Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Generalinė prokuratūra antradienį pranešė teismui perdavusi didelio rezonanso sulaukusią šnipinėjimo bylą. Šioje byloje buvęs Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis kaltinamas iš Rusijos gavęs dvi užduotis: surinkti duomenų apie Sausio 13-oios bylą nagrinėjančius teisėjus bei surasti medikus, kurie išduotų netikrą pažymą apie suimto bylos kaltinamojo Jurijaus Melio sveikatos būklę.
Kaltinimai šnipinėjimu pareikšti ir kitam Lietuvos piliečiui – verslininkui Deimantui Bertauskui.
Kaip skelbia Prokuratūra, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad nusikalstama veika galimai vyko nuo 2017 m. vasario mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio. Kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos Federacijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos Federacijos piliečiais, kurių vienas iš jų teismo pripažintas kaltu sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galimai rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.
Antradienį išplatintame Prokuratūros pranešime pabrėžiama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamiems asmenims, tyrimo duomenimis, buvo suformuotos dvi užduotys – pagal pateiktus sąrašus surinkti duomenis apie teisėjų, prokurorų bei kitų asmenų, susijusių su Sausio 13-osios bylos nagrinėjimu, gyvenamąsias vietas.
Taip pat kaltinamųjų buvo prašoma surasti Lietuvos Respublikos valstybės institucijose dirbančius asmenis, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteistojo J. Melio sveikatos būklę. Buvo siekiama, kad šie duomenys turėtų įtakos J. Melio skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimui į švelnesnę ar kitaip palengvinant šio asmens kalinimo sąlygas. Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą. Itin sudėtingą ir didelės apimties ikiteisminį tyrimą atliko Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai, o tyrimą organizavo ir kontroliavo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai.
Bendromis Valstybės saugumo departamento, Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų ir Generalinės prokuratūros prokurorų pastangomis buvo išaiškintas šis Lietuvos valstybės saugumui pavojingas sunkus nusikaltimas.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos Dūmos narys nuo kompartijos Leonidas Kalašnikovas prieš kelias dienas Kremliaus kontroliuojamos televizijos vienoje iš propagandinių laidų skundėsi, kad jo draugas sėdi. Matyt, karšta komunisto širdimi jautė, kad artėja Lietuvos teismo svarstymas dėl sankcijų pratęsimo buvusiam socialistinio liaudies fronto veikėjui A. Paleckiui, įtariamam šnipinėjimu Rusijai.
„Moj drug Algirdas Paleckis uže davno sidit v litovskoj tiurmė“, – apgailestavo L. Kalašnikovas. Jis taip pat skundėsi, kad posovietinėje erdvėje susidorojama su kitaip mąstančiais, kad nuo Pribaltikos iki Ukrainos galvas vėl kelia nacistai.
Pasak deputato, Paleckis sėdi nekaltai, nekaltai buvo nuteistas anksčiau, nes išdrįso viešai pasakyti, kad 1991-aisiais „savi šaudė į savus“. O taip, pasak komunisto, ir buvo – savi šaudė į savus, jokių tankų prie Televizijos bokšto nebuvo, ir t. t.
Šioje vietoje norėčiau pasidalyti dviem savo asmeniniais pastebėjimais.
Pirmas. Kaip rodo komunizmo, kaip absoliutaus blogio, istorija, kompartijos nariai niekuomet nepasižymėjo bent kiek gilesniu protu. Jam atsiskleisti trukdė paprasčiausias fanatizmas. Gal kiek protingesni buvo nebent menševikai. Bet kas vėliau su jais atsitiko, geriausiai galėtų atsakyti pats draugas Stalinas.
Regis, drg. Kalašnikovas, viešai gindamas drg. Paleckį, pasielgė ne itin apdairiai. Būtų galėjęs patylėti, o padarė meškos paslaugą. Gi Paleckis ginasi esąs nekaltas, nenorįs vėl Lietuvai parvežti naujojo Stalino saulės, kaip tai padarė a.a. jo senelis, parvežęs senąjį.
Antras. Matyt, nelengva dabar Algirdui nuo praėjusiųjų metų spalio sėdėti belangėje ir laukti Temidės sprendimo, jeigu ginti jį sutiko tik buvęs žurnalistas, o dabar advokatas, žurnalisto brolio kolega, andai viename redakcijos kabinete kartu su juo sėdėjęs A. Petrulis.
Net banditai sugeba pasisamdyti garsesnius advokatus.
O tai rodo, kad ne tokie jau ir dosnūs tie nekaltų sielų verbuotojai.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Šnipinėjimu Rusijai įtariamo Algirdo Paleckio suėmimą Kauno apygardos teismas pratęsė dar dviem mėnesiams. Tai Eltai patvirtino teismo pirmininko padėjėja Milda Bučnytė.
2018 m. spalį teisėsauga pranešė, kad dėl šnipinėjimo Rusijai pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame įtarimai pareikšti visam tinklui asmenų. Tarp įtariamųjų – A. Paleckis. Pasak generalinio prokuroro Evaldo Pašilio, įtariamieji taikėsi į jautriausias valstybei sritis, kaip Sausio 13-osios byla.
Algirdas Paleckis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Pats A. Paleckis savo kaltę neigia, todėl, teisėsaugininkų teigimu, paleistas į laisvę galėjo ir toliau bendrauti su asmenimis, kuriems rinko informaciją apie Sausio 13-osios prokurorus ir teisėjus.
A. Paleckis vienintelis iš įtariamųjų jau devynis mėnesius laikomas Vilniaus pataisos namuose. Kitiems įtariamiesiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.
Generalinis prokuroras patvirtino, kad dėl šnipinėjimo gali grėsti nuo trejų iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė.
Premjeras Saulius Skvernelis, žinodamas, kad šnipinėjimu įtariamas Algirdas Paleckis yra suimtas ir turėdamas informacijos apie „valstiečių“ frakcijai priklausančio Naglio Puteikio galimas sąsajas su Alytaus pataisos namuose planuotais neramumais, sukūrė mitą apie konservatorių ryšius su Kremliumi, samprotauja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Negailėdamas epitetų S. Skverneliui, konservatorius tvirtina, kad premjeras, susiedamas šias dvi skirtingas istorijas ir konstruodamas konservatorių keliamą grėsmę, ne tik bandė gesinti streikuojančių pedagogų ar žurnalisto Andriaus Tapino organizuoto streiko keliamas įtampas, tačiau kartu ir siekia klotis kelią į 2019 m. vyksiančius prezidento rinkimus.
Pasak jo, Vyriausybės vadovas bando pasinaudoti pastarosiomis dienomis į viešumą išlindusio šnipinėjimo Rusijai precedentu tam, kad parodytų, jog jo kalbos apie konservatorių grėsmę yra ne iš piršto laužtos.
„Suimamas Ivanovas, bet tuoj pat paleidžiamas. Paaiškėja, kad prieš du mėnesius suimtas Algirdas Paleckis. Lyg yra ir daugiau žmonių suimtų.
Ir šast – Premjeras jau bando demonstruoti, kad yra visai nebeliguistas, ir adekvatumas kilstelėtas į naujas, seniai regėtas aukštumas. Ir Kremlius, ir Seimo nariai (suprask, konservatoriai), ir neramumai (suprask, pedagogai), bet kartu niekas neaišku“, – feisbuke ketvirtadienį rašė G. Landsbergis.
Galiausiai politikas užsiminė apie, pasak jo, opozicijos šaltinių turimą informaciją, liudijančią N. Puteikio sąsajas su Alytaus pataisos namuose planuotais neramumais. Kaip Eltai aiškino G. Landsbergis, jo šaltiniai tvirtina, kad su galimai organizuotais neramumais pataisos namuose galėjo būti susijusi N. Puteikio padėjėja Laura Radževičiūtė.
Politikas tvirtina, kad S. Skvernelis, žinodamas tokią informaciją, pasinaudojo savo pareigomis, nepaaiškino visuomenei, apie kokius neramumus jis kalba, todėl galėjo sudaryti įspūdį, kad neramumai yra susiję su opozicinėmis frakcijomis ar mokytojais.
„Nepatvirtintais oficialiai, bet opozicijos šaltinių duomenimis, premjeras galėjo gauti informacijos iš teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento, kad premjero frakcijos narys (kol kas vienintelis valstiečių kandidatas į prezidentus) Naglis Puteikis galėjo turėti sąsajų su Alytaus pataisos namuose planuotais (organizuotais) neramumais. Nežinau tik, ar premjeras pats pasiprašė, kad Kalėjimų departamentas jam raštą parašytų, ar vis dėlto nuo rašto viskas ir prasidėjo. Bet tai, ką padarė premjeras, labiau primena Dučės metodus, o ne Europos Sąjungos valstybės. Neramumai kalėjime nėra ok, ypač jei ten įsivėlęs paties frakcijos narys.
Seimo narys Naglis Puteikis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lygiai kaip ir prieš du mėnesius suimtas Paleckis, apie kurio suėmimą, nė kiek neabejoju, žinojo ir premjeras. Tai reiškia, kad paimdamas tarpusavyje niekaip nesusijusią informaciją – apie Puteikį, apie Paleckį, pavadini tai konservatorių, pedagogų, profsąjungų ir Tapino sąmokslu ir juo mėgini nugesinti kilusį nepasitenkinimą dėl priimamo biudžeto bei mobilizuoti savo elektoratą. Įžūlu? O taip.
Bet ir tai dar ne viskas. Paklausykite, ką naujai iškeptas dučė kalba. Valstybėje neramumai, ir jis yra PRIVERSTAS galvoti apie dalyvavimą prezidento rinkimuose. Sunku pasakyti, ar čia dviejų zuikių vienu šūviu manevras, t.y. ar premjeras netyčia sugalvojo, kad ir biudžetą priims, ir kelią į prezidentus nusities. Premjerui norint pakilt iš B reitingų lygos reikia naujo Molotkovo. Reikia neramumų, kuriuos tik jis vienintelis, kaip gerasis, dorasis policininkas galėtų nuraminti. Kadangi Molotkovas neatsiranda, premjeras susikuria vieną pats. Toks kelias primena Putino, tik vietoj gyvenamųjų namų sprogdinimo ir čečėnų pasirinkta kaltinti konservatorius ir profsąjungas bei rašyti pažymas apie savo frakcijos narius. Toks pasirengimas prezidento rinkimams prasilenkia ir su premjerui tenkančia atsakomybe bei su demokratinės valstybės principais. Nesolidu. Nerimta. Nesuveiks“, – baigė įrašą G. Landsbergis.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Pats N. Puteikis sako nieko nežinantis apie G. Landsbergio keliamas prielaidas. Nors, tvirtino N. Putekis, jam yra žinoma, kad jo padėjėja L. Radževičiūtė anksčiau dirbo kalėjimų struktūroje, tačiau kad ji galėtų būti susijusi su neramumų kurstymu Alytaus pataisos namuose, aiškino jis, girdi pirmą kartą.
Valerijus Ivanovas. Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotr.
„Ką čia norima pasakyti? Kad aš koordinuoju mokytojų streiką, o mano padėjėja neramumus kalėjime?“ – Eltai kalbėjo N. Puteikis.
Apie G. Landsbergio šaltinių skelbiamą informaciją nieko negirdėjęs sakosi ir teisingumo ministras Elvinas Jankevičius. Jis tvirtina, kad jokio užklausimo apie N. Puteikį, bent jau jo žiniomis, nebuvo.
„Jokio užklausimo dėl informacijos suteikimo iš premjero negavome nei aš asmeniškai, nei pati ministerija. Ir aš asmeniškai premjerui nesu nieko sakęs, nebuvo teikiama nei informacija, nei mūsų buvo klausiama. Jokio klausimo apie (Naglį Puteikį. – ELTA) nebuvo“, – kalbėjo E. Jankevičius.
ELTA primena, kad didžiulį ažiotažą visuomenėje sukėlė S. Skvernelio pareiškimas, kad į jo rankas pakliuvo „valstiečių“ valdžios nuvertimo planas. Pasak Vyriausybės vadovo, teisėtai išrinktą valdžią nuversti siekia konservatoriai. Premjeras neatmetė galimybės, kad tai gali būti daroma su Kremliaus pagalba.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Lenkai – okupantai. Propagandininkai tvirtokai įsikibo dantimis vargšelių Aušros vartų lenkiškuose pasuose – kodėl gi nepabandžius dar labiau pakiršinti lietuvių ir lenkų. „Lietuva pateiks Lenkijai sąskaitą už Vilniaus krašto okupavimą?“ – klausia „RuBaltic.ru“. Ir pradeda. Pradžioje – iš toli. Kad lenkai vėl kelia klausimą dėl kompensacijos už okupaciją Vokietijai. O jei jau kelia Vokietijai, tai gali imti ir iškelti ir Lietuvai – dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo.
Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Juk logiška, ar ne? Esą, jau ne pirmą dieną Rytų Europoje ryškėja istorijos įvykių peržiūrėjimo tendencijos (ak, čia greičiausiai vėl skauda tas NATO filmas apie miško brolius…).
„RuBaltic“ prisiminė ne tik Pilsudskio istoriją, bet ir kaip geroji Rusijos sovietinė federatyvinė respublika tučtuojau perdavė Lietuvos valdžiai Kaune 3 mln. rublių auksu, paaiškindama, kad daro tai remdamasi draugiškai valstybių santykiais ir suvokdama sunkią Lietuvos padėtį. Šie pinigai leido Lietuvai organizuoti gynybą ir neleisti visos šalies okupacijos.
Tai va, mielieji, taip išeina, kad Rusija gera, o Lenkija – ne. Tačiau… apie kokias nors kompensacijas – Lietuvos Lenkijai ar Lenkijos Lietuvai – iš tiesų niekas negalvoja ir nekalba. Nė žodžio. Išskyrus rusų propagandininkus.
Lietuvoje valdžia žudo žmones. Pamirškite iliuzijas apie demokratiją: mūsų šalyje valdžia žudo žmones. Ir dėl to kalčiausia Dalia Grybauskaitė. Tai užtikrintai pareiškia „RuBaltic“, rašydama apie badautojų palapines priešais Prezidentūrą. Kuriose – protestuotojai prieš neteisingą teismų sistemą Lietuvoje. Kadangi teisėjus skiria Prezidentė, ji ir yra kalčiausia. Taip esą teigia protesto iniciatorius – „Lietuvos nepriklausomybės tėvas“ (taip „RuBaltic“ ir vadina) Zigmas Vaišvila. Tiesa, kaip paaiškinama straipsnyje, teiginys, kad valdžia žudo žmones, yra perkeltinis, tiesiogiai niekas nežudo, bet argi tai svarbiausia?
O kaip „RuBaltic“ žurnalistui pasakojo protesto dalyvis Giedrius Grabauskas, jį apkaltino antikonstitucine veikla vien už tai, kad pasisakė prieš oficialią valdžios politiką, prieš NATO… Iškėlė baudžiamąją bylą dėl neapykantos kurstymo. Valdžios kritika šalyje tapo nusikaltimu. Ir į Konstituciją tiesiog spjaunama… Tiesa, kad G. Grabauskas ne šiaip sau polemizavo apie stojimo į NATO reikalingumą, o kurstė vykdyti socialistinę revoliuciją, straipsnyje neužsimenama. Ak, tie revoliucionieriai, visais laikais juos baudė ir skriaudė…
Paleckis: nepriklausomybės nebėra. Senokai bematytas ir begirdėtas „savi šaudė į savus“ frazės autorius Algirdas Paleckis propagandininkų portalui „RuBaltic“ davė išsamų interviu apie… Vytautą Landsbergį. Tiksliau – apie „Landsbergių dinastijos fenomeną ir jos atstovų vaidmenį dabartinėje politikoje“. Apie tai, ar reikia Vytautui Landsbergiui suteikti Prezidento statusą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
A. Paleckis pateikia savą istorijos traktuotę. Tais gūdžiais 1990-aisiais Prezidento institucijos Lietuvoje tiesiog nebuvo ir šiuolaikinė istoriografija negali tiksliai atsakyti, kad gi buvo valstybės galva. „Netgi sakyčiau, kad ūkio, o taip pat ir politikos reikalams vadovavo Prunskienė. Daugelyje sričių ji buvo įtakingesnė už Landsbergį. Bet čia galima ginčytis nors iki vidurnakčio“, – nusileidžia A. Paleckis.
Tačiau toliau pašnekovas kalba ne apie Prunskienę. Jam užkliūva, kad Landsbergis tyli, kai iškeliamas prezidentinių regalijų klausimas, vadinasi – nori jų. O toliau papilama keletas kibirėlių jau pradvisusių legendų – apie Sąjūdžio ir KGB ryšius, kliūna ir Vytauto tėvui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris be kompartijos ir KGB į Lietuvą tiesiog nebūtų sugrįžęs, ir t.t. ir pan. Suprask, Paleckis prieš Landsbergio prezidentystę.
Vis dėlto A. Paleckis mano, kad Landsbergiui nepasisekė, likimas jį jau nubaudė: pergyvenęs Algirdą Brazauską ir daugelį kitų jis savo akimis išvydo, kaip žlunga jo idėja: nebėra net nepriklausomybės, už kurią jis kovojo, viską dabar sprendžia Vašingtonas ir Briuselis…
„Šaltasis karas grįžta į Lietuvą“, – rašo „RuBaltic“. Bet paskaičius pasirodo, kad nėra taip jau baisu. Tiesiog propagandininkai piktinasi, kad kovai su jais prisimintos šaltojo karo laikų technologijos – per radijo siųstuvą iš Lietuvos Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai pradėtos transliuoti JAV kongreso finansuojamos „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis. Propagandistai iš didelio rašto išeina iš krašto ir visiškai nebesislapstydami piktinasi, kad į jų „šiuolaikinius iššūkius“ Lietuvos valdžia reaguoja taip senoviškai. Šiame greitaeigio interneto, skaitmeninių technologijų ir palydovinių transliacijų amžiuje… Fu…
Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Straipsnio autoriai gerai žino, kad šiuolaikines skaitmenines technologijas daug lengviau kontroliuoti, nei analogines radijo transliacijas, bet savo žinias netikėtai pritaiko ne „Radio svoboda“ atvejui, o… pasipiktinimui, kad Lietuva gali bet kada panorėjusi nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliavimą. Ir apskritai, jei nežinojote, tai čia galite perskaityti fantastinę žinią, kad „globali Vakarų visuomenės informavimo priemonių kontrolė leidžia Vašingtonui sukurti reikalingą informacinę matricą (pakeiskite „Vakarų“ į „Federacijos“ ir Vašingtoną į Maskvą – ar niekur negirdėta?). Beje, o Baltijos šalių medijos aktyvus visai neseniai pradėjo kontroliuoti amerikiečių investicinis fondas „Providence Equity Partners“ (suprask, visa ir vienintelė media Baltijos šalyse – tai TV3. Atsiprašome, dar „Power Hit Radio“…)
Rinkiminis krepšinis. Šaunusis „Obzor“ pasidarė sensaciją iš to, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Izraelio gynybos ministru, ir ne bet kur, o per krepšinio varžybas! O Lietuvos žiniasklaida apie tai pranešė džiūgaudama. Ministrai, taip sakant, suderino tai, kas naudinga, su tuo, kas malonu, – pašiepia „Obzor“. Ir primena, kad kai 2010 m. į Kauną kartu su CSKA atvyko tuometinis Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, su juo niekas nesusitiko! Apmaudu iki šiolei.
Vaikų išnaudojimas. Ne, šįkart ne Lietuva išnaudoja. „Obzor“ publikuoja gražią, jausmingą, šiltą Šiaulių gimnazisto Boris Kim žinutę, kaip šis kartu su vyresnių klasių moksleiviais iš kitų Lietuvos miestų rugpjūtį apsilankė Sankt Peterburge. Kelionė įvyko programos „Labas, Rusija 2017“ rėmuose.
Jau įvažiuojant moksleivius apstulbino šis didelis ir gražus miestas. Pačią pirmą dieną jie pasivaikščiojo Nevos prospektu, kateriu paplaukiojo po Piterio kanalus. Kiekvieną vakarą vyko renginiai drauge su jaunimu iš įvairių Europos, Azijos, Artimųjų Rytų šalių. Viešnagės metu visi susidraugavo, aplankė daug muziejų, atmintinų istorinių vietų. Bene didžiausią įspūdį gimnazistui paliko naktinė ekskursija „Pakeliami Piterio tiltai“. „Nė nepastebėjome, kaip greitai prabėgo 5 dienos. Bet ir jų užteko, kad visi atsisveikintų su naujaisiais draugais su ašaromis akyse“, – rašo moksleivis.
Jokios propagandos, jokios politikos. Jokio istorijos iškraipymo. Ir širdį suspaudžia toks internacionalinis graudulys… Ačiū, „Obzor“.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Panevėžieti Bronių Matelį daug kas įsidėmėjo iš jo įdomių komentarų portale www.lrytas.lt, anksčiau nemažai jo tiriamosios žurnalistikos tekstų, ypač apie teisėtvarką ir gaujų siautėjimą, buvo galima paskaityti dienraštyje “Lietuvos rytas”.
Kviečiame iš arčiau susipažinti su šiuo žurnalistu, sutikusiu duoti išskirtinį interviu portalui www.slaptai.lt.
Su Panevėžio krašto žurnalistu Broniu MATELIU kalbasi Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Pirmą kartą neturėjau galimybės nei dalyvauti Sausio 13-osios renginiuose, nei matyti juos televizijoje, todėl dabar man sunku įsivaizduoti, kokį įspūdį jie man būtų padarę.
Tačiau jau nelabai svarbu, kaip tas lemtingas dienas šiandien prisimena įvykių prie televizijos bokšto, Seimo, Televizijos dalyviai.
Žymiai svarbiau, kaip jiems pavyko visa tai perduoti tiems, kurie tada buvo maži, kurių dar visai nebuvo, o šiandien jie jau ima valstybės vairą į savo rankas arba į tą valstybę žiūri iš tolo – su nostalgija, su priekaištais, kad mes, čia pasilikusieji, neskubame jiems suteikti dvigubos pilietybės.
Ar tiems, kurie nebuvo Baltijos kely arba jo neprisimena, kurie negirdėjo Sausio 13-ąją tankų ir automatų šūvių, – ar jiems mes sugebėjome raštu, žodžiu, vaizdais perteikti tų įvykių tragizmą, žavesį, prasmę? Ar gatvėje paklausti – kas tą tragišką ir kartu pergalingą naktį šaudė prie Televizijos bokšto ir Televizijos? – jie nedvejodami neišpyškins: savi?
Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE apie šių dienų politines bei kultūrines aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Kiekvieną sausio mėnesį Lietuva prisimena tragiškąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį. Taip ir privalo būti. Kai kurių dalykų negalima pamiršti.
Tačiau skausmingus, lemtingus anų dienų įvykius mums vis tik trukdoma deramai prisiminti. Trukdo tie nedraugai, kurie tiek praėjusiais, tiek šiais metais pradėjo eskaluoti temą, girdi, “savi šaudė į savus”.
Kad mūsų oponentai anksčiau ar vėliau bandys skleisti žeminančias versijas, – reikėjo tikėtis. Įžvalgi valstybė turėjo suvokti, jog gali susiklostyti nepalanki situacija. Įžvalgūs šalies vadovai taip pat privalėjo iš anksto numatyti taktiką, kurios mums derėtų laikytis, jei viešojoje erdvėje vis tik pasirodys priešiški pareiškimai. Man regis, vienintelis teisingas kelias buvo toks: ignoruoti, nepastebėti, neišgirsti. Juolab – jokių bandymų su oponentais ginčytis teismo salėje. Mat paduodami oponentus į teismą mes juos norom nenorom išgarsinsime, sureikšminsime ir išpopuliarinsime. O tuo pačiu – ir jų versiją.
Užverstas paskutinis neseniai knygynuose pasirodžiusios Manto Martišiaus knygos “(Ne)akivaizdus karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti – vertingas veikalas. Jame – gausu konkrečių duomenų iš praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų, koncepcijų, šokiruojančių palyginimų.
Atidžiai perskaičius Manto Martišiaus veikalą įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.
Su knyga patarčiau susipažinti visiems, kurie domisi politinėmis, karinėmis, ekonominėmis temomis. Ypač – žurnalistams, narpliojantiems žvalgybines istorijas. Visi jie ras svarbių žinių, kaip savo nuomonę pasauliui primesti stengiasi JAV, Vakarų Europa, Rusija, Kinija, kai kurios arabų šalys.
Demokratija yra grįsta ne tik valdžių atskyrimu, bet ir pasitikėjimu tomis valdžiomis. Viena iš jų – teismai. Šiandien ir plika akimi matosi daug neargumentuotos kritikos, noro sąmoningai sunaikinti pasitikėjimo likučius. Tačiau reikia pasakyti, kad ir patys teisėjai prisideda prie šio proceso.
Be jokios abejonės, pats ryškiausias pavyzdys – tai teisėjo Antano Virbalo sprendimas išteisinti Algirdą Paleckį dėl teiginio, kad „savi šaudė į savus“ per Sausio 13-ąją. Pasirodo, tai tik nuomonė, kuri buvo grindžiama kitais šaltiniais, tarp kurių atsidūrė ir visuotinai žinoma šmeižikiška knyga „Durnių laivas“.
Lietuvai nereikėjo bylinėtis su jaunuoju Algirdu Paleckiu dėl sausio 13-osios interpretacijų. Lietuvai nederėjo teismams skųsti jaunojo A.Paleckio tvirtinimų, neva gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją “savi šaudė į savus”.
Šitaip sakau ne dėl to, jog manyčiau, esą A.Paleckis – teisus. Ir tikrai ne dėl to, jog būčiau iš tų pesimistų, kurie mano, jog Lietuva per silpna priešintis milžiniškai Rusijos propagandinei mašinai. Ir tikrai ne dėl to, jog būčiau įsitikinęs, jog jaunasis A.Paleckis nevertas bausmės. Nuomonės, jog šiuo konkrečiu atveju reikėjo vengti teisminio bylinėjimosi, laikausi visai dėl kitų priežasčių. Paduodami į teismą mes tik sureikšminome A.Paleckį, į savo rengiamus mitingus ir protesto akcijas Vilniuje vaikščiojantį vos su keliais gerbėjais.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia tradicinį pirmadieninį interviu su parlamentaru Gintaru Songaila.
Mūsų dėmesio centre – drastiškai išaugusios kainos už šilumą, skandalingi Algirdo Paleckio pareiškimai, Vengrijos konstitucija, Lietuvos ir Latvijos glaudesnio bendradarbiavimo galimybės bei įmanomi visuomenės apklausų tendencingumai. Su parlamentaru tautininku Gintaru SONGAILA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Spalio 17-ąją Rusijos televizija NTV parodė išsamų interviu su dabartiniu Rusijos premjeru, būsimuoju prezidentu Vladimiru Putinu. Rusijos valdovą kalbino net trys Maskvoje akredituoti, rusiškai beveik be akcento kalbantys solidaus amžiaus užsienio žurnalistai.
Apart malonių klausimų V.Putinui jie pateikė ir keletą neva nepatogių. Pavyzdžiui, kodėl Maskvai staiga prireikė Eurazijos projekto, kodėl nuspręsta, jog V.Putinas, o ne Dmitrijus Medvedevas, sieks prezidento posto. Taip pat teirautasi, ar dabartinis šalies ministrų kabineto vadovas tiki pergale būsimuosiuose rinkimuose. Į vadinamuosius nepatogius klausimus, kurie, be abejo, buvo iš anksto suderinti, V.Putinas atsakė taip, tarsi būtų demokratas “iki kaulų smegenų”, nuoširdžiai susirūpinęs rusų nacijos ateitimi.
Šeštadienį Lietuvos profsąjungų konfederacijos suorganizuotas mitingas prie Vyriausybės rūmų atrodė taip, kaip ir toji diena – krito šlapdriba. Vangiai. Ant galvų, po kojom.
Drėgna buvo net širdy. Stovėjau iš pradžių priešais Seimo rūmus, nuo kurių ir prasidėjo eisena Gedimino prospektu link Vyriausybės rūmų, paskui ir ten, ir stebėjau žmonių veidus.
Žmonių veidai – štai ta svarbiausia, esmingiausia bet kokio sambūrio paradigma.
Taigi veidai. Lietuviški, beveik apatiški. (Pro akis praplaukia arabų veidai, jų degančios akys…).
Šia tema vėl rašyti paskatino Lietuvos rusų laikraštyje „Litovskyj kurjer“ pasirodęs straipsnis „Kada pasibaigs paskutinis karas?“
Straipsnio autorius Rafaelis Muksinovas – sociologijos daktaras, dirbęs Mokslų akademijoje, dėstęs Vilniaus aukštosiose ir mokytojavęs vidurinėse mokyklose, buvęs Lietuvos socialistų partijos valdybos narys ir jos Vilniaus organizacijos pirmininkas. [2000 m. duomenys.] Po Socialistų susijungimo su Frontu galbūt yra jungtinės partijos prezidiumo narys. Autorius yra totorių tautybės, gimęs Kazachstane, augo ir vidurinę mokyklą lankė Ukmergėje. Galbūt, jo tėvai buvo ištremti iš Krymo į Kazachstaną dar karui nesibaigus.
1968-ieji metai įėjo į pasaulio istoriją gausybe įvairių sąjūdžių: antikarinės demonstracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prahos pavasaris, studentų judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje ir kt.
Studentų revoliucijų įkvėpėjai buvo kairiųjų pažiūrų, tai pasakytina ir apie Vokietijos jaunimą. Jų programines nuostatas, pagijęs po pasikėsinimo, savo disertacijoje „Dėl azijietiškojo ir Vakarų Europos kelio į socializmą skirtumų“ išdėstė idėjinis Vokietijos studentų revoliucijos vadas Rudi Dutschke. Jis įsivaizdavo vokiečių kelią į socializmą be Maskvos, Rytų Berlyno ar Pekino vadovavimo.
