teismai

LGGRT centro sprendimai – teisėti ir taikūs

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimai teisėti ir taikūs – rodo metinė teisinių ginčų ir teisminių procesų apžvalga

„Teismai prasideda, kai nepavyksta susitarti – pareikštą poziciją pripažinti, abiem šalims ją keisti darant nuolaidas ir galiausiai priimti kaip savo atstovaujamą bei atitinkamai toliau elgtis,laikantis įstatymų nuostatų,“ – rodo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro praėjusių metų teisminių procesų rezultatai.

Nors teisinių ginčų stadiją pasiekusių konfliktų buvo daug – nuo darbo ginčų su darbuotojais, dviejų profsąjungų reikalavimų iki pretenzijų žiniasklaidos atstovams, įskaitant įtampos dėl aptarnavimo kokybės ir paviešintų centro veiklos duomenų atvejus – teismų patvirtinti taikos susitarimai ir paskutinę 2021 metų dieną gautas pirmosios instancijos teismo sprendimas, jog informacija apie tariamą S. Sondeckio bendradarbiavimą su KGB paskelbta teisėtai, rodo pasiteisinusį centro vadovų ir teisininkų indėlį plėtoti dialogą.

Kokios buvo ryškiausios praėjusių metų pamokos?

Skelbdami KGB agentų žurnalą centro darbuotojai veikė pagal įstatymą

Paskelbęs KGB agentų žurnalą, kuriame yra ir tariamų/ verbuotų asmenų pavardės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vykdė įstatymu jam numatytas pareigas. Teismas atkreipė dėmesį, kad paviešintas ne centro sukurtas turinys. Be to, centro istorikai teikė paaiškinimus, kaip skaityti ir suprasti paviešintą žurnalą. Teismas nenustatė, kad centro darbuotojai, viešindami informaciją apie žinomą dirigentą, būtų nevykdę jiems priskirtų funkcijų ar jas vykdydami veikę nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie būtų vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas, todėl, pasak teismo, 0,6 mln. valstybei siekę ieškiniai atmestini.

Centras – atviras ir piliečiams, ir Nepriklausomybės Akto Signatarams

Vertinant teisinių ginčų sprendimų pozityvius rezultatus paminėtina, kad pavyko sutarti dėl ilgalaikių kaltinimų, jog nevykdomos įstatymo dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso nuostatos, ir galiausiai taikos sutarimu tarp šalių nutraukti šį teisinį procesą.

Teisinis ginčas buvo pradėtas signataro Zigmo Vaišvilos su kitais asmenimis kreipimusi į teismą, prašant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą atsakyti į jų nuo 2018 m. teikiamus raštus, į kuriuos, jų nuomone, buvo tinkamai neatsakyta, atsiprašyti tam tikrų asmenų, būti priimtiems centro vadovų ir išpildyti kitus jų reikalavimus. Generalinis direktorius susitikimų su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru ir buvusiu Lietuvos Respublikos Seimo nariu metu sutarė bendradarbiauti, ieškovai atsiėmė savo reikalavimus ir todėl buvo sudaryta taikos sutartis, kurią teismas 2021 m. birželio 21 d. nutartimi patvirtino ir administracinę bylą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atžvilgiu nutraukė.

Pasiektas susitarimas su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo darbuotojų profesinės sąjungos nariais

Centre nuo 2021 m. vasario 24 d. įsteigta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų profesinė sąjunga Darbo ginčų komisijoje atstovavo savo trijų narių interesams individualiame darbo ginče dėl šių darbuotojųmetinės veiklos įvertinimo ir galimos diskriminacijos. Darbo ginčų komisija 2021 m. birželio 29 d. sprendimu patvirtino nuolaidų būdu pasiektą taikos sutartį ir darbo bylą nutraukė darbdaviui sutikus pakeisti šių darbuotojų metinės veiklos vertinimą iš „gerai“ į „labai gerai“, nustatyti jiems piniginės algos kintamąsias dalis atitinkamai – po 15 ir 20 procentų – bei sumokėti jiems neišmokėtas piniginės algos dalis – atitinkamai 5 ir 10 procentų dydžio dalies priedus.

**Apginkime LGGRTC direktorių Adą Jakubauską. A.Jakubauską palaikantys mitinguotojai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.**

Pradėtas dialogas dėl Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinės sąjungos reikalavimų

Centro vadovų pasikeitimo metu centre įsisteigė Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinė sąjunga. Profsąjungos valdybos ir centro administracijos susitikimuose iškelta daug darbuotojams aktualių problemų, kurios palaipsniui sprendžiamos. Naujos profsąjungos veiklai vykdyti leista naudotis centro patalpomis ir priemonėmis, tol, kol bus pasiektas sutarimas dėl šios profesinės sąjungos paruoštos kolektyvinės sutarties, profsąjungos nariams taikomos 2022 metų Nacionalinės kolektyvinės sutarties nuostatos. Pagal Valstybinės darbo inspekcijos rekomendacijas, šiuo metu atliekamas psichosocialinių veiksnių tyrimas, kad būtų pagerintos darbuotojų darbo sąlygos, pagerėtų jų pasitenkinimas darbu.

Į viešumą – su darbuotojais išdiskutuotos pozicijos

Naujai paskirtas centro generalinis direktorius taikos sutartimi baigėskambiai nušviestą darbuotojo atleidimo istoriją. Darbo ginčų komisija 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu patvirtino nuolaidų būdu pasiektą taikos sutartį ir darbo bylą nutraukė. Darbdavys pripažino darbuotojui kilusias sąsajas, kad už viešą kritiką buvo neteisėtai įspėtas dėl darbo pareigų pažeidimo, neteisėtai per žemai įvertinta jo metinė veikla bei neteisėtai atleistas iš pareigų. Taip pat darbuotojo prašymu paviešintas pranešimas dėljo persekiojimo už viešą kritiką. Pranešime atkreiptas dėmesys, jog darbuotojo viešai skleista informacija buvo tiksli ir teisinga. Pažymėtina, kad darbuotojas grąžintas į tas pačias pareigas ir tomis pačiomis sąlygomis, kurios galiojo darbuotojo atleidimo iš pareigų dieną. Darbuotojui buvo sumokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, 15 procentų dydžio dalies priedas ir neturtinės žalos kompensacija.

Informacija apie darbuotojų atlygį už darbą ne visuomet konfidenciali

**Knygos, kurias apie sovietinės okupacijos baisumus išleido LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.**

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nagrinėjo, ar teisėtas darbuotojo autorinės sutarties asmens duomenų atskleidimas LR Seimo posėdžio metu. Sprendime ši institucija pažymėjo, kad vertinant autorinio atlygio dydžio paviešinimo Seimo posėdžio metu aplinkybes, buvo spręsta, ar centro ir jo vadovo kaip duomenų valdytojo interesas buvo siejamas su centro, kaip institucijos, reputacijos gynimu, su vadovo teise gintis, o taip pat ir su visuomenės interesu žinoti šalių argumentus. Prieita išvados, jog darbuotojo autorinio atlygio dydžio atskleidimas buvo teisėtas ir negalėjo sukelti darbuotojui neigiamų pasekmių. Duomenų apsaugos institucija konstatavo, kad Seimo posėdyje buvusio centro vadovo išsakyta frazė apie atlyginimo dydį nebuvo atsitiktinė ir (ar) pateikta savo iniciatyva, kad atlyginimo dydis Seimo nariams paviešintas atsakant į Seimo nario prašymą – paaiškinti atleidimo priežastis. Šiuo atveju centro, jo vadovo ir visuomenės interesai buvo viršesni už darbuotojo teisę į posėdžio metu paskelbtų asmens duomenų apsaugą.

Jautrūs bendruomenėms

Ne tik specialiose Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėse, bet ir institucijos socialinio bendravimo platformose paskelbtas dokumentas turi savo skaitytojų ratą. Nepaisant to, kas yra dokumento sudarytojas, centrui tenka pareiga spręsti teisinius klausimus, jei paskleista informacija turi poveikį fizinių ar juridinių asmenų dalykinei informacijai. Praėjusiais metais atsakant į Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės pretenziją, nuspręsta pašalinti iš viešumos metų pradžioje paviešintą Lietuvos totorių bendruomenių atsaką, kuriame būta kritinių pastabų regioninei musulmonų bendruomenei. Šis sprendimas leido išvengti trečiųjų asmenų tarpusavio ginčo dėl neatitinkančios tikrovės informacijos viešoje erdvėje sklaidos.

Siekti pozicijos nušvietimo

2021 m. gegužės pabaigoje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai buvo pranešta, kad centrui nebeaktualūs ginčai dėl tikrovės neatitinkančių faktų pavienėse publikacijose tikintis, kad tai padės pareigūnui priimti teisėtus ir LR įstatymus atitinkančius sprendimus. Sutarta operatyviai reaguoti į greitame žurnalistų darbe pasitaikančius netikslumusjiems laiku pateikiant centro poziciją – ypač kai reikalingas ir būtinas institucijos požiūrio nušvietimas.

Informacijos šaltinis – LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

2022.02.02; 11:30

Politinės intrigos

LAT pirmininko atranka kelia teisės ekspertų nepasitenkinimą

Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius ir politologė Rima Urbonaitė įsitikinę, kad Prezidento kanceliarija, paskelbdama atranką į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininko pareigas, kol dar nėra paskirti visi šio teismo teisėjai jau pažeidė Konstituciją ir Teismų įstatymą. Tuo metu prezidento vyriausioji patarėja teisės klausimais Jūratė Šovienė su tuo nesutinka ir svarsto toliau tęsti LAT pirmininko atrankos procedūrą.

LAT pirmininko neturi nuo 2019 metų rugpjūčio 31 dienos. Prezidentas Gitanas Nausėda balandžio mėnesį į šias pareigas siūlė skirti LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkę Sigitą Rudėnaitę, tačiau Seimas atmetė jos kandidatūrą.

Rugsėjo 10 d. Prezidentūra paskelbė atranką į LAT pirmininkus ir iki spalio 1 d. žadėjo sudaryti asmenų, ketinančių dalyvauti atrankoje sąrašą. Prezidentūra sąrašo vis dar nepaskelbė, o J. Šovienė Eltai teigė, kad Prezidentūra šiuo metu sprendžia, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą.

Atranka į LAT pirmininko pareigas vykdoma pirmą kartą, ja siekiama didesnio skaidrumo ir viešumo skiriant šio teismo vadovą. Nuo šių metų balandžio 1 d., įsigaliojus Teismų įstatymo pataisai, tokios atrankos į LAT pirmininkus tapo privalomos. Anksčiau prezidentas LAT pirmininkus pasirinkdavo ir teikdavo Seimui savo nuožiūra.

Profesorius V. Sinkevičius Eltai atkreipė dėmesį, kad Prezidentūros paskelbta atranka vis dėlto pažeidė Konstituciją ir Teismų įstatymą. V. Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad šiuo metu LAT nėra pilnos sudėties, todėl, kol jame yra bent viena laisva teisėjo vieta, šio teismo pirmininkas negali būti skiriamas, jokia jo skyrimo procedūra negali būti pradėta.

„Konstitucijoje nustatyta aiški taisyklė – LAT pirmininkas gali būti skiriamas tik tada, kai paskirti visi šio teismo teisėjai. Tai reiškia, kad kol bent viena LAT teisėjo vieta yra laisva, kol teismas nėra pilnos sudėties, tol jokios procedūros, pabrėžiu, jokios procedūros, susijusius su LAT pirmininko skyrimu, taip pat ir pretendentų sąrašų sudarymas, negali būti pradėtos. Nes tokių sąrašų sudarymas yra viena iš LAT pirmininko skyrimo procedūros dalių, o skyrimo procedūra yra vientisa ir nedaloma. Pažeidus kurį nors vieną procedūros elementą, visa LAT pirmininko skyrimo procedūra taptų neteisėta“, – Eltai teigė jis.

Prezidento patarėja I. Šovienė: atranka vykti gali

Tuo metu Prezidento kanceliarija nurodytas Konstitucijos ir Teismų įstatymo nuostatas supranta ir aiškina kitaip. I. Šovienė teigia, kad atranka į LAT pirmininkus gali vykti ir teismui nesant pilnos sudėties. Bet I. Šovienė patikino, kad prezidentas iš Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos rekomenduotų kandidatų parinks vieną, kurį, gavęs Teisėjų tarybos patarimą, teiks Seimui tik tuomet, kai bus paskirti visi LAT teisėjai, kaip tai numato Konstitucija.

**Prezidento patarėja ir teisės grupės vadovė Jūratė Šovienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.**

I. Šovienė taip pat atkreipia dėmesį, kad pretendentų į LAT pirmininkus atranka ir po jos vykstantis atrinkto pretendento skyrimas į pareigas yra dvi atskiros, nors tarpusavyje susijusios procedūros. Pasak jos, pagal galiojančius teisės aktus, atliekant pretendentų į teisėjus ar teismo pirmininkus atranką, pirmiausia yra sudaromas pretendentų, atitinkančių kvalifikacinius reikalavimus ir pageidaujančių dalyvauti kandidatų vertinimo procedūroje, sąrašas.

„Prezidento kanceliarija įvertinusi situaciją (sąraše esančius kandidatus, jų skaičių, tai kad, sąraše, esantys kandidatai prezidento nebuvo pasirinkti anksčiau bei kitas reikšmingas aplinkybes) sprendžia, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą, ar tęsti atrankos procedūrą. Jeigu nusprendžiama tęsti atrankos procedūrą, tuomet kandidatų sąrašai paskelbiami viešai, kandidatus vertina Pretendentų į teisėjus atrankos komisija. Po kandidatų vertinimo prezidentui pateikiama komisijos rekomendacija dėl tinkamiausių kandidatų, kuri jo nesaisto.

Vadovaujantis Konstitucija prezidentas turi diskreciją spręsti, kurį kandidatą skirti į pareigas, o jeigu skyrimo procedūroje dalyvauja ir Seimas – kurį kandidatą teikti Seimui. Be kita ko, visais teisėjų skyrimo į pareigas klausimais prezidentas kreipiasi patarimo į Teisėjų tarybą“, – Eltai teigė ji.

I. Šovienė atkreipė dėmesį, kad Prezidento kanceliarija buvo paskelbusi apie galimybę visiems pretendentams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus ir pageidaujantiems dalyvauti pretendentų vertinimo procedūroje, būti įtrauktiems į pretenduojančių tapti LAT pirmininku sąrašą.

„Laikas skirtas sąrašo sudarymui baigėsi, tačiau atsižvelgiant į anksčiau paminėtas aplinkybes bei ir į tai, kad užtruko pretendento į LAT teisėjus atranka, svarstoma, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą“, – teigia ji.

„Konstitucijoje numatyta, kad LAT pirmininkas skiriamas iš visų jau paskirtų teisėjų. Prezidentas iš Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos rekomenduotų kandidatų parinks vieną, kurį, gavęs Teisėjų tarybos patarimą, teiks Seimui tik tuomet, kai bus paskirti visi LAT teisėjai, kaip tai numato Konstitucija“, – teigia ji.

V. Sinkevičius: Prezidentūra nedrįsta pripažinti, kad padarė klaidą

Profesorius V. Sinkevičius stebisi tokiu I. Šovienės aiškinimu ir teigia, kad tai eilinis Prezidentūros išsisukinėjimas. MRU profesorius teigia, kad Prezidentūra nedrįsta pripažinti, kad, paskelbę atranką į LAT pirmininko pareigas, padarė akivaizdžią klaidą, pažeidė Konstitucijos ir Teismų įstatymo reikalavimus, nes LAT nėra pilnos sudėties.

**Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

„Jų atsakymas, kad „Prezidento kanceliarija buvo paskelbusi apie galimybę visiems pretendentams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus ir pageidaujantiems dalyvauti pretendentų vertinimo procedūroje būti įtrauktiems į pretenduojančių tapti LAT pirmininku sąrašą, neatitinka tikrovės, tai eilinis išsisukinėjimas“, – Eltai teigė jis.

Profesorius taip pat pacitavo Prezidento kanceliarijos š. m. rugsėjo 10 d. pranešimą, kuriame teigiama, kad „Respublikos Prezidento kanceliarija <…> pradeda atranką į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas, <….>, asmenų ketinančių dalyvauti atrankoje sąrašas bus sudarytas iki 2020 m. spalio 1 d.“

„Kad ir apie ką būtų paskelbusi Prezidento kanceliarija, tai nekeičia reikalo esmės, o ji yra tokia: pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą, kaip minėta, jokie veiksmai, susiję su pretendentų į LAT pirmininko pareigas sąrašo sudarymu, apie kurį savo atsakyme rašo Prezidentūra, taip pat jokia atranka į LAT pirmininko pareigas, apie kurią iš tiesų skelbė Prezidento kanceliarija, negali būti atliekami, kol nėra paskirti visi, pabrėžiu, visi LAT teisėjai“, – Eltai sakė profesorius.

„Prezidento kanceliarijos atsakyme dar labiau glumina tai, kad, kaip jame rašoma, yra „svarstoma, ar atnaujinti sąrašo sudarymo etapą“. Vietoje to, kad nutrauktų neteisėtai paskelbtą pretendentų sąrašo sudarymo procedūrą, nutrauktų Konstitucijos ir Teismų įstatymo pažeidimą, svarstoma, kad galbūt pažeidimą reikėtų tęsti“, – teigia V. Sinkevičius.

Anot jo, jeigu tai būtų padaryta, yra didelė tikimybė, kad prezidentas vėl bus pastatytas į labai keblią padėtį, nes jo dekretas dėl LAT pirmininko kandidatūros teikimo Seimui, jeigu toks būtų, galėtų būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Teismų įstatymui vien dėl to, kad buvo pažeistos LAT pirmininko skyrimo procedūros.

R. Urbonaitė: klausimas „ar tai normalu?“ turbūt jau tik retorinis

MRU lektorė R. Urbonaitė stebisi atsainiu politikų požiūriu į teisminės valdžios formavimą. Politologė teigia, kad LAT pirmininko atrankos procedūra sukėlė daug diskusijų teisėjų bendruomenėje, todėl ji nenustebtų, jeigu patys teisėjai neteiks savo kandidatūrų dalyvauti atrankoje, taip pasiųsdami aiškų signalą, ką apie tai mano.

„Panašu, kad politiniai subjektai, dalyvaujantys teisminės valdžios formavime, tam tinkamo dėmesio neskiria, nepaisant to, kad tai yra itin svarbi valdžios šaka, nuo kurios profesionalumo, tvirtumo priklauso ir visos valstybės būklė“, – Eltai teigė ji.

**Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

„Dabartinė paskelbta LAT pirmininko atrankos procedūra sukėlė daug diskusijų teisėjų bendruomenėje ir situacija labai nevienareikšmiška. Klausimas, ar tai nesukurs situacijos, jog tie patys teisėjai neteiks savo kandidatūrų dalyvauti atrankoje, taip pasiųsdami aiškų signalą, ką apie tai mano. Todėl situacija tikrai yra neeilinė ir visiškai neaišku, kada ji išsispręs. Atsižvelgiant į tai, jog į atsilaisvinusias LAT teisėjų vietas atrankos dar tiks vyks, po ko lauks ir Seimo sprendimai, nenustebsiu, jog LAT pirmininką galim turėti praėjus beveik dviem metams po kėdės atsilaisvinimo. Klausimas „ar tai normalu?“ turbūt jau tik retorinis“ , – sakė R. Urbonaitė.

Politologė teigia, kad Lietuvos politikai atsainiai žiūri į teisminę valdžią.

„Turėjome tiek Prezidento dekretus netinkamai parengtus, tiek ir Seimo narius, kurie dalyvavo balsavime pagal tuos dekretus, nors turėjo suvokti, kokią situaciją gali sukurti, kalbėti neverta, nes apie tai pasisakė jau ir KT. Galiausiai, pasižiūrėkite, kiek Seimo narių dalyvavo paskutiniame balsavime skiriant Apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininką. Visi 67 ir tai yra visiška Seimo gėda. Prezidento rinkimų kampanijos metu taip pat teisminės valdžios formavimo funkcija, kuri yra išskirtinė, visiškai nesulaukė tinkamo dėmesio ir kandidatai tam dėmesio tiesiog neskyrė“, – Eltai teigė R. Urbonaitė.

R. Urbonaitei atrodo keistai ir tai, kad balandžio mėnesį prezidentas be jokių išlygų teigė, jog teiks Seimui S. Rudėnaitės kandidatūrą.

„Lyg nežinotų arba ignoruotų faktą, jog nuo balandžio 1 d. pasikeitė skyrimo procedūros algoritmas, nes procese dalyvauja jau ir Pretendentų į teisėjus atrankos komisija, o dalyvauti atrankoje gali visi norintys ir atitinkantys reikalavimus. Dar gegužės mėnesį jis viename interviu teigė, jog nėra jokių laiko apribojimų ir abstrakčiai kalbėjo, jog gali teikti Seimui per artimiausius kelis mėnesius S. Rudėnaitės kandidatūrą. Kaip tai paaiškint, aš nežinau, nes apribojimus ir tam tikrus terminus, pavyzdžiui, kada turi būti skelbiamos atrankos, teisės aktai numato“, – sakė ji.

„Galiausiai Konstitucija numato pareigą, o ne privilegiją teikti Seimui teisėjų ar teismų vadovų kandidatūras. Kodėl ignoruotas faktas, kad jau nuo liepos mėn. teisme atsilaisvina viena teisėjo vieta, o vėliau ir dar kelios, taip pat klausimas. Nors teisėjus pensinis amžius neištinka netikėtai ir galima numatyti, kada bus pilnas teisėjų korpusas, kas aktualu siekiant teismo pirmininko klausimo išsprendimo. Be viso užpildyto LAT teisėjų korpuso, rinkti pirmininką yra neįmanoma“, – sakė R. Urbonaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.10.11; 00:30

Politinės intrigos

Algimantas Matulevičius. Lobizmas – įteisinta korupcija

matulevicius____ — **Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.**

Apie korupciją, o teisingiau – kyšininkavimą, kalbama daug. Deja, nuo tų kalbų kyšininkavimo nė kiek nemažėja, priešingai, jis jau tapo lobizmu vadinamo „verslo” rūšimi.

Nepadeda ne tik kalbos, bet ir parodomieji, per TV transliuojami prasikaltusiųjų sulaikymai – kyšininkavimas kaip klestėjo, taip klesti toliau. Kai kurie apsukruoliai jau net sukūrė „teoriją”, kad šis reiškinys paplitęs visose šalyse, todėl jo neįmanoma įveikti. Nors tai – ciniškas, niekuo nepagrįstas požiūris. Pavyzdžiui, visai netoli, Norvegijoje, korupcijos praktiškai nėra. Ten net sakoma: jeigu, ko nors paprašius, valdžia tau neduos, tai net karalius nebepadės. Tai reiškia, kad sprendimas teisingas ir kitoks būti negali. Ir tokių valstybių yra ne viena.

Antra kategorija – tai valstybės, kur korupcija egzistuoja, bet su ja kovojama ne plepalais, o suėmimais, operatyviais teismais ir realiu laisvės atėmimu su turto konfiskavimu. Tokiose šalyse į kalėjimus sodina politikus, valdininkus, policininkus, prokurorus ir net teisėjus.

Suprantama, taip daroma dėl bausmės neišvengiamumo principo, bet kartu tai yra ir auklėjamoji priemonė, kuri primena, kad tokie nusikaltimai – ypač pavojingi ir todėl netoleruotini. Juk nedraugiškų šalių specialiosios tarnybos, siekdamos pajungti savo tikslams aukšto rango valstybės pareigūnus, pirmoje eilėje renka informaciją apie jų kyšinikavimo faktus. Tarp kitko, jeigu Jungtinėse Valstijose solidus verslininkas bus pagautas nemokantis mokesčių ir bus pradėtas jo teisinis persekiojimas, nuo jo visi pradės šalintis kaip nuo raupsuotojo. Kitaip tariant, jis taps atstumtuoju. Ir tai yra ilgametis visos visuomenės auklėjamojo darbo rezultatas.

Gana įdomi padėtis Lietuvoje, apie kurią galima pamanyti, kad ji yra skaidriausia valstybė pasaulyje, nes čia per tris nepriklausomybės dešimtmečius nebuvo pasodintas už grotų nė vienas teisėjas ar aukšto rango politikas bei pareigūnas. Tačiau ar, žinant mūsų įpročius, įmanoma patikėti, kad nė vienas iš jų neima kyšių? Na, nebent tik tuo atveju, jei tie kyšiai vadinami ne kyšiais, o „paskolomis” – kaip įsigudrino pavadinti įkliuvęs politikas…

Tačiau man ne mažesnį nerimą kelia tiesiog gluminantis mūsų visuomenės pakantumas panašiems reiškiniams – kaip ir pakantumas piktybiškiems mokesčių nemokėtojams. Samprata apie tokio elgesio amoralumą mūsų visuomenėje nedovanotinai išplauta. Mes kaip bendruomenė mėtomės į kraštutinumus: dažnai apkaltiname urmu visus politikus, ypač Seimo narius, kuriuos vadiname vagimis, o, atėjus rinkimams, patys renkame į valdžią abejotinos reputacijos asmenis. Viešojoje erdvėje vieną politiką žiniasklaida net ir už nedidelį prasižengimą tiesiog „drožia”, o kito milijoninio ir akivaizdžiai amoralaus šeimos verslo paprasčiausiai „nemato”. Nesupratama, kodėl mes nesukūrėme kyšininkams ir biudžeto vagims nepakantumo ir viešo pasmerkimo atmosferos – užuot tai atlikę, mes net išrenkame juos mūsų visų vardu tvarkyti bendrų valstybės reikalų. Manau, būtent visuomenės nepasiruošime atmesti tokius veikėjus ir slypi pagrindinės korupcijos egzistavimo šaknys. Žiniasklaida, turėdama galingą viešumo įrankį, šioje kovoje juo naudojasi, deja, neskaidriai. Kol čia bus vadovaujamasi principu, kad vieną mušu – nesvarbu, kaltas ar ne, o kito – neliečiu, nes jis mūsiškis, tol žiniasklaida pati bus šių reiškinių daugintoja. Manau, kad tik visiškas skaidrumas ir nešališkumas gali atkurti pastruoju metu pašlijusią „ketvirtosios valdžios”reputaciją.

Neseniai nuskambėjęs ir žiniasklaidos greitai pamirštas skandalas, susijęs su Verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus sulaikymu, verčia į šį įvykį pažvelgti atidžiau. Kad ir kaip keista, žiniasklaida į šį sulaikymą reagavo gan santūriai, net susidarė įspūdis, kad ji buvo sulaikytojo pusėje. Užuot prokuroriškai kaltinus, jam net buvo suteiktas eteris pasiteisinti. Ir labai greitai ši istorija tiesiog dingo iš žiniasklaidos akiračio. Apie tai teko pasikalbėti ir su kolegomis iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK). Pokalbio metu buvo išsakyta įdomi prielaida, kad oficiozinė žiniasklaida taip neapkenčia dabartinių politikų, kad jai net nesinori nukreipti publikos dėmesio nuo nuolatinių kalbų apie tai, kokie valdantieji blogi.

Deja, valdantieji šio egzamino taip pat neišlaikė ir užmynė ant to paties grėblio, ant kurio jau ne kartą lipo didieji moralizuotojai – konservatoriai: jie puolėsi lopyti lobizmo įstatymą. Didesnio kuriozo už lobizmą, kovojant su korupcija, vargu ar begali būti. Nors tai ir sunku, kviečiu įsiklausyti be nereikalingų emocijų. Lobistas – tai legalus verslininkas, kuris gauna piniginį atlygį už tai, kad „pramuša” įstatymų leidžiamoje arba vykdomojoje valdžioje jį nusamdžiusiam verslinkui ar kitam asmeniui naudingą sprendimą. Įsivaizduojate? Kas tai, jei ne legaliai įteisinta korupcija?.. Lobizmas – tai sena, ir, kiek žinau, gerokai kritikuojama JAV politinio gyvenimo tradicija. Lietuvoje, net neįsigilinęs į Europos tradiciją, šį įstatymą prastūmė ponas Andrius Kubilius po savo kelionės į JAV. Man, dirbant Seime, teko vadovauti darbo grupei ir sukaupti didžiulį kiekį informacijos, kuri leidžia daryti išvadą, kad lobizmo įteisinimas ne tik neišsprendžia korupcijos problemų, bet ir yra ydingas saviapgaulės precedentas, nes manoma, kad būtent tai ir panaikins kyšininkavimą.

Beje, jeigu tai priimtume už dogmą, tai kai kurie neskaidrūs ir neobjektyvūs žurnalistai ir turėtų būti traktuojami kaip patys didžiausi lobistai! Tačiau, kai mes tada darbo grupėje taip pareiškėme, jie ir pirmieji sukilo, kad jų mes net nebandytume liesti. Pamenu, „Lietuvos rytas” man net primetė kaltę, kad esu buvęs LPK Prezidentas. Taip, esu buvęs, ir ne tik Prezidentas. Be nereikalingo kuklumo galiu pareikšti, kad šios organizacijos įkūrimo idėja yra mano asmeniškai parsivežta dar 1988 m. pradžioje (kai Sąjūdis dar tik kūrėsi!) ir su bendraminčiais po gerų metų dar sovietų Lietuvoje realizuota. Ir jokia tai ne lobistų organizacija, o garbingų Lietuvos sūnų ir dukrų sambūris, kuris svariai prisidėjo Lietuvai iškovojant Nepriklausomybę. Apie tai byloja istoriniai šaltiniai ir betarpiški tų įvykių dalyviai ir liudininkai, kurių gretos, deja, vis labiau retėja. O kiek buvo norinčiųjų konfederaciją sunaikinti ir suniekinti, bet šis kūdikis sėkmingai gyvuoja jau 31 metus ir, seniai išaugęs iš vystyklų, stengiasi kurti geresnę bei teisingesnę Lietuvą.

Sprendimų priėmėjai, kokiais yra Prezidentas, Seimo nariai arba ministrai, prieš priimdami sprendimus (o ypač tokius, kurie įtakoja visų arba daugumos šalies gyventojų veiklą ir gyvenseną) privalo surengti plačią diskusiją ir išmintingai pasverti visus „už” ir „prieš”. Be to, tam reikia ir mokslinės anlizės, kuri leistų įvertinti esamą situaciją ir kaip ji pasikeis po vienų ar kitų teisės aktų atsiradimo ar pakeitimo. Net LR Konstitucija numato, kad valstybės suverenas ar, kitaip tariant, šeimininkas yra Tauta. Ji valdo arba tiesiogiai, ypatingais atvejais – per referendumus, arba per Tautos išrinktus atstovus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visi Lietuvos valstybės piliečiai, politikai, verslininkai, darbininkai, mokslininkai, menininkai ir kiti asmenys turi teisę dalyvauti teikiant siūlymus ir diskutuoti apie ruošiamus sprendimus. Tai jie gali padaryti tik bendraudami.

Bendravimas vadovaujantis lobizmo įstatymu leidžia man, užsiregisravus lobistu, gauti atlygį – jeigu aš paveiksiu kurį nors sprendimo priėmėją priimti mano pinginio atlygio mokėtojui naudingą sprendimą. Tai – neoliberalų atvirai deklaruojama ideologija, kad viskas perkama ir parduodama, nes neva viskas yra prekė ar paslauga. Taip jie atstovavimą bendriems Tautos interesams suveda tik į prekinius pinginius santykius ir politiką, t.y. valstybės reikalų tvarkymą, paverčia verslu. O tai – ne kas kita, kaip įeisinta korupcija, nes, esant tokiam požiūriui, nebelieka vietos bendriems intresams – lieka tik mano asmeninė nauda, nes aš, norėdamas ją gauti, darysiu viską, kad „pramuščiau” man reikalingą sprendimą.

Diametraliai priešinga bendravimo ir pasitikėjimo kultūra kuriama Europoje, ypač Skandinavijos šalyse. Ten lobizmas neskatinamas, o puoselėjama socialinė partnerystė. Verslo organizacijos dar nuo gildijų laikų (apie 200 metų) buriasi į asociacijas (konfederacijas), mokslo, medicinos, meno, socialiniai darbuotojai, jaunimas – į taip vadinamas nevyriausybines visuomenines organizacijas. Jie diskusijų būdu išgrynina bendrus tai ar kitai socialinei grupei interesus, aktualias problemas bei numato jų sprendimo būdus. Šios struktūros bendrauja tarpusavyje – kaip pavyzdžiui, darbdaviai su profesinėmis sąjungomis ar verslo ir mokslo organizacijos. Taip yra viešai išdiskutuojami ir surandami gan išmintingi pasiūlymai, kurie teikiami sprendimų priėmėjams, t.y. politikams. Ir taip surandami šiuo metu galimi optimalūs sprendimai arba sutariama pataisyti nevykusius. Būtent taip ir plėtojama bei puoselėjama socialinė partnerystė, kuri, kas ypač svarbu, aukščiau iškelia bendrus tikslus prieš individo siekį pasipelnyti bet kokia kaina.

Anksčiau jau teko rašyti, kad, dirbdamas su Skandinavijos partneriais, neblogai susipažinau su jų sėkmės istorijomis ir gan aukštu visuomenės pasitikėjimu savo politikais – kaip ir politikų aukšta elgesio kultūra, besiremiančia dialogu ir bendradarbiavimu. Išnaudodamas sukauptas mokslo ir praktikos žinias, sukūriau Skaidrumo sistemos koncepciją. Ji turėtų išsiplėtoti į visos valstybės Skaidrumo sistemą, kurios įgyvendinimui reikia priimti Skaidrumo sistemos kodeksą. Tačiau tam mūsų politikai dar nepsiruošę. Čia noriu paminėti tik vieną sudedamąją sistemos dalį, kuri gan svarbi. Siūlau atsisakyti lobizmo kaip atgyvenos ir pereiti prie modernesnių ir demokratines vertybes labiau atspindinčių socialinės partnerystės santykių.

Siekiant kuo didesnio skaidrumo, viena iš Skaidrumo sistemos sudedamųjų dalių turi tapti politikos – verslo- profesinių sąjungų – kitų socialinių grupių asocijuotų struktūrų bendradarbiavimo modelis. Tokio modelio pagrindiniai principai būtų:

A) Asocijuotų struktūrų realus gyvybingumas ir aiški atstovaujama grupė.
B) Politikų privalomumas tartis ir įsiklausyti bei įvertinti naudingus valstybei siūlymus.
C) Viso bendradarbiavimo, pradedant susitikimų planavimu, jų vyksmu ir baigiant sprendimų – susitarimų priėmimu, visiškas skaidrumas ir viešumas.
D) Išimčių atskiriems verslo subjektams ar atskiram asmeniui netoleravimas ir užkardymas.

Tai nereiškia, kad politikai ir šalies vadovai negali tartis ar susitikti su atskirais asmenimis ar jų grupėmis. Tik tai neturi būti slapta (išskyrus atvejus, kai tai susiję su šalies nacionalinio saugumo interesais) ir negali būti proteguojamos ar suteikiamos išskirtinės privilegijos vienai kompanijai ar asmeniui. Norint to išvengti, būtina pagal galimybes (vėlgi išskyrus objektyviai skubius, nenumatytus atvejus) tai viešai skelbti politiko darbotvarkėje.

Taisyklė: siekiant visos bendruomenės konsoliduotų pastangų susitarti ir kartu kurti Gerovės valstybę, priimtiniausia visų socialinių grupių bendravimo forma yra dialogas ir skaidrus viešumas. Lobizmas atmestinas kaip atgyvena, skatinanti korupciją ir negatyvius socialinius reiškinius.

Grafiškai tai būtų:

P – Vps-As-D- Vr, kur

P- politikai ar jų grupės;

Vps- viešas paskelbimas apie būsimus kontaktus( privalomas);

As – asocijuotos struktūros, būtinai deklaruojančios konkrečius atstovaujamus narius;

D – dialogas įvairiomis diskusijų, susirašinėjimo, pasiūlymų bei jų aptarimo, seminarų, konferencijų formomis;

Vr – pasiektas rezultatas, arba ne, bet būtinai viešai paskelbtas.

**Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.**

Šių kriterijų gali būti ir daugiau, bet, manau, svarbiausia yra principas. Susitarti, kad nėra atskiros politikų, verslo, žiniasklaidos, kultūros veikėjų ir pan. valstybės – yra vieninga valstybė Lietuva. Viskas šiame pasaulyje yra persipynę ir, kaip taisyklė, vyksta kartu. Juk politikai arba partijos nariai tuo pačiu gali būti ir verslo ar kitos socialinės sferos darbuotojai. Lygiai kaip verslininkai ir kompanijų savininkai, vadovai yra rinkėjai. Taip kad norintieji politikus visiškai atskirti nuo kitų socialinių grupių ir ypač verslininkų įtakos elgiasi neišmintingai. Valstybę sudaro jos piliečiai ir jie ją kuria, joje gyvena ir veikia. Veikia dažnai įvairiose persipynusiose sferose ir reiškiasi įvairiuose amplua. Todėl įvairių socialinių šalies gyventojų sferų bendravimas yra būtinas ir skatintinas. Šalies valdymas turi būti orientuotas į kuo platesnių gyventojų sluoksnių interesų teigiamą realizavimą ir jų bendrą veikimą siekiant bendros ir asmeninės naudos. O svarbiausia – geranoriškos, solidarios, vieningos ir teisingos visiems čia gyvenantiems visuomenės ir valstybės.Tai pasieksime supratę, kad kartu galima žymiai daugiau nuveikti, geriau ir laimingiau gyventi.

teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.07.07; 17:32

Politinės intrigos Skaitomiausios

Ekspertas – apie R. Karbauskio ir G. Nausėdos ginčą

Prezidentui Gitanui Nausėdai kartojant, kad toliau teiks tą pačią Seimo jau kartą atmestą advokatės Giedrės Lastauskienės kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus, o „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui tikinant, kad toks šalies vadovo žingsnis vargu ar būtų teisėtas, vienas iš Konstitucijos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius teigia matantis daromų klaidų abiejose susiginčijusiose pusėse.

Profesoriaus teigimu, svarbiausia šioje susiklosčiusioje situacijoje – vengti nereikalingo tarpinstitucinio konkuravimo, pokiliminių žaidimų ir stengtis kaip galima greičiau užtikrinti visą Konstitucinio Teismo sudėtį.

R. Karbauskis nėra teisus, prezidentas tą patį kandidatą gali siūlyti ne vieną kartą

Pasak V. Sinkevičiaus, nuo to laiko, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, šalyje jau būta kelių atvejų, kai Konstitucinio Teismo teisėjai buvo paskirti po to, kai Seimas po pirmojo teikimo juos jau buvo atmetęs. Tad, pabrėžia V. Sinkevičius, R. Karbauskis, kalbėdamas apie kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, jei prezidentas teiks tą pačią kandidatūrą antrą kartą, vadovaujasi tiesiog klaidinga analogija.

„Karbauskis daro prielaidą, kad, jei Seimo statute yra pasakyta, jog atmetus įstatymą galima prie jo grįžti praėjus tam tikram laikui, tai galioja ir šiuo atveju. Kitaip tariant, jis nori padaryti analogiją, kurios čia padaryti negalima. Nes šiuo atveju mes kalbame apie Seimo nutarimą, o jis negali būti prilygintas įstatymui“, – kalbėjo Konstitucijos ekspertas.

Jo teigimu, šalies prezidentas, jei tik nori, tą pačią kandidatūrą gali teikti dešimt kartų. Konstitucija, tikina MRU profesorius, to nedraudžia, tačiau, ar tą daryti yra tinkama, – kitas klausimas.

„Šioje situacijoje mes susiduriame su teisinės ir plotinės kultūros problema: jei galima teikti antrą kartą, tai ar galima teikti 7 kartą ar 10 kartų iš eilės, kol, tarkime, prezidentas įveiks Seimą.

Kas įvyko šiuo atveju? Seimas pareiškė savo valią – jis atmetė kandidatūrą. Bet jam nereikia paaiškinti prezidentui, kodėl jis atmetė. Lygiai taip pat ir prezidentas neturi aiškinti Seimui, kodėl jis teikia konkrečią kandidatūrą. Tad, jei bus teikiama ta pati kandidatūra antrą kartą, vadinasi, šiuo atveju prezidentas atliks tam tikrus veiksmus, kuriais skatins Seimą balsuoti kitaip. O kokie gali būti tie veiksmai? Gali būti žadama kažkas, gali būti ieškoma kompromisų, kad, jei jūs pritarsite mano teikiamai kandidatūrai, aš galbūt pritarsiu valdančiųjų teikiamai kandidatūrai į ministrus. Kitaip tariant, prasideda mainai, pokiliminis žaidimas. Mano galva, būtų tiesiog geriau, jei nusistovėtų tradicija, kad, jei buvo pateikta kandidatūra ir ją Seimas atmetė, antrą kartą tos pačios kandidatūros nebederėtų teikti“, – samprotavo MRU profesorius.

**Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.**

Anot jo, būtina suprasti, kad Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimas turi politinį aspektą, kurio neįvertinti prezidentui negalima. V. Sinkevičiaus teigimu, kad ir kokia Seimo valia būtų, net jei būtų sudaroma regimybė, jog parlamentas atmeta tikrai gerus kandidatus, o renkasi mažiau tinkamus, – su tuo nesiskaityti šalies vadovui nedera. Todėl aptariamos problemos atveju, tęsia V. Sinkevičius, prezidentas, kalbėdamas, kad antrą kartą siūlys Seimo paramos nesulaukusią advokatės G. Lastauskienės kandidatūrą į KT teisėjos pareigas, vadovaujasi ne teisiniais argumentais, bet siekiu išsaugoti savo autoritetą.

„Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimas visada turi tam tikrą politinį aspektą, nes Seimas balsuoja – paskirti ar nepaskirti. Seimas pareiškė savo valią ir tiek. Prezidentas turi su ta valia skaitytis. Tad teikti antrąkart tą patį kandidatą, nes Seimas nepaaiškino, kodėl jis atmetė, nėra teisinis argumentas, tai yra tiesiog Prezidento institucijos noras išsaugoti autoritetą. Reikia susitaikyti, kad Seimas gali atmesti labai gerą kandidatą, – jis turi tokią teisę, jis gali paskirti mažiau gerą – tokia yra Seimo valia“, – teigė V. Sinkevičius.

Ragina vengti Seimo ir Prezidentūros galios demonstravimo

MRU profesoriaus teigimu, mažiausiai, ką reikėtų šioje vietoje daryti, tai dviem šalies institucijoms pradėti aiškintis savo santykius. Lietuvos piliečių interesas yra turėti visos sudėties Konstitucinį Teismą, tad, akcentuoja V. Sinkevičius, tiek Seimas, tiek Prezidentūra turėtų tuo vadovautis pirmiausiai.

„Visos Lietuvos interesas yra, kad Konstitucinis Teismas funkcionuotų visa sudėtimi, kad į jį pakliūtų asmenys, kurie yra pasirengę būti KT teisėjais. Turime kalbėti apie teisinę politinę kultūrą, apie dviejų institucijų tarpusavio racionalų bendravimą, parenkant kandidatūras, o ne įrodinėjimą, kuri iš jų yra stipresnė“, – aiškino V. Sinkevičius.

Jo nuomone, nustatyti, kuris kandidatas šiai svarbiai pareigybei yra labiausiai pasirengęs, ko gero, apskritai yra neįmanoma. Todėl šiame procese ypač svarbus tarpinstitucinis bendravimas ir atliktas darbas, dar iki pateikiant konkrečias kandidatūras. Kitaip tariant, kandidatūras teikiančioms struktūroms tiesiog privalu Seimo lūkesčius ir valią patikrinti dar iki oficialaus kandidato pateikimo. Todėl, V. Sinkevičiaus teigimu, gali būti, kad esama situacija susiklostė Prezidentūrai pakankamai neištestavus parlamento nuomonės ir galimybių siūlytą teisėją paskirti.

„Visada turi vykti paruošiamasis darbas, kitaip tariant, būtina zonduoti, kokios yra galimybės, kad konkrečiai kandidatūrai bus pritarta. Jei Seimas iš anksto pasako, kad šiai kandidatūrai mes nepritarsime, kam tada teikti tokią kandidatūrą. Tai yra konfliktinės situacijos kūrimas.

Aš manau, kad paruošiamojo darbo buvo stokojama… Konstitucija yra sukonstruota taip, kad vyktų tarpinstitucinis racionalus dialogas“, – apibendrino profesorius.

**Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.**

ELTA primena, kad Seimas pastarąją savaitę atmetė prezidento teiktą G. Lastauskienės kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjos pareigas. Parlamentas taip pat atmetė ir G. Nausėdos teiktą Sigitos Rudėnaitės kandidatūrą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkes. Maža to, parlamentas ne tik nepaskyrė S. Rudėnaitės į LAT pirmininkes, bet ir atleido ją iš Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų.

Antradienį R. Karbauskis pareiškė, kad, jei G. Nausėdai Seimui teiks tą pačią kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus, bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Pasak jo, yra abejonių, ar prezidentas gali tą patį kandidatą teikti du kartus iš eilės.

Savo ruožtu G. Nausėda antradienį pakartojo, kad jo pozicija nesikeičia, ir G. Lastauskienės kandidatūra į Konstitucinio Teismo narius bei S. Rudėnaitės – į LAT pirmininkus Seimui bus teikiama antrą kartą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.04.29; 08:00

Aktualijos

Pasigendama skaidrumo skirstant bylas teismuose

**STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.**

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai pirmą kartą atliko korupcijos rizikos analizę bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo srityse. Nustatyti rizikos veiksniai, galintys sudaryti prielaidas korupcinio pobūdžio teisės pažeidimams: bylų paskirstyme atliekamas tik vienas automatizuotas veiksmas iš kelių, informacija koreguojama rankiniu būdu bei neužtikrinama efektyvi kontrolė.

Atlikus analizę nustatyta, kad naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO Bylų paskirstymo moduliu, automatizuotai atliekamas tik vienas iš bylų paskirstymo procedūros veiksmų – teisėjų, galinčių nagrinėti bylą, eilės suformavimas. Tačiau ir šio veiksmo funkcionalumas nėra tobulas.

Dar iki teisėjų eilės sudarymo, pirminiai duomenys yra suvedami ir koreguojami rankiniu būdu. Rankiniu būdu sistemoje pakeitus pirminę informaciją (pvz., dėl teisėjui priskirtų nagrinėtinų bylų tipų ar jų specializacijos), teisėjas gali būti pašalintas iš automatizuotos atrankos iki eilės sudarymo.

Automatizuotai sudarant teisėjų eilę, nėra vertinamas teisėjui priskirtų bylų skaičius ir jų sudėtingumas bei teisėjo užimtumas. Dėl to dažnai rankiniu būdu paskiriamas ne pirmasis ar antrasis, o žemiau automatizuotai sudarytoje eilėje esantis teisėjas.

**Vilniaus apygardos administracinis teismas. Slaptai.lt nuotr.**

Šiais aspektais, kaip labiau rizikinga, vertinama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus taikoma bylų paskirstymo teisėjams praktika – dėl bylų paskirstymo taisyklių dviprasmiškų nuostatų bei teisėjų paskyrimo protokoluose esančių abstrakčių formuluočių dėl jų atmetimo.

STT atkreipė dėmesį ir į nepakankamai efektyvią aukštesniųjų teismų atliekamą bylų teisėjams paskirstymo kontrolę žemesniuose teismuose. Ne visada buvo patikrinami visi rizikingi šios procedūros aspektai (pavyzdžiui, pirminių duomenų koregavimo pagrįstumas), teismų veikla buvo vertinama fragmentiškai, neapimant viso laikotarpio, praėjusio nuo paskutinio patikrinimo.

Siekiant sukurti korupcinėms apraiškoms atsparią aplinką teismuose, siūloma užtikrinti funkcijų atskyrimą, dirbant su LITEKO sistema ir atliekant pirminę bylų paskirstymo kontrolę, mažinti bylas paskirstančių ir sprendimus dėl teisėjo paskyrimo priimančių asmenų diskreciją veikti savo nuožiūra, labiau formalizuoti ir dokumentuoti visus bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo procedūrų etapus bei vertinti bylų paskirstymo procedūras pagal papildomus rizikingus kriterijus.

Nacionalinei teismų administracijai pateiktos rekomendacijos dėl LITEKO tobulinimo: mažinti žmogiškųjų veiksnių įtakas, labiau automatizuoti bylų paskirstymo ir teisėjų kolegijų sudarymo procedūras.

Analizės išsamumui užtikrinti vertinimui buvo pasirinkti skirtingų instancijų ir kompetencijų teismai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos, Kauno apygardos, Vilniaus apygardos administracinio, Vilniaus miesto apylinkės, Panevėžio apylinkės ir Alytaus apylinkės teismai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.08.02; 04:00

Trumposios naujienos

Armėnijos sostinėje protestuotojai blokavo įėjimus į teismų pastatus

Armėnijos sostinėje Jerevane pirmadienį protestuotojai ministro pirmininko Nikolo Pašiniano prašymu blokavo įėjimus į teismų pastatus.

Premjeras N. Pašinianas sekmadienį kvietė Armėnijos žmones į demonstracijas prieš teisėjus, kuriuos jis apkaltino politiniu šališkumu, ir prašė žmonių „blokuoti teismų pastatus visoje šalyje”.

Pasak premjero, tokiu žingsniu siekiama daryti visuomenės spaudimą teismams ir teisėjams bei reikalauti atskaitomybės. N. Pašinianas to prašė po to, kai buvęs Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas buvo paleistas iš kardomojo kalinimo.

N. Pašinianas nesutinka su tokiu teismo sprendimu.

N. Pašiniano prašymu pirmadienio rytą žmonės blokavo įėjimus ir išėjimus iš teismų Jerevane, kad niekas negalėtų į juos patekti.

„Mūsų tikslas – nepriklausomos teismų sistemos sukūrimas Armėnijoje”, – sakė N. Pašinianas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.05.21; 06:00

Aktualijos

Saulius Skvernelis: „tokio žemo visuomenės pasitikėjimo teismais dar neturėjome”

**Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.**

Premjeras Saulius Skvernelis teigia, kad žmonių pasitikėjimas teismais yra ypač žemas ir, pasak jo, tai nesusiję su Seimo nario Vytauto Bako teiginiais, kritikuojančiais teismų sistemą. Premjeras pažymi, kad parlamentarai turi teisę pasisakyti visais gyvenimo klausimais.

,,Pati visuomenė vertina, kas vyksta mūsų teismuose, tokio žemo pasitikėjimo teismais neturėjome niekada. O tai susiję ne su kokiu politikų vertinimu, jie turi teisę pasisakyti visais gyvenimo klausimais“, – po Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė S. Skvernelis.

Pasak jo, teismų sistemoje tikrai reikalingos reformos.

,,Problema, kalbant apie teismų sistemos skaidrumą, veiklos efektyvumą, atvirumą visuomenei – faktas, ir tie pokyčiai bus reikalingi, bet tikrai nesiečiau su konkrečiomis bylomis“, – teigė premjeras.

Paklaustas, ar V. Bakas kritikavo teismų sistemą vien dėl jam nepalankaus teismo sprendimo, premjeras tai paneigė.

,,Jis kalbėjo po konkretaus teismo sprendimo, galbūt nesiejo su konkrečia byla, bet vietos ir laiko atžvilgiu išsakytas komentaras galėjo tokias prielaidas padaryti – tai, kad yra siejama su konkrečiu sprendimu“, – teigė premjeras.

Antradienį Teisėjų taryba kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl Seimo nario Vytauto Bako teiginių, reaguojant į paskelbtą teismo sprendimą, prašydama savo kompetencijos ribose įvertinti Seimo nario V. Bako viešai išsakytus teiginius apie Lietuvos teismus ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą.

Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kreipimesi Teisėjų taryba nurodė, kad V. Bakas, reaguodamas į paskelbtą teismo sprendimą byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl jo vadovaujamo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atliktame parlamentiniame tyrime naudotų VSD pažymoje pateiktų galimai tikrovės neatitinkančių bei garbę ir orumą žeminančių duomenų, teiginių ir vertinimų, viešojoje erdvėje išplatino pareiškimus, kuriais viešai reiškė ir skatino nepasitikėjimą Lietuvos teismais ir konstitucine teisingumo vykdymo sistema.

Teisėjų taryba akcentavo, kad Seimo narys V. Bakas, viešojoje erdvėje reikšdamas abejones dėl jam nepatikusio teismo sprendimo ir teismų vykdomo teisingumo, akcentuodamas būtinybę pertvarkyti teismus, savo teiginiais ne tik diskredituoja teismo, kaip valstybės valdžios, autoritetą, tačiau viešai kursto nepasitikėjimą teismu, kaip vieninteliu teisingumą Lietuvoje vykdančiu subjektu, formuoja nihilistinį visuomenės požiūrį į teisingumo vykdymą ir teismo priimamus sprendimus.

Teisėjų tarybos nuomone, su atsakingo politiko elgesiu nėra suderinami pareiškimai, kuriais konstatuojama, kad teismų sistemą reikia pertvarkyti iš esmės vien todėl, kad teismo sprendimas nepateisino šio politiko lūkesčių.

V. Bakas stebėjosi tokiu Teisėjų tarybos sprendimu ir teigė, kad savo žodžių neišsižada. Pasak jo, kiekvienas žmogus turi teisę skųsti teismų sprendimus, kritikuoti teismų ar bet kokios kitos valdžios įstaigos veiklą.

,,Galiu tik pakartoti, kad, mano nuomone, teismai šiandien išgyvena pasitikėjimo krizę, yra nepajėgūs spręsti bylų, kuriose įtariamieji kaltinami sunkiais korupciniais nusikaltimais. Dėl to reikalingi esminiai pokyčiai teismų veikloje, reformos, tiek rengiant, tiek atrenkant teisėjus, tobulinant savivaldą. Tam, kad būtų atkurtas pasitikėjimas teismų sistema, reikalingas viso Seimo, Vyriausybės ir Prezidento institucijos sutarimas, nes pačioje teismų sistemoje neužtikrinama stabdžių-atsvarų sistema. Priešingai, teismų nepriklausomumas naudojamas kaip būdas persekioti tuos, kurie reiškia kritiką“, – antradienį savo feisbuko paskyroje sureagavo V. Bakas.

Trečiadienį Seimo Etikos ir procedūrų komisija trečiadienį nutarė, kad vis dėlto atliks tyrimą dėl V. Bako teiginių apie teismus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.04.25; 09:08

Aktualijos

Apie ištrintą Sauliaus Skvernelio pasisakymą: nereikėjo prieiti iki teismų

Geriau būtų buvę neprieiti iki teismų, komentuodamas Vyriausybės ištrinto pasitarimo įrašo istoriją, sako Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Pasak Seimo vadovo, ištrinto įrašo, kuriame, kaip teigta, premjeras, svarstant įstatymo pataisas dėl galimybės neatlygintinai naudotis registrų duomenimis, grubiai pasisakė apie žurnalistus ir žiniasklaidą, atvejai ateityje nebeturėtų kartotis.

V. Pranckietis teigia, kad Vyriausybė, inicijavusi įstatymų pakeitimus, numatančius, kad Ministrų Kabineto pasitarimai yra vieši, ko gero, iš savo klaidų pasimokė.

„Mes turėjome panašią pamoką Seime turbūt prieš pusantrų metų ir tą pamoką išmokome. Todėl dabar darome viską viešai ir nebekyla tokių klausimų. Tai, manau, tą patį padarė ir Vyriausybė“, – „Žinių radijui“ trečiadienį kalbėjo V. Pranckietis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas trečiadienį skelbs sprendimą ginče tarp šešių skirtingų žiniasklaidos priemonių žurnalistų, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Vyriausybės. Žurnalistai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti nepagrįstais Vyriausybės kanceliarijos atsisakymus pateikti jiems praėjusių metų spalio 3 dienos Vyriausybės pasitarimo garso įrašus; pripažinti neteisėtu šio garso įrašo sunaikinimą bei įpareigoti Kanceliariją atkurti sunaikintą garso įrašą ir pateikti žurnalistams.

Žurnalistų teigimu, Vyriausybės kanceliarija, atsisakiusi suteikti prašomą informaciją, pažeidė jų teisę rinkti, gauti ir skleisti informaciją, garantuojamą Konstitucijoje ir Visuomenės informavimo įstatyme. Pasak žurnalistų, Vyriausybės pasitarimo garso įrašas nepatenka į teisės aktuose nustatytus apribojimus, kai galima atsisakyti teikti informaciją žiniasklaidos atstovams.

Vyriausybės kanceliarijos gynėja prašo bylą nutraukti bei skundą atmesti, nes įrašo atkurti nepavyks ir nebebus galimybės atlyginti žalos pareiškėjui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.03.06; 05:00

Aktualijos

Dalia Grybauskaitė dėl korupcijos skandalo teisėsaugos srityje: bus daug triukšmo

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad trečiadienį pradėtas tyrimas dėl korupcijos teisėsaugos srityje rodo, jog sistema sugeba valytis.

***Tiesa ir teisingumas – svarbiausia***

„Tai yra labai rimtas tyrimas, tačiau aš jį vertinčiau per pozityvią prizmę ir pirmiausia dėl to, kad reformuotis sugebėję teismai ir visa teisinė sistema visgi sugeba valytis toliau“, – žurnalistams sakė Varšuvoje su valstybiniu vizitu viešinti D. Grybauskaitė. Prezidentė gyrė teisėjų bendruomenę, be kurios, tvirtino ji, pradėtas tyrimas apskritai būtų neįmanomas.

Pasak prezidentės, prasidėjęs teisėjų korupcijos tyrimas bus ilgas ir kels labai daug triukšmo.

„Mes vykdome labai didelį procesą, jis bus ilgas, pasipriešinimo bus daug, triukšmo taip pat“, – kalbėjo prezidentė. Pasak jos, pasitikėjimas teisingumu ir valstybe apskritai priklauso nuo pasitikėjimo teismais.

„Pasitikėjimas teisingumu priklauso nuo pasitikėjimo teismais. O pasitikėjimas teismais ir teisingumu yra būtinas pasitikėjimui valstybe“, – pažymėjo D. Grybauskaitė.

ELTA primena, kad trečiadienio rytą prezidentė pasirašė dekretus, kuriais leido patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti net 8 teisėjų laisvę bei sustabdė jų įgaliojimus iki galutinių sprendimų ikiteisminiuose tyrimuose arba baudžiamosiose bylose įsiteisėjimo.

Kaip jau skelbta, korupcija įtariami 3 Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Viktoras Kažys, Konstantinas Gurinas ir Valdimaras Bavėjanas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Egidijus Laužikas, Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Robertas Rainys.

Generalinė prokuratūra trečiadienį pranešė, kad dėl įtariamos korupcinės veikos sulaikyti penki advokatai: Drąsutis Zagreckas, Romualdas Mikliušas, Giedrė Cimbolienė, Aivaras Surblys, Marius Navickas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo padėjėjai, teisininkai. Iš viso trečiadienį sulaikyti 26 asmenys.

Įtariama, kad už palankius įvairius teisėjų sprendimus galimai mokėti ir žadėti kyšiai, kurių sumos svyruoja nuo 1000 iki 100 000 eurų. Sutartų kyšių suma gali siekti iki 400 000 eurų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.22; 05:30

Politinės intrigos

Algimantas Matulevičius. Lietuva dar turi galimybę (2)

Lietuvoje žmonėms suformuota klaidinga nuomonė, kad Prezidentas yra tik atstovaujantis asmuo, atsakingas už užsienio politiką.

Apie mūsų galimybes jau užsiminiau pirmoje šio straipsnio dalyje (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-lietuva-dar-turi-galimybe-1/).

Taip, šį tą nuveikti mes galime ir užsienio politikoje – pateikti savo siūlymus, parengti kai kurias iniciatyvas ir pan. Tačiau ir jos privalo būti padiktuotos mūsų valstybės, jos piliečių gerovės interesų – juos tenkinti, o ne paminti ar ignoruoti.

Mano jau aptartos Skaidrumo sistemos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje galėtų tapti gražiu užkrečiančiu pavyzdžiu ir visai ES bei kitoms pasaulio valstybėms.

Kas trukdo, atlikus konkrečius namų darbus, Lietuvoje priėmus Skaidrumo sistemos kodeksą ir praktiškai „įsukus“ jo mechanizmą, pasiūlyti iniciatyvą Briuseliui – „Lietuva – už skaidrią Europos Sąjungą“?

Nematau objektyvių kliūčių, kad to nebūtų įmanoma padaryti.

Teiginys, kad Prezidentas neturi galių, yra pačių prezidentų ir jų aplinkos pagimdytas mitas. Atsiverskime mūsų Konstituciją ir pamatysime, kokios didžiulės galios ir įtaka tenka Prezidentui vien skiriant visų teisėsaugos institucijų vadovus, jų pavaduotojus. O teisėjų korpusą formuoja praktiškai vien valstybės vadovas.

Nereikia būti išminčiumi norint suprasti, kad jeigu tu jau suteiki žmogui pareigas, tai gali iš jų ir atleisti ar bent tai inicijuoti – kaip ir pareikalauti teigiamų veiklos rezultatų. Tačiau per nepriklausomybės metus praktiškai nė vienas aukštas teisėsaugos pareigūnas nebuvo atleistas ar kitaip nubaustas už prastus darbo rezultatus, ir tai parodo, kaip neefektyviai veikia mūsų prezidentai su savo patarėjų komandomis.

Tarp kitko, nė karto metiniuose prezidentų pranešimuose LR Seime neteko nei iš vieno šalies vadovo išgirsti nuoširdų savikritišką prisipažinimą, kad su teisėsaugos problemomis nesiseka susitvarkyti. O juk tai – visų kitų darbų pagrindų pagrindas, ir jokie „laisvės piknikai“ to neatstos.

Rūpintis tik savo įvaizdžiu bei reitingais ir šokti su vaikučiais aplink eglutę valstybės vadovui ar vadovei nepakanka – mūsų šaliai tai per brangiai kainuoja tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Nes kai šitaip elgiasi pirmas valstybės asmuo, jo pavyzdžiu seka kiti.

**Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku?** **Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Taip susiformuoja klaidingas įsitikinimas, kad šioje valstybėje net nebūtina aukotis ir stengtis, nes ir be to įmanoma turėti gerus reitingus. O jie bus, jeigu turėsi gerus ryšius su žiniasklaida.

Tokia padėtis ir gimdo „tulpės“ laiškus ir tarpininkus masiulius bei pasidygėjimą keliantį pirmojo valstybės asmens nusižeminimą prieš oligarchus.

Taip parduodamas valstybės prestižas, o pati valstybė, jos aukščiausiosios institucijos tampa oligarchų įkaitu ir jų nuolankiu tarnu.

Suprantu, kad mane už šį sakinį kars, bet negaliu nepaklausti: o kuo mes tuomet skiriamės nuo Rusijos ir nuo jos vadovo?

Manau tuo, kad V. Putino oligarchai bent prisibijo, o pas mus Prezidentės – ne. Bet juk tokia padėtis – tai visiškas mūsų aukščiausio lygio vadovų krachas. Ir nieko – tyla… Ar tiesiog – nerišlūs pasamprotavimai.

O juk reikėjo išeiti prieš Lietuvą ir atvirai pripažinti padarius didžiulę klaidą. Ir – nuoširdžiai atsiprašyti visų žmonių, viešai pasmerkti tokias praktikas ir nuo jų atsiriboti.

Suprantama, pirmiausia tai nereikia pakliūti į tokią padėtį, kuri daro gėdą valstybei ir neša didžiulę žalą jos institucijoms. Kai net aukščiausias valstybės pareigūnas susisaistęs kompromituojančiais ryšiais, naivu tikėtis, kad jis bus principingas ir reikalaus atsakomybės iš jam atskaitingų institucijų vadovų. Ar juo labiau – iš teisėjų, į kurių veiklą apskritai niekas nedrįsta kištis.

Tam surastas puikus pasiteisinimas – atseit, teismai yra savarankiški, ir niekas neturi teisės jiems nurodinėti.

Tačiau Lietuvos piliečiai Prezidentą renka ne tam, kad jis nebyliai stebėtų, kaip teismuose, dangstantis nepriklausomumu, klesti korupcija ir selektyvinis teisingumas.

Lietuvos piliečiai Prezidentą renka tikėdamiesi, kad jis bus jų konstitucinių teisių garantas ir užtikrins jų visų lygybę prieš įstatymą – nepriklausomai nuo to, ar tu esi eilinis žmogus, ar turčius, žarstantis milijonus.

Kitaip sakant, žmonės pagrįstai tikisi, kad jeigu jiems, neduok Dieve, kažkas nutiks, tai jie turės visas Konstitucija garantuojamas galimybes savo pažeistas teises apginti teisme.

Manau, tuo vadovaudamasis Prezidentas ir turi veikti: prioritetas ir šventas dalykas jam turi būti ne teisėjų nepriklausomumas, kuris mūsų sąlygomis neretai virsta savivale, o žmonių teisės ir visų piliečių lygybė prieš įstatymą.

Deja, tokiu rakursu į teisingumo būklę mūsų valstybėje dar niekas nepažvelgė. Visą laiką tik ir tebuvo šnekama apie šventą teismų nepriklausomumo principą ir ribotas Prezidento galias (tai išgirsta visi, kurie kreipiasi į Daukanto aikštę pagalbos), o kad tuo metu teismuose Respublikos vardu buvo trypiamas teisingumas, visiem buvo nė motais.

Šitaip toliau nebegali būti: arba teisėjai, pasinaudodami išgirtąja savivalda, savo arklides išsimėžia patys, arba tai turi padaryti naujai išrinktas Prezidentas – gal net paleisdamas visą teisėjų korpusą ir atgal priimdamas tik tuos, paskui kuriuos nesivelka tamsus šleifas.

Dar vienas tikslingai kuriamas mitas – kad už vidaus politiką atsako tik šalies Vyriausybė. Ne ir dar kartą ne! Jeigu LR Konstitucijoje įvardyta, kad šalies vadovas yra LR Prezidentas, tai jis ir atsako už viską, įskaitant Vyriausybės veiklą – kartu su LR Seimu. Juk jis aktyviai dalyvauja formuojant tą Vyriausybę, todėl ir pareikalauti iš jos ne tik gali, bet net ir privalo. Be to, niekas nedraudžia Prezidentui pačiam imtis daugiau iniciatyvos sukuriant tokią sistemą, kuri leistų Lietuvoje įsiteisinti šalia teisinio ir socialiniam teisingumui. Tai būtų fundemantalios svarbos uždavinys, bet kol kas tik pasyviai fiksuojama, kaip oligarchai skurdina dirbančiuosius, mokėdami neadekvačius atlyginimus, ir kaip apvaginėja pensininkus, mokytojus, medikus, kultūros darbuotojus, piktybiškai nemokėdami mokesčių valstybei.

Lietuva, norėdama sukurti modernią šiuolaikišką ekonomiką, turi ryžtingai atsisakyti vartotojiškos ekonomikos, reikalaujančios daug resursų, ir pereiti prie konkrečios bendruomenės ir atskiro jos nario gyvenimo kokybės gerinimo.

Valstybės esminiu rūpesčiu turi tapti visos valstybės žmonių gyvenimo kokybė. Tai pasireiškia aktyvia kiekvieno veikla – darbu, geru atlyginimu, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, geresniu maistu, sveikesne gyvensena, galimybe auginti vaikus ir juos lavinti, ugdant atsakingas bei neordinarias asmenybes ir gerus specialistus. Tai pasiekiama vystant šalies ūkį aukštųjų technologijų, mokslo pasiekimų pagrindu visose veiklos srityse.

Čia šalies vadovas turi veikti kartu su Vyriausybe ir siekti, kad būtų susitarta su visais socialiniais sluoksniais, kaip sutvarkyti šalies ūkį – kad jis per kuo trumpesnį laiką, investuojant tiek valstybės, tiek gyventojų ir privačių bendrovių lėšas, pasiektų užsibrėžtą teigiamą rezultatą.

Šalies poreikių tenkinimas savos gamybos produktais turėtų tapti valstybės prioritetu. Didieji miestai nebeplečiami, jie išlieka mokslo ir kultūros centrais, o gamyba perkeliama į regionus. Pakeičiamas požiūris į urbanistiką, t.y. gyvenamą aplinką.

Sukuriama tokia sistema, kai gyvenamoji aplinka kiek įmanoma labiau priartinama prie Gyvosios Gamtos, išnaudojant jos bei šiuolaikinių technologijų teikiamus privalumus ir taip iš esmės pagerinant gyvenimo kokybę. Valstybė investuoja į šiuolaikines technologijas, pirmiausia – švarios energetikos, švaraus transporto, sveikos gyvensenos ir, svarbiausia, į naujoviško švietimo ir mokslo sritis.

Būtina atsisakyti klaidingo požiūrio, kad tik versle sukuriama pridėtinė vertė. Pridėtinę vertę kuria ir mokslo, švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, net pramogų industrija. Verslą būtina vertinti kaip ir kiekvieną naudingą žmogaus veiklos sritį, bet negalima jam priskirti dangiškų galių.

Verslas atlieka labai reikalingą funkciją valstybės gyvenime, bet ir kitos veiklos sritys valstybės bendruomenei ne mažiau reikalingos ir svarbios.

Valstybei būtinos investicijos, bet vėl gi nereikėtų pamiršti, kad investuotojas deda pinigus ne iš altruizmo, o dėl to, kad tikisi gauti naudą. Valstybė turi atsakingai vertinti investicijų naudą ir numatyti, kokios bus pasekmės. Svarbiausia pasverti, ar tai bus naudinga Lietuvos žmonėms visais įmanomais aspektais.

Besikviečiant užsienio investuotojus, Lietuvoje pamirštama, kad yra daug neišnaudotų vidinių galimybių: dideliems, bendravalstybinę reikšmę turintiems ir skaidriems verslo projektams visų pirma turėtų būti panaudojamos valstybės ir Lietuvos gyventojų bei verslo laisvos lėšos. Šalies bankuose ir kitose finansinėse institucijose laikoma apie 20 milijardų eurų gyventojų ir įmonių piniginių lėšų – ir dažniausiai laikoma be palūkanų.

Tai – didžiulis kapitalas, kurį valstybė, sukūrusi perspektyvius projektus energetikos, transporto, infrastruktūros, IT srityse, galėtų efektyviai panaudoti. Tam tereikia kūrybingumo ir noro.

Labai svarbi valstybės vadovo priedermė – ne vaikytis pigaus populiarumo ir tenkinti vadovo ego, o ginti bendrąjį visuomenės interesą. XXI amžiuje nebegalime leisti vienam asmeniui ar grupei beatodairiškai siekti naudos bet kokia kaina, paminant bendruosius valstybės interesus.

Visų pirma, būtina įvertinti, kokią naudą ta veikla atneša bendruomenei, valstybei ir kokios jos socialinės pasekmės. Jeigu šiandien Lietuva pirmauja ES pagal skurstančiųjų skaičių ir mažiausius atlyginimus, tai dėl to kalti ir buvę bei esantys valstybės vadovai – be išimties ir visų rangų – kad leido susidaryti tokiai apgailėtinai bei gėdingai padėčiai.

Būtent šalies vadovas gali ir privalo sutelkti visą šalies bendruomenę didiesiems strateginiams valstybės tikslams pasiekti.

O koks didingesnis tikslas dar gali būti, nei atkurti mūsų Tėvynę Lietuvą?

**Korupcijos pančiai Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Tai skamba gražiai, bet ir su didele doze pesimizmo. Ar išvis tai įmanoma? Ar mes jau nepasiekėme to kritinio taško, kai padėtis tampa nebepataisoma? Pagaliau, ar užteks jėgų, kai jau prarasta kone milijonas piliečių?..

Vis dėlto manau, kad padėtį dar įmanoma pataisyti, tačiau su viena esmine sąlyga – jeigu dauguma iš mūsų supras, kad tik nuo kiekvieno atsakingos pozicijos ir apsisprendimo ta galimybė priklauso. Ir nesvarbu, kur mes begyventume – čia, Tėvynėje, ar tremtyje (dažniausiai priverstinėje).

Jei iš tikrųjų norime, kad ir po 100 metų čia būtų Lietuva, turime apsispręsti. O jei nusisuksime, tai žinokime, kad dalyvaujame Lietuvos kaip valstybės laidotuvėse.

2018.08.31; 10:41

Trumposios naujienos

Lenkijoje lankydamasis Vokietijos prezidentas pabrėžė Europos vienybės svarbą

Su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda susitikęs Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris teigė, kad Europos vienybė yra įmanoma tik tada, kai valstybės narės puoselėja bendras vertybes, skelbia „Deutsche Welle“.

F. W. Steinmeieris yra trečiasis šiais metais Lenkijoje apsilankęs Vokietijos lyderis, ir tai suvokiama kaip Berlyno pastangos sumažinti įtampą su Varšuva. Tačiau Vokietijos prezidentui antradienį susitikus su A. Duda, nuomonių skirtumai buvo akivaizdūs.

Vokietija itin kritiškai vertina nacionalistinės Varšuvos vyriausybės veiksmus, keliančius grėsmę Lenkijos teismų sistemos nepriklausomumui, bei Lenkijos įstatymą dėl Holokausto.

Į Varšuvą atvykęs Vokietijos prezidentas kalbėjo apie demokratijos ir teisinės valstybės principų svarbą. Tačiau vizito metu F. W. Steinmeieris buvo ne tik kritiškas, bet taip pat pasinaudojo galimybe padėkoti Lenkijai už jos norą susitaikyti su Vokietija ir tapti partnere, nepaisant Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Vokietijos nacionalsocialistinio režimo vykdytų žiaurumų.

Informacijos šaltinis – ELTA (Neringa Šarmavičiūtė)

2018.06.06; 02:30

Politinės intrigos

Vidmantas Valiušaitis. Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – įdomūs žurnalisto Vidmanto Valiušaičio svarstymai apie Lietuvos vidaus politikos ypatumus, dėsningumus ir painumus.

Šiuose žurnalisto komentaruose taip pat rasite prasmingų sovietiniais laikais egzistavusios tvarkos demaskavimų – ką daryti su prasižengusiais saviškiais? Ne, pasirodo, jų bausti negalima. Nusikaltusius saviškius būtina perkelti į ne mažiau prestižines pareigas, kai kada – net į aukštesnes. Kaip juos kontroliuoti? Esama būdų… Kaip užverbuoti? Taip pat įmanomas reikalas…

Žodžiu, Slaptai.lt linki smagaus skaitymo.

Vidmantas VALIUŠAITIS

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu

Atrodo, kad Gretos Kildišienės atvejį greitai teks minėti su pagarba. Kaip aukštą pilietinio susipratimo ir politinio padorumo atvejį. Paslydo, pargriuvo, atsikėlė, nusipurtė, atsiprašė, išėjo.

**Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt (Gintaro Visocko) nuotr.**

Palyginkim, kaip atrodo šitam kontekste kiti: Eligijus Masiulis, Gintautas Kėvišas, Mindaugas Bastys, Gintaras Steponavičius?..

Čia gi ne kažkokie lapės kailiniai! Ir net ne krokodilo odos batai! Čia operacijos, apie kurias sakoma, kad niekas taip nesuvienija žmonių, kaip pinigai, nelegaliai perduodami iš rankų į rankas.

Bet jie neprisipažįsta. Laikosi „didvyriškai“, iki paskutinio šovinio! Ir „plikom rankom“ jų nepaimsi.

Kadangi žaidžiama čia jau „kitoje lygoje“. Ir galioja čia jau ne moralės, bet jėgos dėsniai, t.y. ne padorumo imperatyvas, bet galios potencialas. Galios rodyti tariamą teisuoliškumą (advokatų teisinės ekvilibristikos dėka) ir galios generuoti „įvaizdį“ (žinių sklaidos kanalų patarnavimu).

Net ir visiško moralinio kracho atveju, kaip tai nutiko ponui Masiuliui, turint tam tikrą „socialinį ir ekonominį potencialą“, galimas bent dalinis „reputacijos atsiskalbinėjimo“ procesas – tą ir matome viešojoje erdvėje.

Laikui bėgant žmogaus įvaizdis palaipsniui „taisosi“: apmiršta „neapdairiai“ pasielgęs politikas ir prieš mūsų akis stojasi „sumanus, perspektyvus“ jaunas verslininkas…

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu. Manau, kad tai prieštarautų „instrukcijoms“. Teisiniai procesai yra skirti „apatinės lygos“ žaidėjams. Čia ne tie, kuriuos tai liestų. Kodėl?

Nuobodu kartotis. Rašiau prieš penkerius metus. Niekas nepasikeitė. Tad ir rašyti iš naujo neverta (prieš penkerius metus autoriaus rašytą straipsnį pateikiame žemiau).

Tada atkreipiau dėmesį, kad ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“ – jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti?

Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Kas slypi už rezonansinių bylų?

Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.

Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: „Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaaičiuok!“ Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus „kairieji“, kiti – „dešinieji“.

Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per „Atgimimo bangą“ paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, „pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete“. Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.

Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti „į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje“. Tokius žmones „reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus“.

Instrukcija pataria veikti taip, kad „aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla“. Čia pat nurodoma, kad į „visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis“.

Instrukcija duoda patarimų, kuria kryptimi turi būti plėtojama teisinė, administracinė ir ekonominė sistema: „Būtina padaryti viską, kad įsakymai ir nutarimai – juridiniai, ekonominiai, taip pat ir administraciniai – būtų kuo nekonkretesni.“ Dar daugiau: „Būtina sukurti padėtį, kad visų valstybinių tarnautojų (išskyrus spectarnybas ir karinę pramonę) pajamos būtų mažos. Tai pirmiausia pasakytina apie sveikatos apsaugą, teismus ir mokyklas, taip pat visus vadovaujančius darbuotojus.“

Kokie privalo būti vadovaujančių darbuotojų įgaliojimai, instrukcija irgi turi atsakymą: „Būtina pasiekti, kad bet kokį klausimą tuo pačiu metu nagrinėtų keli komitetai, įstaigos ir organizacijos, bet nė viena iš jų negalėtų turėti teisės daryti įtakos įmonės darbui. Vadovas privalo vykdyti tik nurodymus.“ Kadangi savarankiškų įmonių vadovai, pasak instrukcijos, „negali turėti jokių teisių, kurios leistų daryti įtaką įmonės darbui. Vadovas turi vieną teisę – vykdyti įsakymus“.

Įdomūs pastebėjimai dėl profsąjungų. Profsąjungos jokiu būdu „negali turėti tokių teisių, kurios sudarytų galimybes priešintis įmonės vadovams“. Patariama jas „apkrauti kitais darbais, pavyzdžiui: atostogų ir laisvalaikio organizavimu, pensinių ir kreditinių pareiškimų nagrinėjimu, kultūrinių ir pramoginių priemonių ir ekskursijų rengimu, deficitinių prekių skirstymu. Jos turi aiškinti ir pateisinti politinės vadovybės nutarimus“.

Patariama „palaikyti darbininkų norą kalbėti apie rūpimus gamybos klausimus, taip pat apie problemas, dėl kurių galima kritikuoti praeitį ir vietinį gyvenimą“. Tačiau čia pat pabrėžiama, kad „negalima leisti, jog kritikuojamų dalykų priežastys būtų panaikintos“.

Visose ūkio šakose reikalaujama „skatinti administracinio aparato augimą. Aparatą galima kritikuoti, bet jokiu būdu negalima mažinti ir trukdyti normalaus darbo“. Ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“. Jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti? Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Tuo pačiu metu „reikia stengtis“, kad darbo vietose „specialistai būtų pašalinti iš savo darbo, o juos pakeistų darbuotojai, neturintys išsilavinimo ir kompetencijos“.

Instrukcijoje rodoma dėmesio ir ekonomikai. Reikalaujama „sekti visų karinių ir kitų įmonių, kurioms taikoma ypatingoji instrukcija, gamybos planus“. Kodėl? Todėl, kad „negalima leisti įgyvendinti planų, kuriuose numatomas pirkimas vidaus rinkoje“. Gilus žvilgsnis.

Švietimo sritis – irgi instrukcijos dėmesio akiratyje. Nurodoma, kad „iš pradinių ir spec. mokyklų, o pirmiausia iš vidurinių ir aukštųjų mokyklų būtina pašalinti labiausiai gerbiamus dėstytojus. Į jų vietą skirti mūsų rekomenduotus žmones“. Maža to: „Reikia pašalinti skirtumus tarp dalykų, apriboti originalias publikacijas ir nutraukti lotynų ir senovės graikų kalbų, bendrosios filosofijos, logikos ir genetikos dėstymą.

Istorijos pamokose negalima aiškinti, kas iš buvusių politikų tarnavo ar bandė tarnauti Tėvynės labui; visą dėmesį reikia skirti karalių tironijai ir liaudies kovai su jais. Spec. mokyklose būtina įgyti kuo siauresnę specializaciją.“

Dėl aukštųjų mokyklų instrukcija reikalauja sudaryti sąlygas, kad pirmiausia būtų priimami žmonės „iš žemiausių gyventojų sluoksnių, kurie nesiekia gilių žinių, o tik diplomo“.

Dėl veiksenos politiniame lauke instrukcija irgi turi ką pasakyti: „Būtina pasirūpinti, kad politiniai priešininkai būtų suimti. Tuos priešininkus, kuriuos ypač vertina vietiniai gyventojai, būtina paveikti. Juos būtina izoliuoti už įstatymų pažeidimus arba pašalinti vadinamojo nelaimingo atsitikimo dingstimi dar iki tol, kol apie įvykį sužinos visuomenė.“

Taip pat patariama „vengti asmenų, teistų už politiką, reabilitacijos. Jeigu reabilitacijos išvengti negalima, reikia tai pateikti kaip teismo klaidos ištaisymą, nesudarant naujo proceso ir nekviečiant kaltininkų (teisėjų, atsakovų, kaltintojo ir liudytojų)“.

Jeigu kam pasirodytų, kad esama kai kurių panašumų su mūsų gyvenimo tikrove, tai veikiausiai tik sutapimas. Nepaisant to, kad Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įkūrėjui ir vadovui Vytautui Budnikui atrodo, jog už rezonansinių ir „tarpusavyje susijusių bylų slypi didžiulė galia“.

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2017.04.18; 09:41

Atsargiai

Atsargiai – dvigubi standartai

Tik neskubėkime smerkti žurnalistės Rūtos Janutienės, surengusios akibrokštą vieno aukšto rango policijos pareigūno kabinete tuoj po tragiškų Garliavos įvykių.

Nemačiusiems videointerviu priminsime, jog ši šmaikšti, niekuomet žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė, dažnusyk įžūlokai prie sienos remianti visus interviu duoti nepanorusius valdininkus, tąsyk bandė išsiaiškinti, kas gi yra prievarta.

Jei verkiančios mažametės mergaitės tempimas už rankos nėra smurtas, tai tada smurtu neturėtų būti laikomas ir grubokas policijos valdininko tampymas už rankovės. Juolab kad už rankovės tempiamas valdininkas, skirtingai nei mažoji Kedytė, – tikrai neverkė. Žodžiu, jei priverstinio mažosios Kedytės traukimo iš jai įprastos aplinkos – žuvusio tėvo artimųjų namų – negalima laikyti prievarta, tai prievarta nedera laikyti ir žurnalistės R.Janutienės sumanymo patampyti už švarko rankovės suglumusį valstybės pareigūną. Jei galima tampyti mažametę mergaitę, kodėl tada negalima už skverno, sakykim, timčioti Seimo narių, ministrų, teisėjų? Tai konkretus, o ne retorinis klausimas.

Continue reading „Atsargiai – dvigubi standartai” →

Aktualijos

Kaip partijų reitingams pakenkė “Snoro”, FNTT ir Garliavos skandalai

Lietuva niekaip neišbrenda iš įvairiausio pobūdžio nemalonumų. Nieko stebėtino, nieko keisto. Tai – natūrali kiekvienos valstybės būsena.

Į nemalonias istorijas įsipainioja ir kitų, net labai padoriai, sąžiningai, principingai, demokratiškai tvarkomų šalių politikai, verslininkai, specialiųjų tarnybų pareigūnai, bankininkai.

Tačiau skandalas nelygu skandalui. Vienais atvejais konfliktinės situacijos kuriamos dirbtinai, kitais sykiais jos kyla spontaniškai. Kai kada skandalai pakelia populiarumo reitingus, o kai kada – sužlugdo. Kokia nūnai situacija klostosi Lietuvoje, belaukiančioje rudenį rinkimų į Seimą?

Su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kaip partijų reitingams pakenkė “Snoro”, FNTT ir Garliavos skandalai” →

Jezerskas prieš Visocką

Kas žino, ką galvoja statistinis Lietuvos skaitytojas? Žino teismas

„Cogitationis poenam nemo patitur” lietuvių kalboje reiškia, kad „niekas neturi būti baudžiamas už savo mintis”. Deja, Lietuvoje jau atėjo laikas, kai teisme galima pasitelkus advokatą (ir dar kažką) nuteisti žurnalistą net už tai, jog jo mintis kas nors galėjo klaidingai suprasti.

Šią citatą specialiai paėmiau iš vienos labai geros internetinės svetainės, kuri vadinasi. http://www.teismai.lt/lt/.

2010 metų liepos 16 dieną Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič valstybės vardu paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurioje kolega žurnalistas Gintaras Visockas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje ir 155 str. 1 dalyje. Paprastai kalbant, kolegai buvęs politikas, kandidatas į šalies Prezidentus Česlovas Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.

Continue reading „Kas žino, ką galvoja statistinis Lietuvos skaitytojas? Žino teismas” →

Jezerskas prieš Visocką

Teismuose dirba aiškiaregiai

Šiandien Vilniaus apygardos teismas atsivers bylą, kuri gali tapti istorine, jei lietuviškoji Temidė ne tik toliau atsisakys užsirišti akis, bet dar ir bus toliau nusiteikusi vaidinti orakulą ar visuomenės minčių skaitytoją.

Byla įdomi tuo, kad joje, pirmosios instancijos teismas nuteisė žurnalistą ne už tai, ką jis parašė, o už tai, ko neparašė, bet ką – teismo nuomone – „statistinis skaitytojas“ – gali pagalvoti. Neklauskite – kokia ta statistika. Neklauskite – ar tai sociologinė, ar teisinė kategorija. Neklauskite, kaip teisėjas perskaito, ką tas vidtunis ir nevidutinis statistinis skaitytojas pagalvos apie tai, kas nėra parašyta. Tai žino tik pats Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič, kuris šių metų liepos 16 dieną paskelbė nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje. Žurnalistas Gintaras Visockas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje ir 155 str. 1 dalyje. Mat buvęs politikas, kandidatas į šalies Prezidentus Česlovas Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.

Continue reading „Teismuose dirba aiškiaregiai” →

Jezerskas prieš Visocką

Audrius Butkevičius – potencialus milijonierius

Landsbergio režimo politiniu kaliniu turbūt save ligi šiol laikantis Audrius Butkevičius šiandien snukiaknygėje, kitaip dar žinomoje, kaip Facebook, rašo:

„p.Čyvas neisigilino i konflikto esmę: žurnalistas sąmoningai kūrė neigiamą nuomonę apie Č.Jezerską pakartotinai jį provokuodamas „duoti atsakymą”, ko ir susilaukė teismo sprendimo pavidalu. Jei netikite perziūrėkite p. Visocko publikacijas dienrastyje XXI amzius.2009.04.17.“

Tokią iškilaus politiko, signataro ir šiaip visuomenės reikalų tvarkytojo įžvalgą pagimdė mano tekstas:

Teismuose dirba aiškiaregiai | Balsas.lt

Continue reading „Audrius Butkevičius – potencialus milijonierius” →

Jezerskas prieš Visocką

Ar žurnalistai bus teisiami už tai, ką pagalvos skaitytojai?

Ar galima bausti už tai, ką žmogus pagalvoja perskaitęs ar išgirdęs jūsų nuomonę? Tikriausiai visi sutiks, jog ne. Tačiau jei pasakysime, kad bloga nuomonė susidaro statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui, tai bausti jau bus galima.

Pagal tokią logiką, bent jau aš taip supratau, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerijus Paškevičius priėmė sprendimą, kad žurnalistas Gintaras Visockas kaltas ir priteisė sumokėti iš viso daugiau nei dvidešimt tūkstančių litų.

Bet apie viską iš pradžių. Visa ši istorija prasidėjo tada, kai buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jazerskas kreipėsi į teismą dėl žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų apie jį. Vienoje iš jį papiktinusių pastraipų, anot pono Č. Jazersko, galima įžvelgti mestą jam kaltinimą bendradarbiavus su KGB. Tokio sakinio G. Visockas neparašė, tą konstatavo ir teismas. Tačiau toliau seka tokia frazė: „visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta […] statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti.

Continue reading „Ar žurnalistai bus teisiami už tai, ką pagalvos skaitytojai?” →

Jezerskas prieš Visocką

Teismas sprendžia, ar teisti žurnalistus už tai, ką gali pagalvoti skaitytojai

Ar turėtų būti teisiami žurnalistai, jeigu jų straipsnį perskaitę skaitytojai pagalvos tai, kas publikacijoje nebuvo parašyta? Į šį klausimą teks atsakyti galutinį ir neskundžiamą nuosprendį priimsiančiam Vilniaus apygardos teismui, kuris trečiadienį išnagrinėjo apie Lietuvos kariuomenę straipsnius rašančio Gintaro Visocko bylą.

Ją privataus kaltinimo tvarka G. Visockui iškėlė Lietuvos prezidento posto siekęs Česlovas Jezerskas. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas jau buvo pasisakęs šioje byloje – remiantis lietuvių kalbos specialistės išvada konstatuota, kad G. Visocko straipsniuose „statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui“ yra primetama mintis, jog „Č.Jezerskas galėjo bendradarbiauti su TSRS VSK“.

„Lietuvos teisės aktai tiesiogiai smerkia asmenų bendradarbiavimą su buvusios TSRS specialiosiomis tarnybomis, tame tarpe ir su VSK. Visuomenėje vyrauja itin neigiama nuomonė apie tokius asmenis, jų slaptą veiklą, kuri laikoma negarbinga. Duomenys apie tokio asmens bendradarbiavimo faktus diskredituoja asmenį, sukelia įstatymų numatytas negatyvias pasekmes“, – nuosprendyje, kuriame G. Visockas buvo pripažintas kaltu, rašė Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas.

Continue reading „Teismas sprendžia, ar teisti žurnalistus už tai, ką gali pagalvoti skaitytojai” →

Jezerskas prieš Visocką

Teisėjo Valerijaus Paškevič fenomenas

Manau, kad Vilniaus miesto 1-ojo Apylinkės teismo teisėjo Valerij Paškevič pavardė bus įrašyta į Lietuvos teismų istoriją. Tačiau kontekstas, kuriame puikuosis teisėjo V.Paškevič pavardė, – bus neabejotinai neigiamas. Tokią nuomonę susidariau perskaitęs teisėjo V.Paškevič 2010-ųjų metų liepos 16-osios nuosprendį, kuriuo jis solidžia pinigine bauda nubaudė žurnalistą Gintarą Visocką už neva spaudoje paskelbtą šmeižikišką publikaciją apie Lietuvos Respublikos prezidento posto siekusį Česlovą Jezerską.

Continue reading „Teisėjo Valerijaus Paškevič fenomenas” →

SLAPTAI

LGGRT centro sprendimai – teisėti ir taikūs

LAT pirmininko atranka kelia teisės ekspertų nepasitenkinimą

Algimantas Matulevičius. Lobizmas – įteisinta korupcija

Ekspertas – apie R. Karbauskio ir G. Nausėdos ginčą

Pasigendama skaidrumo skirstant bylas teismuose

Armėnijos sostinėje protestuotojai blokavo įėjimus į teismų pastatus

Saulius Skvernelis: „tokio žemo visuomenės pasitikėjimo teismais dar neturėjome”

Apie ištrintą Sauliaus Skvernelio pasisakymą: nereikėjo prieiti iki teismų

Dalia Grybauskaitė dėl korupcijos skandalo teisėsaugos srityje: bus daug triukšmo

Algimantas Matulevičius. Lietuva dar turi galimybę (2)

Lenkijoje lankydamasis Vokietijos prezidentas pabrėžė Europos vienybės svarbą

Vidmantas Valiušaitis. Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu

Atsargiai – dvigubi standartai

Kaip partijų reitingams pakenkė “Snoro”, FNTT ir Garliavos skandalai

Kas žino, ką galvoja statistinis Lietuvos skaitytojas? Žino teismas

Teismuose dirba aiškiaregiai

Audrius Butkevičius – potencialus milijonierius

Ar žurnalistai bus teisiami už tai, ką pagalvos skaitytojai?

Teismas sprendžia, ar teisti žurnalistus už tai, ką gali pagalvoti skaitytojai

Teisėjo Valerijaus Paškevič fenomenas

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą