Premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ministrė pirmininkė sekmadienį išplatino pranešimą, kuriame visus Lietuvos gyventojus sveikina su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Sveikinime premjerė pažymėjo, kad savo kalbą turime tik dėl anuomet atsiradusių kalbos ir lietuvybės puoselėtojų ryžto ją apsaugoti.
„Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mums primena laisvo žodžio vertę. Primena šviesuolius, kurie atkakliai, nepaisydami draudimų ir grėsmių saugojo lietuvių kalbos ir spaudos laisvę. Anuomet jie nepabūgo būti nubausti ir puikiai suprato savo veiklos prasmę. Jų pastangos padėjo išsaugoti vieną pagrindinių valstybės polių – kalbą“, – rašoma premjerės sveikinime.
Anot I. Šimonytės, Ukrainos kova už laisvę mums primena to paties agresoriaus nesibaigiančius bandymus pavergti tautą.
„Brangūs rašytojai, žurnalistai, leidėjai, mokslininkai, gimtosios kalbos mokytojai, visus jus nuoširdžiai sveikinu šios prasmingos dienos proga ir linkiu dar aukščiau iškelti ir narsiai nešti žodžio laisvės vėliavą. Už protėvių drąsą ir už Ukrainos karių drąsą.
Linkiu jums įkvėpimo, lengvos plunksnos, gilaus teisingumo jausmo ir tikrų žinių bei kokybiškos literatūros ištroškusių uolių skaitytojų“, – pažymima premjerės sveikinime.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
5. „Vis tiek užkimšime tau burną“
Abiejų žurnalistų prisiminimai liudija, kad jau Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės laikais susiformavo neoficialus valdžios spaudimo mechanizmas, tramdant žurnalistus ir jų redaktorius.
G. Visockas prisimena, kaip vyriausias redaktorius anuomet pasikvietė į kabinetą ir „pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką… Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaites jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti“ (p. 35).
Atsisakęs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, žurnalistas buvo atleistas iš darbo redaktoriaus įsakymu dėl vadovybės skirtų užduočių nevykdymo…
Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Redaktorius čia, be abejo, buvo bejėgis. Kaip pranešė G. Visockui minėtą televizijos laidą surengęs kolega, pakvietęs į Konarskio gatvę pokalbiui, „jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą. Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo klausimais. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai“ (p. 25 – 26).
Galima diskutuoti, ar laisvo žodžio teisė visados pasitarnauja konkretiems valstybės interesams, bet vargu ar dera sutikti su ideologine nuostata, esą laisvas žodis turi būti draudžiamas demokratinėje valstybėje vien todėl, kad jis neatitinka kurios nors vienos valdančiosios partijos ideologinių standartų, tikslų ir taktinių sumanymų.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto
Deja, „Lietuvos ryto“ santykiuose su vienu ar kitu metu atėjusia į valdžią nauja partija ne kartą atsirasdavo pakankamai grėsminga trintis, ir vyriausias dienraščio redaktorius neketina to slėpti ar šventos ramybės vardan nutylėti. Pasak G. Vainausko, „atlėgus grėsmei, kad Lietuvos kelią į nepriklausomybę Maskva gali mėginti užtverti brutalia jėga, valdžios žmonės, ypač susitelkę apie tuometinį Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, pasijuto nekritikuotini ir ėmė priešiškai žiūrėti į laisvą žodį. Tiesa, iš pradžių būta mėginimų flirtuoti su žurnalistais. Pamenu, didžiausių dienraščių redaktorius aukšti valdžios pareigūnai pasikviesdavo papietauti. Nuvykdavau ir aš. Sėdime, apie šį bei tą šnekučiuojamės, o Vyriausybės nariai tarsi kažko lūkuriuoja. Būdavo nesunku nujausti, ko jie laukia – kad, kaip sovietiniais laikais, mes imsime jų ko nors prašyti. Tai būtų valdžiai suteikę progą pažadėti kokią nors pagalbą, o mums užmesti priklausomybės apynasrį. Bent „Lietuvos ryto“ jokiu meduoliu nepavyko suvilioti. Tada pasigirdo šūkčiojimų, kad spauda savo kritinėmis publikacijomis griauna valstybę“ (p. 106).
Beje, vien šūkčiojimais apsiriboti anuomet nemanyta. Iš G. Vainausko prisiminimų aiškėja, kad „dar 1991 metų rudenį, kai Lietuva sovietinės kariuomenės savivalės buvo atsikračiusi vos prieš kelis mėnesius, pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą valdžia pamėgino pažaboti nepriklausomus laikraščius – kurpė planus juos net nacionalizuoti“ (p. 106).
Reikia pasakyti, kad anuomet Lietuvos žurnalistai dar nebuvo sumaniai suskaldyti į tarpusavyje besiriejančius konkurencinius lagerius, dar nebuvo užsidarę savisaugos kiautuose ir turėjo tiek proto, kad suvoktų, jog vien tiktai kūrybinių žurnalistų susivienijimas gali atnešti visų trokštamą bendrą pergalę.
Šiandien sunku tai įsivaizduoti, bet anuometinė „spauda atkirto valdžiai: žurnalistai surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami liautis slopinti laisvą žodį – 1991 metų lapkričio 30 dieną penki šalies dienraščiai išėjo tuščiais puslapiais, išspausdinę tik kreipimąsi į Vyriausybę. Šios protesto akcijos atkreipė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Šalies valdžia pabūgo ir atsitraukė – planai nacionalizuoti nepriklausomus laikraščius buvo palaidoti“ (p. 106).
G. Vainausko žinią apie dienraščio nacionalizavimo planus patvirtina ir du kartus Lietuvos vyriausybei vadovavusio Gedimino Vagnoriaus 2017 metų pareiškimas, pacituotas „Redaktoriaus testamente“: „Padariau daug politinių klaidų. Tačiau džiaugiuosi, jog būdamas Vyriausybės vadovu atlaikiau konservatorių partinės viršūnės – ypač Vytauto Landsbergio – nuolatinį spaudimą suvalstybinti „Lietuvos rytą“ ir nuslopinti šį vakarietiškų idėjų ruporą. Kaip matau, tas spaudimas tęsiasi iki šiol“ (p. 205).
6. Valdiškas laisvo žodžio „apynasrių“ asortimentas
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
G. Vainausko prisiminimuose apstu pavyzdžių, kaip aukščiausios valdžios atstovai stengėsi riboti „Lietuvos ryto“ įtaką visuomenei, tačiau daugiausia rimtų priekaištų, žinoma, tenka D. Grybauskaitei. Jos dviejų kadencijų prezidentavimo metu dažniausiai griebtasi užkulisinio spaudimo: „Žinau, kad prezidentė įsmeigė geluonį į Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios dauguma narių buvo jos statytiniai. Prisidengę kilniais tikslais jie pro didinimą stiklą stebėjo mūsų publikacijas ir nuolat siuntė įspėjimus – tik spėk gintis teismuose. Numoti ranka negalėjai – jei per metus penkis kartus dienraštį ir portalą nubaus, neteksi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos… Mums buvo visaip trukdoma lygiomis teisėmis su kitais leidiniais konkuruoti dėl viešinimo akcijų. Iš kai kurių ministrų per privačius pokalbius girdėjau, kad prezidentė įtariai jų klausinėjusi, kodėl įvairius Europos Sąjungos projektus jų vadovaujamos ministerijos skelbia „Lietuvos ryte“. Apie nerašytą draudimą valstybės įstaigoms skelbti reklamą mūsų laikraštyje man yra užsiminęs tuometis konservatorių žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius […] Dalis privačių bendrovių taip pat tiesiog nustojo reklamuotis „Lietuvos ryte“ – dėl viso pikto. Esą ką gali žinoti, gal ponia prezidentė ims ir užsiundys Mokesčių inspekciją ar STT“.
Paradoksalu, bet G. Vainausko knygoje ne kartą prisimenama STT (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba), kuri atskirais atvejais pasitarnaudavo valdančiosios partijos ar prezidentės D. Grybauskaitės interesams. Tuo tarpu būtent STT, kiek prisimenu, buvo kuriama, iš dalies ir mano kurso draugo lituanisto Romualdo Ozolo, vėliau pasišventusio politikai, iniciatyva, kaip ypatinga tarnyba, visiškai nepriklausoma nuo privačių ar politinių interesų valstybinė institucija kovai su bet kokia korupcija.
Čia neverta vardinti G. Vainausko prisiminimuose aprašytų ar tik išvardintų spaudos varžymo epizodų prezidentės laikais, užteks pateikti nuoširdų redaktoriaus prisipažinimą: „Dėliodamas D. Grybauskaitės valdymo mozaiką, suvokiu, kad prezidentė iš manęs atėmė dešimt gyvenimo metų, kurie galėjo būti daug kūrybiškesni ir naudingesni Lietuvai, jei nebūtų reikėję atlaikyti įvairių komisijų spaudimo, nuolat minant tesimų slenkstį ar vykti į apklausas STT. Tai ne tik mano nuomonė – nuo prezidentės savivalės kentėjo didelė dalis lietuviškojo verslo, o savarankiškesni ar bent kiek tarptautinio pripažinimo susilaukę politikai, įstaigų vadovai, vadybininkai būdavo negailestingai sudorojami“ (p. 195).
7. „Trečiosios valdžios“ galia ir gėda
Abiejų žurnalistų prisiminimuose atsiskleidžia „trečiosios valdžios“ – Lietuvos teisėjų – veiklos garbingi ir gėdingi epizodai, neretai su veikėjų pavardėmis. Dauguma epizodų dažniausiai vyko pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais, kuomet pradėjo ar plėtojo savo nepriklausomą žurnalistinę veiklą G. Vainauskas ir G. Visockas.
Bausmė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) foto
Skaitant abi knygas, ima nedviprasmiškai aiškėti, kaip Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė grėsmingai varžyti žurnalistams teismuose keliamos bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo“. Žurnalistų kritikos sulaukęs asmuo, pasijutęs įžeistas dėl kritikos, dabar galėjo oficialiai kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą“. Teisinė naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Gintaras Visockas pateikia epizodą, kuomet jis buvo patrauktas į teismą ir teisėjo sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą.
Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas užsitęsė, ir bene trejus metus jaunam žurnalistui nuo kiekvienos algos būdavo nuskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu. Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…
Susidorojimo su „orumo ir garbės“ pažeidėjais banga tiek įsisiūbavo, kad anuomet net Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ (2011) atsidūrė „įžeistųjų“ taikinyje. Tuo tarpu V. Adamkaus knyga tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė politinės konspiracijos nerašytą taisyklę: tauta privalo klausytis, ką šneka ekranuose politikai, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų susitaria veikti politikai ir ką nuveikia susitarę… Garsusis teorinio teisingumo skelbėjas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo garsiojo „WikiLeaks“ kūrėjo Džuliano Asandžo (Julian Assange) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė. Kitaip sakant – prezidentas buvo apkaltintas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašytų politinės veiklos kuluarų slaptumo „taisyklių“, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti.
Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą, pareikalavusi, berods, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, žadėdama juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t.t.
Laimei teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“.
Sakau, laimei, nes viskas priklausė ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. Tuo tarpu tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra žodžio ir spaudos laisvės esminis garantas. Tarkim, Britanijoje, iš kurios dalinai buvo mūsiškių nusižiūrėtas teismo procesas dėl šmeižto spaudoje, viską sprendžia Prisiekusiųjų teismas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Keniono (Loyd Kenyon, 1732 – 1802), kurį jau esu citavęs „Metuose“ (2014, 7), “spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, tiktai tai, kad kiekvienas žmogaus gali paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, o kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kas skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama” (p. 113).
Deja, Lietuvoje, kol neturime prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio kūrinio ar spaudos publikacijos bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai pastaroji grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, teisėjo sprendimai suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug efektingiau nei sovietinės valstybinės išankstinės cenzūros laikais.
Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir 40 parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei neįteisintas ir ko gero užmirštas, pasiteisinant viską Lietuvoje pateisinančiu argumentu – nėra tam pinigų. Laimei, po kurio laiko minėtos bylos buvo įstatymiškai pažabotos. „Žurnalisto išpažintyje“ G. Visockas primena, kad minėtoje byloje apylinkės teismo pripažintas ir nubaustas „už šmeižtą ir įžeidimą“, šiandien jis visiškai išteisintas. „Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas“ (p. 54).
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Prisimena žurnalistas ir „anųjų teisėjų“ likimus. „Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, iškalbingiausia net ne tai, kad sušvelninus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu nė cento. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų, iš kurių teko mokėti „įžeistajam“ generolui. Už jos kančias dovanoti negaliu“ (p. 56).
Neatrodo, kad ir G. Vainauskas būtų linkęs dovanoti jo išvardintiems Lietuvos veikėjams, kurie telkė į atsakingas pareigas ne teisėsaugai, o valdžiai ištikimus prokurorus, teisėjus, teismų pirmininkus ir kitus, „signalus iš Daukanto aikštės klusniai gaudančius teisininkus“ (p. 188). Nenutyli jis ir galimo asmeninio prezidentės keršto „Lietuvos ryto“ redaktoriui, kad „suardėme sumanymą tyliai sudoroti „Snoro“ banką ir suimti jo savininkus pranešdami apie šiuos planus“.
Koks kerštas? Žemas ir neteisėtas. Redaktorius su kartėliu prisipažįsta, kad švęsdamas savo šešiasdešimtmetį 2015 metų rudenį, „net nuspėti negalėjau, bet, kaip netrukus paaiškėjo, jau buvo rezgamas planas, kurio svarbiausiu taikiniu turėjau tapti aš. Pasirodo, pusę metų buvo klausomasi mano pokalbių telefonu, įrašinėjami pašnekesiai viešose vietose, privačiose erdvėse, kad ir kur eidavau ar važiuodavau – visą parą man ant kulnų lipo sekliai“ (p. 160).
Ir štai įsimintina išminčiaus išvada: „Sulaukęs šešiasdešimtmečio jau moki atskirti, kas tikra, o kas tik apsimetinėjimas ir veidmainystė, kas yra vertybės, o kas tik jų iškamšos“ (p. 16). Būtent politinių iškamšų ir jų patarnautojų pastangomis vyriausiajam „Lietuvos ryto“ redaktoriui teko iškęsti „keturis metus užsitęsusį teismų maratoną“, glaustai aprašytą su teigiamų ir neigiamų dalyvių pavardėmis (p. 403-412), kuris vis dėlto 2019-ųjų rudenį baigėsi visišku Gedvydo Vainausko išteisinimu.
Kvailumas
Budapeštas, sausio 31 d. (AFP-ELTA). Vengrija antradienį sukritikavo Švedijos „kvailumą“ dėl ekstremistinio incidento Stokholme, kuris baigėsi tuo, kad Turkija sustabdė stojimo į NATO derybas su šia Šiaurės šalimi ir jos kaimyne Suomija.
Turkija ir Vengrija išlieka vienintelės 30 valstybių turinčio Vakarų gynybinio aljanso narės, neratifikavusios Švedijos ir Suomijos paraiškų dėl narystės.
Švedijos policijos sprendimas leisti surengti protestą, kurio metu kraštutinių dešiniųjų ekstremistas šį mėnesį sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme, sukėlė Ankaros pasipiktinimą.
Kito tikėjimo šventraščių deginimas yra „nepriimtinas“, sakė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto bendroje spaudos konferencijoje Budapešte su Turkijos kolega Mevlutu Cavusoglu.
Pareiškimas, kad šis veiksmas priskiriamas „žodžio laisvės“ apsaugos sričiai, yra „kvailystė“, pridūrė P. Szijjarto, turėdamas omenyje Švedijos ministro pirmininko pareiškimą po incidento.
„Jei šalis nori įstoti į NATO ir siekia įgyti Turkijos paramą, galbūt jai reikėtų elgtis šiek tiek atsargiau“, – sakė P. Szijjarto.
Naujoms aljanso narėms reikia vienbalsio visų 30 NATO valstybių narių pritarimo.
Vengrijos opozicija kaltina ministro pirmininko Viktoro Orbano valdančiąją partiją „Fidesz“ vilkinimu balsuojant dėl ratifikavimo.
V. Orbanas, artimas Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano sąjungininkas, taip pat laikosi dviprasmiškos neutralios pozicijos dėl karo Ukrainoje, reikšdamas tik vangią paramą Kyjivui.
P. Szijjarto antradienį sakė, kad Vengrijos parlamentas kitą mėnesį priims sprendimą dėl abiejų NATO paraiškų patvirtinimo. „Mes turime aiškią poziciją. Pritariame NATO plėtrai“, – sakė jis.
Koranas. Slaptai.lt nuotr.
Ankara, sausio 23 d. (AFP-ELTA). Po protesto prie Ankaros ambasados Stokholme, kai buvo sudegintas koranas, pirmadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo Švediją, kad siekdama įstoti į NATO ji nesitikėtų Turkijos paramos.
„Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“, – sakė R. T. Erdoganas, pirmą kartą oficialiai reaguodamas į šeštadienio incidentą per protestą, kuriam Švedijos policija pritarė nepaisydama Turkijos prieštaravimų, jį surengė prieš islamą nusistatęs politikas.
Pikti R. T. Erdogano komentarai dar labiau atitolina Švedijos ir Suomijos galimybes prisijungti prie Vakarų gynybos Aljanso prieš gegužę vyksiančius Turkijos prezidento ir parlamento rinkimus.
Turkija ir Vengrija yra vienintelės NATO narės, neratifikavusios istorinio Šiaurės šalių sprendimo atsisakyti tradicinės karinio neprisijungimo politikos reaguojant į Rusijos invaziją į Ukrainą. Po korano deginimo R. T. Erdoganas perspėjo Švediją dėl narystės NATO. EPA-ELTA nuotr.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas žada, kad kitą mėnesį šalies parlamentas pritars dviejų valstybių paraiškoms. Tačiau R. T. Erdoganas stabdo procesą prieš artėjančius rinkimus, per kuriuos mėgins sustiprinti savo nacionalistinių rinkėjų bazę.
„Akivaizdu, kad tie, kurie atliko tokį gėdingą veiksmą prie mūsų šalies ambasados, nebegali tikėtis mūsų geranoriškumo dėl jų prašymo įstoti į NATO“, – sakė R. T. Erdoganas.
Švedijos lyderiai griežtai pasmerkė kraštutinių dešiniųjų politiko Rasmuso Paludano veiksmus, bet gynė plačią savo šalies žodžio laisvės sampratą.
R. T. Erdoganas jau iškėlė daugybę griežtų sąlygų, įskaitant reikalavimą Švedijai išduoti dešimtis įtariamųjų, daugiausia kurdų, Ankaros kaltinamų „terorizmu“ arba dalyvavimu nepavykusiame 2016 m. perversme.
Po daugybės Švedijos aukščiausių ministrų kelionių į Ankarą atrodė, kad Švedijai pavyks palenkti Turkiją. Be to, Stokholmas patvirtino Konstitucijos pataisą, leisiančią priimti griežtesnius kovos su terorizmu įstatymus, kurių reikalauja Ankara.
Vengrijos vėliava. EPA – ELTA foto
Tačiau viskas pakrypo į bloga, kai anksčiau šį mėnesį nedidelė kurdų grupė prie Stokholmo rotušės pakabino R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Turkija iškvietė Švedijos ambasadorių ir atšaukė kvietimą parlamento pirmininkui apsilankyti Ankaroje. Švedijos policijos sprendimas leisti R. Paludanui surengti protestą sulaukė panašaus atsako. Turkija dar kartą iškvietė Stokholmo ambasadorių ir atšaukė suplanuotą Švedijos gynybos ministro vizitą.
R. T. Erdoganas sakė, kad musulmonų šventosios knygos sudeginimas yra neapykantos nusikaltimas, nepateisinamas jokia žodžio laisve. „Niekas neturi teisės įžeidinėti šventųjų“, – sakė jis per nacionalinę televiziją.
Twitter. Slaptai.lt nuotr.
Briuselis, balandžio 26 d. (AFP-dpa-ELTA). Europos Sąjunga antradienį perspėjo milijardierių verslininką Eloną Muską, kad interneto platforma „Twitter“, kurią jis netrukus įsigys, turės laikytis naujų Europos įstatymų, kuriais ribojama didžiųjų technologijų galia.
„Nesvarbu, ar tai būtų priekabiavimas internete, padirbtų gaminių pardavimas… vaikų pornografija, ar raginimai vykdyti teroro aktus… „Twitter“ turės prisitaikyti prie mūsų europinių taisyklių, kurių Jungtinėse Valstijose nėra“, – AFP sakė Europos Komisijos narys Thierry Bretonas.
Įsigydamas „Twitter“, E. Muskas pažadėjo platformoje tvirtai laikytis žodžio laisvės nuostatų, taip sukeldamas susirūpinimą, kad ji taps neapykantos ir propagandos vieta, o pareiga kovoti su patyčiomis ir dezinformacija bus palikta vartotojams.
Jei E. Muskas įvykdys savo pažadą, jis greitai susidurs su Skaitmeninių paslaugų įstatymu – svarbiu ES teisės aktu, kuriuo užtikrinamos griežtesnės pasekmės, kai platformose talpinamas uždraustas turinys.
„Twitter“ pirmadienį paskelbė, kad sudarė galutinį susitarimą, pagal kurį „Tesla“ įkūrėjas E. Muskas ją įsigis, o sandorio vertė sieks apie 44 mlrd. dolerių. Užbaigus sandorį „Twitter“ taps privačia bendrove, sakoma technologijų milžinės pranešime.
„Twitter“ valdyba atliko kruopštų ir išsamų Elono pasiūlymo vertinimo procesą, sąmoningai sutelkdama dėmesį į vertę, patikimumą ir finansavimą“, – sakė „Twitter“ nepriklausomas valdybos pirmininkas Bretas Tayloras. Elonas Muskas. EPA – ELTA nuotr.
E. Muskas sakė, kad „Twitter“ – tai skaitmeninė miesto aikštė, kurioje svarstomi žmonijos ateičiai svarbūs klausimai“, ir pridūrė, kad norėtų padaryti jį „geresnį nei bet kada, pagerinant produktą ir įdiegiant naujas funkcijas“, įskaitant nepageidaujamo turinio botų nugalėjimą ir visų asmenų autentiškumo patvirtinimą.
Pats E. Muskas socialiniame tinkle turi daugiau kaip 84 mln. sekėjų ir yra vienas aktyviausių ir žinomiausių jo vartotojų. Milijardierius anksčiau buvo paskelbęs apie savo ketinimą paversti mikrotinklaraščių svetainę pasauline laisvo žodžio platforma, sulaukdamas ekspertų kritikos.
Žodžio laisvė ar pavojus demokratijai?
„Tikiuosi, kad net didžiausi mano kritikai liks „Twitter“ tinkle, nes būtent tai reiškia laisvą žodį“, – rašė E. Muskas pirmadienį, likus kelioms valandoms iki pranešimo apie įsigijimą.
Į E. Musko planus įsigyti „Twitter“ platformoje sureagavo politikai, įžymybės, aktoriai ir net Dauningo gatvės 10 namo „Katinas Larry“ (nepatvirtinta). Ir jų nuomonės išsiskyrė. JAV senatorė Elizabeth Warren sandorį pavadino „pavojingu demokratijai“.
Ji parašė: „Tokie milijardieriai kaip Elonas Muskas žaidžia pagal kitokias taisykles nei visi kiti ir kaupia galią savo naudai. Mums reikia turto mokesčio ir griežtų taisyklių, kad didžiosios technologijų bendrovės būtų atskaitingos“.
Tačiau žmogaus teisių aktyvistė ir AHA fondo, siekiančio išlaisvinti moteris ir mergaites nuo kultūrinių praktikų, pažeidžiančių jų žmogaus teises, įkūrėja Ayaan Hirsi Ali, pasveikino E. Musko pirkinį.
„Elonui Muskui dabar priklauso „Twitter“. Tai puiki diena žodžio laisvei. Švęskime“, – rašė ji.
Nemažai žmonių, tarp jų ir serialo „The Good Place“ aktorė Jameela Jamil, sakė, kad paliks „Twitter“.
„Ach, jis nusipirko „Twitter“. Norėčiau, kad tai, kas čia patalpinta, būtų mano paskutinis tvytas, – rašė ji šalia nuotraukų su šunimi. – Bijau, kad šis žodžio laisvės pasiūlymas padės šiai velnio platformai pasiekti savo galutinę visiškai nevaržomos neapykantos, fanatizmo ir mizoginijos formą. Sėkmės“.
Nepatvirtintoje katino Larry paskyroje rašoma: „Neaišku, kam Elonas Muskas išleido 44 mlrd. dolerių. „Twitter“ man priklauso nuo tos dienos, kai prie jo prisijungiau“.
D. Trumpas nebegrįš
Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas pažadėjo, kad negrįš į „Twitter“, net jei jo paskyra bus atkurta po naujojo sandorio. Respublikonų lyderis sakė, kad naudosis savo svetaine „Truth Social“, nors panašu, kad nuo jos paleidimo vasario mėnesį jis ten tik kartą parašė žinutę.
„Aš neisiu į „Twitter“, aš liksiu TRUTH“, – pasak FoxNews.com, sakė D. Trumpas, pridurdamas, kad E. Muskas yra „geras žmogus“, kuris patobulins paslaugą. Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.
„Pas mus ateina milijonai žmonių, ir pastebime, kad jų atsakas TRUTH yra daug geresnis nei būnant „Twitter“. Tviteryje yra botų ir netikrų paskyrų, o mes darome viską, ką galime“, – sakė jis.
Po 2021 metų sausį jo šalininkų surengto JAV Kapitolijaus šturmo – ir antrosios apkaltos – D. Trumpui visam gyvenimui buvo uždrausta naudotis „Twitter“. Bendrovė nurodė, kad egzistuoja „tolesnio smurto kurstymo rizika“.
Rusiškų televizijų gausa. Slaptai.lt nuotr.
Maskva, vasario 3 d. (AFP-ELTA). Kremlius ketvirtadienį pažėrė kritikos Vokietijos reguliuotojams dėl šių priimto sprendimo uždrausti rusiško kanalo RT transliacijas vokiečių kalba.
„Ši situacija visiškai akivaizdi. Vokietijoje uždraustos vienos Rusijos žiniasklaidos priemonės, ar veikiau tarptautinės žiniasklaidos priemonės transliacijos, – žurnalistams teigė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas. – Tai ne kas kita, kaip žodžio laisvės pažeidimas.“
Jis tokius komentarus išsakė po to, kai Rusijos užsienio reikalų ministerija nurodė, kad ketvirtadienį imsis atsakomųjų priemonių prieš Rusijoje veikiančias Vokietijos žiniasklaidos priemones ir kanalą ištrynusias interneto platformas.
Vokietijos reguliuotojai trečiadienį paskelbė uždraudę RT DE transliacijas, nes šis kanalas esą neturi tam reikalingo leidimo. Vokietijos pareigūnų prašymu šio kanalo transliacijas gruodžio 22 dieną taip pat uždraudė Europos palydovų operatoriai, tačiau kanalas toliau buvo prieinamas internete ir mobiliojoje programėlėje. Vaizdo įrašų dalijimosi platforma „YouTube“ gruodį taip pat užblokavo naują RT kanalą, kai kiek anksčiau jau buvo ištrynusi vokišką šio kanalo versiją.
Rusijos valstybinis kanalas RT Vakaruose kaltinamas prokremliškos propagandos sklaida. Jo transliacijos jau draudžiamos kai kuriose šalyse, įskaitant Latviją ir Lietuvą.
Strasbūras, lapkričio 30 d. (AFP-ELTA). Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) antradienį pripažino Bulgariją kalta pažeidus žodžio laisvę, kai už „chuliganizmą“ nuteisė du protestuotojus, dažais nupurškusius komunistinį paminklą.
Asenas Genovas ir Tsvetelina Sarbinska 2015 metais pateikė skundą Strasbūre įsikūrusiam teismui, kai Bulgarijos teismas pripažino juos kaltais dėl „chuliganizmo“ ir skyrė kiekvienam po baudą, prilygstančią 767 eurams. Nuosprendis buvo pagrįstas netiesioginiais įrodymais, kad 2013 m. per antivyriausybinius protestus jie dalyvavo dažais apipurškiant paminklą prie Bulgarijos socialistų partijos būstinės sostinėje Sofijoje.
EŽTT nusprendė, kad apkaltinamasis nuosprendis yra „nepagrįstas“. „Kontekstas aiškiai rodė, kad šio akto tikslas buvo išreikšti nepritarimą politinei partijai“, – teigiama EŽTT sprendime. Taip pat nėra įrodymų, kad paminklui būtų padaryta negrįžtama žala, priduriama jame.
Strasbūro teisėjai pirmajam pareiškėjui priteisė 998 eurus turtinės žalos ir abiem po 4 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.
Komunistinių laikų paminklai Bulgarijoje nuolat kelia rusofilų ir antikomunistų, norinčių, kad jie būtų nugriauti, nesutarimus. Sudarkyti buvo keli tokie paminklai.
Vienu atveju 2011 m. kareivius sovietų armijos skulptūroje Sofijos centre pakeitė Supermenas, Kalėdų Senelis, Ronaldas McDonaldas ir kiti popkultūros herojai. Paskui po dvejų metų, minint 1968 m. Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją metines, jie buvo nudažyti rožine spalva.
Rusijos ambasada ne kartą pasmerkė šiuos veiksmus, kurių padariniai visada yra gana trumpalaikiai, nes valdžia greitai nuvalo paminklus.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos teismas penktadienį pripažino 62 metų vyrą kaltu už tai, kad įžeidė prezidentą Emmanuelį Macroną, vaizduodamas jį Adolfu Hitleriu, kai protestavo prieš vyriausybės COVID-19 politiką.
Teismas paskyrė 10 tūkst. eurų baudą buvusiam reklamos vadovui Micheliui Ange‘ui Flori, skelbimų lentoje Pietų Prancūzijos pakabinusiam E. Macrono, panašaus į Vokietijos diktatorių, atvaizdą.
Prancūzija 2013 m. panaikino draudimą „įžeisti prezidentą“, tačiau valstybės vadovą, kaip ir bet kurį kitą pilietį, nuo „viešo įžeidimo“ saugo įstatymas, vis dėlto tokie atvejai retai pasiekia teismą. Po E Macrono LREM partijos skundo prokuroras Laurent‘as Robert‘as teisme tvirtino, kad M. A. Flori pademonstravo „akivaizdų norą pakenkti“.
Viename plakate, pakabintame liepą, praėjus vos kelioms dienoms, kai vyriausybė paskelbė planus įvesti COVID sveikatos pasą, E. Macronas buvo pavaizduotas vilkįs nacių uniformą, su A. Hitlerio ūsais, užrašas skelbė: „Pakluskite. Pasiskiepykite“. Po mėnesio, kai dėl plakato buvo pradėtas tyrimas, M. A. Flori pakabino dar vieną, šį kartą vaizduojantį E. Macroną su Prancūzijos karo laikų lyderiu Philippe’u Petainu, užsidėjusį tokią pačią kepurę.
M. A. Flori teisme teigė turįs „teisę pasitelkti humorą“ ir sakė, kad skųs penktadienio nuosprendį. „Prezidentas, kuris visuomet skuba ginti saviraiškos laisvę, mano, kad tai neliečia jo paties prakilnios asmenybės“, – sakė M. A. Flori advokatas Beranger Tourne‘as. Jis pripažino, kad nors jo klientas galėjo būti „nepagarbus, vulgarus ir rėksmingas“, dėl to jis „jokiu būdu nėra kaltas“ dėl kaltinimų. Advokatas sakė, kad plakatai turi būti vertinami „polemikos ir politinių diskusijų“ dėl sveikatos paso kontekste.
Prie teismo rūmų palaikyti kaltinamąjį susirinko apie 20 žmonių, nešini plakatais su užrašu „Aš esu Flori“. M. A. Flori, kadaise turėjęs 600 lauko reklamos plotų Pietų Prancūzijos miestuose, pasiliko du iš jų ir naudoja asmeniniams skelbimams, tarp jų ir palaikantiems sveikatos priežiūros darbuotojus ar Prancūzijos nacionalinę futbolo komandą. M. A. Flori yra anksčiau teistas, taip pat ir už smurtą prieš valdžios atstovą bei už vagystę.
Mes, pasirašiusieji šį visuomeninės grupės, pagal savo esmę ir pavadinimą – Naujosios Helsinkio grupės – steigiamąjį dokumentą,
suprantame, kad demokratija ir prigimtinės žmogaus teisės nėra visiems laikams be kiekvienos naujos kartos apsisprendimo duotos; jos gali būti išsaugotos tik tuomet, jei nuolat bus rūpinamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžtų teisių paisymu ir gynimu,
esame susirūpinę dabartiniais antidemokratiniais procesais Lietuvoje ir visame pasaulyje, kai, prisidengiant Lietuvos žmonių nenoru priimti kitų šalių abejotinos pažangos pokyčius, visuomenės sveikatos, viešojo saugumo ar kitais pretekstais, vis dažniau paminamos pamatinės universalios humanistinės vertybės, visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bei suverenių demokratinių šalių konstituciniai principai,
esame įsitikinę, jog šios vertybės atsidūrė pavojuje net ir tose šalyse, kurios iki šiol buvo laikomos asmens orumo, teisinės valstybės bei demokratijos bastionais, o po liberaliosios demokratijos vėliavomis vis plačiau ir aktyviau brukami asmens ir tautų totalinės kontrolės technologijos bei diktato metodai, kurių pobūdį atpažįstame iš sovietinio laikotarpio patirties.
Protesto mitingas. Vytauto Visocko nuotr.Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Remdamiesi 1975 m. Helsinkyje pasirašytu „Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamuoju Aktu“ ir visų sovietų okupaciniu laikotarpiu veikusių ir žmogaus bei tautų teises gynusių Helsinkio grupių pavyzdžiu, steigiame šią viešo veikimo grupę.
Naujosios Helsinkio grupės siekiai:
žadinti Lietuvos piliečių ir tarptautinį sąmoningumą bei atsakomybę, kuriant bendrą gėrį ir demokratinę ateitį, tirti ir viešinti neteisėtus konstitucines piliečių laisves ir tarptautines konvencijas pažeidžiančius valdžios galių veiksmus, skelbti faktus apie informacijos ir saviraiškos laisvės, viešų susirinkimų ir protestų neteisėtą ribojimą, represijas, kėsinimąsi į asmens nuosavybę ir privatumą, tikėjimo ir pažiūrų laisvę, piliečių ir jų grupių lygybę prieš įstatymą, šeimos, kultūros ir gamtos vertybes bei kitą piktnaudžiavimą valdžia.
Savo veiklai pasitelksime pripažintus specialistus ir ekspertus, bendradarbiausime su kitomis, pilietinius interesus atstovaujančiomis šalies ir užsienio organizacijomis bei tarptautinėmis institucijomis
Tikėdami, kad geros valios principas kaip pasitikėjimo ir vienybės pagrindas vėl pasitarnaus Lietuvai, kviečiame bendradarbiauti visus, pritariančius šiai deklaracijai.
2021.09.16; 08:00
/PARAŠAI/
1.
Arlauskas
Saulius
teisės filosofas, pedagogas, MRU profesorius
2.
Baranauskas
Tomas
hum. m. dr., istorikas, istorijos populiarintojas, publicistas
3.
Čepaitienė
Rasa
Hum. m. dr., kultūros istorikė, publicistė
4.
Genzelis
Bronius
Kovo 11 akto signataras, filosofas
Sutiko būti garbės nariu
5.
Karčiauskaitė – Lago
Jurga
publicistė, menininkė
6.
Kundrotas
Marius
politologas, publicistas
7.
Merkys
Gediminas
Habil. soc. m. dr., edukologas ir sociologas
8.
Vasiliauskaitė
Nida
hum. m. dr., publicistė, filosofė
9.
Grigas
Romualdas
profesorius, akademikas, sociologas, tautotyrininkas
Neapykanta. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį Seimo Laisvės frakcija nutarė atsiimti inicijuoto projekto dėl administracinių nusižengimų, susijusių su neapykantos kalbos kurstymu, teikimą.
„Tam, kad judėtume į priekį, reikia žengti žingsnį atgal“, – socialiniuose tinkluose rašo teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska.
Ketvirtadienį išplatintame pranešime dėl inicijuoto projekto atsiėmimo teisingumo ministrė argumentavo, kad reikia skirti daugiau dėmesio diskusijoms.
„Jautrių grupių apsauga nuo neapykantos kurstymo yra mūsų, kaip visuomenės, pareiga. Vis dėlto, girdėdama iš visuomenės kylančius nuogąstavimus, matau, kad turime skirti daugiau dėmesio diskusijoms viešojoje erdvėje ir visuomenės švietimui“, – sako Laisvės frakcijos narė E. Dobrovolska.
Ministrės teigimu, neapykantos kalbos suvaldymą bus siekiama spręsti kitais būdais, akcentuojant aiškų ribos apibrėžimą tarp žodžio laisvės ir neapykantos kalbos.
„Sieksiu artimiausiu metu prie diskusijų stalo dialogo pakviesti žiniasklaidos atstovus, policiją, nevyriausybines organizacijas ir kitus ekspertus. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad „virtualus policininkas“, kurį inicijavo Lietuvos policija, neturi nieko bendro su mano inicijuotomis pataisomis dėl neapykantos kalbos“, – pažymėjo ministrė.
ELTA primena, kad Laisvės frakcija į Administracinių nusižengimų kodeksą siūlė įtraukti naują straipsnį, kuris numatytų administracinę atsakomybę už tyčiojimąsi ar niekinimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės.
Ar demokratijos principas atsižvelgti į mažumų nuomones, norus šiandien jau keičiamas į privalomą jų norų pildymą? Ar vienos, gal ir kelių valstybių priimti nutarimai, įstatymai įpareigoja kitas valstybes aklai kartoti tuos pačius nutarimus (o gal klaidas?), neatsižvelgiant, net nesiteiraujant savo piliečių nuomonės?
Kažkokios Lietuvos pilietės, ištekėjusios už užsieniečių, kurių pavardės rašomos kiek kitaip, nei lietuviškais rašmenimis, nebesusigaudo savo tapatybėje, jei jų pavardės pase įrašomos atitinkamomis lietuviškomis raidėmis – ir visa likusi Lietuva turi mokytis naujos abėcėlės?
Kažkokie savo lytiškume pasiklydę subjektai sukuria naują dokumentą spręsti žinomai ir jau sprendžiamai problemai neva kovai su smurtu prieš moteris, o iš tikrųjų tik tam, kad visam pasauliui primestų savąjį gyvybės raidos neatitinkantį lyčių ir lytiškumo supratimą, – ir jį verčiamos priimti net ir tos valstybės, kurios jau priėmė šūsnis įstatymų ir nutarimų, nuo kurių, tiesą sakant, ir nurašyta didžioji dalis Stambulo konvencijos straipsnių. Kam to reikia? Matyt, tam, kad būtų sukurta dar viena biurokratų armija, kuriai išlaikyti teks skirti tokią riebią dalį biudžeto, apie kurią šiandien veikiančios moterų, vaikų ir kitų skriaudžiamųjų gynimo organizacijos gali tik pasvajoti.
Kartoju: tai, kas Stambulo konvencijoje atrodo nauja ar naudinga, Lietuvoje jau nebe nauja. Juk jau priimtas ne vienas įstatymas, skirtas moterų apsaugai nuo smurto artimoje aplinkoje, įsteigtos ir atitinkamos institucijos. O štai Konvencijos 10 straipsnio 1 punkte aiškiai nurodyta: „Šalys paskiria arba įsteigia vieną ar daugiau oficialių įstaigų, atsakingų už politikos ir priemonių, skirtų visų formų smurto, įtraukto į šios Konvencijos taikymo sritį, prevencijai ir kovai su juo, koordinavimą, įgyvendinimą, stebėseną ir vertinimą“. Kuriam galui?
Į tai dėmesį atkreipė ir veikli moteris, pinigus skaičiuoti mokanti verslininkė Jolanta Blažytė: „Pagrindinis lyčių lyginimo smogiamasis batalionas šiuo metu susiformavo Socialinės apsaugos ministerijoje, pagal kurios nurodymą nuo balandžio 1-osios turės būti viešinama informacija apie vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus kiekvienoje įmonėje. Kam to konkrečiai reikia – nežinau, bet įtariu, kad vėl gi tam, kad įvairaus plauko lyčių lyginimo kontoros galėtų įsisavinti naujus milijonus, o labiausiai pasižymėję lygintojai vėl su savo traukiniais dardėtų į šiltus ir aukštus postus. Ir šioje lyčių lyginimo psichozėje pasakyti ką nors apie tai, kad atlyginimai turi būti mokami ne pagal lytį, o pagal pareigybes, kompetencijas ir atliktų darbų apimtis yra tas pats, kas su kibirėliu vandens bandyti užgesinti įsisiautėjusį miškų gaisrą“.
Tiesa, kai kurie Konvencijos punktai ir Lietuvos skaitytojui gali pasirodyti nauji, intriguojantys. Bet tai, kas atrodo nauja, yra toli nuo lietuviškos realybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje nepasitaiko prievartinio nepilnamečių mergaičių tekinimo už vyrų ar prievartinio mergaičių lytinių organų žalojimo. Nors… ką gali žinoti, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų jau dabar vykdomo tikslingo tautų maišymo proceso? Gal su naujais naujų tautinių, etninių bendruomenių atsineštais papročiais atsiras ir naujos moterų skriaudimo formos? Tačiau šiandien turim tai, ką turim, ir dar vienas tarptautinis dokumentas vargu ar kuo naudingu praturtins jau susiklosčiusius moterų gynimo nuo smurto būdus ir priemones.
Jei skaitytojas nepatingėtų ir pavartytų Lietuvoje jau priimtus įstatymus, susipažintų su daugybe jau įkurtų (vien Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, trumpiau LMTĮA, vienija, kaip ji skelbiasi, 16 Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, teikiančių pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje, o kur dar visuomeninės organizacijos, Caritas skyriai ir kt.) institucijų, visuomeninių organizacijų programomis ir nuostatais bei palygintų juos su tais, kuriuos perša Konvencija, pamatytų, jog popieriuje/kompiuterių diskuose mes visus tuos gražius žodžius ir nutarimus jau esame senokai labai dailiai surašę. Todėl kokia prasmė juos kartoti dokumente, kurį mums lyg kokiems necivilizuotiems aborigenams bruka geri žmonės „iš aukščiau“ ir kurį norima paskelbti viršesniu už mūsų Konstituciją ir mūsų įstatymus? Juk tai būtų nedviprasmiškas Lietuvos valdžios nenorėjimo ar nemokėjimo tvarkytis savarankiškai, savo galva pripažinimas.
Beje, jau ne vieną su Konvencija susipažinusį žmogų stebina tai, kad Konvencijoje nė puse sakinio neužsimenama apie kūdikiško amžiaus berniukų lytinio organo „korekcijas“ judėjų ar musulmonų tikėjimo šalyse, nors tai tikrų tikriausias vaikų žalojimas pagal tradicijas, prieš kurias Konvencijoje skelbiamas vos ne „kryžiaus žygis“. Pavyzdžiui,12 str. 5 punkte rašoma: „Šalys užtikrina, kad kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar vadinamoji „garbė“ nebūtų laikomi bet kokių smurto veiksmų, įtrauktų į šios Konvencijos taikymo sritį, pateisinimu“.
Prašosi išvada, jog šitame dokumente veikia „dvigubų standartų“ dėsnis, kai vienos tradicijos yra „tradiciškesnės“ už kitas? O gal vyrai, net ir kūdikiško amžiaus nenusipelno būti ginami nuo smurto? Tuomet apie kokių lyčių lygybę čiulbama Konvencijoje?
Regis, valstybę valdančios moterys bei dainuojančios saviveiklininkės net nepasidomėjo, kodėl – nejaugi tik dėl moterų, mergaičių lytinių organų žalojimo kažkur Afrikoje ar Azijoje – mums reikia dar vieno biurokratų bataliono?
Parduodami paveikslai. Vilniaus senamiestis. Vytauto Visocko nuotr.
Kita vertus, gal Lietuvoje trūksta kvalifikuotų specialistų (psichologų, teisės žinovų, dorai savo pareigas atliekančių policininkų, tyrėjų, teisėjų)? Gal stinga lėšų jau turimų specialistų gebėjimų tobulinimui, gal prastai aprūpinta moterimis ir šeimomis besirūpinančių institucijų materialinė bazė? Tuomet apie tai ir reikėtų kalbėti, belstis į Daukanto aikštės rūmų duris, į pinigus skirstančių valdininkų ar seimūnų sąžinę, reikalauti, o ne rypauti aikštėse neaišku, dėl ko.
Paveikslų vertinimas. Vytauto Visocko nuotr.
Atsiprašau, gal nepakankamai pagarbiai atsiliepiau apie aktyvių moterų dainuojančią akciją Daukanto aikštėje, bet mano pagarbą moterų/socialinių lyčių teisių gynėjoms kaip saulė pavasario sniegą „nulaižė“ LMTĮA kreipimasis į respublikos Prezidentą dėl to, kad aktyvistėms nepatiko Prezidento žodžiai apie diskusijų dėl Konvencijos išprovokuotą pavojų žodžio laisvei.
Pradėjusios kreipimąsi prašymu ir viltimi, „kad LR Prezidentas Gitanas Nausėda paaiškins ir pagrįs savo teiginį“, moterys užbaigė jį raginimu palaikyti „Stambulo konvencijos ratifikavimą“.
Kaip aiškėja iš aktyvisčių veiksmų ir žodžių, jos mato ir girdi tik tai, ką pačios nori. Todėl netenka stebėtis, kad nepastebėjo, neišgirdo Prezidento pasisakymo esminių dalykų. O gaila… Prezidentas Gitanas Nausėda teigė suprantantis, kad Konvencijos klausimu būtinos diskusijos, tačiau priemonės, kurių griebėsi kai kurie diskutuojantieji, jo nuomone, „visiškai nepriimtinos“.
Nepriimtina Prezidentas laiko patyčių kultūrą, kuomet oponentai „maišomi su purvais kartais tiesiog šlykščia forma“, kaip atsitiko su užgaulios kritikos sulaukusiu kunigu Algirdu Toliatu, kuris, nors pasisakydamas prieš Stambulo konvenciją, neužgavo, nepažemino nė vieno asmens, tačiau savo adresu susilaukė daug patyčių.
Baigdamas savo pasisakymą, prezidentas pakvietė kovoti su patyčiomis ir neleisti, kad kentėtų kitaminčiai. Tiesa, nepaminėjo konkrečiai nė vieno „kitaminčio“, dėl ko „laisvūnai“ puolė priekaištauti prezidentui, kad jis savo pasisakyme pavardėmis nesuminėjo LGBT bendruomenės atstovų, kurie irgi susilaukia patyčių.
Beje, kiek man teko stebėti, LGBT nariai patyčių susilaukia (bet, žinoma, neturėtų) po kokio nors viešo savo nario išsišokimo, grubių pastabų, provokacijų kitaip manančių ar kitaip „mylinčių“ žmonių adresu. O kunigas A. Toliatas neužsipuolė nė vieno žmogaus, nepažemino, tik dirbo savo darbą: ragino savo ganomas aveles, tikinčiųjų bendruomenę savo gyvenime vadovautis Biblija ir Kristaus mokymu, kurie – nieko nepadarysi, taip jau atsitiko, – nesutampa su kai kuriais Stambulo konvencijos postulatais.
Politologė Jūratė Novagrockienė prezidento asmenyje norėtų matyti „taikytoją“, savotišką vaikiškų filmukų herojų katiną Leopoldą, kuris visuomet mandagus, respektabilus ir kiekvienai konfliktinei situacijai siūlo “pozityvią programą”, iš trijų žodžių: „Vyrukai, gyvenkite draugiškai“.
Viena vertus, profesorė atsiminė, kad „demokratijoje žmonės turi savo nuomonę, kurią gali išsakyti, tačiau kiekviena laisvė turi savo ribas“, bet, kita vertus, viską pamiršusi, ėmė priekaištauti prezidentui, kuris „nusikalto”, išsakęs savąją nuomonę. Gal politologės manymu, prezidentui galioja tik laisvės ribos, bet negalioja nuomonės laisvė? Betgi prezidento rinkėjai ir nori, ir turi tokią teisę: išgirsti prezidento nuomonę.
Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.
O ko verta katino Leopoldo filosofija gyvenime ir politikoje, 2016 m. komentavo Vilija Aleknaitė-Abramikienė: „Katino Leopoldo požiūriu bei jo metodu neretai sekama tarptautinėje politikoje. Gerai žinoma valstybė aneksuoja suverenių valstybių teritorijas, vykdo agresiją, žmonių gyvenimą paversdama pragaru, tarptautinė bendruomenė – pagaliau! – ryžtasi reaguoti sankcijomis, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis katinų leopoldų choras murkia toliau. Jie piktinasi dėl sankcijų ir ragina “ieškoti bendrų sąlyčio taškų”, “blaiviai vertinti susiklosčiusią situaciją”, “ieškoti kompromiso ir bendrų galimybių erdvės”. Tarytum problema būtų ne agresorius, bet visi likusieji, neva nenorintys ar nesugebantys kalbėtis“. /https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/v-aleknaite-abramikiene-berlyno-politika-ir-katinas-leopoldas/.
Beje, profesorė J. Novagrockienė – ne vienintelė dama politologė, kurią erzina vos ne kiekvienas viešas prezidento pasisakymas. Teko išgirsti ir emocingą Rimos Urbonaitės komentarą vienoje TV laidoje, kur ji, oponuodama prezidentui, tikino Stambulo konvencijoje neaptikusi nei grėsmės laisvei, nei kišimosi į mūsų švietimo sistemą.
Apgailėtina, jog ir politologė, ir kreipimąsi į prezidentą surašiusi Asociacija praleido pro ausis tokį laisvą visuomenę šokiravusį faktą, jog vyriausybė, įsiklausiusi į kai kurių ministrių pasiūlymą,jau suformavo vadinamąją „minčių policiją”, kuri turi sekti, kokias nuomones išsako piliečiai, kuo dalijasi socialiniuose tinkluose, ir turi teisę BAUSTI asmenis, kurių žodžiai, mintys prieštarauja vyriausybės nutarimams ar kai kurių žiniasklaidos priemonių peršamai nuomonei pačiais įvairiausiais klausimais, jų tarpe – ir Stambulo konvencijoje pateiktaisiais.
Kas tai, jei ne grėsmė žodžio ir įsitikinimų laisvei?
Ir juokinga, ir liūdna, sužinojus, jog, ko gero, pirmąja „minčių policijos” auka tapo vienas istorikas, kurio pasisakymą atitikimo „teisingai nuomonei“ prasme turėjo vertinti tokios garbės apstulbintas Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis.
Labai gaila ir apmaudu, kai į viešąją erdvę neatsakingai paleidžiami teiginiai apie Konvenciją, jos net neskaičius, kaip tai padarė politologė R. Urbonaitė, neva „neaptikusi“ Konvencijoje pasikėsinimo į švietimą.Tiesiog nuostabu, kaip galima buvo nepastebėti specialiai švietimui skirto 14 straipsnio, kuriame juodu ant balto parašyta: „1.Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę. 2. Šalys imasi būtinų priemonių, kad 1 dalyje nurodyti principai būtų skatinami savaiminio mokymosi įstaigose, taip pat sporto, kultūros bei laisvalaikio įstaigose ir žiniasklaidoje“.
O LMTĮ Asociacija kartu su R. Urbonaite žvalgosi, trina akis, krapšto ausis ir klausinėja: kur čia pavojus žodžio laisvei? Kur kišimasis į švietimo sistemą?
Na, jei Asociacijos narės bei jos farvateryje plaukiančios „socialinės lytys“ ir savo tiesioginės, profesinės veiklos srityse veikia su tokia pat atida ir reikalo išmanymu, kaip skaito Konvenciją, nenuostabu, kad smurtas prieš vaikus, moteris ir apskritai prieš silpnesnius mūsų visuomenės narius niekaip nesiliauja.
Tačiau padėties nepakeis jokios konvencijos, nes su smurtu kovoja ne žodžiai ir tekstai, o žmonės.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas vyr. ltn. Mažvydas Kunevičius. SAM nuotr.
Nors dezinformacijos ir klaidinamų žinių skaičius nemažėja, įstatymiškai nubausti pažeidėjus nėra paprasta, sako Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius.
„Melagingos informacijos skleidimas (…) apsunkina valstybės institucijų priimamus sprendimus, kurie padeda kovoti su koronavirusu, bet labiausiai tai apsunkina medikų darbą“, – pirmadienį spaudos konferencijoje sakė kpt. M. Kunevičius.
Pasak jo, skatinimas nesilaikyti nustatytų taisyklių apsunkina tikrosios informacijos radimą. Vis dėlto, jo teigimu, kenkėjišką informaciją skleidžiantys asmenys balansuoja ant „žodžio laisvės“ ribos.
„Visi veiksmai, kurie pažeidžia įstatymų numatytą tvarką, užtraukia atsakomybę, bet čia yra kitų institucijų laukas“, – kalbėjo kariuomenės atstovas.
M. Kunevičiaus tvirtinimu, melagingas žinias platina tiek pavieniai žmonės, tiek savo veiksmus gerai apgalvoję trečiųjų valstybių atstovų grupės.
„Visų pirma mes gyvename demokratinėje valstybėje, viena iš teisių yra žodžio laisvė. Pagal dabartinius įstatymus, (…) kovai su dezinformacija mes neturime jokių įstatymų, kurie tai apibrėžtų. Jei tuose komentaruose yra skleidžiama informacija, kuri yra įstatymiškai apibrėžta Baudžiamajame kodekse arba kursto neapykantą, čia jau tam tikros institucijos gali imtis sprendimų.
Kol kas šie žmonės veikia viešojoje erdvėje, jie čia yra matomi, (…) yra žinomi. Deja, mes negalime imtis daugiau jokių sprendimų, tik tai, kas yra pagal įstatymą“, – pridūrė kapitonas.
Švedijos žemėlapis
Švedijos prokuratūra nutraukė Korano sudeginimo imigrantų gyvenamame Malmės priemiestyje tyrimą, kuris buvo atliekamas pagal straipsnį „tautinės nesantaikos kurstymas“. Tai pirmadienį pranešė televizijos kanalas SVT.
„Aš nusprendžiau nutraukti parengiamąjį tyrimą, – pareiškė prokurorė Sofia Syrén. – Neįmanoma įrodyti, kad įvykdytas nusikaltimas, o Korano sudeginimas savaime nėra neteisėtas“.
Rugpjūčio pabaigoje Malmės priemiestyje Rusengorde, Emilstorpo pramoninėje zonoje, Danijos dešiniosios ekstremistinės partijos „Griežtas kursas“ šalininkai surengė Korano sudeginimo akciją ir paskelbė įrašą internete. Vykstant protestams prieš akciją kilo riaušės: apie 300 žmonių, pasipiktinusių šventvagišku aktu, užblokavo pagrindines Rusengordo rajono gatves ir visiškai sustabdė eismą. Kai ten atvyko policijos pareigūnai, į juos ėmė skrieti akmenys, buteliai ir petardos. Policininkai sulaikė kelias dešimtis riaušininkų.
Sofia Syrén susipažino su akcijos vaizdo įrašu. „Medžiaga rodo, jog yra žmonių, kurie reiškė savo nuomonę tokiu būdu, kurį galima laikyti priešiškumo etninėms grupėms kurstymu, bet jų neįmanoma identifikuoti“, – paaiškino ji.
Danų advokatas Rasmusas Paludanas įkūrė „Griežtą kursą“ 2017 metais. Jis paskelbė „YouTube“ daug antiislamiškų vaizdo įrašų, viešai sudegino Koraną, vadindamas tai žodžio laisvės apraiška. R. Paludano partija reikalauja uždrausti Danijoje islamą ir deportuoti iš šalies „visus asmenis ne iš Vakarų, kuriems suteiktas prieglobstis“.
L. Linkevičius dalyvauja Žiniasklaidos laisvės koalicijos ministrų susitikime. URM nuotr.
Šiemet sukanka 5 metai, kai, Lietuvai pirmininkaujant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, buvo vieningai priimta rezoliucija dėl žurnalistų ir žiniasklaidos darbuotojų apsaugos ginkluotuose konfliktuose. Šioje rezoliucijoje pareikštas susirūpinimas dėl žurnalistų saugumo yra aktualus ir šiandien, teigia laikinai einantis užsienio reikalų ministro pareigas Linas Linkevičius.
Pirmadienį L. Linkevičius nuotoliniu būdu dalyvavo pirmajame Žiniasklaidos laisvės koalicijos ministrų susitikime, organizuotame Kanados ir Botsvanos užsienio reikalų ministerijų.
„Kelia nerimą tai, kad taikos metu žurnalistų žūsta daugiau nei karo zonose. Mes smerkiame visus išpuolius, represijas ir smurtą prieš žurnalistus ir žiniasklaidos darbuotojus, kurie yra persekiojami, sulaikomi ar net žudomi ne tik ginkluotų konfliktų, bet ir taikos metu“, – savo pasisakyme teigė L. Linkevičius.
Ministras dar kartą paragino Baltarusijos valdžios institucijas susilaikyti nuo jėgos naudojimo prieš taikius demonstrantus, taip pat žurnalistus ir žiniasklaidos darbuotojus, sustabdyti nepagrįstus sulaikymus ir įkalinimus, o teisėsaugos institucijų atstovus, atsakingus už žurnalistų pažeminimą, nedelsiant patraukti atsakomybėn.
Renginio metu taip pat vyko Pasaulinės žiniasklaidos laisvės konferencija, buvo paskelbtas Žiniasklaidos laisvės koalicijos ministrų komunikatas.
Žiniasklaidos laisvės koalicija buvo įsteigta 2019 metų liepos mėnesį Londone. Steigimo iniciatorės – Jungtinės Karalystės ir Kanados užsienio reikalų ministerijos. Lietuva prie šios iniciatyvos prisijungė per koalicijos inauguracinį renginį Londone. Šiuo metu koaliciją sudaro 38 valstybės.
Žurnalistų organizacijos skelbia, kad Baltarusijoje buvo sulaikyta apie 70 žurnalistų, kurie rengė pranešimus apie įtariamus pažeidimus per praėjusį savaitgalį vykusį prezidento rinkimų balsavimą.
Ketvirtadienio duomenimis 23 žurnalistai yra ir toliau kalinami, pranešė organizacija „Reporteriai be sienų“, citavusi Baltarusijos žurnalistų asociacijos pateiktą pranešimą. Remiantis pranešimu, žurnalistais dirbantys žmonės buvo suimami atsitiktinai, jie buvo mušami, kai kuriais atvejais uždaromi ilgam laikotarpiui.
Taip pat pranešama, kad prieš 29 žurnalistus saugumo pareigūnai panaudojo jėgą, septyni patyrė sunkių sužalojimų.
„Toks žiniasklaidos darbuotojų persekiojimas Europoje yra visiškai nepriimtinas“, – teigė grupės pavaduojanti vyriausioji redaktorė Catherine Monnet.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda palaiko Lenkijos ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio kreipimąsi į aukščiausių ES institucijų – Europos Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos – lyderius Ursulą von der Leyen ir Charlesą Michelį, raginant ES skirti atitinkamą dėmesį nerimą keliančiai padėčiai Baltarusijoje bei palaikyti Baltarusijos žmonių lūkesčius ir viltis.
„Šiame etape būtina tarptautinės bendruomenės, ES parama Baltarusijos žmonėms, siekiantiems permainų savo šalyje. Remiu Lenkijos premjero Mateuszo Morawieckio siūlymą surengti neeilinį ES viršūnių susitikimą dėl situacijos Baltarusijoje. Baltarusijos piliečių siekiai nusipelno tinkamo ES ir Vakarų sostinių dėmesio“, – teigė Prezidentas.
Naktį, iš rugpjūčio 9 į 10 dieną, Lietuvos ir Lenkijos vadovai kreipėsi į Baltarusijos valdžią, ragindami masinių protestų akivaizdoje laikytis demokratinių standartų, gerbti žmogaus ir piliečių teises, susilaikyti nuo jėgos panaudojimo. Vis tik iš sekmadienio į pirmadienį, naktį, paskelbus preliminarius Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatus, nuvilnijo protestų ir susirėmimų su policija banga: tūkstančiai protestuotojų suimti ir dešimtys sužeisti.
Pasak šalies vadovo, nepavykus Baltarusijoje užtikrinti saugių, laisvų ir sąžiningų rinkimų, įvykusieji negali būti vertintini kaip demokratiški ir skaidrūs.
„Rinkimuose nebuvo gerbiamos piliečių teisės, žodžio ir saviraiškos laisvės. Raginu Baltarusijos valdžią paleisti visus taikius protestuotojus, žurnalistus, pilietinės visuomenės atstovus, sulaikytus rinkimų metu, ir drauge su Lenkijos lyderiais kreipiuosi į ES institucijų vadovus, ragindamas aukščiausiu lygiu reaguoti į padėtį Baltarusijoje“, – pabrėžė Prezidentas.
Aliaksandras Lukašenka, Baltarusijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka mano, kad reikia „įvesti tvarką“ su žodžio laisve šalyje.
„Žodžio laisvę bet kurioje valstybėje riboja įstatymas. Todėl mes čia įvesime tvarką“, – pareiškė A. Lukašenka ketvirtadienį per susitikimą su didžiausių valstybinių Baltarusijos žiniasklaidos priemonių atstovais. Jį cituoja naujienų agentūra „BelTA“.
Pasak prezidento, žodžio laisvė nereiškia, kad viskas yra leidžiama, kaip ją kai kas supranta, „ypač internete“. „Socialiniuose tinkluose prieinama iki žiniasklaidos atstovų užgauliojimo“, – sakė A. Lukašenka. „Jūs, ypač pažangiai nusiteikę žmonės, pajutote, kas yra žodžio laisvė: pasakei kažką ne taip, dar labiau iškoneveiks. Kiekvienas iš jūsų gavote (neigiamų emocijų) porciją, net jei užsistojote ne Lukašenką, o valstybę“, – pabrėžė Baltarusijos prezidentas.
Anot A. Lukašenkos, medijų rinkai svarbus veiksnys yra valstybinės žiniasklaidos priemonės. Prezidentas pažadėjo, kad šalyje jų skaičius nebus mažinamas.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai sakome: egzistuoja ir kita nuomonė. Suprask: savo požiūrį į problemą noriu išreikšti kitaip, mano pozicija skiriasi nuo visuotinai priimtos arba palaikomos daugumos. Ta „kita nuomonė“ gali būti radikali, netikėta, konfrontali, kirstis su įsigalėjusiomis normomis ir vertybėmis. Jos autorių tai verčia didžiuotis ir išsiskirti iš masinės opinijos. Dažnai net peržengiant tam tikras ribas…
Kai filosofas Vytautas Radžvilas buvo išguitas iš TSPMI, viešojoje erdvėje pasklido versija, kad instituto vadovybei nepatiko jo pozicija narystės ES atžvilgiu. Mokykloje net buvo sudaryta grupė, kuri sukūrė kone diversinės filosofo veiklos regimybę. Mokslininko skeptizicmas dėl ES įsigalėjusio nacionalinių interesų ignoravimo studentams buvo pateikiamas kaip nuodijantis jaunąją kartą antiintegracinis priedas Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo strategijoje.
Pats V. Radvilas tam ryžtingai priešinosi ir tvirtino, kad valdantysis elitas yra nubrėžęs aiškias ribas „nuomonių įvairovei“, ir tų raudonųjų linijų niekam nevalia peržengti. Taip jis aplink save sutelkė pulką bendraminčių, kurie įkūrė atskirą politinį susivienijimą ir kurie gali atvirai reikšti „kitą nuomonę“ daugeliu valstybei aktualių klausimų.
Beje, pats filosofas niekada netvirtino, kad Lietuvai būtina pasekti britų pavyzdžiu ir sukurti savąjį „Litexitą“. Prieš metus jis pripažino, kad ES eina žlugimo keliu, tačiau ji Lietuvai išlieka gyvybiškai svarbi. „Vilniaus forumo“ konferencijoje jis dėstė, kad bendrija „eina žlugimo keliu, tačiau toks scenarijus geopolitiškai yra pražūtingas Lietuvai“. „Garsusis šūkis, kad nepriklausykime niekam, būkime absoliučiai neutralūs, yra savižudybės forma“, – teigė jis.
Kokia išeitis? Priešintis tiems ES sprendimams, kurie griauna mūsų valstybės identitetą, pakerta lietuvio savastį, naikina nacionalinę teisinę bazę, tautines vertybes ir tautos simbolius. Tokių sprendimų begalė, o mūsų valstybės įstaigos į juos žiūri pro pirštus arba kaip kareivėliai tučtuojau raportuoja, jog viskas įvykdyta, ir dar su kaupu.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad ar profesorius peržengė ribą tarp „kitos nuomonės“ ir, sakykime, nacionalinio saugumo ar pavojaus valstybės interesams? Žinoma, ne.
Kitas, jau kiek nutrintas atvejis – Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo byla. Taip, byla, nes deputatas teismo sprendimu mandatą prarado, kai diskusijoje dėl A.Ramanausko – Vanago atminimo įamžinimo neteisingai pareiškė, jog partizanų vado iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų. Pats V. Titovas, kuriam buvo paskirta ir dešimties tūkstančių eurų bauda, sprendimu piktinosi, nes esą Lietuvoje negalima reikšti kitos, daugeliui gal nepatogios nuomonę. Praėjusį pavasarį rinkėjai vėl panoro jį turėti taryboje, bet tuomet įsiteisėjo teismo sprendimas. Politikas tuomet šaukė: „Nenormalus dalykas, kai už tarybos narį balsuoja tūkstančiai klaipėdiečių, o pašalint gali 10 žmonių ar teisėjas. Klausimas – pas mus demokratinė valstybė arba teisėjų valstybė?“ „Kur žodžio laisvė?“, – klausė jis.
V. Titovo iššaukiantis elgesys neturi nieko bendro su demokratiniu principu išsakyti „kitą nuomonę“. Iššūkis nacionalinėms vertybėms, jei jis susijęs su visuomenei vertingų asmenybių ar reiškinių niekinimu, ypač remiantis suklastotais stalininio KGB dokumentais, peržengia tą ribą, už kurios galima įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir iš tiesų, Rusijos naujienų agentūros ir portalai bemat pasigavo šią naujieną ir išpūtė ją iki „demokratijos žlugimo“ Lietuvoje, o patį V. Titovą ėmė vadinti vos ne laisvės kankiniu.
Žinoma, tos „kitos nuomonės“ ribos yra neryškios, tad jų raišką reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Galima remtis Lietuvos Konstitucijos 25-uoju straipsniu, Visuotine žmogaus teisių deklaracija (19 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (15 str.). Pavyzdžiui, mūsų šalies Konstitucijoje sakoma: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Į kiekvieną šio išdėstymo žodį telpa daugybė niuansų. Gi gyvenime būtina rasti bendrą žodžio laisvės, „kitos nuomonės“ raiškos vardiklį.
Jis gali būti toks: riba yra peržengiama, kai paminamos ir niekinamos visuotinai priimtos vertybės, kenkiama nacionaliniam saugumui ir valstybės prestižui.
Pagaliau išsklaidytos visos abejonės dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros vaidmens žydų tragedijoje II Pasaulinio karo metais. Vienareikšmiškai įrodyta, kad jis, rizikuodamas gyvybe, prisidėjo prie žydų gelbėjimo iš Holokausto mašinos.
Paskutinis bandymas sukelti abejones kunigo Jono Borevičiaus paliudijimais JAV teisme, duotais 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama, vien tuo, kad “žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų”, yra skęstančiojo bandymas užsikabinti už šiaudo.
Teiginys, kad XX a. 8-9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus, tai – teiginys apie nieką. Juk tuo metu J. Noreikos jau nebuvo gyvųjų tarpe, jis niekuo JAV nebuvo kaltinamas, tad ir liudyti J. Borevičiui ką nors jo naudai nebuvo jokio reikalo.
“Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu … J. Borevičius išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams”, – prisipažįsta straipsnio autorius.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Ir čia pat: “O juk iš turimos medžiagos (J. Borevičiaus paliudijimo) galima daryti tik vieną išvadą, kad J. Noreikai nepatiko vokiečių elgesys su žydais, tačiau ji nepatvirtina nei aktyvaus, nei pasyvaus J. Noreikos dalyvavimo šiame procese.”
Argi J. Noreika pasakė kunigui: “Žinai, nepatinka man vokiečių elgesys su žydais”?
Net jei J. Noreika tebūtų įspėjęs, kad jis, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, “nieko nematys” gelbėjant žydus, tai jau būtų ne pasyvus, o aktyvus dalyvavimas procese. Jei naciai būtų nugirdę tokį įspėjimą, pagal nacių “teisę” jis būtų tuoj pat nubaustas mirties bausme, nereikėtų jo nei į Štuthofo mirties stovyklą siųsti. O juk nuskambėjo prašymas padėti Šiaulių gete esantiems žydams!
Kas toliau?
Ir kas toliau? Negi viskas baigsis tik tuo, kad J. Noreikos atminimo lenta jau teisėtai rymos Mokslų Akademijos bibliotekos Vilniuje sienoje?
O kas bus su jo asmens šmeižikais? Kas bus su tais, kurie ir po nepaneigiamų liudijimų bando perrašyti istoriją, kaip tai daro jų idėjinis vadas, “istorikas” Vladimiras Putinas, teigdamas, kad ne hitlerinė Vokietija ir stalininė SSSR sukėlė II Pasaulinį karą, o tai Lenkija ir Vokietija, jų slaptas sąmokslas kalti dėl karo sukėlimo? Iki kokio idiotizmo galima nusikalbėti… https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/v-putinas-apkaltino-lenkija-samokslu-su-hitleriu-57-1251944
Visgi turėtų būti Lietuvoje nustatytos nebaudžiamumo ribos, iki kurių dar galioja žodžio laisvė, iki to, kas dar vadintina nuomone.
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka
Deja, kol kas Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio „Šmeižimas“ trečiojoje dalyje nurodoma, kad „Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
Dėl mūsų prokurorų iliuzijų neturiu, o štai teisėtais nužudyto J. Noreikos (ir ne tik jo) atstovais turėtų būti nurodytos ir visuomeninės organizacijos, siejančios save su kategorija asmenų, kurių garbę ir orumą jos įsipareigojusios saugoti savo įstatuose. Tai galėtų būti Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Šaulių sąjunga ir panašios organizacijos. Jeigu asmenims būtų metami kaltinimai, susiję su tautybe ar religija, tai galėtų būti atitinkamos tautinės ar religinės organizacijos.
Neabejoju, kad vien pati galimybė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn viešame teisme už jau negalinčių apsiginti savo garbę ir orumą asmenų šmeižtą sulaikytų ne vieną, rašantį istorinėmis temomis, nuo nepagrįstų „nuomonių“ skelbimo.
Maskvoje surengtas mitingas už žodžio laisvę. EPA-ELTA nuotr.
Į mitingą už žodžio ir spaudos laisvę Maskvos centre, Akademiko A. Sacharovo prospekte, susirinko apie 1 600 žmonių, apie tai, remdamasi Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pranešė TASS.
Tvarką su valdžia suderintame renginyje prižiūrėjo policija ir Rusijos nacionalinė gvardija.
Iš pradžių mitingo organizatoriai planavo atkreipti visuomenės dėmesį į internetinio laikraščio „Meduza“ žurnalisto Ivano Golunovo bylą. Tačiau nutraukus jo baudžiamąjį persekiojimą, renginio šūkis buvo pakeistas į „Įstatymai ir teisingumas visiems“. Maskvos valdžia mitingą surengti leido porai valandų.
I. Golunovas buvo sulaikytas birželio 6 d. policijai pareiškus, kad jo nuomojamame bute rasta narkotinių medžiagų. Teismas jam skyrė namų areštą, tačiau jo suėmimas sukėlė visuomenės nepasitenkinimą. Vidaus reikalų ministerijai atlikus sulaikymo aplinkybių tyrimą, kaltinimai žurnalistui buvo panaikinti, o birželio 11 d. I. Golunovo baudžiamasis persekiojimas buvo nutrauktas.
