Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Andrejus Ilarionovas – žinomas Rusijos ekonomistas. Rusijos prezidento patarėjo pareigas jis ėjo 2000 – 2005 metais. Po to – pasitraukė į Vakarus. Nuo 2006-ųjų A.Ilarionovas dirba Vašingtone įsikūrusiame Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.

Ukrainietiškame portale gordonua.com jis paskelbė sąrašą pačių garsiausių, labiausiai žinomų nunuodijimų arba bandymų nunuodyti. Dėl visų jų įtarimai krenta pirmiausia Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Analizuodamas surengtus pasikėsinimus nuodijant politikus ir žurnalistus analitikas A.Ilarionovas pastebėjo, jog išpuoliai į pagalbą pasitelkus nuodus trumpam liovėsi tik nuo 2008 metų gegužės 7-osios iki 2012-ųjų gegužės 7-osios, kai prezidentavo Dmitrijus Medvedevas. O paskui – V.Putino oponentai vėl prarasdavo gyvybes paragavę nuodų. Todėl darytina išvada, jog Kremliaus kritikai krisdavę nuo nuodų tik tuomet, kai Rusijos Federacijai vadovavo prezidentas V.Putinas.

A.Ilarionovo sudarytas garsiausių nunuodijimų arba bandymų nunuodyti sąrašas vertas dėmesio. Visos alei vienos aukos, kurias nuodijo, buvo V.Putino priešininkai arba turėjo žinių, kurios galėjo pakenkti V.Putino reputacijai. Kelios aukos tiesiog tapo asmeniniais V.Putino neapykantos taikiniais, neatmetama galimybė, jog keletas žuvusiųjų galėjo tapti atsitiktinėmis aukomis arba buvo nužudytos vien tam, kad būtų įbaiginti kiti.

Nunuodijimai, dėl kurių įtarimai krenta Vladimirui Putinui

2000 metų vasario 19 diena – Anatolijus Sobčakas (Svetlogorskas).

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

2002 metų balandžio 19 diena – Hatabas, čečėnų pasipriešinimo dalyvis (Čečėnija).

2002 metų birželio 6 diena – Dmitrijus Roždestvenskis („Ruskoje video“ įkūrėjas; Sankt Peterburgas).

2002 metų gruodžio 6 diena – Salmanas Radujevas, „Belyj Lebed“, Permės sritis. Čečėnų sukilėlis.

2003 metų liepos 3 diena – Jurijus Ščekočichinas, Rusijos politikas. Maskva.

politkovskaja 009
Ana Politkovskaja, kritikavusi Vladimirą Putiną

2004 metų kovo 12 diena – Leči Islamov (čečėnų pasipriešinimo judėjimo dalyvis, miręs Krasnodaro kalėjime).

2004 metų  gegužės 28 diena – Hizri Aldanovas (Aslano Maschadovo atstovas. Gruzija).

2004 metų rugsėjo 2 diena – Ana Politkovskaja. Rusijos žurnalistė. Beslanas.

2004 metų rugsėjo 5 diena – Viktoras Juščenko. Ukrainos politikas. Kijevas.

2004 metų rugsėjo 6 diena – Nana Ležava (gruzinų žurnalistė. Beslanas).

2004 metų rugsėjo 24 diena – Romanas Cepovas. Peterburgas.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

2006 metų spalio 16, spalio 24, lapkričio 1 dienos – Aleksandras Litvinenko, į Vakarus pabėgęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas. Londonas.

2008 metų vasario 12 diena – Badri Patarkacišvili. Gruzinų politikas, verslininkas. Londonas.

2012 metų lapkričio 9 diena – Aleksandras Perepeličnyj. Rusijos politikas. Paryžius.

2015 metų balandžio 28 diena – Jemeljanas Gebrevas. Sofija.

2015 metų gegužės 26 diena ir 2017 metų vasario 2 diena – Rusijos opozicionierius Vladimiras Kara – Murza. Maskva.

Vladimiras Kara Murza, Rusijos opozicionierius

2016 metų vasario 3 diena – Viačeslavas Sinevas. Maskva. Rusijos Antidopingo agentūros vadovas.

2016 metų vasario 14 diena – Nikita Kamajevas. Rusijos antidopingo agentūros vykdomasis direktorius. Maskva.

2018 metų kovo 4 diena – Sergejus ir Julija Skripaliai. Solberis. Didžioji Britanija.

2018 metų birželio 30 diena. Donas Sterdžesas ir Čarlz Rouli. Eimsberis. Didžioji Britanija.

2018 metų rugsėjo 12 diena – Piotras Verzilovas. Maskva.

2020 metų rugpjūčio 20 diena – Aleksejus Navalnas. Tomskas.

Masinio apnuodijimo atvejai:

Čečėnija, nuo 2000-ųjų metų.

Nord-Ost. 2002 metų spalio 26 diena.

Sirija – nuo 2015 metų.

Visų šių apnuodijimų ir bandymų nuodyti bendrasis vardiklis yra Vladimiras Putinas.

Informacijos šaltinis – Godonua.com

2020.09.08; 08:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ką tik įvykusioje Sviatlanos Chichanovskajos spaudos konferencijoje, kurią transliavo visuomeninė Lietuvos TV, į žurnalisto klausimą apie tai, ar Baltarusijos laisvės simboliu tituluojama moteris, pasirinkusi politikės kelią, įsivaizduoja tokią galimybę, jog demonstrantų minia šturmuotų Lukašenkos irštvą, anoji atsakė maždaug taip, kad nereikia prarasti tikėjimo taikia įvykių eiga, neva reikia puoselėti viltį, kad netrukus prasidės rezultatyvios derybos tarp valdžios ir opozicijos, nes esą dabartinė valdžia ne kartą yra deklaravusi karštą meilę savo tautai. 

Tačiau, kaip žinome mes, matę šilto ir šalto, meilė meilei – nelygu, ar ne?

Pabandykime įsivaizduoti tokį fantasmagorišką atvejį, kad su tarptautine stebėtojų komisija iš naujo, dabar jau sąžiningai perskaičiavus Baltarusijos prezidento rinkimų biuletenius, imtų ir išaiškėtų, jog tas pats Aleksandras Lukašenka laimėjo rinkimus, surinkęs 50, 01% balsų. Ar tai reikštų, kad toks rezultatas  teikia pagrindą paskelbti A.Lukašenką legitimiu Baltarusijos vadovu?

Jokiu būdu, ne! Pastarieji prezidento rinkimai Baltarusijoje tradiciškai nebuvo sąžiningi ir laisvi, mums visiems gerai žinant, kad ši įprasta biurokratinį formuluotė – „nebuvo laisvi“, pridengia kraupų lukašenkinės valdžios nevalyvumą,  neįtikėtinai brutalų oponentų išstūmimą iš politinio lauko, rinkimų pagrindinių konkurentų susodinimą į kalėjimus, žmonių persekiojimą ir kankinimus.  Šie rinkimai dar kartą parodė, kad apsigimusi yra visa dabartinės Baltarusijos politinė teisinė sistema, savo prioritetu laikanti tirono valdžios išplėtimą ir visuomenės pavergimo ir beteisiškumo išsaugojimą.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, yra netiesioginių įrodymų, kad diktatorius šįkart stipriai prapylė rinkimus ir apie tai pats gerai žino, yra tiksliai informuotas.  

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ogi kyla toks įspūdis, kad prasidėjęs po rinkimų ir užsitęsęs keletą dienų žiaurus demonstrantų vaikymas, žmonių sulaikymai, įkalinimai, kankinimai buvo ne tik ir galiausiai ne tiek riaušių malšinimo, kiek baudžiamoji tėtušio akcija už neteisingą pasirinkimą. Dar daugiau, – esu beveik tikras, kad iškrypėliškos natūros diktatorius pats smulkiai instruktavo dėl to – kaip ir kokiu laipsniu reikia bausti išėjusius į miestų gatves protestuojančius tautiečius. Kaip matėme iš parodytų sumuštų žmonių nuotraukų, vyrai visų pirma buvo talžomi lazdomis per užpakalius, kartas nuo karto įkišant tą lazdą į išangę, o iš skaitlingų liudijimų žinome ir tai, kad moterys buvo išrengiamos nuogai ir parklupdamos ant žemės besityčiojančių sadistų akivaizdoje. Ta naktis jau gali būti vadinama mėlynųjų (nuo sumušimų pamėlynavusių) užpakalių ir iš gėdos raudonuojančių veidų, labiausiai masiško moterų išniekinimo naktimi.

Nesunku būtų įsivaizduoti ir tai, kad diktatorius perspėjo iš anksto savo parankinius, jog nevalia bus visiškai pribaigti internuotus vyrus ir masiškai prievartauti iš gatvės pagriebtas moteris, nors dėl techninių nesklandumų visko pasitaikė – vienas kitas tarsi ir netyčia pražuvo, o keli lytiniai entuziastai paprievartavo truputėlį moteris tikriausiai savo iniciatyva, tarkime, visiškai nesankcionuotu pavidalu.  Šiaip ar taip, vergo mirtis yra gyvi nuostoliai, taigi diktatoriui svarbu buvo ne tiek pražudyti, kiek pažeminti neišlaikiusius jo pasitikėjimo testo tautiečius.

Tokia štai yra įsižeidusio, nesulaukusio iš tautos abipusiškumo diktatoriaus meilė.

Kitas klausimas – apie taikų baltarusių tautos pasipriešinimo diktatūrai pobūdį, apie jų neįtikėtino atlaidumo sugebėjimus pasitikti baudėjus su ištiestomis gėlėmis rankose ir įspūdingų gražuolių bandymus apkabinus iš visų pusių negyvai užbučiuoti sutiktus omonininkus gatvėse.

Dievas mato, – tikrai nenorėčiau, jeigu ir kažkaip galėčiau, patogiai sėdėdamas ant sofos, paskatinti skaudžius ekscesus, kruvinus susidūrimus Baltarusijoje tarp valdžios ir maištaujančios tautos, nepalaikykite manęs tokiu neatsakingu kurstytoju. Apsaugok, Viešpatie! Mūsų dainuojamoji revoliucija taip pat buvo taiki, dėl to ir jos pavyzdys yra toks sugestyvus, sektinas. Tačiau dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad mūsų revoliucijos sėkmę užtikrino ne tik gražiosios dainos, bet ir sugebėjimas pergudrauti priešininką reikiamu momentu ir patogioje vietoje, o gudrybė tokiu atveju yra vadinama karine gudrybe, kitaip nepavadinsi.

Baltarusijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusiškos represijos. EPA-ELTA nuotr.

Sovietiniais laikais mums taip pat buvo peršamas įsivaizdavimas, kad lietuvių tauta yra taiki, darbšti, net nuolanki tauta, lietuvis artojas esą aria žemę, nedrįsdamas pakelti akių į dangų. Todėl gerai atsimenu tai, kokį milžinišką įspūdį tada padarė pirmą kartą išgirstas Lietuvos žurnalistikos patriarcho Juozo Keliuočio tvirtinimas, kad lietuvių tautos svarbiausiasis bruožas yra karingumas (perfrazavus J.Keliuočio žodžius pagal vėliau išryškėjusių aktualijų pavyzdį, tarsi būtų galima sakyti, kad lietuviai yra europietiško mentaliteto čečėnai).  

Ar galima tuo patikėti be išlygų? Kad ir kaip ten būtų, neabejoju dėl to, jog tokiu atveju, kai kokio nors sumišimo metu policija masiškai išrengtų ir pažemintų mūsų moteris, kitą dieną taip pasižymėjusi policija pradingtų iš gyvosios gamtos kaip išnykusi rūšis.

Tik nevisprotis galėtų sakyti, kad viena tauta yra pranašesnė už kitą, kita vertus, mes turime gerą progą daug ko išmokti vienas iš kito.

2020.08.21; 17:42 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vakar, balandžio 7-ąją, Seime palaiminta Dariaus Jauniškio kandidatūra. Lietuvos saugumui šis buvęs kariškis vadovaus dar vieną kadenciją.

Kas ir kodėl nemėgsta Dariaus Jauniškio?

Ar teisingai pasielgė Lietuvos parlamentas, suteikdamas tokią privilegiją – dvi kadencijas vadovauti pagrindinei šalies slaptąjai tarnybai – sužinosime tuomet, kai ji baigsis. Antrąją vertinti – dar anksti. Kaip sakoma, jei labai skubėsi – gali susimauti.

Kol kas požiūrį įmanoma susidaryti tik dėl pirmosios kadencijos. O ji buvo sėkminga. Įsitikinimas, kad D.Jauniškis greičiausiai vertas šių pareigų dar vieną sykį, ypač sustiprėjo atidžiai išklausius balandžio 7-ąją plenarinių posėdžių salėje vykusių audringų ginčų „už“ ir „prieš“. Jei parlamentaras Petras Gražulis sako „ne“, vadinasi, reikia elgtis priešingai. Jei D.Jauniškį parlamento tribūnoje net suplukęs kritikuoja Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila, – vadinasi, D.Jauniškis yra vertas pagarbos.

Atidžiai apsidairę rastume ir daugiau tokio pobūdžio įžvalgų. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui kilo abejonių, kodėl buvo duotas žodinis, o ne raštiškas įsakymas sutelkti dėmesį į keliolika Lietuvos prezidento rinkimų kompanijoje dalyvaujančių politikų, visuomenininkų, žurnalistų? Ar tik neieškoma priekabių tik tam, kad būtų surastas pretekstas triukšmauti?

Dėl parlamentaro P.Urbšio klausimų – jau esu sykį rašęs. Jei šis buvęs STT darbuotojas nesuvokia, kodėl Kalnų Karabachas yra ne Armėnijos, bet Azerbaidžano teritorija, ar jis gali suprasti, kodėl VSD tikrino informaciją apie svarbiuose šalies rinkimuose dalyvaujančius asmenis, kodėl viešai nepaskelbė duomenų, kiek sekta, tikrinta, stebėta?

Keista ir parlametaro Vytauto Bako laikysena. Matyt, užgautos asmeninės ambicijos: jis pažėrė įtarimų, tačiau niekas rimtai į juos nepažiūrėjo. Kodėl jis įsivėlė į priešpriešą su VSD vadovybe būtent baigiantis D.Jauniškio pirmąjai kadencijai, – taip pat galvosūkis.

Jei man tektų rašyti ironiškai, galėčiau pajuokauti, o gal VSD – agrokoncernas, kuriam skiriamos kvotos, kiek šiais metais leidžiama atlikti stebėjimo aktų, o kurie stebėjimai – jau pertekliniai? Dar to betrūko, jei savo žodį tartų lygių galimybių institucijos – imtų nurodinėti VSD vadovybei, kiek per metus leidžiama stebėti vyrų ir kiek – moterų. Kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos proporcijos. Priešingu atveju piktintųsi, esą VSD negerbia dailiosios lyties atstovių – suprask, kodėl labiau domisi vyrais, o ne moterimis.

Kai paskelbiau straipsnį „Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?“ (slaptai.lt, 2020.03.21), sulaukiau priekaištų, jog į šoną nustūmęs laisvos, demokratiškos visuomenės principus. Nei nustūmiau, nei pamiršau, nei ignoruoju. Puikiai žinau, kad be priežiūros išsigimsta net patys padoriausi laikraščio redaktoriai.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ir vis tik nuolat prisimenu: žvalgyba – ne vaikų darželis. Jos negalima nuo galvos iki kojų supančioti biurokratiniais, administraciniais apribojimais, patikrinimais, revizijomis. Visų gyvenimiškų situacijų smulkiai nesurašysi į teisės aktus. Jei po kiekvienos bent kiek rimtesnės operacijos į Seimo tribūną (omenyje turiu ne uždarą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos posėdį) kviesime VSD vadovą viešai atsakinėti tiek į rimtus, tiek į kvailus politikų klausimus, mūsų saugumas pavirs sunkiai kvėpuojančia biurokratine kontora.

Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo argumentai

Užuot tampę VSD vadovą į spaudos konferencijas verčiau peržiūrėkime keletą paskutiniųjų ukrainiečių portalo gordonua.com redaktoriaus Dmitrijaus Gordono interviu su buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu (pasitraukė į JAV, kur nūnai dirba analitiku) ir buvusiu Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrėjumi Ilarionovu (taip pat pasitraukė į Vakarus, kur sėkmingai pluša analitiku). Tuos interviu, nors jie – ilgoki, net kelių valandų trukmės, verta pamatyti.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Štai J.Švecas įsitikinęs, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis gal ir turįs gražių norų, bet jo kadrų politika – tragiška. Būtent Kremlius primeta V. Zelenskiui, kokius asmenis jam privalu skirti į strategiškai svarbius postus. Būtent V.Zelenskio nesusigaudymas, kas yra kas, suteikia V.Putinui galimybę valdyti Ukrainą „iš vidaus“.

Kitas J.Šveco pareiškimas – dėl žymaus JAV prezidentų patarėjo nacionaliniais klausimais Henrio Kisindžerio. J.Švecas mano, kad būtent H.Kisindžeris įkišo Rusijos įtakos agentą į Donaldo Trampo rinkiminį štabą. 

O čia – A.Ilarionovo atsakymas, ką jis manąs apie Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną. Viename iš savo gausių videokomentarų, skelbiamų tiek gordonua.com, tiek youtube.com erdvėse, A.Ilarionovas pastebėjo, kad E.Makronas anksčiau buvo visai kitoks – kritikuodavo Kremlių. Dabar Prancūzijos lyderis klusniai ir entuziastingai pritaria visiems V.Putino pasiūlymams. Prancūziškas kūliaverstis? Jokio stebuklo nėra. Tai greičiausiai tas atvejis, kai Rusijos slaptosioms taryboms pavyko gauti Prancūzijos vadovą kompromituojančios medžiagos. Jei nenori būti viešai sukompromituotas, E. Makronas priverstas elgtis tarsi klusnus šunytis.

Beje, tas paskutinysis videointerviu su A.Ilarionovu – velniškai įdomus. Sakyčiau – sensacingas. Gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino visai ne čečėnai – tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas. Brutaliai, barbariškai paaukojant kelis šimtus savų piliečių siekta sukurti specifines politines sąlygas konkrečiam asmeniui – V.Putinui. Šis faktas byloja, kad Rusijos FSB, SVR, GRU ir visos kitos slaptosios tarnybos dirba be jokių suvaržymų. Jei reikės, – nužudys tūkstančius. Tokia A.Ilarionovo nuomonė.

Andrėjus Ilarionovas. Apostrophe.ua nuotr.

Anos Politkvoskajos nužudymą organizavo vėlgi Rusijos slaptosios tarnybos. Boriso Nemcovo mirties užsakovai tie patys – Rusijos slaptosios tarnybos (ne Ramzanas Kadyrovas). Rusijos slaptosios tarnybos tiesiog sumaniai prisidengė čečėnų tautybės vyrais.

A.Ilarionovo įsitikinimu, opozicionierius Aleksėjus Navalnas sėkmingai išnaudojamas „v temnuju“. Jam per antrąsias ar trečiąsias rankas pamėtėjama kompromituojanti medžiaga apie Rusijos prezidentui V.Putinui nusibodusius politikus. Vaizdžiai tariant, A.Navalnas, pats to nesuprasdamas, padeda V.Putinui atsikratyti politiniu balastu. Kai kuriais savo aplinkos žmonėmis V.Putinas atsikrato būtent padedamas prieš korupciją kovojančio A.Navalno tyrimais.

Be to, A.Ilarionovo, labai nusivylęs Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu. V.Zelenskis nemato, nepastebi, nesuvokia, kaip jį iš visų pusių apstatė Rusijos agentais, sprogdinančiais šalį iš vidaus. V.Putinui nieko daugiau nebereikia – jis daugmaž valdo situaciją Ukrainoje per „savo žmones“…

Net jei šiuose J.Šveco ir A.Ilarionovo argumentuose – ne viskas tiesa, juos verta turėti omenyje. Kad suprastume, kokiomis sąlygomis tenka dirbti mūsų saugumui, bandančiam apsaugoti Lietuvos politikus, pareigūnus, visuomenininkus nuo situacijų, į kurias įklimpo JAV, Pancūzijos ir Ukrainos vadovai.

2020.04.08; 10:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ginčytis, kas sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus, – beprasmiška. Šimtai tautų ir tautelių pietums moka paruošti gardžių šašlykų. Būtų kvaila abejoti kulinariniais armėnų, gruzinų, turkų sugebėjimais bei neigti įžvalgą, jog tik armėnai sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus. Kodėl taip negalėtų nutikti?

Dėl šalykų gardumo nesiginčijama

Ir vis dėlto noriu prisiminti išmintingų žmonių patarimą – girtis taip pat reikia mokėti. Patraukliai, solidžiai pasigirti – didelis menas. Santūrumas, kuklumas tokiais atvejais reikalingas.

Žodžiu, šypseną sukėlė portale delfi.lt neseniai paskelbtas tekstas, esą „Lietuvoje gyvenantis armėnas atskleidė, kodėl lietuviams nepavyksta iškepti šašlykų taip skaniai kaip jam“. Tegul jis taip mano. Armėniško restorano savininkas nepasakė nieko smerktino. Po straipsniu pasirodę įsižeidusių lietuvių priekaištai, girdi, „mes niekuo nenusileidžiame armėnams“, – beviltiški. Kam ginčytis ten, kur išties daug erdvės subjektyvumui?

Štai šių eilučių autoriui yra tekę ilgokai gyventi Šiaurės Kaukaze. Jei manęs kas nors paklaustų, kas gardžiausiai iškepa mėsą, neslėpčiau – skaniausi yra čečėniški šašlykai. Dar būtinai pabrėžčiau, kad ne viskas priklauso nuo kulinaro profesionalumo. Tie šašlykai, kuriuos 1994 – 1995 metais valgiau Čečėnijoje, buvo ypatingi ne tik dėl to, kad atsidūrė patyrusių kepėjų rankose, bet dar ir todėl, kad juos ruošė iš kalnuose ganytų avių, juos pagardino kalnuose augusiomis žolelėmis, ugnį kurstė kalnuose augusių medžių pliauskomis, šlakstė tyru kalnų upokšnių vandeniu. Beje, grįžęs į Europą labai gardžių šašlykų niekur neaptikau, nors juos kepė čečėnai, gruzinai, azerbaidžaniečiai, turkai. Tiesiog čia, Lietuvoje, kitokios sąlygos nei ten, Šiaurės Kaukaze. Ir nieko čia nepakeisi.

Kas pirmasis ištiesė dešinę pasisveikinimui?

Tad užuot pasileidę į abejotinos vertės kulinarines diskusijas dėl šašlykų kokybės verčiau atkreiptume dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus. Štai Briuselyje buvo surengtas svarbus pasaulio lyderių susitikimas. Kas ten griežė pirmuoju smuiku? JAV prezidentas Donaldas Trampas! Toks būtų teisingas atsakymas. Bet jūs pasižvalgykite po armėniškąją arba su Armėnija susijusią žiniasklaidą ir pamatysite, jog pats svarbiausias asmuo Belgijos sostinėje tuokart buvo … Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Sprendžiant iš armėniškoje spaudoje paskelbtų nuotraukų bei videoreportažų lengva susidaryti nuomonę, jog su naujuoju Armėnijos vadovu pasisveikinti veržiasi (o ne atvirkščiai) visi pasaulio lyderiai – nuo didžiausio iki mažiausio. Optinę apgaulę pastebėti galima tuomet, jei palyginamos visos, ne vien tendencingai atrinktos nuotraukos bei vaizdo kadrai. Tada ir paaiškėja – ne JAV prezidentas D.Trampas puola sveikintis su Armėnijos premjeru, o N.Pašinianas pribėgdamas iš šono, įkyriai kiša Amerikos vadovui dešinę ranką. Beje, kitose nuotraukose, kurių armėniška žiniasklaida, žinoma, nepaskelbė, JAV prezidento veido mimika byloja apie nuoširdų nustebimą – gal kas nors gali man paaiškinti, kas jis toks? Be kita ko, internete mačiau daug nuotraukų, kuriose JAV prezidentas nusisukęs nuo Armėnijos premjero, visiškai nekreipia į jį dėmesio, jo tiesiog nepastebi.

Peržiūrėjus šūsnį neva N.Pašiniano politinį reikšmingumą bylojančių nuotraukų (gaila, kad jų negaliu paskelbti – neturiu autorinių teisių) akivaizdu, kas yra tikrasis visų pasisveikinimų iniciatorius. Būtent N.Pašinianas prie visų NATO šalių lyderių bandė tarsi atsitiktinai, tarsi netyčia prisėlinti, kad asmeninis fotografas suspėtų įamžintų „labai svarbias akimirkas“. Įdomu tai, kad apart pasisveikinimų daugiau nieko ir nebūdavo – niekas iš Amerikos ir Europos lyderių neskubėjo su N.Pašinianu bent kiek ilgiau šnekučiuotis.

Pagarba šalių teritorinio vientisumo principams

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

O apie ką su juo diskutuoti? Tiesa, kai kurie leidiniai iškilmingai tvirtina, kad „Pašinianas būdamas valdžioje per dvejis mėnesius nuveikė 100 kartų daugiau nei Ukrainos prezidentas Petro Porošenko per ketverius metus“. Jie išvardinta bent 30 gerų darbų, kuriuos neva atliko N.Pašinianas. Štai keli pavyzdžiai: amnestija vengiantiems tarnauti kariuomenėje armėnams (eikite tarnauti, ir jūs nebūsite baudžiami), raginimas po pasaulį išsibarsčiusius armėnus grįžti namo, senąją valdžią liaupsinusios TV vadovybės pakeitimas, susikompromitavusio Jerevano mero pašalinimas, areštai ir kratos kriminalinių autoritetų namuose, armėnų kariškiams skirtą humanitarinę labdarą vogusio generolo Manvelo Grigoriano areštas (kad šis generolas kaip vergus keletą metų išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius – nutylima), tarptautinė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano brolių Aleksandro ir Levono paieška, Tyrimų komisijos, Kasacinio teismo vadovų kaita, pakeitimai Sausumos, Pasienio kariuomenėse, Generaliniame štabe, potvarkiai, įpareigoję prekybos centrų vadovus sumažinti prekių kainas…

Gal tai ir įspūdinga (nors nėra garantijų, jog į vadinamųjų blogiukų vietas ateis tik geriečiai). Tačiau tai – Armėnijos vidaus reikalas. Mus, europiečius, turėtų labiausiai dominti, kada Armėnija teiksis grąžinti Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (NATO ir Europos Sąjunga vieningai laikosi nuomonės, kad Juodasis Sodas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Štai kas svarbiausia. Bet kai pradedame analizuoti naujausius N.Pašiniano pareiškimus dėl Kalnų Karabacho, tada ir paaiškėja, kad Armėnijos lyderis nelinkęs paklusti tarptautinėms Jungtinių Tautų rekomendacijoms. Dar ne taip daug laiko praėjo nuo atėjimo į valdžią, bet jau dabar akivaizdu, kad N.Pašinianą kamuoja sunki liga, vadinama „imperinėmis ambicijomis“. Kad N.Pašinianas paniškai bijo Kalnų Karabacho klausimo, išduoda jo pastangos nubausti Rusijos Federacijos Dūmoje veikiančios Vladimiro Žirinovskio frakcijos narį Vladimirą Saveljevą, paraginusį armėnus grąžinti užgrobtą Kalnų Karabachą teisėtiems šeimininkams. Pasirodo, N.Pašinianas toks fanatiškai kategoriškas, kad net ėmė reikalauti, jog V.Žirinovskis iš partijos išmestų tuos, kurių nuomonė sutampa su NATO ir ES šalių nuomone – Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiantys Vakarai teisingai elgiasi, kai ignoruoja imperinių kompleksų neatsikračiusį Armėnijos vadovą. Pirmasis klausimas, kurį Briuselyje, Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje ar Vilniuje viešėdamas privalo išgirsti N.Pašinianas, – kada nutrauksite karinę agresiją prieš kaimyninę šalį? O antroji tema, kurią aptarti derėtų nedelsiant, – tai ne „ypatingai skanių armėniškų šašlykų receptas“ (palikime šią temą Andriui Užkalniui), o visai neseniai Ispanijos teisėsaugos iškelti įtarimai, jog Katalonijoje ir kituose šalies regionuose siautėję Armenian Power organizacijos nariai savų atstovų turi ne vien Amerikoje, Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, bet ir Lietuvoje. Gal N.Pašinianas mūsų teisėsaugai patartų, kaip ieškoti besislepstančio mafijos atstovo, užuot dėjęs milžiniškas pastangas, kad Ispanijos teisėsaugos atlikta unikali operacija prieš specifinę organizuoto nusikalstamumo grupę taptų kuo greičiau užmiršta žiniasklaidos?

2018.07.30; 07:05

Skaitytojams siūlome susipažinti su vesti.az leidinyje kadaise paskelbta Bahramo Batyjevo publikacija apie padėtį kai kuriuose pietiniuose Rusijos regionuose. Kuo ši publikacija gali būti įdomi Baltijos šalims? Skelbiame ją be sutrumpinimų.

Vesti.az publikacijos iliustracija

Bahramas Batyjevas

Per vos ketverius savo gyvavimo metus informacijos agentūra Vesti.Az ne kartą bandė atmerkti akis rusų tautai į šliaužiančią armėnų ekspansiją, daugelį metų vykdomą Rusijos pietuose, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, taip pat ir Rostovo srityje („Armėnai kuria antrą Karabachą Rusijos pietuose“ (http://vesti.az/news/57489). „Stavropolio ir Krasnodaro kraštuose armėnai masiškai užgrobia žemes (http://vesti.az/news/58275), „Per „antiarmėniškus atsišaukimus“ išlindo kelių milijonų rublių vertės sklypas“  ir t. t.).

Mes stengėmės atkreipti mūsų šiaurinių kaimynų dėmesį į tai, kad Rusijos pietinių regionų šliaužiantis armėnizavimas vykdomas griežtai pagal armėnų katalikoso 1988 metų paliepimą: „Ne paslaptis, kad ne visos mūsų žemės priklauso mums, bet ateis laikas jas išsikovoti ir apgyvendinti. Per pastaruosius 40 metų armėnai užėmė protėvių žemes. Jų ten 60 proc. Palaipsniui iš Rusijos įtakos išlaisvinamos žemės Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose… Armavire (Šiaurės Armėnija, – taip armėnai vadina Rostovo sritį) mūsų žemių yra 80 proc… Ir jeigu teisingai elgsimės, mes apgyvendinsime ir Rostovo sritį… Nėra ko nerimauti, mus palaiko rusų cerkvė ir daugybė aukštus postus užimančių mūsų šalininkų. Manau, kad 480 000 armėnų Maskvoje šį bei tą reiškia. Vaikai mano, tyliai ramiai supirkinėkite namus… įkalbinėkite vietinius iš ten išvažiuoti, įsitvirtinkite gimtojoje žemėje… Dabar griūva SSSR, netrukus mes prisidėsime prie Rusijos griūties… Metas kryžiaus žygiui prieš tuos, kas išgujo mūsų iškankintą tautą iš jos žemių!“.

Ir atrodo, mūsų pastangos buvo sėkmingos. Šiomis dienomis „Južnyj Federalnyj“ portalas paskelbė Rostovo žurnalisto Jevgenijaus Michailovo straipsnį „Kubanės Karabachas“, kuriame autorius atvirai išdėsto savo nuogąstavimus dėl Rusijos pietų amėnizavimo.

„Ar rami, Kubanės valdžios nepastebima armėnų ekspansija neprives prie autonomijos klausimo, po kurio ranka pasiekiami ir šalies dalies atsiskyrimo reikalavimai?  

Pernai Krasnodaro krašto gubernatorius Tkačiovas kreipimesi į gyventojus pareiškė, kad kuriamos kazokų draugovės ir patruliai, padėsiantys policijai sutramdyti neteisėtą emigraciją iš Šiaurės Kaukazo respublikų. Tai sukėlė audringą polemiką žiniasklaidoje ir tarp blogų, kurių dalis pritarė jo iniciatyvai, o kiti kaltino tarpnacionalinės nesantaikos kurstymu.

Į neakivaizdinę polemiką su juo įsitraukė ir Čečėnijos galva – Ramzanas Kadyrovas, užsimindamas apie konfliktų kurstymą nacionaliniu pagrindu (http://ngkub.ru/news/dvgagad). Paskutiniai statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis krašto gyventojų pritaria gubernatoriaus sprendimui, jie sutinka, kad Stavropolio kraštas jau nebėra filtras tarp Šiaurės Kaukazo ir Krasnodaro krašto. Tačiau kalbant apie emigracijos iš Kaukazo problemą, tai, mano manymu, nutylima kur kas gilesnė problema (o nepriklausomų analitikų nuomone, tai išvis uždelsto veikimo bomba, galinti sugriauti krašto vientisumą per artimiausius 20 metų). Tai – armėnų ekspansija.

Viršūnės ir šaknys

Dar 2003 metais interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ (2003 03 28) gubernatorius Tkačiovas bandė suskirstyti mažumas į „grynus“ ir „negrynus“, „blogiems“ turkams jis kaip priešpriešą nurodė „gerus“ migrantus – armėnus ir graikus, girdamas pastaruosius už gerą asimiliaciją.

Nuo 2003 metų krašto nacionalinė politika armėnų atžvilgiu buvo pakoreguota iš pagrindų. 2003 metų liepos 3-iąją, kalbėdamas tiesioginiame eteryje per kelis krašto televizijos kanalus, Tkačiovas, išvardydamas čiabuves (vietines) Kubanės tautas, kartu su kitomis paminėjo ir armėnų.

Taip sakydamas jis tam tikra prasme įteikė armėnų diasporai carte blanche, tvarkant savo nacionalinius ir ekonominius interesus.

Oficiali statistika rodo, kad Krasnodaro krašte 2010 metais armėnų buvo ne daugiau kaip 5–5,5% (apie 300 000 ru.wikipedia.org., „Krasnodaro krašto gyventojai“). Tačiau neoficialiais duomenimis, realiai krašte gyvena žymiai daugiau armėnų. Nurodoma net nuo 500 tūkstančių iki milijono. Štai Rusijos armėnų sąjungos vadovo Aros Abramiano duomenimis, Krasnodaro krašte gyvena nuo 650 tūkstančių iki 700 tūkstančių armėnų (http://ru.wikipedia.org., „Armėnai Krasnodaro krašte“).

Armėnų naktys Sočyje

Šiuo aspektu ryškiausias pavyzdys – Sočis. Galima įvairiai žiūrėti į  dabar stiprėjančią tarpnacionalinę įtampą šiame mieste. Valstybinių analitikų nuomone, aiškių nacionalinių išorinių „ardomųjų desantų“, nepastebima. Nors nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad  smarkiai pagausėjo neteisėtų emigrantų srautų, ypač prieš Sočio olimpiadą (http://maxpark.com/community/2817/content/1361075).

Pagrindinė priežastis, kodėl daugėja nacionalinių problemų, yra neleistinai didelis mononacionalinis netolygumas (kai maksimumas siekia 15%, lyginant su tuo pačiu Krasnodaro kraštu, Sočyje armėnų vien tik oficialiais duomenimis gyvena daugiau kaip 20%). Tas procentas aiškiai sumažintas, – nepriklausomi šaltiniai mini 40–50%. Krašto, kur visgi gyvena ne daugiau 5–6%, fone tai didžiulis skirtumas. Kito tokio miesto Rusijoje, su tokia neįtikėtina daugianacionaline deformacija, paprasčiausiai nėra.    

Reikia pažymėti, kad gausėja ir čečėnų etnoso prieaugis šalia dagestaniečių iš Krasnodaro, kuris, beje, visiškai nekontroliuojamas. Staigus armėnų kiekio prieaugis Sočio regione, kai jie kryptingai užiminėja praktiškai visas verslo kryptis, o taip pat postus teisėsaugoje ir municipalinėse tarnybose, veda prie sunkiai tramdomo natūralaus vietinių gyventojų slavų ir kitų etnosų nepasitenkinimo.

Armėnai jaučia absoliutų antagonizmą čečėnams ir dagestaniečiams, nes nenori prileisti jų prie ekonominės erdvės „gardėsių“. Tad nuolat vyksta kruvini susirėmimai tarp tų etninių grupių (http://www.rosbalt.ru/federal/2012/05/30/986790.html).

Tokiomis aplinkybėmis rusai daugiausia lieka stebėtojais, nes jų pasionarumas pastaraisiais metais smarkiai susilpnėjo, nors, nepaisant valstybės spaudimo ir baudžiamųjų straipsnių (282 str. – „Ekstremizmas“), rusai pamažu atgyja, ir tai gresia galimu maištu prieš atvykėlių įsigalėjimą.

Analitikų nuomone, rusų visuomenės supratimas apie visišką ir nekonfliktišką armėnų asimiliaciją bendros religijos pagrindu – klaidingas, nes konfliktiškumo laipsnis šiuo atveju priklauso nuo slavų ir armėnų etnoso ekonominių interesų.

Gelbsti diaspora

Analitikų nuomone, valdžia negali nepastebėti armėnų ekspansijos Krasnodaro krašte, bet kokie vietinės valdžios mėginimai įvesti tvarką neteisėtos emigracijos sferoje atsimuša į stiprų, įskaitant ir finansinį, armėnų diasporos priešinimąsi. Visame pasaulyje ji laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių. Buvęs krašto gubernatorius Mikolajus Kondratenka ne kartą yra pareiškęs, kad rusai praranda Adlerį, mokyklose jau daugiau kaip 50% moksleivių – armėnai: „Visas žemes superka armėnai, rusai – nemokūs“.

Ką tau reiškia mano pavardė?

Šiuo momentu visi Krasnodaro krašto miestai prie Juodosios jūros pastebi, kad armėnų bendruomenes smarkiai papildo atvykėliai iš Armėnijos, Abchazijos ir t. t. Tai sustiprina jų politinę ir ekonominę įtaką regione Juodosios jūros pakrantėje. To negali nepastebėti tik aklas. Atvykėliai keičia pavardes, pavyzdžiui, Zirinian – į Zirinovą, Šakarian – į Šakarovą ir t. t. Dažnai sudaro fiktyvias santuokas su vietiniais gyventojais, tai padeda jiems išsikovoti ekonominių ir politinių resursų.

Galimas dalykas, neseniai stambaus Anapos verslininko ir krašto Įstatymų leidimo susirinkimo deputato pono Zirinovo areštas prasklaidė rūką prieš akis gubernatoriui Tkačiovui. Grumdamasis dėl Anapos žemių Zirinovas pasikėsino į gubernatoriaus globotinius – kazokus, pabandęs likviduoti Anapos miesto atamano pavaduotoją, kuris protestavo prieš nusikalstamą armėnų diasporos atstovų elgesį – kurorto žemių grobimą (http://paffnyti.livekuban.ru/blog/507480 ).

Autonomija kaip pakelės stotelė?

Visai neseniai visuomeninės organizacijos “Mano Moldova“ atstovai parašė laišką V. Putinui, prašydami suteikti autonomiją Moldovos piliečiams, gyvenantiems Rusijoje (http://pan.md/news/Assotsiatsiya-Moya-Moldova-obratilasi-k-rossiyskomu-p…). Ir tas atvejis gana išraiškingas. Moldavai prašo išskirti teritoriją, kurioje gyvendami jie padės Rusijos plėtrai ir klestėjimui. Bet moldavai – tai maža nepavojinga tauta, be politinių ir ekonominių pretenzijų.

Na o kol kas, kol Rusijos valdžia visiškai nuolaidžiauja, ar nesusidarys situacija, kad sustiprėjusi ir galinga armėnų diaspora pareikalaus autonomijos? Po to ranka pasiekiamas ir Krasnodaro krašto Juodosios jūros pakrantės regiono atsiskyrimas nuo Rusijos, paskelbiant, kad tai Armėnijos respublika – „Kubanė“,  – rašo  J. Michailovas.

Žinoma, kad armėnų propagandistai nedelsiant apšaukė Rostovo žurnalistą „Baku ikrų diplomatijos auka“. Antai, armėnų propagandinis ruporas – laikraštis „Naujieji laikai“ („Новое время“) rašė, kad J. Michailovas „gavo gerą honorarą už bendradarbiavimą su savo opuso užsakovais azerbaidžaniečiais“. Inkščia armėnai ir komentuodami straipsnį portale „Pietų Federalinis“ („Южный Федеральный“) (http://u-f.ru/Article/u201/2013/06/27/657126), kaltindami autorių, kad šis gavęs užsakymą iš Baku. Tačiau pats J. Michailovas davė gerą atkirtį šmeižikams, parašęs: „Jeigu straipsnis jus taip įžeidė, vadinasi, jis pataikė į tikslą. O dėl palaipsnio armėnizavimo, nereikia ir azerbaidžaniečių. Patikėkite, mano vaikams niekada nebus gėda dėl tėvo, to ir jums linkiu“. Manau, tuo Jevgenijus Michailovas viską pasakė.

Artimiausiu metu mes planuojame susisiekti su J. Michailovu ir paimti iš jo interviu. Likite su mumis.

Bachramas Batyjevas, vesti.az

2018.07.24; 09:00

Julija Smirnova / Die Welt

Rusijos specialiosios tarnybos (FSB), pasak perbėgusio rusų karininko, siuntė savo šnipus į Europą kaip emigrantus, praneša Vokietijos laikraštis Die Welt.

„Mums pavyko įvesti į Europą šnipų, užmaskuotų emigrantais. Apie rezultatus buvo pranešta prezidentui, ir jis jiems pritarė“, – pareiškė buvęs aukšto rango FSB karininkas vardu Igoris dokumentiniame filme „Putino šaltasis karas“, kuris buvo parodytas per Vokietijos ZDF televiziją. Perbėgėlis Rusijoje buvo pulkininkas ir ėjo FSB Kovos su terorizmu ir pasipriešinimo politiniam ekstremizmui skyriaus vadovo pareigas, – tai patvirtina grupinė fotografija, užfiksavusi specialiosios tarnybos viršūnėlę.

Pasak jo, FSB dar 2002 metais „aprūpindavo čečėnus suklastotais dokumentais“, kurie būdavo kaip įrodymas, kad „jie buvo persekiojami savo tėvynėje, ir gaudavo prieglobstį Europoje“.

Pasitelkus tuos „politiškai persekiojamus“ čečėnus, „Rusijos specialiosioms tarnyboms pavyko sukurti Europoje patį tikriausią agentų tinklą“. Jie „integravosi į musulmonų diasporas Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, ir kai jų prireiks politinei situacijai paveikti Kremliaus naudai, tie agentai pradės savo darbą“. „Aš tuo įsitikinęs“, – pareiškė dabar Europoje besislapstantis Igoris.

Kad tai ne gandai, patvirtina čečėnų kultūros draugijos Kilio mieste, Vokietijoje, pirmininko Timūro Dugazajevo pavyzdys. Dugazajevas, kuris irgi davė interviu ZDF, paneigė, kad dirba su specialiosiomis tarnybomis, bet pripažino, kad sekė savo tėvynainius ir informaciją apie juos perduodavo Čečėnijos vadovybei.

Igorio duomenimis, visi tie agentai „seka režimo kritikus ir potencialius islamistus“.

Tuo tarpu Vokietijos kontržvalgybos vadovas Hansas Georgas Masenas gilinasi toliau, tvirtindamas, kad „FSB tikslingai padeda radikaliesiems islamistams patekti į Vokietiją, kad jie destabilizuotų situaciją šalyje“.

Vokietijos specialiosios tarnybos, kaip rašo Die Welt, jau „seniai įtaria, kad čečėnų pabėgėlių galėjo padaugėti dėl vykdomos tikslinės operacijos“.

Informacijos šaltinis: Die Welt.

2017.02.15; 06:02

Nėra lengva susigaudyti, kokių pavojų Lietuvai neša į Europą plūstantys pabėgėliai iš Afrikos ir Azijos. Bet kas čia blogo, jei nežinome, o nežinodami – nuogastaujame, abejojame, svarstome?!

Šio nežinojimo lietuviui nereikia gėdytis. Kitaip ir būti negalėjo. Mes nežinome tik todėl, kad iki šiol neturėjome tokios patirties. Mums neteko į savo miestus ir kaimus įsileisti tūkstančių Sirijos, Afganistano ir Irako gyventojų.

Continue reading „Čečėniška kalbėjimo maniera“

Šiandien okupuotame Kryme vyksta „referendumas“, labai panašus į tokį, kuris įvyko Lietuvos „liaudies seime“ Kaune 1940 metais.

Enkavėdistų balius.

Kas įvyks po jo, niekas, išskyrus jo organizatorius Kremliuje, matyt, nežino.

Kremliaus melas kelia pasišlykštėjimą visam pasauliui

Vakar, šeštadienį, Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje balsuojant už JAV pateiktos rezoliucijos projektą, smerkiantį Rusijos karinę invaziją į Ukrainą ir reikalaujantį Rusiją išvesti kariuomenę iš Krymo, Rusija liko visiškoje pasaulinėje izoliacijoje.

Continue reading „Sprogstamas mišinys Maskvoje“

Bausmė už tariamą kolaboravimą su vokiečių okupacine valdžia – kelių Kaukazo tautų ištrėmimas. Tų deportacijų padariniai iki šiol žiojėja.

Šiaurės Kaukazo tautoms 2014 metai primins ne tik Sočio žiemos olimpines žaidynes, bet ir skausmingus istorinius įvykius. Rengiantis žaidynėms, pasaulis šiek tiek sužinojo apie žiaurų susidorojimą su laisvę mylinčia čerkesų tauta ‒ prieš 150 metų būtent iš Sočio regiono caro kareivos ištrėmė beveik visus čerkesus.

Pagrindinė Šiaurės Kaukaze vykusias žaidynes kritiškai vertinusios žiniasklaidos tema – vengimas pripažinti čerkesų praeitį. Svarbu ir tai, kad būtent toje vietoje, kur prieš pusanatro šimto metų galutinai buvo pavergtos Šiaurės Kaukazo tautos, iškilmingas pergalės paradas surengtas būtent toje vietoje, kuri dėl pralieto kraujo vėliau gavo Krasnaja Poliana (Raudonoji Laukymė) pavadinimą, visam pasauliui buvo demonstuojama Rusijos galia ir didybė.

Continue reading „Prisiminkime ešelonų brolius ir seses iš Šiaurės Kaukazo“

Tūkstančiai čečėnų emigruoja į Vokietiją, rašo Benjaminas Bidderis ir Kristina Hebel laikraštyje Der Spiegel. 2013 metais per pirmuosius dešimt mėnesių prašymus suteikti prieglobstį VFR padavė 14 tūkstančių išeivių iš Čečėnijos, o tai 7 kartus daugiau už atitinkamus pernykščius visų metų rodiklius. Net praėjus dešimčiai metų po antrosios kampanijos Čečėnijoje, daugelis čečėnų mano, kad respublikoje susiklosčiusi padėtis yra beviltiška, pabrėžia žurnalistai.

Prezidentas Ramzanas Kadyrovas vykdo labai žiaurų kursą, respublikoje viešpatauja kapų ramybė ir „brangūs naujausių dangoraižių bei mečečių fasadai negali paslėpti, kad Čečėnijoje viešpatauja savivalė, Kadyrovo režimas skleidžia baimę, o žmonėms nebelieka jokių vilčių“, – sako dabar Berlyne gyvenantis buvęs Čečėnijos Respublikos Ičkerija vice prezidentas Saidas Chasanas Abumuslimovas.

Continue reading „Čečėnai bėga į Vokietiją“

Vakarų spauda gausiai komentuoja paskutiniąsias naujienas, vienaip ar kitaip susijusias su Bostono teroro akto tyrimu. Daug dėmesio skiriama incidentui su Ibrahimu Todaševu, Tamerlano Carnajevo pažįstamuoju, kuris buvo nušautas FTB agentų. Žinyba išplatino incidento detales, o tuo tarpu nužudytojo tėvas Abdulbakis Todaševas FTB bendradarbius viešai pavadino banditais.

„Kongresmenas Viljamas R.Kitingas pranešė, kad bombarduotojams buvo galima sutrukdyti“, – skelbia antraštė "The Boston Globe". JAV Atstovų rūmų narys Viljamas R. Kitingas susitiko su RF FSB aukštais pareigūnais, aiškina žurnalistai Davidas Filipovas ir Brianas Benderis.

Pasak V.R.Kitingo, Rusijos kontržvalgyboje jam parodė konkrečią informaciją, kuri įtikino Rusijos gyventojus, kad Carnajevas planavo prisidėti prie sukilėlių Dagestane. „Iš tų detalių lygio galima matyti: iš tikrųjų, jeigu tarp mūsų būtų geriau sureguliuotas keitimasis informacija, labai tikėtina, kad situacija būtų pasikeitusi ir (sprogimų) būtų išvengta“, – sakė V.R.Kitingas.

Continue reading „Bostono teroro aktas: ką pareiškė kongresmenas V.R.Kitingas ir nužudytojo I.Todaševo tėvas“

Pasaulio spauda komentuoja teroro akto Bostone vykdytojų čečėnišką kilmę ir galimus nusikaltimo motyvus. Brolių Carnajevų ekstremizmas, atrodytų, iš dalies pateisina Vladimiro Putino žiaurumą Čečėnijos atžvilgiu, rašo žiniasklaida, bet verčia prisiminti neteisėtus Čečėnijos „sutramdymo“ metodus.

Spauda pataria JAV ir Rusijos specialiosioms tarnyboms pagaliau sukoordinuoti savo karą su terorizmu.

„Du broliai čečėnai taip ir netapo tikrais amerikiečiais“, – rašo "Sole 24 Ore". Kalbėdamas Sočyje ledo ritulio jaunių pasaulio čempionato atidarymo ceremonijoje Vladimiras Putinas sakė: „Teroro aktas Bostone įvyko faktiškai tarptautinių sporto varžybų metu, ir todėl tas nusikaltimas ypač pasibjaurėtinas“. Tuo momentu Rusijos prezidentas negalėjo įsivaizduoti, kad teroristai – išeiviai iš Rusijos, – pastebi komentaro autorė Antonela Skott.

Continue reading „Sprogdintojų Bostone tautybė – pateisinimas Vladimirui Putinui?“

latynina10

Labai daug turiu klausimų ryšium gubernatoriaus Tkačiovo kalba, kurioje jis ragino steigti savanoriškas kazokų draugoves kovai su kitakilmiais.

Ir turiu jums pasakyti, kad mano požiūris į Tkačiovo kalbą labai dvejopas, nes kai kurie momentai kalboje mane apstulbino. Bet ir politiškai korektiško pasipiktinimo škvalas mane irgi pribloškė.

Galiu pasakyti, kad du dalykai Tkačiovo kalboje man neabejotinai patiko. Pirmas, tai blaivus konstatavimas, kad Krasnodaro kraštą mes užkariavome. Nebuvo jokio seilėjimosi, kad tai nuo senovės rusų žemės. Tai adygų žemės, jas užkariavo carinė imperija, padedama kazokų. Tai, sakė Tkačiovas, sveikas, normalus ekspansionizmas. Visa Tkačiovo kalba yra mūsų portale – patariu perskaityti. Joje yra absoliučiai teisingų momentų.

Continue reading „“Nugali tauta, kuri neišduoda saviškių”“

cerkesai

Šį pavasarį Stambule, vėlai naktį, 29-rių Kubanas Kuralas ėjo iš judėjimo už čerkesų tautos teises akcijos, pasakoja “The New York Times”.

„Netikėtai gatvėje stovėjusio automobilio salone užsidegė šviesa, ir K.Kuralas įsižiūrėjo tiesiai į šviesias savo persekiotojų akis. Užsivedė motoras, automobilis lėtai pajudėjo link K.Kuralo“, – rašo žurnalistė Siuzana Giusten. „Tikriausiai tai buvo baisiausias momentas“, – sakė K.Kuralas tą savaitę, duodamas interviu. Pasak čerkeso, tokie susitikimai truko visą mėnesį. Stambulo policija ir prokuratūra atlieka tyrimą.

Continue reading „Spaudimas Turkijoje gyvenančiam čerkesui“

stungys-kusaite

“Žinių radijo” laidoje “Raktas” balandžio 28-ąją buvo kalbama apie terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Ar Lietuvos visuomenė žino, dėl ko įkalinta mūsų pilietė? Ar Lietuvos teisėsauga turi įrodymų, jog Eglė neabejotinai ruošėsi susisprogdinti Maskvoje? Ar mūsų slaptosios tarnybos nepadarė grubios klaidos, sutikdamos bendradarbiauti su Rusijos FSB?

Juk kardomoji priemonė suėmimas gali būti skiriama tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. E.Kusaitės byloje nenustatyta jokių konkrečių, vienareikšmių duomenų, jog mergina įvykdė ar bandė surengti teroro aktą.

Continue reading „Kaltinimai Eglei Kusaitei grindžiami duomenimis, surinktais pagal Rusijos terorizmo sampratą“

mari-kiviniemi

Per pastarąjį šimtmetį veikti pradėjo daugybė tarptautinių organizacijų. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų organizacija, Pasaulio prekybos organizacija, NATO, Europos Sąjunga. Jungtinių tautų organizacija susikūrė 1945-1948 metais. Jos ištakos – dar 1919 metais pradėjusi veikti Tautų lyga.

Per šį šimtmetį tarptautinės organizacijos prisidėjo prie tam tikrų tautų išsilaisvinimo ir ginkluotų konfliktų sureguliavimo. Tačiau tarptautinių organizacijų indėlis į imperializmo pažabojimą nėra didelis. Ir šiuo metu vis dar gajus rusiškas, kiniškas imperializmas bei daugybė kitų imperializmo formų. Be to, šiandienos pasaulyje didelę įtaką įgijo ir globalistinės struktūros, dažnai artimai susijusios su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu. Šios struktūros bando primesti naujas priespaudos formas.

Continue reading „Pastarieji dešimtmečiai – tai Suomijos klestėjimo metai“

Copy of Kusaite_foto

Man, Irenai Jeleniauskaitei, yra atimta galimybė Lietuvos teisme sąžiningai liudyti viską, ką žinau apie aplinkybes, susijusias su mano dukterėčiai Eglei Kusaitei Generalinėje prokuratūroje  pateiktais  kaltinimais.

Tuo pat metu ne tik bylą rengę prokurorai, bet ir jų vadovas ONKT departamente A. Kliunka  2010-08-11 d. rašte  buvusiems  politkaliniams iškreipia mudviejų su seserimi pastangas, kad būtų atliktas išsamus nešališkas visų aplinkybių ištyrimas. Jie atmetė  ir Eglės prašymus tyrimą papildyti esminiuose dalykuose, bylą suskaidė, siekia uždarų teismo posėdžių.

Continue reading „Atimta galimybė Lietuvos teisme sąžiningai liudyti“

Copy of nov

RTVi laidoje “Osoboje mnenije” vėl kalbėjo žymi Rusijos politikė, žurnalistė Valerija Novodvorskaja.

Pagrindinė tema – teroro aktas, surengtas Maskvos tarptautiniame Domodedovo oro uoste.

Politikę, žurnalistę V.Novodvorskają kamantinėjusi laidos vedėja teiravosi, kas gi kaltas, kad Rusijoje įsigali pavojinga tendencija – teroro aktų kas kart daugėja. V.Novodvorskajos mintys apie šiandieninį terorizmą, nuo kurio kenčia ir Amerika, ir Europa, ir Rusija, – pasirodė esančios originalios.

Mano manymu, V.Novodvorskajos pastebėjimai apie priežastis, skatinančias terorizmą, – vertos rimtesnės analizės. Į jos pastabas derėtų įsiklausyti net ir Lietuvos slaptųjų tarnybų vadovams.

Continue reading „Prieš Rusiją nukreiptas terorizmas ne toks pat, kaip – antiamerikietiškas terorizmas“

kalnai_kalnai

Kai išgirstu apie įvykius, susijusius su Kaukazu, juolab Lietuvos sąsajas su juo, nevalingai atmintyje iškyla įvykis, kuris paskatino labiau domėtis tų tolimų, tačiau daugeliu atžvilgiu galinčių būti mums pavyzdžiu, tautų likimu. Nors tai įvyko prieš tris dešimtmečius, atmintis išsaugojo vaizdus, veidus, žodžius.

Dirbau Vilniaus Radijo komponentų gamykloje, kuri turėjo ryšius su daugeliu SSRS įmonių, mokslinio tyrimo institutų, tarp jų – su Ordžonikidzės (dabar Vladikaukazo) moksliniu tyrimo institutu. Bendradarbiavimas tęsėsi daug metų; mūsų gamykla buvo turtinga, todėl institutui buvo pageidautina, naudinga. Į gamyklą atvykdavo instituto atstovai, neretai tekdavo pas juos nuvykti mums. Pradžioje gal iš praktinių sumetimų, o vėliau iš užsimezgusios bičiulystės su kolegomis specialistais mūsų atstovus institutas priimdavo itin šiltai. Ne kartą teko dalyvauti organizuotose išvykose į kalnus, lankyti kultūros paminklus.

Continue reading „Kai išgirstu kalbas apie Kaukazą“