žodžio laisvė

Leonas Jurša. Žodžio laisvės kaina rubliais

**Užrašas skelbia: „Ačiū, kad buvote su mumis”**

Kremlius susimovė. Teismas paskyrė opozicinio žurnalo leidėjui nepakeliamą baudą (didžiausią Rusijos žiniasklaidos istorijoje, skaičiuojant eurais – apie 300 000), o žmonės per keturias paras nubaustiesiems suaukojo gerokai daugiau. Kiti, tiesa, tebeabejoja, ar verta mokėti Leviatanui.

Administracinė bauda – astronominė

**Jevgenija Albac. Sputnik/Scanpix nuotr.**

Lapkričio 20 d. Maskvos Tverės rajono teismas atmetė žurnalo „The New Times“ leidėjo apeliacinį skundą dėl spalio pabaigoje taikos teisėjos paskirtos bendrovei 22 250 000 rublių baudos panaikinimo. Paliktas galioti ir pirmosios instancijos teisėjos sprendimas skirti 30 tūkstančių rublių baudą žurnalo vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac, kuri yra ir žurnalo leidėjo – bendrovės „Novyje vremena“ vienintelė savininkė. Nutartys dėl baudų skyrimo įsiteisėjo, jas reikia sumokėti per 60 dienų – iki kitų metų sausio 20 d. Jevgenija Albac su advokatu pareiškė besikreipsią į aukštesnes Maskvos ir Rusijos teismines instancijas ir rašysią skundą Europos žmogaus teisių teismui.

Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas dar tada, spalio pabaigoje, žurnalistams paaiškino, jog „New Times“ nenurodė iš užsienio šaltinių gaunamų pinigų, kaip to reikalauja įstatymai, ir bauda žurnalui paskirta griežtai laikantis įstatymo raidės. Šiaip jau romi Rusijos žurnalistų sąjunga taikos teisėjos paskirtą 22 milijonų rublių baudą pavadino „keliančia nusistebėjimą“. Iš tikrųjų stebina ne tik teisėjos nutartis, bet ir pats įstatymas. 2015 metų pabaigoje Rusijos prezidentas pasirašė federalinį įstatymą dėl žiniasklaidos įstatymo ir administracinių pažeidimų kodekso papildymų. Žiniasklaidos įstatymo pataisa įpareigoja redakcijas ar leidėjus kas ketvirtį atsiskaityti apie piniginių lėšų iš užsienio šaltinių gavimą. Administracinių pažeidimų kodekse (str. 13.15.1) nurodomos baudos, skiriamos redakcijai ar leidėjui laiku nepranešus apie Rusijos įstatymuose nurodytų piniginių lėšų gavimą: juridiniam asmeniui – arba tokia pati suma, apie kurią nebuvo pranešta, arba du kartus didesnė; pakartotinai pažeidus šį reikalavimą – nuo 3 iki 4 kartų didesnė.

„New Times“ atvejis yra pirmas, kai Rusijos teismai pritaikė 13 straipsnį. Ir skyrė dar ne pačią didžiausią iš jame numatytų baudų! Kita vertus, tas pats Administracinių pažeidimų kodeksas leidžia administracinę baudą pakeisti įspėjimu, jeigu nusižengta pirmą kartą ir nepadaryta kokios nors žalos, taip pat ir turtinės. Leidinio advokatas teisėjams priminė ir Aukščiausiojo teismo plenumo nutarimą (2010), kuriame kalbama apie žiniasklaidoje padarytos moralinės žalos atlyginimą: kompensacijos dydis turi būti protingas ir teisingas, nesuvaržyti žiniasklaidos laisvės. Tačiau 13 straipsnyje nekalbama nei apie kokius perspėjimus, nei apie žalos padarymą ar nepadarymą, nei apie proporcingumą.

Tuoj po taikos teisėjos sprendimo Europos ir saugumo bendradarbiavimo organizacijoje jį pavadino neturinčiu precedento ir paragino atšaukti. „Rusijos Federacijai reikia vengti nereikalingų ir neproporcingų veiksmų, kurie gali suvaržyti žiniasklaidos pliuralizmą. Todėl būtina skubiai pakeisti įstatymą dėl užsienio agentų.“

„Kremliaus juodoji kasa“ ir kitos tamsybės

Leidinio „The New Times“ šaknys siekia 1943 metus, kai buvo įkurtas laikraščio „Trud“ priedas, žurnalas, kiek vėliau pavadintas „Novoje vremia“ (Naujieji laikai). Ir tuoj pat tapo „spaudos laisvės“ SSRS reiškėju. Kai 1944 metais Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis pasiskundė Josifui Stalinui, kad šis žurnalas kritikuoja britų administracijos politiką Italijoje ir Graikijoje, Sovietų Sąjungos valdovas atkirto: tai profesinių sąjungų leidinys ir už jo turinį vyriausybė neatsakanti…

**Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja**

Nelikus SSRS, žurnalas tebėjo iš sovietinių laikų paveldėtu pavadinimu – iki 2007-ųjų pradžios, kai jį pradėjo leisti buvusi televizijos žurnalistė, pirmo Rusijoje nepriklausomo kanalo, Ren-TV, viena kūrėjų Irena Lesnevskaja. Kaip pati pasakojo, nutarė nupirkti savaitraštį po žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo 2006 metų rudenį („mūsų šalyje sušaudė sąžinę“), jis turėjo tapti „deguonies pagalve“, beveik nelikus nepriklausomų leidinių („mes visi jau daug metų kvėpuojame dujomis“). 2013 metais į septintą dešimtį įžengusi „Putino idėjinė priešininkė“ ponia Irena padovanojo leidinį vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac. Ši netrukus kreipėsi į skaitytojus su pareiškimu, kad „vieninteliu žurnalo savininku bus Rusijos pilietinė visuomenė“ ir tai„bus pirmasis visuomeninis žurnalas šalyje“.

Tų pačių 2007-ųjų pabaigoje žurnalas paskelbė didelio atgarsio susilaukusį tyrimą „Kremliaus juodoji kasa“: pastaruosiuose parlamento rinkimuose Rusijos prezidento administracija (vadovavo dabartinis Maskvos meras Sergejus Sobianinas, o pavaduotoju buvo dabartinis Vladimiro Putino padėjėjas Vladislavas Surkovas) papirko visas partijas didelėmis grynųjų sumomis, kurias Kremliaus nurodymu skyrė verslininkai. Tai parašiusiai jaunai žurnalistei, Maskvos universiteto absolventei Moldavijos pilietei, Rusijos federalinė saugumo tarnyba uždraudė įvažiuoti į Rusiją… Britų žurnalistas ir publicistas Edvardas Lukasas naują žurnalą pavadino „vieninteliu tikrai nepriklausomu savaitraščiu Rusijoje“.

**Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas.**

Netrukus „News Times“ parašė Kremliaus išlaikomas jaunimo organizacijas turint kovinius būrius opozicijos viešiesiems sambūriams blaškyti (vėl Surkovo ranka). 2010 metais išaiškino, kad Maskvos ypatingojo milicijos būrio (OMON) kovotojai vadovybės nurodymu pasitelkiami įvairiems neteisiems žygiams: prekiautojų vaikymui, kriminalinių autoritetų apsaugai, įmonių prievartiniam perėmimui. Po šio tyrimo pasirodymo redakciją krėtė ir reikalavo išduoti informatorius, tačiau žurnalistai atsilaikė. 2012 metų pradžioje „News Times“ paskelbė pirmą išsamų tyrimą apie Vladimiro Putino „artimąją aplinką“ ir tai, kaip ši 10–15 verslininkų grupė tapo „turtingiausiu pasaulyje klanu“. 2016 metų pradžioje „News Times“ pirmą kartą įspėjo federalinė priežiūros informacijos srityje tarnyba (Роскомнадзор) – už tai, kad tekste apie ukrainiečių „Dešinįjį sektorių“ nenurodė šią organizaciją esant uždraustą Rusijoje; tame pačiame numeryje žurnalistai pirmą kartą parašė apie tai, kuo verčiasi Putino vyresnioji duktė…

Šių metų pavasarį newtimes.ru paskelbė seriją straipsnių („Путин.Итоги“) apie tai, kuo virto Rusija per 18 metų, kai valdžioje Putinas. Kaip tik tada vienas akylas Rusijos pilietis parašė elektroninį laišką Rusijos dūmos nariui, kontržvalgyboje tarnavusiam generolui: bendrovė „Novyje vremena“ turėjo pateikti „Roskomnadzor“ ataskaitą apie tokiu ir tokiu laikotarpiu iš užsienio agentu pripažinto „Spaudos laisvės rėmimo fondo“ gautus pinigus, tačiau to nepadarė. Deputatas persiuntė “signalą“ generaliniam prokurorui: prašom patikrinti. Vietiniai prokurorai įspėjo bendrovę apie padarytą pažeidimą ir sutiko su bendrovės advokato teiginiu, kad terminas administracinio pažeidimo bylai kelti – praėjęs. Po pusantro mėnesio prokurorai persigalvojo ir bylą iškėlė, tačiau rugsėjo 26 d. taikos teisėja nutarė ją grąžinti į prokuratūrą: sekant Rusijos aukščiausiojo teismo plenumo nutarimu – senatis. Prokuratūra šią nutartį apskundė ir tas skundas Tverės rajono teisme turėjo būti nagrinėjamas lapkričio mėnesį.

Spalio 22 d. Jevgenija Albac į jos vedamą laidą radijuje „Echo Moskvy“ pakvietė opozicijos veikėją Aleksejų Navalną, ką tik paleistą po 50 dienų arešto; laidoje jis kalbėjo apie šalį valdančią „mafiją“ ir jos vadeivą. „You Tube“ kanale ši laida sulaukė kaip niekada daug žiūrovų – 1,2 milijono. Kitą dieną, vakarop, „New Times“ redaktorę ir jos advokatą gaudyte gaudė policininkai, paštininkai, teismo pasiuntiniai – šaukimams įteikti. O spalio 25 d. įvyko net du teismo posėdžiai: Tverės rajono teismo teisėja patenkino prokurorų prašymą atnaujinti prieš mėnesį taikos teisėjos prokuratūrai grąžintos administracinės bylos nagrinėjimą, o po trijų valandų, vakare, ta pati taikos teisėja (be kita ko, „atsižvelgusi į bendrovės finansinę ir turtinę padėtį“) nutarė paskirti 22 milijonų rublių baudą.

Tai ne bauda leidiniui, o mirties nuosprendis

„Tokių pinigų nėra, nebus ir negali būti“, – pasakė bendrovės „Novyje vremena“ advokatas Vadimas Prochorovas leidiniui „Meduza“ spalio pabaigoje, taikos teisėjai skyrus 22 milijonų baudą. Esą tiek pinigų žurnalo ir internetinės svetainės išlaikymui reikalinga per metus, o šiais metais leidėjo finansinė padėtis tik pablogėjo (spausdintinis žurnalas nustojo eiti praėjusių metų viduryje, teliko internetinis newtimes.ru). Advokatas su teismo nutartimi iš karto nuvažiavo į radijo stotį „Echo Moskvy“ ir vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas tuoj pat pranešė apie tai klausytojams. Dar parašė „Telegram“ kanale: „Tai, žinoma, žurnalo sužlugdymas ir uždarymas. Dar –1 nepriklausomas leidinys.“

Dar po kelių dienų „Echo Moskvy“ studijoje prieš prasidedant laidai Jevgenija Albac – filosofijos daktarė (Harvardo universitetas, JAV) ir buvusi profesorė (Aukštoji ekonomikos mokykla, Rusija) – nerimtai apgailestavo, kad eteryje jai neleidžiama perkūnuotis (материться), o labai norėtųsi išlieti visa, kas ant širdies guli. Pačioje pokalbio pradžioje jos paklausė, kas toliau. „Ką toliau daryti? – perklausė. – Šiaip jau – pasikarti. Kai manęs to klausia, tiesiog neturiu ko daugiau atsakyti.“ Netelpa galvoje, kalbėjo redaktorė, kas dedasi. Ta pati teisėja, kuri dabar skyrė baudą, prieš mėnesį buvo parašiusi: suėjo senatis ir nėra pagrindo bylai. Prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad baudą dėl laiku nepateiktos ataskaitos skyrė „Roskomnadzor“, kai tuo tarpu ši tarnyba kaip tik sakė neturinti pretenzijų. Bjaurastis, kalbėjo redaktorė, jie nesugeba „kaip reikiant“ nei nužudyti, nei nunuodyti, nei teisme apkaltinti…

Tada Albac pasakė iš tikrųjų nežinanti, ką toliau, be kovos teismuose – iki Europos žmogaus teisių teismo, darysianti. Skaitytojai linki gintis, laikytis, nepalūžti. Prašo nurodyti sąskaitą, kur galėtų aukoti. Kiti sako, kad „Mordorui“ (anglų rašytojo Džono Tolkino pramanyta „juodoji šalis“) nereikia mokėti – rinkite advokatams. Jai paskambino „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas ir pranešė apie jų sprendimą perversti „New Times“ 1 milijoną („Surask dar 20 žmonių, kurie perves tau po milijoną“). Ji visų paprašiusi leisti jai pora parų pasvarstyti, ko toliau imtis.

Aleksejus Navalnas savo oficialiojoje internetinėje svetainėje spalio 30 d. parašė: „Putinas paliepė uždaryti žurnalą „The New Times“. Kalbėkime tiesiai: tai ne bauda, o politinis pranešimas apie uždarymą. Gal dinamitą redakcijoje rado? Ar sukapotus lavonus? Ar dešimtis milijonų nuslėpto pelno? 22 milijonai už žurnalo leidybos pažeidimus! Baudžiamosiose bylose tokių baudų neaptiksi. Antai Tiumenės dūmos pirmininkas, kaltas dėl dviejų žmonių žūties eismo įvykyje, gavo 500 tūkstančių rublių baudą, Karelijoje vienas vadovų nubaustas 5 milijonais rublių už 2,6 milijono rublių kyšio paėmimą, Mordovijoje valdininką, paėmusį 1 milijoną rublių, nubaudė 450 tūkstančių. Kaip gelbėti leidinį, nutars redaktorė su teisininkais, tačiau kad ir ko jie imtųsi – mes visi turime būtinai padėti. Ir padėsime. „Uždarys šį leidinį – visiems kitiems bus šimtą kartu sunkiau. Ilgai laukti neteks.“

Lapkričio 5 d. Jevgenija Albac skaitytojams išdėstė, kas atsitiko. Ir kad bendrovė neturinti ne tik 22 milijonų rublių, bet ir 10 kartų mažesnės sumos. O viltį sužadino „Novaja gazeta“, paskyrusi „New Times“ 1 milijoną rublių. „Savitarpio pagalba – tuo visais amžiais gyveno ir išgyveno kitamaniai ir carinėje Rusijoje, ir SSRS, ir dabar – Putino Rusijoje.“ Leidinio laukia ilgas bylinėjimasis teismuose, tam reikės advokatų ir nemažų išlaidų, todėl newtimes.ru artimiausiu laiku paskelbs sąskaitą, į kurią prašys aukoti pinigus teismo išlaidoms padengti.

Dedasi kažin kas neįtikėtina!

Lapkričio 9-osios vakare nepriklausomas TV kanalas „Dožd“ pakvietė Jevgeniją Albac su advokatu prie „apskritojo stalo“ („Пришли за The New Times. Что делать?“) ir laidos vedėja Ksenija Sobčak pokalbio pradžioje pasakė, jog bauda „atrodanti neįmanoma apmokėti“. „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas kalbėjo apie tai, kad iki šiol žurnalas gynė visuomenę, visuomenės interesus. „Dabar atėjo laikas užsistoti žurnalą – ne žurnalui mus, o mums žurnalą.“ O kad paskui valdžia vėl ką nors sugalvos, vėl 20 milijonų, o po to šimtą… Nusispjauti. Nesvarstykime, ar reikia padėti atsikelti žmogui, kuris galbūt vėl parkris, reikia ar ne. Reikia tiesiog dabar tai padaryti visiems, kas gali. „Pas mus blogio vadyba kuo puikiausia, o gėrio visada labai nekokia. Pamėginkime pirmą kartą tai paneigti, asmeniškai imkimės.“

Šio „apskritojo stalo“ metu rodė bankų sąskaitas, kur galima pervesti pinigus „New Times“ padėti. Rytojaus dieną šios sąskaitos pasipildė 5 milijonais. Lapkričio 13-ąją, trečiąją piniginės talkos leidiniui paremti dieną, susigraudinusi „New Times“ leidėja pranešė: įplaukė iš viso 15 540 754 rubliai. Be nepažįstamų žmonių, prisidėjo buvę centrinio banko vadovas (smarkiai) ir jo pavaduotojas, to paties 10-ojo dešimtmečio ministro pirmininko Jegoro Gaidaro našlė, 2014 metais atstatydintas ekonomikos ministro pavaduotojas, populiarus muzikantas Levanas Gorozija, garsiausia pasaulyje Rusijos ekonomistė Jekaterina Žuravskaja… Vakare Albac atsakė į „Echo Moskvy“ žurnalisto klausimą, ar galėjo įsivaizduoti taip atsitinkant prieš kelias dienas, kai paskelbė talką: „Žinoma, ne. Priešingai, pasakysiu sąžiningai, turėjau labai didelių abejonių.“ Per 55 minutes, kol ji kalbėjo, atėjo 247 perlaidos ir sąskaita pasipildė daugiau kaip 2 milijonais. „Užvakar tai rodėsi visiškai neįmanoma, vakar – labai sunku, – dėstė savo skaitytojams Albac, – tačiau, kaip man parašė vienas kolegų, dedasi kažin kas neįtikėtina, ir tai daug pasako ne tik apie požiūrį į žurnalą, bet ir apie šalį.“

Lapkričio 14-ąją pinigai tebeplaukė ir dienos pabaigoje sąskaitose radosi 26 773 135 rubliai. „Aš nežinau, kas atsitiko išvakarėse, tačiau srautas ne tik nesumenko, kaip spėjo specialistai, tačiau smarkiai padidėjo“, – vėl parašė redaktorė skaitytojams. Jos duomenimis, tik į Taupomojo banko sąskaitą aukas – dažniausiai po 100, 200, 200, 500, 1000 rublių – atsiuntė apie 20 tūkstančių žmonių. Ant vienos perlaidos ji perskaičiusi: „Atėjo metas laužti ledus“. Albac manymu, tas keturias „beprotiškas“ dienas Rusijos pilietinė visuomenė rodė pasipriešinimą ir nepaklusnumą. „Mus, Rusijos demokratinės raidos šalininkus, ir vietiniai, ir užsienio analitikai pernelyg anksti nurašė ir priskyrė prie nevykėlių. Mes gyvi. Gyvas ir protestas.“

Tą pačią dieną, kai Tverės rajono teismas atmetė apeliacinį skundą, Jevgenija Albac „Echo Moskvy“ kalbėjo visa laiką svarstanti, „kodėl žmonės staiga štai…“ Jai pasirodė šalyje įvykus kažin kokį kokybinį poslinkį. Žmonės staiga supratę, kad norėdami turėti tai, prie ko priprato, tą žiniasklaidą, kuria pasitiki, patys turi imtis atsakomybės ir už tą žiniasklaidą, ir už nekomercines organizacijas, kurios, jų manymu, reikalingos Rusijai. „Kitaip negalima paaiškinti, kaip mums per savaitę pavyko surinkti tokią visiškai neįsivaizduojamą pinigų sumą. Kažin kas turėjo atsitikti.“

Pastaruoju metu Rusijoje jau ne kartą įsitikinta telktinio finansavimo (сrowd funding) veiksmingumu. Antai rugpjūčio mėnesį regioniniam leidiniui „7X7 – Horizontalioji Rusija“ („erdvė, laisva nuo valstybės“, kur siekiama įtraukti į bendradarbiavimą visas gyvas pilietinės visuomenės jėgas) Syktyvkaro miesto teismas, Komijoje, skyrė 800 tūkstančių rublių baudą už „narkotikų propagandą“ (vienas autorius pasiūlė legalizuoti marihuaną); dar 40 tūkstančių nubaudė vyriausiąją redaktorę. Reikiamą sumą surinko per 28 valandas – niekas nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai, manė truks mėnesį, du.

Lapkričio pradžioje organizacijos „Transparency International“ Rusijos skyrius per 10 dienų surinko 1 milijoną rublių – tiek reikėjo sumokėti Sankt Peterburgo kalnų universiteto rektoriui, vadinamam „Vladimiro Putino moksliniu vadovu“. Pastarasis iš pradžių reikalavo 65 milijonų, teismui pasiskundęs šios organizacijos tyrėjus ir vieno miesto laikraščių žurnalistus įžeidus jo garbę, orumą, dalykinę reputaciją (rašyta, jog rektorius universitetui skirtame žemės sklype pastatydino prabangius gyvenamuosius namus vietoj laboratorijų ir studentų miestelio). Tada „Transparency International“ atstovai ir paskelbė hipotezę, kokiu principu vadovaujasi teisėsauga: mes jums užkrausime baudą, kurios jūs neįstengsite sumokėti, ir jūs užsidarysite. Šį „principą“ imta vadinti „likvidavimo baudomis“ (ликвидационные штрафы).

Aukotojai „New Times“ paremti iš viso prisiuntė 27 368 789 rublius – iki tol Rusijoje negirdėtą sumą. Net nacionalistine-imperialistine dvasia alsuojantis TV kanalas „Cargrad“ nusivožė kepurę. Girdi, jau nesvarbu, ar tai buvo iš tikrųjų nedidelės žmonių aukos, ar įtakingų globėjų parama, tačiau liberalų stovykla tiesiog akyse susiburia ir rodo, kad pasirengusi kautis iki galo. Tas aktyvumas, su kuriuo opoziciniam leidiniui aukojo pinigus, verčia susimąstyti kitų politinių stovyklų atstovus: ar jos pasirengusios taip operatyviai telkti lėšas ir palaikyti savuosius?

Liberalų triumfas ar išpirka kolorado vabalui?

Kai lapkričio 10 d. žiniasklaida pranešė, kad „New Times“ paskelbė pinigų rinkimą („Останови беспредел, помоги The News Times“), ne visi pačioje demokratų stovykloje tam pritarė. Antai laisvosios Rusijos internetiniame laikraštyje „Kasparov“ tuoj atsirado komentaras: „Keista logika. Rinkti pinigus tam, kad atiduotum nusikaltėliams ir banditams?“ „Aš nenoriu šitų žaidimų, – parašė kita komentatorė. – Aš nenoriu mokėti valstybei už žurnalo sunaikinimą. Todėl kad jį sunaikins bet kuriuo atveju – ar sumokės baudą, ar nesumokės. Aš siūlyčiau iš karto pripažinti bankrutavus, uždaryti „The New Times“ ir įsteigti naują leidinį.“ Trečias: „Užsidaryti ir išvažiuoti, leisti internete ir nieko nemokėti!“ Tai parašyta tuoj po pranešimo apie piniginę talką, tačiau tokių ir panašių nuomonių netruks ir kitomis dienomis („Imti ir atiduoti 22 milijonus Leviatanui?!“).

Priešingai nuomonei išdėstyti prireikė daugiau vietos. Rusijos valdžiai reikalinga ne pinigai, o uždaryti leidinį, paaiškinama komentare. Jeigu jį uždarys, o visuomenė tik liūdnai atsidus ir kitą dieną viską pamirš – vadinasi, lygiai taip ims smaugti ir kitus leidinius. Be to, ramia sąžine – juk žmonėms nusispjauti, jie neturi menkiausio supratimo nei apie solidarumą ir pilietinę poziciją, nei jėgų ginti ką nors. Pakeiksnos internete, įvairių žodžių prirašinės, o štai bent 50 rublių iš kišenės ištraukti – tai jau ne pagal išgales. „Mano nuomone, padėti leidiniui reiškia parodyti savo pilietinę poziciją. O pinigai – tegul paspringsta, vis viena galiausiai nieko neturės!“ Ir bus, kad norėjo sutrypti – kitų pagąsdinimui, o išėjo – žmones sutelkė. Juk jeigu tokiu būdu valstybė pasielgtų su žmonėmis, kurie jums iš tikrųjų brangūs, ką jūs darytumėte? Padėti leidiniui – reiškia parodyti savo neabejingumą ir pasirengimą atremti beribę savivalę (беспредел)! Šiandien žmonės sutelktinai išgelbės opozicinį leidinį – o rytoj galbūt išeis į gatves ko kita ginti. „Beje, aš su leidiniu neturiu nieko bendra. Taigi tai ne agitacija, o IMHO“. Ši „kukli nuomonė“ – tai pozicija, paskesnėmis dienomis susilaukusi irgi daug šalininkų.

Liberalų stovyklos atstovas, partijos „Jabloko“ Pskove veikėjas Levas Šlosbergas pareiškė nedavęs pinigų „News Times“: nėra prasmės rinkti pinigus vien tam, kad išliktų juridinis asmuo – reikia įsteigti naują organizaciją ir veikti toliau. Jevgenija Albanc tokį požiūrį pavadino naiviu, visiškai nederamu rimtam politikui. Ir emocingai paaiškino: įsteigti naują leidinį – tai reiškia eiti ir tartis kabinetuose, lankstytis ir puldinėti į kojas. „Niekada gyvenime aš to nedariau ir niekada to nedarysiu. Man ne tam įsūdė 22 milijonus rublių baudos, kad leistų po to įregistruoti naują leidinį.“Girdi, kvailystė ir naivumas manyti, jog „New Times“ ir newtimes.ru leidėjui bankrutavus pavyktų įsteigti naują leidinį Rusijoje. Jai siūlę vykti į kitas valstybes, bet ji nenorinti važiuoti nei į Rygą, nei į Taliną, nei į Kijevą, nei į Tbilisį. Jos šalis – čia. Ir ji nepaliausianti veikusi dėl štai šito bendro reikalo, bendro gėrio.

Verslininkas ir mecenatas Borisas Ziminas atsiuntė didžiausią perlaidą – 25 tūkstančius dolerių. Tačiau ir priekaištų pažėrė: seniai sakyta, kad spaudos laisvė brangiai kainuoja ir siūlyta verstis iš prenumeratos. Dabar štai vienu užmoju surinko 22 milijonų išpirką banditui, kuris dar ir peilio prie gerklės neprikišo. Už bandito grasinimą atimti licenciją, kurią pats ir išdavė. Tik pasakė – prašom. O ką mes visi darysime, kai banditas pareikalaus 100 milijonų baudos? Vėl sunešime šaukdami: „Tegul paspringsta!“ O kolorado vabalas niekada nepasprings ir visas bulves sugrauš. Su kolorado vabalu reikia kovoti.

Tomis dienomis vis dėlto daugiau buvo girdėti džiūgavimas ir skambėjo jau primiršti žodžiai. Solidus verslo leidinys „Vedomosti“ pakiliai pranešė, jog labai pasisekęs ir veržlus lėšų rinkimas „News Times“ baudai sumokėti parodė aukštą piliečių solidarumo lygį, piliečių, kuriems kova su valstybės neteisingumu rodosi svarbiau už politinius ir asmeniškus nesutarimus su nukentėjusiais nuo valdžios. Padėjimas konkretiems žmonėms ir organizacijoms daugeliui žmonių šių dienų Rusijoje tapo savanorišku mokesčiu, jų asmeniniu indėliu į kovą su biurokratijos savivale; tą mokestį leidinys pavadino „tam tikros rūšies sąžinės apmokestinimu“.

Rusijos opozicijos veikėjas, Aleksejaus Navalno rinkimų štabo vadovas Leonidas Volkovas parašė nelabai tikėjęs, jog galima tiek surinkti: „nusiunčiau, žinoma, bet abejojau“. Ir štai: viso labo per keturias dienas (!) – 25 milijonai. To dar nebuvo atsitikę. Kažin kas užvirė-perdegė-pernoko. Svarbu juk ne tai, kad galima paleisti svetainę nauju adresu. Svarbu būtent politinis pareiškimas – šiuo atveju, perlaidų pavidalu… O štai vienam autoritetingų Rusijos politinių technologų, Abasui Galiamovui, pasidarė smalsu, kaip Kremlius nubaus veikėjus, sumaniusius baudos skyrimu sunaikinti „New Times“: „juk jie, galima sakyti, pasitarnavo tokiam liberalų triumfui, kokio šalis nematė daugelį metų“.

***Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.***

„New Times“ steigėja Irena Lesnevskaja: „Iš tikrųjų labai gaila sukišti šituos pinigus į nepasotinamus nasrus, tačiau mes pamatėme, kokia gausybė šalyje normalių, laisvę mylinčių ir padorių žmonių, kurie suvokia, jog laisvės ir tiesos gurkšnis negali virsti burnos kamšalu.“ Rašytojas Viktoras Šenderovičius: „Pasiunčiau šiek tiek pinigų „The New Times“. Postringavimus, kad tai yra beprasmiška, laikau gana beprasmiškais. Tai – laisvos visuomenės galimybių parodymas. Tai spaudimo jų psichikai forma ir priminimas, kad jie ***ės , o mes žmonės. Tai savęs atpažinimo ir telkimosi forma. Ir, aišku, tiesiog žmoniškas Jevgenijos Albac palaikymas.“

Antausis chamui

Publicistas Ivanas Davydovas „News Times“ paskelbė skiltį „Antausis chamui“: tuo metu, kai ėmė galvoti apie būsimą tekstą, buvo surinkta 10 milijonų rublių – „neįsivaizduojama suma“; kai pradėjo rašyti – 19 milijonų, atėjo 60 tūkstančių perlaidų. Pasak jo, žurnalą paprasčiausiai nutarė sunaikinti. Žinojo, kad „Novyje vremena“ gyvena ne geriausius laikus ir tokių pinigų tiesiog neturės kur paimti. Tai – mirtis leidiniui. Kulka į galvą. Ir atsitiko neįtikėtinas dalykas. Suprantamas natūralus noras padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Tačiau iš kur toks sutelktas troškimas išgelbėti, užstoti nuo mirtino smūgio žurnalą? Kiek jų per tą laiką išnyko! Skeptikai jau kelinta diena zyzia, girdi, jeigu nusprendė pribaigti, tai ir pribaigs… rytoj skels naują baudą…visa tai neturi nė kiek prasmės…

„News Times“ – ne pats masiškiausias, tačiau ženklus žurnalas. Jis turi įtakingų skaitytojų, kurie daug aukoja. Tačiau svarbiau – milžiniškas srautas mažų perlaidų iš visų šalies kampų. Daugelis gal nė nematė žurnalo akyse, o padėti vis viena panoro. Kodėl tiek daug žmonių atsiliepė į kvietimą padėti leidiniui? „Drįsiu spėti, – rašo publicistas, – kad tam paskatino būdas, kurį išsirinko žurnalui likviduoti. “Tai neslepiama, įžūli savivalė: jūs esate čia niekas ir mes padarysime su jumis kas tik mums į galvą ateis. Ir niekas jums nepadės, nes vieni bijo, o kitiems tiesiog nusispjauti. Būtent į tokį įžūlumą atsakė dešimtys tūkstančių žmonių savo perlaidomis: ne, mes čia gyvename ir mes galime padėti vienas kitam. Jūs, žinoma, paprastiems žmonėms esate pavojingi, tačiau ir jūsų įžūlumui yra riba. „Chamas staiga gauna antausį ir pradeda nustebęs dairytis – nejaugi pasaulyje, kur jis buvo vienintelis šeimininkas, kažin kas pasikeitė?“

putinas-issivepes — **Išsivėpęs Vladimiras Putinas**

Tas pats kasparov.ru tris dienas rinko skaitytojų nuomonę apie piniginę talką „New Times“ gelbėti. Į klausimą, kodėl pavyko taip greitai surinkti reikiamus pinigus ir kodėl nebuvo didelių viešų protesto akcijų, atsakė 234 žmonės: 3/4 atsakiusiųjų dalyvavimą piniginėje talkoje vadina protestu; kiti mano, kad pinigus atiduoti paprasčiau, saugiau, nei išeiti protestuoti, ir kad viešam protestui žmonės nepasirengę. Į klausimą, ką toliau daryti, atsakė 404 skaitytojai: daugiau kaip 2/5 apklaustųjų sako, kad nereikia nieko mokėti, ir pataria už tuos pinigus toliau dirbti „šešėliniu formatu“; 1/4 siūlo bylinėtis iki galo ir baudą sumokėti paskutiniu momentu; kiek daugiau kaip 1/10 mano, kad tai yra Kremliaus užsakymas, su tuo nepakariausi ir žurnalą reikia uždaryti; 3,7% sutinka su teiginiu: reikia sumokėti, nesibylinėti ir laiku siųsti ataskaitas.

Protestas! Nemokėti?

2018.11.28; 07:30

Politinės intrigos

Vytautas Sinica. Propagandos anatomija arba apie cenzūrą LRT eteryje

**Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija.

Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija

Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis.

Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu.

„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas.

**Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?

Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.

Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose.

LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.

Pokyčiai?

A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.

**Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių.

Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė

Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.

Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.

**Edmundas Jakilaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.

Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių.

Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.

Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.

Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu.

Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams.

Ką daryti?

Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“

Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros.

Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.

**Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.**

Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.

Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino.

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.11.06; 10:50

Atsargiai

JAV teismas atmetė Donaldui Trumpui iškeltą ieškinį dėl šmeižto

JAV teismas atmetė ieškinį dėl šmeižto, kurį prezidentui Donaldui Trumpui iškėlė filmų suaugusiesiems aktorė Stormy Daniels, informuoja BBC.

Stormy Daniels, kurios tikrasis vardas – Stephanie Clifford, tvirtina 2006-aisiais turėjusi romaną su D. Trumpu.

Ieškinį aktorė iškėlė prezidentui pareiškus, kad jos teiginiai, esą prabilusi apie tariamus jųdviejų santykius ji sulaukė grasinimų, – išgalvoti.

Tačiau teisėjas priėmė verdiktą, kad prezidento tviterio žinutę saugo pirmoji JAV Konstitucijos pataisa, užtikrinanti žodžio laisvę.

Stormy Daniels taip pat nurodyta apmokėti D. Trumpo teisines išlaidas, tačiau konkreti suma kol kas nenustatyta. Aktorės teisininkas pareiškė, kad jo ginamoji teismo sprendimą skųs.

D. Trumpas neigia kada nors turėjęs nesantuokinių ryšių su Stormy Daniels.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.17; 07:07

Atsargiai

Pietryčių Meksikoje nužudytas žurnalistas

Pietryčių Meksikoje, netoli Kankuno, nužudytas žurnalistas. Tai jau septintasis šiais metais Meksikoje nužudytas žurnalistas. Be to, jis jau antras per mažiau nei mėnesį nužudytas „Playa News“ žurnalistas.

Remiantis prokurorų duomenimis, Rubenas Platas nušautas apie 6:00 val. ryto vietos laiku prie baro. Į nelaimės vietą atvykusios pagalbos tarnybos paskelbė jį mirusiu.

Prokurorai teigia, kad šiuo nužudymu buvo siekiama įbauginti kitus žurnalistus.

Pernai Meksika buvo antra žurnalistams pavojingiausia vieta pasaulyje. Meksiką aplenkė tik karo nuniokota Sirija, kur, organizacijos „Reporteriai be sienų“ teigimu, buvo nužudyta 12 žurnalistų.

Anot įvairių žodžio laisvę ginančių organizacijų, nuo 2000 metų Meksikoje nužudyta daugiau kaip 100 žurnalistų.

Tačiau žurnalistika nėra vienintelė pavojinga profesija Meksikoje. Šalyje nuo rugsėjo ir liepos 1-osios dienos, kai vyko prezidento rinkimai, nužudyti 145 politikai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.25; 08:15

Trumposios naujienos

Teisėja nusprendė, kad JAV prezidentas D. Trumpas negali blokuoti savo kritikų tviteryje

**JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA-ELTA nuotr.**

Blokuodamas socialinio tinklo tviterio vartotojus, nesutinkančius su jo nuomone, prezidentas

Donaldas Trumpas pažeidė JAV Konstituciją, trečiadienį nusprendė federalinė teisėja.

Teisėja Naomi Reice Buchwald teigė, kad D. Trumpo kritikų blokavimu, užkirtusiu jiems kelią matyti ir reaguoti į prezidento žinutes, buvo pažeistos tų vartotojų teisės į žodžio laisvę.

75 puslapių apimties išvadose Niujorko federalinė teisėja tvirtina, kad „vartotojai buvo neginčijamai blokuojami dėl savo politinių įsitikinimų“, o tai neleidžiama, remiantis pirmąja Konstitucijos pataisa.

Toks sprendimas priimtas nagrinėjant tviterio vartotojų ieškinį, kuriame tvirtinama, kad D. Trumpas naudojasi tviteriu įvairiems politiniams pranešimams skelbti, todėl jo paskyra yra „viešasis forumas“, negalintis šalinti žmonių dėl jų politinių pažiūrų.

Teisėja pripažino, kad, nors prezidentas turi tam tikras teises į žodžio laisvę, jis negali pažeisti kitų tviterio vartotojų teisių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.25; 07:00

Skaitomiausios Videonaujienos

Virgis Valentinavičius: „Situaciją dėl LRT vadinčiau informaciniu – pilietiniu karu”

Šiandien mūsų studijos svečias – Mykolo Riomerio docentas Virgis VALENTINAVIČIUS.

Kaip doc. Virgis Valentinavičius vertina kilusius nesutarimus tarp LRT vadovybės ir Seimo? Ar teisūs LRT vadovai, slaptumo skraistėmis dangstydami finansines ataskaitas? Ar sąžiningai elgiasi parlamentarai, sudarę specialią komisiją LRT veiklai ištirti? Nejaugi Ramūnas Karbauskis pajėgus surengti perversmą LRT vadovybės gretose? Ko nederėjo daryti Edmundui Jakilaičiui? Ar ši trintis naudinga Rusijai?

Štai į šiuos klausimus doc. Virgis Valentinavičius ir pateikia savo nuomonę. Beje, mūsų pašnekovas mano, kad šiandieninė LRT produkcija, įskaitant ir politines, ir informacines, ir kultūrines laidas, – užtektinai kokybiška, nešališka, objektyvi. Nerimą kelia tik LRT vadovybės uždarumas.

Pokalbio trukmė – 20 min.

2018.02.07; 05:30

Aktualijos

Žmogaus-idėjos Lietuvai apdovanojimas – prof. Vytautui Landsbergiui

**Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.**

„Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“ ketvirtadienio vakarą užbaigė iškilminga autorių apdovanojimų ceremonija, kurioje pagerbti labiausiai iniciatyvai nusipelnę žurnalistai ir kiti prie jos prisidėję asmenys.

Už svarbiausių idėjų Lietuvai įgyvendinimą apdovanojimas įteiktas „Žmogui-idėjai Lietuvai“ – prof. Vytautui Landsbergiui. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, faktiniam Lietuvos vadovui lemtingu šaliai metu iniciatyvos vardu padėkota už drąsą turėti idėjų ir siekti jų įgyvendinimo.

Apdovanojimas taip pat įteiktas iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ autorei portalo DELFI žurnalistei Justinai Ilkevičiūtei, kuri parašė net 18 straipsnių, vedė 4 iniciatyvai dedikuotas konferencijas. Visa tai perskaityta ir peržiūrėta daugiau nei pusę milijono kartų – 684 163.

Populiariausia iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ televizijos laida – LRT „Labas rytas, Lietuva“. Ši laida įpratino šalies gyventojus pabusti kartu ne tik su kava, bet ir su idėjomis Lietuvai. „Labas rytas, Lietuva“ komanda kiekvieną antradienį rytus pradėdavo besisveikindama su vis kitų sričių profesionalais, pristatančiais aktualiausius šalies pokyčių siūlymus.

Net du apdovanojimai įteikti kategorijoje iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ balsas. Jie iškeliavo į LRT radijui ir „Žinių radijui“. Šių radijo stočių dėka kasdienių laidų dalimi tapusios idėjos Lietuvai pasiekdavo tautiečių ausis, kad ir kur šie būtų – automobilyje, darbe ar namuose.

Už nuopelnus iniciatyvai „Idėja Lietuvai“ apdovanotas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, vadintas iniciatyvos žmogumi orkestru: jis buvo vaizdas, balsas ir idėja viename. E. Jakilaitis ne tik kiekvieną penktadienį DELFI TV studijoje grynino idėjas su iškiliausiais savo sričių ekspertais, bet ir pats aktyviai teikė savas.

Už žodžio laisvės idėjos gynimą apdovanojimas skirtas DELFI specialiajam korespondentui Dainiui Sinkevičiui. D. Sinkevičius kasdieniniame savo darbe nuosekliai ir užtikrintai gina žodžio ir saviraiškos laisvę, kad šalyje būtų daugiau laisvės, tiesos ir teisingumo.

Už proveržio idėjų skleidimą apdovanotas portalo „15min.lt“ žurnalistas Ugnius Antanavičius. U. Antanavičius gilinosi į itin skirtingas ir universalias idėjas – nuo Lietuvos vardo keitimo iki to, ką lietuviams savo būdo bruožuose siūlo keisti Tanzanijos ar Bengalijos gyventojai. „Idėja Lietuvai“ žurnalistą paskatino į viską pažiūrėti platesniu kampu.

Apdovanojimas už iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ vaizdą skirtas fotomenininkui Mariui Jovaišai. Iniciatyvai padovanotos M. Jovaišos projekto „Neregėta Lietuva“ nuotraukos atskleidžia mūsų šalies grožį. M. Jovaiša yra gyvas pavyzdys, kaip drąsiausias idėjas paversti realiais kūriniais.

Apdovanotiesiems įteikti autoriniai meno kūriniai – iniciatyvos simbolio – ąžuolo lapo vardinės statulėlės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.02; 00:30

Trumposios naujienos

Rusijos transliuotojas RT užsiregistruos užsienio agentu, tačiau šį reikalavimą skųs teismui

Rusijos valstybės kontroliuojamas transliuotojas „Russia Today“ (RT) pranešė Jungtinėse Valstijose užsiregistruosiąs užsienio agentu, tačiau šį JAV teisingumo departamento reikalavimą apskųsiąs teismui.

Kremliaus ruporu vadinamas televizijos kanalas ketvirtadienį informavo, kad Teisingumo departamentas nurodė jam užsiregistruoti užsienio agentu, – kitu atveju, bus sulaikyta jo vadovė, o banko sąskaitos – įšaldytos. Laiko užsiregistruoti kanalui suteikta iki pirmadienio.

RT vadovė Margarita Simonian savo vadovaujamam kanalui duotą terminą pavadino „kanibališku“, ir pareiškė, kad RT laikysis gauto nurodymo, tačiau apskųs jį teismui.

„Manome, kad toks reikalavimas ne tik neteisėtas – tai mes įrodysime teisme, – toks reikalavimas diskriminuojamas, prieštaraujantis tiek demokratijos, tiek žodžio laisvės principams“, – RT citavo M. Simonian.

Vašingtonas RT laiko Maskvos propagandos skleidimo įnagiu, todėl pareikalavo jo veiklą Jungtinėse Valstijose užregistruoti pagal šalyje galiojantį Užsienio agentų registracijos aktą. Jis reglamentuoja užsienio šalių politinius interesus ginančių lobistų ir teisininkų veiklą.

Transliuotojas, kurio būstinė – Maskvoje, yra atsidūręs tyrimų dėl galimo Rusijos kišimosi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus dėmesio centre.

RT ypač didelio dėmesio sulaukė dėl sąsajų su diskredituotu buvusiu prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) patarėju saugumo klausimais Maiklu Flinu (Michael Flynn).

Buvęs vienos JAV žvalgybos agentūrų vadovas M. Flinas 2015 metų gruodį gavo dešimtis tūkstančių dolerių už dalyvavimą iškilmingame RT sukakčiai skirtame renginyje, kurio metu sėdėjo šalia Rusijos prezidento Vladimiro Putino.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.11; 00:01

Aktualijos

Stiprinama kova su propaganda regione: Lietuvoje įjungtas naujas radijo siųstuvas

Siekiant užtikrinti informacijos įvairovę, Lietuvos ir gretimų šalių rusakalbę auditoriją nuo šiol pasieks kokybiškesnės radijo transliacijos. Antradienį Lietuvos radijo ir televizijos centre (Telecentre) oficialiai įjungtas Anykščių rajone esantis naujas ilgojo nuotolio vidurinių bangų siųstuvas. Juo rusų ir baltarusių kalba bus transliuojamos „Laisvosios Europos/Laisvės radijo“ programos, jos bus girdimos ne tik Baltijos šalių, bet ir Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Moldovos klausytojams.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pabrėžė, kad laisvė yra neatsiejama nuo žodžio laisvės.

„Žodžio laisvė irgi yra ginklas propagandos klestėjimo laikotarpiu ir kai norime skleisti alternatyvią nuomonę. Po to, kai siųstuvas pradėjo dirbti balandžio mėnesį, ir porą tūkstančių kilometrų sieks jo darbas – baltarusiškai, rusiškai kalbantys žmonės galės klausytis informacijos demokratiškiausia, labiausiai prieinama priemone – radiju“, – siųstuvo inauguravimo renginyje antradienį kalbėjo ministras L. Linkevičius.

Viešintų stotyje įrengtą radijo siųstuvą Lietuvai perdavė Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Šis 300 kW maksimalaus pajėgumo siųstuvas pakeis 75 kW galios senąjį, kuris Sitkūnuose (Kauno r.) veikė daugiau nei 40 metų.

Inauguracijos renginyje dalyvavo susisiekimo ministras Rokas Masiulis, Seimo narys Emanuelis Zingeris. JAV Kongreso narys Džonas Šimkus (John Shimkus), JAV Transliacijų valdytojų tarybos (Broadcasting Board of Governors, BBG) technologijų vadovas Andrė Mendesas (Andre Mendes), Telecentro generalinis direktorius Remigijus Šeris, bendrovės „Tarptautinis Baltijos bangų radijas“ vadovas Rimantas Pleikys ir kiti asmenys.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.29; 16:20

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Vytautas Visockas. Ko siekiama televizijos laidomis apie emigrantus?

**Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.**

Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.

Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.

„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…

Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.

Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.

Šiek tiek nukrypau į šalį.

Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.

Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.

Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.

Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“ laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!

Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.

Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.

Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?

Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti – pažaboti emigraciją.

**Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.**

Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.

Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.

Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.

Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!

Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.

2017.08.19; 06:14

Aktualijos Skaitomiausios

Valentinas Mazuronis kreipėsi į EP Pirmininką dėl iniciatyvos apšmeižti Baltijos valstybes

Antradienį Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis kreipėsi į Europos Parlamento (EP) Pirmininką Antoniją Tajanį (Antonio Tajani), prašydamas stabdyti kolegų iniciatyvas šmeižti Baltijos valstybes, falsifikuoti istoriją ir diskredituoti už laisvę kovojusių žmonių atminimą.

EP nariai iš Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų (GUE/NGL) pranešė rengiantys rezoliuciją, kuria bus siekiama pasmerkti Baltijos valstybes (Lietuvą, Latviją ir Estiją) dėl šių tariamo negebėjimo suvaldyti „kraštutinių dešiniųjų ir fašistinių nuotaikų“. Jų pranešime teigiama, kad „veikti nutarta po to, kai Baltijos šalyse pastebėtas nerimą keliantis kraštutinių dešiniųjų grupių mitingų ir maršų skaičius, o tokiems renginiams pritaria vietos valdžia“.

Rezoliuciją prieš Baltijos šalis kurpiantis Čekijos europarlamentaras Jiržis Maštalka žiniasklaidai teigė, kad rezoliucija bus siekiama ne tik politiškai pasmerkti Baltijos šalis, bet ir imtis ekonominių sankcijų – užšaldyti ES fondų lėšas.

„Kolegos iš šios frakcijos jau ne kartą yra pasižymėję radikaliais pareiškimais ir iniciatyvomis. Visuomet tai traktuodavau kaip pigų būdą pasireklamuoti, susilaukti dėmesio, bet tokie dalykai esamame geopolitiniame fone yra labai neatsakingi ir netgi pavojingi. Jaučiu pareigą imtis man prieinamų priemonių stabdyti tokias iniciatyvas, nes vien jų svarstymas, mano nuomone, diskredituoja patį Parlamentą ir ES vieningumą“, – sako EP narys V. Mazuronis.

Politikas įsitikinęs, kad GUE/NGL frakcijos nariai akivaizdžiai buvo paveikti arba suklaidinti Rusijos diplomatų, nes daugybė įvykių nėra atsitiktiniai.

„Akivaizdu, kad viskas prasidėjo nuo NATO išplatinto vaizdo įrašo apie Lietuvos pokario partizaninį pasipriešinimą, tai tikrai įsiutino Rusiją ir ši pasinaudodama savo „draugais“ Parlamente siekia savo tikslų informacinio karo fone. Net neabejoju, kad tokia rezoliucija nesusilauktų sėkmės Parlamente, patys rezoliucijos autoriai tai supranta, bet vien faktas, kad bus gaištamas laikas tokioms iniciatyvoms svarstyti man yra nepriimtinas. Žodžio laisvė yra gerai, bet akivaizdus bandymas falsifikuoti istoriją, kai kovotojai už savo tautos laisvę paverčiami fašistais ar žudikais – tėra paprasčiausias šmeižtas, tyčiojimasis iš ES narių piliečių, jų istorijos ir dargi tarnavimas kitų valstybių interesams – o tai neturi nieko bendro su žodžio laisve“, – teigia V. Mazuronis.

EP šiuo metu sesijos nevyksta ir atsinaujins rugpjūčio pabaigoje, tačiau Lietuvos deleguotas europarlamentaras mano, kad būtina imtis veiksmų ir pasiruošti tokių provokacijų neutralizavimui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.26; 06:00

Politinės intrigos

Gintaras Visockas. Internetiniai provokatoriai dangstosi žodžio laisve

Tūlas gali nežinoti, jog norint nukakti į Kalnų Karabachą privalu apie tai pranešti Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijai. Vienas tris pilietybes turintis „LiveJournal“ autorius nelestinai lankėsi Armėnijos okupuotoje teritorijoje, dėl to Azerbaidžanas įtraukė jį į „juodąjį sąrašą“ – uždraudė jam daugiau ten kelti koją.

Tačiau jis vėl nusigavo į Azerbaidžaną, prieš tai apsiskelbęs, kad keliaus tyčia pažeisdamas šios valstybės sienos įstatymą…

Avantiūristo kelionė į Kalnų Karabachą baigėsi Baku areštinėje

Pastarasis vojažas į Azerbaidžaną ponui Aleksandrui Lapšinui, nuo jo ir pradėjome šį pasakojimą, baigėsi apverktinai. Šį kartą jis prisistatė kaip Ukrainos pilietis, vardu Oleksandras, ir prasmuko pro pasieniečius. Tačiau šį dar dviejų valstybių, Rusijos ir izraelio, pilietį sulaikė praėjusių metų pabaigoje, kai atvyko į Minską.

**Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.**

Pats prezidentas Aleksandras Lukašenka savuoju papratimu išsamiai paporino apie incidentą: „Kai šitas klausimas iškilo, aš matau – štai yra toks žmogus. Pavedu užsienio reikalų ministerijai: klausykite, nereikia skandalo, suderinkite su Izraelio, Rusijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais, kad jis netaptų kokiu nors įkaitu. Jeigu Izraelis, Rusija ir Azerbaidžanas susitars, mes padarysime taip, kaip jie nori. O derėtis niekas nepanoro. Tada aš atsidūriau situacijoje, kada kažin ko nori Rusija, kažin ko nori Izraelis, neaišku ko, bet visiškai aišku, ko nori Azerbaidžanas, o ir pagal įstatymą taip turi būti. Ir aš nutariau veikti pagal įstatymą“.

Azerbaidžanas buvo paskelbęs Lapšino tarptautinę paiešką per Interpolą, o baltarusiai jį sulaikė ir išdavė azerbaidžaniečiams pagal abiejų valstybių susitarimą dėl ieškomųjų ekstradicijos. Rusija ir Izraelis liko nepatenkinti tokiu veikimu „pagal įstatymą“, tačiau didelės audros nekėlė (tiesa, iki Lapšinui atsiduriant šių metų vasario pradžioje Baku, izoliatoriuje, Izraelio užsienio reikalų ministerija priešinosi blogerio išdavimui Azerbaidžanui, o Rusijos nesutikimas nuskambėjo iš užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpų). Skaitytojai įklimpusio autoriaus labai negailėjo. Ir teisingai elgėsi – argi pagarbos verti sąmoningai teritorinio vientisumo principus neigiantys žmonės? Šiandien jie tyčiojasi iš Azerbaidžano teritorinio vientisumo principų norom nenorom talkindami armėnų separatistų užgaidoms, rytoj, žiūrėk, jau neigs Lietuvos, Latijos ar Estijos teises.

O šit Armėnijoje kilo tikra isterija. „Ažiotažas“, kaip parašė kitas autorius. Įvairaus plauko veikėjai agitavo žmones boikotuoti Baltarusiją, nevažiuoti į šią šalį, dargi atšaukti iš Minsko savo pasiuntinį ir suimti (?!). „Armėnijos balso“ (Голос Армении) žurnalistas parašė, kad „dabar dauguma Armėnijos piliečių, kuriuos Azerbaidžanas atvirai vadina priešais, saugiai jaustis Baltarusijoje negali“. Partija „Dašnakcutiun“ surengė piketą Jerevane, prie Baltarusijos pasiuntinybės pastato. Respublikos ombudsmenė (tiria skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų) netgi užsipuolė Rusiją su Izraeliu: esą šių valstybių protestai dėl Lapšino išdavimo Azerbaidžanui buvę nepakankamai griežti ir reiklūs: „Lapšino istorijoje susiduriame su cinišku savo šalies piliečio žmogaus teisių ir interesų nepaisymu, nes Rusijai ir Izraeliui yra svarbiau šios dienos nauda iš ginklų pardavimo“ (Azerbaidžanui – red.).

Nežinia, kiek būtų trukusi ši isterija Jerevane, tačiau galą jai padarė pats Lapšinas, tiksliau žinia, kad jis parašė Azerbaidžano prezidentui atgailos laišką. 40-mečio sūnaus nesubrendėlio pasigailėti prašė ir jo motina, Izraelio pilietė. Armėnų simpatijas vargšui Aleksandrui tartum karvė su liežuviu nulaižė. Kas dar vakar drąsiai gynė Lapšiną, vadino jį vos ne geriausiu armėnų tautos bičiuliu, štai nuo tos akimirkos pradėjo kaltinti visomis nuodėmėmis, tarp jų armėnų nacionalistų ypač mėgstama segioti – išdavyste. Tik Armėnijos delegacijos PACE narė Naira Zagrabian su didžiu pasipiktinimu reikalavo, kad Europos Taryba pasmerktų Azerbaidžano valdžios vykdomą „neteisėtą persekiojimą“. Tiesa, rūsčią kalbą rašydama narė pražiopsojo jau parą praėjus nuo to, kai Jerevane pasikeitė nuomonė dėl „armėnų tautos draugo“…

Viešas prisipažinimas apie būsimą nusikaltimą

Pats Lapšinas laiške Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui, kiek žinoma, parašė viską atsitikus dėl jo naivumo ir panašiai. Tuo tarpu paskaitykime, ką jis dėstė savojoje „Gyvojo žurnalo“ (kirilicos rašmenimis ЖЖ) skiltyje prieš kelionę į Karabachą. Pirmiausia į akis, suprantama, krinta didžiosios raidės: REIKIA 150 BAKSŲ AZERBAIDŽANO ĮSTATYMAMS PAŽEISTI. Blogeris praneša, kad maždaug po savaitės rengiasi vykti išsinuomotu automobiliu į Jerevaną su reikalais, bet turįs idėją dar kartą nuvažiuoti į Karabachą/Arcachą tam, kad pakiltų Azerbaidžano „juodajame sąraše”, nes dabar esąs 16 vietoje, o norįs būti pirmas. Tik štai kokia bėda: automobilio nuoma kainuoja 50 dolerių per dieną, o kelionė į Karabachą – tai trys papildomos nuomos dienos. „Trūksta 150 baksų tam, kad pažeisčiau Azerbaidžano įstatymus. (…) Padėkite gerieji žmonės, kas kuo gali”.

Iš rimtųjų? Skaitome dar kartą. A-a-a! Pačiame viršuje skliaustuose parašyta: „Ne reklama, o pokštas, pinigų nereikia!” Kitas šitą pastabą gal pirmiausia ir perskaitė, dar tekste šypsosi saulutė, mielas pokštas – aukoti nereikia. Bet važiuoti važiuos – tai ne pokštas. Už savus ar kokių labdarių pinigus. Izraelio užsienio reikalų ministerija prieš Lapšino ekstradiciją protestavo tokiais žodžiais: „Izraelis negali leisti, kad Izraelio pilietis nukentėtų dėl dienoraštyje pareikštos nuomonės“. Iš anksto sumanyto nusikaltimo, tyčios viešas prisipažinimas – irgi nuomonė?! Įdomu, kaip pasielgtų Lietuva, Vokietija, Prancūzija ar kokia kita Europos Sąjungos šalis, net ir tas pats Izraelis, jei ponas Lapšinas atvirai prisipažintų norįs pažeisti jų įstatymus, viešai neigtų jų teritorinio vientisumo principus? Taip pat tvirtintų, esą blogeris Lapšinas turi teisę pažeisti Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Izraelio įstatymus, mat įstatymų pažeidimas ir tarptautinių principų nepaisymas tėra nekalta nuomonė?

Dabar paskaitykime, ką Lapšinas parašė grįžęs iš kelionės. Teksto antraštė „Rungtynės čempionų lygoje: Azerbaidžano Respublika prieš Sašą Lapšiną, santykis 1:0 blogerio naudai!” (Игра в лиге чемпионов: Республика Азербайджан против Саши Лапшина, счет 1:0 в пользу блогера!). Sužinome, kad kai 2012 metais Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įtraukė jį į neteisėtai Karabache pabuvojusių asmenų sąrašą ir uždraudė įvažiuoti į šalį, taigi ir į armėnų okupuotas teritorijas, Lapšinas pasakė sau rasiąs būdą vėl atvažiuoti į Baku. Buvo du kartus nuvykęs į Azerbaidžaną jau būdamas įrašytas į „juodąjį sąrašą“. O kaip gi: jis turįs milžinišką kelionių po pasaulį patyrimą, aplankė 150 be trupučio valstybių, daugybė kirstų sienų su pačiais įvairiausiais pasais daug reiškia.

Toliau blogeris aiškina, kad Azerbaidžano pasienyje veikia „morališkai pasenusi“ kontrolės sistema, be to, jis turėjo tam tikrą informaciją: kurio paros laiku kertant sieną yra mažiausia tikimybė įkliūti. Visa tai žinant jam pavyko be didelio vargo, ramiai įvažiuoti į šalį (мне несоставило труда спокойно приехать в страну). 2017 metais jis žada vėl atvažiuoti į Azerbaidžaną ir guldo galvą: pasieniečiai jį pražiopsos ir vėliau pakels į aukštesnę vietą „juodajame sąraše“.

„Tik visiškas idiotas gali girtis internete savo kombinacijomis su pasais, negerbti buvimo šalies įstatymų ir manyti išvengsiąs už tai bausmės. Skamba kietaširdiškai: negaila man jo“, – parašė vienas „Gyvojo žurnalo“ komentatorius. „Lapšinas, žinoma, unikalus žmogus. Sąmoningai padaryti nusikaltimą, o po to smulkiai jį aprašyti, pridėti nuotraukų – kiekgi proto turi turėti žmogus?“ – parašė kitas. Lapšinas pats prisistato rašąs į socialinius tinklus „apie gyvenimą ir keliones“, ir idiotu vargu ar laikytinas. Nebent „naudingu idiotu“, kuriuos išnaudojo Rusijos bolševikų vadas Leninas ir kiti klastingesni veikėjai saviems kėslams įgyvendinti.

Rusijos užsienio reikalų ministras pasakė: „Mes esame prieš žurnalistų ar privačių asmenų apsilankymo toje ar kitoje teritorijoje kriminalizavimą“. Melas. Pabandytų Lapšinas pasišaipyti iš Rusijos noro įteisinti Krymo okupaciją, – iškart atsidurtų kalėjime ilgiems dešimtmečiams.

Armėnai (kai dar gynė) ir kiti aiškino, jog Lapšinas nukentėjo „dėl kelionės į Kalnų Karabachą“. Suprask, už nieką. Anaiptol! Lapšinui Baku iškelta baudžiamoji byla dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių pagrindu: 318.2 (valstybinės Azerbaidžano sienos kirtimas be nustatytų dokumentų arba ne per valstybinės sienos kontrolinį praleidimo punktą…) ir 281.2 (vieši raginimai prievarta užgrobti valdžią, pažeisti Azerbaidžano teritorinį vientisumą…). Griežčiausia bausmė – 8 metai nelaisvės.

Ar Karabache medumi patepta, kad širšes taip traukia?

„30 blogerių iš 11 pasaulio šalių apsilankė Arcache (taip armėnai vadina Kanų Karabachą, specialiai stengdamiesi ištrinti iš visuomenės atminties tikrąjį šio regiono pavadinimą). Lapšino precedentas nesuveikė“ – pranešė šių metų kovui baigiantis Armėnijos rusakalbė svetainė (Арм Рус Инфо). Kiti dalyviai neminimi, tik Antonas Nosikas. Jo kišenėje – Rusijos ir Izraelio pasai, todėl į ataskaitą patenka iš karto dvi šalys. Išsamiai atkartojama, ką jis parašė savo ŽŽ dienoraštyje prieš išskrisdamas. Žinąs, jog atvykdamas į Kalnų Karabachą be oficialaus leidimo pažeidžia Azerbaidžano įstatymus, tačiau tai jo netrikdo. „Todėl kad patį Azerbaidžano kaip suverenaus valstybinio darinio gyvavimą aš laikau apmaudžia istorine klaida ir nesusipratimu (досадной исторической ошибкой и недоразумением). Štai kaip nebuvo šios šalies iki 1918 metų, taip ir paskesnėse epochose pasaulio žemėlapyje galėjo be jos apsieiti. Gaila, kad laiminga galimybė nebuvo išnaudota“.

Blogerio Nosiko internetinis slapyvardis dolboeb, lietuviškas atitikmuo – bukagalvis. Dar jis pravardžiuojamas Ketaminyčiumi (Кетаминыч, kaip rusiškas tėvavardis). Tiems, kas nežino: ketaminas yra medicinoje ir veterinarijoje vartojamas narkozės preparatas, paaugliams ir jaunimui atstoja draudžiamus kvaišalus, veikia silpniau nei LSD ir ekstazis, tačiau „naujas realybes“ atveria. Geriau būtų parašęs savo tekstą nuo ko nors apkvaišęs, negu būdamas sveikos nuovokos – haliucinacijos po kiek laiko išsisklaido… Keliaujantiems į Izraelį Rusijos piliečiams užsienio reikalų ministerijos atmintinėje patariama: turėkite omenyje tai, kad šios šalies gyventojai labai jautrūs ir pačios Izraelio valstybės, ir paskirų jos gyvenimo pusių kritikai. Tikrai dolboeb‘ui gal geriau nesirodyti Azerbaidžane, kur gyventojai irgi jautrūs, juo labiau, jog blogeris net ne kritikuoja, o tiesiog bjauriai įžeidinėja. Žodžiu, kas šių niuansų nepaiso, vadovaujasi dvigubais standartais: Izraelis gali būti jautrus, iš Azerbaidžano tokią teisę kažkodėl norima atimti.

Iš armėnų žiniasklaidos sužinome, jog Stepanakerte surengto tarptautinio blogerių forumo tema yra konfliktų atspindėjimas socialiniuose tinkluose ir žodžio laisvės garantavimas interneto autoriams bei žurnalistams. Apišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos ministro pirmininko spaudos sekretorius pabrėžė blogerių viešnagės iš Azerbaidžano atimtame Kalnų Karabache svarbą. Mat blogeriai turi didelę įtaką savo auditorijoms ir neva objektyvios informacijos apie armėnų interesus skleidimas tarptautinei auditorijai yra labai svarbus. Forumo pažiba – dolboeb‘as – davė interviu Armėnijos naujienų tarnybai („Новости-Армения”). Ar nesibaimina, kad jam gali atsitikti lygiai taip, kaip atsitiko Lapšinui? „Mano pricipinė pozicija – erzinti žąsis.“

Nosikas, pristatomas dar kaip žurnalistas ir visuomenės veikėjas, savo terpėje iš tikro gerai žinomas, o štai paprasti plačiosios šalies žmonės apie šį asmenį galėjo išgirsti praėjusiais metais, kai Maskvos teismas jį nubaudė 300 tūkst. rublių bauda. Parašė tekstą ЖЖ „Nušluoti Siriją nuo žemės paviršiaus“ (Стереть Сирию с лица земли), kuriame ekspertai įžvelgė „priešiškumo sirams kurstymą“. Autorius aiškina, kad jam, kaip ir kiekvienam izraelitui, Sirija visada buvo ir lieka „ne potencialus, o visiškai realus karinis priešininkas“. Teksto svarbiausioji vieta: „Kad ir kas šiandien bombarduotų Siriją, aš šitai karštai sveikinu. O jeigu ją iš viso nušluos nuo Žemės paviršiaus – visai neliūdėsiu, tik ačiū pasakysiu“.

Kai advokatas pasiūlė šitą įrašą (запись) pašalinti kaip veiksmingos atgailos ženklą, autorius nesutiko: „Aš nesigailiu nei veiksmingai, nei neveiksmingai“. Tai šitokio blogerio (blogas autorius) armėnų žurnalistas klausia, ar galima tikėtis jį atvyksiant į Kalnų Karabachą dar kartą. „Žinoma. Aš čia su malonumu atvažiuosiu dar ne vieną kartą“.

Nežinia, kaip ten bus kitą kartą. Labai gali būti Lapšino atvejį tapsiant precedentu. Rašoma, Europos parlamento nariai, viešėję kadaise Kalnų Karabache, dabar į tą pusę nė nežiūri – tų šalių, kurios pasirašiusios su Azerbaidžanu susitarimus dėl ekstradicijos. Gali būti, jog blogeris Nosikas kitą kartą nė nepastebės, kad erzina ne žąsis, o liūtą.

Murmame po nosimi, kai reikia aiškiai ir garsiai pasakyti

Pačioje 2016-ųjų pabaigoje ir Vilniuje, prie Baltarusijos pasiuntinybės, trys vyriškiai ir viena mergina šypsodamiesi reikalavo laisvės Aleksandrui Lapšinui. Šmėkštelėjo žiniasklaidoje ir BNS pranešimas „Baltarusija išdavė Azerbaidžanui rusų tinklaraštininką“. Skaitome aptakiai parašytą tekstą (http://www.tv3.lt/naujiena/899297/). Kelionė į ginčijamą Kalnų Karabacho regioną, dėl kurio Azerbaidžanas konfliktuoja su Armėnija. Kalnų Karabachas, kuriame gyventojų dabar daugumą sudaro armėnai, oficialiai priklauso Azerbaidžanui. Jerevano remiami etninių armėnų separatistai šio regiono kontrolę perėmė praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje per karą. Šis karas baigėsi 1994 metais taip ir neišsprendus regiono statuso klausimo. „Kauno diena“ BNS tekstą palydėjo viena nuotrauka su nežinia kokiame mieste ir kokioje vietoje esančiais žmonėmis, kurie laiko plakatus, reikalaujančius Lapšiną paleisti į laisvę. Išeitų, tarytum ir pats leidinys pritaria protestuotojams…

Koks „ginčijamas regionas“, koks „regiono statuso klausimas“? Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25) reikalauja „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; esama kitų ją įpareigojančių dokumentų. Pasiskelbusios nepriklausoma Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta nė nei valstybė ir tarptautinė organizacija. 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre.

Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Tai kodėl kokią dieną, pavyzdžiui, vasario 26 d., kai 1992-aisiais metais armėnų separatistai, padedami rusų kariuomenės, išžudė Hodžaly kaimo gyventojus ir nušlavė patį kaimą, nesusirinkus protesto akcijoms prie Armėnijos pasiuntinybės ne tik Vilniuje, bet ir kitose šalyse? Vykdykite tarptautinės teisės reikalavimus! Šalin rankas nuo tautiečių, kurie smerkia Kalnų Karabacho okupaciją! Juk pasaulyje gausėja armėnų, kurie trokšta susitaikymo su azerbaidžaniečiais; jie buriasi į praėjusių metų rudenį įsteigtą Armėnijos-Azerbaidžano draugystės platformą.

Tam reikia turėti drąsos. Viena tokių dorų drąsuolių – armėnų rašytoja, visuomenės veikėja Ana Paitian, griežtai pasmerkusi armėnų ir rusų karių siautėjimą Hodžaly 1992-aisiais: „Kas nužudė azerbaidžaniečių vaiką, tas nužudė ir armėnų kūdikį“. Arba armėnų rašytojas Vaganas Karapetianas – Anglijos rašytojų sąjungos narys, Ukrainos žurnalistų sąjungos atstovas, žurnalo „Literaturnaja Kanada“ vyriausiasis redaktorius, 13 knygų autorius. Jis pareiškė, jog „anksčiau ar vėliau Azerbaidžanas susigrąžins Kalnų Karabachą, ir tai bus teisinga“.

Šitai viešai sakyti drįstantys armėnai sulaukia ir atvirų, ir rafinuotų oficialiojo Jerevano priekaištų. Vienus mėginama apšaukti psichiniais ligoniais, kiti bauginami fiziniu susidorojimu, grasinama imtis smurto prieš artimuosius. Antai Vaha Avetianas, viešai užjautęs Azerbaidžaną dėl patirtų aukų Kalnų Karabacho skerdynėse, sulaukė grasinimų internetu: išprievartausime tavo 4-ių metukų dukrytę, o paskui – nužudysime. Armėnijos laikraščiuose sumirgėjo straipsniai, kurių autoriai beveik atvirai reikalauja šiam žmogui mirties bausmės.

Jeigu mes esame nuoširdūs žmogaus teisių gynėjai, nepripažįstame nei dvigubų standartų, neskirstome tautų į geras ir blogas, tai mums turėtų rūpėti ir čia išvardytų ir kitų dorų armėnų likimai.

2017.04.18; 12:30

Gordijo mazgas

Vytautas Visockas. Liberalizmo spindesys ir skurdas

Blogos nuojautos apėmusios Vakarų pasaulį. Ir ne vien dėl Rusijos žygio į Europos Sąjungą. Ir ne vien dėl JAV milijardieriaus, kuriam prezidentu tapti padėjo Rusija. Ir ne vien dėl milijonų karo ir ekonominių pabėgėlių, užplūdusių ir plūstančių į Europą. Ir ne vien dėl tuštėjančios Lietuvos…

**Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.**

Būtų galima dosniai sumokėti išminčiui, kuris šiandien pasakytų, kas mūsų visų – viso pasaulio – laukia 2017-ųjų metų pabaigoje. Kur būsime nuėję ekonominių ir politinių perversmų, gal net pasaulinio karo link. Kad netrukus ateisiančiais metais gyvensime geriau ir saugiau – vargu ar kas nuoširdžiai gali apie tai kalbėti, to tikėtis.

Štai žurnalas „IQ“ jau skambina pavojaus varpais liberalizmui. „IQ“ dar nežino – liberalizmas jau mirė ar dar tik miršta. Asmens žodžio, tikėjimo, judėjimo laisves ir kitas demokratines vertybes jau stelbia „paprasto žmogaus triumfas“. Veidmainiškas rūpinimasis paprastu žmogumi „pastaruoju metu tarsi nevaldoma epidemija ėmė plisti Vakarų pasaulyje“, – minėtame žurnale rašo jo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius. Nuo paprastumo iki prastumo – labai netoli.

Noras išsaugoti tautas ir jų kalbas, papročius, tradicijas, religijas, teritorijas, nepriklausomas valstybes – paprasta ar prasta? Nei paprasta, nei prasta. Liberalizmas sako, kad prasta, bet paprasti žmonės mano kitaip – ir rengiasi laidoti liberalizmą. „Vadinamoji fukujamiška istorijos pabaiga, kur tarptautiniuose santykiuose negrįžtamai turėjo triumfuoti kapitalizmas ir liberalizmas, neatėjo“, – žurnale „IQ“ rašo Lietuvos laisvosios rinkos intituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Kas dėl to kaltas, kad neatėjo? Pagal mirštantį (?) liberalizmą – paprasti ir prasti žmonės, kurie, kvailiai, nesupranta, kad neria sau kilpą ant kaklo, nes leidžia išsikeroti diktatūroms. O štai filosofo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio nuomonė: „Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti. Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems“ (Tomas Janeliūnas. „Individai prieš visuomenę“, „IQ“).

Tiems, kuriems rūpi lietuvių tauta, jos kalba, papročiai ir tradicijos, Lietuvos valstybė, turėtų džiaugtis matydami, kaip paprasti ir prasti (pagal O.Lukošių) žmonės karste neša liberalizmą. Juk skaudžiai nuo jo nukentėjome. Ištuštėjo mūsų miestai, miesteliai ir kaimai. Didžiulis skurdas, nepaisant milijardų, gautų iš Europos Sąjungos ir sukištų į sporto sales, kuriose nėra kam sportuoti, nes jaunimas „sportuoja“ anglijose, dviračių takus, kuriais niekas nevažinėja, tiltus, kurie nieko nejungia… Mūsų vaikai jau nemoka rašyti lietuviškai, nežino Lietuvos istorijos… Mūsų turtuoliai gyvena Vijūnėlės dvaruose, pastatytuose draustiniuose, parkuose pagal tik jiems galiojančius įstatymus… Mūsų istorikai niekina mūsų didvyrius (Henrikas Šadžius. „Tautos drama“). Mums neleidžiama Lukiškėse pastatyti paminklo Laisvei. Mums nurodinėjama, kokiais vardais negalima pavadinti gatvių ir aikščių. Mes pravardžiuojami žydšaudžiais, nors milijonas Afrikos žydų siekia antrosios – Lietuvos – pilietybės…

Turėtume džiaugtis matydami, kad didžiosios Europos Sąjungos tautos (vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai) irgi nenori prarasti savo tapatybės, ištirpti milijonų pabėgėlių jūroje.

Bet džiaugsmas neima, nes artimiausiais metais gali subyrėti ir Europos Sąjunga, ir NATO – vieninteliai mūsų ribotos laisvės garantai. Jau kitais metais ir Vokietija, ir Prancūzija, ir Italija, o svarbiausia – JAV gali mus palikti vienų vienus likimo valiai, atiduoti kaip duoklę Rusijai už jų ramybę ir naudą, kai bus panaikintos ekonominės sankcijos.

Prieštaringas, nesaugus, įvairiausių interesų draskomas pasaulis. Ir dėl to didžiausia dalimi kaltas ne paprastas žmogus, o liberalizmas ir globalizmas.

Neseniai perskaičiau Mykolo Romerio universiteto išleistą knygą „Lietuvos visuomenės mąstymo kaita europiniame akiratyje“. Čia norėčiau pateikti kai kurias Algio Mickūno, Ohajo (JAV) universiteto profesoriaus, vieno iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, minėtoje knygoje paskelbtos studijos „Lietuva ir globalizacija“ ištraukas.

x x x

Tokios retorinės sąvokos kaip „laisvoji rinka“ yra sukurtos tam, kad būtų sudarytas žmogaus laisvės įvaizdis; esą tai nuo jo priklauso, kokią vietą jis užima visuomenėje […] Kaip vieną iš tokios retorikos pavyzdžių galime nurodyti nutikimą, įvykusį tuoj po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. JAV laisvosios rinkos misijonieriai, Harvardo universiteto ekonomikos profesoriai, atvyko į Maskvą teikti vadinamosios „sukrėtimo terapijos“, kurios tikslas – greitai pereiti nuo komunistinės centralizuotos ekonomikos į laisvąją rinką. Paskui šiuos profesorius atvyko pulkas žurnalistų, kurie džiaugsmingai klausinėjo kiek apstulbusių praeivių: „Dabar, kai turite laisvą rinką, kaip jums patinka demokratija?“ Reikia arba labai bukos sąmonės, arba lakios vaizduotės, norint sutapatinti demokratiją ir laisvąją rinką.

x x x

Globalizacija, kaip įrankis ir pažangos centras, siūloma visiems ir eksportuojama visur. Jis pasirodo laimingo gyvenimo įvaizdžiuose: pavyzdžiui, visos mergaitės taps laimingos, pasidabinusios tam tikromis pigiomis Hon Konge pagamintomis kelnaitėmis. Mergina taps prieinama, nes ji juk turi „laisvę“ patirti malonumą, džiaugdamasi vyrų dėmesiu. Visi laimingi ir nuolat džiaugiasi; net nejauku matyti televizijos reklamoje taip žiauriai nusižeminusį žmogų ar visą grupę; jie išsišiepę, šokinėja, trypčioja iš absoliutaus džiaugsmo, rodydami tobulai apkeptą bulvės žievę. Jei norite gyventi taip džiaugsmingai, raitytis, cypti, žvengti, tai skubėkite nusipirkti patobulintą tokių žievių maišelį ir – valio!

Išvados aiškios pilietinė sąmonė yra nereikalinga, nes, turėdamas milijardus, gali gyventi kur tik nori, be atsakomybės visuomenei ir naudodamasis galimybėmis daryti įtaką išrinktiems valstybių tarnautojams. Kitaip sakant, atsiranda galimybė paversti politinę erdvę privačia sistema, kurioje žlunga žmogaus – autonomiško ir lygaus su kitais – esminė išraiška.

x x x

Nors ekonomika atsigauna, ji reikalauja jaunų, baigusių doktorantūras technologijų srityje specialistų. Žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių nebereiks. Juk nuo 2009 m. iki 2012 m. 1 proc. „dirbančiųjų“ gavo 95 proc. pajamų. Vadinasi, bendruomenei tapti ekonomiškai „judriai“ trūksta kitos dimencijos (o ji yra pedagogika) […] Nelygybė didėja visame pasaulyje, net ir „turtingose“ šalyse, tokiose kaip Kanada, Švedija, Britanija ir ypač JAV. Pats didžiausias butas (šeimos namas) pasaulyje, vieno indo Mukesho Ambani pastatytas Mumbai mieste, užima 40 000 kvadratinių metrų plotą, apsuptą badaujančių žmonių lūšnelių.

x x x

Taigi mąstytojai jau negali apsimesti, kad dar ieško lietuviškosios tapatybės. Nauja mada turi būti demonstruojama: esi „postmodernus“, taigi nešioji džinsus, neklausai autoritetų. Viskas grindžiama šia idėja: atgavę nepriklausomybę, mes gavome demokratiją, todėl mums nėra reikalo kištis į viešus reikalus – turime laisvę siekti pasirinktos karjeros, vedančios į malonų gyvenimą. O kurgi tikslas tapti atsakingu politinės bendruomenės nariu, tapti pilietišku piliečiu? Viso to nereikia.

x x x

Visiems peršama „filosofija“ teigia, kad nei pasaulis, nei žmogus neturi vertės, jei netampa darbo jėga, o pagrindinis darbo jėgos tikslas yra sukurti perteklių, iš kurio bus kuriamas vis didesnis perteklius, visuomet prisimenant beždžionės pasidarytą kuoką, nes tam, kad žmogus galėtų sukurti vis daugiau pertekliaus ir jį apsaugoti nuo konkurentų, jis turi pasigaminti vis didesnes kuokas, kuriomis įmanoma apsaugoti savo perteklių ir pasitaikius progai aptvatinti kitus bei atimti iš jų perteklių, kurį jiems pavyko sukurti.

x x x

Minėtoje studijoje apmąstomi Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai, įvykę per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Žymūs filosofai – Jūratė Morkūnienė, Bronislovas Kuzmickas, Romualdas Grigas, Algis Mickūnas, Rūta Marija Vabalaitė, Povilas Aleksandravičius ir kt. – gvildena aštrias problemas ir egzistencinius klausimus, kuriuos kelia lietuviškosios tapatybės santykio su europietiškąja tapatybe bei globalizuotu pasauliu ypatumai.

2016.12.13; 07:13

Trumposios naujienos

Kova su diskriminacija: teismui perduotas neapykantą socialiniame tinkle liejęs vyras

Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorai baigė ikiteisminį tyrimą ir uostamiesčio teismui perdavė bylą, kurioje vyras kaltinamas tuo, kad viešai niekino ir skatino neapykantą žmonių grupėms dėl jų tautiškumo, seksualinės orientacijos, įsitikinimų ir pažiūrų.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2013 m. lapkritį Klaipėdos rajono gyventojas V. L., naudodamasis savo socialinio tinklo Facebook paskyra, paskelbė vieno leidinio santrauką ir paskaitos rusų kalba teksto vertimą, kuriame buvo skleidžiamos melagingos žinios apie žydus, su jais susijusius visuomeninius ir politinius reiškinius. Vėliau po savo įrašu vyras parašė du komentarus, kuriuose viešai tyčiojosi iš žydų, homoseksualų ir Lietuvoje veikiančių politinių partijų narių.

Tačiau tuo vyro neapykanta viešojoje erdvėje nesibaigė. Praėjusių metų spalį V. L., naudodamasis savo socialinio tinklo Facebook paskyra, taip pat įvairiais kitais tinklalapiais, paskelbė tekstą, kuriame dar kartą viešai skatino neapykantą Lietuvos žydams, taip pat pritarė SSSR įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus. Vyras socialinėje erdvėje neigė ir šiurkščiai menkino praėjusiame amžiuje rusų įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui.

V. L. savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino ir teigė, kad tikslo priešinti tautas ir kiršinti visuomenę neturėjo, tiesiog išsakė savo nuomonę.

„Džiaugiuosi, kad bendro darbo su policijos pareigūnais dėka pavyko surinkti pakankamai įrodymų, kad asmuo, kuris viešai skatino neapykantą įvairioms žmonių grupėms bei viešai pritarė SSRS įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus, būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat norėtųsi priminti, kad derėtų atsakingai reikšti savo mintis viešai, nes žodžio laisvė jokiu būdu nepaneigia įstatymų, draudžiančių užgaulioti, niekinti ar žeminti, normų“, – teigė Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Saulius Galminas, vadovavęs šiam ikiteisminiam tyrimui.

Už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę gresia bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Ignė Rotautaitė (Klaipėda).

2016.11.06; 05:33

Gordijo mazgas

Gintaras Visockas. Dar nežinia, kas iš ko tyčiojasi…

Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.

Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.

Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.

**Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.**

Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.

Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.

Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.

O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.

XXX

Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.

Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.

Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.

Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.

Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.

XXX

Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.

Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?

Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?

Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?

Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?

Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?

Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.

XXX

Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?

Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.

O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.

XXX

Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.

Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo: „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.

Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.

Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.

Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.

Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?

Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.

XXX

Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?

„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“

Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…

O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai jų vis tiek nesupras.

Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.

Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.

O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.

Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.

Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…

Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.

Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.27; 08:59

Aktualijos

Propagandisto užrašai

Esam matrioškos. Viduj tupi kitas tupikas. Anot laisvės šauklių, kiekviename krebžda mažas gėjukas ar kitoks menševikas.

Psichoanalitikai patikslins, kad prakrapščius bedantį senioką rasi gaivalų tąsomą mažvaikį.

Prokurorai tai kiaurai regi žvėriškus banditų snukius. Aš pagal nutylėjimą kiekviename matau po durnių.

Continue reading „Propagandisto užrašai” →

Aktualijos

Princas Čarlzas „atsiprašė“ rusų

Reaguodamas į tarptautinį triukšmą ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos prašymą paaiškinti, kai jis, kaip pranešama, palygino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną su Hitleriu, Jo Karališkoji Didenybė Princas Čarlzas šiandien išplatino tokį atsiprašymo laišką Rusijos žmonėms:

„Mano brangieji rusai,

Vakar buvo pranešta, kad aš palyginau jūsų prezidentą Putiną su Hitleriu. Jei taip komentuodamas aš kokiu nors būdu įžeidžiau jus, aš labai atsiprašau. Adolfas Hitleris buvo vienas iš baisiausių piktadarių pasaulio istorijoje, ir prezidento Putino palyginimas su juo buvo ne vietoje.

Continue reading „Princas Čarlzas „atsiprašė“ rusų” →

Aktualijos

Lietuvos žmogaus teisių centro prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo netenkintinas

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras Benediktas Leišys, susipažinęs su Lietuvos žmogaus teisių centro pareiškimu ir jame pateiktu prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą, priėmė nutarimą šio prašymo netenkinti.

Prokuroras savo sprendimą argumentuoja tuo, kad pareiškime ir jo prieduose nėra objektyvių duomenų, kuriuos galima būtų vertinti kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų požymius.

Continue reading „Lietuvos žmogaus teisių centro prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo netenkintinas” →

Aktualijos

Svetainės tikslas – informuoti tėvus, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais

Aš įkūriau šią – www.emaso.com – svetainę 2006 m. tam, kad informuočiau savo labai neapsišvietusius tautiečius Švedijoje (originali šios svetainės švediška versija yra www.amoso.se).

Kadangi Švedijos gėjų lobistinė organizacija (RFSL) įtikino didžiąją mano mylimos šalies dalį savo melais, aš jaučiau didelę pareigą pasidalinti su mano tėvynainiais tuo, ką atskleidė mano tyrimas. Dabar, praėjus daugeliui mėnesių, ši svetainė (kartu su švediškos kultūros, visuomenės ir moralės pavyzdžiais) dėl didelės paklausos yra išversta ir į jūsų kalbą.

Vienintelis mano svetainės tikslas yra informuoti tėvus ir senelius, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais, jiems pradėjus lytiškai bręsti. Jei jūs jau pasirinkote homoseksualinę orientaciją, ši svetainė – ne jums. Prašau, uždarykite šią svetainę, kad jos turinys jūsų nenuliūdintų.

Continue reading „Svetainės tikslas – informuoti tėvus, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais” →

Politinės intrigos

Seimo narė Kristina Miškinienė: „Druskininkų savivaldybės oponentai nesilaiko demokratijos taisyklių“

Seimo nariai konservatorius Arvydas Anušauskas, apkaltinęs Druskininkų savivaldybę teisiniu nihilizmu ir demokratijos saulėlydžiu, pats elgiasi ne pagal demokratijai priimtinas normas. Tuo įsitikinusi socialdemokratų frakcijos narė Kristina Miškinienė, kuri į Seimą buvo išrinkta Lazdijų–Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje.

Socialdemokratų frakcijos narei užkliuvo parinktas laikas spaudos konferencijai. „Renginys organizuotas ir kaltinimai viešai išsakyti tuomet, kai Druskininkų meras atostogauja ir yra išvykęs, todėl neturėjo net teorinės galimybės atvykti į spaudos konferenciją, kurioje būtų išsakęs savo nuomonę ir poziciją apie jam metamus kaltinimus demokratijos Druskininkuose žlugdymu, – pastebi Kristina Miškinienė. – Manau, kad toks laikas buvo pasirinktas sąmoningai, tikintis išvengti viešos akistatos su Druskininkų meru ir jo vadovaujamos savivaldybės administracija“.

Continue reading „Seimo narė Kristina Miškinienė: „Druskininkų savivaldybės oponentai nesilaiko demokratijos taisyklių“” →

SLAPTAI

Leonas Jurša. Žodžio laisvės kaina rubliais

Vytautas Sinica. Propagandos anatomija arba apie cenzūrą LRT eteryje

JAV teismas atmetė Donaldui Trumpui iškeltą ieškinį dėl šmeižto

Pietryčių Meksikoje nužudytas žurnalistas

Teisėja nusprendė, kad JAV prezidentas D. Trumpas negali blokuoti savo kritikų tviteryje

Virgis Valentinavičius: „Situaciją dėl LRT vadinčiau informaciniu – pilietiniu karu”

Žmogaus-idėjos Lietuvai apdovanojimas – prof. Vytautui Landsbergiui

Rusijos transliuotojas RT užsiregistruos užsienio agentu, tačiau šį reikalavimą skųs teismui

Stiprinama kova su propaganda regione: Lietuvoje įjungtas naujas radijo siųstuvas

Vytautas Visockas. Ko siekiama televizijos laidomis apie emigrantus?

Valentinas Mazuronis kreipėsi į EP Pirmininką dėl iniciatyvos apšmeižti Baltijos valstybes

Gintaras Visockas. Internetiniai provokatoriai dangstosi žodžio laisve

Vytautas Visockas. Liberalizmo spindesys ir skurdas

Kova su diskriminacija: teismui perduotas neapykantą socialiniame tinkle liejęs vyras

Gintaras Visockas. Dar nežinia, kas iš ko tyčiojasi…

Propagandisto užrašai

Princas Čarlzas „atsiprašė“ rusų

Lietuvos žmogaus teisių centro prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo netenkintinas

Svetainės tikslas – informuoti tėvus, kaip sutrukdyti jų atžaloms tapti homoseksualais

Seimo narė Kristina Miškinienė: „Druskininkų savivaldybės oponentai nesilaiko demokratijos taisyklių“

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą