
Ketvirtadienį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) tvirtins siūlymus Rinkimų kodekso pakeitimus ir perduos juos Seimui.
Pirmadienį oficialiai startuoja Prezidento rinkimų kampanija. Pasak Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkės Lauros Matjošaitytės, nuo šiol komisija akylai stebės, kad rinkimuose dalyvauti ketinantys politikai neskleistų nepažymėtos politinės reklamos, kad kandidatai į pretenduojamą postą nesinaudotų tarnybinėmis pareigomis ar administraciniais resursais.
Pasak VRK pirmininkės, pirmadienį prasidės Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyvių registravimas. Tai tęsis iki tol, kol reikės pateikti pareiškinius dokumentus – 85 dienos iki rinkimų pradžios. Šiam etapui numatyta 20 dienų. L. Matjošaitytės teigimu, būtent šiuo laikotarpiu bus galima matyti kandidatus, kurie tikrai ketina dalyvauti šalies vadovo rinkimuose.
„Pateikus pareiškinius dokumentus VRK juos patikrina ir, jeigu viskas gerai, išduoda rinkėjų parašų rinkimo lapus, ir pretendentai į kandidatus turi tuos lapus su parašais pristatyti VRK iki rinkimų likus 45 dienoms. Tada VRK patikrina, ar kiekvienas iš pretendentų į kandidatus surinko įstatyme nustatytą 20 tūkst. rinkėjų parašų skaičių ir (jei viskas gerai – ELTA) registruoja pretendentą kandidatu į prezidentus bei likus 30 dienų iki rinkimų paskelbia kandidatų sąrašą“, – detaliai procedūrą aiškino VRK pirmininkė.
Lapkričio 7 dieną buvo paskelbta Savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos pradžia. Lapkričio 26 d. prasidės Europos Parlamento rinkimų politinė kampanija.
VRK atkreipia dėmesį, kad prieš 2019 metais vyksiančius rinkimus buvo inicijuota ne viena rinkimams svarbi naujovė.
2019 m. kovo 3 d. vyksiančiuose Savivaldybių tarybų rinkimuose savivaldybių tarybų nariu galės būti keliami asmenys, sulaukę 18 metų (buvo 20 m.); kandidatams, einantiems nesuderinamas pareigas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, didėja užstato suma iki 10 VMDU (9 672 eurų); praplėstas politinės kampanijos išlaidomis pripažįstamų turėtų išlaidų sąrašas.
Taip pat naujais pakeitimais nustatoma, kad visuomenės informavimo priemonės turės po rinkimų per 10 dienų pateikti ataskaitas ir tai, kad politine reklama nelaikoma, laikantis objektyvumo ir nešališkumo principų, visuomenės informavimo priemonių skleidžiama informacija apie rinkimų programas.
ELTA primena, kad šiuo metu apsisprendimą dalyvauti Prezidento rinkimuose viešai deklaravo ekonomistas Gitanas Nausėda, Seimo nariai Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Lietuvos liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis. Pretenduoti į šalies vadovo postą buvo pareiškęs diplomatas Vygaudas Ušackas, tačiau pralaimėjęs pirminius konservatorių rinkimus I. Šimonytei tvirtino, kad be partijos paramos prezidento kėdės nebesieks.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.11.12; 08:05
Visuose rinkimus reglamentuojančiuose įstatymuose siūloma numatyti kandidatų prievolę viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavę su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.
Tokias Prezidento, Seimo, Savivaldybių tarybų rinkimų ir Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo pataisas Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos- Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis.
Jis taip pat siūlo užtikrinti, kad rinkimų įstatymai neprieštarautų Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo nuostatomis.
„Priėmus įstatymų pataisas būtų užtikrinta, kad kandidatų, nuslėpusių nuo rinkėjų slapto bendradarbiavimo su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis faktus, mandatai būtų panaikinami atitinkamo rinkimų įstatymo nustatyta tvarka“, – sako Seimo narys Z. Jedinskis.
Pasak jo, šiuo metu rinkimų įstatymuose nėra suderinti reikalavimai kandidatams pateikti informaciją apie bendradarbiavimą su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis. Seimo rinkimų įstatyme yra nuostata, kuri numato, jog kiekvienas kandidatas į Seimo narius turi viešai paskelbti, jeigu ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis.
Prezidento rinkimų įstatymas numato, kad pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priima sprendimą išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus, privalo iki įregistravimo kandidatu į Respublikos Prezidentus pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai duomenis apie savo darbą SSRS ar buvusių sovietinių respublikų NKVD, NKGB, MGB, KGB ir kitų užsienio valstybių atitinkamose tarnybose (struktūrose).
Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas kalba apie prievolę kandidatui viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės narės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas nenumato prievolės kandidatui paskelbti rinkėjams, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.
„Tačiau Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatyme numatyta, jog keliamas kandidatu į savivaldybės tarybos narius asmuo Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikia informaciją apie savo slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, kas šiuo metu faktiškai nevyksta, kadangi šie abu įstatymai nėra suderinti tarpusavyje. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją siūlome tarpusavyje suderinti rinkimų įstatymus ir taikyti vienodus reikalavimus kandidatams“, – sako projektą parengęs LLRA-KŠS frakcijos narys Z. Jedinskis.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.09.26; 08:03
Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) pritarė, kad dalis serialo „Naisių vasara“ gali būti laikoma politine reklama. Neleistina politine reklama pripažinti serialo epizodai, kuriuose „valstiečių“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis kviečia atvykti į Naisius.
Nors darbo grupė ir ragino pritarti išvadai, kad visas serialas negali būti traktuojamas kaip politinė reklama, VRK tokio sprendimo nepriėmė.
Po šešias valandas trukusių diskusijų VRK taip pat nepritarė „Naisių vasarą“ tyrusios darbo grupės išvadai, kad serialas negali būti laikomas „Agrokoncerno“ auka „valstiečiams“ ir jos lyderiui R. Karbauskiui.
VRK nariai ilgai ginčijosi, ar serialas „Naisių vasara“, prie kurios scenarijaus rašymo prisidėjo LVŽS lyderis R. Karbauskis, galėjo daryti politinį poveikį visuomenei skleidžiant „valstiečių“ partijos idėjas.
Darbo grupės vertinimu, R. Karbauskio ir serialo veikėjo Pijaus panašumo klausimas yra subjektyvus, o panašumas savaime negali būti vertinamas kaip politinė reklama.
Konstatuota, kad „Naisių vasaros“ logotipas bei LVŽS logotipas nėra tapatūs. Pasak darbo grupės, logotipus su gandru naudoja daug organizacijų, pavyzdžiui, Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
Taip pat nutarta, kad nors už serialo kūrimą mokėjo „Agrokoncernas“, nėra objektyvių duomenų, įrodančių, kad koncernas siekė reklamuoti R. Karbauskį ar jo pirmininkaujamą partiją.
Darbo grupės nariai Vincentas Vobolevičius ir Olga Kilkinova aiškino, kad serialas nebuvo pripažintas politine reklama, nes, pasak jų, nėra įrodymų, kad „Naisių vasaros“ siužetas būtų kažkaip paveikęs žmonių politines nuostatas.
V. Vobolevičius tvirtino, kad tuo metu, kai serialas buvo transliuojamas (nuo 2009 m., iki 2015 m.) „valstiečių“ reitingai silpnėjo. Pasak jo, partijos reitingų kilimą nuo 2015 m gali paaiškinti visai kitos priežastys.
Jo tvirtinimu, nesvarbu, kad R. Karbauskis pats dalyvavo serialo scenarijaus kūrime. Anot jo, tai, kad serialą kuria politikai, nebūtinai reiškia, kad pats serialas tampa politine reklama.
Pasak VRK darbo grupės narių, serialas „Naisių vasara “ neturėjo konkrečių politinių siekių. Anot O.Kilkinovos, serialo tikslas buvo parodyti tiesiog Lietuvos kaimo gyvenimą.
Tuo tarpu V. Vobolevičius samprotavo, kad serialo tikslas buvo reklamuoti tiesiog R. Karbauskiui priklausantį „Agrokoncerną“.
Šioms „valstiečiams“ palankioms išvadoms nepritarė trys VRK nariai. Vilius Semeška, Maksimas Reznikovas ir Jūratė Lebedevienė – pateikė atskirąją nuomonę, kurioje pažymėta, kad darbo grupė iš esmės neįvertino, jog serialas „Naisių vasara“ yra R. Karbauskio ir „valstiečių“ tęstinis projektas, kuriuo vykdyta suplanuota ir nepertraukiama kampanija, siekiant paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose.
Atskirąją nuomonę pareiškę VRK nariai reikalavo konstatuoti, kad visas „Naisių vasaros“ serialas būtų pripažįstamas politine reklama.
Pasak jų, draudžiama naudoti politinėms kampanijoms gautas aukas, kurios neatitinka įstatymo reikalavimų.
„Iš darbo grupės pateiktų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad projektas – LŽVS ir R. Karbauskio paslėpta politinė reklama – finansuotas per trečiuosius asmenis ir yra laikytinas trečiųjų asmenų auka politinei partijai bei vertintinas kaip šiurkštus įstatymo pažeidimas“, – sako VRK darbo grupės išvadai oponuojantys nariai.
Socialdemokratas Algirdas Sysas aiškino, kad VRK darbo grupės išvados kelia grėsmę sukuriant precedentą ateityje kitiems turtingiems žmonėms organizuoti paslėptą reklamą. Politikas tikino, kad socialdemokratų partija reaguos į „valstiečiams“ palankų VRK sprendimą.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.07.18; 06:30
Kiek čia beliko iki naujų Prezidento rinkimų – maždaug 16 mėnesių. VRK interneto svetainėje rašoma, kad jie vyks 2019 m. gegužę, bet prieš tai, vasarį, rinksime savivaldybių tarybas, o iš karto po Prezidento rinkimų, birželį, balsuosime už atstovus į Europos Parlamentą.
Žinoma, daugiausia dėmesio skiriama artėjantiems 7-ojo nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir 14 – ojo po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Lietuvos vadovo rinkimams. Kitaip sakant, per 100 metų nepriklausoma valstybė turėjo 14 prezidentų, o jei faktiškuoju šalies vadovu pripažintume ir V. Landsbergį – po kitų rinkimų jų bus 15.
„Smetoniškųjų“ rinkimų dešimtmečiai
Trumpai apie prieškario rinkimus. Ši informacija yra laisvai prieinama oficialiuose portaluose. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Prezidento rinkimai vyko septynis kartus: 1919, 1922, 1923, du kartus 1926-aisiais, 1931 ir 1938 metais. Pirmieji rinkimai įvyko 1919 m. balandžio 4 d., praėjus daugiau nei metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Beje, anuomet pirmiau buvo išrinktas Prezidentas (1919 m.) ir tik po metų įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą (1920 m.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Aleksandras Stulginskis tapo jo pirmininku ir nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. gruodžio 21 d. Prezidento rinkimų laikinai ėjo ir Prezidento pareigas.
Įdomu ir tai, kad anuomet Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos Prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau Prezidentą iš savo atstovų rinko I, II, ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš Prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant Prezidento A. Smetonos kadencijos pabaigai, 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas šalies Prezidento rinkimų įstatymas. Remiantis juo Prezidentą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų). Prezidentą rinkdavo Kaune susirinkę Ypatingieji Tautos atstovai. Kandidatą galėjo iškelti ne mažesnė kaip dvidešimties atstovų grupė.
Rinkimai buvo vykdomi žaibiškai, kad mažiau galėtų triukšmauti opozicija. 1931 m. gruodžio 11 d. Kaune susirinkę 116 Ypatingųjų Tautos atstovų vienbalsiai Respublikos Prezidentu išrinko vienintelį kandidatą A. Smetoną. Panašiai vyko ir vėlesni Prezidento rinkimai.
Kaip ir šiandien, Prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo pagal Konstitucijoje nustatytą tvarką. Prieškariu būta atvejų, kai Prezidentas buvo išrinktas ir prisiekė tą pačią dieną. Mažiausiai kandidatų į šį postą – vienas – buvo 1926 m. gruodžio 19 d. rinkimuose, kai prezidentu vienvaldiškai tapo A. Smetona. Tą patį jis pakartojo ir 1931 m., ir 1938 m. rinkimuose. Daugiausiai pretendentų – net keturi – Prezidentu norėjo tapti prieš pat perversmą vykusiuose rinkimuose – 1926 m. birželio 7 d., kai didele 78-ių II-ojo Seimo narių – rinkikų persvara laimėjo Kazys Grinius.
Tarp A. Brazausko ir… nežinomybės
Pertrauka tarp šalies vadovo rinkimų buvo nemaža – beveik 55 sovietinės ir nacių okupacijos metai. Tik 1993 m. vasario 14 d. vykusiuose rinkimuose nugalėjo A.M. Brazauskas, nurungęs Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį. Daugiausiai kandidatų į šį postą susirinko 2002 m. gruodžio 22 d. rinkimuose – jų buvo net 17. Antrajame ture nedidele persvara V. Adamkų nurungė R. Paksas, kuris vis dėl to po kelerių metų dėl apkaltos buvo pašalintas iš Prezidento pareigų, ir tuojau pat, 2004 m. birželį, surengti neeiliniai rinkimai.
Prezidento rinkimai vyko Lietuvoje 2014 m. gegužės 11 ir gegužės 25 dienomis. Neišrinkus prezidento pirmajame ture, gegužės 25 d. buvo rengiamas antras turas (kartu su rinkimais į Europos Parlamentą). Juose varžėsi septyni kandidatai. Antrame ture dalyvavo Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė, kuri ir laimėjo, surinkusi 57,87 proc. dalyvavusių rinkėjų balsų.
„Prezidentas Lietuvoje nėra tokia įtakinga ir daug galių beturinti institucija, kaip Seimas ar Vyriausybė, tačiau simbolinė prezidento galia bei moralinis visos tautos palaikymas sukuria stiprią prezidento galimybių bei įtakos iliuziją. Prezidentas mūsų šalyje tampa savotišku simboliniu šalies vadovu, įpareigotu ne tiek vykdyti valdžią, kiek atstovauti moralines tautos ir valstybės ambicijas“. Taip prezidento vaidmenį Lietuvos politikoje ir valdyme apibūdino politologas prof. Lauras Bielinis 2003 m. išleistoje pirmoje šio ciklo monografijoje „Prezidento rinkimų anatomija. 2002 metų prezidento rinkimai Lietuvoje“.
Prof. Ona Voverienė, apžvelgusi ir kitus L. Bielinio kūrinius, lygina tų metų rinkimus su būsimais kitąmet ir pastebi, kad tuomet ir dabar Lietuva turi tris ryškius kandidatus. 2019 m. gali būti jų kur kas daugiau, nes „mūsų liaudis serga savęs susireikšminimo liga, dažnas neturintis nei politikos, nei valdymo įgūdžių, ką ryškiai pademonstravo praėjusieji visi rinkimai į Prezidento postą“, taikliai rašo O. Voverienė.
Profesorė išvardija tris ryškiausias kandidatūras: dabartinį premjerą Saulių Skvernelį, bankininką Gitaną Nausėdą ir Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Žinoma, jų yra ir bus daugiau. O. Voverienė mano, kad be šitų trijų dar 24. O ir paminėtieji neaiškiai įvardija savo ketinimus. Aiškiau skamba G. Nausėdos pavardė.
Naujas Vilties prezidentas?
Panagrinėkime bent jo privalumus ir trūkumus.
G. Nausėda – 53-jų finansininkas, švediško SEB banko prezidento patarėjas, žinomas finansų analitikas. Vadinamas „Vilties prezidentu“, tarsi sugretinant su garsiuoju Stasiu Lozoraičiu, prieš gerus 25 metus rinkimuose pralaimėjusiu A. Brazauskui. Pernai spalį, duodamas interviu vienai TV laidai, G. Nausėda žaismingai pasakojo apie savo 17 metų karjerą vienose pareigose, apie „velnio išradimą“ Facebook‘ą, kurį jis prastai įvaldęs, ir santykius su banko vadovu Raimondu Kvedaru.
Kitame ankstesniame interviu sakosi buvęs padykęs vaikas, šuns kaulu išdaužęs bendrabučio langą, pridaręs kitokių eibių. O karjera prasidėjo nuo visiems tuomet įprastų sąlygų: VU „Tauro“ bendrabutis, kur gyveno aspirantai, vaiko sauskelnės, nekoks kvapas dukart mažesniame kambarėlyje negu dabar turi SEB banke, o „čia užeina žinomas apžvalgininkas jo filmuoti savo TV laidai, praskleidžia šlapias palutes, ir taip mes bendraujam“ (taip pernai rudenį bankininkas LNK laidoje pasakojo apie mano vizitą į bendrabučio kambarėlį ant Tauro kalno…). O jau paskui – stažuotė Vokietijoje, vakarietiškos pagundos, viliojantys pasiūlymai Lietuvoje…
Neabejotini būsimo kandidato bruožai – sugebėjimas analitiškai ir apibendrinanti mąstyti, prognozuoti, išskirti pagrindinius makroekonominius veiksnius, sąlygojančius socialinį žmogaus gyvenimą. Jis nevengia numatyti artėjančios krizės požymius, duoti patarimų šeimai taupyti pinigus, kokį darbą pasirinkti baigus aukštąjį mokslą, pakritikuoti Vyriausybę dėl nepakankamo ES pinigų panaudojimo… Iš tiesų, G. Nausėda kol kas laikosi buvusio šalies vadovo V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.
Tačiau politologai įžvelgia, kas galėtų pakišti koją jo kandidatūrai. Vieni mano, kad gali atsirasti kitų, vertingesnių kandidatų į šalies vadovo postą. „Viena pagrindinių G. Nausėdos problemų – jis visiškai neturi jokios organizacinės sistemos, kuri leistų užtikrinti nuoseklią komunikaciją per visą Lietuvą,“ – mano viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas. Nėra privalumas ir „bankininko žymė“, nes bankų sektorius visuomenėje yra kritiškai vertinamas. „Jis nėra sukūręs daug darbo vietų kaip V. Matijošaitis. Iš principo, jei V. Matijošaitis yra toks labiau tėvas ar patinas, kuris savo griežta ranka Kaune bent jau įvedė tvarką, tai G. Nausėdai pasigirti kažkokiais nuveiktais darbais bus sudėtinga“, – aiškino A. Katauskas.
Nuolatinis šmėžavimas žiniasklaidoje taip pat dažnai sukelia prieštaringus rinkėjų vertinimus. Be to, jis neturįs patyrimo užsienio politikoje, ir pasaulinius procesus vertinąs per siaurą finansininko ekonomisto prizmę.
Pasak politikos apžvalgininko T. Dapkaus, G. Nausėda panašesnis į buvusį šalies vadovą V. Adamkų, o ne į D. Grybauskaitę. Jis esą būtent ir laikosi V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.
„Akivaizdu, kad jis būtent šią liniją paėmęs, o ne D. Grybauskaitės, kuri turi labai aštrią poziciją visais klausimais“, – pridūrė T. Dapkus.
Bet ar to pakaks? Nuo savęs pridursime, kad ramus, nekonfliktiškas šalies vadovas tinka valstybės gerovės ir taikaus sambūvio metu, o kriziniais, grėsmę keliančiu laikotarpiu reikia dabartinės Prezidentės ryžtingumo ir net akibrokštų.
Kituose rašiniuose aptarsime dar keletą populiariausių kandidatūrų į Lietuvos Prezidento postą 2019 m. rinkimuose.
2018.02.06; 00:06
Įdomią Lietuvos televizijos ,,Klausimėlio“ laidą žiūrovas išvystų, jei laidos vedėjas užduotų Seimo, Vyriausybės, visų mokyklų bei valstybinių įstaigų vadovams labai paprastą klausimėlį – kas yra politika? Tikriausiai išgirstume, kad politika yra valstybės valdymo mokslas ar menas, kas būtų arti tiesos, bet ne tiesa.
Tačiau daugiausia sulauktume absurdiškų atsakymų. Jei dar paklaustume, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, – neabejoju, išgirstume tokių dalykų, kokių ir šaipūnas Erlickas nesugalvotų. Ar ne todėl mūsų valstybės reikalų tvarkymas prastas, kad į politiką, į partijas eina žmonės, kurie nežino, kas yra politinė ir partinė veikla. Nepadės jiems ir naujausias Valerijos Vaitkevičiūtės sudarytas ,,Tarptautinių žodžių žodynas“ (Vilnius, leidykla ,,Žodynas“, 2002), nes ir šis politikos apibrėžimo neduoda, į klausimėlį neatsako.
Ką gi iš tikrųjų reiškia mūsų laikais tas graikiškas žodis ,,politika“?
Atsivertę K. Borutos, P. Čepėno ir A. Sirutytės-Čepėnienės sudarytą ir ,,Spaudos fondo“ 1936 metais išleistą ,,Tarptautinių žodžių žodyną“, randame: ,,Politika (gr.) 1. Senovės graikuose ir iki XVIII a. mokslas apie valstybę; 2. Valstybės įstaigų, visuomenės organizacijų, atskirų asmenų veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą; 3. Nukeltine prasme – išsisukinėjimas, maskuotas veikimas“. Sovietmečio žodynuose iš esmės rasime tą patį apibrėžimą, tik praskiestą komunistinės ideologijos ,,puošmenomis“. Taigi, trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas – esminė ir pagrindinė žodžio politika reikšmė.
Daugelis politinę veiklą painioja su partine veikla ir dėl to kyla nesusipratimai. Partinė veikla yra tik dalis politinės veiklos, nors ji, kaip ir politinė veikla, yra nukreipta į valstybės reikalų tvarkymą, tačiau savaip, pagal savo ideologiją, tokiu būdu, kokį yra pasirinkusi tam tikra politikų dalis – partija. Todėl kai sakoma, kad jėgos dariniai, mokykla, Bažnyčia mūsų valstybėje yra depolitizuoti (tose struktūrose dėl politinės veiklos vienašališkumo draudžiama partinė veikla), reikia suprasti, kad jos yra departizuotos.
Tikrąja žodžio ,,politika“ prasme, depoltizuotų darinių demokratinėje valstybėje negali būti. Juk studentai, policininkai, kariai, kunigai renkant valdymo struktūras balsuoja, jie kaip piliečiai struktūrose ugdomi, tarkim, dvasiškiai ugdo dorą pilietį, tvirtina valstybės pamatą ir turinį – dalyvauja politikoje.
Politikos, kaip ,,nešvaraus“ dalyko įvardijimas, politinės ir partinės veiklos painiojimas, atsiribojimo nuo politikos skatinimas yra pilietinės visuomenės telkimo ir ugdymo stabdis, valstybės silpninimas, griovimas. Deja, šis stabdis kai kuriems politiniams verteivoms yra naudingas, nes depolitizuotus visuomenės narius per rinkimų kampanijas lengva mulkinti, žaisti jų jausmais ir taip patraukti savo pusėn. Politinei ir partinei veiklai aiškinti pasitelkime palyginimą.
Valstybė – tai ūkis su didele savo piliečių šeimyna, žemėmis, pramone, energetika, kultūriniu paveldu ir kitais medžiaginiais bei dvasiniais turtais. Politika – ūkio tvarkymas – yra siekių ir veiksmų visuma, nukreipta į ūkio stiprinimą, plėtotę. Partijos yra tam tikrų specialistų dariniai, kurie taip pat siekia tvirtinti ir plėtoti ūkį, tačiau veikimo sritis yra siauresnė, ūkininkavimas vienpusis; agrarininkai rūpinasi tik žemės ūkio plėtote, energetikai – elektros ir naftos gavyba, miškininkai – miškų sodinimu ir priežiūra ir t.t.
Ūkyje gali nutikti negerų dalykų, jei, tarkim, šeimininkautų vien miškininkai, dirbamos žemės virstų mišku, neliktų vietos javui pasėti, o spingsulei užsidegti nebeturėtume žibalo. Juk daugelis mena, kaip, Nikitai Chruščiovui valdant, Sovietų Sąjungoje nutiko: pastatydino mineralinių trąšų gamybos įmones galiūnes Sibire, trąšų kalnus supylė, o kad gerų kelių, geležinkelių nenutiesė, vagonų joms vežti nepagamino, apsižiūrėjo per vėlai – trąšų kalnai virto gamtos piktžaizdėmis, tapo vienos partijos ir jos vadovo agrarininko vienos tiesos liūdna pasekme.
Lietuvoje partijų gausa panaši į politinį šiukšlyną, todėl verta prisiminti trečiąją – maskuoto veikimo – žodžio politika reikšmę. Iš tikrųjų galima drąsiai tvirtinti, kad visos netradicinės pasaulyje ir Lietuvoje partijos veikia maskuotai, jų tikslas – pakliūti į valdžią, sau naudą turėti, o ne valstybės reikalus tvarkyti. Lietuvoje priskaičiuojama beveik 30 partijų. Ar gali būti tiek būdų (ideologijų) tvarkyti valstybės reikalus? Brandžių demokratijų patirtis liudija, kad optimalus partijų skaičius – dvi, trys.
Apmaudu, kad išnaudojant demokratijos ydas ir grimasas, gali kurtis net partijos kitokiu tautiniu pagrindu, kurios siekia naudos ne Lietuvai, o kitai valstybei (Lietuvos rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija). Juk žinotina, kad demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, yra valstybė ir pilietybė. Ar čia ne akivaizdus Vyriausios rinkimų komisijos, kuri įregistravo šias partijas, žingsnis silpninti valstybę?
Partijų šiukšlyno profilaktika, jų eliminavimas iš tikrosios politikos yra Vyriausios rinkimų komisijos ir pilietinės visuomenės rūpestis.
Per partijų gausą, išvešėjusi partinė veikla politiką – valstybės reikalų tvarkymą – išstūmė iš Seimo ir kitų institucijų apyvartos; stebime valstybės moterų ir vyrų viešą tarpusavio santykių aiškinimąsi, varžytuves dėl populiarumo, įvaizdžio, įsivėlimą į politikai nebūdingus reikalus, politikavimą. Rinkti ar paskirti politikai virto politikieriais, žmonėmis, principinius politikos klausimus pakeičiančiais smulkmenomis (dažniausiai dėl savanaudiškų tikslų). Siekiams ir veiksmams, nukreiptiems į valstybės reikalų tvarkymą, t. y. politikai atsidūrus politikavimo šešėlyje, ir stebime didžiausias negeroves šalyje, tarp jų – mūsų demokratijos ydas ir grimasas.
Vienintelis kelias į tikrą politiką, tikrą demokratiją yra pilietinės, tautiškai susipratusios visuomenės ugdymas ir formavimas, kurios pradžia yra šeimoje, mokykloje, bendruomenėje. Kelias nelengvas, netrumpas, juo eiti piliečių, politinių ir visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų priedermė ir pareiga. Tačiau tikro valstybingumo pilnatvę pasiekti reikia daugiau.
Sveikindamas 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos Respubliką Vydūnas yra pasakęs: „Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti.“
Šis iškilaus filosofo priesakas tebūna, Lietuvos laivui plaukiant į antro šimtmečio vandenis, kelrodžiu švyturiu.
2018.02.06; 04:14
Vyriausioji rinkimų komisija ketvirtadienį už šiurkščią 2016 metų rinkimų kampanijos finansavimo pažeidimą nusprendė neskirti dotacijos Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdžiui. Ta suma užtektinai apvali – 394 880 eurų.
Valstybės biudžeto asignavimai neskiriami vienam pusmečiu, nors buvo siūlyta neskirti dviejų pusmečių dotacijos. Liberalai galėjo netekti beveik 800 tūkst. eurų.
Taigi šiandien Liberalų sąjūdis intensyviai svarsto partijos ateities variantus. Tėra dvi galimoss partijos perspektyvos – likti ta pačia partija arba formuoti naują politinį darinį, po partijos valdybos posėdžio sakė laikinasis liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas, pridūręs, kad linkstama išlikti ta pačia partija, bet dėl to spręs Liberalų sąjūdžio taryba. Jis taip pat teigė, kad partija skųs ketvirtadienio Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą neskirti liberalams pusmečio dotacijos iš valstybės biudžeto.
„Partijos valdyboje neturime įgaliojimų priimti sprendimų dėl partijos ateities, tai turi padaryti partijos taryba, ji rinksis lapkričio 4 d. Mes kol kas palikome du budinčius variantus – nauja partija arba štai šita partija, kurią „daužo per ausis“, bet mes prisiimsime atsakomybę. Tai šiandien vyraujantis pasakymas buvo: „šita partija kaltinama, šita partija turi atstovėti“, – žurnalistams kalbėjo E. Gentvilas.
Partijos tarybai bus teikiami abu svarstomi scenarijai. Kitą penktadienį, prieš tarybos posėdį, vyks dar vienas valdybos posėdis.
Suvažiavimas vyks arba gruodžio 9 d., arba anksčiau. E. Gentvilas teigė, kad rimtai ketinama skųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą neskirti Liberalų sąjūdžiui dotacijos iš valstybės biudžeto.
Kaip ELTA jau skelbė, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ketvirtadienio posėdyje nusprendė pusę metų neskirti Liberalų sąjūdžiui valstybės biudžeto asignavimų, o 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalį, tai yra 394,880 tūkst. eurų, grąžinti į Valstybės biudžetą.
Tai VRK nutarė vadovaudamasi jos pačios spalio 19 d. priimtu sprendimu, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą, nes jo 2016 m. Seimo rinkimų politinė kampanija finansuota nepriimtina auka, tai yra juridinio asmens (VšĮ „Taikomosios politikos institutas“) auka.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vyriausiajai rinkimų komisijai pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, „Taikomosios politikos institutas“ 2016 m. sausio 16 d.-balandžio 24 d. organizavo mokymus „Ready to Win“ („Pasiruošę laimėti“), kuriuose didžiausią mokymų dalyvių dalį sudarė Liberalų sąjūdžio nariai. Partija už mokymus „Taikomosios politikos institutui“ nemokėjo.
Liberalų sąjūdis ketvirtadienį pranešė kreipęsis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą, skųsdamas VRK sprendimą, kuriuo partija kaltinama šiurkščiai pažeidusi politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą.
Informacijos šaltinis – ELTA
2017.10.27; 00:01
2014 m. vasario 20 d. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įregistravo europarlamentarą, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininką Valdemarą Tomaševskį kandidatu į LR Prezidentus.
Mūsų nuomone, VRK neteisėtai pritaikė 5 procentų balsų normą vietoj 7 proc. 2012 m. Seimo rinkimuose, kai į rinkimus ėjo drauge Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Lietuvos rusų sąjunga. Nuolaidžiavimą ar privilegiją LLRA atžvilgiu VRK pakartojo.
Dabar be diskusijų, be teisinio pagrindimo abejotino lojalumo Lietuvos valstybei, ką akivaizdžiai rodo kandidato veikla Europarlamente, kandidatu į Prezidentus V.Tomaševskį įregistravo.
Continue reading „Dėl Valdemaro Tomaševskio įregistravimo kandidatu į LR Prezidentus”
(Tik eilinio rinkėjo nuomonė)
Ne, tai ne scenarijus siaubo filmui. Tai , manau, – Lietuvos politinė realybė.
Pirmos instancijos teismas paskelbė nuosprendį Darbo partijos byloje, kuriame, be kita ko, sakoma, kad nelikus DP, kaip juridinio asmens, byla jai nutraukiama.
Darbiečiai ir ypač V.Uspaskich šia sprendimo dalimi buvo itin patenkinti. Bet ar ne per anksti?
Manau, kad šiam sprendimui analogiškas teisinės praktikos atvejis, kai mirus žmogui ar išnykus valstybei, nelieka kam atsakyti.
Continue reading „Ar mus valdo politinis lavonas, ar neišrinkta partija?”
Tik du viešai įvardinti kandidatai į ministrus turi turto už daugiau kaip milijoną litų.
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, turtingiausias pretendentas į ministrus – Sveikatos apsaugos ministerijai vadovauti siūlomas Vytenis Povilas Andriukaitis.
Jis deklaravo turįs turto už daugiau kaip 1,71 mln. Lt.
Tiesa, nemaža dalis šio turto – skolintos lėšos. Jis yra gavęs 542,53 tūkst. Lt paskolų.
Beje, V. P. Andriukaitis ne tik skolinasi, bet ir skolina – jis deklaravo suteikęs paskolų už 515,89 tūkst. Lt. V. P. Andriukaitis nurodo, kad dar 2006 metais iš pernai nacionalizuoto banko „Snoras“ paėmė 750 tūkst. Lt paskolą.
Continue reading „Tarp kandidatų į ministrus – du milijonieriai”
Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdžiui dedamos nemažos pastangos ir, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta.
Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį. Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį.
Ankstų pirmadienio rytą žurnalisto Audriaus Antanaičio pakviestas dalyvavau radijo “Laisvoji banga” laidoje “Visraktis”, kur drauge su naujuoju parlamentaru Linu Balsiu ir leidėju Gyčiu Vaškeliu ginčijomės dėl šiandieninių valstybės bėdų.
Beje, abejonės, kurias išdėsčiau minėtoje radijo laidoje, sulyg kiekviena diena tvirtėja. Taigi dar sykį sakau – derėtų tik džiaugtis, jog Lietuvos Prezidentė išdėstė tvirtas nuostatas, su kokia partija jai nepriimtinos bet kokios draugystės.
Juk teigiame, jog gyvename demokratinėje visuomenėje. O jei gyvename laisvoje šalyje, vadinasi, aiški, konkreti, kritiška, bet ne tankų pagalba brukama pozicija mums turėtų būti labiau priimtina nei stipresniesiems bei nugalėtojams skirti dviveidiški, pataikūniški, nepagrįsti ditirambai. Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas teisus.
Continue reading „Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas – teisus”
APIE KADENCIJĄ BAIGIANČIO SEIMO NARIO GINTARO SONGAILOS SPAUDOS KONFERENCIJĄ
Vakar Lietuvos Respublikos Seime įvyko kadenciją baigiančio Seimo nario Gintaro Songailos spaudos konferencija.
Konferencija – dėl išvadų ir pasiūlymų, susijusių su Konstitucinio teismo išvadomis dėl Seimo rinkimų legitimumo septyniose vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje.
Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavo Širvintų rajono meras Vincas Jasiukevičius bei TS-LKD stebėtojas Trakų – Vilniaus apygardoje Vytautas Keršanskas, kurių parodymų, kaip ir kitų liudininkų parodymų, susijusių su VRK netinkamai išnagrinėtais masinio balsų pirkimo faktais, Konstitucinis Teismas neturėjo laiko išklausyti.
Continue reading „Dėl lapkričio 10 –osios dienos Konstitucinio teismo išvadų”
Lapkričio 2 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė įteikė 18-os Kovo 11-tosios Akto signatarų ir 3-jų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų pasirašytą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei.
Signatarai laiške reiškia paramą Prezidentės ketinimams ginti Konstituciją, imtis konkrečių veiksmų, užtikrinant naujojo Seimo legitimumą ir tuo pačiu reiškia susirūpinimą antikonstituciniais procesais, masiniais konstitucinių principų ir įstatymų pažeidimais 2012-ųjų metų Seimo rinkimuose. Laiško autoriai abejoja rinkimų rezultatų daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose teisėtumu ir pasigenda principingų pozicijų dėl rinkimų eigos tiek iš Lietuvos Respublikos Seimo tiek ir iš Lietuvos Respublikos Prezidentės pusės.