Gražuoliai Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Medienos ruošos, pramonės ir miškininkystės sektorius atstovaujantys Lietuvos miškų ūkio rūmai (LMŪR) reikalauja Aplinkos ministerijos (AM) stabdyti planus užbaigti Nacionalinį miškų susitarimą (NMS) ir parlamentui teikti kelių įstatymų pataisas, kurios reformuotų miškų sektorių.
Rūmų teigimu, ministerijos ruošiami projektai yra politiniai, neatspindi visų interesų grupių poreikių, esą jais „bandoma sugriauti“ dabartinį miškų ūkį. Tą įstaiga deklaruoja rezoliucijoje Seimui, Vyriausybei ir politinėms partijoms.
Tačiau aplinkos ministras Simonas Gentvilas tikina, kad NMS pasiektas kompromisas yra geras, o pataisas reikia pradėti svarstyti parlamente.
Nepatenkinti AM iniciatyvomis
Nuo metų pradžios ministerija ruošia ir socialiniams partneriams pristato Miškų, Saugomų teritorijų ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymų pakeitimus, kuriuos planuojama pateikti Seimui pavasarį, Eltos žiniomis – gegužę.
Nauja Miškų įstatymo redakcija AM siekia įgyvendinti NMS susitarimo nuostatas. Tarp pasiūlymų – miškų grupių sistemos korekcijos, miško kirtimų reguliavimo pokyčiai, bendrųjų miško reikmių finansavimo sistemos pertvarka. Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat bus teikiamos priemonės aiškiau ir greičiau planuoti veiklą miškuose (įskaitant ir nemedienines paslaugas) atkurtų miškų kokybei gerinti bei kt.
Numatoma ir saugomų teritorijų plėtra.
Vis dėlto LMŪR planus kritikuoja, esą pokyčiai inicijuojami NMS nesusitarus dėl trijų esminių susitarimo temų – įvairialypio miškų naudojimo balanso, ekonominės miškų naudos ir biologinės įvairovės išsaugojimo.
„Neturėdami susitarimo principiniais strateginiais klausimais, niekada nesusitarsime. Labai aiški takoskyra pasimatė, kai kalbame apie tai, ar mūsų miškininkystė turi būti daugiateisė, t. y., tęsiama ta vaga, kurią miškininkai aria iki šiol, ar viskas keičiama kardinaliai ir einama specializuotos miškininkystės keliu. Šitie klausimai buvo ne atsakyti, o išryškėjo“, – praėjusį penktadienį vykusiame neeiliniame LMŪR suvažiavime sakė organizacijos prezidentas Remigijus Bakys.
LMŪR rezoliucija argumentuoja, jog pataisomis būtų didinami nuo visuomenės atriboti saugomų teritorijų plotai, tačiau kirtimų apimtys didėtų ūkinės paskirties miškuose. Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Be to, saugomų miškų plėtra esą būtų įgyvendinta pažeidžiant privačių miškų savininkų interesus – „de facto nusavinant“ privatų mišką be jo savininko sutikimo ar abipusio susitarimo dėl kompensacijų.
R. Bakys kalbėjo, kad LMŪR vienijama miškų pramonė sukuria apie 10 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto, tačiau nebėra šalies miškų politikos prioritetas.
„Šito sektoriaus poreikiai privalo būti traktuojami kaip prioritetas. Saugomų teritorijų plėtra negali vykti ūkio sąskaita. Miško yra tiek, kiek yra, o mes iki šiol aplinkosaugą suvokiame per teritorinę ekspansiją. (…) Negalime kalbėti apie aplinkosaugos plėtrą tokią, kokia ji yra dabar, be miškų ūkio ribojimų“, – kalbėjo R. Bakys.
LMŪR reikalauja toliau tęsti NMS ir nesvarstyti teisės aktų pokyčių, kol nebus sutarta dėl visų 9 susitarimo temų. Politinės partijos raginamos susitarimo dokumento nepasirašinėti, nepritarti jokiems juo grįstiems įstatymų projektams.
„NMS yra geras dalykas, bet jis turi būti pabaigtas“, – pabrėžė rūmų vadovas.
S. Gentvilas: įstatymo pakeitimais siūlomas geras kompromisas
Tuo metu aplinkos ministras S. Gentvilas ragino pritarti politikų siekiui priimti įstatyminius pakeitimus, kuriais būtų patvirtintos šešios NMS temos. Politikas tikina, jog jomis susitarti pavyko.
Kaip miško pramonės atstovams penktadienį kalbėjo S. Gentvilas, ministerija rado kompromisą tarp visų miškų politikos interesų grupių.
Ministras gyrė NMS kaip procesą, kurio metu, „per visą jo sudėtingumą“, skirtingai miškų naudą suvokiančios grupės galėjo išgirsti viena kitą.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak jo, AM siekia, jog visos politinės partijos pasirašytų dėl jau sutartų NMS nuostatų, o dar ginčytinus klausimus esą būtų galima aptarti jau kituose formatuose.
„Šiandien esame išeitiniame taške, kai turime dalį susitarimo – tiek politinio, tiek jau turime teisės aktus. (…) Man atrodo, kad tai yra labai, labai geras kompromisas“, – renginyje kalbėjo S. Gentvilas.
Ministras ragino LMŪR matyti teigiamas reformas, kurias nori atlikti ministerija bei kurioms pritaria kiti socialiniai partneriai.
„Kai išeina projektai, visi turi būti 80 proc. patenkinti, 20 proc. nepatenkinti. Jei iš esmės kalbėtume apie šiuos projektus, tikrai neužsiakcentuokime ties tais 20 proc., kur yra dirgikliai jūsų asmeniniu pagrindu. Bet matykite tą 80 proc. kiek judama į priekį ir matykite kitą pusę – medžiotojų, saugomų teritorijų entuziastų, ekologijos entuziastų“, – į rūmų narius kreipėsi S. Gentvilas.
Jis pabrėžė planuojamus veiklos atlaisvinimus ūkiniuose miškuose – lengvinti miškų leidimo suteikimo tvarką, panaikinti ribojimą įsigyti daugiau nei 1,5 tūkst. hektarų miškų ūkio paskirties žemės. Ministro teigimu, siūlomi pakeitimai miškų ūkio sektoriui yra tinkamas kompromisas.
„Pajuskite, kad sentimentas, nepaisant sukuriamų darbo vietų, šiandien yra ne šitos publikos pusėje. Nepaisant sukuriamų darbo vietų, perdirbimo gebėjimų, Seime sentimentas yra riboti, Europoje irgi didžiąja dalimi. Dabartinis konsensusas šitai bendruomenei yra į gerąją pusę, lyginant su tuo, kokia galėjo būti išeitis kadencijos pradžioje“, – kalbėjo S. Gentvilas. Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartu ministras pabrėžė, jog temos, dėl kurių NMS metu sutarta nebuvo, bus aptariamos rengiant Lietuvos miškų strategiją.
ELTA primena, kad NMS tikslas – parengti nacionalinį dokumentą, deklaruojantį bendras nuostatas dėl ilgalaikės subalansuotos miškų politikos krypčių, atsakantį į klausimus, kaip turėtų būti ūkininkaujama saugomų teritorijų ir kituose miškuose, kartu užtikrinant medienos sektoriaus aprūpinimą žaliava. Vienu iš proceso tikslų taip pat laikytinas su miškais susijusios teisėkūros stabilizavimas.
STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.
Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) trečiadienį Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje pristačius tyrimą dėl galimų korupcijos apraiškų Vilniaus miesto savivaldybėje, Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Julius Sabatauskas sako, kad teisėsaugos institucijos turėtų nedelsiant imtis veiksmų ginant pažeistą viešąjį interesą Vilniaus mieste.
Pasak Antikorupcijos komisijos nario J. Sabatausko, „STT susirūpinimas dėl korupcijos apraiškų išduodant statybos leidimus sostinėje vėluoja 7 metus“.
„STT vardijamose rizikose esantys savivaldybės tarnautojai sprendimus priiminėjo daugiau nei septynerius metus, taigi analizė – pavėluota. Čia pat kyla pagrįstas klausimas, ką STT ir Aplinkos ministerija veikė visus tuos metus? Kodėl tokia analizė buvo atlikta ne anksčiau, o tik dabar, kai galimai visomis šiomis rizikomis galėję piktnaudžiauti asmenys baigia kadenciją Vilniaus mieste?“ – pranešime spaudai akcentuoja J. Sabatauskas.
Jo teigimu, STT korupcijos apraiškų tyrimu turėjo užsiimti daug anksčiau.
Mano, kad dabar svarbiausia atlyginti žalą
„Turime konstatuotus galimus piktnaudžiavimo pavyzdžius, turime pasiūlymus keisti teisės aktus, tačiau lieka neaišku, kaip siūloma atstatyti galimai pažeistą visuomeninį interesą ir padarytą žalą? Akivaizdu, kad STT su šia analize pavėlavo. Negi tik dabar pamatėme tuos svečių namus, tas rekonstrukcijas?“ – vertina jis.
J. Sabatauskas akcentuoja, kad STT pateiktoje išvadoje vardijama daugybė rizikų, taip pat nurodomi konkretūs galimi piktnaudžiavimo atvejai. Pavyzdžiui, nedeklaruojami privatūs interesai, su projektų derinimų ir leidimų išdavimais dirbančių asmenų sutuoktiniai dirba projektavimo ar statybų įmonėse.
„Išvadoje pateikiami ir jau realizuoti ciniški galimos korupcijos atvejai, kai kelių dešimčių kvadratinių metrų rūsys yra rekonstruojamas į virš tūkstančio kvadratinių metrų daugiabutį. Kai iš mažo namo projekto atsiranda kotedžų kvartalai, o svečių namai virsta daugiabučiais“, – sako J. Sabatauskas.
Jis tikina, kad teisės aktus taisyti būtina, tačiau jie galios ateityje.
„Dabar svarbiausias klausimas – kaip prokuratūra (ar pati STT) žada ginti galimai jau pažeistą visuomenės interesą ir panaikinti jau padarytą žalą? Primenu, kad visuomeninio intereso gynimas laiku yra viena pagrindinių prokuratūros užduočių. Akivaizdu, kad laiku galimi pažeidimai užkardyti nebuvo, jokių veiksmų tirti taip pat nebuvo atlikta, o žala – akivaizdi. Visuomenė šiuo metu laukia aktyvių prokuratūros ir STT veiksmų siekiant apginti pažeistą interesą. Vien konstatuoti galimybių – nepakanka“, – vertina J. Sabatauskas.
Trečiadienį STT Seimo Antikorupcijos posėdyje pristatė tyrimą dėl galimų korupcijos apraiškų išduodant statybos leidimus Vilniaus mieste.
Žuvinto takas. Vytauto Visocko nuotr.
Aplinkos ministerija dėl galimo piktnaudžiavimo Žuvinto biosferos rezervate kreipėsi į Generalinę prokuratūrą.
„Ministerijos Centralizuoto vidaus audito skyrius, atlikdamas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ilgalaikio turto valdymo vidaus auditą, nustatė, kad šio rezervato direkcija, galimai pažeisdama teisės aktus, sudarė panaudos sutartis su fiziniais asmenimis ir perdavė jiems neatlygintinai naudotis patikėjimo teise valdomus 12 ir 15 ha valstybinės žemės plotus“, – pranešė Aplinkos ministerija. Žuvinto pelkės. Vytauto Visocko nuotr.
Ministerijos teigimu, audito metu surinkta informacija parodė, kad direkcijos vadovai žinojo, jog žemės panaudos sutartys su rezervato darbuotojais sudaromos galimai neteisėtai. Jos buvo pagrindas gauti ES išmokas, skirtas žemės ūkio ir kaimo plėtros priemonėms.
Be to, nustatytos galimos piktnaudžiavimo rizikos galimai naudojant rezervato direkcijai priklausančią žemės ūkio techniką ir kurą fizinių asmenų sklypams apdirbti ir tvarkyti.
Remiantis šiuo auditu ir atliktu tarnybiniu patikrinimu, praėjusią savaitę buvo atleistas rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per pirmuosius du šių metų ketvirčius nustatyta 70 neteisėtų miško kirtimo atvejų, kai buvo iškirsta 870 kubinių metrų medienos, – tai 14 atvejų mažiau negu pernai per tą patį laikotarpį, pranešė Aplinkos ministerija.
Pasak ministerijos, daugiau kaip pusė šių atvejų (44) fiksuoti valstybiniuose miškuose. Jų metu iškirsta 541 kubinis metras medienos – 99 kubiniais metrais daugiau negu per tokį pat laikotarpį 2019 metais. Privačiuose miškuose nustatyti 26 neteisėti miško kirtimo atvejai, kai iškirsta 329 kubiniai metrai medienos – 120 kubinių metrų mažiau nei per praėjusių metų antrąjį ketvirtį.
Per abu ketvirčius neteisėtais kirtimais valstybiniuose ir privačiuose miškuose padaryta 140,7 tūkst. eurų žalos aplinkai, 5,2 tūkst. eurų žalos – miško valdytojų turtui.
Valstybiniuose miškuose nustatyta 17 pagamintos miško produkcijos grobimo atvejų, kai buvo pagrobta 198 kubiniai metrai medienos (per 2019 metų tą patį laikotarpį nustatyti 9 atvejai, kai pagrobta 29 kubiniai metrai medienos).
Už neteisėtus miško kirtimus ir kitus Miškų įstatymo pažeidimus administracine tvarka nubausti 178 asmenys. Jiems skirta 9,3 tūkst. eurų baudų.
Žuvintas. Vytauto Visocko nuotr.
Seimo aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas kreipiasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos inicijuoto Vyriausybės nutarimo pakeitimo, pagal kurį Žuvinto biosferos rezervate leidžiama užsiimti žūkle.
„Deja, atėjo laikai, kai Lietuvos gamtą tenka ginti teismuose net nuo paties aplinkos ministro“, – sako S. Gentvilas.
Žuvinto rezervatas yra seniausia Lietuvos saugoma teritorija, įsteigta dar 1937 m., prof. Tado Ivanausko iniciatyva. Rezervatai sudaro vos 0,5 proc. šalies teritorijos ir yra išskirtinai skirti apsaugoti gamtos savireguliacijai. Žuvintas išskirtinis – čia, toli nuo žmonių, peri net 234 rūšys paukščių. Dauguma jų žiemoja čia visus metus.
„Labai liūdna, kad dabartiniam aplinkos ministrui atrodo, jog net ir unikaliausia gamta turi tarnauti žmonių pramogoms. Ministro iniciatyva Žuvinto biosferos rezervate įteisinta galimybė 14 kaimų gyventojams žvejoti rezervate. Dalis tų kaimų nuo rezervato nutolę daugiau nei 25 km. Žvejyba rezervate niekaip negali būti pateisinama tradicijų išsaugojimu – žvejyba seniai virto ne maisto apsirūpinimu, o pramoga. Rezervatai nėra vieta pramoginei žūklei. Tokiam žvejybos legalizavimui nevienareikšmiškai prieštarauja ir UNESCO, kurio dalimi rezervatas tapo 2011 m.
Aplinkos ministras K. Mažeika nenustoja stebinti. Šis pakeitimas – akivaizdus sūduviškio nevykęs bandymas gamtos sąskaita laimėti balsus rudenį vyksiančiuose rinkimuose“, – aiškino Seimo Aplinkos apaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas. Pelkė. Žuvintas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę Vyriausybės priimtuose naujuose Žuvinto biosferos rezervato nuostatuose leidžiama uogauti, grybauti ir net žvejoti. Nors tai draudžia net 2 galiojantys įstatymai – Saugomų teritorijų bei Specialiųjų žemės naudojimo įstatymai.
„Teismai tikrai stos gamtos pusėn, nes tiek Vyriausybės, tiek Aplinkos ministerijos teisininkai Vyriausybės nutarimą lydinčiose pažymose pabrėžia, kad leidimas žvejoti prieštarauja įstatymams. Kreipiuosi į LVAT tikėdamasis teisingo sprendimo“, – teigė parlamentaras S. Gentvilas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, Seimo nariams suteikiama galimybė kreiptis į Lietuvos vyriausią administracinį teismą prašant išaiškinti, ar Vyriausybės ir ministerijų teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Kovo mėnesį LVAT S.Gentvilo prašymu panaikino išimtį žiemos, rudens, pavasario metu į dyzeliną nemaišyti 7 proc. biodegalų dalies. Tąkart buvo panaikintas jungtinis aplinkos, susisiekimo, energetikos ministrų įsakymas, stabdęs didesnį atsinaujinančių energetinių išteklių panaudojimą degalinėse.
Nevyriausybininkai kreipėsi į aukščiausius šalies politikus prašydami išsiaiškinti kirtimų Punios šile aplinkybes.
„Užfiksuota medžiaga liudija apie neseniai iškirstas sveikas pušis. Galimai tai prieštarauja kirtimų stabdymo pavedimui, kurį aplinkos ministras pasirašė reaguodamas į prezidento raginimus užtikrinti adekvačią apsaugą Punios šile. Kol vyksta Aplinkos ministerijos organizuoti procesai, reali Punios šilo apsauga yra vilkinama, medžiai kertami”, – pranešime sako Baltijos aplinkos forumo direktorius Žygimantas Morkvėnas.
„Mūsų turimose nuotraukose matosi rietuvė sveikų 80-100 metų amžiaus pušų. Jų žievėgraužiai tipografai nepuola, todėl šie kirtimai negali būti siejami su sanitarine apsauga. Tai – ne gamtos išteklius lentoms pjauti, bet valstybės saugomo gamtos paveldo dalis”, – tikina jis.
„Baltijos aplinkos forumas“ tikina kreipęsis į aukščiausius šalies politikus prašydamas išsiaiškinti šių kirtimų aplinkybes ir informaciją pateikti visuomenei.
„Visuomeninė organizacija prašo nutraukti bet kokius kirtimus iki kol Aplinkos ministerija nesuorganizuos įvairių suinteresuotų grupių argumentuotos diskusijos, pasiūlančios tinkamą sprendimą, kaip užtikrinti Punios šilo gamtinės ekosistemos išsaugojimą ir kol nebus užtikrinti teisiniai instrumentai, įpareigojantys laikytis sutartų gamtos apsaugos principų“, – teigiama pranešime.
Aplinkos ministro atstovas spaudai Justas Jaskonis Eltai teigė, kad netrukus bus baigtas rengti naujasis šilo teritorijos apsaugos planas.
„Punios šilą, ne tik jo saugomos teritorijos dalį, reikia visapusiškai apsaugoti ir mes tam rengiamės – šiuo metu baigiamas rengti naujasis šilo teritorijos apsaugos plano pirminis variantas, apie kuri diskutuoti netrukus pakviesime visuomeninių organizacijų atstovus, mokslininkus“, – Eltai sakė J. Jaskonis.
Jis taip pat paragino visuomenininkus neužsiimti viešųjų ryšių akcijomis.
„Tik dar kartą norėčiau pakviesti visuomeninių organizacijų atstovus dialogui darbiniame lygmenyje, o ne viešųjų ryšių akcijai. Kaip rodo Klaipėdos atvejis – tai veikia“, – pridūrė jis.
Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Žydrūnas Bartkus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Žydrūnas Bartkus po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda ir aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika sakė, kad Aplinkos ministerijos daromos reformos yra fragmentiškos.
„Susitikime atkreipiau dėmesį į tai, kad viena iš priežasčių, leidžiančių įvykti korupciniams dalykams arba kilti didelėms neigiamoms pasekmėms, yra valstybės ir konkrečių institucijų fragmentiškumas. (…) Ministerija jau daro žingsnius dėl reformų, jie yra daugiau formalūs, nes, sujungiant regiono aplinkos apsaugos departamentus į vieną juridinį vienetą, vietose situacija neišsispręs savaime. Ji gali išsispręsti tik tada, jeigu centre ministerija, ministerijos padaliniai valdys informaciją apie tai, kas vyksta regionuose“, – teigė Ž. Bartkus.
„Nė viena ministerija, įskaitant Aplinkos ministeriją, negali susikoncentruoti tik į savo sektoriaus reformos įgyvendinimą“, – pridūrė jis.
Pasak STT vadovo, antikorupcinė aplinka ministerijoje nėra sukurta.
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Antikorupcinė aplinka Aplinkos ministerijoje, beje, ne vienintelėje ministerijoje, nėra sukurta. Tai indikuoja ir skaičius pranešimų, kiek gauname apie tai, kad paprastą aplinkos inspektorių vienas ar kitas suinteresuotas asmuo bandė papirkti. Šis skaičius yra lygus nuliui. Arba niekas nesistengia išsispręsti korupciniu būdu problemų, arba paprasčiausiai aplinka nėra sukurta tokia, kokia būtų atspari korupcijai, ir žmonės, susidūrę su ta situacija, signalizuotų visais įmanomais kanalais“, – sakė Ž. Bartkus.
ELTA primena, kad Lietuvos teisėsauga po atliktos operacijos praėjusią savaitę paviešino nustačiusi, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte susidarančios nuotekos nepatenka į valymo įrenginius, o išteka beveik nevalytos tiesiai į nuotekų vamzdžius, kuriais pasiekia Kuršių marias. Skelbiama, kad aplinkai padaryta žala galėjo siekti ne vieną milijoną eurų.
Vandens trūkumas didžiuosiuose miestuose susidarė dėl neatnaujintų vandenviečių, sako aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
„Sunku patikėti. Kalbant apie gėlą vandenį, jo turime pakankamai, tačiau kalbant apie paviršinį vandenį, kurio pajėgumai nėra dideli, kur turi praeiti laiko prisipildyti, matome grėsmę tų didžiųjų miestų atveju, ypač Kauno“, – Žinių radijo laidoje „Pozicija“ teigė K. Mažeika.
Dėl to, pasak ministro, kaltos neatnaujintos vandenvietės.
„Situacija tokia, kad miestai turi tam tikras zonas, kurie aprūpinami iš vienos ar kitos vandenvietės. (…) Kai kurios vandenvietės buvo paliktos nuo senų laikų, ir jų pajėgumai yra per maži aprūpinti didesnį kiekį vandens.
Vandens tinklų plėtra, žmonių vandens suvartojimo įpročiai, išsiplėtė miestai… Atsiranda trūkumas kai kuriose vietose“, – laidoje sakė K. Mažeika.
Ministras rekomendavo žolę laistyti vakare arba anksti ryte, kad jį galėtų sugerti drėgmę.
K. Mažeika taip pat teigė, kad, dar labiau nukritus Neries upės lygiui, būtų kreipiamasi į Baltarusiją.
„Vilniuje Neries upė (lygis. – ELTA) yra maksimaliai nukritusi. Baltarusija, kuri turi prie Minsko didžiulį vandens rezervuarą, kuriuo aprūpina visą Minską, tą talpą nuolat prižiūri, kad palaikytų vandens lygį, tačiau jie buvo labai mažą kiekį vandens paleidę į Žemupį. (Dabar. – ELTA) matome šiek tiek (vandens lygio. – ELTA) kilimą pasienyje. Blogiausiu atveju esame pasiruošę kreiptis į Baltarusiją, kad jie padidintų vandens pajėgumus“, – laidoje teigė aplinkos ministras.
ELTA primena, kad, dėl karščių ekstremaliai išaugus vandens suvartojimui, kuris kai kuriose Kauno vietose lėmė vandens tiekimo sutrikimus, Kauno miesto savivaldybė prašo visų kauniečių nelaistyti vejų nuo 18 iki 23 valandos.
Savivaldybė praneša, kad su vandens tiekimo sutrikimais šiomis dienomis susiduria iki tūkstančio kauniečių.
Bendrovė „Vilniaus vandenys“ taip pat fiksuoja, kad šiuo metu kai kuriose vietovėse Vilniaus mieste ir rajone geriamojo vandens sunaudojama tris kartus daugiau nei įprastai, ir prašo gyventojų vandenį vartoti atsakingai ir taupiai.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jau antrąsyk premjeras Saulius Skvernelis demonstruoja nepagarbą valstybei, jos pirmajam asmeniui ir valstybės institucijoms. Savo, kaip kandidato į šalies prezidentus, kalboje pareiškęs, jog Prezidentūroje turėtų krykštauti vaikai, jis aiškiai leido suprasti, kad šalį valdo šeimos neturinti prezidentė. Ir galbūt ir ateityje valdys žmogus, dar neturintis šeimos…
Šitoks
akibrokštas yra pats tikriausias seksizmas, pareiškė viena moterų teisių gynimo
atstovė. Gaila, tuo viskas ir pasibaigė, nors, regis, turėjo būti daug
audringesnė reakcija; nors ir netiesiogiai, tačiau labai jau nedviprasmiškai
premjeras ir kandidatas į prezidentus taikė į galbūt vieną iš skaudžiausių –
vaikų neturinčių, o galbūt ir negalinčių turėti – žmogaus vietų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vakar
Svernelis žengė dar toliau.
Prezidentei Daliai Grybauskaitei pareiškus, jog Irmos Gudžiūnaitės kandidatūra į aplinkos ministro postą netinka todėl, kad jai trūksta kompetencijos, premjeras vėl pratrūko: „Su šia prezidente suderinti naujo ministro kandidatūros bus neįmanoma. Gudžiūnaitės kandidatūra su šalies vadove buvo suderinta iš anksto (pabraukta aut.) – todėl ir pateikta. Maža to, prezidentė kandidatei po pokalbio sakė, kad sprendimas bus teigiamas, todėl šiandienos pareiškimas iš tikrųjų stebina“, – savo „Facebook“ paskyroje, matyt, pasekęs D. Trampo pavyzdžiu, parašė Saulius Skvernelis.
Norėtųsi premjero paklausti, ar jam, kadais
studijuojant policinius mokslus, buvo dėstoma logika? Galbūt kandidatūrą, o
tiksliau – susitikimą su kandidate ir buvo galima (o ir reikėjo!) suderinti iš
anksto, tačiau ar tai jau reiškia, kad prezidentė, kandidatės dar nemačius,
būtinai turėjo ją patvirtinti, kai pamatė ir išgirdo?… Juolab, kad
pretendentė į ministrus, atsakinėdama į žurnalistų pateiktus klausimus, net
nesugebėjo ištarti tikslaus ministerijos, kuriai ji norėjo vadovauti,
pavadinimo.
Aplinkos ministerija yra viena iš sudėtingiausių
ministerijų, į kurios valdymą patenka daug valstybei labai svarbių sričių; patirties
neturinčiam tuose tyruose – misija neįmanoma.
Premjeras kategorišku tonu pareiškė, kad aplinkos
ministro pareigas toliau laikinai eis energetikos ministras ir daugiau kandidatų
į šią poziciją jis neieškos. „Žinodamas, kiek užtruko derinimas ir koks
prezidentės požiūris, darau išvadą, jog bus atmesta bet kuri kita mano teikiama
kandidatūra. Tai reiškia, kad su šia prezidente suderinti naujo ministro
kandidatūros bus neįmanoma.
R.
Karbauskis rėžė dar stipriau: „Tyčiotis neleisime“.
Įdomu tik, kas ir iš ko čia tyčiojasi.
Taigi, regis, iki naujos vyriausybės suformavimo
išrinkus naująjį prezidentą, o tai įvyks maždaug po pusmečio, aplinkos
ministerija liks be vadovo.
Susidaro įspūdis, jog premjeras jaučiasi taip,
tarsi tvarkytųsi ne valstybėje, o savo nuosavame darže.
Gal, užuot sėdėjus V. Kudirkos aikštėje ir dairantis į S. Daukanto aikštę, reikėtų vis dėlto apsispręsti?
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo narė Ingrida Šimonytė teigia, kad premjeras Saulius Skvernelis, skirdamas be patirties Irmą Gudžiūnaitę į aplinkos ministres, sąmoningai rizikavo, kad galėtų pateisinti ,,vyriškąją Vyriausybę“. Kartu, pabrėžia Seimo narė, premjeras pats prieštarauja savo žodžiams, kad Vyriausybė sudaryta iš savo srities profesionalų.
„Kas gali paneigti, kad pasiūlydamas į ministrus jokios patirties konkrečioje srityje neturinčią moterį, kai visi į tave bado pirštu dėl itin vyriškos Vyriausybės, sąmoningai eini į riziką, kad ji susimaus. O tada jau sakysi: matot, aš jums sakiau, kad svarbu profesionalumas, geriau jau mylėkim jas, tas moteris. Ir niekas jau nebeprisimins, kad tai buvo tavo siūlymas, tiesą sakant. Tad prezidentės sprendimas nėra netikėtas, o premjeras jau pats paklydo savo politikų ir profesionalų priešinimo žabangose“, – savo feisbuko paskyroje rašė I. Šimonytė.
Pasak Seimo narės, premjeras, siūlydamas I. Gudžiunaitės kandidatūrą, prieštarauja „valstiečių“ priešrinkiminei pozicijai, kad Vyriausybė sudaryta iš savo srities profesionalų.
,,Visgi šis atvejis nebuvo įmanomas, nes nemanau, kad siūlydamas ponią I. Gudžiūnaitę ministre premjeras norėjo pademonstruoti pasitikėjimą jauna ir gabia Lietuvos piliete. Visų pirma toks skyrimas niekaip nederėjo su jau gana nugrota, bet vis dar bandoma toliau groti profesionalų Vyriausybės plokštele – gal ponia Irma labai gabi, guvi ir iniciatyvi, bet ji tikrai nėra aplinkos srities profesionalė. Vadinasi, tai jau būtų buvęs labiau klasikinis politinis paskyrimas, kai koalicijos partneriai pagal savo supratimą pasiūlo ministro kandidatūrą“, – teigia I. Šimonytė.
Trečiadienį prezidentė D. Grybauskaitė atmetė premjero S. Skvernelio siūlomą socialdarbietės I. Gudžiūnaitės kandidatūrą į aplinkos ministres. Pabrėžusi, kad Aplinkos ministerijai tenka labai platus atsakomybių spektras, prezidentė pakvietė premjerą šiam sudėtingam sektoriui ieškoti visapusiškos patirties turinčio kandidato.
Prezidentės sprendimo pagrindinis argumentas – I. Gudžiūnaitės kompetencijų stoka.
Pasak D. Grybauskaitės sprendimą išplatinusios Prezidentūros, pagrindiniai šalies vadovės keliami reikalavimai visiems kandidatams į ministrus yra profesionalumas, kuruojamos srities išmanymas, administraciniai gebėjimai, skaidrumas ir interesų konflikto vengimas.
I. Gudžiūnaitė, pasak prezidentės, veržli ir perspektyvi jauna politikė, tačiau neturi reikiamos dalykinės patirties ir susitikime nepademonstravo vadovavimui aplinkos apsaugos sektoriui reikiamų žinių ir kompetencijos.
Premjeras S. Skvernelis trečiadienį aštriai sureagavo į prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą neskiri jo siūlomos socialdarbietės I. Gudžiūnaitės į aplinkos ministres.
Pasak premjero, dėl I. Gudžiūnaitės jis tarėsi su D. Grybauskaite, todėl jį stebina trečiadienį pareikštas šalies vadovės sprendimas. S. Skvernelio teigimu, prezidentė eilinį kartą parodė ne tik savo požiūrį į jo vadovaujamą Vyriausybę, tačiau ir norą destabilizuoti Vyriausybės darbą.
Kai buvau dar visiškas pyplys, anais sovietiniais laikais, paskaitęs laikraštyje, kad jau pradeda dygti grybai, vidurvasario metą, berods buvo birželio pabaiga, įsiruošiau į netoliese dunksnojantį mišką su pintine ir aš paieškoti laimikio. Einantį keliu sustabdė kaimynas, klausdamas „Kur žingsniuoji, vaikeli, nejaugi į mišką?“ Į mano paaiškinimą, kad „Tiesa“ rašė, kad jau prasidėjo grybų sezonas, palingavęs galvą kaimynas liūdnai tarstelėjo: „Žinok, kad visa tai, ką skelbia „Tiesa“, yra grynasis melas!”
Žinia, sovietiniais laikais visi svarbiausieji propagandos ruporai, klaikaus žmonių kvailinimo vadinamieji spaudos organai buvo vadinami tiesomis. G.Orwellas šį fenomeną aptaria savo antiutopijoje „84-tieji“, aprašydamas žiaurios minties policijos, kuri čia vadinama Tiesos ministerija, veiklą, toli pavyzdžio neieškant. G.Orwellas aprašo fenomeną, kai visišką pozityvios tikrovės nebuvimą pridengia pavadinimai tarsi savotiškos pomirtinės kaukės. Tokių pavadinimų dauginimas sovietijoje prikišamai rodė baisų tikrovės trūkumą, kai tikroviškos tiesos nebuvimą privalėjo užtikrinti tiesos ministerija, melo ruporas buvo vadinamas „Tiesa“, o totalitariniai režimai, pasivadinę liaudies demokratijomis, buvo įpareigoti kontroliuoti vadinamąją liaudį taip, kad joks demokratijos daigelis nesudygtų net mintyse.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kad ir kaip nesmagų būtų sakyti, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad ši diametraliai priešingų tikrovei pavadinimų praktika iš kapų yra prikeliama šiandien mūsų lietuviškoje aplinkoje, kai didžiausio rusiškų trąšų importuotojo, trąšų barono partija be didesnio konfūzo ima ir pasivadina žaliaisiais. Kaip atrodo, mėgstantis be perstojo pliaukšti apie Tiesą, Gėrį ir Grožį Ramūnas Karbauskis yra įsitikinęs, kad žodžiams neskauda. Tačiau prievartaujami žodžiai dejuoja, todėl dėl būtinybės įvardinti daiktus savo vardais, dėl žodžių sveikatos leiskite pastebėti, kad žaliaisiais trąšų barono partija gali vadintis nebent tik dėl to, jog siaubo filmuose prisikėlę negyvėliai paprastai vaizduojami kaip žalios veido odos būtybės.
Nepatikėčiau, jeigu kažkas sakytų, kad R.Karbauskio bendrovės vis dar prekiauja glifosatais, transportuoja šiuos vėžį sukeliančius nuodus į Lietuvą. Tai būtų pernelyg didelis žmonių papiktinimas, kai ant kortos yra pastatoma vado politinė karjera. Kaip yra žinoma, Tarptautinė vėžio agentūra laboratorinėmis sąlygomis, bandymuose su gyvūnėliais nustatė, kad ši medžiaga neabejotinai sukelia vėžį. Oponentas turi teisę pareikšti, kad bandymų su laboratorijos žiurkėmis rezultatai negali būti tiesmukai perkelti į žmogaus tikrovę, vertinant žmogui kylančias rizikas dėl žemės ūkio nesutramdomo chemizavimo. Tačiau pastarosiomis dienomis žaliųjų vyriausybės priimtas nutarimas nuo kitų metų padidinti miškų iškirtimo normą 6% rodo valdžios nusiteikimą gyventojus laikyti laboratorijos žiurkėmis, bandant nustatyti populiacijos kantrybės ribas, išbandyti – kokią melo dozę gali pakelti Lietuvos žmogus?
Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aplinkos ministerijos pavadinimas Lietuvoje dengia aplinkos naikinimo vajų. Kad ir kaip būtų liūdna, tokia yra nesmagi dalykų padėtis. Urėdijų naikinimo reformos metu ne vienas žmogus, tarp jų ir šių eilučių autorius liūdnai pranašavo, kad tokios permainos yra užmanytos savo godumą nesugebėjusių suvaldyti žmonių galvose, užsimojant prieš Lietuvos miško tvarumą. Sunku buvo nepastebėti čia styrančių medienos apdirbimo pramonės ir užsienio baldininkų lobistų ausų ir uodegų. Neatsitiktinai sulaukėme net kai kurių tarptautinių lobistų raginimų spartinti reformas ta linkme.
Išties, nepaslėpsi, reforma pakrypo ta linkme, kad buvo siekiama išsižadėti pasaulyje sėkmingiausiai su miškais besitvarkančios šalies (tai skelbė oficialiai įteiktas sertifikatas, dokumentuotas Lietuvos pasaulinis pripažinimas) statuso, pereinant prie Latvijos, kuri yra tituluojama kaip blogiausiai miškų tvarumą užtikrinanti šalis pasaulyje, pavyzdžio. Toks yra naujosios konfigūracijos žaliųjų minties šuolis. Moraliniu Černobyliu susiklosčiusi dalykų padėtis gali būti vadinama dar ir dėl to, jog į tokią aferą su dideliu entuziazmu įsitraukė ir konservatoriai.
Išsivysčiusios šalys paprastai jau nekerta savo miškų, reikalingus medienos išteklius supirkdamos iš žemesnio kultūrinio išsivystymo pakraščių, kur lengviau yra prasukti korupcines ar pusiau korupcines schemas. Kyla įspūdis, kad Aplinkos ministerija siekia nublokšti Lietuvą į antrojo tipo šalių rangą.
Matome visišką minties nususimo atvejį, kai vadinamieji medienos ištekliai yra prilyginami iš žemės gelmės semiamoms naudingosioms iškasenoms. Iškasama geležies rūda, varis, auksas, pumpuojama nafta jokiu būdu nenaikina aplinkos, neužtraukia pavojaus, kad šalis nugarmės į atsivėrusias kiaurymes, savo ruožtu suintensyvėjęs miškų kirtimas atveria kiaurymes šalies landšafte, didina fizinės ir metafizinės dykynės įsivyravimo pavojų. Tokie kirtimai yra vaizdi mūsų sąžinės kiaurymių demonstracija.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna dėl to, kad vyriausybės posėdyje buvo bandoma pridengti Aplinkos ministerijos, pastaruoju metu sulaukiančios daug kritikos, veiklą, skelbiant, kad didinti kertamų miškų plotus pasiūlė kitos ministerijos. Tačiau kažin ar tokiais paaiškinimais kažkas patikėjo…
Ką toliau daryti? Neturiu teisės kviesti versti valdžią, kurią man išrinko tautiečiai. To neleidžia Konstitucija ir kiti įstatymas. Todėl mano pasiūlymas bus paprastesnis: jeigu vyriausybė neišgirs mūsų protestų ir neatšaus priimto nutarimo ženkliai padidinti Lietuvos miškų kirtimus, protesto ženklan R.Karbauskio, Sauliaus Skvernelio ir Aplinkos ministro adresais supakuokime iš išsiųskime bent po vieną nešvarių kojinių porą. Klausiate – koks loginis ryšys tarp nemotyvuoto miškų kirtimo ir nešvarių kojinių? Kai šitaip kertami Lietuvos miškai, normalių refleksų žmogui dėl nervinimosi padidėja pėdų prakaitavimas. Jeigu nieko daugiau padaryti negalime, tai duokime žinią valdžios vyrams bent apie tai.
Kodėl Kauno meras Visvaldas Matijošaitis taip nemėgsta medžių, kad išgenėjęs želdinius gatvių pakelėse dabar kirtimus perkėlė į miesto parkus. Vienareikšmiškai neatsakysi, ar ne? Tarkime, meras užsimojo pakeisti miesto veidą iš esmės, o laisvai į visas puses besišakojantys medžiai yra nepaklusnumo administracinei valiai simbolis, tampantis nemaloniu dirgikliu užsimojusiam viską valdyti Visvaldui. Žmones priversti paklusti daug lengviau nei medžius, taigi pastaruosius reikia iškirsti.
Tačiau štai filosofas Naglis Kardelis, neminėdamas V.Matijošaičio pavardės, kalbėdamas apie visai kitus dalykus, sako, kad medžių kirtimas, paprastai sukeliantis didelį triukšmą ir pritraukiantis visuomenės dėmesį, yra patogiausias veiklos imitavimo būdas, bandant įpiršti nuomonę, kad kažkas svarbaus vis dėlto vyksta. Galimas daiktas, garbusis filosofas, taip bylodamas, dūmojo apie labai tolimus ir globalius dalykus, neturėdamas nė iš tolo jokių ketinimų laidyti dviprasmiškas užuominas V.Matijošaičio atžvilgiu, galimas daiktas!
Kita vertus, leiskite čia pasiūlyti dar paprastesnę hipotezę, atsakant į keltą klausimą, kodėl Kauno meras V.Matijošaitis nedraugauja su medžiais, – tarkime, taip yra vien dėl to, jog ant medžių neauga žuvies piršteliai ir krabų lazdelės, taigi žuvies pramonės verslininkas jaučia alergiją sausumos žalumynams kaip užimančiam daug nereikalingos vietos balastui. Plėtojant šią atsakymo versiją reikėtų pardėti baimintis, kad viską valdantis Visvaldas neužsimanytų paleisti Kauno HE šliužų, paverčiant miestą prie Nemuno naujos jūros dugnu su gyvybingais ichtiologiniais ištekliais. Kad ir kaip žiūrėsi, medžiai yra kliuvinys laivų navigacijai, rudenį kaštonai draskytų žvejų tinklus.
Medžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinia, taip juokaujant galima ne juokais prisijuokauti. Galop palikime ramybėje tą V.Matijošaitį, juolab kad merui, kaip atrodo, simpatizuoja didžioji dauguma miestiečių, taigi ir mes skandalą dėl medžių kirtimo laikykime bemaž vieninteliu nesusipratimu, siejamu su šia garsia pavarde. Be to, čia buvo bandoma pateikti fantasmagorinį atsakymą į klausimą – kodėl Kauno meras V.Matijošaitis nemėgstą medžių? Tačiau joks žanras, kaip atrodo, neteikia galimybių atsakyti į daug painesnį klausimą – kodėl Apsaugos ministerija Lietuvoje taip patologiškai neapkenčia Lietuvos miškų?
Anksčiau už aplinkosaugos reikalus šalyje atsakinga ministerija vadinosi Aplinkos apsaugos ministerija, dabar tokio rango įstaiga dabinasi nauju pavadinimu – Aplinkos ministerija. Manding pavadinimas buvo pakeistas iš tiesų neatsitiktinai, nes pasikeitė prioritetai – dabartinės ministerijos veikla teikia pagrindo manyti, kad nuo aplinkos apsaugos pereinama prie forsuoto aplinkos resursų eksploatavimo, nuo saugos prie naikinimo, nuo tausojimo prie piktavališko eikvojimo.
Šių eilučių autorius yra parašęs visą krūvą straipsnių, taip pat publikuotų ir šiame dienraštyje, kuriuose buvo, švelniai tariant, abejojama Aplinkos ministerijos užkurtos vadinamosios urėdijų reformos būtinumu. Dar kartą turiu progą paliudyti, kad nepažįstu nė vieno urėdo, jokiu būdu nesu medžiotojas, savo užsiangažavimą miškų labui galėčiau pavadinti nebent grybautojo pasija (dabar rašydamas šį prisipažinimą, be visa ko kito, labiau juokais nei rimtai pagalvojau, kad grybautojo įsipareigojimas Lietuvoje negali būti politiškai neutralus pasirinkimas).
Tačiau dar ir dabar nesu tikras – ar tokios reformos, keliančios didžiausią pavojų miškų tvarumui, klystkeliais buvo pasukta dėl reto ministerijos buožgalvių kvailumo, darant reformą dėl reformos, siekiant trūks plyš pelnyti kvazireformatoriaus statusą, tokiu būdu užsirekomenduojant Primo ar net paties Karbauskio akyse, ar vadinamoji urėdijų reforma yra gudriai sukonstruotos korupcinės pinklės, tenkinant medžio apdirbimo verslininkų interesus, garsiųjų baldininkų poreikius pigiai ir stambiomis apimtimis pirkti medieną Lietuvos nususinimo sąskaita? Tačiau tikriausiai yra taip, kad vienas kitam neprieštarauja – buožgalvių kvailumas dera su jų suktumu, slidumu.
čia nėra pauzių
o tik
tamsi
nepertraukiama
ir
kieta medžiaga
soste
tupi
žibantis
buožgalvis
pavadinimu
„yra
kaip
yra“
Kad ir kaip būtų, net ir didžiausias skeptikas, regis, nesitikėjo, kol kas nelaukė, kad tik pajudėjus iš vietos vadinamajai reformai virš Lietuvos miškų iškart pradės tvenktis juodžiausi debesys, miškų išnaikinimo pavojaus kreivė šoktelės į viršų taip staigiai, tarsi būtų nulūžus spyruoklė.
K.Starkevičiaus garbei reikia pastebėti, kad minėtas Seimo narys skambina pavojaus varpais, tarsi ir pažeisdamas savo frakcijos, kurios dauguma narių pasirinko pritarimą juodajai urėdijų naikinimo reformai, valią. Konservatoriai pritarė minėtai reformai, jeigu neklystu, gavę kažkokius valdančiųjų pažadus atsimokėti už palaikymą, grąžinti skolą, antra vertus, kas be ko, konservatoriams rūpėjo įgelti socialdemokratams, kurie bent dekoratyviai priešinosi šiai miškų naikinimo vajų užtraukiančiai pertvarkai.
Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paklausiu retoriškai – o kam čia rūpi Lietuvos miškai, žmonės, pati Lietuva? Kaip atrodo, dabartinių politinių partijų veikėjai pastoviai kelia savo kvalifikaciją, tobulėja ne dienomis, o valandomis truputėlį kitoje, o būtent politinės prostitucijos sferoje. Jeigu būtų tokia olimpinė sporto šaka kaip politinė prostitucija, mes čia visados laimėtume, Lietuvos politinių partijų aplinkoje yra puoselėjami neeiliniai politinės prostitucijos talentai, išauginami tikri šitokios sferos saboniai.
Ar reikėjo didelio proto, kad galėtum suprasti, kad labai rizikinga yra laužyti tvarką, kuri labiausiai autoritetingų tarptautinių organizacijų buvo pripažinta kaip leidžianti užtikrinti geriausią pasaulyje miškų priežiūrą ir pasekti Latvijos, kuri pastaruoju metu vis dažniau yra minima tarptautiniu mastu kaip neužtikrinanti net minimalaus miško tvarumo, pavyzdžiu. Tačiau, galimas daiktas, toks keistas Lietuvos pasirinkimas turėtų būti siejamas ne tiek su proto trūkumu, kiek su nesuvaldytu, lipančiu pro kraštus srutų pavidalu gobšumo pertekliumi.
Miško teikiami džiaugsmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasitinkame Vasario 16-osios Šimtmetį užkilusių pavojų ir jų įvairovės kontekste, kai šiandien jau kalbama ne tik apie konvencinio karo, bet ir hibridinių karų pavojus, priartėjusią jų tikimybę. Tačiau jeigu leisite man kalbėti savo balsu, pernelyg nesivaržydamas pasakysiu, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybės Kultūros ir Aplinkos ministerijos jau pradėjo ir tęsia pilietinį karą su savo tauta. Tokio karo daugiau ar mažiau įsisąmonintas orientyras – Lietuva kaip dykynė, kaip metafizinė ir fizinė dykuma!
XXX
Istorija jau buvo pasibaigusi, tačiau gamta lygi ir tapati tik sau dar tęsėsi su amžinybe pavaizduojančiu vienodu monotonišku ritmu Taip pat kaip visados žaliavo medžiai rudenį į šaltą rūką krito lapai po to ant išverstų kamienų užsimiršęs dribo šviežias sniegas Tada kai šaldavo ir po sniegu rūdijo pamirštas kadaise medkirčio plieninis kirvis čia būdavo nežmoniškai gražu Dabar jau buvo išaiškėja kad grožis yra tiktai ramybę iliuzoriškai išspinduliuojantis paviršius Kažin ar tai svarbu kam nors Taip vėl pūga užlipdžiusi dreves praskrieja abejingai virš išsikišusios iš sniego kankorėžio galvutės Ir vis dėlto čia viskas palenkta kaip jau sakyta nuobodžiam pasikartojimui Tad kartais netikėtai vėl atšyla suledijusios negyvos šakos sualma pamiškės upeliai ir pievose chaotiškai pasklinda kažkiek net kvepiančios purienos Išties dabar ne tiek svarbu ar tie gelsvi žiedai teisėtai gali būti kaip kadais vadinami net mikrosaulėm Daug juokingiau kad jau prabudusio pavasario saulėtekį prie miško pakraščio iš naujo pasitinka apžėlę samanom kelmai nelyg kokie pavargę ir pajuodę žmonės
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas konservatorius Kazys Starkevičius ragina Seimo pavasario sesijoje priimti įstatymus, kurie stabdytų Lietuvos miškų išpardavimą.
„Kreipiuosi į Vyriausybę, o ypač į aplinkos ministrą, ir raginu – kol nevėlu (o gal jau…) parenkite ir pateikite Seimui pavasario sesijos metu svarstyti teisės aktų projektus, kurie stabdytų didelių miškų plotų išpardavimą privatiems ir juridiniams asmenims. Ypač tai svarbu pasienio zonose, kai mūsų šalies juridiniai asmenys, šiose teritorijoje supirkę didelius miškų plotus, vėliau galimai juos akcijų pavidalu parduos nedraugiškos užsienio šalies investuotojams. Tai galėtų kelti grėsmę šalies saugumui“, – pažymi K. Starkevičius.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak jo, pastaruoju metu paaiškėjo, kad ne tik žemės ūkio paskirties žemė superkama dideliais kiekiais, galimai apeinant įstatymus, bet ir miško žemė „parceliuojama“ neribotai, nes Aplinkos ministerija nemato reikalo įvesti kokius nors saugiklius.
Gražuoliai Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienas iš pavyzdžių, kai Lietuvoje atskiros galingos korporacijos dideliais kiekiais superka mūsų šalies miškus. Pasak K. Starkevičiaus, Švedijos baldų pramonės ir prekybos grupė „Ikea“ jau galimai turi įsigijusi 15 tūkst. hektarų Lietuvos miškų, panašų miškų plotą jau turi įsigijusi ir kita bendrovė „Eurofbrest“.
„Tai nei daug, nei mažai – apie 15 proc. nuo privačių Lietuvos miškų. Ar tik ne tai paaiškina, kodėl dabartinė Vyriausybė taip atkakliai protegavo miškų urėdijų reformą, leidžiančią prieiti prie svarbių išteklių?“ – pažymi Seimo narys.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak parlamentaro, Vyriausybei reikėtų susirūpinti, ar tokiais kiekiais parduodant miškus, įkūrus vieną miškų valdymo įmonę, mūsų girios nesubėgs į vienas rankas. „Juk ir žemės sukoncentravimu tūkstantiniuose vieno savininko plotuose susirūpinta pavėluotai. Visuomenė, žiniasklaida turi atidžiai stebėti – ar po kurio laiko nepasigirs balsų, kviečiančių į centralizuotą miškų valdymą įsileisti „privatų investuotoją“. Gal savą, gal svetimšalį, ir pradėti masinį miškų kirtimą“, – sako parlamentaras.
Sekmadienio naktį, kaip ir visoje Europos Sąjungoje (ES), bus atšauktas vasaros laikas. Jis nuo 2003-iųjų mūsų šalyje kasmet atšaukiamas spalio mėnesio paskutinį sekmadienį ketvirtą valandą nakties, laikrodžio rodyklė pasukama viena valanda atgal.
Vasaros laikas įvedamas paskutinį kovo sekmadienį trečią valandą nakties, laikrodžio rodyklė pasukama viena valanda į priekį. Toks Vyriausybės nutarimas buvo priimtas atsižvelgus į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vasaros laiko susitarimų.
Pasak Aplinkos ministerijos, daugelis ES šalių vasaros laiką įsivedė praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Pirmoji ES direktyva dėl vasaros laiko susitarimų buvo priimta 1980-aisiais. Ji numatė bendrą vasaros laiko taikymo pradžios datą. Pabaigos datą – paskutinį spalio sekmadienį – nustatė 1996-aisiais įsigaliojusi direktyva.
Pastarąjį laikotarpį vadovaujamasi 2001 metais priimtos direktyvos nuostatomis – vasaros laikas įvedamas kovo paskutinį sekmadienį, o atšaukiamas spalio paskutinį sekmadienį.
Pirmą kartą idėją, kad persukant laikrodžio rodykles galima „pailginti“ dieną ir sutaupyti elektros energijos, dar 1784-aisiais iškėlė amerikietis išradėjas ir politikas Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin). Jo teigimu, žmonės švaisto šviesųjį paros laiką vasaros rytais gulėdami lovoje, o pasukus laikrodžius valanda į priekį būtų išlošiama viena šviesi vakaro valanda.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, prašydamas pateikti informaciją, ar Vyriausybė (ankstesnioji ar dabartinė) atliko vasaros laiko įvedimo poveikio analizę. Tai atlikti ją įpareigojo savo nutarimu dar praėjusios kadencijos Seimas, primena ELTA.
Parlamentaras taip pat klausia, ar, atsižvelgusi į tyrimo rezultatus, Vyriausybė pateikė ar nepateikė Europos Komisijai siūlymą pakeisti Direktyvos nuostatas, suteikiant galimybę kiekvienai Europos Sąjungos valstybei narei pačiai apsispręsti dėl vasaros laiko taikymo jos teritorijoje.
„Šį savaitgalį vasaros laikas vėl bus keičiamas į žiemos. Apie laiko keitimo neigiamas pasekmes ne kartą yra kalbėję psichiatrai, o dabartinės valdančiosios daugumos atstovai prieš rinkimus žadėjo, kad sėkmės rinkimuose atveju laiko nekeis (…) Nors visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad laiko kaitaliojimas gyventojams nepriimtinas, tačiau norėtųsi, kad tai dar kartą pasitikrintų Vyriausybė ir kreiptųsi į Europos Komisiją dėl leidimo nekeisti laiko“, – sako J. Razma.
Kiek gyvių sunaikina žolę pjaudamas traktorius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žalieji ir valstiečiai – neįmanomas darinys. Nors vaivorykštinių koalicijų politikoje pasitaiko, tačiau jos sudaromos išimtinais atvejais, kai valdžioje susidaro pato situacija ar siekiama neprileisti prie valstybės vairo vienkartinių marginalų.
Tačiau vaivorykštė vienoje organizacijoje reiškia nebent optinę apgaulę. Būtent taip ir atrodo valstiečių ir žaliųjų susijungimas į vieną politinę organizaciją.
Prieštaravimai tarp žaliųjų ir valstiečių natūralūs, objektyvių priežasčių, kurios priverstų prie bendro stalo konstruktyviam darbui susėsti šių interesų grupių atstovus reikėtų ieškoti ne jų idėjinėse nuostatose, o už politinio diskurso ribų.
Tai, kad valstiečių partijos atstovai arba patys užsiima žemės ūkio verslais, arba atstovauja vienaip ar kitaip su žemės ūkiu susijusioms sritims, įrodinėti nereikia, valstiečių ir žaliųjų sąjungoje tokių dauguma, to ir neslepiama. Sudėtingiau atsirinkti, kas tokie yra ir kuo užsiima valstiečių žalieji, jei tokių iš viso šioje organizacijoje esama.
Žemės ūkio industrija ir klimato atšilimas
Žemės ūkio industrija siekdama išlikti konkurencinga ir minimaliausiomis sąnaudomis gauti maksimalų pelną, laukams tręšti, kenkėjams ir piktžolėms naikinti, gausiai naudoja cheminius produktus. Dalį jų augalai įsisavina, neįsisavintus žmonės suvalgo ar išgeria, o kita dalis per gruntinius vandenis pasiekia vidaus vandenis ir patręšia tvenkinius, ežerus ir upes. Tai pagrindinė vadinamojo vandens žydėjimo priežastis.
Ežerai žydi ir Zarasų, ir Molėtų, ir Lazdijų krašte, kur iš esmės nėra jokios pramonės, ir Nemuno užliejamose pievose, kur negyvybingas nerštas laidoja savaiminio žuvų atsistatymo galimybę. Bemaž visuose Lietuvos miestuose ir net kai kuriuose miesteliuose už Europos Sąjungos pinigus yra pastatyti nuotekų valymo įrenginiai, tad pramonės įmonių ir miestų gyventojų buitinės atliekos jau senai nebėra pagrindiniai vidaus vandenų teršėjai.
Intensyviausias vidaus vandenų užterštumas yra būtent tuose rajonuose, kur intensyviausiai ūkininkaujama. Laukams tręšti panaudotos cheminės medžiagos atlikusios savo pilką darbą vidaus vandenyse, išplaunamos į vandenynus ir lašas po lašo prisideda prie klimato atšilimo spartinimo. Nėra ir nebuvo jokia paslaptis, kad Valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio „Agrokoncerno“ įmonių grupė užsiima ne tik žemės ūkio produktų auginimu, supirkimu ir pardavimu bei žemės ūkio technika, tačiau ir agrochemija. Bendrovė giriasi, kad siūlo žemdirbiams vieną didžiausių šalyje azoto, fosforo, kalio ir kompleksinių trąšų asortimentą, trąšas parduoda ne tik vietos rinkai, bet ir eksportuoja į Lenkiją, Latviją, Estiją bei kitas šalis. Taigi, vasarojantieji Baltijos paplūdimiuose, kai mėlynos jūros bangos nusidažys pilkai žalia sužydėjusių dumblių spalva, pernelyg nesuklys už tai padėkodami žemės ūkiui skirtų chemijos priemonių gamintojams ir pardavėjams bei šias priemones naudojantiems žemdirbiams.
Gyvūnijos naikinimas
Lietuva jokia išimtis, visame pasaulyje intensyviai agrokultūras vystančiose šalyse panašūs dalykai vyksta. Atogrąžų miškų Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje mažėjimas siejamas su pramone bei didėjančiu medienos žaliavos poreikiu, tačiau į iškirstus miškus medžiai jau nesugrįžta, jų vietoje plečiasi kukurūzų, cukrašvendrių, ryžių ir kt. žemdirbių eksploatuojamų agrokultūrų plantacijos arba miškų vietą užima kultūrinės pievos naminiams galvijams.
Gražuolės gulbės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei gamtos tarša chemijos produktais bei leistinų užterštumo normų neviršijančio maisto naudojamas turi ilgalaikį, iškart nepastebimą poveikį, tai intensyvaus ūkininkavimo priemonių naudojimo pasekmės matomos plika akimi. Grūdinių kultūrų derlių nuimanti, pievas šienaujanti greitaeigė technika, skirtingai nuo chemijos, veikia „čia ir dabar“, sumala viską kas pasitaiko jos kelyje, pradedant pievose gyvenančių žinduolių bei paukščių jaunikliais, baigiant visa serija saugomų ir nesaugomų varliagyvių ir vabzdžių rūšių.
Lietuvoje šis žemdirbystės „šalutinis poveikis“ nutylimas, kitur dėl to kyla tylesnis ar garsesnis gamtos sergėtojų, žaliųjų sambūrių, mokslininkų nepasitenkinimas. Tarkim, Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, derliaus nuėmimo ir pievų šienavimo laikotarpiu papjaunama apie 0,5 mln. laukinės gyvūnijos individų. Tad pasakos vaikams apie stirniukus, kiškiukus ir ežiukus saugančius taikiausios žemėje profesijos atstovus, žemdirbius, tiko XIX a., bet jau ne mūsų laikams XX–XXI a.
Vienybė priešybėse?
Juolab nėra paslaptis, kad gyvuliai ir paukščiai auginami ūkiuose irgi ne pasižiūrėjimui skirti – kai prisiaugina komerciškai patraukliausius mėsos kilogramus, naminiai galvijai nugalabijami, mes juos suvalgome. Kuo daugiau mėsos produktų valgome, tuo daugiau reikia užauginti, tam reikia didesnės pašarinės bazės plotų ir t.t.
Ir galvijų augintojų, ir žemdirbių, ir juos aptarnaujančios chemijos pramonės veiklos padariniai, pradedant naminės faunos gausinimu ir, drauge su laukine fauna, jos žudymu, baigiant vandenų užterštumo didinimu ir natūralių gamtos plotų mažinimu, taip veikia pasaulio ekologiją, kad net pats klausimo kėlimas apie žemės ūkio industrijos nuopelnus gamtosaugai yra absurdiškas.
Klasikinės žaliųjų ideologijos be išimčių yra paremtos visos gamtos, taip pat ir gyvosios faunos išsaugojimo idėjomis, taršos minimizavimu siekiant suvaldyti klimato atšilimo procesus.
Ką šios dvi grupės, žalieji ir valstiečiai, kurių viena yra gamtos, ekologinės aplinkos sergėtoja, o kita viena didžiausių švarios gamtos ir gyvūnijos (jau nekalbant apie naminius gyvūnus) naikintoja, veikia drauge? Kaip pavyko rasti bendrą kalbą ne tik už vieno stalo, bet ir vienoje organizacijoje, jeigu abiejų grupių pamatiniai interesai iš esmės priešingi?
Chemijos pramonė propaguoja darną su gamta!?
Ūkininkai išpildę žaliųjų pageidavimus – bankrutuotų. Ekologiškų produktų vietinė rinka pernelyg maža, šiuo metu jos pakilimas Lietuvoje labiau susijęs su papildomu ES finansavimu, o ne su laisvos rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais, nes išties ekologinių produktų kainos priimtinos tik 10 proc. neperkopiančiam Lietuvos vartotojų ratui.
Į naujas rinkas su ekologiškais, o ne tik su „eko“ ir „bio“ paženklintais produktais irgi ne taip paprasta įsiveržti. Žemės civilizacija sparčiai didėja, jai reikia vis daugiau maisto ir be papildomų sveikų ir nesveikų žemės ūkio produktų papildų neišsiversi. Reikia pripažinti, jog kaltinti valstiečių dėl to, kad jie augina javus ir užsiima gyvulininkyste, niekas neišdrįsta, nes visi nori valgyti ir supranta, ką valgo.
Ar pavyks išauginti jauniklius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau dirbtinis derliaus gausinimas siekiant didesnių pelnų, efektyviausias modernios technikos žemės ūkyje naudojimas, nors yra sukurta ir alternatyvių, gamtai mažiau kenksmingų technikos panaudojimo metodikų, tik jos brangesnės ir ne tokios efektyvios ir todėl faktiškai nenaudojamos, – visa tai net neleidžia kalbėti apie žemės ūkio industrijos atstovų darnų sambūvį su pasaulio gamta. Žalieji, suprantama, tuo nesižavi, reikalauja geresnių sąlygų laukinei ir naminei gyvūnijai, gina gyvūnų teises, reikalauja, kad gamta būtų saugoma, draudžiamas žmonių sveikatai ir gamtai pavojingų priemonių naudojimas žemės ūkyje ir pan.
Šios dvi grupes yra antagonistinės ir bendrai veikia tik prie derybų stalo, tačiau sėdėdamos priešingose jo pusėse ir iš vienos pusės pereina į kitą tik atsisakiusios savo idėjų, gyvenimo būdo, verslo arba siekdamos kitų nei su žemės ūkiu, nei su švaria gamta nesusijusių pragmatinių tikslų.
Yra net 3 žalieji!
Lietuvoje įvyko unikalus atvejis, žalieji ir valstiečiai susijungė ir bando ne kariauti, o draugauti, įgyvendinti bendrą politiką. Kadangi abiejų pusių tikslai priešingi, o partija demokratinė institucija, reiškia, kad įgyvendinama ta politinė kryptis, kuri partijoje turi daugumą. Galima skaičiuoti ir perskaičiuoti, netgi žaliesiems priskirti buvusius policininkus dėl vilkėtų mėlynai žalsvos spalvos uniformų, tačiau vis vien daugiau nei 5 proc. balsų jie šioje sąjungoje nesurinks.
Partijoje įžiūrima sveikos gyvensenos šalininkų grupė. Tačiau užsiėmimą sportu arba buvimą žaliavalgiu su žaliųjų idėjomis susieti būtų pernelyg drąsu. Juk ne koncerno chemija patręštuose laukuose tie žaliavalgiai maitinasi.
Galima žaliesiems priskirti Virginiją Vingrienę, agronomę, ekologę, orchidėjų augintoją ir projekto – susivienijimo „žali.lt“ iniciatorę bei buvusią vadovę, iš dalies dar Kęstutį Navicką, darnaus vystymosi projektų administratorių, žygeivį, įvairių aplinkosauginių ir paminklosauginių projektų vadovą, prieš tampat ministru kelis metus dirbusį Baltijos aplinkos forume darnaus vystymosi ekspertu bei direktoriaus pavaduotoju.
O ką dar? Kadangi toliau žaliųjų paieška šioje partijoje pradeda strigti, tenka prie jų priskirti ir Kęstutį Mažeiką, veterinarą, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Apie ankstesnius jo nuopelnus aplinkosaugai nėra žinoma, tačiau tapęs Seimo nariu, įdomių ketinimų turėjo, tarkim, norėjo įkurti gyvūnų reabilitacijos kliniką. Tik, ko gero, Aurelijaus Verygos buvo suniekintas, nes reabilitacijos klinikas skirtas žmonėms Valstiečių ir žaliųjų sąjungos paskirtas Sveikatos ministras daugiau likviduoja nei naujas kuria, tad rūpinimasis žvėreliais labiau nei žmonėmis, labai jau kontraversiškai visuomenės akyse žiūrėtųsi.
Surasti daugiau žaliųjų šioje partijoje tampa labai keblu – agronomai, verslininkai, policininkai ir dar margas kitų profesijų ratas, o ekologų, gamtininkų visiškai striuka. Tiksliau, jų iš viso nėra, nes ir sveiko gyvenimo būdo atstovams, ir agronomams svarbesnė taikomoji gamtos paskirtis, t.y. kiek galima iš gamtos gero paimti, o ne ką palikti ar gero jai atiduoti.
Neterštų, nereikėtų ir valyti
Galima užsiimti sąmokslo teorijų kūrimu ir prisimąstyti, kad žalieji šiame politiniame darinyje yra slapti. Žaliųjų pogrindininkų teroristinė grupė susimokė, nusprendė apsimesti gamtos eksploatatoriais, nekaltai pas žemvaldžius bei agrochemikus integruotis ir sugriauti globalių gamtos kenkėjų organizaciją iš vidaus. Būtų juokinga, bet mes Lietuvoje turime ne komediją teatro scenoje, bet realiai valstybės likimą lemiančią Seimo valstiečių ir žaliųjų valdančiąja frakciją, kuriančią Lietuvos politinio gyvenimo tikrovę.
Avių banda. Slaptai.lt nuotr.
Ne tokia fantasmagorinė žaliųjų buvimo pas valstiečius versija yra pragmatiškesnė – žaliųjų pas valstiečius yra tiek, kiek yra tarp jų žmonių vykdžiusių vienokius ar kitokius aplinkosauginius, „žaliuosius“, darnaus vystymosi ir pan. projektus. Šiems žaliesiems valstiečių iš tiesų reikėjo. Nes jei valstiečiai gamtos neterštų, nebūtų poreikio tą gamtą nuo taršos saugoti, švarinti, valyti, skaičiuoti žalą ir naudą bei kurti kosmose ir realybėje santarvės su gamta projektus.
Kitaip tariant, jei gamtos turtų niekas nenaikintų, nebūtų ir jiems saugoti skiriamų lėšų, gamtosauginių projektų ir t.t. Tipinis pavyzdys, kurį surastume kiekviename Lietuvos rajone – per ilgą laiką tręšiamas ežeriukas uždumblėja, tada skiriama pinigėlių jo išvalymui. Nebūtų tręšiamas – neužpelkėtų, nereikėtų ir valyti. Tokios pragmatinės žaliųjų veikėjų veiklos versijos galioja ir lokaliu, ir globaliu mastu, tačiau jos sietinos ne su švarios gamtos apsaugos konceptualiomis idėjomis, o su naudos santykiais. Kitaip tariant, valstiečių žalieji sietini tik su „žalios spalvos“ projektų verte. Kadangi yra ir piniginis vienetas „žaliaisiais“ vadinamas – tai ir teisingiau būtų pavadinti šiuos žaliuosius doleriais, nes slengas „žalieji“ nelabai tinka partijos pavadinime.
Ekologiją pamiršo, projektus atsimena
Tai, ką pamatėme per pirmą pusmetį Valstiečių ir žaliųjų valdymo, dolerinės žaliųjų prigimtiems šioje partijoje idėjos nepaneigia. Jokių gamtosauginių vertybių puoselėjimo neįmanoma įžvelgti nei priimtose Miškų įstatymo pataisose, nei Žuvininkystės tarnybos pertvarkos modelyje, nei kt. įstatymų keitimo iniciatyvose.
Slogiai nuteikė tik ką paskirto Aplinkos ministro K. Navicko jau pats pirmasis viešas interviu „15min.lt“ portalo studijoje 2016 m. gruodžio mėn. Paklaustas apie interesų konfliktus, didžiulius finansinius resursus ir gamtosauginius projektus, kuriuos valdo Aplinkos ministerija, buvęs žygeivis kalbėjo visokius plėnius, bet neverbalinės komunikacijos ženklai privertė aiktelėti – taip smagiai trinamų rankų senai neteko matyti net tarp laimėjusiųjų aukso puodą.
Nesmagu netgi buvo stebėti dar viešųjų ryšių komunikacijos specialistų ir konsultantų neapdorotos, neapmokyto politiko atviros kūno kalbos, išduodančios vietos pasikeitimo iš prašančiojo prie aplinkosauginių projektų kasos durų, į raktą nuo šios kasos gavusio žmogaus emocijas. Politiko, „žaliojo“, svajonė išsipildė, tačiau ar nuo to kas nors pagerėjo gamtoje? Tame pačiame interviu politikas pabrėžė miškų ekologinę reikšmę, o jau po 3 savaičių pristatydamas Miškų įstatymo pataisas, gamtosauginius reformos aspektus ministras jau buvo iš viso pamiršęs, taip pademonstruodamas sprinterių rekordo vertą asmenybės transformavimosi patyrus išbandymą valdžia. Taip žaliųjų idėjų plykstelėjimas Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje įvyko ir užgeso.
Žalių dūmų uždanga
Esmė tokia, kad „žaliųjų“ vardas šios partijos pavadinime ir tebuvo dūmų uždanga, kuria nebent stengtasi paslėpti žemės ūkio industrijos vystymo neigiamus padarinius ekologijai ir išvengti nepatogių klausimų apie jų lyderio valdomą agrochemijos verslą, t. y., paprasčiausiai norėta suklaidinti rinkėjus. Galbūt siekta ir ne piktų kėslų, tiesiog pasiimta naudinga, visuomenės palankiai vertinama idėja ir įsirašyta į politinio darinio pavadinimą. Juk ne daug daugiau sako ir ankstesni valstiečių partijos prielipai: Valstiečių ir naujųjų demokratą sąjunga, 2001 m., Valstiečių ir liaudininkų sąjunga, 2004 m., ir nuo 2008 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Žaliųjų pas šiuos valstiečius yra tiek pat, kiek anuomet buvo naujųjų demokratų ir liaudininkų. Partijoje stabili buvo tik su žemės ūkio industrija susijusių žmonių grupė, o evoliucionavo tik „prielipas“.
Būtų žymiai smagiau matyti tikruosius partijų pavadinimus, tarkim, žemvaldžių ir dolerių partiją, verslininkų ir darbdavių partija, oligarchų partija ir t.t. O dabar ir turime darbo partiją be dirbančiųjų, tvarką be teisingumo ir dar įvairiausių darinių, kurių pavadinimai geriausiu atvejų be reikšmės, o blogiausiu, kaip yra ir šiuo atveju, reiškia priešybę partijoje susibūrusių asmenų interesams.
Kokios „ žaliosios“ reformos laukia?
Agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai gali turėti savo interesų – tai natūralu ir, jei jie bando derinti savo interesus su kitų visuomenės grupių interesais, tokia partija gali būti netgi visai konstruktyvi politinė jėga.
Tolumoje dega laužas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Blogiau nutiks, jei agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai bandys ir toliau apsimesti žaliaisiais ir pabandys tai įrodyti darbais. Kad kompetencija nėra pagrindinė vertybė taip vadinamoje profesionalų vyriausybėje, požymių jau labai daug, tad tokių dolerinių „žaliųjų“ darbų grėsmė gamtai visiškai reali.
Partinė jėga, jei jau ryžtasi manipuliacijai, puikiai suvokdama, kodėl tai daro, paprastai apsimeta iki galo. Politinės atgailos atvejų bemaž nepasitaiko, kita vertus, tokios atgailos dažniausiai virsta pakasynomis, todėl partijos, kai jau ateina paskutinioji, linkusios lengvai pakeisti savo pavadinimus, o ne savo veiklos principus ir susitaikyti su pralaimėjimu, t. y. apsimetimas konservatoriais, socialdemokratais, žaliaisiais, netgi krikščionimis demokratais, laikoma ne nuodėme, bet politinio Lietuvos gyvenimo labai natūralia realija, tarsi „taip ir turėtų būti“, tarsi „tai yra tik politika!“ ir nieko daugiau.
Gyvūnų teisės ir medžiotojai
Ką gi gali ši dolerių partija dar nuveikti? Pasižiūrėję, ką žalieji daro Europoje, jie dar turėtų kovoti už gyvūnų teises. Reabilitacijos klinika žvėreliams – nepalaidota idėja, juolab, Gamtos apsaugos komiteto Seime pirmininkas, veterinarijos mokslų daktaras, projektinę šios idėjos paskirtį puikiai turėtų suvokti. Kadangi S. Skverneliui sudėtinga save priskirti valstiečiams, jis labiau linkęs susitapatinti su neapibrėžtu „žaliuoju“ partijos veidu. Nebūtinai dolerines, bet viešas akcijas buvęs ekskomisaras mėgsta, o Europoje žalieji tokiomis akcijomis garsėja. Miškų reformos kontekste S. Skvernelis įvardino pagrindinius savo priešus: urėdijas ir medžiotojus. Su miškininkais problemas premjeras išsprendė, dabar turėtų imtis medžiotojų.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl Europos žalieji kariauja su medžiotojais – atsakymas paprastas – medžiotojų finansinės veiklos reikšmė Europoje siekia 20 – 30 mlrd. eurų, o žemės ūkio industrijos – skaitmenys tie patys, tik ten ne milijardai, o trilijonai. Tad Europoje pasigirstančios prielaidos, jog žaliesiems medžiotojai tėra „atsarginis“ nieko neįtariantis ir nepavojingas priešas, prieš kurį patogu pakariauti, yra ne be pagrindo. Su milijardieriais patogiau draugauti, prieš juos nepakariausi, o „priešą“, norint sulaukti visuomenės dėmesio, reikia susirasti. Lietuvos atveju, žaliesiems nelabai patogu, nes tenka priešu „padaryti“ medžiotoją ir gamtos apsaugos Lietuvoje patriarchą prof. Tadą Ivanauską. Tačiau yra ir palankesnių aplinkybių – medžiotojų tapatinimas su sovietine nomenklatūra. Dar 5 –10 metų, kol anapilin iškeliaus paskutiniai likę tos nomenklatūros atstovai, šią problematiką eksploatuoti vis dar gali būti efektyvu, valstiečių „žalieji“ tai ir bando daryti.
Tikėtina, kad gyvūnų teisių ir medžioklės temos rudens politiniu sezonu taps nauju valstiečių ir žaliųjų sąjungos viešinimosi ir „kovų“ už žalią gamtą arkliuku. Tačiau grįžtant prie visų šios partijos inicijuotų ir įgyvendinamų projektų esmės – tikslas turėtų būti tas pats. Perduoti į privačias rankas kuo daugiau ir kuo greičiau, kiek tik įmanoma per 4 kadencijos metus. Tikėtina, kad kitos kadencijos sėkme žalieji ir valstiečiai jau pradeda abejoti, todėl ir patys skuba, ir kitus reaguoti į jų veiksmus skubina.
UAB „Lietuvos Respublika“
Per 27 Nepriklausomybės metus vis dar bemaž ir neturime į tradicines bendražmogiškąsias vertybes ar bent jau į tradicines politines ideologijas nuosekliai orientuotų partijų. Dabartinė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančioji dauguma nėra vienintelė išimtis, tik jos dviveidiškumas peržengia nuosaikios veidmainystės ribas. Žaliųjų partija be žaliųjų, valstiečių partija sudaryta iš žemvaldžių ir žemės ūkio pramonės atstovų iš esmės gali egzistuoti bemaž ir be kitų interesų grupių, t. y. ir be žalios gamtos, ir be kitų žmonių.
Dirbančiuosius žemės ūkyje keičia moderni technika, kuriai aptarnauti vietoj anksčiau reikalingo 100, dabar užtenka 1 darbuotojo, juolab nereikalingi po 3 – 10 ha sklypelius turintys kaimų gyventojai, juk efektyviau eksploatuoti didžiulius laukus, įsiterpiantys svetimi žemės rėželiai tik trukdo, tad „valstietiškasias“ šios partijos veiklos gaires irgi galima numatyti, jei valstiečiai ir „mylimi“, tai tik keli iš jų. Nors oficialiai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga deklaruoja, kad nekenčia tik vilniečių, tarkim, įvardinama, kad visus miškus valančią vieną įmonę numatomą kurti bet kur, tik ne Vilniuje, paskutinė paviešinta idėja – Katinų kaime.
Už dolerius galima viską nupirkti?
Tai, kad patys partijos pavadinimai tampa tik visuomenės nuomonės manipuliavimo įrankiais, naujos politinės kultūros šalyje nekuria, o ką kuria ši chamelioniškų spalvos atmainų partija, iš viso kol kas sunku atspėti. Ko galima tikėtis – tai tik tam tikrų, žaliosiomis idėjomis pridengiamų gamtosauginių imitacijų. Valstietiškoji partijos dalis klusniai sekanti paskui mėlynai žalsvos spalvos uniformoje susiformavusią asmenybę, savų tikslų siekiantį premjerą, kol kas atsiskleidžia tik kaip stambiojo verslo, taip pat ir žemės ūkio industriją atstovaujanti jėga.
Kitokių vertybinių orientacijų kol kas nematyti. Reformų jovalas užverstas kone ant visų įvairiose sferose dirbančių piliečių pečių, kol kas neatskleidžia, ką gi jie ketina šioje žemėje iš viso sukurti ir po savęs palikti? Plyni žaliomis kultūromis užsėti, gausiai chemija patręšti laukai su buvusiose formose įkurdintais buvusių ministerijų departamentais ar skyriais visoje Lietuvoje – kol kas realiausias šios partijos kuriamo Lietuvos ateities paveikslo vaizdinys.
Piliečiai šiuose plynuose laukuose iš viso pašalinis reiškinys, nes turi idėjų, norų, vertybių, vieni nori saugoti gamtą, kiti kultūrą, dar kiti – pačią lietuvių tautą ir valstybę. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kol kas ryžtingai saugosi nuo tokių idėjų turinčių piliečių įvardindama juos suinteresuotomis lobistų grupėmis, kurios nori jų partijos turimai valstybės vizijai pakenti ir trukdo vieną valstybinę arba nevalstybinę įmonę, kuri vadintųsi UAB „Lietuvos Respublika“ sukurti.
Gal ir sąžininga – UAB kurti jie per 27 metus išmoko, tad ir daro ką gali ir sugeba. O išvada tokia, kad iš netiesos tiesa negimsta – kai netiesa jau pats partijos identifikavimas, jos pavadinimas, kokios tiesos ir teisingumo galima iš šios partijos narių, t.y. šios apgaulės sumanytojų ar jai pritarusiųjų tikėtis? Išeitis viena būtų – galėtų partijos pavadinimas būti kabutėse – „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“, tai reikštų, kad šios organizacijos tik toks prekės ženklas, kaip, pvz. „Agrokoncernas“ ar kt. žinomi Lietuvoje prekės ženklai, o kuo užsiima pati organizacija, darbai rodo ir dar parodys. Organizacija sėkmingai investavo ir šiuo metu „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ yra įsigijusi pagrindinį Seimo ir Vyriausybės valdymo akcijų paketą.
Lietuvos girios tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad valstybinių miškų valdymo reforma reikalinga, bet valdančiųjų pasirinktas kelias pertvarkant urėdijas yra netinkamas.
„Svarbiausia yra, kad būtų sutvarkyta ir centralizuota tiek miškų kirtimo, tiek miško pardavimo sistema, bet ar viena įmonė, ar dvi, ar trys – tikrai tai nėra svarbu. O pradėti nuo to, kad gąsdinama, kaip bus atleidžiami žmonės, kad tik vienintelis variantas yra svarbus – tai yra ir nekorektiška žmonių atžvilgiu, ir politiškai visiškai nesuprantama, kaip galima šitaip griauti reformą dar jai neprasidėjus“, – penktadienį žurnalistams Prezidentūroje sakė šalies vadovė.
Pasak D. Grybauskaitės, tiek Seimas, tiek Vyriausybė turi išmokti paaiškinti savo ketinimus, įsiklausyti į visuomenės lūkesčius.
„Toks vaizdas, kad valdančiajai daugumai ir Vyriausybei kartais atrodo, jog užtenka, kad jie žino, ko nori, kad kitų nuomonė nesvarbi, įtikinėti kitų nereikia, ir taip labai atvirai demonstruojama politinė arogancija. Tokiomis sąlygomis praktiškai bet kokia pradėta reforma yra ties žlugimo riba todėl, kad neradus pritarimo, supratimo visuomenėje visos reformos yra pasmerktos“, – kalbėjo D. Grybauskaitė, sukritikavusi ir diskusijas dėl naujojo, nuo liepos 1 d., įsigaliosiančio Darbo kodekso, ir aukštojo mokslo reformos įgyvendinimą.
Kaip ELTA skelbė, Miškų urėdijų profesinių sąjungų federacija penktadienį, birželio 30 d., paskelbė įspėjamąjį streiką, reikalaudama skaidrumo ir konstruktyvių derybų dėl valstybinių miškų valdymo reformos. Šios kraštutinės priemonės imtasi nesugebant susikalbėti su esą neatsakingai besielgiančia Aplinkos ministerija.
Kaip žinoma, Seime svarstoma Aplinkos ministerijos rengiama valstybinių miškų valdymo pertvarka numato įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ steigimą, o šiuo metu valstybiniais miškais Lietuvoje besirūpinančios 42 urėdijos būtų sustambintos ir paverstos 25 filialais regionuose. Kartu būtų likviduojama Generalinė miškų urėdija ir Valstybinis miškotvarkos institutas.
Anot ministerijos, tokia reforma leistų sumažinti miškų valdymo biurokratinį aparatą, ir dėl to valstybė kasmet sutaupytų 13 mln. eurų. Išlaidos reformai siektų iki 5 mln. eurų. Keičiant valstybinių miškų valdymą planuojama atleisti apie 400 žmonių.
Vyriausybė patvirtino Gedimino kalno avarinės situacijos ir neatidėliotinų veiksmų projektą, kuriame aiškiai įvardyti veiksmų terminai, o už tvarkymo darbų įgyvendinimą atsakomybė priskirta Kultūros ministerijai.
Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šių veiksmų Ministrų Kabinetas ėmėsi, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu Gedimino kalno pietrytinio šlaito ir Aukštutinės pilies rūmų liekanų būklė yra itin sudėtinga.
Vyriausybė pavedė Kultūros ministerijai kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Finansų ministerija iki 2017 m. liepos 24 d. inicijuoti kreipimąsi dėl ekstremalios situacijos paskelbimo, kai dėl gamtinio pavojaus nekilnojamajai kultūros vertybei kyla jos praradimo grėsmė.
Premjeras Saulius Skvernelis teigė, kad pirmadienį susitarta dėl terminų ir atsakingų institucijų, taip pat nutarta sistemingai įvertinti viso kalno būklę.
„Siekdami, kad ateityje Gedimino kalno šlaitai būtų tvarkomi ir prižiūrimi iš esmės, o ne fragmentiškai, kas vyko iki šiol, Vyriausybė ėmėsi lyderystės, kad būtų užtikrintas Gedimino kalno vientisumas. Turime aiškiai įvardinti, kas už ką ir kada yra atsakingi, kitu atveju, po kiek laiko ir vėl galėsime ieškoti kaltų, o atsakingų nebus“, – teigė S. Skvernelis.
Premjeras patikino, kad Gedimino kalno tvarkymo darbams bus stengiamasi rasti tiek lėšų, kiek prireiks.
„Apie konkrečias sumas kalbėsime, kada bus jau projektiniai dokumentai, bet faktas toks, kad koks poreikis bus sustabdyti šitą nenormalią situaciją, tiek turėsime ir skirti. Skirsime iš valstybės biudžeto. Jeigu tai bus ekstremali situacija, tai iš specialaus fondo. Bus vyriausybinis sprendimas“, – pirmadienį žurnalistams Vyriausybėje sakė Premjeras.
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas teigia, kad kalno būklė kelia rimtą nerimą ir būtina veikti operatyviai.
„Ekstremali situacija yra ne gąsdinimas, o priemonė greitai reaguoti į situaciją, konsoliduoti per trumpą laiką pajėgas ir priimti tinkamus sprendimus trumpuoju laikotarpiu. Aš manau, kad to reikia. Situacija gali keistis labai greitai. Didžiausia grėsmė ne paviršiuje, o gilumoje. O tokiu atveju reikia ruoštis suvaldymui“, – sakė K. Navickas.
Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius teigia, kad tvarkant kalną veikiausiai bus laikinai apribotas arba sustabdytas jo lankymas.
Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.
„Ekstremalios situacijos paskelbimas reiškia, kad atsidaro Vyriausybės rezervas finansuoti kalno tvarkybos darbus. Dėl lankymo spręsime: gal įmanoma suderinti ir lankymą, ir ekstremalią situaciją, bet tai mažai tikėtina. Jeigu lankytojų srautai nesikerta su pavojaus židiniu, pavyzdžiui, vakarinio bokšto padėtis pakankamai stabili, galime lankytojus nukreipti į jį, o kitur apriboti“, – sakė viceministras R. Augustinavičius.
Vyriausybės pasitarime pavesta Lietuvos nacionaliniam muziejui kartu su Lietuvos geologijos tarnyba kasdien stebėti Gedimino kalno pietrytinio šlaito būklės pasikeitimus ir nedelsiant imtis visų įmanomų priemonių galimai Gedimino kalno pietryčių šlaito nuošliaužai suvaldyti.
Planuojama, kad iki 2017 m. liepos 26 d. Lietuvos geologijos tarnyba kartu su Lenkijos geologijos tarnybos ekspertais turėtų atlikti geofizinius tyrimus ir jais remiantis parengti ir pateikti Vyriausybei, Kultūros ministerijai ir Aplinkos ministerijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui rekomendacijas dėl tolesnių Gedimino kalno pietrytinio šlaito tvarkymo veiksmų.
Kultūros ministerijai kartu su Aplinkos ministerija pavesta iki 2018 m. rugsėjo 1 d. parengti Ilgalaikę Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies statinių liekanų sutvarkymo strategiją ir ją pateikti tvirtinti Vyriausybei. Už Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies statinių liekanų tvarkymo darbų įgyvendinimą bus atsakinga Kultūros ministerija, kuri kartą per mėnesį (iki 2018 m. gruodžio 31 d.) privalės informuoti Vyriausybę apie istorinių objektų būklę ir atliktų darbų eigą.
Lietuvos nacionaliniam muziejui kartu su Kultūros ministerija, bendradarbiaujant su Lietuvos geologijos tarnyba ir kitų organizacijų ekspertais, pavesta per 2018 metus pabaigti būtinus Gedimino kalno šiaurės vakarinio ir pietryčių šlaito sutvirtinimo darbus.
Lietuvoje veikia Žemės ūkio ministerija su būriu pavaldžių institucijų, kuriose dirba per 2 tūkst. darbuotojų, taigi žemės ūkio sektorius ir ūkininkai tikrai negalėtų skųstis, kad yra palikti be valstybės dėmesio. Žemės ūkio veikla Lietuvos verčiasi tik apie 100 tūkst. žmonių, tačiau veikia ministerija su daug pavaldžių institucijų.
Visai kitokia situacija yra su Lietuvos urbanistika, miestų planavimu ir ypač su priemiesčiais. Miestuose gyvena du trečdaliai Lietuvos gyventojų, o priemiesčiuose dar keli šimtai tūkstančių, tačiau nei valstybinių institucijų, nei efektyvios miestų politikos mūsų šalyje nėra. Miestų savivaldybės galynėjasi su stichiška miestų plėtra ir chaosu, o labiausiai kenčia gyventojai.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Vilniaus rajonas jau didesnis už Panevėžį
Valstybės lygiu mažai kas domisi, kaip keičiasi Lietuvos gyventojų koncentracija ir jų poreikiai. Per paskutinius 25 metus labai daug žmonių iš kaimo vietovių ir mažesnių miestelių persikėlė gyventi į didžiuosius miestus. Jau daugybę metų statistikai fiksuoja kaip beveik visose savivaldybėse mažėja gyventojų. Vos keliose matomas gyventojų prieaugis – Vilniaus rajono, Kauno rajono ir Klaipėdos rajono savivaldybėse. Vilniaus rajono savivaldybė savo gyventojų skaičiumi oficialiai jau peržengė 100 tūkstančių, nors tikrasis skaičius gali būti iki trečdalio didesnis. Tai daugiau, nei yra registruota gyventojų Panevėžyje ir panašiai kaip Šiauliuose. Ar į tai reaguoja Vyriausybė?
Aktyvi plėtra vyksta ir Kauno bei Klaipėdos priemiesčiuose. Daugiausiai pastebima, kad neradę galimybės statytis individualaus namo mieste, tolimesnes teritorijas renkasi miestiečiai. Ši plėtra vyksta chaotiškai, neplanuotai ir neorganizuotai. Pavyzdys Klaipėdoje – Dituvos sodai, kur labai prastai išvystyta infrastruktūra, o gyvena per 4 tūkst. žmonių. Daugiau nei Lazdijuose! Tai, pirmiausia, yra Vyriausybės nesugebėjimo vykdyti urbanistikos politikos, rezultatas. Lietuva stulbinamu greičiu virsta vieno didesnio miesto ir dviejų mažesnių miestų valstybe. Padėtis gal geresnė nei Latvijoje ar Estijoje, kur tik po vieną miestą, bet ar tai pasiteisinimas?
Priemiesčių problemos niekam nerūpi
Formaliai už miestų politiką atsakinga Aplinkos ministerija, tačiau kadangi ministerijai sukrauta daugybė funkcijų, nuo gyvosios gamtos ir miškų iki statybų ir atliekų, tai miestams dėmesio neužtenka. Panašiai yra ir su regionų politika, kurią, neva, kuruoja VRM, bet vėlgi rūpinantis policija, valstybės tarnybai ir regionams laiko nebelieka.
Trūkstant valstybinio reguliavimo, savivaldybės nenori, o norinčios ir nepajėgia, vienos pačios formuoti kryptingos miestų planavimo politikos. Ypač tai liečia didžiuosius miestus, kur dėl sparčiai besikeičiančių urbanistinių problemų lyg ir turėtų susitarti miesto savivaldybės su rajono savivaldybėmis. Bet ar susitaria? Dėl tokios betvarkės, plėtra vyksta chaotiškai. Namai statomi bet kur, visai nekreipiant dėmesio į gatvių tinklo ir infrastruktūros trūkumą. Neužtikrinamas geras patogus susiekimas viešuoju transportu, nesukuriamos viešosios rekreacinės erdvės, parkai, nepastatomi darželiai, mokyklos, poliklinikos ir kita miesto infrastruktūra. Dėl to, labiausiai kenčia patys gyventojai, kurie negali gauti normalių paslaugų. Taip stichiškai plečiantis miestų teritorijoms, valstybės ir savivaldybių įstaigos nepajėgia užtikrinti pakankamo finansavimo viešajai infrastruktūrai. Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų gyventojų tankumas jau keliolika kartų nusileidžia kitų Vakarų Europos miestų gyventojų tankumui, o tai kelia, ir ateityje dar labiau kels, rūpesčius, kaip išlaikyti didelę ir plačią infrastruktūrą mažėjant gyventojų skaičiui.
Ar priemiesčiai yra kaimai?
Vilniaus rajono, kaip ir kitų priemiestinių savivaldybių, gyventojai valstybės dokumentuose priskiriami „kaimo gyventojams“. Štai Skaidiškių kaime gyvena 4,3 tūkst. kaimiečių, Rudaminos kaime 3,9 tūkst., Pagirių kaime 3,5 tūkst. Tai biurokratų popieriuose vadinami „kaimai“, kuriuose daugėja gyventojų, o štai „miestai“, pasak biurokratų, yra Pagėgiai, Kavarskas, Pandėlys, Subačius, Vabalninkas ir kiti. Akivaizdu, kad tai nesąmonė ir tik iliustruoja Lietuvos miestų politikos neįgalumą.
Vilniaus priemiesčių gyventojai iš Nemėžio ar Skaidiškių yra vilniečiai ir su kaimo reikalais – žemės ūkiu, miškininkyste, tradiciniais amatais – nieko bendro neturi. Tai supranta ir žemės ūkio politikos planuotojai bei vykdytojai. Tačiau jie apsimeta, kad to nemato, o pamatyti reiktų, nes nuo to priklauso žmonių gyvenimo kokybė. Parama iš Europos Sąjungos 2014–2020 m. kaimo plėtrai (beveik 2 mlrd. eurų), kurią gauna Lietuva, tenka tikrai kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms, o priemiesčių bendruomenės į ją pretenduoti negali, nes nesiverčia amatais.
ES skiria paramą ir miestų plėtrai per programą „Urban“. Tam 2014–2020 m. numatyta apie 140 mln. eurų. Papildoma finansų eilutė yra mažesniems miesteliams. Priemiesčiai į šias programas vėl nepatenka, nes formaliai tai „kaimai“.
Politikai ir ekspertai kalba, kad po 2020 m. labai sumažės ES parama Lietuvai. Iki šiol pinigai buvo finansuojami pagal prioritetus, kurie sudėlioti 1990–2000 m., bet nuo to meto daug kas pasikeitė. Žmonės nori gyventi miestuose, tačiau valstybė apsimeta, kad to nemato. Neturime nei regionų, nei miestų politikos. Vyriausybė nežino kokią Lietuvą nori matyti po 10 ar 20 metų, o kai nėra vizijos, nėra ir priemonių. Daug mažesnė Estija ieško sprendimų, kaip stabdyti šalies susitelkimą tik Taline. Lietuvoje palikus viską savieigai, turime chaotišką plėtrą, nepatenkintus gyventojus ir valstybės virtimą vieno – trijų miestų šalimi.
Šių metų spalį Radviliškyje bendrovės „Gairelita“ teritorijoje kilusio didžiulio gaisro aplinkybės bus išsamiai ištirtos ir Šiaulių apygardos Šiaulių apylinkės prokuratūroje pradėtame ikiteisminiame tyrime.
Iškart po įvykio prokuratūra kreipėsi į Šiaulių apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybą, prašydama pateikti turimus duomenis apie nukentėjusius asmenis, jiems bei aplinkai padarytą žalą.
Gavus patikslintą Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio informaciją dėl įvykio aplinkybių bei Radviliškio rajono savivaldybės prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, spalio 20 d. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 188 straipsnio 2 dalį – dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo dėl neatsargumo bei pagal 270 straipsnio 1 dalį – dėl aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, priežiūros ar naudojimo taisyklių pažeidimo.
Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas šiuo metu tikslina padarytos žalos dydį dėl į aplinkos orą išmestų ir į paviršinius vandens telkinius išleistų teršalų kiekio.
Radviliškio miesto gyventojai, kurių gyvenamieji namai yra šalia gaisravietės, prašo pripažinti juos nukentėjusiais byloje ir ketina pateikti prašymus atlyginti patirtą neturtinę žalą.
Informacijos šaltinis – Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Gabrielė Gendvilaitė (Šiauliai).
Šiandien Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija susitiko su Aplinkos ministerijos viceministru Algirdu Genevičiumi bei Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrų direktoriumi Tomu Vaitkevičiumi dėl problemų, kylančių atliekų tvarkymo srityje.
Susitikimo metu buvo aptarti atliekų tvarkymo sutrikimai tiek Kaune, tiek Vilniuje, pabrėžta, jog trūksta tinkamų įrenginių bei leidimų, kurie paspartintų atliekų šalinimą.
Seimo narys Paulius Saudargas akcentavo ir vis dažnesnius gyventojų nusiskundimus dėl atliekų neišvežimo laiku iš gyventojų kiemų, ir vežėjų pasipiktinimą, jog jie priversti taip elgtis, mat atliekas tvarkančios įmonės nutarė nebepriimti iki šiol įprastų atliekų kiekių.
Kauno bendruomenių atstovė tvirtino, jog gyventojai labiausiai nepatenkinti dėl nepakeliamo kvapo, sklindančio iš atliekas turėjusios tvarkyti įmonės. Teigiama, jog gyventojai negali ramiai gyventi, nes yra priversti nuolat kentėti nepakenčiamą dvoką, kuris nežinia kaip gali atsiliepti ir jų sveikatai.
Tuo tarpu ministerijos atstovai dėl gyventojų nusiskundimų atliekų neišvežimu laiku arba sklindančios smarvės problemų neįžvelgia bei kratosi atsakomybės, tačiau dėl nepriimtų teisės aktų, kurie reglamentuotų ką daryti su atliekomis viršijus įprastas normas arba kur galima kaupti iš atliekų gaunamą kurą, atsakomybę kaip tik turėtų prisiimti Aplinkos ministerija.
