Sausio 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje Lenkijos užsienio reikalų ministro kvietimu.
„Lenkija yra viena svarbiausių Lietuvos strateginių partnerių. Mes esame kaimynės, turinčios amžius trukusios bendros valstybės patirtį, NATO ir ES sąjungininkės. Dvišalių santykių su Lenkija plėtra yra vienas svarbiausių naujosios Vyriausybės prioritetų. Esame pasirengę atviram dialogui su Lenkija visais klausimais. Tik nuoširdžiai ir atvirai kalbėdamiesi mes galėsime išspręsti abiem pusėms rūpimus klausimus“, – pažymėjo Lietuvos diplomatijos vadovas.
Dvišalio susitikimo su Lenkijos užsienio reikalų ministru Witoldu Waszczykowskiu metu buvo aptarti dvišaliai klausimai, saugumo situacija regione, padėtis Ukrainoje, santykiai su Rusija, Rytų partnerystės politikos įgyvendinimas, svarbiausi ES darbotvarkės klausimai bei strateginiai energetikos ir transporto projektai.
Susitikimo metu L. Linkevičius pažymėjo, kad Lietuva ir Lenkija yra sukūrusios solidžią dvišalių institucijų bazę, kurios pagrindu galima plėtoti dialogą visais klausimais. „Turime tai efektyviau išnaudoti, įtraukiant visas suinteresuotas ministerijas bei kitas vyriausybines institucijas“, – teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Pokalbio su Lenkijos užsienio reikalų ministru metu didelis dėmesys buvo skirtas saugumo situacijai regione.
„Atsižvelgiant į dabartinę sunkiai prognozuojamą geopolitinę situaciją bei agresyvų Rusijos elgesį, Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas įgauna dar didesnę svarbą. Lietuva ir Lenkija susiduria su panašiomis grėsmėmis saugumui ir bendrais iššūkiais, todėl aktyvus bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityse yra natūralus mūsų šalių interesas. Mes esame vienoje valtyje, todėl privalome laikytis išvien“, – teigė L. Linkevičius.
Jis padėkojo Lenkijai už daugkartinį dalyvavimą NATO oro policijos misijose bei lyderystę regione saugumo ir gynybos srityse.
Ministrai akcentavo poreikį toliau stiprinti bendradarbiavimą energetikos ir transporto srityje, ypatingai įgyvendinant bendrus infrastruktūros projektus. „Elektros jungtis su Lenkija ženkliai prisidėjo prie Lietuvos izoliacijos panaikinimo elektros srityje. Lenkijos vaidmuo išlieka ypatingai svarbus toliau įgyvendinant visam regionui svarbius projektus tokius kaip Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su Kontinentinės Europos tinklais, dujų jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos, Rail Baltica projektas“, – pažymėjo L. Linkevičius.
Jis taip pat paragino kartu kelti klausimą dėl Astravo AE projekto Baltarusijoje, kuris yra įgyvendinamas neskaidriai ir nesilaikant tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosauginių reikalavimų.
„Pastaraisiais metais įvykę net šeši incidentai, susiję su šio projekto įgyvendinimu, iš tikrųjų kelia nerimą. Tai yra ne tik Lietuvos ar Lenkijos, bet ir viso regiono bei Europos problema“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Užsienio reikalų ministrai sutarė, kad abi šalys ir toliau turi išlikti ES Rytų Partnerystės iniciatyvos įgyvendinimo varikliu. „Turime aktyviai kartu dirbti, kad ši iniciatyva taptų ne tik mūsų regiono, bet ir visos Europos prioritetu. Privalome raginti Rytų kaimynes tęsti reformų procesą ir padėti joms šioje srityje. Tuo pačiu turime vykdyti ir savo įsipareigojimus, tokius kaip Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimas bei bevizio režimo suteikimas Gruzijai ir Ukrainai“, – pažymėjo L. Linkevičius.
Jis taip pat akcentavo poreikį išlaikyti vieningą sankcijų politiką Rusijos atžvilgiu tol, kol nebus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimų reikalavimai bei tęsti paramą Ukrainos teritorinio vientisumo užtikrinimui bei reformų procesui šioje srityje.
Susitikimo metu taip pat buvo apsikeista nuomonėmis dėl politikos tautinių mažumų atžvilgiu. „Lietuvos lenkai, kaip ir kitų tautinių bendrijų atstovai, yra svarbi mūsų visuomenės ir valstybės sudėtinė dalis. Lygiai taip pat kaip ir Lenkijos lietuviai“, – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
L.Linkevičius informavo, kad Lietuvoje yra daugiau nei 70 mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba, mūsų šalyje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto, kas yra unikalu. „Lenkijos lietuvių padėtis taip pat reikalauja specialaus dėmesio, ypatingai tokiose srityse kaip švietimas, parama kultūros centrams bei žiniasklaidos priemonėms“, – teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Ministras Lenkijos kolegai įteikė Lenkijos lietuvių organizacijų laiško, adresuoto Lenkijos VRM, kopiją, kuriame išreikštas susirūpinimas dėl sumažinto finansavimo lietuvių tautinei mažumai 2017 metais.
Ministrai taip pat aptarė galimybę retransliuoto lenkiškos televizijos kanalus Rytų Lietuvoje.
Susitikimo metu iškeltas klausimas dėl dvišalių tarpvyriausybinių komisijų veiklos atnaujinimo tokiose srityse kaip užsienio ir saugumo politika, švietimas ir kultūra bei ekonomika.
Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat vyko į Povonzkų (Powązki) karines kapines, kur pagerbė Abiejų Tautų 1863 m. sukilimo ir Smolensko katastrofos, kurios metu žuvo tuometinis Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis ir jo delegacija, aukų atminimą. L.Linkevičius taip pat dalyvavo Lenkijos tarptautinių santykių instituto ir Lietuvos ambasados Lenkijoje organizuotoje diskusijoje.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę.
Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Likus keletui dienų iki Naujųjų metų TS-LKD frakcijos nariai A.Kubilius ir D.Kreivys oficialiai kreipėsi į naująją Vyriausybę, prašydami atsakyti, kada ir kokiu būdu Vyriausybė planuoja viešai pranešti, kad ji, kartu su tarptautine bendruomene, sieks, jog Astravo AE statybos būtų stabdomos.
Tam reikalingas ne tik įstatymo, dėl kurio praėjusią vasarą buvo surinkti dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, priėmimas, bet ir labai aktyvi veikla diplomatiniu lygiu. Tarptautinėje erdvėje Astravo klausimą privalome kelti kiekvieną dieną, visuose susitikimuose, visuose lygiuose.
Turime įvardyti Astravo stabdymą kaip esminį Lietuvos nacionalinį interesą. Bet ar tokie uždaviniai dera su politkorektiška Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus pozicija Baltarusijos atžvilgiu, kuomet ministras Briuselyje yra daug geriau žinomas kaip vienas aktyviausių sankcijų su Baltarusija atšaukimo šalininkų, beatodairiškai tikintis pozityviu dialogu su Lukašenkos režimu?
Turime suprasti, kad prieš Lietuvą šiuo metu pasitelkiamos milžiniškos Rusijos ir Baltarusijos diplomatijos, žvalgybos, informacinio karo ir kitos priemonės, nes siekiama vieno tikslo – kad jau šią vasarą būtų pripažinta, jog Baltarusija įvykdė visus tarptautinės bendruomenės reikalavimus ir, kad Astravo AE saugiai gali būti statoma toliau, neatsižvelgiant į Lietuvos retoriką.
Ministro L. Linkevičiaus diplomatija Astravo klausimu šiuo metu tyli arba jau yra galutinai nutildyta ir ruošiasi gėdingam, istoriniam pralaimėjimui. Štai keletas faktų ir argumentų aukščiau minėtiems teiginiams pagrįsti.
Pradėkime nuo daugiausiai šioje srityje nuveikusios URM energetinio saugumo direktorės Gitanos Grigaitytės iš esmės atleidimo iš pareigų. Visi, kas dirbo su Astravo AE klausimu, puikiai žino, kad būtent šis žmogus buvo paskutinės URM rezistencijos, kovojant prieš Astravo AE statybas, variklis. Šiandien p. Grigaitytei pasiūlytos jau kitos, labai svarbios pareigos – ambasadorius ypatingiems pavedimams darbui su… Lietuvos savivaldybėmis. Patį geriausią savo karį tarpuvaldyje, kai niekas negirdi ir nemato, atitraukiame iš paskutinio mūšio, kuriame priešas jau sutelkė visas savo kariuomenes.
Matyt, visa tai ne tik dėl to, kad, L.Linkevičiaus teigimu, ši vyriausybė neturi priešų, aplink, kaip senais gerais laikais, vien draugai, bet gal ir dėl to, jog URM telkiasi svariam indėliui mažinti atskirtį su regionais ir kaimu.
Ką galime konkrečiai padaryti šiai situacijai pakeisti? Kaip galime padėti ministrui L. Linkevičiui apsaugoti mūsų visų vaikus nuo Astravo AE monstro?
Siūlau kelis labai konkrečius ir būtinus žingsnius.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visų pirma privalome mobilizuotis. Šiam tikslui ministras Linas Linkevičius galėtų maksimaliai išnaudoti dar prie Andriaus Kubiliaus vyriausybės įsteigtą tarpinstitucinę darbo grupę, kurios vadovu paskirtas pats Užsienio reikalų ministras, tačiau tuo deramai taip ir nepasinaudojęs buvusios kadencijos metu.
Ši grupė turėtų tiek koordinuoti visų Lietuvos institucijų darbą, tiek formuluoti bendrą poziciją, organizuoti visus reikiamus vidinius ir tarptautinius susitikimus dėl Astravo AE statybų stabdymo. Būtent Lietuvos Užsienio reikalų ministerija privalo užtikrinti, kad tarptautinėje erdvėje visos Lietuvos institucijos veiktų vieningai, kryptingai, išnaudodamos kiekvieną pasitaikančią progą – tiek Prezidentūra, tiek su užsienio svečiais nuolat bendraujantys Seimo nariai, tiek Premjeras ir visi ministrai privalo nuolat kelti šį klausimą ir raportuoti ministrui Linkevičiui, kuris turi tapti idėjiniu ir organizaciniu šios diplomatinės kampanijos prieš Astravo AE lyderiu.
Jeigu Užsienio reikalų ministras pats asmeniškai į šią diplomatinę kampaniją įsitrauktų kaip pagrindinis kampanijos variklis ir koordinatorius, esu įsitikinęs, kad mums pavyktų „užvesti“ ir visus kitus aukštus politikus, visus aukščiausius šalies pareigūnus. Tai mums jau buvo pavykę padaryti tiek stojimo į ES ar NATO laikais, kuomet panašiai skausmingai gynėme nuo Rusijos (ir kai kurių vidinių gerai žinomų) rankų Kaliningrado tranzitą ar reikalavome ES paramos Ignalinos AE uždarymui.
Visa valstybė buvo įtraukta į šių klausimų sprendimą ir tai buvo padaryta būtent URM dėka. Ministras L. Linkevičius galėtų pasiklausti savo bendrapartiečio Gedimino Kirkilo ar prezidento Valdo Adamkaus kaip ši kampanija buvo organizuota. Astravo AE stabdymas privalo tapti kiekvieno iš mūsų kasdienės darbotvarkės dalimi.
Visiems dabartiniams politiniams lyderiams privalu suprasti vieną paprastą ir skausmingą faktą – pirmojo Astravo AE reaktoriaus paleidimo data, planuojami 2019 m., žaibiškai artėja. Jeigu ministras Linkevičius ir toliau Astravo klausimu elgsis lygiai taip, kaip elgėsi premjero Butkevičiaus vyriausybėje, tai vos kelerių metų tokį ministro elgesį ne tik istorikai galės įvertinti kaip piktybinį neveikimą.
Dar po kelių dešimčių metų istorikai galės susipažinti su visais ministro pokalbiais ir įvertinti, kiek kartų visuose savo susitikimuose 2012-2019 m. ministras iškėlė Astravo AE klausimą – bijau būti pranašu, bet esu įsitikinęs, kad tokių pokalbių bus rasta ne tiek jau daug. Tuo metu laikas (ir Kremlius) – negailestingas. Baltarusiai ir Astravo AE projektą įgyvendinanti Rusijos valstybinė kompanija “Rosatom’as” (arba tiesiog – Kremlius), nebodami visų ministro Linkevičiaus viešųjų ryšių ir plačių, ilgai trunkančių malonių užsienio kelionių, kaip ir nuolat įvykstančių incidentų (tiek AAE statybų aikštelėje, tiek ir su pačiu reaktoriaus korpusu), po kurių gauna dar vieną formalią ministro Linkevičiaus notą, pirmojo reaktoriaus paleidimo datos net negalvoja nukelti.
Kremliui ši data yra esminis, strateginis tikslas. 2019 m. vyks ir Lietuvos Prezidento rinkimai – nuostabesnio Vilniaus pažeminimo ta proga net nesugalvosi. Pirmojo reaktoriaus paleidimas Kremliui būtinas kuo skubesnis – t.y. kuo greičiau išmetant į rinką “pigią” elektrą, kad įvairūs ligšiolinės susitaikėliškos politikos apologetai, per ketverius metus galutinai numarinę Visagino projektą, pritrūktų argumentų kodėl reikia už elektrą mokėti brangiau, jeigu galima pigiau, ypač jei dėl to kenčia Lietuvos verslo konkurencingumas bei dar labiau skurdinami Lietuvos gyventojai.
Šį pirmą reaktorių būtina paleisti kuo greičiau ir tam, kad galutinai būtų sugadinti Baltijos šalių (ir pirmiausiai Lietuvos) sinchronizacijos su Vakarais planai per įvairius Kaliningrado, ES Baltijos jūros strategijos įtinklinimo planus, šiuose procesuose aktyviai dalyvaujant Kremliaus diplomatams, kurie ir šiuo metu – ministro Linkevičiaus gėdai – kartu su baltarusiais labai aktyviai dirba su Europos Komisija. Lietuvos diplomatijai vis labiau išsijungiant iš Astravo stabdymo proceso ir kartu matant labai intensyvias diplomatines Minsko ir Kremliaus pastangas Briuselyje, atskirose ES šalyse ir Vašingtone, manau, kad turėtų būti atgaivinta ir Kaliningrado AE idėja, kad suvereniai Lietuvos valiai toliau įtvirtinti savo energetinio saugumo pamatus būtų suduotas paskutinis smūgis.
Kodėl ne, jeigu po kelerių metų niekur priešų nematanti Lietuvos valdžia kartu su Europos Komisija ir kai kuriomis ES šalimis (Vokietija, Prancūzija – nes šių šalių įmonės tam neprieštaraus), o gal ir būsima galimai pragmatiška JAV, tam pritars. Jeigu ministras Linkevičius nepritaria tokiai prognozei, tuomet atitinkamai intensyviai pats turėtų bent jau Vakarų sostinėse veikti prieš Kremliaus ir Minsko atominius nuodus.
Svarbu, jog dabartiniai valdantieji suprastų, kad Lietuvos kova prieš Astravo AE nėra tik techninė ar teisinė, bet ir politinė, diplomatinė. Nesuprantama kaip ministras galėtų toliau eiti savo pareigas, mūsų diplomatijai nesugebėjus Astravo AE klausimo iškelti tarptautiniu mastu. Kad ministrui ir skaitytojams būtų aiškiau patikslinsiu.
“Tarptautiniu mastu” – tai visų pirma labai intensyvūs pokalbiai su ES institucijomis. Europos Komisijos Energetikos direktoratas, kaip žinia, didelių pastangų dėka jau pradeda suprasti Lietuvos poziciją, tačiau iki šiol jos nepriima. Komisijos aplinkosaugos padaliniai, kaip ir aukščiausi Briuselio vadovai – Komisijos vadas Junkeris, ES „Užsienio reikalų ministrė“ Mogherini (kuri asmeniškai, beje, remiama mūsų ministro Linkevičiaus, rūpinasi ES – Minsko santykių atšilimu) ar ES Tarybos pirmininkas Tuskas – tai yra žmonės, su kuriais mūsų aukščiausi pareigūnai turi ne tik nuolat kelti Astravo AE klausimą, bet ir įtikinti juos paremti Lietuvą, solidarizuotis su mumis esminiu nacionalinio saugumo klausimu.
Kodėl iki šiol tas nėra nepadaryta? Ar ir vėl kalti konservatoriai?
Aptarkime ir kitas sostines ar tarptautines organizacijas. Turime ne tik nuolat dirbti su TATENA, jos generaliniu direktoriumi, bet ir visų kitų tarptautinių organizacijų bei ES šalių vadovais, o ypač Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos aukščiausiais lyderiais. JAV vaidmuo, aišku, čia irgi yra esminis – paskutiniame susitikime su JAV Viceprezidentu Bidenu šį klausimą mūsų Prezidentė iškėlė, tačiau ar jis bus iškeltas ir išrinktam JAV Prezidentui bei jo atstovams? Ar ministras Linkevičius nuolat kėlė Astravo AE klausimą Vašingtone praėjusios kadencijos metu?
Negalime pamiršti ir tarptautinių finansinių institucijų, kuriose priimami sprendimai dėl atitinkamo finansavimo skyrimo – EBRD, Europos investicijų bankas, Šiaurės investicijų bankas, Pasaulio bankas ir pan. Deja, ir šiose institucijose Astravo AE klausimą ir vėl dažniausiai kelia tik ta pati opozicinė TS-LKD.
Suprantama, kad Astravo AE statybų stabdymas socialdemokratams yra nepatogus, itin sudėtingas ar net gali pasirodyti neperspektyvus. Tačiau gerai žinant, kiek daug šiame fronte 2012-2019 m. galėjome ir dar galėsime nuveikti, bus labai sunku suprasti, jeigu ir dabartiniai valdantieji žengs tuo pačiu buvusios vyriausybės pramintu keliu. Jų neveiklumas Astravo AE klausimu gali tapti istoriniu, už kurį jokie dabartiniai ar vėlesni pasiteisinimai ar opozicijos kaltinimai nebepadės. Ši kilpa veržiasi kiekvieną dieną, kaip ir atsakomybė už Lietuvos ateitį tiesiogine šio žodžio prasme, kurią teks prisiimti.
Lietuva privalo Astravo AE klausimą nuolat kelti – visur ir visada – taip kaip kėlėme savo laisvės bylą, net ir tada, kai mūsų niekas nenorėjo girdėti. Kitaip nieko nebus. Briuselis, kitos tarptautinės organizacijos (TATENA, Espoo, Aarhus konvencijos ir kt.) privalo suprasti, jog Lietuva šiaip sau niekada neužtils, kad tai yra mūsų esminis interesas. Jeigu mūsų sąjungininkai būtent taip šiandien suvoktų Lietuvos poziciją, esu tikras, Astravo AE statybos būtų sustabdytos.
Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę. Pabudote iš Naujametinio miego ir kelkitės, ministre Linkevičiau, laikas jau seniai ne mūsų pusėje. Vasarą mūsų (ir Jūsų) laukia naujas smūgis.
Dar galime padaryti labai daug, jeigu susitelktume savo paskutiniam diplomatiniam mūšiui visais frontais, visais lygiais, visomis jėgomis – pradėkite, kad ir nuo savo mėgstamo „Snow“ susitikimo, kuriame – esu įsitikinęs – Astravo AE statybų klausimo net ir neketinote kelti.
Po eilinių nedemokratinių Baltarusijos rinkimų į parlamentą Lietuvos užsienio reikalų ministras prabilo apie geras Lukašenkos režimo pastangas ir pozityvius poslinkius demokratėjančiame Minske.
Seimo narys Audronius Ažubalis. Tsajunga.lt nuotr.
Tokiais iš Briuselio nukopijuotais pareiškimais bandoma imituoti kai kurių didžiųjų ES žaidėjų politiką, tikintis, kad rytų kaimynus pavyks perauklėti pataikavimu. Šią politiką galima teisinti geranorišku naivumu, tačiau kartais naivumas tampa pavojingas.
Socialdemokratų Vyriausybė neretai „išreiškia susirūpinimą“ dėl visus branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartus pažeidžiančių Astravo AE statybų šalia Lietuvos sostinės Vilniaus. Tačiau savo veiksmais sistemingai prisideda, kad jos būtų tęsiamos, o po šį rudenį priimtų sprendimų – ir Europos bankų finansuojamos.
Pirmoji žalia šviesa tam buvo uždegta dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuva skandalingai balsavo už ES sankcijų Baltarusijai panaikinimą. Tai galėjo būti išskirtinė proga Lietuvai tarptautiniu mastu iškelti Astravo AE klausimą ir suformuluoti A. Lukašenkai reikalavimą dėl projekto stabdymo. Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasirinko tylėjimo ir linksėjimo kelią.
Sankcijų atšaukimas Baltarusijai atvėrė galimybę Minskui siekti Europos finansų institucijų paramos savo ūkio ir infrastruktūros projektams. Viena iš tokių platformų – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kurio direktorių valdyba kaip tik rugsėjo pradžioje patvirtino keturmetės finansinės paramos Baltarusijai strategiją.
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje institucijoje yra balso teisę turintis Lietuvos atstovas iš Finansų ministerijos. Tačiau ERPB sprendimas dėl finansavimo Baltarusijos projektams Lietuvos Finansų s ir Užsienio reikalų ministerijų nebuvo blokuojamas – nuspręsta pritarti strategijai, kuri de facto atvers baltarusiams galimybę siekti finansavimo svarbiausiems ūkio ir infrastruktūros projektams.
Lietuvos diplomatai guodžiasi į strategiją įterpta sąlyga, kad skiriamas europinis finansavimas esą negalės būti naudojamas Astravo AE. Tačiau ekspertai iš šio punkto juokiasi: juk Astravo statyboms parankūs darbai gali būti lengvai „pakišti“ po bet kuriuo kitu daugiamilijoniniu ūkiniu ar infrastruktūriniu projektu – ir tam nebūtina projektų aprašuose minėti atominės jėgainės. Tiesą sakant, kitaip ir neįmanoma, nes faktiškai visa šiandieninė Baltarusijos ūkio strategija yra renčiama aplink Astravo AE. Minimoje strategijoje kalbama apie paramą kitiems energetikos projektams, bet tokių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su Astravu, Baltarusijoje tiesiog nėra. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Minskas galės siekti paramos transporto infrastruktūros projektams, o tai taip pat – galimybių laukas, kuriame galima „pakišti“ Astravo AE statyboms reikalingus darbus.
Teko girdėti pasiteisinimą, kad laimindama ERPB paramos Baltarusijai strategiją Lietuvos Vyriausybė tiesiog nenori nesusipykti su europinėmis finansų institucijomis, kad neprarastų paramos kitiems Lietuvai prioritetiniams projektams. Tačiau jei nesaugių Astravo AE statybų nutraukimas nėra Lietuvos energetinis prioritetas, ką dar vadinti prioritetu?
Pabaigai – Rusijos žiniasklaidoje rugsėjo 6 d. buvo pasirodžiusi (ir tą pačią dieną mįslingai išimta) publikacija apie Rusijos Audito rūmų atstovų aptiktus gausius ir esmingus Astravo AE jėgainės statybų reikalavimų pažeidimus. Pasirodo, pačios projekto statybos buvo pradėtos net nepatvirtinus projekto plano. Šiek tiek pastatom, tada šiek tiek paplanuojam, dar pastatom, tada pataisome, ką jau pastatėme ne taip – maždaug tokiu būdu, Lietuvos Vyriausybei džiaugiantis „pozityviais poslinkiais demokratėjančiame Minske“, prie Lietuvos sienų auga naujas Černobylis.
Ketvirtadienis, rugpjūčio 25 d. (Dubrovnikas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kroatijos Prezidentės Kolindos Grabar-Kitarovič kvietimu Dubrovnike dalyvavo Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų regionų bendradarbiavimo stiprinimui skirtame forume.
Dubrovnikas. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda ir Kroatijos Prezidente Kolinda Grabar-Kitarovič. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
12 šalių atstovai priėmė Trijų jūrų iniciatyvos deklaraciją, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas vieningos ES rinkos nuo Šiaurės iki Pietų sukūrimui bendradarbiaujant keturiose – energetikos, transporto, ekonomikos ir skaitmeninėje srityse.
Pasak Prezidentės, teisingos energetinės kainos – viena svarbiausių prielaidų sėkmingai ir sparčiai šalių ir regionų raidai bei konkurencingumui.
Prezidentė Dubrovniko forume atkreipė dėmesį į šalių bendradarbiavimo svarbą užsitikrinant energetinį saugumą, išsivaduojant nuo vienintelio šaltinio priklausomybės, užsitikrinant energijos šaltinių įvairovę.
Prezidentė pristatė Lietuvos patirtį statant SGD terminalą Klaipėdoje, kuris padėjo išsivaduoti iš monopolinio „Gazprom“ diktato ir beveik ketvirtadaliu (23 proc.) sumažino dujų kainą. Sėkmės pavyzdžiu laikomos ir Lietuvos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, sumažinusios elektros kainą 16 procentų.
Dubrovnikas. 12 šalių atstovai priėmė Trijų jūrų iniciatyvos deklaraciją, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas vieningos ES rinkos nuo Šiaurės iki Pietų sukūrimui. Lietuvos prezidento kanceliarijos (R.Dačkus) nuotr.
Prezidentė pabrėžė regioninio bendradarbiavimo ir vienybės svarbą net tik užsitikrinant energetinę nepriklausomybę, bet ir kovojant su grėsmingais geopolininiais projektais, tokiais kaip tarptautinių standartų neatitinkanti Astravo AE ar politiniais, o ne ekonominiais sumetimais vystomas „Nord Stream II“.
Lietuvos prioritetas Trijų jūrų iniciatyvoje – dalytis patirtimi užsitikrinant energijos šaltinių įvairovę, prisidėti prie SGD terminalo statybos Krko saloje. Tai strateginis, visam Adrijos regionui ir ES svarbus projektas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Adrijos-Baltijos-Juodosios jūrų regionų bendradarbiavimo stiprinimui skirtame forume. Centre – Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda ir Kroatijos Prezidente Kolinda Grabar-Kitarovič. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus.
„Netikėk niekuo, ką išgirsti, ir tikėk tik puse to, ką pamatai“. Tai garsaus amerikiečių rašytojo Edgaro Po patarimas.
Kaip šią sparnuotą frazę pritaikyti lietuviškam kontekstui?
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis įspūdingą tiražą turinčiuose leidiniuose giriasi esąs didžiausias geradėjas. Jis – ir už darnią Lietuvą, ir už tokią Lietuvą, kuri privalo likti „natūraliausia, švariausia, sveikiausia Europos šalimi“.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Be to, jis propaguoja blaivybę, rūpinasi kultūra. Pavyzdžiui, portale delfi.lt įrodinėja: „Vyriausybių apgautai kultūrai reikia ne grašių, o tinkamo finansavimo“.
Tad gal šį rudenį padarytume didžiausią kvailystę, jeigu nebalsuosime už R.Karbauskio vadovaujamą politinę jėgą? Juolab kad šioje partijoje puikuojasi ir buvusio padoraus Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, ir nuoširdžiai blaivybę propaguojančio daktaro Aurelijaus Verygos, ir puikią knygą apie Lietuvai iškilusius pavojus kartu su kolegomis intelektualais parašiusio Lietuvos edukologijos universiteto dekano Eugenijaus Jovaišos pavardės!
Ir vis dėlto R.Karbauskio praeitis neleidžia juo lengvabūdiškai pasitikėti. Būtina prisiminti: LVŽS į 2016-ųjų Seimo rinkimus vedantis politikas dar visai neseniai abejojo Lietuvos narystės NATO aljanse naudingumu, svarstė, kam lietuviai didina išlaidas krašto apsaugos ministerijai, bei nerėmė Vilniaus pastangų statyti naują atominę jėgainę.
Žinoma, mūsų įstatymai nedraudžia dalyvauti rinkimuose politinėms jėgoms, kurios NATO laiko bloga kompanija ir kurios nesupranta, kodėl būtina „sočiai maitinti savąją kariuomenę“. Lietuviškoji temidė nedraudžia dalyvauti rinkimuose ir tiems, kurie subtiliai arba tiesmukiškai trukdė Lietuvai kartu su tvarkingais, pažangiais, drausmingais japonais statyti naują atominę jėgainę senosios Ignalinos AE teritorijoje ir norom nenorom atvėrė galimybę augti paskubom, nesilaikant saugos reikalavimų statomai, todėl mirtinus pavojus nešančiai Astravo AE Baltarusijoje – vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus.
Taigi tokio draudimo Lietuvos įstatymuose nėra. Gal ir teisinga, kad nėra, nes draudimai niekad nebuvo efektyvus vaistas nuo blogų minčių ar įpročių, greičiau priešingai – draudžiamas vaisius labiau vilioja.
Tačiau Lietuvoje egzistuoja nuostata, jog visuomenė turi teisę žinoti. Tiesa, šios taisyklės dažnai nepaisoma. Ja naudojasi tiktai savo nuodėmes po devyniais užraktais paslėpę turtingieji. Net ir rinkimų išvakarėse, kai, regis, rinkėjams žinoti išties reikia kuo daugiau, ši taisyklė netampa privaloma. Ši nuostata egzistuoja tik formaliai, tik Ritos Miliūtės laidose. Realusis gyvenimas Lietuvoje – visai kitoks, kur kas bjauresnis nei demokratiški mūsų įstatymai.
Ir vis dėlto norėčiau kukliai pasiteirauti: kaip ponas R.Karbauskis šiandien vertina savo ankstesniuosius pareiškimus? Jeigu skeptiškumas dėl NATO, Lietuvos kariuomenės bei Lietuvos AE niekur neišgaravo, – argi mums, rinkėjams, protinga remti tokią jėgą? O jeigu priešiškumo nebeliko, privalėtų bent jau viešai paaiškinti, kas ir kaip jį kadaise suklaidino. Paaiškinti turėtų niekieno neverčiamas, neraginamas.
Deja, kol kas viešojoje erdvėje, man regis, į šiuos ne itin malonius klausimus neatsakyta. Viliamasi, kad juos visi jau pamiršo? Gal ir pamiršo, nebeteikia didelės reikšmės, bet principingoje kompanijoje toks politiko elgesys turėtų būti traktuojamas kaip slapukavimas, nenuoširdumas. Tai byloja, kad partijos vadovas tikisi rinkėjams įpiršti juodą katę juodame maiše.
Beje, šį klausimą būtų galima pateikti ir pirmuosiuose LVŽS sąrašo dešimtukuose besipuikuojantiems garbiems kandidatams : jūs tikrai žinote, neabejojate, garantuojate, kad ponas R.Karbauskis nuoširdžiai gailisi dėl savo paklydimų, kurie pastaruoju metu kvepėtų išdavyste?
Galiu tik pritarti Edvardui Čiuldei, internetinėje „Lietuvos ryto“ versijoje keliančiam panašias abejones. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ jis svarsto: „Ar nėra taip, jog nepalyginamai didesnį pavojų Lietuvos valstybei užtraukia pretenduojantis tapti tos valstybės vairininku žmogus, kuris prieštaravo šalies stojimui į NATO, pasisakė prieš išlaidų krašto gynybai didinimą, nekalbant jau apie tarsi mažiau dramatiškus, bet pakankamai kontraversiškus veiksmus, telkiant žmones prieš AE statybą Lietuvoje ar skalūninių dujų žvalgybą?“
XXX
Kokių dar svarbių klausimų turime? Knietėtų žinoti, kur dingo ponas Eligijus Masiulis? Tame pačiame „Lietuvos ryte“ komentatorė Ernesta Apanavičiūtė – Šalčė tvirtina, kad „mūsų visuomenė nepratusi prie tokios gūdžios tylos apie dar visai neseniai kasdien kone visose žiniakslaidos priemonėse besimakalavusį, skaidriausio teisuolio tonu pamokslavusį ir neabejotinai kėdes į aukščiausius valstybės postus jau besimatavusį politiką“.
Kad teisinėje, demokratinėje valstybėje rinkėjai prieš svarbius rinkimus privalo žinoti, kur dingo ir ką dabar veikia rekordiškai didelio kyšio paėmimu kaltinamas politikas, – tai tiesa. Abejoju tik dėl teiginio: „mūsų viesuomenė nepratusi…“.
Dar ir kaip pratusi. Jei būtų nepakanti, reikli, kaip mat priverstų liberalus paaiškinti, kur pasislepė jų lyderis. Liberalai tiesiog bijotų potencialiems rinkėjams sakyti „nežinau“, nes būtų apmėtyti supuvusiais pomidorais bei kiaušiniais ir Seimo rinkimuose nelaimėtų nė vienos kėdės. Beje, liberalai kaip liberalai, o teisėsauga, prokuratūra negalėtų nieko paaiškinti? Nejaugi tuo ir baigėsi „amžiaus“ skandalas? Dingo Masiulis, kaip dingo ponia iš Garliavos, – ir tuo viskas pasibaigė?
XXX
Dauguma keblių klausimų Lietuvoje turi amžiną palydovą – nieko nesakančius, tuščiavidurius paaiškinimus. Girtas vokietis savo jachta atsitrenkė į prie Būtingės terminalo prisišvartavusį tanklaivį. Tai nutiko rugpjūčio 6 dieną 3 valandą ryto. Bet tanklaivį Būtingės terminale taranavusios jachtos niekas nepastebėjo – nei mūsų kariuomenė su pasieniečiais, nei privati saugos tarnyba.
Taigi girtam vokiečiui dėkokime: jei ne tos jį saldžiam miegui paguldžiusios 1,5 promilės alkoholio, net nežinotume, jog surengti diversiją ar teroro išpuolį prieš mūsų strateginį objektą – vieni juokai.
Viešojoje erdvėje pasirodė tik keletas pasiaiškinimų: kalta pasenusi stebėjimo įranga; moderniomis priemonėmis stebima vos 33 proc. Lietuvos valstybės sienos; „griežtesnių procedūrų nereikėjo taikyti, nes situacija nekėlė pavojaus“. Ir į kalėjimą už visai valstybei pavojingą aplaidumą, deja, niekas iš pareigūnų nebus pasodintas.
Nuostabą kelia ir žinia, kad lenkiško kapitalo naftos koncernui, kuriam priklauso terminalas, leista pačiam samdyti privačią saugos bendrovę, nors, vadovaujantis sveiku protu, privati firma neturėtų saugoti strateginių valstybės objektų.
XXX
Nerimo sukėlė ir BNS išlplatintas interviu su 2015-aisiais įsteigto Nacionalinio kibernetinio saugumo direktoriumi Rimantu Černiausku, teigiančiu, jog „Lietuvos valstybės įmonėse pareigūnai randa užsienio valstybėms priklausančios šnipinėjimo programinės įrandos“. Vienintelė paguoda – tokios įrangos aptinkama mažai.
Akivaizdu, kad esame nepasiruošę rimtoms kibernetinėms atakoms. Saugomės paviršutiniškai, taikome tik apie ketvirtadalį kibernetinei saugai užtikrinti rekomenduojamų organizacinių priemonių, diskutuoti pradedame tik tada, kai atsitinka nelaimė, neturime užtektinai aukščiausio rango specialistų…
XXX
Dar daugiau baimės atnešė paskutinioji LRT televizijos laida „Savaitė“ (redaktorė Nemira Pumprickaitė), kurioje pateikiama Valstybės kontrolės išvada: „nepasiruošę nė vienai ekstremaliai situacijai“. Jei kiltų pavojinga epidemija, jei iš baltarusiškojo Astravo atkeliautų radioaktyvūs debesys, jei šalį užplūstų milijonai pabėgėlių, jei mūsų pašonėje nuolat rengiamos agresyviosios karinės Rusijos pratybos taptų staigiu įsiveržimu, – civiliai asmenys nežinotų nei kur bėgti, nei kur slėptis, nei kaip gintis.
Šių žinių autorius – Valstybės kontrolės auditorius Gediminas Sungaila, beje, suskaičiavęs, kiek Lietuvoje tvarkingai veikiančių slėptuvių. Remiantis duomenimis apie slėptuves, gyvename taikos ir ramybės oazėje, kurios niekas, niekada ir niekaip negali užpulti.
XXX
Kas dar skaudina? Žurnalo „IQ“ redaktorius Ovidijus Lukošius yra rašęs, jog galimybė Europos Sąjungos piliečiams be trukdžių keliauti po visą ES teritoriją nuo Lisabonos iki Talino, – absoliutus gėris.
Šį mitą sugriovė atvirai prorusiškas pažiūras demonstruojantys, Lietuvą agresyvumu kaltinantys vokiečiai Raineris Rothfussas ir Ove Šataueris. Drauge su 250 bendraminčių jie leidosi į vadinamąjį „Taikos žygį“ – iš Vokietijos per Kaliningrado sritį, Lietuvą bei Latviją patraukė į kaimynines šalis puldinėjančią Rusijos sostinę. Šie vokiečiai labai remia Kremliaus valdovą.
Žinoma, mes, lietuviai, niekuo dėti – negalime uždrausti Vokietijos piliečiams koneveikti JAV bazes arba kliedėti, girdi, agresyvioji Lietuva trukdo Vokietijai bičiuliautis su Rusija. Tokių turime ir Lietuvoje.
Pikta, kad šie „taikos balandžiai“ keliavo būtent per Lietuvą. Principinga valstybė neturėjo tokių nei įsileisti, nei praleisti. Tačiau esame supančioti ES piliečių teise laisvai judėti po ES ir, tuo pačiu, neišvengėme improvizuoto protesto mitingo netoli Šiaulių diskokuotų NATO valstybių karo lėktuvų, atliekančių vien oro policijos misiją.
Tikriausiai neturėčiau sureikšminti šio vokiško akibrokšto. Juk galimybė ES piliečiams nekliudomai keliauti po visą Sąjungą – geras pasiekimas. Daugiau naudos nei žalos. Ir vis dėlto pasijutau tarsi gyvenčiau pereimamąjį kiemą primenančioje valstybėje. Kaimynas tau spjauna į veidą, o tu tegali tik nusišluostyti. Tokių spjūvių, atrodo, bus ir daugiau: Putinas puola išradingai, ciniškai.
Įsisiūbavusi diskusija dėl to, kokių veiksmų turi imtis Lietuva, kad išvengtų Vilniaus kaimynystėje statomos Astravo atominės elektrinės (AE) galimų pražūtingų grėsmių, atrodo, įgauna konstruktyvesnius rėmus.
Po Valdo Adamkaus ir Vytauto Landsbergio bei trijų opozicinių partijų (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos) bendro pareiškimo ir raginimo valdžiai imtis visų priemonių, kad Astravo AE pagaminta elektra nepatektų į Lietuvos energetinę sistemą, sekė G. Landsbergio kvietimas valdančiųjų partijų lyderiams pasirašyti bendrą partijų susitarimą dėl to, kokiais veiksmais tai būtų galima pasiekti.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius džiaugiasi šiandien simboliškai įjungtomis iš karto dviejomis Lietuvai labai svarbiomis energetinėmis jungtimis su Lenkija ir Švedija.
„Žengtas didžiulis žingsnis prisijungiant prie Vakarų Europos energetinės infrastruktūros ir Europos elektros rinkų. Energetikos projektai yra ilgalaikiai, o ypač tie, kurie apima kelias šalis, todėl ypač džiugu, kad šių projektų tęstinumas buvo užtikrintas keičiantis Vyriausybėms“, – sako A. Kubilius.
Rusų spauda apie „Rosatomo“ statomą Astravo elektrinę ir Lietuvos valdžios pastarojo meto veiksmus skelbia štai tokias žinias:
„Jau šiandien Lietuva labai tyliai ir be nereikalingo triukšmo suderino Astravo atominės elektrinės statybą pagal ESPO konvenciją. Be to, Lietuvos Vyriausybėje nagrinėjamas klausimas dėl esančių elektros jungčių su Baltarusija rekonstrukcijos. Rekonstravus energetines jungtis su kaimynine šalimi, Baltarusija įgis galimybę gauti biudžetinių įplaukų parduodama elektros energiją per Lietuvą į Lenkiją bei Švediją.“
Baltarusijos institucijose dirbantis neįvardintas asmuo informavo naujienų agentūrą „Interfaks“, kad buvo atidėtas RF ir Baltarusijos generalinio kontrakto dėl Astravo atominės elektrinės (AE) statybų pasirašymas.
Neįvardintas asmuo pažymėjo, kad reikalingi dokumentai dar nėra paruošti, o derybų metu atsiradę projekto pakeitimai yra iš naujo tvirtinami atsakingose Rusijos Federacijos ir Baltarusijos institucijose. Šiek tiek anksčiau žiniasklaidoje buvo teigiama, kad jau derinami paskutiniai finansiniai sutarties klausimai, o minėtas kontraktas dėl Baltarusijos AE statybų bus pasirašytas birželio 18–19 dienomis.
Rusijos aplinkosaugos aktyvistas Michailas Kostiajevas teisme Kaliningrade pasakė paskutinį žodį. M.Kostiajevas Kaliningrado teisme kaltinamas dėl finansinių sukčiavimų.
Šių metų kovo pabaigoje jis sulaikytas Černiachovske, kai grįžo iš Lietuvos, kur slapstėsi nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio. M. Kostiajevas teisme teigė, kad jo byla sufabrikuota, o liudininkams daromas spaudimas. Teismas nuosprendį pakelbė penktadienį. Jis nuteistas kalėti dvejis metus sugriežtinto režimo kolonijoje.
M. Kostiajevas kaltinamas apgaulės būdu pasisavinęs 250 tūkst. rublių, kurie iš biudžeto buvo skirti jo vadovautam gyvūnų pagalbos fondui. Prokuratūra reikalauja M. Kostiajevui penkerių metų kalėjimo. Baimindamasis susidorojimo, jis lapkričio 1 dieną praėjusiais metais nepasirodė teisme Kaliningrade ir atvyko į Lietuvą, kur paprašė politinio prieglobsčio.
Kokių įvykių galima laukti šioje šalyje artimiausiu metu?
Kodėl baltarusių elitas daugiausia neigiamai reaguoja į nūnai egzistuojančią Europos Sąjungos „paramos Baltarusijos demokratijai“ sistemą?
Šiuos klausimus Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas pateikė vienam iš kategoriškiausių, griežčiausių Baltarusijos opozicijos lyderių – Baltarusijoje neužregistruotos Baltarusijos laisvės partijos vadovui Sergejui VYSOCKIUI.
Kovo 2-ąją naujienų agentūroje ELTA buvo surengta įsimintina spaudos konferencija, kurioje išsamiai papasakota apie pavojus, kurie iškils Lietuvai, jei Baltarusija Astravo rajone vis dėlto pastatyts atominę elektrinę. Konferencijoje dalyvavo žinomi Baltarusijos ir Rusijos aplinkosaugininkai. Omenyje turimas Baltarusijos profesorius, technikos mokslų daktaras Georgijus Lepinas, aktyviai prisidėjęs likviduojant Černobylio avarijos padarinius, Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos “Ekodom” vadovė Irina Suchi ir atominės fizikos inžinierius iš Rusijos, tarptautinės grupės “Ekozaščita” koordinatorius Andrėjus Ožarovskis. Konferencijoje taip pat kalbėjo Seimo narys Gintaras Songaila bei lietuviškosios ekologinės bendrijos “Atgaja” pirmininkas, Žaliųjų partijos iniciatyvinės grupės narys Saulius Pikšrys.
