Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino kovotoją už šalies nepriklausomybę Nijolę Sadūnaitę 80-ojo gimtadienio proga.

Pasak šalies vadovės, N. Sadūnaitės vardas Lietuvos kelyje į nepriklausomybę ypatingai svarbus ir ryškus. Jį tardami regime nepalaužiamą kovotoją ir daugybę jau istorija tapusių įvykių, artinusių išsivadavimą iš okupacijos.

Kaip teigiama sveikinime, būtent N. Sadūnaitė yra viena iš garbingos pasipriešinimo istorijos kūrėjų. Tvirtas tikėjimas buvo tas ginklas, kuriuo ji laimėjo dešimtmečius trukusį mūšį už Tėvynės laisvę.

Prezidentė pabrėžė, kad šis gražus kovotojos už laisvę jubiliejus ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas – iškalbingas sutapimas. Būtent N. Sadūnaitė kartu su savo bendražygiais geriausiai žino, ką reiškia ištikimybė nepriklausomos valstybės idėjai.

Šalies vadovė taip pat padėkojo už meilę Lietuvai, žmonėms ir palinkėjo jubiliatei sveikatos, neblėstančio optimizmo ir stiprybės.

2017 m. Laisvės premijos laureatė N. Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, Jono Sadūno ir Veronikos Sadūnienės (Rimkutės) šeimoje. Mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Mokslus baigė 1955 m. Po metų įstojo į Šv. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją Panevėžyje. Amžinuosius įžadus davė 1963 m. Persikėlusi į Vilnių, mokėsi medicinos seserų kursuose, dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke, skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius.

Į sovietinio saugumo akiratį N. Sadūnaitė pateko 1970 metais, kai ėmėsi ginti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Jos dėka šis dokumentas pasirašytas daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų, tapo žinomas visame pasaulyje.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.

Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką – žymiausią sovietmečiu leistą pogrindinį žurnalą, fiksavusį sovietų valdžios pažeidimus tikinčiųjų teisių ir laisvių srityje. Už tai 1974 m. suimta ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime ir trejiems metams tremties. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje ir kitose vietose Sibire.

1980 m. grįžusi į Lietuvą ir toliau dalyvavo leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Nuo 1982 m. ji Lietuvoje gyveno nelegaliai, slapta susitikdavo su disidentais Maskvoje. 1987-1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau nepalūžo. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo ji kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge. Po to vėl buvo KGB tardoma bei persekiojama. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusi N. Sadūnaitės baudžiamoji byla liudija laisvės gynėjos ištvermę, išmonę ir drąsą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.22; 08:27

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos visuomenės veikėjai ragina vieną iš Lietuvos sąjūdžio kūrėjų, rašytoją, olimpietį Arvydą Juozaitį dalyvauti 2019-ųjų metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.

Juozaičio rėmėjai išplatintame pranešime pabrėžia, kad jų siūlomas kandidatas į prezidentus yra ištikimas Sąjūdžio vertybėms, nesusijęs su dabartine politine klase. Anot jų A. Juozaitis padės sugrąžinti viltį išsaugoti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Raginimą pasirašę visuomenininkai pabrėžia, kad A. Juozaičio indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybinė ir diplomatinė patirtis bei ištikimybė Sąjūdžio vertybėms ir nesusisiejimas su dabartine politine klase padės piliečiams pasirinkti prezidentą, kuriam rūpi Lietuvos valstybė. Anot jų, A. Juozaitis sugrąžins viltį bei tikėjimą, kad bendromis pastangomis dar galime išsaugoti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir sustabdyti jos ištautinimą.

Viešame kreipimesi į A. Juozaitį Lietuvos visuomenininkai ragina jį grįžti į aktyvią politiką ir reiškia priekaištus bei kaltinimus abejingumu esamiems politikams.

„Žinome, kad likote ištikimas Sąjūdžio moralinėms ir politinėms vertybėms, kurios šiandien mums suteiks galių susigrąžinti valstybę, sustabdyti jos ištautinimą. 

Mes įsitikinę, kad esate Atgimimo ir neblėstančios vilties Lietuvos asmenybė, nesusijusi su dabartine politine klase, kurioje įsivyravo abejingumas Lietuvos likimui ir bendrajam gėriui“, – rašoma viešame kreipimesi.

„Jums dera žengti lemiamą žingsnį ir paskelbti, kad grįžtate į aktyvią politinę veiklą. Todėl, gerbiamas Arvydai, dalyvaukite Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose“, – ragina Lietuvos visuomenininkai A. Juozaitį.

„Laukiame galutinio sprendimo. Tikime, kad jis bus palankus Lietuvai, nes daugeliui piliečių bus suteiktas tikras pasirinkimas. Lietuvai reikia Atgimimo prezidento“, – užbaigia viešą laišką Lietuvos visuomenininkai.

Kreipimąsi pasirašė rašytojai Algimantas Baltakis, Vytautas Bubnys, aktoriai Juozas Budraitis, Gediminas Storpirštis, Ramūnas Cicėnas, sportininkai Lina Kačiušytė, Romas Ubartas, Nepriklausomybės Akto signatarai Audrius Rudys, Jurgis Jurgelis, Sąjūdžio pradininkai Bronius Genzelis, Bronius Leonavičius, Algimantas Nasvytis, lituanistai Aldonas Pupkis, Jūratė Laučiūtė, istorikai Valdemaras Šimėnas, Tomas Baranauskas, dailininkai Aloyzas Stasiulevičius, Rimantas Dichavičius, filosofai Vytautas Rubavičius, Krescencijus Stoškus, akademikas sociologas Romualdas Grigas, mitologas Dainius Razauskas, psichologas Gediminas Navaitis ir kiti.

Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras A. Juozaitis prieš 30 m. Vilniuje, Dailininkų sąjungoje, perskaitė garsų pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis pranešimas tapo postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę du mėnesiai.

Juozaitis 1980 m. baigė VU, įgijęs ekonomisto diplomą. 1986 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Monrealio XXI olimpinėse žaidynėse laimėjo plaukimo bronzos medalį, Peskaroje (Italija) – Europos taurę. 1987-2001 m. – Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis. 1998-2004 m. – VU Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas. 2001-2003 m. – ministro pirmininko patarėjas švietimui ir kultūrai, 2004-2009 m. – Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė. 2012-2017 m. – LTOK viceprezidentas. Nuo 2013 m. – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius, nuo 2016 m. – Sveikatos mokslų fakulteto docentas.

1988 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas; vėliau buvo savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas, žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. Daugelio knygų ir kitų literatūros kūrinių autorius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.12; 07:39

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kalbėk, apie ką vyrai tyli virtuvėse ir moterys trokšta išgirsti. Įvardink iki galo, kas skauda, prakrapštyk visas iki vienos žaizdas. Išskyrus pagrindinę problemų priežastį – politinės sistemos supuvimą ir nesugebėjimą problemų spręsti, užkardant bet kokias esmines reformas, pašalinant iš viešumos permainų siekiančius žmones ir uždusinant visas atsinaujinimo perspektyvas.

Pažadėk visą pasaulį, daryti juk nieko nereikės – Prezidento programų nei Seimas, nei piliečiai netvirtina. Pasiremdamas Norvegijos, Estijos ar Mandžiūrijos pavyzdžiais siūlyk kokius tik nori sprendimus vidaus politikoje, kurios Prezidentas tiesiogiai nevaldo. Nuo kritikų atsišaudyk Prezidento įstatyminės iniciatyvos teise ir galimybe nepasirašyti įstatymų, kas sėkmės atveju leis išvengti būsimos atsakomybės, permetant ją Seimui ir Vyriausybei. Į neparankius klausimus atsakyk, kad tai ne Prezidento kompetencija.

Išmok mintinai ir kartok, kas į Konstituciją surašyta, nes būsi garantas. Apie pagarbą žmogui, jo laisves ir teises normaliai gyventi, gauti orų atlyginimą ir aprūpinimą senatvėje, valstybės nesikišimą į privatų gyvenimą, nemokamą mokslą ir gydymą, laisvą spaudą, lygias galimybes reikšti įsitikinimus ir kitas stebuklines pasakas. Žmonės svajoja apie laisvę, bet jos nemėgsta, patys spręsti tingi arba bijo ir nori būti valdžios ganomi, tai jiems patiks.

Nieko naujo, įdomaus, realaus ir konkretaus neturi ir tą žinai. Prasidėjo antrasis – policinės, totaliai viską kontroliuojančios valstybės – Atgimimas. Nebijok būti nesuprastas, nes žmonės to laukia – skirsis kandidatų retorika, bet nei vienas nesiūlys mažiau drausti, duoti daugiau laisvių, leisti spręsti patiems ar mažinti mokesčius. Pažadėk dar daugiau draudimų ir griežtesnių bausmių, įvesti naujas tvarkas, kontroliuoti ir didinti prievoles, kad mums visiems būtų geriau.

Neužmiršk parodyti kaltųjų ir pagąsdinti, žmonės be to negali. Astravas susprogs, rusai puls, tu mūsų ir valstybės išsigelbėjimo viltis! Aplink vien sovietinė nostalgija, siautėja šešėliai, tyko plėšrūs oligarchai ir savavališki statytojai su statybos leidimais kišenėse. Kalti visi ir viskas, kas buvo, o baigiamajame etape, kai kiškeliams atsiras drąsos, palenktyniauk su kitais kritikuodamas D.Grybauskaitę – žmonės tą mėgsta ir pelnysi balsų.

Nebijok solidarizuotis su pilietinėmis iniciatyvomis, nes daryti vis vien nieko nereikės. Ilgėkis pilietinės visuomenės, kuri yra lojalių, audringai plojančių ir problemų nekeliančių piliečių sambūris, atžygiuojantis su vėliavytėmis paremti visų valdžios nesąmonių. Tavim patikėjusius, tikrus, neparankius ir reiklius pilietiškumo želmenėlius išravėsi vėliau, kaip visi ir visada.

Visuomenėje įtampą keliančiais klausimais (vienalytės santuokos, dviguba pilietybė, atskirtis ir atlyginimai, mirštanti provincija, mūsų emigracija ir jų imigracija, valstybės ištirpimas Europos Sąjungoje, griūvantis Gedimino kalnas ar Vyčio paminklas ir t.t.) šiukštu nieko konkretaus – prarasi vienos pusės balsus. Būk laisvas nuo sprendimų ir galėsi daryt ką tik nori. Ilgai ir protingai kalbėk apie konsensusą, tarimąsi su visuomene, žadėk laikytis teisinės valstybės principų, gerbti Konstituciją, naudok kitus nuvalkiotus ir neįpareigojančius niekus.

Užsienio politikos, už kurią tiesiogiai atsakysi, nėra ir antrąjį šimtmetį neturėsim. Kuo mažiau, keliais sakiniais: grėsmėms nepasiduosim, Europos Sąjunga atsinaujins ir sustiprės, mes tame šauniai sudalyvausim. Būsim demokratiškai ir tolerantiškai solidarūs, už vienybes ir vertybes, t.y. jokie, užtat gausim pinigų, kuriuos galėsim įsisavinti, o niekšas D.Trumpas mus apgins, nes taip gyventi verta.

Dėl to, kas pasakyta, smarkiai nesijaudink, tai neturi jokios reikšmės. Viską nuspręs, už ką los ar nelos visuomeninis manipuliuotojas, ar esi geras vyras, buvai ar nebuvai mentu, kokius iš tavo spintos skeletus ištrauks, ar sužinosi iš anksto, ko studijoje paklaus jakilaičiai, ar patiks moterims tavo ševeliūra, plepėsena ir žmona. O tų, kurie supranta, kas čia sakoma ir bando galvoti patys – menka saujelė, jų balsas į dangų neina.

Galite užsisakyti mokamas gerų vyrų konsultacijas ir iškilmingų prakalbų rašytojo paslaugas. Dieną pinigai – vakare tekstas, naktį pinigai – rytą tekstas. Imu nebrangiai, galima ir grynais be PVM. Siųskit kurjerį su išjungtu išmaniuoju. Už Lietuvą, vyrai!

2018.01.24; 03:08

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais ir teikė žinias apie Amerikos lietuvius. Tai paskelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Paskelbta, kad agento „Broniaus“ slapyvardį gavęs D. Banionis buvo užverbuotas 1970 metais ir jame buvo iki 1974 m., o „Saliuto“ slapyvardžiu į agentūrinį tinklą 1962 m. užverbuotas S. Sondeckis jame buvo 20 metų – iki 1982-ųjų.

Abu jie yra mirę, abu buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Apie šių žinomų Lietuvos kultūros veikėjų bendradarbiavimą su KGB sužinota iš agentų asmens bylų registracijos žurnalo, sakė šeštadienį LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ kalbintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys.

„Yra išlikęs toks žurnalas buvusiame KGB archyve, Lietuvos ypatingajame archyve. Tas žurnalas pradėtas pildyti 1987 metais – tai yra, jau prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, prieš Sąjūdžio atsiradimą. Tame žurnale iš viso yra 200 lapų ir yra registruota 1670 KGB agentų“, – sakė A. Bubnys.

Tačiau jis negalėjo paaiškinti žurnalo atsiradimo, jo sudarymo principų ir to, kodėl vieni žmonės buvo įtraukti į tą žurnalą, o kiti nebuvo. Pasak A. Bubnio, galima kelti tik hipotezes.

Anot jo, šiame žurnale yra nemažai žymių asmenų – kultūros, meno, mokslo darbuotojų iš įvairių laikotarpių. KGB požiūriu, jų veikla galbūt buvo reikšminga, turėjo svarbią reikšmę pačiai KGB operatyvinei ir agentūrinei veiklai.

„Kaip bebūtų keista, šis žurnalas išliko, nebuvo išgabentas iš Lietuvos. Kiti, svarbesni dalykai, kaip agentų asmens ir darbo bylos praktiškai visos buvo sunaikintos pačios KGB iki 1990-1991 metų. Pirmosios buvo sunaikintos vadinamosios archyvinės agentų bylos – tai yra agentai, kurie, vaizdžiai tariant, buvo išleisti „į pensiją“ dėl garbingo amžiaus ir buvo neveikiantys. O tie, kurie dar tuomet veikė, – jų buvo, rodos, apie 8 tūkstančius visoje Lietuvoje, – jų asmens ir darbo bylos buvo išvežtos į Rusijos KGB archyvus. Tad tokių tikrų agentų asmens ir darbo bylų buvusiame KGB archyve liko tik keliolika iš dešimčių tūkstančių, susikaupusių per visą KGB veiklos laikotarpį Lietuvoje“, – LRT Radijui pasakojo A. Bubnys, negalėjęs atsakyti, kodėl šis žurnalas nebuvo išvežtas ir nebuvo sunaikintas.

Kuo pasireiškę D. Banionio ir S. Sondeckio bendradarbiavimas su KGB, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas taip pat negalėjo atsakyti, nes, pasak jo, tai nėra jo darbo sfera. Jis teigė pats dirbąs organizacinį darbą, organizuojąs centro mokslinių tyrimų departamento veiklą, o KGB veiklą tiria kiti centro darbuotojai. Jis pažymėjo apie tai galįs kalbėti tik bendrais bruožais.

Istorikas Arūnas Bubnys

A.Bubnio žiniomis, D. Banionis ir S. Sondeckis nebuvo prisipažinę apie bendradarbiavimą su KGB. Tai, ko gero, dėl to jie ir yra paskelbti, viešinamos jų pavardės.

„Paprastai tie žmonės, kurie pagal savo darbo pobūdį galėdavo keliauti į užsienį, – mokslininkai, menininkai, kurie vykdavo į vadinamąsias kapitalistines šalis, sovietmečiu buvo daugiau naudojami informacijos rinkimui užsienyje. Būdavo išnaudojamos būtent jų galimybės išvykti gastrolių arba mokslinių stažuočių į užsienį ir gauti informaciją arba apie KGB dominamus asmenis, arba, jei tai mokslo dalykai, – apie mokslo centrus, kurių veikla, tyrimais domėjosi KGB“, – pasakojo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas.

A. Bubnys sakė, kad asmenys KGB agentų sąraše vertinami pagal visus išlikusius dokumentus ir istorinį kontekstą. „Sąrašas viešinamas dalimis, kai dalies jame esančių asmenų veikla išnagrinėjama, ieškoma papildomų KGB dokumentų, parodančių to asmens veiklą. Kai jau yra daugiau surandama informacijos ir, tyrėjo požiūriu, ji pasirodo patikima, tada dalis tame žurnale esančių asmenų pavardžių paviešinama“, – aiškino A. Bubnys.

Su tam tikru atsargumu į KGB agentų sąrašą ragino žiūrėti Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Žiūrėkime paprasčiau į šiuos dalykus. Tai buvo ir yra viešinamas istorinis dokumentas, kuris vis dėlto dėl savo sudarymo kelia tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui. D. Banionio, dar kelių žymių asmenų pavardės į tą sąrašą (KGB – ELTA) įrašytos ranka, o visos kitos – spausdintos. Kodėl tai buvo padaryta Sąjūdžio laikais? Aš, pavyzdžiui, sau neturiu atsakymo, galėčiau tik spėlioti“, – LRT Radijui sakė A. Anušauskas, kviesdamas šiuo metu į tą dokumentą „žiūrėti su tam tikru atsargumu ir vertinti tik tuos dalykus, kuriuos tikrai žinome“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.07; 04:41

Vytautas Sinica. Vytauto Sinicos (Slaptai.lt) nuotr.

Žiniasklaida paskelbė Vytauto Sinicos kalbą, pasakytą 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje „Ar apginsime baltų kalbas?“, kurios metu įsteigta asociacija „TALKA kalbai ir tautai“.

Kalbėtojas apgailestavo, kad TALKA nepasiekė savo tikslo. Latviškas projektas nepriimtas, o antikonstituciniai kubilių ir kirkilų projektai niekur nedingo. Dar ir sulaukė premjero palaikymo.

Kita vertus, TALKA pasiekė labai daug. Įkvepiančiai daug! Kone pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo piliečiams pavyko pasinaudoti įstatymo iniciatyvos teise ir surinkti tuos 50 000 parašų. Bijodami nesėkmės, surinkome 70 000. Kas rinko parašus, žino, koks velniškas tai darbas. Daug kam Lietuvoje, nukabinusiems nosis ir burbantiems virtuvėse, tai turėjo priminti ir priminė, kad piliečiai Lietuvoje dar kai ką gali. Kai susiburia, kai išdrįsta, kai nelaukia, kad padarytų kiti. Tokiuose renginiuose kaip šis visada girdėdavau burbėjimą, kad reikia ne kalbėti, o daryti. „Ką daryti?“ – niekada nežinodavo. O TALKA šį tą padarė. Mažo ir kartu didelio.

Kalbėtojas skatino į TALKĄ žvelgti dar plačiau, nes ji turinti vienyti ir burti žmones, kuriems rūpi išsaugoti modernią tautinę Lietuvos valstybę, kurioje gyventų lietuviai, kuriuos sieja jos paveldas, jos istorinė atmintis, jos simboliai, jos ryšys su gamta.

Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daktaro Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko įsimintiną teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“.

Talkos reiškinio Lietuvoje šaknys siekia šimtmečių praeitį. Talkomis buvo organizuojama valstybės gynyba, pilių bei įtvirtinimų statyba. Talkomis buvo statomos bažnyčios, tiesiami keliai, statomi tiltai, sausinamos pelkės, be talkų neapseidavo rudeniniai kūlimai, linarautė privačiuose žemdirbių ūkiuose. Talkose buvo reiškiamas žmonių solidarumas, bendruomeniškumas, taurumas, atliekamas darbas ar veikla bendram reikalui be atlygio. Talkose vyko žmonių bendradarbiavimas, buvo išreiškiama viena iš didžiausių žmonijos vertybių – žmonių tarpusavio bendravimas.

Juk dešimtmetį trukęs karas po karo taip pat buvo Tautos TALKA; kas kovėsi su ginklu rankose, kas kovotojus rengė, maitino, saugojo, gydė sužeistuosius ar pasiligojusius telkėjo bendram Tautos reikalui. Kelias į nepriklausomybės atkūrimą taip pat ženklintas Baltijos kelio talka, mitingais, piketais. Šių dienų efektingas labdaros akcijas skurstantiems bei neįgaliesiems taip pat ženklina talkos reiškinys.

Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien itin reikalinga talka pilietinei, tautiškai susipratusiai patriotinei visuomenei ugdyti, ją telkti Lietuvos valstybingumui tvirtinti. Atgimimo pradžioje iškili visuomenės veikėja, diplomatė Gintė Damušytė teigė, kad svarbiausiu procesu Lietuvoje reikia laikyti pilietinės visuomenės formavimą ir ugdymą. Šiam procesui Lietuvoje dėmesys nerodomas, o jam iš tikrųjų reikalinga talka, reikalinga idealistinių politinių bei visuomeninių organizacijų talka politiniam Lietuvos klimatui keisti.

Talka reikalinga istorinei atminčiai, aplinkos paveldui saugoti. Nuo neatmenamų laikų lietuvis gamtoje matė Kūrėją, per gamtą Jį garbino, todėl čia teka Šventosios upės, tyvuliuoja Šventieji ežerai, trykšta šventi šaltiniai. Tik praėjusio šimtmečio trečiame dešimtmetyje pasaulyje prasidėjusi techninė revoliucija esmingai palietė ir Lietuvą, įsigalintis ekonomizmas gamtą kaip šventenybę paniekino, ėmė ją prievartauti. Į nemeilę gamtai gamta jau atsiliepia nemeile žmogui, už prievartą keršto šaukiasi. Turime grįžti prie ištakų.

Lietuva, jau dabar išsiskirianti iš kitų šalių ekologine žemdirbyste, tebeturinti palyginti mažiau užterštą žemę, vandenis ir orą, sutelkusi dėmesį gamtosaugai, gali padėti ne tik sau, bet ir tapti sektinu pavyzdžiu pasauliui. 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvių tautoje glūdi dvasiniai turtai, nepanaudojamos galios. Juos išlaisvinti, panaudoti tautos ir jos valstybės labui reikalinga paskata. Tokia paskata, turint reikšmingą Tautos ir jos valstybės tikslus, TALKOS KALBAI ir TAUTAI paskelbimas vertintinas kaip Tautos Atgimimo šauklys.

Lietuvių tautoje talkų reiškinio šaknys tebėra gyvos, visuomenę deramu būdu pakvietus talkai, gero atsako tikrai galima sulaukti. Talkos idėjos populiarinimui gali būti kuriamos organizacijos, skatinamos reiškinio studijos, skelbiami rašinių konkursai. Visuomenei talkos idėja lengvai suprantama, turėtų būti patraukli, priimtina.

Tegyvuoja, teklesti, težydi TALKA KALBAI IR TAUTAI!

 2017.10.02; 01:16

Lietuvos rusų dramos teatras kviečia visus Lietuvos piliečius į 1917 metų Lietuvių konferencijos Vilniuje šimtmečio minėjimą. Renginys vyks rugsėjo 19 dieną, antradienį, 13 val. teatro Didžiojoje salėje.

„Lietuvių konferencija Vilniuje buvo vienas pirmųjų ir esminis žingsnis Lietuvos kelyje į laisvą nuo imperijų priespaudos modernią tautinę valstybę, XIX amžiaus tautinio sąjūdžio kulminacija, atvedusi mus į Vasario 16-ąją.

Teatras jaučia pareigą paminėti šį įvykį tame pačiame istoriniame pastate, kuriame ir įvyko Lietuvių konferencija. Džiaugiamės, galėdami artėjantį valstybingumo šimtmetį pasitikti be okupantų jungo. Tačiau kartu norime pakviesti šią svarbią sukaktį minėti apmąstant jos reikšmę, nueitą valstybės kelią ir tai, kokioje padėtyje esame šiandien, ar esame ja patenkinti ir ką galime visi kartu padaryti, kad laisvės ir valstybingumo idealas gyvuotų ne vien deklaracijose“, – minėjimo iniciatyvą komentavo Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.

Prie teatro pastato, ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryža, bus iškilmingai pasodintas Jono Basanavičiaus ąžuolas kaip atminimo ženklas visų, kas prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Sveikinimo žodį tars Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas ir Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13.45 val. Lietuvos rusų dramos teatro Didžiojoje salėje vyks proginė konferencija. Joje pranešimus skaitys Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantas Simonas Jazavita, Lietuvos istorijos instituto profesorė Rasa Čepaitienė ir Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis. Po pranešimų vyks diskusija. Po kavos pertraukėlės nuo 15.30 iki 16.15 val. minėjimo dalyviams bus rodomas „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“. Dalyviai laukiami be išankstinės registracijos.

Dienotvarkė:

Nuo 12:30 iki 13:00 ąžuolo nešimas nuo Gedimino pilies iki Basanavičiaus g. 13 LRDT.
Nuo 13:00 iki 13:30 val. – trumpi pasisakymai (vieno pranešimo trukmė 5-7 min.)
1. Lietuvos nacionalinio rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.
2. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas.
3. Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13:30 -13:40 Ąžuolo pasodinimas
Nuo 13:45 iki 15 val. pranešimai LRDT Didžiojoje salėje:
1. VDU doktorantas Simonas Jazavita (Lietuvių konferencijos reikšmė Nepriklausomos Lietuvos gyvenime) – trukmė 15 min.
2. Lietuvos istorijos instituto prof. Rasa Čepaitienė (Birželio sukilimas – Lietuva TSRS sudėtyje – Sąjūdis – 1990 Kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimas) – trukmė 20 min.
3. Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis (27 metai Nepriklausomos demokratinės Lietuvos) – trukmė 40 min.
4. Nuo 15:00 iki 15:30 val. kavos pertrauka
5. Nuo 15:30 iki 16:15 val. „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“ – trukmė 45 min.

2017.09.18; 20:10

Kai visas pasaulis švenčia meilės dieną, vasario 14 d., antradienį, Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) pradeda veikti Zitos-Virginijos Tarasevičienės dailės darbų paroda „Atgimimas“. 

Pavasaris. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

 Nors už lango vis dar krečia išdaigas žiema, sniegą pakeisdama į lietų, ir šykštėdama saulės, tarsi nenori trauktis, muziejuje tapybos darbai jau alsuoja atgimimu, budimu, daug ryškių, nuotaikingų spalvų. Tapytojos Zitos kurtose drobėse – jausmai, nuotaikos ir emocijos, kurias išgyvena pati dailininkė. Dažnai darbuose vaizduojami urbanistiniai peizažai, abstraktūs vaizdai.

Menininkė sako, kad tapo taip, kaip veda jos ranka ir širdis. Kartais ir pati nežino, koks bus galutinis rezultatas bei dažnai autorės darbo vizija nesutampa su paveikslo vertintojų suvokimu, tačiau autorė tik džiaugias, kad kitų vaizduotė tuos pačius vaizdus vertina skirtingai. “Kiekvienas paveikslas tarsi turi paslaptį, kurią įminti kiekvienas galime savaip…”, – sako Zita.

Zita – Virginija Tarasevičienė tapo jau daugiau nei 20 metų. Menininkei tai jau 30-oji paroda, kurioje eksponuoja savo darbus. Autorė mini Jonyno Galeriją Druskininkuose, Marijos ir Petro Šlapelių memorialinį namą, meno centrą Airijoje, kur buvo surengtos išskirtinės parodos, o labiausiai įsimintinas parodos pristatymas vyko Kaune, Girstučio rūmuose, kai tapytojos darbus apžvelgė menotyrininkas profesorius a.a. Algis Uždavinys. Šio žmogaus, vieno talentingiausių Lietuvos humanitarinių mokslų atstovų, kritika davė didelį stimulą kurti toliau.

“Gera, kai darbai yra įvertinami, bet žinau, kad tobulumui ribų nėra, šedevro dar nesukūriau, tikiuosi jis bus.” 

Jau sukurta daugiau nei 100 darbų, daugelis kurių puošia ne tik lietuvių, bet ir svečių šalių namus.  Yra paveikslų, iškeliavusių net Užatlantėn.

Menininkė kviečia aplankyti jos darbų parodą “Atgimimas” visus, kurie jau laukia pavasario, kuriuos jau žadina nauji jausmai, kurie jau išsiilgo spalvų ir nuotaikų, ir net tuos, kurie dar nenori budintis.

Kovo 10 d., penktadienį, 17 val. vyks susitikimas su parodos autore. 

Paroda Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejuje (L.Zamenhofo g. 12) veiks iki kovo 18 d.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.02.14; 01:06

Ričardas Garuolis. Slaptai.lt nuotr.

1987-aisiais metais dar niekas nežinojo, jog vos po trejų metų išdrįsime paskelbti Kovo 11-osios Aktą.

1987-aisiais Lietuvoje dar buvo niūru ir gūdu: galiojo sovietinė cenzūra, lemiamas žodis – komunistų ir komjaunuolių, sovietų armija ir KGB vertė laikytis Kremliaus įvestos tvarkos… 

Ir vis dėlto jautėme, kad artėja dideli pokyčiai. Vis daugiau ženklų bylojo, kad Lietuva bunda. Vienas iš tų, kurie žadino tautą, buvo ir 1987-ųjų roko festivalis „LITUANIKA“.

Kas trukdė jį organizuoti? Kas neleido pasikviesti sovietų santvarką pašiepiančių, kritikuojančių muzikantų? Kas piktinosi iškelta trispalve? Galų gale – kodėl šiandien šis reikšmingas renginys užmirštas?

Slaptai.lt svečias – 1987-ųjų roko festivalio „Lituanika“ režisierius Ričardas GARUOLIS. Šiandien skelbiama 2-oji, paskutinioji, dalis.

2016.12.31; 15:26

Tai, kas įvyko 1988-aisiais Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje, galima pavadinti sprogimu. Tautos energija kaupėsi, kaupėsi – ir komunistinis kalėjimas, kuriame ji buvo įkalinta, neatlaikė, ėmė griūti. 

Kartais sakoma, kad įvyko stebuklas. Ir taip, ir ne. Tais metais „per visą Lietuvą nuvilnijo masinių manifestacijų pagrindinėse mūsų miestų aikštėse banga. Itin galingos akcijos vyko Vilniuje ir Kaune. Jose dalyvavo atstovai iš visų Lietuvos regionų, miestų, miestelių ir kaimų. Tie protesto mitingai ardė okupacijos pamatus, o kita vertus, įkvėpė Tėvynės patriotus pradėtą žygį tęsti iki galo, kad ir kokie pavojai grėstų“, – rašoma knygos „Sąjūdis ateina iš toli“ pratarmėje.

Continue reading „Kai „Mintis“ tapo tiesos sakymo leidykla…“

Mielas bičiuli Vladimirai, rašau besibaigiant 2015-iesiems, kurie žymėjo ketvirtį amžiaus atgautoje nepriklausomoje valstybėje.

Brandinau šiuos pasvarstymus beveik nuo metų pradžios, kai vienas jaunyvas konservatorius, pristatinėdamas sociologinių tyrimų rezultatus, mestelėjo, kad 1970-1979 metais gimusieji yra „prarastoji karta“, subrendusi Sovietijoje ir nepajėgusi iki galo priimti nepriklausomos Lietuvos tikrovės.

Rašau Pačiam, kadangi esi šios kartos atstovas, kaip ir aš pats.

Continue reading „Mantas Adomėnas. „Prarastosios kartos“ užrašai. Atviras laiškas V. Laučiui“

Protas įgijamas ne krauju, o prakaitu. Romualdas Ozolas. 1988-08-13

Jeigu rašyčiau dienoraštį, jame atsirastų tokios eilutės: dar viena skaudi prarastis. Sulaukę Velykų, netekome Romualdo Ozolo. Į amžinybę išėjo skvarbus, gilus, autentiškas, originalus lietuvių mąstytojas, drąsus ir savo principams iki galo ištikimas politikas, tautos žadintojas, Nepriklausomybės Akto signataras…

Iškili daugiabriaunė asmenybė, kurios mastas, o ypač reikšmė naujausiai Lietuvos istorijai, regis, dar nėra adekvačiai įvertinti ir kažin ar visuomenė pajėgs tai suvokti bent jau artimiausiu metu…

Continue reading „„DIDŽIAUSIAS IR VIENINTELIS MANO TROŠKIMAS – KAD LIETUVIAI PAGALIAU ATRASTŲ LIETUVĄ…““

Šis rašytojo Petro Dirgėlos tekstas pirmą kartą paskelbtas buvo 1990-aisiais metais žurnale "Pergalė" (Nr. 1). Bet ar šios pastabos praradusios aktualumą? Ar neverta susimąstyti, ko vis tik per pastaruosius dvidešimt metų nesugebėjome nuveikti, o ką atlikome ne taip, kaip derėjo atlikti?

XXX

Petras Dirgėla

1990-ieji paskelbti Lietuvių kalbos metais. Daugeliui atrodo, kad tai – kampanija, kurios metu sieksime įveikti sunkumus, susijusius su lietuvių kalbos paskelbimu LTSR valstybine kalba, kad šiais metais ypatingai uoliai, negailėdami nei lėšų, nei laiko, mokysime lietuviškai kalbėti tuos, kurie mūsų valstybine kalba šnekėti dar nemoka.

Continue reading „Apie kalbą ir atgimimą“

Vargu ar dar daug yra Baltijos kelyje stovėjusių žmonių, kurie ir šiandien su virpuliu širdy prisimena tą nepakartojamą nuotaiką, džiaugsmingą supratimą, kad vyksta kažkas nepaprasto, didingo, kad galbūt pildosi tavo dešimtmečių svajonė.  

Šiandien mes labai toli nuo Baltijos kelio, taip toli, kad net sunku jį įžiūrėti. O, jeigu dabar gyvenimas būtų toks, kokį mes tada įsivaizdavome, kokio troškome! Šiandien anuos metus tikriausiai matytumėm visai kitokiom akim – gal panašiom į tas, kurias daugiatūkstantiniuose mitinguose užfiksavo filmavimo  kameros, mūsų atmintis. 

Continue reading „Apie teisę nusivilti“

Sovietmečiu, kai  koncerte kartais (retai) koks choras sugiedodavo  Maironio "Lietuva brangi", ašaros riedėdavo. Dar ir dabar ta giesmė jaudina, bet ašaros nerieda. Žmogus negali visą laiką nei džiaugtis, nei liūdėti. Daug džiaugsmo patyrėme 1988-aisiais – 1989-aisiais ne tik giedodami Maironį, bet ir Vincą Kudirką, Antaną Baranauską, Justiną Marcinkevičių, stovėdami Baltijos kelyje, daugiatūkstantiniuose mitinguose… Visų ir visko nesuminėsi.

Ir štai nuo tų dienų jau prabėgo ketvirtis amžiaus! Žmogaus gyvenime – daug metų . Vieni  užaugome, kiti pasenome, išėjome, išeiname. Išeiname su skaudama širdimi…

Bus daug kalbų apie tą vos ne stebuklingą praeitį, daug pasirinktinai sumontuotos dokumentikos apie mūsų laisvės metus. Kokie vieningi  ir drąsūs buvome! Nežinau, ar mūsų vaikai ir vaikaičiai brauks džiaugsmo ir pasididžiavimo ašaras visa tai girdėdami ir matydami. Gal tik kai kurie, mažoji dalis. Dėl to ir skauda širdį išeinant.

Continue reading „Kur nuėjome per ketvirtį amžiaus?“

juozaitis_arvydas_1

Dar 2003 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Arvydo Juozaičio parašytą 302 puslapių knygą “Laikraštis/I” (ISBN kodas: ISBN 9986-39-264-0). Prekyboje jos dabar niekur nemačiau. Bet…

Knyga, man atrodo, aktuali kaip niekada.

Ji aktuali visų pirma todėl, kad tai iš emės yra filosofo, bendravusio ir bendradarbiavusio su žiniasklaida, kūrybiškas požiūris į laikmetį, kuomet Lietuvoje kūrėsi nepriklausoma spauda. Jei kas neskaitė, bet nori paskaityti romaną apie Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje kuriamą naują laikraštį ir jo gyvenimo užkulisius, gali patirti įdomių pojūčių ir įvairių aliuzijų.

Continue reading „Rekomenduoju aktualią Arvydo Juozaičio knygą “Laikraštis/I”“

visockas-gintaras-portretas

Štai ir sulaukėme pirmųjų viešų ištraukų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitos apie 2011-aisiais metais atliktas operatyvinio pobūdžio veikas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas ištęsėjo duotą žodį.

Siekiant stiprinti visuomenės pasitikėjimą mūsų VSD, Seimo NSGK vadovybė nusprendusi kasmet viešai skelbti kai kurių specialiai atrinktų duomenų apie mūsų slaptųjų tarnybų veiklą.

Sumanymo planas aiškus – kad visuomenė susidarytų kuo objektyvesnę nuomonę, kuo gi užsiima mūsų žvalgybinės bei kontržvalgybinės institucijos. Mat lietuvių pasitikėjimas savaisiais “džeimsais bondais” pastaruoju metu labai smukęs. Taigi prarastą pasitikėjimą bandoma susigrąžinti.

Continue reading „Atsinaujinimas įmanomas tik analizuojant savas klaidas“

garliav

Ge­gu­žės 17-ąją, ket­vir­ta­die­nį, pa­čiame p­rie­šauš­ry­je, ka­da tur­būt sal­džiau­si sap­nai, pus­tre­čio šim­to iki dan­tų ap­si­gin­kla­vu­sių ir kau­kė­tų pa­rei­gū­nų štur­ma­vo pri­va­čius se­nu­kų Ke­džių na­mus, ku­riuo­se mie­go­jo pa­ti svar­biau­sia pe­do­fi­li­jos by­los liu­di­nin­kė ir kal­tin­to­ja 8-erių me­tu­kų naš­lai­tė…

Nors ka­me­ros bu­vo nu­suk­tos, vi­si gir­dė­jo­me šiur­pius klyks­mus iš na­mo vi­daus, kaip bu­vo vyk­do­mas tei­sė­jui Vi­ta­li­jui Kon­drat­je­vui va­do­vau­jant pri­im­tas teis­mo spren­di­mas, kaip iš sa­vo na­mų, ku­riuo­se vi­suo­met gy­ve­no, anks­tų ry­tą iš lo­vos pa­kel­tas, iš­gąs­din­tas vai­kas bu­vo iš­plėš­tas, iš­vilk­tas, ko­jom į prie­kį iš­neš­tas nie­kad jo ne­au­gi­nu­sios mo­ti­nos. Pa­nie­kin­tos vi­sos šei­mos ver­ty­bės, iš­prie­var­tau­ta pa­do­ri lie­tu­viš­ka, krikš­čio­niš­ka, darbš­ti šei­ma, iš­auk­lė­ju­si to­kius pa­čius at­sa­kin­gus vai­kus.

Continue reading „Paaiškinimas idiotams: smurtas yra tvarkingas įstatymo vykdymas“

zigmas_zinkevicius

Mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kosmopolitizmo keliu. Pradžią padarė Darius Kuolys

Šioje ištraukoje buvęs švietimo ir mokslo ministras atskleidžia priežastis, lėmusias tautiškumo susilpnėjimą, o dalies jaunimo ir visišką praradimą. Įvardina kai kuriuos to meto politikus ir švietimo ideologus, tyčia ir netyčia labai pakenkusius lietuvių tautai. Tik kai kuriuos. Reikia tikėtis, kas nors kada nors parašys išsamią studiją su visų tautiškumo ir patriotiškumo niekintojų ir naikintojų pavardėmis, ypač tų, kurie dabar tarsi atsisuko patys prieš save ir bando paslėpti padarytas klaidas ir jų pasekmes.

Praradimai milžiniški ir vargu ar pataisomi. Tad juo didesnė kaltė tų, kurie visokiais būdais trukdė ugdyti “sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus”.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio (4)“

mokslu_0

Mokslų akademijos salėje lapkričio 23 d. tautos ir piliečių buvo klausiama: ar esame savo valstybės šeimininkai? Įvyko renginys, primenantis Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą? Gerai būtų, kad, kaip 1988-aisiais, jis būtų kibirkštis, kuri Lietuvos žmonių širdyse įžiebtų tų neužmirštamų laikų viltį, troškimą nesavanaudiškai veikti, dirbti, aukotis Lietuvai Tėvynei. Neabejoju, kad šie aukšti žodžiai kai kam sukels šypseną. Per du dešimtmečius įvyko milžiniškų permainų, nepalankių tiems idealams, dėl kurių tada rinkomės į daugiatūkstantinius mitingus, stovėjome Baltijos kelyje, nebijojome tankų… Baltijos keliu jau beveik išėjome iš Lietuvos. O gal buvome išvaryti? Ir tebevaromi? Užauginome dvidešimtmečius, kurie nesupranta tų aukštų žodžių. Ar dar esame tauta, ar jau tik pasaulio piliečiai?

Continue reading „Ar Fortūna mums dar nusišypsos?“

alll_1

Nuo pat ankstyvo pavasario, nuo Kovo 11-osios – minėjome, šventėme, didžiavomės ir džiaugėmės, nors negalėjome pamiršti, kad niūri nūdiena temdo naujausios Lietuvos istorijos horizontą, varo į neviltį ir net iš namų.

Tik ištikimiausieji Nepriklausomybės gynėjai dar neklausia: o ką ji man davė? Skaudama širdimi jie gieda himną ir Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Atgimimo giesmes ir dainas Nepriklausomybės aikštėje, prie Aukų muziejaus, Ūtoje ir Nemunaityje, prie Gedimino, Mindaugo paminklų, sodina ąžuoliukus ir net giraites Žalgirio mūšio pergalei.

Continue reading „2010-ieji. Nepriklausomybės 20-mečio ir Žalgirio šešių šimtmečių metai“