Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko nuotr.
Taigi dar kartelį apie mus pačius, lietuvius (nors šia tema jau ir nemažai kalbėta) – dauguma mūsų neturime elementarios savivertės, nesuprasdami, nesuvokdami, kokie unikalūs, išsilavinę šiaip jau esame.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Ar ne dėl tos prarastos, o, galbūt, ir niekada neturėtos savivertės, aklai mėgdžiojame „vakarus”, bandydami tuos „vakarus” persitempti į Lietuvą, daryti viską taip, kaip anie daro – bandydami net ir susitapatinti su jais, būti jais – bet tik ne lietuviu! Ar ne dėl tos priežasties (savivertės stokos) renkame į Seimą niekam tikusius – prastesnius už daugumą mūsų, vien dėl to, kad jie yra triukšmingesni, „geriau susisukę” – buvo gudresni prasimušti ten.
Mes dažnai klaidingai žmogaus pasyvią agresiją priimame, kaip kokį jo vidinį stiprumą, kaip tvirtą jo asmenybę, kaip sugebėjimą vadovauti, būti lyderiu, nors ten tik primityvi – paprasta akimi įžiūrima – agresija. Svarbu suprasti, kad pasyviai agresyviam žmogui svarbus tik laimėjimas arba pralaimėjimas – jie tik taip mato pasaulį.
Mes nesugebame, nemokame išgirsti tylius, bet itin protingus intelektualus – neretais atvejais perspėjančius mus apie artėjančias arba jau esamas bėdas, nelaimes. Kalbant apie tokius protinguolius iš karto mintyse iškyla puiki profesoriaus Vytauto Radžvilo asmenybė.
Moteris (feministes) – vos ne kiekvieną dieną spaudoje ar facebook’e belinčiuojančias vyrišką giminę (dabar tai itin madinga!) – aklai priimame kaip savo globėjas, bičiules, vyresnes seseris, jau moteriškos giminės lyderes, kovotojas už moterų teises, kaip pavyzdžius – kokia turi būti moteris.
O dažniausiai tame – tiktai kokios tai konkrečios – jau tos moters patirtos, išgyventos asmeninės nuoskaudos ir iš to išplaukusi kokia tai beveik neapykanta vyriškai giminei. Prisiminkime – dvi skirtingos lytys, du skirtingi poliai niekada nebūna priešingi vienas kitam. Taigi, tai tik dirbtinai sukurptos visuomenėje priešingybės.
Gedimino stulpai. Vytauto Visocko nuotr.Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors – ačiū dievui – dauguma moterų – žino, kas svarbiausia moteriai ir kokia ji turi ar gali būti. Tiksliau – gali, nes niekas neturi, neprivalo „būti” tuo, kuo ji / jis nėra.
Pamąstykime!
Gal ir daugiau būtų norinčių TIKRAI dirbti Lietuvai, jei egzistuotų ne tik ta, tikroji atsakomybė už savo Tėvynę, bet ir ta, čia jau daug kartų mano minėta – vidinė savivertė, tas pasididžiavimas savimi, savąja tauta.
Lietuviai, galbūt, net nežino, kokie jie iš esmės yra puikūs, ypač, kas liečia mūsų išsilavinimus, pasiekimus moksluose, menuose (talentinga menams tauta), supratimą apie gyvenimą (čia kiek vyresniems), siekimus pažinti pasaulį.
Bet ir tuo pačiu labai akivaizdu – mes po truputi save vis labiau lenkiame prie žemės, mažiname save – mažiname iki kažkokios tai nepakančios vienas kitam, išsidraikiusios, susipriešinusios tautos, o naujai iškilę liberalai – jų tos „burbulo” partijos, kaip ir ta „Laisvės” partija – tik įmeta degtuką į jau rusenančią lavą, mat jiems naudinga – kuo mažiau vienybės, kuo mažiau tikrojo patriotizmo Lietuvai, tuo jiems jau lengviau siekti savųjų tikslų – Lietuvai visai nenaudingų tikslų.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Naujos krikdeminės krypties politinė jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ vienas iš įkūrėjų Vytautas Radžvilas teigia, kad kreipsis į prezidentą Gitaną Nausėdą bei ragins jį šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija. Pasak jo, šiuo metu Lietuva yra sąstingyje bei jos pagrindinis tikslas – išnykti.
„Mes esame Lietuvos atsinaujinimo ir pertvarkos partija. Šalis patekusi į visokeriopą sąstingį, kurį galėčiau pagrįsti nepajudinamais argumentais, kuris savo mastais bei keliamu pavojumi primena tą sąstingį, kuris buvo apėmęs Lietuvą Sąjūdžio išvakarėse. Apskritai pagrindinė Lietuvos padėties priežastis yra tai, kad valstybė daugelį metų savo politiką grindžia pražūtinga ideologija, globalios Lietuvos vizija. Lietuva (…) yra vienintelė šalis ES, kur oficialiu valstybiniu lygmeniu yra pripažįstama, kad galutinis mūsų tikslas – išnykti. Net mūsų kaimynai latviai ir estai, kurie turi panašias pažangos strategijas, aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, kad jie pasiryžę išlikti šimtmečiais, o valstybės jų egzistuoja tam, kad garantuotų jų išlikimą. Pas mus nieko panašaus nėra“, – teigė V. Radžvilas.
V. Radžvilas teigia, kad šiuo metu valdžios atstovai remiasi filosofija „po mūsų nors ir tvanas“.
„Todėl logiška, kad jeigu mes faktiškai grįžtame prie sovietinės nuostatos, kad tautos ir valstybės yra atgyvena, pradedame gyventi pagal filosofiją – „po mūsų nors ir tvanas“. Tai štai ką mes padarėme, mes iš tikrųjų esame vienintelė partija, kuri labai išsamią savo programą grindžiame nuostata, kad Lietuva privalo stengtis išlikti ir ji išliks. Todėl tai yra visiškai nauja persitvarkymo programa ir manau, kad vienas iš mūsų tikslų kreiptis į Lietuvos Respublikos prezidentą ir paraginti šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija“ , – teigė jis. „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ES reikia pertvarkyti
V. Radžvilas teigia, kad ES būtina pertvarkyti, kad šalys nenorėtų sekti Didžiosios Britanijos pavydžiu.
„Tai yra visiškas nesusipratimas, noriu pasakyti kaip profesionalas, šis ES modelis jau neveikia ir jo byrėjimą liudija begalės reiškinių, kurių, be abejo, akivaizdžiausias – „Brexit“. Tokie dalykai kaip milžiniškos, kertinės šalies išėjimas iš tokio politinio darinio niekada negali būti tik paprastas atsitiktinumas. Jeigu kas sako, kad britai sukvailiojo ir nežinojo, ką daro, tai pirmas požymis, kad tai politikos diletantai ir nemokšos. Vadinasi, ES turi būti pertvarkyta taip, kad kuo greičiau nebebūtų norinčių bėgti. O norinčių bėgti, jeigu atidžiai stebime, kas ten vyksta, eilė daug didesnė (…)“, – sakė jis.
„Mes nesame primityvių populistų partija. Mūsų nuostata yra tokia, uždavinys – pateikti aiškią pertvarkymo, atsinaujinimo alternatyvą. Jeigu visuomenė, tauta ją supras, pripažins, priims, vadinasi, Lietuva norės išlikti“ , – teigia V. Radžvilas.
Patvirtintas partijos pirmininkas
Naujai besikuriančios partijos steigiamajame suvažiavime patvirtinta bendroji programa, įstatai, pirmininkas – partijos iniciatorius Vytautas Radžvilas. Susirinkę steigėjai naują krikdeminės krypties politinę jėgą pasivadino „Nacionaliniu susivienijimu“. Politinės jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
V. Radžvilo teigimu, steigiamo sąjūdinio tipo politinio sambūrio strateginis tikslas – pakeisti tautos ir valstybės egzistencinę krizę sukėlusios ir Lietuvą išnykimo keliu link vedančios ligšiolinės raidos kryptį. Ši krizė yra egzistencinė, nes trečią kartą per mažiau nei per du šimtmečius – XIX a., XX a. antroje pusėje ir šiuo metu vėl – Lietuva eina išnykimo keliu.
„Programoje yra nurodomos kryptys, kaip turi būti keičiamas valstybės valdymas, visos jo gyvenimo sritys, kad galėtume pagaliau vėl nutolti nuo mūsų laukiančios bedugnės (…). Programa yra mūsų valstybės filosofija. Valstybė gali būti negailestingai žiauri, tokia kokia yra šiandien Lietuvos valstybė, kuri mano, kad yra visiškai normalu, kad ją išlaiko mažiausiai uždirbantys, mažiausias pajamas gaunantys piliečiai.
Valstybė gali vadovautis filosofija, kad prie jos išlaikymo turi sąžiningai prisidėti visi. Štai kodėl šioje programoje kalbama apie esmę“, – sakė V. Radžvilas.
Pagal šią istoriją kada nors bus sukurptas kino filmas, tačiau vieno seno rusiško filmo pavadinimas peršasi jau dabar savaime kaip pasiūlantis konceptualią užuominą. Kol kas mus domina tik pavadinimas, visiškai nesiruošiant populiarinti sovietinio kino. Galimas daiktas, iš to filmo ir liko tik pavadinimas „Tarnavo du draugai“, nes mačiusio šią kino juostą žmogaus nėra tekę sutikti, net ilgą laiką skelbus užklausas spaudoje.
O šitoks jau štampu tapęs situacijos nusakymas per kino filmo pavadinimą, norime to, ar nenorime, tinka kaip niekur kitur mūsų istorijos herojams, t. y. Vilniaus prestižinio universiteto labai madingo Tarptautinių santykių ir politologijos mokslų instituto profesoriams Alvydui Jokubauskui ir Vytautui Radvilavičiui, kurie papildydavo vienas kitą kaip savotiškas kontrapunktas.
Klausiate – kam jie tarnavo? Kaip mano kartos žmonės dar atsimena, sovietmečiu tarnyba buvo vadinamas karinės prievolės atlikimas, atbuvimas rekrūtuose. Tačiau apie mūsų herojus galima drąsiai sakyti, kad jie tarnavo studentams, tiesai, Tėvynei. Norėjosi, pratęsiant reikšmingų dalykų išvardijimą, sakyti, kad jie tarnavo ir demokratijai, bet čia privalome stabtelėti. A.Jokubauskas, kaip ir V.Radvilavičius mėgdavo papozuoti, dažnai užuominomis, o retkarčiais ir atviru tekstu leisdami žiūrovams, klausytojams, skaitytojams suprasti, kad jie pirmiausiai galvoja apie tokius dalykus, kurie yra aukščiau už demokratiją.
Kokie tai dalykai – šį klausimą visados dengė lengva paslapties miglelė, kartas nuo karto papučiama iš naujo (jeigu laužas yra pakurstomas, migla turėtų būti kartas nuo karto paputinėjama, kad visiškai neišnyktų). Tarkime, vienam tokiu aukščiausiuoju dalyku, savo begaliniu reikšmingumu pranokstančiu visokias demokratijas, buvo tauta, jos mobilizacinė būsena, kitas lengvą alergiją demokratinei visuomenės tvarkai tikriausiai demonstravo ne tiek dėl idėjinių sumetimų, kiek vedamas profesoriškos fanaberijos, įpareigojančios daugumos valdžią traktuoti skeptiškai. Filosofas apkritai gali prarasti savo gerą vardą, jeigu imtų ir nusilenktų demokratijai kaip tokiai, visiems dar prisimenant, ką apie demokratiją kalbėjo, kaip ją vertino Sokratas. Žinia, Sokrato priesakų neišduos nė vienas save gerbiantis filosofijos profesorius. Kaip atrodo, filosofijos profesoriui prie veido labiausiai tinka monarchijos pašlovinimas, nes minties aristokratas filosofas bjaurisi minios refleksais ir, kaip jau buvo sakyta, jaučia didesnę ar mažesnę panieką demokratijai kaip kvailių valdžiai. Be to, laikui bėgant be didesnių sukrėtimų, dienoms vienodai sekant viena paskui kitą, demokratija ima ir atsibosta, taigi filosofai palieka demokratiją kaip įkyrėjusią žmoną, pasirinkdami nuotykių kelią, ieškodami tokių idėjų, kurios paspartintų kraujo cirkuliaciją.
A.Jokubauskas ir V.Radvilavičius buvo instituto veidai, nors toks pasakymas nereiškia, kad minimas institutas buvo dviveidis. Juos studentai mylėjo beveik vienodai, balsavime dėl geriausiojo instituto dėstytojo pasisakydami tai už vieną, tai už kitą paeiliui, – joks trečias čia neturėjo nė menkiausiosios galimybės įsiterpti.
Visa, ką kalbėjo, darė, kaip bendravo mūsų minimi profesoriai – buvo aukščiausiosios prabos veiksmai, visados šiek tiek, mažiausiai bent per rūkomojo popieriaus storį, pranokstantys profesoriškos veiklos ir gyvenimo kanoną, iš anksčiau žinomus geriausiuosius pavyzdžius. Nuo jų povyzų tiesiog spinduliavo kokybė, gyvenimas buvo užrašomas pilnatvės šriftu. A.Jokubauska ir V.Radvilavičius buvo savotiška kokybės instancija dar ir kaip atsvara bandymams institute vis didesnį dėmesį skirti madingiems tuščiažiedžiams niekučiams, tokiems kaip Feminizmo teorija ir panašus mėšlas (geriau pagalvojęs supranti, kad tų naujų disciplinų pavadinti mėšlu neturime jokios teisės jau vien dėlto, kad naujieji diskursai, kaip dažytos plastmasės gaminiai, neturi jokio kvapo, yra beskoniai, bekvapiai, bereikšmiai). Kokybiškiausi dalykai, kaip visi gerai žinome, paprastai būna įpakuoti retro stiliumi… Todėl suprantama, kad minimi profesoriai, kaip ir dera įstabiems protams, buvo truputėlį senamadiški, skoningai įstrigę laike.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
Įdomiausiai tai, kad tą metafizinį profesorių senamadiškumą buvo galima įžvelgti ir fiziškai, – jį būtų buvę galima net pasverti, – įsižiūrėjus ryškėjant faktui, kad profesoriai Vytautas ir Alvydas savo gyvenamoje aplinkoje palieka nepalyginamai didesnį nei paprastieji žmonės dulkių pėdsaką. Apie tai geriausiai žinojo valytojos, užvis ilgiausiai užtrunkančios kopiant mūsų profesorių kabinetus, jau ne valančios, o atkasinėjančios ten baldų paviršius nuo storo dulkių sluoksnio. Jeigu kuris iš jų skaitydavo knygą bibliotekoje, nesunku buvo pastebėti – po valandos kitos ant profesoriaus stalo gulintis leidinys visiškai supanašėdavo su dulkių prisigėrusiais senaisiais foliantais, o netoli sėdinčių žmonių plaučiai pradėdavo kunkuliuoti nuo išmintingų dulkių. Pabandykime įsivaizduoti, kad toks profesorius tauriai palinksta ne ties atverstos knygos, primargintos tipografiniais ženklais, jau kažkuo panašiais į dulkes, puslapiu, o ties tuščiu, baltu popieriaus lapu. Tokiu atveju dulkių kaupimosi procesas čia būtų pastebimas dar aiškiau, po valandėlės kitos jau reikėtų imti į rankas šepetėlį ir, jeigu norėtumei vėl prasibrauti iki tuščio popieriaus lapo ekrano, sustumti dulkes į reljefišką kauburėlį lapo pakraštyje, – paprasto papūtimo, pakeliant dulkes į viršų, čia neužtektų. Kas be ko, suintensyvėjęs aplinkos apdulkinimas visur, kur tik įžengdavo minėti profesoriai, ne kiekvienam krito į akį taip aiškiai, kaip čia aprašoma, nes laikas daug ką paslepia, ištęsdamas ir padalindamas procesus. Tačiau ši aplinkybė paaiškėtų iškart, jeigu filmavimo kamerų, stebinčių profesorių gyvenimą dieną naktį, atmintyje sukauptos juostos būtų paleistos pagreitintų kadrų ritmu.
Antra (2)
Užstrigimai laike tai pat būna labai įvairūs, skirtingų rūšių ir porūšių, užstrigimas užstrigimui nelygus. Turėkime galvoje, kad ne visados tai yra liūdni gyvenimo pavyzdžiai, iš tiesų būna ir taip, kad toks užstrigimas tampa atsparos tašku valios akumuliacijai. Liūdniausią atvejį, kaip atrodo, tipizuoja Zygmuntas Froidas, numatęs kūdikio raidos stadijas ir aprašęs situaciją, kai žmogiškoji būtybė užstringa kūdikėlio, besidominčio savo ekskrementais, stadijoje. Tokį žmogiškos dramos atvejį Z. Froidas vadina analinio charakterio žmogumi, pastebėdamas, kad šį tipažą, užstigusį ne pačioje kvapniausioje infantilizmo būsenoje, suaugusių žmonių pasaulyje atpažinsime iš anojo keliaklupsčiavimo prieš auksą, užsiangažavimą turtų kaupimui. Prisirišimas prie aukso nurodo į dar labiau pirmapradį žmogaus prisirišimą prie fekalijų, auksas yra tik šūdo simbolis, ar taip supratome F.Froidą? Čia dar atkreipiamas dėmesys, kad pamišusi dėl turtų analinio charakterio žmogiška būtybė, kaip taisyklė, yra nepaprastai atkakli, tvarkinga, pedantiška, maniakiškai sureikšminanti formalizacijos procedūras persona.
Diametraliai priešingą užstrigimo laike pavyzdį mums teikia V.Radvilavičius, tarsi užstrigęs savo jaunystės romantiškame laikotarpyje, geriausiuose savo metuose, aukščiausiame dvasios pakilimo taške, jokiu pretekstu nesiruošiantis nulipti nuo iškovotos viršūnės. Kartais tai panašėdavo į atsisakymą nulipti nuo scenos. Savo brandžiosios jaunystės laikais V.Radvilavičius buvo vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, aktyvus to meto išsivadavimo kovų dalyvis. Neabejotina, tai buvo herojiniai laikai. Kelią abejones tik tai, ar tokią herojinių laikų dvasią įmanomą perkelti į mūsų laikų vartotojišką visuomenę. Kažkas yra pastebėjęs, kad neva dedamos pastangos atkurti kažką panašaus į Sąjūdį mūsų laikais primena bandymus uždegti laužą šlapiais degtukais, priešingai nei tada, kai mažiausia kibirkštėlė galėjo sukelti didžiulį gaisrą, nes mūsų sielos buvo perdžiūvusios, įkrautos tarsi sprogimo dagtis. Tačiau tokie blaivūs perspėjimai nedarė jokio įspūdžio V.Radvilavičiui, kuris vėl ir vėl bandė išjudinti visuomenę sąjūdietiška ideokratine maniera, pasitikėdamas savo kovos refleksais, susiformavusiais nepakartojamais herojiniais laikais. V.Radvilavičiaus netrikdė net Herakleito fontanu ištryškusi išmintis, kad į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma. Žinoma, iš Sąjūdžio kilo ta upė, tačiau dabar čia jau plaukioja garlaiviai, bangas skrodžia kariniai kateriai, upe keliauja kontrabandos vilkstinės, kartas nuo kartos ten nelegaliai dar nuleidžiama didesnė ar mažesnė porcija kanalizacijos, – upė ta pati, bet vandenys jau kiti. Ar išmatuosime tos upės gylį braidydami, pasikaišę skvernus ir pasiraitoję kelnes?
Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)
Sąjūdis be visa ko kito buvo nuostabus galios žaidimas, įgalinantis žmogaus biografiją paversti epu, leidęs trumpiausiu keliu duonos valgytojui patekti į legendą. Tačiau net ir legendiniai kovotojai anksčiau ar vėliau pavargsta, išsikvepia, nusėda. Vėl čia išsiskiria V. Radvilavičius, Sąjūdžio „apsėstasis“, kurį muziejinė judėjimo šlovė vis dar neleido pasisotinti, užsiganėdinti, pasitenkinti. Neherojiniais laikais ypač prasikiša tokių žmonių neistoriškumas, jis lieka užstrigę legendoje kaip savotiškas praėjusių laikų inkliuzas.
Minint Lietuvos Sąjūdžio užgimimo 30-metį (Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsisteigė 1988 m. birželio 3 d.) vienas V.Radvilavičiaus jaunystės laikų pažįstamas parašė jam laišką-pasveikinimą eiliuota forma:
pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm
žiūrėti į priekį buvo truputį keista
ten tolyje nyko didžiulis laivas
į vandenį rodos ką tik nuleistas
koks amžius buvo užtrukęs? – sunku atspėti
kokioje erdvėje dar buvom užkliuvę? –
padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti
pasirodo dūko nenuskendusios žuvys
per visą kraštą drugelis nurištas leidos
naujom spalvom suformavęs krašto peizažą
tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą
jau nepažinom be ašarų iš raukšlėtojo veido
Eilės buvo šiaip sau, be didesnių pretenzijų, tačiau kažkodėl V.Radvilavičius labai užsigavo, pradėjo vengti buvusio pažįstamo, drauge negalėdamas nuslėpti baisaus susierzinimo, atsitiktinai susitikus. Yra rimtas pagrindas manyti, kad profesorių užsiutino paskutinėje eilutėje minimos ašaros kaip provokacinė užuominą į jo galimą sentimentalumą. Labai tikėtina, kad didžiausia profesoriaus V.Radvilavičiaus paslaptis ir buvo jo prigimtinis geraširdiškumas, kurį reikėjo trūks plyš nuslėpti, stengiantis neapvilti naujųjų pasekėjų, iš kurių ne vienas anojo asmenyje matė tautos vadą, tėvą ar net humanizuotą pagal postmodernistinių laikų poreikį fiurerio fikciją.
Savo ruožtu A. Jokubauskas užstrigo laike 1988 m., gimus sūnui Linui. Laiko spąstai šiuo atveju užsitrenkė klaikiai džergždami…
Trečia (3)
Ar V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas buvo bendraminčiai? Kažin kažin… Juos vienijo, kaip jau buvo užsiminta, atsainus požiūris į demokratijos idealus, kartas nuo karto paūmėjantis koketavimas su krikščioniškomis vertybėmis, tradicinės šeimos gynimas, nedviprasmiški pasisakymai prieš homoseksualumo subkultūros adeptų siautėjimą šalyje. Kai juos dabar matai kartu vaizduotėje, nesunku pastebėti tai, kad profesorius A.Jokubauskas nepraleisdavo progos pasišaipyti iš kolegos Vytauto, kaip sakoma, mėgdavo draugiškai patraukti bičiulį per dantį, kuris savo ruožtu dėl įgimto korektiškumo kiek įmanoma vengdavo tokio žaismingumo viešoje erdvėje, nesistengė atsilyginti tuo pačiu net tauriu linksmos nuotaikos palaikymo pretekstu.
Ilgai juokaujant, galima ir prisijuokauti, ar ne? Kai pasikeitusi instituto ir universiteto administracija, pagal savo atvaizdą ir panašumą pasukusi instituto veiklą visiško nususinimo linkme, nusprendė atsikratyti V. Radvilavičiaus kaip žmogaus, neparodžiusio pakankamos pagarbos Feminizmo diskursui, A.Jokubauskas jau ne juokais per dieną po tris kartus atsiribodavo nuo V.Radvilavičiaus, stvarstydamas už rankovių net atsitiktinius praeivius, skubėdamas kiekvienam pranešti apie savo nepanašumą į buvusį bendražygį. Nieko nuostabaus, tokių pavyzdžių žinome tiek, kad būtų galima vežimu vežti, būtų buvę nuostabiau, jeigu bent šį kartą būtų atsitikę kitaip.
Tačiau viena detalė vis tik neduoda ramybė. Išgujus V.Radvilavičių, legendinį, jo išpuoselėtą Klasikinių politinių teorijų kursą institute perėmė skaityti neseniai disertaciją apsigynęs geltonsnapis A.Jokubausko sūnus Linas. Ar sakote, kad tokiu būdu, pamaloninusi sūnų, administracija pabandė užsitikinti įtakingo profesoriaus palaikymą arba, dar daugiau, įteikė jam dovaną už gelžbetoninį lojalumą? Taip galvodami, dar būtume toli nuo tiesos. Kaip atrodo, čia daug svarbiau buvo įskaudinti V.Radvilavičių, smogus jam iš pasalų, stengiantis ne tik įžeisti iki esmės gelmių buvusį bendradarbį, pažeisti žmogaus integralumą, bet ir užnuodyti žaizdą, užteršti… Iš atminties dabar galiu iškrapštyti tik vieną panašų atvejį, kai mafijos boso atžalą nuteisęs teisėjęs ne tik buvo nužudytas, bet po mirties dar ilgai buvo dergiamas, bjaurojamas, ant jo kapo iškrypėliams šokant pergalės šokius.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žmonės, išguję labiausiai studentų mėgstamą profesorių iš instituto, geidautų, patirtų pilnąją satisfakciją ir džiaugsmo alpulį, jeigu mes dabar pradėtume baisiai klykauti, pasisriūbaudami – „kaip tai galima“, „kokie jie yra niekšai“ ir pan. Jie patys gerai žino apie save, kokie iš tiesų yra, galvodami – „papūskite mums į uodegą“. Neverta ir mums čia, puoselėjant iliuzijas, užtrukti.
Tačiau anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti į klausimą – kodėl profesorius A.Jokubauskas taip negailestingai užstatė savo sūnų, pastūmėjo jį po ledu, kodėl normalus žmogus pasielgė nenormaliai, racionali būtybė įklimpo į baisų iracionalumą. Net už pusę karalystės ir princesę žmogus niekados nesiryžtų tokiam poelgiui, jeigu bent kažką nutuoktų apie moralinę pražūtį, o profesorius A.Jokubauskas nutuokia apie tai daugiau nei „kažką“, moralinės pražūties mechaniką išmano nepalyginamai geriau nei eilinis pašlemėkas. Tokį poelgį racionaliu galima būtų pavadinti nebent tik pagal atvirkštinę logiką ir tolimą analogiją su hiperrealizmo pretenzija pranokti realybę, kai iš tiesų pavadinimas su priešdėliu hiper lyginamuoju atveju tik maskuoja realybės trūkumo kraupią patologiją.
Iš tiesų, yra tik vienas racionalus šios kolizijos sprendimas, įpareigojantis mus dar kartą prisiminti įstrigimo laike vargus. Racionaliuoju požiūriu labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra toks, kad profesorius A.Jokubauskas yra ištiktas pogimdyvinės traumos, peraugančios į pogimdyvinę depresiją. Klaidinga nuo seno yra manyti, kad tokios negandos gali ištikti tik moterį! Neužmirškime, kad ir vyras dalyvauja gimdyme bent jau mentaliniu pavidalu. Nereikia daug pasakoti, kokia baisi nelaimė yra pogimdyvinė depresija, kartais net taip sudrumsčianti sąmonę motinai, kad ji pakelia ranką prieš kūdikėlį, nužudo savo vaiką. Jeigu tai – klinikinis atvejis, motina nėra teisiama, o gydoma. Taigi neteiskime ir tėvo, kuris kankinamas panašių kompleksų pasiunčia savo sūnų į moralinę pražūtį.
Ketvirta (4)
Tik įlipęs buvau priverstas sumokėti dar pusę kainos už šešėlį ir šešėlinį bagažą. Įtartinai uolaus veido kontrolierius padavė bilietą ir dingo nei oro burbulas, paliestas pirštu (nors neliečiau). Garvežys grėsmingai artėjo į naktį. Už ribos pasijuto katastrofiškai plintanti drėgmė, palanki žemesniųjų rūšių floros vystymuisi, visur – ant realių daiktų ir vaizduotės šmėklų – krito ir sklaidė voratinkliai, panašūs į bangų siūbuojamą jūros žolę. Ir nors mane dar vis kalbino moteriškė, pasislėpusi už laikraščio, jau rudens saulės apžlibinti artėjo grybautojai mažais būreliais.
Žiū: ten paskutinėje eilėje linksmai mosuodami pintinėmis ir draugiškai tarpusavyje postringaudami žygiuoja V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas. Jų veidus ir povyzas lengva vėl atpažinti, nežiūrint to, kad pasenusios kino juostos kadrai baisiai mirga, o sudrėkusi lemputė jau greitai turės perdegti…
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Vilniaus Forumas” informuoja, kad balandžio 25 dieną 13 valandą Daukanto aikštėje įvyks pilietinis mitingas „Lietuva yra čia!“ Tarp kitų jame bus iškeltas ir reikalavimas „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visa šalis ir jos švietimo ir mokslo sistema bei akademinė bendruomenė buvo įtraukti į neoliberalizmo ideologija grindžiamą globalistinę rinkos revoliuciją. Jos idėjiniu vėliavnešiu ir avangardu tapo Vilniaus universitetas, didžiąją dalį savo istorijos buvęs tvarią vertę turinčių žinių kalve, tautos intelektinio potencialo kūrimo ir kultūros tradicijų puoselėtoju ir perdavėju, taip pat sąmoningų ir patriotiškų piliečių ugdymo židiniu. VU rektoriumi tapus prof. A. Žukauskui šios universiteto misijos atsisakyta. Jo iniciatyva įgyvendinant neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei. Universitetas sparčiai darosi ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone. Vis labiau surinkinamas ir suprekinamas universitetas faktiškai verčiamas specialistų rengimo fabriku. Siaurinamas jo kuriamų žinių ir studijų laukas: nuosekliai atsisakoma visuomenės intelektualinio elito ugdymui reikalingų mokslo tyrimų ir studijų, prioritetą vis atviriau teikiant tik komerciškai naudingoms ir reitingus generuojančioms veikloms.
Pertvarkos taip pat keičia pačios VU akademinės bendruomenės narių žmogiškus ir profesinius santykius – sveiką mokslinę konkurenciją ir akademinį bendradarbiavimą vis labiau išstumia bendruomenę ardanti kova dėl pelningų veiklų.
Kartu stiprėja ideologinio ir politinio VU resovietizavimo tendencijos. Dangstantis „globalumo“ ir „tarptautiškumo“ šūkiais VU nuosekliai ir kryptingai ribojama lietuvių kalbos vartojimo erdvė ir griaunamas jos prestižas. Siaurinamos lituanistikos studijos ir menkinamas jų statusas. Studijų ir tyrinėjimų srityje įtvirtinamos neomarksizmo ir neoliberalizmo nuostatos, todėl VU sparčiai darosi ideologizuota neosovietinio stiliaus aukštąja mokykla. Reikalavimas grąžinti universitetą Lietuvai yra tautiškai ir valstybiškai mąstančios visuomenės dalies atsakas į šias tendencijas. VU Tarybos pirmininkas ir Rektorius bus pakviesti susitikti su mitingo dalyviais ir paaiškinti jo dalyviams universitete voliuntaristiškai vykdomų pertvarkų tikslus ir naudą šalies visuomenei, valstybei bei pačiai VU akademinei bendruomenei. Jiems bus įteiktas Tautos forumo pareiškimas „Dėl VU misijos“ su konkrečiais reikalavimais sustabdyti VU kaip Lietuvos mokslo ir kultūros židinio griovimą.
Tada mitingas bus pratęstas prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. 14 00 val. Vokiečių g. 10 įvyks protesto akcija „VU TSPMI – ne vienos „partinės” tiesos institutas!“
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
VU TSPMI buvo įsteigtas kaip valstybės išlikimui ir raidai strategiškai svarbi mokslo ir studijų institucija. Ilgą laiką gana sėkmingai vykdęs šią savo misiją, institutas dabar jos neatlieka. TSPMI studijų programose ir vykdomuose mokslo tyrimuose įtvirtinus neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologines dogmas, smuko šios nacionaliniam saugumui itin reikšmingos įstaigos akademinis lygis. Visada gyręsis diskusijų laisve ir deklaravęs siekį ugdyti kritišką mąstymą, pastarąjį dešimtmetį VU TSPMI pamažu virto nepagrįstai liberaliomis pristatomų, bet iš esmės antitautinių ir antivalstybinių idėjų sklaidos židiniu. Jo taryba ir dėstytojų kolektyvas nuosekliai apvalytas nuo kitaminčių. Sovietmetį primenančiais metodais slopinama akademinė laisvė ir pažeidžiamos „neteisingai mąstančių“ darbuotojų pilietinės ir profesinės teisės. Tęsiasi apie šias neigiamas tendencijas viešai kalbančio prof. V. Radžvilo ideologinis ir politinis persekiojimas bei pastangos pašalinti jį iš instituto. Mitinge bus pareikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų. Subrendusi būtina jų sąlyga – instituto direktoriaus R. Vilpišausko at(si)statydinimas.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvių galvos tučios kaip puodynės. Gal per griežtai, per skaudžiai pasakiau? Bet būtent tokia mintis spontaniškai šovė į galvą, kai „Didžioji idėjų ir pokyčių konferencija“ paskelbė, kokios atrinktos svarbiausios, aktualiausios idėjos Lietuvai.
Kad mano nusivylimas lietuviškųjų idėjų rinkimu būtų lengviau suprantamas, pirmiausia pateiksiu keletą statistinių duomenų, bylojančių, kokios tai neva svarbios akcijos būta!
Taigi 2017-ųjų rugsėjo 7- lapkričio 19 dienomis buvo pasiūlyta per 1500 idėjų.
Žurnalistai iš DELFI, LRT, 15min, Laisvės TV, Žinių radijo, LNK, INFO TV, naujienų agentūros ELTA, „Savaitės“, Nacionalinės rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacijos, taip pat nepriklausomi žurnalistai, visi kartu susivieniję į „Žurnalistų klubą“, rinko idėjas kalbindami žymius šalies asmenis, skirtingų sričių profesionalus, ekspertus.
Vėliau, nuo 2017-ųjų lapkričio 20-osios iki 2018 m. sausio 1-osios vyko diskusijos: didžiausiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose gyvai diskutuota skirtingomis temomis drauge, moderuojant iniciatyvos „Žurnalistų klubas“ nariams. Diskusijose dalyvavo miestų, rajonų valdžios atstovai, įtakingiausi sričių ekspertai. Idėjos taip pat analizuotos ir žiniasklaidos priemonių TV laidose, forumuose, radijo laidose, straipsniuose.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Skaičiuojama, kad per penkis iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ mėnesius parašyti 402 jai skirti straipsniai, internete pasiekta 1 520 454 unikalių vartotojų, sukurtos 58 radijo laidos, radijo eteryje pasiekta beveik milijonas klausytojų, sukurtos 127 tiesioginės transliacijos ir reportažai, kurie peržiūrėti daugiau nei milijoną kartų.
2017 m. gruodį paskelbtas jau 30-ies išgrynintų idėjų sąrašas. Į jį idėjos atrinktos remiantis trimis kriterijais: skaitomumu, idėjų pasikartojimu ir populiarumu. Populiarumas buvo vertinamas žiūrint, kiek žmonių išreiškė palaikymą paspausdami mygtuką „Verta įgyvendinti“.
Galiausiai iš šio sąrašo buvo atrinktos trys svarbiausios idėjos: dvigubos pilietybės įteisinimas, mokytojas – prestižinė profesija iki 2025-ųjų ir pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus.
Tai buvo daroma ne bet kaip, o pasitelkus apklausų profesionalus, tyrimų agentūrą „Spinter“ ir reitingavimo ekspertus. Pavyzdžiui, žurnalas „Reitingai“ apklausė 600 įtakingiausiųjų šalies ekspertų ir profesionalų.
Vien iš šių duomenų lengva susidaryti nuomonę, kokios galingos jėgos buvo mestos tokiai akcijai.
O rezultatas – šnipštas.
Nes sumanymas padaryti mokytoją gerbiamu Lietuvoje nėra jokia idėja. Ir prieš tūkstantį metų žmonija suvokė, kad tautos, kurios negerbia jaunąją kartą ugdančių asmenų, kurios mokytojams atseikėja mažus atlyginimus, – greitai degraduoja. Lietuviai, jei jie protingi, senų seniausiai privalėjo sukurti ypatingas sąlygas: mokytojas gerbiamas taip pat kaip ir ministras, generolas ar teisėjas.
Beje, kiekviena rimtai į valstybės ateitį žiūrinti Vyriausybė ir Parlamentas rūpinasi dvasiniais bei finansiniais mokytojų reikalais be jokių skatinimų, nurodinėjimų, konkursų, spaudimo „iš apačios“. Mums turėtų būti gėda rengti penketą mėnesių trunkančias apklausas, svarstymus ir diskusijas, keliančias klausimą, ar Lietuvos mokytojas Lietuvoje vertas didesnės pagarbos. Juk tai – taip akivaizdu.
Mes turime savų pavyzdžių. Prisiminkime, kaip mokytojas buvo gerbiamas Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje, ir bus aišku, kodėl Lietuva anuomet pasiekė įspūdingų ekonominių pakilimų, o ją užpuolus sovietams beveik dešimt metų narsiai gynėsi nuo šimtus kartų galingesnių užpuolikų.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Be kita ko, idėjos – mokytojo prestižas – lengvai neįgyvendinsime. Nes, vaizdžiai kalbant, teks koreguoti mokytojų ir mokinių teisių – pareigų balansą. Atvirai sakau: jei ir ateityje mokytojas turės tik tiek teisių, o mokinys – net tiek, lietuvio mokytojo prestižas niekad nešoktelės į viršų.
Taip pat jokia idėja negaliu laikyti sumanymo padėt jaunoms šeimoms įsigyti būstą. Jei valstybė siekia kuo ilgiau ir sėkmingiau gyvuoti, ji privalo padėt jaunoms šeimoms auginti kuo daugiau vaikų. Ir vėl priverstas kartoti – ši taisyklė tokia akivaizdi, suprantama, kad, atleiskite, niekaip nesuvokiu, kam dar reikalingos apklausos? Gausesnė nei iki šiol lietuviška šeima – visų mūsų parlamentų ir vyriausybių uždavinys, prioritetas, būtinybė. Jei mes tikrai be apklausų ir konkursų šito nesuprantame, vargas mums…
O vadinamoji dvigubos pilietybės idėja – dviprasmiška. Jau ne sykį esu sakęs, kad tik išskirtiniais atvejais galima turėti dvi motinas, dvi žmonas, dvi sąžines, du darbus. Bet net tuo atveju teks pripažinti, kad labai svarbių dvigubų dalykų mūsų Žemėje pasitaiko labai retai arba jie vis tiek ilgainiui transformuojasi į vieną.
Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Jau daugiau nei tris dešimtmečius dirbu žurnalistu, ir man niekad niekaip nepavyko tuo pačiu metu dirbti dviejose skirtingose redakcijose. Man, o ir kitiems mano kolegoms, visuomet būdavo pateikiamas ultimatumas: „arba – arba“. Beje, šiandien sutinku užtektinai daug politikos, ekonomikos, kultūros apžvalgininkų, kurie savo parašais patvirtinę konktraktą, kad į jokius kitus leidinius rašyti neturi teisės išskyrus tą vienintelį, su kuriuo pasirašyta sutartis.
Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Gal ir ne itin demokratiška. Bet juk neišsisukinėkime nuo konkretaus atsakymo: dviems šeimininkams vienodai ištikimai tarnauti sunku.
Kritiškai į „Idėją Lietuvai“ žvelgiu ne aš vienas. Štai filosofas Vytautas Radžvilas mano, kad jau „pasiektas dugnas, toliau nebėra kur“. Jo manymu, atrinktos idėjos byloja apie „moralinę ir intelektualinę“ valstybės degradaciją. Portale alkas.lt jis pastebi: „Pirmoji idėja – tiesiausias kelias į galutinę tautos ir valstybės politinę savižudybę ir savanorišką susinaikinimą. Kitos dvi – smulkūs ir nieko negalintys pakeisti techniniai pasiūlymai, kuriems įgyvendinti prielaidų taip pat nėra.“
Kategoriškas ir filosofas Arvydas Juozaitis, manantis, kad „šis forumas turėjo akivaizdų strateginį tikslą – jis davė pradžią DVIGUBOS PILIETYBĖS REFERENDUMUI, t.y. agitacijai”.
Negaliu nepritarti ir šiems A. Juozaičio žodžiams: „Įteisinti dvigubą pilietybę“ – tai Lietuvos pražudymo sumanymas (…) Ši strategija iš esmės nereikalauja jokios lietuvių grįžimo, grąžinimo į Tėvynę, repatriacijos programos. Ši strategija iš esmės kalba apie „globalios Lietuvos“ ideologiją, Lietuvos ištirpimo pasaulyje idėją. Lietuvos išvalstybinimą.“ (Facebook).
Žodžiu, kai kada mūsų elgesys primena Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimus, kur būdavo daug blizgesio, pažadų, skambių žodžių, optimizmo, bet bent jau mes, lietuviai, jautėme, kad visa tai – melas ir niekšybė. Prezidentės Dalios Grybauskaitės autoritetas mano akyse smuktelėjo, kai pamačiau ją dalyvaujant renginyje, kuriame skelbiamos tik tokios lietuviškos „idėjos“.
Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių leidinyje Draugas.org.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų intitute pristatytas filsosofo Vytauto Radžvilo veikalas – „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ Tema – gyvybiškai svarbi. Taigi – ar neišnyksime? Bet svarbiausia – ką daryti, kad neištirptume, neprapultume?
Slaptai.lt portalas skelbia keletą ištraukų iš knygos autoriaus Vytauto Radžvilo kalbos, pasakytos pristatymo metu. Jūsų dėmesiui – filosofas Vytautas Radžvilas.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pristatytas filsosofo Vytauto Radžvilo naujausias veikalas – „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ Tema – gyvybiškai svarbi. Taigi – ar neišnyksime? Bet svarbiausia – ką daryti, kad neištirptume, kad neprarastume savęs, kad vėl netaptume pavergti?
Slaptai.lt portalas numatęs paskelbti tris videokomentarus – paties autoriaus Vytauto Radžvilo, filosofo Alvydo Jokubaičio ir rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus.
Jūsų dėmesiui dabar pateikiame filosofo Alvydo Jokubaičio pastabas.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pristatytas filsosofo Vytauto Radžvilo dienos šviesą neseniai išvydęs veikalas – „Kiek kartų gali atgimti tauta?” Tema – gyvybiškai svarbi. Taigi – ar neišnyksime? Bet svarbiausia – ką daryti, kad neištirptume?
Slaptai.lt portalas numatęs paskelbti tris videokomentarus – paties autoriaus Vytauto Radžvilo, filosofo Alvydo Jokubaičio ir rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus.
Jūsų dėmesiui šiandien pateikiame rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus pastabas.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neseniai perskaitytas Audriaus Butkevičiaus komentaras apie ES gravitavimą TSRS link skatina rimtai susimąstyti ne tik apie šio politinio darinio ateitį, bet pirmiausia apie Lietuvoje vykdomų Europos studijų, o kalbant dar plačiau – bendrą šalies politikos mokslų būklę.
Krenta į akis, kad giliausios ir įdomiausios įžvalgos vidaus ir tarptautinės politikos klausimais dažniausiai randamos ne iš politologo profesijos tiesiogiai užsidirbančių duoną vadinamųjų profesionalų, bet formaliai jais nesančių, tačiau platų teorinį ir kultūrinį akiratį turinčių bei savarankiškai mąstančių autorių – A. Bačiulio, R. Čepaitienės, V. Laučiaus, V. Rubavičiaus, A. Rusteikos ir kitų – tekstuose.
Atotrūkis tarp jų gilių ir įdomių analizių bei nestandartinių įžvalgų ir ideologizuotų oficialių politologų peršamų propagandinių banalybių darosi vis akivaizdesnis ir nuolatos didėja. Kai kuriais atžvilgiais vaizdas labai primena 1988 metus. Tų metų rudenį braškančios SSRS apologetai iš inercijos vis dar masiškai kepė „teisingą partijos politinę liniją“ ir komunistinę imperiją garbstančią ideologinę ir propagandinę rašliavą, o tuo pat metu bundančios Lietuvos šviesuoliai rašė apie okupacijos skaudulius ir svarstė krašto būklę ir ateities perspektyvas. Akyse griuvo iki tol buvęs nepaliečiamas tabu – draudimas kritiškai prabilti apie SSRS kuriamą komunistinį rojų.
Toks tabu vis dar veikia šių dienų Lietuvoje kalbant apie ES padėtį. Didžiausia ideologinė šventvagystė yra net žodeliu užsiminti apie ES ir SSRS panašumus. Oficialių politologų sluoksniuose šitaip lyginti vis dar laikoma nesusipratimu ir rimtu nusižengimu nuo teisingos mąstymo linijos. Prof. R. Vilpišauskas tokius palyginimus yra prilyginęs nebent „intelektualinei provokacijai“, o jo pateikiamas „argumentas“ toks: neva ES ir TSRS iš esmės skiriasi tuo, kad ES mūsų neokupavo.
Taip, neokupavo. Bet politinių darinių panašumai ir skirtumai pirmiausia yra jų ekononominių, socialinių ir politinių santvarkų bei jas grindžiančių pamatinių pasaulėžiūrinių nuostatų bei ideologijų panašumai ir skirtumai. Būtent tokius – struktūrinius ir tipologinius skirtumus – analizuoja ir vertina rimtas politikos mokslas. Kiekvienas profesionalus ES tyrinėtojas pasakytų, kad jos ir TSRS panašumai yra neišvengiami dėl elementarios ir akivaizdžios priežasties.
Europos vienijimą pradėjo krikščioniškajai demokratijai atstovavę lyderiai. Tačiau jau nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vis didesnį vaidmenį pradėjo vaidinti, o galiausiai ėmė dominuoti eurokomunistinis integracijos projektas, kurio idėjiniu pagrindu ir įkvėpimo šaltiniu tapo italų komunistų A. Spinelli ir E Rossi sukurptas vadinamasis Ventotenės manifestas. Didžiai iškalbinga ir simboliška, kad palyginti neseniai Italijoje lankantis Vokietijos kanclerei, dviejų valstybių vadovai nuvyko pagerbti ne vieno iš ES „tėvų“ A. de Gasperi, o eurokomunisto A. Spinelli kapo.
Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.
Deramai įvertinus šią aplinkybę turėtų iš karto paaiškėti, kad vis labiau plintančios vadinamosios „antieuropinės nuotaikos“ nėra ir negali būti neapykantos Europai ar kokios nors kovos su ja išraiška. Šitoks „antieuropietiškumas“ gyvuoja tik karščiuojančioje eurokomunistinių ideologų vaizduotėje. Būnant europiečiu nekęsti Europos reikštų nekęsti savęs, o tai būtų akivaizdi mentalinė patologija. Propagandos juodinami vadinamieji „antieuropiečiai“ yra ne Europos priešai, o paprasčiausiai blaiviau ir kritiškiau mąstantys, politiškai nuovokesni ir iš tikrųjų Europą kur kas labiau mylintys žmonės, kurie nerimąstingai klausia, į kokius naujus šunkelius ir aklavietes toliau stums žemyną eurokomunistų primestas ir į bedugnę varantis dabartinis vienijimosi kelias.
Jeigu Lietuvoje nebūtų bijomasi mąstyti plačiai atvertomis akimis ir nebūtų drebama vien dėl minties, kad ES iš tiesų kai kuriais aspektais smarkiai ir neraminančiai primena žlugusią SSRS, nereikėtų graudžiai aimanuoti ir desperatiškai klausti, kodėl Lietuva, tai yra šalies politinės ir akademinės viršūnėlės, neturi savos ES ateities vizijos.
A. Butkevičiaus „neprofesionalus“ komentaras vertas dėmesio kaip pavyzdys ir nuoroda, kokios turėtų būti tikros, aklai neaptarnaujančios ideologijai, Europos studijos. Kartu jis yra geras ir savalaikis patarimas: nusiimkite ideologinius akinius, pradėkite mąstyti savo galva, ir ta vizija anksčiau ar vėliau atsiras. Kaip atsirado 1988 metais, kai prabudo ir komunistinių propagandininkų bukai kartotus ideologinius štampus pradėjo keisti laisvas ir gyvas mąstymas apie pavergtos Lietuvos padėtį sovietiniame tautų maišymo katile ir jos laukiančią būsimąją vietą Europoje ir pasaulyje.
Besibaigiantys metai buvo dosnūs jubiliejais. Šalia visos pasaulio krikščionims reikšmingos 500 metų reformacijos sukakties giesmėmis per žemaičių žemę nuaidėjo 600 metų Žemaičių vyskupystės jubiliejus. Be to, reikia manyti, kad kai kas kai kur paminėjo ir LR Konstitucijos 25-erių metų sukaktį.
Tačiau galvą guldau, kad niekas, išskyrus nebent kokį nuo realybės atitrūkusį istoriką, neprisiminė dar vieno „jubiliejaus“: prieš 300 metų, 1717 m. Varšuvoje vadinamasis Nebylusis seimas pripažino Rusijos imperijai teisę kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus bei perpus sumažino ATR kariuomenę.
Kuo baigėsi toks nuolaidžiavimas, matome paprasta akimi. Rusijos imperija taip „įsikišo“ į ATR reikalus, kad prarijo pačią respubliką. O ko nepajėgė suvirškinti pati, pasidalijo su kitais ėdriais kaimynais. Tokio nuolaidumo pasekmes srėbėme porą šimtmečių, tebesrebiame ir dabar…
1939 m. Lietuva pakluso Rusijos reikalavimui įsileisti „ribotą“ karinį kontingentą, o neužilgo Sovietų Rusija, jau nė nebeklausdama leidimo, įvedė tiek to kontingento, kiek pati pajėgė, ir pusę amžiaus diktavo Lietuvai ir vidaus, ir kituose reikaluose.
Lenkai, nudegę nuo Rusijos vyliaus, net ir šiandien itin atsargūs. Ne tik Rusijos, bet ir tos Sąjungos, į kurią įstojo savo noru, atžvilgiu. O mes, skirtingai, nei lenkai, niekaip neišmokstame šitos skaudžios istorinės pamokos. Lietuvos Seimas vėl klusniai tūpčioja prieš politinį taktą ir padorumą ignoruojančius kitų valstybių aktyvistus, jų reikalavimu kėsindamasis tai „tobulinti” lietuvišką raidyną, tai ignoruoti Konstituciją, tai perrašyti opesnį istorijos puslapį… Tiesa, šiandien ir Seime, ir visuomenėje pasigirsta balsų, nepritariančių svetimųjų kišimuisi į lietuvių reikalus, todėl uoliesiems tūpčiotojams kol kas nesiseka pelnyti neaišku kieno ir neaišku kokios malonės.
Bet ar ilgai?
Piliečių nelaimei, savo tautos, savo valstybės interesus lengviausiai išduoda būtent tie asmenys, tie valstybės pareigūnai, kurių nuomonė turi didžiausią svorį valstybėje: premjeras, Seimo pirmininkas, kultūros bei švietimo ministrės… Ko jiems ir joms stinga? Žinių? Išsilavinimo? Kultūros? Patriotizmo? O gal visko kartu paėmus? Tada natūraliai kyla klausimas: o tai kaip tie žmonės atsidūrė tokiuose postuose, kurie reikalauja ir žinių, ir kultūros, ir meilės savo šaliai, savo žemei, savo kalbai? Kuo, kokiais kriterijais vadovavosi tas Vyriausias Valstietis, kurio valia, kaip kalbama, buvo dalijami postai, formuojant naujo Seimo ir Vyriausybės struktūras? Savo asmenine (ne)kompetencija, ar kažkieno slapta valia, nukreipta prieš Lietuvos valstybę?
Apskritai, klausimas apie tai, kuo – savo asmeniniais, savo valstybės ar kažkieno kito interesais – vadovaujasi mūsų aukštieji pareigūnai, priiminėdami svarbius sprendimus, arba būna neužduodamas, arba lieka be atsakymo. Bet šitai išsiaiškinti būtina, nes valdžios sprendimų nepagrįstumas kelia chaosą ne tik žmonių galvose, bet ir vidaus bei užsienio politikoje.
Gruodžio mėnesio pradžioje, kaip prisimename, Lietuvos atstovai pritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso ir tuo pačiu nepritarė JAV sprendimui pripažinti Jeruzalę oficialia Izraelio sostine bei perkelti į ją savo ambasadą. Tuo tarpu kai kurios kitos ES narės, jų tarpe mūsų artimiausios kaimynės, Lenkija ir Latvija balsuojant susilaikė.
Lietuvos užsienio reikalų ministeriją tokį balsavimą mėgino paaiškinti tuo, kad parėmė bendrą Europos Sąjungos poziciją. O kokia tai pozicija? Ilgalaikis nieko neveikimas ir ryžtingesnių sprendimų vengimas…. Ar tai padeda Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimui? Vargu bau. Liūdniausia, kad nesimato jokių prošvaisčių, jokios vilties, kad ES pasiūlys kokį nors, tegu kitokį, nei JAV, bet veiksmingą sprendimą, o ne begalinį „gumos tempimą“, nes vis gausėjanti musulmonų diaspora ES politiką diktuojančiose šalyse, Vokietijoje ir Prancūzijoje, pančioja laisvą tų šalių politikų valią ir objektyvią nuomonę. Be to, kaip teisingai pastebėjo Vytautas Radžvilas, ES neveiksmingą poziciją „lemia ES „ilgalaikės ir bendros politikos“ formuotojams būdingas ideologizuotas ir vienpusiškas multikultūralistinis pasaulio matymas“.
Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Latvija ir kitos ES narės jau praregėjo ir mato, kuo neskaitlingoms valstybėms gresia „multikultūralistinis pasaulio matymas“: savosios kultūros praradimu. Beje, Šiaurės šalys, į kurias karts nuo karto mėgina lygiuotis ir Lietuva, irgi kuo toliau, tuo skeptiškiau vertina „Jungtinių Europos Valstijų“ idėją, kurią nuolankiai nekritiškai priima Lietuvos politikai.
Dėl ko savo savarankiškos nuomonės, pagrįstos SAVO valstybės ir tautos interesais, neformuoja ir negina Lietuvos politikai? Gal Lietuva yra labiau „europietiška“ nei Latvija, Lenkija, Vengrija ar šiaurės šalys? Gal mūsų politikams stinga tam reikalingų smegenų? O gal po šiai dienai Lietuvoje sprendimus priiminėja tie žmonės, kurie išsaugojo senąją, sovietinę tradiciją visus sprendimus palikti „viršininkui“, anuomet – Maskvai, dabar – Briuseliui? Vadinasi, neišmoktų istorijos pamokų tik daugėja…
Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kritikos strėlių buvo nukreipta prieš ideologiją visur ir visada: prieš ideologizuotą mokyklą, ideologizuotus sprendimus, tikint, jog tik SSSR buvo ideologizuota valstybė, o štai vadinamų demokratinių valstybių, Europos Sąjungos vykdoma politika yra „švari“, laisva nuo bet kokios ideologijos. Tačiau ES diegiama multikultūralizmo ideologija tik leksika skiriasi nuo sovietų stumtojo internacionalizmo (panašiai kaip sveikatos apsaugos sistemoje „seselė“ skiriasi nuo „slaugytojos“).
Tad kas gali paneigti, kad ir pasekmės bus panašios?!
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai – filosofo Vytauto RADŽVILO spalio 17-ąją dieną Lietuvos mokslų akademijoje surengtame Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ pristatyme perskaitytas tekstas.
Pamėginsiu trumpai įvertinti šitos knygos reikšmę. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą, yra ši: pasaulį vis tik valdo Apvaizda. Šią knygą pristatome dieną, kai ką tik, vos prieš parą pasikeitė Europa ir pasaulis. Neturiu net menkiausios galimybės plačiau aiškinti vakarykščių rinkimų Austrijoje svarbos, bet galiu pasakyti tiek: Vakarų Europoje taip pat sugrįžo tautos ir nacionalinės valstybės idėja.
Šitas įvykis yra labai reikšmingas todėl, kad nors panašūs dalykai jau vyko, juos buvo galima menkinti aiškinant, kad vykstantis Europos tautų budimas yra tik pokomunistinių, atsilikusių, gyvenančių praeitimi šalių liga, kuria bus persirgta. Jie dar buvo aiškinami ir tuo, kad tos šalys neva yra atsilikusios ekonomiškai, skurdžios, todėl ir griebiasi vadinamosios radikalios politikos. Bet Austrija, žinoma, yra Europos švyturys jau daugybę šimtmečių ir jos ekonomika klesti. Tai reiškia, kad ir Vakarų Europos tautoms pradeda aiškėti, jog yra kai kas svarbiau už ekonomiką, už vienadienę gerovę.
Šituos dalykus prieš gerą šimtmetį puikiai suprato ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jis grįžta laiku ir dėl kitos priežasties. Teisingai čia buvo pasakyta, kad mes jau baigiame pamiršti, kas yra Lietuvos valstybė. Kad mūsų jaunimo didžiajai daliai ji, deja, visai nerūpi. Šis teiginys teisingas, bet noriu pasakyti, kad jį reikėtų praplėsti. Lietuva jaunimui nerūpi ne todėl, kad jis savaime abejingas ir blogas, bet todėl, kad beveik visus 30 atkurtos nepriklausomybės metų buvo ir tebėra tęsiama ištautinimo ir išvalstybinimo politika, nors šiek tiek kitais pavidalai nei tai darė sovietinis okupantas. Kodėl taip yra ir kodėl ta politika tokia pavojinga?
Antanas Smetona
Todėl, kad aukšti Europos lyderiai, kurių projektas šiuo metu žlunga akyse, aiškiai sakė: tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena. Lygiai taip pat mus ištisus 50 metų mokė, kad 1918 m. Lietuvos projektas yra siauras, ribotas, primityvus ir tiesiog istorinė klaida. Ši mintis subtiliai brukama ir šiandien kiekviename žingsnyje. Tuo metu, kai Europa ir net visi mūsų kaimynai bunda, mes beviltiškai šiuo atžvilgiu velkamės uodegoje. Nors iš tikrųjų dabartinio Europos Sąjungos projekto griūtis nėra Europos griūtis, o tik ideologiškai mano jau apibūdinto projekto griūtis, bet tai vis tiek mums kelia milžinišką pavojų.
Šita ištautinimo ir išvalstybinimo politika vykdoma todėl, kad didžiosioms Europos korporacijoms reikalingas ištautintas, išvalstybintas, neturintis istorinės atminties, menkiausio prisirišimo prie savo žemės bastūnas. Iš tokių bastūnų, kurie plūdo į Lietuvą iš visos „plačiosios Tėvynės“, vadovaudamiesi principu „kur geriau, ten Tėvynė“, mes šaipėmės Sąjūdžio laikais. Štai tokia filosofija mūsų jaunimui buvo ir yra kryptingai diegiama.
Bet kodėl ji tokia pavojinga? Ne tik todėl, kad išsivaikščioja tauta. Ji taip pat naudinga ir bundančiam, nes jaučiančiam Europos krizę, kaimynui Rytuose. Kas gali būti geriau, patogiau ir naudingiau ponui Putinui, jeigu ne ištautintas, išvalstybintas, neturintis jokio patriotiškumo vadinamasis plačiosios Europos pilietis, kuris nuoširdžiai mano, kad galima tokia fikcija kaip globali Lietuva? Jeigu Lietuva yra globali ir visame pasaulyje, tai kodėl jo tankams pradedant artėti prie Vilniaus aš negaliu laikinai pabėgti iš užgrobiamos provincijos, kuri vadinasi būtent čia ir dabar esanti Lietuva, ir palaukti, kol okupacija pasibaigs? Kaip įmanoma šitaip ugdant jaunąją kartą ir visos šalies piliečius sukurti atsparumą tokiems pavojams?
Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.
Grįžtant prie Smetonos, jis kaip reta gerai daugelį dalykų suprato todėl, kad buvo klasikinės filosofijos, taip pat ir Platono, žinovas. Jis labai gerai suprato, koks yra gelminis ryšys tarp kultūros ir politikos. Šis ryšys yra daug sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena bendruomenė tam, kad susikurtų, privalo turėti ją saistantį dvasinį (kultūrinį) ryšį. Ir tas ryšys gali būti labai įvairus, taip pat ir kiekvienos tautos atveju. Liberalas pasakytų, kad tokio dalyko kaip tauta nėra, o yra tik lietuvių kalba kalbantys individai. Komunistai mums aiškino, kad yra lietuviškai kalbantys žmonės, bet iš tikrųjų jie yra pasidalinę į kovojančias klases.
Todėl kas yra tautos idėja? Ši idėja tuo ir yra unikali, kad bent jau nuo XVIII a. ji leidžia paversti žmones ne tarpusavyje konkuruojančiais dėl asmeninės gerovės individais, kaip šiandien mes mokomi konkuruoti rinkoje, ir ne tarpusavyje besipjaunančiomis vadinamosiomis klasėmis. Kalba, bendra istorinė praeitis ir panašūs dalykai yra tai, kas bent trumpam panaikina visus išorinius mūsų skirtumus – vienas gali būti milijonierius, kitas vargšas; vienas gali būti gatvės šlavėjas, kitas profesorius. Bet priklausomybė tautai skiriasi nuo liberalaus arba marksistinio požiūrio tuo, kad ji nurodo ryšį, kuris skatina ne kovoti, o sujungia.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Smetona turėjo ir kitą nuostabų bruožą. Jis suvokė, kad šis kultūrinis ryšys privalo būti apsaugotas politiškai. Šį dalyką suprato ne vien jis. Petras Vileišis neatsitiktinai po Vilnių važinėjo prabangia karieta ir net mėgo, kad jį vadintų „litovcy kniazi“. Jis buvo ypatingas žmogus, nes kaip Rusijos imperijos pilietis priklausė elitui, bet suvokė ryšį, kuris siejo jį kaip asmenį su jo tauta. Jis suvokė, kad jeigu tai, ką jis paveldėjo ir atsinešė gimdamas – jo kalba, kultūra ir visa kita – toje imperijoje yra politiškai nustumta į paraštes, tai jis nėra visavertis žmogus. Nors ir priklauso aukščiausiam elitui. Čia glūdi paslaptis, kodėl Smetona buvo toks kietas tautininkas. Būdamas atviras pasauliui, jis suvokė, kad lietuvių tauta gali įgyvendinti savo valstybės projektą tik tuo atveju, jeigu bus tvirtas ir nepajudinamas kultūrinis pagrindas.
Štai kodėl jo kova už lietuvybę buvo ir politinio lietuviškumo pagrindas. Kita vertus, jis labai aiškiai suprato, kad jeigu politinis lietuviškumas bus užmirštas, paradoksaliu būdu kultūrininko nuostata gali būti pražūtinga. Iš tikrųjų išsiugdyti tautinę ir valstybinę sąmonę yra be galo sunkus dalykas. Kaip tai sunku, mes šiandien matome iš mažyčio pavyzdėlio – ginčo dėl trijų raidelių. Daugybei net ir kultūrininkų, – tai ir išduoda, kad nesama politinės savivokos, – tai atrodo smulkmena. Ir kiek yra suprantančių, kad mūsų abėcėlė yra mūsų dvasios forma, kuri mus daro tuo, kuo mes esame? Ir šitą dvasios formą privalai ginti politiškai. Tą akimirką, kai nustosi tai daryti, tavo dvasios forma jau nebebus šitos valstybės egzistavimo pagrindas.
Štai kodėl XX a. pradžioje, kai vyko kova dėl lietuviško tapatumo, buvo siūlomi keli tapatumo projektai. Pirmąjį projektą siūlė Mickevičius-Kapsukas. Kas buvo pasakyta atkuriant Vilniaus universitetą? Buvo pasakyta, kad jame bus dėstoma vietos kalbomis. Žvelgiant šiuolaikiškai atrodytų, jog tai atviras, modernus, tolerantiškas požiūris. XX a. realijų kontekste tai būtų tiesiausias kelias Lietuvai nueiti ten, kur šiandien yra Baltarusija. Lietuvių kalba galbūt būtų kalbama atkampiuose kaimeliuose.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas buvo pilsudskinis projektas. Puikiai žinome, kad Smetona niekada nieko neturėjo prieš pačią lenkų tautą arba jos kultūrą. Tačiau jis suprato, kad jeigu nekursi tvirtos kultūrinės tapatybės ir jos neįtvirtinsi politiškai, tai neišvengiamai seks erozija ir griūtis to, kas buvo per didelius vargus padaryta Basanavičiaus. Mūsų tragedija ta, kad šis supratimas yra išnykęs net vadinamosios šviesuomenės tarpe. Taip nutiko, nes net ta mūsų inteligentų dalis, kuri sovietinės okupacijos metais rūpinosi lietuvybe, ji jau dažniausiai rūpinosi tik kultūrine lietuvybe. Suvokiančių, kad kultūrinę lietuvybę galima tvirtai apsaugoti ir padaryti valstybės branduoliu tik turint aiškią politinę savimonę, buvo ir yra nedaug.
Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.
Štai kodėl šiandien matome tą patį, ką matėme sovietmečiu. Daugybė inteligentų trokšta europeizuotis ir tapti europiečiais, nors joks ekspertas jums negalės pasakyti, ką šiandien reiškia būti europiečiu. Tai reiškia, kad vėl esame situacijoje, kurioje buvome iki Basanavičiaus. Noras būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Ir jeigu kalbame apie šitos knygos aktualumą ir prezidento atminties aktualizavimą, reikia aiškiai suprasti, kad tai yra ne nostalgiškų atsiminimų reikalas. Dar kartą pabrėžiu, kad ir daugelis Lietuvos valstybės XX amžiuje kūrėjų buvo galbūt nuoširdūs patriotai – tokie kaip prezidentas Grinius, daugelis krikdemų lyderių ir t.t. Bet būtent unikaliai aiškiai matančių ryšį tarp kultūros ir politikos buvo vienetai. Ir prezidentas Smetona čia yra beveik unikalus.
O mums reikia nustoti svajoti apie tai, kad šitoks lietuviškumo supratimas būtų kažkaip grąžintas į mokyklą, jį padarant patraukliu jaunajai kartai. Brandžios valstybės jaunimo patriotizmo neugdo pigiomis vilionėmis. Patrauklumas reiškia nupirkimą. Brandžios valstybės savo jaunimą ugdo paprastu būdu – sukurdamos tokias mokymo programas, tokias savo kalbos, istorijos ir kitas programas, kuriose pagrindiniai dalykai yra savaime aiškūs. Tokiose mokymosi programose Vilniaus klausimas (čia tik pavyzdys, jų galima rasti daugiau) niekada nebūtų aiškinamas kaip senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotas konfliktas. Mitas apie senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotą konfliktą yra sovietinio mito, kad 1940 m. buvo ne okupacija, o pilietinis karas, nauja europeizuota versija.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Būtent tokiu būdu šiandien, kai Lietuvai gresia milžiniškas egzistencinis pavojus, kai griūna euroatlantinė saugumo ir stabilumo struktūra (dar kartą pabrėžiu, kad asmeniškai esu narystės euroatlantinėse struktūrose šalininkas), mes toliau žaidžiame, ideologiškai aptarnaudami projektą, kuris nebeturi ateities.
Šis mūsų savęs naikinimas yra tai, ko laukia kaimynas Rytuose.
Todėl galima sakyti, kad prezidento Smetonos palikimo aktualizavimas jau yra ne tik tautinio orumo, istorinės atminties išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.
JAV prezidento Donaldo Trampo manieros nėra patrauklios, jos – šokiruojančios. Mes įsivaizdavome, kad galingiausios šalies vadovo manieros primins Baraką Obamą, kuris elgėsi kaip tikras džentelmenas, mokėjo gražiai pakalbėti ir žavingai šypsotis. Ir staiga tokia priešingybė: nemalonios grimasos, prieštaringos žinutės socialiniuose tinkluose, mažesniųjų šalių politikų stumdymai, užgaulios replikos moterų atžvilgiu…
Tačiau… Kas geriau pasauliui, mums, priklausantiems nuo didžiųjų šalių valios, gerų arba savanaudiškų sprendimų: gražiai besišypsantis, bet neryžtingas džentelmenas, ar storžievis, bet veiklus, ryžtingas, mums palankus politikas? Klausimas, į kurį galimas tik vienas atsakymas.
Taigi, kaip sako Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, Lietuvai kur kas svarbiau ne D.Trampo manieros, o konkretūs jo darbai. Jei analizuosime, ką D.Trampas nuveikė stiprindamas Baltijos šalių gynybą, būsime priversti pripažinti, kad jis pranoko mūsų lūkesčius. Viešėdamas Lenkijoje tiesiai pasakė: Amerika lieka ištikima 5-jam NATO straipsniui, išbarė Vakarų Europą, per mažai skiriančią lėšų karinėms reikmėms. Dar prisiminkime: būtent D.Trampas įsakė bombarduoti rusų kontroliuojamą aerodromą Sirijoje, parodydamas, kad tiek Damasko diktatorius, tiek jo sąjungininkas Kremliuje peržengė visas leistinas raudonąsias linijas (ansktesniojo JAV prezidento Barako Obamos manieros buvo nepriekaištingos, tačiau jis nedrįso iššauti nė vieno šūvio).
Jeigu pridėsime sugriežtintas ekonomines sankcijas Rusijai, aukštų JAV pareigūnų vizitus į Lietuvą, Latviją, Estiją, šiose šalyse gausėjančius amerikiečių karių kontingentus, Vašingtono planus padėt Europai atsikratyti priklausomybės nuo rusiškų dujų ir naftos, Patriot kompleksus prižiūrinčių kariškių pratybas Lietuvoje… – turėsime Baltijos šalims idealų JAV prezidentą.
Politologas Marius Laurinavičius, visąlaik įtaręs D.Trampą slaptu prielankumu Kremliui, lieka ištikimas savo nuostatoms. M.Laurinavičius nelinkęs pasitikėti D.Trampu. Girdi, jis šiandien bando nubausti nusistovėjusių sienų nepaisančią Rusiją tik dėl to, kad taip priverstas elgtis. Greičiausiai jis ir jo žmonės (net sūnus ir žentas) rinkiminės kampanijos metu vis dėlto ėjo su velniu obuoliauti. Tie kartūs vaisiai iki šiol nuodija ir gali dar ilgai nuodyti JAV prezidento gyvenimą. Tai gal jis baudžia Rusiją tik norėdamas įrodyti, jog nėra Vladimiro Putino pastumdėlis? Tiesa, JAV prezidentas nėra visagalis diktatorius: jam tenka paisyti ir kongresmenų bei senatorių valios.
JAV valstybės sekretorius, viešėdamas Juodkalnijoje, neseniai tapusioje NATO nare prieš Rusijos valią, pasakė, kad Amerika neketina nuversti Šiaurės Korėjos diktatoriaus, ji taip pat neketina sujungti Pietų ir Šiaurės Korėjas. Šį pareiškimą supratau kaip šiokį tokį Amerikos bejėgiškumą. Pchenjanas bando ir tobulina raketas, grasina sunaikinti Ameriką, o amerikiečiai nieko negali padaryti. Tenka atsitraukti, pažadant Pchenjano diktatorių palikti ramybėje, jeigu jis liausis įžūliai šiauštis. Nes jį remia Kinija ir Rusija. Karinis konfliktas blogiausiu atveju virstų dideliu karu, gal net branduoliniu, jei Amerika beatodairiškai siektų sutramdyti šiaurės korėjiečius.
O jeigu D.Trampas ryšis slapta šį konfliktą išspręsti V.Putinui mainais pažadėjęs mus – tris Baltijos valstybes? Viena su Šiaurės Korėja likusi Kinija dėl jos galvos neguldytų, o viena prieš Kiniją, Rusiją ir Šiaurės Korėją JAV taip pat nėra visagalė, todėl Vastybės sekretorius ir siunčia signalą, kad Amerika neketina versti tos šalies diktatoriaus, nebandys vienyti abiejų Korėjų.
Politika – nešvarus dalykas, nėra amžinų draugų – yra amžini interesai. Panašiai jau buvo, kai, sutriuškinus fašistinę Vokietiją, penkiasdešimčiai metų Franklinas Delonas Ruzveltas mus atidavė žmogėdrai, ne mažiau baisiam už Adolfą Hitlerį. Vašingtono skvere Vilniuje pernai ir šįmet apie tai nekalbėjome. Ir teisingai elgiamės. Tada JAV vargu ar galėjo kitaip pasielgti.
Ne, netikiu, kad bus realizuotas šis man pačiam sunkiai įsivaizduojamas scenarijus. Dabar trijų Baltijos valstybių paaukojimas reikštų NATO griūtį su daugeliu kitų skaudžių pasekmių visam Vakarų pasauliui. Tada mus paaukojo vardan nors ir netikros taikos, vadinamos šaltuoju karu, dabar mūsų negalima paaukoti dėl tos pačios priežasties.
Amerika mums palanki, mes jai taip pat akivaizdžiai rodome simpatijas. Kaip į tai reaguos didžiosios Vakarų Europos valstybės, ypač įtakingiausioji iš jų Vokietija? Ar neįsižeis? Turbūt sudėtinga bus įtikti ir vieniems, ir kitiems. Ar vis dėlto bus nutiestas dujotiekis Nord Stream-2, nepaisant ir mūsų, ir Amerikos nepasitenkinimo? Amerika siekia Europos Sąjungą priverst dujas ir naftą pirkti būtent iš jos, o ne iš Rusijos. Iki šiol Vokietija, Prancūzija negražiai flirtavo su Maskva, apeidamos Baltijos šalių interesus. Vilnius, Ryga ir Talinas prašė, kad Vokietijos valdžia nepritartų jokiems Nord Stream projektams Baltijos jūroje. Bet Berlynas nusispjovė į mūsų lūkesčius.
Taigi vargu ar kas šiandien neabejodamas galėtų pasakyti, kokia ateitis laukia Europos ir Europos Sąjungos, Amerikos, viso pasaulio. Aišku viena: labai džiūgauti preteksto nėra. Ypač mums, mažiems.
Amerika gali apginti mūsų teritoriją, istorijos apkarpytą iki minimumo, bet ji negali išsaugoti mūsų tautos, savižudiškai bėgančios į Europą, nors mes gyvename Europos centre. Teoriškai tą padaryti galėtų Europa (Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija ir kt.), jeigu panikuojantiems lietuviams pasakytų: sustokite, liaukitės, jūs mums reikalingi pirmiausia Lietuvoje. Lietuvoje kurkite savo gerovę, mes be jūsų kaip nors išsiversime.
Bet liberalioji, tautiškas vertybes pamynusi Europa taip nepasakys, nes jai savanaudiškai reikia mūsų gydytojų, inžinierių, menininkų, o pirmiausia – valytojų, slaugytojų…
Europa abejingai stebi, kaip trys Baltijos tautos nyksta, mažėja, traukiasi net nesuvokdama, kad šitaip užleidžia erdvę Rusijai, neįsivaizduojančiai savo imperijos be trijų Baltijos valstybių.
Šiomis dienomis pasirodžiusiame filosofo Vytauto Radžvilo straipsnyje rašoma, kad mes esame patekę į mankurtizmo spąstus.
Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.
Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.
Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Vladimiro Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.
Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį (Ištraukos iš Vytauto Radžvilo straipsnio „Manjkurtizmo spąstai“).
Didžiausi pavojai – mumyse pačiuose. Savižudį labai sunku apsaugoti nuo mirties. Net Amerika čia mums nedaug gali padėti.
Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.
Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu”, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu.
Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.
Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas” ir „pavojingas” pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.
Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.
Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui”, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo” mitas.
Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje” – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų komjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai”, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias” pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių” lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu”, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.
Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkarčiais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus”, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.
Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas” V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti.
Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę” Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida”, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.
V.Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje” Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai” apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio” nacionalizmo apraiška.
Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.
V.Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška” lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą”, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos.
Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu” – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę”, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu”, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.
Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.
Jų neapykantos „pribaltikoje” tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams” būdingas vienas itin „nepatogus” bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas – J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis” idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis.
Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą” šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų” suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį.
Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.
Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvenu nuobodų, be didesnių iššūkių oportunisto gyvenimą, tačiau man patinka mano nusistovėjusi aplinka, kur žinai, ko dar galima iš ko tikėtis, o kas čia yra visai neįmanoma.
Kaip tikriausiai daugelis, ironiškai žiūriu į marksizmo teiginį, kad žmogus, girdi, yra tik visuomeninių santykių visuma, tačiau kartu man atsisijojusi per laiko sietą pažįstamų draugų, geranoriškų kaimynų, apskritai civilizuoto tautiečio kompanija yra komforto zona, kurios nesu linkęs lengvai atsisakyti. Todėl nepraleidau pro ausis, tikrai išgirdau, kai ne vienas mano pažįstamas, sutiktas savaitės bėgyje išretėjusiame vasaros laike, kartojo beveik vieną ir tą patį, kad stojimas Vytauto Radžvilo pusėje yra savotiškas padorumo testas, niekas dėl to neva neabejoja, tačiau sunku suprasti, kodėl nuolankus jūsų tarnas, toks mandagus žmogus kaip šių eilučių autorius, taip nemandagiai kalbėjo apie administracijos atstovę, sakydamas, kad ji žiūri avies akimis ir po to kažką daro ar sako https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-del-vytauto-radzvilo-uzsipuolimo-pasaliecio-zvilgsniu/.
Tokio nepraustaburniškumo iš manęs, atsargiai pasirenkančio epitetus žmogaus, esą niekas nesitikėjo. O viena jaunystės laikų pažįstama taip ir pasakė: kaip pagaliau išaiškėjo, esi visai ne džentelmenas, vyruti! Tai ypač skaudu buvo girdėti man, labiau už viską gyvenime ilgai ir atkakliai siekusiam panašėti į tikrąjį džentelmeną. Kodėl tarsi cheminės reakcijos pabaigos nuosėdos iškrinta štai tokie žodžiai („avies akimis“), pasirašantys savaime, vos ne prieš autoriaus valią (nors asmeninės atsakomybės jokiu būdu nesikratau, o greičiau užsikraunu papildomą naštą, sakydamas, kad taip byloja pats objektyvumas)? Kaip atrodo, tokia nuoroda yra savaime besiperšanti ir neišvengiama, kai kalbame apie sąmoningai prigesintą, tikrovės bijantį žvilgsnį, demonstruojantį apsižvalgymo intenciją be tikslo regėti pačius objektus, kai, žodžiai, užgimę mūsų bendravime nušviesti pasaulį, nutolsta nuo pačių daiktų ir verčiami neprasitarti apie tikrą dalykų padėtį, kai žodžiai tampa verbalinio žaidimo figūromis, žmonėms besivaržant dėl to, kas labiau nuslėps savo tikrąsias mintis, galop – kai žodžiai tampa parazitinėmis pasaulio ataugomis.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
Iš tiesų, man trūksta žodžių išsakyti savo nuostabai dėl to, kaip TSPMI administracija įsiplieskusiame cenzūros ir kitaminčių persekiojimo skandale be jokio konfūzo vartoja pačius iškiliausius žodžius apie etiškumą, dėstytojų ir studentų bendravimo aukštąjį stilių, demokratinius universiteto bendruomenės idealus, pridengiant tokiais užkeikimais apgailėtiną mažadvasiškumą arba net paprasčiausią pavydą talentingesniam kolegai. Įsivaizduoju, kad čia dirbantys, kasdien besimurkdantys toje terpėje žmonės net nepastebėjo kaip žingsnis po žingsnio buvo nusirista į žodžių devalvavimo pelkę, bet dabar pabandykime išvysti susiklosčiusią padėtį iškart vienu viską aprėpiančiu šviežiu žvilgsniu – prieš akis iškyla neįtikėtinai gremėzdiška žodžių tuščiaviduriškumo fiesta pačiame šalies viduryje. Žinia, dar vis puoselėjamos viltys, kad TSPMI yra svarbus mūsų iškovojimas informacinių karų epochoje, tačiau aš pats jau pradedu abejoti misijos sėkmingumu, genamas nerimo, kad apkrėsti melo kirvarpos dvasia žodžiai gali sunaikinti esmę iš vidaus. DuokDie, kad būtų kitaip!
Esant progai pagalvokime ir apie tai, kaip šioje ne paprastoje situacijoje būtų galima išsisukti su mažiausiais nuostoliais, randant kažką į panašaus konsensusą, kai, sakant patarlės žodžiais, ir avis lieka sveika, ir vilkas sotus. Žinoma, prieš tai prireiks pasiaiškinti – kas čia yra avis, o kas vilkas. Tarkime, V.Radžvilas nėra toks baisus vilkas, kaip kartais piešiama, o administracija yra toks vilkas, kuris linkęs dėvėti avies kailį (drauge nepraleisiu progos pateikti klausimą auksinio proto viktorinai – ką Sokratas vadino vilkais ėriuko kailyje?).
Tačiau dar teisingiau būtų pasakyti, kad V.Ražvilas šioje situacijoje, regis, yra juodoji avis, jau kita nei anksčiau vartota to žodžio reikme, tiesą sakant, lietuviai tokias atvejais dažniau sako – balta varna. Kalbame apie prasmingą išimtį, prikeliančią nusususią aplinką, – be tokios juodosios avies plastmasės rūmai lieka tik plastmasės rūmais, be tokios juodosios avies akcijų kursas greitai nukrenta šimteriopai. Svarbu, kad tai žinotų aktyvų valdytojai.
Jeigu V. Radžvilui reikėtų pasitraukti dėl jam primestų nešvarių žaidimų, nesivaizduoju to, kaip institutas galėtų toliau egzistuoti su tokia stigma, su, nepabijokime tų žodžių, nuplėšta garbe. O gal dabar yra taip, kad administracija norėtų atsitraukti, bet, kaip sakoma, bijo prarasti veidą? Tačiau iš tiesų nereikia bijoti prarasti to, ko nėra, nes administracija pagal idėją ir veiklos pagrindą yra beveidė visuma, kai kartais tokiu beveidiškumu net sėkmingai dangstomasi. Iš tiesų, daug svarbiau yra veidą išsaugoti individui, todėl lieka tikėtis, kad ir administracinius postus užimantys žmonės nesidangstys toliau socialinėmis kaukėmis ir pasiryš kalbėtis realią dalykų padėtį atspindinčiais žodžiais.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
V.Radžvilas be visa ko kito, be legendinio dėstytojo šlovės, yra triukšminga figūra, apsupta forumų, bendraminčių būriavimosi, kontraversiškų ištarų. Įdomu dar tai, kad būdamas tribūnu fakultatyvine savo veikla, anas nedaug, ne tiek kiek reikėtų visuomenės veikėjui, dėmesio skiria nuodugniam apsišarvavimui, spyglių užsiauginimui visa apimtimi. Labai norint nesunkiai galima rasti progą jam įkąsti, pats esu kadaise parašęs gėdingą pamfletą apie V.Radžvilą. Jeigu norite išgirsti visą tiesą, gėdijuosi, kad tąkart bandžiau pasišaipyti iš žmogaus geranoriškumo.
Dabar yra proga iš naujo pagalvoti apie tai, kad ir vadinamojo skepticizmo Europos Sąjungos atžvilgiu sveika dozė čia atsiranda ne iš kažkokio prigimtinio nepasitikėjimo viskuo, o, priešingai, yra tikėjimo lietuvybės išliekamąja verte ir nepriklausomos valstybės idėja pasekmė. Ko jau ko, o nuoseklumo V.Radžvilui netrūksta. Net ir tais atvejais, kai visiškai nesutinku su paskleistais argumentais ar kontrargumentais, džiaugiuosi brangintina galimybe pasigalynėti su visados vykusiai įpakuota, atpažįstama radžviliška maniera nuodugniai išplėtota intelektine provokacija.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.
Vytautą Radžvilą jaunystės metais pažinojau kažkiek ir asmeniškai, tačiau bėgant laikui dėl įvairių aplinkybių pažinties sentimentai išblėso. Tą iškart noriu pažymėti, nes čia ruošiuosi laikytis įsisąmonintai neutralaus požiūriu ir, kaip atrodo, tai padaryti man nebus sunku.
Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to privalau rasti tiesą kažkur per vidurį tarp dviejų konfliktuojančių pusių, besivaržančių retorikos pratybose. Žiūrint į įsiplieskusio konflikto esmę, tik aklas gali nepastebėti, kad profesorių V.Radžvilą buvo užsimota pažeminti pačiu skaudžiausiu ir niekingiausiu būdu, t. y. užsiundant studentus, drauge neabejotinai buvo numatyta ir tai, kad anas dėl savo charakterio nesugebės tyliai nuryti nuoskaudos, o čia atsiras patogi proga išjuokti ir bukai pasišaipyti, išviešinus situaciją.
Taigi prisipažinsiu, kad pašalietį užveda, įtraukia į ginčo sūkurį visų pirma tai, kad V.Radžvilo oponentai šioje situacijoje dedasi visiškai nekaltomis avelėmis, klapsinčiomis didelėmis blakstienomis. Tačiau žiūrint net visiškai formaliai verčia nustebti faktas, kad kažkada aukštos reputacijos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) aplinka dabar šitaip sukiaulėjo.
Nežinau, kaip kiti tai gali pernešti be moralinių nuostolių, bet mane tiesiog siutina TSPMI administracijos apsimestinis nesugebėjimas suprasti, kad prieš V.Radžvilą, garsėjantį savitu požiūriu į Europos Sąjungą, skundą organizavo magistrantūros studentė, dirbanti Europos Komisijos (EK) atstovybėje Lietuvoje.
Kam dabar reikia apsimesti durneliais, nesuprantančiais, kad tokie skundai yra netoleruotini dėl interesų konflikto. Arba mus visus laiko kvailiais, kuriuos galima apvynioti aplink pirštą, reikalo esmę paskandinus tuščiose kalbose. Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė, norime to ar nenorime, bet minimu atveju buvo negailestingai pažeista EK reputacija, per atstovybės darbuotoją įpainiojant institucijos vardą į idiotišką cenzūros skandalą. Kaip atrodo bent man, tai pirmas kartas, kai EK vardas gali būti siejamas su kitaminčių persekiojimu. Tikėkimės, kad Europos parlamento atstovai Lietuvoje taip pat kažkaip sureaguos, bandydami atstatyti užgautą institucijos garbę.
TSPMI direktoriaus pavaduotoja, žiūrėdama avies akimis, tarsi niekas niekur, porina, kad V.Radžvilas neva pažeidė kažkokias etikos normas, nesugebėjęs nuslėpti studentės, atsidūrusios skandalo epicentre, vardo ir pareigų. Tačiau magistrantūros studentė, kelianti kvalifikaciją, kartu atsakingos institucijos darbuotoja nėra mažas vaikas, o suaugęs žmogus privalo suprasti, kokia sunki yra niekšybės našta. Apskritai šioje situacijoje labiausiai vimdo tai, kad pigius interesus bandoma pridengti kalbomis apie studijų kokybę, studentų teises ir universiteto gyvenimo demokratizaciją, – taip yra išniekinami žodžiai. Vilniaus universitetas, teisėtai laikomas Lietuvos universitetų lyderiu, pastaraisiais metais pradeda vis labiau garsėti melaginga dvasia, kai čia aukščiausius akademinius postus pelno vidutinybės arba net menkystos, o studentai vis dažniau yra įpainiojami į darbuotojų intrigas prieš kolegas. Tai labai panašėja į atvejį, kai po išpudruotu peruku laksto utelės.
Neapsimetinėkime, nesunku nuspėti, kad studijų kokybė greitai suprastės iki karikatūrinio lygio, jeigu dėstytojų atestacijos rezultatus vis labiau lems studentų balsas. Tai tikrai ne demokratizacija, o nešvankus išsidirbinėjimas.
Labai nerimtai atrodo žodžiai, kad V.Radžvilo kurso niekas neuždraudė, o neva buvo pakeistas tik kurso statusas iš privalomo į laisvai pasirenkamą. Na, pagalvokime visi, kad turėjo atsitikti kažkas baisaus, jeigu legendine erudicija garsėjančio profesoriaus kursas „Europos idėja“ padaromas laisvai pasirenkamu Europos studijų magistrantūros programos studentams. Iš tiesų, malūnų gatvė tampa be malūnų, mėnulio gatvė be mėnulio, o pasakos be brolių Grimų.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius
Kaip atrodo bent man, neteisingai elgiasi tie stojantys V.Radžvilo pusėje žmonės, kurie akcentuoja faktą, kad buvo užsimota prieš vieną iš Sąjūdžio organizatorių. Iš tiesų, Sąjūdis čia, kaip kartais sakoma, ne prie ko. Daug svarbiau žinoti, kad minimas profesorius yra studentų klasikine to žodžio reikšme, t. y. išminties tikrai siekiančių jaunuolių labai gerbiamas žmogus. Tai žinau ne tik iš nuogirdų, tai man liudija artimi žmonės, tai galiausiai ne taip seniai minėjo kažkas iš administracijos, pranešdamas, kad geriausiais dėstytojais institute studentai paeiliui renka visados V.Radžvilą arba A.Jokubaitį.
Ar V.Radžvilas yra toks užkietėjęs euroskeptikas, kaip kartais sakoma? Gal ir taip, nepulsiu čia įrodinėti priešingai. Tačiau dar svarbiau yra pastebėti, kad kritinė dalyko inventorizacija nesunaikina dalyko esmės. Tarkime, I.Kanto grynojo ir praktinio proto kritikos, nesumažina, bet, priešingai, padaugina to proto. Neabejoju, kad ir V.Radžvilo kursas „Europos idėja“ padaugina Europos mūsų padangėje.
Galop, baigiant, pasakysiu dalyką, kuris tikriausiai nepatiks pačiam V.Radžvilui. Esu įsitikinęs, kad ir kritinė Europos Sąjungos idėjos inventorizacija, nuvalant pelėsius, pasitarnauja ne tik subalansuoto požiūrio atstatymui, bet ir susivienijimo gyvybingumo palaikymui. Kad ir kaip žiūrėtume, tokia kritika yra prasmingesnis dalykas nei lėkšta apologetika.
Konferencijos dalyviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Birželio 16–17 dienomis įvyko politinių studijų konferencija, kuria buvo pažymėtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
2013 m. Mykolo Romerio universitetas ir Damušių šeima įkūrė Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, kurio tikslas – tirti nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės minties tradiciją, atskleisti ir įtvirtinti jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, priminti visuomenei asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje, vardus ir intelektinį paveldą.
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas
Nacionalinė biblioteka, turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą ir neprilygstamus tyrimų šaltinius, sudarė sąlygas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklai. Oficialiam A. Damušio demokratijos studijų centro atidarymui skirtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ buvo pažvelgta į permainingą tautos ir valstybės raidą laisvės ir nelaisvės metais.
Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai. Tarp jų – filosofas dr. Kęstutis Girnius, sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, filosofas ir istorikas dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofai dr. Alvydas Jokubaitis ir dr. Vytautas Radžvilas, teisininkas Vygantas Malinauskas, istorikė dr. Ilona Strumickienė, politologai dr. Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.
Skelbiame konferencijoje perskaitytą filosofo dr. Alvydo Jokubaičio pranešimą „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.
Laurynas Kasčiūnas
Taip parašiau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos, nes ponas Jokubaitis pažadėjo savo pranešimą atsiųsti dar tą patį vakarą: pareisiu namo ir iškart atsiunčiu. Buvau numatęs jo tekstą pailiustruoti nuotraukomis. Deja, nuotraukų turiu, o teksto „tebelaukiu“.
Aš jo vietoj būčiau paaiškinęs, kodėl nusprendžiau pažado netesėti, tačiau filosofai turbūt vadovaujasi kitokiomis gero elgesio taisyklėmis. Bet ne tai svarbiausia.
Mažvydo bibliotekoje konferencija įvyko ar neįvyko? – štai kas svarbiausia. Neįvyko, nes apie ją nė žodeliu neužsiminė didžiosios televizijos, didieji internetiniai portalai. Tiek daug iškilių pranešėjų – ir mirtina tyla.
Gal dėl to, kad Adolfas Damušis buvo vienas iš Birželio sukilimo Kaune vadovų? Didžioji žiniasklaida gal pabijojo, kad savo pranešime „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940-1941-jieji“ Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metorininkas – tyrėjas, gali pagirti Birželio sukilėlius ir jų vadus, o juk žinome, kaip tai nepatinka žydams.
Vidmantas Valiušaitis
Viduramžių ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją mūsų istorikai regi lenkų akimis, o antrosios pusės – žydų. Užtenka paskaityti Henriko Šadžiaus „Tautos dramos“ antrą tomą (1939-1953) – ir tampa aišku, kas finansavo šį „tiesos sakymą“.
Prisimenu, kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, vienas tuo metu labai įtakingas politikas (nuo jo priklausė leidinio finansavimas), vartydamas albumo maketą patarė neminėti Birželio sukilimo, išimti jį iliustruojančias nuotraukas. Argumentas? Nepatiks žydams.
Beje, apie Šadžiaus „Tautos dramą“ turbūt dėl tų pačių priežasčių iki šiol neužsimena nė vienas istorikas. Tik akademikas Romualdas Grigas į savo šiemet išleistą „Nutylėtų tiesų sakymą“ knygos pabaigoje suspėjo įdėti pasipiktinimo kupiną straipsnį „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“.
Štai vienas „Tautos dramą“ apibendrinantis sakinys: „Tačiau jo pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.
Alvydas Jokubaitis
Pasirodo – gali nestebinti. Prieš konferenciją Valiušaitis man žadėjo savo pranešime paminėti Šadžių, bet turbūt pamiršo.
Boguslavas Gruževskis atsako į klausimus
Tačiau Valiušaičio pranešimas vertas dėmesio. Ypač ta vieta, kur jis, remdamasis patikimais šaltiniais, palygino žydų padėtį prieškario Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, kitose Europos valstybėse – taip pat ir Lietuvoje. Tik palygino. Jokių išvadų, pranešėjas išvadas patikėjo pasidaryti patiems klausytojams.
O jos, mano supratimu, galėtų būti tokios: tik nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami, žudomi, bet būtent lietuviai vadinami žydšaudžių tauta, tik lietuviai mušasi sau į krūtinę: esame kalti, esame labai kalti.
Subtilus akivaizdžių išvadų nutylėjimas. Antisemitizmo – nė kvapo, jokių užuominų, kad pirmiausia būtent žydai 1940-aisiais Kaune entuziastingai pasitiko sovietų tankus, o paskui… Gana, nereikia, atsibodo.
Nors nei Valiušaitis, nei kuris kitas pranešėjas nieko blogo nepasakė apie žydus, vis tiek atsirado vienas provokatorius, kuris reikalavo „žydams atjautos“.
Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus
Dar šiek tiek apie konferenciją, kuri „neįvyko“. Perskaitytų pranešimų iki šiol nepavyko rasti ir „mažojoje“ žiniasklaidoje. Tiesiog keista: universitetų dėstytojai, patyrę vieši kalbėtojai užlipo ant scenos, nuleidę akis iš popierėlio perskaitė savo pranešimus (tiesa, ne visi, pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas popierėlio neturėjo), pasipuikavo savo išmintingumu, bet klausytojams nepaliko jokios galimybės patiems įsigilinti į kai kuriuos sudėtingus tekstus.
Akivaizdu: nebuvo noro tarptautinės ir Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės padėties vertinimus paskleisti kuo plačiau, ne tik kelių dešimčių vienminčių auditorijoje. Salėje galima ir „aštriau“ pakalbėti, o užrašytas žodis gali smogti bumerangu.
Šia „liga“ serga beveik visos ne valdžios rengiamos konferencijos, susirinkimai. Kaip sakoma, „verdama savo sultyse“, nenorima arba bijoma susitikti su kitaminčiais. Prisimenu, publicistas antikomunistas Vilius Bražėnas sakydavo: mano straipsnį gali spausdinti bet kas, nors ir „Pravda“, svarbu, kad prie jo nekištų savo nagų. Filosofas Jokubaitis turbūt mano kitaip, savo mintis ir vertinimus patiki ne bet kam. Kaip ir Kęstutis Girnius. Aš savo pranešimą „Nelaukta tauta“ paskelbsiu „Naujajame židinyje“.
Beje, konferencijoje dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas viešai suabejojo Girniaus teiginiu, kad Vilniuje beveik negyveno lietuvių. Pasak jo, istorikas M. Balinskis (1836 m. išleidęs „Vilniaus miesto istoriją“) tvirtina, kad, atvirkščiai, Vilniuje gyveno daugiausia lietuviai. Pabandyk dabar išsiaiškinti, ką nuo scenos apie Vilniaus gyventojus netiksliai perskaitė Girnius, kai pranešimas budriai saugomas tik VU TSPMI docento kišenėje.
Dainuoja Rasa Juzukonytė
O kur savo pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“ skelbs buvęs Seimo narys, žurnalistas Valdas Vasiliauskas? Iš atminties labai sunku ir pavojinga apie jį ką nors pasakyti. Būtų įdomu žinoti, kas tas Martynas, dirbęs „Atgimime“. Tokie pranešimai iš atminties neaptarinėjami, juos iš popierėlio perskaityti turi turėti galimybę ne tik autoriai, bet ir konferencijos dalyviai.
Apie filosofo Jokubaičio (rašoma „Jokumaičio“) pranešimą man pavyko perskaityti (Mažvydo bibliotekos tinklalapyje) tik tiek: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose, bet apie perdėtą žavėjimąsi pačiu pertvarkymų ir reformų procesu, kuris neretai vyksta be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus. Taip visuomenė pakliūva į permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos padėtį“.
Skaitytojas, negirdėjęs pranešimo „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“, perskaityto konferencijoje, iš šių poros sakinių negali įsivaizduoti viso jo turinio. Atkreipkite dėmesį: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose…“ Ar čia ne baimė patekti šiandieninės valdžios nemalonėn?
Adolfas Damušis
Kai Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, jie tikrai nežinojo, ką daro, nežinojo, kad tokia Dievo valia. Kalbant apie dabartinius politikus (ir Europos, ir Lietuvos) to nežinojimo, be abejo, yra, bet dažnai jie žino, ką daro, žino, ko siekia. Kitas reikalas, kad jie ne visada žino, kokios bus to darymo pasekmės. Pavyzdžiui, tautų ir rasių maišymo.
Apie tai filosofai ir kiti išminčiai konferencijose (ir ne tik) galėtų kalbėti aiškiau, jeigu jie žino, ką daro; neturėtų savo pranešimų slėpti kišenėse, jų pareiga – eiti ir pas tuos, kurie juos gali „kalti prie kryžiaus“.
Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.
Informaciniame organizatorių pakvietime rašoma:
Humanitarinių mokslų daktaras Žibartas Jackūnas. Slaptai.lt nuotr.
„Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.
Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.
Kas gi įvyko ir kur priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“
Šiame slaptai.lt videoreportaže išgirsite filosofo Vytauto Radžvilo atsakymą hum.m.dr. Žibartui Jackūnui. Artimiausiu metu skelbsime filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.
Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT.
Informaciniame organizatorių skelbime štai kas rašoma:
„Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.
Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.
Kas gi įvyko ir kame priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“
Šiandien Slaptai.lt skelbia dėmesį prikausčiusį filosofo Vytauto Radžvilo pranešimą. Numatę paskelbti ir filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.
Pasaulio pabaiga! O tempora, o mores! Susirenka prie Seimo keli šimtai neaiškių žmonių ir reikalauja: legalizuokit kanapes, leiskit gaminti ir vartoti narkotikus, kai kuriose kaimyninėse šalyse šie narkotikai legalūs! Filmuotojai juos kalbina, leidžia ilgai postringauti apie būtinybę žengti tokį žingsnį.
Pagalvokite, ponai, kaip žemai mes puolėme, jeigu jau toleruojame tokius ciniškus reikalavimus. Jeigu jau yra žmonių, kurie neslepia, kad kanapių auginimas – naudingas verslas, būtų sukurta naujų darbo vietų, žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Vaikai nuo mažiau kenksmingos žolės galėtų pamažu pereiti prie tikro produkto. Sveikatos ministras į mikrofoną sako: reikia diskutuoti. Užuot išvaikęs tuos verslininkus vandens patrankomis. Tą vietą, kur jie stovėjo, reikia gerai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų bjauraus kvapo. Nes Sausio 13-ąją ten stovėjo žmonės, kurie tada negalėjo net pagalvoti, į kokią liberalų vergiją mes pateksime po Išsivadavimo.
Panašių piketų, susirinkimų, demonstracijų, atrodo, bus daugiau. Jau pasigirsta balsai: kaip galima šventėse, mugėse uždrausti alų! Tai ką – norėdamas išlenkti bokalą alaus, aš turėsiu nueiti už tvoros, kur gerti nebus draudžiama! – maždaug taip piktinosi Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jeigu jau tokie šviesūs žmonės piktinasi valstiečių užmačiomis, tai ką kalbėti apie švenčių, mugių orgalizatorius, aludarius, kuriems tokia perspektyva kelia siaubą.
Bus, oi bus dar prie Seimo kalbų, reikalavimų nežlugdyti verslo, netrukdyti laisviems žmonėms linksmintis. Galime sulaukti susibūrimų, primenančių Atgimimo laikus. Juk alkoholikų, narkomanų pilnos pakampės, tik švilpterk, pažadėk stiklinaitę, dozę – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinks ir visa gerkle šauks: šalin rankas nuo „Švyturio“, nuo „Stumbro“, nuo „Alitos“! Neleisim nusekti alkoholio upėms ir upeliams!
Prisiminiau Leonido Brežnevo laikų anekdotą: „Jesli vodka būdet vosem – vsio ravno mi pitj nebrosim; peredaite Iljičiu – nam ir desetj po plečiu, nu, a jesli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše“. Ir Ramūnui Karbauskiui, ir Aurelijui Verygai šito įspėjimo nevalia pamiršti.
Neseniai Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja pasakojo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja alkoholio ir narkotikų aukų blaivinimai, prausimai, gydymai! Blaivieji ligoniai vis dažniau ir vis daugiau moka už kai kurias procedūras, tyrimus, paslaugas, o jiems sąskaitų nepateiksi.
Visuomeninės organizacijos, šviesesnioji inteligentija susirūpinusi, kad Lietuvoje bent šiek tiek liktų lietuvių (yra toks „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“). Šiomis dienomis pasirašiau kreipimąsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Išmintingi pasiūlymai, patarimai, reikalavimai, bet juk taip tyliai, mandagiai ištarti jie kietakaktės valdžios nesupurtys. Kiek jau buvo tų kreipimųsi! Jeigu jie būtų perskaityti šimtatūkstantiniame mitinge prie Seimo, Vyriausybės – tada kas kita. Bėda ta, kad vargu ar Lietuvoje dar liko tiek daug tautiečių, kuriems rūpi tautos, Tėvynės likimas. Pasyvumas, bailumas, savinieka ir savinaika mus žudo negailestingai.
Štai ir vėl (n-tąjį kartą!) lenkofilai (o gal lenkofobai?), Andriaus Kubiliaus vadovaujami, ketina pasikėsinti į lietuvių kalbą. Iš baimės ar iš meilės Lenkijai net 70 Seimo narių siekia įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuviškuose asmens dokumentuose. Konstitucija to neleidžia, bet jie, praradę bet kokią savigarbą, negalvodami apie toli siekiančias pasekmes, begėdiškai meluodami, visą atsakomybę versdami Kalbos komisijai, rįžtasi lietuvių kalbos išdavystei, – kaip pasakytų šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis, šia tema išleidęs plačiai žinomą knygelę („Lietuvių kalbos išdavystė“), kuri mažai raštingiems fizikams nepadarė jokio įspūdžio.
Keista, liūdna, kad plačioji visuomenė beveik tik pasyviai stebi, kaip Valatkos tipo rėksniai įtakingoje žiniasklaidoje tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų, siekiančių išvengti Lenkijos pažeminimo ir pasekmių, apie kurias rašytojas Vytautas Rubavičius štai ką rašo:
„Tad įteisinti ir atmesti savo kalbos normas – visiškas nesusipratimas: ir istorinis, ir kultūrinis, nes taip ir kalbos sistema yra pažeidžiama, ir kultūrinė tradicija išklibinama. Bet yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Tokiomis savo iniciatyvomis mes patys skatiname Vilniaus krašto lenkų tapatinimąsi su Lenkijos valstybe. Ir čia bus tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis bus dvigubos pilietybės įteisinimas Vilniaus krašte, ir tada jis „išsijungs“ iš Lietuvos, nes sienų tai juk nėra. O kai sienų nėra, viską lemia kultūrinė ir tautinė jausena. Ji ir dabar vis stiprėja. Turėkime mintyje dar ir Lenko kortos veikimą, tad procesas bus nestabdomas“.
Taigi, tokie 70-ties Lietuvos parlamentarų ketinimai – žymiai daugiau negu kalbos išdavystė, bet jiems juk visai nesvarbu, kaip bus atety, kai Seime jų neliks nė kvapo.
To negana: didžioji dauguma (net 114) Seimo narių pasirašė konservatorių inicijuotas Pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 d. emigravusiems tautiečiams, įsigijusiems užsienio šalių (ES ir NATO) pilietybę. Reikia kaip nors pridengti demografinę katastrofą, kurios, filosofo Vytauto Radžvilo žodžiais tariant, jau neįmanoma nuslėpti.
Ir vėl einama apgaulingu keliu, nepaisant Konstitucijos. Tie lietuviai, žinote, tokie abejingi savo tautos ir valstybės likimui, kad, šelmiai, lengva ranka gali įsipilietinti Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik nori, o tada mūsų, lietuvių, dar sumažės. Ir ponai seimūnai nusprendė emigrantams padovanoti po saldainiuką, neatsiklausę Lietuvoje naujiesiems milijonieriams turtus kraunančių tikrųjų savo šalies piliečių. Nemanau, pone Gabrieliau Landsbergi, kad dėl to saldainiuko „jie vieną dieną plūstelės atgal“.
Kad taip atsitiktų, būtina keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką.
Balandžio 26 d., 17:30 val., Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (Vokiečių g. 10, Vilnius) 402 auditorijoje vyks visuomeninio judėjimo „Vilniaus forumas“ organizuojama vieša konferecija „Globalus chaosas ir naujasis žemės nomas: būti ar nebūti Lietuvos valstybei?“. Joje pranešimus skaitys Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas ir filosofas dr. Vytautas Rubavičius.
Konferencijos tema nėra atsitiktinė. Dabartyje iškylantys geopolitiniai iššūkiai rodo, jog nusistovėjusi Lietuvos užsienio politika nebėra įgali atsakyti į jai primetamus geopolitinės tikrovės klausimus.
Todėl konferencijos organizatoriai pateikia alternatyvą plačiojoje žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje aprašomam geopolitiniam naratyvui, ir siūlo intelektualiai išanalizuoti galimas Lietuvos užsienio politikos kryptis, konceptualizuojant naująją strategiją.
Konferencijos tikslas – atsakyti į klausimą, ar naujojo pasaulio tvarkos aušroje įmanoma Lietuvai tapti visaverte geopolitine žaidėja.
