Šoka blusos ir prūsokai aplink Žalią tiltą,
Garbina ant jo balvonus sovietų suvilktus.
Ką daryti, kaip tvarkytis, kad jie nenugriūtų,
Slapčia žvilgčioja į Rytus: ar gabent į Grūtą?
Kalambūru įvertinau padėtį, kad visiemsbūtų aišku, kas dedasi neva nepriklausomoje Lietuvoje.
Separatizmas (lot. separatus – atskirtas, pavienis) yra siekimas atskirti tautiniu, politiniu, etniniu ar religiniu atžvilgiu nuo partnerių ar visumos. Tačiau, jei gilinsimės į atsiskyrimo tikslus, rasime įvairių separatizmo atmainų – nuo separatizmo valstybėje iki separatizmo šeimoje.
Vieną jų, – politinio separatizmo Lietuvoje – atmainą verta išskirti, kaip itin aktualią Lietuvos politinei erdvei, kurios esmę rasime Eduardo Eigirdo straipsnyje „Įtakingiausi ir pavojingiausi Lietuvos oligarchai“ (žurnalas „Valstybė“ 2015 vasaris Nr. 2). Anot straipsnio autoriaus, „politinis separatizmas Lietuvoje – tai mūsų redakcijos sukurtas terminas reiškiniams, skirtiems trukdyti priimti sprendimus, kurie negrįžtamai įtvirtintų mūsų šalies nepriklausomybę Vakarų demokratinių valstybių erdvėje, apibūdinti“.
Nelygu kas, kaip ir iš ko gyvena; kas savo pajamas lengvabūdiškai išleidžia, kas per taupumą, kas per šykštumą turtus susikrauna. Anupras Šykštelė buvo taupus, šykštus ir mokėjo derėtis; jei pardavėjas nedarydavo nors menkiausios nuolaidos, Šykštelė prekės nepirkdavo. Dabar, kai verslas privatus, kainos nėra labai tvirtos, derėtis galima ne tik kokiame turgelyje, bet, pasirodo, įmanoma ir su pačiu Dievu.
Buvo polaidis, visur telkšojo balos, vanduo liejosi iš upių, upelių ir griovių krantų. Šykštelė ėjo iš miestelio krepšeliu maisto produktų nešinas, puikiai nusiteikęs, nes pirkdamas gerokai parduotuvėje nuderėjo. Reikėjo pereiti lieptą per polaidžio metu giliu tapusį upelį. Ir atsitiko taip, kad Šykštelė ant liepto paslydo ir įsmuko į sraunią tėkmę, o plaukti nemokėjo.
Karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi savo herbą, vėliavą, himną. Šie valstybiniai simboliai randa įvairias vietas, tačiau būtinai valstybės sostinėse. Lietuvos sostinėje Vilniuje valstybinė vėliava plevėsuoja Gedimino pilies bokšte ir virš Seimo rūmų, istorinė vėliava – virš Prezidentūros, Valdovų rūmų. Himnas deramai pristatytas Kudirkos aikštėje. Herbui-Vyčiui tinkamiausia vieta būtų Lukiškių aikštėje.
Lukiškių aikštės sutvarkymui ir paminklui skelbti keli konkursai, tačiau, dėl aiškiai neapibrėžtų gairių paminklui bei pačiai aikštei, kūrėjų projektai nerado teigiamo atgarsio nei tarp konkursų komisijų narių, nei visuomenėje.
Continue reading „Sostinės centrinei aikštei reikia paminklo su valstybės simboliu”
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose.
Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, užsakovų įrankiais. Represijų organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo.
Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus darbus ir atsiskaitydavo.
Continue reading „Apkaltinti ir teisti laisvės kovotojus, kad nereikėtų nusikaltėlių teisti”
Daugelis mena kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai. Atveža kandidatą partijos rajkomas kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina. Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“ (kaimo tarybos), skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama.
Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.
Skurdui pasibeldus į duris, meilė sprunka per langą. Skurdas kišenėje gimdo skurdą galvoje.
(Patarlės)
Rusijoje 1917 m. spalio perversmininkai skelbė nuostatą, kad reikia grobti tai, ką turi prisigrobusi buržuazija. Grobė, turtą savinosi bei dalinosi bolševikų partijos nomenklatūra, o su tariama buržuazija – pramoninkais, verslininkais, prekybininkais, stambiais ūkininkais – buvo brutaliai susidorojama. Nusavintas turtas, sudėtas ant „pasaulinės revoliucijos“ fikcijos aukuro, virto dūmais; sunaikinta „buržuazija“ produkto nebegamino, Rusijoje prasidėjo badas. Rusijos ūkis, virtęs valstybiniu planiniu ūkiu, taip ir neatsigavo iki sulaukė SSRS griūties.
Politika yra valstybės institucijų, politinių ir visuomeninių organizacijų bei atskirų piliečių siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas, kurį vykdo ne vien valstybinės institucijos ir politinės organizacijos, bet vienodai – visuomeninės organizacijos ir atskiri asmenys.
Jei demokratinę valstybę palyginsime su dideliu ūkiu, tai politiką turėsime lyginti su ūkininkavimu, ūkio šeimininką – su pilietine visuomene (ne valdžios institucijomis!), valdžias – pilietinės visuomenės samdomais tarnais. Kas gi yra pilietinė visuomenė?
Tik, praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka.
Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui, todėl jam nereikalinga laisvai rinkta, jo neadministruojama vietos bendruomenės taryba, todėl jis rūpinasi ją sudaryti iš jam palankių asmenų. Veiklus seniūnas nesunkiai „prastumia“ į vietos bendruomenės tarybą sau palankius asmenis, kas tarybą paverčia neveikliu dariniu.
Continue reading „Iš administravimo – vietos bendruomenių trapumas”
Partija, pasivadinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) (lenk. Akcja Wyborcza Polaków na Litwie, AWPL) – Lietuvos politinė partija skelbiasi atstovaujanti tautinių mažumų interesams, todėl pretenzingai kišasi į LR Tautinių mažumų įstatymo pakeitimą.
Tokią galimybę ji mato dėl įstatymo leidėjo klaidingai traktuojamų sąvokų.
Paskelbtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (Žin., 1989, Nr. 34-485; 1991, Nr. 4-117) vartojamos sąvokos:
1.Tautinė (etninė) mažuma – grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje bei laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei.
Formaliai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d., tačiau čia tebešeimininkavo okupacinė kariuomenė, pasaulio valstybės mūsų Nepriklausomybę pradėjo pripažinti tik po 1991 m. Sausio įvykių. Rusija Lietuvos Nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d., tačiau jos kariuomenė iškart nebuvo išvesta.
Tik prieš dvidešimt metų, 1993 m. rugsėjo 31 d., kai mūsų diplomatų ir trims Baltijos valstybėms palankaus Rusijos prezidento Boriso Jelcino dėka buvo išvesta okupacinė kariuomenė, Lietuva tapo formaliai suverenia, nepriklausoma valstybe.
Tačiau ar realiai tapo ir ar gali tapti nepriklausoma šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva, dera pasvarstyti.
Continue reading „Formali nepriklausomybė su dvejopa priklausomybe”
Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė, nepasidavusi okupantui institucija – Lietuvos katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė Tautą doros keliu išsilaisvinimo link.
Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąją revoliuciją, visi nuopelnai perdėm priskiriami neva staigiai gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui.
Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, partizaninio karo aukos ir atraminė uola – Lietuvos katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos nutraukti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, persekiojami bei žudomi dvasiškiai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė Tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje okupacijai priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti.
Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš keturiasdešimt metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors šis leidinys nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiančiu kreipiniu pagalbos į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.
Continue reading „„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-metės sukakties paženklinimas”
Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11d. priėmė nutarimą Nr. VII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuris įteisino Lukiškių aikštę pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais, kaip vientisą urbanistinę erdvę, turinčią atlikti valstybinę, reprezentacinę, o kartu ir visuomeninę funkciją.
Kultūros ministerija 2012 m. pabaigoje organizavo konkursą paminklui „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ sukurti. Tačiau ministerijos sudarytos komisijos projektams vertinti atrinktas projektas-abstrakcija „Tautos dvasia“ prilygo pasityčiojimui iš kilnios idėjos.
Karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi savo herbą, vėliavą, himną. Šiuos simbolius turi Lietuva. Valstybės sostinėje Vilniuje Gedimino pilies bokšte plevėsuoja valstybinė, virš Prezidentūros istorinė vėliavos, himnas eksponuojamas Kudirkos aikštėje, o herbui vietos vis dar nėra.
Manęs nenustebino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės pasisakymai spaudoje dėl genocido sąvokos. Algimantas Zolubas laikraštyje "XXI amžius"rašo:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes.
Bandymas kvestionuoti sovietinio genocido Lietuvoje sąvoką sukėlė patyrusių genocidą visuomeninių organizacijų protestą.
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nurodyta, kad „tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“.
Greta Lazdynų mikrorajono Vilniaus vandenvalos įrenginiai ir per juos kaupiamo dumblo tvaikas kelerius metus kankino gyventojus. Nors miesto klerkai tvirtino, kad tvaikas nesąs kenksmingas, tačiau, jei jis vidurnakty pabudina iš miego ir nebeleidžia užmigti, akivaizdžiai kenkė sveikatai.
Visa sostinė tuštinosi, o tvaiką turėjo uostyti Lazdynų mikrorajonas. Tik po nesiliaujančių gyventojų pretenzijų, kažkokių dezodorantų pagalba, smarvė buvo neutralizuota, o dumblas toliau kaupiamas, bekvapės dumblo dujos, žinoma, tebesklinda.
Nepaisant mikrorajono gyventojų protestų, miesto šeimininkai, pasidavę rubikoniniam, siekiančiam tik statybų pelno, spaudimui, nusprendė, kad miesto buitinės atliekos būtų deginamos pastatytoje įmonėje greta Lazdynų mikrorajono. Kadangi deginimo technologijoje numatyta žemesnė nei 1300 laipsnių temperatūra, neišvengiamai į aplinką sklis toksinės medžiagos.
Lazdynų gyventojai pasmerkti būti pasyviais rūkaliais, kvaišinamais dujomis ne mažiau kenksmingomis už nikotiną. Mikrorajono projektuotojai tokios lemties nenumatė…
Continue reading „SOS – iš Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajono”
Kaip rodo paskutinė „Vilmorus“ apklausa, pasitikėjimas prokuratūra ir teismais yra tiek smukęs, kad nebesiekia 19 proc. Tai liudija iškeltų ir laimėtų bylų prieš Lietuvą Europos Teisingumo Teisme gausa.
Valstybės saugumo departamento vertinimo šioje apklausoje nėra, nes tikėtina, kad po „teroristei“ E.Kusaitei kurptos bylos, prokuratūrai ir VSD aiškiai bendradarbiaujant su pasaulyje pripažinta nusikalstama Rusijos federaline saugumo tarnyba, VSD veikla gali būti vertinama tik neigiamai.
Gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad E. Kusaitei turi būti skirta vos 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurią nuteistoji neteisėtomis prokurorų pastangomis jau yra atlikusi, vietoj prokuratūros reikalautų 10-ties metų įkalinimo.
Kai vilkas pakliūna tarp šunų gaujos, jis nepasiduoda, ne tik iltis rodo, bet jomis ginasi. Kai vilkas iš bandos grobia avį, įkibęs jai į sprandą bėga miško link, avis į pražūtį bėga drauge; nusikaltimo auka dalyvauja nusikaltime (jei avis nebėgtų, jos gulinčios vilkas neįstengtų į mišką nutempti).
Išklausius Eglės Kusaitės baigiamąją kalbą teisme, N.Venckienei bei niekuo nenusikaltusiems Garliavos budėtojams keliamų bylų akivaizdoje, tarsi po paskutinių lašų į visuomenės kantrybės taurę, įvertinus dar pasitikėjimo nuosmukį mūsų teisėtvarkos ir teisėsaugos sistema, tampa aišku kad šiai sistemai reikia priešintis. Sistemos palaikymas prilygtų dalyvavimui nusikaltime.
Vilniaus apygardos teisme, įsikūrusiame buvusiuose KGB rūmuose (simboliška!), 2013 m. gegužės 30 d. bus skelbiamas sprendimas E.Kusaitei, kaltinamai ketinimuRusijos karinėje bazėje Čečėnijoje įvykdyti teroro aktą.
Renkant ar skiriant į atsakingus valstybės postus asmenis, reikia atsižvelgti į jų lojalumą valstybei. Lietuvoje tokio vertinimo nėra, nors tai esminė kandidato savybė. Tai susiję ir su visais kandidatais į valstybinius postus. Deja, apie tokią užkardą mūsų valstybėje net neužsimenama.
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis. Represijų įkvėpėjai ir organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo.
Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, įkvėpėja ir organizatorė buvo SSRS komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldi KGB.
Continue reading „Kol valstybėje gaudomi tik pūgžliai, ešeriai ir šamai jaučiasi saugiai”
Teko skaityti Michailo Bulgakovo pasakojimą apie jo pokalbį su rusu jūrininku, kuris, išsibastęs po daugybę pasaulio uostų, neturi uosto, kuris jam būtų mieliausias, šalies, kuri jam būtų priimtiniausia gyventi. Autorius jūrininkui pasakė, kad jis neturi šeštojo – Tėvynės jausmo ar net pojūčio.
Kai kas šeštuoju pojūčiu vardina intuiciją ar kitą kokią retesnę žmogaus savybę, tačiau nesvarbus mūsų atveju numeris, o jausmas, kurį esant liudija užrašyta patirtis.
