Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Sekmadienį mirus buvusiai pirmąjai Lietuvos poniai Almai Adamkienei, prezidentas Valdas Adamkus dėkoja už užuojautą, dėmesį ir atjautą.
„Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie mintimis, malda ar asmeniškai į paskutinę kelionę palydėjo Almą Adamkienę“, – dėkojo V. Adamkus.
Prezidentas V. Adamkus kalbėjo apie A. Adamkienės indėlį į Lietuvos ateitį.
„Jos ilgametis darbas savo valstybei ir tautai, Jos rūpestis, globa, žmogiškoji šiluma, dalyta Lietuvos žmonėms, rado atgarsį daugybėje širdžių. Ir jeigu šiandien Lietuvoje daugiau šviesos ir tarpusavio pasitikėjimo, daugiau meilės ir vilties, tai – ir neabejotinas Almos nuopelnas. Ji netaupė savęs, negailėjo fizinių ir dvasinių jėgų šalies dabarčiai ir ateičiai. Šiandien gera žinoti, kad vaikai, kurie buvo gydomi Almos Adamkienės fondo lėšomis, mokėsi fondo rūpesčiu suremontuotose mokyklose ir skaitė fondo dovanotas knygas, užaugo ir jau patys dalijasi gerumu ir žmogiškąja šiluma. Tai niekada nenuvertėja ir niekada nesibaigia. Tai lieka kaip pagarba asmenybei, kuri švietė žmogiškumu ir kilniais darbais. Tai lieka ne vien kaip gražūs žodžiai, šiandien skiriami Almos Adamkienės atminimui“, – prisiminimais apie žmoną dalijosi prezidentas.
V. Adamkaus teigimu, šiomis dienomis išgirsta užuojauta suteikia paguodos.
„Ačiū visiems, ištarusiems šiuos žodžius. Jūsų dėmesys ir atjauta, kiekvienas šiltas prisiminimas ir šviesaus buvimo paliudijimas, kiekviena Jūsų užuojauta, skirta man ir Almos artimiesiems, lieka labai brangūs ir šią sunkią valandą suteikia daug paguodos. Ačiū Jums, brangieji“, – dar kartą padėkojo V. Adamkus.
ELTA primena, kad po sunkios ligos, eidama 97-uosius metus, sekmadienį mirė buvusi Lietuvos pirmoji ponia A. Adamkienė.
Pirmajai poniai A. Adamkienei medikų pagalbos prireikė balandžio pabaigoje. Pirmiausia A. Adamkienė buvo atvežta į Vilniaus Santaros klinikas. Atlikus reikalingus tyrimus, pirmajai poniai buvo diagnozuotas galvos smegenų kraujotakos sutrikimas. Vėliau patikslinta, kad klinikų medikai sėkmingai atliko intervencinę procedūrą ir atkūrė kraujotaką.
A. Adamkienės būklė po operacijos dar kelias savaites išliko sunki, ji liko Santaros klinikose tolimesniam gydymui ir priežiūrai.
Atsisveikinimas su Alma Adamkiene. ELTA / Josvydas Elinskas
Alma Adamkienė gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose, Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio Stasio Nutauto ir Onos Soblytės-Nutautienės šeimoje. Almos Adamkienės tėvas Stasys Nutautas, savanoriu įstojęs į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavęs kovose su bolševikais, buvęs sužeistas, už parodytą narsą gavęs viršilos laipsnį, vėliau vadovavo Vakarų Lietuvoje veikusiems prekybos namams. 1944 m. artinantis antrajai sovietų okupacijai Alma Nutautaitė su tėvais ir seserimi Danute traukėsi į Švediją, tačiau nacių okupantų visa šeima buvo sulaikyta, motina su dukterimis pateko į Rygos kalėjimą, vėliau – į darbo stovyklą Vokietijoje.
Pasibaigus karui Alma Nutautaitė įstojo į Vokietijoje, Eichštete įsteigtą lietuvišką gimnaziją, kur susipažino su savo būsimu vyru Valdu Adamkumi. Alma ir Valdas Adamkai susituokė 1951 m. JAV, Čikagoje.
Nuo 1962 m. Alma Adamkienė net dvidešimt penkerius metus vadovavo Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV. Čia daug metų vyko lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai.
Ir 1997 m., ir 2004 m. vyrui apsisprendus kandidatuoti Prezidento rinkimuose, Alma Adamkienė aktyviai jungėsi į V. Adamkaus komandą, o po pergalės rinkimuose ištikimai padėjo jam eiti valstybės vadovo pareigas. Savo žmogiškumu ir nuoširdumu pirmoji ponia Alma Adamkienė pelnė visos tautos simpatiją ir meilę.
15 metų pirmoji Lietuvos ponia Alma Adamkienė vadovavo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondui, suteikusiam milijoninės vertės paramos daugybei Lietuvos kaimo mokyklų, vaikų ligoninėms ir vaikų globos namams.
Atsisveikinimas su Alma Adamkiene. ELTA / Josvydas Elinskas
Antradienį atsisveikinama su po sunkios ligos išėjusia buvusia Lietuvos pirmąja ponia Alma Adamkiene.
A. Adamkienės karsto išnešimas iš Prezidento rūmų Kolonų salės planuojamas 12.10 val.
12.30 val. už buvusią Lietuvos pirmąją ponią bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus Arkikatedros bazilikoje. Laidotuvės numatomos 16.00 val. Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Prezidentūros komunikacijos grupė visų norinčių atsisveikinti su A. Adamkiene prašo nenešti gėlių, o joms skirtus pinigus, tęsiant Almos Adamkienės gyvenimo ir darbų dvasią, paaukoti filantropiniams tikslams.
Sekmadienį, pasklidus žiniai apie A. Adamkienės mirtį, jos indėlį Lietuvos visuomenei prisiminė ir užuojautas dėl netekties vyrui Valdui Adamkui išreiškė prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, premjerė Ingrida Šimonytė, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kadenciją baigusi valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė bei profesorius Vytautas Landsbergis, ilgametė parlamentarė ir buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė bei pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė ir kiti.
A. Adamkienę pažinoję ir su Adamkų šeima ilgus metus bendravę bičiuliai pabrėžė, kad Alma paliko „labai šviesaus, gražaus, kilnaus ir sykiu paprasto gyvenimo pavyzdį“. Pasak jų, ji skleidė šilumą ir nuoširdumą, nuolatos rūpinosi kitais ir demonstravo išskirtinį gebėjimą vienodai bendrauti tiek su karaliais, tiek su kaimo vaikais.
ELTA primena, kad po sunkios ligos, eidama 97-uosius metus, sekmadienį mirė buvusi Lietuvos pirmoji ponia A. Adamkienė.
Pirmajai poniai A. Adamkienei medikų pagalbos prireikė balandžio pabaigoje. Pirmiausia A. Adamkienė buvo atvežta į Vilniaus Santaros klinikas. Atlikus reikalingus tyrimus, pirmajai poniai buvo diagnozuotas galvos smegenų kraujotakos sutrikimas. Vėliau patikslinta, kad klinikų medikai sėkmingai atliko intervencinę procedūrą ir atkūrė kraujotaką.
A. Adamkienės būklė po operacijos dar kelias savaites išliko sunki, ji liko Santaros klinikose tolimesniam gydymui ir priežiūrai.
Atsisveikinimas su Alma Adamkiene. ELTA / Josvydas Elinskas
Alma Adamkienė gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose, Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio Stasio Nutauto ir Onos Soblytės-Nutautienės šeimoje. Almos Adamkienės tėvas Stasys Nutautas, savanoriu įstojęs į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavęs kovose su bolševikais, buvęs sužeistas, už parodytą narsą gavęs viršilos laipsnį, vėliau vadovavo Vakarų Lietuvoje veikusiems prekybos namams. 1944 m. artinantis antrajai sovietų okupacijai Alma Nutautaitė su tėvais ir seserimi Danute traukėsi į Švediją, tačiau nacių okupantų visa šeima buvo sulaikyta, motina su dukterimis pateko į Rygos kalėjimą, vėliau – į darbo stovyklą Vokietijoje.
Pasibaigus karui Alma Nutautaitė įstojo į Vokietijoje, Eichštete įsteigtą lietuvišką gimnaziją, kur susipažino su savo būsimu vyru Valdu Adamkumi. Alma ir Valdas Adamkai susituokė 1951 m. JAV, Čikagoje.
Nuo 1962 m. Alma Adamkienė net dvidešimt penkerius metus vadovavo Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV. Čia daug metų vyko lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai.
Ir 1997 m., ir 2004 m. vyrui apsisprendus kandidatuoti Prezidento rinkimuose, Alma Adamkienė aktyviai jungėsi į V. Adamkaus komandą, o po pergalės rinkimuose ištikimai padėjo jam eiti valstybės vadovo pareigas. Savo žmogiškumu ir nuoširdumu pirmoji ponia Alma Adamkienė pelnė visos tautos simpatiją ir meilę.
15 metų pirmoji Lietuvos ponia Alma Adamkienė vadovavo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondui, suteikusiam milijoninės vertės paramos daugybei Lietuvos kaimo mokyklų, vaikų ligoninėms ir vaikų globos namams.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda skaudžios netekties valandą, mirus buvusiai pirmajai Lietuvos poniai Almai Adamkienei, reiškia nuoširdžią užuojautą Prezidentui Valdui Adamkui ir ją mylėjusiems žmonėms.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
„Alma Adamkienė buvo nuostabi Lietuvos pirmoji ponia, ne tik puikiai reprezentavusi Lietuvą, mezgusi šiltus asmeninius ryšius su užsienio šalių vadovų antrosiomis pusėmis, bet ir buvusi tikra atrama Prezidentui Valdui Adamkui, lydėjusi jį išvykose Lietuvoje ir vizituose užsienyje, buvusi kartu ir gyvenimo kulminacijose, ir sunkiomis akimirkomis. Savo žmogiškumu ir nuoširdumu pirmoji ponia Alma Adamkienė pelnė visos tautos simpatiją ir meilę, daugeliui ji ir liko nepranoktu išminties ir elegancijos pavyzdžiu. Lietuva niekada nepamirš ir ponios Almos indėlio keičiant požiūrį į vaikų teises Lietuvoje, jos ypatingo rūpesčio, parodyto Lietuvos regionų vaikams, asmeniškai lankant mokyklas, ligonines, globos namus. Lietuvos atmintyje amžiais liks ponios Almos ištikima parama savo vyrui Valdui, kartais net pasiaukojimas vardan jo gyvenimo misijos, vardan Lietuvos, o jųdviejų pora visada bus kilnių ir šviesių, vienas kitam ir savo šaliai iki galo atsidavusių asmenybių pavyzdys.
Drauge su Diana praleidome su ponia Alma ir Prezidentu Valdu Adamkumi daug nuostabių akimirkų namų aplinkoje, prie arbatos puodelio, kurių mums labai trūks.
Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs, kad visi jo gyvenimo pasiekimai priklauso ir žmonai Almai. Šią skaudžią netekties valandą mes su Diana kartu su visa Lietuva jungiame savo liūdesio kupinas širdis su Prezidentu Valdu Adamkumi. Tylioje maldoje prašome šį pasaulį palikusiai poniai Almai amžinosios šviesos ir trokštame dar kartą išreikšti jai padėką už nuostabų ir įkvepiantį gyvenimą“, – sakė Prezidentas.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
5. „Vis tiek užkimšime tau burną“
Abiejų žurnalistų prisiminimai liudija, kad jau Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės laikais susiformavo neoficialus valdžios spaudimo mechanizmas, tramdant žurnalistus ir jų redaktorius.
G. Visockas prisimena, kaip vyriausias redaktorius anuomet pasikvietė į kabinetą ir „pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką… Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaites jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti“ (p. 35).
Atsisakęs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, žurnalistas buvo atleistas iš darbo redaktoriaus įsakymu dėl vadovybės skirtų užduočių nevykdymo…
Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Redaktorius čia, be abejo, buvo bejėgis. Kaip pranešė G. Visockui minėtą televizijos laidą surengęs kolega, pakvietęs į Konarskio gatvę pokalbiui, „jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą. Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo klausimais. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai“ (p. 25 – 26).
Galima diskutuoti, ar laisvo žodžio teisė visados pasitarnauja konkretiems valstybės interesams, bet vargu ar dera sutikti su ideologine nuostata, esą laisvas žodis turi būti draudžiamas demokratinėje valstybėje vien todėl, kad jis neatitinka kurios nors vienos valdančiosios partijos ideologinių standartų, tikslų ir taktinių sumanymų.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto
Deja, „Lietuvos ryto“ santykiuose su vienu ar kitu metu atėjusia į valdžią nauja partija ne kartą atsirasdavo pakankamai grėsminga trintis, ir vyriausias dienraščio redaktorius neketina to slėpti ar šventos ramybės vardan nutylėti. Pasak G. Vainausko, „atlėgus grėsmei, kad Lietuvos kelią į nepriklausomybę Maskva gali mėginti užtverti brutalia jėga, valdžios žmonės, ypač susitelkę apie tuometinį Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, pasijuto nekritikuotini ir ėmė priešiškai žiūrėti į laisvą žodį. Tiesa, iš pradžių būta mėginimų flirtuoti su žurnalistais. Pamenu, didžiausių dienraščių redaktorius aukšti valdžios pareigūnai pasikviesdavo papietauti. Nuvykdavau ir aš. Sėdime, apie šį bei tą šnekučiuojamės, o Vyriausybės nariai tarsi kažko lūkuriuoja. Būdavo nesunku nujausti, ko jie laukia – kad, kaip sovietiniais laikais, mes imsime jų ko nors prašyti. Tai būtų valdžiai suteikę progą pažadėti kokią nors pagalbą, o mums užmesti priklausomybės apynasrį. Bent „Lietuvos ryto“ jokiu meduoliu nepavyko suvilioti. Tada pasigirdo šūkčiojimų, kad spauda savo kritinėmis publikacijomis griauna valstybę“ (p. 106).
Beje, vien šūkčiojimais apsiriboti anuomet nemanyta. Iš G. Vainausko prisiminimų aiškėja, kad „dar 1991 metų rudenį, kai Lietuva sovietinės kariuomenės savivalės buvo atsikračiusi vos prieš kelis mėnesius, pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą valdžia pamėgino pažaboti nepriklausomus laikraščius – kurpė planus juos net nacionalizuoti“ (p. 106).
Reikia pasakyti, kad anuomet Lietuvos žurnalistai dar nebuvo sumaniai suskaldyti į tarpusavyje besiriejančius konkurencinius lagerius, dar nebuvo užsidarę savisaugos kiautuose ir turėjo tiek proto, kad suvoktų, jog vien tiktai kūrybinių žurnalistų susivienijimas gali atnešti visų trokštamą bendrą pergalę.
Šiandien sunku tai įsivaizduoti, bet anuometinė „spauda atkirto valdžiai: žurnalistai surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami liautis slopinti laisvą žodį – 1991 metų lapkričio 30 dieną penki šalies dienraščiai išėjo tuščiais puslapiais, išspausdinę tik kreipimąsi į Vyriausybę. Šios protesto akcijos atkreipė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Šalies valdžia pabūgo ir atsitraukė – planai nacionalizuoti nepriklausomus laikraščius buvo palaidoti“ (p. 106).
G. Vainausko žinią apie dienraščio nacionalizavimo planus patvirtina ir du kartus Lietuvos vyriausybei vadovavusio Gedimino Vagnoriaus 2017 metų pareiškimas, pacituotas „Redaktoriaus testamente“: „Padariau daug politinių klaidų. Tačiau džiaugiuosi, jog būdamas Vyriausybės vadovu atlaikiau konservatorių partinės viršūnės – ypač Vytauto Landsbergio – nuolatinį spaudimą suvalstybinti „Lietuvos rytą“ ir nuslopinti šį vakarietiškų idėjų ruporą. Kaip matau, tas spaudimas tęsiasi iki šiol“ (p. 205).
6. Valdiškas laisvo žodžio „apynasrių“ asortimentas
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
G. Vainausko prisiminimuose apstu pavyzdžių, kaip aukščiausios valdžios atstovai stengėsi riboti „Lietuvos ryto“ įtaką visuomenei, tačiau daugiausia rimtų priekaištų, žinoma, tenka D. Grybauskaitei. Jos dviejų kadencijų prezidentavimo metu dažniausiai griebtasi užkulisinio spaudimo: „Žinau, kad prezidentė įsmeigė geluonį į Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios dauguma narių buvo jos statytiniai. Prisidengę kilniais tikslais jie pro didinimą stiklą stebėjo mūsų publikacijas ir nuolat siuntė įspėjimus – tik spėk gintis teismuose. Numoti ranka negalėjai – jei per metus penkis kartus dienraštį ir portalą nubaus, neteksi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos… Mums buvo visaip trukdoma lygiomis teisėmis su kitais leidiniais konkuruoti dėl viešinimo akcijų. Iš kai kurių ministrų per privačius pokalbius girdėjau, kad prezidentė įtariai jų klausinėjusi, kodėl įvairius Europos Sąjungos projektus jų vadovaujamos ministerijos skelbia „Lietuvos ryte“. Apie nerašytą draudimą valstybės įstaigoms skelbti reklamą mūsų laikraštyje man yra užsiminęs tuometis konservatorių žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius […] Dalis privačių bendrovių taip pat tiesiog nustojo reklamuotis „Lietuvos ryte“ – dėl viso pikto. Esą ką gali žinoti, gal ponia prezidentė ims ir užsiundys Mokesčių inspekciją ar STT“.
Paradoksalu, bet G. Vainausko knygoje ne kartą prisimenama STT (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba), kuri atskirais atvejais pasitarnaudavo valdančiosios partijos ar prezidentės D. Grybauskaitės interesams. Tuo tarpu būtent STT, kiek prisimenu, buvo kuriama, iš dalies ir mano kurso draugo lituanisto Romualdo Ozolo, vėliau pasišventusio politikai, iniciatyva, kaip ypatinga tarnyba, visiškai nepriklausoma nuo privačių ar politinių interesų valstybinė institucija kovai su bet kokia korupcija.
Čia neverta vardinti G. Vainausko prisiminimuose aprašytų ar tik išvardintų spaudos varžymo epizodų prezidentės laikais, užteks pateikti nuoširdų redaktoriaus prisipažinimą: „Dėliodamas D. Grybauskaitės valdymo mozaiką, suvokiu, kad prezidentė iš manęs atėmė dešimt gyvenimo metų, kurie galėjo būti daug kūrybiškesni ir naudingesni Lietuvai, jei nebūtų reikėję atlaikyti įvairių komisijų spaudimo, nuolat minant tesimų slenkstį ar vykti į apklausas STT. Tai ne tik mano nuomonė – nuo prezidentės savivalės kentėjo didelė dalis lietuviškojo verslo, o savarankiškesni ar bent kiek tarptautinio pripažinimo susilaukę politikai, įstaigų vadovai, vadybininkai būdavo negailestingai sudorojami“ (p. 195).
7. „Trečiosios valdžios“ galia ir gėda
Abiejų žurnalistų prisiminimuose atsiskleidžia „trečiosios valdžios“ – Lietuvos teisėjų – veiklos garbingi ir gėdingi epizodai, neretai su veikėjų pavardėmis. Dauguma epizodų dažniausiai vyko pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais, kuomet pradėjo ar plėtojo savo nepriklausomą žurnalistinę veiklą G. Vainauskas ir G. Visockas.
Bausmė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) foto
Skaitant abi knygas, ima nedviprasmiškai aiškėti, kaip Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė grėsmingai varžyti žurnalistams teismuose keliamos bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo“. Žurnalistų kritikos sulaukęs asmuo, pasijutęs įžeistas dėl kritikos, dabar galėjo oficialiai kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą“. Teisinė naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Gintaras Visockas pateikia epizodą, kuomet jis buvo patrauktas į teismą ir teisėjo sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą.
Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas užsitęsė, ir bene trejus metus jaunam žurnalistui nuo kiekvienos algos būdavo nuskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu. Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…
Susidorojimo su „orumo ir garbės“ pažeidėjais banga tiek įsisiūbavo, kad anuomet net Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ (2011) atsidūrė „įžeistųjų“ taikinyje. Tuo tarpu V. Adamkaus knyga tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė politinės konspiracijos nerašytą taisyklę: tauta privalo klausytis, ką šneka ekranuose politikai, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų susitaria veikti politikai ir ką nuveikia susitarę… Garsusis teorinio teisingumo skelbėjas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo garsiojo „WikiLeaks“ kūrėjo Džuliano Asandžo (Julian Assange) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė. Kitaip sakant – prezidentas buvo apkaltintas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašytų politinės veiklos kuluarų slaptumo „taisyklių“, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti.
Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą, pareikalavusi, berods, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, žadėdama juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t.t.
Laimei teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“.
Sakau, laimei, nes viskas priklausė ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. Tuo tarpu tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra žodžio ir spaudos laisvės esminis garantas. Tarkim, Britanijoje, iš kurios dalinai buvo mūsiškių nusižiūrėtas teismo procesas dėl šmeižto spaudoje, viską sprendžia Prisiekusiųjų teismas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Keniono (Loyd Kenyon, 1732 – 1802), kurį jau esu citavęs „Metuose“ (2014, 7), “spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, tiktai tai, kad kiekvienas žmogaus gali paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, o kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kas skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama” (p. 113).
Deja, Lietuvoje, kol neturime prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio kūrinio ar spaudos publikacijos bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai pastaroji grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, teisėjo sprendimai suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug efektingiau nei sovietinės valstybinės išankstinės cenzūros laikais.
Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir 40 parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei neįteisintas ir ko gero užmirštas, pasiteisinant viską Lietuvoje pateisinančiu argumentu – nėra tam pinigų. Laimei, po kurio laiko minėtos bylos buvo įstatymiškai pažabotos. „Žurnalisto išpažintyje“ G. Visockas primena, kad minėtoje byloje apylinkės teismo pripažintas ir nubaustas „už šmeižtą ir įžeidimą“, šiandien jis visiškai išteisintas. „Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas“ (p. 54).
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Prisimena žurnalistas ir „anųjų teisėjų“ likimus. „Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, iškalbingiausia net ne tai, kad sušvelninus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu nė cento. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų, iš kurių teko mokėti „įžeistajam“ generolui. Už jos kančias dovanoti negaliu“ (p. 56).
Neatrodo, kad ir G. Vainauskas būtų linkęs dovanoti jo išvardintiems Lietuvos veikėjams, kurie telkė į atsakingas pareigas ne teisėsaugai, o valdžiai ištikimus prokurorus, teisėjus, teismų pirmininkus ir kitus, „signalus iš Daukanto aikštės klusniai gaudančius teisininkus“ (p. 188). Nenutyli jis ir galimo asmeninio prezidentės keršto „Lietuvos ryto“ redaktoriui, kad „suardėme sumanymą tyliai sudoroti „Snoro“ banką ir suimti jo savininkus pranešdami apie šiuos planus“.
Koks kerštas? Žemas ir neteisėtas. Redaktorius su kartėliu prisipažįsta, kad švęsdamas savo šešiasdešimtmetį 2015 metų rudenį, „net nuspėti negalėjau, bet, kaip netrukus paaiškėjo, jau buvo rezgamas planas, kurio svarbiausiu taikiniu turėjau tapti aš. Pasirodo, pusę metų buvo klausomasi mano pokalbių telefonu, įrašinėjami pašnekesiai viešose vietose, privačiose erdvėse, kad ir kur eidavau ar važiuodavau – visą parą man ant kulnų lipo sekliai“ (p. 160).
Ir štai įsimintina išminčiaus išvada: „Sulaukęs šešiasdešimtmečio jau moki atskirti, kas tikra, o kas tik apsimetinėjimas ir veidmainystė, kas yra vertybės, o kas tik jų iškamšos“ (p. 16). Būtent politinių iškamšų ir jų patarnautojų pastangomis vyriausiajam „Lietuvos ryto“ redaktoriui teko iškęsti „keturis metus užsitęsusį teismų maratoną“, glaustai aprašytą su teigiamų ir neigiamų dalyvių pavardėmis (p. 403-412), kuris vis dėlto 2019-ųjų rudenį baigėsi visišku Gedvydo Vainausko išteisinimu.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Pirmadienį Rotušėje buvo pagerbtas Vilniaus garbės piliečio vardą gavęs prezidentas Valdas Adamkus. Ceremonijoje, kurios metu ekscelencijai suteiktos regalijos, prezidentas teigė, kad džiaugiasi moderniu Vilniumi, kuris per paskutinius kelis dešimtmečius po Sovietų Sąjungos griūties transformavosi į modernų ir europietišką miestą.
„Galite suprasti mano jausmus, kai matau šiandieninį Vilnių. Jaukų, gyvą, modernų ir europietišką miestą. Pilną vaikų, jaunimo ir senjorų, pilną besišypsančių žmonių. Bei girdžiu gatvėse savo kalbomis kalbančius turistus iš įvairių pasaulio šalių. Tai eilinį kartą įsitikinu, kad Vilniečiai ir sostinės svečiai, tai geranoriška ir atvira bendruomenė“, – pirmadienį sostinės rotušėje pasakojo Valdas Adamkus.
Prezidentas vylėsi, kad Vilnius išliks ir ateityje kaip unikalus Vidurio Europos miestas.
„Linkiu Vilniui likti moderniu ir dinamišku, bet kartu žaliu ir ramiu. Vilnius anksčiau buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale“, kuris buvo laikomas išskirtine, šiek tiek Bohemiška Vidurio Europos tikrove. Ačiū visiems, kurie siekia to sugrįžimo“, – teigė jis.
Šių metų vasarį sostinės savivaldybė V. Adamkui suteikė Vilniaus miesto garbės piliečio vardą. Siūlymą inicijavo ir prezidentą pasveikino Vilniaus meras R. Šimašius. Tai aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali suteikti asmenims už padarytus reikšmingus darbus.
Lietuvos prezidentu V. Adamkus buvo išrinktas 1998 ir 2004 m.
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Čia besimokydamas Eichšteto lietuvių gimnazijoje sutiko ir savo būsimą žmoną Almą. Vėliau studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete. 1949 m. atvyko į JAV ir septintą dešimtmetį aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, buvo pakviestas dirbti į naujai kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Būsimas Lietuvos vadovas aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.
Už parlamentarizmo idėjų puoselėjimą – A. Stulginskio žvaigždės apdovanojimas. Seimo kanceliarijos nuotr.
2022 metų Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę parlamentarai nutarė paskirti prezidentui Valdui Adamkui ir Jungtinių Amerikos Valstijų senatoriui Richardui Josephui Durbinui.
Už tai numatantį Seimo nutarimo projektą antradienį balsavo 113 Seimo narių, vienas parlamentaras susilaikė.
V. Adamkui ir R. Durbinui Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę planuojama įteikti šių metų gegužės 17 d.
Vienas didžiausių prezidento V. Adamkaus pasiekimų yra jo didžiulis indėlis į derybas dėl stojimo į svarbiausias Vakarų pasaulio bendrijos institucijas – NATO ir Europos Sąjungą.
Seimo Aleksandro Stulginskio žvaigždės skyrimo komisijos pirmininkas Antanas Vinkus, kalbėdamas apie V. Adamkų, pažymėjo jo aukštą politinę kultūrą. „Mes mokėmės iš Valdo Adamkaus valdymo meno“, – sakė jis.
R. J. Durbinas yra JAV senatorius, vienas įtakingiausių lietuvių kilmės amerikiečių JAV politikoje. Senatorius R. J. Durbinas tvirtai rėmė Lietuvą jai siekiant ir įtvirtinant valstybės nepriklausomybę, nuolat padėjo plėtojant Lietuvos ir JAV tarpvalstybinius ryšius, taip pat padėjo Lietuvai integruotis į pasaulio valstybių bendriją.
„Tai istorinė diena, kada pirmą kartą turime garbę ir galimybę Seimo apdovanojimą suteikti šioms iškilioms asmenybėms“, – sakė A. Vinkus.
Aukščiausiu Seimo apdovanojimu – Aleksandro Stulginskio žvaigžde – siekiama įvertinti Lietuvos ir užsienio fizinių ir juridinių asmenų laimėjimus ir indėlį, puoselėjant parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjas.
Seimo apdovanojimas – Aleksandro Stulginskio žvaigždė – įteikiamas gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną arba artimiausio Seimo posėdžio metu.
Several weeks have passed since I by email applied to the Presidency of Lithuania requesting an explanation why our state’s policy is so tendentious. I mean Lithuania’s obvious indulgencies to Armenia, who is pro-Russian, tolerates terrorism and until autumn 2020 had occupied Nagorno Karabakh territories, which belong to Azerbaijan (after several decades long unsuccessful negotiations Azerbaijan did not have any other option than in October-November 2020 reclaim those lands by force, during so called 44 days war). There wasn’t any answer from Presidency’s advisors. Deadly silence.
By the way, I have sent similar questions to the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania (MFA). It responded after several days. In it’s answers, the Ministry claimed that Lithuania is not hostile to any of the republics of South Caucasus, that Lithuania maintains friendly relations with all countries in this region. According to Lithuanian MFA, there aren’t any double standards.
Of course, Lithuanian MFA did not convince me that Lithuania acts honestly in South Caucasus. Here are several arguments, which, in my opinion, are the most noticeable. The wife of Armenian Prime Minister Nikol Pashinian has already visited Lithuania (she was hosted by Lithuania’s First Lady Diana Nausediene, wife of Lithuanian President Gitanas Nauseda). Mr. Pashinian himself has visited Lithuania too. Wives of Azeri leaders have not been invited to Vilnius. Highest officials of Azerbaijan are also not invited to Vilnius. If Lithuania sends humanitarian aid, vaccination, medical teams to South Caucasus – they are only sent to Armenia. When in the past, 1915 Armenian tragedy was commemorated at the Lithuanian Genocide and Resistance Centre (LGRC), the event was attended by the highest officials of LGRC. But when victims of Hocali were commemorated at LGRC premises, there wasn’t even one of the highest officials of LGRC. Most of Lithuanian politicians, political scientists, journalists criticized Azerbaijan for choosing a military way to take back Karabakh. But everyone kept subtly hushing up that, according to the international law, Karabakh belongs to Azerbaijan, that official Baku already had been patiently waiting a long time for Western help, but did not get it. Armenia was not criticized for having occupied about 20 percent of Azerbaijan’s lands for almost three decades. It is very complicated in Lithuanian press to publish an article, favourable to Azerbaijan, especially about Karabakh conflict. They do not print it. There have been many television programmes, when discussion participants disputed Azeri right to Karabakh. There isn’t a single line that many Azerbaijani people in the past lived in Karabakh, even Yerevan, who were driven off their homelands. Nothing about suffering of Azeri refugees. Not a single word that Armenia in autumn 2020 insidiously shelled Ganja, Tartar, Barda cities, which have no connection to Karabakh and that civilian Azeri were killed in these attacks. Not a line that during Armenian rule in Karabakh, many cultural, historical and religious Azeri monuments have been destroyed or desecrated. Only worrying that allegedly now Muslim Azeri, entering Karabakh, will destroy Christian cultural and historic monuments.
But in this case it is not important that opinions of Lithuanian MFA and author of these lines are completely different. It is important that Lithuanian MFA answered the questions. Unfortunately, President’s advisors and public relations specialists are silent.
The number of examples how Lithuania’s government tendentiously ignores Azerbaijan (the only former Soviet republic, which managed to reclaim her territories, Moldova, Georgia and Ukraine do not have such victories yet) is increasing. On November 3 Azerbaijan’s Embassy to Vilnius at Vilnius Rotuse marked the Victory Day (operation of Karabakh liberation in 2020 lasted from September 27 to November 8). I was there, I saw how many, ironically speaking, high ranking Lithuanian officials came to Rotuse. That evening I missed the guests from Lithuanian Presidency, Seimas, MFA. So I will once again ask President Gitanas Nauseda, what could that mean? Lithuania is not happy that Azerbaijan finally managed to restore its territorial integrity?
Another example: on 4-6 November the 8th Global Baku Forum was organized at the Azeri capital, with the special name ‘The world after Covid-19’. This internationally recognized event was attended by over 300 guests from across the world – North America, Europe, Asia. Did at least one Lithuanian politician go to this Forum? Did they send an official congratulations?
By the way, former Latvian presidents Valdis Zatlers and Vaira Vike Freiberga went (or remotely congratulated) this Azeri international forum. Even current Latvian President Egils Levits was not indifferent to the Azeri initiative. On 1 November Estonian Parliament’s head of group for inter-parliamentary relations with Azerbaijan Sven Sester visited Azerbaijan. And what is the attention of Lithuanian presidents to Azerbaijan, who has restored its territorial integrity? For example, Valdas Adamkus’, Dalia Grybauskaite’s? Maybe I have missed it, have not noticed it?
Why am I presenting these arguments? I would want Lithuania to always and everywhere be just – not only when we speak about sins of Russia, Belarus or China. Only then one can receive international recognition and respect. Only then Lithuania will have a moral right to ask others to be honest to her.
But now it is incomprehensible: through Eastern Partnership programmes Lithuania is pulling Armenia to the West. Lithuania pretends she does not notice a Russian military base, deployed in Armenia, that this year, in the aggressive military drill ‘Zapad’ held by Russia and Belarus by the Lithuanian border, Armenian military instructors too were learning how to occupy Baltic countries.
Finally, Lithuania pretends she does not know what rather recently Armenian President Armen Sarkisian told Russian television ‘Rossija-24’. Among other things, he said that Vladimir Putin’s ruled Russia is a big, sincere partner of Armenia. Without Russia Armenia is not capable of making a single step. If not for Russia, maybe there Armenia would not even be…
So what will President Gitanas Nauseda do today? Will he not send a small greeting to Baku?
Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Skelbiame ištrauką iš istoriko Algimanto Liekio knygos „Prezidentinė Lietuva. 1919-1920, 1926-1940), primenančias, kaip gegužės 3-ioji „Emanuelio Zingerio ir jo kompanionų” buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.
Tačiau lietuvių tauta nenori prisiminti praeities, mokytis iš jos arba, jeigu ją ir prisimena, tai neretai nori grįžti į ją pro svetimųjų specialiai nuspalvintus, bet ne pro savo, savo Tautos ir Nepriklausomybės vartus.
Pavyzdys gali būti ir 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji Lenkijos konstitucija, iš tikrųjų „Valdymo įstatymas”, kuriame jau nebeminėta nei „lietuvių tauta”, nei „Lietuva”, tik „Lenkija ” ir „lenkų tauta”.
Šis dokumentas iš tikro reiškė galutinį Lietuvos, kaip Lenkijos provincijos, įteisinimą, lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinį žlugimą. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas, norėdamas įsiteikti Lenkijai, 2007 m. gegužės 2 d. organizavo tos vadinamosios konstitucijos paminėjimą ir priėmė nutarimą dėl „gegužės 3 d.” įtraukimo į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.
Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Posėdyje, kuriame dalyvavo svečių iš Lenkijos ir iš Briuselio, Seimo narys konservatorius E.Zingeris kalbėjo: „Jūsų ekscelencijos, didžiai gerbiami išrinktieji Europos Sąjungos tautų atstovai, ponios ir ponai! Šis mano pasiūlymas Seimui papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3-iąja, atvirai sakant, kilo kelintą kartą skaitant A.Mickevičiaus kūrybą, „Ir atlygimo jiems Dievas, nes tauta Lietuva susivienijo su Lenkija, kaip vyras ir žmona – dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę, bet vėliau bus, nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santvarka ženklina būsimą visų krikščioniškų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės”. Tai bylojo A.Mickevičius prieš 175 metus […] . Vokiškai rašęs Kafka, lenkiškai rašęs lietuvis Mickevičius – tai yra koncepcijos, į kurias turėtų orientuotis multikultūrinė Europa. Mes negalime kurti dabartinio 2007 m. naujųjų Europos Sąjungos šalių identiteto remdamiesi vien tik 1918 metų identiteto koncepcijomis […].”
Žodžiu, tautos šulai nužymėjo ateitį ne lietuviškoje Lietuvoje, bet naujame „tautų katile”, aiškino, kad pažangu rašyti ir kurti tik svetima kalba. Bet įdomu, kad atsisakyti „1918 m. identiteto”, jie siūlė tik Lietuvai, lietuvių tautai siūlė tapti internacionalistine, bet ne tokioms šalims kaip Vokietija, Anglija, Prancūzija – ES branduoliui. Beje, ir poeto A.Mickevičiaus pavyzdys toks niekada nebuvo net jo laikais bent nemažai žemaičių daliai: tuos, kurie negalėjo apsispręsti kuo būti – lietuviais ar lenkais, žemaičiai dažniausiai „vištgaidžiais” vadindavo.
Nemaloni lietuvio ausiai buvo tame LR Seimo posėdyje ir Prezidento V.Adamkaus kalba. Iš daugelio jo pagiriamųjų žodžių tai Gegužės 3-iosios konstitucijai atrodė, jog ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas pritaria E.Zingeriui ir jo kompanionų kalboms.
Jis sakė: „Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja nutaria bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją kaip abiem tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą […]. Kaip to požiūrio tąsą vertinu faktą, kad Lietuvos Seimas svarsto siūlymą atmintinų dienų sąrašą papildyti Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjimu […]. Juk ir lietuviams, ir lenkams ši Konstitucija pirmiausia svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18-ojo amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tautą, kaip modernią bendriją […]. Tad, prisimindami mūsų protėvių darbus, skleiskime ir puoselėkim demokratijos idėjas bei ginkime jau ir tada didžiausia vertybe buvusias pilietines laisves. Saugokim šią vertybę, gerbdami savo praeitį. O kartu prisiminkime, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningos ir stiprios Europos ateitį.”
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
„Neduok, Dieve, jei tos konstitucijos principais būtų vadovaujamasi šiandieniniame pasaulyje, jei tokie santykiai būtų tarp Europos Sąjungos tautų, kaip buvo tuometinėje Lenkijoje, nors teoriškai dar ir Lietuvos valstybėje!” – dūsavo po minėjimo tie, kurie žinojo istoriją, kuriems dar buvo svarbus lietuvių tautos likimas.
Daug kas stebėjosi, kaip ir šiandieną stebisi, kam iš viso nepriklausomos Lietuvos valdžiai reikėjo ištraukti tą tik Lenkijos valdančiųjų pergalę liudijantį, paverčiant buvusią Lietuvos valstybę Lenkijos provincija, dokumentą? Lenkai nuo seno šventė, tegu sau ir toliau džiaugiasi ta savo tariama Gegužės 3-iosios konstitucija, o mes, lietuviai, gegužės 3-iąją galėtume paskelbti nebent padėkos Aukščiausiajam diena už tai, kad ta konstitucija nebuvo įgyvendinta, ir todėl mes dar lietuviškai kalbame, turime savo valstybę.
Lietuvos valstybė ne kartą žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, bet dėl netikusių valdovų, dėl klusnumo imperialistinėms valstybėms, dėl to, kad Lietuvos valdančiajam elitui buvo svetimos tokios vertybės kaip lietuvių tauta, Lietuvos valstybė, jos Nepriklausomybė, lietuvių kalba ir pan.
Minėtame iškilmingame minėjime LR Seime dar buvo priimta ir tokia rezoliucija (vienų pavadinta „Zingerio ir Adamkaus kampanijos rezoliucija”): „Lietuvos Respublikos Seimas, iškilmingai minėdamas 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo priimto Valdymo įstatymo ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų tautų tarpusavio įžado metines, reiškia pagarbą lietuviams ir lenkams, piliečių teises ir laisves, toleranciją, tikėjimo laisvę ir taiką įtvirtinančios, taip pat lygiateisiu dviejų Europos valstybių bendradarbiavimu pagrįstos Gegužės 3-osios Konstitucijos – Abiejų tautų Respublikos testamento – kūrėjams.[…]
Nieko neprikiši rezoliucijos teiginiams apie šiandieninį pasaulį, apie laisvę, demokratiją. Tačiau tie, kuriais mėginta įvertinti praeitį, Gegužės 3-iosios konstituciją, yra kritikuotini ir kelia abejonių, ar Seimo rezoliucijos, kaip ir Prezidento kalbos, autoriai buvo matę tuos 1791 m. minėtus ir neminėtus dokumentus, žinojo LDK istoriją? O gal su tais autoriais kas ir pajuokavo, pakišdamas kokios nors kitos demokratinės šalies konstituciją?
Beje, dėl rezoliucijoje minimo Sąjūdžio. Kadangi ir šių eilučių autoriui teko būti prie jo gimdymo, tai niekas niekada tais 1988-1990 m. neprisiminė, kad buvo tokia Gegužės 3-iosios konstitucija. Ji nebuvo pavyzdys ir Vasario 16-osios signatarams, kaip nerasime jos minint 1831 m., 1863 m. sukilimų dalyvių, nerasime minint Lietuvos valstybės atkūrėjų ir Laisvės gynėjų dokumentuose. Neteko aptikti duomenų, kad ta konstitucija būtų buvusi pavyzdys ir dėl savo Laisvės kovojusioms kitoms Europos tautoms.
Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors iškilmingame LR Seimo posėdyje kalbėjusieji teigė ir Seimo rezoliucijoje nurodoma, kad vos ne visų Lietuvos žmonių valia buvo priimta ta 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija, iš tikrųjų ji buvo beveik tik lenkų ponų priimta. Ją parengė keletas lenkų masonų, vadovaujamų H.Kolontajaus (Kolontaj) ir I.Potockio (Potocki).
Ir pati Seimo sesija, turėjusi priimti tą konstituciją, organizuota dviem dienom anksčiau, negu skelbta, kad į posėdį neatvyktų iš Lietuvos tie, kurie jai galėjo nepritarti.
Tad neatsitiktinai kai kurie amžininkai tą Seimo posėdį vadino sąmokslininkų posėdžiu. Net lietuvių konfederacijos maršalka K. N.Sapiega, nors irgi buvo vienas iš masonų vadų, pirmą kartą apie tą konstituciją išgirdo tik tada, kai ji buvo perskaityta Seimo posėdyje. Tad ir kalbos, kad prie tos konstitucijos rengimo triūsė vos ne visa to meto šviesuomenė, nepagrįstos istorinių šaltinių. […]
Pagal 1791 m. gegužės 3 d. „Valdymo įstatymą” visa įstatymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos Seimui, o karaliui – vykdomoji. Tad nepakeitus anksčiau Seimo priimto gegužės 3-osios įstatymo, neapribrėžus jame ir LDK valstybingumo (o Lietuvos vardo jame iš viso nebebuvo), nenurodžius, kad be „lenkų tautos” egzistuoja toje valstybėje ir „lietuvių tauta”, 1791 m. spalio 20 d. „Įsipareigojimai” iš tikrųjų buvo tik propagandinis lenkų ponų šovinistų muilo burbulas, kad būtų kiek apraminti gegužės 3-iosios įstatymo priešininkai Lietuvoje.[…]
Kita vertus, priešingai negu buvo teigiama minėtame iškilmingame LR Seimo posėdyje, negu kartojama istorikų globalistų TV laidose ir spaudoje, ta Gegužės 3-iosios konstitucija buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginti su daugiau kaip šimtmetis senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą būtų įtraukęs Lietuvos statuto priėmimo datas), su Vakarų Europos ir pasaulio teisinės minties pažanga: toje lenkų Gegužės 3-iosios konstitucijoje ir ateityje buvo įteisinta luominė santvarka, bajorų dominavimas, tuo tarpu visame pasaulyje jau gana garsiai deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Pavyzdžiui, 1789 m. Prancūzijoje paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo įgyvendintos parlamentarizmo idėjos ir pan. […]
Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
Diskutuotini atrodo ir minėtojo LR Seimo „balsavomo mašinos” štampuoti argumentai, kad Gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip į tariamai buvusį labai pažangų. Tačiau kas tik atidžiau susipažįsta su tuo gegužės 3-iosios dokumentu, pamato, kad jis labiau patvirtina ne pažangą, bet tuometinį valstybės atsilikimą net valstybės valdymo sampratoje, žmonių beteisiškumą. Be to, dabar aukštinami tie gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teises į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu jau su Liublino unija (1569 m.) Lietuva prarado nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai.[…]
Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą, jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų įstatymus dėl „atmintinų dienų”, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kadaise kartu su jomis gyveno. Galingosios Lietuvos valdovų besąlygiškas susidėjimas su Lenkija, savo kalbos ir kultūros negynimas, aklas lenkų ir kitų svetimtaučių toleravimas, pataikavimas jiems iš dalies ir lėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos.
Tad ir gegužės 3-iosios įstatymą turėtume prisiminti tik todėl, kad išanalizuotume tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai, savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, bet ne skelbti jį švente, nes tai buvo lietuvių tautos ir jos valstybės žlugimo dokumentų įforminimo datos.
Tegul tos „atmintinos” dienos tampa apmąstymų dienomis, kad praeities klaidų nepakartotume šiandien naujoje sąjungoje – ES, kad vėl neprarastume Nepriklausomybės, neprarastume Tautos amžinumo svarbiausiojo garanto – savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar ir vėliai- sulenkėdami, surusėdami, kad visur šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų, lietuvių tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų istorijos kūrėja, ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja.
Ištrauka iš dr. istoriko Algimanto LIEKIO knygos „Prezidentinė Lietuva”.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus teigia atidžiai stebintis rinkimų eigą pagrindinėje Lietuvos sąjungininkėje – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasak buvusio šalies vadovo, dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo perrinkimas reikštų tam tikrus pavojus ir nestabilumą tarptautinėje politikoje.
„Labai artimai seku ir matau tam tikrus pavojus bendrai pasaulinei politikai, kadangi rinkimai vyksta didelėje valstybėje, kuri turi be galo didelę įtaką visam pasauliui“, – antradienį LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ sakė V. Adamkus.
Jo teigimu, D. Trumpas per savo kadencijos metus blaškėsi tarp pagrindinių pasaulio demokratijos vertybių.
„Prezidento Trumpo perrinkimas turi tam tikrų didelių pavojų, kadangi jo vykdoma politika ne visada atitinka laisvės principus ir pasaulio saugumo reikalus. Jis per tuos ketverius metus parodė savotišką blaškymąsi tarp pagrindinių pasaulinių principų – laisvės, laisvo žodžio ir demokratijos. Jo svyravimai arba nusileidimai yra mums nepriimtini“, – kalbėjo prezidentas.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad Lietuvos ir JAV sąjunginiai ryšiai išliks, tačiau, atkreipė dėmesį V. Adamkus, Lietuva turi aktyviai veikti ES tarptautinėje politikoje.
Kandidatas į prezidentus, demokratas Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
„Lietuvos ir Amerikos santykiai nepasikeis, jie tik gali būti pažeisti bendroje tarptautinėje plotmėje. Todėl aš manau, kad Lietuvos politika turi veikti aktyviai ES“, – pridūrė V. Adamkus. D. Trumpas pavadino J. Bideną blogiausiu istorijoje demokratų kandidatu. EPA-ELTA nuotr.
JAV antradienį vyksta prezidento rinkimai. Juose dabartinis šalies vadovas respublikonas D. Trumpas varžosi su savo konkurentu demokratu Joe Bidenu.
Apklausose šalies mastu 77-erių J. Bidenas lenkia 74 metų D. Trumpą.
Tačiau ypač svarbiose ir galbūt rinkimų baigtį nulemsiančiose Floridos ir Pensilvanijos valstijose atotrūkis tarp jų yra labai nežymus.
Rezultatų iš pirmųjų valstijų tikimasi po vidurnakčio Vidurio Europos laiku.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus teigia, kad Lietuvoje yra žemas politinės kultūros lygis. Anot jo, tokia šalies politinė kultūra kitose valstybėse tikrai nebūtų toleruotina.
„Politinės kultūros Lietuvoje trūksta, bet tai aiškiai siejasi su pačiomis asmenybėmis. Pas mus nėra asmeninės kultūros, ir tai matyti visuomeninėse institucijose. Tai matyti bendraujant, sprendžiant bendrus reikalus. Seime, kaip aš girdėjau kai kurias kalbas, tai bet kurioje pasaulio valstybėje tokie reikalai nebūtų toleruotini. Tai parodo mūsų politinės kultūros žemą lygį. Reikia tikėtis, kad keldami savo asmeninę kultūrą, pakelsime ir politinę kultūrą tuo pačiu. Trūks turbūt laiko, tenka su tuo taip pat sutikti“, – antradienį LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ sakė V. Adamkus.
Prezidentas teigia, kad Lietuvoje žemą politinę kultūrą lemia buvusios sovietinės santvarkos palikimas.
„Priežastys (politinės kultūros – ELTA) yra palikimas buvusios santvarkos, kai buvo sugriauti visi moraliniai principai ir buvo diktatas,kaip tvarkytis pagal vieno diktatoriaus ar vienos partijos sprendimus. Tai tas atsiliepė ir bendrai mūsų auklėjimo sistemaim ir mūsų jaunos visuomenės išsilavinimui ir kultūros prisiėmimui. Reikia tikėtis, kad to daugiau nebus“, – sakė jis.
Antradienį prezidentas V. Adamkus mini 94-ąjį gimtadienį, primena ELTA.
Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršausGintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.
Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.
Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.
Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.
Giandža po Armėnijos atakų
Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.
Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.
Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.
Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.
Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.
Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.
Giandža po apšaudymų
Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.
O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?
Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?
Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?
Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?
Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.
Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?
Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo vicepirmininkas partijos Tvarka ir teisingumas lyderis Remigijus Žemaitaitis neatmeta galimybės, kad „tvarkiečiai“ gali papildyti valdančiosios koalicijos gretas, tačiau tolesnis politinių įvykių scenarijus paaiškės tik po Prezidento rinkimų.
„Visa tai spręsis po rinkimų ir priklausys, kas bus prezidentas. Visas kamuoliukas nuo sekmadienio pereis į prezidento rankas“,- interviu naujienų agentūros ELTA žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė R. Žemaitaitis.
Politiko nuomone, premjeras Saulius Skvernelis turėtų tęsti darbą, tačiau Vyriausybėje reikėtų keisti 4-5 ministrus.
R. Žemaitaitis norėtų glaudesnio naujojo prezidento bendradarbiavimo su Seimu. „Labai keista, kai prezidentas su Seimo nariais susitinka tik kartą per metus teikdamas savo ataskaitą arba bendraujama per patarėjus. Manau, kad normalioje civilizuotoje valstybėje sunku būtų suvokti tokį bendravimą“, – sako R. Žemaitaitis.
Po savaitgalį Lietuvoje vyksiančių rinkimų galimi pokyčiai valdančiojoje koalicijoje. Jei „valstiečių“ pozicija nesikeisir jie nesitrauks iškoalicijos, tikriausiaibus realizuojamas kitas planas – koaliciją stiprinti. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis RamūnasKarbauskis yra viešai pasakęs,kad kvies prisijungti Tvarką ir teisingumą bei Lietuvoslenkų rinkimą akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS). Išgirdęstai iš žiniasklaidos, pareiškėte, kad atsisakotederėtis. Gal jau gavoteoficialų kvietimą pradėti derybas?
Signalų yra, bet oficialaus kvietimo negavome. Pirmiausia politikoje nereikia skubėti su pareiškimais, kad pasitrauksiu iš valdžios, kad atsistatydinsiu iš premjero posto. Ko gero, tai ir sąlygojo, kad politinės partijos , kurios galvoja apie atsakomybę, pamačiusios tokį pareiškimą spaudoje, iš tikrųjų sunerimo, kas čia bus. Aš, kaip partijos pirmininkas, supratau, kad gal tektų formuoti naują daugumą, jeigu „valstiečiai“ pasitrauktų.
Visa tai spręsis po rinkimų ir priklausys, kas bus prezidentas, ar prezidentas pasakys, kas gali būti premjeru. Gal prezidentas pasakys, kad jis gali dirbti su premjeru, kuris vadovauja mažumos Vyriausybei, gal prezidentas norės turėti plačią Vyriausybę su plačia koalicija, kuri padės jam realizuoti savo idėjas, projektus. Jeigu prezidentas neturės palaikymo Seime per premjerą, tai nė vienas jo projektas per ateinančius 1,5 metų nebus įgyvendintas. Visas kamuoliukas nuo sekmadienio pereis į prezidento rankas ir priklausys nuo to, kokią Vyriausybę jis nori matyti.
Ar matote kokių nors požymių, kaddabartinės valdančiosios koalicijos gali nebelikti,ji išsivaikščios,susiformuosnauja koalicija?
Toks scenarijus galimas, koalicija gali griūti, jei politikai nesugebės peržengti per savo asmenines ambicijas. Šiomis dienomis matau, kad kai kurie žmonės padeda savo asmenines ambicijas kažkur į stalčių. Matyt, jie suvokia, kad atsakomybė yra jų rankose ir nuo jos negalima pabėgti. Aš linkęs manyti, kad koalicija sugebės surasti vidinių jėgų, atsitiesti ir toliau tęsti tuos darbus, kuriuos suplanavo 2016 metų rudenį.
Kažkodėl jaučiu, kad niekas nepasikeis, valdančioji koalicija, kurioje yra valstiečiai ir socialdarbiečiai, iš tikrųjų išliks. Tačiau faktas yra tas, kad šiandien valdančioji koalicija nėra stabili, nėra stipri ir jai reikia palaikymo.
Arjūsų vadovaujama partija Tvarka ir teisingumas yra pasirengusi papildyti valdančiąją koaliciją?
Manau, kad galime, bet su viena sąlyga: turime susidėlioti prioritetus, tai negali būti vien tik „valstiečių“ kažkokie reikalavimai. Manau, kad tektų tartis, parengti naują sutartį, kalbėtis apie Vyriausybės programą. Greičiausiai tai bus po rinkimų.
Seime dažnai remiate „valstiečius“, nors oficialiais saitais nesate su jais susiję. „Tvarkiečių“ oficialus statusas –bendradarbiavimo sutartissu valdančiaisiais. Jeigu taptumėte oficialia valdančiosios koalicijos dalimi, kokios būtų jūsų sąlygos, ar siektumėte, pavyzdžiui, ministrų portfelių?
Mes aiškiai esame pasakę, kad mums postų šiandien tikrai nereikia, nes ne postai formuoja politiką, politiką formuoja įgyvendinamos nuostatos. Jeigu jau taip atsitiktų, kad reikėtų plėsti valdančiąją daugumą, matyt, reikėtų mūsų partijos bičiulių atsiklausti.
Jeigu nekalbate apie ministerijas, norėčiau paklausti kitaip:kokias sritis norėtume kuruoti Vyriausybėje?
Pavyzdžiui, Finansų ministerija yra, ko gero, viena įdomiausių. Šiandien Finansų ministerijoje matau tam tikrą postūmį, bet nematau ten proveržio, nematau ten tokių darbų, kurie šiandien gyvybiškai reikalingi ir juos reikia įgyvendinti, jeigu kalbame apie gėrio valstybę.
Be abejo, įdomi sritis yra užsienio politika, bet yra įprasta, kad užsienio politika atitenka didžiajai frakcijai. Aišku, ne paslaptis, kad teisingumas, vidaus reikalų sistema – mums artimos sritis.
Politikai,eidami į valdžią, tradiciškai kalba apie galimybes realizuoti savo partijų programines nuostatas. Ar yra tokių esminių principinių nuostatų, kuriasžūtbūtreikalausiteįgyvendinti?
Daugiabučių namų modernizacija. Kasmet turi būti modernizuojama mažiausiai 2 tūkst. daugiabučių. Reikalausime padidinti vaiko pinigus, taip pat siūlysime padidinti ir į 2007 metų lygį grąžinti sumas, mokamas mamoms, išėjusioms vaiko priežiūros atostogų. Taip pat manome, kad turėtų padidėti neapmokestinamasis pajamų dydis, reikėtų grąžinti krizės metu nurėžtas statutinių pareigūnų pensijas.
Gana svarbu yra investicijos į šeimos ūkį arba į šeimos įmones rajonuose. Mums rūpi valstybės tarnybos pertvarka, o ne tas chaosas, kurį padarėme nuo sausio 1-osios. Šiandien rajonuose žmonės neina dirbti, nes neturi arba tokio išsilavinimo, arba egzaminų neišsilaiko. Pavyzdžiui, Mažeikiuose trūksta keturių mokyklų direktorių, nes keliamos sąlygos, kurios protu nesuvokiamos. Šilalėje trūksta dviejų seniūnų, nes tai paprasčiausia kaimiška seniūnija, bet reikalavimai – anglų kalba ir vadybiniai gebėjimai. Šilalėje trūksta ir 11 auklėtojų, bet reikalavimai, ironizuojant pasakysiu, tai mažų mažiausiai turi būti habilituotas mokslų daktaras. Šilalėje trūksta vyr. architekto, o koks architektas eis dirbti už 800 eurų? Todėl sakau, kad valstybės tarnybos pertvarka būtina, ypač jos segmentavimas į rajonus.
Mes kategoriškai esame prieš ligoninių pertvarką, visą laiką balsavome prieš ir nepalaikėme jos.
„Tvarkiečiai“ yra pareiškę, kadnerems nė vieno kandidato, siekiančio prezidento posto. Todėl paklausčiau, kuris iš kandidatų, jūsų nuomone, –Gitanas Nausėda ar Ingrida Šimonytė – būtų jums palankesnis, pavyzdžiui, tvirtinant jūsųpasiūlytuskandidatus į ministrus?
Esu aiškiai pasakęs, kad abu kandidatai turi ir gerų, ir blogų savybių. Abu, manau, galėtų užimti prezidento postą, bet klausimas, ar veiks formulė, kad bus egzaminuojami žmonės, ministrai, ar prezidentas kišis į vidaus politiką, pavyzdžiui, vaikų darželių, globos namų uždarymas, kas yra visiškai ne prezidento funkcija.
Esate kalbėjęs apie būtinybę de jure sustiprinti prezidentogalias. Ar tai reiškia, kad siūlysite Konstitucijos pataisas, kurias, kaip rodo patirtis, nėra lengva priimti?
Lietuvoje klaidingai įsivaizduojama, kad prezidentas yra kažkoks ūkvedys, kuris kelia atlyginimus, pensijas ir sprendžia, kas ir kaip turi gyventi. Prezidentas yra šalies vadovas, ginkluotojų pajėgų vadas ir užsienio politikos formuotojas. Manau, kad viena iš mūsų diskusijų temų turėtų būti prezidento statusas, jo galios. Mums reikės spręsti, kokį mes prezidentinį modelį įsivaizduojame ? Gal Lietuva eis Vokietijos keliu ir prezidentą rinks pats parlamentas?
Manyčiau, kad einant 2020 metų link Seimo rinkimų diskusijų tema numeris vienas bus arba prezidento galių sustiprinimas, arba jų sumažinimas. Pavyzdžiui, kalbant apie teisėjų ir kitų pareigūnų paskyrimą, prezidentas teikia Seimui vieną pavardę x, o jis turėtų pateikti, mano nuomone, tris kandidatūras.
Manau, galima kalbėti ir apie Konstitucijos pataisas, kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Tai bus iššūkis, kokį modelį Lietuva pasirinks.
Arpo naujojo prezidento inauguracijos ir toliau norėtumėte matyti SauliųSkvernelį premjeru? Kas būtų valstybei geriau – tęstinumas ar nauji vėjai Vyriausybėje?
Manyčiau, kad naujų vėjų nebereikia, nebegąsdinkime žmonių nuolatinėmis reformomis, pertvarkomis. Nuo 2009 metų girdžiu kiekvieną savaitę: reforma, pertvarka. Jeigu aš taip savo žmonai, vaikams grasinčiau šeimoje, kad bus reforma, pertvarka, tai manau, kad jau seniai būčiau skyrybų paduotas. Negalime žmonėms grasinti, bauginti su tomis pertvarkomis. Manau, kad ta Vyriausybė arba premjeras ,kuris pradėjo darbą, jį turi tęsti. Tačiau turi būti keičiami ministrai. Esu pasakęs, kad galėsime premjerui suteikti paramą, jeigu 4-5 ministrai bus pakeisti.
Kokius ministrusVyriausybėje, jūsų nuomone, reikėtų pakeisti?
Tikrai nenorėčiau asmeniškai jų vardinti. Esu premjerui pasakęs, kad yra keturi ministrai, kurie dirba blogiau nei kad galima. Tai ministras, kuris nesugeba suvaldyti savo administracinių gebėjimų, ministras, kuris nesugeba atstovauti savo ministerijai, galų gale ministras, kuris nesugeba apginti savo darbuotojų, o pasiduoda kažkieno spaudimams, interpretacijoms.
Gal įvardinsite ministrų pavardes?
Manau, kad tie ministrai žino, apie ką kalbu. Pavyzdžiui, Seime kelis kartus yra teikiama reforma, kuri nepraeina, o ministras vėl tą pačią reformą teikia. Kiek galima tyčiotis, tą patį chaosą kelti?
Kaip, jūsų nuomone, turėtų atrodyti naujo šalies vadovo bendradarbiavimas su Seimu, arjis galėtų būti kitoks nei su prezidente Dalia Grybauskaite?
Norėčiau, kad jis būtų kitoks. Man teko darbuotis Seime 2001-2002 metais, ir tie santykiai buvo visai kitokie. Pavyzdžiui, prezidentas Valdas Adamkus, mano galva, buvo tikrai geras prezidentas, diplomatas. Labai keista, kai Seimui teikiami teisėjai, prokurorai, yra atliekama parlamentinė kontrolė, o prezidentas su Seimo nariais susitinka tik kartą per metus teikdamas savo ataskaitą arba bendradarbiavimas vyksta per patarėjus.
Manau, kad normalioje civilizuotoje valstybėje sunku būtų suvokti tokį bendravimą, lygiai taip pat kaip arkivyskupas bendrautų ne su kunigais, o su savo parapijiečiais arba trimis davatkomis, sėdinčiomis pirmame suole. Manau, kad tai supranta Ingrida Šimonytė, kurį turi didelę politinio darbo Seime patirtį, ir Gitanas Nausėda kaip verslo atstovas. Vis dėlto sprendimo teisė yra Seime, bet jeigu galvojama „žaisti“ su veto, tai tikrai nieko gero valstybėje nebus.
Ar matote kokias nors prezidentės Dalios Grybauskaitės klaidas, kuriasnaujasis prezidentas turėtų ištaisytinedelsiant?
Dabartinė šalies vadovė turėjo savo politikos kryptį, mes kiekvienas kitaip įsivaizduojame savo darbą. Manau, kad kalbant apie naująjį prezidentą turi būti ryšys tarp Vyriausybės, Seimo, teisėsaugos institucijų ir pačios Prezidentūros.
Po sekmadienio rinkimų neišvengiamai keisis ir Europos Sąjunga. Ką turėjotegalvoje, jūs, žemaitis, kalbėdamas apie „sveiką nacionalizmą“?
Esu žemaitis iš Žemaitijos. Mus, žemaičius, vienas karalius bandė kelis kartus parduoti, mus, žemaičius, paskutinius pakrikštijo, nepasidavėme, kariavome. Sveikas nacionalizmas yra tada, kai valstybei paliekama teisė pačiai nuspręsti, kaip ji nori savo gyvenimą tvarkyti. Dabar mums Briuselis nori nustatyti, kas yra šeima. Ne Briuselis turi nustatyti, kas yra šeima, bet pati valstybė, nes mes turime gan skirtingus papročius, skirtingas tradicijas, skirtingą kultūrą, skirtingą šeimos suvokimą. Jeigu kažkur priimtina neoficialiai turėti kelias žmonas, tai Lietuvai nebūtų priimtina, tauta neatleistų.
Kalbant apie tos pačios lyties asmenų santuokos ir partnerystės įteisinimą, tai, pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Graikija apie tai kalba jau 30-40 metų , o mes pradėjome diskusijas tik prieš kokius 5-6 metus.
Kalbant apie sveiką nacionalizmą ekonomikoje, paminėčiau tai, kad, pavyzdžiui, mūsų apvaliąją medieną išveža, kai Vokietija ir kitos senosios ES šalys žaliavą apdirba, gamina produkciją, nes turi ES išimtis arba išlygas.
Kodėl Lietuva neturi teisės nustatyti, pavyzdžiui, ekologinį mokestį, kad apvalusis rąstas neišvažiuotų, o mediena būtų perdirbama čia. Jeigu iškerti medį ir išveži į uostą, tai Lietuva į biudžetą gauna vieną eurą, bet jeigu nukirstą rąstą apdirbi, pjauni lentas, gamini stalus, tai į biudžetą gauni 10 eurų. Trečias dalykas, kalbant apie sveiką nacionalizmą – tai monetarinė politika. Mes turime laikytis fiskalinės drausmės sutarties, bet kažkodėl Ispanija, Graikija, Portugalija, Kipras jos nesilaiko…
Žadate siekti, kad visoje Europos Sąjungoje būtų nustatytas vieningasminimalių pajamų vienam asmeniui kriterijus. Kokia taigalėtųbūti suma, jūsų manymu? Arnėra tame pavojauspatekti į mažų pajamųspąstus?
Siūlau nustatyti, kiek nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) kiekviena valstybė turi skirti pinigų gerovės valstybei išlaikyti. Jeigu gynybos reikmėms kaip NATO šalis skiriame 2 proc. BVP, tai analogiškai turi būti skirtas kažkoks procentas nuo BVP ir socialinėms reikmėms.
Kodėl, jūsų nuomone,pati Lietuva , be ES įsikišimo, negalėtųpriimti tokio sprendimo?
Lietuva gali sau nusistatyti, bet Latvija gali turėti kitą metodiką, kitą formulę, Lenkija – dar kitą. Pavyzdžiui, vidutiniškai Graikijoje pensija yra 800 eurų, mūsų pensija – 300 eurų. Graikijoje kainos panašios, jie prasiskolinę, naudojasi mūsų gerumu. Jeigu ES būtų nusistačiusi procentą nuo BVP, kiek būtų galima skirti, tarkime, pensijoms, socialiniam būstui, migrantams, to chaoso neturėtume.
Kalbant apie „Brexit“ problemą, pabėgėlių krizę,radikalų Europoje suaktyvėjimą,kokio,jūsų nuomone,reikėtų naujoEuropos Parlamento?
Manau, kad šie rinkimai bus kaip niekad nenuspėjami.
Visų pirma į EP turi ateiti jaunoji karta, o ne dinozaurai. Jeigu mes galvojame, kad EP gali dirbti žmonės, kurie nacionaliniuose parlamentuose dirba 20-30 metų ir dėl jų neveiklumo tose valstybėse vyko krizės, chaosas, nesutarimai ir juos dabar kaip pensininkus siunčiame į senelių namus – Europos Parlamentą, man tai yra baisu. Aš netikiu, kad į EP ateis labai daug ultradešiniųjų jėgų, bet kažkiek jų ateis dėl migrantų problemos.
Ne paslaptis,kad daug patyrusių politikų keliauja į EPsiekdami galbūt pagerinti savo materialinę padėtį, užsidirbti sotesnę pensiją. Bet jūs kaip jaunas, patyręs politikas,ar nesibaiminate, kad išvykus į EP, gali nukentėti jūsųpolitinė karjerą Lietuvoje, ypačturint galvoje, kad vadovaujatepartijai?
Tam tikros rizikos yra. Manau, kad ta jaunatviška energija arba ta patirtis, kuri įgyta čia, Lietuvoje, padėtų man, leistų padaryti labai daug, kad būtų apgintas Lietuvos interesas. Turiu patirties ir europinėse institucijose. Aišku, kad gali nukentėti mano politiniai dividendai.
Bet jeigu politikai galvoja tik apie savo asmeninį prestižą, tai reikia kuo greičiau trauktis iš politikos. Esu padaręs labai daug nepopuliarių sprendimų savo partijos viduje, dirbdamas Seime. Puikiai suprantu, kad jeigu nesiryši ir nedarysi, tai gali ateiti žmonės, kurie turi tik siaurus savo asmeninius interesus.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Irma Ąžuolė
Kadenciją baigiant prezidentei Daliai Grybauskaitei, didžiąja intriga tampa kitų metų pavasario rinkimai. Ruošdamasi palikti rūmus Daukanto aikštėje, jų šeimininkė investuoja į savo valdą Bajorų gyvenvietėje. Apie prezidentinės bibliotekos-muziejaus kūrimą neužsimenama. Kaune veikiantis Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka ir muziejus, panašu, ir toliau liks vienintelis Lietuvoje.
Tuo tarpu už Atlanto
Tuo tarpu už Atlanto prezidentiniai centrai yra įstatymais įtvirtina tradicija.
Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.
Įpusėjus JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencijai, visuomenėje ta tema apstu pasvarstymų, miklina liežuvį komikai: tai būsianti prezidentinė tviterio (ne knygų) biblioteka, ne tik Los Andžele, bet ir Čikagoje bei Niujorko mieste, su milžiniška suvenyrų parduotuve, o šmaikštūs žurnalistai jau turi pririnkę aibę auksinių prezidento posakių, kurie galėtų puikuotis ant būsimos įstaigos sienų. Jau sukurti ir virtualūs 3D muziejai!
Barakas Obama
Amerikiečiai nekantrauja, kada bus atidaryta 44-ojo JAV prezidento (2009–2017) Barako Obamos prezidentinė biblioteka ir muziejus.
Planuojama, kad jis duris atvers apie 2020–2021 m. Garbę steigti šį centrą pelnė Čikagos universitetas, kuriame dėstytojavo Obama. Laukiama, kad naujoji prezidentinė biblioteka taps lankomiausia JAV. Ji bus naujo modelio, skaitmenizuota. Be to, JAV istorijoje pirmojo prezidento afroamerikiečio centras patrauks daug afroamerikiečių lankytojų.
Mintis kilo Ruzveltui
Franklinas Ruzveltas
Šiuo metu JAV veikia 13 prezidentinių bibliotekų tinklas, administruojamas Prezidentinių bibliotekų biuro. Kiekvienos tokio pobūdžio įstaigos kūrimas yra kontroliuojamas nacionalinės administracijos, o atidarymas tampa reikšmingu įvykiu.
Nepaisant nuo seno visuotinai pripažįstamos šalies prezidentų paveldo istorinės reikšmės, iki XX a. vidurio dokumentai paprastai buvo laikomi privačia nuosavybe.
Mintis, kad archyviniai dokumentai bei įvairūs su prezidento gyvenimu susiję daiktai gali būti įdomūs ne tik studentams, istorikams bei žurnalistams, bei ir plačiajai visuomenei, pirmajam kilo Franklinui Delanui Ruzveltui, 32–ajam prezidentui (1933–1945).
Pastato statybai jis paskyrė savo šeimos žemės sklypą Niujorko valstijoje, o 1941 m. naujo tipo kultūros centras, po vienu stogu vienijantis archyvą, biblioteką ir muziejų, jau atvėrė duris lankytojams.
Tradicijos tęstinumą lėmė 1945 m. priimta nuostata, kad postą palikęs prezidentas steigia savo prezidentinę biblioteką.
Ekspozicijoje net lėktuvas
Iš JAV veikiančių prezidentinių bibliotekų populiariausia yra Ronaldo Reigano.
Ronaldas Reiganas su žmona Nensi
Dvi kadencijas (1981–1989) pareigas ėjusio 40–ojo JAV prezidento centras, įkurtas Kalifornijos valstijoje, yra pats didžiausias ir prabangiausias. Ekspozicija ir biblioteka užima per 14 tūkst. kv. m, be to, yra 8,4 tūkst. kv. m ploto angaras, skirtas prezidentiniams lėktuvams „Boing-707“.
Lankytojai gali po lėktuvo sparnu atsisėdę gurkšnoti kavą, gėrėtis prezidento limuzinų kortežu… Ekspozicijoje yra net Berlyno sienos fragmentas.
Pagal amerikietišką tradiciją – Kaune
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
2016–ųjų pavasarį Kaune atidaryta dvi kadencijas (1998–2003, 2004–2009) prezidento pareigas ėjusio Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Tai vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje, trečioji Europoje.
Nieko stebėtino, kad tokia įstaiga įkurta Kaune. 92-ejų Prezidentas Valdas Adamkus šiame mieste gimęs, yra jo patriotas.
Išskirtinis pastatas S.Daukanto g. 25, kuriame įkurta prezidentinė biblioteka. 1922–1934 m. čia veikė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Tai primena ant fasado pritvirtinta memorialinė lenta.
Nutarus steigti prezidentinę biblioteką, iniciatyvos ėmėsi Vytauto Didžiojo universitetas, o Kauno miesto savivaldybė skyrė istorinį pastatą, kurį reikėjo remontuoti bei restauruoti.
Kaip pasakoja prezidentinės bibliotekos vadovas Arūnas Antanaitis, tai, kad V. Adamkus didelę gyvenimo dalį pragyveno JAV, yra svarbi aplinkybė, suformavusi demokratiškas pažiūras, atvirumą. Toli gražu ne kiekvienas galėtų taip atsiverti, atiduoti dalį savęs: šeimos paveikslus, biblioteką (sukaupta unikali disidento Aleksandro Štromo knygų kolekcija), veiklos archyvus, dienoraščius, nuotraukas, apdovanojimus, asmeniškus laiškus…
Kultūrinėje erdvėje rengiamos įvairios parodos, vyksta diskusijos ir kiti renginiai.
Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje lankėsi bent aštuoni užsienio šalių prezidentai: Latvijos – Valdis Zatlers, Lenkijos – Lechas Valensa, Ukrainos – Leonidas Kučma ir kt.
Europoje ir net Afrikoje
Pagal amerikietišką tradiciją pirmoji Europoje prezidentinė biblioteka-muziejus įkurta Rusijoje. Jekaterinburge veikia prezidento Boriso Jelcino centras, apimantis muziejų, parodų sales ir diskusijų centrą, biblioteką.
Borisas Jelcinas
Prahoje įsteigtas Čekijos prezidentui Vaclavui Havelui dedikuota biblioteka.
Prezidentinę biblioteką sumanė įsteigti ir Nigerijos prezidentas (1976–1979, 1999–2007) Olusegunas Obasandžas. Tiesa, veiklos modelis ganėtinai išplėtotas pramogine kryptimi: tai didžiausias laisvalaikio bei pramogų centras su plaukimo baseinu, viešbučiu ir barais bei kitomis pasilinksminimo vietomis.
Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengia išankstinius kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rinkimus. Mūsų šalyje to dar niekada nevyko, nors pasaulyje tai nebūtų naujiena, ypač JAV, kur kandidatų varžytuvės turi senas tradicijas. Šio Tėvynės sąjungos projekto sėkmė būtų visos politinių partijų sistemos sėkmė ir būtų stiprus signalas, kad pagaliau Lietuvos demokratiniai mechanizmai išsivaduoja iš postsovietinės klampynės.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Geriausiai organizuota partija
Kai politologai kalba apie partijų sistemą Lietuvoje, tai reiktų atskirti TS-LKD ir visas likusias partijas. Konservatoriai šiandien, po socialdemokratų žlugimo, yra vienintelė progresyvi politinė organizacija su veikiančiais demokratiniais mechanizmais, užtikrinamu veiklos skaidrumu ir atskaitingumu bei, svarbiausia, ji vis labiau atsiveria visuomenei, išsivaduodama iš XX amžiaus „partijos“ apibrėžimo. TS-LKD vieninteliai organizuoja visuotinius partijos pirmininko rinkimus, politikų reitingavimą į Seimą ir savivaldybes, pradėjo demokratiškai rinkti lyderius į merus, o dabar ir į šalies Prezidento postą. Maža to, balsuoti išankstiniuose rinkimuose dėl partijos paramos galės ne tik nariai, bet visi norintys. To nedaro jokia kita valstybės partija.
Lietuvos visuomenė, o kartais ir politologai, vis dar įsivaizduoja partiją, kaip kažkokią uždarą, pusiau slaptą, merkantilinių tikslų vedamą organizaciją, kuri proteguoja savo narius ir ieško personalizuotos naudos. Taip galbūt buvo XX amžiuje. Šiais laikais partijos nario bilietas yra nieko daugiau, kaip tik vieša politinių pažiūrų deklaracija. Jau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje daug ministrų, jų pavaduotojų ir kitų politinių postų užėmė žmonės, neturintys partijos nario bilieto. Tačiau vis tiek TS-LKD buvo atsakinga už Vyriausybės veiklą. Ne visi politikai, patarėjai ir konsultantai, dirbantys su TS-LKD, yra partijos nariai. Tik apžvalgininkai kažkodėl labai mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas žmogus priklauso partijai. Nieko tas priklausymas partijai ar nepriklausymas neparodo, nes absoliuti dauguma partijų narių tėra formalūs ir aktyviai partijos reikaluose nedalyvauja, o lygiai taip pat daug aktyvistų nėra partijų nariai, tačiau turi didelę įtaką lyderiams. Štai Ingrida Šimonytė turi labai stiprią įtaką partijoje, bet nėra narė, o Vygaudas Ušackas, nors yra narys, kitose visuomenės grupėse sulaukia daug daugiau paramos. O tokių pavyzdžių daugybė visose politinėse organizacijose. Net dabartinis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nėra partijos narys, tai ko tada vertas tas nario bilietas?
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdys kaip rinkti politikos kandidatus
TS-LKD rengiami išankstiniai Prezidento rinkimai yra dar vienas žingsnis senovinį partijos įvaizdį pertvarkant į politinį judėjimą. Tokiame darinyje svarbu būtų ne atskiri politikai, ne nariai ir net struktūros, bet konservatyvios idėjos ir vertybės, kurios vienija žmones, o jau šie pasirenka politikus, kurie jas geriausiai atstovauja. Ar toks modelis gali sėkmingai veikti? JAV patirtis rodo, kad gali. Socialinių tinklų ir informacijos pasaulyje kitokia partijų forma net nėra gyvybinga. Ilgainiui visos partijos Lietuvoje turės atsiverti, arba, keičiantis kartoms, nebesugebės pritraukti rinkėjų.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Konservatorių rengiami pirmieji kandidato į valstybės Prezidentus išankstiniai rinkimai siunčia labai svarbią žinią – partija nesiekia parinkti sau palankaus kandidato, nesiekia į gerą postą pastūmėti vieną ar kitą saviškį, koks jis geras bebūtų, bet visa organizacijos jėga parems tą kandidatą, kuris geriausiai atstovauja vertybes, kurios svarbios šiai bendruomenei. Nėra jokių sąlygų, kad paremtas kandidatas būtų kaip nors skolingas partijai. Tą užtikrina ir ne partijos narių galimybė dalyvauti balsavime. Taigi jeigu toks kandidatas taptu Prezidentu, tai jo niekaip neįpareigoja būti kaip nors susijusiu. Net priešingai, visuomenė bus labai akyla ir bet kokia nuolaida rėmėjams bus žvelgiama su įtarumu ir padidintu dėmesiu.
Stiprybė yra neskirstyti į „partinius“ ir „nepartinius“
TS-LKD tuo aiškai liudija, kad jai rūpi ne geriausias partijai kandidatas, bet geriausias Lietuvai. Žinoma, pagal savo vertybes – patriotiškumą, provakarietiškumą, pagarbą tradicijoms ir kt. Prie tokio požiūrio Tėvynės sąjunga nuosekliai ėjo, ir paskutiniuose dviejuose Prezidento rinkimuose neieškojo kandidato „geriausio iš partinio sąrašo“, bet rėmė partijos vertybėms artimą pretendentą, kokiais tuo metu buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.
Šiandien, kai vėl girdisi kai kurių lyderių pasisakymai, kad būtina partijai kelti „savo“ kandidatą, tai daryti „būtina“, reikia siekti „savo“ Prezidento – panašu į nomenklatūrinius parinkimus ir tai jau yra bandymas grįžti atgal. Labai nuvilia Liberalų pozicija kelti „savo“ kandidatą, norėtųsi platesnio požiūrio, bent jau rinkėjai to tikėtųsi. Kai kas nesuprasdami TS-LKD siūlymo esmės, sako, kad nepartinis kandidatas tik liudija partijos silpnybę, tačiau kaip rodo rinkimų patirtis, svarbu remti geriausią kandidatą ir nestatyti išankstinių barjerų.
TS-LKD šiandien yra partijų flagmanas, realiais veiksmais įrodantis, kokios ateityje turės būti visos politinės organizacijos, ir kuo greičiau jos tai supras ir perims šią patirtį, tuo visai Lietuvos demokratijai bus didesnė pergalė. Išankstiniai Prezidento rinkimai tai gali paskatinti.
Žvelgiant kiek iš šalies, jau įsisiūbuojanti Prezidento rinkimų kampanija skatina rašyti ne tradicinius bla-bla-bla komentarus, kuriuose autoriai rimtu tonu analizuoja galimų kandidatų galimybes, o ilgą nekrologą Lietuvos visuomenės mentalitetui, sąžinei, susivokimui, norui patiems lemti savo ateitį ir apskritai gebėjimui protauti bei matyti bent nedidelį Big Picture fragmentą.
Tik vienas epizodas. Tai – galimas kandidatas į Prezidento postą Saulius Skvernelis. Jei kas nors, pavyzdžiui, pirmosios Valdo Adamkaus kadencijos metu man būtų pasakęs, kad kada nors toks žmogus realiai gali tapti pirmuoju valstybės asmeniu ir atstovauti jau beveik tris dešimtmečius Nepriklausomybę atkūrusiai valstybei – ES, NATO ir EBPO narei, būčiau pagalvojęs, kad tai tiesiog neįmanoma, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio.
Deja, dabar tai yra realybė. Jau dabar esame bijanti, o tiksliau – dėl labai konkrečių aukščiausių pareigūnų asmeninių interesų vengianti išsižioti ir net menkiausio savarankiško užsienio politikos elemento neturinti šalis.
Kadangi realiai nebeturime ir politinių partijų – nedidelė grupė asmenų po rinkimų nesugebanti suformuoti net ministrų kabineto, mano nuomone, nelaikytina normalia politine partija – tai neturime ir jokios vidaus politikos, o ką bekalbėti apie kelias alternatyvas.
Šalyje seniai nebėra jokios politinės diskusijos – tik politikos menkystų rietenos. Dabar turime situaciją, kurią galima būtų pavadinti neprognozuojamomis politinėmis konvulsijomis.
Taigi, ši šalis neturi jokio visuomenei suprantamo ir priimtino plano, jokios vizijos, vadinasi – jokios šviesesnės ateities. Jeigu norime ką nors pakeisti, turime būti visiškai atviri ir maksimaliai sąžiningi sau: esame susipriešinę, persirieję, tamsūs, pavydūs ir faktiškai praradę gebėjimą skaidriai, civilizuotai bei savarankiškai tvarkytis.
Sunkiausia pripažinti faktą, kad iš esmės mus gelbsti tik palankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės – narystė NATO ir ES.
Tai yra ir prievartos aparatas, ir stabdžiai, ir saugikliai, ir savotiškas Damoklo kardas virš netikėlių politikų galvų, apsaugantis valstybę nuo visiško degradavimo ir žlugimo. Tai yra lyg gyvybinių funkcijų palaikymo aparatūra sunkiam ligoniui, kurią atjungus…
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Tokiomis aplinkybėmis, regis, turėtų iškilti nauji lyderiai, kurie savo užsidegimu, energija, talentu ir vizijomis turėtų suburti ir mobilizuoti visuomenę, tačiau vis labiau įsigalintis valstietiškas bei senokai įsivyravęs prisitaikėliškas mentalitetas tikrajai lyderystei yra priešiškos terpės.
Skvernelis tiesiog yra visų aukščiau išvardytų aplinkybių produktas bei ryškus situacijos valstybėje simbolis. Bet tikrai nereikėtų jo kaltinti, nes dėl visiško visuomenės nesusivokimo žmogelis tiesiog atsirado ne savo vietoje, o po to gali kilti dar aukščiau – juk norėti nedraudžiama, o ir aplinkybės palankios.
Tai palyginkime, pavyzdžiui, Skvernelį su V. Adamkumi ar Estijos eksprezidentu Toomasu Ilvesu – kokia jų laikysena, intelektas, kokiomis kategorijomis jie mąsto ir kalba, koks jų išsilavinimo ir pasaulio suvokimo lygis, politinis akiratis per pan.
Kas mus visiems atsitiko, kad apie galinčią ištikti didžiulę nacionalinę gėdą kalbame kaip apie savaime suprantamą ir galimą dalyką? Aš įsivaizduoju, kad normalioje visuomenėje tokiems žmonėms neturėtų kilti net menkiausia mintis bandyti išsistatyti save visuotinei pajuokai, jie turėtų kiekviena savo kūno ląstele jausti, kad tai yra neįmanoma. Tokią tvyrančią nuotaiką ir supratimą turėtų suformuoti ir palaikyti įvairūs institutai, kuriuos, formaliai, regis, turim.
Estijos Respublikos Prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas (Toomas Hendrik Ilves).
Bet kaip yra iš esmės? Beveik visa žiniasklaida seniai nebeatlieka savo funkcijos, etikos bei profesiniu požiūriu yra degradavusi ir nesugeba iškelti, analizuoti bei diskutuoti apie svarbiausias ir gilumines valstybės problemas, o eterio žvaigždės iš esmės reklamuodamos tampo tuos nevykėlius po pokalbių šou, bet nenori, o gal ir nesugeba
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
užduoti esminių klausimų.
PR kompanijos ir jų guru už ilgesnį eurą viešai ar slaptai konsultuoja ir tempia į valdžią veikėjus, kurie lemia valstybės degradaciją.
Tikrasis elitas yra neorganizuotas, nutildytas arba visiškai nusivylęs. Tiesa, dar yra visa gvardija vadinamųjų politikos mokslininkų, pasidabinusių skambiais dr. ir prof. laipsniais, bet dauguma jų esminiais valstybei ir visuomenei klausimais yra beviltiški.
Tokiame kontekste, kai reikalingas bent kažkoks sveiko politinio proto centras, kai kažkas išmintingas turi imtis iniciatyvos ir atsakomybės šviesti visuomenę, anądien pagalvojau, o kuo skiriasi sovietmečiu veikusi Vilniaus aukštoji partinė mokykla ir TSPMI?
Atmetus visas iškabas, simbolius ir dekoracijas ir įsigilinus tik į veiklos esmę – praktiškai niekuo.
Prisitaikėliška, nuolanki, bet kokiai valdžiai pataikaujanti ir greitai į besikeičiančią konjunktūrą reaguojanti organizacija. Jokių galimybių būti gaivios politinės minties oaze ar think tank‘u.
Taigi, visiškai realu, kad galime turėti Prezidentą, kuomet iki baltarusiško politinio mentaliteto liks tik keli žingsneliai…
Ir tai būtų tikrai ne jo, o visos visuomenės ir kiekvieno iš mūsų nuopelnas.
Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?
O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.
R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.
Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…
Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.
Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!
Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.
Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.
Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.
Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.
Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.
Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…
Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.
Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.
Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas
Vasario 16-sios Aktu atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejiniai renginiai bent kuriam laikui prislopino dirbtinai sureikšminamų smulkių skandaliukų bruzdesį ir paskatino, nusukus nosį nuo savo virtuvėse verdamų košių smarvės, iškišti ją į platųjį pasaulį. Juolab, kad tas pasaulis įvairių aukštų ir dar aukštesnių svečių pavidalu pats apsireiškė Lietuvoje.
Ilgiausiai Lietuvoje viešėjo Lenkijos prezidentas A.Duda, todėl (ir ne tik todėl) didžiausias žiniasklaidos dėmesys teko būtent šitam svečiui.
Bendras oficialių šią viešnagę komentuojančių oficialių valstybės pareigūnų bei jiems palankios žiniasklaidos tonas – malonus ar netgi entuziastingas.
Pasak prezidentės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Aleksiejūno, šio vizito dėka Lietuvos ir Lenkijos santykiai „įgyja naują pagreitį“, kuriuo šalis turėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdama įgyvendinti eilę projektų.
Prezidentės patarėjas turėjo galvoje būtent Lietuvai svarbius projektus, kurių įgyvendinimui Lenkijos pozicija gali turėti lemiamą reikšmę. Tarp jų – energetinei Lietuvos nepriklausomybei svarbi elektros tinklų sinchronizacija.
Bet esama ir tokių projektų, kurie vienodai svarbūs abiems šalims, pavyzdžiui, bendra pozicija dėl mūsų regionui opios NATO reformos.
Pagaliau, pablogėjus Lenkijos santykiams su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi, kuriems nepatinka per didelis Lenkijos savarankiškumas, mūsų ambicingajai kaimynei atsirado poreikis turėti kuo daugiau sąjungininkų, todėl geri santykiai su Lietuva, bent jau šiuo momentu, Lenkijai itin pageidautini.
Vadinasi, išties atsirado reali galimybė Lenkijos ir Lietuvos santykiuose atverti naują puslapį, kurio eilutes abi šalys rašytų kartu, kaip lygiateisės partnerės, o ne kaip viena – kaltinančioji ir reikalaujančioji, o kita – nuolaidžiaujančioji ir besiteisinančioji, kaip buvo iki šiol.
Kaip kaimynės naudojasi šia galimybe?
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Prezidento A. Dudos veiksmai ir žodžiai tiesiog pasigėrėtini: jis pasakė viską, kas galėtų įtikinti nervingus lietuvius, jog Lenkijos pusė atėjo su palmių (o gal – alyvų?) šakele, simbolizuojančia taiką. Tuo jis netgi sukėlė primityviausių, nacionalistiškai nusiteikusių Lietuvos lenkų (tokių, kaip Renata Cytacka) nepasitenkinimą. Ne tokie primityvūs, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis, ragina savo komandą prezidento A. Dudos pareiškimuose įžvelgti pozityvą. O „pozityvo“ tikrai esama, nes prezidentas A. Duda neužmiršo išdėstyti visų jau įsisenėjusių lenkų pretenzijų žemės grąžinimo, švietimo bei kitais etninės kultūros klausimais, kurie visgi tebėra kaip buvę Lietuvos vidaus politikos klausimai ir kuriuos reguliuoti kitai valstybei mažų mažiausia netaktiška.
O ką – Lietuvos pusė?
Prezidentė D. Grybauskaitė, be abejonės, žaidžia vienoje lygoje su Lenkijos prezidentu kaip lygiavertis partneris. Jokių išankstinių asmeninių įsipareigojimų, jokių pažadų, kurie pastatytų į dviprasmišką padėtį mūsų vyriausybę – tautos išrinktųjų politikų protingų ir neprotingų pažadų vykdytoją, – nieko, dėl ko jai, kaip valstybės vadovei, galimai ignoravusiai savo valstybės interesus, galėtų priekaištauti dabarties ir ateities kartos. Kartu ji pademonstravo, kad išgirdo kaimyninės šalies prezidento geranoriška dvasia išsakytus pageidavimus (šiandien dar galima juos įvardinti kaip pageidavimus, o ne ultimatumus) bei išreiškė nusiteikimą imtis konkrečių žingsnių. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ketinimą atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos švietimo komisiją, kad būtų galima greičiau išspręsti kylančias tautinių mažumų švietimo problemas.
Deja, D. Grybauskaitės pirmtakai prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus tokiu delikatumu užsienio politikos klausimuose nepasižymėjo; pakanka prisiminti, kaip Brazauskas dosnia ranka dalijo latviams Lietuvos teritorijos gabalus, o Adamkus kaip su savo kiemo žolynais tvarkėsi su lietuvių kalbos garsynu ir raidynu, pažadėdamas atverti jį lenkams ir tuo įklampinęs Lietuvą į sunkiai sprendžiamą būtinybę išblaivinti lenkus nuo nepagrįstųpretenzijų svaigulio.
Beje, Lietuvos lenkai išties gali turėti švietimo problemų: juk jei ŠMM ne tik neišsprendžia jau susikaupusių švietimo problemų lietuviškose mokyklose, bet jas dar labiau supainioja, menka tikimybė, kad problemų neatsirado ir kitų tautinių bendruomenių mokyklose, ir jas visas reikia spręsti.
Tačiau prie tokių dalykinių problemų nepriskirtina teisė asmens dokumentuose rašyti vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis. Tai – ne švietimo, ne mažumos ir daugumos teisių virvės traukimas į vieną ar kitą pusę, o valstybės kultūros politikos problema, jos prioritetų patikra. Tai – atsakymas į klausimą, kam atstovauja valstybė ir jos valdžia: valstybę kuriančiai, jos laisvę apgynusiai daugumai, ar tos daugumos laisvei, orumui ir savarankiškumui nuolat grėsmę keliančių kaimyninių tautų diasporoms, tų tautų agresijos pasėkoje atsidūrusioms Lietuvoje.
Gal kam nors nemaloniai ausį rėžė Lenkijos prezidento žodžiai apie tai, kad Lietuvos lenkų ne tik tėvai, bet ir protėviai gimė čia, Lietuvoje. Žinoma, apmaudu, kad prezidentas patikliai kartoja tokias, atsiprašau, nesąmones, kurias skleidžia žmonės, nenorintys, kad normalizuotųsi Lietuvos ir Lenkijos santykiai.
Tačiau jei svečiui neprivalu susigaudyti (nors būtų labai gražu) Lietuvoje šiandien gyvenančių etnosų, tautinių bendruomenių istorijos niuansuose, tai juos žinoti ir mokėti kaip savo biografiją privalo kiekvienas Lietuvos politikas, valdininkas, žurnalistas, postringaujantis šia jautria tema. Būtent jiems privalu žinoti, kada, kokiu būdu Lietuvoje atsirado lenkai, rusai, baltarusiai, žydai, latviai ar kiniečiai, ir dar privalu žinoti, kad niekas, joks liberalas ir joks fašistas negali pakeisti istorijos ar ją ignoruoti, mėginant reguliuojant konfliktuojančių tautų, etnosų tarpusavio santykius.
Daugiau kaip tūkstantmetį Lietuvoje karta iš kartos gimė tik lietuviai. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, Lietuvos valdovams dėl politinių ar asmeninių ambicijų atvėrus kelius į Lietuvą tam tikroms tautinėms grupėms (karaimams, totoriams, žydams, ir tik daug vėliau – lenkams…), čia atsirado karta kartą keičiančios kitataučių bendruomenės. Ir daugumos tų, kurie šiandien save laiko lenkais, protėviai buvo ne lenkai, o būtent lietuviai, sulenkėję dėl želigovskininkų vykdytos agresyvios lenkinimo politikos.
Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Apie tai jau seniai rašė ką tik amžinybėn išlydėtas akademikas Zigmas Zinkevičius, savo išvadas pagrindęs rimtais, kruopščiai surinktais etnolingvistiniais faktais. Todėl kiekvienas Lenkijos politikas, norėdamas pagrįsti lenkų diasporos teises į išskirtinę padėtį Lietuvoje ir dėl to apeliuojantis į lenkų bendruomenės Lietuvoje neva gimusius protėvių protėvius, demonstruoja, deja, bendrojo išsilavinimo stoką, atleistiną nebent „valstiečiams“.
Tačiau jei tokias nesąmones kartoja ir skleidžia (ar jomis tiki) Lietuvos politikas ar kuris nors pusmokslis jo patarėjas, tai toks žmogus ne tik demonstruoja žemą bendrosios bei politinės kultūros lygį, bet ir nusipelno įtarimo išduodantis savo tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos – interesus.
Kažkoks savo tautos istorijos bei valstybės prioritetuose menkai tenusituokiantis pilietis pasidalijo tokia „įžvalga“: „Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos, o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas“.
Būtų gražu, jei tas teiginys nebūtų demagogija. Nes nebūna mažumų, nepriklausomų nuo daugumos. Tik gali skirtis jų buvimo mažumoje priežastys, kurios nulemia ir jų teisių ypatumus.
Vienos tautos tampa mažumomis, jas prievarta okupavus, inkorporavus į kitos valstybės sudėtį. Taip savo laiku ir lietuviai, ir lenkai, ir estai, suomiai ir kt. buvo tapę mažumomis Rusijos imperijos sudėtyje. Tokiu atveju joms ir kitoms į jas panašioms tautinėms mažumoms nėra kitos išeities, kaip visomis įmanomomis priemonėmis siekti sau lygių teisių su daugumos ar, kitaip sakant, imperijos titulinės tautos teisėmis, net jei imperija persikrikštijo, pasivadino sąjunga, unija, federacija ar kt. Arba – siekti visiškos laisvės ir nepriklausomybės, kuriant savo valstybę.
Kitu atveju mažumos atsiranda didesnės tautos ir jos valstybės sudėtyje migracijos keliu, o migracijos priežastys būna skirtingos, ekonominės ar/arba politinės, kai bėgama nuo persekiojimų ar kai kolonijinės politikos pasėkoje į tautinės mažumos teritoriją įkeliamos didelės grupės kitų tautų, pirmiausia – titulinės tautos atstovų. Dėl pastarosios priežasties vadinamuosiuose Rytprūsiuose, Latvijoje, Estijoje atsirado vokiečiai, visose buvusios SSSR respublikose rusai, o Lietuvoje – ir tam tikras skaičius lenkų.
Ar galima abiem atvejais dėti lygybės ženklą tarp daugumos įsipareigojimų mažumoms bei mažumų pretenzijų daugumoms?
Taip, liberaliai nusiteikę politikai ragina nesigilinti į istoriją, nesigilinti į priežastis bei pasekmes ir dėti lygybės ženklą tarp prievartautojų ir aukų teisių. Maža to, netgi stengiasi politinių manipuliacijų ir demagoginių spekuliacijų pagalba sukurti tokius teisinius precedentus, kurie lygybę tarp aukų ir agresorių padarytų teisėta.
Bet ar tai bus teisinga?
Gal pagaliau išgirskime profesorių Vytautą Landsbergį: „Jei leidi tėvynę niekinti, tai ko tu vertas, vargšas lietuvi?“
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kol kas Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sustoję ties riba, skiriančia situaciją „Lietuvos lenkai“ nuo situacijos „Lenkija Lietuvoje“. Tačiau ta riba išnyks, jei tik, tenkinant būtent lenkų, o ne visų kitų Lietuvoje gyvenančių etninių bendruomenių norus, sutiksime su reikalavimais įsivesti į savo raidyną papildomas, lietuvių kalbai visiškai nereikalingas raides, dokumentuose rašyti vardus/pavardes svetimomis kalbomis bei lietuviškus vietovardžius dalyje Lietuvos pervadinti lenkiškais.
O jei Lietuvos politikai vis dar nesupranta, kieno interesus – savo titulinės tautos, ar mažumų – jie privalo ginti pirmoje eilėje, tegu mokosi iš kitų valstybių. Ir štai čia geriausias mokytojas būtų Lenkija. Kaip, beje, ir Izraelis. Tai valstybės, kurios pavyzdingai atstovauja ir gina interesus būtent savo tautos, tos tautos, kurios vardu vadinama valstybė, net ir tais atvejais, kai toks beatodairiškas gynimas pažeidžia kitų, suverenių tautų teises…
Naujausių apklausų duomenimis, Lietuvos piliečiai ir toliau palankiausiai vertina prezidentus. Tačiau Vyriausybės vadovas ir kiti valdančiųjų lyderiai tuo pačiu pasidžiaugti negali.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus T. Janeliūno manymu, tai, kad palankus Sauliaus Skvernelio vertinimas nors ir nežymiai, tačiau mažėja, yra susiję su tuo, kad Premjeras tradiciškai yra pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero. Kartu, pabrėžė politologas, neigiamos įtakos gali turėti ir Premjero nelygiavertė kova su Prezidente.
Eltos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa rodo, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai įvertino Valdą Adamkų (80 proc. įvertino palankiai) ir Dalią Grybauskaitę (72 proc.).
Tuo tarpu per mėnesį labiausiai sumažėjo pasitikėjimas valdančiųjų lyderiais. Palankiai vertinančių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį sumažėjo 7 procentiniais punktais.
3 procentiniais punktais pasitikėjimas krito ir Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Pastarąjį mėnesį nepasitikinčių Premjeru S. Skverneliu skaičius išliko panašus (sumažėjo 1 procentiniu puntu).
Lyginant su paskutinių trijų mėnesių duomenimis, teigiamas Premjero vertinimas nuosekliai krenta. Bendrame palankaus vertinimo reitinge S. Skvernelis šiuo metu rikiuojasi aštuntoje vietoje.
Lyginant su ankstesnių mėnesių duomenimis, geriau už Premjerą vertinami buvo Europos Parlamento narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė.
Toliau nuosekliai auga potencialiais kandidatais į Prezidento postą laikomų ekonomisto Gitano Nausėdos (65 proc.) ir Kauno mero Visvaldo Matijošaičio (60 proc.) patikimumo reitingai. Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, visuomenės pasitikėjimas G. Nausėda ir V. Matijošaičiu išaugo 4 procentais.
Tvarkos ir teisingumo pirmininko Remigijaus Žemaitaičio, buvusio diplomato Vygaudo Ušacko bei žurnalisto Andriaus Tapino vertinimas taip pat pagerėjo 4 procentiniais punktais.
Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, 6 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, kurie palankiai vertina Seimo narę A. Maldeikienę, taip pat 5 procentiniais punktais pagerėjo užsienio reikalų ministro Lino Antano Linkevičiaus vertinimas.
3 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Europos Parlamento narę V. Blinkevičiūtę. Nepalankiausiai 2018 m. pradžioje Lietuvos gyventojai tradiciškai įvertino – Andrių Kubilių (71proc. įvertino nepalankiai), Aurelijų Verygą (69 proc.),Viktorą Uspaskichą (64 proc.), R. Karbauskį (63 proc.), Vytautą Landsbergį (63 proc.), Valdemarą Tomaševskį (62 proc.), Artūrą Zuoką (60 proc.) ir Rolandą Paksą (60 proc.). 5 procentiniais punktais pablogėjo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vertinimas.
Tai, kad Premjero S. Skvernelio patikimumas, ypač lyginant su kitais politikais, mažėja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas aiškino, kaip jo užimamų pareigų rezultatą.
Anot jo, Premjeras nuolat matomas viešojoje erdvėje ir turi aiškinti įvairias ištikusias problemas.
„Premjeras atsako už visas sritis, už kurias atsakingi ministrai ir visa Vyriausybė. Taigi Premjeras yra tas pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero arba žmonės yra kažkuo nepatenkinti“, – aiškino politologas.
Tačiau, profesoriaus nuomone, svarbu yra ir tai, kad auga bendras žmonių nusivylimas valstybės valdymo ar Vyriausybės veiklos rezultatais.
Politologas išskyrė kilusį šurmulį dėl vaiko pinigų perskirstymo ir alkoholio reklamos „keistenybių“. Šios ir kitos problemos, kalbėjo T. Janeliūnas, didesniu ar mažesniu mastu turi poveikį S. Skvernelio reitingams.
T. Janeliūno nuomone, S. Skvernelio ir D. Grybauskaitės ginčai taip pat gali turėti įtakos Premjero patikimumui. Profesoriaus teigimu, Premjeras ne tik dalyvauja nelygiavertėje kovoje, bet ir apskritai, pasirinkęs netinkamą priešininką, švaisto energiją.
„D. Grybauskaitei šis konfliktas, kaip galima spręsti iš apklausų duomenų, neturi jokios įtakos. Nors Prezidentė kartais ir kritikuoja Vyriausybę, bet ji nesivelia į tiesioginį asmeninį ginčą su S. Skverneliu. O S. Skvernelis, šiuo atveju, viską suveda į labai konkretų asmenį – D. Grybauskaitę“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
Politikos ekspertas pabrėžė, kad S. Skvernelis apskritai pasirinko labai keistą priešininką.
„Jam nereikės varžytis su D. Grybauskaite, jei jis norės dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tai šia prasme, jo noras kritikuoti Prezidentę, greičiausiai, nesuteiks kažkokių papildomų balų“, – apibendrino T. Janeliūnas, pabrėždamas, kad S. Skvernelio „atsimušinėjimas“ palankiai vertinamai Prezidentei visuomenėje didelio pritarimo gali ir nesulaukti.
Parengė Eltos korespondentas Benas Brunalas
Apklausa vyko 2018 m. sausio 18-30 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 115 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.
Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.
Artėjant 2019 metų Prezidento rinkimams vis dirsčiojama į visuomenės apklausų duomenis, kuriose lenktyniauja trys potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda.
Tačiau konkretesnes ideologines nuostatas slepiantys ir stipriomis bei kartu užburiančiomis asmeninėmis savybėmis nelabai pasižymintys kandidatai tarsi „Milžino paunksmėje“ užgožiami beveik dešimtmetį prezidentaujančios Dalios Grybauskaitės. Kaip šis dešimtmetis ir D. Grybauskaitės asmenybė pakeitė Lietuvos Prezidento rinkimus? Kuo artėjantys rinkimai skirsis nuo ankstesniųjų?
Viešojoje erdvėje jau vyksta pasiruošimas galimiems „strateginiams aljansams“. S. Skvernelis sako, kad reikalui esant Kauno meras Visvaldas Matijošaitis galėtų tikėtis jo paramos. V. Matijošaitis – atsako tuo pačiu ir giria S. Skvernelio charakterį.
Ši planuojama „kooperacija“, viena vertus, rodo, kad šie potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomi asmenys būgštauja dėl beveik tų pačių rinkėjų gretų ir to, kad kandidatūras keliant abiem, galiausiai nelaimėtų niekas. Tačiau, kita vertus, tai taip pat rodo, kad nei vienas, nei kitas nėra pakankamai stiprus kandidatas, realiai galintis atsisėsti į valstybės lyderio kėdę.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiems kandidatams alternatyva laikomo ekonomisto G. Nausėdos galimybės vertinamos taip pat atsargiai. Nepaisant augančių jo reitingų, ne vienas analitikas pažymi, kad G. Nausėdos galimybės laimėti rinkimus yra ribotos. Pirmiausia dėl to, kad tai būtų išsilavinusių, pasiturinčių miestiečių Prezidentas. O siekiant tapti Prezidentu neužtenka remtis viena socialine grupe.
Kitaip tariant, kyla abejonių, ar esami kandidatai yra pajėgios ir tinkamos asmenybės tapti Prezidentu, į kurį visuomenė tradiciškai deda daugiau vilčių nei numato Konstitucija.
Šios dvejonės kuria jau dešimtmetį neregėtą intrigą Prezidento rinkimuose. Galima teigti, kad kylančios abejonės susijusios su keliomis aplinkybėmis.
Pirmiausia siekiant patraukti skirtingas visuomenės grupes reikia išskirtinės asmenybės, savotiško „mito“, kuris visuomenei praneštų apie specifinius politiko sugebėjimus. Šiuo atžvilgiu esami kandidatai neatrodo labai stiprūs.
S. Skvernelio mitas apsiriboja viešojoje erdvėje jam klijuojama „policininko“ tapatybe. Nors tai gyvenime labai svarbi, tačiau pernelyg kasdieniška, intriguojančių ritualų ar paslapčių neturinti specialybė. Be to, „policininko“ vaidmuo nesunkiai atsiduria anekdotų epicentre. Kita vertus, ryšius su „valstiečiais“ ir darbą Vyriausybėje taip pat būtų sunku įvardinti kaip naudingą paramą.
Šia prasme V. Matijošaitis net pranašesnis už S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino.
G. Nausėda yra panašus į buvusį ir iki šiol populiarų šalies vadovą Valdą Adamkų. Jis išsilavinęs, gerų manierų ir reputacijos, yra gyvas, gebantis šmaikštauti socialiniuose tinkluose. Tačiau G. Nausėda yra pirmiausia „bankininkas“. Lyginant su V. Adamkumi, jis stokoja aukščiausiam valstybės postui būtinos asmenybinės mistikos. V. Adamkus Prezidento rinkimus laimėjo grįžęs iš „galimybių ir svajonių šalies“ Amerikos, kurioje padarė fantastišką karjerą.
Tad G. Nausėdos turima erudicija bei diplomatiškumas įspūdžio gali ir nepadaryti. Jo prezidentinis „personažas“ pernelyg ramus ir reikšmingai neišsiskiriantis, kad sugebėtų užtikrintai įtikinti įvairias visuomenės grupes.
Antroji aplinkybė, kelianti diskusijų ar net nerimo dėl potencialių kandidatų kompetencijų užimti Prezidento postą, žinoma, yra Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Dešimtmetis prezidentavimo ir Prezidentės darbo savybės, kurios nuosekliai buvo rodomos abiejų kadencijų metu, iš esmės tapo tuo, ko visuomenė toliau tikėsis iš būsimo Prezidento.
Ši situacija yra neįprasta. Iki D. Grybauskaitės visi naujo Prezidento rinkimai vyko ieškant kažko naujo. Tuo tarpu ateinančiuose rinkimuose, bus ieškoma kandidato, kuris kuo mažiau skirtųsi nuo to, ką ir kaip darė D. Grybauskaitė.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Po Algirdo Brazausko kadencijos pabaigos visuomenė ieškojo to, ko atsisakė Prezidentu pasirinkus buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių. Valdas Adamkus rinkimuose apskritai buvo iškeistas į „skraidantį“ Prezidentą. Šiam „prisiskraidžius„ – V. Adamkus tapo saugiausia, mažiausiai į R. Paksą panaši alternatyva. Po antrosios Prezidento V. Adamkaus kadencijos vėl ieškota kažko naujo. Pirmiausia – aktyvesnio ir stipresnio.
D. Grybauskaitei dalyvaujant rinkimuose dėl antrosios kadencijos, priešingai nei V. Adamkaus, pralaimėjusio Rolandui Paksui, atveju didelės intrigos nebuvo. Nepaisant ganėtinai sėkmingo socialdemokrato Zigmanto Balčyčio pasirodymo, D. Grybauskaitė ir jos Prezidentės įvaizdis bei darbo metodai konkurencijos neturėjo.
Prezidentės D. Grybauskaitės retorika, vadovavimo stilius, tarptautinis pripažinimas, nepaisant kartkartėmis išsprūstančios kritikos dėl kategoriškumo bei aštrumo, buvo ir yra vertinama kaip tai, ko Lietuvai labiausiai reikia.
D.Grybauskaitės, kaip Prezidentės, balsas išsiskyrė ir niekada nebuvo sutapatintas su kitų politikų balsais, sklindančiais iš Seimo – institucijos, kuria lietuviai nepasitiki labiausiai. Kitaip tariant, Prezidentė buvo virš Lietuvos politinio elito, o jos, kaip atsakingos, padorios ir teisingos lyderės, įvaizdis viešojoje erdvėje praktiškai nebuvo diskutuojamas.
Tam tikra prasme D. Grybauskaitė visuomenėje nebuvo suvokiama kaip politikė tarp kitų politikų. Ji buvo ir yra pripažįstama kaip lyderė šalia tarpusavyje besivaidijančių ir dažnai nesąžiningų politikų.
Žinoma, prie tokio D. Grybauskaitės įvaizdžio prisidėjo Prezidento institucija ir jos suteikiamos funkcijos. Tačiau, reikia pripažinti, per dešimtmetį D. Grybauskaitė sugebėjo bent jau visuomenės akyse Prezidento vaidmenį reikšmingai pakeisti, suteikiant jam savojo charakterio bruožų.
Galima sakyti, kad Prezidentės akcentuotas siekis užtikrinti valdžių skaidrumą, kova su korupcija ir politine veidmainyste buvo nauja patirtis Lietuvai, kuri po nepriklausomybės atgavimo buvo įpratusi prie labiau parlamentinės respublikos principus atitinkančio Prezidento.
Rolandas Paksas
Tad šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie tam tikrą paradoksą. Valstybės valdymo teorijoje yra įprasta teigti, kad valstybės aparate dirbančio asmens elgesį ir veiksmus lemia „kėdė“ – pareigos ir funkcijos, kurios reglamentuoja užimamą poziciją. Tačiau per dešimtmetį, panašu, D. Grybauskaitė Prezidento kėdei suteikė nemažai savo asmenybės savybių ir taip pakėlė apskritai naujajam Prezidentui reikalavimų kartelę.
Kitaip tariant, D. Grybauskaitė tapo etalonu, o jos asmenybė – Prezidento sinonimu. Tai tikras iššūkis bet kuriam, šiandien potencialiu kandidatu pretenduoti į Prezidento postą įvardijamam politikui. Vaizdžiai tariant, ateinantys Prezidento rinkimai vyks savotiškoje „milžino paūksmėje“.
Tad lieka laukti Prezidentės užuominos apie kandidatą, kuriame ji matanti daugiausiai prezidentinio potencialo ir galbūt savęs. Tokia užuomina gali būti kur kas svarbesnė nei šiandien aptariamos pretendentų asmeninės savybės, kompetencijos ar strateginiai susivienijimai prieš rinkimus.
Eltos korespondentas Benas Brunalas ir Tarptautinio gynybos studijų centro Taline studijų vadovas ir analitikas Tomas Jermalavičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po praėjusią savaitę įvykusio „Sniego susitikimo“ vėl prakalbta apie būtinybę Baltijos šalims intensyviau bendradarbiauti įsigyjant karinę ginkluotę. Tačiau Baltijos šalių bendradarbiavimo istorija rodo, kad ne visada pavyksta įgyvendinti bendrus projektus ir suderinti politines pozicijas.
Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovas ir analitikas Tomas Jermalavičius teigia, kad kylantys nesutarimai tarp Baltijos valstybių nesikerta su fundamentaliais saugumo ir gynybos klausimais. Tuo tarpu kartkartėmis išryškėjantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos strateginės komunikacijos skirtumai taip pat neturėtų stebinti. Tai, anot analitiko, lemia skirtingas nacionalinis charakteris.
Baltijos šalys euroatlantinio saugumo kontekstuose dažniausiai yra suvokiamos kaip vientisas darinys. Tai susiję tiek su valstybių dydžiu ir bendra XX a. istorine patirtimi, tiek su labai panašiais iššūkiais ir grėsmėmis, dabar kylančiomis visoms trims valstybėms. Visos trys šalys iš esmės vienodai vertina Rusijos grėsmę ir nediskutuoja, kad svarbiausias jos atgrasymo įrankis yra NATO.
Tačiau, reikia pažymėti, pasirinkti keliai, kuriais siekiama iš esmės tų pačių bazinių saugumo tikslų, nėra identiški. Maža to, spręsdamos tiek ekonominius, tiek užsienio politikos klausimus, Baltijos valstybės dažnai atsimuša į sienas, neleidžiančias priimti bendrų, suderintų sprendimų.
Žvelgiant į Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo po Sovietų Sąjungos subyrėjimo istoriją, be narystės NATO ir ES, daugiau pavyzdžių, kai valstybės, it „Baltijos kelyje“ stovėdamos, siektų bendrų tikslų, nebuvo labai daug.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Latvijos Prezidentu Raimundu Vėjuoniu ir Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Priešingai, sprendžiant Baltijos šalių regionui svarbius strateginius energetikos, transporto, ekonomikos klausimus valstybių pozicijos dažnai išsiskirdavo. Ne visada, net ir po ilgų diskusijų, pavykdavo rasti bendrą sutarimą. Ekonominiai išskaičiavimai, sutaria ekspertai ir politikai, tapdavo svarbiausiomis Baltijos valstybių nesutarimų priežastimis.
Pavyzdžiui, Baltijos šalims nesutarus dėl bendro regioninio suskystintų gamtinių dujų (SGD) projekto, Europos Komisija praėjusių metų pabaigoje į ES bendrojo intereso projektų sąrašą neįtraukė nė vieno tarpusavy nesutariančių Lietuvos, Latvijos ar Estijos SGD infrastruktūros projekto. Dėl tokio nesugebėjimo suderinti šalių pozicijų buvo prarasta galimybė gauti dešimtis milijonų eurų ES paramos ir taip atpiginti dujas Baltijos šalių gyventojams.
Kitaip tariant, siaurai suvokiamas pragmatizmas ir ekonominiai „išskaičiavimai“ didina riziką, kad mažosios valstybės, neturėdamos pakankamai derybinės galios, bus nepastebėtos arba tiesiog stipriai permokės už savo „individualumą“.
Ar panaši situacija negresia kalbant apie nacionaliniam saugumui ypač svarbius, su karine ginkluote susijusius pirkimus? Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, apibendrindamas „Sniego susitikimo“ diskusijas, teigė, kad Baltijos valstybėms reikia didinti išleidžiamų išteklių gynybai efektyvumą, todėl, anot jo, Baltijos šalys turėtų grįžti prie svarstymų kartu pirkti ginkluotę. Tačiau bent jau kol kas suderinti karinės įrangos įsigyjamų poreikių Baltijos valstybių lygiu nesisekė.
Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovo ir analitiko T. Jermalavičiaus nuomone, išsiskiriančios Baltijos šalių nuomonės didesnio nerimo kelti neturėtų. Anot jo, svarbu, kad Baltijos valstybės susitaria dėl fundamentalių saugumo principų. O tai, kad kai kuriose detalėse susitarimo pasiekti ne visada pavyksta, yra natūralus, su specifine valstybių patirtimi ir skirtingu nacionaliniu charakteriu susijęs dalykas.
Pavyzdžiui, 2005 metais Latvijos Prezidentė Vaira Vykė-Freiberga nusprendė dalyvauti gegužės 9-osios minėjimo iškilmėse, kai tuo tarpu Estijos ir Lietuvos Prezidentai atsisakė.
Estijos vėliava. Antroji – Europos Sąjungos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje, ypač Prezidento Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu, daug kalbėta apie politinę lyderystę Rytų Europos regione, o estai – apie vidaus problemų sprendimą ir Estijos, kaip „auksinės provincijos“, kelią.
Apskritai kalbant, lietuviai ne kartą protestantiškose latvių ir estų visuomenėse buvo įvardinti temperamentingais ir greitai užsidegančiais „Baltijos italais“. Tad galbūt nereikėtų labai stebėtis, kad šalies užsienio politikoje esama aštresnio tono bei spontaniškų pasamprotavimų apie tai, kad vien dėl to, jog atėjo 2018-ieji, reikia keisti ne vienus metus tęstą užsienio politikos kursą.
Tai, kad Lietuvos ir Estijos užsienio politikos forma ir strateginės komunikacijos stilius skiriasi, akcentavo ir T. Jermalavičius. Anot jo, Estija pasižymi ramesniu tonu užsienio politikos retorikoje, tuo tarpu Lietuvos komunikacija – kur kas griežtesnė ir „dramatiškesnė“.
„Palyginkime, pavyzdžiui, šalių Prezidenčių Dalios Grybauskaitės ir Kersti Kaljulaid kalbas Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje. Turinio prasme K. Kaljulaid kalbos akcentai buvo tie patys, kaip ir D. Grybauskaitės. Tačiau Lietuvos Prezidentės buvo visai kitoks kalbos stilius: kaip tai buvo pristatoma ir pateikiama“, – sakė kalbėjo T. Jermalavičius.
Lietuvos ir Estijos prezidentės Dalia Grybauskaitė ir Kersti Kaljulaid
„Lietuvos sprendimų priėmėjai ir Lietuvos Prezidentė mano, kad galbūt šiuo metu reikia komunikuoti griežčiau, nes problema yra Vakarai, kurie dar nepakankamai supranta, kokie dramatiški ir pavojingi pokyčiai ištiko regioną. Ir tai reikia dramatizuoti vien tam, kad išlaikytume dėmesį“, – aiškino gynybos politikos analitikas.
Tuo tarpu tai, kas pasakyta švelniu tonu, Estijoje kartais tiesiog praslysta ir lieka nepastebėta, pabrėžė T. Jermalavičius.
Tačiau analitikas pažymėjo, kad ne visada dramatiškas stilius yra naudingas. Anot jo, pernelyg dažna dramatizuota retorika gali sukelti antagonizmą, tad ne visomis situacijomis aštriu komunikavimu reikėtų kliautis. „Drama turi būti instrumentas, kurį reikia taikyti labai selektyviai ir labai atsargiai. O pas mus tos dramos kartais būna per daug“, – kalbėjo gynybos ekspertas.
„Kai vyko „Zapad“ pratybos, Estijoje tokio dramatizavimo nebuvo kaip Lietuvoje. Tačiau buvo labai aiškiai sakoma, kas tai yra, kodėl tai, ką sako Rusijos valdžia, nėra tiesa. Taigi nebuvo tokios isterijos, tačiau nebuvo ir naivumo“, – kalbėjo T. Jermalavičius.
ICDS vadovas taip pat pažymėjo, kad lyginant Estijos ir Lietuvos užsienio politiką, pastarajai yra būdinga vidinio sutarimo stoka. Tuo tarpu estai yra kur kas nuoseklesni. „Jie nusistato liniją ir ja eina, stengdamiesi išlaikyti vidinį konsensusą. Nors ir iškyla įvairių įtampų ir nesutarimų, jie moka išlaikyti bendrą strateginę liniją. Lietuvoje yra šiek tiek chaoso“, – Baltijos valstybes lygino T. Jermalavičius.
Anot jo, diskusijos, kilusios Premjerui Sauliui Skverneliui pareiškus apie poreikį atkurti bendradarbiavimo kanalus su Rusija, būtent tai ir parodo.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Miunchene susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Mike’u Pence’u. Susitikime taip pat dalyvavo Latvijos ir Estijos vadovai. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Staigūs pokyčiai įmanomi tada, kai įvyksta kažkas labai staigaus ir radikalaus. Tad kas tokio radikalaus įvyko po Krymo okupacijos, kad reikėtų keisti politiką Rusijos atžvilgiu? Nieko radikalaus nenutiko. Tai blaškymasis, nemokėjimas siekti konsensuso ir sutarimo viduje. Aš dažnai tai vadinu maniakiniu depresiniu pobūdžiu, kai iš pradžių visi nekreipia dėmesio, ignoruoja kažkokį klausimą, tada prasideda panika, dramatizavimas. Užsienio ir gynybos politikai reikia nuoseklumo“, – pabrėžė T. Jermalavičius.
Vis dėlto T. Jermalavičius pernelyg nesureikšmino tiek išsiskiriančių valstybių interesų, tiek egzistuojančių skirtumų tarp Baltijos šalių strateginės komunikacijos kultūrų.
„Realybėje mes turime pripažinti, – kalbėjo T. Jermalavičius, – kad esame trys suverenios valstybės, kurios turi savo interesus ir savo nacionalinį požiūrį. Todėl kartais reikia praleisti šiek tiek daugiau laiko, kad tarpusavyje interesai būtų suderinti. Tačiau pažiūrėjus į tokius fundamentalius užsienio politikos vektorius, kaip NATO ir ES ar konkrečiai, kokią politiką įgyvendiname su Rusija bei jai taikomas sankcijas, tai mes visada veikėme absoliučiai sinchroniškai, koordinuotai ir susiderinę tarpusavyje.
Kitaip tariant, pabrėžė ICDS Taline studijų vadovas, kontaktai tarp Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijų yra labai intensyvūs, o suvokimas, kad politinėje ir karinėje plotmėje Baltijos valstybės yra bendras geopolitinis ir strateginis regionas yra labai stiprus.
Anot eksperto, tai, kad kitose srityse Baltijos šalių interesai išsiskiria energetikos ir kai kuriais ekonomikos klausimais, neturėtų kelti nerimo, nes kol kas tai nėra didelė kliūtis vystyti nacionaliniam saugumui svarbiausias dimensijas. T. Jermalavičius pabrėžė, kad Baltijos valstybės puikiai įgudo atskirti klausimus, dėl kurių nesutariama, nuo tų, kurie yra labai svarbūs Baltijos valstybių saugumui.
Tai, kad sprendžiant ekonomikos ir energetikos problemas atsiranda nuomonių skirtumų, nebūtinai reiškia, kad judama priešinga linkme. T. Jermalavičius aiškino, kad kiekviena šalis juda savo greičiu ir turi specifinių vidinių grupių interesų, kuriuos reikia suderinti ir galbūt perlaužti. „Tačiau bet kuriuo atveju mes judame ta pačiame kryptimi, dėl mūsų integravimosi į Europos Sąjungos energetines rinkas, kitaip tariant, bendra strateginė kryptis išlieka ir čia“, – akcentavo saugumo ekspertas.
„Kitaip tariant, atskiri klausiami „neužkrečia“ platesnės darbotvarkės,“ – apibendrino Tarptautinio gynybos studijų centro vadovas ir pabrėžė, kad bent jau diplomatinėje ir karinėje srityse Baltijos valstybės turi gilias bendradarbiavimo tradicijas.
