Trojos arklys

Politinės intrigos

Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Andrikienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų komiteto pirmininkės Laimos Andrikienės teigimu, dėl Vengrijos užimtos laikysenos Rusijos sukelto karo Ukrainoje atžvilgiu gali tekti persvarstyti, ar Vengrija vis dar atitinka narystės Europos Sąjungoje (ES) kriterijus. L. Andrikienės nuomone, Vengrijai ir toliau priešinantis gamtinių dujų iš Rusijos embargui, šalies atitikmuo ES kriterijams gali paaiškėti po balsavimo dėl šeštojo sankcijų paketo Kremliui. Į šį sankcijų paketą būtent ir yra įtrauktas rusiškos naftos ir dujų tiekimo draudimas į ES valstybes.
 
„Vengrijos dabartinė laikysena gali turėti liūdnų pasekmių ne tik pačiai Vengrijai, bet mums visiems. Dėl to mes turime būti ir esame susirūpinę dėl Vengrijos laikysenos. Jei mums nepavyks jos perkalbėti, teks ieškoti kitų būdų. Karo situacija nuplėšia kaukes nuo daugelio, kurie taikos metu gali prisidengti dialogu, draugyste ir žaisti nešvarius žaidimus, bet karo metu tai nebeveikia“, – penktadienį Eltai teigė URK pirmininkė.
 
Anot L. Andrikienės, jei Vengrija nepritars šeštajam sankcijų paketui ir toliau priešinsis gamtinių dujų iš Rusijos embargui, šalims partnerėms gali tekti persvarstyti Vengrijos atitikimą ES kriterijams.
 
Europa. Patikimi kaimynai. Slaptai.lt nuotr.

„Dabar yra prasidėjusios derybos dėl šeštojo sankcijų paketo ir ten yra naftos ir rusiškų dujų tiekimo į Europos Sąjungos valstybes embargas. (…) Manau, kad jei Vengrija vetuos sprendimus, kuriuos turi priimti Europos Sąjungos taryba ir matysime, kad Vengrija lieka viena, tai reikės greičiausiai atsakyti į griežtą klausimą, ar Vengrija atitinka narystės Europos Sąjungos kriterijus“, – akcentavo L. Andrikienė.
 
URK pirmininkė pažymi, kad Vengrijai ir toliau palaikant ryšius su Kremliumi, šalis karo kontekste tampa ES „Trojos arkliu“.
 
„Nėra ko stebėtis, kad Vengrija sulaukė iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių nepasitenkinimo. Kai Europos Sąjunga reiškia solidarumą Ukrainai, visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi padėti, greitina šalies kandidatės statuso suteikimo procesą, kuris yra nepalyginamai spartesnis negu buvo iki šiol kitoms valstybėms, remia finansine, ekonomine, humanitarine ir karine parama, tai jie šitame kontekste Europos Sąjungoje tampa Trojos arklys“, – teigė URK pirmininkė.
 
L. Andrikienė: visa ES svarsto, kaip reikėtų elgtis toliau
 
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.

Paklausta apie tolesnius Lietuvos ir Vengrijos santykius, L. Andrikienė pažymėjo, kad bendradarbiavimo klausimą kelia visos ES narės. Jos teigimu, dėl Vengrijos užimamos pozicijos jau yra iširusi neformali Vidurio Europos šalių integracija, žinoma kaip Višegrado grupė.
„Kalbant apie tai, kokie galėtų būti arba bus Lietuvos ir Vengrijos santykiai, aš manau, kad visa Europos Sąjunga svarsto, kaip reikėtų elgtis. Praėjusią savaitę su Užsienio reikalų ministerijos delegacija lankėmės Čekijoje. Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija iki šiol sudarė vadinamąjį Višegrado ketvertuką. Ir čekai taip pat mano, koks turėtų būti jų elgesys. Bent tai, ką mes girdėjome, tai Višegrado ketvertukas neegzistuoja ir neegzistuoja todėl, kad Vengrija pasirinko tokią poziciją. Tai, kaip elgtis toliau, čia užduotis ne mums vieniems“, – kalbėjo L. Andrikienė.
 
Be to, URK pirmininkė pabrėžia, kad nepritarimą Vengrijos laikysenai Vakarai privalo išreikšti visais įmanomais lygmenimis.
 
„Aš manau, kad mes turime apie tai kalbėti garsiai, pasakyti, kad nepritariame Vengrijos pozicijai visais įmanomais lygiais, ir vyriausybiniu, ir parlamentiniu, ir diplomatiniu. Pagaliau ir pačiu aukščiausiu, valstybės vadovų lygiu. (…) Mes matome karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir pagaliau tautos genocidą, kurį Rusijos ginkluotosios pajėgos akivaizdžiai vykdo. Jei Vengrija yra demokratija, ji pati sau turėtų atsakyti į klausimą, ar ji gali būti šalia Putino, ar ji gali bet kokiomis priemonėmis, šiuo atveju aš kalbu apie dujų ir naftos pirkimą, remti Rusiją“, – teigė L. Andrikienė, kartu pažymėdama, kad visos šalys neatidėliotinai siekia atsisakyti priklausomybės nuo Rusijos, todėl to turėtų imtis ir Vengrija.
 
Prie Vengrijos ambasados judėjimas „Momentum” organizavo protesto akciją „Hungary, Quit the Dark Side”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Mes visi girdime Vengrijos vadovo argumentus, kad be Rusijos dujų apsieiti Vengrijai yra, kaip jie sako, neįmanoma, tačiau visos valstybės ieško alternatyvų ir neatidėliodamos vykdo tą darbą. Vengrijai reikia suprasti dar ir dar kartą, kad narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų yra privaloma laikytis“, – pridūrė L. Andrikienė.
 
ELTA primena, kad Vengrijos vyriausybė yra anksčiau pareiškusi poziciją, jog ji blokuos galimas tolesnes sankcijas rusiškoms dujoms bei naftai. Vengrijos vyriausybės vadovas pareiškė, kad jo šalis nenori veltis į konfliktą Ukrainoje, kadangi tai prieštarauja jos nacionaliniams interesams.
 
Europos Sąjunga iš Rusijos importuoja apie 40 proc. visų suvartojamų gamtinių dujų. Nuo rusiškos energijos itin priklausoma Vokietija, taip pat Vengrija, Nyderlandai priešinasi gamtinių dujų iš Rusijos embargui.
 
Balandžio pradžioje per Vengrijoje vykusius visuotinius rinkimus dar kartą perrinkus premjero Viktoro Orbano partiją „Fidesz“, V. Putinas pasveikino premjerą su pergale, o šis pareiškė, kad Vengrija yra pasirengusi už rusiškų dujų importą atsiskaityti rubliais.
Ukraina kaltina Vengriją toleruojant Rusijos agresiją ir griaunant Europos Sąjungos vienybę.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.04.17; 03:00
 
Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nemėgstu dalyvauti viešose diskusijose intymiomis temomis. Toks atsargumas tikriausiai susiformavo dėl liūdnos patirties dar sovietiniais laikais, kai būdamas paaugliu labai susidomėjęs ir užsiangažavęs sekiau išvešėjusią diskusiją žurnale „Tarybinė moteris“ neįtikėtinai intriguojančiu klausimu – nuo kada reikėtų pradėti lytinį gyvenimą, iki ar po vestuvių? Kas dabar galėtų papriekaištauti, kad anais laikais nebuvo diskusijų, a? Nieko nesakykite, – ir anais laikais sporadiškai užsimegzdavo diskusijos tokiomis intymiomis temomis kaip minėtoji, nors atsakymas buvo žinomas iš anksto – „Neskubėk!“, man pačiam vis tik kėlęs didelį nerimą dėl to, ar nepavėluosiu į gyvenimo šventę? Dabar, sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį po vestuvių, aš, kaip atrodo, esu jau pakankamai subrendęs įsivelti į kito ne mažiau intymaus klausimo – kas yra kvailumas – pasvarstymus.

Kad ir kaip bandžiau spyriotis, ragindamas save neprasidėti, kaip matote, vis tik nesugebėjau susiturėti, išprovokuotas gerąja to žodžio reikšme (?) Mindaugo Liaudenskio straipsnio Apie kvailumą dienraštyje, kurį aš pats, nežiūrint visko, būčiau linkęs laikyti labiausiai objektyviu leidiniu tarp didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos rinkos žaidėjų.  

Žinia, būtų straipsnis kaip straipsnis, jeigu ne išryškėjusi pastanga padrikai čia pateiktoms definicijoms suteikti konceptualų pagrindą, straipsnio pabaigoje kaip paradigminį kvailio pavyzdį nurodant Vytauto Radžvilo ir Nidos Vasiliauskaitės personas (sic).

Nepulsiu įrodinėti, kad akademiniai laipsniai ir geri studentų atsiliepimai, taip pat gausus pasekėjų ratas yra skiepas visam gyvenimui nuo kvailumo, tačiau šįkart stebina tai, kad minėtas autorius kaip iliustraciją pateikia labai skirtingų asmenybių veiklos ir pasisakymų pavyzdžius, siekdamas pritemti prie forsuotai vienareikšmiškos išvados. Iš tiesų, kas gali būti bendro tarp Nidos Vasiliauskaitės ir Vytauto Radžvilo, kaip atrodytų, žmonių, atstovaujančių visiškai skirtingoms mąstymo  pakraipoms? Be to, jeigu ir advokataučiau jiems neprašytas, tai ne vienodai nuoširdžiai, tačiau drauge privalau pripažinti, kad tiek vienas, tiek kitas šiandien atstovauja nekonformistiniam nusiteikimui, kiekvienas iš jų savaip stoja prieš neregėtą konjunktūros įsismarkavimą Lietuvoje. Taigi ar nėra taip, kad tas pats Liaudenskis kvailumą būtų linkęs nusakyti kaip konjunktūrinio nusiteikimo trūkumą.

Filosofas Imanuelis Kantas

Toks konjunktūrinis kvailumo supratimas savaime yra konjunktūrinis kvailumas. Taigi kvailumo apibrėžimui kaip atsparos taškas yra reikalinga labiau ar menkiau išplėtota proto samprata, bent apytikriai apčiuopta proto idėja, ar ne? Jeigu mūsų savo ruoštu netenkina tas „labiau ar menkiau“, „daugiau ar mažiau“, tokiu atveju akys savaime nukrypsta į  I.Kantą, „Grynojo proto kritikos“, kaip labiausiai fundamentalaus filosofijos veikalo Vakarų mąstymo istorijoje, autorių. Žinia, pagal savo pagrindinių veikalų pavadinimus I. Kantas yra vadinamas kritinės filosofijos kūrėju, nors, kaip žinome, žodis „kritika“ čia nereiškia kokio nors suniekinimo, pažeminimo, o yra žmogaus pozityvių mentalinių sugebėjimų pamatavimas, jų inventorizacija.

Kita vertus, šios temos plėtotės požiūriu įdomiausia yra tai, kad I. Kanto filosofijoje atveriama proto raiškos ir intelekto veiklos kritinė inventorizacija neįgalina kvailumo aptikti kaip proto ar intelekto trūkumo. I. Kanto požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu ar kvailumu, yra ne proto ar intelekto, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.

Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti, ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip  užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas ir, kaip matėme, sprendimo galios trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.

Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė,  bėgant laikui, į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik juokingai menku laipsniu.

Diskusijose dėl demokratijos likimo šiandien jau beveik savaime teisingu laikomas teiginys, kad nėra jokio reikalo kiekvieną kartą išrasti dviračio iš naujo, esą užtenka sugebėjimo adaptuoti bendrąsias demokratijos taisykles kiekvienam atskiram atvejui. Klausimas įgyja principinę reikšmę ypač šiuo metu, kai Rusija vis garsiau kalba apie savosios rusiškosios demokratijos tipą, įrodinėdama, jog didesnę sėkmę garantuos nusiteikimas bendrąsias demokratijos vertybes skiepyti ne aklai, bet atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, taip sakant, įvertinus šalies specifiką ir tradicijas. Iš pradžių skamba tarsi ir neblogai, tačiau tokio samprotavimo ydingumą atidengia elementarus pastebėjimas, kad čia trūksta būtent refleksinės sprendimo galios, kai atskiras atvejis yra pridengiamas svetima jam taisykle.

Demokratija

Tačiau neguodžia ir priešingas pavyzdys, kai demokratizacija yra suprantama išimtinai kaip imitacinis parodomasis procesas, kaip niekam nereikalingų surogatų gamyba. Tai primena tą tragikomišką atvejį, kai žmogus nusipirkęs vejos sėklą ir apsėjęs ja kiemą, susilaukė ridikėlių derliaus. Tarkime, jo bėda buvo aklas pasitikėjimas ženklinimo praktika, įsitikinimas, kad įvardijimai veikia savaime.

Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tarpusavio priklausomybės, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškamša, tiesiogiai iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, galinantys laisvai keliauti, skelbti savo mintis, išrinkti ir kritikuoti valdžią, vartojame kaip ir kitus produktus visa apimtimi, iki pilnutinio pasitenkinimo, tapdami tobulais demokratijos vartotojais. Tokiu atveju, pasakę A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija yra bjauri alternatyva tikrajai demokratijai.

Kita vertus, čia man rūpi truputėlį kitas demokratijos vartojimo aspektas vartotojų visuomenėje. Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai. Kaip atrodo bent man, būtent dėl antikonjunktūrinio nusiteikimo trūkumo mūsų Lietuvėlės išpurentoje dirvoje buvo pasėta demokratijos sėkla, iš kurios galiausiai išdygo ne kas kita, o Trojos arklys. Jeigu norite, Trojos arklio  sindromu aš pats esu linkęs pavadinti tą dabar Lietuvoje susiformavusią valdžios sistemą, kai svarbiausiu valdžios rūpesčiu tampa jau ne lietuvių tautos, o greičiau Izraelio interesai. Drauge būtina pastebėti, kad dirbtinai puoselėjama  ir pritempiama prie kiekvieno pavyzdžio, valdžios palaikoma konjunktūra yra valstybę naikinanti stichija.

Atsargiai – ragai. Slaptai.lt foto

Įdomu tai, kad pasaulio tautų pasakose labai panašiai kaip ir. I.Kanto filosofiniame palikime yra nusakomas bukos galvos fenomenas, siužeto plėtotėje atpažįstamas kvailumo triumfas. Žinoma, čia turime galvoje ne trečiąjį brolį Joną, vadinamą kvailiu, kuris, kaip išaiškėja yra daug protingesnis už vyresniuosius brolius, o humoristinių pasakų siužetą, bylojantį apie tai, kaip tikras kvailys patiria dideles negandas, neteisingai pritaikęs mamos pamokymą  (intelekto nustatytą ar proto teikiamą taisyklę) atskiram atvejui. Mama išleisdama savo sūnų kvailį aplankyti giminaičių perspėja, kad pakeliui sutikus laidotuvių procesiją reikia nusilenkti, persižegnoti, išreikšti užuojautą artimiesiems, tačiau atsitiko taip, kad mūsų nelaimėlis, sutikęs vestuvių procesiją, neatpažino atvejo savitumo ir išsakęs savo užuojautą jauniesiems skaudžiai gavo į kuprą.

Galiausiai, baigdamas šį pasisakymą, nieko netvirtinu, o tik klausiu – ar būtų geriau, jeigu savo ruožtu sutikęs pro miestus ir kaimus slenkančią Lietuvos laidotuvių procesiją, kvailys dėl konjunktūrinių sumetimų imtų ploti katučių, po to pradėtų šokti su pritūpimais, plekšnodamas sau per kelius ir užpakalį delnais, sveikindamas procesijos dalyvius su įsisiautėjusia gyvenimo švente?..

2021.09.29; 12:30

Politinės intrigos

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Birželio 8 d. Asociacija „TALKA kalbai ir tautai“ išplatino kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimo narius ragindama nepalaikyti Darbo frakcijos atstovų Seime skubotai teikiamo Daugiakultūrinio tapatumo išsaugojimo įstatymo projekto Nr. XIVP-565.

Seimo nariams išplatintame raginime TALKOS nariai kviečia atmesti darbiečių teikiamą įstatymo projektą, nes toks teisės aktas kelia grėsmę Lietuvos valstybės  teritoriniam vientisumui ir konstitucinei tvarkai.

TALKA teigia, kad šis įstatymas „sudarytų prielaidas kurti autonominę tvarką Lietuvos savivaldybėse ir siaurintų valstybinės kalbos vartojimą“.

„Per 30 nepriklausomybės metų ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiai išmoko valstybinę kalbą, apie jokias didesnes problemas dėl įstatymu apibrėžto reikalavimo bendrauti lietuvių kalba nei viešojo administravimo įstaigose, nei viešajame gyvenime nėra pranešama, todėl reikalavimas įvesti oficialų bendravimą žodžiu ir raštu ne valstybine kalba su savivaldybių viešosiomis administracijomis laikytinas teritorinių autonomijų įvedimu. Šitaip būtų nepagrįstai ribojamos galimybės Lietuvos piliečiams dirbti tokių savivaldybių viešojoje administracijoje“, – rašoma TALKOS kreipimesi.

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepagrįstais vadinami siūlymai įstatymu įsipareigoti valstybę užtikrinti švietimą bet kurių „tautinių bendrijų asmenims“ ir „tautinių mažumų atstovams“ jų gimtąja kalba. Atkreipiamas Seimo narių dėmesys ir į teikiamame projekte (10 str. p.3) Lietuvos valstybei priskiriamą įsipareigojimą leisti vadovėlius lenkų ir rusų kalbomis.

Kreipimosi autoriai nurodo, kad, pvz., Lenkija lietuviams vadovėlių lietuvių kalba beveik neleidžia. Antai Punsko ir Seinų krašto mokiniai naudoja matematikos, biologijos, chemijos ir kt. vadovėlius tik lenkų kalba. Lietuviškus vadovėlius turi tik pradinukai.

Ar atsikvošės lietuvių tauta? Slaptai.lt nuotr.

Iš techninių Įstatymo projekto trūkumų minimi šie: vartojama daug teisiškai nesuderinamų sąvokų, siūloma kurti naujas papildomas institucijas, kurios pakeistų valstybines tarnybas arba susiaurintų ministerijų kompetenciją sprendžiant švietimo klausimus. Įstatymo projekto 10 str. p. 2 siūloma steigti „Tautinių bendrijų švietimo tarybą“, kuri turėtų priimti sprendimus dėl mokyklų tinklo pertvarkos dubliuodama Švietimo ministerijos veiklą. 

TALKOS duomenimis jokių panašių precedentų kitose Europos Sąjungos valstybėse nėra. Atvirkščiai – visur valstybinis švietimas vykdomas atitinkamų valstybių oficialiosiomis kalbomis. Net ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija nenumato valstybės finansuojamos švietimo tautinių mažumų kalbomis.

Pasak visuomenininkų, įstatymo projekto 6 ir 7 straipsniuose siūloma įteisinti daugiakalbes teritorijas nurodant neapaiškinamą „kitos tautybės“ piliečių savivaldybės gyventojų procentą – 15 proc.

„Šis Daugiakultūrio tapatumo išsaugojimui tariamai skirtas projektas yra to paties liūdnai pagarsėjusio ir nuo visuomenės slepiamo Teisingumo ministrės pastangomis parengto Tautinių mažumų (TM) projekto klonas, arba tiksliau Trojos arklys. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nariai pabūgę griežtos visuomenės nuomonės, Šeimos gynimo maršo reakcijos, ieško naujų būdų, kaip prastumti Lietuvos teritorinį vientisumą ir valstybinį lietuvių kalbos statusą pažeidžiantį įstatymo projektą. Pamatysime, ar nėra valdančiųjų susitarimo su Darbo partijos vadovybe  tyliai prakišti Lietuvai kenksmingus antikonstitucinius siūlymus per gražiai pavadintą projektą,“ – sako Asociacijos „TALKA kalbai ir tautai“ pirmininko pareigas laikinai einantis, visuomenininkas Jonas Vaiškūnas.

„Seimo narius raginame laikytis priesaikos bei aiškios nuostatos, kuri nurodyta Konstitucijos 14 straipsnyje ir daug kartų paaiškinta Konstitucinio Teismo sprendimuose. Užkardant grėsmes valstybinei lietuvių kalbai ir Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui, kviečiame pasisakyti ir balsuoti pieš šį teikiamą projektą, kuris numato nepagrįstą ir neteisėtą naujų oficialaus statuso kalbų įvedimą valstybėje“, – sako TALKOS Tarybos narys kalbininkas, humanitarinių mokslų daktarasKazimieras Garšva.

2021.06.08; 10:13

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Antonio Guterresas, JT Generalinis sekretorius. EPA – ELTA nuotr.

Jungtinių Tautų vadovas Antonio Guterresas dėl pasaulį teriojančios pandemijos pareikalavo stabdyti visus karinius veiksmus visuose žemynuose. Toks JT generalinio sekretoriaus reikalavimas – suprantamas, logiškas. Civilizacijai bent jau šiandien turėtų rūpėti ne okupacijos, ne intervencijos, ne galimybė išsilaikyti užgrobtose teritorijose, bet būtent mirtį nešančio viruso sutramdymas.

Popiežiaus Pranciškaus raginimas

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus iškart parėmė Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso raginimą „nedelsiant pasaulyje skelbti visuotines paliaubas“, kad pasaulis galėtų sutelkti dėmesį į kovą su naujojo koronaviruso pandemija.

„Ši liga nepaiso valstybių sienų“, – teigė popiežius ir paprašė „visų konfliktuojančių tautų atsiliepti į JT generalinio sekretoriaus raginimą, nutraukiant visus priešiškus veiksmus, skatinant humanitarinės pagalbos koridorių kūrimą, būti atvirais diplomatijai ir atkreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamus“ (ELTA).

NATO atšaukia karines pratybas

Kaip į šiandieninius iššūkius reaguoja NATO? Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija atšaukia daug svarbių karinių pratybų. Pavyzdžiui, nukeliamos didžiulės karinės pratybos „Defender – Europa 20“, kuriose dalyvauti turėjo apie 40 tūkst. karių, daugiausia – amerikiečių. Jie būtų treniravęsi išsilaipinti Europoje ir čia surengti gelbėjimo operacijas.

Karinių pratybų atsisako ir Norvegija su devyniomis sąjungininkėmis, įskaitant britus ir amerikiečius. „Cold Response 2020“ užsiėmimų, kurių metu būtų mokomasi apginti Europą, – šiemet nebus. Bent jau jos atidėtos, kol nurims pasaulyje kilusi koronaviruso pandemija.

NATO būstinė Briuselyje

Nebebus ir daugelio kitų svarbių pratybų: „Dynamic Front“, „Joint Warfighting Assessment“, „Saber Strike“, „Swift Response“.

Daugelis iš jų ypač aktualios Baltijos kraštams. Mat jų metu kariai būtų mokęsi apginti rytinį Europos flangą nuo galimo puolimo iš Rytų. Tokio pobūdžio pratybų nebūta ketvirtį amžiaus. Ir vis dėlto Briuselis šias pratybas atideda. Šią informaciją teikia „Foreign Policy“.

Siekia ekonominių sankcijų panaikinimo

Taip pat nuskambėjo raginimai atšaukti visoms šalims taikomas visas finansines sankcijas. Šis klausimas ypač skausmingas Rusijai, Kinijai, Sirijai, Iranui, Šiaurės Korėjai. Šios šalys nusiuntė net specialų laišką – prašymą JT generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui. Tai, kad Maskva, Pekinas ir Phenjanas trokšta visų ekonominių draudimų atšaukimo, patvirtino naujienų agentūra „Interfax“.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Dilema dėl ekonominių suvaržymų paaikinimo – sudėtingesnė nei svarstymai, ar reikalingos visuotinės paliaubos. Mat tas pats „Foreign Policy“ pastebi, jog Rusija, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja planuoja bei rengia įvairaus pobūdžio kibernetines atakas prieš svarbias Vakarų insitucijas net dabar, siautėjant COVID-19. Be to, dar visiškai nežinia, ar Rusija nūnai nesuaktyvins karinių veikslų Donbaso ir Luhansko regionuose.

Užtat žinoma, kad tiek Rusija, tiek Kinija šiuo metu labai aktyvios platinant dezinformaciją. Pavyzdžiui, rusiškasis „Sputnik“ kovo 15-ąją įrodinėjo, esą dėl COVID-19 atsiradimo ir išplitimo kalta Latvija. O kita rusiška informacinė priemonė geopolitica.ru bandė įtikinti savo skaitytojus, jog koronavirusą sukūrė ir specialiai išplatino amerikiečiai. Šiai versijai noriai antrina Kinijos diplomatai.

Humanitarinė pagalba tėra Trojos arklys

O į Vakarus siunčiamos rusiškos medicininės pagalbos siuntos – akivaizdžiai nenuoširdžios. Vieną tokį atvejį aprašė leidiniai „Bild“ ir „La Stampa“. Straipsnio autoriai pasakoja, kaip Rusijos kariškiai italams atsiuntė medicininės pagalbos siuntų, kuriose – vos 20 procentų to, kas galėtų padėt grumiantis su koronavirusu. Sakykim, atsiuntė priemonių, saugančių nuo masinio naikinimo ginklų. Italams joms nė kiek nepadės apsisaugoti nuo siautėjančio koronaviruso. Italų žvalgybos specialistai mano, kad tų daiktų, kurie gyvybiškai reikalingi italams, Rusija negalėjo atsiųsti, mat jai pačiai jų labai trūksta.

Tad kodėl Rusija siuntė savo kariškius su „humanitarinės pagalbos“ kroviniais? Italijos žvalgyba mano, kad tai – tiesiog „geopolitinis ir diplomatinis aktas“, kurio svarbiausias tikslas – Italijoje pamojuoti Rusijos vėliava. Be kita ko, Italijos kariniai ekspertai buvo priversti rusų lėktuvus, krovinius ir karinių sunkvežimių koloną atidžiai stebėti specialiomis priemonėmis, ar tik kur nors nebuvo įtaisyta šnipinėjimo aparatūra.

Švedijos ir Lietuvos žvalgybų išvados

Kad Rusija ir Kinija šiandien elgiasi ne taip, kaip derėtų, pastebi ir Švedijos saugumo tarnyba SAPO. Valstybės inicijuojamos kibernetinės atakos, šnipinėjimas, dezinformacijos kampanijos ir galimi teroristiniai išpuoliai – tokias grėsmes parengtoje ataskaitoje išskiria minėta Švedijos saugumo tarnyba.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Pastaruoju metu sustiprėjo veiksmai, nukreipti prieš Švediją, kasmetinės grėsmių ataskaitos pristatyme kalbėjo SAPO direktorius Klasas Fribergas. Tarnybos teigimu, apie 15 šalių turi žvalgybininkų Švedijoje, bet didžiausią grėsmę šaliai kelia Kinija ir Rusija. Vienas iš tokių veiksmų pavyzdžių esą išryškėjo koronaviruso pandemijos metu, kuomet užsienio valstybės aktyviau bando paveikti visuomenės nuotaikas, teigia SAPO.

Panašios nuomonės buvo ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda po kovo 25-ąją surengto susitikimo su Lietuvos slaptosios tarnybos VSD vadovu Dariumi Jauniškiu.

„Kita vertus, negalime būti naivūs ir galvoti, kad geopolitiniai interesai ar domėjimasis kitų valstybių vidaus reikalais dings ar tiesiog viskas bus sustabdyta. Be jokios abejonės, kad ne. (…) Šiuo metu mes labiausiai stebime Rusijos žvalgybos institucijų suaktyvėjimą. Dėl koronaviruso protrūkio gerokai sumenksta galimybės fizinei žvalgybai dėl fizinio kontaktų apribojimo, bet viskas keliasi elektroninę erdvę, ir turbūt mūsų darbo režimo pasikeitimas ir pokalbių perkėlimas nuotoliniu būdu sukuria dar didesnį mūsų tinklų pažeidžiamumą ir natūralų interesą vykdyti intervenciją į šiuos tinklus“, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda.

Kinijos nenuoširdumas

Daug įtarimų – ir dėl Kinijos. Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad Kinijos humanitarinė pagalba Europos šalims yra tik įrankis savo galiai sustiprinti.

„Lietuvai suteikta Kinijos humanitarinė pagalba yra akivaizdus politinis Trojos arklys. Tie, kurie tyrinėja Kinijos humanitarinės pagalbos politiką, vieningai sutaria, kad Kinija pasirenka humanitarinę pagalbą suteikti tik šalims, atsirinktoms griežtai pagal jos interesus. Ji iš esmės niekados neteikia humanitarinės pagalbos per tarptautines organizacijas. Tai yra pakankamai įprasta kitiems donorams. Kinija visuomet tai daro dvišaliu pagrindu. Būtent dėl to, kad galėtų daryti konkrečią įtaką konkrečiai šaliai“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.

Šiaurės Korėjos agresyvumas

Taigi yra šalių, kurios atsižvelgė ir į JT generalinio sekretoriaus, ir į Popiežiaus Pranciškaus raginimus. Bet yra valstybių, kurios akivaizdžiai spjauna į prašymus „laikytis rimties“. Viena iš agresyvumą demonstruojančių šalių – Šiaurės Korėja.

Šiaurės Korėja paleido į jūrą dvi raketas. EPA-ELTA nuotr.

Šiaurės Korėja, kaip manoma, sekmadienį į Japonijos jūrą paleido dvi trumpojo nuotolio balistines raketas, skelbia Pietų Korėjos naujienų agentūra „Yonhap“.

 Manoma, kad raketos paleistos iš Vonsano miesto, esančio Šiaurės Korėjos rytinėje pakrantėje. Jos nuskriejo apie 230 km. net 30 km aukštyje. Tuo metu Japonijos naujienų agentūra „Kyodo“ skelbė, kad prieš nukrisdamos į jūrą raketos nuskriejo maždaug 250 km.

Ne tik Pietų Korėjos ir JAV žvalgybos institucijos pasmerkė Pchenjano elgesį visuotinio koronaviruso protrūkio metu: „Tokioje situacijoje, kai visas pasaulis patiria sunkumus dėl Covid-19, toks karinis Šiaurės Korėjos veiksmas yra visiškai netinkamas ir raginame nedelsiant sustoti“.

Ginklais žvangina ir Armėnija

Gazacho emblema. Slaptai.lt nuotr.

Panašiai kaip Šiaurės Korėja ginklais žvangina ir Armėnija. Kovo 27 – kovo 29 dienomis jos ginkluotosios pajėgos kasdien maždaug po 20 – 23 kartus apšaudydavo Azerbaidžano karinius objektus. Atakos prieš fronto liniją saugančius azerbaidžaniečių karius ypač intensyvios buvo Gazacho, Tertero, Agdamo ir Geranbojaus rajonuose. 

Šaudoma buvo iš stambiųjų kulkosvaidžių ir stambaus kalibro patrankų.

Apie žuvusiuosius ir sužeistuosius pranešimų nėra. 

Oficialusis Baku patvirtino, kad paskutiniosiomis kovo dienomis Armėnijos kariškiai jų pozicijas atakuodavo kasdien po keliolika kartų. Kokie tikrieji šių išpuolių motyvai – nežinomi. Tačiau manoma, kad Armėnija tokiomis priemonėmis bado palaikyti įtampą visą kaltę dėl šaudymų suversdama Azerbaidžanui, girdi, pirmieji sviedinius paleido azerbaidžaniečiai, o armėnų kariai buvo priversti gintis.

Žodžiu, pasaulyje – nieko naujo. Ne visos valstybės visuotinio pavojaus metu elgiasi padoriai.

2020.03.30; 07:43

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.

Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.

O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.

Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.

O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…

Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.

Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.

Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste

Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.

Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?  

Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos. 

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta” arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.   

Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.

Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?

2018.11.13; 11:11

Aktualijos

Taikinys. Ar bus pataikyta į dešimtuką? Slaptai.lt nuotr.
Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Europos Parlamento narys, buvęs prezidentas Rolandas Paksas siūlo surengti referendumą dėl lito sugrąžinimo. Tokiomis mintimis jis pasidalino savo internetinėje svetainėje.

„Tautos referendumui jokiu būdu negali būti keliamas dvigubos pilietybės įteisinimo klausimas, kuris dirbtinai yra susietas su nacionalinės pilietybės išsaugojimu emigracijoje, o iš tiesų gali tapti „Trojos“ arkliu galutiniam mūsų tautinės tapatybės sunaikinimui. Šiandien teisinėje sistemoje egzistuoja įvairios referendumų formos nuo privalomųjų iki konsultacinių (patariamųjų), tačiau dar nėra įteisintas „imitacinis referendumas“, kuris galėtų būti pirmasis pavyzdys, jeigu dabartiniai valdantieji vis dėlto surengtų visuomenės spektaklį dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Lietuviai neturi valdžiai įrodinėti savo prigimtinės pilietybės teisių. Tai Konstitucinis Teismas turėtų nusileisti iš neregėtų aukštybių, iš kur nebesimato nei žmogaus, nei Tautos, nei valstybės. Manyčiau, kur kas prasmingiau būtų surengti Tautos referendumą dėl nacionalinės valiutos lito sugrąžinimo“, – rašo R. Paksas.

Jo nuomone, „tai tikrai būtų geriausias būdas palikti neperskaičiuotas prekių ir paslaugų kainas, kurių dydžiai visiškai sutaptų su dabartiniais, o tariamiems ekonomistams, tvirtinusiems, jog Lietuvoje įvedus eurą niekas nepabrangs, išsivaduoti iš melo tikrovės“.

Kaip vieną iš primetamų klausimų R. Paksas vertina planuojamą surengti referendumą dėl dvigubos pilietybės.

„Ką iš tiesų reikštų dvigubos pilietybės įteisinimas Lietuvoje, niekas deramai ir atsakingai nėra ištyręs, įvertinęs bei išsiaiškinęs, nors viešajame diskurse spekuliatyviai remiamasi įvairiausiais pasaulio pavyzdžiais, nutylint faktą, jog tai yra liberalizmo ideologijos ir pasaulėžiūros plėtra paremta politika“,- sako R. Paksas.

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Jo vertinimu, pilietybė tapo be galo politizuotu klausimu, kuris skaldo visuomenę ir iš anksto suponuoja galimybę manipuliuoti būsimais sprendimo rezultatais.

Maisto produktai Lietuvoje vis brangsta. Slaptai.lt nuotr.

„Esu įsitikinęs, jog skubotai sukurptas referendumo vajus, įstatymų kaitaliojimas ir bandymai manipuliuoti piliečių interesais reiškia įsigalint labai blogą praktiką ir valstybės diskreditaciją. Referendumo įstatymas negali būti kaitaliojimas tarsi pagal užsakymą, nepriklausomai nuo to, kokio rango yra užsakovas, kur – Briuselyje, Vilniuje, Vašingtone ar Maskvoje jis besėdėtų. Pirmiausia reikia pripažinti svarbią aplinkybę, jog Lietuvoje emigracijos katastrofa valdžios institucijų nėra adekvačiai suvokiama ir vertinama. Todėl neatmesčiau tokios galimybės, jog dvigubos pilietybės įteisinimu tarsi (ne) sąmoningai norima paslėpti šios socialinės katastrofos padarinius“,- sako R. Paksas.

Emigracija, pasak jo, yra ilgalaikės valstybės politikos pasekmė, tarsi nebylus piliečių liudijimas, kad mūsų valstybės reikalai vis labiau krypsta netinkama linkme.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.12; 05:39

Gordijo mazgas

Azerbaidžanas iškilmingai atidaro 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekį TANAP, įeinantį į „Pietų dujų koridorių“. Centre – Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azetaq. az nuotr.

Birželio 12 d. Turkijoje iškilmingai atidaromas šalį kertantis daugiau kaip 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekis TANAP, įeinantis į „Pietų dujų koridorių“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos gamtinės dujos bus tiekiamos į Europą.  

Diversifikavimas, o ne diversija prieš Rusiją

Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ šių metų vasario pradžioje ne be pasitenkinimo pranešė, kad „generolas Šaltis verčia Europą pamilti „Gazpromą“: pasitaikius šaltesnei žiemai Europa neturi iš kur paimti papildomai kuro, išskyrus Rusijos monopoliją. Ir ateityje Europa neišsivers be rusiškų dujų: Norvegija neplės verslovių, o Nyderlandai du kartus sumažins gavybą didžiausiame Europoje sausumo telkinyje (buvo išgaunama 24 milijardai kubinių metrų per metus). Jau tik specialistai prisimena sužlugusį „Nabucco“, o „didžiausias neįgyvendintas projektas“ rusiškų dujų apmažinimui – naftotiekis Kataras-ES liko nenutiestas „puikiai pasidarbavus Rusijos kariuomenei Sirijoje“. Pastarąją kiek miglotą valstybinės naujienų tarnybos užuominą išlukšteno vienas komentatorius: Rusijos tikslas Sirijoje yra neleisti Katarui ir jo sąjungininkams atkovoti Europos dujų rinką.

Rusija, regisi, net naktimis nepaliauja raudojusi dėl jai daromų skriaudų, bent jau leidinys „Lenta.ru“ du tekstus apie gamtinių dujų eksportą į Europos Sąjungos valstybes įdėjo pačiame vidurnaktyje. Vienas tekstų pavadintas „Aplink priešai“ (Кругом враги). „Europa panoro atsisėsti ant Azerbaidžano vamzdžio. Rusijai teks pasislinkti.“ 2017 metais Rusija patiekė Europai 194 milijardus kubinių metrų dujų, antrą vietą užėmė Norvegija – 122 milijardai.

Abi šalys padidino šio kuro tiekimą, tačiau norvegų eksporto didėjimas nekelia europiečiams nerimo, o štai „Gazprom“ – priešingai. Anot leidinio, europiečių abejones aitrina JAV, tenykštis žurnalas „Foreign Policy“ rašo: pigios rusiškos dujos padeda vystyti Europos ekonomiką, tačiau iš tikrųjų jos yra Maskvos įkeltas „Trojos arklys“ Europos Sąjungos vienybei suskaldyti.

Toliau rusiško leidinio pateiktame tekste kyšo „peilis nugaroje“ (Нож в спину): rusiškoms dujoms perspektyvi rinka yra Turkija, tačiau sykiu ji ir „Gazprom“ konkurentams atvėrė „langą į Europą“. Per Turkiją nusidrieks dujotiekis TANAP, sudarantis dalį „Pietų dujų koridoriaus“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos dujos 2020-aisiais ims plūsti į Europą.

O štai kito teksto – kaip tik apie artėjantį TANAP atidarymą – antraštėje „Lenta.ru“ autorius nurodė kitą išdavystės įnagį, gal pamanęs jį geriau atitinkant azijietišką dvasią: „Iešmas į nugarą“ (Шампур в спину). „Rusiją aplenkiantį dujotiekį paleis Rusijos dieną. Ačiū Turkijai ir Azerbaidžanui“ (birželio 12-ąją minima 1990 metais priimta deklaracija dėl RSFSR suvereniteto). Tiesa, labai greitai paaiškėja, kad tai tiesiog sutapimas, o ne azijiečių klasta. O dėl pakenkimo Rusijos monopolijos „Gazprom“ per Juodąją jūrą tiesiamam „Turkijos srautui“, tai TANAP pajėgumas yra palyginti nedidelis ir Maskvoje visiškai nesibaiminama konkurencijos šia, pietų, kryptimi. Turkija yra antra pagal dydį rusiškų dujų eksporto rinka, praėjusiais metais turkams patiekta daugiau kaip 29 milijardai kubinių metrų. Dviejų „Turkijos srauto“ šakų pajėgumas du kartus pranoks TANAP. Ir vis dėlto: iešmas į nugarą!

2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta, kad „Pietų dujų koridorius“ yra strateginė iniciatyva dėl Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką ir pagrindinis diversifikavimo instrumentas energetinių išteklių tiekimo saugumui garantuoti. Projekto įgyvendinime dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Gruzija, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Vokietija suteikė kredito garantijas. JAV prezidentas Donaldas Trampas tarptautinės parodos ir konferencijos „Kaspijos nafta ir dujos 2017“ dalyviams atsiuntė kreipimąsi: „Aš labai vertinu partnerystę su Azerbaidžanu ir tikiuosi ją stiprėsiant. JAV lieka „Pietų dujų koridoriaus“ įgyvendinimo šalininkai. Pareiškiu esąs pasirengęs su jumis bendradarbiauti“.

Baku reguliariai aplankantis vienas Europos komisijos vadovų, Marošas Čefšovičius, šių metų vasarį kalbėjo „Pietų dujų koridorių“ esant strategiškai svarbų Europos energetiniam saugumui. Europos Sąjunga importuoja 69 procentus sunaudojamų gamtinių dujų, 89 procentus naftos ir didžiąją dalį energetinių išteklių tiekia Rusija, Norvegija ir Alžyras. Jis paaiškino, kaip Europoje suprantamas „tikrasis diversifikavimas“: kiekviena Europos Sąjungos narė ar ES partnerė bus iš tikrųjų energetiškai saugi turėdama ne mažiau kaip tris skirtingus gamtinių dujų gavimo šaltinius. „Pietų dujų koridorius“ – pirmas naujas dujotiekis, kuris tieks dujas iš naujo strategiškai svarbaus energetinių išteklių regiono. Azerbaidžano dujos padarys Europą stiprią kai niekada anksčiau.

„Pietų dujų koridoriuje“ daug durų

Netrukus pradėsiantis veikti dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline)  – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). Pastarasis buvo paleistas dar 2006-aisiais, tačiau pastaraisiais metais jo pralaidumą padidino iki 20 milijardų kubinių metrų per metus. Atnaujintą dujotiekį iškilmingai atidarė šių metų gegužės 28 d. ir šią datą pasirinko neatsitiktinai: 2006-ųjų gegužės 28-ąją Azerbaidžano nafta pasiekė Viduržemio jūrą naujuoju 1 774 km ilgio naftotiekiu Baku-Tbilisis-Džeihano naftotiekiu; prezidento Heidaro Alijevo vardu pavadintas naftotiekis simbolizuoja jam valdant pradėtą įgyvendinti Azerbaidžano naująją energetikos strategiją.  

O prasideda „Pietų dujų koridorius“ Azerbaidžanui priklausančioje Kaspijos jūros pakraštyje, kur 1999 metais buvo aptiktas didžiulis gamtinių dujų telkinys (1,2 trilijono kubinių metrų dujų ir naftos kondensato). Tarptautinio konsorciumo valdoma Šahdenizo verslovė pradėjo veikti 2006 metais, jos metinis pajėgumas – apie 9 milijardai kubinių metrų. Netrukus po TANAP atidarymo paleis šios verslovės „antrąją eilę“, iš kurios gręžinių numatoma išgauti po 16 milijardų kubinių metrų kasmet. 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį 878 km ilgio dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Neseniai Europos investicijų bankas skyrė 1,5 milijardo eurų TAP tiesimo darbams finansuoti – tiek daug dar nebuvo sulaukęs nė vienas energetinis projektas. Pradėjus veikti visoms „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpoms, šios naftotiekių sistemos ilgis sudarys apie 3,8 tūkstančio kilometrų. Šah Denizo-2 verslovė pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių  6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.

„Dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė, kuri netrukus bus įgyvendinta.“ Tai pasakė ne politikas ar žurnalistas, o rimtos konsultavimo kompanijos („Mediterranean Energy Political Risk Consultancy“) specialistas. „Pietų dujų koridorius“, kaip sakyta, prisidės prie visos ES energetikos sistemos patvarumo. Ar dujos į Pietų Europą tekėtų iš Kataro, ar iš Irano, ar iš Rusijos, jų laukia kelias per Turkiją, siekiančią tapti svarbiu energijos išteklių skirstymo centru, kaip pasakė šalies prezidentas Redžepas Erdoganas 2015 metų pavasarį, pradedant kloti dujotiekį TANAP. Ekspertų nuomone, Turkija ne tik gaus pajamų iš dujų tranzito per jos teritoriją, tačiau ir turės savo balsą nustatant šio kuro kainą. Turkija įgys didesnį ir ekonominį, ir politinį svorį Europos Sąjungos akyse. 2/3 Turkijos gyventojų tebenori, kad jų šalis įstotų į Europos Sąjungą. „Vieną kartą Turkija prisijungs prie Europos Sąjungos“, – tiki Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris.

Tiesiamas „Pietų dujų koridorius”. Hafta.az nuotr.

„Pietų dujų koridorių“ 51 proc. dujotiekio TANAP akcijų priklauso Azerbaidžano valstybinei naftos kompanijai (SOCAR). Ankara jau sulaukė svarių įdėjimų į šalies energetiką iš Azerbaidžano ir toliau bendradarbiaus su Baku. Azerbaidžanas iš naftos pardavimo uždirbo 130 milijardų dolerių ir pelnysis iš šios žaliavos eksporto dar tris dešimtmečius (2017 metais Baku pratęsė 1994 metais su tarptautiniu naftos kompanijų konsorciumu sudarytą „amžiaus kontraktą“ dėl naftos gavybos azerbaidžaniečiams priklausančioje Kaspijos jūros dalyje iki 2050 metų). Nafta išlieka pasaulyje geru pajamų šaltiniu, tačiau jos strateginė svarba mąžta ir Baku, ekspertų nuomone, pačiu laiku ėmėsi gamtinių dujų gavybos; Azerbaidžanas siekia tapti ir šio kuro eksporto bei ir tranzito šalimi.

Azerbaidžanas į „Pietų dujų koridorių“ įdėjo 9 milijardus USD (iš viso projekto įgyvendinimas kainuos $41,1 milijardo). Greičiau susigrąžinti gręžinių statybai ir dujotiekių tiesimui išleistus milijardus padės ir kartu su dujomis išgaunamas kondensatas (lengvesnė ir brangesnė nafta). 2017 metais Šahdenizo-1 verslovėje išgauta 10,2 milijardo kubinių metrų dujų (vertė – apie $2 milijardai) ir 2,4 milijono tonų kondensato (daugiau kaip $1 milijonas); Šahdenizo-2 verslovėje numatoma gauti 16 milijardų kubinių metrų dujų ir 3,5-4 milijonus tonų kondensato. Azerbaidžane iki šiol išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 2,6 trilijono kubinių metrų.

Azerbaidžano ir Turkijos vykdomuose pastarojo dešimtmečio projektuose (be naftotiekio ir dujotiekio, geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas) dalyvauja ir Gruzija. 2007 metų pradžioje jai gamtines dujas pradėjo tiekti Azerbaidžanas ir Tbilisis ėmė gręžtis nuo Rusijos kompanijos „Gazprom“. Per pastarąjį dešimtmetį tarp šių kaimynų ne kartą perbėgo juoda katė, tačiau strateginiuose reikaluose Gruzija randa bendrą kalbą ir su Azerbaidžanu, ir su Turkija. Nuo šių metų gruzinai visą jiems reikalingą dujų kiekį pirks iš Azerbaidžano. Gruzija tikisi jai itin naudingą būsiant dujų tiekimą per jos teritoriją nusidriekusiu „Pietų  dujų koridoriumi“, nes dalis  šio kuro (5%) jai, tranzito šaliai, teks nemokamai (gruzinams moka ir kompanija „Gazprom“, tiekianti dujas per jos teritoriją einančiu dujotiekiu Armėnijai).

Galima teigti, kad atsisakymas nuo „Gazprom“ paslaugų yra gryna komercija, ir nieko daugiau. Tačiau dalyvavimas dideliame transnacionaliniame projekte, politologijos profesoriaus Malchazo Macaberidės įsitikinimu, padidina ir politinį respublikos saugumą. Vargu ar Rusija, okupavusi penktadalį šalies teritorijos, ryšis naujoms provokacijoms, matydama, kad ir iš kitų pasaulio valstybių sostinių stebima, kas dedasi Gruzijos padangėje.

Galiausiai ryžosi nerti į Kaspijos dugną

Kaip prisimename, 2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta apie Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką. 2017 metų rudenį Europos Komisijos patvirtintame svarbiausių strateginių projektų sąraše, be aptartųjų magistralinių naftotiekių, įrašytas ir dar vienas „Pietų dujų koridoriui“ priskiriamas „segmentas“: Kaspijos dujotiekis.

Europos Sąjungoje dar 2006-aisiais pritarė Turkmėnijos ir Azerbaidžano krantus jungiančio povandeninio dujotiekio (300 km) tiesimui. Tas pats EK pirmininkas lankėsi ir Baku, ir Turkmėnbašyje, kur šį reikalą aptarė su šalies prezidentu Gurbanguliu Berdimuhamedovu. 2012 metų rudenį pagarsinamas JAV pasiuntinio Azerbaidžane pareiškimas: Jungtinės Valstijos pasirengusios kiek galėdamos prisidėti prie bendrų Azerbaidžano, Turkmėnistano ir Turkijos bei Europos Sąjungos pastangų įgyvendinti „Kaspijos dujotiekio“ projektą. 2013 rudenį pasigirsta ES patikėtinio Turkmėnijoje  raginimas nepraleisti palankiausio meto šiam darbui pradėti: „Pirmas dujotiekis gali būti nutiestas dar iki imantis „Pietų dujų koridoriaus“.

2017 metų pabaigoje po ilgų svarstymų Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas ir Iranas suderino konvencijos dėl Kaspijos jūros teisinės padėties projektą ir numatė ją pasirašyti šių metų pirmoje pusėje. Dabar dviem pajūrio valstybėms imantis kokios nors bendros veiklos, kad ir to paties dujotiekio tiesimo, joms priklausančiose Kaspijos dalyse nereikės gauti kitų trijų valstybių sutikimo. Iki tol Rusija ir Iranas ilgai ir atkakliai tam priešinosi (šioms didžiulius gamtinių dujų išteklius turinčioms šalims nepageidaujama visa, kas ugdo konkurentus). Azerbaidžanui ir Turkmėnijai teliko pačioms susitarti, kam priklauso dujų telkiniai, dėl kurių  pasitaikė ir nemažų barnių. 2017 metų pabaigoje Europos Komisijoje vėl paskelbta, kad  Kaspijos dujotiekio statyba „atitinka Europos interesus“.

Rusijos žiniasklaida, visame kame įtarianti veikimą „aplenkiant Rusiją“,  pastebėjo šių metų vasario mėnesį Baku vykusiame „Pietų dujų koridoriaus“ konsultacinės tarybos posėdyje dalyvavus ir Turkmėnijos pasiuntinius. Šios šalies prezidento patarėjas pasakė: „Kaspijos dujotiekis – vienintelis įmanomas maršrutas mūsų dujoms iš Turkmėnbašio jūros dugnu pristatyti į Baku, o iš ten – į Europos rinką.“ Prieš savaitę Azerbaidžano energetikos ministras Parvizas Šachbazovas žurnalistams pasakė, kad „Baku yra pasirengęs suteikti savo dujotiekį turkmėnų dujų tranzitui“. Turkmėnistanas rodo susidomėjimą „Pietų dujų koridoriumi“ ir Azerbaidžanas yra pasirengęs bendradarbiauti su juo. „Tam yra ir techninės galimybės, ir politinė valia.“

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.

Prieš kelias dienas žiniasklaida pranešė, kad Gruzija prisidės prie Europos Sąjungos finansuojant Kaspijos dujotiekio techninių išvadų rengimą. Manoma, dviem šio dujotiekio šakoms Kaspijos jūros dugnu pakloti prireiks 1,5 milijardo USD – gerokai mažiau, nei būtų tekę investuoti prieš 10 metų. Mat Turkmėnija iki 2015 metų pabaigos savo išgalėmis ($3 milijardai) nutiesė magistralę „Rytai-Vakarai“, susiejusią į vieningą sistemą visus šalies dujotiekius ir vedančią iki Kaspijos jūros. Manyta šią magistralę tapsiant Europos link vesiančio „Nabucco“ grandimi… 

Dabar Turkmėnijos gamtinės dujos Europą gali pasiekti „Pietų dujų koridoriumi“. Ten jų laukiama jau seniai. Turkmėnija yra viena iš keturių didžiausius gamtinių dujų išteklius turinčių pasaulio šalių (dar Rusija, Iranas ir Kataras).

2018.06.11; 12:06

Politinės intrigos

Šį nežinia kaip išrinktą ir itin skubiai patvirtintą Lukiškių aikštės sutvarkymo pabaigos projektą galima vertinti tik labai neigiamai. Tai absoliutus kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo nuvertinimas, apgailėtina profanacija, įžūliai paminant pačią laisvės siekio idėją.

O peršama mintis, kad ta aklina siena bus su partizanų bunkerio motyvais, skirta tik akims apdumti. Kokie gali ten būti „motyvai“, kai dieną su žiburiu neįžiūrėsi, kas norėta pavaizduoti? Kažkokie nebylūs „medžių kamienai“, esą, primenantys miško brolių žeminės sienos faktūrą etc, „simboliniai“ partizanų slapyvardžiai: Liepa, Ąžuolas, Beržas, Drebulė ar panašiai, – ką jie savaime gali reikšti į aikštę atėjusiam žmogui? Be iškiliausių asmenybių – partizanų vadų ir labiausiai nusipelniusių kitų kovotojų – konkrečių pavardžių, jų trumpų biografijų, tai ir bus tik kažkokio menkaverčio botanikos sodo, nežinia kam čia reikalingo, vartų (be to, dar niekur nevedančių) bei tvoros nevykusio butaforinės apdailos stiliaus parodija.

Ir apskritai visas šis daugelio metų maratonas su tokiu galutiniu rezultatu – tarsi tęstinė pačios Lukiškių aikštės svarbiausio akcento kūrimo pastangų parodija, jau nekalbant apie beprasmį lėšų švaistymą tiems pseudokonkursams.

Ar neatrodo, kad tai buvo ir tebėra sąmoningas siekis kiek įmanoma sumenkinti visą lietuvių tautos kovų už laisvę istoriją, žerti užmaršties dulkes ant mūsų tautos didvyrių atminimo?

2017.11.28; 07:00

Politinės intrigos

John Parkinson, Georgi Kantchev / The Wall Street Journal

„Pernai Bulgarijoje vykusių prezidento rinkimų išvakarėse opozicinė Socialistų partija gavo slaptą dokumentą strategijos tema, kuriame buvo siūlomas „kelio žemėlapis“ balsavimui laimėti, – tvirtina The Wall Street Journal, remdamasis penkiais Bulgarijos oficialiais asmenimis, tarp kurių yra tiek veikiančių, tiek ir buvusių valdininkų.

„Be kita ko, buvo rekomenduojama įmesti netikrų naujienų ir aktyviai skleisti perdėtus socialinių apklausų rezultatus“, – rašo žurnalistai Džo Parkinsonas ir Georgis Kančevas.

„Pasak valdininkų, to maždaug 30 puslapių dosjė, kurį perėmė Bulgarijos saugumo tarnyba, šaltinis buvo su Kremliumi susijęs analizės centras. Trys šaltiniai sakė, kad dosjė pristatė buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, įtrauktas į JAV sankcijų sąrašą“,  – sakoma straipsnyje.

Lapkritį prezidento rinkimus laimėjo kandidatas socialistas Rumenas Radevas. Dabar Socialistų partija lyderiauja parlamento rinkimuose, kurie įvyks šį sekmadienį. Laikraštis taip aprašo šios partijos programą: „Ji nori panaikinti ES sankcijas Rusijai ir apriboti NATO operacijas Juodosios jūros rajone“.

Autoriai pabrėžia: „Niekas nerodo, kad Radevas žinojo apie tą dokumentą, Bulgarijos prezidentas niekaip nekomentavo tvirtinimo apie Rusijos kišimąsi šioje šalyje“.

Laikraštis rašo: „Rusija seniai neigia, kad daro kažką negero Bulgarijoje ir Rytų Europoje, ji sako, kad stumia savo teisėtus interesus šalyse, su kuriomis ji palaiko glaudžius ekonominius ir kultūrinius ryšius“.

Autoriai praneša: „Buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbis Leonidas Rešetnikovas pripažino, kad buvo susitikęs su Bulgarijos socialistų partijos lyderiu, bet neigė, kad perdavė kokį nors dokumentą“. „Kažkas tai prasimanė, – sakė jis interviu draugijos „Dvigalvis erelis“ štabo būstinėje Maskvoje, kur kabo prezidento Putino ir caro Nikolajaus II portretai. – Kas tai bebūtų padaręs, jis suinteresuotas skaldyti, atšaldyti Bulgarijos ir Rusijos santykius… Tai tiesiog prasimanymai“.

Laikraštis tęsia: „Plačioje Viduriniosios ir Rytų Europos teritorijoje, kur gyventojai mažiau nei prieš 30 metų sukilo prieš sovietų viešpatavimą ir atsigręžė į Vakarus, Rusija dabar susigrąžina įtaką ir pakerta ES ir JAV vadovaujamo transatlantinio aljanso pozicijas“.

Rytų Europos šalių piliečiai nusivylė vakarietiškais demokratijos ir rinkos ekonomikos receptais, aiškina leidinys.

Regioninių valdininkų, Vakarų diplomatų ir analitikų nuomone, Putinas išnaudoja tą dinamiką, panaudodamas visą arsenalą senų ir naujų instrumentų (įskaitant propagandą ir ekonominius svertus, hakerių atakas ir politines gudrybes), kad sustiprintų sąjungininkų pozicijas ir diskredituotų Vakarus.

Šiek tiek prieš Bulgarijai įstojant į ES neįvardytas „Rusijos ambasadorius bloke“ (taip originale) interviu vienam Sofijos laikraščiui sakė: „Mes tikimės, kad jūs būsite mūsų ypatingas partneris, kažkas panašaus į Trojos arklį Europos Sąjungoje“.

Rusijos priešininkai sako, kad Kremlius ėmėsi visko, ko tik galėjo, kad ta pranašystė realizuotųsi Bulgarijoje.

„Bulgarijos saugumo tarnybų valdininkai tvirtina, kad 2012–2013 metais Maskva finansavo protesto akcijas, kurios prisidėjo prie vakarietiškos vyriausybės kritimo. Bulgarijos eksprezidentas sakė interviu, kad Rusijos hakeriai atakavo daugybę svarbių objektų šalyje ir kišosi į municipalinius rinkimus 2015 metais. Prisiveisė prorusiškų tinklapių“, – rašo leidinys.

Autorių duomenimis, pernai rugpjūty „Socialistų partijos pirmininkė Kornelija Ninova dalyvavo susitikime su Rešetnikovu, kuris vyko už uždarų durų viename Sofijos viešbutyje-butike“.

Laikraštis Rešetnikovą apibūdina taip: „Laisvai bulgariškai kalbantis Balkanų klausimų specialistas, anksčiau vadovavęs SVR (liet. – užsienio žvalgybos tarnybos) analizės skyriui. Jis „seniai plėtojo ryšius su socialistais ir kitais vedančiaisiais bulgarų politikais“, tvirtina autoriai. 2009 metais jis atsistatydino, o paskui tapo Rusijos strateginių tyrimų instituto (Maskva), kuris anksčiau oficialiai buvo SVR dalis, direktoriumi.

„Rešetnikovas sumenkino susitikimo su Ninova reikšmę, pareiškęs, kad jie kalbėjosi tik 30 minučių, o į Bulgariją jis buvo nuvykęs pailsėti“, – praneša leidinys. „Mano anūkės atostogavo ten kalnuose; aš nuvažiavau jų paimti ir parsivežti į Maskvą“, – sakė jis interviu.

Laikraštis pažymi: „Klausimas, kokie būtent Rešetnikovo (žmogaus, pretenduojančio į komentatoriaus vaidmenį ir seniai pranašaujančio Vakarų nuosmukį) santykiai su Kremliumi, miglotas. Kai kurie analitikai tvirtina, kad tai tik vienas iš saujelės politinių aktorių, rungtyniaujančių dėl pirmesnio vaidmens Maskvos regioninėse operacijose“.

„Žinoma, čia neapsieita be mitų kūrimo, bet jis – žaidimo dalyvis“, – sako Institute of International Relations Prague ekspertas Markas Galeotis.

„Lapkrity Rešetnikovas yra pareiškęs Rusijos ir Bulgarijos žiniasklaidai, kad jis ir Ninova aptarinėjo galimą Radevo dalyvavimą prezidento rinkimuose keletą savaičių prieš tai, kai jis buvo viešai patvirtintas socialistų kandidatu“, – tvirtina leidinys.

„Kai Bulgarijos žiniasklaida pirmą kartą jos paklausė apie susitikimą, Ninova neigė, kad apskritai buvo susitikusi. Vėliau ji pripažino, kad buvo susitikusi su Rešetnikovu, bet sakė kad apie Radevą nekalbėjo“, – tęsė laikraštis.

„Tiesa tokia, kad Rešetnikovas nesiūlė Radevo“, – sakė Ninova interviu. Pasak jos, ji rugpjūty „buvo su juo (Rešetnikovu – red.) susitikusi pirmą ir paskutinį kartą“.

Laikraštis tvirtina; „Aukšti vyriausybiniai valdininkai sako, kad taip ir nebuvo pagarsintas kitas susitikimo aspektas – tas, kad Rešetnikovas neva tai asmeniškai atvežė iš Maskvos detalų rinkiminės kampanijos planą“.

„Bulgarijos Valstybinė nacionalinio saugumo agentūra (analogiška FTB) gavo to dokumento kopiją, sako informuoti šaltiniai“, – rašo leidinys.

Leidinys, remdamasis „aukštais jį skaičiusiais valdininkais“, praneša, kad dokumente išdėstytos „rekomendacijos užsakinėti kassavaitines socialines apklausas, kuriose būtų padidinamas socialistų populiarumas“, o taip pat „patarimai, kaip pagerinti kandidato įvaizdį, patalpinant straipsnius Maskvai draugiškoje žiniasklaidoje“.

„Pranešime rekomenduojama, kad partija akcentuotų klausimus, atitariančius Kremliaus politikai: ragintų atšaukti sankcijas Rusijai, kritikuotų NATO ir sutelktų dėmesį į tai, kad britai balsuotų už pasitraukimą iš ES“, – sakoma straipsnyje.

Laikraštis praneša: „Mūsų leidinys neturėjo galimybės patikrinti, kaip tokie siūlymai buvo įgyvendinti ir ar jie padėjo Radevui. Jis laimėjo komfortiškai pirmaudamas, surinkęs 59% balsų“.

Autoriai rašo: „Praėjus kelioms dienoms po to, kai lapkrity Juodkalnijos valdžia pareiškė, kad sužlugdė numanomą bandymą įvykdyti Rusijos remiamą perversmą ir planą nužudyti ministrą pirmininką, Rešetnikovas paliko vadovaujančias pareigas Rusijos institute. Gruody JAV vyriausybė skyrė jam sankcijas už tai, kad jis yra Rusijos Tempbank‘o, finansavusio Sirijos diktatoriaus Bašaro Asado vyriausybę, valdybos narys.

Juodkalnijos užsienio reikalų ministras Srdžanas Darmanovičius pareiškė, kad jo šalyje Rešetnikovas „veikė kaip propagandos kumštis“. Bulgarijos eksprezidentas Rosenas Plevnelijevas Rešetnikovą pavadino „Putino dešiniąja ranka Balkanuose“.

Leidinys pabrėžia: laimėjęs rinkimus Radevas bandė užčiuopti balansą. „Jis daug kartų įtikinėjo, kad reikia atšaukti sankcijas Rusijai, bet taip pat patvirtino Bulgarijos įsipareigojimus ES ir NATO, o savo ryšius su Maskva sumenkino“, – sakoma straipsnyje.

Bet NATO štabo būstinėje nerimas stiprėja. „Bulgarijoje viskas virto politiniu futbolu“, – sakė neįvardytas NATO administracijos bendradarbis. – Visi stengiasi pataikauti prorusiškiems rinkėjams“,

Informacijos šaltinis: The Wall Street Journal.

2017.01.10; 02:55

Gordijo mazgas

Pasaulyje prasidėjo netiesos politikos era… Politika niekada nebuvo tiesos sinonimas… Žmogui nėra natūralu siekti tiesos; žmogus jos vengia… Netiesos politikos strategija pasiteisina, nes leidžia žmonėms apsieiti be kritinio mąstymo ir džiaugtis skambia „tiesa“ patvirtintais jausmais… Dabar apsimoka šokiruoti, o ne sakyti teisybę… Sunku rasti drąsos išviešinti ir sugėdinti chroniškus melagius ir nebesuteikti jiems tribūnos… 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šios kelios citatos – iš žurnale IQ paskelbto (2016-ųjų spalio mėnuo) straipsnio „Meluočiau ir neraudonuočiau“, kurį visiems politika besidomintiems vertėtų atidžiai perskaityti. Perskaityti derėtų ne dėl to, kad publikacijoje būtų gausu nežinomų faktų. Viskas, kas ten sudėta, jau ne sykį įvairiausiomis progomis girdėta, skaityta, matyta.

Ir vis dėlto tekstas vertingas savo apibendrinimais. O apibendrinimuose – mažai paguodžiančių išvadų. Nepaneigiama tik tai, kad nuo šiol prisikasti iki tikrosios tiesos vis sunkiau bei kebliau, kad ir kaip daug laiko praleistumėme analizuodami įvairiausius šaltinius. Dabar internetinėje erdvėje tiek įvairiausių leidinių, įskaitant pačių keisčiausių pakraipų socialinius tinklus, kad beieškodamas objektyvių faktų greičiau pateksi į profesionalių dezinformatorių, propagandistų bei melagių pinkles nei į tiesos ir teisybės oazę.

Internetinė erdvė dažnusyk konstruojama dar ir taip, kad „atimtų iš žmonių galimybę aptikti priešingų požiūrių“. Persisotinimas informacija taip pat tampa naująja cenzūros priemone – skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas tiesiog nebenori arba neturi jėgų bei laiko „suvirškinti“ alternatyvias nuomones.

Ir vis dėlto gyventi reikia čia ir šiandien. Ir sprendimus, pavyzdžiui, už ką balsuoti, tenka primti būtent dabar, o ne kada nors ateityje. Ir susigaudyti, kokius politinius ėjimus 2016-ųjų rudenį kurpia į Seimą patenkančios jėgos, būtina būtent dabar, o ne po 50-ies metų. Ir dar būtina suvokti, jog lengviau ir paprasčiau nebus … niekad niekada.

Portale delfi.lt  dr. Karolis Jovaišas parašė straipsnį „Lietuvos valstybė – žlugęs projektas?“, kuriame tarsi nori pasakyti, kad mūsų šalyje – ne viskas taip blogai susiklostė, kaip kartais skalambija mūsų pesimistai ar mums nepilnavertiškumo kompleksus įpiršti siekiantys priešai. Tikiu, kad prasti emigracijos, gimstamumo ir girtuokliavimo rodikliai dar nesako, kad lietuviai būtinai ištirps. Dar ne iš tokių pavojingų situacijų išsikapanodavo lietuvių tauta. Pakildavo kaip Feniksas iš pačių beviltiškiausių karų, marų, tremčių.

Ir vis dėlto raminti save ir saviškius vertėtų skūpiai. Geriau jau sutirštinti juodąsias spalvas, nei jas atskiesti baltaisiais dažais. Bandymas tvirtinti, esą ne viskas klostosi pagal Juodąjį scenarijų, neskatina kuo greičiau imtis rimtų gelbėjimosi priemonių. Čia kažkodėl prisiminiau garsiojo politikos eksperto, filosofo Džordžo Frydmano posakį: „Kiekvienas karas – rizika, bet nekariauti irgi rizikinga“ („Geopolitical futures“). Žodžiu, vienodai pavojinga tiek pervertinti savo potencialą, tiek jo neįvertinti.

Patiko dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtas Jūratės Laučiūtės straipsnis „Istorijos ir papūgos“. Autorė pabrėžė, kokia kvaila esanti lopšinė, esą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kone tobulas religinės ir tautinės tolerancijos įsikūnijimas, sektinas pavyzdys šiandieninei Lietuvai, kuri neva nebemoka kurti gerų santykių su kaimyninėmis tautomis, o pirmiausia – su lenkais.

Puiki J.Laučiūtės pastaba: LDK gera gyventi buvo visiems, išskyrus … lietuvius. Nes lietuvių ten nebuvo nei matyti, nei girdėti. Ypač po unijos su Lenkija. O kodėl nebuvo nei matyti, nei girdėti? Kalta per didelė lietuviška tolerancija. Mūsų kaimynai į mūsų tolerantiškumą niekad neatsakė tuo pačiu. Greičiau atsakydavo klasta ir savanaudiškumu.

Deja, mes ir šiandien darome tą pačią klaidą, kurią LDK laikais padarė mūsų protėviai. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas kai kurias sostinės gatves puošti rusiškais ir lenkiškais užrašais byloja, kad mes ir vėl persistengiame.

Beje, užrašų lenkų, rusų kalbomis kabinimas Vilniaus gatvėse – klastingas Trojos arklys. Dvi didžiosios mūsų kaimynės linkusios konstruoti savąją politiką taip, kad Lietuvoje nejučiom ir nepastebimai įsitvirtintų dvikalbystė. Todėl net ir viena gatvės pavadinimą skelbianti lentelė rusų ar lenkų kalba – tai tarsi pretekstas, kad tokių nelietuviškų užrašų galėtų būti ir daugiau. Liberalo R.Šimašiaus tvirtinimai, esą viena kita lentelė ne lietuviškais rašmenimis tėra miesto puošmena, – klastinga  demagogija.

Net jeigu žvelgtume į šią neva „mažytę“ problemėlę pragmatiškai, Vilniaus mero R.Šimašiaus bandymas ne lietuvių kalba gatvių pavadinimus skelbiančius užrašus vadinti gražumo atributais tėra panašus į besaikio pataikavimo ir nusižeminimo gestą. Jei islandiški, angliški ir karaimiški užrašai neturi blogojo konteksto, nes mes niekad nekariavome nei su Islandija, nei su JAV, juolab šioms šalims esame dėkingi už paramą, be to, niekad neturėjome įtemptų santykių su karaimais, todėl angliški, islandiški, karaimiški užrašai tikrai galimi, tai Rusijai ir Lenkijai vis tik privalėtume taikyti kur kas griežtesnius reikalavimus. Rusiški ir lenkiški gatvių užrašai Vilniuje galėtų atsirasti nebent tuo atveju, jei Maskvoje ir Varšuvoje atsirastų … dešimtys lietuviškų gatvių pavadinimų lietuviškais rašmenimis. Bet nei Lenkija, nei Rusija į tokią R.Šimašiaus toleranciją neskuba atsakyti tuo pačiu geranoriškumu.

Dar įsiminė „The Economist“ politikos apžvalgininko Edvardo Lukaso publikacija „Amerikos taikos amžius baigiasi“ (BNS agentūra), kuriame jis išvardina JAV klaidas. Viena vertus, ten „akivaizdus laisvosios rinkos kapitalizmo nesugebėjimas dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti beatodairiško finansininkų godumo“. Antra, „Amerika vis labau vengia daryti lemiamą įtaką, kad būtų apginti Amerikos arba jos sąjungininkų interesai“. O tai reiškia, kad „Rusija mato Ameriką atsitraukiančią, kvailoką ir bailią“. Ši tendencija dar byloja, kad, silpstant Amerikos lyderystei, prarasime galimybę gyventi pasaulyje, kuriame laikomasi malonių, liberalių europietiškų taisyklių.

2016.10.18; 10:08

Aktualijos

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Trojos arklys prie kapinių vartų“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų spalio 28 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Trojos arklys prie kapinių vartų” →

Žvalgyba

„Į hakerių atakos prieš Vokietijos Bundestagą tyrimą įsijungė Vokietijos Federacinė konstitucijos apsaugos žinyba, praneša vokiečių laikraštis Die Welt, remdamasis Vokietijos parlamento prezidento Norberto Lamerto pranešimu Bundestago deputatams. Tačiau specialioji tarnyba, kaip pabrėžė Lamertas, nedirbs „pačiuose parlamento tinkluose“.  

Kaip informuoja Vokietijos Federacinė informacinio saugumo valdyba (BSI) ir Bundestago administracija, per praėjusias dvi savaites „jokių informacijos nutekėjimų nebuvo užfiksuota“. „Bet tai nereiškia, kad puolimas galutinai atremtas ir klausimas baigtas“, – pridūrė Lamertas.

Continue reading „Vokietijos kontržvalgyba įžvelgė rusišką pėdsaką” →

Politinės intrigos

Buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas leidinyje „Gordon“ savo skiltyje aiškina, kodėl konfliktas Donbase neturi karinio sprendimo, o Vladimiro Putino Rusiją galima ir reikia nugalėti ekonomiškai.

Jeigu spręstume pagal paskutines įtakingos amerikiečių žiniasklaidos publikacijas, konfliktas, sąlyginai vadinamas „Novorossija“ („Naujoji Rusija“, – red.) neva artėja į pabaigą. Kita vertus, sakydamas kalbą verslo atstovams forume „Dalykinė Rusija“, RF prezidentas Putinas išsakė viltį, kad netrukus Vakarų sankcijos Rusijai bus nuimtos.

Continue reading „Buvęs KGB žvalgas Jurijus Švecas – apie karą Ukrainoje ir silpnąsias Rusijos vietas” →

Aktualijos

Kai prieš savaitę išgirdau, kad Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje atliekamos kratos, remiantis Generalinės prokuratūros ikiteisminiu tyrimu dėl antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimo ir veiklos, sunerimau, net išsigandau. Nejaugi “žalieji žmogeliukai” išlindo iš prakaitu dvokiančių urvų ir kelia pavojų Lietuvos nepriklausomybei?

Didžiųjų interneto portalų žinios iš pradžių lyg ir ramino – įtariamųjų tik devyni, tarp jų pirmauja Milda Bartašiūnaitė, Giedrius Grabauskas, Vaidas Lekstutis. Kitų vardų ir pavardžių nebuvo skelbiama. Nė vieno iš trijų paviešintųjų nepažinojau, tiesą pasakius, nieko apie juos ir nežinojau. Iš pradžių tai tikrai teikė vilties – juk ne balsingieji Seimo nariai, ne (ne)atsargiai savo asmeninės gerovės reikalus tvarkantys ministrai, net ne parlamentinių partijų vadovai, o būtent juos, remiantis logika, pirmiausia turėtų nupirkti mongolų ainiai. 

Continue reading „M. Bartašiūnaitė ir Trojos arklys panašūs” →

Gordijo mazgas

Sacharovo aikštėje radijo stoties „Svoboda“ korespondentas kalbino atėjusius atsisveikinti su Borisu Nemcovu.

Kiekvieną kartą klausdavo to paties: po šios žmogžudystės demokratinės Rusijos jėgos bus drąsesnės ar bailesnės; valdžia dar labiau persekios jos kritikus ar vadžias šiek tiek atleis?

Kalbėtojai buvo atsargūs, diplomatiški, pasverdavo kiekvieną žodį, žinojo, kad Kremliaus ausys ir akys čia pat.

Continue reading „Kas žudikas, o kas savižudis?” →

Politinės intrigos

Ant Rusijos imperialistų stalo nuolatinis patiekalas. Jie sėdi ir laižosi. Serviruotas vietoj jauno paršelio nelaimėlis Udalcovas su petražolėmis burnoje, nors kaltas jis tik dėl to, kad mėgsta vaikiškas pasakas ir jo išsivystymas yra vaikų darželio lygmens.

Bet juk už tai neskiriamas namų areštas. Na, neleis pasivaikščioti, na, neleis eiti į kiną. Tačiau keptą kiškį pyškį Razvozžajevą, tokį pat „darželinį“ revoliucionierių, apskritai laikė Lefortove. Ir dar gi sėdi Lebedevas, vargšas nekenksmingas ežiukas iš tos pačios organizacijos. Negerai.

Aš sėdėjau Lefortove, bet, skirtingai nei jie, už darbus. Lefortovas ne vieta vaikučiams, kurie bando paikioti, o jiems neišeina. Kodėl gi neįsikiša vaiko teisių ombudsmenas Pavelas Astachovas? Na ir priešininkų susirado FSB… Vaikai norėjo pažaisti plėšikais–kazokais, ir pasirinko plėšikų vaidmenį. Kaip Jaunojo žiūrovo teatre.

Continue reading „Bijok danajų, perkančių vyną” →

liub
Aktualijos

Kai per televiziją kalbančios galvos su užsidegimu ima aiškinti apie lenkų tautybės piliečių pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose ir dvikalbius gatvių užrašus, pagalvoji, ar tai strateginis ir šiuo metu svarbiausias Lietuvos klausimas pradedant dirbti naujai Vyriausybei.

Tarsi vyksta porinkiminis pasirodymas, kas aršiau tuo klausimu pasisakys, atrodytų, protingų žmonių, bet… Čia imi ir susimąstai, ar jie kada nors skaitė Lietuvos Konstituciją, ar žino, kad Lietuva turi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ar suvokia, koks Konstitucinio Teismo išaiškinimas buvo priimtas pavardžių rašybos klausimu ir kas jame parašyta. Kaip žmonės sako, tarsi kažkada buvo girdėję kažkurioje bažnyčioje skambinant…

Continue reading „Socialdemokratai gal mėgins grąžinti demarkacinę liniją?” →