Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Įsisiūbavus diskusijai apie generolą Vėtrą, Kazį Škirpą, jų atminimo įamžinimą, paminklų likimą ir vietinių politikų atsakomybę, kažkaip nuošalyje lieka, atrodytų, toks vertingas visuomeninis nusiteikimas kaip patriotizmas. O juk jis yra svarbus valstybės atsparumo, netgi nacionalinio saugumo, tautinės tapatybės dėmuo. Apie tai ne kartą rašiau.
Bet štai šiandien akivaizdu, kad patriotizmas išplaunamas, jis tampa menkaverte detale, dažnai niekinama ar netgi tapatinama su juodžiausiais nacionalizmo pasireiškimais. Šiomis dienomis „didžiausias Lietuvos portalas“ savo titulinį puslapį atveria tiems, kurie pateisina Lietuvos laisvės kovotojų naktinį atminimo naikinimą (čia puikiai tiktų nelietuviškas „istrebiteli“ terminas), pasirenkant brėkštantį rytą, kai visi giliai įmigę, ir prie Vrublevskio bibliotekos nė gyvos dūšios (vėlgi asocijuojasi su NKVD trėmimų praktika).
Vieni tiesmukai tokio atminimo naikintojų kritikus vadina atgimstančiais fašistais (Bernardas Gailius), kiti, mėgaudamiesi moksline terminologija, giria Vilniaus mero sprendimą kaip „politiškai drąsų ir teisingą“ (Paulius Gritėnas), o čia staiga išdygsta save disidentu laikantis reemigrantas, šlovinantis P. Cvirką, S. Nėrį ir teigiantis, kad nei nuo jų, nei nuo Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus Lietuvos likimas nepriklausė (Tomas Venclova).
Baikite juodinti Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.
Tuomet kas nuo Vėtros, Škirpos priklausė, kad jų atminimas šiuo metu taip niokojamas? Ko gero, ir juos garbusis politologas pavadintų fašistais, nes vienu metu pasidavė galingai nacių įtakai…
Ar tai tik sutapimas, kad ir Kremliaus propagandistai Ukrainos Maidano gynėjus tebevadina fašistais, o garsusis „Sputnik News“ visaip niekina „miško brolius“ ir garbina tuos, kurie atvežė Stalino saulę, bei politiniu kankiniu vadina šiandien cypėje laikomą šnipinėjimu įtariamą Algirdą Paleckį?..
Rašytojas Vytautas Rubavičius, anksčiau rašęs apie „pseudopatriotus“ nuolat linčiuojantį ir nacionalizmą keikiantį T. Venclovą, tvirtina, kad tokie žmonės rikiuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, Mariumi Ivaškevičiumi, visokiais judėjimo „Lietuva be nacizmo“ ar „Būkime vieningi“ veikėjais, ir jie tampa – sąmoningai ar ne – Kremliaus paspirtukais.
Visi šie paminklų nukėlimai, paminklinių lentų daužymai ir laisvės kovų dalyvių diskreditavimas susipina į vieną pynę, kurioje nėra patriotizmo gijos, sveiko tautinio pasididžiavimo audinio. Jis sąmoningai ištrinamas iš lietuvio savimonės, pakeičiant neva moderniomis globalistinėmis arba atvirai kai kam naudingomis ideologinėmis sąvokomis.
Jau ne kartą dalinausi tokiu įspūdžiu: prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Dalia Grybauskaitė, kaip įprasta, savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau patriotiškai nusiteikusiu tautiniu jaunimu…“
Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.
Toks atsakymas ne juokais užpykdė patriotizmo kritikus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos rinkimuose. Bet taip neįvyko…
O jeigu dabar šį atsaką perkeltume į naujai išrinktojo Prezidento lūpas?
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo metines, kviečia į konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“. Konferencijos pradžia – sausio 31 dieną, 11 valandą Seimo Kovo 11-osios salėje (Seimo I rūmai). Organizatoriai – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.
Konferencijoje pranešimus skaitys Romualdo Ozolo mokslinės ir politinės veiklos bendražygiai – redaktorius ir leidėjas Antanas Rybelis, filosofas prof. Vytautas Radžvilas, rašytojas Romas Gudaitis, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, politologas Alvydas Medalinskas. Analitinius pranešimus taip pat pristatys istorikė prof. Rasa Čepaitienė, politologai doc. Algimantas Jankauskas ir dokt. Vytautas Sinica.
„Ateis diena, kai bus pasakyta tiesa – Romualdas Ozolas faktiškai yra dabartinės Lietuvos Respublikos atkūrimo tikrasis ideologas. Būtina skaityti jo tekstus. Tai žmogus, kuris matė ateitį 15-20 metų į priekį. Jis turėjo pranašo dovaną. O tai, kad mes jo neįvertiname, yra jau ne paties Ozolo nelaimė, o mūsų tautos tragedija“, – apie Romualdą Ozolą teigia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas.
Šia proga slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko prisiminimus apie Romualdą Ozolą, skelbtus 2017-aisiais metais.
XXX
Vytautas Visockas
Su Romualdu Ozolu mano pažintis ilga – nuo 1957-ųjų rugsėjo 1-osios iki paskuginio susitikimo 2014-ųjų gruodžio mėnesį Santariškių ligoninės palatoje, kai aš dar nežinojau, kad daugiau nepasimatysime. Tiesa, 2015-ųjų pradžioje dar kelis kartus kalbėjomės telefonu. Ne apie ligas – apie „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ leidybinius reikalus. Dirbo jis turbūt iki paskutinio atodūsio.
„Giriant be saiko ir stiprios prigimties žmogų galima išvesti iš tiesaus kelio. Tikri draugai turi kalbėti tiesą, kad ir kokia karti ji būtų, – skaitau R.Ozolo „Supratimuose“. Tai beveik pati pirmoji mintelė, užrašyta 1956-aisiais, dar vidurinės mokyklos abituriento.
Šiuose mano atsiminimuose pasistengsiu jo negirti be saiko, nors rašysiu apie įvairių pagyrimų vertą tikrai stiprios prigimties Lietuvai daug nusipelniusį žmogų, juo labiau, kad nebuvau jam nei tikras, nei netikras draugas. Sprendžiant iš įrašų man padovanotose knygose, buvome bendraminčiai, bendražygiai, bendradarbiai, bičiuliai…
Vilniaus universitete
Jeigu studijų Vilniaus universitete laikais nebūtumėm gyvenę viename „Tauro“ bendrabučio kambaryje, apie Ozolą kaip studentą, kurso draugą beveik nieko negalėčiau papasakoti. Tiesą sakant, ir dabar ne kažin ką, nes jis nei su kambario, nei su kurso draugais, man regis, artimiau nebendravo.
Atsiminimų knygoje „Lituanistai“, kurią jam įteikiau ligoninės palatoje, Ozolas rašo: „Kurse jaučiuosi laikinas. Įstojau į lituanistiką tik todėl, kad, pavėlavęs su dokumentais, į žurnalistiką būčiau turėjęs laikyti egzaminus, o lituanistų kurse medalininkų vieta dar buvo (medaliu baigusiems vidurinę stojamųjų egzaminų laikyti tąsyk dar nereikėjo), rektorius Juozas Bulavas, neįtikinęs rinktis teisę, suteikė galimybę užimti laisvą medalininko vietą pas lituanistus. Toks ilgą laiką ir buvau: užėmęs vietą“.
Romualdas Ozolas – studentas
Turbūt dauguma kurso draugų, stodami į Universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, rašė eilėraščius ir svajojo būti poetais. Negaliu tvirtinti, bet manau, kad Romas eilėraščių nerašė, buvo prozininkas. Bendrabučio kambaryje ir kurse mes jį draugiškai pravardžiuodavom Skriptorium, Rašytoju. Nepyko. Man skirtoje nuotraukoje (su kefyro buteliu vienoje rankoje, duonos kriaugžliu – kitoje) juokaudamas užrašęs: „O buvo laikai, kai ir rašytojai mito duona ir vandeniu“. Netiesa: beveik visada spintos lentynoje pūpsojo labai storų skanių lašinių bryzas, Romo parsivežtas iš tėviškės. Juo domėjomės beveik visi kambario draugai, ypač paskutinėm dienom iki stipendijos.
„Lituanistuose“ pats prisipažįsta, kad nuo antro kurso buvo beveik pražuvęs Universiteto dainų ir šokių ansamblyje, kuris tada vadinosi Vilniaus valstybinio V.Kapsuko vardo universiteto LTSR nusipelnęs dainų ir šokių liaudies ansamblis. Į bendrabutį pareidavo tik pernakvoti.
Turbūt pirmasis iš kurso draugų išleido knygelę: apie šį ansamblį. Su Liaudies instrumentų sekstetu buvo išvykęs į septintąjį pasaulio jaunimo ir studentų festivalį Vienoje; grįžo su aukso medaliu ir mano studentiška kepuraite, nusagstyta įvairiausiais ženkliukais. Tos kepuraitės jis man, suprantama, negrąžino, suieškojo kitą, ne tokią ypatingą.
Kurso draugų susibūrimuose beveik nedalyvaudavo. Nėra jo tuos pasilinksminimus atspindinčiose mano nuotraukose. Turiu vieną kitą, darytą bendrabučio kambaryje. Pats fotografuodavo daug, beje, visą gyvenimą nesiskyrė su mažyčiu fed‘u. „Fotografavimas – ne tik mechaninė žmogaus akis. Fotomenas todėl yra lygus kitiems“ (iš 1959 m. dienoraščio). Turėjo draugų Dailės institute (dabar – Dailės akademija). Į kambarį bendrabutyje dažnai užeidavo būsimasis dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Tik po daugelio metų, kai 2010-aisiais Signatarų namuose politikai, menininkai, filosofai gyrė jo neseniai pasirodžiusius dienoraščius „Aušros raudonis“, sužinojau, kad Ozolas pats neblogai piešė. Tada filosofas Arvydas Šliogeris stebėjosi gausiais Ozolo talentais, minėdamas jį taip pat ir kaip dailininką, dailės, fotomeno žinovą. Tiesa, atrodo, kad daugiau kaip prieš 20 metų Šliogeris Ozolą vertino santūriau: „Mano žmona […] negali Šliogerio matyti – vaikšto per pažįstamus ir šneka, koks Ozolas kvailas ir nieko nenutuokia filosofijoj. Aš tik šypsaus“, – rašoma 1987-ųjų dienoraštyje.
Turbūt Ansamblis kaltas, kad lituanistikai Ozolas neskyrė didesnio dėmesio, greičiau ne tiek studijavo, kiek mokėsi pažymiui. Labai gabiam jaunuoliui nebuvo sudėtinga gerai išlaikyti egzaminus ir domėtis pašaliniais dalykais, kurie jį ilgainiui padarė tokį, kokį dabar turime – vieną ryškiausių Atgimimo, Kovo 11-osios asmenybių.
Valstybinis lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminatorius – kalbininkas Jonas Palionis, tuo metu, berods, filologijos fakulteto dekanas. Aš dar ruošiuosi, Ozolas jau atsakinėja. Man nerūpi, ką ir kaip kurso draugas pasakoja, bet kai egzaminatorius ėmė Ozolą auklėti, norom nenorom suklusau. Dabar, po penkiasdešimt penkerių metų, sunku tiksliai papasakoti, kokių priekaištų jam tada pažėrė dėstytojas, bet esmė tokia: galėtum būti kuklesnis, aš irgi esu buvojęs užsieniuose, daug pasaulio matęs.
Šitą frazę gerai atsimenu. Ir man, tikriausiai ir Ozolui, tie priekaištai tada buvo labai netikėti, nevietoje ir nelaiku. Ar pagrįsti? Manau, kad ne iš piršto laužti. Su Universiteto ansambliečiais, su sekstetu studijų metais Ozolas jau buvo lankęsis Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, koncertavęs Maskvos Kremliaus teatre, Suvažiavimo rūmuose, Čaikovskio konservatorijoje… Nebuvo jis labai kuklus, dėmesingas – sakau tai todėl, kad „tikri draugai turi kalbėti tiesą“.
„Lituanistuose“ mūsų kurso draugė Bronė Liniauskienė, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, Lietuvos Rašytojų sąjungos narė, Kretingos rajono Garbės pilietė, rašo: „Atgimimo pradžioje stovėjome vieno rajono šventėje, laukėme, kol pakvies kalbėti. Ozolas ilgokai stovėjo šalia manęs, bet nei sveikas, nei sudie. „Romai, ar tu manęs nepažįsti?“ – „Pažįstu, kodėl nepažįstu.“ – „Tai kodėl nepasisveikini?“ – „Aaa…“ – numojo ranka. Taigi, suprask: aš – Ozolas. Pastovėjo šalia valdžios, pakvėpavo tuo oru ir pasijuto pusdieviu“.
Šį gabaliuką Bronė leido iš jos atsiminimų išmesti, bet aš žinau, koks Ozolas negailestingas kai kuriems žmonėms savo dienoraščiuose, todėl palikau. Didelių žmonių ir ydos didelės. Manęs jis taip pat kartą „nepažino“, kai jau buvo Nepriklausomybės akto signataras.
1962 m. studijos baigtos; ir Ozolui, tarsi kokiam vidutiniokui, tenka provincijos mokytojo dalia. „Baigus Universitetą esu kviečiamas dirbti komjaunimo centro komitete, bet, pasirodo, nesu komjaunuolis. Baudai gaunu paskyrimą į rajono mokyklą, nors jau dirbu Vilniuje“, – skaitome jo biografijos papildymuose („Mano kelias į nepriklausomybę. Kas biografijoje nepažymėta“).
Apie darbą Valkininkų mokykloje man jis yra pasakojęs. Atsimenu tik tiek, kad tada, vasarą vaikštinėdamas parugėm, gėrėdavęsis nuostabia Lietuvos gamta ir daug mąstydavęs: apie pasaulį, gyvenimo prasmę, lietuvių tautos likimą.
„Mintyje“
1962-aisiais išsiskirstėme kas sau. Su Ozolu likimas vėl suvedė po aštuoniolikos metų, 1980-aisiais, „Minties“ leidykloje. Aš ten jau kelerius metus dirbau redakcijos vedėju, o jis buvo paskirtas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Vienas iš mano viršininkų – kurso draugas. Kaip manote, mano gyvenimas palengvėjo ar pasunkėjo? Neretai tokiais atvejais pavaldinio gyvenimas palengvėja. Panašių santykių tuo metu leidykloje buvo: vyriausiasis redaktorius bičiuliavosi su vienu redakcijos vedėju, direktorius – su kitu. Mano atžvilgiu Ozolas iškart leido suprasti: nesitikėk jokių nuolaidų. Ir už tai aš jam esu dėkingas. Ne tik man pasisekė, kad teko dirbti su tokios plačios erudicijos intelektualu, pasisekė ir leidyklai. Drįsčiau sakyti – ne tik leidyklai.
Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais
Knygų leidyboje Ozolo nuopelnai dideli, tačiau aš čia net nebandysiu jų atskleisti. Reikėtų nemažos monografijos, pasakojančios apie devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje išleistas veringiausias knygas, prie kurių pasirodymo tais gūdžiais laikais (tamsiausia būna prieš aušrą) prisidėjo „Minties“ leidyklos vyrausiojo redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Ozolas. Į leidyklą jis įsiveržė kaip gaivus vėjo gūsis, iš esmės pakeitęs dešimtmečiais nusistovėjusį leidybinį klimatą, nustelbęs visus buvusius tos leidyklos leidėjus.
Kas jis toks? Dar vienas nomenklatūrininkas iš rūmų šalia Lenino aikštės. Kai perskaitėme jo „etnologinius užrašus“ apie darbą pas Česnavičių – „Pilkieji rūmai“, – ne visi leidykloje patikėjo, kad tie užrašai nuoširdūs, atsiradę tais laikais. Ką jis išmano apie knygų leidybą? Kai kurie redaktoriai ir redakcijų vedėjai pradžioje galvojo panašiai ir tarpusavyje tyliai apie tai pasikalbėdavo. Kartą po vienos kitos taurelės (leidykloje tais laikais puotaujama buvo dažnai, net labai triukšmingai) Ozolas kelis mus pasikvietė į savo butą Kačialovo gatvėje. Norėjo parodyti ir įrodyti, kad į leidyklą jis atėjo šiam darbui pasirengęs, daug mąstęs, kad dirbti ketina rimtai. Aš juo patikėjau. Jau tuo metu Ozolas turėjo didelę vertingų knygų biblioteką. Kai Universitete kurso draugai buvome susirinkę po 50 metų, jis mus paragino ne tik išleisti atsiminimų knygą, bet ir savo asmeninių bibliotekų lituanistiką padovanoti gimtosiosioms mokykloms. Jis taip jau buvo padaręs.
Ozolui dirbant „Mintyje“, beveik visos leidžiamos knygos atsidūrė didesnėse mažesnėse serijose, cikluose, blokuose. Visos redakcijos turėjo didelius perspektyvinius leidybinius planus. Paminėčiau serijas „Raštijos paminklai“, „Iš filosofijos palikimo“, „Iš Lietuvos istorijos palikimo“, eseistikos knygų ciklą ir kt. Man teko leisti didžiuosius ir mažuosius turistinius žinynus, skirtus miestams, turistinius maršrutus, serijuotas knygas apie rajonus, miestelius, kultūros, istorijos paminklus. Tik maža dalis tų sumanymų buvo įgyvendinti, nes knyga nūnai tapo pirmiausia preke, o prekė turi būti paklausi ir pelninga.
x x x
Vyksta partinis susirinkimas, kuriame dalyvauja Spaudos komiteto žmogus. Ozolas susimąstęs, kartais kažką pasižymi užrašų knygelėje, paskui pats taria žodį. Po susirinkimo gamybininkas V. manęs klausia: ar tu supratai, ką Ozolas norėjo pasakyti? Aš nieko nesupratau. Turėjo jis tokį bėdą, kartą viešai yra apie tai kalbėjęs, žadėjo pasitaisyti. Tąkart aš pagalvojau: vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas taip kalba todėl, kad susirinkime dalyvauja žmogus iš komiteto. Politikai kartais sugeba daug kalbėti ir nieko nepasakyti, kai nori įtikti ir vieniems, ir kitiems arba nuslėpti savo pažiūras, įsitikinimus.
Tada Ozolas dar nebuvo politikas tikrąja šio žodžio prasme. O kai buvo, man patikdavo, kad jis kalba taip, tarsi skaitytų pasirašytą tekstą – taisyklingais, užbaigtais sakiniais. Nemalonu, kai prezidentas arba koks kitas aukštas politikas nesugeba atsikratyti įkyrių priežodžių, nevartotinų žodžių, daro daug elementarių literatūrinės kalbos klaidų. Mane žavėjo ir tebežavi Vytauto Landsbergio tekstai ir kalbos.
Dar vienas Ozolo oratorinių sugebėjimų vertinimas. Pažįstamas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas M., mitinge stovėjęs šalia manęs, po Ozolo kalbos šypsodamasis sako: kartais atrodo, kad šį kartą ilgo ir sudėtingo sakinio taisyklingai užbaigti jis nesugebės, turės pasitaisyti, pakeisti linksnį, pradėti iš naujo. Bet taip niekada neatsitinka, visada jis randa išeitį.
Mokėjo Ozolas ir kalbėti, ir rašyti apie sudėtingus dalykus, daug aforizmų galima būtų išrinkti iš jo supratimų, sugyvenimų, kalbėjimų mitinguose ir televizijose.
Kai jis dar buvo „Minties“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, bet leidykloje jau pasirodydavo retai, kartą mes jį pasikvietėm į salę papasakoti, kas girdėti kasdien kintančiame pasaulyje, kuriame Lietuva jau buvo pabudusi ir kėlėsi. Iki šiol atsimenu kai kuriuos vaizdingus jo pasakymus apie Rusiją: byrant imperijai, į kurią pusę ji virs, užgrius mus visu savo svoriu ar neužgrius? Ozolas tada dar nežinojo. Tik dabar galutinai paaiškėjo, kad griūva ant mūsų.
Pradedant 1988-aisiais Ozolas jau nebuvo vien „Minties“ leidyklos darbuotojas. Neperdedant galima sakyti, kad kasdien jis vis labiau panašėjo į vieną talentingiausių redaktorių, taisantį ir redaguojantį visos Lietuvos gyvenimo knygą. Tačiau kuklų atlyginimą už darbą be poilsio dienų, be atostogų, beje, tuo metu dar ir labai pavojingą, kurį laiką kiekvieną mėnesį jis atsiimdavo leidyklos buhalterijoje. Leidyklos direktorius ir vyriausiasis redaktorius – partinės nomenklatūros atstovai – toleravo Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį ir Ozolo aktyvią veiklą jame.
x x x
Nusprendėme išleisti turistinį leidinį apie automagistralę Vilnius – Klaipėda. Tuo metu ji buvo ką tik užbaigta. Prikalbinome šio darbo imtis prof. Česlovą Kudabą. Važiuojame pasižvalgyti, ką kur reikėtų aprašyti, fotografuoti. Profesorius įdomiai pasakoja apie Smetonos laikais atliktus dielius kelio statybos darbus, pakelėse vykusias įnirtingas kovas Antrojo pasaulinio karo metais, o Ozolas man sąsiuvinyje pažymi privalomai fotografuotinas vietas. Jis juk buvo meninės fotografijos vertintojas. Tą pačią vasarą kelininkų sunkvežimis kelis kartus mane vežė iki Klaipėdos, Palangos, Ozolo nurodytose vietose pakeldamas panoraminei nuotraukai. Net iš lėktuvo teko fotografuoti automagistalę. Deja, prof. Kudaba, tapęs Seimo nariu, šio darbo nepadarė. Apgavome kelininkus, kurie mus vežiojo, Palangoje maudė suomiškoje pirtyje, vaišino. Prisimenu, viešbutyje tada jaudindamiesi stebėjome „Žalgirio“ krepšininkų dvikovą su Maskvos CSK. Lemiamais momentais Ozolas neatlaikydavo įtampos ir pasitraukdavo nuo televizoriaus ekrano. Tada krepšinis mums buvo ne tiek sportas, kiek kova su okupantais.
Romualdas Ozolas mitinge
Turistinei literatūrai reikėjo daug nuotraukų, o fotografų, galinčių kokybiškai iliustruoti rajonus, miestus ir miestelius, surasti būdavo nelengva. Ozolas dažnai atmesdavo pateiktas nuotraukas, reikalaudavo dar ir dar kartą fotografuoti.
CK pareikalavo skubiai pakartotinai rusų kalba išleisti knygelę apie Kauno IX fortą. Ozolui žinomo fotografo nuotrauka viršeliui netinka, reikia panoraminės, geriausia būtų – iš lėktuvo. Kur aš gausiu tą lėktuvą! Čia jau tavo problemos. Ieškojom (ir radom!) lėktuvą.
Beje, Ozolas man yra sakęs: meninė fotografija gali būti tik juodai balta. Jis labai skeptiškai vertino pasirodžiusius spalvoto vaizdo televizorius, tokio jis niekada nepirksiąs. Peikė ir rašymą kompiuteriu, šia prasme buvo mažai raštingas. Ranka rašytame tekste braukymai, taisymai daug pasako apie autoriaus kūrybinį darbą, minčių vingius, o iškart kompiuteriu rašant viso to nelieka, – teigė jis. Taip, naujovės sukuria ir naujų problemų, tačiau pastaroji – ne pati didžiausia.
„Minties“ leidykla šiandien jau ryžtasi išleisti knygą, kurios „pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu.“ Taip profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas Romualdas Grigas ką tik pasirodžiusioje knygoje „Nutylėtų tiesų sakymai“ rašo apie „Mintyje“ išleistą istoriko Henriko Šadžiaus monografiją „Tautos drama (1939-1953)“. Profesorius spėlioja, kas galėų būti tokios knygos, labai palankios V.Putino Rusijai, rėmėjas, „kas autoriui padėjo rašyti?“ Visai atsitiktinai sužinojau kur šuo pakastas. Gerai, kad Romualdas Ozolas jos nesulaukė, būtų jautęsis labai įskaudintas.
x x x
Leidome gamtininko, Žuvinto rezervato direktoriaus Vytauto Nedzinsko knygas, todėl ne vieną kartą su direktorium plaukiojom šiame paukščių ir žuvų ežere. Ir Ozolas panoro jį pamatyti iš arti. Spalio mėnesį vežiau jį su sūnumi Džiugu savo automobiliu. Diena trumpa. Pusvalandį paplaukiojom, grįždami Alytuje mano gimtajame name pavalgėme vėlyvus mamos pagamintus pietus ir temstant jau buvome Vilniuje. Ozolo sūnus visą laiką tylėjo, mintyse aš tuo net stebėjausi. Negalėjau suprasti, ar jam ta kelionė buvo bent kiek įdomi.
Antrą kartą Ozolo Džiugą pamačiau karste. Su sūnumi Gintaru atėjome užjausti sielvarto prislėgtus tėvus (Irena Ozolienė taip pat mano kurso draugė). Tai tu dar gyvas? – žiūrėdamas į mano sūnų, netikėtai paklausė Ozolas. Labai keistas klausimas. Ką tai galėtų reikšti? Vėliau jis man paaiškino: kai buvo ieškomas Džiugas, Misiukonis jam sakęs, kad morge ne Džiugo, o Gintaro Visocko kūnas. Mano sūnus tada dirbo „Lietuvos aide“.
Politikoje
Pasibaigus „Minties“ laikotarpiui, Ozolą jau mačiau tik tokį, kokį jį matė visi Lietuvos gyventojai, įdėmiai stebėję, kas dedasi Seime, Vyriausybėje, žiniasklaidoje… Kovo 11-osios akto signataras, buvęs vicepremjeras, buvęs TSKP narys, buvęs LKP CK narys, Centro partijos įkūrėjas, publicistas, politologas, beletristas… Ar viską, ką jis darė ir padarė, galėčiau vertinti tik aukščiausiu pažymiu?
Romualdas Ozolas Kovo 11-osios eitynėse
„Klydom visi. Savaip. Bet kas buvo – buvo. Todėl nebegaliu pakeisti to fakto, kad tada galvojau būtent taip, o ne kitaip, ir nepriklausomai nuo to, kad dabar labai norėtųsi, jog būčiau buvęs protingesnis ar bent įžvalgesnis, tenka sutikti su tuometiniu savo ribotumu, tendencingumu, naivumu ir t.t., ir su apgailestavimu tarti: tada taip galvojau“, – rašoma „Sugyvenimų“ (1990-1992 metų dienoraščių puslapiai) pratarmėje.
Nelengva dabar pasakyti, kur, Ozolo nuomone, jis klydo, buvo nepakankamai protingas, įžvalgus, buvo ribotas… Gal jautėsi šiek tiek kaltas, kad taip greitai valdžia atsidūrė partinės nomenklatūros rankose, kurios ji nepaleidžia iki šiol? Dalis jo klaidų surašyta 1990-1992 m. dienoraščiuose. Kai „Aušros raudoniai“ buvo pristatyti Signatarų namuose, Rašytojų sąjungos leidyklos, išleidusios šią knygą, vadovas Valentinas Sventickas šypsodamasis pasakė: Vytautas Landsbergis čia paminėtas 700 kartų. Daugoka pašaipų, ironijos, net neapykantos Sąjūdžio bendražygio adresu. Tais metais Ozolas ir aš buvome skirtingose barikadų pusėse, tik aš – nežinomas ir nereikšmingas įvykių stebėtojas, o jis – įnirtingas kovotojas prieš „beveik neribotą valdžią įgijusį faktiškąjį valstybės vadovą“, kad jis „netaptų A.Smetonos tipo autokratu ir nesukliudytų Respublikos demokratinei plėtotei“. Netapo, bet Ozolui nuo to ne lengviau: „Jeigu būčiau žinojęs, į ką ta demokratija išvirs!“
Mūsų keliai vėl suartėjo, kai abu pamatėm, kad, įstojus į išsvajotoją Europos Sąjungą, lietuvių tautos egzistencijai iškilo pavojus, iki šiol nuolat stiprėjantis. Jis buvo vienas iš nedaugelio ES skeptikų. Dauguma matėme vien privalumus, Ozolas matė tai, ką kai kurie ėjimo entuziastai mato tik dabar, kai netekome trečdalio tautos. Portale Slaptai.lt mes skelbėme jo straipsnius, ėmėme interviu, propagavome jo knygas, ypač „Supratimus“ (Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys). Savo tekstuose jis įtikinamai ir vaizdžiai atskleidžia kosmopolitizmo, globalizacijos, vadinamosios tolerancijos ir tolerantiškumo, žmogaus teisių deklaracijos (kuri yra ne kas kita, o Komunistų partijos manifesto vertimas), esmę. Jis nebijojo save vadinti nacionalistu, nes, pasak Ozolo, nacionaliozmas, o ne kas kita yra jo jėgų šaltinis.
Kai paskutinį kartą aplankiau jį ligoninėje, net mirties patale jis nesiliovė galvoti apie darbus, kuriuos dar privalėtų atlikti. Norėtų rimtai padiskutuoti su kosmopolitu Tomu Venclova, kuris jį nuolat kritikuojąs, apie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politinį gyvenimą parašyti romaną…
Kadangi su Tomu Venclova jis jau daugiau nesusirems, iš „Supratimų“ (1995) pateikiu bent trumpą ištraukėlę, kur paminėtas šis intelektualas, ideologinis Ozolo priešininkas:
„Kosmopolitizmas – taip pat tautiškumas, Kosmopolitizmas yra betautis patriotizmas, betautis tautiškumas… Visi kosmopolitai pripažįsta savo tautinę kilmę. Tačiau visi jie nepripažįsta savo įsipareigojimų tautinei kilmei, taigi ir tautai… Kad ir ką kalbėtų apie gėrį gyventi „be tautos“, jis renkasi vieną iš jų – kokią nors emigrantų tautą, kaip T.Venclova JAV, arba bastūnų, kaip V.Žirinovskis pasirinko Rusiją, ir jas šlovina pagal nustatytą „garbės kodeksą“.
Šiandien Ozolo mums labai trūksta. Kaip atsvaros, kaip stabdžio, Lietuvai ritantis į nežinią.
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie LR Seimo nario Petro Gražulio skyrimą Seimo Žmogaus teisių komiteto nariu, Seimo Kultūros komiteto nariu, taip pat informacija apie jo privatų gyvenimą įpareigoja žmogaus teisių organizacijas atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos padidintą susidomėjimą šiuo Seimo nariu ir pateikti šio viešo asmens veiklos vertinimą žmogaus teisių požiūriu.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) pažymi, kad P. Gražulis nebendradarbiavo su KGB, jis taip pat nėra susijęs su MG Baltic korupcijos byla, nenustatyta jokių jo privačių interesų valstybinėse strateginėse įmonėse ar abejotinų verslo santykių su įmonėmis Lietuvai priešiškose valstybėse. P. Gražulio asmeninio gyvenimo detalės taip pat nėra išskirtinėskitų politikų asmeninio gyvenimo atžvilgiu. Jis teikė paramą vaiko motinai iki gimdymo ir po jo, viešai jos atsiprašė ir nuolat teikia paramą vaiko išlaikymui.
Žiniasklaidoje pateikiamas neobjektyvus ir žeminantis jo disidentinės veiklos vertinimas. Toks vertinimas pažemina ne tik P. Gražulį, bet ir visus, kurie sovietmečiu vienaip ar kitaip dalyvavo disidentinėje veikloje.
LŽTKC yra žinoma, kad 1977-1989 metais nemažai to meto jaunuolių dalyvavo Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) veikloje. Šios grupės įkūrėjas Viktoras Petkus (jis buvo LŽTA steigėjas ir ilgametis jos Garbės pirmininkas) yra aprašęs, kaip to meto jaunieji LHG nariai konspiraciniais sumetimais slapčia traukiniais į Maskvą gabendavo LHG dokumentus, kurie vėliau patekdavo į Vakarus (vienas jų – Audronis Ažubalis – už ryšius su LHG nariais buvo pašalintas iš Vilniaus valstybinio universiteto, kuriame tuo metu studijavo žurnalistiką).
Nedera manyti, kad jaunieji LHG nariai nenusipelnė visuomenės pagarbos vien todėl, kad nebuvo ištremti į lagerius. Taip samprotaujant tektų pripažinti, jog kai kurie LHG įkūrėjai (T. Venclova, E. Finkelšteinas), taip pat išvengę Sibiro lagerių, neverti pagarbos. Dar daugiau, tektų pripažinti, kad buvę komunistų partijos ir komjaunimo veikėjai, daugelis kurių šiandien tebėra valdžioje ir kurie tuo metu aktyviai rėmė disidentų persekiojimo ideologiją, gali būti laikomi lygiaverčiais buvusiems disidentams. Todėl viešas P. Gražulio įnašo į LHG veiklą menkinimas įgijo subjektyvius disidentinės veiklos vertinimo bruožus, ir tai yra neginčijama ideologinės propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos Nepriklausomybės šalininkus, dalis.
LŽTKC duomenimis, sovietmečiu P. Gražulis atsisakė vykti į sovietinės kariuomenės karines pratybas dėl savo religinių įsitikinimu, dėl to buvo nuteistas ir 10 mėnesių kalėjo Rusijos įkalinimo įstaigose. Tuo tarpu kai kurie buvę Lietuvos Sąjūdžio lyderiai tuo metu elgėsi priešingai ir, skirtingai negu Lietuvos Helsinkio grupė arba jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“ bei Lietuvos laisvės lyga, Komitetas „Ženeva–49”, kvietė Lietuvos gyventojus tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Nevertinant P. Gražulio asmeninių charakterio bruožų, kurie ne visiems yra priimtini, jo asmeninio gyvenimo nagrinėjimas ir nuolatinis eskalavimas žiniasklaidoje paaiškinamas nebent tuo, kad minėtas Seimo narys yra konstitucinės šeimos apibrėžties šalininkas ir nesutaikomas neoliberalizmo ideologijos priešininkas.
LŽTKC pažymi, kad idėjų kova nėra savaiminis blogis, kol ji neįgauna asmens persekiojimo už pažiūras ir įsitikinimus bruožų. Todėl Lietuvos žiniasklaida ir LR Seimo nariai privalo vertinti ne tik viešinamas P. Gražulio asmeninio gyvenimo detales, bet ir šio viešinimo proporcingumą bei jo įtaką viešajam – visuomenės interesui.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys Stungurys
Nepartinis demokratinis judėjimas – Krescencijus Stoškus
Nurodytų organizacijų pritarimą pareiškimui tvirtinu:
Piliečių gynimo paramos fondo direktorius, Lietuvos Helsinkio grupės narys Stasys Kaušinis
Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
DELFI skelbia jau ketvirtą – visuomenininkų – sąrašą. Elito nuomone, įtakingiausi visuomenininkai Lietuvoje yra Vilniaus universiteto (VU) istorikas Alfredas Bumblauskas ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Liudas Mažylis. Trečią vietą užėmė kunigas Ričardas Doveika. Tuo metu į visuomenės sudarytą trejetuką vietoj L. Mažylio patenka dirigentas Donatas Katkus.
Visuomenės dešimtuke taip pat atsidūrė architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, vyskupas Gintaras Grušas, teatro ir operos režisierė Dalia Ibelphautaitė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, edukologė Austėja Landsbergienė ir dirigentas Gintaras Rinkevičius. Į elito sudarytą dešimtuką nepateko A. Kaušpėdas ir G. Rinkevičius, tačiau pateko profesorius Tomas Venclova ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.
Bene didžiausia šio sąrašo staigmena – istoriko L. Mažylio ir dirigento D. Katkaus šuoliai. Pernai L. Mažylis elito sąraše užėmė 9 vietą, šiemet – 2 vietą. Visuomenės sąraše iš 7 vietos jis pakilo į 4 vietą. D. Katkaus šuoliai dar įspūdingesni – visuomenės sąraše jis iš 21 vietos pakilo į 2 vietą, o elito – iš 20 į 10 vietą.
Elito apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas mano, kad visų lyderių reitingams didelę įtaką padarė televizija.
„Televizija, portalai, radijo laidos ir spauda turi stulbinamą įtaką, tai išreikštai matosi per Liudą Mažylį. Jis visus metus turėjo laidą ir jis nuolat šmėžavo ir gana šauniame vaidmenyje. Jis pristatinėjo istoriją – tauriai, pakiliai, jokių skandalų šešėlio, jis tai daro užtikrintai autoritetingai, tai natūralu, kad žmogus į antrą vietą pakilo“, – DELFI sakė G. Sarafinas.
Pasak jo, panašiai yra ir su istoriku A. Bumblausku, kurį taip pat galima gana dažnai pamatyti televizijoje. Panašiai jis vertina ir R. Doveikos elito sąraše užimamą vietą.
„R. Doveika, nors tarsi nukrito iš antros į trečią vietą, jis gavo daugiau balsų negu pernai. Jis dalyvauja televizijos projektuose, pavyzdžiui, kai būna renkamos aukos. Yra toks posakis „širdžių premjeras“, tai čia yra „širdžių kunigas“, jį labai žmonės myli“, – DELFI sakė G. Sarafinas.
Tuo metu visuomenės apklausą vykdžiusios bendrovės „Spinter tyrimai“ vadovas I. Zokas sako, kad visuomenininkų sąrašas apskritai yra gana sunkus sąrašas respondentams.
„Žmonės didelės dalies jų nežino ir tiesiog ieško žinomų ar pažįstamų pavardžių, todėl galimi didesni subangavimai. Tai vienas iš galimų paaiškinimų dėl Donato Katkaus. Be to, gali būti painiojama su gana daug žiniasklaidoje matomu Mykolu Katkumi“, – mano I. Zokas.
L. Mažylio augimą jis taip pat sieja su dažnesniu matymu žiniasklaidoje. Anot I. Zoko, jis pernai dar buvo visiška naujiena – greit išgarsėjusi ir, matyt, dar ne visiems tuomet įsiminusi pavardė.
Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.
Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.
O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.
Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.
Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo” (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.
Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.
Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas
Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.
Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.
Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.
Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.
Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.
Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.
Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.
O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.
O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į neseniai pradėtą platinti tekstą „Europa, kuria galime tikėti“. Paryžiaus pareiškimu pavadinto laiško autoriai – keliolika Europos intelektualų, viešai prieštaraujančių dabartinėms Briuselio ir Strasbūro nuostatoms, girdi, Europai Sąjungai nereikalingos tautos – užteks vienui vienos europiečio pilietybės.
Paryžiaus laiškas
Kreipimosi autoriai Phillipe Bénéton, Rémi Brague, Chantal Delsol, Roman Joch, Lánczi András, Ryszard Legutko, Roger Scruton, Robert Spaemann, Bart Jan Spruyt ir Matthias Storme tvirtina priešingai, nei dabartiniai ES vadai, – tautų margumynas Europai ne tik reikalingas, bet ir gyvybiškai būtinas. Bandymai lipdyti vieningą europiečių naciją – beviltiški. Noras kurti vieningą europietį – net pavojingas.
Ši globalistų užgaida, užuot mus vienijusi, kuria priešpriešą ir nepasitikėjimą. Atvirai kalbant, skaldo pačią Europą. Galimi net neramumai, karai. Nes tautos nenori asimiliuotis – atsisakyti savojo veido vardan mistinės europiečio tapatybės. Tik trumparegiai primityvai įsitikinę, kad jiems, tegul ir turintiems milžiniškus finansinius resursus, pavyks iš tokios Europos tautų gausybės sulipdyti vieningą europietį.
Europos namai. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, ilgokame pareiškime teisingai pabrėžiama, kad viršenybės teisė Europoje priklauso ne visoms, o tik vadinamosioms vietinėms, nuo seno Europoje gyvenančioms tautoms.
Į Europą atvykusieji iš azijų ir afrikų tegul gyvena Berlyne, Varšuvoje ar Taline, tačiau jie be atsikalbinėjimų privalo taikytis prie senbūvių nustatytų taisyklių.
Jei atvykusiems vis tik nepatinka vietinė tvarka, tegul grįžta atgal, iš kur atplaukė, atėjo bei atskrido. Vaizdžiai tariant, nepatinka krikščioniškas kryžius, nešdinkis gyventi ten, kur jo nėra.
Štai taip aš suprantu šį tekstą. Štai kodėl Paryžiaus laiškas, mano supratimu, vertas pagarbos. Jis kviečia tautas prabusti: ne viskas, ką sako Briuselio biurokratai, yra tiesa ir gėris. Labai gerai, kad Europos tautos vis dažniau drįsta pareikšti, kada, pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris yra neteisus.
Lietuviai bunda lėtai, vangiai
Jei bunda prancūzai, belgai, vokiečiai, vengrai, ar galima tvirtinti, kad bunda ir lietuviai?
Ir taip, ir ne. Mes vis dar per dažnai elgiamės tik kaip lietuviškai kalbantys žmonės. Jau vien aplinkybė, kad šis intelektualų raginimas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos liko beveik nepastebėtas, byloja apie lietuviškąją apatiją, abejingumą, o gal ir nuovargį.
Ar tikrai norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog į Lietuvą atkeliavęs vienas žemas kainas žadėjęs prekybos centras reklamuojasi į pagalbą pasitelkdamas retušuotas bažnyčias (virš lietuviškų bažnyčių esančius kryžius pašalindavo, tikėdamasis tokiu būdu pritraukti kuo daugiau pirkėjų?), privalėjome liautis į jį vaikščioję. Tai turėjome padaryti be jokių raginimų, kvietimų. Tiesiog užmiršti kelią į šį prekybos centrą privalėjome vedini vidinių nusiteikimų. Visi be išimties. Net ir tada, jei prekybos centras būtų skelbęs milžiniškas nuolaidas, privalėjome nesusigundyti pigiais blizgučiais. Tegul pirmiausia prekybos centro savininkai atvažiuoja į Lietuvą ir mūsų visų viešai atsiprašo. Bet taip nepasielgėme. Taigi buvome tik lietuviškai kalbanti minia, vardan pigesnio duodos kepalo pasiryžę susitaikyti su bet kokiu akibrokštu.
O masiškai atsiribodami nuo neva sąžininga rašytoja prisistatančios Rūtos Vanagaitės pareiškimų apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, esą šis palūžo, tapo KGB agentu ir, svarbiausia, labai nusikaltęs žydams, – elgiamės taip, kaip privalu reaguoti savigarbos nepraradusiai, savo istoriją branginančiai tauta.
Tiesa, Tomas Venclova tvirtina, jog „R. Vanagaitės pjudymas jam labai primena sovietinius laikus“ (lrytas.lt portalas). Nejaugi jis nemato, kad partizanų niekintojai ir šmeižikai šį kartą peržengė visas „raudonąsias linijas“? Reikia tik džiaugtis, kad savo panieką vanagaitėms ir jos išrinktiesiems suskubo pareikšti visa susipratusi Lietuva. O gal susipratusiems lietuviams, kurie neabejingi Lietuvos likimui, derėtų užkimšti burnas? Kaip sovietmečiu?
Mano supratimu, R. Vanagaitės atvejis būtent tas, kada masiškumas – labai gražus reiškinys. Tai primena šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus Vingio parke ar nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusį Baltijos kelią. Ir nereikia baimintis, ką apie mus po to pamanys Kremlius. Bet kokiu atveju Vladimiro Putino šunauja istoriją traktuos pagal savąjį imperialistinį kurpalių.
Prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje
Juolab kad Lietuvos Kariuomenės analitikė, Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, duodama interviu LRT laidai „Savaitė“, pareiškė, kad „R. Vanagaitė stovi prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje“, „kad Rusija turi agentų ne tik tarp pačių rusų“. Juolab kad Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas savo Facebook paskyroje viešai išdėstė versiją, jog žiauriai NKVD – KGB kalėjime nukankintą partizanų vadą apšaukti „KGB agentu ir išdaviku“ Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo mylimoji galėjo perskaičiusi Lietuvą okupavusioms jėgoms atstovavusio žydo Nachmano Dušanskio užrašus. Tik susimąstykime – į principingas rašytojas pretenduojanti R. Vanagaitė remiasi baisiausio Lietuvos priešo sukurptais užrašais !
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir dar viena iškalbinga pastaba. Politologas Vytautas Sinica, džiaugdamasis, jog Lietuvos istorijos menkintojams nūnai duodamas deramas atkirtis, vis tik mano, kad šiandieninė reakcija nedovanotinai pavėluota. Jis mano, kad pasišlykštėjimas Lietuvos istoriją iškraipančiais asmenimis turėjo kilti žymiai anksčiau – kai buvo pradėti juodinti 1941-ųjų Birželio sukilimo didvyriai, kai R. Vanagaitė sukurpė „Mūsiškiais“ pavadintą rašliavą.
Negaliu pamiršti ir dar vieno bjauraus nesusipratimo. Garsus Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius, duodamas interviu, iškeikė Lietuvą, esą ši – niekam tikusi valstybė. Šiandieninę Lietuvą ne tik galima, bet ir reikia kritikuoti. Kad ir dėl milžiniškos socialinės atskirties, dėl milžiniškos emigracijos, dėl neištirtų korupcijos bylų. Bet toks interviu būtent Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“, – jau mirtina klaida.
Po dizainerio draugystės su akivaizdžiausiu Lietuvos priešu reikėtų susimąstyti, ar verta svečiuotis jo madų parodose. Jei netinkamai pasielgei, tai turėk drąsos atsiprašyti. Bet ar dizainerio paaiškinimai priminė nuoširdų atsiprašymą?
Informacijos šaltinis – Čikagoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis www.Draugas.org
Neseniai Andrius Kubilius angliškai kalbėdamas (nesitikėjau, kad jis taip gerai moka speakinti) tarptautinėje konferencijoje retoriškai klausė: kur mes dabar būtumėm, kas mes dabar būtumėm, jeigu ne Europos Sąjunga? Maždaug taip pasakė. Aš irgi dažnai apie tai pagalvoju. Kai dar tik norėjome tapti išsvajotosios Sąjungos nariais, su Vilniaus Vytautų klubu važinėjome po mokyklas ir moksleiviams pasakodavome, kaip gerai bus, jeigu įstosime, jeigu būsime priimti. Galėsime laisvai važinėti po visą Sąjungą! Į Paryžių, į Londoną, į Romą, Berlyną… be jokių problemų. Fantastika! Šis argumentas, kiek prisimenu, buvo pagrindinis. Griuvus geležinei uždangai, jis darė įspūdį. Šalčininkų rajono moksleiviai mūsų klausėsi išsižioję.
LRT televizijoje įvairaus išsilavinimo žmonės karts nuo karto atsako į klausimą, kaip jie supranta Laisvę, kas jiems yra Laisvė? Tipiškas atsakymas: Laisvė – tai kai gali važiuoti, kur nori, kalbėti, ką nori, daryti, ką nori. Europos Sąjunga buvo (ir tebėra?) Laisvės simbolis.
Buvau gerai pažįstamas su Romualdu Ozolu. Tada, kai aš agitavau Šalčininkų moksleivius referendume balsuoti už stojimą į ES, jis buvo daugiau negu skeptikas. Ne kartą šiuo klausimu buvome susiginčiję. Aš nemačiau geresnės išeities, o jis 2004-ųjų balandžio 28 d. rašė: “Kad būčiau galėjęs pagalvoti, jog Antroji Respublika išsilaikys tik 14 metų! Niekada! O dabar štai aišku: šių metų gegužės 1 dieną, išsilaikiusi vos vos daugiau kaip keturiolika metų, Respublika baigsis, prasidės nauja sąjunga, šįkart – Europos Sąjunga, o iš tiesų – sąjunga su Vokietija, kaip anais laikais po Tarybų Sąjunga slėpėsi sąjunga su Rusija. Toks staigus mūsų valstybės sunaikinimas kelia klausimų: negi Lietuvai amžinai lemta griuvinėti iš vienos priklausomybės į kitą? Negi išbarsčiusi savo imperiją ji prarado ir savo perspektyvą? Negi jai skirtos tik ilgesnės ar trumpesnės pabaigos konvulsijos?” Jis manė, kad baisiausias po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo patirtas pralaimėjimas yra mūsų nesugebėjimas rasti geresnės išeities, nei, vos išsivadavus iš vienos sąjungos, stojimas į kitą. “Tai dar baisesnė priklausomybė, nei buvo ištikusi mus Liublino unijos metu“.
Taigi, kuo ir kur dabar būtumėm, jeigu būtų laimėjęs ne A.Kubilius, o R.Ozolas? Sunku įsivaizduoti, kaip būtų buvę be ES, bet tada taip pat negalėjome įsivaizduoti, kad bus taip, kaip dabar yra, kai esame ES. Buvom naivūs kaip kūdikiai.
Turbūt galima neabejoti, kad, jeigu ne ta laisvė ką noriu daryti, ką noriu kalbėti, kur noriu važiuoti, tie 800 000, o gal net visas 1000 000 šiandien būtų namie. Mažiau turėtumėm milijonierių, mažiau automobilių, viadukų, sporto salių, apžvalgos bokštų… O alkoholikų, narkomanų, žmogžudžių, vaikžudžių, savižudžių, bedarbių, patiltėse gyvenančiųjų? O patyčių mokyklose, o prabangių vilų draustiniuose, pajūryje, paupiuose, paežerėse? O laisvės (ką noriu, tą darau) būtų daugiau ar mažiau? O tautiškumo, patriotiškumo, lietuvių kalbos?
A.Kubilius žino, kaip būtų buvę, aš nežinau. Tikrai šiandien sunku (man atrodo – neįmanoma) pasakyti, kaip gyventumėm Lietuvoj su sostine Vilniuje, o ne Briuselyje. Aš nepamiršau milijardų, kuriuos iš to Briuselio gavome ir dar gauname, bet ar jie gali nusverti praradimus, kuriuos dabar matome, apie kuriuos kas valandą informuoja žiniasklaida? Juk abejojančiųjų lietuvių tautos išlikimu kaskart vis daugiau.
Ir Briuselyje, ir Lietuvoje (Seime, Vyriausybėje) jau matomos, kartais pripažįstamos didžiulės negerovės, bet apie tikrąsias jų priežastis kalbėti vengiama. Mano akimis, didžiausia ES klaida – kad ji pasikėsino į titulines tautas (ypač mažas), į šeimas, į tautines valstybes, paniekino tautiškumą ir suabsoliutino pilietiškumą. Kas naudinga Didžiajai Britanijai, Vokietijai – kartais pražūtinga Lietuvai. Gydytojai iš Vokietijos į Lietuvą nebėga, bedarbiai iš Anglijos darbo Lietuvoje neieško. Mus žudo vienodos kainos, tačiau nevienodi atlyginimai ir pensijos. Bet apie tai net užsiminti vengiama. O tie, kurie užsimena, apšaukiami nacionalistais, antidemokratais. Kosmopolitui Tomui Venclovai, dažnai apsilankančiam Lietuvoje, visada suteikiama galimybė plačiai skleisti savo pažiūras, o tiems, kuriuos jis vadina nefilosofais, – didžiųjų žiniasklaidos priemonių durys uždarytos, nes jie naudingi populistams, o pavojingi – elitui, liberalams, kosmopolitams.
Vis dėlto didžiausia Lietuvos netektis – jaunoji karta (turbūt didelė jos dalis), išauklėta be meilės savo tautai, savo Tėvynei, savo kalbai. Dabar norima šią netektį sušvelninti, bet patriotų jėgos, ko gero, jau silpnesnės už tų, kurių rankose liberalioji žiniasklaida.
Skiname vaisius, liberalų, kosmopolitų užmegztus tuoj po įstojimo į ES: po Kovo 11-osios gimusios motinos žudo savo vaikus, vaikai, tėvų palikti senelėms, gatvei, žiauriausiais būdais žudo dėl prabangaus automobilio. Psichologinis ir fizinis smurtas, dvasinis ir materialinis skurdas taip išsikerojo, kad apima neviltis. Bet kas dėl to kaltas? Policininkas, laiku neatvažiavęs ginti mušamos žmonos, socialinis darbuotojas, numojęs ranka į darželinuko mėlynes veide? Čia pasekmės, o priežasčių reikėtų ieškoti ne tik Vilniuje, bet ir toli Briuselyje. Ir tautos jų jau ieško. Londone, Paryžiuje, Berlyne, Amsterdame galvas kelia vadinamieji populistai. Bet kas yra populizmas? Idėjos, šūkiai, atitinkantys daugumos lūkesčius, nukreipti prieš savanaudišką elitą.
Europos Sąjungos ideologų klaidas jau mato dar nesunaikintos į ją įeinančiųjų valstybių titulinės tautos. Liberalizmas,kosmopolitizmas – bevaisis kaip mulas, – rašė Ozolas. Taigi – anksčiau ar vėliau jam teks numirti, nepalikus nieko pozityvaus. Europa jau keičiasi, sugrįžta į tradicines vertybes. Jau nebijoma pasakyti, kad Anglija, Prancūzija, Vokietija… – pirmiausia anglams, prancūzams, vokiečiams, o tik paskui tautinėms mažumoms ir emigrantams. Taip, kaip buvo pastaraisiais dešimtmečiais, jau nebus, o kaip bus – jaunoji karta pamatys. Duok Dieve, kad toje ateityje Lietuva, lietuvių tauta dar kartą išliktų. Nes Putino Rusija ne juokais ketina pirmiausia būtent mus, Baltijos valstybes, praryti su visais nacionalistais, liberalais ir kosmopolitais. Labiausiai kalti būtų pastarieji, nes būtent jie mus vertė daryti ne ką reikia, kad išliktumėm, o kas naudinga jiems vieniems.
2014 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje įvyko jubiliejinė penktoji apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ ceremonija, kurios metu buvo pagerbti 13 Lietuvai ir Sostinei nusipelniusių asmenybių.
Prieš penkerius metus gimusi iniciatyva apdovanoti asmenis už ypatingus nuopelnus Vilniui ir Tautai sulaukė pripažinimo ir palaikymo visuomenėje, prie jos aktyviai prisidėjo M. ir J. Šlapelių muziejus, LR Krašto apsaugos bičiulių klubas, Vilniaus m. rotušė, Vilniaus ainių klubas. Apdovanojimų komisiją papildė ir 26 valstybės gynybines galias stiprinančių visuomeninių organizacijų vienijanti Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba (NOKT). Apdovanojimų Komisijos pirmininku išrinktas Medininkų tragediją išgyvenęs kunigas Tomas Šernas, o kancleriu – Saulius Povilaitis. Jo vadovaujama įmonė nemokamai sukūrė ir tebegamina I ir II laipsnio medalius, kuriais pagerbiami nominantai, bei iki šiol aktyviai remia ir visapusiškai skatina komisijos veiklą.
Per penkerius metus medaliais buvo nominuotos Medininkų bei Sausio 13-osios aukos, aktyvūs Lietuvos Laisvės kovų dalyviai, Parlamento ir kitų Lietuvai svarbių objektų gynėjai bei asmenys, didvyriškai atlikę savo profesinę ir pilietinę pareigą 1991 m. sausio įvykių metu, LR karininkijos ir kitų statutinių organizacijų atstovai, kai kurie signatarai, pirmosios Lietuvos Vyriausybės nariai, ne vienas iškilus meno, mokslo, kultūros atstovas. Medaliais yra apdovanoti poetas Just. Marcinkevičius, prof. V.Landsbergis, Islandijos – pirmosios pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę – tuometinis užsienio reikalų ministras J. Baldvin Hannibalsson, vienas žymiausių iš Lietuvos žydų rašytojų G.Kanovičius ir daugelis kitų, palikusių ryškų pėdsaką ant Tautos ir jos Sostinės atminimo sienos.
Šiemet prie būrio apdovanotųjų prisijungė ir buvo pagerbti Komisijos skirtais apdovanojimais šie neabejotinai iškilūs ir didžiai nusipelnę Lietuvai žmonės:
A.Adamkienė už dėmesį bei paramą Lietuvos vaikams ir įvairiapusę labdaringą veiklą;
prof. E. Gudavičius už Lietuvos istorijos puoselėjimą;
prof. R. Grigas už sociologijos ir etnokultūros darbus, patriotinę veiklą;
choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas V. Miškinis už jaunosios muzikų kartos ugdymą;
dirigentas prof. S. Sondeckis už ilgametį Lietuvos kultūros ir muzikos propagavimą;
fotomenininkas A. Sutkus už indėlį į Lietuvos fotografijos meną;
V. Povilionienė už didžiulius nuopelnus Lietuvos liaudies menui;
kompozitorius ir atlikėjas P. Vyšniauskas už tarptautinę koncertinę veiklą ir nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai;
menininkas P. Repšys už neeilinius nuopelnus grafikos ir monumentaliųjų menų srityse;
Vilniaus Šalomo Aleichemo gimnazijos direktorius M. Jakobas už aktyvią pedagoginę veiklą ir nuopelnus Lietuvos žydų bendruomenei ugdant jaunąją kartą;
T. Venclova už disidentinę ir kultūrinę veiklą, neeilinius nuopelnus Lietuvos Laisvės siekiui;
režisierius A. Matelis už išskirtinius pasiekimus ir pasaulinį pripažinimą kino dokumentikoje;
Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje A. Skaisgirytė-Liauškienė už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę.
Susirinkusiems koncertavo roko grupė „Rebelheart“.
P.S.
Šalia nuotraukų paskelbėme ir šį apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ Komisijos tekstą, kurį gavau renginio metu.
Keli žodžiai apie „roko grupės „Rebelheart“ dovanotą išskirtinį akustinį koncertą po šv. Jonų bažnyčios skliautais“ (citata iš Komisijos teksto). Daugelis gražaus ir prasmingo renginio dalyvių jo neištvėrė. Ne vienas manęs prašė parašyti, kad tikrai ne tokio koncerto tikėjosi; ne ta publika buvo susirinkusi pagerbti „neabejotinai iškilių ir didžiai nusipelniusių Lietuvai žmonių“, kuriai patiktų toks pragariškas triukšmas, kai virpėjo ne tik bažnyčios sienos, bet ir nelabai sveikos mūsų širdys. Net kai kurie apdovanotieji neištvėrė ir išėjo iš bažnyčios, nesulaukę koncerto pabaigos, net tolerantiškasis Tomas Venclova burbtelėjo: „Tie rokeriai nejaučia saiko“.
…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus universitetu, vienu seniausių Europoje – prasidėjo nuo didelio, neplono ir puošnaus Albumo.
Jį džiaugdamasis gavau iš neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir kūrybiniais palinkėjimais – kaip Lietuvos radijo literatų būrelio paskatinamąją premiją.
Gerokai apkerpėjusioj atminty – iš tuometinio jaunųjų susibūrimo tebemirguoja Violetos Palčinskaitės, Romo Sadausko, Nijolės Masteikaitės, Kęstučio Nastopkos, Irenos Bliuvaitės ir kitų, ir kitų veidai ir vardai. Spalvingiau apie tai, man regis, ketino papasakoti kurso linksmabalsė Irena Bliuvaitė-Kierienė. Kaipgi, juk dauguma įsimintinojo būrelio jaunikaičių sulėkėme ir sutūpėme į tas pačias auditorijas.
Visi dabar smerkia Putino Rusiją. Bet juk liūto, hienos, ryklio mes nesmerkiame už tai, kad jie žudo. Tokia jų prigimtis. Rusija elgiasi pagal savo prigimtį: ji negali negrobti, nežudyti, neengti, nemeluoti, dabar – „negelbėti savo tėvynainių“.
Tačiau kaip gali vadinamosios Vakarų demokratijos šalys ramiai žiūrėti, kas dabar dedasi Ukrainoje, Kryme ir nė piršto nepajudinti! Kai lapė įsibrauna į taikaus valstiečio vištidę, jai nudiriamas kailis. Dabar elgiamasi humaniškiau: atvažiuoja žvėrelių gelbėtojai ir paleidžia į ją strėlę su migdomaisiais. Paskui, jeigu ji nepasiutusi, nugabenama į namus – į mišką.
Tokiu pavadinimu Vokietijos portalas tagesspiegel.de paskelbė Berlyno Humboltų universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowskio straipsnį.
Dar prieš keletą metų niekšiškiausio Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos sandorio dieną didžiuosiuose Vokietijos laikraščiuose objektyvus šio politinio įvykio ir abiejų diktatūrų nusikaltimų vertinimas buvo neįmanomas, nes kelioms kartoms buvo įdiegta, jog nacionalsocializmo nusikaltimai buvo daug baisesni už stalininio komunizmo.
Taip manančių istorikų Vokietijoje yra ir šiandien. Bet pastaraisiais metais, ypač po 2008 metų Prahos deklaracijos pasirašymo, vis garsiau skamba tokių istorikų oponentų balsai. Heinrichas Olschowsky yra vienas iš tokių oponentų. Pateikiame sutrumpintą profesoriaus straipsnį.
Pagaliau bent iš dalies baigėsi tas prekybinis košmaras, sugebantis kiekvieną didelę šventę paversti prasto skonio muge. Pirkit, sveikinkit, sveikinkit, pirkit! Nuolaidos, nuolaidos! Šaudykit, šaudykit! Kaip galima be šaudymo, be fejerverkų! Visas pasaulis pyškina, dūmina, triukšmauja! Kuo mes blogesni? Pilaitėje turėjau galimybę pro langus vidurnaktį pažvelgti į tris pasaulio šalis. Jeigu taip dieną – nuodingi dūmai būtų užtemdę saulę. Kažkada gal tokie dūmai išnaikino dinozaurus. O žmogui nieko, žmonės gajesni už dinozaurus.
Sausio pirmoji buvo graži, tiesiog pavasariška diena. Išėjau pasižvalgyti po Vilniaus senamiestį. Arkikatedros aikštėje dūmų kvapo jau nesijautė, alkoholio – taip pat, žmonės su vaikais vaikštinėjo, stoviniavo prie prakartėlės, prie eglutės, fotografavosi. Kauno eglutė įspūdingesnė už mūsiškę. Užtat Prezidentūra, mano supratimu, labai skoningai iliuminuota. To negalėčiau pasakyti apie Vinco Kudirkos aikštę ir paminklą. Kažkokia dėžė, panaši į lauko tualetą, per arti paminklo pastatyta, o pats paminklas – tamsus, niūrus. Trys prožektoriukai vos vos šviečia himno autoriui į akis. Vasarą čia bent paaugliai siautėjo, triukšmą su savo ratuotom lentom kėlė, socialdemokratai ir kitokie darbo žmonių gynėjai lipo ant bačkos, Andrių Kubilių vertė…
Paskambino gerai pažįstamas istorikas ir sako: “Tomukas iš Varšuvos vėl mus moko gyventi”.
Profesorių, kosmopolitą Tomą Venclovą jis vadina Tomuku, nes Vilniuje jie mokėsi vienoje mokykloje.
Aš pretenzingo intelektualo Tomuku vadinti negaliu, nors, kai gyvenau Tauro bendrabutyje, kartais jį matydavau lėtai, kažkodėl sunkiai (buvome jauni) kopiantį laiptais. Įtakingo komunistų poeto sūnus! Kaip neatkreipsi dėmesio į susimąsčiusį, kiek pakumpusį, universitetą jau baigusį vyrą, apie kurį šį tą esi girdėjęs ne tik iš to pažįstamo istoriko.
Maždaug prieš savaitę visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs žurnalisto Vytauto Visocko interviu su rašytoju Valentinu Sventicku, išleidusiu įdomią, prasmingą knygą apie poetą Justiną Marcinkevičių.
Šiandien skelbiame ištrauką iš mus sudominusios rašytojo Valentino Sventicko knygos “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (Vilnius, 2011-ieji metai). Ištrauką parinko pats autorius. Ištraukos pavadinimas: “Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos”.
Nelengva susigaudyti, kas šiandien dedasi pasaulyje, iš pirmo žvilgsnio labai atvirame, lengvai pasiekiamame. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atvirame. Taip, įvykiai, ypač tragiški, mus pasiekia žaibiškai, taip, juos vertinti, komentuoti galimybės didelės. Nugriuvus geležinei uždangai, keliauk nors į pasaulio kraštą (jeigu gauni bent mažiausią Europos Sąjungoje pensiją arba “didžiausią” bedarbio pašalpą): šiandien pat gali pamatyti, pavyzdžiui, salą Norvegijoje, kur nužudyti dešimtys nekaltų žmonių, ir Oslo aikštėje padėti jų atminimui skirtų gėlių.
Daug sudėtingiau, daug sunkiau suvokti vienų arba kitų įvykių, o juo labiau reiškinių, tendencijų, priežastis, kurios kruopščiai slepiamos. Kodėl norvegas šaltakraujiškai sprogdino ir žudė? Kodėl Lietuvoje kapinėse vartomi kryžiai? Kodėl Vilniuje vis populiaresnis šūkis “Lietuva – lietuviams!”? Kodėl Lietuvos lenkas sako, kad Vilnijoje lietuviai yra atvykėliai? Visi šie faktai turi priežastis, kurias plačiajai visuomenei ne taip paprasta suvokti.
Dabar visiškai aišku, kokią politiką šiandieninė Lenkija turi suformavusi Lietuvos atžvilgiu. Oficialiosios Varšuvos politika – ekspansinė. Varšuvos politikai siekia, kad Vilniaus krašte būtų kuo daugiau lenkiškos įtakos, kuri, bėgant laikui, plistų ir Kauno, ir Klaipėdos link.
Tik ši strategija sumaniai ir išradingai slepiama po gražiai įrištais, iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančiais lozungais. Vaizdžiai tariant, blogų kėslų turintis agresorius apsimeta esąs auka. Girdi, lietuviai skriaudžia lenkų tautinę mažumą, nepagrįstai versdami lenkus nuosekliau nei iki šiol mokytis lietuvių kalbos, neleisdami pasuose naudoti lenkiškų raidžių ar drausdami gatvių užrašus skelbti lietuvių ir lenkų kalbomis. Mums, akis į akį susiduriantiems su šių dienų polonizacija, akivaizdu, kad ne lenkai, bet lietuviai Vilniaus krašte verčiami tapti “jaunesniaisiais broliais”. Bet, būdami absoliučiai teisūs, mes kažkodėl nemokame apsiginti. Nepajėgiame apsiginti net savo šalyje.
…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus universitetu, vienu seniausių Europoje – prasidėjo nuo didelio, neplono ir puošnaus Albumo.
