Jau esame keletą kartų kritikavę Švediją, leidusią atvykėliams iš kitų šalių jos teritorijoje niekinti musulmonams šventą knygą – Koraną.
Akivaizdu, jog Korano niekinimas, jį trypiant, plėšant į skutus ar deginant centrinėse Švedijos miestų aikštėse, – jokia saviraiškos laisvė. Civilizuotos, demokratinės valstybės neleidžia niekinti jokių knygų. Juolab – religinėms bendruomenėms svarbių knygų. Koraną supleškinti miesto aikštėje – lygiai tokia pat beprotybė, kaip ir mėginimai tyčiotis iš krikščionims šventos Biblijos ar žydams šventų torų. Jei nori pareikšti savo nuomonę, kritikuok laikraščių puslapiuose, televizijų ekranuose, socialiniuose tinkluose. Jei šito maža – išeik į aikštę rankose laikydamas plakatą, kuriame parašyta, kuo gi tau neįtiko šventa knyga. Bet liepsnose pleškinti Koraną, trypti jį kojomis arba aplieti srutomis, – sveiku protu nesuvokiama niekšybė.
Deja, Švedijos valdžia, pasirodo, nesuvokia elementariausių padorumo ir mandagumo taisyklių ir, nori nenori, pati tampa panaši į barbarus, chuliganus ar bepročius. Šitaip sakydamas omenyje turiu ir Švedijos karališkąją šeimą.
Beje, esama dar vieno svarbaus aspekto. Atkaklūs išpuoliai prieš musulmonams brangius simbolius labai panašūs į provokacijas, kurių tikslas – supjudyti visuomenes bei religines bendruomenes. Galbūt siekiama, jog Švedijoje kiltų rimtos riaušės tarp Korano gerbėjų ir Korano priešininkų. Suprask, tegul Švedija krenta į chaosą, kuris neleis švedams rūpintis svarbiausiais reikalais – kaip sustiprinti NATO aljansą, į kurį šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo oficialiai pakviesta. Tokio įtarimo neatmeskime: besiginčijant dėl knygų deginimo lengva pražiopsoti Rusijos provokacijas.
Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Švedijos vidaus žvalgybos tarnyba „Säkerhetspolisen“ ne šiaip sau perspėjo: Koranų deginimas Švedijoje padidino pavojų šalies saugumui. Slaptosios tarnybos teigimu, Švedijos reputacija nukentėjo dėl veiksmų, susijusių su jau kurį laiką vykusiomis dezinformacijos kampanijomis. Ilgai laikyta itin tolerantiška šalimi, dabar Švedija vertinama kaip priešiška islamui ir musulmonams, sakoma pranešime. Tai apima suvokimą, kad išpuoliai prieš musulmonus Švedijoje yra toleruojami, o socialinės tarnybos „grobia“ musulmonų vaikus.
Kaip skelbia agentūra DPA, „ypač pikta reakcija buvo Irake, vyriausybė net išsiuntė iš šalies Švedijos ambasadorių; prieš tai protestuotojai įsiveržė į Švedijos ambasadą Bagdade ir ją padegė“.
Kam Švedijai rietis su Iraku, jei didysis Stokholmo priešas – Kremlius? Kam švedams pyktis su Pakistanu, jei didysis Stokholmo priešas – Vladimiro Putino valdoma Rusija? Galų gale kam švedams erzinti kolegę Turkiją politiniame – kariniame NATO aljanse, jei didysis Stokholmo priešas – bjaurų karą prieš Ukrainą pradėjusi Maskva?
Deja, vos tik atsirado vilčių, esą Švedija po truputį atsikvošėja, kvailioti ėmė Danija.
Danija. EPA – ELTA nuotr.
Danijoje šią savaitę jau trečią sykį tyčiotasi iš Korano. Tai – kraštutinių dešiniųjų grupuotės „Danijos patriotai“ veikla. Provokacijas primenanti veikla. Pirmiausia jie niekino Koraną priešais Irako ambasadą, paskui – priešais Egipto ambasadą, po keliolikos valandų – prie Turkijos ambasados. Šaukdami „Velniop islamą!“ jie padegdavo šventąją musulmonų knygą.
Leiskite paklausti, iš kur ateina neapykanta Islamui? Danijos piliečiai verčiami tapti musulmonais? Jie prievartaujami skaityti Koraną? Jiems liepiama melstis mečetėse, laikytis musulmoniškų papročių? Galų gale – ką blogo Danijai padarė Irakas, Turkija, Egiptas? Jei Danijos aikštėse ugnies liepsnose būtų pleškinama Rusijos vėliava, Rusijos herbas, Rusijos prezidento V. Putino, „Wagner“ samdinių vado Jevgenijaus Prigožino, užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo, Rusijos gynybos ministro Sergėjaus Šoigu portretai, – suprasčiau. Šiandieninė Rusija kelia mirtiną pavojų ne tik Ukainai, bet ir visai Europai, įskaitant ir Europos Sąjungos viduryje esančią Danijos Karalystę. Dabar gi – nesuprantu. Toks danų patriotizmas panašus į idiotizmą, kai tyčia ar per kvailumą nesugebama matyti tikrųjų grėsmių ir pavojų.
O Lietuvos valdžia, kaip jai įprasta, pasirinko „tyla – gera byla” taktiką. Bijo net švelniai papriekaištauti kvailiojančiam Stokholmui ir kvailiojančiai Kopenhagai…
Švedijos vidaus žvalgybos užrašas
Stokholmas, liepos 26 d. (dpa-ELTA). Koranų deginimai Švedijoje padidino pavojų šalies saugumui, trečiadienį perspėjo Švedijos vidaus žvalgybos tarnyba „Säkerhetspolisen“.
„Mūsų vertinimu, tokia įvykių eiga pablogino saugumo padėtį“, – sakoma agentūros pranešime.
Nedidelių grupių Švedijoje ir Danijoje vykdomi islamofobiniai veiksmai, kai deginami koranai, pastaruoju metu sukėlė piktus protestus keliose musulmoniškose šalyse. Ypač stipri reakcija buvo Irake, vyriausybė išsiuntė iš šalies Švedijos ambasadorių. Prieš tai protestuotojai įsiveržė į Švedijos ambasadą Bagdade ir ją padegė. Koranas. EPA – ELTA foto
Pirmadienį Švedijos radijo stotis SVT pranešė, kad atsakingas asmuo atšaukė šeštadienį planuotą korano deginimą, tačiau kiti panašūs veiksmai toliau planuojami.
Slaptosios tarnybos teigimu, Švedijos reputacija nukentėjo dėl veiksmų, susijusių su jau kurį laiką vykusiomis dezinformacijos kampanijomis. Ilgai laikyta itin tolerantiška šalimi, dabar Švedija vertinama kaip priešiška islamui ir musulmonams, sakoma pranešime. Tai apima suvokimą, kad išpuoliai prieš musulmonus Švedijoje yra toleruojami, o socialinės tarnybos „grobia“ musulmonų vaikus.
„Apskritai tai gali padidinti asmenų keliamą grėsmę smurtinėje islamistų aplinkoje“, – sakoma pranešime. Jame priduriama, kad Švedijos saugumo tarnybos nuolat susiduria su grasinimais ir išpuoliais prieš Švedijos piliečius ir Švedijos interesus užsienyje. Vis dėlto perspėjimo apie terorizmą lygis išlieka trečias didžiausias iš penkių galimų, jis nuolat peržiūrimas, nurodė agentūra.
Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Stokholmas, balandžio 7 d. (AFP-ELTA). Švedijos policija suėmė tris vyrus ir 15-metį paauglį, įtariamus terorizmu, sakoma penktadienį paskelbtame pranešime.
Iš viso buvo suimti penki žmonės iš Eskilstunos, Strengneso ir Linšiopingo miestelių, bet vėliau policija vieną jų paleido, pranešė Švedijos transliuotojas SVT.
Pasak pareigūnų, 24, 25 ir 29 metų vyrai įtariami ryšiais su ekstremistais ir teroristų tinklu „Islamo valstybė“ bei planavę teroristinius nusikaltimus. Tačiau pareigūnai sakė, kad šiuo metu išpuolio pavojaus nėra.
Policija įtaria, kad 15-metis padarė keletą nusikaltimų, jis policijai buvo žinomas dėl ne vieno agresyvaus elgesio atvejo.
Kyjivas, spalio 10 d. (ELTA). Intensyvus Kyjivo ir kitų Ukrainos miestų apšaudymas raketomis rodo, kad Rusija įstengia kariauti tik su taikiais žmonėmis, tai teroristai, kurie to net neslepia.
Kaip praneša portalas „rbc.ua“, tai pirmadienio rytą „Telegram“ kanale parašė Ukrainos prezidento biuro vadovas Andrijus Jermakas.
„Kas dar turi įvykti, kad Rusija būtų pripažinta valstybe, remiančia terorizmą? Tie bailiai kariauja tik su taikiais žmonėmis. Jie temoka gerti ir leisti raketas į gyvenamuosius namus. Apgailėtini bailiai“, – pareiškė jis.
Pasak A. Jermako, tai dar vienas signalas civilizuotam pasauliui, kad Rusijos klausimas turi būti išspręstas jėga.
Pirmadienį Ukrainos miestai patyrė vieną iš intensyviausių apšaudymų raketomis nuo Rusijos įsiveržimo pradžios.
Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ryga, rugpjūčio 2 d. (ELTA). Latvijos parlamento (Saeimos) Užsienio reikalų komitetas antradienį pripažino, kad Rusijos smurtas prieš Ukrainos ir kitų šalių civilius gyventojus yra terorizmas, o Rusija yra terorizmą remianti šalis, pranešė Latvijos visuomeninis transliuotojas lsm.lv.
Pareiškime parlamentarai paragino Europos Sąjungos valstybes nedelsiant sustabdyti turistinių ir įvažiavimo vizų išdavimą Rusijos ir Baltarusijos piliečiams.
Užsienio reikalų komitetas pareiškime pažymėjo, kad po vasario 24 dienos neišprovokuoto Rusijos karinio puolimo prieš Ukrainą 12 mln. ukrainiečių buvo priversti palikti savo namus, o daugiau kaip 5 mln. – išvykti į užsienį. Per šį laikotarpį žmogaus teisių apsaugos organizacijų ir tarptautinių stebėjimo misijų ataskaitose buvo fiksuojami Rusijos ginkluotųjų pajėgų žiaurumai prieš Ukrainos civilius gyventojus, įskaitant kankinimus, prievartavimus, žudymus, masinius civilių sulaikymus vadinamuosiuose filtravimo centruose ir masines deportacijas, sakoma pareiškime.
Praėjus mažiau nei 24 valandoms po to, kai Ukraina ir Rusija pasirašė susitarimą su Turkija ir JT dėl Ukrainoje užblokuotų grūdų eksporto atnaujinimo per Juodąją jūrą, Rusijos pajėgos liepos 23 dieną surengė raketų ataką prieš Odesos uostą, tuo parodydamos, kad negerbia savo įsipareigojimų, tarptautinės tvarkos ir institucijų, ir sąmoningai toliau gilina pasaulinę maisto krizę, sukelia badą ir kančias visame pasaulyje, sakoma komiteto dokumente.
Reikšdamas solidarumą su Ukrainos žmonėmis, Saeimos Užsienio reikalų komitetas nutarė perduoti dokumentą svarstyti artimiausiame Saeimos posėdyje.
Mevlüt ÇAVUŞOĞLU – Turkijos užsienio reikalų ministras
Mevlüt ÇAVUŞOĞLU, Turkijos užsienio reikalų ministras
2016 m. liepos 15-osios vakarą Fethullah Teroro Organizacija (FETO) pradėjo kruviną bandymą įvykdyti perversmą prieš mano šalies žmones ir valdžią. Jų tikslas buvo sukurti radikalų, fundamentalistinį režimą, ištikimą tik jų vadeivai Fethullah Gülenui.
Kai su FETO susiję kariuomenės daliniai paliko savo kareivines, kad užimtų svarbiausias vietas, tokias kaip Bosforo tiltas Stambule, o naikintuvai ir atakos sraigtasparniai bombardavo strateginius taikinius, įskaitant Parlamentą, Prezidentūros kompleksą, armijos ir policijos būstinę, tūkstančiai civilių išėjo į gatves sustabdyti šį precedento neturintį siaubingą perversmo bandymą. Sąmokslininkai nužudė 251 nekaltą civilį ir sužeidė tūkstančius. Tą naktį Turkijos žmonės savo gyvybėmis gynė demokratiją. Sąmokslininkai nesitikėjo šio didvyriško atsako.
Norint suprasti, kas įvyko, reikia suprasti tikrąją FETO prigimtį. FETO buvo įkurta 1960-aisiais kaip vadinamasis ‘religinis judėjimas’. Po švietimo skatinimo ir tarpreliginio dialogo skatinimo priedanga ši organizacija sugebėjo paslėpti savo piktus ketinimus.
Gerai suplanuotas ir plačiai įsišaknijęs FETO narių infiltravimas į kariuomenę, teisėsaugą, teismus ir daugybę vyriausybinių institucijų, įskaitant mano ministeriją, tęsėsi dešimtmečius slaptai siekiant įvykdyti visa apimantį planą, kurio paskutinis etapas prasidėjo 2016 m. liepos 15 d.
Jei bandymas įvykdyti perversmą būtų pavykęs, šiandien Turkija būtų visiškai kitokia. Demokratija nebeegzistuotų, o pagrindinės teisės ir laisvės būtų suvaržytos neribotam laikui. Tauta būtų atsidūrusi ekstremistinės valdžios rankose.
FETO ne tik kontroliavo daugybę švietimo įstaigų, bet ir valdė daug finansinių institucijų. Jų banko sąskaitas pildė žinomi FETO nariai pramonėje ir prekyboje, taip pat pareigūnai ir visuomenės nariai. Daug nekaltų civilių, manipuliuojant jų pamaldumu, taip pat buvo privilioti prisidėti prie FETO finansavimo. Milžiniškos pajamos, surinktos organizacijos mokyklų visame pasaulyje, buvo nukreipiamos į šias sąskaitas, paslapčia laukiant jų galutinio žingsnio.
Po kruvino 2016 m. liepos 15 d. bandymo įvykdyti perversmą, buvo pradėtas ryžtingas viešojo sektoriaus, įskaitant valdžios institucijas ir kariuomenę, bei privataus sektoriaus valymas nuo visų su FETO susijusių asmenų ir įmonių. Kai kurie žinomi sąmokslininkai buvo sulaikyti. Kiti pabėgo ir rado prieglobstį užsienyje. FETO teroristinės organizacijos vadeiva Fethullah Gülenas vis dar gyvena Jungtinės Valstijose. Mūsų vyriausybė jau daugelį metų prašo Güleno ekstradicijos į Turkiją iš JAV ir FETO narių iš Europos šalių. Deja, šie prašymai vis dar nėra išpildyti.
Kita vertus, vis daugiau kitų pasaulio šalių vyriausybių supranta, kokį pavojų joms kelia ši teroristinė organizacija, ir imasi reikiamų veiksmų. FETO taip pat užsiima neteisėta veikla, pavyzdžiui, vizų padirbinėjimu, pinigų plovimu ir prekyba ginklais. Todėl daugelyje šalių FETO nariai šalinami iš viešojo ir privataus sektorių. Po 2016-ųjų daug su šia teroristine organizacija susijusių mokyklų užsienyje buvo perduotos Turkijos Maarif fondui. Šiandien Maarif mokyklos veikia daugelyje šalių ir teikia puikų išsilavinimą.
Turkijos kovos su FETO pobūdis ir apimtis niekuo nesiskiria nuo kitų šalių kovos prieš organizacijas, kurios terorizavo pareigūnus ir civilius bei kėlė pavojų demokratinėms vertybėms, pagrindinėms teisėms ir laisvėms. Turkija daro tai, ką praeityje darė ir kitos šalys, kovodamos su terorizmu. Visos procedūros atitinka įstatymus.
Terorizmas neturi tautybės, etninės priklausomybės ar religijos. Šis pavojus kelia grėsmę visai žmonijai. Todėl atsakas į šią grėsmę turi būti vieningas ir ryžtingas. Nė viena valstybė neturi prabangos skirstyti teroristus ir jokia teroristinė organizacija negali būti klasifikuojama kaip „naudinga“ pagal pageidavimus. FETO atsakinga už šimtus prarastų gyvybių ir kitus sunkius nusikaltimus prieš Turkijos žmones. Šešeri metai po 2022 m. liepos 15-osios, Turkija tęsia savo ryžtingą kovą prieš FETO, lygiai taip pat tęsdama kovą prieš kitas teroristines organizacijas, tokias kaip PKK, PYD-YPG, DHKP-C ir DAESH.
Tikimės, kad tarptautinė bendruomenė bus solidari su Turkija kovojant prieš terorizmą.
Po mirtino išpuolio Norvegijoje suimtas įtariamasis. EPA-ELTA nuotr.
Oslas, birželio 26 d. (AFP-ELTA). Norvegijos policija suėmė įtariamąjį dėl islamistų terorizmo, kuris šeštadienį nušovė du žmones, o 21 sužeidė greta gėjų baro Osle, praneša AFP.
Nepaisant to, kad po išpuolio mieste buvo atšauktos seksualinių mažumų eitynės, tūkstančiai Oslo gyventojų demonstruodami vienybę vis tiek dalyvavo spontaniškai surengtose eitynėse.
Įtariamasis, kuris jau anksčiau buvo žinomas saugumo tarnyboms, buvo sulaikytas netrukus po šeštadienio nakties šaudynių.
Norvegijos vidaus žvalgybos PST vertinimu, tai buvo islamisto teroro išpuolis.
PST vadovas Rogeris Bergas atskleidė, kad įtariamasis seniai žinomas dėl smurto ir grasinimų, buvo žvalgybos akiratyje nuo 2015 m., kai kilo susirūpinimas dėl jo radikalizavimo ir priklausymo islamistų ekstremistų tinklui.
Žvalgybos tarnybos su vyru kalbėjosi dar gegužę, bet nenustatė, kad jis turėtų „smurtinių ketinimų“. R. Bergas pridėjo, kad žvalgybai buvo žinoma, jog įtariamasis „turi problemų su psichine sveikata“.
Įtariamasis kol kas atsisako bendrauti su tyrėjais. Policija anksčiau paskelbė, kad šaudė 42 m. iš Irano kilęs vyras. O šalies žiniasklaida pranešė, kad tai Zaniaras Matapouras, Irano kurdas, atvykęs į Norvegiją dar vaikystėje.
Belgijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, vasario 8 d. (AFP-ELTA). Daugiau nei 100 Belgijos policininkų antradienį surengė reidus pagal įvairius adresus aplink Antverpeno uostamiestį ir sulaikė 13 asmenų, įtariamų ryšiais su džihadistų grupuote, pranešė kaltintojai.
Operacija buvo pradėta vadovaujant kovos su terorizmu magistratams kaip platesnio tyrimo dalis, sakoma federalinių prokurorų pranešime.
„Buvo tiriama Antverpeno grupuotė iš salafistų džihadistų aplinkos, o šios operacijos tikslas buvo toliau nustatyti grupės veiklą“, – sakoma jame. „Trylikai asmenų atimta laisvė, ir jie stos prieš ikiteisminį tyrimą vykdantį teisėją, kuris spręs dėl jų galimo suėmimo“.
Belgijos Briuselio ir Antverpeno miestai jau anksčiau buvo išskirti kaip tariamos tarptautinio džihadistų ekstremizmo užnugario bazės.
Antverpenas buvo 2010 m. įkurtos džihado grupės „Sharia4Belgium“ bazė, keli jos nariai buvo išvykę kovoti kartu su ekstremistų grupuotėmis Sirijoje. Buvęs jos lyderis Fouadas Belkacemas 2015 metais Belgijoje buvo nuteistas kalėti 12 metų, o 2018 metais iš jo buvo atimta Belgijos pilietybė. Oficialiai „Sharia4Belgium“ buvo panaikinta, tačiau Belgijos teisėsauga baiminasi, kad ji vis dar gali būti įkvėpimo šaltinis kai kuriems islamistams. Belgijos saugumo pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Po 2015 m. lapkričio 13 d. Paryžiaus išpuolių, per kuriuos žuvo 130 žmonių, Belgija buvo apkaltinta tapusi tarptautinio džihadizmo užnugario baze. Pradinis tyrimas atskleidė, kad keli užpuolikai buvo iš Briuselio darbininkų klasės Molenbeko rajono, ten buvo suplanuoti išpuoliai.
Pati Belgija tapo taikiniu, kai Briuselyje buvo sulaikytas Salahas Abdeslamas, vienintelis gyvas likęs Paryžiaus atakų gaujos narys, dabar teisiamas Prancūzijoje.
2016 m. kovo 22 d. Briuselyje surengta dviguba savižudžių sprogdinimo ataka, už kurią atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“. Sprogdintojai iš tos pačios džihadistų kuopelės, kuri užpuolė Paryžių, susisprogdino Briuselio Zaventemo oro uoste ir metro, žuvo 32 žmonės, 340 buvo sužeisti.
Ši knyga turėtų būti Jums įdomi, mat daug rašote ir, kaip matyti, objektyviai rašote apie Armėnijos priešpriešą bendraujant su Turkija ir Azerbaidžanu. Žodžiu, atkreipkite dėmesį, kad JAV yra išleistas mokslinis veikalas štai tokiu pavadinimu: „Armėnija: „krikščioniškos“ valstybės terorizmo paslaptys“ (leidykla – St. John Press, Teksasas). Labai svarbu, kad knygos autorius yra ne turkas, ne azerbaidžanietis, o Amerikoje gyvenantis krikščionis Samuelis Vimas. Dar svarbu, kad Samuelis Vimas – buvęs Arkanzaso valstijos teisėjas, teisininkas. Todėl puikiai supranta, kas yra įrodymai ir kuo jie skiriasi nuo nuomonės.
Kodėl siūlau atkreipti dėmesį į šio autoriaus knygą, kai vėl rašysite apie Armėnijos šiokiadienius? Pagrindinis autoriaus klausimas: kodėl amerikiečiai dažnusyk priešiškai žiūri į musulmonus, o musulmonai neigiamą nuomonę turi apie JAV? Teisininko S. Vimo išvada – dėl to kalta Armėnija. „Mažytė valstybėlė Armėnija, pačiais įvairiausiais būdais išnaudodama po visą pasaulį išsibarsčiusius savo tautiečius, kryptingai kurpė dirbtinai surežisuotus, tendencingus, tikrovę iškraipančius antimusulmoniškus pasakojimus ir juos platino visomis įmanomomis priemonėmis Vakaruose.“ Šią išvadą autorius brėžia po to, kai kruopščiai išstudijavo Vašingtono, Paryžiaus, Romos, Maskvos, Stambulo archyvus.
Knyga – storoka. 400 puslapių. Bet juose – ne beletristika, o ypač daug dokumentų kopijų, bylojančių apie Armėnijos klastas ir tendencingumus. Autorius pastebi: „Tragiška, kadangi JAV gyvenanti mažytė armėnų kilmės amerikiečių bendruomenė šalyje sugebėjo dešimtmečiais plėtoti neapykantą Turkijai, kuri, kaip bežiūrėsi, yra sena ir patikima JAV sąjungininkė… Aš aptikau faktų, kaip armėnų kilmės amerikiečiai, siekdami išpešti kuo daugiau pinigų, skelbė daug neteisingų žinių apie tragiškus 1915-ųjų metų įvykius. Pinigų savo neva skriaudžiamai valstybėlei kaulino iš visur, kur tik įmanoma, kur tik pavykdavo įpiršti nuomonę, esą „bjaurūs musulmonai skriaudžia vargšus krikščionis armėnus“.
Autorius ir apgailestauja, ir stebisi, kadangi, jo požiūriu, armėnų kilmės amerikiečiams pavyko apkvailinti amerikiečius, įkalti jiems į galvas neteisingas klišes, esą musulmonai nuo seniausių laikų skriaudė armėnus krikščionis. Neva skriaudžia net dabar.
Be kita ko, autorius naudoja ir armėniškus šaltinius, armėniškas versijas. Jo knyga puikiai sudėliota: skaitytojui paliekama teisė pačiam lyginti skirtingas nuomones ir spręsti, kas teisus.
Samuelio Vimo knyga apie Armėnijos intrigas
Pabaigai pasakysiu šitaip. Šią kygą verta išsiversti ir į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, tuomet sužinosime, kokie armėnai iš tiesų yra krikščionys, kodėl Jerevano pretenzijos Turkijai – nepagrįstos, kaip savąją bažnyčią Armėnija panaudoja kurstant terorizmą, kaip armėnų teroristinės organizacijos žudė Karabache gyvenusius musulmonus, kaip Amerikoje gyvenantys armėnų kilmės amerikiečiai politinių intrigų pagalba trukdo Vašingtonui normaliai bendrauti su Ankara ir Baku.
Viename iš knygos viršelių užrašyta: „Šią knygą būtina perskaityti visiems JAV krikščionims ir mokesčių mokėtojams“. Mano supratimu, nekenktų su ja susipažinti ir lietuviams, tiek katalikams, tiek ateistams.
Nes mus, sprendžiant iš gausių slaptai.lt publikacijų, irgi bando apgauti, apkvailinti. Ne sykį jau ir apkvailino.
Viskonsine į minią rėžęsis automobilio vairuotojas galimai bėgo po kito incidento. EPA-ELTA nuotr.
Madisonas, lapkričio 22 d. (AFP-ELTA). Automobilio vairuotojas, kuris JAV Viskonsino valstijoje per kalėdinį paradą rėžėsi į žmonių minią ir penkis jų pražudė, anot žiniasklaidos, galimai spruko po kito incidento. Amerikiečių stotys CNN ir BBC, remdamosi tyrėjais, pirmadienį pranešė, kad kol kas nėra informacijos apie sulaikytojo ryšius su terorizmu.
Anot duomenų, taip pat nėra informacijos, kad incidentas būtų susijęs su penktadienio teismo sprendimu, kai buvo išteisintas 18-metis Kyle‘as Rittenhouse‘as, kuris 2020 metų rugpjūtį per antirasistinius protestus Kenošoje Viskonsine nušovė du demonstrantus ir trečią sužeidė.
Anot žiniasklaidos, yra duomenų, kad automobilio vairuotojas spruko po kito incidento. Stotis NBC, anot kurios, įtariamajam yra 39 metai, pranešė, kad tai galimai buvo su peiliu susijęs incidentas.
Vyras sekmadienį Vokešos mieste raudonu visureigiu rėžėsi į kalėdinį paradą. Žuvo mažiausiai penki žmonės, 40 buvo sužeisti, tarp jų – daug vaikų.
JAV: automobiliui įsirėžus į minią, keli žmonės žuvo, beveik 30 nugabenti į ligoninę. EPA-ELTA nuotr.
Niujorkas, lapkričio 22 d. (ELTA). Sekmadienį Viskonsino valstijos Vokešos mieste automobiliui įsirėžus į kalėdinio parado dalyvius, keli žmonės žuvo, o mažiausiai 28 patyrė įvairių traumų ir buvo nugabenti į ligonines.
Tai pranešė JAV televizijos kanalas CNN, remdamasis miesto ligoninių atstovais.
Gautomis žiniomis, trys žmonės yra kritinės būklės, keturi – sunkios, šešių nukentėjusiųjų būklė yra vidutinio sunkumo. Anksčiau miesto policijos vadovas Danas Thompsonas pareiškė, kad per incidentą žuvo keli žmonės. Pasak jo, pareigūnai kol kas negali nurodyti tikslaus žuvusiųjų skaičiaus.
Iš pradžių buvo pranešta, kad į ligonines nugabenti 23 žmonės – 11 suaugusiųjų ir 12 vaikų.
Policijos duomenimis, raudonas visureigis rėžėsi į kalėdinio parado dalyvius sekmadienį 16 val. 39 min. vietos laiku. Pareigūnams pavyko sulaikyti vairuotoją. Anot D. Thompsono, kol kas policija neturi informacijos, kuri bylotų, kad incidentas susijęs su terorizmu.
Neįvardytas JAV administracijos atstovas, kurį cituoja CNN, pabrėžė, kad „Baltieji rūmai atidžiai stebi situaciją Vokešoje, mūsų širdys su visais, kuriuos palietė šie siaubingi įvykiai“. Pasak jo, federalinė valdžia „pasiūlė valstijos ir miesto vadovams bet kokią reikiamą pagalbą“.
Nuoširdžiai sakau – vis dažniau nebesuprantu Vakarų civilizacijos.
Kodėl nebesuvokiu? Papasakosiu istoriją, nutikusią tuomet, kai viešėjau Azerbaidžane. Sykį teko važiuoti požeminiu Baku metru. Vagonas, į kurį įlipau, buvo sausakimšas. Nė vienos laisvos sėdimos vietos. Didžioji dauguma keleivių – jauni ir labai jauni. Tada nutiko tai, ko visai nesitikėjau. Priešais ant kėdžių sėdėję azarbaidžaniečiai pašoko kaip įgelti. Gal koks dešimt vaikinų ir merginų. Jie rankų mostais ir šypsenomis rodė: sėskis, kur tau patogu. Maloniai nustebau: nejaugi aš toks senas? Man juk – tik penkiasdešimt. Jiems – apie dvidešimt – trisdešimt metų.
Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto
Grįžtant tuo pačiu metro – tas pats. Vos tik peržengiau traukinio slenkstį, azerbaidžaniečių studentai iškart pakilo nuo kėdžių primygtinai liepdami prisėsti.
Lietuvos autobusuose ir troleibusuose, kuriais važinėju nuo pat mažens, – nepatyriau nė vieno panašaus siurprizo. Vis dažniau matau šiurpą keliančius vaizdus: autobusas sausakimšas, jame daug ir lazdelėmis besiramsčiuojančių senjorų, ir į mobiliuosius įnikusių moksleivių, studentų. Skirtumas štai koks: senutės ir seneliai kantriai stovi, o moksleiviai patogiai sėdi ir net nepakelia galvų pažiūrėti, kas aplink dedasi. Lietuvos jaunuoliai sutūpę net ant tų kėdžių, kurios paženklintos specialiu lazdele pasirėmusio senelio ženklu. Kartą, neiškentęs neteisybės, liepiau merginoms kuo greičiau leist atsisėst senutei. Pakilo. Bet buvo labai nepatenkintos. O pensininkė, kuriai nutariau pagelbėti, liūdnai atsiduso: „Būk atsargus, dar paduos į teismą už tai, kad pažeistos vaikų teisės“.
Kitas nutikimas: viena Lietuvos aukštoji mokykla paskelbė, kad nuo šiol rekomenduoja vengti moteriškumą ir vyriškumą bylojančių kreipinių. Verčiau neva vartoti lyčiai neutralius kreipinius. Bet kodėl? Kas čia smerktino, jei į moterį kreipiamasi kaip į damą, o į vyrą – kaip į džentelmeną? Ko siekiama, prigalvojant tokių taisyklių? Kitas etapas – rekomenduosite aukštosiose mokyklose įrengti bendrus tualetus? Juokas – juokais, bet Rektoriaus vis tik noriu paklausti, kaip man nuo šiol elgtis, Vilniaus universitete tarpduryje sutikus moterį? Leisti jai pirmai žingsniuoti ar pačiam brautis? O jei dėstytoja, kuriai suteiksiu pirmumo teisę, paduos į teismą už įžeidimą, girdi, toks mano mandagumas ją žemina, nes ji – ne silpnoji lytis?
„Prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečiasis pasakojimas. Prie Vyriausybės rūmų Vilniuje prieš keletą dienų buvo surengtas piketas, kurio dalyviai įrodinėjo, jog „prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas“. Kelios dešimtys akcijos dalyvių tvirtino, esą „Lietuvos taikoma apgręžimo politika nėra teisinga“, esą „visi žmonės yra lygūs“, esą „dar teks nukulniuoti ilgą kelią, kol pakeisime požiūrį į migrantus“.
O kas sako, kad prieglobsčio prašymas yra smerktinas? Nelegalus valstybinės sienos kirtimas – štai kas yra bjaurus nusižengimas. Nusikalstama ir tuomet, kai jėga bandoma prasiveržti į svetimą teritoriją. Nusižengiama dar ir tada, kai ardoma spygliuota tvora.
Nejaugi nepajėgiame atskirti, kas gerai ir kas – blogai, kas gražu, o kas – bjauru? Mėginu įsivaizduoti, kaip elgtųsi prie Vinco Kudirkos paminklo piketavę, jei, neduok Dieve, į jų namus veržtųsi kelios dešimtys žmonių, reikalaudami pastogės, maisto, užuojautos? Buto savininkai noriai užleistų savo miegamuosius, pultų gaminti sočius pietus?
Ypač akis drasko pareiškimai, esą „turime keisti požiūrį“. Iš kur jie žino, kad būtent jų žvilgsnis – teisingiausias? Kokią jie turi teisę auklėti „kitaip manančius“? Ar tie, kurie mums perša savąsias vertybes, nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, ar vis tik turi slaptų tikslų, slaptų užmačių?
Deja, kur pažvelgsi – vien tik keistenybės. Lesbietės ir gėjai savo santuokas mėgina prilyginti vyro ir moters sąjungai, kanapių gerbėjai stumia teisę mėgautis žolelėmis, kiti riekalauja švelnesnių bausmių mažas narkotikų dozes kišenėje turėjusiems…
Net ir mano gerbiama bei mylima Amerika elgiasi keistai. Ką turiu omenyje? Los Andželo teismas šių metų pavasarį leido į Armėniją deportuoti teroristinės organizacijos ASALA narį Hampingą Sasunianą. ASALA smogikas H.Sasunianas liūdnai pagarsėjo 1982 metais, kai sausio 28 dieną su sėbru Krikoru Saliba nužudė Los Andžele dirbusį Turkijos generalinį konsulą Kemalį Arykaną.
Kemalis Arykanas ir Hampingas Sasunianas
Už šį nusikaltimą teroristas H.Sasunianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos (jo sėbras paspruko, bet žuvo tais pačiais metais karinių susirėmimų Libane metu). Tačiau gausi ir įtakinga Kalifornijos armėnų diaspora pradėjo į Los Andželo teismus siųsti malonės prašymus. Iki šiol Kalifornijos gubernatoriai blokuodavo visus be išimties bandymus išlaisvinti diplomatą nužudžiusį teroristą.
2021-aisiais Kalifornijos gubernatorius netikėtai pareiškė, jog neskųs teismo sprendimo teroristui suteikti galimybę grįžti į Armėniją. Kodėl JAV teisėsauga ir JAV politikai 2021-aisiais tapo maloningi žudikui? Paaiškinti paprasta: kol Vašingtono ir Ankaros santykiai buvo draugiški, kol Turkija ir JAV sutarė, tol H.Sasunianas sėdėjo už grotų viename iš Kalifornijos kalėjimų. Kai turkų ir amerikiečių santykiai pašlijo, Amerika ėmė gudrauti – subtiliai keršija turkams, paleisdama teroristą. Toks paaiškinimas – logiškas.
Tačiau tokia dviveidė JAV teisėsaugos politika veda į aklavietę. Jei amerikiečiai bausmes pradeda taikyti vadovaudamiesi principu „mūsų draugas ar mūsų priešas“, vadinasi, tai jau – ne teisingumas. Tuomet ir Amerikai priešiškoms valstybėms leistina gudrauti. Pavyzdžiui, nuo šiol oficialioji Ankara galinti kritikuoti Ameriką, neva neteisėtai persekiojančią amerikietiškas paslaptis išdavusius Džulijaną Asandžą (Julian Assange) ir Edvardą Snoudeną (Edward Snowden). Jei Amerika leido ASALA teroristui grįžtį į Armėniją ir ten mėgautis laisve, kodėl Ankara ir Stambulas neturi bent jau moralinės teisę šaukti „Šalin rankas nuo E.Snoudeno ir J.Asandžo“.
Bet kur nuves mus toks elgesys? Einame chaoso link, kai mirtinai susipainiosime, nes nuolat koreguojame, tobuliname, plečiame „žmogaus teises“?
Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Rizika
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, kad tarp neteisėtų migrantų asmenų, siejamų su teroristinėmis ar nusikalstamomis organizacijomis, skaičius yra labai mažas.
Ministro teigimu, šie asmenys buvo identifikuoti pasitelkiant ir Lietuvos partnerių pagalbą bei technines galimybes.
„Kiekvienas suaugęs migrantas, kuris nelegaliai pateko į Lietuvą savo laiku, tai jau senokai, buvo patikrintas. Buvo patikrintas ir mūsų galimybėmis, ir VSD, ir partnerių galimybėmis“, – žurnalistams teigė A. Anušauskas.
„Žmonių, dėl kurių kilo klausimų, skaičiaus aš neįvardinsiu, tačiau tai yra dalys vieno procento (visų migrantų – ELTA). Konkrečių jų biografijos bruožų taip pat negalėčiau įvardinti“, – pridūrė ministras.
Ministro teigimu, nustačius tuos keletą asmenų buvo imtasi visų reikiamų priemonių, kad jie nekeltų grėsmių visuomenei ir nacionaliniam saugumui.
Visgi A. Anušauskas teigia negalintis įvardinti, su kokiomis teroristinėmis organizacijomis identifikuoti asmenys siejami.
„Jeigu mes neturime savų galimybių pasitikrinti, tai mes remiamės partnerių galimybėmis. Partnerių informacija, tai ne mūsų informacija, dėl to mes visą sužinotą informaciją turime išlaikyti paslaptyje“, – tikino jis.
Ministro teigimu, kai kurie su teroristinėmis organizacijomis galimai susiję asmenys iš Lietuvos jau išsiųsti. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kurie neteisėti migrantai taip pat yra siejami su nusikalstamomis organizacijomis.
„Buvo iškelti klausimai dėl jų praeities. Tai nebūtinai kokia nors sąsaja su kokia nors sukarinta grupuote Artimuosiuose Rytuose ar dar kur nors. Tai yra ir kriminalinė praeitis, kurią stengdavosi nuslėpti“, – paaiškino A. Anušauskas. Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Bet kokiu atveju, visa tai mums jau yra žinoma ir tai yra labai mažas skaičius žmonių“, – sakė jis.
A. Anušausko teigimu, su nusikalstamomis arba teroristinėmis organizacijomis siejami asmenys buvo atpažinti pasitelkiant ir technines priemones.
„Pirštų atspaudai, veidų atpažinimo galimybės, viskas egzistuoja, techninės priemonės irgi buvo tam panaudotos“, – sakė jis.
Ministro teigimu, 90 proc. į šalį patekusių neteisėtų migrantų tikslas yra kitos Europos Sąjungos valstybės, o ne Lietuva.
„Vokietija, Švedija, Austrija, Prancūzija – tai yra pagrindinės valstybės, į kurias jie siekia patekti. Tai šiuo atveju vėlgi, jeigu mes nesustabdome ties Europos Sąjunga grėsmės (…), tai tos grėsmės, susijusios su nacionaliniu saugumu, gali persikelti tiesiog į kitas valstybes“, – pažymėjo krašto apsaugos ministras.
Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.
Apie tai, kad tarp į Lietuvą patekusių neteisėtų migrantų buvo užfiksuota keliolika su teroristinėmis organizacijomis siejamų asmenų, pranešė naujienų portalas „Delfi“, portalą apie tai informavo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, reaguodama į pasirodžiusią informaciją apie tarp neteisėtų migrantų identifikuotus asmenis, siejamus su teroristinėmis organizacijomis, tikina, kad dėl to nereikėtų kelti panikos. Ministrės teigimu, atsakingos institucijos vertina šias rizikas ir prireikus imasi visų reikiamų saugumo priemonių.
Breivikas. Photo – Lise Åserud. NTB Scanpix
Norvegijoje ketvirtadienį minimos 10-osios teroristinių atakų Osle ir Utiojos saloje metinės.
Per dešiniojo ekstremisto Anderso Behringo Breiviko surengtų atakų metines numatyti keli aukų atminimui skirti renginiai, kuriuose, be kita ko, dalyvaus išgyvenusieji, žuvusiųjų artimieji, šalies premjerė Erna Solberg ir karališkosios šeimos atstovai.
Šią dieną kelis kartus bus skaitomi visų 77 atakų aukų vardai.
Vakare numatomas karaliaus Haraldo V kreipimasis į tautą.
2011 m. liepos 22 d. A. B. Breivikas iš pradžių Osle prie premjero biuro detonavo automobilyje padėtą bombą ir taip pražudė aštuonis žmones, o vėliau nuvyko į Utiojos salą, kurioje vyko Darbo partijos jaunimo stovykla, ir nušovė 69 jos dalyvius.
A. B. Breivikas savo veiksmus pagrindė ekstremistiniais ir islamofobiškais motyvais ir 2012 m. jam buvo skirta maksimali laisvės atėmimo bausmė – 21-eri metai.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr,
Tarptautinė bendruomenė dažnai smerkia visų formų ir apraiškų terorizmą bei skelbia apie pasiryžimą kovoti su terorizmu. Tai yra tinkamas požiūris, nes terorizmas išlieka didele grėsme visos žmonijos saugumui, gerovei, vertybėms ir šviesesnės ateities perspektyvoms.
Pastaraisiais metais terorizmo reiškinys pasikeitė. Proceso metu, plečiantis teroristinių organizacijų tikslams ir priemonėms, jų veiksmai įgavo naujų aspektų. Teroristinės organizacijos bando prisitaikyti prie socialinių, ekonominių ir technologinių pokyčių bei sparčiai besikeičiančios tarptautinės aplinkos. Kai kurios teroristų grupės nėra aiškiai matomos ir slepiasi už gudriai sukurtų propagandos įrankių.
Šiuo atveju taip pat reikia peržiūrėti mūsų pasaulinę kovos su terorizmu strategiją. Veiksmingai kovai su terorizmu reikia visapusiško naujos kartos teroristinių organizacijų suvokimo ir supratimo, taip pat naujos perspektyvos ir tvirtos politinės valios, kurią tarptautinė bendruomenė turėtų parodyti šia linkme.
Atėjo laikas sugriauti stereotipus, peržiūrint mūsų nusistovėjusias prielaidas naujos terorizmo grėsmės akivaizdoje. Naujo tipo teroristinė organizacija, būtent Fetullah Teroro Organizacija (FETO) ir Turkijos kova prieš ją, yra ryšku spavyzdys šiuo atžvilgiu.
2016 m. liepos 15 d. Turkija susidūrė su žiauriu FETO bandymu įvykdyti perversmą. FETO, slapta teroro organizacija, kuri infiltravosi į valstybės įstaigas, bandė sunaikinti demokratiją ir jėga nuversti demokratiškai išrinktą valdžią. Tą juodą naktį dėl FETO teroristinių išpuolių žuvo 251 mūsų pilietis ir daugiau nei 2000 piliečių buvo sužeisti. Valstybės institucijos, ypač tautos laisvą valią įkūnijantys Parlamentas ir Prezidentūra, buvo puolami sunkiąja ginkluote, įskaitant tankus, karinius lėktuvus ir sraigtasparnius.
Kaip FETO nariai tąnaktį galėjo taip žiauriai elgtis prieš turkų tautą? Kaip jie tapo tokie priešiški išrinktai valdžiai ir teisėtai konstitucinei tvarkai? Mūsų atsakymuose į šiuos klausimus gali būti užuominų apie šios labai pavojingos grupės, kuri efektyviai veikia daugelyje šalių, atsiradimą ir struktūrą.
Šios klastingos organizacijos nariai Turkijoje ir įvairiose kitose šalyse buvo ideologiškai indoktrinuojami, o jų smegenys plaunamos, piktnaudžiaujant švenčiausiomis nacionalinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, dažniausiai vadinamosiose švietimo įstaigose, mokyklose, kalbų centruose ar bendrabučiuose. Jų pasaulėžiūra taip pat buvo suformuota sekant sukurtą išminties mitą, pastatytą aplink vadeivą Fethullah Gulen, kuris buvo paskelbtas vadinamuoju „visatos imamu“. Iškreipta FETO hierarchija įpareigoja jo įsakymus vertinti kaip absoliučius faktus ir jais negalima abejoti, net jei jie prieštarauja demokratinėm svertybėms i ržmogaus teisėms. FETO, siekdama užtikrinti visišką paklusnumą, taip plauna jaunų žmonių protus, kad galiausiai jie susvetimėjo su savo draugais, net su savo šeima. FETO perversmo rengėjai, kaip nuotolinio valdymo robotai, nedvejodami, vos gavę FETO nurodymus, nukreipė ginklus į savo kolegas ir bendražygius, kad paskerstų juos liepos 15-osios naktį.
Su FETO susiję asmenys taip pat sugeba pasislėpti įgydami įvairias tapatybes visuomenėje, kurioje gyvena. Organizacija specialiai taikėsi į civilinę, karinę ir saugumo biurokratiją. Galutinis viso to tikslas yra perimti valstybės institucijas.
Turkijos patirtis prieš bandymą įvykdyti perversmą yra pilna pavyzdžių neteisėtų metodų, kurių FETO gali imtis savo planams įgyvendinti. Tai yra ir politikų bei biurokratų šantažas, didelio masto sisteminės apgaulės per centrinius egzaminus, siekiant kad jų nariai patektų į valstybines institucijas, manipuliavimas, fiktyvūs ieškiniai siekiant inicijuoti teisminius procesus prieš jų oponentus, naudojimasis jiems priklausančių žiniasklaidos, verslo, mokyklų ir nevyriausybinių organizacijų tinklais.
Pirmasis FETO taikinys, žinoma, yra Turkijos Respublika. Dėl šios priežasties jie užsiima sistemine juodosios propagandos veikla, kuria siekiama nukreipti tarptautinę viešąją nuomonę prieš Turkiją. Vis dėlto norėčiau pasidalinti draugišku patarimu: būtų didelė klaida manyti, kad FETO kelia grėsmę tik Turkijai. Neabejotina, kad teisiniai tyrimai, kurie bus pradėti tose šalyse, kuriose FETO yra įsikūrusi, atskleis daug neteisėtos veiklos, pradedant finansine korupcija ir baigiant sukčiavimu vizų ir prieglobsčio prašymuose. Pats laikas šioms šalims žengti šį žingsnį.
Priešingai nei teigia jos nariai, FETO yra ne politinio konflikto Turkijoje šalis, o kruvinas terorizmo ir nusikaltėlių tinklas. Visos Turkijos Didžiajame nacionaliniame medžlise atstovaujamos politinės partijos, valdančiosios ar opozicinės, taip pat laiko FETO teroristiniu ir nusikalstamu tinklu.
Mano žinutė aiški. Turime veikti kartu ir ryžtingai prieš visas teroristines organizacijas, neatsižvelgiant į jų formas, įskaitant FETO. Negalima siekti kompromiso su tais, kurie vykdo teroro aktus. Kaip ir FETO atveju, turime ginti demokratiją ir laisves, atsižvelgdami į paslėptą terorizmo veidą. Esame skolingi tai savo piliečiams, terorizmo aukoms ir ateities kartoms.
Mevlüt Çavuşoğlu – Turkijos Respublikos užsienio reikalų ministras
Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.
XXX
Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.
Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).
XXX
Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:
(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?
Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime.
Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?
Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?
XXX
Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?
XXX
O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.
Turkijos kariuomenė
Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.
XXX
Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.
Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?
XXX
Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.
Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas
Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?
XXX
Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).
Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.
Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“
Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis po nuotolinio susitikimo su Europos Sąjungos (ES) šalių diplomatijos vadovais akcentavo, kad Rusija savo veiksmais Čekijoje dar kartą parodė remianti terorizmą.
„Vienas iš pirmų klausimų, kurį aptarėme, buvo situacija Čekijoje. Vakar sužinojome, kad Čekija iš savo valstybės išsiuntė 18 diplomatų arba šnipų, dirbusių su diplomatine priedanga Prahoje, Rusijos ambasadoje, nes dalis jų galėjo dalyvauti 2014 metais įvykdytame teroristiniame akte. Tiek aš, tiek ir daugelis kitų kolegų išreiškėme visišką paramą Čekijai. Iš esmės tai, ką jie pranešė, įrodo tai, ką mes esame sakę anksčiau, kad Rusija dar kartą parodo esanti valstybė, kuri remia terorizmą“, – pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje sakė G. Landsbergis.
Ministras teigė taryboje pasiūlęs, kad į situaciją Čekijoje būtų solidariai pažiūrėta, kad būtų apsvarstyta, kaip būtų galima sumažinti ES valstybėse su diplomatine priedanga dirbančių Rusijos šnipų skaičių.
G. Landsbergis teigė, kad taryboje buvo aptarta ir situacija Rytų Ukrainoje. Ministras atkreipia dėmesį, kad Rusija ir toliau nerodo jokių indikacijų, kad norėtų deeskaluoti situaciją“, – sakė G. Landsbergis.
„Buvo aiškiai įvardinta ir pasakyta, kas yra atsakingas už padėtį už Ukrainos sienos. Tai yra Rusijos atsakomybė, jie pasirinko žvanginti ginklais, jie sutelkė kariuomenę. Ukrainos laikysena ir pozicija yra tikrai labai rami, telkianti ir tikrai verta pagarbos“, – teigė G. Landsbergis.
Ministras taip pat akcentavo, kad Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų taryba aptarė ir Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno sveikatos būklę.
„Mano kreipimasis į Europos kolegas yra, kad susirūpinimas labai svarbu ir aiški žinutė Rusijai yra taip pat svarbu, tačiau mes turime labai aiškiai pareikalauti, kad jam būtų leista susitikti su daktaru, kurio jis prašo. Ir kad jo sveikata būtų įvertinta objektyviai“, – sakė G. Landsbergis.
„Jeigu tai nebūtų padaryta, tuomet ES galėtų pasiūlyti, kad A. Navalnas galėtų pasirinkti sostinę ES, į kurią galėtų atvykti ir būtų išgydytas ir vėliau nuspręsti, ką daryti toliau“, – pridūrė ministras.
G. Landsbergis taip pat akcentavo, kad dabartiniai Rusijos veiksmai nėra ataka prieš Ukrainą ar kažkokią konkrečią valstybę. Ministro teigimu, tai yra Rusijos ataka prieš visas Vakarų valstybes.
„Aš savo kolegoms pasakiau, kad tai, ką mes matome Ukrainoje, Maskvoje, Čekijoje ir kituose miestuose, nėra ataka prieš vieną ar kitą valstybę. Tai nėra ataka prieš Ukrainą, tai yra ataka prieš mus visus, tai yra ataka prieš Vakarus, prieš tai, kuo mes tikime, prieš mūsų vertybes, įsitikinimus“, – sakė ministras.
„Labai svarbu, ką toliau darys Rusija, bet ne mažiau svarbu yra ir tai, ką darysime mes, nes dėl to priklausys ir mūsų pergalė arba pralaimėjimas“, – akcentavo jis.
Užsienio reikalų ministras tikina, kad šiuo metu aiškiai pastebimą Rusijos agresyvėjimą galima sieti su artėjančiais Dūmos rinkimais ir nukritusiais Rusijos prezidento Vladimiro Putino reitingais.
„Mes stebime labai agresyvėjančią Rusiją. Manau, kad prie to prisideda ir artėjantys Dūmos rinkimai rudenį, ir nukritęs Putino populiarumas. Akivaizdu, kad jam reikia mobilizuoti savo rinkėjus, atvesti juos prie balsadėžių, kad neištiktų Lukašenkos likimas“, – sakė G. Landsbergis.
„Dėl to jam reikia visomis išgalėmis bandyti konsoliduoti, ir jis tai daro ir užsienio instrumentais, grasindamas Ukrainai, ir vidaus įrankiais grasindamas opozicijai: sodindamas ją į kalėjimus, nuodydamas, iš esmės bandydamas nužudyti Navalną“, – pridūrė jis.
Vis tik G. Landsbergis džiaugiasi, kad šią situaciją pradeda suvokti ir kitos ES valstybės. Pasak ministro, šiuo metu ES valstybių „naivumo šydas yra nukritęs“.
G. Landsbergis atkreipė dėmesį tarybos posėdyje iškėlęs ir sankcijų Rusijai klausimą. Ministras pabrėžia, kad Rusijai peržengus raudonąsias linijas jau būtų vėlu svarstyti sankcijas Kremliui.
„Aš iškėliau pasiūlymą, kad sankcijos, ypač Ukrainos atveju, turi būti svarstomos ne tik tuomet, kai jau raudonos linijos yra peržengtos, kitaip tariant, jeigu ataka prieš Ukrainą jau yra prasidėjusi fiziškai, bus per vėlu jau susėsti ir galvoti, ką mes galime padaryti“, – sakė ministras.
„Europa gali jau šiandieną nusiųsti labai aiškų signalą, kad mes esame pasiruošę kalbėti apie sektorines sankcijas, jeigu tos raudonos linijos būtų kirstos. Ir mes turime labai aiškiai kalbėti ne tik apie asmenines sankcijas vienam ar kitam žmogui“, – akcentavo jis.
Pakistano policija vedasi suimtąjį. EPA-ELTA nuotr.
Penktadienį Pakistano vyriausybė, siekdama užtikrinti saugumą šalyje, laikinai užblokavo internetą.
Kaip pranešė laikraštis „Dawn“, dingstį šiam sprendimui davė įtempta padėtis didžiausiuose šalies miestuose, kur šią savaitę vyko masiniai radikalios islamo organizacijos „Tehreek-e-Labaik“ šalininkų susirėmimai su policija.
Valdžios duomenimis, per riaušes Lahore, Islamabade, Pešavare ir kituose didmiesčiuose žuvo mažiausiai septyni žmonės, tarp jų – keli policininkai. 300 pareigūnų buvo sužeisti.
Ketvirtadienį Pakistano vyriausybė paskelbė, kad organizacija „Tehreek-e-Labaik“ uždraudžiama pagal kovos su terorizmu įstatymą.
Norvegijos slaptosios tarnybos ženklasNorvegijos vėliava Išorės žvalgyba užsiimanti Norvegijos žvalgybos tarnyba (NIS) ir vidaus saugumą užtikrinanti Norvegijos saugumo policija (PST) paviešino savo metines ataskaitas, kuriose daugiausia dėmesio skiriama agresyviai Rusijos ir Kinijos politikai bei augančiai individualaus terorizmo ir ekstremizmo grėsmei.
Iš ataskaitų matyti, kad didžiausią užsienio šalių žvalgybos tarnybų susidomėjimą kelia Norvegijos politika ir infrastruktūra Arkties regione.
Kaip žinia, dėl klimato kaitos Arkties regionas po truputį tampa valstybių tarpusavio konkurencijos arena.
Rusija – grėsmė ne žodžiais, o darbais
Nors vertindamos Rusijos veiksmus Norvegijos tarnybos vartoja pabrėžtinai santūrią retoriką, Rusijos keliamą grėsmę aiškiai atskleidžia pateikiami faktai. Išorės žvalgyba užsiimanti NIS pabrėžia Rusijos tarnybų aktyvumą kibernetinėje erdvėje, kur pirmiausia siekiama pavogti didelius kiekius informacijos. Pasak išorės žvalgybos, būtina atsižvelgti ir į Rusijos pajėgumus daryti įtaką kitų valstybių viešajai erdvei ir, ypač, paveikti rinkimų rezultatus. NIS vertinimu, 2021 metų Norvegijos parlamento rinkimai irgi gali tapti Rusijos įtakos taikiniu.
Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
NIS taip pat pastebi, kad net ir silpnėjant Rusijos ekonomikai, ypač dėl Covid-19 pandemijos, Rusijos kariuomenė ir toliau modernizuojama. Rusija kuria ir gamina naujus ginklus, o jos kariuomenė tapo gerokai lankstesnė ir labiau prisitaikiusi patenkinti globalios politikos poreikius, tai yra įsiterpti į konfliktus įvairiuose pasaulio taškuose.
Tai svarbu Rusijai siekiant išlaikyti įtaką Baltarusijoje, Ukrainoje, Pietų Kaukaze ir plėsti ją Artimuosiuose Rytuose, kur Maskva susiduria su Turkijos ir kitų didžiųjų valstybių konkurencija. NIS požiūriu, Rusija piktinasi Vakarų sankcijomis, o NATO politiką vertina kaip egzistencinę grėsmę, Norvegiją suvokdama visų pirma kaip NATO narę.
Norvegų saugumo policijos ataskaitoje Rusija vertinama kaip agresyvios priešiškos žvalgybos vykdytoja. Rusijos žvalgybos tarnybos efektyviai šnipinėja kibernetinėje erdvėje, derindamos šią veiklą su klasikiniais žvalgybos metodais. Diplomatinę priedangą naudojantys Rusijos žvalgai kelia didžiausią verbavimo grėsmę, o jų taikiniais ir užverbuotais agentais tampa ne tik valdininkai ir verslininkai, bet ir perspektyvūs studentai ar svarbias technologijas kuriantys mokslininkai.
Kaip svarbų Rusijos keliamos grėsmės pavyzdį abi tarnybos pasitelkė 2020 metų kibernetinę ataką prieš Norvegijos parlamentą, kurią įvykdė su Rusijos karine žvalgyba siejama grupuotė Fancy Bear. Atakos metu pavogta svarbi elektroninio susirašinėjimo informacija, kuri, kaip mano Norvegijos tarnybos, gali būti panaudota tolimesnėms žvalgybos ir verbavimo operacijoms.
Kinija – mokinys pralenksiantis mokytoją
Kitas aiškiai išsiskiriantis kibernetinio šnipinėjimo centras yra Kinija, kuri ypač aktyviai naudoja žvalgybos tarnybas perimti naujausioms technologijoms iš kitų valstybių. Kinijos keliamą grėsmę ilgalaikėje perspektyvoje Norvegijos tarnybos mato kaip pranoksiančią tą, kurią kelia Rusija.
Kinijos vėliava. Slaptai.lt iliustracija
NIS vertinimu, Kinija jau dabar yra pasiruošusi labiau konfliktiškiems santykiams su kitomis valstybėmis. Kinijos kariuomenė nuolat stiprinama ir yra gerai ginkluota. Nors kariams trūksta kovinės patirties, Kinija stengiasi kompensuoti šį trūkumą dalyvaudama bendrose su kitomis valstybėmis pratybose ir misijose. NIS tvirtinimu, Kinija taip pat siekia kuo mažiau priklausyti nuo užsienio rinkų ir pati užtikrinti visus savo poreikius strateginiuose sektoriuose. Būtent dėl to Kinija intensyviai vykdo technologinį šnipinėjimą, siekia perimti kitų valstybių technologines paslaptis ir patirtį, tikslingai investuoja ir superka užsienio technologijų kompanijas.
PST ataskaita patvirtina, kad verslų supirkinėjimą Kinija aktyviai vykdo ir Norvegijoje. Pasak PST, net ir privačios Kinijos kompanijos yra priklausomos nuo valdžios. Todėl jos gali sudaryti verslo požiūriu nenaudingas sutartis, kad įgytų informacijos arba įtakos. Rinkos logika besivadovaujantiems Norvegijos verslininkams sunku tokių pasiūlymų atsisakyti. Auganti priklausomybė nuo Kinijos technologijų srityje, PST vertinimu, yra rimta grėsmė, kaip ir neteisėtas mokslinių tyrimų rezultatų pasisavinimas bei kinų pabėgėlių ir disidentų šnipinėjimas Norvegijoje.
Arkties politika ir Norvegijos kritinė infrastruktūra – svarbiausi šnipinėjimo objektai
Ir Kinija, ir Rusija ypač aktyviai domisi Norvegijos politika Arkties regione. NIS vertinimu, Rusijai ypač svarbus karinis dominavimas Arkties regione, todėl ji nuolat augina Šiaurės laivyno pajėgumus ir plečia karinę infrastruktūrą. Be to, regionas yra svarbus ir kaip naujų ginklų bandymo poligonas, todėl pavojingi ginklai dažnai bandomi visai netoli Norvegijos sienų.
Arktika
Pasak NIS, įtampa su Rusija dėl Arkties gali dar paaštrėti 2021 metais, kai Rusija, kuri pati kaltina Arkties militarizavimu Vakarų valstybes, tarp jų ir Norvegiją, pirmininkaus Arkties tarybai. NIS teigimu, į Arkties regioną vis aktyviau skverbiasi ir Kinija, kuri 2018 metais patvirtino savo pirmąją Arkties strategiją, nors kol kas jos realią įtaką varžo konkurencija su jau įsitvirtinusiomis Arkties valstybėmis.
PST ataskaita patvirtina, kad Arkties politika yra vienas iš svarbiausių užsienio valstybių šnipinėjimo objektų Norvegijoje. Rusijos ir Kinijos žvalgybos tarnybos aktyviai renka informaciją tiek apie Norvegijos politinius procesus, susijusius su Arktimi, tiek apie šiaurėje plėtojamą Norvegijos karinę ir civilinę infrastruktūrą. PST vertinimu, Norvegijos kritinės infrastruktūros identifikavimas ir jos žemėlapio sudarymas yra užsienio žvalgybos tarnybų prioritetas visoje šalyje. Šiam darbui užsienio žvalgybos tarnybos pasitelkia ir Norvegijos piliečius, kurie gali laisvai keliauti po savo valstybės teritoriją kaip turistai.
Grėsmę kelia individualios teroristinės atakos
Greta kitų valstybių keliamų rizikų, Norvegijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pabrėžia ir terorizmo bei ekstremizmo grėsmę. NIS atkreipė dėmesį, kad nepaisant radikalių islamistų išpuolių sumažėjimo vadinamajai „Islamo valstybei“ pralaimėjus karą Irake ir Sirijoje, 2020 metais išpuolių skaičius vėl šiek tiek išaugo. Didžiausią grėsmę, pasak NIS, kelia individualios teroristinės atakos, kurių rengėjai pasiduoda islamistų propagandai internete.
Terorizmas
Prie tokių pačių išvadų priėjo ir PST, pabrėžianti, kad net ir 10-20 metų senumo islamistinė propaganda daro poveikį tam tikrai auditorijai ir gali išprovokuoti naujus teroro aktus. PST vertinimu, didžiausią pavojų kelia 1-2 rengėjų suorganizuojami, paprastomis priemonėmis greitai parengiami ir iš karto įvykdomi išpuoliai.
Abiejų tarnybų vertinimu, tokio pat pobūdžio grėsmę kelia ir dešiniojo ekstremizmo augimas. Šios pakraipos organizacijos taip pat geba panaudoti savo tikslams šiuolaikines technologijas ir kurti tarptautinius tinklus, per kuriuos platinama propaganda, dalijamasi patirtimi ir organizuojami mokymai. Dešiniosios pakraipos ekstremistai vis labiau radikalizuojasi, tarp jų dažnėja raginimai griebtis prievartos. Todėl ši ekstremistinė srovė taip pat gali išprovokuoti spontaniškas individualias teroro atakas.
Hampingas Sasunianas – teroristas, 1982-aisiais metais Los Andžele nužudęs Turkijos generalinį konsulą Kemalį Arykaną. Nušauti Turkijos diplomatą jam talkino sėbras Krikoras Saliba (vėliau žuvo Libane). Pats H. Sasunianas buvo sugautas ir Los Andželo teismo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Tačiau šiandien šis nuteistasis gali būti paleistas į laisvę. Los Andželo įstatymai numato galimybę kaliniams, išbuvusiems kalėjime 25-erius metus, prašyti malonės prašymo sušvelninti bausmę. Tokį prašymą pateikė ir teroristinės organizacijos „Kovotojai už teisingumą „armėnų genocido“ klausimu“ narys H. Sasunianas, kalintis Kalifornijos kalėjime „Sant Kventinas“.
Beje, išsiveržti į laisvę H. Sasunianas veržiasi nuo pat 2007-ųjų. Dabar jam tai gali pavykti.
JAV valstybės sekretorius Entoni Blinkenas pareiškė esąs nustebęs Kalifornijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu peržiūrėti H. Sasuniano prašymą. Mat diplomatų saugumas – vienas iš svarbiausių šiandieninio pasaulio klausimų. Diplomatai privalo jaustis saugūs, kokioje šalyje jie bedirbtų. O tuos, kurie į juos šaudo, privalu kuo griežčiausiai bausti. Diplomatus žudantys nusikaltėliai neverti nė menkiausių malonių.
Paskutinėmis žiniomis, teroristas jau mėgaujasi laisve.
