Spygliuota viela virš kalėjimo sienos

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.

Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.

Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?

Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.

Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.

Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.

Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.

Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs.  Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?

Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.

Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.

Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.

Suomijos vėliava (Finland)

21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.

Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.

Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.

Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.

Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?

Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!

Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.

Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.

Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?

Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.

Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.

Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.

Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.

XXXX

Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.

Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.

Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.

Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.

Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.

XXX

Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.

Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.

Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…

XXX

Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.

Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs

Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą. 

XXX

Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.

Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.

XXX

Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.

Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.

Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.

Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.

Slaptai.lt 

2021.01.11; 00:30

Rožių puokštė. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Čečėniška rožė

Pro atidarytas balkono duris į kambarį veržėsi ramybės lydima gaiva. Anapus upės sužaliavusiuose Antakalnio tankumynuose plyšavo lakštingalos. Lakštingalų giesmės paslaptingos, viltį ir džiaugsmą skelbiančios, pavasarį šlovinančios.

Aplink visi dar kietai įmigę. Žirmūnų tiltu nuūžė pirmieji troleibusai. O paskui – vėl tik lakštingalų trelės, atkeliaujančios iš Neries pakrantėse sužėlusių miškelių.  

Tokius gegužės rytmečius mėgau. Gulėdavau patogiai įsisukęs į patalus, snūduriuodavau. Džiaugiausi viskuo – jaunyste, turįs geležinę sveikatą, mėgiamą užsiėmimą, kad dar – viskas priešaky. Gyvenimas atrodydavęs gražus ir prasmingas.

Taip jaučiausi ir aną rytą. Kai sučirškė telefonas – krūptelėjau. Kas gi triukšmauja penktą valandą ryto, gal išprotėję? O jei tai – bėdos pranašas? Mano abi močiutės, sulaukusios garbaus amžiaus, stipriai negalavo. Žinojome, nelaimė ištiksianti galbūt net labai greit.

Bet ne, tikriausiai beldžiasi iš redakcijos. Kelis sykius jau pasimokiau, kaip nutinka, triukšmingai atšventus didžiuosius balius. Savaitraštyje plušėjo du padauginti mėgę rašytojai. Kartais jie, pritrūkę butelio, nesigėdydavo žadinti bendradarbius net vidury nakties. Ne kartą ir mane buvo išvertę iš lovos. Nors užmušk, jiems reikalingi velnio lašai. Jei nesurasiu bent mažyčio buteliuko degtinės, – jie galą gaus. Vakar kaip tik redakcijoje ūžta. Aš į tas linksmybes nespėjau. Užtat įtariamieji lengvai nuspėjami.

Tačiau ir linksmuoliai rašytojai šį kartą, regis, niekuo dėti. Telefonas čirškėjo ypatingai. Taip jis gurguliuodavo, kai skambindavę iš kitos valstybės. Net neįsivaizdavau, kas galėtų ieškoti iš už jūrų marių. Gal tiesiog supainioję numerį. Bet vis pasąmonėje dingčiojo, kad šis skambutis lemtingas – kažką mano gyvenime apversiąs, išjudinsiąs, pakeisiąs.

Nuojauta neapgavo.

Pakirdęs iš lovos pakėliau ragelį. Įsitempiau. Pasiruošiau netikėtumams. Ilgokai niekas nepratarė nė žodžio. Tik šnopavo į ragelį. Po kelių piktokų „alio“ galų gale išgirdau nedrąsų moterišką balselį:

  • Čia tu, Gintari?

Krūptelėjau iš netikėtumo. Taip mano vardą tardavo tik vienas žmogus pasaulyje – čečėnė Roza. Mano tikrasis vardas – Gintaras. Kietai ir kampuotai. Be minkštumo ženklų. O ji švelnindavo visas mano vardo raides. Tardavo labai atsargiai, pagarbiai.

Išgirdęs Rozos balsą apsidžiaugiau. Labai apsidžiaugiau. Ji – gyva. Tai – svarbiausia. Visa kita – antraeilės temos. Bet džiugesys sumišo su nerimu. Virpantis iš susijaudinimo Rozos balsas priminė, ką buvau primiršęs. Čečėnijoje – karas. Pats įkarštis, didžiausi baisumai. Rusija prieš čečėnus pasiuntusi milžinišką karinę armadą. Vargu ar mano pamiltieji čečėnai atlaikysią. 

Klausantis Rozos bėdų skaudėjo taip, tarsi kažkas brūžautų švitriniu popieriumi per žaizdą. Jos balselis sugrąžino 1994-ųjų vasaron, kai Grozne dar buvo ramu, kai vaikštinėdavome sostinės gatvėmis, imdami intervių iš praeivių, klausydavomės prie prezidentūros susirinkusių karių pasakojimų, šlamšdavome sultingus čečėniškus šašlykus… Dar ir šiandien prisimenu latvių žurnalisto Ilmarso, su kuriuo susipažinome Grozne, pastebėjimą: „geri laikai, gražūs laikai“.

Dabar visa tai negrįžtamai prapuolę ir tikriausiai niekad nebepasikartos. Negailestingas karas viską sumaitojęs.

Roza nespėjo nieko paaiškinti, o aš jau nujaučiau, kas atsitikę. Jai reikia pagalbos. Jei ji, išdidi čečėnų mergina, skambina, vadinasi, neturinti kitos išeities. Kitaip nebūtų manęs ieškojusi.

Paskubomis mergina bėrė, kaip ji atsibeldusi į Mineralinius Vandenis, kaip tirpstą paskutiniai pinigai, kad nežinanti, kur prisiglausti. Jos namus su žeme sulygino tankai. Pasas sudegęs per paskutinį bombardavimą. Artimieji išblaškyti. Ji nenutuokianti, kur anie slapstosi. Brolis, be abejo, – kalnuose. Kaip gi kitaip – kariauja. Ar begyvas – galinti tik spėlioti. Jau keletą mėnesių iš kalnų nesulaukusi nė menkiausios žinutės. Baiminasi, kad rusų kariškiai medžioja ir ją. Ji reikalinga kaip įkaitė. Taip tikisi priversią pasiduoti brolį…

Tada Roza pratrūko:

  • Gintari, tu privalai mane parsivežti į Lietuvą, tu juk žadėjai…

Aš tikrai kvietęs Rozą pasisvečiuoti Lietuvoje. Bet kviečiau pusiau juokais, puikiai suprasdamas, kad ji niekad neatvažiuosianti. Niekaip neįsivaizdavau Rozos, vaikščiojančios Vilniaus gatvėmis. Ir ji, be abejo, neįsivaizdavo savęs, sėdinčios vienoje iš lauko kavinių Vilniaus centre.

Pakvietimo žodžius ištariau 1994-ųjų vasarą, kai niekas karo nesapnavo net slogiausiuose sapuose. Taip, ji man velniškai patiko. Net širdis apmirdavo, kai sublizgėdavo lyg anglis juodos akys arba temperamentingai sumojuodavo rankomis. Prisipažinsiu, ne sykį mintyse užsisvajodavau: o jei paimčiau ją į žmonas, gal būtume laimingi? Tik tokias mintis iškart vydavau šalin. Neįmanoma. Jai nieks neleisią tekėti už kitatikio. Tokia čečėniška tvarka. Griežta tvarka. Ar teisinga – ne mums, lietuviams, laužyti galvą.

Nūnai  likimo pirštais spragtelta kitaip – aš ją galiu pasiimti Lietuvon. Vien tam, kad išplėsčiau iš pavojų. Meilės intrigas stumiu šalin. Ne simpatijos nūnai svarbiausia. Dilema tik tokia: jei neištiesiu pagalbos rankos – jausiuosi esąs menkysta. Aš negalįs jai mestelėti: sukis pati, kaip išmananti…

Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Galvoje sukosi: pirmiausia privalau surasti, pas ką ji Mineraliniuose Vandenyse galėtų saugiai pasislėpti. Bet juk ten neturiu nė vieno pažįstamo.

Ir štai tada, klausydamasis graudžių merginos pergyvenimų, prisiminiau Mineraliniuose Vandenyse gyvenat gruziną Arčilą, kuris buvo suorganizavęs mano kelionę į Tbilisį. Jo telefoną kažkur turėjau užsirašęs. Bet ar jis begyvena ten? Ar sutiksiąs padėti? Tai – kol kas vienintelė galimybė. Jei ji žlugsianti, nors pasikark. Kaip reikės Rozai paaiškinti, kad nebežinau ko griebtis?

Pertraukiau Rozą. Patikinau, kad tikrai nepaliksiu bėdoje. Tegul nusiraminusi truputėlį palaukia. Po dviejų valandų ji mane vėl privalanti susirasti, tuomet aš jau žinosiu, kas, kur ir kaip.

Roza nusiminė. Ji, matyt, pamanė, kad bandau atsikratyti netikėtai užgriuvusiais rūpesčiais. Ji lygiai po dviejų valandų, žinoma, susuksianti mano namų telefono numerį. Bet aš turėčiau suvokti: jei neatsiliepsiu, ji, išdidžioji čečėnų mergaitė, daugiau manęs neieškosianti.

Kai padėjo ragelį, puoliau karštligiškai naršyti užrašų knygeles. Intensyviai ieškojau Arčilo telefono numerio. Net suplukau besirausdamas archyvuose. Vis tik aptikau. Susukau numerį jaudindamasis, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Ir ką jūs sau galvojate? Netrukus atsiliepė ne kas kitas, o pats Arčilas. Išgirdęs mano balsą apsidžiaugė. Nieko neslėpdamas išdėsčiau, kas nutikę. Arčilas, regis, dar labiau apsidžiaugė – kad aš jį prisiminiau, kad reikalinga jo pagalba. Jokių bėdų. Jo namai – mano namai. Jo namai – mano draugų namai.

Arčilas nė nesuprato, kaip mane pradžiuginęs. Net kraujas stingsta pagalvojus, kaip viskas galėjo bjauriai pakrypti, jei ne tas geraširdis gruzinas. Rozos akyse, matyt, būčiau visiems laikams likęs ištižėliu, kuris kietas tik tuomet, kai viskas gražu ir ramu.

Arčilas nurodė, kada Roza turėsianti prieiti prie viešbučio „Aeroflot“ ir ten kantriai dairytis baltos „volgos“. Valstybinis automobilio numeris – toks ir toks. Vairą užgulęs sėdės jis, o šalia jo greta įsitaisysianti žmona Nina. Ant užpakalinės sėdynės siaus du patrakėliai berniukai. Taip jie visi Rozą ir parsivešią į svečius. Galėsianti pas juos gyventi kiek tik patiks. Jai duosią atskirą kambarį. Berniukai mielai susispaus. Atsisveikindamas Arčilas dar mįslingai, nežinia kodėl pridūrė, kad mano pasirinkimas teisingas – čečėnės labai geros žmonos. Ne tokios puikios kaip gruzinės, bet vis tik – gyvensi ir vargo nematysi.

Po dviejų valandų man paskambino Roza. Liūdna. Ji buvo tikra, kad nieko nenuveikiau. Kai išgirdo jau turinti, kur gyventi, – džiūgaute džiūgavo. Pabrėžė niekad neabejojusi, kad lietuvio žodis toks pat vertingas kaip ir čečėnų patikinimas: pažadėjai – padarei.

Per pietus vėl sulaukiau Rozos skambučio. Jau šnekėjo ne iš pašto, o iš Arčilo namų. Tiesiog visa švytėjo, nors jos ir nemačiau. Ja čia visi rūpinasi, prižiūri. Kambarys, kur miegos, – pats geriausias Arčilų bute, skirtas garbingiems svečiams. Berniukai pasiskelbė esantys jos asmeniniais sargybiniais!

XXX

Pirmasis galvosūkis buvo išlukštentas netikėtai lengvai. Roza – patikimose rankose. Dabar aš turįs laiko sugalvoti, kaip ją, neturinčią paso, parsivežti į Vilnių.

Padėjo buvęs klasiokas, tarnavęs vienoje iš Lietuvos slaptųjų tarnybų. Kaip tarnavo – neišduosiu. Kad jo būta sukčiaus, negalėčiau tvirtinti. Toks apibūdinimas neteisingas. Per griežtas. Jis tiesiog mokėjo gyventi. Sukosi kaip vijurkas. Sutvarkyti mano reikalą jam – tarsi kelis kartus nusišnypšti nosinėn. Juolab kad kalendoriuje – 1995-ieji, vos keletas metų po nepriklausomybės paskelbimo. Sienos – skylėtos kaip rėtis, tarnybos – dar besiformuojančios. Lietuvoje siautėjo banditų grupuotės, klestėjo reketas. Nė nesuprasi, kas ką griebia už gerklės, kas kam rausia duobę…

Man gi svarbiausia, kad kuo greičiau galėčiau parsivežti Rozą. Nekantravau ją išvysti Vilniuje ir tuo pačiu – baiminausi. Jei iš Lietuvoje gyvenančių mano pažįstamų čečėnų suuostų, nežinia kokį triukšmą pakeltų. Puikiai supratau, jog manęs nė pirštu neliestų. Nedrįstų ištarti nė vieno priekaišto. Tačiau koks likimas lauktų Rozos? Ją priskirtų paleistuvėms?

XXX

Viskas klojosi lyg iš pypkės. Baltarusijos – Lietuvos sieną kirtome be nuotykių. Niekas nė nepastebėjo mano draugužio gudrybių. Kaip sakoma, nė šuo nesulojo. Tiesa, situacija susiklostė pavojinga. Net šiandien, prisimenant anas akimirkas, šiurpsta oda – o jei pasieniečiai būtų pastebėję klastotes? Visi trys sėdėtume areštinėje. Klasiokas greičiausiai mane prakeiktų, nes jį būtų išspyrę iš tarnybos. Mane gi išveistų iš redakcijos – kaip sukčių, susipainiojusį su čečėnų mafija. O Rozą deportuotų iš Lietuvos, ir tada tikriausiai visa Čečėnija sužinotų, kaip ji bandė patekti Lietuvon pas 1994-aisiais Grozne gyvenusį lietuvį. Tokia reputacija čečėnų merginai – mirtinai pavojinga, kad ir kaip besiteisintumei.

Bet ar mes galėjome pasielgti kaip nors kitaip?

XXX

Vilniuje išnuomavau Rozai vieno kambario butą. Su Roza po darbo susitikdavome mieste. Bet ne centre, o kiek atokesniuose rajonuose. Jaučiau, kad ji bijanti atsitiktinai akis į akį susidurti su savo tautiečiais. Jei pastebėtų čečėnai, jie, be abejo, pultų priekaištauti, kodėl vaikštinėjanti ne su savais. Jiems būtų kilę bjauriausių įtarimų. Grozne išvis nebūdavo įmanoma nė žingsnio žengti be palydos – be pažįstamų vyrų iš „Čečėnpress“. Čečėnijoje jauna mergina negalinti šnekučiuotis ar tuo labiau vaikštinėti su kitataučiu be tėvo, brolio ar bendradarbio draugijos. Tos pačios taisyklės galiojusios ir po pasaulį išsibarsčiusioms, tradicijų besilaikančioms jaunoms čečėnėms. Taigi – ir Rozai.

Vilniuje anuomet sutikti gatvėje čečėną buvo menka tikimybė. Tokia pat, kaip loterijoje išlošti milijoną. Bet Roza lengviau atsipųsdavo, kai sulįsdavome kavinėn į patį atokiausią kampą kuo toliau nuo langų. Su ja mes pasimatydavome keletą kartų per savaitę. Kartu papietaudavome arba pavakarieniadavome. Kaip draugai, pažįstami, bendradarbiai. Nė menkiausios užuominos dėl simpatijų ar antipatijų. Maniau būsią išmintingiausia nieko neskubinti. Tegul atsipalaiduoja, pailsi, nusiramina.

O ir aš pats jaučiau didžiulę įtampą. Parsivežti čečėnų merginą – tai ne šuniuką nusipirkti Kalvarijų turgavietėje. Tai kas kad ji bėgusi nuo karo. Tradicijų, griežtai reglamentuojančių vyro ir moters santykius, niekas Čečėnijoje neatšaukęs.

Roza elgėsi kaskart drąsiau, užtikrinčiau. Jau ir pajuokaudavo, ir nusistebėdavo, išvydusi po miestą vaikščiojant šortus dėvinčius vyrus ar ant suoliuko parke besibučiuojančius įsimylėjelius.

  • Grozne tai būtų neįmanoma, tu puikiai žinai, kad čečėnai taip niekad nepasielgtų, – nuoširdžiai sutrikdavo išvydusi įžūlokai apsinuoginusius ar atvirai meiles demonstruojančius lietuvius.

O ir man – vis ramiau, linksmiau, kad Roza atsigaunanti po patirtų baimių ir pavojų. Maniau turėsiąs užtektinai laiko, kad suvokčiau, ko aš ir ji laukiame iš šio gyvenimo…

XXX

Tačiau neprabėgo nė kelios savaitės, ir vieną kartą, kai buvau puikiai nusiteikęs, Roza neatėjo sutarton vieton. Kavinėje, kurioje kartu su čečėne mėgdavome užkandžiauti, prie mūsų mėgiamo staliuko patogiai įsitaisęs arbatą gurkšnojo čečėnas. Tas pats, kuris finansavo mano kelionę į Grozną, pas kurio gimines kalnuose net keletą savaičių gyvenau, kurio broliai mane vedę pasižiūrėti vilkų medžioklės bei gretimame aūle surengto senolių teismo, analizavusio, ar skelbiamas kraujo kerštas čečėną netyčia nužudžiusiam čečėnui…

Apmiriau iš netikėtumo. Avturchanovas pakilo pasilabinti pagal čečėnišką paprotį – apsikabinant. Tai buvo ženklas, kad nusiteikęs draugiškai. Bet aš įsitempęs laukiau, ką gi jis pasakysiąs. Supratau, kad jie viską žiną apie Vilniun parsivežtą Rozą. Iš kur – nebesvarbu. Svarbu, kad Rozą jie iš manęs atima. Ne atima, o jau atėmę. Tad nebėra nė menkiausio reikalo slėpti, išsisukinėti, gudrauti. Taip, parsivežiau, o ką? Derėjo merginą atiduoti rusų agentams į rankas? Jaučiausi supykęs, įžeistas, pažemintas. Siutau dėl bejėgiškumo.

Bet Avturchanovas buvęs puikus diplomatas. Užuot priekaištavęs jis gyrė mane. Suprask, aš – tikras šaunuolis, kad pagelbėjau į nelaimę patekusiai merginai. Bet nuo šiol Roza rūpinsis jie, čečėnai. Jie išvaduojantys mane nuo naštos rūpintis čečėne. Jei prireiksią mano pagalbos, jie, žinoma, paskambinsią. Bet daugiau aš neturėčiau ieškoti Rozos. Ji jau išvežta į naują butą, kur gyvensianti drauge su kitomis dviem čečėnų pabėgėlėmis moterimis ir jų mažamečiais vaikais.

Aš tylėjau. Viskas nutiko taip netikėtai, kad nežinojau, ko griebtis. Avturchanovo tonas kiek sušvelninęs mano pyktį.

Tada Avturchanovas vėl pasielgė subtiliai.

  • Žinau, tu įsižeidęs. Bet iš tikrųjų aš turėčiau pykti. Tai mano dėka tu iškeliavai į Grozną. Mano šeima tavimi rūpinosi kaip saviškiu. Mes tavęs nė sykio neišdavėme. O tu sumanei Lietuvon parsivežti čečėnę nė nesiteikęs šnibžtelėti man į ausį. Nusprendei, kad tai – ne mano reikalas. Kraujo broliai taip nesielgia…
  • Atleisk, kad neinformavau, – galvoje dingtelėjo, jog išties greičiausiai būsiu pasielgęs kvailai, nepasitaręs su Avturchanovu. Gal jis būtų išmintingiau sureguliavęs.
  • Bet man reikia pasišnekėti su Roza akis į akį, be liudininkų, be pašalinių ausų, – piktai pridūriau.

Avturchanovas papurtė galva:

  • Jei linki merginai gero, o tavo nuoširdžiais jausmais niekas neabejoja, palik ją ramybėje. Nelaužyk jos gyvenimo.

Graužė apmaudas, jog greičiausiai nieko negalįs pakeisti, pykau, jog taip kvailai viskas susiklostę, nujaučiau, kad visiems laikams netenku kažin ko labai artimo ir brangaus.

Štai koks tas gyvenimas – kaip greit viskas prašvilpiama. Tiek svarstymų, abejonių, planų, vilčių, taip sunkiai viską dėliojau ir, veizėk, per akimirką – nieko nebelikę. Tik tuštuma ir skausmas.

Žinoma, jei būčiau ardęsis, Avturchanovas tikriausiai surengtų akistatą. Bet Roza, esu tikras, pareikštų liekanti su savais, čečėnais. Kitokius žodžius ji jau vargu ar drįstų ištarti.

XXX

Sykį, kai po paskutinio susitikimo su čečėnų mergina prabėgo beveik mėnuo, atlėkęs į redakciją pas sekretorę pasiimti skaitytojų laiškų, išgirdau, jog man ką tik skambinusi rusakalbė mergina ir dėkojusi už viską viską, ką jai gero esu padaręs. Ją išveža iš Lietuvos kažkur į Kaukazą. Ji nebegalėsianti man paskabinti.

Rozos daugiau niekad nemačiau. Ar norėčiau žinoti, kiek ji šiandien auginanti vaikų? Nežinau. Man labiau rūpėtų suprasti, kokia manoji klaida – ar tuomet, kai per daug lengvai atidaviau, ar tada, kai dėjau per daug vilčių?

Šito nepaaiškinęs man net Avturchanovas, kuriam iki grabo lentos dėkingas už parūpintą kelionę į karingųjų čečėnų sostinę.

Beje, kiek atlėgo tik tuomet, kai perskaičiau Michailo Lermontovo romaną apie Belą…

2020.12.07

Čečėnų karys. 1994 metai. Groznas

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Garbės žodis

Tos kelionės nesupainiosi su jokia kita išvyka…

Ne dėl to, kad Groznas anuomet būtų buvęs gražesnis už Paryžių ar Briuselį. Tuometinis Groznas tikrai negalėjo lygintis su iščiustytomis, išpaikintomis, pertekliumi trykštančiomis Europos sostinėmis. Prisiminkime, jog anuomet ir Vilniaus dar būta pilko ir apšiurusio.

O 1994-ųjų Čečėnijos sostinė buvo dar labiau aptriušusi. Tipiškas sovietinių laikų miestas be architektūriškai įsimintinų pastatų, be senamiesčio, be paminklų čečėnų karžygiams, literatams, politikams. Dauguma pastatų – vadinamosios „degtukų dėžutės“, iš plytų sulipdytos Nikitos Chruščiovo laikais. Tiesiai, tarsi liniuotės pagalba nubrėžtose duobėtose, dulkinose Lenino, Komjaunimo, Pionierių gatvėse – sovietinių laikų „moskvičiai“, „žiguliai“, „volgos“, kurių vairuotojai, be kita ko, nesilaikydavo elementariausių eismo taisyklių. Nuosavi namai nuo pašalinių akių atitverti ne kruopščiai prižiūrimais krūmais, gėlėmis, medžiais, o aukštomis geležinėmis tvoromis. Dauguma namų – be karšto vandens. Kiemuose – krūvos neišvežtų šiukšlių. Kiek toliau nuo centro esančiose gatvėse po atviru dangumi kepami šašlykai. Netoliese pabrukę uodegas slapmpinėja valkataujantys šunys.

Turguje nusipirksi visko: arbūzų, mėsos, kavos, duonos. Kainos – sutartinės. Tik derėkis. Tačiau po lietaus ten geriau kojos nekelti – purvo iki kelių.

Šias detales pasakoju ne dėl to, kad siekčiau sumenkinti Čečėniją, kokia gi ji buvo apsileidus. Šie pastebėjimai iliustruoja, kaip sovietų valdžia buvo nususinusi šią respubliką. Paminklų čečėnų didvyriams miestas tikrai neturėjo. Bet tik todėl, kad Kremlius draudė. Anuometinė Maskva statyti Grozne leido tik Lenino stovylas. Iki 1990-ųjų metų čečėnams net trukdyta įsikurti sostinėje. Sostinę atidavė rusų kolonistams. Čečėnus jie išstūmė į aūlus ir Grozno priemiesčius.

Štai tokį Grozną išvydau 1994-ųjų vasarą.

Tiesa, nepasakiau svarbiausio. Nieko neužsiminiau apie ginklus. Prisiminti 1994-ųjų Grozną ir nė žodelio netarti apie ginklus būtų neteisinga. Dauguma praeivių tuo metu Grozne iš rankų nepaleisdavo vamzdžių. Ginkluoti automatais, granatsvaidžiais, kulkosvaidžiais, pistoletais. Jei Briuselyje ar Paryžiuje vyrai į gatvę išeina nešdamiesi dokumentų prigrūstą lagaminą ar krepšį su pirkiniais, tai Grozne tuo metu vyrai nesiskirdavo su ginklais. Ginklų buvo tiek daug, kad pirmosiomis dienomis, prisipažinsiu, jaučiausi nejaukiai. Užeidavau į valstybinę parduotuvę, o man už nugaros atsistodavo čečėnas, ant peties pasikabinęs „kalašnikovą“. Peržengdavau banko slenkstį išsikeisti dešimt dolerių į rusiškus rublius, o prieš mane eilėje bestovys vyresnio amžiaus senolis, persimetęs per petį medžioklinį šautuvą. Arba išalkęs pradarydavau užeigos duris, o ten prie baro jau sėdį trys jauni čečėnai, ant kelių pasidėję po granatsvaidį. Ne tik tarpusavyje šnekučiuojasi, bet dar ir užkalbina: iš kur atvažiavau, ką čia veikiu? Jei būčiau pasakęs, kad neturiu pinigų, nežinau kur prisiglausti, – būtų sušelpę, apnakvydinę. Jei netikite – netikėkite. Bet buvo būtent taip: daug ginklų, daug rūsčių veidų, o draugiškumo – dar daugiau. Tiek daug, kad neperdėčiau pasakęs, jog Groznas tuomet buvęs pats draugiškiausias, saugiausias miestas pasaulyje.

Taip, 1994-ųjų Grozne jaučiausi itin saugus. Pagarba iš Lietuvos atvykusiam žmogui – ypatinga. Manęs niekas nei užpuolė, nei apiplėšė. Atvirkščiai: visi rūpinosi, kad jausčiausi „kaip namie“. Vos tik sužinoję, jog esu lietuvis, čečėnai iš karto puldavo siūlyti pagalbą: gal neturiu kur prisiglausti, gal esu alkanas, gal man reikia kur nors pavažiuoti, o aš – be automobilio. Rūpindavosi net visiškai nepažįstami, pirmą kartą gatvėje sutikti čečėnai. Rūpindavosi nuoširdžiai, iš visos širdies. Jei eidavau pavalgyti į jų šašlykinę, tai mokėti už pietus netekdavo. Vaišindavo arba užeigos savininkas, arba tuo metu pasistiprinti užsukę vyrai. Jei traukdavau į turgų nusipirkti arbūzo, tai prekeiviai, pamatę mano šviesią ševeliūrą ir išgirdę, jog esu lietuvis, arbūzą dovanodavo. Jei man reikėdavo pavažiuoti į atokesnį Grozno priemestį, nė vienas taksistas neimdavo pinigų. Kviesdavo pasisvečiuoti pas jų gimines kalnuose. Tokiais pasiūlymais susigundžiau ne sykį. Žinoma, šiokios tokios rizikos būta. Juk važiuodavau į svečius pas pirmą kartą sutiktą čečėną. Belsdavausi kažkur toli į kalnus. Kelioms dienoms. Bet nė sykio neapsirikau: sutikdavau tik ypatingą čečėnišką svetingumą.

Pietaujant Briuselio ar Paryžiaus restoranuose padavėjai irgi nuoširdžiai šypsodavosi, demonstruodavo paslaugumą. Tačiau čečėniška pagarba svečiui tikresnė, gilesnė. Be menkiausios vaidybos „taip reikia“, „tokios taisyklės“.

Gyvendamas Grozne beveik kiekvieną vakarą sulaukdavau svečių. Tai namo kaimynai atnešdavo vaisių, ožkos sūrio, tai čečėnų kariai, iš kurių buvau ėmęs interviu, pasidomėdavo, kaip klostosi mano reikalai. Niekas neliepė jiems domėtis, kaip sekasi Grozne gyvenančiam žurnalistui iš tolimosios Lietuvos. Bet jiems rūpėjo, kad man nieko netrūktų.

Garbės žodis. Slaptai.lt nuotr.

Beje, rašydamas šias eilutes nuolat prisimenu Rusijos ambasados darbuotojo Vilniuje perspėjimą, kodėl jis man neduosiąs vizos, suteikiančios teisę keliauti į Čečėniją. Susirūpinusią veido mimiką nutaisęs Rusijos ambasados klerkas mušėsi į krūtinę, jog nekvailiočiau – Čečėnijoje nesaugu. Ten bet kas bet kada galįs mane nušauti, papjauti, apiplėšti. Todėl jis leidimo neduosiąs, nes jam labai rūpi mano likimas. Vizos, leidžiančios vykti į Grozną, oficialiu keliu taip ir negavau. Teko pirkt iki Ingušijos – artimiausios Čečėnijos kaimynės.

Jei tik sutikčiau tą Rusijos ambasados politiką šiandien, mielai spjaučiau į veidą: melavai, oi melavai, smulkus niekšeli…

Tuo metu, kai Rusijos karinės oro pajėgos ėmė vis intensyviau bombarduoti Grozno priemesčius, turėjau nutikimą, kurį, jei kas nors kviečia papasakoti apie to meto Čečėniją, būtinai prisimenu. Vienas čečėnų karys, vardu Gilanis, paprašė paskolinti 150 JAV dolerių. Jis norįs pavažiuoti į kalnus su draugais ir ten keletą dienų pailsėti. Mat kitos progos gal ir nebepasitaikys. Rusija ruošiasi rimtam puolimui.

150 dolerių tuometiniame Grozne buvo dideli pinigai. Tačiau nepaskolinti negalėjau. Atsisakydamas būčiau pažeidęs visus nerašytus draugiškumo kodeksus. Net jeigu ir neturėčiau, privaląs kur nors jų surasti. Nepadėti draugui – didelė šventvagystė. Bent jau to meto Čečėnijoje galiojo kodeksas: jeigu draugas, tai su juo daliniesi viskuo, ir laime, ir nepritekliais.

Paskolinau. Gilanis patikino, kurią dieną būtinai privažiuosiąs prie Džocharo Dudajevo rūmų. Gilanis kelis sykius pakartojo, kada aš taip pat privaląs stovėti centrinėje Grozno aikštėje. Jis davė garbės žodį, kad būtent tą dieną ir tą valandą manęs kantriai lauksiąs prie fontano.

Deja, kaip tik tą dieną Rusija intensyviai bombardavo Čečėnijos sostinę. Kaip pradėjo anksti ryte, taip kiaurą dieną ir nesiliovė. O per pietus, kai turėjau susitikti su Gilaniu, kaip tyčia bombardavo aršiausiai, nuožmiausiai. Grozno centras ištuštėjo akimirksnniu. Supratau, kad Gilanis negalėsiąs ateiti prie prezidentūros. Jis su saviškiais savanoriais, be abejo, budėsiąs viename iš Grozno priemiesčių. Kokie dar susitikimai, kai nežinai, kur driokstelės bomba!

O ir pats buvau užsiėmęs: iš Čečėnijos prezidentūros informacinio centro atkakliai skambinau į Vilnių. Telefoninis ryšys su Vilniumi trūkinėjo. Tai spėdavau perduoti keletą žodžių, tai kitame ragelio gale vėl – pypt pypt. Todėl buvau įsitempęs, susijaudinęs. Apie susitikimą su Gilaniu visai pamiršau.

Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.

Užtat čečėnas – nepamiršo. Rusai bombardavo sostinę, o Gilanis manęs kantriai laukė sutartoje vietoje. Kad tuštut tuštutėlėje aikštėje priešais prezidentūrą vaikštinėja keistas vyras, tarsi kažko lūkuriuojantis, tarsi kažko ieškantis, išgirdau atsitiktinai. Apie keistąjį čečėną pranešė kažkas iš prezidentūros darbuotojų, žvelgdamas pro langą. Iš karto toptelėjo, juk tai – Gilanis.

Paskubomis nubildėjau laiptais žemyn. Apsikabinome. Čečėnas draugiškai priekaištavo, kur aš taip ilgai užtrukęs. Jis jau buvo ėmęs pergyventi. Bet dabar mato, kad aš – sveikas ir gyvas, todėl jo širdį apėmęs džiugesys. Nusiminė tik todėl, jog nebegalįs ilgiau su manimi šnekučiuotis. Privaląs kuo greičiau grįžti į karinį dalinį. Regis, prasideda tikras karas…

Grąžindamas pinigus dar apgailestavo, kad sužlugo sumanymas mane pavaišinti Dagestano gatvėje kepamais sultingais Lečės šašlykais, pačiais skaniausiais šašlykais visame Grozne. Gal kada vėliau, kitą kartą. Atsisveikinome čečėniškai, apsikabindami.

Daugiau jo niekad nemačiau. Nežinau, koks jo likimas. Greičiausiai žuvęs.

2020.11.13; 00:01

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Andrejus Ilarionovas – žinomas Rusijos ekonomistas. Rusijos prezidento patarėjo pareigas jis ėjo 2000 – 2005 metais. Po to – pasitraukė į Vakarus. Nuo 2006-ųjų A.Ilarionovas dirba Vašingtone įsikūrusiame Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.

Ukrainietiškame portale gordonua.com jis paskelbė sąrašą pačių garsiausių, labiausiai žinomų nunuodijimų arba bandymų nunuodyti. Dėl visų jų įtarimai krenta pirmiausia Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Analizuodamas surengtus pasikėsinimus nuodijant politikus ir žurnalistus analitikas A.Ilarionovas pastebėjo, jog išpuoliai į pagalbą pasitelkus nuodus trumpam liovėsi tik nuo 2008 metų gegužės 7-osios iki 2012-ųjų gegužės 7-osios, kai prezidentavo Dmitrijus Medvedevas. O paskui – V.Putino oponentai vėl prarasdavo gyvybes paragavę nuodų. Todėl darytina išvada, jog Kremliaus kritikai krisdavę nuo nuodų tik tuomet, kai Rusijos Federacijai vadovavo prezidentas V.Putinas.

A.Ilarionovo sudarytas garsiausių nunuodijimų arba bandymų nunuodyti sąrašas vertas dėmesio. Visos alei vienos aukos, kurias nuodijo, buvo V.Putino priešininkai arba turėjo žinių, kurios galėjo pakenkti V.Putino reputacijai. Kelios aukos tiesiog tapo asmeniniais V.Putino neapykantos taikiniais, neatmetama galimybė, jog keletas žuvusiųjų galėjo tapti atsitiktinėmis aukomis arba buvo nužudytos vien tam, kad būtų įbaiginti kiti.

Nunuodijimai, dėl kurių įtarimai krenta Vladimirui Putinui

2000 metų vasario 19 diena – Anatolijus Sobčakas (Svetlogorskas).

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

2002 metų balandžio 19 diena – Hatabas, čečėnų pasipriešinimo dalyvis (Čečėnija).

2002 metų birželio 6 diena – Dmitrijus Roždestvenskis („Ruskoje video“ įkūrėjas; Sankt Peterburgas).

2002 metų gruodžio 6 diena – Salmanas Radujevas, „Belyj Lebed“, Permės sritis. Čečėnų sukilėlis.

2003 metų liepos 3 diena – Jurijus Ščekočichinas, Rusijos politikas. Maskva.

politkovskaja 009
Ana Politkovskaja, kritikavusi Vladimirą Putiną

2004 metų kovo 12 diena – Leči Islamov (čečėnų pasipriešinimo judėjimo dalyvis, miręs Krasnodaro kalėjime).

2004 metų  gegužės 28 diena – Hizri Aldanovas (Aslano Maschadovo atstovas. Gruzija).

2004 metų rugsėjo 2 diena – Ana Politkovskaja. Rusijos žurnalistė. Beslanas.

2004 metų rugsėjo 5 diena – Viktoras Juščenko. Ukrainos politikas. Kijevas.

2004 metų rugsėjo 6 diena – Nana Ležava (gruzinų žurnalistė. Beslanas).

2004 metų rugsėjo 24 diena – Romanas Cepovas. Peterburgas.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

2006 metų spalio 16, spalio 24, lapkričio 1 dienos – Aleksandras Litvinenko, į Vakarus pabėgęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas. Londonas.

2008 metų vasario 12 diena – Badri Patarkacišvili. Gruzinų politikas, verslininkas. Londonas.

2012 metų lapkričio 9 diena – Aleksandras Perepeličnyj. Rusijos politikas. Paryžius.

2015 metų balandžio 28 diena – Jemeljanas Gebrevas. Sofija.

2015 metų gegužės 26 diena ir 2017 metų vasario 2 diena – Rusijos opozicionierius Vladimiras Kara – Murza. Maskva.

Vladimiras Kara Murza, Rusijos opozicionierius

2016 metų vasario 3 diena – Viačeslavas Sinevas. Maskva. Rusijos Antidopingo agentūros vadovas.

2016 metų vasario 14 diena – Nikita Kamajevas. Rusijos antidopingo agentūros vykdomasis direktorius. Maskva.

2018 metų kovo 4 diena – Sergejus ir Julija Skripaliai. Solberis. Didžioji Britanija.

2018 metų birželio 30 diena. Donas Sterdžesas ir Čarlz Rouli. Eimsberis. Didžioji Britanija.

2018 metų rugsėjo 12 diena – Piotras Verzilovas. Maskva.

2020 metų rugpjūčio 20 diena – Aleksejus Navalnas. Tomskas.

Masinio apnuodijimo atvejai:

Čečėnija, nuo 2000-ųjų metų.

Nord-Ost. 2002 metų spalio 26 diena.

Sirija – nuo 2015 metų.

Visų šių apnuodijimų ir bandymų nuodyti bendrasis vardiklis yra Vladimiras Putinas.

Informacijos šaltinis – Godonua.com

2020.09.08; 08:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ką tik įvykusioje Sviatlanos Chichanovskajos spaudos konferencijoje, kurią transliavo visuomeninė Lietuvos TV, į žurnalisto klausimą apie tai, ar Baltarusijos laisvės simboliu tituluojama moteris, pasirinkusi politikės kelią, įsivaizduoja tokią galimybę, jog demonstrantų minia šturmuotų Lukašenkos irštvą, anoji atsakė maždaug taip, kad nereikia prarasti tikėjimo taikia įvykių eiga, neva reikia puoselėti viltį, kad netrukus prasidės rezultatyvios derybos tarp valdžios ir opozicijos, nes esą dabartinė valdžia ne kartą yra deklaravusi karštą meilę savo tautai. 

Tačiau, kaip žinome mes, matę šilto ir šalto, meilė meilei – nelygu, ar ne?

Pabandykime įsivaizduoti tokį fantasmagorišką atvejį, kad su tarptautine stebėtojų komisija iš naujo, dabar jau sąžiningai perskaičiavus Baltarusijos prezidento rinkimų biuletenius, imtų ir išaiškėtų, jog tas pats Aleksandras Lukašenka laimėjo rinkimus, surinkęs 50, 01% balsų. Ar tai reikštų, kad toks rezultatas  teikia pagrindą paskelbti A.Lukašenką legitimiu Baltarusijos vadovu?

Jokiu būdu, ne! Pastarieji prezidento rinkimai Baltarusijoje tradiciškai nebuvo sąžiningi ir laisvi, mums visiems gerai žinant, kad ši įprasta biurokratinį formuluotė – „nebuvo laisvi“, pridengia kraupų lukašenkinės valdžios nevalyvumą,  neįtikėtinai brutalų oponentų išstūmimą iš politinio lauko, rinkimų pagrindinių konkurentų susodinimą į kalėjimus, žmonių persekiojimą ir kankinimus.  Šie rinkimai dar kartą parodė, kad apsigimusi yra visa dabartinės Baltarusijos politinė teisinė sistema, savo prioritetu laikanti tirono valdžios išplėtimą ir visuomenės pavergimo ir beteisiškumo išsaugojimą.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, yra netiesioginių įrodymų, kad diktatorius šįkart stipriai prapylė rinkimus ir apie tai pats gerai žino, yra tiksliai informuotas.  

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ogi kyla toks įspūdis, kad prasidėjęs po rinkimų ir užsitęsęs keletą dienų žiaurus demonstrantų vaikymas, žmonių sulaikymai, įkalinimai, kankinimai buvo ne tik ir galiausiai ne tiek riaušių malšinimo, kiek baudžiamoji tėtušio akcija už neteisingą pasirinkimą. Dar daugiau, – esu beveik tikras, kad iškrypėliškos natūros diktatorius pats smulkiai instruktavo dėl to – kaip ir kokiu laipsniu reikia bausti išėjusius į miestų gatves protestuojančius tautiečius. Kaip matėme iš parodytų sumuštų žmonių nuotraukų, vyrai visų pirma buvo talžomi lazdomis per užpakalius, kartas nuo karto įkišant tą lazdą į išangę, o iš skaitlingų liudijimų žinome ir tai, kad moterys buvo išrengiamos nuogai ir parklupdamos ant žemės besityčiojančių sadistų akivaizdoje. Ta naktis jau gali būti vadinama mėlynųjų (nuo sumušimų pamėlynavusių) užpakalių ir iš gėdos raudonuojančių veidų, labiausiai masiško moterų išniekinimo naktimi.

Nesunku būtų įsivaizduoti ir tai, kad diktatorius perspėjo iš anksto savo parankinius, jog nevalia bus visiškai pribaigti internuotus vyrus ir masiškai prievartauti iš gatvės pagriebtas moteris, nors dėl techninių nesklandumų visko pasitaikė – vienas kitas tarsi ir netyčia pražuvo, o keli lytiniai entuziastai paprievartavo truputėlį moteris tikriausiai savo iniciatyva, tarkime, visiškai nesankcionuotu pavidalu.  Šiaip ar taip, vergo mirtis yra gyvi nuostoliai, taigi diktatoriui svarbu buvo ne tiek pražudyti, kiek pažeminti neišlaikiusius jo pasitikėjimo testo tautiečius.

Tokia štai yra įsižeidusio, nesulaukusio iš tautos abipusiškumo diktatoriaus meilė.

Kitas klausimas – apie taikų baltarusių tautos pasipriešinimo diktatūrai pobūdį, apie jų neįtikėtino atlaidumo sugebėjimus pasitikti baudėjus su ištiestomis gėlėmis rankose ir įspūdingų gražuolių bandymus apkabinus iš visų pusių negyvai užbučiuoti sutiktus omonininkus gatvėse.

Dievas mato, – tikrai nenorėčiau, jeigu ir kažkaip galėčiau, patogiai sėdėdamas ant sofos, paskatinti skaudžius ekscesus, kruvinus susidūrimus Baltarusijoje tarp valdžios ir maištaujančios tautos, nepalaikykite manęs tokiu neatsakingu kurstytoju. Apsaugok, Viešpatie! Mūsų dainuojamoji revoliucija taip pat buvo taiki, dėl to ir jos pavyzdys yra toks sugestyvus, sektinas. Tačiau dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad mūsų revoliucijos sėkmę užtikrino ne tik gražiosios dainos, bet ir sugebėjimas pergudrauti priešininką reikiamu momentu ir patogioje vietoje, o gudrybė tokiu atveju yra vadinama karine gudrybe, kitaip nepavadinsi.

Baltarusijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusiškos represijos. EPA-ELTA nuotr.

Sovietiniais laikais mums taip pat buvo peršamas įsivaizdavimas, kad lietuvių tauta yra taiki, darbšti, net nuolanki tauta, lietuvis artojas esą aria žemę, nedrįsdamas pakelti akių į dangų. Todėl gerai atsimenu tai, kokį milžinišką įspūdį tada padarė pirmą kartą išgirstas Lietuvos žurnalistikos patriarcho Juozo Keliuočio tvirtinimas, kad lietuvių tautos svarbiausiasis bruožas yra karingumas (perfrazavus J.Keliuočio žodžius pagal vėliau išryškėjusių aktualijų pavyzdį, tarsi būtų galima sakyti, kad lietuviai yra europietiško mentaliteto čečėnai).  

Ar galima tuo patikėti be išlygų? Kad ir kaip ten būtų, neabejoju dėl to, jog tokiu atveju, kai kokio nors sumišimo metu policija masiškai išrengtų ir pažemintų mūsų moteris, kitą dieną taip pasižymėjusi policija pradingtų iš gyvosios gamtos kaip išnykusi rūšis.

Tik nevisprotis galėtų sakyti, kad viena tauta yra pranašesnė už kitą, kita vertus, mes turime gerą progą daug ko išmokti vienas iš kito.

2020.08.21; 17:42 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vakar, balandžio 7-ąją, Seime palaiminta Dariaus Jauniškio kandidatūra. Lietuvos saugumui šis buvęs kariškis vadovaus dar vieną kadenciją.

Kas ir kodėl nemėgsta Dariaus Jauniškio?

Ar teisingai pasielgė Lietuvos parlamentas, suteikdamas tokią privilegiją – dvi kadencijas vadovauti pagrindinei šalies slaptąjai tarnybai – sužinosime tuomet, kai ji baigsis. Antrąją vertinti – dar anksti. Kaip sakoma, jei labai skubėsi – gali susimauti.

Kol kas požiūrį įmanoma susidaryti tik dėl pirmosios kadencijos. O ji buvo sėkminga. Įsitikinimas, kad D.Jauniškis greičiausiai vertas šių pareigų dar vieną sykį, ypač sustiprėjo atidžiai išklausius balandžio 7-ąją plenarinių posėdžių salėje vykusių audringų ginčų „už“ ir „prieš“. Jei parlamentaras Petras Gražulis sako „ne“, vadinasi, reikia elgtis priešingai. Jei D.Jauniškį parlamento tribūnoje net suplukęs kritikuoja Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila, – vadinasi, D.Jauniškis yra vertas pagarbos.

Atidžiai apsidairę rastume ir daugiau tokio pobūdžio įžvalgų. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui kilo abejonių, kodėl buvo duotas žodinis, o ne raštiškas įsakymas sutelkti dėmesį į keliolika Lietuvos prezidento rinkimų kompanijoje dalyvaujančių politikų, visuomenininkų, žurnalistų? Ar tik neieškoma priekabių tik tam, kad būtų surastas pretekstas triukšmauti?

Dėl parlamentaro P.Urbšio klausimų – jau esu sykį rašęs. Jei šis buvęs STT darbuotojas nesuvokia, kodėl Kalnų Karabachas yra ne Armėnijos, bet Azerbaidžano teritorija, ar jis gali suprasti, kodėl VSD tikrino informaciją apie svarbiuose šalies rinkimuose dalyvaujančius asmenis, kodėl viešai nepaskelbė duomenų, kiek sekta, tikrinta, stebėta?

Keista ir parlametaro Vytauto Bako laikysena. Matyt, užgautos asmeninės ambicijos: jis pažėrė įtarimų, tačiau niekas rimtai į juos nepažiūrėjo. Kodėl jis įsivėlė į priešpriešą su VSD vadovybe būtent baigiantis D.Jauniškio pirmąjai kadencijai, – taip pat galvosūkis.

Jei man tektų rašyti ironiškai, galėčiau pajuokauti, o gal VSD – agrokoncernas, kuriam skiriamos kvotos, kiek šiais metais leidžiama atlikti stebėjimo aktų, o kurie stebėjimai – jau pertekliniai? Dar to betrūko, jei savo žodį tartų lygių galimybių institucijos – imtų nurodinėti VSD vadovybei, kiek per metus leidžiama stebėti vyrų ir kiek – moterų. Kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos proporcijos. Priešingu atveju piktintųsi, esą VSD negerbia dailiosios lyties atstovių – suprask, kodėl labiau domisi vyrais, o ne moterimis.

Kai paskelbiau straipsnį „Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?“ (slaptai.lt, 2020.03.21), sulaukiau priekaištų, jog į šoną nustūmęs laisvos, demokratiškos visuomenės principus. Nei nustūmiau, nei pamiršau, nei ignoruoju. Puikiai žinau, kad be priežiūros išsigimsta net patys padoriausi laikraščio redaktoriai.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ir vis tik nuolat prisimenu: žvalgyba – ne vaikų darželis. Jos negalima nuo galvos iki kojų supančioti biurokratiniais, administraciniais apribojimais, patikrinimais, revizijomis. Visų gyvenimiškų situacijų smulkiai nesurašysi į teisės aktus. Jei po kiekvienos bent kiek rimtesnės operacijos į Seimo tribūną (omenyje turiu ne uždarą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos posėdį) kviesime VSD vadovą viešai atsakinėti tiek į rimtus, tiek į kvailus politikų klausimus, mūsų saugumas pavirs sunkiai kvėpuojančia biurokratine kontora.

Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo argumentai

Užuot tampę VSD vadovą į spaudos konferencijas verčiau peržiūrėkime keletą paskutiniųjų ukrainiečių portalo gordonua.com redaktoriaus Dmitrijaus Gordono interviu su buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu (pasitraukė į JAV, kur nūnai dirba analitiku) ir buvusiu Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrėjumi Ilarionovu (taip pat pasitraukė į Vakarus, kur sėkmingai pluša analitiku). Tuos interviu, nors jie – ilgoki, net kelių valandų trukmės, verta pamatyti.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Štai J.Švecas įsitikinęs, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis gal ir turįs gražių norų, bet jo kadrų politika – tragiška. Būtent Kremlius primeta V. Zelenskiui, kokius asmenis jam privalu skirti į strategiškai svarbius postus. Būtent V.Zelenskio nesusigaudymas, kas yra kas, suteikia V.Putinui galimybę valdyti Ukrainą „iš vidaus“.

Kitas J.Šveco pareiškimas – dėl žymaus JAV prezidentų patarėjo nacionaliniais klausimais Henrio Kisindžerio. J.Švecas mano, kad būtent H.Kisindžeris įkišo Rusijos įtakos agentą į Donaldo Trampo rinkiminį štabą. 

O čia – A.Ilarionovo atsakymas, ką jis manąs apie Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną. Viename iš savo gausių videokomentarų, skelbiamų tiek gordonua.com, tiek youtube.com erdvėse, A.Ilarionovas pastebėjo, kad E.Makronas anksčiau buvo visai kitoks – kritikuodavo Kremlių. Dabar Prancūzijos lyderis klusniai ir entuziastingai pritaria visiems V.Putino pasiūlymams. Prancūziškas kūliaverstis? Jokio stebuklo nėra. Tai greičiausiai tas atvejis, kai Rusijos slaptosioms taryboms pavyko gauti Prancūzijos vadovą kompromituojančios medžiagos. Jei nenori būti viešai sukompromituotas, E. Makronas priverstas elgtis tarsi klusnus šunytis.

Beje, tas paskutinysis videointerviu su A.Ilarionovu – velniškai įdomus. Sakyčiau – sensacingas. Gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino visai ne čečėnai – tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas. Brutaliai, barbariškai paaukojant kelis šimtus savų piliečių siekta sukurti specifines politines sąlygas konkrečiam asmeniui – V.Putinui. Šis faktas byloja, kad Rusijos FSB, SVR, GRU ir visos kitos slaptosios tarnybos dirba be jokių suvaržymų. Jei reikės, – nužudys tūkstančius. Tokia A.Ilarionovo nuomonė.

Andrėjus Ilarionovas. Apostrophe.ua nuotr.

Anos Politkvoskajos nužudymą organizavo vėlgi Rusijos slaptosios tarnybos. Boriso Nemcovo mirties užsakovai tie patys – Rusijos slaptosios tarnybos (ne Ramzanas Kadyrovas). Rusijos slaptosios tarnybos tiesiog sumaniai prisidengė čečėnų tautybės vyrais.

A.Ilarionovo įsitikinimu, opozicionierius Aleksėjus Navalnas sėkmingai išnaudojamas „v temnuju“. Jam per antrąsias ar trečiąsias rankas pamėtėjama kompromituojanti medžiaga apie Rusijos prezidentui V.Putinui nusibodusius politikus. Vaizdžiai tariant, A.Navalnas, pats to nesuprasdamas, padeda V.Putinui atsikratyti politiniu balastu. Kai kuriais savo aplinkos žmonėmis V.Putinas atsikrato būtent padedamas prieš korupciją kovojančio A.Navalno tyrimais.

Be to, A.Ilarionovo, labai nusivylęs Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu. V.Zelenskis nemato, nepastebi, nesuvokia, kaip jį iš visų pusių apstatė Rusijos agentais, sprogdinančiais šalį iš vidaus. V.Putinui nieko daugiau nebereikia – jis daugmaž valdo situaciją Ukrainoje per „savo žmones“…

Net jei šiuose J.Šveco ir A.Ilarionovo argumentuose – ne viskas tiesa, juos verta turėti omenyje. Kad suprastume, kokiomis sąlygomis tenka dirbti mūsų saugumui, bandančiam apsaugoti Lietuvos politikus, pareigūnus, visuomenininkus nuo situacijų, į kurias įklimpo JAV, Pancūzijos ir Ukrainos vadovai.

2020.04.08; 10:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ginčytis, kas sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus, – beprasmiška. Šimtai tautų ir tautelių pietums moka paruošti gardžių šašlykų. Būtų kvaila abejoti kulinariniais armėnų, gruzinų, turkų sugebėjimais bei neigti įžvalgą, jog tik armėnai sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus. Kodėl taip negalėtų nutikti?

Dėl šalykų gardumo nesiginčijama

Ir vis dėlto noriu prisiminti išmintingų žmonių patarimą – girtis taip pat reikia mokėti. Patraukliai, solidžiai pasigirti – didelis menas. Santūrumas, kuklumas tokiais atvejais reikalingas.

Žodžiu, šypseną sukėlė portale delfi.lt neseniai paskelbtas tekstas, esą „Lietuvoje gyvenantis armėnas atskleidė, kodėl lietuviams nepavyksta iškepti šašlykų taip skaniai kaip jam“. Tegul jis taip mano. Armėniško restorano savininkas nepasakė nieko smerktino. Po straipsniu pasirodę įsižeidusių lietuvių priekaištai, girdi, „mes niekuo nenusileidžiame armėnams“, – beviltiški. Kam ginčytis ten, kur išties daug erdvės subjektyvumui?

Štai šių eilučių autoriui yra tekę ilgokai gyventi Šiaurės Kaukaze. Jei manęs kas nors paklaustų, kas gardžiausiai iškepa mėsą, neslėpčiau – skaniausi yra čečėniški šašlykai. Dar būtinai pabrėžčiau, kad ne viskas priklauso nuo kulinaro profesionalumo. Tie šašlykai, kuriuos 1994 – 1995 metais valgiau Čečėnijoje, buvo ypatingi ne tik dėl to, kad atsidūrė patyrusių kepėjų rankose, bet dar ir todėl, kad juos ruošė iš kalnuose ganytų avių, juos pagardino kalnuose augusiomis žolelėmis, ugnį kurstė kalnuose augusių medžių pliauskomis, šlakstė tyru kalnų upokšnių vandeniu. Beje, grįžęs į Europą labai gardžių šašlykų niekur neaptikau, nors juos kepė čečėnai, gruzinai, azerbaidžaniečiai, turkai. Tiesiog čia, Lietuvoje, kitokios sąlygos nei ten, Šiaurės Kaukaze. Ir nieko čia nepakeisi.

Kas pirmasis ištiesė dešinę pasisveikinimui?

Tad užuot pasileidę į abejotinos vertės kulinarines diskusijas dėl šašlykų kokybės verčiau atkreiptume dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus. Štai Briuselyje buvo surengtas svarbus pasaulio lyderių susitikimas. Kas ten griežė pirmuoju smuiku? JAV prezidentas Donaldas Trampas! Toks būtų teisingas atsakymas. Bet jūs pasižvalgykite po armėniškąją arba su Armėnija susijusią žiniasklaidą ir pamatysite, jog pats svarbiausias asmuo Belgijos sostinėje tuokart buvo … Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Sprendžiant iš armėniškoje spaudoje paskelbtų nuotraukų bei videoreportažų lengva susidaryti nuomonę, jog su naujuoju Armėnijos vadovu pasisveikinti veržiasi (o ne atvirkščiai) visi pasaulio lyderiai – nuo didžiausio iki mažiausio. Optinę apgaulę pastebėti galima tuomet, jei palyginamos visos, ne vien tendencingai atrinktos nuotraukos bei vaizdo kadrai. Tada ir paaiškėja – ne JAV prezidentas D.Trampas puola sveikintis su Armėnijos premjeru, o N.Pašinianas pribėgdamas iš šono, įkyriai kiša Amerikos vadovui dešinę ranką. Beje, kitose nuotraukose, kurių armėniška žiniasklaida, žinoma, nepaskelbė, JAV prezidento veido mimika byloja apie nuoširdų nustebimą – gal kas nors gali man paaiškinti, kas jis toks? Be kita ko, internete mačiau daug nuotraukų, kuriose JAV prezidentas nusisukęs nuo Armėnijos premjero, visiškai nekreipia į jį dėmesio, jo tiesiog nepastebi.

Peržiūrėjus šūsnį neva N.Pašiniano politinį reikšmingumą bylojančių nuotraukų (gaila, kad jų negaliu paskelbti – neturiu autorinių teisių) akivaizdu, kas yra tikrasis visų pasisveikinimų iniciatorius. Būtent N.Pašinianas prie visų NATO šalių lyderių bandė tarsi atsitiktinai, tarsi netyčia prisėlinti, kad asmeninis fotografas suspėtų įamžintų „labai svarbias akimirkas“. Įdomu tai, kad apart pasisveikinimų daugiau nieko ir nebūdavo – niekas iš Amerikos ir Europos lyderių neskubėjo su N.Pašinianu bent kiek ilgiau šnekučiuotis.

Pagarba šalių teritorinio vientisumo principams

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

O apie ką su juo diskutuoti? Tiesa, kai kurie leidiniai iškilmingai tvirtina, kad „Pašinianas būdamas valdžioje per dvejis mėnesius nuveikė 100 kartų daugiau nei Ukrainos prezidentas Petro Porošenko per ketverius metus“. Jie išvardinta bent 30 gerų darbų, kuriuos neva atliko N.Pašinianas. Štai keli pavyzdžiai: amnestija vengiantiems tarnauti kariuomenėje armėnams (eikite tarnauti, ir jūs nebūsite baudžiami), raginimas po pasaulį išsibarsčiusius armėnus grįžti namo, senąją valdžią liaupsinusios TV vadovybės pakeitimas, susikompromitavusio Jerevano mero pašalinimas, areštai ir kratos kriminalinių autoritetų namuose, armėnų kariškiams skirtą humanitarinę labdarą vogusio generolo Manvelo Grigoriano areštas (kad šis generolas kaip vergus keletą metų išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius – nutylima), tarptautinė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano brolių Aleksandro ir Levono paieška, Tyrimų komisijos, Kasacinio teismo vadovų kaita, pakeitimai Sausumos, Pasienio kariuomenėse, Generaliniame štabe, potvarkiai, įpareigoję prekybos centrų vadovus sumažinti prekių kainas…

Gal tai ir įspūdinga (nors nėra garantijų, jog į vadinamųjų blogiukų vietas ateis tik geriečiai). Tačiau tai – Armėnijos vidaus reikalas. Mus, europiečius, turėtų labiausiai dominti, kada Armėnija teiksis grąžinti Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (NATO ir Europos Sąjunga vieningai laikosi nuomonės, kad Juodasis Sodas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Štai kas svarbiausia. Bet kai pradedame analizuoti naujausius N.Pašiniano pareiškimus dėl Kalnų Karabacho, tada ir paaiškėja, kad Armėnijos lyderis nelinkęs paklusti tarptautinėms Jungtinių Tautų rekomendacijoms. Dar ne taip daug laiko praėjo nuo atėjimo į valdžią, bet jau dabar akivaizdu, kad N.Pašinianą kamuoja sunki liga, vadinama „imperinėmis ambicijomis“. Kad N.Pašinianas paniškai bijo Kalnų Karabacho klausimo, išduoda jo pastangos nubausti Rusijos Federacijos Dūmoje veikiančios Vladimiro Žirinovskio frakcijos narį Vladimirą Saveljevą, paraginusį armėnus grąžinti užgrobtą Kalnų Karabachą teisėtiems šeimininkams. Pasirodo, N.Pašinianas toks fanatiškai kategoriškas, kad net ėmė reikalauti, jog V.Žirinovskis iš partijos išmestų tuos, kurių nuomonė sutampa su NATO ir ES šalių nuomone – Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiantys Vakarai teisingai elgiasi, kai ignoruoja imperinių kompleksų neatsikračiusį Armėnijos vadovą. Pirmasis klausimas, kurį Briuselyje, Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje ar Vilniuje viešėdamas privalo išgirsti N.Pašinianas, – kada nutrauksite karinę agresiją prieš kaimyninę šalį? O antroji tema, kurią aptarti derėtų nedelsiant, – tai ne „ypatingai skanių armėniškų šašlykų receptas“ (palikime šią temą Andriui Užkalniui), o visai neseniai Ispanijos teisėsaugos iškelti įtarimai, jog Katalonijoje ir kituose šalies regionuose siautėję Armenian Power organizacijos nariai savų atstovų turi ne vien Amerikoje, Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, bet ir Lietuvoje. Gal N.Pašinianas mūsų teisėsaugai patartų, kaip ieškoti besislepstančio mafijos atstovo, užuot dėjęs milžiniškas pastangas, kad Ispanijos teisėsaugos atlikta unikali operacija prieš specifinę organizuoto nusikalstamumo grupę taptų kuo greičiau užmiršta žiniasklaidos?

2018.07.30; 07:05

Skaitytojams siūlome susipažinti su vesti.az leidinyje kadaise paskelbta Bahramo Batyjevo publikacija apie padėtį kai kuriuose pietiniuose Rusijos regionuose. Kuo ši publikacija gali būti įdomi Baltijos šalims? Skelbiame ją be sutrumpinimų.

Vesti.az publikacijos iliustracija

Bahramas Batyjevas

Per vos ketverius savo gyvavimo metus informacijos agentūra Vesti.Az ne kartą bandė atmerkti akis rusų tautai į šliaužiančią armėnų ekspansiją, daugelį metų vykdomą Rusijos pietuose, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, taip pat ir Rostovo srityje („Armėnai kuria antrą Karabachą Rusijos pietuose“ (http://vesti.az/news/57489). „Stavropolio ir Krasnodaro kraštuose armėnai masiškai užgrobia žemes (http://vesti.az/news/58275), „Per „antiarmėniškus atsišaukimus“ išlindo kelių milijonų rublių vertės sklypas“  ir t. t.).

Mes stengėmės atkreipti mūsų šiaurinių kaimynų dėmesį į tai, kad Rusijos pietinių regionų šliaužiantis armėnizavimas vykdomas griežtai pagal armėnų katalikoso 1988 metų paliepimą: „Ne paslaptis, kad ne visos mūsų žemės priklauso mums, bet ateis laikas jas išsikovoti ir apgyvendinti. Per pastaruosius 40 metų armėnai užėmė protėvių žemes. Jų ten 60 proc. Palaipsniui iš Rusijos įtakos išlaisvinamos žemės Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose… Armavire (Šiaurės Armėnija, – taip armėnai vadina Rostovo sritį) mūsų žemių yra 80 proc… Ir jeigu teisingai elgsimės, mes apgyvendinsime ir Rostovo sritį… Nėra ko nerimauti, mus palaiko rusų cerkvė ir daugybė aukštus postus užimančių mūsų šalininkų. Manau, kad 480 000 armėnų Maskvoje šį bei tą reiškia. Vaikai mano, tyliai ramiai supirkinėkite namus… įkalbinėkite vietinius iš ten išvažiuoti, įsitvirtinkite gimtojoje žemėje… Dabar griūva SSSR, netrukus mes prisidėsime prie Rusijos griūties… Metas kryžiaus žygiui prieš tuos, kas išgujo mūsų iškankintą tautą iš jos žemių!“.

Ir atrodo, mūsų pastangos buvo sėkmingos. Šiomis dienomis „Južnyj Federalnyj“ portalas paskelbė Rostovo žurnalisto Jevgenijaus Michailovo straipsnį „Kubanės Karabachas“, kuriame autorius atvirai išdėsto savo nuogąstavimus dėl Rusijos pietų amėnizavimo.

„Ar rami, Kubanės valdžios nepastebima armėnų ekspansija neprives prie autonomijos klausimo, po kurio ranka pasiekiami ir šalies dalies atsiskyrimo reikalavimai?  

Pernai Krasnodaro krašto gubernatorius Tkačiovas kreipimesi į gyventojus pareiškė, kad kuriamos kazokų draugovės ir patruliai, padėsiantys policijai sutramdyti neteisėtą emigraciją iš Šiaurės Kaukazo respublikų. Tai sukėlė audringą polemiką žiniasklaidoje ir tarp blogų, kurių dalis pritarė jo iniciatyvai, o kiti kaltino tarpnacionalinės nesantaikos kurstymu.

Į neakivaizdinę polemiką su juo įsitraukė ir Čečėnijos galva – Ramzanas Kadyrovas, užsimindamas apie konfliktų kurstymą nacionaliniu pagrindu (http://ngkub.ru/news/dvgagad). Paskutiniai statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis krašto gyventojų pritaria gubernatoriaus sprendimui, jie sutinka, kad Stavropolio kraštas jau nebėra filtras tarp Šiaurės Kaukazo ir Krasnodaro krašto. Tačiau kalbant apie emigracijos iš Kaukazo problemą, tai, mano manymu, nutylima kur kas gilesnė problema (o nepriklausomų analitikų nuomone, tai išvis uždelsto veikimo bomba, galinti sugriauti krašto vientisumą per artimiausius 20 metų). Tai – armėnų ekspansija.

Viršūnės ir šaknys

Dar 2003 metais interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ (2003 03 28) gubernatorius Tkačiovas bandė suskirstyti mažumas į „grynus“ ir „negrynus“, „blogiems“ turkams jis kaip priešpriešą nurodė „gerus“ migrantus – armėnus ir graikus, girdamas pastaruosius už gerą asimiliaciją.

Nuo 2003 metų krašto nacionalinė politika armėnų atžvilgiu buvo pakoreguota iš pagrindų. 2003 metų liepos 3-iąją, kalbėdamas tiesioginiame eteryje per kelis krašto televizijos kanalus, Tkačiovas, išvardydamas čiabuves (vietines) Kubanės tautas, kartu su kitomis paminėjo ir armėnų.

Taip sakydamas jis tam tikra prasme įteikė armėnų diasporai carte blanche, tvarkant savo nacionalinius ir ekonominius interesus.

Oficiali statistika rodo, kad Krasnodaro krašte 2010 metais armėnų buvo ne daugiau kaip 5–5,5% (apie 300 000 ru.wikipedia.org., „Krasnodaro krašto gyventojai“). Tačiau neoficialiais duomenimis, realiai krašte gyvena žymiai daugiau armėnų. Nurodoma net nuo 500 tūkstančių iki milijono. Štai Rusijos armėnų sąjungos vadovo Aros Abramiano duomenimis, Krasnodaro krašte gyvena nuo 650 tūkstančių iki 700 tūkstančių armėnų (http://ru.wikipedia.org., „Armėnai Krasnodaro krašte“).

Armėnų naktys Sočyje

Šiuo aspektu ryškiausias pavyzdys – Sočis. Galima įvairiai žiūrėti į  dabar stiprėjančią tarpnacionalinę įtampą šiame mieste. Valstybinių analitikų nuomone, aiškių nacionalinių išorinių „ardomųjų desantų“, nepastebima. Nors nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad  smarkiai pagausėjo neteisėtų emigrantų srautų, ypač prieš Sočio olimpiadą (http://maxpark.com/community/2817/content/1361075).

Pagrindinė priežastis, kodėl daugėja nacionalinių problemų, yra neleistinai didelis mononacionalinis netolygumas (kai maksimumas siekia 15%, lyginant su tuo pačiu Krasnodaro kraštu, Sočyje armėnų vien tik oficialiais duomenimis gyvena daugiau kaip 20%). Tas procentas aiškiai sumažintas, – nepriklausomi šaltiniai mini 40–50%. Krašto, kur visgi gyvena ne daugiau 5–6%, fone tai didžiulis skirtumas. Kito tokio miesto Rusijoje, su tokia neįtikėtina daugianacionaline deformacija, paprasčiausiai nėra.    

Reikia pažymėti, kad gausėja ir čečėnų etnoso prieaugis šalia dagestaniečių iš Krasnodaro, kuris, beje, visiškai nekontroliuojamas. Staigus armėnų kiekio prieaugis Sočio regione, kai jie kryptingai užiminėja praktiškai visas verslo kryptis, o taip pat postus teisėsaugoje ir municipalinėse tarnybose, veda prie sunkiai tramdomo natūralaus vietinių gyventojų slavų ir kitų etnosų nepasitenkinimo.

Armėnai jaučia absoliutų antagonizmą čečėnams ir dagestaniečiams, nes nenori prileisti jų prie ekonominės erdvės „gardėsių“. Tad nuolat vyksta kruvini susirėmimai tarp tų etninių grupių (http://www.rosbalt.ru/federal/2012/05/30/986790.html).

Tokiomis aplinkybėmis rusai daugiausia lieka stebėtojais, nes jų pasionarumas pastaraisiais metais smarkiai susilpnėjo, nors, nepaisant valstybės spaudimo ir baudžiamųjų straipsnių (282 str. – „Ekstremizmas“), rusai pamažu atgyja, ir tai gresia galimu maištu prieš atvykėlių įsigalėjimą.

Analitikų nuomone, rusų visuomenės supratimas apie visišką ir nekonfliktišką armėnų asimiliaciją bendros religijos pagrindu – klaidingas, nes konfliktiškumo laipsnis šiuo atveju priklauso nuo slavų ir armėnų etnoso ekonominių interesų.

Gelbsti diaspora

Analitikų nuomone, valdžia negali nepastebėti armėnų ekspansijos Krasnodaro krašte, bet kokie vietinės valdžios mėginimai įvesti tvarką neteisėtos emigracijos sferoje atsimuša į stiprų, įskaitant ir finansinį, armėnų diasporos priešinimąsi. Visame pasaulyje ji laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių. Buvęs krašto gubernatorius Mikolajus Kondratenka ne kartą yra pareiškęs, kad rusai praranda Adlerį, mokyklose jau daugiau kaip 50% moksleivių – armėnai: „Visas žemes superka armėnai, rusai – nemokūs“.

Ką tau reiškia mano pavardė?

Šiuo momentu visi Krasnodaro krašto miestai prie Juodosios jūros pastebi, kad armėnų bendruomenes smarkiai papildo atvykėliai iš Armėnijos, Abchazijos ir t. t. Tai sustiprina jų politinę ir ekonominę įtaką regione Juodosios jūros pakrantėje. To negali nepastebėti tik aklas. Atvykėliai keičia pavardes, pavyzdžiui, Zirinian – į Zirinovą, Šakarian – į Šakarovą ir t. t. Dažnai sudaro fiktyvias santuokas su vietiniais gyventojais, tai padeda jiems išsikovoti ekonominių ir politinių resursų.

Galimas dalykas, neseniai stambaus Anapos verslininko ir krašto Įstatymų leidimo susirinkimo deputato pono Zirinovo areštas prasklaidė rūką prieš akis gubernatoriui Tkačiovui. Grumdamasis dėl Anapos žemių Zirinovas pasikėsino į gubernatoriaus globotinius – kazokus, pabandęs likviduoti Anapos miesto atamano pavaduotoją, kuris protestavo prieš nusikalstamą armėnų diasporos atstovų elgesį – kurorto žemių grobimą (http://paffnyti.livekuban.ru/blog/507480 ).

Autonomija kaip pakelės stotelė?

Visai neseniai visuomeninės organizacijos “Mano Moldova“ atstovai parašė laišką V. Putinui, prašydami suteikti autonomiją Moldovos piliečiams, gyvenantiems Rusijoje (http://pan.md/news/Assotsiatsiya-Moya-Moldova-obratilasi-k-rossiyskomu-p…). Ir tas atvejis gana išraiškingas. Moldavai prašo išskirti teritoriją, kurioje gyvendami jie padės Rusijos plėtrai ir klestėjimui. Bet moldavai – tai maža nepavojinga tauta, be politinių ir ekonominių pretenzijų.

Na o kol kas, kol Rusijos valdžia visiškai nuolaidžiauja, ar nesusidarys situacija, kad sustiprėjusi ir galinga armėnų diaspora pareikalaus autonomijos? Po to ranka pasiekiamas ir Krasnodaro krašto Juodosios jūros pakrantės regiono atsiskyrimas nuo Rusijos, paskelbiant, kad tai Armėnijos respublika – „Kubanė“,  – rašo  J. Michailovas.

Žinoma, kad armėnų propagandistai nedelsiant apšaukė Rostovo žurnalistą „Baku ikrų diplomatijos auka“. Antai, armėnų propagandinis ruporas – laikraštis „Naujieji laikai“ („Новое время“) rašė, kad J. Michailovas „gavo gerą honorarą už bendradarbiavimą su savo opuso užsakovais azerbaidžaniečiais“. Inkščia armėnai ir komentuodami straipsnį portale „Pietų Federalinis“ („Южный Федеральный“) (http://u-f.ru/Article/u201/2013/06/27/657126), kaltindami autorių, kad šis gavęs užsakymą iš Baku. Tačiau pats J. Michailovas davė gerą atkirtį šmeižikams, parašęs: „Jeigu straipsnis jus taip įžeidė, vadinasi, jis pataikė į tikslą. O dėl palaipsnio armėnizavimo, nereikia ir azerbaidžaniečių. Patikėkite, mano vaikams niekada nebus gėda dėl tėvo, to ir jums linkiu“. Manau, tuo Jevgenijus Michailovas viską pasakė.

Artimiausiu metu mes planuojame susisiekti su J. Michailovu ir paimti iš jo interviu. Likite su mumis.

Bachramas Batyjevas, vesti.az

2018.07.24; 09:00

Julija Smirnova / Die Welt

Rusijos specialiosios tarnybos (FSB), pasak perbėgusio rusų karininko, siuntė savo šnipus į Europą kaip emigrantus, praneša Vokietijos laikraštis Die Welt.

„Mums pavyko įvesti į Europą šnipų, užmaskuotų emigrantais. Apie rezultatus buvo pranešta prezidentui, ir jis jiems pritarė“, – pareiškė buvęs aukšto rango FSB karininkas vardu Igoris dokumentiniame filme „Putino šaltasis karas“, kuris buvo parodytas per Vokietijos ZDF televiziją. Perbėgėlis Rusijoje buvo pulkininkas ir ėjo FSB Kovos su terorizmu ir pasipriešinimo politiniam ekstremizmui skyriaus vadovo pareigas, – tai patvirtina grupinė fotografija, užfiksavusi specialiosios tarnybos viršūnėlę.

Pasak jo, FSB dar 2002 metais „aprūpindavo čečėnus suklastotais dokumentais“, kurie būdavo kaip įrodymas, kad „jie buvo persekiojami savo tėvynėje, ir gaudavo prieglobstį Europoje“.

Pasitelkus tuos „politiškai persekiojamus“ čečėnus, „Rusijos specialiosioms tarnyboms pavyko sukurti Europoje patį tikriausią agentų tinklą“. Jie „integravosi į musulmonų diasporas Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, ir kai jų prireiks politinei situacijai paveikti Kremliaus naudai, tie agentai pradės savo darbą“. „Aš tuo įsitikinęs“, – pareiškė dabar Europoje besislapstantis Igoris.

Kad tai ne gandai, patvirtina čečėnų kultūros draugijos Kilio mieste, Vokietijoje, pirmininko Timūro Dugazajevo pavyzdys. Dugazajevas, kuris irgi davė interviu ZDF, paneigė, kad dirba su specialiosiomis tarnybomis, bet pripažino, kad sekė savo tėvynainius ir informaciją apie juos perduodavo Čečėnijos vadovybei.

Igorio duomenimis, visi tie agentai „seka režimo kritikus ir potencialius islamistus“.

Tuo tarpu Vokietijos kontržvalgybos vadovas Hansas Georgas Masenas gilinasi toliau, tvirtindamas, kad „FSB tikslingai padeda radikaliesiems islamistams patekti į Vokietiją, kad jie destabilizuotų situaciją šalyje“.

Vokietijos specialiosios tarnybos, kaip rašo Die Welt, jau „seniai įtaria, kad čečėnų pabėgėlių galėjo padaugėti dėl vykdomos tikslinės operacijos“.

Informacijos šaltinis: Die Welt.

2017.02.15; 06:02

Nėra lengva susigaudyti, kokių pavojų Lietuvai neša į Europą plūstantys pabėgėliai iš Afrikos ir Azijos. Bet kas čia blogo, jei nežinome, o nežinodami – nuogastaujame, abejojame, svarstome?!

Šio nežinojimo lietuviui nereikia gėdytis. Kitaip ir būti negalėjo. Mes nežinome tik todėl, kad iki šiol neturėjome tokios patirties. Mums neteko į savo miestus ir kaimus įsileisti tūkstančių Sirijos, Afganistano ir Irako gyventojų.

Continue reading „Čečėniška kalbėjimo maniera“

Šiandien okupuotame Kryme vyksta „referendumas“, labai panašus į tokį, kuris įvyko Lietuvos „liaudies seime“ Kaune 1940 metais.

Enkavėdistų balius.

Kas įvyks po jo, niekas, išskyrus jo organizatorius Kremliuje, matyt, nežino.

Kremliaus melas kelia pasišlykštėjimą visam pasauliui

Vakar, šeštadienį, Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje balsuojant už JAV pateiktos rezoliucijos projektą, smerkiantį Rusijos karinę invaziją į Ukrainą ir reikalaujantį Rusiją išvesti kariuomenę iš Krymo, Rusija liko visiškoje pasaulinėje izoliacijoje.

Continue reading „Sprogstamas mišinys Maskvoje“

Bausmė už tariamą kolaboravimą su vokiečių okupacine valdžia – kelių Kaukazo tautų ištrėmimas. Tų deportacijų padariniai iki šiol žiojėja.

Šiaurės Kaukazo tautoms 2014 metai primins ne tik Sočio žiemos olimpines žaidynes, bet ir skausmingus istorinius įvykius. Rengiantis žaidynėms, pasaulis šiek tiek sužinojo apie žiaurų susidorojimą su laisvę mylinčia čerkesų tauta ‒ prieš 150 metų būtent iš Sočio regiono caro kareivos ištrėmė beveik visus čerkesus.

Pagrindinė Šiaurės Kaukaze vykusias žaidynes kritiškai vertinusios žiniasklaidos tema – vengimas pripažinti čerkesų praeitį. Svarbu ir tai, kad būtent toje vietoje, kur prieš pusanatro šimto metų galutinai buvo pavergtos Šiaurės Kaukazo tautos, iškilmingas pergalės paradas surengtas būtent toje vietoje, kuri dėl pralieto kraujo vėliau gavo Krasnaja Poliana (Raudonoji Laukymė) pavadinimą, visam pasauliui buvo demonstuojama Rusijos galia ir didybė.

Continue reading „Prisiminkime ešelonų brolius ir seses iš Šiaurės Kaukazo“

Tūkstančiai čečėnų emigruoja į Vokietiją, rašo Benjaminas Bidderis ir Kristina Hebel laikraštyje Der Spiegel. 2013 metais per pirmuosius dešimt mėnesių prašymus suteikti prieglobstį VFR padavė 14 tūkstančių išeivių iš Čečėnijos, o tai 7 kartus daugiau už atitinkamus pernykščius visų metų rodiklius. Net praėjus dešimčiai metų po antrosios kampanijos Čečėnijoje, daugelis čečėnų mano, kad respublikoje susiklosčiusi padėtis yra beviltiška, pabrėžia žurnalistai.

Prezidentas Ramzanas Kadyrovas vykdo labai žiaurų kursą, respublikoje viešpatauja kapų ramybė ir „brangūs naujausių dangoraižių bei mečečių fasadai negali paslėpti, kad Čečėnijoje viešpatauja savivalė, Kadyrovo režimas skleidžia baimę, o žmonėms nebelieka jokių vilčių“, – sako dabar Berlyne gyvenantis buvęs Čečėnijos Respublikos Ičkerija vice prezidentas Saidas Chasanas Abumuslimovas.

Continue reading „Čečėnai bėga į Vokietiją“

Vakarų spauda gausiai komentuoja paskutiniąsias naujienas, vienaip ar kitaip susijusias su Bostono teroro akto tyrimu. Daug dėmesio skiriama incidentui su Ibrahimu Todaševu, Tamerlano Carnajevo pažįstamuoju, kuris buvo nušautas FTB agentų. Žinyba išplatino incidento detales, o tuo tarpu nužudytojo tėvas Abdulbakis Todaševas FTB bendradarbius viešai pavadino banditais.

„Kongresmenas Viljamas R.Kitingas pranešė, kad bombarduotojams buvo galima sutrukdyti“, – skelbia antraštė "The Boston Globe". JAV Atstovų rūmų narys Viljamas R. Kitingas susitiko su RF FSB aukštais pareigūnais, aiškina žurnalistai Davidas Filipovas ir Brianas Benderis.

Pasak V.R.Kitingo, Rusijos kontržvalgyboje jam parodė konkrečią informaciją, kuri įtikino Rusijos gyventojus, kad Carnajevas planavo prisidėti prie sukilėlių Dagestane. „Iš tų detalių lygio galima matyti: iš tikrųjų, jeigu tarp mūsų būtų geriau sureguliuotas keitimasis informacija, labai tikėtina, kad situacija būtų pasikeitusi ir (sprogimų) būtų išvengta“, – sakė V.R.Kitingas.

Continue reading „Bostono teroro aktas: ką pareiškė kongresmenas V.R.Kitingas ir nužudytojo I.Todaševo tėvas“

Pasaulio spauda komentuoja teroro akto Bostone vykdytojų čečėnišką kilmę ir galimus nusikaltimo motyvus. Brolių Carnajevų ekstremizmas, atrodytų, iš dalies pateisina Vladimiro Putino žiaurumą Čečėnijos atžvilgiu, rašo žiniasklaida, bet verčia prisiminti neteisėtus Čečėnijos „sutramdymo“ metodus.

Spauda pataria JAV ir Rusijos specialiosioms tarnyboms pagaliau sukoordinuoti savo karą su terorizmu.

„Du broliai čečėnai taip ir netapo tikrais amerikiečiais“, – rašo "Sole 24 Ore". Kalbėdamas Sočyje ledo ritulio jaunių pasaulio čempionato atidarymo ceremonijoje Vladimiras Putinas sakė: „Teroro aktas Bostone įvyko faktiškai tarptautinių sporto varžybų metu, ir todėl tas nusikaltimas ypač pasibjaurėtinas“. Tuo momentu Rusijos prezidentas negalėjo įsivaizduoti, kad teroristai – išeiviai iš Rusijos, – pastebi komentaro autorė Antonela Skott.

Continue reading „Sprogdintojų Bostone tautybė – pateisinimas Vladimirui Putinui?“

latynina10

Labai daug turiu klausimų ryšium gubernatoriaus Tkačiovo kalba, kurioje jis ragino steigti savanoriškas kazokų draugoves kovai su kitakilmiais.

Ir turiu jums pasakyti, kad mano požiūris į Tkačiovo kalbą labai dvejopas, nes kai kurie momentai kalboje mane apstulbino. Bet ir politiškai korektiško pasipiktinimo škvalas mane irgi pribloškė.

Galiu pasakyti, kad du dalykai Tkačiovo kalboje man neabejotinai patiko. Pirmas, tai blaivus konstatavimas, kad Krasnodaro kraštą mes užkariavome. Nebuvo jokio seilėjimosi, kad tai nuo senovės rusų žemės. Tai adygų žemės, jas užkariavo carinė imperija, padedama kazokų. Tai, sakė Tkačiovas, sveikas, normalus ekspansionizmas. Visa Tkačiovo kalba yra mūsų portale – patariu perskaityti. Joje yra absoliučiai teisingų momentų.

Continue reading „“Nugali tauta, kuri neišduoda saviškių”“

cerkesai

Šį pavasarį Stambule, vėlai naktį, 29-rių Kubanas Kuralas ėjo iš judėjimo už čerkesų tautos teises akcijos, pasakoja “The New York Times”.

„Netikėtai gatvėje stovėjusio automobilio salone užsidegė šviesa, ir K.Kuralas įsižiūrėjo tiesiai į šviesias savo persekiotojų akis. Užsivedė motoras, automobilis lėtai pajudėjo link K.Kuralo“, – rašo žurnalistė Siuzana Giusten. „Tikriausiai tai buvo baisiausias momentas“, – sakė K.Kuralas tą savaitę, duodamas interviu. Pasak čerkeso, tokie susitikimai truko visą mėnesį. Stambulo policija ir prokuratūra atlieka tyrimą.

Continue reading „Spaudimas Turkijoje gyvenančiam čerkesui“

stungys-kusaite

“Žinių radijo” laidoje “Raktas” balandžio 28-ąją buvo kalbama apie terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Ar Lietuvos visuomenė žino, dėl ko įkalinta mūsų pilietė? Ar Lietuvos teisėsauga turi įrodymų, jog Eglė neabejotinai ruošėsi susisprogdinti Maskvoje? Ar mūsų slaptosios tarnybos nepadarė grubios klaidos, sutikdamos bendradarbiauti su Rusijos FSB?

Juk kardomoji priemonė suėmimas gali būti skiriama tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. E.Kusaitės byloje nenustatyta jokių konkrečių, vienareikšmių duomenų, jog mergina įvykdė ar bandė surengti teroro aktą.

Continue reading „Kaltinimai Eglei Kusaitei grindžiami duomenimis, surinktais pagal Rusijos terorizmo sampratą“

mari-kiviniemi

Per pastarąjį šimtmetį veikti pradėjo daugybė tarptautinių organizacijų. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų organizacija, Pasaulio prekybos organizacija, NATO, Europos Sąjunga. Jungtinių tautų organizacija susikūrė 1945-1948 metais. Jos ištakos – dar 1919 metais pradėjusi veikti Tautų lyga.

Per šį šimtmetį tarptautinės organizacijos prisidėjo prie tam tikrų tautų išsilaisvinimo ir ginkluotų konfliktų sureguliavimo. Tačiau tarptautinių organizacijų indėlis į imperializmo pažabojimą nėra didelis. Ir šiuo metu vis dar gajus rusiškas, kiniškas imperializmas bei daugybė kitų imperializmo formų. Be to, šiandienos pasaulyje didelę įtaką įgijo ir globalistinės struktūros, dažnai artimai susijusios su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu. Šios struktūros bando primesti naujas priespaudos formas.

Continue reading „Pastarieji dešimtmečiai – tai Suomijos klestėjimo metai“