę. Prie paveldo išsaugojimo prisideda ir privatūs asmenys, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.
Tačiau azerbaidžaniečių kultūros paveldas okupuotame Kalnų Karabache yra niokojamas, pasisavinamas. Apsišaukėliškame Arcache armėnai kilimų gamybos tradiciją pateikia kaip savo tautos tūkstantmetį paveldą Karabache, įkurta užsienio vartotoją klaidinanti anglišku pavadinimu organizacija „Karabacho kilimai“.
Lietuvos gyventojams sunku patikėti tuo, kokios grėsmės, kokios problemos iškilusios XXI a. civilizuotose Kaukazo valstybėse.
Baltijos šalis apie tai pasiekia, deja, ganėtinai šykščios žinios. Bene vieninteliu tokios informacijos šaltiniu Lietuvoje yra tapęs nepriklausomas portalas slaptai.lt. Dėmesio vertas kultūros ir meno mėnesinis žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas (2019, 5 nr.) filosofijos mokslų daktarės Širin J. Melichovos, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorės bei Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentės, straipsnis „Karmininės Karabacho rožės“.
Įžangoje autorė atkreipia dėmesį, kad „politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimą teritoriją. Ne mažiau pavojinga, kad pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos tautos kultūrą“.
Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose sugriauta šimtai istorinių ir architektūrinių paminklų, o nusiaubtų muziejų vertingiausi eksponatai išvežti į Armėniją.
Toks likimas laukė ir Šušoje 1985 m. duris atvėrusio Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo, kuriame buvo eksponuojama Karabacho liaudies kūryba – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai, medžio drožiniai. Laimei, filialo vadovui dalį eksponatų pavyko išgelbėti, išgabenti į Baku esantį Kilimų muziejų, taigi Šušos kolekcijos šiandien yra prieinamos plačiajai visuomenei. Azerbaidžaniečiai nepraranda tikėjimo, kad vieną dieną sugrįš į senąją Šušą, kitus regiono miestus ir kaimus.
O ši ekspozicija yra pradedama ypatingu eksponatu, kuris suvirpina azerbaidžaniečių jautriausias stygas; prie jo vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Tai neįprasto likimo kilimas, tapęs nebyliu armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudininku.
Nebylus barbarizmo liudininkas
Siužetinės kompozicijos su gėlėmis – „Sachsyda gulliar“ (Gėlės fajanso vazoje), „Bachčada gulliar“ (Gėlės sode) – Karabacho kilimuose atsirado XIX a. viduryje ir buvo išties populiarios. Pasak menotyrininkės dr. Rojos Tagijevos, šios kompozicijos Karabacho audėjų šedevrus galima pamatyti Azerbaidžano R. Mustafajevo meno muziejuje ir Azerbaidžano istorijos muziejuje.
Kilimas, kuris kaip nebylus barbarizmo liudininkas pagarsėjęs toli už Azerbaidžano ribų (Lietuva, Bulgarija, Turkija…), yra būtent siužetinės kompozicijos „Bachčadagulliar“. Tradicinės ir spalvos: karmino raudonumo keturi rožių krūmai juodame fone. Širin J. Melichovos žodžiais, dramatiškas raudonas rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog suspaudžia širdį, o rožių kontrastas juodame fone dvelkia nerimu, artėjančios tragedijos nuojauta.
Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.
Kaip liudija išaustas užrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis, šį kilimą motina išaudė ir padovanojo savo sūnui Sarvarui gimimo dienos proga 1971 m. sausio 1 d.
Kilimas pagarsėjo po to, kai 2017 m. buvo pateiktas JAV virtualiame aukcione kaip armėniškas. Tai nepraslydo pro akis Los Andžele įsikūrusiam Elšadui Tairovui. Vyras domisi tautos kultūros paveldu, kolekcionuoja kilimus, tad iškart suprato, jog tai yra tipiškas Karabacho grupės kilimas, iš okupuoto regiono išgabentas armėnų.
Tairovas išpirko motinos dovaną (kilimas dažnai taip vadinamas, „Motinos dovana“ yra šiai istorijai skirtas režisieriaus Bachruzo Achmedly pantomimos spektaklis) ir atsiuntė į Kilimų muziejų Baku vildamasis, kad darbuotojams pavyks rasti tikrąjį savininką. Deja, paieškos buvo nesėkmingos, koks likimas ištiko Sarvarą – nežinia.
Po klajonių į tėvynę grįžęs saugioje aplinkoje liko tik kilimas. Jį mecenatas dovanojo muziejui.
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuviams praeities didybę –Vytauto Didžiojo laikus ir žygius iki Juodosios jūros – primena žemaitukai, kurie buvo žinomi jau VI-VII a. Kunigaikščių Oginskių XIX a. pastangomis atgaivinta nacionalinė veislė saugoma valstybės.
Azerbaidžaniečiai didžiuojasi nacionaliniu simboliu – Karabacho veislės žirgais. Pasak senovės tiurkų legendos, jie į žemę nužengė su saulės spinduliais: suprask, buvo siųsti Dievo, o kita vertus, sąsaja su saule paaiškina auksinę kailio spalvą. Tačiau tikrovė kartais pranoksta senovines legendas.
Nacionalinė veislė – tautos tapatybės dalis
Mūsų laikais arklių skaičius mažėja – antai 2019-ųjų pradžioje Lietuvoje jų iš viso buvo registruota apie 15 tūkst. (iš jų veislinių apie pusė), kai dar 2015-aisiais buvo daugiau nei 18 tūkst. Tačiau arklininkystei išnykimas negresia. Arkliai tarnauja pramogai bei sportui, o augintojams tai verslas ir pomėgis viename.
Tautos atmintyje dar gyvas požiūris į arklį kaip žmogaus draugą, apie ką pasakoja pasakos, dainos, primena istoriniu požiūriu nesena lietuvio kario ir artojo praeitis. Neatsitiktinai arklys pavaizduotas tautos herbe. Tai tautos identiteto, savasties dalis. Iki šiol Lietuvoje svetima ir nepriimtina Azijos šalyse paplitusi tradicija arklieną vartoti maistui.
Turime net keturias nacionalines veisles: žemaitukų (dviejų genotipų), Lietuvos sunkiųjų, trakėnų senojo genotipo, o pati jauniausia, oficialiai pripažinta 2017 m., yra Lietuvos jojamųjų žirgų veislė.
Pati seniausia yra žemaitukų veislė. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija ją pripažino saugotina ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Veislės išsaugojimu rūpinasi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras. Valstybė teikia paramą nykstančios veislės išsaugojimui: žemaitukų populiacijoje mažiau nei 800 (sudaro dešimtadalį visų veislinių arklių), o stambiųjų žemaitukų – apie 500 individų (apie 8 proc. visų veislinių arklių).
Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje. 2017-ieji. Slaptai.lt nuotr.Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.
Veislės vardą galima sieti su žemaičiams būdingu būdo bruožu – užsispyrimu, ištverme. Tuo buvo įsitikinta ir mūsų laikais: minint Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų grupė raitelių 2010-ųjų rudenį surengė žygį žemaitukais iki Juodosios jūros. Per 40 dienų su šiais ištvermingais neaukšto ūgio žirgais buvo aplankyta daugiau nei dvidešimt Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinių objektų. Apie tai išleista knyga, sukurtas filmas, kuris buvo demonstruotas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, kitur.
Tačiau pirmiausia žemaitukų veislės vardas nurodo etninį regioną, kuriame buvo sukurta – Žemaitija. Tai savitas kraštas su savo tarme, istorija bei papročiais. Nepriklausomoje Lietuvoje žemaitiškumo patriotai netgi įsteigė Žemaičio pasą. Priklausomybę etniniam regionui patvirtinantį dokumentą įsigijo daugiau nei trys tūkstančiai Žemaitijos patriotų. Savitumas padeda populiarinti turtingą kraštą, pritraukia daugiau turistų.
Žemaitija yra vienas labiausiai lietuviškų regionų. Sudėtinga būtų net įsivaizduoti situaciją, kad kam nors šautų į galvą mintis jį atplėšti nuo Lietuvos ir tvirtintų, jog visa, kas yra tose teritorijose sukurta, nėra Lietuvos paveldas.
Karabachai – kas jie?
Mūsų šalies arklių veisėjams ši Azerbaidžano veislė, sukurta Kalnų Karabacho regione, yra nežinoma. Kaip ir lietuviams žemaitukai, azerbaidžaniečiams tai nacionalinis šalies simbolis. Veislė reta– populiacijoje mažiau nei tūkstantis grynakraujų arklių.
Įdomu, kad Lietuvoje vis dėlto turime vieną Karabachą! Tokiu vardu įregistruotas 2008 m. gimęs Lietuvos jojamasis. Tiesa, su tikraisiais karabachais jis nieko bendra neturi, tik vardą.
Karabacho žirgai
Karabachai yra aborigeninė rytietiško tipo veislė, nepakeičiama kalnuotose vietovėse bei karo žygiuose. Tyrėjai tvirtina, jog ji yra seniausia Azijoje ir Kaukaze, siekia netgi Manos karalystės (X–VII a. pr.m.e., dab. Vakarų Azerbaidžano teritorijoje) ir vėlesnių valstybių, kurios buvo Azerbaidžano pirmtakės, laikus.
Kaukaze ir už jos ribų garsėję arkliai buvo Rusijos imperijos kariuomenės priešakinėse kavalerijos linijose 1812 m. mūšiuose su Napoleono armija, per 1826 m. Rusijos ir Irano karą, taip pat Pirmąjį pasaulinį karą.
Jie greiti ir vikrūs, kalnų sąlygomis per valandą įveikia iki 10 km, o rekordinis veržlumas – 1 km per minutę ir 9 sekundes (2004 m. rekordas). Kalnuotoje vietovėje jie nepralenkiami. Atsargūs, kartu ir drąsūs, paklusnūs ir atsidavę šeimininkui, nepailstantys ilguose žygiuose. Tai dar ne visas gerųjų savybių sąrašas. O kur dar išvaizda – palyginti neaukšti (aukštis ties gogu iki 150 cm), raumeningi, gilios plačios krūtinės, tvirtų kojų, grakštūs, išdidžios laikysenos. Ne veltui tautosakoje lyginami su gazelėmis, džeiranais!
Unikalus išskirtinis bruožas yra auksinė kailio spalva. Yra ir kitų spalvų: bėrų, kaštoninių, būna tamsiai pilkų ar pilkų obuolmušų, kitokio plauko arklių.
Sakoma, kad senovės tiurkai gimdavo ant arklio, ant jo visą gyvenimą praleisdavo, balne ir mirdavo. Taigi nė kiek neperdėtas posakis, kad geras žirgas yra vertas aukso. Raitelis savo arkliu rūpindavosi labiau nei savimi, esą žygyje žirgą lepindavo ne žole, o razinomis.
Laiko dulkes nupūtus
Moksliniai tyrimai padeda labiau suprasti dalykus, jų priežastis. Senos arklininkystės tradicijos kužda, kad būtent tuose kraštuose yra vienas iš gyvulininkystės vystymosi centrų.
Archeologiniai tyrimai Mugano lygumoje, kuri yra Karabacho vakaruose, Arakso ir Kurano upių slėnyje, atskleidžia įdomių dalykų. Čia buvusioje senovinėje gyvenvietėje, pavadintoje Alikomektepu, rasti 6-7 tūkst. metų senumo arklių kaulai! Ši teritorija buvo viena iš tų, kuriose anksčiausiai žmonijos istorijoje prijaukintas arklys.
Dėl to, kada buvo prijaukintas laukinis arklys, yra kelios teorijos. Pagal ankstesnę versiją, tai buvo dabartinio Kazachstano teritorija, o pagal naujausius tyrimus, patvirtintus DNR tyrimais, seniausia žinoma naminio arklio palaikų radavietė yra dabartinės Baškirijos teritorijoje, tyrimai patvirtino amžių – VII-VI tūkst. m. pr. m. e. Mokslininkai sutaria, kad Eurazijos stepėse naminis arklys prijaukintas gerokai anksčiau nei pateko į pietines teritorijas. II tūkst. m. pr. m. e. lūžis, lėmęs žmonijos pažangą, jau buvo visur įvykęs.
Alikomektepo gyvenvietė nėra vienintelė, kurioje aptikta priešistorinės arklininkystės Azerbaidžane įrodymų…
Vėlesni amžiai pasakoja apie tai, kad žmogus į arklį žvelgė su pagarba, jis tapo netgi tam tikru kulto objektu. Tai patvirtina pilkapių tyrimai. Azerbaidžaniečių protėviai oguzai– tiurkų gentys, iki IX a. gyvenusios Centrinės Azijos ir Mongolijos stepėse – ant kapo statydavo arklio iškamšą, taip nusilenkdami gyvūnui, nuo kurio daug priklausė žmogaus gerovė.
Karabacho žirgai – pašto ženkluose
Ilgainiui paplito senovinius oguzų laidojimo papročius primenančios iki mūsų dienų išlikusios zoomorfinės akmeninės antkapinės skulptūros. Jos aptinkamos Pietų Kaukaze, Rytų Turkijoje, Irano šiaurėje.
Arklį, aviną, kartais kitokį gyvūną vaizduojančios figūros ganėtinai didelio dydžio, kai kurios ant pjedestalo. Jos stilizuotos, yra ir meniškų, dažnai su arabiškais užrašais, reljefiniais buitinių scenų vaizdais. Daugiausia tokių išlikusių antkapinių paminklų datuojama XIII-XIX a.
Arklio skulptūros buvo statomos ypač pagerbiant kovos lauke žuvusius karius. Figūros vaizduojamos pabalnotos, ant tokių paminklų buvo iškalami ne tik užrašai, bet ir velionio ginklai – lankas, strėlės, kardas, skydas, dėtuvė ir kt.
Zoomorfinių skulptūrų ištakos siekia laikus iki islamo (VII a. pr.m.e.). VIII a. dabartinio Azerbaidžano teritorijas užkariavus arabams, vaizduoti gyvas būtybes buvo uždrausta. Vis dėlto laidojimo tradicija nebuvo pamiršta. Įpusėjus IX a., kai arabų viešpatavimas susilpnėjo, šariato draudimai pamažu buvo įveikti, liaudies kūryboje vėl atgijo gyvūnų vaizdavimas.
Arklys iki nesenų laikų buvo neatsiejamas nuo buities, pagrindinė susiekimo priemonė gyventojams, kurie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Vasarą avys ganytos kalnų pievose, o žiemai su kaimenėmis grįžtama į žemumas. Arklio motyvas atpažįstamas azerbaidžaniečių kilimų raštuose, ant namų apyvokos daiktų, papuošalų, ginklų. Laikyta, kad šio gyvūno kaukolė turi magiškų savybių, o jo figūrėlė naudota kaip amuletas apsaugai nuo ligų ir piktosios dvasios.
Veislė, išpuoselėta Karabacho chanate
Azerbaidžano teritorijoje veisiamų arklių pavadinimas keitėsi kartu su valstybių virsmu. Nuo viduramžių juos imta vadinti karabachais.
Kavalerija lėmė tiurkų genčių stiprybę jau VI-V a. pr. m. e. Arklininkystė buvo taip išvystyta, kad kasmet į valdovų arklides patekdavo ne mažiau kaip 20 tūkst. rinktinių arklių.
Dar vienas pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Karabacho veislės žirgas
Esama duomenų, kad XV a. tiurkų genčių konfederacinę imperiją Ak-Kojunlu sudaręs valdovas Uzun-Hasan (1423-1478) galėjo surinkti mažiausiai 300 tūkst. raitelių kariuomenę, o prireikus ir dar daugiau.
Karabacho regionas išsiskiria puikiomis sąlygomis arklininkystei – geriausiomis ganyklomis ir sodria žole. Arklių veisimo tradicijos čia sustiprėjo XVII a., tačiau išties suklestėjo XVIII-XIX a., kai įsikūrė Karabacho chanatas, o arklių veislė buvo iš esmės pagerinta. Karabacho chanatas pagarsėjo kaip geriausių Užkaukazėje arklių veisimo centras.
Karabachais jodinėjo bekai ir kunigaikščiai, juos vertino Pietų Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Persijoje, Rusijoje. Dažnai jie kaip persiški buvo dovanojami ar tapdavo karo trofėjumi. Iki pat XIX a. pabaigos šie arkliai buvo Kaukazo grožis ir pasididžiavimas. Karabachą turėjo ir paskutinis Rusijos caras Nikolajus.
Karabacho chanatas įsikūrė 1747 m., kai susilpnėjo ir susiskaidė Sefevidų imperija. Panah Ali pasiskelbė nepriklausomu chanu. Arklininkystės centras pradėtas kurti užvaldžius nužudyto Irano valdovo Nadir Šacho žirgyną, veisimui atrinkus geriausią eržilą Maimun.
Aistringas žirgininkas taip pat buvo Panah Ali Chano sūnus Ibrahim Chalilas, kuris chanatą pradėjo valdyti 1761-aisiais. Valdovo arklidėse gausėjo grynakraujų žirgų. Jas papildė ir trofėjai. Taip 1797 m. chanui atiteko Šušoje nužudyto Persijos šacho Aha Mohamedo grynakraujai arkliai, tarp jų vertingas eržilas Harif. Garsėjo ir jo palikuonis Karny-Ertych. Teigiama, kad Karabacho chanas valdė 3-4 tūkst. arklių, tarp kurių vyravo karabachai. Dukart per metus buvo rengiamos lenktynės, o nugalėtojai raiteliai bei žirgai būdavo apdovanojami. Tebrizo ir Teherano turguose chano arkliai turėjo didelę paklausą.
Tačiau su XIX a. pradžia atėjo blogos permainos. 1805 m. Karabacho chanatą aneksavo Rusija. 1806 m. buvo nužudytas Ibrahim-chanas. O jo sūnus Mahdikoli Chanas Džavanširas nebuvo arklių mėgėjas. Geriausius žirgus išdovanojęs patikėtiniams, 1822 m. jis pabėgo į Persiją. Žinia apie Karabacho žirgus jau buvo pasiekusi Europą. Britai taip pat pasinaudojo proga, iš chano įsigijo 60 kumelių.
Karabacho veislės mustangai
Didelė žala regiono arklininkystei padaryta dėl persų antpuolio 1826 m. Vis dėlto veislė išliko, jos laukė dar vienas pakilimas. Prie to daug prisidėjo paskutinio Karabacho chano Mahdikoli duktė Churšidbanu Natavan (1832-1897). Skirtingai nei tėvas, ji puoselėjo arklininkystę, populiarino karabachus. Išsilavinusi, kelias Rytų kalbas mokėjusi moteris organizavo literatūrinį sambūrį ir pati kūrė eiles azerbaidžaniečių bei persų kalbomis. Natavan buvo ištekėjusi už Karabacho chanato valdytojo generolo majoro Chasai-chano Ucmijevo.
Kunigaikštienės Natavan Ucmijevos žirgai buvo demonstruojami tarptautinėse parodose (1867, 1869, 1882), kiekvieną kartą sulaukė aukštų įvertinimų. Eržilas Aljetmiaz 1867 m. žemės ūkio parodoje Maskvoje pelnė auksą.
Puikiais žigais galėjo didžiuotis ne tik Ucsmijevai. XIX a. viduryje arklius augino daugelis Karabacho bekų, laikė po 20-50 kumelių. Neatsitiktinai Šušos miesto herbą papuošė Karabacho arklys – Šušoje buvo netgi vienuolika žirgynų, kuriuose laikyta 250 eržilų ir 1450 kumelių.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje arklininkystė Karabache vėl patyrė nuosmukį. Veislė nebetenkino kavalerijos poreikių, įtakos turėjo prasisėjęs pilietinis karas. Grynaveislius karabachus imta kergti su neveisliniais arkliais, todėl veislė prarado dalį būdingų savybių, arkliai susmulkėjo.
Tačiau ištisus amžius karabachai Kaukaze buvo lyderiai. Jų reikšmė plačiam arealui prilygo anglų grynakraujams Europoje. Karabachai padėjo sukurti kitą Azerbaidžano nacionalinę arklių veislę – delibazo. XIX a. karabachų kraujo įlieta Rusijos Pietų, kai kurių Vakarų Europos (Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos), jojamiesiems arkliams.
Teko gelbėti dar kartą
Prie karabachų išsaugojimo teko prisidėti kiekvienai kartai. Po Karabacho chanų ir jų palikuonių arklių veislė buvo gelbėjama dar du kartus: XX a. viduryje ir mūsų laikais. Istorinės aplinkybės iš esmės skyrėsi, vis dėlto abu kartus karabachų išlikimui grėsmė kilo dėl karo veiksmų.
Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kartų populiacija ir veislės grynumas buvo ypač sumenkęs. Tačiau dar buvo patyrusių arklininkų. Nacionalinis išdidumas skatino imtis atkuriamojo darbo.
Iš rajonų, kur buvo paplitę karabachai, buvo atrinka 60 individų, vėliau atlikta dar viena rūpestinga atranka. Taip 1949 m. iš veislės likučių suformuota banda: 27 labiau tipiškos kumelės ir vienas per stebuklą išlikęs eržilas, vardu Sultan. Žirgynui buvo parinkta vieta Agdamo rajono apylinkėse, ten, kur savo laiku buvo chano žirgynai. Ilgus dešimtmečius kaip tik Agdamas tapo karabachų veisimo centru, o šis arklys – rajono simboliu.
Kryptingas selekcinis darbas, dalyvavimas parodose bei varžybose lėmė, kad apie 1970 m. arklininkystė vėl suklestėjo.
Atkurtos veislės žirgas Zamanas buvo padovanotas Anglijos karalienei Elžbietai II.
Nacionalinis azerbaidžaniečių žaidimas, kuriam reikalingi Karabacho veislės ristūnai
Nutiko taip. Tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, rengdamasis vizito į Angliją, pamanė, jog geriausia dovana karalienei, kuri garsėjo kaip aistringa jojikė, yra išskirtinis žirgas. Taigi 1956 m. eržilas atkeliavo į karališkąsias arklides. Vėliau jis taip pat buvo naudojamas veislei gerinti ne tik Anglijoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje.
Įdomu, kad praėjus 60 metų, minint karalienės Elžbietos 90 metų jubiliejų, Vindzoro rūmuose buvo demonstruojamas Azerbaidžano raitelių su Karabacho veislės žirgais akrobatinis šou.
Karabacho žirgų palikuonių Europoje yra ir daugiau. Sovietų Sąjungos laikais arkliai buvo siunčiami į Maskvą, iš ten toliau į užsienį. Taip 1980 m. aukcione nemažai azerbaidžanietiškų arklių įsigijo pirkėjai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos ir kt.
Tačiau prasidėjus Armėnijos ir Azerbaidžano kariniam konfliktui, kai Kalnų Karabachas buvo okupuotas, dar kartą iškilo pavojus prarasti veislę.
Armėnų ginkluoti vyrai mėgino užgrobti karabachus. Laimei, nepavyko. Žirgynas buvo sugriautas, tačiau bandą augintojams pavyko išgelbėti. Arkliai buvo paslėpti kitame kaime, vėliau pervaryti į saugią vietą.
Nacionalinei vertybei ir vietinio genofondo pagrindui reikėjo rasti naujus namus.
Pradžioje arkliai buvo įkurdinti Eupalacho rajone, bet paaiškėjo, kad tenykštės gamtos sąlygos jiems nėra tinkamos, dėl to kumelės išsimesdavo. 1994 m. banda buvo perkelta į Agdžabedino rajoną, čia įkurtas valstybinis žirgynas „Karabachų arklininkystės kompleksas“.
Veislės išsaugojimui sukurta teisinė aplinka, suteikta materialinė techninė parama. 2018 m. pastatytas 35,5 ha teritoriją užimantis modernus kompleksas. Atliekami moksliniai tyrimai: žirgynas yra pavaldus Gyvulininkystės mokslinių tyrimų institutui.
Ilgą laiką įstatymu buvo uždrausta į užsienį parduoti karabachus. Tik 2019 m. liepą pranešta, kad po ilgos pertraukos ryžtamasi vėl padėti ribotą karabachų bei dilbazų eksportą: į Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Per metus planuojama parduoti apie 25 žirgus. Valstybiniame žirgyne 245 Karabacho veislės arkliai.
Azerbaidžane auginama apie 65 tūkst. arklių, iš jų grynakraujai karabachai sudaro apie penktadalį. Jie veisiami dviejuose valstybiniuose bei privačiuose ūkiuose, iš viso yra apie 20 nacionalinę veislę palaikančių įmonių, dalis jų veikia Baku.
Perspėja apie mėginimus klastoti istoriją
Azerbaidžaniečių raitelis
Azerbaidžano autorinių teisių agentūra perspėja apie mėginimus klastoti istoriją ir pretenzijas, reiškiamas į nacionalinį kultūros paveldą – tai, kad Armėnijos masinės informacijos priemonėse skleidžiami klaidinantys samprotavimai apie karabachus.
Pasirodo pranešimų, esą vadinamajame Arcache (okupuota Azerbaidžano Rytinio Karabacho teritorija) tariamai atgaivinta Karabacho jojamųjų arklių veisimo tradicija. Diegiama mintis, jog karabachai yra armėnų arkliai. Armėnija 2005-aisiais išleido pašto ženklą, skirtą Karabacho arkliui. Nesunku atpažinti, kad tai yra tas pats eržilas Aljetmiaz, kuris buvo užaugintas chano dukters Natan ir 1867 m. parodoje įvertintas aukso medaliu. Po plačiai žinoma nuotrauka yra patvirtinantis užrašas, kad tai žirgas Aljetmiaz iš kunigaikštienės Ucmijevos žirgyno.
Armėnija mėgsta girtis savo kultūriniais, meniniais, moksliniais, kulinariniais kūriniais, veikalais, patiekalais. Esą – jie, lyginant su kitų šalių kultūra, patys seniausi, vertingiausi, brandžiausi. Armėnija dedasi esanti viena iš civilizuočiausių, seniausias kultūrines šaknis turinčių valstybių. Supask, tik itin talentinga armėnų tauta galėjo sukurti tiek daug pasaulinio garso šedevrų pačiose įvairiausiose srityse, pradedant muzikos kūriniais ir baigiant kulinariniais receptais.
Bet jei pažvelgsime į neva autentiškus armėniškus šedevrus bent kiek atidžiau, išvysime daug apgaulių. Jei kūrinys pristatomas armėnišku, dar nereiškia, kad jis – tikrai armėniškas. Jie dažnai pavogti, pasisavinti ar nukopijuoti iš kitų kultūrų. Apie tokius atvejus slaptai.lt jau yra rašęs šiose publikacijose: Irma Dubovičienė. „Operetė, kuri turbūt dažniausiai istorijoje buvo vagiama bei falsifikuojama“ bei Irma Ąžuolė. „Trofejinės vertybės: barbariškiems poelgiams nėra senaties termino“.
Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.
Tąsyk omenyje turėtas ypatingai vertingas, milijonus dolerių kaštuojantis Karabacho grupės purus azerbaidžanietiškas kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją (Gėlės sode), kurį dar visai neseniai kolekcionieriai bandė pristatyti kaip armėnišką šedevrą, bei 1913 m. Uzeiro Hadžibekovo sukurta milžiniško populiarumo sulaukusi operetė „Aršin mal alan“, kurią plagiatoriai Amerikoje pristatydavo kaip armėnišką šedevrą.
Kodėl Armėnija savinasi svetimus pasiekimus, kodėl menkina kaimynines šalis? Armėnija ne šiaip sau taip elgiasi. Menkindama azerbaidžaniečius ar turkus oficialusis Jerevanas bando pasakyti, jog nei turkai, nei azerbaidžaniečiai neturi praeities. Viskas, ką, sakykim, vertingo ir išliekamąją vertę sukūrė azerbaidžaniečių meininkai, kūrėjai, rašytojai, Armėnija stengiasi pateikti kaip armėniškus laimėjimus. Šitaip elgiantis Jerevanui lengviau reikšti nepagrįstas teritorines pretencijas tiek Turkijai, tiek Azerbaidžanui. Armėnija bando įrodyti: jei šios jų kaimynės neturi sukūrusios šedevrų, jei tie šedevrai – armėniški, vadinasi, ir Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiškas. Maždaug tokios taktikos ir strategijos iki šiol laikosi oficialūs Jerevano politikai.
O jei azerbaidžanietiški pėdsakai – akivaizdūs, tada plagiatoriai vėl gudrauja: tokius meno, muzikos ar architektūros kūrinius bandoma priskirti persų kultūrai. Kad jokiu būdu neliktų nė menkiausių asociacijų su Azerbaidžanu.
Štai tik keletas paskutiniųjų pavyzdžių. Eidama klastočių ir plagiato keliu Armėnija garsiąją Juchary Gevchar – Aga mečetę Šušoje (Kalnų Karabachas) visur traktuoja kaip persišką. Taip pat vadinama ir garsioji Mėlynoji mečetė Jerevane. Armėnija ją priskiria persų, bet ne azerbaidžaniečių kultūrai. Armėnija bijo net pagalvoti, kad Mėlynoji mečetė – azerbaidžanietiška. Priešingu atveju Jerevanui tektų pripažinti azerbaidžanietišką savo sostinės kilmę. Bet taip iš tiesų ir yra. Mėlynoji mečetė pastatyta tuomet, kai gyvavo Karabacho ir Irevanės chanatai – išskirtinai azerbaidžanietiški dariniai.
Pastarosiomis dienomi armėniškų falsifikacijų nuskambėjo ir televizijos laidoje „Mir 24“. Vietinė šios laidos korespondentė Luiza Simonian kalbino Jerevano konservatorijoje studijuojantį studentą iranietį Ali Achavaną Salamatą. Pasakodamas apie save šis iranietis sugrojo pianinu ir tuo pačiu padainavo azerbaidžaniečių liaudies dainą «Küçələrə su səpmişəm». Bet „Mir 24“ reoportaže L.Simonian šią dainą pristatė esant persišku muzikos kūriniu „Kučalar azani“. Nors studentas iranietis ją atliko azerbaidžaniečių kalba.
Mir24tv afiša
Kad minėtoje televizijoje skambėjusi daina yra azeraidžanietiška, byloja ir tai, kad ji sovietmečiu buvo labai dažnai atliekama Azerbaidžane. Ją dainuodavo garsus azerbaidžaniečių dainininkas Rašidas Beibutas. Ši daina taip pat buvo viena iš labiausiai mėgstamų Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo kūrinių.
O ir vėliau, 1994 metais, azerbaidžaniečių dainininkė Sakina Izmailova ją atliko Turkijoje kaip azerbaidžanietišką. 2011-aisiais metais tarptautiniame Eurovizijos konkurse dalyvavęs azerbaidžaniečių duetas Eldaras Gasymovas ir Nigiar Džamal ją atliko Diuseldorfo mieste kaip azerbaidžanietišką kūrinį. Tad neaišku, kaip išskirtinai azerbaidžanietiškas kūrinys laidoje „Mir 24“ tapo persišku?!
Dar viena įdomi detalė: 2017-aisiais populiarioje rusų laidoje „Pole čudes“ Georgijus Gasparianas (gimė Karabache, gyvena Maskvoje) įsiminė žiūrovams atlikęs dainą „Džan Karabax“. Bet tai – ne armėnų, o azerbaidžaniečių daina. Armėnų plagiatoriai ją pasisavino iš azerbaidžanietiškos „Suraja“, kurią 1947 metais sukūrė azerbaidžaniečių kompozitorius Saidas Rustamovas, panaudodamas azerbaidžaniečių poeto Zeinalo Džabarzadės žodžius.
Beje, sovietinėje Armėnijoje atlikėją Rašidą Beibutovą dažnai pristatydavo kaip Rašidą Bechbudianą…
Mūsų laikais politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimas teritorijas. Ne mažiau pavojingas yra kultūrinių sienų pažeidimas, kai viena tauta savinasi ar naikina vienokius ar kitokius kitos tautos kultūros elementus. Azerbaidžanas visa apimtim savo kailiu patyrė tokio proceso kartėlį per Kalnų Karabacho konfliktą.
Azerbaidžano kilimų muziejuje
Okupuotose Azerbaidžano
teritorijose buvo sugriauta per 600 istorinių bei architektūrinių paminklų,
įskaitant ir 22 muziejus. Ypač vertingi buvo Kelbadžaro (azerb. – Kelbečero) ir Lačino istorijos ir
kraštotyros muziejų eksponatai, ten nuo neolito saugoti įvairių istorinių
epochų paminklai. Abu tie muziejai buvo nusiaubti, o didžioji dalis jų
kolekcijų išvežta į Armėniją. Be to, buvo visiškai sunaikintas Javų muziejus
Agdame. Tarp jo eksponatų buvo, antai, tokia retenybė kaip per kasinėjimus
šalia Agdamo rasti suakmenėję kviečių, kurių amžius apie 7 tūkstančiai metų,
pavyzdžiai.
Bet ne vien muziejinės vertybės
buvo išvežtos iš Azerbaidžano ir sunaikintos – toks pat likimas ištiko ir pas
privačius asmenis buvusius mūsų kultūros pavyzdžius. Apie vieną tokį – praėjusiame
šimtmetyje Karabacho audėjos išausto kilimo stebėtiną likimą aš ir noriu
papasakoti.
Viskas prasidėjo nuo Los Andžele
(JAV) gyvenančio mūsų tėvynainio Elšado Tairovo dosnaus poelgio. Tairovas
kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – garsų
mokslininką ir kilimų audėją, azerbaidžaniečių kilimų tyrinėjimo pradininką.
Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją
2017 metais Elšadas Tairovas
virtualios meno dirbinių prekybos portale pamatė Karabacho kilimą, kuris
atkreipė jo dėmesį. Tas kilimas buvo išstatytas aukcione kaip armėniškas, nors
jo piešinyje buvo aiškiai regimas įrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos
rašmenimis: „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos
proga“.
Kolekcininkas suprato, kad tas
kilimas buvo okupantų armėnų išgabentas iš Azerbaidžano. Jis išpirko tą kilimą
ir pasiuntė į Baku, į mūsų muziejų, tikėdamasis surasti jo savininką. Tačiau
paieškos, kurioje dalyvavo daugelis atitinkamų organizacijų, buvo nesėkmingos…
Galų gale, tą pirmąjį azerbaidžanietišką kilimas, grįžusį iš svečios šalies į tėvynę, mecenatas padovanojo mūsų muziejui, ir dabar juo prasideda Šušos filialo ekspozicija. Beje, to Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo likimas pats savaime yra ryškus, nors ir nebylus armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudytojas. Filialas buvo atidarytas 1985 metais Šušoje, senoviniame Memandarovo name. Ten buvo demonstruojami Karabacho liaudies kūrybos pavyzdžiai – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai ir medžio drožiniai. Bet 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, mūsų Šušos filialo vos neištiko tragiškas kitų to regiono muziejų likimas. Tik tuomečio muziejaus direktoriaus pastangomis pavyko dalį Šušos filialo eksponatų išgabenti į Baku. Nuo to laiko to filialo ekspozicija įsikūrusi paties muziejaus patalpose. Bet norisi tikėti, kad vieną kartą ji vėl užims savo teisėtą vietą Šušoje, išvaduotojoje nuo okupantų armėnų.
Prie Karabacho grupės kilimo, vaizduojančio tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.
Bet grįžkime prie kilimo, kurį padovanojo mūzų muziejui Elšadas Tairovas. Tai Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją. Tos kompozicijos pavadinimas pažodžiui reiškia „Gėlės sode“. Ir iš tiesų, kilime sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės. Jų kontrastas juodame fone sukuria nerimo koloritą, tarsi pranašauja to kilimo likimą. Dramatiškas raudonas tų rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog spaudžia širdį. Nenuostabu, kad tas tokio ypatingo likimo kūrinys audrina kūrybingų žmonių protą.
Savo laiku aš įtraukiau
pasakojimą apie kilimą į ciklą paskaitų apie meną, kurios reguliariai skaitomos
mūsų muziejuje. Tas paskaitas lanko daug žmonių, taip pat ir meno veikėjų.
Labai didžiuodamasi noriu pabrėžti, kad ta paskaita, kaip ir vėliau
„Bachčadagullar“ kilimo istorijos populiarinimas, davė vaisių. Jos įkvėptas,
Valstybinio pantomimos teatro režisierius, nusipelnęs artistas Bachruzas
Achmedly pastatė spektaklį „Motinos dovana“ („Nuo motinos“) – kaip matome, net pjesės pavadinime cituojami į
kilimą įaustas įrašas.
Pjesės siužetas – nepaprastas to
Karabacho kilimo likimas, kuris rutuliojasi prieš žiūrovų akis, tarsi kilimo
ornamentas – mazgelis po mazgelio.
Kitas pavyzdys, rodantis, kaip muziejus gali įkvėpti menininką, tai dizainerės Saidos Alizade drabužių kolekcija, kurią sukurti ją sužadino to kilimo istorija. Kolekcijoje panaudotas kilime išaustų rožių atvaizdas, o taip pat įrašas „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Pažymėtina, kad toji kolekcija vadinosi taip pat, kaip ir Pantomimos teatro pjesė – „Motinos dovana“ („Nuo motinos“).
Karabachas – mūsų bendra širdgėla, todėl meno žmonės vis grįžta prie tos temos, Manau, „Bachčadagullar“ kilimo istorija dar daug ką įkvėps naujiems kūrybiniams darbams.
Širin J. Melichova yra Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų Tarybos) prezidentė
Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Azerbaidžano Nacionalinė konservatorija
Viešint Azerbaidžano Respublikos sostinėje Baku, stebina šios šalies dėmesys tradicinei kultūrai, kuri yra akivaizdus valstybės prioritetas. Baku gerbiamas ir klasikinis Vakarų paveldas, kurio viena garsiausių išraiškų yra šiame mieste gimusio violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus vardu pavadintas tarptautinis festivalis, vykstantis kas dveji metai.
Balandžio 23-27 dienomis vyko Olgos Rostropovich kuruojamas dešimtasis festivalis, skirtas jos Tėvelio 90-osioms gimimo metinėms. Pirmieji koncertai vyko filharmonijoje. Tarp visų kolektyvų sakytum, nežemišku subtilumu ypač išsiskyrė Vienos-Berlyno kamerinis orkestras, diriguojamas Rainerio Honecko ir solistas Danielis Müller-Schottas (violončelė), atlikę W. A. Mozarto ir J. Haydno kūrinius.
Ryškus buvo ir Drezdeno Staatskapelle pasirodymas. Mozarto koncertą f-nui Es-dur Nr. 9 paskambino jaunas virtuozas Janas Lisieckis, o simfoniją g-moll Nr. 25 muzikantai griežė stovėdami. Išgirdau tikrą Mozartą ir tikrą muzikinę dramą – gyvą, aistringą, įspūdingus instrumentų grupių dialogus. Bisų tą vakarą buvo daug: pianistas paskambino R. Schumanno pjesę „Kodėl?“, kamerinis orkestras – Mozarto „Andantino“, o dirigentas Omeras Meiras Welberis atsinešė akordeoną ir solo pagriežė Piazzolą. Tokio triuškinančio atlikimo dar nesu girdėjusi, nors ir Lietuvoje, ir pasaulyje šio kompozitoriaus kūriniai, ypač tango, ypač mėgstami.
Įspūdingi buvo uždaromieji koncertai, vykę H. Aliyevo rūmuose: Jurijaus Temirkanovo diriguojamas Sant Peterburgo filharmonijos orkestras su solistais Vadimu Rudenko (fortepijonas) ir Sergejumi Dogadinu (smuikas) atliko rusų S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, S. Prokofjevo klasikinius veikalus.
Afišos Baku centre
Baku Nacionaliniame operos ir baleto teatre nuolat eina klasikiniai veikalai, pirmiausia nacionalinės operos, operetės ir baleto pradininko Uzeyiro Hajibeyli (Hajibeyovo) „Leili ir Medžnūnas“ (pirmoji opera, pastatyta 1908 m.), „Kioroglu“, operetė „Aršin Mal Alan“, Fikreto Amirovo baletas „Arabiškos naktys“ (eina pavadinimu „Tūkstantis ir viena naktis“), Gara Garayevo baletas „Septynios gražuolės“ ir kiti pagrindiniai scenos kūriniai, kartu su puošniomis dekoracijomis, rūbais, scenografija sudarantys šių scenos žanrų paveldo aukso fondą.
Daugelis žymiausių kūrėjų yra kilę iš Šušos ar kitų Devlig Garabagh‘o (Kalnų Karabacho) vietovių, kur iš seno (dar iki Garabagh‘o chanato laikų) buvo susiformavęs stambiausias kultūros židinys: literatūros, poezijos, dailės ir ypač – muzikos.
Šuša – Azerbaidžano tradicinės muzikos, legendinių iš kartos į kartą žinias perdavusių muzikantų lopšys. Iki šiol daugelis laiko didele garbe turėti giminėje iš ten kilusį mugamo atlikėją arba instrumentininką, išmokti griežti arba dainuoti tradicinę muziką. Azerbaidžano mugamas 2003 metais buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus oralinio meno žmonijos vertybių sąrašą. Mugamui skirti puošnūs nauji rūmai Baku, kuriuose savaitėmis vyksta mugamų konkursai, jų atlikėjai koncertuoja visose didžiausiose šalies scenose. Mugamo partiją U. Hajibeyli parašė iš meilės išprotėjusio Medžnūno personažui. Aukštas specialiai mugamo atlikimui išlavintas stiprus balsas, sudėtingi numeriai sulaukia iš publikos ovacijų, kaip ir operoje panaudoto tradicinio instrumento – taro – epizodiniai intarpai.
Baku operos ir baleto teatras
Liaudies muzikos gyvieji dainiai – ašugai – dar viena valstybės palaikoma tradicija. Ašugai sau akompanuoja sazu, kartais jų ansamblių instrumentus papildo balabanas (pučiamasis), sakytinės poezijos intarpai. Prieš dvidešimt metų į vyrų šventovę įsiveržė moterys – jos puikiai atlieka mugamus ir liaudies dainas. Gegužės 15 d. nacionalinėje filharmonijoje per koncertą, skirtą poeto Molla Panah Vaqif‘o 300 metų metinėms, šalia įvairių ansamblių ir solistų iš 62 šalies regionų, dainavo žymi ašugė, kuriai ta proga prezidentas Ilhamas Aliyevas suteikė garbų apdovanojimą.
Tačiau vienas žymiausių pastarųjų metų pasiekimų kultūros srityje yra naujoji Azerbaidžano nacionalinė konservatorija. Kaip teigė atlikėjų fakulteto dekanė Leyla Gulijeva, „ji egzistuoja nuo 2001 metų. Anksčiau liaudies instrumentų katedra įėjo į Baku muzikos akademijos sudėtį, tačiau prezidento H. Aliyevo įsaku klasikinė muzika buvo atskirta nuo nacionalinės, ir 2001 m. atskirai įsteigta Azerbaidžano nacionalinė konservatorija (ANK).“ Ji sukurta buvusios liaudies instrumentų k–dros pagrindu, rektoriumi paskirtas prof. Siyavushas Karimi, ir reformuotas darinys pradėjo dirbti nuo 2002 metų. Taigi reforma įvykdyta per rekordiškai trumpą laiką – vienerius metus.
Pasak L. Gulijevos, kada U. Hajibeyli sostinėje 1921 m. įkūrė muzikos konservatoriją (dabar – akademija, jai nuo 1991 m. vadovauja žymus pianistas, dirigentas ir meno veikėjas Farhadas Badalbeyli), ten šalia Europos muzikos pagrindas taip pat buvo tradicinė muzika, kurią jis siekė išaukštinti. Tuo tikslu 1931 m. buvo įkurtas liaudies instrumentų orkestras, 1936 m. – dainų ir šokių ansamblis. Filharmonija ir simfoninis orkestras buvo įkurti vėliau – atitinkamai 1936 ir 1938 metais.
Nacionalinė konservatorija buvo įsteigta siekiant pakelti nacionalinę muziką į dar aukštesnį lygmenį. Į naują didžiulį septynaukštį pastatą buvo persikelta ir ANK atidarymas įvyko 2013 m. vasario 13 d. Pagal moderniausius reikalavimus pastatyta įstaiga dvelkia prabanga: marmuras ir paslaugūs pasitinkantys darbuotojai prie apsauginių užkardų hole, šviesios koncertų ir konferencijų salės, milžiniška tradiciškai dekoruota patalpa užsienio svečiams, liaudies instrumentų laboratorija, net baseinas, didelis kiemas su augmenine skulptūra – fortepijono pavidalo krūmu…
Baku opera Leyli ir Medžnūnas
Teorijos ir atlikimo padalinius sudaro 9 katedros, kuriose kartu su magistrais mokosi daugiau nei 400 studentų. Dėstomos disciplinos – solinis dainavimas, nacionalinis vokalas, instrumentai taras, kemanča, balabanas ir kiti, muzikos teorija, istorija ir muzikos kritika, vyksta konferencijos, mokslo darbų gynimai, veikia asistentūra, liaudies instrumentų orkestras ir chorai. Konservatorija bendradarbiauja su kitomis Baku aukštosiomis mokyklomis, Vokietijos ir Turkijos muzikos akademijomis ir universitetais. Iš Norvegijos kasmet atvykstantis profesorius skaito paskaitas apie norvegų tradicinę muziką.
Kalbiname ANK laboratorijos vedėją, instrumentų gamintoją Mammadovą Mammadali Miralioglu, kuris yra modifikavęs (sukūręs) apie 40 nacionalinių instrumentų, taip pat rašo knygas apie jų rekonstrukciją su schemomis ir brėžiniais.
„Kazachstanas ir Rusija jau turi orkestrus su septynių oktavų styginių ir pučiamųjų instrumentų diapazonu, o mes dar stengiamės tokį parengti, padirbdinti instrumentus, – sakė M. Mammadovas. – Mūsų santūrui (4,5 oktavos) analogų nėra, nes visų stygų įtempimas – vienodas. Kemanča (dvistygis strykinis) ir balabanas (pučiamasis) jau yra modifikuotas nuo sopraninio iki kontrabosinio. Gaminame ir mušamuosius –nagarą (davulą), dafą“.
Daiva Tamošaitytė su Azerbaidžano Nacionalinės konservatorijos rektoriumi Siyavushu Karimi
Iš garbaus meistro sužinojau, kad Azerbaidžanas turi Nacionalinį karinį pučiamųjų orkestrą, sudarytą iš tradicinių instrumentų! Jų kilmė – turkiška. M. Mammadovo 32 pagamintus instrumentus rodė parodoje Italijoje. Jis juos gamina rankomis, turi ir pameistrių. Tačiau mokiniai – nelengvai randamas auksas. Jie turi išmanyti fiziką, akustiką, matematiką, kaip griežti. „Tai – ne žaidimas, – rimtai sako Mammadovas. – Tai pats sunkiausias dalykas.“ Unikalūs azerbaidžaniečių instrumentai brangūs (40-45 tūkst.), reikia ir laiko jiems įgauti galutinį pavidalą – tarkim, mušamajam, gaminamam iš abrikoso, reikia ketverių metų, kad išdžiūtų. Aprodęs daugybę pagamintų ir dar gaminamų instrumentų, M. Mammadovas sakė, kad viskam reikia laiko, o su laiku ir toliau vystysis nacionaliniai instrumentai.
Ekskursija po Nacionalinę muzikos konservatoriją padarė didžiulį įspūdį. Buvo akivaizdu, kaip toli azerbaidžaniečiai aplenkė lietuvius šioje srityje. Deja, lietuvių tradicinių (net nevadinamų nacionaliniais) instrumentų ateitis gana miglota, nes jų panaudos arsenalas siaurėja, iki šiol nesukurtas nacionalinis liaudies instrumentų orkestras, nors prof. Pranas Tamošaitis tokį eksperimentinį buvo sukūręs ir parengęs dvi programas (gaila, kad nepaisant didelio muzikantų entuziazmo, pinigų jo išlaikymui nebuvo rasta).
Galiausiai šių metų sprendimas panaikinti Liaudies instrumentų katedrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuri sėkmingai gyvavo ir buvo vienas svarbiausių lietuvybės židinių, ir ją jungti prie Styginių katedros – tai žingsnis, kuris rodo ne tik abejingumą mūsų liaudies muzikos ateičiai, bet ir nacionalinės svarbos klausimų menką suvokimą. O gal vis dėlto bus persigalvota? Juk tokius svarbius klausimus turėtų spręsti visi Lietuvos liaudies muzikos baruose dirbantys žmonės kartu su Kultūros bei Švietimo ministerijomis, Nacionaliniu kultūros centru.
Šiandien portalo slaptai.lt svečias – Baku muzikos akademijos rektorius prof. Farhadas Badalbeili (Ferhad Bedelbeyli).
Lietuviams prof. F.Badalbeili labiau žinomas kaip profesionalus pianistas, dirigentas, daug koncertavęs Austrijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Rusijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Turkijoje…
Mes taip pat jį pažįstame kaip aktyvų Azerbaidžano kultūros bičiulių fondo narį, principingą Azerbaidžano muzikų rėmimo centro įkūrėją, aistringą Azerbaidžano muzikinės kultūros misionierių.
Tačiau Lietuva nežino, jog prof. F.Badalbeili dar yra ir Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės narys.
Ši visuomeninė organizacija – nei politinė, nei karinė. Tačiau jos uždaviniai – ir kilnūs, ir tuo pačiu – sudėtingi. Ji trokšta susigrąžinti prieš du dešimtmečius iš Azerbaidžano klasta ir jėga atimtas žemes, įskaitant ir Kalnų Karabachą.
