Popiežius Pranciškus ir V. Zelenskis aptarė humanitarinę pagalbą Ukrainai. EPA-ELTA nuotr.
Roma, gegužės 14 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nemano, kad Vatikano pastangos užmegzti dialogą su Rusija dėl taikos yra perspektyvios.
„Su visa pagarba popiežiui: reikalas tas, kad mums reikia ne tarpininkų tarp Ukrainos ir agresoriaus, okupavusio mūsų teritorijas, o veiksmų plano, kaip užtikrinti teisingą taiką Ukrainoje“, – sakė V. Zelenskis Italijos transliuotojo „Rai 1“ laidai „Porta a Porta“. Jis buvo konkrečiai paklaustas apie galimą popiežiaus tarpininkavimą.
Praeitis, anot V. Zelenskio, parodė, kad tarpininkavimas prezidentaujant Vladimirui Putinui yra neįmanomas. „Jokia pasaulio šalis negali to padaryti“, – teigė jis. V. Zelenskis prisiminė vadinamąjį 2014 m. Minsko taikos susitarimą dėl smurto nutraukimo Rytų Ukrainoje. Jis esą daug metų nieko nedavė, o galiausiai Maskva užpuolė Ukrainą.
Paklaustas, ar šiuo metu apskritai kalbėtų su V. Putinu, V. Zelenskis teigė: „Ne, apie ką mes kalbėtume?“ V. Putinas esą galėtų teoriškai padaryti diplomatinių nuolaidų. „Tačiau po metų jis vėl pradėtų žudyti iš naujo“, –pabrėžė Ukrainos vadovas.
Šeštadienis lankydamasis Romoje V. Zelenskis susitiko su popiežiumi Pranciškumi.
Azerbaidžano pasienio punktas
Jerevanas/ Baku, gegužės 11 d. (AFP-ELTA). Armėnija ir Azerbaidžanas ketvirtadienį apkaltino viena kitą dėl pasienyje įvykusio susišaudymo, per kurį vienas žmogus žuvo ir keturi buvo sužeisti likus kelioms dienoms iki ES rengiamų taikos derybų.
Šios Kaukazo kaimynės jau dešimtmečius kovoja tarpusavyje dėl Azerbaidžano Karabacho regiono, ir pastaraisiais mėnesiais tos kovos atsinaujino.
Po mirtį nešančio apsikeitimo ugnimi Rusija paragino šalis mažinti įtampą, tačiau jos, kaip tarpininkės, įtaka regione susilpnėjo po to, kai ji pernai pradėjo invaziją į Ukrainą.
Armėnija pirmoji pranešė, kad keturi jos kariai buvo sužeisti paleistos ugnies. „Azerbaidžano pajėgos apšaudo artilerijos ir minosvaidžių ugnimi Armėnijos pozicijas Sotko regione“, – pranešė Armėnijos gynybos ministerija.
Tuo tarpu Baku apkaltino Armėniją „provokacija“, per kurią žuvo vienas Azerbaidžano karys, ir pareiškė, kad Armėnijos kariai „vėl pažeidė paliaubų susitarimą“ naudodami „didelio kalibro ginklus“, turėdamas omenyje 2020 metų lapkričio mėnesio susitarimą, kuriuo buvo nutrauktas šešias savaites trukęs karinis konfliktas.
„Labai maža“ tikimybė
Ketvirtadienio kovos įsiplieskė likus vos kelioms dienoms iki Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu Briuselyje.
Be to, abu lyderiai susitarė kartu susitikti su Prancūzijos ir Vokietijos vadovais birželio 1 dieną Moldovoje vyksiančio Europos aukščiausiojo lygio susitikimo metu, praneša ES.
Azerbaidžano pasieniečiai
N. Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Azerbaidžaną siekiu „sužlugdyti derybas“ Briuselyje. „Aš nepakeičiau savo nuomonės dėl vykimo į Briuselį“, – sakė jis. – Tačiau tikimybė, kad susitikime bus pasirašyta taikos sutartis su Azerbaidžanu, „labai maža“.
Susitarimo projektas „vis dar yra labai preliminarioje stadijoje, todėl kalbėti apie galimą pasirašymą per anksti“, sakė N. Pašinianas.
ES rengiamas susitikimas vyks po gegužės pradžioje JAV surengtų derybų. Po to susitikimo JAV diplomatijos vadovas Antony Blinkenas kalbėjo apie „apčiuopiamą pažangą siekiant ilgalaikio taikos susitarimo“ tarp abiejų šalių.
Tačiau Baku ir Jerevanas po derybų paskelbė tariamai panašius pareiškimus, kuriuose pažymėjo pažangą, tačiau pripažino, kad jų nuomonės esminiais klausimais skiriasi.
Dešimtmečius trunkantis ginčas
Vakarų tarpininkavimo pastangos dedamos tuo metu, kai pagrindinė regiono galybė Rusija sunkiai išlaiko savo įtaką, iš dalies dėl karo Ukrainoje.
Armėnija tradiciškai pasikliauja Rusija kaip savo saugumo garantu, tačiau vis labiau nusivilia. Ji apkaltino Rusiją, kad ši nesugebėjo atlikti savo taikos palaikymo vaidmens, kai Azerbaidžano aktyvistai užblokavo Lačino koridorių, vienintelį sausumos kelią į Armėniją.
Abi šalys du kartus kariavo dėl ginčijamų teritorijų, daugiausia dėl Karabacho regiono, kuriame gyventojų daugumą šiuo metu sudaro armėnai. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Per abu karus dėl šio regiono žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Pirmasis karas truko šešerius metus, iki 1994 metų. Antrasis, vykęs 2020-aisiais, baigėsi Rusijos tarpininkautomis paliaubomis.
Pagal Rusijos tarpininkautas 2020 metų paliaubas Azerbaidžanas privalo užtikrinti saugų judėjimą Lačino koridoriumi, kuriame patruliuoja Rusijos taikdariai.
Balandžio pabaigoje Azerbaidžanas pareiškė, kad po Armėnijos „grasinimų ir provokacijų“ koridoriuje pastatė kontrolės postą. Armėnija pasmerkė šį žingsnį kaip paliaubų pažeidimą ir sakė, kad šie teiginiai yra „išgalvotas ir nepagrįstas pretekstas“.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Roma, kovo 11 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus sako esąs pasirengęs vykti į Rusijos užpultą Ukrainą, bet tik su sąlyga, kad galės vykti ir į Maskvą.
„Vyksiu į abi šias šalis, arba nė į vieną iš jų“, – duodamas interviu Argentinos laikraščio „La Nacion“ šeštadienio numeriui sakė Katalikų Bažnyčios vadovas.
Karą Ukrainoje galima užbaigti tik pasitelkus dialogą ir konkrečias taikos iniciatyvas, tvirtino popiežius.
86-erių metų pontifikas kelionę į abi minėtas šalis svarstė dar praėjusią vasarą. Tuo metu jis taip pat sakė, kad norėtų apsilankyti tiek Kijeve, tiek Maskvoje.
Vatikanas jau seniai siekia tarpininko vaidmens Ukrainos ir Rusijos konflikte – šiame kontekste jis kalbėjo leidiniui „La Nacion“ apie „troškimą tarnauti taikai“.
Interviu popiežius Pranciškus papasakojo, kaip antrą dieną po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą jis paklausė Rusijos vadovų, ar galėtų atvykti į Maskvą. Pasak pontifiko, tuomet Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas padėkojęs atsisakė.
Popiežius dar kartą išsakė savo sielvartą dėl karo: „Karas mane skaudina, štai ką noriu pasakyti. Karas mane skaudina.“
Savo viešuose pasisakymuose ir audiencijose jis nuolat kalba apie ukrainiečių kančias. Tačiau diplomatiniais sumetimais jis juose nemini Rusijos.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Paryžius, vasario 19 d. (dpa-ELTA). Rusijos ir Ukrainos karą galima užbaigti tik derybomis, pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
„Noriu, kad Rusija pralaimėtų Ukrainoje, ir noriu, kad Ukraina sugebėtų apginti savo pozicijas, tačiau esu įsitikinęs, kad galiausiai [konflikto] pabaigos karinėmis priemonėmis pasiekti nepavyks“, – interviu transliuotojui „France Inter“ ir laikraščiams „Le Figaro“ bei „Le Journal du Dimanche“ sakė E. Macronas.
„Nė viena pusė negali visiškai nugalėti, – sakė E. Macronas. – Nes mobilizacijos poveikis nėra toks didelis, kaip tikėtasi, ir turi pajėgumų ribas.“
E. Macronas pakartojo, kad dabar Ukrainai būtinas karinis puolimas, idant Rusija grįžtų prie derybų stalo. Tačiau jis nemano, kad Rusiją reikėtų pulti jos pačios žemėje, kaip kai kas siūlo. „Pirmiausia šie stebėtojai nori sutriuškinti Rusiją. Tokios pozicijos Prancūzija niekada nesilaikė ir niekada nesilaikys.“
Prancūzijos prezidentas išsakė abejonių dėl galimybės, jog Rusijos viduje bus daromas didelis spaudimas siekiant nutraukti konfliktą.
„Ar mes nuoširdžiai manome, kad Rusijos pilietinė visuomenė po daugelio sąstingio bei konfliktų metų ras demokratinį sprendimą? Tikrai to norėčiau, bet nelabai tuo netikiu“, – teigė E. Macronas.
Prancūzijos lyderis taip pat pažymėjo, kad bet kokia alternatyva Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui dabartinėje situacijoje jam atrodo blogesnė.
Jei paklaustumėte, kuris civilizuoto pasaulio lyderis labiausiai nepatiko šių eilučių autoriui praėjusią savaitę, – paminėčiau Popiežių Pranciškų. Jei esame demokratai, jei gerbiame žodžio laisvę, pripažinkime, jog turime teisę kritikuoti ne vien prezidentus, premjerus, generolus. Mūsų dėmesio centre galįs atsidurti net Šventasis Tėvas.
Taigi praėjusį sekmadienį, sakydamas Viešpaties Angelo maldą, Popiežius Pranciškus pareikalavo neatidėliotinų paliaubų Ukrainoje. Kreipdamasis į Rusijos ir Ukrainos prezidentus, pontifikas pabrėžė, jog būtina rasti kelią iš krizės. Tąsyk buvo ištarti ir šie žodžiai: „Absurdiška, kad pasaulis susiduria su branduoline grėsme“.
Lyg ir prasmingas, viltingas religinio vadovo raginimas. Tik nesuprantu, kuo čia dėtas Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis? Ne Ukraina užpuolė Rusiją, ne Ukraina žvangina branduoliniu ginklu, ne Ukraina aneksuoja Rusijos Federacijos žemes. Juolab dera prisiminti, jog Ukraina jau senų seniausiai neturi branduolinio ginklo – iš jos šis ginklas buvo išviliotas, t.y. iškeistas mainais į popierines, jokios vertės neturinčias amerikietiškas, britiškas (apie Rusiją – nė nekalbu) garantijas.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Tad jei esame džentelmenai, kibkime į Vladimiro Putino švarko atlapus, o V. Zelenskį palikime ramybėje. Beje, Šventasis Tėvas turi puikią progą priekaištauti V. Putinui, kadangi šią žmogystą prieš keletą metų apdovanojo Taikos angelo medalikėliu. Žinoma, jau tada Vatikanas pasielgė kvailai – užkabino Taikos angelo medalį žmogui, kuris kraujyje paskandino Čečėniją, užpuolė Gruziją, nunuodijo Aleksandrą Litvinenką.
Todėl oficialusis Vatikanas turi puikią progą tarti V. Putinui – grąžink medalikėlį, tu jo nevertas.
Tačiau Popiežius Pranciškus kažin kodėl kreipiasi ir į Ukrainos lyderį. Kodėl – būtent dabar? Juk vis daugiau politikų, kariškių, apžvalgininkų pripažįsta, jog derybos su V. Putinu tėra saviapgaulė. V. Putinas liausis šantažavęs Vakarus, įskaitant Ukrainą, tik tuomet, jei bus parklupdytas ant kelių. Derybas jis išnaudotų tik egoistiniams tikslams – ruoštųsi naujiems išpuoliams.
Net JAV gyvenantis skeptiškasis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, visuomet tvirtinęs, jog iki ukrainietiškos pergalės dar labai toli, viename iš paskutiniųjų video interviu prasitarė, jog mato žingsnius, kurie byloja apie Ukrainos kariuomenės persilaužimą. Viešojoje erdvėje esu aptikęs daug rimtų apžvalgininkų, kurie pastebi, jog Kremlius kasdien ritasi žemyn, todėl V. Putinui reikalingas bent trumputis atokvėpis, leisiantis pergrupuoti savas pajėgas naujam karui. Vis daugiau Vakarų politikų pripažįsta, jog Kremliaus diktatorius oficialiais ir neoficialiais kanalais meldžia, kad Vakarai pergales skinantį V. Zelenskį priverstų stabtelėti. Omenyje turiu nuolaidas – tegul atiduoda Rusijai tuos prieš keletą dienų aneksuotus ukrainietiškus regionus, ir įsiviešpataus taika.
Ypač V. Putinas nusiminė, kai Kinijos vadovai jam atvirai nurodė: kiniečiams nereikalingi nevykėliai, todėl tegul nesitiki rimtos Pekino pagalbos.
Žodžiu, Popiežius Pranciškus apie taikos derybas prabilo „ne laiku ir ne vietoj“, ir dar pamiršdamas, kad, apart taikos, egzistuoja ir kitų vertybių. Pasaulio didieji privalo gerbti teritorinio vientisumo principus. Nes tik atkūrus teritorinį vientisumą įsivyrauja tikroji taika ir tikrasis teisingumas. Jei užpultoji valstybė prievartaujama sėdėti tyliai sudėjusi rankas, tai tokia taika – prasta taika.
Ypač tai akivaizdu, kai nagrinėjamas Azerbaidžano pavyzdys. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Bet 1992 – 1994 metais armėnų separatistai, pasinaudoję tuometinio Baku silpnumu, Karabacho regioną iš Azerbaidžano atėmė. Beveik tris dešimtmečius oficialusis Baku prašė, kad Vakarai padėtų taikiai susigrąžinti prarastą teritoriją. Deja, visus tris dešimtmečius Vakarai apsimetė siekiantys tiesos ir taikos, o iš tikrųjų pusiau slapta, pusiau atvirai pataikavo agresoriui – Armėnijai.
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Azerbaidžanui nusibodo tuščios vakarietiškos kalbos apie taiką, gėrį, grožį, pagarbą teisei. Ėmė ruoštis karui. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas per 44 dienas susigrąžino didžiąją Karabacho dalį. Beje, okupuotos teritorijos buvo išlaisvintos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, tad civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai nenukentėjo. Dar vertėtų pridurti, jog Azerbaidžanas išlaisvintose teritorijose aptiko 7559 prieš pėstininkus nukreiptas minas, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusių sviedinių, paslėptų pastatuose ir griuvėsiuose.
Azerbaidžanas nuoširdžiai kvietė Vakarų pasaulio diplomatus pasižiūrėti, kaip barbariškai armėnų separatistai naikino azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, architektūros paminklus Karabache. Bet ne visi Europos diplomatai panoro tai pamatyti. Išvysti armėniškojo barbarizmo pavyzdžių nepanoro būtent tendencingai nusiteikę diplomatai.
Po 2020-ųjų sėkmingo žygio Azerbaidžanas daug sykių kvietė oficalųjų Jerevaną sėstis prie derybų stalo – grąžinti visas Azerbaidžanui priklausančias Karabacho žemes. Bet Armėnijos valdžia iki šiol muistosi: siunčia diversines grupes, apšaudo azerbaidžaniečių karius, minuoja kelius. Visą kaltę už 2022-ųjų rugsėjį surengtas provokacijas, žinoma, suverčia azerbaidžaniečiams. Europos sostinėse rengia piktus protesto mitingus, esą „žiaurūs musulmonai skriaudžia krikščionis armėnus“. Prancūzijoje, Vokietijoje puldinėja Azerbaidžano ambasadas, įrodinėdami, esą Vakarai privalo „apginti vargšę Armėniją“. Tiksliau tariant, patys muša, patys verkia. Deja, Jerevano versijas čia pat pasigauna proarmėniškų pažiūrų politikai Vašingtone, Paryžiuje, Berlyne. Taip melas ir plinta po pasaulį…
Tik nuo melavimų ir gudravimų niekas nepasikeis. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano regionas. Armėnija privalo visą Karabachą grąžinti tikriesiems savininkams. Gražiuoju arba piktuoju – kito kelio nėra.
Draugas.org
2020- 2022-ųjų karinių susidūrimų Pietų Kaukaze buvo galima išvengti, jei Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius būtų griežtai reikalavę, jog okupantai nešdintųsi iš svetimų žemių, kitaip Azerbaidžanas turįs teisę jėga susigrąžinti Karabachą. Bet Europa gudravo žaisdama dvigubus žaidimus. Vatikanas – ne išimtis. Na kaip gi pasmerksi krikščionis ir užtarsi musulmonus? Tokiais atvejais tiesa ir teisingumas, akivaizdu, stumiami į šalį…
Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva
Daugiau jokių derybų su Rusija – net, greičiausiai ir tuo atveju, jei ji būtų priversta pasitraukti iš visos dabar užimamos Ukrainos teritorijos. Vienintelė bet kokio derybinio proceso tarp Ukrainos ir Rusijos sąlyga – Rusija turi tapti civilizuota šalimi.
Taip naujienų agentūros ELTA laidai „ELTA zoom‘as“ duotame vaizdo interviu sakė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus,Igoris Žovkva.
„Dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai“, — interviu sakė aukštas Ukrainos pareigūnas.
Be to, I.Žovkva tikėjosi, jog ir visos Vakarų pasaulio bendruomenės požiūris į Rusijos režimą pagaliau tampa toks pat – nepaisant Prancūzijos ar JAV vadovų pareiškimų, jog negalima „kurstyti karo“ prieš Rusiją bei vadinti jos „terorizmą remiančia“ valstybe.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris
Taip pat Ukrainos prezidento komandos atstovas vylėsi, jog karinė Vakarų parama Ukrainai pagaliau virs nenutrūkstamu srautu, greitai patenkinančiu visus Ukrainos kariuomenės poreikius, o sankcijos – lygiai taip pat nesustojančiu ir vis sunkėjančiu volu, gniuždančiu Rusijos ekonomiką ir režimą.
Visas vaizdo interviu – https://www.youtube.com/watch?v=vxqyAO0fn68
……………………………………
– Kaip jūs matote paramos Ukrainai dinamiką Vakaruose? Kijeve buvo švenčiamas Liz Truss išrinkimas Didžiosios Britanijos premjere. Tai buvo įvertinta, kaip ženklas, jog bent jau Didžiosios Britanijos parama Ukrainai ne tik nesumažės, bet dar ir padidės. Bet kaip jūs vertinate visų Vakarų paramą – ji didėja, o gal šiuo metu šiek tiek net buksuoja?
– Aš tikrai manau, kad visų Vakarų parama stiprėja ir didėja. Tačiau ne taip greitai, kaip mes norime. Bet tikrai judama tinkama kryptimi. Ukrainai teikiama vis daugiau ir daugiau ginkluotės, finansinės paramos, vis daugėja sankcijų Rusijai.
Jūs paminėjote Jungtinę Karalystę. Taip, mano prezidentas iš karto turėjo šiltą pokalbį su išrinkta Jungtinės Karalystės premjere Liz Truss. Tai, ką mes iš jos išgirdome – ji labai aiškiai orientuota į konkrečius rezultatus ir pasiruošusi suteikti bet kokią paramą Ukrainai, kokios tik reikia. Ji taip ir klausė mano prezidento: „Ką dar Jungtinė Karalystė gali padaryti dėl Ukrainos?“.
Be abejo, apie visa tai bus kalbama ir asmeniniame mano prezidento bei Liz Truss susitikime, kai tik ji atvyks į Kijevą. Mat prezidentas pakvietė ją atvykti į Kijevą, o ji priėmė kvietimą.
Taip, visa tai – labai gera tendencija, kurią demonstruoja Jungtinė Karalystė, taip pat Jungtinės Valstijos. Pastarosios ką tik paskelbė apie naują 3 mlrd. dolerių apimties paramos paketą. Tai labai svarbu mums.
Jeigu kalbėsime apie ginklus – jų vis dar nepakanka. Taip, parama ateina, tačiau mums vis dar reikia daugiau – sunkiosios ginkluotės, amunicijos jai.
– Kur pagrindinė problema? Kodėl ta ginkluotė teikiama ne pilno masto nenutrūkstama srove, o porcijomis, dozėmis?
– Manau, kad yra kelios pagrindinės kliūtys. Taip pat manau, kad tai nėra daroma tyčia. Juk viena iš problemų yra ta, kad tos šalys, kurios mums padeda, tiesiog ima pritrūkti ginklų. Juolab, kad mums reikia ne tiesiog visko ar bet ko. Kiekviena šalis žino konkrečius Ukrainos poreikius. Kiekvienas gynybos ministras turi sąrašą, gautą iš Ukrainos, kuriame tiksliai surašyta, ko mums konkrečiai reikia ir kokiais kiekiais.
Mes, suprantama, niekuomet neprašome tiek ir to, ką atidavusi, šalis susilpnintų savo gynybos pajėgumus. Mes neprašome visos įrangos ar amunicijos, kurią ta šalis turi. Bet vis tiek, kai kurioms šalims greičiausiai pritrūksta to „pliuso“, „viršaus“, kurio mes prašome.
Antra, neatmestina, kad trukdo ir biurokratinė rutina. Kartais kai kuriose šalyse net ir po to, kai sprendimą priima politinė vadovybė, biurokratinė mašinerija vilkina procesą. Taigi, tai reikia paspartinti ir šį darbą dirba mūsų ambasadoriai.
Be to, ir prezidentas pastoviai kalba apie tai su užsienio lyderiais ir vis primena jiems jų pažadus.
Taigi, visa tai juda į priekį. Lėtai, bet nuosekliai. Tad mes ir tikimės, kad ši teigiama dinamika tik stiprės.
– Paminėjote sankcijas. Man ir kai kuriems kitiems žmonėms labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad sankcijų politikoje yra šiokia tokia pauzė ar atoslūgis. Anksčiau, ypač, aišku, pilno masto Rusijos invazijos pradžioje, lyg ir buvo dagiau pagreičio. Koks jūsų įspūdis?
– Na, jei jūs kalbate apie Europos sąjungos sankcijas, galiu pakartoti, ką ir kiti mūsų aukščiausi pareigūnai – paskutinis, septintasis sankcijų paketas smarkiai neatitiko mūsų lūkesčių.
Tačiau gerai, kad jis buvo priimtas prieš vasaros atostogas Europos sąjungoje ir jos šalyse-narėse. Dabar, kai vasaros atostogos baigėsi, mes aktyviai dirbame su Europos Komisija ir šalimis-narėmis dėl to, kad būtų priimtas aštuntasis paketas.
– Ir kaip sekasi?
– Mano prezidentas kalbėjosi su Europos komisijos vadove Von der Leyen, prašydamas ją kuo greičiau pateikti siūlymus šiam paketui. Taip pat, kaip jums žinoma, nesename neformaliame užsienio reikalų ministrų susitikime Prahoje buvo aptartas labai svarbus vizų Rusijos piliečiams uždraudimo klausimas.
Buvo priimtas dalinis sprendimas – atšauktas tik dabar galiojantis supaprastintas Europos sąjungos ir Rusijos vizų režimas. Tai gerai, tačiau to nepakanka. Tad mes tikimės, kad vizų uždraudimas vis dėlto bus sekančio sankcijų paketo dalimi.
Kaip, žinoma, ir kiti svarbūs dalykai. Visų Rusijos ir, aišku, Baltarusijos bankų atjungimas nuo sistemos SWIFT. Arba, pavyzdžiui, draudimas visiems Europos šalių laivams įplauti į Rusijos uostus. Ir daugelis kitų priemonių – pavyzdžiui, personalinės sankcijos visiems Rusijos režimo pareigūnams, valdančiosios partijos nariams, vietos valdžios institucijų vadovams bei pareigūnams. Jie visi atsakingi už šią agresiją.
Taip pat – tolesnis Rusijos propagandos kanalų atjungimas nuo Europos sąjungos rinkos.
Bet kartoju – šis vizų klausimas yra labai svarbus ir mes dėkingi Lietuvai už tai, ką jūsų šalis jau padarė.
Svarbu ir tai, kad Europos sąjunga nusprendė suteikti galimybę atskiroms savo narėms reguliuoti šį klausimą pagal savo nuostatas.
Lietuva supranta, kaip svarbu nebeįsileisti „paprastų rusų“, „turistų“, kurie kartais atvyksta į jūsų šalis, kaip turistai, bet po to virsta teroristais, organizuoja išpuolius – kaip įvyko Čekijoje. Arba organizuoja protestus – kaip matėme toje pačioje Čekijoje, Vokietijos miestuose.
Tai ne tik jūsų saugumo, bet visos Europos sąjungos šalių saugumo klausimas – ką jose veikia šalies-agresorės piliečiai.
Taigi, mes toliau sieksime įkalbėti Briuselio institucijas ir atskiras šalis-nares, kad šis vizų draudimas būtų priimtas.
– Bet kaip tik pastarasis sprendimas dėl vizų, kurį jūs paminėjote, yra labai aiškus ženklas, kad Europos sąjunga lieka labai susiskaldžiusi kai kuriais fundamentaliais klausimais – požiūrio į Rusijos režimą, Rusiją, kaip šalį. Kitas simptomas – Prancūzijos prezidento Macrono kalba, kurioje jis pareiškė, kad Europos sąjunga neturėtų vadovautis tokių „karą kurstančių šalių“, kaip Centrinės ir Rytų Europos šalys, naratyvu, požiūriu. Taigi, galima matyti, kad Europos sąjunga ir visi Vakarai yra labai pasidaliję dėl pamatinio požiūrio į Rusijos režimą – ar mes pagaliau einame į pilno masto karą su šiuo režimu iki pat pabaigos, ar mes vis dar stabdome, paliekame visokius „galimybių langus“, „nekurstome karo“ ir panašiai. Ar jūs taip pat taip matote situaciją? Kas ją gali pakeisti?
– Žinote, Ukrainoje mes visą laiką girdime, kad Europos sąjunga didžiuojasi savo vienybe ir kad labai svarbu šią vienybę išsaugoti. Ši vienybė ir buvo matyti ligi šiol, kai buvo priimami sprendimai dėl Ukrainos – pavyzdžiui, dėl šalies-kandidatės į Europos sąjungą statuso.
Manau, kad Ukraina suvienijo Europos sąjungą dėl paramos sau. Tai labai svarbu. O kalbant apie Rusijos agresijos įveikimą – mes norime, kad ir šiuo klausimu Europos šalys būtų vieningos. Mes visi turime suprasti, kad jei nesustabdysime Rusijos agresijos čia, Ukrainoje, ta agresija plis toliau.
Tai labai gerai suprantate jūs Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Slovakijoje, Rumunijoje – mūsų kaimynėse. Tad ko bereikia? Įtikinti savo partnerius Europos sąjungoje konkrečiais argumentais, kad negalima stovėti nuošalyje, kai vyksta agresija prieš visą Europą.
Taip, dabar puolama viena valstybė, Ukraina. Tačiau reikia matyti platesnį vaizdą – iš esmės puolamos visos Europos vertybės.
Kažkas nenori, kad Ukraina būtų Europos šeimoje, nenori, kad ji turėtų europietišką ateitį, o nori, kad ji būtų sovietinėje praeityje. Ar atkurtoje Sovietų sąjungoje. O pastarojo dalyko, Sovietų imperijos, Rusijos imperijos atkūrimo, manau, savo ruožtu, nenori nei viena šalis Europos sąjungoje, kad ir kurioje Europos dalyje ji bebūtų. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris. YOUTUBE.com foto
Taigi, toks yra platesnis paveikslas ir mes – Ukraina bei jos artimiausi kaimynai bei sąjungininkai – turime įtikinti savo partnerius, kad vieningas pasipriešinimas Rusijos agresijai gali būti sėkmingas.
Juk mažiau kainuos sankcijos bei ginkluotės tiekimas Ukrainai, nei karas savo teritorijoje.
– Paminėjau Macrono kalbą, kuri sulaukė labai neigiamos reakcijos čia, Lietuvoje ir kitose labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse. Tačiau neseniai pasisakė ir kitas lyderis – JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris pareiškė, kad Rusija neturėtų būti vadinama terorizmą remiančia valstybe, jei aš tiksliai prisimenu formuluotę. Kaip į tai buvo sureaguota Kyjive?
– Kaip žinote, mano prezidentas pastoviai kalbasi ir kalbėsis su prezidentu Bidenu. Ir mes būtinai aptarsime šį klausimą su juo ir jo komanda, kadangi aiškiai suprantame jo svarbą. Kartu kalbame ir su kitais savo bei JAV sąjungininkais apie būtinybę pripažinti Rusiją terorizmą remiančia valstybe.
Daugiau kažko konkretaus aš dabar jums negaliu pasakyti, tačiau mes tikrai manome, kad šis klausimas gali toliau būti aptariamas. Europos sąjungos šalys taip pat turi būti įtrauktos į šią diskusiją.
Aš suprantu, kad Europos sąjunga turi savą sprendimų priėmimo mechanizmą ir manau, kad ir jūsų šalis turi būti įtraukta į diskusiją Ukrainos pusėje. Taigi, aš manau, kad šis klausimas tikrai dar nėra uždarytas.
– Pakalbėkime apie Ukrainą ir Rusiją. Suprantama, dabar viskas priklauso nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir diplomatai yra šiek tiek pasitraukę į šoną, nes pagrindinį darbą atlieka kariuomenė. Vis dėlto, kada ir kokiomis sąlygomis vėl gali prasidėti koks nors diplomatinis, derybinis procesas tarp Kyjivo ir Kremliaus?
– Tik tuomet, kai Ukrainos teritorija bus išlaisvinta nuo bet kokių agresoriaus pajėgų. Taip pat, kai nebebus bombarduojami Ukrainos civiliai. Tai pati pirmiausia, elementariausia sąlyga. Taip pat – ukrainiečiai belaisviai, kurie dabar yra laikomi okupuotose teritorijose arba Rusijoje, turi būti paleisti.
Taip, jūs teisus – dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai.
Ukraina niekuomet nesiderės Rusijos, agresoriaus sąlygomis ir apskritai jokiomis kitomis išorės sąlygomis. Ukraina derėsis tik tuomet, kai tam bus pagrindas – kai ji kontroliuos visą savo teritoriją ir kai ji galės paisyti tik savo nacionalinių interesų.
Niekas negali diktuoti mano prezidentui kada, kaip ir kokiomis sąlygomis pradėti derybas. Jam labai sunku, neįmanoma, padaryti spaudimą.
Taigi, mes kauname mūšio lauke. Mes artėjame prie pergalės. Ir dabar tai – mūsų pagrindinis rūpestis ir orientyras.
– Kodėl aš jūsų paklausiau šio klausimo? Viena vertus, tai, ką jūs pasakėte – akivaizdūs ir visiškai suprantami dalykai, kuriuos ne kartą yra pasakę ir kiti aukščiausi Ukrainos pareigūnai. Tačiau čia aš ir noriu truputėlį pasiaiškinti situaciją. Mat tuo pačiu mes girdime tų pačių pareigūnų pareiškimus, kurie griežtai konstatuoja, jog Rusija yra teroristinė valstybė, kad Rusijos režimui teisti turėtų būti sukurtas tarptautinis tribunolas – kaip Niurnberge. Žodžiu, visa Kyjivo retorika, kuri pastaruoju metu tapo visiškai griežta ir konkreti, tarsi sako, kad Kremliaus režimas apskritai neturėtų būti jokių pokalbių partneris. Juk kaip tu kalbėsi su valstybe-teroristu? Kam? Apie ką? Noriu pasakyti, kad tarsi tos dvi pozicijos viena kitai neprieštarauja, tačiau aš šiek tiek pasimetęs, kaip jas suderinti. Viena vertus, sakoma, kad mes kalbėsime su Maskva tam tikromis sąlygoms, kai visos teritorijos bus išlaisvintos, kita vertus, sakoma, kad Maskva – teroristas, su kuriuo apskritai nėra apie ką kalbėti.
– Na, viskas paprasta. Pirmiausia, reikia nustoti daryti teroristinius veiksmus. Nors aš nesu derybinės grupės narys, galiu pasakyti, kad jūs teisus – su Rusija pasidarė tikrai sunku kalbėti po visų Rusijos žvėriškumų, kuriuos pamatė visas pasaulis, Bučoje, Irpinėje, Hostomelyje, Borodiankoje. Išties, neįmanoma kalbėti su atstovais valstybės, kuri daro tokius dalykus. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau manęs nėra ko klausti, ar derėtis, ar nesiderėti su Rusija. Jei Rusija grįš į civilizuotą būvį, taps civilizuota valstybe – tai yra įmanoma. Bet jei Rusija ir toliau vykdys teroristinę veiklą, bombarduos civilinius objektus, kritinę infrastruktūrą – kaip Zaporižios atominę jėgainę… Viduryje Ukrainos, XXI a. tu bombarduoji didžiausią Europoje atominę jėgainę… Tad jei tu toliau eini šiuo keliu, tu gauni, ko nusipelnęs.
To paties tu turi nusipelnyti iš visos pasaulio bendruomenės. Tai būtų teisinga. Taigi, visa tai priklauso pirmiausia ne nuo mūsų. Tai jie turi nuspręsti, ar jie nori tikrų, rimtų, aiškių derybų, ar jie tiesiog toliau apie tai kalba vien dėl savo propagandos.
– Galbūt paskutinis dalykas, kurio aš jūsų norėjau paklausti – Rusijos energetinis karas prieš Europą, jos šantažas, atjungiant dujų tiekimą. Kokius padarinius tai, jūsų nuomone, turės? Gal tai kaip tik privers Europą susivienyti, o ne dar labiau ją suskaldys ir privers nusilenkti Rusijai? Gal bus kaip tik priešingi padariniai, nei Kremlius tikisi ir siekia?
– Aš manau, kad tai jau pradėjo konsoliduoti Europą ir Europos sąjungą. Juk sumažinti rusiškų dujų vartojimą 15 proc. jau dabar — nuo rugpjūčio 1 iki kitų metų kovo — buvo vieningas sprendimas. Matau, kad šalys-narės išties daro viską, kad taip ir būtų.
Europos sąjunga vieningai nusprendė dar gerokai prieš žiemą užpildyti dujų saugyklas iki 80 proc. Daugelis valstybių, kurios itin priklausomos nuo Rusijos dujų, nusprendė diversifikuoti savo šaltinius. Net ir Ukrainos kaimynai, kurie itin priklausomi nuo Rusijos dujų, tai daro.
Taip, tai pareikalaus laiko, tačiau mums reikės ištverti šį periodą. Taip, tikriausiai ne tik Ukrainos gyventojai kentės šią žiemą. Kentės ir daugelio Europos sąjungos šalių gyventojai. Tačiau tai kaina, kurią mes turime sumokėti už tai, kad amžiams nutrauktume savo priklausomybę nuo Rusijos dujų.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Šis energetinis ir dujų šantažas juk prasidėjo ne po to, kai vasarį buvo pradėtas atviras karas prieš Ukrainą. Jei pamenate, jie pradėjo žaisti dujų kainomis, pavyzdžiui, praėjusią vasarą. Jau tai buvo įspėjamasis skambutis visiems – teisingiau, turėjo būti įspėjamasis skambutis Europos sąjungos šalims.
Jau tada mano prezidentas sakė Europos lyderiams, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ neturi nieko bendra su energetika ar ekonomika, o yra tik geopolitinio šantažo priemonė. Niekas neklausė. O dabar pažiūrėkite, kur yra šis projektas. Bet vis dar žaidžiama su „Nord Stream 1“, taisoma turbina. Bet aš tikiuosi, kad visi jau suprantame, kad vieną kartą ir visiems laikams Europa turi atkirsti save nuo bet kokių Rusijos energetinių išteklių – anglies, naftos, dujų.
O tada, kai mes to pasieksime, bus pasiekta ir ta tikroji vienybė, kuri pakirs Rusijos galimybes mus šantažuoti.
Pamušta rusų ginkluotė. Kijevas. Muziejus po atviru dangumi
Geriausia žinia – Ukraina perėjo į kontrpuolimą rytų bei pietų kryptimis, ir ši karinė operacija – sėkminga. Šaunioji Ukrainos kariuomenė nuo rugsėjo pradžios jau išvadavo dešimtis savo gyvenviečių bei miestų. Išlaisvinta teritorija skaičiuojama tūkstančiais kvadratinių kilometrų.
Tai, ką Rusijos okupantai sugebėjo užimti per ketverius – penkerius mėnesius, patirdami milžiniškų nuostolių, ukrainiečių kariškiai išlaisvino per keliolika dienų nepatirdami didelių netekčių.
Viešojoje erdvėje vis daugiau pranešimų, kaip rusų okupantai paniškai sprunka iš mūšio laiko. Maskvos propagandistai, iki šiol televizijos kanaluose šūkavę, esą Ukraina neturi teisės egzistuoti, esą ukrainiečių tautą būtina sunaikinti, dabar pasimetę – nebežino, kaip traktuoti Rusijos armijos pasitraukimą. Iš okupuotų teritorijų neša kudašių ir separatistų lyderiai, kadaise kūrę neva nuo Ukrainos atskilusius Donecko ir Luhansko darinius
Net Vladimiro Putino dešinioji ranka Ramzanas Kadyrovas paskelbė keistų, dviprasmiškų pareiškimų, girdi, jis pasiruošęs pamokyti Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę, kaip kariauja tikri vyrai. Kodėl jis taip prabilo? R.Kadyrovas bijo, nes jei kris jo kuratorius V.Putinas, čečėno taip pat laukia liūdnas likimas. Pirma, jo nekenčia Rusijos slaptosios tarnybos, nes R.Kadyrovas jas ne sykį pažemino, šeimininkaudamas Maskvoje tarsi savo namuose. Antra, slopindamas antirusiškas nuotaikas Čečėnijoje ponas Kadyrovas susitepė savo rankas čečėnų nepriklausomybininkų krauju, tad dabar pelnytai baiminasi kraujo keršto.
Ukrainos karinės vadovybės pergales jau suskubo palankiai įvertinti net oficialusis Vašingtonas. Amerikiečių karo ekspertai pripažįsta, kad jie net nesitikėjo tokių sėkmingų ukrainietiškų atakų.
Kita puiki žinia – amerikiečių karinėje bazėje Vokietijoje nuspręsta dar stipriau, dar kiečiau remti Ukrainą rimtais ginklais. Nors ginklų tema visuomet subtili, čia galimi įvairūs sąmoningi nutylėjimai ir tyčiniai priešo klaidinimai, Ukrainos prezidento patarėjas karo reikalams Oleksejus Arestovičius viename iš paskutiniųjų savo interviu Marko Feigino internetinei televizijai pareiškė, jog – „viskas labai gerai, geriau nė nebūna“.
Taigi preteksto nerimauti, regis, nėra. Ir vis tik karas – bjaurus užsiėmimas. Atsipalaiduoti negalima nė akimirkai.
Šiandien itin svarbu ne tik nugalėti V.Putino kariauną. Labai svarbu sutriuškinti Kremliaus karinę mašiną kuo greičiau ir įspūdingiau. Kuo ilgiau užtruks karas, tuo daugiau atsiras verkšlentojų, raginančių Ukrainos prezidentą pradėt taikos derybas. Vokietijoje ir Čekijoje jau buvo surengti mitingai, kurių dalyviai šūkaliojo, esą ukrainiečiai privalo nusileisti okupantams, mat, priešingu atveju, čekams ir vokiečiams šią žiemą teks brangiau mokėti už šilumą. Laimė, tokių niekingų verkšlentojų į mitingus nesusirinko gausiai. Bet esama pavojaus, kad tokių daugės. Štai kodėl Vakarai privalo padėt Ukrainai kuo sparčiau sutriukškinti „nenugalimąją rusų kariuomenę“.
Kijevo centre demonstruojas pamuštas rusų armijos tankas
Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, kreipdamasis į Vakarų partnerius, pabrėžė, jog ši žiema – labai svarbi, gal net svarbesnė už visus praėjusius tris dešimtmečius. Be to, Ukrainos prezidentas kiekviena proga prašo teikti jo šaliai dar daugiau pačios moderniausios, pačios galingiausios ginkluotės. Jei prašo, vadinasi, privalu duoti Ukrainai tiek ginklų, kad jų užtektų. Ukrainos prezidentas neturi mūsų prašinėti, mūsų maldauti. NATO ir Europos Sąjunga privalo taip sparčiai suktis, kad Ukrainos prezidentas V.Zelenskis, vaizdžiai tariant, ištartų: „ačiū, šiuo metu – užtektinai“. Štai tada bus galima pasakyti, jog Vašingtonas, Berlynas, Paryžius ir Roma padarė viską, ką privalėjo padaryti.
Kita svarbi tema – negalima prievartaut oficialiojo Kijevo sėstis prie derybų stalo. Pralaiminčiam Kremliui būtų labai paranku pradėt taikos derybas – jis svajoja įšaldyti esamą situaciją ilgiems mėnesiams. Tad leiskime Ukrainai laimėti. Tegul Ukraina sutriuškina okupantus mūšio lauke. Tuomet, išvijus svetimą kariauną iš Donbaso, Luhansko bei Krymo, bus visai kita kalba. Tegul V.Putinas ant kelių atšliaužia maldaudamas taikos derybų. Bet net tuomet, jei atšliauš, neskubėkime su juo šnekėtis. Tegul klūpi ant kelių valandų valandas, kol bus priimtas. O po to, po kapituliacijos, į kalėjimo kamerą – iki gyvos galvos, nes, deja, nėra mirties bausmės.
be kita ko, saugokimės pranašų, įrodinėjančių, jog negalima Rusijos žeminti, jog iš Rusijos nevalia reikalauti pilnos kapituliacijos. Tokie pranašai pliurpia, girdi, ir Ukraina privalanti bent kiek nusileisti. Ypač pavojingi pranašai, kurie kužda mums į ausį, esą Ukrainai negalima leist įspūdingai laimėti, nes, priešingu atveju, ukrainiečiai užries nosį. Šio sukirpimo demagogai baiminasi, kad į NATO ir Europos Sąjungą atėjusi Ukraina nustums nuo pjedestalo Vokietiją ir Prancūziją. Gal ir nustums, paversdama Prancūziją bei Vokietija ne tokiomis svarbiomis, įtakingomis šalimis. Bet tokia konkurencija būtų sąžininga, teisinga. Juk ne Vokietija ir ne Pancūzija sustabdė Rusijos kariuomenę. Ne vokiečiai ir ne prancūzai parodė pasauliui, kokia silpna, niekinga rusų karinė mašina.
Draugas.org
Šių eilučių autorius laukia nesulaukia, kada Ukraina taps pilnateise NATO ir ES nare. Ukrainietiškas gyvybingumas, užsispyrimas, drąsa tegul tampa puiki pamoka ir Vašingtonui, kuriame būta politikų, vasario mėnesį maniusių, jog Kijevas ilgiausiai išsilaikys tik 72 valandas.
O priekyje – ruduo ir žiema. Turime daug vilčių, jog šie keleri mėnesiai taps lemiamu mūšiu, kuriame kris Rusijos imperija.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Šiandien šių eilučių autorius linkęs optimistiškiau žvelgti į ateitį. G7 ir NATO vadovų susitikimai byloja, jog Vakarai tarsi nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis, tiek Londonas keičia taktiką – daugiau nei tris mėnesius abejoję, tūpčioję Vakarai dabar nusprendė siekti absoliučios Ukrainos pergalės. Rems ją finasiškai, siųs daug galingos, modernios ginkluotės. Siųs tiek, kiek reikės.
Ukrainos fronte – rimtas proveržis
Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius birželio mėnesio įvykius tarptautinėje arenoje vadina „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo Vokietijos kancleris Olafas Šolcas ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš V. Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio. Vakarai jau užsiima tikromis, o ne išgalvotomis, ne dirbtinai sukurtomis problemomis. Jau vis mažiau vakariečių politikų Kijevą prievartauja konfliktą su Kremliumi reguliuoti „išimtinai taikiomis priemonėmis, suteikiant agresoriui teritorinių nuolaidų“.
Dabar ne tiek svarbu, kodėl Vakarai atsikvošėjo. Akivaizdu, jog Vakarus žavi ukrainiečių drąsa bei pasiaukojimas karo frontuose bei šiurpina Rusijos vadovybės žiaurumai bombarduojant civilius objektus, įskaitant prekybos centrus. Nūnai svarbiausia – Berlynas, Paryžius ir Vašingtonas su Londonu išsiblaivė po kelis dešimtmečius trukusio apdujimo, girdi, su Kremliumi įmanoma susišnekėti, esą be Kremliaus neįsivaizduojama Vakarų civilizacija. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol tvirtinsiu, jog Vašingtonas ir Briuselis tepadeda Kijevui žodžiais, maitina niekuo neparemtais pažadais“.
Griuvėsiai po Rusijos kariuomenės apšaudymų Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Taigi galime brėžti atsargią išvadą, jog Vladimiro Putino šiandien niekas nebebijo. Net Kazachstano prezidentas, viename svarbiame forume atvirai paskelbęs, jog nepripažins prorusiškų separatistinių darinių Luhansko ir Donecko regionuose esant valstybėmis. Nebijo net Vilnius, subtiliai priminęs Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti.
Tiesa, Europos Komisija nei iš šio, nei iš to pakėlė triukšmą, esą Lietuva, skirtingai nei likusi Europos Sąjunga, taikanti Rusijai griežtas ekonomines sankcijas, privalo Rusijai daryti kažin kokių išimčių. Tikiuosi, EK išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“. O Lietuvos vadovai pasiųs išimtis sugalvojusius EK biurokratus „po velnių“. Pasiųs taip toli, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“. Tikroji diplomatija – ne visuomet atsargūs, neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir aštrūs epitetai. Kitaip apkiautę biurokratai tebeskraidžios padebesiais, pliurps nesąmones, kurps nesusipratimus.
Ukraina. Masinė kapavietė Bučoje. EPA-ELTA nuotr.
Beje, ar mūsų ambasadorius Europos Sąjungoje ponas Arnoldas Pranckevičius visiems EK nariams išsamiai išguldė, jog Rusija dabartinę Kaliningrado sritį administruoja neteisėtai, jog Kaliningrado sritis – tai ne vokiškos, ne lenkiškos žemės, o visų pirma – Mažoji Lietuva? Ar EK pirmininkė Ursula von der Leyen išsamiai supažindinta su Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija? Jei ne, tai leiskite paklausti, ką gi Europoje veikia mūsų ambasadorius? O gal manote, jog atvirai pateikiami klausimai ambasadoriams – nekorektiški? Mano įsitikinimu, klausiama turi būti įvairiausiais tonais – ir griežtai, ir piktai, ne vien nusižeminus, ne vien įsitikinus, jog ambasadorius tam ir paskirtas, kad nieko konkretaus nepasakytų. Jei vadovausimės taisykle, jog „tyla – gera byla“, tuomet ir ateityje turėsime tokią Europą, kuri pajėgi svarstyti vien gėjų, pabėgėlių, abortų klausimus, o štai karo prevencija, agresoriaus pažabojimas, karo nusikaltėlių gaudymas – ne jų nosiai.
Po Rusijos atakų Kyjive. EPA-ELTA nuotr.
Todėl negalėjo nepatikti Seimo Saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno ištarti žodžiai, esą žmogaus teisių gynėjai, kaltinantys lietuvius barbariškai besielgiant su nelegaliais migrantais, – lyg iškritę iš Mėnulio. Labai taiklus apibūdinimas.
Žodžiu, laukiu nesulaukiu, kada Ukraina pereis į kontrpuolimą. Tuo pačiu perspėju saugotis netikrų pranašų, šūkaujančių, esą Ukrainos – Rusijos konfliktą būtina kuo greičiau užbaigti „taikos derybomis“. Žodis „taika“ – gražus, viliojantis, siektinas. Taika – geriau nei karas. Tačiau drįstu manyti, jog konfliktą svarbiausia užbaigti ne taikiai, ne derybomis, o teisingai, sąžiningai, principingai. Auka turi atgauti tai, ką buvo praradusi, agresorius – sulaukti griežčiausių bausmių. Kaip byloja Pasaulio istorija, taikiomis derybomis konfliktai neužbaigiami. Taikiomis derybomis dažniausiai konfliktai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius labai retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.
Štai kodėl pabrėžiu: taikos derybos tarp Rusijos ir Ukrainos įmanomos tik tuomet, kai ukrainiečių kariai išvys rusų kariškius iš visų savo žemių. Visi kiti pasiūlymai kuo greičiau Ukrainai sėstis prie derybų stalo – pasalūniški, išdavikiški, Kremliaus įtakos agentų arba „naudingų idiotų“ pakuždėti.
Džiaugiuosi, jog Lietuva laikosi aiškios, konkrečios pozicijos – jokių nuolaidų Kremliui dėl Ukrainos. V. Putinas privalo triuškinančiai pralaimėti, kad ne tik jis pats, bet ir visi kiti jį kada nors pakeisiantys prezidentai bijotų kreivai pažvelgti Ukrainos pusėn. Štai tada 2022-ųjų vasario mėnesį Rusijos pradėta invazija bus teisingai atmušta.
Apie lietuvišką akibrokštą 2012-aisiais metais
Tačiau naudodamasis šia proga noriu prisiminti vieną atvejį, kuomet kvailiojo … Lietuva. Kada ir kodėl elgėmės neteisingai? Tai nutiko lygiai prieš dešimt metų – 2012 metų gegužės 10 dieną. Tąsyk Lietuvos Seime balsavimui buvo pateikta rezoliucija „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šioje diskusijoje aktyviai kalbėjo net vienuolika Lietuvos parlamentarų (dauguma jų šiandien – nebe parlamentarai).
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ginčytasi iki užkimimo, kuo šis pareiškimas naudingas arba nenaudingas. Mano supratimu, nesvarbu, ar toji rezoliucija anuomet buvo palaiminta balsų dauguma. Bet kuriuo atveju – bereikšmis popiergalis. Vis tiek Azerbaidžanas 2020-ųjų pabaigoje buvo priverstas per 44 dienų trukusį karą jėga susigrąžinti jam priklausančias teritorijas. Nes veik tris dešimtmečius trukusios derybos tarp Baku, Jerevano ir Vakarų akivaizdžiausiai bylojo, jog iš ilgai trunkančių svaičiojimų apie taiką ir ramybę – maža naudos.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Šiuo konkrečiu atveju skandalingiausia – visai kas kita. Skandalingiausia, kad nė vienas tame plenariniame posėdyje dalyvavęs lietuvis seimūnas nepareiškė, jog konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos būtina sureguliuoti teisingai. Visi tarsi apkerėti šaukė „taikiai, taikiai, taikiai“. Tačiau niekas iš jų viešai nepaklausė, ar Lietuvoje esama politikų, žurnalistų, istorikų, kurie būtų studijavę azerbaidžanietiškus, turkiškus archyvus apie Karabacho praeitį? Niekas iš posėdyje kalbėjusiųjų nepasidomėjo, ar kas nors iš Lietuvos atstovų buvo pravėręs armėniškų archyvų duris? Juk ši aplinkybė – svarbi. Prieš pakeliant ar nepakeliant balsuoti ranką būtina išmanyti Pietų Kaukazo praeitį (šį regioną mes kur kas blogiau pažįstame nei Rusiją, kad galėtume brėžti griežtas išvadas).
Liūdna, kad niekas iš kalbėjusių neištarė ir dar vienos svarbios pastabos: remiantis tarptautine teise Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir visos armėniškos jėgos, administruojančios šį regioną, – neteisėtos, privalo kuo greičiau nešdintis lauk. Niekas iš lietuvių parlamentarų nesušuko: o juk Armėnija – neteisi, todėl oficialusis Vilnius teturi vieną pareigą – reikalauti armėnų pajėgų pasitraukimo iš Hankendžio, Šušos, kitų Karabacho miestų, gyvenviečių. Jei Lietuvai rūpi tiesa ir teisingumas, Lietuvos politikams turi rūpėti ir maždaug milijono iš gimtųjų žemių išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimas.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Bet 2012-ųjų gegužės mėnesį lietuviai parlamentarai elgėsi maždaug taip, kaip visai neseniai tarė amerikiečių politikas Henris Kisendžeris, reikalavęs, jog Ukraina padovanotų Rusijai naujų savo teritorijų – klusniai sėstųsi su V. Putinu prie apskritojo stalo. 2012-ųjų gegužės 10-ąją lietuviškieji henriai kisindžeriai prievartavo Azerbaidžaną nusileisti Armėnijos teritorinėms pretenzijoms, nors tarptautinė teisė dar ir šiandien skelbia, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas.
Kodėl lietuviai politikai kvailiojo 2012-ųjų gegužės mėnesį, – nežinau. Tikiuosi, jog daugiau panašių akibrokštų mes neiškrėsime niekad niekada ir niekas negalės mūsų kaltinti taikant „dvigubus standartus“ – vienokius Rusijai ir kitokius – Armėnijai.
Armėnija ir Azerbaidžanas ruošiasi taikos deryboms. EPA-ELTA nuotr.
Jerevanas, balandžio 7 d. (AFP-ELTA). Armėnija ir Azerbaidžanas, Jerevano duomenimis, ruošiasi taikos deryboms besitęsiančiame konflikte dėl Karabacho. Dėl to per ES tarpininkaujamus pokalbius trečiadienį Briuselyje susitarė Armėnijos vyriausybės vadovas Nikolas Pašinjanas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, ketvirtadienį pranešė Armėnijos užsienio reikalų ministerija.
Rengtis deryboms patikėta abiejų šalių užsienio reikalų ministrams.
Abiejų šalių vyriausybės prieš tai pareiškė esančios iš principo pasirengusios taikos pokalbiams. Armėnija ir Azerbaidžanas dešimtmečius ginčijasi dėl Karabacho kontrolės. 2020 metų rudenį tarp šalių kelias savaites vyko nuožmūs mūšiai, per kuriuos žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių. Susirėmimai 2020 metų lapkritį baigėsi paliaubų susitarimu, kurį pasiekiant tarpininkavo Rusija. Nuo tada būta pavienių mūšių, per kuriuos neišvengta žuvusiųjų ir sužeistųjų.
Kovą Rusija pirmą kartą apkaltino Azerbaidžaną pažeidus paliaubas. Maskva po šešių savaičių susirėmimų 2020-aisiais Kaukazo regione dislokavo karius. Jei įtampa čia vėl paaštrėtų, tai gali būti našta Rusijai, nes dešimtys tūkstančių rusų kareivių jau kariauja Ukrainoje.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia pateiksiu informaciją, kurią skelbia ELTA, pasakodama apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelis Makronas) pareiškimus Briuselyje.
Taigi: „Daugiau kaip 300 džihadistų iš Sirijos per Turkiją permesta į Kalnų Karabachą. „Mes turime informacijos, kad daugiau kaip 300 Sirijos džihadistų, anksčiau išvežtų iš Alepo rajono, per Turkijos Gaziantepo miestą permesti į konflikto zoną Kalnų Karabache (dalyvauti karo veiksmuose Turkijos remiamo Azerbaidžano pusėje – ELTA). Tai patvirtintas faktas, šie žmonės identifikuoti, jie visi susiję su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Aš tai svarsčiau su prezidentu Vladimiru Putinu, kuris patvirtino, kad Rusija taip pat turi tokių duomenų“, – Briuselyje pareiškęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Dar Emanuelis Makronas pridūrė: „Toks (Turkijos) elgesys nedera šaliai-NATO narei, mes laikome tokius veiksmus visiškai nepriimtinais. Šiuo atveju raudonoji linija jau peržengta“.
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Tai – informacinės agentūros ELTA pranešimas.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O dabar – keli šių eilučių autoriaus pastebėjimai. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus, sąžiningas, principingas politikas, jis visiškai nesikištų į sudėtingus Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano supratimu, Belgijos sostinėje Briuselyje ponas Makronas privalėjo prisipažinti, kad jis negalįs būti objektyvus arbitras, kadangi Prancūzijoje gyvenanti gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė, daranti jam milžinišką spaudimą.
Jei Prancūzijos vadovas Makronas nuoširdžiai ieškotų tiesos ir teisingumo, jis, paminėdamas, kiek kariauti mokančių vyrų perkelta į Azerbaidžaną iš Sirijos, čia pat privalėjo pateikti duomenis, o kiek gi armėnų kilmės Prancūzijos piliečių pastaraisiais metais buvo slapta permesta į Armėniją, kad kariautų prieš azerbaidžaniečius? Jis, piktindamasis Sirjijos džihadistų perkėlimu į Kalnų Karabachą, taip pat privalėjo pateikti duomenis, kiek gi armėnų kilmės libaniečių, prisidengiant tuo didžiuoju sprogimu Beiruto jūrų uosto sandėliuose, perkelta į Armėniją tik tam, kad padėtų armėnams šaudyti į Azerbaidžano pusę?
O gal Prancūzijos vadovas drįs tvirtinti, kad Kalnų Karabache prieš Azerbaidžaną nekariauja nė vienas Prancūzijos pilietis? Štai Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas armėniškoje spaudoje yra prasitaręs, jog „Kalnų Karabache gali kariauti ir kitų valstybių armėnų kilmės piliečiai“. Armėnijos vadovas nedviprasmiškai prisipažino, jog „Kalnų Karabachą išlaikyti atplėštą nuo Azerbaidžano padeda daug armėnų kilmės vyrų iš įvairiausių pasaulio šalių“. Turkijos žvalgyba turinti duomenų, kad Prancūzija šiuo požiūriu – ypač nuodėminga. Tad kodėl Makronas, demonstruodamas duomenis apie „džihadistus“, nemosuoja ataskaitomis apie Prancūzijos piliečių aktyvius veiksmus eskaluojant karą Kalnų Karabache?
Jei prancūzų lyderis Makronas būtų įžvalgus politikas, jis duomenų apie kariaujančius samdinius bent jau neaptartų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris turįs ypač didelės patirties permetant rusų samdinius į Gruziją, Čečėniją, Moldaviją, Ukrainą. Tai, kad Makronas aptaria samdinių klausimus būtent su Kremliaus diktatoriumi, labai dažnai besinaudojančiu „samdinių korta“, – itin gėdinga prancūziška politika.
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą, kad Armėnijai padėtų kariauti prieš Azerbaidžaną
Ir dar – viena pastaba. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus vaikinas, jis reikalautų ne vien taikos, jis ragintų atkurti ir teisingumą. O teisingumas – Azerbaidžano pusėje. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Tokios pat pozicijos laikosi ir oficialusis Paryžius. Tad reikalaujant taikos dera reikalauti ir teisingumo: vis tik padėkime Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas iš jo atimta, – Kalnų Karabachą. Jei Makronas nesivadovautų dvigubais ir trigubais standartais, bent užsimintų: mums, europiečiams, turėtų būti labai gėda, kad per trisdešimt metų taip ir nepadėjome Azerbaidžanui taikiomis priemonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho; mes, europiečiai, turėtume pripažinti, jog mūsų derybininkai, bandę išspręsti Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą, yra didžiausi nevykėliai.
Jei Prancūzijos prezidentas turėtų bent truputėlį sąžinės, jis Briuselyje būtų pareiškęs: „Išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą labai lengva, paprasta, tereikia priverst Armėniją iš Kalnų Karabacho išvesti savo kariauną“. Užuot maivęsis, užuot nutaisęs labai susirūpinusio, protingo politiko mimiką, jis turėjo puikią progą prisipažinti: kol Jerevanas neišves visų savo kariškių iš Kalnų Karabacho, įskaitant ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų, tarptautinių normų nesilaikančiai Armėijai privalu taikyti pačius griežčiausius ekonominius ir politinius apribojimus.
Jei Prancūzijos prezidentas būtų principingas politikas, vengiantis dviprasmybių, Belgijos sostinėje jis kolegoms iš JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos būtų prisipažinęs: „Bandau įsivaizduoti Prancūziją, iš kurios atimtų 20 proc. jos terotorijos. Kaip mes, prancūzai, pasielgtume? Trisdešim metų kantriai lauktume sėkmingų derybų rezultatų?“
Deja, Prancūzijos lyderis taip niekad niekur nėra pasakęs, nes jis – iš tų, nepadoriųjų, politikų…
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos sostinėje Paryžiuje prasidėjo vadinamojo „Normandijos ketverto“ viršūnių susitikimas dėl konflikto Rytų Ukrainoje.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susitiko Eliziejaus rūmuose. Kaip skelbia „Deutsche Welle“, tai pirmas per trejus metus susitikimas Normandijos formatu dėl konflikto Rytų Ukrainoje.
Ukrainos prezidentas V. Zelenskis, kuris pirmą kartą asmeniškai susitiks su V. Putinu, pagrindine savo prezidentavimo užduotimi laiko karinio konflikto Donbase užbaigimą. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per 5,5 metų trunkantį konfliktą žuvo 13 tūkst. žmonių, maždaug du mln. ukrainiečių buvo priversti persikelti. Konfliktas tarp prorusiškų separatistų ir Ukrainos karių kilo 2014 metais.
Derybos Normandijos formatu prasidėjo 2014 metais, jomis buvo siekiama rasti konflikto Rytų Ukrainoje sprendimą, tačiau vėliau derybos nutrūko ir nebuvo rengiamos daugiau nei trejus metus. Šių metų gegužę Ukrainos prezidentu tapęs V. Zelenskis išreiškė norą atnaujinti derybas Normandijos formatu.
Ankstesnės politinės patirties neturėjęs V. Zelenskis teigė, kad taikos derybos su Rusija – svarbiausia jo užduotis ir liepą pakvietė V. Putiną į tiesiogines derybas dėl konflikto.
„Aptarkime, kam priklauso Krymas, ir ko nėra Donbaso regione“, – tuo metu sakė V. Zelenskis, kreipdamasis į Rusijos prezidentą.
A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Kiek vėliau po to buvo imtasi veiksmų, padėjusių sumažinti dvišalę įtampą ir atvedusių iki „Normandijos ketverto“ susitikimo. Rugsėjį Rusija ir Ukraina apsikeitė belaisviais, o praėjusį mėnesį Rusija grąžino Ukrainai tris prieš metus užgrobtus jos laivus.
Rusija Krymą aneksavo 2014 metais. Netrukus po Rusijos įvykdytos aneksijos Rytų Ukrainoje kilo karinis konfliktas. Ukrainos vyriausybės pajėgos nuo 2014 metų balandžio kovoja su Rusijos remiamais separatistais. NATO ir Vakarų šalių žvalgybos ekspertai kaltina Rusiją padedant separatistams Rytų Ukrainoje ir siunčiant jiems sunkiąją ginkluotę ir karius. V.Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Pirmadienį susitikę Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos lyderiai bandys rasti užsitęsusio konflikto Rytų Ukrainoje sprendimą. Pirmiausiai rengiami atskiri dvišaliai V. Zelenskio ir V. Putino susitikimai su A. Merkel ir E. Macronu. Po to įvyks bendras visų keturių lyderių susitikimas, po jo bus surengta spaudos konferencija, o galiausiai įvyks pirmasis akis į akį V. Zelenskio ir V. Putino susitikimas.
Vokietija ir Prancūzija laikomos šalimis tarpininkėmis.
Rusijos organizuojamos propagandos kampanijos kenkia taikos deryboms ir neleidžia užbaigti karo Rytų Ukrainoje, teigia Jungtinių Valstijų ambasadorius Ukrainoje Kurtas Volkeris.
Pasak K. Volkerio, Maskva neprisiima atsakomybės už savo vaidmenį kare tarp prorusiškų separatistų ir Ukrainos, o tai „apsunkina padėtį tarptautinei bendruomenei, reikalaujančiai, kad Rusija laikytųsi savo įsipareigojimų“, pagal Minske 2014 ir 2015 m. pasirašytus susitarimus, skelbia Laisvosios Europos radijas.
„Dėl Rusijos bandymų supainioti reikalus ir paneigti tai, ką jie daro, yra apsunkinamas tikrų problemų sprendimas“, – sakė K. Volkeris.
Ukrainos pajėgos ir prorusiški separatistai, kurie įkūrė dvi „liaudies respublikas“ rytiniuose Donecko ir Luhansko regionuose, kovoja nuo 2014 metų balandžio. Kovos prasidėjo po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos.
Po Krymo aneksijos Rusija sustiprino savo kariuomenę pusiasalyje naujais laivais, raketų sistemomis ir kariniais lėktuvais.
„Tai nėra kažkoks vietinio separatizmo konfliktas. Rusija iš tiesų tai daro, turime tai suprasti. Manau, jei norime, kad ši problema būtų suprasta teisingai, svarbiausia tai perduoti plačiajai visuomenei“, – tvirtino K. Volkeris.
Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas Rytų Ukrainoje žuvo apie 13 000 žmonių.
Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją. Karinis išpuolis prieš civilius azerbaidžaniečius surengtas vakar apie 21 val. vietos laiku.
Armėnijos provokacija
Tądien armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.
Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.
Išpuolio metu taip pat sužeista 51 metų amžiaus Gulijeva Sarvinaz. Tačiau ji skubiai buvo išgabenta į ligoninę, ir Azerbaidžano medikams pavyko išgelbėti jos gyvybę.
Liudininkai tvirtina, kad Alhanly kaimo apšaudymas buvo nuožmiai intensyvus. Nužudytos mergaitės tėvas Elnuras Gulijevas pasakojo, kad armėnų pajėgos ne sykį apšaudė jų gyvenvietę. Paskutinį sykį armėnų kariškiai šaudė vos prieš keletą dienų.
Azerbaidžaniečių medikams pavyko išgelbėti sunkiai sužeistos azerbaidžanietės Gulijevos Sarvinaz gyvybę
Armėnijos ginkluotosios pajėgos sistemingai atakuoja taikius azerbaidžaniečių kaimus, kur gyvena civiliai žmonės. Armėnijos taktika – įbauginti vietinius žmones, kad šie paliktų savo gimtuosius namus ir trauktųsi į Azerbaidžano gilumą. Išstūmę azeraidžaniečius armėnai tikriausiai šauktų, esą žemės, į kurias jie pretenduoja, – negyvenamos, todėl jas neva reikia atiduoti Armėnijai.
Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją
Išpuoliai, kokie buvo surengti kad ir liepos 4-osios vakarą, byloja apie teroristinę Armėnijos valstybės prigimtį. Šitaip elgdamasi Armėnija akivaizdžiai pažeidžia visas tarptautines humanitarines normas, įskaitant ir Ženevos konvenciją, ir įstatymus, ginančius vaikų bei fundamentaliąsias žmogaus teises.
Panašaus pobūdžio provokacijų Armėnija dažniausiai griebiasi po Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės atstovų vizitų į regioną.
Tarptautiniai ekspertai mano, kad Armėnija bet kokia kaina, net ir apšaudydama civilius objektus, siekia sau naudinga linkme pakeisti derybų dėl Kalnų Karabacho kryptį.
Mat po tokių klastingų atakų Azerbaidžanui kai kada teka regti atsakomuosius žingsnius, ir Armėnija įgyja pretekstą šaukti, esą pirmasis pradėjo šaudyti Baku.
Ajazo Mirzojevo nuotraukoje: per karinę Armėnijos ataką žuvusi azerbaidžaniečių mergaitė Zahra Gulijeva. Ji tebuvo sulaukusi dviejų metukų
Armėnija iki šiol neišvedusi savo ginkluotųjų pajėgų iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho – laiko jį okupavusi padedant Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Įtampa šiame regione tvyro būtent dėl to, kad oficialusis Jerevanas nelinkęs azerbaidžaiečiams grąžinti neteisėtai užimto Kalnų Karabacho.
Pokalbyje su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, „Le Figaro“ korespondentas Maskvoje ponas Pjeras Avrilis pasiteiravo ministro požiūrio į Rusijai skirtų sankcijų panaikinimą, kurį siūlo vis daugiau Europos šalių.
„Reikia elgtis atsargiai, kad nepakartotume klaidų, padarytų po karo su Gruzija dar 2008 metais, kada santykiai tarp ES ir Rusijos greitai normalizavosi, nors Maskva nepadarė nieko, kad įvykdytų savo įsipareigojimus taikos susitarimų srityje,“ – pareiškė L.Linkevičius, išreikšdamas apgailestavimą dėl „kai kurių ES šalių nuosaikumo ir minkštumo užsienio politikoje.“
Lietuvos diplomatijos vadovo nuomone, ekonominės sankcijos – „vienintelė poveikio priemonė, kurią šiuo metu turime“.
„Valstybių vadovai išsirikiuoja eilėje Maskvoje, nors Kremlius neatliko jokių tikrų taikingumo veiksmų,“ – pasakė L.Linkevičius, vertindamas Europos Sąjungos lyderio Žano Klodo Junkerio susitikimą su Vladimiru Putinu Peterburgo ekonominiame forume. – Raginimai panaikinti ekonomines sankcijas tarsi pateisina rusiškosios pusės argumentaciją, kuria vadovaujantis, tik Europa turi jaustis kalta dėl blogų santykių su Rusija, o pati Rusija tartum neturi save kuo kaltinti.“
„Tokia susitaikymo su agresoriumi politika galbūt yra naudinga trumpalaikėje perspektyvoje, bet ilgalaikėje – neproduktyvi,” – pabrėžė Lietuvos diplomatijos šefas.
Komentuodamas potencialią grėsmę Rusijai dėl NATO bataliono dislokavimo Lietuvos teritorijoje, L.Linkevičius pabrėžė: „Tikriausiai rusai sumaišo priežastį ir pasekmę. Lietuvoje bus tik vienas batalionas, ir mūsų kaimynas, kuris yra geriau ginkluotas negu bet kuri kita kaimyninė Europos šalis, – dėl to kelia didelį skandalą… Mes nelenktyniaujame su Rusija – mes minimaliai rūpinamės savo saugumu.“
Andrėjaus Illarionovo manymu, pagal tą pačią schemą 1938 metais buvo prievartaujama Čekoslovakija.
Buvęs RF prezidento Vladimiro Putino patarėjas ekonomistas Andrejus Ilarionovas leidiniui Gordon papasakojo, kad Ukrainai rengiamas pabloginta „Padniestrės“ scenarijaus versija, papasakojo, kodėl ES lyderiai vedami į šantažą, ir apie tai, ką pasirinko Ukrainos valdžia.
Merkel ir Olando iniciatyvą sąlygojo du svarbiausi veiksniai.
JAV prezidento Barako Obamos administracija, ieškanti būdų, kaip priversti Izraelį ir Palestiną vėl pradėti taikos derybas, svarsto galimybę, kurios anksčiau niekad nesvarstė.
Omenyje turimas įkalinto Izraelio šnipo Džonatono Polardo paleidimas.
Jei anksčiau Vašingtonas teigė, jog šio šnipo paleidimas neįmanomas nei praktiškai, nei teoriškai, tai dabar pradėta svarstyti, ar nebūtų verta Dž.Polardo paleisti į laisvę mainais į prasidėsiančias žydų ir palestiniečių taikos derybas.
