Ketvirtadienį Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) lankėsi Jungtinės Karalystės (JK) nuolatinis gynybos sekretorius Styvenas Lovgrovas (Stephen Lovegrove). Svečias susitiko su krašto apsaugos viceministrais Vytautu Umbrasu, Giedrimu Jeglinsku ir Edvinu Kerza.
Susitikimuose daugiausia buvo kalbama apie saugumo situaciją regione ir už jo ribų, Jungtinės Karalystės vaidmenį užtikrinant ne tik regiono saugumą, bet ir viso kontinento stabilumą. Viceministrai pabrėžė, kad britų politinė parama ir lyderystė tolesniam NATO kolektyvinės gynybos stiprinimo procesui yra itin svarbi užtikrinant tolesnę NATO adaptaciją.
Pasak krašto apsaugos viceministro V. Umbraso, Jungtinė Karalystė yra labai svarbi Lietuvos sąjungininkė, jau daug metų remianti mūsų šalies nepriklausomybę, suteikusi neįkainojamą paramą kuriant Lietuvos kariuomenę.
„Jungtinė Karalystė yra ir išliks viena didžiausių jūsų rėmėjų. Saugumo užtikrinimas išlieka mūsų prioritetu, todėl toliau aktyviai prisidėsime prie NATO saugumo užtikrinimo ir atgrasymo priemonių regione ir skatinsime NATO stiprinti kolektyvinės gynybos dimensiją“, – sakė Jungtinės Karalystės nuolatinis gynybos sekretorius S. Lovgrovas.
Viceministrai padėkojo svečiui už Jungtinės Karalystės dalyvavimą NATO priešakinių pajėgų iniciatyvoje prisiimant svarbią atsakomybę vadovauti NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei Estijoje, taip užtikrinant nuolatinį buvimą regione. Viceministras V. Umbrasas akcentavo Jungtinės Karalystės vadovaujamų Jungtinių ekspedicinių pajėgų svarbą tiek galimai regiono gynybai, tiek dalyvavimui tarptautinėse operacijose.
Aptarta galimybė Lietuvoje surengti šių pajėgų, kurioms savo kuopos dydžio vienetą yra priskyrusi ir Lietuva, pratybas. Viceministras akcentavo ir Vakarų valstybių paramos Ukrainai svarbą, pažymėdamas, kad Lietuva jau dabar Ukrainoje vykdo savo didžiausią šiuo metu karinio rengimo misiją.
Jungtinės Karalystės dalyvavimas strateginės reikšmės NATO oro policijos misijoje taip pat prisideda prie saugumo regione užtikrinimo – šalis jau keturis kartus buvo dislokavusi savo naikintuvus Baltijos šalyse.
Birželio 21-ąją Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II tradicine kalba pradėjo pirmą naujo šaukimo britų parlamento sesiją po birželio 8-ąją vykusių priešlaikinių parlamento rinkimų.
Karalienė Elžbieta II sako kalbą Parlamente. EPA – ELTA nuotr.
Karalienė Elžbieta II neturi teisės į saviraišką
Tradiciškai kalbą monarchei rašo naujos vyriausybės nariai, tekstą galų gale tvirtina ministro pirmininko kanceliarija, pati karalienė jokių pataisų daryti negali, net jei ne su viskuo kalboje sutinka. Elžbieta II lakoniškai nurodė poreikį Jungtinei Karalystei (JK) naudingomis sąlygomis pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES) ir vyriausybės vardu pažadėjo, jog „Brexitas“ atneš Didžiajai Britanijai sėkmę, o nauja valdžia pasieks ekonomikos bei britų gyvenimolygio kilimo. Labai tikėtina, kalba galėjo būti kitokia, jei monarchė būtų turėjusi teisę į saviraišką.
Sesijoje pristatyta ir Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Theresos May vyriausybės programa, dėl kurios po kelias dienas parlamente truksiančių debatų bus surengtas balsavimas birželio 29 dieną. Birželio 19-ąją „Brexito“ reikalų ministro Davido Daviso komanda vis dėlto laiku (porinkiminė sumaištis buvo sukėlusi abejonių britų gebėjimu laiku pradėti derybas) išvyko į Briuselį pradėti oficialiai „skirtis su ES“. Ministras bandė demonstruoti optimizmą pareiškimu, jog pasitraukimas atvers JK naujas galimybes. Kaip tyčia, anksčiau ES, spaudžiant pirmiausia Vokietijai ir Prancūzijai, sugriežtino reikalavimus Londonui, pareikalavusi iš anksto sumokėti 100 milijardų eurų už Didžiosios Britanijos akcijų dalį Europos investicijų banke bei kituose projektuose, iš kurių ES paliekantys britai irgi turėtų trauktis.
Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May. The Guardian nuotr.
Premjerei Theresai May labai nepasisekė
Premjerė T.May išankstiniais rinkimais siekė absoliučios daugumos parlamente, kad Londonui būtų lengviau išmušti sau naudingą sandorį derybose dėl „Brexito“. Vietoj to jos vadovaujami konservatoriai prarado 15 vietų ir gavo akivaizdų savo lyderės autoriteto susilpnėjimą: 317 iš 650 vietų parlamente turinti T.May liko su mažumos vyriausybe, kuriai reikia Šiaurės Airijos ultrakonservatyvios Demokratinės junionistų partijos (DUP) 10 parlamentarų paramos, bet susitarimas su šia partija dar nepasiektas.
Net su DUP parama vyriausybė turėtų nežymią persvarą ir kelių maištininkų pakaktų, kad jos iniciatyvos virstų niekuo. Rinkimų rezultatai tokie, kad ir bet kokiai opozicinių partijų koalicijai būtų sunku užsitikrinti pakankamą paramą gyvybingos vyriausybės formavimui, o dar vienų rinkimų įtampų išvarginta šalis veikiausiai nenori.
Georgas Osbornas, iždo kancleris buvusio premjero Davido Camerono vyriausybėje, jau pareiškė, kad „kietą Brexitą“ galima mesti į šiukšlių dėžę ir kad T.May bus viena trumpiausiai dirbusių premjerių JK istorijoje. Užsienio reikalų ministras leiboristų vyriausybėje 2007-2010 metais Davidas Milibandas savo „Twitteryje“ irgi pastebėjo: „Kaip gerai, kad kietas „Brexitas“ atmestas“.
Leiboristai referendumo kampanijoje pasisakė prieš JK traukimąsi iš ES, dabar viliasi, kad jų šalis beatodairiškai nekirs ryšių su žemynine Europa, sustos ties kompromisu ir liks ES rinkoje bei toliau priims migrantus iš kitų Europos šalių. Šia prasme lietuviai, be abejo, dėl suprantamų priežasčių turėtų simpatizuoti leiboristams.
Kietasis ir minkštasis
Ir patys konservatoriai ima vis primygtiniau raginti premjerę artimiausiais mėnesiais trauktis, priešingu atveju partijos viduje esą prasidės kova tarp „kieto” ir „minkšto“ „Brexitų“ šalininkų „pakibusiame“ parlamente. Aukšti konservatorių partijos funkcionieriai radijo stočiai „Amerkos balsas“ pareiškė, jog premjerė atsidūrė prieš pasirinkimą – išeiti tyliai arba sukelti sumaištį savo partijoje. Viltasi, kad po rinkimų T.May iš esmės reformuos vyriausybę, dabar erdvės manevrui beveik neliko. „The Economist“ premjerės sumanymą stiprintis pirmalaikiuose rinkimuose pavadino katastrofiška avantiūra, kuri ne tik grasina politikės karjerai, bet ir lėmė vieną didžiausių pralaimėjimų britų politinėje istorijoje, kuris suskaldė visuomenę, sukėlė politinę krizę ir pristabdė ekonomiką. O juk agitavę už „Brexitą“ į tikrą ar tariamą šalies suklestėjimą atsikračius Briuselio diktato mušė labiausiai.
Kažką primena – D.Cameronas ant savo ir britų galvos praėjusių metų birželio 23-ąją susiorganizavo referendumą dėl JK išstojimo iš ES, kuris supurtė pokarinę tvarką Europoje ir premjerui kainavo postą. Užuot gavęs savo koservatorių partijos konsolidaciją, šiaip jau ne ypač iš Europos veržęsis D.Cameronas suskaldė šalį.
Derybas pradėjo agresyviai
Kalbas apie derybas su ES dėl „Brexito“ Londonas pradėjo agresyviai – ne tik ministras D.Davisas, bet ir premjerė grasino, jog britų vyriausybė jų apskritai atsisakys, jei Briuselis reikalaus sumokėti 100 milijardų. Nebent JK gautų privilegijuotą priėjimą prie ES rinkos ir bendradarbiavimą teisėsaugos bei saugumo srityse. Neatsakingai „rodydamas kietumą“ Londonas, panašu, prisižaidė ir galų gale gavo politinę sumaištį bei britų nerimą dėl ateities. Po rinkimų Londonui tenka leistis ant žemės, nusileidimas anaiptol „ne minkštas“ – užuot reikalavus privilegijuoto priėjimo prie ES rinkos, gali tekti nuolankiai jo prašyti, ypač britų finansų sektoriui.
Pasak kompanijos „Synechron“ tyrimo, 78 proc. aukščiausių finansinių paslaugų sektoriaus vadybininkų didžiausia problema laiko išstojimą iš ES. Primintina, kad šiame sketoriuje JK dirba 1,4 milijono žmonių, finansinės paslaugos pritraukia daugiausia tiesioginių užsienio investicijų nei bet kurioje kitoje išsivysčiusioje pasaulio šalyje.
Be to, ES tenka beveik pusė britų prekių bei paslaugų eksporto, tarptautinės kompanijos per atstovybes JK iki šiol gaudavo neapmuitintą priėjimą prie Europos rinkos su 500 milijonų gyventojų.
Dabartinei trapiai vyriausybei teks lemti JK likimą per “Brexitą” ir po jo, šalį jau purto tarpulaikis. Atrodo, kad pats likimas baudžia pirmiausia britų politikus už neatsakingą egoizmą – likus 4 dienoms iki priešlaikinių rinkimų Londone įvykdyti du teroro aktai, per kuriuos žuvo 7 žmonės. T.May tada pareiškė, kad Didžioji Britanija pernelyg tolerantiška ekstremizmui, vertinant iš dabartinės perspektyvos, per arogantiškas pareiškimas.
Didžiąją Britaniją užklupo rimtos bėdos
Po pastaraisiais mėnesiais įvykdytų iš viso keturių teroro atakų ir baisaus gaisro 24 aukštų municipaliniame gyvenamajame name „Grenfell Tower“ Londone, kurio aukų skaičius jau pasiekė 79, nuotaikos šalyje niūrios.
Beje, įspūdis toks, tarsi regėtume visų karo prieš visus apraiškas – birželio 3-ąją ant Londono tilto autofurgonas įsirėžė į minią, iš jo išpuolę 3 teroristai peiliais atakavo praeivius, žuvo 7, sužeista kelios dešimtys žmonių, atsakomybę dėl teroro akto prisiėmė „Islamo valstybė“.
Birželio 19-osios vakarą irgi autofurgonas rėžėsi į žmones, po pamaldų išeinančius iš mečetės šiaurės Londone, žuvo vienas, sužeista mažiausiai 10 maldininkų. JK musulmonų tarybos vadovas Harunas Rashidas Khanas savo „Twitteryje“ parašė, jog vairuotojas specialiai taikėsi į žmones, išeinančius iš mečetės šventą musulmonams Ramadano mėnesį.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Britai jau planuoja „Įniršio dieną“ gatvėse prieš konservatorius ir ypač premjerę T.May, kuri griežtai kritikuojama dėl to, jog 3 dienas vengė susitikti su nukentėjusiais nuo gaisro „Grenfell Tower“. Birželio 17-ąją virš tūkstančio protestuotojų susirinko prie premjerės rezidencijos Downing Street, reikalaudami T.May atsistatydinimo, pasak „The Guardian“, dažniausiai proteste skambėjęs žodis buvo „bailė“. Kai ministrė pirmininkė galų gale ryžosi susitikti su padegėliais, buvo palydėta šūksnių „gėda“.
Taigi kol kas turime reikalą su ypač negatyviu JK gyvenimo periodu. Priežasčių, kaip visada, ne viena, apie jas yra ir bus kalbama, britų politikų neatsakingumas bei egoizmas čia vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį. Beje, tą patvirtina birželio 16-17 apklausų centro „Survation“ atliktos apklausos rezultatas. 53 proc. apklaustų britų pasisakė už naują referendumą dėl JK likimo arba išstojimo iš ES, apklausa taip pat parodė augančią opoziciją „kietam Brexitui“ – tik 35 proc. respondentų sutiko su T.May kategorišku reikalavimu, esą susitarimo su Briuselio nebuvimas geriau už prastą susitarimą.
Pasirodo, politikų norai ar ambicijos nebūtinai atitinka tikrovę bei visuomenės lūkesčius.
„Vyriausybės oficialieji asmenys pirmą kartą pripažino, kad Rusija vykdo prieš Didžiąją Britaniją propagandos ir netradicinių karo priemonių pritaikymo kampaniją“, – rašo The Times.
„Aukšti Britanijos vyriausybės veikėjai mano, kad už darnių pastangų, kuriomis siekiama susilpninti Didžiąją Britaniją šnipinėjimu, dezinformacija, kibernetinėmis atakomis bei apgaulingų naujienų sklaida, slypi Maskva“, – aiškina žurnalistė Debora Heinz.
„Po kelių savaičių Teresa Mei pirmininkaus Nacionalinio saugumo Tarybos posėdžiui, kuris svarstys Rusijos veiksmus prieš Britaniją ir jos sąjungininkes ir aptars galimas atsakomąsias priemonės. Turima žinių, kad prieš du mėnesius viršūnių pasitarime ministrų kabineto sekretoriate žvalgybos bendradarbiai ir aukšti valstybės tarnautojai išreiškė susirūpinimą dėl stiprėjančios grėsmės iš Rusijos“, – sakoma straipsnyje.
„Dominavo vieninga nuomonė, kad visur vyriausybėje būtina labiau pasistengti suvokti, įvertinti ir suformuluoti atsakymo į Rusijos veiksmus variantus“, – sakė informuotas apie pasitarimą neįvardytas šaltinis.
„Skamba nuogąstavimai, kad Rusijos agentai, įskaitant Britanijos piliečius, įsiskverbė į Britanijos institutus bei kompanijas. Penktadienio vakarą sužinota, kad keletas Kembridžo mokslininkų, būgštaudami Kremliaus įtakos, nutraukė dalyvavimą forume, skirtame žvalgybos tyrimams“, – sakoma straipsnyje.
„Karinės žvalgybos bendradarbiai glaudžiau bendradarbiauja su MI5 Rusijos klausimais, įskaitant ir būtinybę gaudyti šnipus“, – rašo laikraštis.
Saugumo klausimų ekspertai ragina ministrę pirmininkę Mei sudaryti „karo meto kabinetą“ (taip 1940–1945 metais vadinosi Didžiosios Britanijos koalicinė vyriausybė, – red. past.) ar bent parengti bendrą vyriausybinę strategiją.
XXX
Karinis žaidimas parodė, kad Didžioji Britanija neatsispirs Rusijai propagandinėje kovoje propagandiniame mūšyje.
„Britanijos karinės pratybos baigėsi stulbinančia išvada: Didžioji Britanija neįstengs įveikti Rusijos propagandinėje ir dezinformacinėje operacijoje taikos metu, – praneša Debora Heinz laikraštyje The Times. – Dviejų brigadų kariškiai atliko bandymą, kad išsiaiškintų, kaip jie pasielgtų priešindamiesi Rusijos kariuomenei, pradėjusiai propagandinį karą Baltijos šalyse. Rusus vaidino britų personalas“.
„Jie iškart susidūrė su problema: pasirodo, kad suklastotą Rusijos valstybinės žiniasklaidos ar valdininkų pranešimą apie padėtį mūšių vietose sunku paneigti, ir tam reikia daug laiko, – sakoma straipsnyje. – Ogi todėl, kad pagal Britanijos taisykles kariškiai prieš publikavimą turi patikrinti situaciją, surašyti atsakomąjį pareiškimą, pateikti tą tekstą gynybos ministerijos valdininkams susipažinti bei patvirtinti ir, galų gale, pasiekti, kad jį pasirašytų gynybos ministras – ar net ministras pirmininkas. Tas procesas trunka valandas, o kartais dienas, tuo tarpu suklastota informacija skleidžiama pasaulyje. Pavėluotas paneigimas susilaukia riboto dėmesio“.
„Mes turime tobulėti, – sakė informuotas apie pratybas šaltinis. – Pagal dabartines taisykles mes negalime kautis informaciniame kare ir nugalėti, elgdamiesi kaip rusai, nes pagal taikaus meto įstatymus demokratinėje šalyje neleistina to daryti. Mums reikia rasti kitą būdą kariauti tame informaciniame kare“.
Kristoforas Marlou (Christopher Marlowe, 1564 – 1593) – anglų poetas ir dramaturgas, dirbęs serui Frensisui Volsingemui (Francis Walsingham), Anglijos diplomatui ir žvalgybos šefui karalienės Elžbietos I laikais (XVI amžiuje).
Batsiuvio sūnus, Kristoforas Marlou buvo užverbuotas, kai mokėsi Kembridže (keletą šimtmečių toji aukštoji mokykla buvo įvairių šalių specialiųjų tarnybų verbuotojų mėgstama vieta).
Konkrečiai K.Marlou užsiėmė žvalgyba nuo 1587 metų, kai staiga netikėtai paliko Kembridžą ir, apsimesdamas katalikų bažnyčios šalininku, nuvyko į Reimsą, kur susitelkė jėgos, planavusius pasikėsinimą į karalienę Elžbietą.
„Anglijoje lenkų tapo antrąja kalba pagal išplitimą po dešimtmetės imigracijos iš Rytų Europos“, – rašo "The Times".
Nauji 2011 metų gyventojų surašymo duomenys, pateikti Nacionalinės statistikos valdybos, demonstruoja Didžiosios Britanijos lingvistinę įvairovę, kurioje vargu ar atsirastų rajonas nors be kokios šimtinės lenkų.
Nuo 2014 metų Didžioji Britanija planuoja nutraukti savo kooperaciją su Europos Sąjunga teisingumo ir vidaus politikos srityje, rašo Štefani Bolcen portale „Die Welt”.
Tokiu būdu Didžiosios Britanijos vyriausybė įvykdys savo vidaus politikos įsipareigojimus.
Kaip pareiškė Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Tereza Mei, „tokie sprendimai visiškai atitinka nacionalinius interesus“. Nutraukus bendradarbiavimą teks peržiūrėti apie 130-imt Europos Sąjungos įstatymų, liečiančių bendradarbiavimą Interpolo, Eurojusto ir Šengeno informacinės sistemos srityse.
Valstybės Dūmos deputatas Andrejus Lugovojus, kurį Didžiosios Britanijos prokuratūra kaltina ruso perbėgėlio Aleksandro Litvinenkos nužudymu 2006-iais panaudojant polonijų-210, tvirtina įrodęs savo nekaltumą, praeidamas melo detektoriaus su anglų ekspertais testą.
Tačiau Rusijos specialistai, nekeldami abejonių savo užsienio kolegų autoritetu, mano, kad pastarieji pasirinko tyrimui primityvią metodiką. Savo ruožtu būtina priminti, jog Didžiosios Britanijos teismai išvis nepriima poligrafo įrodymų.
Laikraštis “Daily Mail” skiria net du straipsnius Kento princesei, Didžiosios Britanijos princo Maiklo (Michael) žmonai, ir jos santykiams su Michailu Kravčenka, baldų fabriko „8-a marta“ holdingo įkūrėju, nužudytu naktį į gegužės 20-ąją Pamaskvyje. Princesė, mergautinė pavardė Mari Kristin fon Reibnic (Marie Christine Anna Agnes Hedwig Ida von Reibnitz), praminta “Įžūliąja Princese” dėl savo charakterio, – geltonoji spauda ne kartą spausdino skandalingą medžiagą apie ją.
Pirmojo straipsnio antraštė neginčijamai skelbia: „Įžūlioji Princesė gedi nužudyto jauno meilužio – rusų oligarcho“. 67-rių metų Kento princesė giliai nuliūdusi dėl rusų baldų magnato, 46-rių metų Michailo Kravčenkos, užsakomojo nužudymo, praneša korespondentai Ketrin Folkner (Katherine Faulkner) ir Vilis Stiuart (Willi Stewart), remdamiesi jos spaudos sekretoriaus pareiškimu.
Devintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Borisas Karpičkovas tarnavo KGB Rygoje, o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje savo saugumo sumetimais pabėgo į Didžiąją Britaniją, pasakoja „The Guardian” korespondentas Lucas Hardingas.
Autorius praneša, kad susitarė pasimatyti su Karpičkovu „idealioje susitikimams su KGB šnipais vietoje” – prie Marble Arch triumfo arkos Londono centre. Žurnalistas iš tolo atpažino pašnekovą: „Kaulėtas, liesas, išblyškęs, su lengvu nerimo šešėliu veide – žmogus, kurio profesinė karjera klostėsi šnipų pasaulio prieblandoje“.
Ponas Algirdas Vaitkevičius iš Alytaus atsiuntė pluoštą nuotraukų iš jo viešnagės pas dukrą Dalią, dabar gyvenančią Anglijoje, Vortingo (Worthing) mieste, prie Lamanšo. Pridėtas ir laiškas, kupinas viešnagės įspūdžių, pamąstymų apie emigrantų dalią, jų ir jų artimųjų, pasilikusių Lietuvoje, ilgesį.
Dukra Dalia, turinti universitetinį išsilavinimą, gimtajame Alytuje išsilaikyti nepajėgė, nors labai stengėsi. Likimas ją nubloškė už jūrų marių, kur gyvena ir dirba jau ne pirmus metus, galą su galu suduria, bet nepaliauja ilgėtis Lietuvos, gimtojo Alytaus. Vos ne kasdien skambina tėvams, giminėms, draugams, kartą per metus sugrįžta pasisvečiuoti, bet to jai negana. Dalia labai norėjo, kad abu tėvai ją aplankytų svečioje šalyje, bet į kelionę susiruošė tik tėvas Algirdas ir Dalios krikštadukra Vaida, nes motina Zita labai bijo skristi lėkuvu ir plaukti laivu, o kitaip į Britų salas patekti, ko gero, neįmanoma.
