Sprogimo spalvos. Slaptai.lt nuotr.
Kairas, rugpjūčio 14 d. (dpa-ELTA). Teroristinė organizacija „Al Qaeda“ po Korano sudeginimo akcijų Švedijoje ir Danijoje paragino vykdyti išpuolius. Visi susiję asmenys turi būti nubausti „griežčiausiomis bausmėmis“, o abiejų šalių ambasados turi būti sprogdinamos visame pasaulyje, sakoma pareiškime, kuris naktį į pirmadienį paskelbtas ‚Al Qaeda“ artimame tinklapyje. Pareiškimo autentiškumo kol kas nepriklausomai patikrinti nepavyko. Pareiškimas datuotas liepos mėnesio data.
Švedijoje ir Danijoje nedidelės aktyvistų grupės pastaruoju metu kelis kartus degino ar kitaip niekino Koraną. Daugelyje musulmoniškų šalių tai sukėlė audringus protestus. Abi Skandinavijos šalys būgštauja, kad islamo ekstremistai Korano sudeginimu gali pasinaudoti kaip dingstimi rengti išpuolius. Todėl jos sustiprino sienų apsaugą.
„Europa po „Charlie Hebdo“ nesuprato mūsų žinutės. Atrodo, kad ji tą dieną nebuvo pakankamai nubausta“, – toliau sakoma „Al Qaeda“ pareiškime. 2015 m. sausį islamistai įsiveržė į Prancūzijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ redakciją ir nušovė 12 žmonių. Šis žurnalas prieš tai paskelbė pranašo Mahometo karikatūras. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Al Qaeda“.
Irano smogikai
Strasbūras, kovo 15 d. (AFP-ELTA). Iranietė Nobelio taikos premijos laureatė Shirin Ebadi paragino Europos Sąjungą (ES) įtraukti Irano revoliucinę gvardiją į ES teroristų sąrašą.
„Revoliucinė gvardija yra teroristinė grupuotė, pasakykite tai oficialiai“, – pareiškė Sh. Ebadi ketvirtadienį savo kalboje Europos Parlamente.
Žmogaus teisių advokatė, be to, reikalavo finansinę paramą Iranui ir sutarčių sudarymą susieti su sąlygomis. „Pagalbą Iranui, sutarčių su Iranu sudarymą, sutarčių su Iranu pasirašymą susiekite su tarptautinių standartų laikymusi, – kalbėjo Sh. Ebadi. – Priešingu atveju šie pinigai visiškai nepasitarnaus Irano žmonėms“.
Irano žvalgybos ženklas
Demokratija yra raktas į ateitį Irane bei į taiką ir stabilumą visame regione, „o tai yra ir jūsų interesas“, pažymėjo aktyvistė, kuri 2003 metais už savo pastangas demokratijos ir žmogaus teisių srityje buvo apdovanota Nobelio taikos premija. „Kai Irane bus demokratija, pas jus bus mažiau pabėgėlių“, – pridūrė ji.
Sh. Ebadi taip pat kaltino Teheraną dėl nuodų atakų šalyje. Teheranas panaudojo „cheminį ginklą, dujas prieš moksleives“, – teigė ji Strasbūre.
Jau maždaug tris mėnesius vis pranešama apie apnuodijimus mergaičių mokyklose Irane. Irano institucijos apnuodijimus laiko bandymu išstumti mergaites iš mokyklų.
Terorizmas
Seimui siūloma Rusijos Federacijos privačią karinę bendrovę „Wagner“ pripažinti teroristine organizacija.
Tokį rezoliucijos projektą įregistravo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, šio komiteto narys Saulius Skvernelis ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis.
„Rusijos Federacijos privati karinė bendrovė „Wagner“ yra teroristinė organizacija, o jos nariai samdiniai kelia grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui“, – sakoma dokumento projekte. Jo autoriai kviečia ir kitas valstybes pripažinti bendrovę „Wagner“ teroristine organizacija.
Dokumente siūloma Seimui griežtai pasmerkti bet kokių samdinių grupių, tokių kaip „Wagner“, įsteigtų remiant Rusijos Federacijos valdžiai, pasitelkimą vykdomiems agresijos nusikaltimams Ukrainoje.
Rezoliucijos projekte kalbama ir apie būtinybę Lietuvai priimti Terorizmo prevencijos įstatymą, numatantį konkrečius kriterijus, kuriais remdamasi Lietuvos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija patvirtintų teroristinių organizacijų sąrašą, o asmenims už dalyvavimą į šį sąrašą įtrauktų teroristinių organizacijų veikloje būtų taikomos sankcijos, apibrėžtos galiojančiuose įstatymuose.
Rezoliuciją „Dėl privačios karinės bendrovės „Wagner“ pripažinimo teroristine organizacija“ siūloma priimti atsižvelgiant į tai, kad Wagner“ samdiniai „vykdo sistemingus, sunkius agresijos nusikaltimus – žudo ir kankina civilius Ukrainos gyventojus, bombarduoja gyvenamuosius namus ir kitus civilinius objektus, kurie prilyginti terorizmui“.
„Rusijos Federacijos prezidentui Vladimirui Putinui artimo verslininko Jevgenijaus Prigožino, kuriam už kišimąsi į užsienio valstybių demokratinius procesus, prisidėjimą prie Kremliaus imperialistinių ambicijų įgyvendinimo Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) taiko sankcijas, įkurta privati karinė bendrovė „Wagner“ yra šešėlinis Rusijos galios įrankis – iš Rusijos Federacijos vyriausybės nemokamai gauna karinę techniką, tokią kaip raketines sistemas „Grad“, tankus, šarvuočius, naudojasi Rusijos karine infrastruktūra, bendrovės kovotojus apmoko Rusijos Federacijos karinės žvalgybos tarnyba (GRU)“, – pažymima rezoliucijos projekte.
Jame atkreipiamas dėmesys į tai, kad ES ir JAV privačiai karinei bendrovei „Wagner“ dėl jos dalyvavimo Rusijos kare Ukrainoje, taip pat dėl sunkių nusikaltimų vykdymo, įskaitant masines egzekucijas, prievartavimus, vaikų grobimus, fizinį smurtą ir kitus žmogaus teisių pažeidimus, Centrinės Afrikos Respublikoje, Sudane ir Malyje yra paskelbusios sankcijas.
Anot dokumento projekto, taip pat JAV Iždo departamentas yra pripažinęs privačią karinę bendrovę „Wagner“ tarptautine nusikalstama organizacija, o JAV Senate vyksta diskusijos dėl jos pripažinimo užsienio teroristine organizacija.
Rezoliucijos projekte atkreipiamas dėmesys į Estijos parlamento pernai spalio 18 d. pareiškimą, kuriame kalbama apie būtinybę privačią karinę bendrovę „Wagner“ pripažinti teroristine organizacija. Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmuose vyksta klausymai dėl šios karinės bendrovės įtraukimo į šios šalies teroristų sąrašą,
Tiesa ir teisingumas – svarbiausia
Praha, gruodžio 13 d. (ELTA). Apeliacinis aukščiausiasis teismas Prahoje sutrumpino laisvės atėmimo bausmę buvusiam Čekijos kariškiui Martinui Sukupui, kuri jam buvo skirta už dalyvavimą karo veiksmuose prieš Ukrainą prorusiškų separatistų pusėje Donbase.
Tai antradienį pranešė Čekijos radijas.
Čekijos pilietis turės praleisti už grotų ne 21, o viso labo tik 4 metus.
Iš pradžių M. Sukupas buvo nuteistas už teroristinio išpuolio įvykdymą ir dalyvavimą teroristinės organizacijos veikloje.
Dabar jam skirta bausmė už priklausymą nevalstybinei ginkluotai grupuotei. Atitinkamas straipsnis į Čekijos baudžiamąjį kodeksą buvo įtrauktas tik šių metų birželį. Maksimali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju sudaro 5 metus.
Beje, M. Sukupo byla buvo nagrinėjama už akių, kadangi nusikaltėlis vis dar slapstosi.
Kaip sakoma kaltinime, 2014 metais M. Sukupas išvyko į Donecką, kur dalyvavo karo veiksmuose apsišaukėliškos „Donecko liaudies respublikos“ ginkluotų formuočių sudėtyje. Iš pradžių jis buvo eilinis tankistas, paskui tankų kuopos vadas, vėliau vadovavo artilerijos baterijai, tankų batalionui. Čekas aktyviai dalyvavo karo veiksmuose iki pat 2018 metų gegužės.
Vašingtonas, lapkričio 30 d. (ELTA). JAV prezidento Joe Bideno administracija svarsto galimybę pripažinti Rusijos privačią karinę bendrovę „Wagner“ užsienyje veikiančia teroristine organizacija.
Tai trečiadienį pranešė stotis „Sky News“, remdamasi neįvardytu JAV pareigūnu.
„Wagner“ samdiniai kaltinami įvykdę karo nusikaltimų Afrikos šalyse ir Sirijoje. Jie dalyvauja dabartiniame Rusijos plataus masto kare prieš Ukrainą.
Anot šaltinio, J. Bideno administracija galutinio sprendimo dar nepriėmė.
Ši bendrovė jau yra įtraukta į JAV sankcijų sąrašus.
Buvęs baskų teroristinės grupuotės ETA vadovas Josė Antonio Urrutikoetxea. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos kasacinis teismas patvirtino sprendimą perduoti Ispanijai baskų teroristinės grupuotės ETA narį Josė Antonio Urrutikoetxea, kalinamą nuo jo suėmimo Prancūzijoje pernai. Tai pranešė laikraštis „Le Figaro“.
Pasak leidinio, trečiadienį Prancūzijos kasacinis teismas atmetė Urrutikoetxea gynybos apeliaciją dėl rugsėjo pabaigoje Paryžiaus teismo priimto sprendimo išduoti jį Ispanijai.
Iki ekstradicijos jis Prancūzijoje bus teisiamas dviejose terorizmo bylose. Pirmasis procesas įvyks ateinančių metų vasarį Paryžiaus apeliaciniame teisme, antrasis planuojamas birželio mėnesį Prancūzijos sostinės baudžiamajame teisme.
Šių metų sausį Prancūzijos teismas pritarė vienam iš dviejų prašymų išduoti Urrutikoetxea Ispanijai. Teismo Tyrimų rūmai nagrinėjo du ekstradicijos prašymus ir du Europos arešto orderius. Teisėjas tada patenkino prašymą, susijusį su galimu Urrutikoetxea dalyvavimu rengiant išpuolį prieš civilinės gvardijos skyrių Saragosoje 1987 metais, per kurį žuvo 11 žmonių, tarp jų – šeši nepilnamečiai. Antrasis ekstradicijos prašymas susijęs su aukšto „Michelin“ kompanijos darbuotojo nužudymu Ispanijoje 1980 metais. Liepos 1 d. Apeliacinis teismas pareikalavo papildomos informacijos šiuo klausimu.
69 metų J. A. Urrutikoetxea, labiau žinomas kaip Josu Ternera, slapstėsi 17 metų. Ispanijoje jis vadinamas „buvusiu politiniu grupuotės lyderiu”. Jis buvo sulaikytas Prancūzijoje 2019 metų gegužės 16 d.
Baskų organizacija ETA (Euskadi Ta Askatasuna – Baskų šalis ir laisvė) buvo įkurta 1959 metais ir siekė baskų teritorijos, apimančios žemes Ispanijos šiaurėje ir Prancūzijos pietvakariuose, nepriklausomybės. Jos įvykdytų teroro aktų aukomis tapo daugiau kaip 820 žmonių. Nors ETA 2011 metais paskelbė nutraukianti ginkluotą kovą, Ispanijos ir Prancūzijos teisėsaugos institucijos tęsia jos narių persekiojimą.
2018 metu gegužės pradžioje grupuotė paskelbė visiškai nutraukianti savo veiklą.
Visi žinome, kad Libano sostinėje Beirute rugpjūčio 4 dieną jūrų uosto sandėliuose nugriaudėjo du galingi sprogimai, nusinešę šimtus gyvyvių bei nuo žemės paviršiaus nušlavę ištisus miesto kvartalus. Šiuo metu skelbiama tokia oficiali versija – sprogimai kilo dėl neūkiškumo, netvarkos. Teroristinės veiklos požymių esą nėra.
Beirutą ištikusi nelaimė
Po šio nelaimingo atsitikimo, kai per 300 tūkst. Beiruto gyventojų prarado namus, prabėgo ne tiek jau daug laiko.
Europos Sąjunga viena pirmųjų suteikė humanitarinę pagalbą Libanui. Toji parama – 63 milijonai eurų (Libano prezidentas Michelis Aounas tvirtina, kad 2700 tonų amonio nitrato sprogimas uoste pridarė žalos daugiau nei už 12,7 milijardus eurų).
Libano skausmui neliko abejinga ir Lietuva, skirdama 50 tūkst. eurų.
Tačiau tokiais atvejais nedera prarasti budrumo. Svarbu, kad pagalba nepatektų tiems, kurie įtariami ar kaltinami teroristiniais veiksmais. Puikiai suprantame, kad, prisidengdami šia nelaime, į finansinę paramą pretenduoti ar leidimo gyventi Europoje greičiausiai prašys ir įvairių Libane veikiančių teroristinių organizacijų atstovai. Tokių klastų atmesti nedera.
Lietuva, beje, taip ir elgiasi – budriai, atsargiai. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija prieš keletą dienų pranešė, kad su „Hezbollah” (ji aktyvi ir stipri būtent Libane, ji ypač daug rūpesčių kelia Izraeliui) siejamiems asmenims 10 metų uždrausta atvykti į Lietuvą. Tvirtinama, kad Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė gavęs specifinės informacijos apie su „Hezbollah” siejamų asmenų veiklą.
Kaip praneša ELTA, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius net yra pareiškęs: „Įvertinę mūsų turimą ir partnerių pateiktą informaciją, galime konstatuoti, kad „Hezbollah” – teroristiniais principais veikianti organizacija, kelianti grėsmę daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, saugumui. Solidarizuojamės su JAV, Vokietija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir kitomis panašią poziciją priėmusiomis šalimis. Vertiname sėkmingą Lietuvos ir Izraelio nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą. Dėkojame šioms institucijoms už svarbų indėlį siekiant užtikrinti mūsų šalių piliečių saugumą”.
Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos žingsnis kreipiant labai atidų žvilgsnį į tuos, kurie įtariami priklausą „Hezbollah”, – teisingas ir prasmingas. Jau vien dėl to, kad oficialusis Vilnius šitaip solidarizuojasi su įtakingu JAV sąjungininku – Izraeliu.
Ne veltui po sprendimo neįsileisti ryšių su „Hezbollah“ turinčių ar šiai organizacijai simpatizuojančių asmenų Lietuva sulaukė Izraelio užsienio reikalų ministro Gabi Ashkenaziio pasveikinimo. Šis Izraelio politikas padėkojo Lietuvos vyriausybei priėmus sprendimą paskelbti Libane įsitvirtinusią „Hezbollah“ teroro organizacija.
Kokie Turkijos interesai Libane
Tačiau lietuviškojoje viešojoje erdvėje nepastebėjau žinių, ar Lietuva, skirdama finansinę paramą Libanui bei svarstydama, kokius libaniečius galbūt vertėtų priglausti, savo žingsnius būtų derinusi su Turkija. O juk oficialiosios Ankaros nuomonę mums privalu žinoti bent jau dėl to, kad Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė šiame politiniame – kariniame Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanse. Vaizdžiai tariant, Turkijos nuomonė mums turėtų būti dar svarbesnė nei Izraelio. Juolab kad Libane nuo seno veikė ir dabar tebeveikia daug terorizmu kaltinamų organizacijų. „Hezbollah” – tik viena iš jų. Libanas garsus dar ir tuo, kad čia savo atramos punktus turį „Dašnakcutiun“, „ASALA“, kurių atstovai visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europoje, JAV ir Australijoje žudė turkų diplomatus. 1975–2002 metais Vakaruose šie teroristai surengė 235 išpuolius, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, iš jų 12 buvo nužudyta. Tad ar Lietuvos URM žinanti, kokie Turkijos interesai Libane, ar į juos atsižvelgiama?
Dar viena labai svarbi detalė. Beirute sprogus sandėliams jūrų uosto regione, ypač nukentėjo trys gyvenamieji kvartalai – Chadžin, Mar Michail, Bed Halil. Jie vadinami armėniškais rajonais, kadangi čia gyvena daug armėnų tautybės žmonių. Tarp jų, tikėtina, esama ir tokių, kurie pritaria „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei panašių organizacijų veiklai. Neatmestina, kad, prisidengdami rugpjūčio 4-ąją nutikusia nelaime, kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai bandys patekti į Europos Sąjungą – prašys nuolatinio leidimo gyventi, kaulys finansinių išmokų. Gali būti, kad šioms organizacijoms priklausantys ar joms simpatizuojantys atstovai bandys patekti ir į Lietuvą. Kad po to galėtų Turkijai kenkti iš Europos sostinių.
Koks oficialus požiūris į „Dašnakcutiun” ir „ASALA”?
Neatmestina ir versija, jog kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai iš Libano per Lietuvą bandys patekti į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu armėnų separatistų kontroliuojamą Kalnų Karabachą. Kad iš ten rengtų karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną, kurį, be kita ko, besąlygiškai remia Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO organizacijoje.
Todėl ir klausiu, kada Lietuva nepriimtinomis organizacijomis paskelbs ne vien Izraeliui galvos skausmą keliantį „Hezbollah”, bet ir Turkijai kenkiančias „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei į jas panašias organizacijas?
Vertindami Turkiją mes jau daug sykių susimovėme. Gėdingai pasielgėme, pavyzdžiui, 2005 metų gruodžio 15-ąją, priimdami Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Irma Ąžuolė portale slaptai.lt yra pastebėjusi, jog tuometiniame antiturkiškame posėdyje dalyvavo tik apie trečdalį Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Rezoliucijos projektą pasirašė vos 49 Seimo nariai.
Tačiau pikčiausia ne dėl pustuštės posėdžių salės ir skubėjimo tarsi akis išdegus. Svarbiausia, kad ši rezoliucija mus kiršina su mūsų sąjungininke Turkija. Skandalinga dar ir dėl to, kad tuo metu (kaip ir dabar) nė vienas Lietuvos istorikas, politikas, žurnalistas nebuvo studijavęs turkiškuose archyvuose saugomų dokumentų dėl 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje. Lietuvai nė mintis nekilo suglumti – juk, rimtai neįsigilinus į antrosios pusės argumentus, kvaila teikti kaltinimus. Lietuvai nė nesusimąstė, kodėl turkai savo archyvus jau senų seniausiai atidarę užsienio tyrinėtojams, o Armėnija juos iki šiol akylai slepia nuo pašalinių akių (matyt, turi ką slėpti). Tad toji 2005-ųjų gruodžio 15-oji, mano supratimu, – viena iš keisčiausių dienų Lietuvos politikoje. Mes pasirašėme svarbų dokumentą nė nesiteikdami rimtai įsigilinti į problemą.
Тurkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kitas ne mažiau gėdingas Lietuvos žingsnis – kai Lietuvos Mokslų Akademija praėjusių metų gruodžio 13-ąją neįsileido Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel, kurį lydėjo Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Turkai tenorėjo perskaityti pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Tačiau Turkijos mokslininkui sutrukdyta Lietuvos MA salėje išdėstyti turkiškąją poziciją teisinantis tuo, esą salės prireikė kitam nenumatytam, bet labai svarbiam renginiui. Taigi turkų mokslininkus mes atstūmėme, prisidengdami primityviais pasiteisinimais, o štai Armėnijos diplomatus Lietuvos Mokslų Akademija įsileido be trukdžių.
Šis portale slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko išsamiai aprašytas skandalas vertas rimtų analizių. Jei būtų atvirkščiai (Lietuvos MA neįsileidžia armėnų ambasadoriaus, nes Armėnija nėra NATO narė, o Turkijos ambasadorių įsileidžia, nes Turkija yra NATO narė), – dar suprasčiau. Bet atvirkštinio akibrokšto, kai Lietuva atstumia savo sąjungininkę NATO aljanse, neįsivaizduoju, nors jis ir akivaizdus.
Omenyje turint būtent štai tokius keistus nesusiprartimus noriu žinoti – kada Lietuva teroristinėmis organizacijomis įvardins „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“? Bent jau norėčiau suprasti, ar Lietuvai žinoma Turkijos pozicija dėl Libane veikiančių antiturkiškų organizacijų?
Apie autorių.
Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.
Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį.
Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.
Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministerija ketvirtadienį pranešė, kad su „Hezbollah” siejamiems asmenims 10 metų uždrausta atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė gavus informacijos apie su „Hezbollah” siejamų asmenų veiklą, keliančią grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
„Įvertinę mūsų turimą ir partnerių pateiktą informaciją, galime konstatuoti, kad „Hezbollah” – teroristiniais principais veikianti organizacija, kelianti grėsmę daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, saugumui. Solidarizuojamės su JAV, Vokietija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir kitomis panašią poziciją priėmusiomis šalimis”, – sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. – „Vertiname sėkmingą Lietuvos ir Izraelio nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą. Dėkojame šioms institucijoms už svarbų indėlį siekiant užtikrinti mūsų šalių piliečių saugumą”, – sakė ministras.
„Norime pabrėžti, kad palaikome taikius Libano gyventojus ir jų siekį šalyje įgyvendinti šiuo metu ypač reikalingas reformas”, – pažymėjo L. Linkevičius.
Reaguodama į rugpjūčio 4 dienos sprogimus Beirute, Lietuva skyrė 50 tūkst. EUR humanitarinę paramą Libanui.
Izraelio užsienio reikalų ministras Gabi Ashkenazis pasveikino Lietuvos vyriausybę priėmus sprendimą paskelbti „Hezbollah“ ir visus su ja siejamus asmenis kaip teroro organizaciją.
„Tai yra drąsus ir svarbus sprendimas, nepaprastai reikšmingas užtikrinant regiono stabilumą. Raginu visas Europos šalis prisijungti prie šio sprendimo ir paskelbti “Hezbollah” neteisėta“, – rašoma Eltai perduotame ministro pareiškime. Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministras ketvirtadienio rytą kalbėjosi su ministru L.Linkevičiumi ir sveikino jį su Lietuvos sprendimu pripažinti „Hezbollah“ teroristine organizacija. Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
„Hezbollah” yra teroro organizacija, terorizavusi didelę Libano dalį, galiausiai paversdama ji regionu, užvaldytu Irano saviems tikslams laikydama įkaitais Libano piliečius, ekonomiką ir politines sistemas. Norėčiau padėkoti Lietuvai už jos sprendimą, tai yra svarbus ir labai reikalingas žingsnis. Džiaugiuosi, kad šiuo klausimu tarp daugelio Europos šalių yra platus sutarimas. Aš raginu visas Europos šalis, taip pat ir ES, prisijungti prie šio sprendimo ir suprasti, kad „Hezbollah“ yra pavojinga teroro organizacija, kuri atkakliai stengiasi planuoti ir vykdyti teroro išpuolius visame pasaulyje Irano vardu ir jo finansuojama. Norėčiau padėkoti užsienio reikalų ministerijos žmonėms, diplomatams ir saugumo sistemoms, kurie dalyvavo šiame reikšmingame bendradarbiavime ir kurių bendros pastangos lėmė šį didelį laimėjimą“, – sako Izraelio užsienio reikalų ministras.
Izraelio ambasadorius Yossefas Levy irgi pasveikino užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir sakė, kad tai didelis indėlis užtikrinant Vidurio Rytų, taip pat ir paties Libano, stabilumą.
„Lietuva šiuo sprendimu dar kartą įrodė ne tik savo draugystę su Izraeliu, bet ir pademonstravo stiprų moralinį kompasą, kuris turėtų būti pavyzdys kitoms Europos Sąjungos šalims“, – sakė ambasadorius.
Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas (Gökhan Turan). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prieš keletą dienų turėjau svarbų susitikimą. Vilniuje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan (Gökhan Turan) pakvietė vadinamiesiems darbiniams pusryčiams, kurių metu išdėstė oficialią Turkijos poziciją svarbiais politiniais klausimais. Pavyzdžiui, dėl šv. Sofijos soboro ateities, dėl NATO ir Turkijos santykių, dėl Turkijos požiūrio į 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius bei Fetullah Giuleno judėjimą.
Ambasadorius Gokhan Turan pabrėžė, jog Turkija nenorinti iš Lietuvos nieko ypatingo. Tiesiog Turkija prašo, kad mes, lietuviai, kalbėdami bei rašydami apie politines intrigas, kurios susijusios su Ankara ir Stambulu, minėtume ne vien Turkijos oponentų argumentus. Oficialioji Ankara mano būsiant teisinga, jei Lietuva nepamirštų įsiklausyti ir į Turkijos pastabas. Vaizdžiai tariant, jei kritikuojame Turkiją, remdamiesi, sakykim, Prancūzijos, Graikijos, Armėnijos, JAV argumentais, nepamirškime pasidomėti, kokie gi turkiški kontrargumentai. Tik tiek.
Jei Lietuvos žurnalistams, politikams, politologams trūksta informacijos, jei esama įtarimų, jog Turkija elgiasi neteisingai, Turkijos ambasadorius visuomet pasiruošęs pateikti paaiškinimus bei komentarus.
Šiandien portalas Slaptai.lt taip ir elgiasi – publikuoja oficialius Ankaros patikslinimus Turkijai svarbiomis temomis.
Šv. Sofijos soboras mečete tapo prieš penketą šimtmečių
Turkija supranta, kad Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia) laikomas vienu iš ypatingiausių architektūros paminklų pasaulyje. Turkijos valdžia suvokia jos išskirtinę kultūrinę, istorinę ir dvasinę vertę.
Tačiau nederėtų pamiršti, kad Hagia Sophia mečete buvo paversta dar 1453 metais – po Stambulo užkariavimo. Šv. Sofijos soboras mečete laikomas jau daugiau nei penkis šimtus metų! Nejaugi Turkija turėtų grįžti penkis amžius atgal?
Turkijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, kaip mečetė ji yra neatskiriama Fatih Sultan Mehmet Labdaros komplekso, kurį Sultonas pats įkūrė 1462 metais, dalimi. Teisiškai žvelgiant, Hagia Sophia yra šio Labdaros komplekso nuosavybė. Remiantis Turkijos labdaros kompleksų įstatymu, turtas (hayrat) pirmiausia turėtų būti naudojamas pagal paskirtį, kuri įvardyta jo steigimo dokumente (Waqfiye).
Dar labai svarbu pažymėti: Šv. Sofijos soboras beveik penkis šimtus metų buvo naudojamas kaip svarbi protokolinė mečetė, nes ji yra arti Topkapi rūmų – buvusios pagrindinės Sultono rezidencijos ir Osmanų Imperijos administracinio centro.
Tiesa, 1934-aisiais ji Ministrų Tarybos sprendimu buvo paversta muziejumi. Hagia Sophia Muziejus yra administruojamas Kultūros ir Turizmo ministerijos. Šis ypatingas pastatas 1985-aisiais buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip „Istorinės Stambulo vietos“ sąrašo dalis (nuo 1983 metų Turkija aktyviai prisideda prie UNESCO Pasaulio paveldo centro ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos). Taigi Turkija turi gilias ir senas tradicijas rūpintis kultūros, istorijos, architektūros paminklais (net 18-a Turkijos paveldo vietų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą).
Galima nė neabejoti: Hagia Sophia buvo ir bus tinkamai bei kruopščiai saugoma, kokį statusą beturėtų. Tik Osmanų ir Turkijos valdžios institucijų milžiniškų pastangų dėka šį statinį pavyko apsaugoti nuo stichinių nelaimių kaip reikšmingą, svarbų tiek krikščioniškosios, tiek islamo kultūros paveldą.
Nūnai Turkijos Valstybės Taryba nutarė panaikinti Ministrų tarybos priimtą sprendimą paversti Hagia Sophia muziejumi, bet tai daro remdamasi įstatymais. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius ponas Gokhanas Turanas pabrėžė, jog tai – teisininis sprendimas, ir Turkija tikisi, jog visos valstybės gerbs turkų pasirinkimą.
„Kai kurios ES narės elgiasi demonstratyviai antiturkiškai“
Turkija patiria didelę naštą atskirdama Eurazijos sausumos vakarinius ruožus nuo nepastovios ekosistemos, supančios Europą. Turkiškos diplomatijos ir turkiškų karinių pajėgų buvimas daug kartų gynė Europą nuo išorės pavojų. Turkija jaučia atsakomybę ginant ir saugant savo partneres – Europos sąjungos valstybes (Turkija vis dar yra kandidatė tapti ES nare; Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Baltijos šalų oro erdvę).
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlüt Çavuşoğlu
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlut Cavusoglu (Mevlüt Çavuşoğlu) straipsnyje „Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai yra įtemti, tačiau turime bendrybių, kuriomis privalome remtis“ (POLITICO leidinys, 2020 liepos 13 d.) apgailestavo, jog kai kurios ES narės elgiasi … demonstratyviai antiturkiškai. Taigi kai kurių ES narių aštri retorika bei maksimalistinės pozicijos dėl aukštos strateginės svarbos problemų siaurina prasmingo bendradarbiavimo galimybes.
Turkijos URM vadovas turi omenyje tris konkrečius atvejus.
Pirma – situacija Libijoje. Jau daugiau nei metai, kai karo vadas Khalifa Haftar ir jo pajėgos puola teisėtą, Jungtinių Tautų (JT) pripažintą šalies valdžią Tripolyje. Susiskaldžiusi, skirtingoms šalims remiant skirtingas šio konflikto puses, ES nesugebėjo imtis suderintų veiksmų. Todėl šis karo vadas, finansuojamas Jungtinių Arabų Emyratų ir remiamas Egipto bei Rusijos, griauna ilgalaikės taikos ir stabilumo galimybę. Kol pučistinė kariuomenė ir samdomi kariai sulaukia pastiprinimo, ES operacija Irini Viduržemio jūroje (kurios tikslas, kaip skelbia, yra priversti laikytis Libijai taikomo ginklų embargo) praktiškai taiko sakcijas teisėtai valdžiai.
Sausio mėnesį Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdoganas leidinyje POLITICO rašė, kad situacija Libijoje bus lakmuso testas ES. Europa turi atsikvošėti, matydama šokiruojančius masinius kapus Tarhune, kur palaidoti žmonės, galimai nužudyti Haftaro pajėgų. Tuo pat metu Libijos naftos blokada atima iš Libijos žmonių gyvybiškai svarbius išteklius.
Palikti Libiją karo vado galiestingumui buvo šiurkšti klaida. Turkijos techninė ir mokomoji pagalba teisėtai Libijos valdžiai, sutaikta jos prašymu, pakeitė pusiasvyrą ir padidino tokių diplomatinių pastangų kaip Berlyno Konferencija gyvybingumą. Be Turkijos pagalbos Tripolis būtų neatlaikęs pučistinės koalcijos spaudimo, ir šalį būtų ištikusi didžiulė humanitarinė nelaimė, o jos pasekmes jaustų ir Europa.
Prancūzija – tradicinė sąjungininkė ir partnerė Europoje – užuot buvusi Turkijos pusėje, remia Haftarą. Be kita ko, skleidė melagingus teiginius apie jos karo laivo ir Turkijos laivų incidentą Viduržemio jūros rytuose. Kai NATO nepatvirtino tų kaltinimų, Paryžius pasitraukė iš svarbios Aljanso operacijos. Ar tas prancūzų pasitraukimas – tinkamas strateginis sprendimas?
Antra, kalbant apie Siriją, turkų buvimas Idlibo mieste šiaurės vakaruose užkirto kelią humanitarinei katastrofai, kurią būtų patyrę apie 3,5 milijono žmonių, susispaudžiusių nedidelėje teritorijoje ir kenčiančių Sirijos režimo smurtą. Būtent turkiška intervencija sustabdė žudynes ir milijono pabėgėlių žygį pietinių Europos sienų link.
Kaip didžiausia pasaulyje pabėgėlių prieglobsčio šalis, tvirtina Turkijos užsienio reikalų ministras M.Cavusoglu, mes išleidome daugiau nei 40 milijardų JAV dolerių, kad nuo bado ir troškulio išgelbėtume beveik keturis milijonus Sirijos pabėgėlių, apsistojusių Turkijoje. Nereikia tikėtis, kad priimsime jų dar daugiau. Be to, mes sudarėme galimybę 400 tūkst. Sirijos pabėgėlių sugrįžti į tėvynę – tas vietas, kurias iš „Daesh“ (ISIS) ir PKK/YPG teroristų perėmė Turkijos kariuomenės būriai.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Trečia, Kipras ir Viduržemio jūros rytinė dalis. Liepos 6-ąją bendroje spaudos konferencijoje Ankaroje ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ponas Josepas Borrellis pažymėjo, esą „Rytų Viduržemio jūra yra svarbiausias regionas Europai“. Tačiau Europa neturėtų pamiršti, kad ši jūra gyvybiškai svarbi ir Turkijai. Turkija turi ilgiausią pakrantę Viduržemio jūros rytuose.
Deja, maksimalistinės ir vienašališkos Graikijos ir Kipro graikų pretenzijos pažeidžia tiek Turkijos, tiek Kipro turkų suverenias teises. Turkija daug kartų tvirtino pasiruošusi dialogo pagalba ieškoti teisingo, nešališko ir taikaus sprendimo. Tą patį yra deklaravę ir Kipro turkai. Deja, Europos atsakas buvo priešiškas Turkijai ir Šiaurės Kipro Turkų respublikai. Todėl Turkijai nieko kito nebelieka, kaip tęsti gręžimo ir žvalgymo darbus Rytų Viduržemio jūroje siekiant apsaugoti savo nacionalinius interesus ir lygias Kipro turkų teises.
Šie trys atvejai, pasak Turkijos užsienio reikalų ministro, yra nerimą keliančios Turkijos atstūmimo per netvarią politiką apraiškos. Turkija taip pat nuvilta, kaip vilkinamas jos priėmimas į ES.
Europa turėtų teikti pirmenybę ne dvigubiems standartams, o abipusiai naudingoms formulėms su Turkija.
Kokie tikrieji FETO organizacijos tikslai
Turkija mano, kad 2016 metų liepos 16 dieną šalyje bandyta surengti karinį pervesmą. Neteisėtų pastangų pakeisti Turkijos valdžią lyderiu laikomas Fetullag Gulen ir jo vadovaujama organizacija FETO (FETÖ). Turkijos žvalgyba turi informacijos, jog ši organizacija prieš ketverius metus panaudojo brutalią karinę jėgą prieš nekaltus civilius, nužudydama 251 asmenį ir sužeisdama tūkstančius. Jie mėgino likviduoti Turkijos Respublikos prezidentą, puolė Ministro Pirmininko automobilį ir iš oro bombardavo Didįjį Nacionalinį Medžlisą. Jie atakavo Prezidentūros kompleksą, Nacionalinės Žvalgybos organizacijos ir Turkijos Nacionalinės Policijos departamentus. Taip pat buvo iš oro subombarduota Turkijai labai svarbus antiteroristinę veiklą atliekantis Policijos Specialiųjų Operacijų Centras Ankaroje (žuvo 55 policininkai).
Turkijos žvalgybos emblema
Turkija tvirtina turinti užtektinai informacijos, leidžiančios tvirtinti, kad kruviniausia Turkijos istorijoje teroristinė ataka buvo orgaizuota FETO, vykdanti Fetullah Guleno įsakymus ir nurodymus.
Vienas iš įrodymų – perversmo metu sąmokslininkai įkaitu paėmė Akinci Oro pajėgų bazėje buvusį dabartinį Gynybos ministrą Hulusi Akar. Jie ragino suimtąjį generolą kalbėtis tesiogiai su Fetullah Gulen, tikėdamiesi, kad šis pereis jų pusėn.
Turkija įsitikinusi, kad būtų didžiulė klaida apie F.Gulen ir jo pasekėjus spręsti vien pagal 2016-ųjų liepos 16-osios įvykius. Tų dienų perversmas – tik ledkalnio viršūnė. Viskas prasidėjo 1970-aisiais – prisidengiant labdaringuoju švietimu. F.Gulen ir jo pasekėjai užsimaskavo kaip neva nekaltas švietimo judėjimas. Jie pradėjo kurti savo pasekėjų mokyklas Turkijoje (apie tūkstantį) ir daugiau nei aštuonis šimtus tokio pobūdžio švietimo įstaigų įkūrė visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis infiltracinės kampanijos žingsnis, kai vaikai ir jų tėvai buvo verbuojami iš pažiūros nekaltu geresnio švietimo ir gero darbo pažadu.
Nuotraukos, pasakojančios apie 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius Turkijoje. Žurnalas „July 15. Coup attempt in Turkey and peoples victory”.
Užsimaskavusi kaip švietimo judėjimas ši organizacija ilgainiui peraugo į slaptą struktūrą, siekiančią perimti Turkijos valstybės kontrolę. Daugybė žmonių Turkijoje, kurie nepritarė, buvo vejami iš svarbių postų, pareigų, kariuomenės. Kai organizacija įgijo daugiau turto, ji pradėjo kontroliuoti verslininkus bei viešuosius konkursus.
2017 metų balandžio 24 dieną Kasacinio teismo 16-oji Baudžiamoji kolegija savo analizės pagrindu nutarė, kad FETO yra ginkluota teroristinė organizacija, o Kasacinio teismo Baudžiamųjų kolegijų asamblėja patvirtino šį sprendimą.
Turkijos žvalgyba šiuo metu mano, kad FETO turi padalinių per 160 užsienio šalių.
Turkija įspėja savo draugus ir sąjungininkus dėl FETO organizacijos keliamų pavojų ir yra patenkinta, kad pasaulyje daugėja supratimo apie tikruosius FETO kėslus.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime.
Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys ir visa sovietinė konstrukcija ėmė byrėti, sovietinis režimas lyg tas žvėris puolė išlaikyti nors trupinius nuo savo imperinio stalo – jo taikiniu tapo nacionaliniai SSRS pakraščiai. Dar pasitreniruota ant Baku, Tbilisio, Vilniaus, bet smurtas, žudynės režimui sėkmės neatnešė. Užtat įvairiomis dingstimis griebtasi vadinamųjų „periferinių karų“. Kalnų Karabachas, Padniestrė, paskui Gruzija, vėliau Krymas ir Ukraina – štai tas priblėsęs žarijų pilnas židinys, kuris bet kada gali vėl suliepsnoti.
Išsami ir tik ką pasirodžiusi mokslininko ir diplomato Namiko Alijevo (azerb. Əliyev Namiq Həsən oğlu) studija „Padniestrės konfliktas. Tarp Pruto ir Dniestro. Kompleksinis politinis teisinis tyrimas“ (НАМИК АЛИЕВ. ПРИДНЕСТРОВСКИЙ КОНФЛИКТ. Между Прутом и Днестром. Комплексное политико-правовое исследование, Tbilisis, 2020) primena ir atskleidžia šio žemės lopinėlio tarp Moldovos ir Ukrainos istorinę praeitį, „įšaldyto“ konflikto eigą bei dabartį.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Padniestrė: istorinis rakursas
Mes nemažai girdėję apie Besarabiją, nes būtent ši šiuolaikinės Moldovos teritorija kartu su Baltijos šalimis ir Vakarų Ukraina tapo 1939 m. Molotovo – Ribentropo sandėrio slaptųjų protokolų auka. Padniestrė – kairysis Dniestro krantas – po karo atiteko Moldovai, o pietinė dalis – Ukrainai. X a. Padniestrė priklausė nuo Kijevo atsiskyrusiai kunigaikščių Uličių dinastijai (rytų slavų gentis, VIII–X a. gyvenusi žemėse Dniepro žemupyje), o XII-XIII a. – Galicijos-Volynės kunigaikštystei. Paskui 130 metų (1241 – 1370) įėjo į Aukso Ordos ir Krymo chanato sudėtį bei į rytus nuo Karpatų susiformavusios Moldovos kunigaikštystės teritoriją.
Mokslininkų teigimu, ši kunigaikštystė ir šiandien yra tarsi ant trijų kultūrų (slavų, lotynų, Rytų), trijų religijų (stačiatikių, katalikų ir islamo) bei ideologinių srovių (pansalizmas, pantiurkizmas ir panlotynizmas) sandūros. Įtakos turėjo tai, kad 1352 – 1359 m. Moldova buvo Vengrijos karalių įtakoje, o nuo antrosios XV a. pusės, po 1363 m. mūšio prie Mėlynųjų vandenų, pateko į LDK valdas.
Knygoje aptariama regiono priklausomybė Lenkijai ir Lietuvai, vėl perėjimas Osmanų imperijon, vėl grįžimas į ATR jurisdikciją. 1677m. prasidėjęs karas tarp Turkijos ir Rusijos padalino šią teritoriją į dvi dalis, o ruožas tarp Dniestro ir Dniepro 20 metų buvo niekieno. Į kairįjį Dniestro krantą, kurį kontroliavo turkų paša George Duke, persikėlė daugybė moldavų naujakurių. 1699 m. šiaurės Padniestrė vėl perėjo ATR žinion.
Po 1769-1772 m. Turkijos ir Rusijos karo Jekaterina II atsisakė pretenzijų į Moldovą ir Valakiją (istorinė sritis Rumunijos pietuose). Moldovos kunigaikštystei reikėjo pasirinkti, prie ko prisišlieti – Rytų, Vakarų ar Šiaurės. Tad 1775 m. ji buvo padalinta: Bukovina atiteko Austrijos imperijai, po to – Austro-Vengrijai, Rumunijos karalystei, SSRS, o nuo 1991 m. – Ukrainai. Besarabija pakliuvo Osmanų imperijos globon, paskui buvo užkariauta carinės Rusijos, po to vėl atiteko Turkijai.
Padniestrė nuo 1791 m. iki 1917 m. buvo užimta Rusijos. Bolševikai paskelbė Moldavijos liaudies respubliką, gyvavusią neilgai – beveik metus, paskui ji prisijungė prie Rumunijos (iki 1940 m.). Moldovoje iki šiol puoselėjamos prisijungimo prie Rumunijos viltys.
1991 m. gruodį, kai buvo išformuota SSRS, Moldovos SSR buvusi sovietinė kariuomenė, jos 14-oji armija perėjo NVS ginkluotųjų pajėgų žinion. Nuo 1992 m. balandžio 1 d. B. Jelcino dekretu Moldovos jurisdikcijon pateko dešiniajame Dniestro krante esančios ginkluotosios pajėgos, o kairiajame – Rusijos kariuomenei. Knygos autoriai tvirtina, kad šis skilimas sudarė sąlygas separatiniam judėjimui Padniestrėje ir kariniam konfliktui tarp abiejų Dniestro krantų. Iš dalies pati Moldova, Bukarešto patarimu, Tiraspolio separatistams atidavė daugybę ginklų ir kitos technikos. Profesorius A. Burijanas knygoje tvirtina, kad būtent chaosas, kai vyko pozicijų pasidalijimas regione, ir buvo naudingas Rusijai, kuri tuoj pat inspiravo separatinį judėjimą ir abiejų Dniestro krantų susipriešinimą.
Kaip prasidėjo konfliktas?
Toliau knygoje apžvelgiama „karštoji“ Padniestrės konflikto fazė. Pradžia laikomas Tiraspolio sprendimas atsiskirti nuo Moldovos. Motyvas – dauguma šio anklavo gyventojų yra rusai arba ukrainiečiai. Nors, tyrimų duomenimis, 35 proc. Padniestrės gyventojų sudarė moldavai, 30 proc. ukrainiečiai ir beveik 28 proc. rusai. Autoriai tvirtina, kad žibalo į ugnį įpylė Kišiniovo sprendimas šalyje ir Padniestrėje įtvirtinti moldavų (rumunų) kalbą, paskui dar 1989 m. gegužę įkurtas, „nacionalistus“ suvienijęs Moldovos liaudies frontas, kuris paskelbė pagrindinę išsivadavimo kryptį – susijungimą su Rumunija. Tai esą sukėlė pasipiktinimą tiek Maskvoje, tiek Tiraspolyje, tiek Kišiniove. 1990 m. birželio 23 d. priimama deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto. Bet oficialiai nepriklausomybė skelbiama 1991 m. rugpjūčio 27 d.
Moldovos vėliava
Tuomet, kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, į kovą prieš „nacionalistus“ pakyla „darbo žmonių kolektyvai“. 1990 m. lapkričio pradžioje Dubosarų miesto gyventojai užima rajono įstaigas, juos tramdo policija. Rusus puola ginti karinės pajėgos. Taip atsiranda pirmosios Padniestrės konflikto aukos – trys Dubosarų gyventojai žūsta, 13 sužeidžiama. Manoma, kad šiuos susidūrimus inspiravo Rusija, kurios atsiųsti emisarai stebėjo įvykius Moldovos pusėje iš kairiojo Dniestro kranto.
Taip prasidėjo Padniestrės konfliktas, kuris šiek tiek aprimo po paliaubų, pasirašytų tarp B. Jelcino ir Moldovos vadovo Mirčos Sneguro 1992 m. liepos 21 d. Po ilgų derybų, kelių konflikto paūmėjimų 1998 m. gegužė priimtas Maskvos memorandumas dėl santykių tarp Moldovos Respublikos ir Padniestrės normalizavimo. 2002 m. liepą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Rusijos ir Ukrainos tarpininkai pasirašė Moldovos susivienijimo projektą. Į ginčą įsitraukė ir Ukraina, kaltinusi Padniestrės separatistus diversinių grupių rengimu ir jų siuntimu į šią šalį.
Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”
Be kita ko, regione pradėjo veikti 2012 m. rugpjūčio 16 d. įkurta armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ („Naujoji ASALA“), kuri pradėjo kovą už Naujosios Armėnijos įkūrimą istoriniame Budžako regione, prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienos.
Pastebėtina, kad knygoje apie Padniestrę yra kai kurių netikslumų bei sovietinio tipo vertinimų, ypač rašant apie Moldovos nacionalistus ir Liaudies frontą, bet jos tikslas – dar kartą pasauliui priminti objektyvią įvykių raidą, tokių „įšaldytų“ konfliktų sprogstamąjį pobūdį ir kuo jie naudingi Rusijai.
Taip pat knygoje siūloma mintis, kad tokie anklavai gali būti dirbtinai sudaromi ir visoje posovietinėje erdvėje, net ir toje, kuri šiandien jaučiasi sąlyginai saugi po NATO ir kitų transatlantinių organizacijų „stogu“.
Iš kairės į dešinę: Žirairas Sefilianas, Nikolas Pašinianas ir Gareginas Čugaszianas
Antanas Rašimas
Slaptai.lt pavyko sužinoti, jog prieš keletą dienų Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo susitikęs su organizacijos „Sasna Crer“ («Сасна Црер») vadovais. Omenyje turimi organizacijos lyderis Žirairas Sefilianas ir politinės tarybos atstovas Gareginas Čugaszianas.
Susitikimas greičiausiai buvo surengtas pačioje rugpjūčio pabaigoje, nes rugsėjo 5-ąją leidinyje Factor.am pasirodė interviu su „Sasna Crer“ organizacijos lyderiu.
Pasirodo, dabartinis Armėnijos premjeras N.Pašinianas ir Ž.Sefilianas kalbėjosi apie pavojus, kurie neva gali iškilti Armėnijai artimiausiu metu, bei pergyveno, jog „buvusieji siekia revanšo – trokšta grįžt atgal į valdžią“, todėl jie, dabar valdantys Armėniją, turi užkardyti šiuos bandymus.
Kad N.Pašinianas karštligiškai ieško ištikimų sąjungininkų, – seniai žinoma visiems, kurie atidžiai seka armėiškosios ir azerbaidžanietiškosios spaudos pranešimus. N.Pašinianas niekaip nesutaria su vadinamuoju Karabacho klanu, prieš N.Pašinianą šiuo metu sukilę buvusiųjų Armėnijos vadovų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano klanai.
Bet ar „Sasna Crer“ – tai toji organizacija, su kuria derėtų draugauti padorumo, sąžiningumo, teisėtumo, demokratijos siekiančiam šalies lyderiui? Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kaip ši organizacija, su kuria N.Pašinianas trokšta bičiuliautis, pasižymėjo vos prieš keletą metų. Taigi 2016-ųjų metų liepos 17-ąją šios grupuotės atstovai, panaudodami šaunamuosius ginklus, užpuolė Jerevane dislokuoto pulko sargybos postą ir keletą asmenų paėmė įkaitais. Užvaldę postą teroristai pareikalavo tuometinio Armėnijos vadovo Seržo Sargsiano atsistatydinimo. Žinoma, S.Sargsianas nepasitraukė iš valdžios. O užpuolikai, kėlę politinius reikalavimus, po dvi savaites trukusių derybų pasidavė ir atsidūrė kalėjime.
Bet į valdžią atėjus N.Pašinianui karinį sargybos postą užpuolę ir įkaitus paėmę asmenys amnestuoti – paleisti į laisvę. Pati organizacija oficialiai tapo legalia politine partija, galinčia oficialiai dalyvauti visuose Armėnijos rinkimuose, pradedant savivalda ir baigiant parlamento bei prezidento rinkimais.
Tad šiandieniniai N.Pašiniano draugai – nebe nuodėmių. Ar tuos, kurie užpuolė teisėtą sargybos postą, įkaitais pačiupo mažų mažiausiai keletą žmonių, – leistina traktuoti gerbtinais politiniais veikėjais?
Ir vis dėlto N.Pašinianas su jais bičiuliaujasi. Matyt, padėtis Armėnijoje tokia įtemta, kad šalies premjerui verkiant reikia asmeniškai jam iki paskutinio kraujo lašo ištikimų jėgų, nebijančių į rankas paimti nei ginklo, nei nusižengti galiojantiems įstatymams.
Ketvirtadienį Prancūzijoje buvo sulaikytas Ispanijoje žinomas baskų teroristinės grupuotės ETA narys Josė Antonio Urrutikoetxea.
Tai pranešė Ispanijos VRM, kuri pavadino sulaikytąjį „Ispanijos ir Prancūzijos pareigūnų labiausiai ieškotu“ ETA nariu. Pasak žinybos atstovų, jis gyveno netoli Sen Žervė le Beno miestelio.
68 metų J. A. Urrutikoetxea, labiau žinomas kaip Josu Ternera, slapstėsi 17 metų. Ispanijoje jis vadinamas „buvusiu politiniu grupuotės lyderiu“. Neatmetama, kad būtent jis įsakė atakuoti civilinės gvardijos skyrių Saragosoje 1987 metais. Tada teroro akto aukomis tapo 11 žmonių, tarp jų – šeši nepilnamečiai.
Ispanijos vyriausybės vadovas Pedras Sanchezas tviteryje parašė, kad „Prancūzijos ir Ispanijos bendradarbiavimas dar kartą parodė savo efektyvumą“.
Baskų organizacija ETA (Euskadi Ta Askatasuna – Baskų šalis ir laisvė) buvo įkurta 1959 metais ir siekė baskų teritorijos, apimančios žemes Ispanijos šiaurėje ir Prancūzijos pietvakariuose, nepriklausomybės. Jos įvykdytų teroro aktų aukomis tapo daugiau kaip 820 žmonių. Nors ETA 2011 metais paskelbė nutraukianti ginkluotą kovą, Ispanijos ir Prancūzijos teisėsaugos institucijos tęsia jos narių persekiojimą.
Praėjusių metu gegužės pradžioje grupuotė paskelbė visiškai nutraukianti savo veiklą.
Baskų teroristinė grupuotė ETA prisiėmė atsakomybę už 758 nužudymus ir daugiau kaip 2,6 tūkstančio atakų. Tai antradienį pranešė naujienų agentūra EFE.
Jos duomenimis, tarp teroro aktų – išpuoliai, dėl kurių anksčiau ETA neprisipažino. Pavyzdžiui, grupuotė prisiėmė atsakomybę už ataką kavinėje Madride 1974 metais, kurios aukomis tapo 13 žmonių, o dar apie pusšimtį nukentėjo.
Ispanijos VRM nuomone, ETA teroro aktai pareikalavo 853 žmonių gyvybių.
Baskų organizacija ETA (Euskadi Ta Askatasuna – Baskų šalis ir laisvė) buvo įkurta 1959 metais ir siekė baskų teritorijos, apimančios žemes Ispanijos šiaurėje ir Prancūzijos pietvakariuose, nepriklausomybės. Nors ETA 2011 metais paskelbė nutraukianti ginkluotą kovą, Ispanijos ir Prancūzijos teisėsaugos institucijos tęsia jos narių persekiojimą.
Balandžio 20 d. grupuotė paskelbė pareiškimą, kuriame atsiprašė savo aukų ir nukentėjusiųjų nuo jos veiksmų.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu apkaltino NATO sąjungininkę JAV padarius rimtų klaidų Sirijos politikoje. „Skandalinga ir nepriimtina“, kad JAV, kovodamos su „Islamo valstybės“ (IS) džihadistais Sirijoje, ir toliau bendradarbiauja su kurdų grupuote YPG, pareiškė jis sekmadienį Miuncheno saugumo konferencijoje.
Ministras patvirtino savo vyriausybės poziciją, kad YPG yra „teroristinė organizacija“. JAV daro didelę klaidą, kai kliaunasi teroristine organizacija, kad įveiktų kitą teroristinę organizaciją“, – kalbėjo jis. M. Cavusoglu teigė nesuprantantis, kodėl „mūsų partnerė“ JAV remia tokią grupuotę.
Ankara kurdų Liaudies gynimo dalinius (YPG) traktuoja kaip Kurdistano darbininkų partijos (PKK), kuri Turkijoje yra uždrausta kaip teroristinė organizaciją, atšaką Sirijoje. JAV tuo tarpu ginklais ir specialiomis pajėgomis remia YPG kovoje su „Islamo valstybe“.
Pastaruoju metu santykiai tarp JAV ir Turkijos šiuo klausimu šiek tiek sušvelnėjo, kai abi pusės, Ankaroje lankantis JAV valstybės sekretoriui Rexui Tillersinui, penktadienį susitarė ateityje geriau derinti savo veiksmus Sirijoje.
Turkija jau seniai reikalauja nutraukti JAV karinę paramą YPG. Tačiau nepaisydamos savo NATO partnerės protestų, JAV neketina atsisakyti ginčytino aljanso.
Lapkričio 9 d. Šiaurės grupės gynybos ministrų susitikime Kopenhagoje (Danija) Jungtinės Karalystės gynybos sekretorius Michaelas Fallonas (Michael Fallon) patikino, kad Jungtinės Karalystė liks tokia pati, o gal ir dar aktyvesnė partnerė formuojant Europos saugumo politiką.
Didžiosios Britanijos kariai parado metu Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Mūsų sprendimai priimti Varšuvoje vadovauti vienam iš NATO batalionų Estijoje, prisidėti prie pietinio flango saugumo Rumunijoje, vadovauti NATO ypač greito reagavimo pajėgoms 2017 metais, antras pagal dydį NATO šalių gynybos biudžetas, dalyvavimas Europos Sąjungos operacijoje „Sophia“ ir kitose bendrijos ir NATO misijose – byloja apie Jungtinės Karalystės nepajudinamą įsipareigojimą Europos gynybai“, – susitikime teigė M. Fallonas.
Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas padėkojo Jungtinei Karalystei už jos didžiulį indėlį stiprinant Baltijos šalių saugumą ir planus likti aktyvia partnere gynybos srityje. „Norime, kad Jungtinė Karalystė tęstų aktyvų dalyvavimą stiprinant Europos saugumą, o Šiaurės grupės formatas taptų svarbiu koordinaciniu ir konsultaciniu forumu.
Jungtinės Karalystės kariniai pajėgumai neabejotinai lieka ypač reikšmingi tiek NATO, tiek Europos Sąjungai“, – susitikimo metu kalbėjo J. Olekas.
Lapkričio 9 d. taip pat vyko ir Šiaurės-Baltijos šalių gynybos ministrų susitikimas, kuriame ministrai diskutavo šiai dienai aktualiausiomis saugumo temomis: NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje sprendimų įgyvendinimas, kova su teroristine organizacija DAESH, koordinuota Šiaurės ir Baltijos šalių parama Ukrainai ir Gruzijai.
Kalbėdamas apie tarptautines operacijas, ministras J. Olekas teigė, kad Lietuva jau nuo 2017 metų vasario mėnesio prisidės prie JAV vadovaujamos misijos Irake „Įgimtas ryžtas“ (angl. Inherent Resolve), siųsdama instruktorius Irako pajėgų apmokymui Danijos kontingento sudėtyje.
Suomijos ir Švedijos gynybos ministrai pasveikino Varšuvoje priimtus sprendimus dislokuoti NATO pajėgas Baltijos šalyse.
Tradiciškai Šiaurės ir Baltijos šalių gynybos ministrų susitikimuose dalyvauja Danijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos gynybos ministrai ir Islandijos užsienio reikalų ministerijos Gynybos departamento vadovas. Šiaurės grupės gynybos ministrų susitikime be minėtų valstybių taip pat dalyvauja Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų ir Lenkijos gynybos vadovai.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
1918-ieji metai įsimintini daugeliui valstybių bei tautų. Ši data labai svarbi ir Lietuvai – tąsyk atkūrėme valstybę bei ją sėkmingai apgynėme nuo visų užpuolikų – lenkų, rusų, vokiečių…
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
O kuo 1918-ieji reikšmingi Azerbaidžanui? Tais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.
Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga bei pavojinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane. Žodis „siautėjo“ reiškia, kad azerbaidžaniečiai buvo ne vien vejami iš gimtųjų namų, bet ir žudomi. Nužudytųjų turtas atitekdavo užpuolikams.
Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus.
Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…
Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.
Suvokti, ko siekė porgromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.
Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.
1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubo regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.
Informaciją apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose bolševikai ir „Dašnakcutiun” pateikdavo iškraipytą, suklastotą. Taigi to meto azerbaidžaniečiams priešintis okupantams teko ne tik ginklu, bet ir informuojant Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė liudininkų pasakojimus, juos vertė į Europos tautų kalbas, stengėsi kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda kardinaliai priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.
Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė: „Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiniun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.
Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę. Iki tol ši informacija buvo slepiama.
2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto postūmio į priekį. Būtent tada Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie žiaurius 1918-ųjų etninius valdymus.
Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas per dvejis metus: 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…
Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštyrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek prasiverš į paviršių. Nes tiesos paslėpti neįmanoma.
Muziejus neturi puošybos elementų, todėl santūrumas dar labiau išryškina azerbaidžaniečių širdyse susikaupusį skausmą dėl tragedijos.
Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir Slaptai.lt redaktoriui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.
Slaptai.lt skelbia videoreportažą, kuriame – Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorės Saidos Abasovos ir istoriko Algimanto Liekio pokalbis.
Š.m. kovo 7 dieną Vilniaus apygardos rytiniame teismo posėdyje Eglės Kusaitės gynėjas advokatas Kęstutis Stungys pasakė savo baigiamąją kalbą ir susilaukė kaltintojo Mindaugo Dūdos pastabų. Po to teisėjų kolegija – Virginija Švedienė (pirmininkė), Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis – padarė pertrauką iki gegužės 6 dienos.
Tą dieną paskutinį žodį sakys pati E. Kusaitė, bet klausimų jai nei teisėjai, nei kaltintojas, nei advokatas jau neužduos.
Bylos nagrinėjimui buvo paskirtas nedidukas kambarys, bet pamačius, kiek daug žmonių susirinko klausytis advokato kalbos, teismo administracija veiksmą perkėlė į didelę erdvią salę, kurioje, tačiau, nebuvo mikrofonų. Posėdžio pirmininkei skelbiant posėdį pradėtu pasigirdo žiūrovų prašymai kalbėti garsiau.
Salėje beveik visos sėdimos vietos buvo užimtos, posėdį stebėjo daug Lietuvoje žinomų žmonių – Seimo nariai Aurelija Stancikienė, Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis, Kovo 11 signataras Algirdas Endriukaitis, politikas ir teisinės realybės Lietuvoje kritikas Darius Kuolys, Katalikų Bažnyčios veikėjai kunigas Robertas Grigas ir Sesuo Nijolė Sadūnaitė, kompiuteriais apsiginklavę žurnalistai.
Didžiosios Britanijos vyriausybė slapta išplėtojo specialią programą, kurios uždavinys – atimti iš žmonių Britanijos pilietybę nacionalinio saugumo sumetimais, tvirtina "The Independent".
„Du tokie asmenys vėliau buvo nužudyti smūgiais iš amerikiečių nepilotuojamų lėktuvų“. Taip rašo žurnalistai Chrisas Voodsas, Elis K. Ross ir Oliveris Ritas.
Kaip rodo tyrimas, kurį atliko “Bureau of Investigative Journalism” organizacija laikraščio užsakymu, nuo 2010 metų Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Tereza Mei (Theresa May) anuliavo pasus 16-ai asmenų, iš kurių daugelis kaltinami ryšiais su radikaliomis arba teroristinėmis organizacijomis.
“Juodasis okeanas” – Japonijos slaptoji organizacija, įsteigta 1881 metais, siekiant plėsti ir stiprinti Japonijos įtaką Azijoje ir vykdyti žvalgybą prieš Kiniją, Korėją, Mandžiūriją ir Rusiją.
Draugija tapo pirmoji Japonijoje struktūra, įvedusi žvalgybinių žinių gavimą per slaptuosius agentus.
Japoniškas draugijos pavadinimas „Genjosa“ sudarytas iš Genkai-nada, t. y. „juodasis vandenynas“ arba „juodasis sąsiauris“, skiriantis labiausiai į pietus nutolusią Japonijos Kiusiu salą nuo Korėjos.
Kotaro Chiraoka, kilęs Iš Kiusiu salos, iš turtingos samurajų šeimos, įsteigė tą organizaciją 1881 metais. Bet žinomiausiu tos organizacijos vadovu tapo vis dėlto ne jis, o Mitsuru Toijama – žemos kilmės japonas, taip pat kilęs iš Kiusiu. Apie tokius amerikiečiai sako „žmogus, kuris, pats save padarė“ (sell-made man). Mitsuru Toijama su dviem durklais, kabojusiais prie juosmens, tapo „klajojančių samurajų“ (roninų), kurie Japonijoje vadinami visuomenės sargais, klano bosu.
“Juodąja ranka” buvo pasivadinusi teroristinė serbų separatistų organizacija Balkanuose. Ji veikė prieš Austrijos – Vengrijos imperiją.
„Juodoji ranka“ buvo įsteigta 1911 metais Belgrade ir siekė sujungti Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną į savarankišką valstybę.
Organizacijos pavadinimas (rašinėtas ant tvorų ir nurodinėjamas siuntinėjamuose grasinamuose laiškuose) tapo teroro Balkanuose simboliu. „Juodoji ranka“ pasiekdavo visus, kas, jos vadovų nuomone, buvo serbų priešai. Organizacijos devizas buvo „Sąjunga arba mirtis!“
