JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pareiškė visiškai pasitikįs savo žentu ir patarėju Džaredu Kušneriu (Jared Kushner), kurį žiniasklaida įtaria mėginus sukurti slaptą ryšio kanalą tarp dabartinio Baltųjų rūmų šeimininko pereinamosios komandos ir Rusijos.
„Džaredas dirba didelį darbą šaliai. Aš juo visiškai pasitikiu. Jis yra visų gerbiamas ir rengia programas, kurios šaliai sutaupys milijonus dolerių. Be to, ir tai galbūt yra svarbiau, jis – labai geras žmogus“, – cituoja D. Trampo žodžius laikraštis „The New York Times“.
Praėjusią savaitę laikraštis „The Washington Post“ pranešė, kad Dž. Kušneris su Rusijos ambasadoriumi Jungtinėse Valstijose Sergejumi Kisliaku svarstė galimybę sukurti slaptą ir saugų ryšio kanalą tarp D. Trampo pereinamosios komandos ir Kremliaus. Pasak leidinio, „S. Kisliakas savo vadovybei pranešė, kad Dž. Kušneris pateikė šį pasiūlymą gruodžio 1-ąją ar 2-ąją per susitikimą Niujorke“.
Dž. Kušnerio advokatas jau pareiškė, kad jo klientas yra pasirengęs atsakyti į visus FTB ir Kongreso klausimus, jei to reikės.
EPA-ELTA nuotrauka: kam tiesia ranką JAV prezidentas Donaldas Trampas?
JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) Rusijos užsienio reikalų ministrui atskleidė itin konfidencialią informaciją apie planuojamą operaciją prieš grupuotę „Islamo valstybė” (IS).
Taip pirmadienį teigė du JAV pareigūnai. Šis pareiškimas per vos kelis mėnesius trunkantį D. Trampo prezidentavimą sukėlė dar vieną polemiką dėl Baltųjų rūmų veiklos.
Informacijos šaltinis – ELTA
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas D. Trampas.
JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) įspėjo savo paties atleistą buvusį Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovą Džeimsą Komį (James Comey) nenutenkinti informacijos žiniasklaidai, praneša BBC.
Penktadienį socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbtoje žinutėje Dž. Komiui jis rašė „geriau jau tikėtis, kad nėra mūsų pokalbių įrašų.“
Tyrimui dėl galimo Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus vadovavusį Dž. Komį JAV prezidentas iš pareigų atleido antradienį.
Nuo tada D. Trampas atkakliai tvirtina, kad Dž. Komis jam sakęs, jog jo atžvilgiu tyrimas nevykdomas. D. Trampas teigė, kad Dž. Komis dviejų vakarienių metu ir kartą telefonu jį patikino, kad jis šiame tyrime nefigūruoja.
Prezidentas sakė: „Aš sakau: „Jei įmanoma, ar informuotum mane, kad mano atžvilgiu vykdomas tyrimas?“ Jis pasakė: „Jūsų atžvilgiu tyrimas nevykdomas.“
Minėtojo FTB tyrimo metu aiškinamasi galimi D. Trampo rinkimų kampanijos pareigūnų ir Maskvos ryšiai. D. Trampas teigė, kad atleisti Dž. Komį buvo jo asmeninis sprendimas, o patį buvusį FTB vadovą apibūdino kaip „mėgstantį pasirodyti“.
Patį FTB tyrimą jis atmetė kaip „šaradą“ ir pareiškė, esą demokratai melagingas naujienas naudoja kaip pasiteisinimą dėl pralaimėtų rinkimų.
Tačiau Dž. Komio įpėdinis laikinasis FTB vadovas Endriu Makeibas (Andrew McCabe) ketvirtadienį teigė, kad tai išlieka „itin svarbus tyrimas“.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė gavo Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Donaldo Trumpo laišką, kuriame pabrėžiama, kad Lietuva yra patikima Jungtinių Valstijų draugė ir sąjungininkė.
Prezidento D.Trumpo teigimu, transatlantiniai santykiai yra gyvybiškai svarbūs, ir JAV išlieka tvirtai įsipareigojusi NATO bei dvišaliam saugumo bendradarbiavimui su Lietuva.
JAV Prezidentas pabrėžė, kad labai vertina Lietuvos įsipareigojimą 2018 m. gynybai skirti 2 proc. nuo valstybės BVP. Todėl ir Lietuvos palaikymas stiprinant NATO vaidmenį kovoje su terorizmu yra svarus atsakomybės pasidalijimo tarp sąjungininkų pavyzdys.
Savo laiške Prezidentei JAV vadovas taip pat akcentavo tvirtą savo šalies paramą Lietuvos laisvei, nepriklausomybei ir valstybingumui. Pasak Prezidento D.Trumpo, Jungtines Valstijas ir Lietuvos žmones sieja ypatingas ryšys, kurį dar labiau išryškino Lietuvos-Amerikos bendruomenė, raginusi kovoti už laisvę sovietinės okupacijos metais.
Prezidentas D.Trumpas teigia, kad šiandien jis didžiuojasi, galėdamas dar kartą patvirtinti JAV įsipareigojimą kurti stiprią draugystę ir sąjungininkių saitus su Lietuva.
JAV Prezidentas taip pat padėkojo už Lietuvos indėlį saugumo palaikymo operacijose Afganistane ir Irake.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Britų leidiniui „The Guardian“ tapo žinoma, kad Didžiosios Britanijos žvalgybų darbuotojai suvaidino lemiamą vaidmenį perspėdami kolegas Vašingtone dėl galimų Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų štabo ryšių su Rusijos žvalgybų agentais.
Britų žvalgyba GCHQ pastebėjo 2015-ųjų metų pabaigoje įtartiną bendradarbiavimą tarp asmenų, susijusių su D.Trampu, ir žmonėmis, kurie įtariami esą Rusijos slaptųjų tarnybų dabuotojai arba Rusijos įtakos agentai.
Šią versiją laikraštis skelbia remdamasis šaltiniu, artimu Didžiosios Britanijos žvalgybai. Beje, slaptieji duomenys surinkti ir perduoti Amerikai ne specialiai, o besikeičiant kasdiene, niekuo neišsiskiriančia informacija.
Vėliau, iki 2016-ųjų metų vasaros, Vakarų žvalgybos su kolegomis iš JAV pasidalino jau papildoma informacija apie D.Trampo aplinkos atstovų susitikimus su rusais. Elektroninės žvalgybos duomenų apie įtartinus ryšius Vašingtonui perdavė Vokietija, Estija ir Lenkija. Svarbių duomenų pateikė ir Australija, Nyderlandai ir Prancūzijos Vyriausioji išorės žvalgybos valdyba DGSE.
Remiantis turimomis žiniomis tampa akivaizdu, kad GCHQ specialiai nesidomėjo D.Trampo rinkimų štabo žmonėmis. Britų šnipai neturėjo tikslo sekti būtent D.Trampo patikėtinius ir specialiai neieškojo duomenų apie D.Trampą. Įtartini pokalbiai su įtartinais Rusijos žmonėmis buvo užfiksuoti atsitiktinai. Tiesiog britai rutiniškai analizavo Rusijos žvalgybų žingsnius, kai ėmė ryškėti dėsningumai, galintys dominti amerikiečių žvalgus.
Tiek amerikiečių, tiek britų šaltiniai leidiniui „The Guardian“ pranešė, kad būtent GCHQ pirmąjame etape atliko svarbiausius darbus, kai 2016-ųjų metų vasarą FTB pradėjo rimtai žvelgti į temą, kokie iš tiesų D.Trampo ir Kremliaus santykiai. Vienas iš leidinį informavusių šaltinių pabrėžė, kad britų žvalgyba – svarbiausia informacijos tiekėja.
Leidinio „The Guardian“ šaltiniai taip pat pabrėžė, kad JAV slaptosios tarnybos FTB ir CŽV dirbo per daug lėtai, analizuodamos, kodėl D.Trampo komanda palaiko ryšius su Rusija. Lėtumą galima paaiškinti: JAV įstatymai draudžia Amerikos žvalgyboms nagrinėti asmeninius amerikiečių pokalbius be teismo sankcijos. Todėl tikrai gali susidaryti įspūdis, kad amerikiečių „džeimsai bondai“ kai kada snaudžia.
Laikraščio duomenimis, tuometinis GCHQ vadovas Robertas Henigenas perdavė slaptus popierius CŽV vadovui Džonui Brenanui dar 2016-ųjų vasarą. Klausimas buvo toks delikatus, kad informaciją įteikė pats tarnybos vadovas. Ši misija nepatikėta niekam kitam.
Šiuo metu atliekami net keli tyrimai dėl D.Trampo rinkimų štabo darbuotojų bendravimo su galimais rusų įtakos agentais. Manoma, kad šį subtilų klausimą nagrinėjantys specialistai sparčiai pasistūmėjo į priekį. Dabar jie neva turi konkrečių duomenų, kad sąmokslo vis tik būta. Omenyje turimi slapti D.Trampo rinkimų štabo vadovų ir rusų įtakos agentų susitarimai. Taip pat žinoma, kad rusai naudojosi konfidecialia informacija, gauta įsilaužus į amerikiečių kompiuterius.
„Garsi istorija, kurios visi vaikosi, – ar Trumpas yra Rusijos marionetė? Be reikalo. Visa tai – dūmų užsklanda. Iš tikrųjų Trumpas – Kinijos agentas. Jis aiškiai stengiasi Kiniją padaryti vėl didžią. Tiesiog pažiūrėkite faktus“, – ragina Tomas L. Fridmanas laikraštyje „The New York Times”.
„Trumpas išsikovojo postą, žadėdamas, kad subalansuos mūsų prekybą su Kinija, ir ką gi jis daro pirmiausia? Jis atmeta Amerikoje sukurtą laisvos prekybos sandėrį su 11 kitų Ramiojo vandenyno šalių – sutartį, kurią sudariusios šalys duoda 40 proc. BVP, – sakoma straipsnyje. – TransRamiojo vandenyno partnerystės (TRP) pagrindą daugiausia sudarė Amerikos ekonominiai interesai, ji buvo naudinga mūsų sparčiai augančioms technologijų ir žemės ūkio kompanijoms, ir joje buvo daugiau darbo apsaugos, ekologijos bei žmogaus teisių standartų, negu kokiame nors kitame prekybiniame susitarime. Ir į ją neįėjo Kinija. Tai buvo mūsų kūdikis, formuojantis prekybos ateitį Azijoje“.
„Įsivaizduokite, kad Trumpas vestų derybas su Kinija ne šiaip kaip JAV prezidentas, bet ir kaip 12-os šalių prekybinio bloko, pagrįsto mūsų vertybėmis ir interesais, vadovas. Tai vadinama įtaka, ir Trumpas paprasčiausiai ją atmeta… nes tai padaryti jis pažadėjo per savo rinkimų kampaniją. Garantuoju, jis net neskaitė TRP. Na kas per mulkis! Aš vis dar girdžiu, kaip Pekine skimbčioja taurės šampano“, – piktinasi autorius.
Žurnalistas pabrėžia, kad dabar daugiau Azijos šalių lygiuosis į Kinijos prekybinės asociacijos – Regioninės visapusiškos ekonominės partnerystės – standartus.
„Bet ketvirtadienį Trumpas išvedė savo kampaniją „Padaryti Kiniją vėl didžią“ į naują lygmenį, atsikratęs mokslinių duomenų apie klimato kaitą ir atmetęs visus Obamos epochoje susiformavusius planus sumažinti mūsų priklausomybę nuo energijos, išgaunamos iš anglies. Trumpas taip pat nori sušvelninti esamas ridos normas JAV pagamintiems automobiliams. Kvaila“, – sakoma straipsnyje.
„Tad ką gi daro Kinija? Jos naujas penkmetinis planas – užgulti elektrines mašinas, baterijas, branduolinę, vėjo ir saulės energetiką ir energetinį efektyvumą – ir organizuoti anglies dioksido išmetimo ribojimą bei prekybą juo kvotomis. Trumpo planas? Daugiau anglies ir naftos. Ei! Kaip Amerika gali būti didinga, jeigu mes nedominuosime kitoje didžioje globalinėje energetikoje – švarioje energetikoje?“ – klausia Fridmanas.
„Ir pagaliau Trumpas nori apkarpyti Valstybės departamento ir tarptautinės paramos biudžetus bei apsunkinti žmonėms, ypač musulmonams, imigraciją į Ameriką. Tai atveria Kinijai kelią įtakai plėsti besivystančiame pasaulyje ir rodo protingiausiems pasaulio studentams, studijuojantiems matematiką ir gamtos mokslus, kad jiems reikia atsidaryti sau startavimo punktus užsienyje – bet ne Amerikoje“, – sakoma straipsnyje.
Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV?
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.
Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)
XXX
– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?
– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.
Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.
Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).
– Aš girdėjau dar vieną pravardę…
– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.
– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?
– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…
– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?
– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.
– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?
– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…
Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.
– Tiktai?
– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…
– …kuris dabar JAV…
– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.
– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…
– Taigi, man taip ir nutiko.
– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?
– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).
– Tai dalinai išdavė?
– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…
– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?
– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.
– Ne metas?
– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).
– Putinas buvo geras žvalgybininkas?
– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.
– Ką gi jis veikė Vokietijoje?
– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.
– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų?
Aleksandras Litvinenka ir Vladimiras Putinas
– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.
– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.
Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?
– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…
– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?
– Iš tikrųjų taip ir buvo.
– Kodėl?
– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.
Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu, pinigus.
– Tiesiog sukrečia…
– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…
– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…
– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…
– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?
– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…
– …ir jau šimtas milijonų dolerių…
–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…
– …žodžiu, jis buvo jo kolega…
– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…
– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?
– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…
– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?
– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…
– Tai dėsninga?
– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…
– Sobčiakas – KGB agentas?!
– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…
– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)?
– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…
– Sobčiakui?
– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.
– O patvarkyti pinigus – ne.
– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…
– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…
– buvusieji cechininkai ir…
– banditai…
– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.
– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?
– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…
– Galima sakyti – „dauguma“?
– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).
Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).
– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?
– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…
– …draugai padės…
– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“
– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…
– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…
– …O jos nėra?
– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.
– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?
– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).
– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?
– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).
Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“
– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?
– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.
– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…
– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?
– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.
– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?
– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…
– Tai apie ką labiausiai?
– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…
– Na, kokie gi?
– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…
– Gal specialiai?
– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“
– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?
– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…
– … du kartus…
– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…
– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?
– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..
– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…
– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.
– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…
– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?
– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.
– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?
– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.
Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.
– Jis gali sulaukti apkaltos?
– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…
– …nesėslus…
– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.
– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?
– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.
Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…
– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…
– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.
– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?
– JAV ar Trumpas?
– JAV.
– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.
– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?
– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…
– …užšaldyti…
– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.
– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?
– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.
– …užverbavo Kisindžerį…
– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…
– Kisa – mūsų žmogus…
Dmitrijus Gordonas, šio interviu autorius.
– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.
JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.
– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?
– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.
„Rusija ir JAV iš tiesų viena su kita labai panašios. Vienas iš pavyzdžių – vienodas imperinis požiūris į pasaulį ir patologinis egoizmas. Naujas panašumas – panašūs valdymo stiliai. Vladimirui Putinui, padariusiam nenuspėjamumą savo išskirtiniu bruožu, atsirado konkurentas – Donaldas Trumpas, kuris stebina Rusijos vadovybę naujais išsišokimais“, – rašo Vokietijos laikraščio Die Zeit apžvalgininkas Michaelis Tumanas apie Donaldo Trumpo spaudos sekretoriaus Šono Spaiserio neseniai paskelbtą reikalavimą grąžinti Krymą Ukrainai.
Išsyk po to Maskvos URM-jos atstovė Marija Zacharova atsakė, kad jo negrąžins.
„Šalys apsikeitė replikomis gana dirgliu tonu, trintys taip pat padažnėjo, o Maskvos nusivylimas Donaldu Trumpu toks akivaizdus, kad vargu ar daugelio pranašauta didelė draugystė gali tapti realybe“, – pabrėžia autorius. Žurnalistas primena, jog dar neseniai daugelis Kremliaus patarėjų, tokių kaip Sergejus Karaganovas, pranašavo, kad daugelis Maskvos ir Vašingtono problemų bus išspręstos, ar tai būtų Sirija, ar Irakas, terorizmas ar Ukraina. Įvairiose diskusijose analitikai piešė viliojantį vaizdelį – chaosą Europoje, NATO žlugimą ir tai, kad supervalstybės susitars.
„Bet dabar metas grįžti į Rusijos ir Amerikos santykių realybę. Rusijos „numylėtojo Trumpo“ kultas pasirodė esąs iliuzija“, – tęsia Tumanas. Visiškai blaiviai į naują JAV vadovybę žvelgia Maskvos Karnegio centro vadovas Dmitrijus Treninas. Ne taip seniai jis pareiškė, kad Trumpas likvidavo karinio paaštrėjimo tarp Rusijos ir JAV tikimybę. Bet tuo pačiu metu Treninas netiki ilgalaikiu šalių suartėjimu: „Jeigu viskas klostysis gerai, jos konkuruos saikingai. Bet jokios naujos Jaltos ar kokio Helsinkio nebus!“
Trenino versijos naudai byloja daug kas: „Nūdienos pasaulyje JAV ir Rusiją, tiesą sakant, sieja ne tiek jau daug dalykų. Pavyzdžiui, teroro grėsmė Rusijai atrodo visiškai kitaip, nei Amerikai. Trumpas, uždrausdamas musulmonams įvažiavimą, pasirenka vienokius kelius, o Putinas su savuoju Asado aljansu – kitokius. (…) Maskva ir Vašingtonas taip pat turi visiškai kitokius interesus Europoje, Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose, Irane, Afrikoje, Ramiojo vandenyno regione ir pirmiausia Kinijoje. Tuo labiau, kad Rusija ir JAV ne tiek jau daug gali duoti viena kitai: prekybos praktiškai nėra, be to, abi šalys sėdi ant branduolinių ginklų kalno, tais ginklais jos gal paversti viena kitą dulkėmis“.
„Staigus Maiklo Flino kritimas rusams parodė, kaip greitai gali pasikeisti situacija. Arba, kaip sako Treninas, Trumpas geba akimirksniu atsisakyti dalykų, kurie nuostolingi. Ir šiandien tai Flinas, o rytoj jo vietą gali užimti Rusija“. Štai kuo ir skiriasi Putino ir Trumpo nenuspėjamumas: jeigu pirmajam tai taktika, tai antrajam – charakterio bruožas. Dėl to Trumpas ir yra pavojingas ne tik Europai, bet ir Rusijai. Ir pastarajai net gerokai labiau“, – apibendrina Tumanas.
„Rusijos ambasadorius Vašingtone, kuris dažnai ir slapta kontaktavo su Amerikos prezidentui artimais asmenimis iki jo išrinkimo, atsidūrė visokiausių polemikų epicentre“, – rašo Le Figaro korespondentas Niujorke Morenas Pikaras.
Daug triukšmo sukėlęs Rusijos ambasadorius Amerikoje ponas Sergėjus Kisliakas
„Nuo 2016 metų liepos prityrusio 66-rių metų amžiaus Rusijos ambasadoriaus Sergejaus Kisliako dažni ir slapti kontaktai su Donaldui Trumpui artimais asmenimis pradėjo kelti įtarimų. Jie net sąlygojo priverstinį Trumpo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais generolo Maiko Flino atsistatydinimą. Pastarasis penkis kartus kalbėjo telefonu gruodžio 29 dieną su Kisliaku, minėdamas būsimąjį sankcijų Rusijai atšaukimą, bet nepranešė apie tai prezidentui Trumpui ir viceprezidentui Maikui Pensui“, – sakoma straipsnyje.
„Ir štai vėl išnyra Kisliakas – šįkart kompromituojantis teisingumo ministrą Džefą Sešnsą. Per klausymus Senate sausio 10 dieną pastarasis įtikinėjo, kad „nekomunikavo su rusais“. Tai buvo dar prieš tai, kai FTB (Federalinis Tyrimų Biuras), patvirtinimui pateikęs pasiklausytus telefoninius pokalbius, konstatavo, kad Sešnsas ir Kisliakas buvo susitikę 2016 metų liepą ir rugpjūtį, o tai metė šešėlį ant vieno ir iškėlė aikštėn kitą“, – rašo korespondentas.
Stenfordo universiteto politologijos profesorius, buvęs Amerikos ambasadorius Maskvoje Maiklas Makfolas mielai prisimena „fantastiškus pusryčius“ Kisliako rezidencijoje Vašingtone kruopščiai atrinktiems svečiams, daugiausia aukščiausio rango valdininkams iš Barako Obamos administracijos. Makfolą žavi toks subtilus ryšių mezgimo meistriškumas.
Tuo tarpu Nikolasas Biornsas, buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas politikos reikalams Džordžo Bušo eroje, mano, kad tas žmogus „labai protingas, labai prityręs, visada gerai pasirengęs, nors ciniškas, triukšmingas ir griežtas, sovietinio mentaliteto ir labai agresyviai nusiteikęs Amerikos atžvilgiu“.
„Būdamas uolus patriotas, Kisliakas išreiškia tono pasikeitimą Rusijos valdžios viršūnėje, laikosi neoimperialistinės Vladimiro Putino pozicijos ir demonstruoja stulbinantį atvirumą, gana retą jo oficialioms funkcijoms“, – rašo straipsnio autorius. „JAV problema, – tvirtina jis nė nemirksėdamas, – tai tikėjimas savo išskirtinumu. Skirtumas tarp mūsų toks, kad mes nesistengiame jo primesti, o JAV tai daro nesvyruodamos. Tai mums ne itin patinka“.
Pripažindamas, kad Rusijos ir Amerikos santykiai „išgyvena blogiausią laikotarpį“ savo istorijoje, įskaitant šaltojo karo metą, Kisliakas pliekia NATO jėgų plėtrą Lenkijoje ir Baltijos šalyse ir piešia savo pašnekovams amerikiečiams kivirčų dėl Ukrainos ir Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos pasekmes: „Mes išmokome gyventi be jūsų, ir jūs išmokote gyventi be mūsų“.
Straipsnio autorius klausia: „Ar Kisliakas vykdė Rusijos specialiųjų tarnybų nurodymus? Ar jo konfidencialūs santykiai su Donaldo Trumpo artimaisiais buvo bandymas sukompromituoti įtakingus asmenis iš naujosios Amerikos administracijos?“
Štai ką pats Kisliakas kalbėjo lapkritį per viešą paskaitą Stenforde: „Mes atliekame klasikinį diplomatinį darbą, – gynėsi jis, kai jį užsipuolė klausimais dėl gandų apie įsilaužimą į serverius per rinkiminę kampaniją Amerikoje. – Mūsų profesijos esmė – suprasti ir pažinti žmones, ir respublikonus ir demokratus. Kai dėl manęs, tai aš dirbu JAV taip seniai, kad esu pažįstamas beveik su visais!“
„Patekęs į audros epicentrą ir gavęs iš The New York Times „politiškai radioaktyvaus diplomato“ etiketę, Kisliakas, žinoma, džiaugsis, galėdamas sugrįžti į Maskvą. Jeigu tik jam nepasiūlys naujo posto – kontrteroristinio „caro“ posto, kurį JTO generalinis sekretorius Antonijus Guterešas ketina įsteigti naujame organizacijos štabe Niujorke, sakoma straipsnyje.
Kai dėl Kisliako įpėdinio, tai jis – Anatolijus Antonovas, dabartinis RF užsienio reikalų ministro pavaduotojas ir keturių žvaigždučių generolas su „bulterjero“ reputacija. Jis tik laukia Valstybės dūmos patvirtinimo, kad užimtų neseniai pasidariusį tokį nepaprastai nepatogų Rusijos ambasadoriaus Trumpo Amerikoje krėslą, rašo Pikaras.
Mirė ukrainiečių verslininkas – milijonierius, turėjęs ryšių su Donaldu Trampu (Donald Trump) ir Rusija. Mirė įtartinomis aplinkybėmis. Omenyje turimas 69-erių metų Aleksas Oronovas, Amerikos pilietis. Pastkutiniuoju metu jis vertėsi žemės ūkio verslu savo gimtojoje Ukrainoje. Mirė kovo 2 dieną.
Verslininkas Aleksas Oronovas.
Šią žinią praneša Rečelas Robertsas leidinyje „The Independent“.
Manoma, kad būtent Aleksas Oronovas organizavo slaptą Donaldo Trampo asmeninio advokato Maiklo Koeno (jo brolis Brajanas – A.Oronovo verslo partneris, Ukrainoje besiverčiantis alkoholio prekyba) ir rusų valdininkais dėl vadinamojo „taikos plano“, kurį priėmus Amerika turėtų pripažinti Krymo prijungimą prie Rusijos teisėtu veiksmu, o ne karine agresija.
Susitikime dėl vadinamojo „taikos plano“ (kuris dabar traktuojamas kaip Ukrainos interesų išdavystė) dalyvavo ukrainiečių politikas Andrėjus Artiomenko, Maiklas Koenas ir Feliksas Sleiteris.
F.Sleiteris – rusų kilmės amerikietis, senas D.Trampo verslo partneris ir, remiantis kai kuriomis žiniomis, susijęs su rusų mafija. Manoma, kad šio susitikimo smulkmenos tapo žinomos Maiklui Flinui, buvusiam D.Trampo patarėjui saugumo reikalais (turėjo atsistatydinti, kai paaiškėjo slapti ryšiai su rusų tarnautojais). Ši informacija publikuojama laikraštyje „The Independent“.
Apie įtakingos trijulės – Andrėjus Artiomenko, Maiklas Koenas ir Feliksas Sleiteris – susitikimą buvo rašoma leidinyje „The New York Times“, kurį D.Trampas kaltina skelbiant išgalvotas žinias. D.Trampo administracija neigia, kad jo aplinkos žmonės aptarė Rusijos inspiruotą planą: „JAV pripažįsta Krymo okupaciją teisėtu pusiasalio prijungimu prie Rusijos Federacijos mainais į gerus santykius su Kremliumi, kovą su terorizmu ar dar kažką panašaus“.
Beje, ukrainiečių politikas A.Artiomenko, vadinantis save „šachmatų pėstininku“, pabrėžia (savo paskyroje Facebook), kad A.Oronovas tiesiog nepakėlė įtampos, susidariusios po kritiškų straipsnių spaudoje ir kilusio neigiamo visuomenės požiūrio.
Vasario 16–tąją pasitinkame neramia širdimi. Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planai ne visai sklandūs ir ne visada žinomi plačiajai visuomenei. Vėluoja ir stringa paminklų Jonui Basanavičiui ir laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje projektai. Socialinė atskirtis ir emigracija toliau gilėja bei didėja. Auga poreikis stiprinti gynybą nuo užsienio priešo, kai sustiprėję separatistų išpuoliai Rytų Ukrainoje, Kaliningrado pavertimas sustiprintu kariniu poligonu ir kone milijono Rusijos karių pritraukimas prie Baltarusijos sienos privertė prezidentą Lukašenką nerimauti dėl prievartinio kaimyninės kariuomenės įvedimo ir paskelbti visuotinę mobilizaciją. Visa tai verčia niekais galimą Minsko susitarimų įgyvendinimą ir Baltijos šalis daro pirmojo pavojaus zona.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Vidinės negerovės klesti, pasauliui ritantis į nežinią. Dabar tikrai ne laikas apsimesti, kad niekas nevyksta, kad viskas gerai, skaičiuoti pažangius ekonominius rodiklius ir baksnoti pirštu į gerovę, kylančią saujelei žmonių, tarsi tai apsaugotų nuo likimo smūgių ne tik silpniausius, bet ir visus eilinius Lietuvos piliečius. Kažin ar daugelis gyventojų gali pasinaudoti Lietuvos kariuomenės strategijos departamento patarimais kuo greičiau susidėti į kuprinę būtiniausius daiktus, dokumentus, konservų ir prisipirkti karo „valiutos“ – stipraus alkoholio ir cigarečių. Būti visada pasirengus bėgti. Kai daugelis nė ginklo nėra matę, nemokės apsiginti, nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą, skaičiuoja centus iki būsimos algos ir neturi lėšų būtiniausiems kasdienos pirkiniams – ką jau kalbėti apie gerai įrengtus bunkerius trims mėnesiams…
Priešiška propaganda toliau gilina žmonių susipriešinimą, naudojama rasizmo, etninių grupių kiršinimo ir antisemitizmo kurstymo taktika, skaldanti net elitą, nebežinantį, prieš ką pritūpti žemiau, nors tai, suprantama, nepadės, kaip apsimestinis grėsmių nematymas ir tiesos vengimas, neutralumas nepadėjo išsaugoti valstybės kilus II pasauliniam karui. Ta pati korupcija, gobšumas, parsidavimas, nuolaidžiavimas, pasimetimas ir susiskaldymas jau buvo. Tik dabar – dar mažiau patriotiškumo, savų gynybinių pajėgumų, vilties ir tiesiog žmonių.
Šis vaizdelis toli gražu ne pilnas ir ne pats juodžiausias. O kad žmogaus sąmonė linkusi išstumti turinį, kurio nėra pajėgi priimti, apsimesdama, kad viskas OK, – tai psichologijos pradžiamokslis. Bauginanti, žiauri tikrovė verčia slėptis, šalintis problemų ir kovos bailų ir neapsaugotą. Psichiškai silpni ir nestabilūs tampa lengvu manipuliacijų grobiu. Ramybė už lango – tai tyla prieš audrą.
Matyti, kad šalis per 26 metus nustekenta ir tiesiog „išvalyta“, iššluota nuolatinių skersvėjų nereiškia, kad kažkam neprabudo sąžinė ir nors pavėluotai, bet imamasi priemonių kelti dvasią ir pradėti priešinimosi katastrofai darbus. Ne panikos kėlimas, o sveikas protas valdžios viršūnėse ragina atvirai pateikinėti ir komentuoti dar neseniai neįtikimai atrodžiusius faktus apie ardomąjį darbą viduje ir išorės grėsmes. Tuo metu, kai tūkstančiai ir milijonai eurų mėtomi pramogoms ir prabangiems projektams, neturintiems nieko bendra su realybe – nes jaunuomenė buvo mokoma ko tik nori, šou ir „alkūnių meno“, bet ne rengiama tikram gyvenimui – šitą kone Kolodžio kvailių sala paverstą kraštą, kur ne vienam jau išaugo asilo ausys, krauju gina ukrainiečiai.
Tauta, iš kurios šimtmečiais nuosekliai atiminėjama istorija, kultūra ir net vardas, įvardijus rusėnus „pakraštiniais“, stoiškai, lyg tai būtų normali kasdienė būklė, pasitinka bombų ir kulkų krušą. Savanoriai krenta, laidoja savo žuvusiuosius ir vėl keliasi, nežinodami, kada ateis pabaiga – gal po kelių dešimtmečių? Kaip laimėti tokį nematytą karą? Nekariauti – irgi negali. Man gėda, kad jiems padedame per mažai. Gėda dėl suvalkietiško pragmatizmo ir dėl europiečių cinizmo, kai jie šaltakraujiškai stebi, kaip plečiasi kruvini kovų židiniai ir ištisos tautos ir valstybės stumiamos į naujo Gogo ir Magogo glėbį.
Bet tai jau buvo.
Pasikeitimai valdžios struktūrose visame pasaulyje liudija liberalizmo mutacijų krachą, o kartu ir tai, kad totalitarizmo šmėkla nemirė, nebuvo pastatytas (todėl vis konstruojamas) komunizmas, sekuliarizmas netapo susikompromitavusių religinių fanatizmų pakaitalu. Kraštutiniai kairieji ir dešinieji judėjimai supanašėjo radikalizmu ir tikslo siekimo priemonėmis.
Ar tikslas pateisina priemones? Ne, nes tikslas ir priemonė turi būti viena. Priemonė ir yra tikslas. Savo prigimtimi būdama priešinga tikslui, priemonė tikslą pasiekia, bet ne tą. Gražių transparantų dengiamas toks tikslas akumuliuos ir išreikš tik destrukciją ir prievartą, lygiai kaip po šūkiu „visa valdžia taryboms“ slypėjo naktinės odiniais paltais apsivilkusių valytojų brigados, o „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ reiškė badą, perkėlinėjimą, vergovinį darbą magistralėse ir sovietų laimėjimų apdainavimą pasaulyje dovanai. Pažiūrėjai į supuvusį kapitalizmą akies krašteliu – ir atgal į gulagą skurdžiomis drapanomis, nuo alkio linkstančiomis kojomis, bet lakštingalos daina galugerklyje. Aš mačiau, kaip per speigą medyje pragysta paukščiai, ir gieda tol, kol mirtinai sušalę nukrenta ant sniego.
Iljičiaus lemputę pakeitė greičiausias pasaulyje internetas, lietuvišką pramonę ir gegužines – sodybos užkaltais langais, apleista ir parceliuojama gamta, besiplečiantys sąvartynai ir spindintys paskubomis sukalti gėrybių pritutinti barakai. Tįso nežinia kam perparduotos vargšų dirbamos plantacijos. Kur ne kur stūkso aptverti turtuolių gyvenamieji plotai, SPA ir arenos, skirtos apspangusioms minioms nuleisti garą. Bet Romos tai neprimena nė iš tolo.
Ir pati Roma jau nebeprimena savęs. Šiukšlini Romos ir kitų pasaulio didmiesčių priemiesčiai išsiliejo į kelius ir platumas. Industrializacijos erai pasibaigus, technologijų progresas milijonus žmonių padarė nebereikalingais, ir jei jie neturi galimybės gauti pašalpą ir užsiimti vargšų pramogomis – televizija ir internetu – prasideda naujasis tautų kraustymosi laikotarpis ieškant bent menkiausios galimybės išlikti. Ką daryti atsidūrusiems už civilizacijos borto, jei gyvi žmonės laikomi pertekliniais žmogiškaisiais ištekliais? Gal rūšiuos kaip užšaldytus embrionus? Iki-žmones, ne-žmones?
Bet tai – irgi buvo.
Alkanų, neraštingų, įpykusių žmonių masių bangos ant savo keterų iškelia naujuosius pasaulio gelbėtojus, kurių mentalitetas atitinka grubią plebso vaizduotę. Dažnas iškilimas turtuolio, mėginančio paskui save vesti liaudį, pranašauja greitą jo nukirsdinimą. Kadaise viena garsi dama pasiūlė vietoj duonos valgyti pyragą, nūdien – ne mažesnė garsenybė nori prisiteisti milijonus už neva sužlugdytą barbės brendą, nes milijonų visada – maža. Dar kitai maža visureigių ir brangių kailinių. Ant pjedestalo ropščiasi žemiausią išsilavinimą teištvėrusios būtybės, kurioms patikėti aukščiausi postai pradedant skurdo mažinimu pasaulyje ir baigiant Jungtinėmis Tautomis, kurių posėdyje – su tarptautine misija! – matyt, galima panuobodžiauti kaip nagų lakavimo salonėlyje. Kaip reprezentuoti valstybę, didelę ar mažą, jei nėra nei paveldėtų, nei išmoksimų gebėjimų ir pastangų, nėra vien dėl to, kad kultūrinis liberalizmas pagimdė ir išnešiojo liberalistinį barbarizmą, savo šiltnamiuose išaugino tuščią ir žiaurų neronų padermės kloną su padidintais nasrais, krūtine ir biomechanine pompa vietoj širdies, ir šį naujadarą pridengė brangiais statkevičių ir versačių šilkais?
Inteligentiškus, iškilius vadovus politinėje scenoje nuo JAV iki Europos pamažu keičia oportunistai, populistai ir riboto proto personos. Kad ir kaip patraukliai kam nors skambėtų žadamas išsigelbėjimas stiprinant uždarų sienų politiką neva tarnaujant saviems piliečiams, bukas Marine le Pen veidas nieko gera nežada. Jei ne pats lyderis, tai jo aplinka kelia pagrįstą nusistebėjimą, todėl žiūri, pavyzdžiui, į Trumpą, bet matai… Paksą. „Marselietės“ šalyje mechaniškas kažkieno gudriai surašytų programinių popierių citavimas negali nuslėpti neapykantos, baimės, savimylos ar pagaliau jokio turinio, išskyrus valdžios paėmimą. Negali užpudruoti primityvaus santykio su pasauliu, įspausto veido raukšlėse. Panašių į le Pen populistų galimas išrinkimas Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur stiprina Rusijos gravitacijos lauką. Raudonoji milžinė gali gravituoti dar ilgai, pasiglemždama per arti priartėjusius dangaus kūnus.
Per visatą aidintis naujų retežių žvangėjimas ir dar vienas neregėto masto globaliai pavergtos žmonijos dantų griežimas nėra vien rašytojų fantastų hipotezė. Tokie ateities vizionieriai, kaip Čiurlionis, galėjo visa tai išvysti jau anuomet; ir kas gali paneigti galimybę, kad jis ne šiaip sau neatlaikė, bet buvo nutildytas, galbūt įtaigiai, švelniai, skambant raminamiems mazurkos garsams… Psichiatrinė palata, diagnozė – visada patikimas režimų ar būsimų okupacinių scenarijų vykdytojų talkininkas. Perdėtas menininko jautrumas atvirkščiai proporcingas žaliamarškinių iš Marso entuziazmui. O vertėtų pakalbėti apie viena kalbančių, kita darančių politikų šizofreniją, į šizofreninę būklę stumiančių ištisas bendruomenes, verčiamas kramtyti iš karto „dviejų tiesų“ teoriją.
Kažin, ar gelbėtojai nuoširdžiai tiki, kad išgelbės valstybes nuo pabėgėlių, globalistų, teroro ir Soroso. Bet poreikių nišą užpildyti maga. Prasčiokų plūdimas į valdžios viršūnes yra net ne liberaliosios demokratijos, o dešiniosios pakraipos nomenklatūros socialinio aklumo, kietumo ir pasipūtimo išdava. Nors ja niekas nebetiki, nomenklatūra tvirtai žino: net po III pasaulinio karo išliks statinys Nr. 1 – Bankas.
Vis dėlto kirba retorinis klausimas. Pasaulyje išsivysčiusios šalys turi nedidelį gyventojų tankumą, jose pragyvenimo lygis aukščiausias. Milijonus ir milijardus turinčios šalys gyvena skurdžiausiai. Kodėl Lietuvos gyventojai, kurių tankumas kaip europiečių, gyvena kaip meksikiečiai? Įmink šią mįslę, ir suprasi, kuo skiriasi tarpukario Lietuva, švenčianti Vasario 16–tąją, nuo nūdienės.
Norėčiau, kad šis tekstas būtų skirtas ne Vasario 16 – tajai, bet balandžio 1–majai. Skaičiuoju metus ne nuo naujųjų, bet nuo vasario šventės, kuri – o stebukle! – vis dar su mumis. Vasario 16–toji – žvaigždė kelrodė, nušviečianti kelią ir stiprinanti dvasią. Tokia ir Birželio 22–roji, sukilimo prieš nacių ir bolševikų okupantus data. Prieš tuos, kurie įsirėžę kalė kosmines grandines žmogiškiesiems ištekliams.
Vis dėlto per šiuos metus nuo vasario iki vasario didžiausią įspūdį paliko Alepas, kurio nušlavimas nuo žemės paviršiaus su visais pastatais ir žmonėmis, sąmoningai atkirtus civilius nuo humanitarinės pagalbos, bejėgiškai stebint Jungtinių Tautų saugumo tarybai, spaudai ir visuomenei tampa kraupiu būsimų įvykių simboliu. Visi matė, kaip vakarietiško išsilavinimo Sirijos vadovas su šypsena virto tėvynainių budeliu, ką tik klestėjusi senovės kultūra – išdeginta dykyne, o Stalino metodus kur nori taikantis Rusijos valdytojas – įtakingiausiu pasaulio politiku prie JT stalo.
Dabartinių tektoninių politinių lūžių ir stulbinamai greitai besivystančių įvykių objektyvi refleksija ne ką mažiau neadekvati, nei galimybė saugiai per atstumą per televizorių žiūrėti, kaip kasdien žudomi nekalti žmonės. O sužiaumojus picą, jį išjungti ir eiti į feisbuką – pasižmonėti ir save parodyti. Įkelti naują selfį ir savo šunyčio nuotrauką.
Penktadienis, vasario 10 d. (Vilnius). Artėjant Vasario 16-ajai – Valstybės atkūrimo dienai, Lietuvą sveikina naujasis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Donaldas J. Trumpas. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei atsiųstame laiške su 99-uoju Lietuvos nepriklausomybės jubiliejumi sveikinami ir visi mūsų šalies žmonės.
Donaldas ir Melanija Trampai.
„Jungtinės Valstijos didžiuojasi, galėdamos Lietuvą vadinti drauge ir Sąjungininke“, – pabrėžė JAV Prezidentas ir išsakė lūkestį dirbti kartu siekiant bendrų tikslų.
„Lietuva yra vertinama NATO sąjungininkė, kuri rodo pavyzdį kitiems, vykdydama įsipareigojimus mūsų bendrai gynybai – tą akivaizdžiai patvirtina didinamos išlaidos gynybai, siekiant įgyvendinti sutartus NATO reikalavimus. Lietuvos parama Afganistane ir kovojant su ISIS dar kartą įrodo jos ryžtą siekti saugumo visame pasaulyje“, – rašoma Donaldo Trumpo laiške šalies vadovei.
JAV Prezidentas įvertino Lietuvos vaidmenį skatinant demokratiją ir stiprinant transatlantinę bendruomenę. Donaldas Trumpas pabrėžė, kad Lietuvos parama Ukrainos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui, taip pat pastangos diversifikuoti energijos šaltinius padeda siekiant bendro tikslo – didesnio Europos ir regiono saugumo.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Daily News viršelis skelbia: „Trumpas užveria auksines duris“; „verkianti laisvės statula“; „antikonstitucinis“, „neamerikietiškas“, „pažeidžiantis įstatymus“ – tokie ir panašūs šūkiai bei epitetai lydi pirmuosius Baltuosiuose rūmuose įsikūrusio išrinktojo JAV prezidento sprendimus. Lydi ir nuo 1960 metų šalyje nematyto chaoso bei protestų visoje šalyje banga.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Donaldas Trumpas nuosekliai vykdo programą, dėl kurios jį rinko darbo klasė. Akcentuodamas smulkiojo verslo skatinimą ir 25 milijonų darbo vietų sukūrimą, jis jau pasiekė, kad kai kurios didžiosios korporacijos atitraukia gamybą iš užsienio.
Kitas daugelio ilgai lauktas žingsnis – tikros sienos su Meksika statyba. Šiuo požiūriu jam pasisekė mažiau: Meksikos prezidentas Enrique Peña Nieto nesutiko mokėti už sieną tarp JAV ir Meksikos, tai lėmė susitikimo atšaukimą ir D. Trumpo sprendimą apmokestinti Meksikos eksportą 20 procentų. Ekonominius sprendimus priimant pirmenybė teikiama dvišaliams susitarimams.
„Transformuojanti politika“, kaip ją įvardija nuosaikieji, gana nuosekliai atmeta Baracko Obamos inicijuotus potvarkius, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje. Bendra D. Trumpo programos kryptis kelia daug klausimų ne tik dėl konservatyvumo, būdingo respublikonams.
Pasauliniame kontekste ji keičia JAV įvaizdį ir rodo sąmoningą mėginimą grįžti į šaltojo karo laikus – jūs sau, mes sau. Tai recesija, kurios mastas tik pradeda aiškėti, o dėl iš verslo pasaulio atėjusio žmogaus politinių įgūdžių stokos ir kitų subjektyvių priežasčių yra pagrindo manyti, kad darbo principus radikaliai keičiantis D. Trumpas suka ne tik regresyviu, bet ir pavojingu keliu, kuris gali išbalansuoti tarptautines jėgas.
D.Trumpas – pirmasis šalies vadovas, beatodairiškai keičiantis iki šiol išrinktųjų prezidentų vadovavimo stilių, tiek demokratų, tiek respublikonų. Tarp daugiausiai aptarinėjamų yra jo pomėgis žiūrėti televiziją, sekti socialinius tinklus ir žinių pagrindu savo nuomonę iškart skelbti trumpomis žinutėmis „Twitter“‘yje anksti ryte. Niekas iš administracijos tokiais būdais iki šiol nesinaudojo, o į „New York Times“ kritiką prezidentas atsakė liepimu patylėti. Tvitinti ir konfrontuoti su žiniasklaida, juolab laikyti ją „opozicine partija“ galėtų privatus asmuo, tačiau šalies vadovas rado būdą tiesiogiai kreiptis į rinkėją, kad ir kaip neįprastai ir vaikiškai tai atrodytų. Turint galvoje, jog „Twitter“‘is galingai padėjo pasiekti pergalę, galime manyti priešingai: kad ir neįprasta, bet efektyvi priemonė gali tapti rimtu įrankiu manipuliuoti masių jausmais, o žiniasklaidos analitikų refleksija nebebus reikalinga.
Kitas ir daugiausiai bangų sukėlęs prezidento dekretas yra dėl sienų kontrolės, vadinamasis „Keliavimo draudimas“ (Travel Ban), pagal kurį 90 dienų draudžiama atvykti žmonėms iš 7 šalių (Jemeno, Sirijos, Irano, Irako, Somalio, Libijos ir Sudano), 120 dienų sustabdyta pabėgėlių programa. Pabėgėliams iš Sirijos iš viso neribotam laikui uždrausta atvykti į šalį. Buvo nustatyta, kad iš šių 7 šalių nė vienas pilietis neatliko teroro aktų JAV, todėl draudimas laikomas „musulmonų draudimu“ su kita žodžio potekste – „ištrėmimo nuosprendis“. Administracija vėliau mėgino šią poziciją švelninti, juolab, kad krikščionių lyderiai parašė atvirą laišką, kuriame teigia visų religijų ir tikėjimų lygybės viršenybę.
Nacionaliniame JFK oro uoste ir kituose sustabdyti atvykėliai su vizomis, visoje šalyje išplito protestai. Daugelis žmonių įstrigo tarp dviejų šalių: sutuoktiniai, verslininkai, studentai, dėstytojai, kurių judėjimas automatiškai tapo apribotas dėl kilmės šalies ar darbo vietos. Sulaikytų žmonių speciali apklausa ir patikra bei prieglobstis, galimi teismo procesai mokesčių mokėtojams kainuos nemažai. Kita vertus, D. Trumpas teigia, kad draudimas „veikia gražiai“, ir kad jo tikslas nuo terorizmo pavojaus apsaugoti pirmiausia amerikiečius. Buvęs R. Reagano politinis patarėjas Edas Rollinsas taip pat sako, kad grėsmė iš islamo teroristų pusės išlieka, o Jeffrey Lordas primena Rugsėjo 11-ąją ir mini du sirus, dėl kurių žuvo amerikiečiai.
Tačiau nelogiškas ir prieštaringas potvarkis pranoksta kitų prezidentų taip pat taikytus apribojimus kaip dalines priemones norint JAV piliečius apsaugoti nuo teroristų atakų. Į ypač nemalonią padėtį pateko irakiečiai, kurie kartu su Irako valdžia dešimt metų remia JAV kovą su ISIS. Aštriausiai šiuo aspektu dekretą kritikuoja respublikonai Johnas McCane‘as ir Lindsey Grahamas. Taip pat gali būti, kad dėl plataus dekreto pobūdžio ir reakcijų į jį laikina priemonė gali tapti nuolatine, ypač turint omeny terorizmo prigimtį, kuris iš esmės skaičiuoja šimtmečius ir yra faktiškai neprognozuojamas.
Kitas šio potvarkio aspektas – ne techninis, bet moralinis. Sureagavo „Microsoft“, „Apple“ ir „Facebooke“ vadovai ir pabrėžė būtinybę laikyti atviras duris visiems pabėgėliams nepaisant šalies, kalbos ar religijos, nes žmonių laisvė neturi nukentėti, o imigracijos įstatymai turi juos ginti. Vėliau panašią nuomonę išreiškė „Wikipedijos“ kūrėjas. Iš politikų neigiamai šį potvarkį įvertino ką tik Vašingtone viešėjusi Theresa May, taip pat Angela Merkel. Anglijos ministrė pirmininkė susitikime su D. Trumpu patvirtino istorinio bendradarbiavimo tęstinumą ir NATO svarbą, tačiau ji pasakė, kad stebės, kaip „Keliavimo draudimas“ paveiks šalių santykius. Regis, poveikis buvo žaibiškas, nes surinkta jau beveik du milijonai britų balsų, kviečiančių nepriimti D. Trumpo pagal numatytą vizitą.
Iranas savo ruožtu rengiasi deportuoti amerikiečius iš šalies, jais gali pasekti kiti juodojo sąrašo kraštai. Yra balsų, teigiančių, kad dekretas ne tik atkreips islamistų įtūžį, bet ir paskatins rasistinius Vakarų šalių gyventojų išpuolius. Sekmadienio vakarą Kanados ministras pirmininkas paskelbė, kad kviečia sirų pabėgėlius į savo šalį, o jau pirmadienio rytą pasaulis sužinojo, kad Kvebeke į musulmonų kultūros centrą per pamaldas įsiveržė šauliai, 6 nukauti, 8 sužeisti. Jauno prancūzų kilmės kanadiečio, garbinančio Marine Le Pen ir D. Trumpą išpuolį policija kvalifikuoja būtent kaip teroro aktą, už kurio gali būti tarptautiniai ryšiai.
Iš esmės tai nėra paprastas klausimas „leisti–neleisti“. Tokio masinio įvairaus išsilavinimo, rasės, kilmės ir lyties žmonių nepritarimo vien priešiškų ideologijų provokatoriams ar atskiriems judėjimams neprirašysi. Daugelis mano, kad visus 7 šalių piliečius ir visus musulmonus iš anksto paskelbti nusikaltėliais yra betikslis ir žalingas, diskriminuojantis ir žeminantis požiūris, visiškai nebūdingas amerikiečių pasaulėžiūrai. Kadangi dekretu nusitaikyta kur kas giliau, nei paprasta atsargine priemone, jis išjudino ypač galingus svertus ir tikrai turės milžiniškų pasekmių, kurias dar ne visi pajuto.
Pirmieji tai suprato teisėsaugininkai. Teisėjai laikinai sustabdė dekreto vykdymą, o demokratų senatorius iš Niujorko Chuckas Schumeras sunkiai sulaikė ašaras, teigdamas, jog „šis dekretas buvo blogos dvasios ir neamerikietiškas. Jis buvo įdiegtas siekiant sukurti chaosą ir sąmyšį šalyje ir pasitarnaus padrąsinti ir įkvėpti tuos pasaulyje, kurie mums padarys žalos. Jis turi būti kuo greičiau atšauktas, ir demokratai pradės įstatymų leidybą taip greitai, kaip įmanoma“.
Tačiau D. Trumpas per vieną dieną pasiekė tai, kam R. Nixonui prireikė dešimtmečio: sausio 31 dieną jis atleido iš pareigų generalinę teisėją Sally Yates, kuri atsisakė vykdyti dekretą ir paskyrė naują, Daną J. Boente. Vasario 1 dieną išrinko jauną konservatyvių pažiūrų Aukščiausiojo teismo teisėją Neilą Gorsuch‘ių. Nepaisant nieko, nežinia, kaip demokratams pavyks oponuoti, nes D. Trumpas kongrese turi daugumą, kurios B. Obama neturėjo per abi vadovavimo kadencijas.
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, kurios yra Vakarų demokratijos kraštinis sparnas, ypač svarbu, kokios politikos JAV prezidentas laikysis su Rusija. Jeigu kitoms valstybėms tai rūpi daugiau dėl ekonominių ar pasaulėžiūrinių sumetimų, buvusios sovietų imperijos „dalims“ tai – gyvybės ar mirties klausimas. D. Trumpas teigia, kad visos NATO šalys turi mokėti deramą įnašą ir pritaria Vladimiro Putino nuomonei, esą “NATO pasenusi“. Jis mano, kad sankcijų didinimas Rusijai yra per ankstyvas.
Tačiau daugiausia nerimo sukėlė tai, kad jis suabejojo savo šalies žvalgybos institucijų pateiktais faktais dėl Rusijos kibernetinio įsikišimo į JAV prezidento rinkimus. Sausio 28 dieną kalbėdami telefonu apie 45 minutes JAV ir Rusijos prezidentai šių jautrių temų nelietė arba apie tai neskelbė, svarbiausia tema buvo kova su ISIS ir terorizmu, taip pat aptartos Šiaurės Korėjos, Irano ir Krymo problemos. Pašnekovai pokalbį laiko dalykišku ir kuriančiu naujus Vašingtono ir Maskvos ryšius. Žinome, jog D. Trumpas dar tik susitiks su V. Putinu asmeniškai. Tačiau vargu ar sutapimas, kad po pokalbio ir net penktadienį sustiprėjo separatistų atakos Rytų Ukrainoje. Šalies prezidentas Petro Porošenka paskelbė, jog „prieš civilius buvo panaudoti sunkieji pabūklai“.
Gali būti, kad tokios linijos D. Trumpą laikytis verčia įvykiai Vidurio Rytuose, nes jis pareiškė, kad „mes saugosime savo žmones ir sienas atsižvelgdami į tą siaubą, kuris vyksta Sirijoje“. Reali politika ar nekritiškas Rusijos prezidento siūlymų priėmimas lemia jo užsienio politiką, dar pamatysime. Tačiau vasario 1 dieną Europos tarybos vadovas Donaldas Tuskas padėtį įvertino vienareikšmiškai: „Donaldas Trumpas – tai grėsmė“. Tačiau kažin ar D. Trumpas supranta, kad „grėsmingai“ atriša rankas Rusijai taikyti Alepo scenarijų ne tik Ukrainoje, bet ir visur, kur siekia jos sukti interesai.
Status, stambus ir dantytą diagramą primenantis Donaldo Trumpo parašas rodo pasitikėjimą savimi, polinkį rizikuoti, kartu kategoriškumą ir sprendimų kietumą. Kai žiūri į JAV prezidentą, stulbinamu greičiu paraidžiui vykdantį rinkimų pažadus, matai ir aikštingą papūstomis lūpomis vaiką, kuris linkęs įsižeisti, jei jo užgaida netenkinama. Kartais atrodo, jog D. Trumpas ne tik nelinkęs dirbti komandoje, bet dirba pagal įvaldytą šou programų scenarijų, kai gali tučtuojau sušukti: „Tu atleistas! Sekantis…“ ir palikti net savo aplinkos žmones pasimetusius. Į vienvaldystę linkusį charakterį rodo tai, kad jis net užsienio šalių vadovus linkęs mokyti tarsi jie būtų kandidatai eilėje į darbo vietą… Anksčiau „mokęs“ Kiniją ir Japoniją, Vokietiją apkaltino dėl esą dirbtinai sumažinto euro, gadina santykius su Iranu griaudamas tai, ką susitarimais pasiekė B. Obama, o štai susikivirčijęs su Australijos ministru pirmininku dėl pabėgėlių šiurkščiai nebaigęs pokalbio metė telefono ragelį… Visi šie poslinkiai signalizuoja apie neregėtą susipriešinimą moderniojoje JAV ir jų sąjungininkių bei potencialių partnerių istorijoje.
Dėmesį patraukia ir faktas, jog pirmoji šalies dama visą šį laiką buvo Niujorke ir dar nepadarė nieko, ką paprastai iškart atlieka išrinktųjų prezidentų žmonos. Galbūt neryžtingą ir mielą Melania Trump sėkmingiau pavaduos prezidento duktė Ivanka?
Dekretai ir spalvingai atsiskleidžiantis netipiškas prezidentas smarkiai išjudino viso pasaulio žiniasklaidą ir verčia stebėtis tuo, kas vyksta galingiausioje pasaulio šalyje. Tačiau kad ir ką nuspręstų JAV administracija, kiekvienas veiksmas turės ilgalaikį atgarsį ir pasekmes globaliu mastu. Belieka tikėtis, kad D. Trumpo aplinka įtikins savo lyderį, jog politika nėra tik linksmas spektaklis, o už sprendimus teks atsakyti.
Jurijus Švecas. Štai kaip užsidarė spąstai, ir juose atsidūrė mažas pliktelėjęs žmogeliukas, siauruose KGB sluoksniuose savo laiku žinomas kaip Nuorūka (Okurok – rus.), o vėliau – kaip Blanki Kandis (Bliednaja Mol – rus.). Ir tai atsitiko po negrabiai sužlugdytos Putino operacijos, bandant įsikišti į prezidentinę kampaniją JAV. Prisižaidė.
Natalia Dvali.Argi dosjė tikslas – ne diskredituoti Trumpą, parodžius jo galimus ryšius su Rusijos valdžia? Kodėl jūs įsitikinęs, kad tai „spąstai“ Putinui?
Jurijus Švecas. Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prie kurio prisilietimas gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau JAV. Dabar Trumpui teks įrodinėti, kad jis ne Kremliaus agentas.
Atkreipkite dėmesį, Trumpas jau sutinka, kad Rusija kišosi į rinkimų procesą, tai yra sudavė smūgį vienam iš amerikietiškos sistemos principų. O Putino ordininkas Reksas Tilersonas, tvirtinant Senate jo kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą, Rusiją vadina adversary (priešininke – liet.). Priminsiu, šaltojo karo metais KGB laikė Ameriką main adversary, tai yra pagrindine priešininke. O dabar RF Tilersonui – priešininkė. O atsimenate, kokias viltis į jį dėjo Kremlius?! Obama jiems, debilams, nepatiko.
Dar griežčiau apie Putino valdomą Rusiją pasisakė naujasis CŽV vadovas ir gynybos ministras. Trumpiau sakant, vedantieji naujosios JAV administracijos atstovai, kurie vaidins lemiamą vaidmenį formuojant politiką RF atžvilgiu, suformulavo naują doktriną: Rusijos sutramdymas arba taika per jėgą.
Kongrese, o ir visame Amerikos isteblišmente, susiformavo dominuojanti dvipartinė dauguma, kuri tą doktriną aršiai palaiko. Ir toji dauguma aiškiai supranta: su Putinu vesti derybas visiškai beprasmiška, nes jis melagis, apsukrus tipas, kuris tik ir galvoja, kaip išsilaikyti valdžioje. Ir kaip dabar Trumpui atšaukti sankcijas Rusijai, ko taip beviltiškai tikisi Kremlius?
Operatyvinė byla Trumpui buvo užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvyko į Maskvą.
Natalia Dvali. Net jeigu išviešinta Trumpo dosjė – „fanera“, tai nereiškia, kad Maskvoje nėra tikros JAV prezidentą kompromituojančios medžiagos.
Jurijus Švecas. Žinoma, yra. Maskvoje turi būti Trumpo operatyvinė byla. Ir ji užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvažiavo į Maskvą. Kaip tik tuo metu aš dirbau Vašingtono rezidentūroje ir užsiėmiau „apdorojimo objekto“ išvedimu į Maskvą, kur su juo padirbėjo, o paskui įtraukė į agentūrinį aparatą kaip ypač vertingą agentą, kurį planuojama įdiegti į Baltuosius rūmus. Tiesa, ne kaip prezidentą, o kuklesnėms pareigoms (šypsosi).
Natalia Dvali. Kas gali būti tikrajame Maskvos faile apie Trumpą?
Jurijus Švecas. Bet koks verbavimas remiasi trim pagrindiniais dalykais – kompromituojančia medžiaga, pinigais ir ideologija. Na, arba jų kombinacija. Trumpo atveju, kaip jūs suprantate, ideologija atkrenta. Lieka kompromituojanti medžiaga ir pinigai. Pradėkim nuo pirmojo. Pateiksiu keletą pavyzdžių, ką tuo metu darė KGB.
Į Maskvą oficialaus vizitu atvyksta vienos Vakarų valstybės, artimiausios JAV sąjungininkės, ministras pirmininkas. KGB įvykdo operaciją Olga arba paprasčiau sakant, įrašinėja vaizdajuostėje patalpas, kuriose apsistojo aukštas svečias. Taip nustatoma, kad premjero sutuoktinė turi ypatingą seksualinį apetitą ir kol jis veda derybas su sovietų aukšto rango asmenimis, jo žmona aktyviai užsiima seksu su apsaugininku. Kaip toliau naudojama informacija – nežinau, bet tai kompromituojančios medžiagos, kurios reikėjo KGB, pavyzdys.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Dar vienas pavyzdys. Į Maskvą atskrenda JAV senatorius, kuris turėjo didžiulės įtakos Amerikos ir sovietų santykiams. Jam pristatoma dieviškos išvaizdos vertėja. Senatorius neteko proto, ėmė reguliariai lankytis Maskvoje, kartojo gražuolei (suprantama, įrašinėjant KGB): girdi, dėl tavęs viską pasiruošęs padaryti, tu tik pasakyk. Apskritai, jis nuo jos (ir nuo KGB) nieko neslėpė.
Trečias pavyzdys. KGB gauna informacijos, kad į Maskvą atvyksta Amerikos orkestras ir vienas iš muzikantų – netradicinės seksualinės orientacijos žmogus. Tuo metu Vakaruose tai buvo rimta kompromituojanti medžiaga, kurios pagalba galima sužlugdyti karjerą. Kuris muzikantas yra gėjus – to kontora nežinojo. Tad pasiuntė į koncertą vieną agentą, irgi gėjų, su užduotim: išskaičiuoti reikalingą muzikantą. Agentas ne tik išskaičiavo, bet per koncerto pertrauką net susitarė su amerikiečiu dėl pasimatymo. Toliau, žinoma, viskas klostėsi pagal operaciją Olga.
Natalia Dvali. Trumpo toks audringas asmeninis gyvenimas, kad vargu ar Kremliaus galbūt turima jį kompromituojanti medžiaga sukeltų rimtą politinį skandalą JAV.
Jurijus Švecas. Žinoma. Verbavimas, pasinaudojant kompromituojančia medžiaga, apskritai laikomas pačiu nepatikimiausiu, ir darbas su tokiu agentu paprastai trunka neilgai. Atskleisiu paslaptį: sovietų žvalgyba praktiškai niekada nėra paskelbusi kompromituojančios medžiagos, kad nubaustų užsienietį, jeigu jis atsisakydavo bendradarbiauti arba nutraukdavo bendradarbiavimą. Ne iš humaniškumo. Paprasčiausiai kompromitacinės medžiagos „realizavimas“ už bausmę suduotų nepaprastai stiprų smūgį būsimos agentūros verbavimui. Jeigu žvalgybos tarnyba ryžtasi niekšybei, pradeda keršyti, su ja niekas nenorės dirbti.
Idealu, kad žvalgyboje darbas su agentu būtų grindžiamas džentelmeniškais principais. Tai yra, jeigu, teoriškai, Kremlius pradėtų šantažuoti Trumpą dėl „žemesnės socialinės atsakomybės“ merginų, jis gali drąsiai pasiųsti Maskvą į visas keturias puses. Bet net jeigu įsivaizduosime neįsivaizduojamus dalykus, kad Putinas nusprendė nubausti Trumpą ir paskelbti pikantiškus vaizdo įrašus (žinoma, jeigu tokių yra), Trumpui tai būtų kaip šratai drambliui.
Idiotiška Putino kišimosi į rinkimų kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos stebi kiekvieną Trumpo judesį.
Natalia Dvali. Trumpas oficialiai šešis kartus bankrutavo, iki šiol nepaviešino savo mokesčių deklaracijos. Amerikos žiniasklaidoje ne kartą išsakyti įtarimai, kad Kremlius galėjo finansais padėti Trumpo korporacijai.
Jurijus Švecas. Viename interviu žurnalistas sakė Trumpui: girdi, jau nustatyta, kad vienas iš jūsų verslo partnerių susijęs su rusų mafija. Į tai būsimasis JAV prezidentas atsakė: girdi, kai aš pasirašiau su juo kontraktą, aš apie tai nežinojau, o dabar reikia laikytis kontrakto. Ir pridūrė: „Jeigu jis iš rusų mafijos, kodėl FTB manęs neperspėjo?“ Štai ir visa kalba.
Jeigu RF specialiosios tarnybos investavo į Trumpą kažkiek pinigų, jos negalėjo to daryti tiesiogiai. Tokios tranzitinės akcijos turėjo būti atliekamos per tarpininkus, o tai atveria plačias perspektyvas neigimams: girdi, nežinojau, nemačiau, suklaidino, bjaurybės. Apskritai, jei aš jums kažkiek skolingas, tai aš jums atleidžiu.
Tiesa, yra vienas kabliukas – 19,5% Rosneft akcijų, kurios gana suktai buvo išvestos iš RF ir paskutinį kartą iškilo Singapūre. Taip, jos galėjo būti Trumpui kaip „morka“: nuimsi sankcijas – gausi akcijas. Bet visiškai idiotiška Putino kišimosi į rinkiminę kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos seka kiekvieną Trumpo žingsnį ir tas akcijas.
Natalia Dvali. Ir kas bus toliau?
Jurijus Švecas. Toliau Trumpas turi įvykdyti, ką pažadėjęs. Dėl sienos su Meksika, 25 milijonų darbo vietų sukūrimo, Amerikos įmonių sugrąžinimo į JAV yra rimtų abejonių. Bet štai ką jis būtinai padarys.
Jis padidins skalūninės naftos ir dujų gamybą bei eksportą siekiant visiškos JAV energetinės nepriklausomybės. Tą projektą jis jau pradėjo. Suprantate, kokios įtakos tai turės pasaulinėms naftos ir dujų kainoms?
„Blogas“ Obama tik žadėjo sustiprinti priešraketinės gynybos sistemą Europoje. „Geras“ (Kremliui) Trumpas tą padarys.
„Blogas“ Obama mažino JAV ginkluotąsias pajėgas. „Geras“ Trumpas jas padidins. Tai – dėl laivyno, aviacijos, branduolinės triados. Ir reikia neužmiršti, kad jau dabar JAV karinis biudžetas apie 10 kartų didesnis už Rusijos, o JAV paprasta ginkluotė per visą kartą pranašesnė už RF, jeigu ne daugiau.
Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje KGB užsienio žvalgyboje nenaudojamos dulkėjo apie 80% technikos naujovių pavyzdžių, kuriuos pavyko pavogti Vakaruose sovietų karinės pramonės kompleksui. Jau tada SSSR pramonė buvo atsilikusi nuo Amerikos tiek, kad tų naujovių paprasčiausiai negalėjo panaudoti. O Putino Rusija atsiliko dar labiau. Visą garą paleido į propagandą.
Štai tie trys punktai – tai Putino Rusijos mirtis. Išrinkus Trumpą iš Kremliaus be paliovos sklinda užkeikimai: reikia sėsti ir tartis. Tartis dėl ko? Ko Rusijai reikia iš JAV – man aišku: panaikinti sankcijas, daug pinigų investicijoms, naujausių technologijų. Bet ką Maskva gali mainais pasiūlyti Vašingtonui?
Natalia Dvali.Pavyzdžiui, būti sąjungininke kovoje su Kinija.
Jurijus Švecas.Užmirškite. Trumpas menkai susigaudo užsienio politikoje. Jis dar išsako egzotiškų idėjų, bet jam netrukus paaiškins, kad reali konfrontacija su Kinija – kliedesiai. Trumpas dar nežino, pavyzdžiui, kad Kinija turi priešlaivinių raketų, kurios gali sukelti labai rimtą pavojų JAV lėktuvnešių grupėms. Be to, Kinijoje, kitaip nei Rusijoje, Trumpas realiai turėjo didelį verslą. O ir RF nekonfrontuos su Kinija, net dėl Trumpo.
Natalia Dvali. Kremlius gali pasiūlyti Vašingtonui gyvos jėgos kovoje su Islamo valstybės smogikais Sirijoje, tuo labiau, kad Vakarai nesirengia ten vykdyti antžeminės operacijos.
Jurijus Švecas. Tai daug realiau. Kremlius gali pasiūlyti Trumpui „patrankų mėsos“. O kaip priedą Putinas „geriausių pasaulyje prostitučių“ iš Rusijos draugijoje gali surengti ant Baltųjų rūmų pievelės „aukso lietų“ Trumpui. Tai, ko gero, ir visos realios Kremliaus galimybės. Bet ar tai verta to, ko Rusijos Federacijai reikia iš JAV?
Rusija ties ekonominio kracho riba ir išgyvena tirpstančių valiutos rezervų sąskaita. Prošvaistės nėra, tik šmėkliška viltis, kad įvyks stebuklas. Likimas padovanojo Putinui 15 stebuklingų metų – neregėtų naftos ir dujų kainų. Jas pravalgė, išleido dvarams, jachtoms, elitiniam nekilnojamajam turtui ir iškaišiojo po ofšorus. Daugiau stebuklų nebus.
Donaldą Trumpą kompromituojanti medžiaga, kurioje kalbama apie galimus JAV prezidento ryšius su Rusijos valdžia, o taip pat kurioje pateiktos pikantiškos jo vizito Maskvoje detalės, – klastotė.
Bet pats tokios dosjė publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai RF prezidentui Vladimirui Putinui, pareiškė leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis KGB institute Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs verslo žvalgybos analitiku.
2017 metų sausio 11 dieną, prieš devynias dienas iki naujojo JAV prezidento inauguracijos, amerikiečių leidinys „BuzzFeed News“ išspausdino 35 puslapių pranešimą apie Donaldo Trumpo ryšius su Rusijos valdžios atstovais. Dokumentą sudaro tarnybiniai užrašai, kurie, leidinio manymu, buvo sudėlioti buvusio Britanijos žvalgybos bendradarbio.
„The Wall Street Journal“ tvirtina, kad dokumento sudarytojas – buvęs MI6 agentas, o dabar Londono firmos „Orbis Business Intelligence Ltd.“ vadovas Kristoferis Stilas.
Publikuotame pranešime sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos keletą metų rinko Donaldą Trumpą kompromituojančią medžiagą. Antai, dokumente tvirtinama, kad 2013 metais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) slapta kamera nufilmavo Trumpo ir rusų prostitučių orgiją Maskvos „Ritz-Carlton“ viešbutyje, o taip pat amerikiečių verslininkui artimų asmenų kontaktus su RF specialiųjų tarnybų agentais. Dosjė autorių šaltiniai tvirtina, kad surinkta kompromituojančia medžiaga „FSB pakankamai sukompromitavo Trumpą jo veiklos rėmuose Rusijoje, kad galėtų jį šantažuoti“.
Trumpą kompromituojanti medžiaga – apgaulė, bet pats jos paskelbimo faktas įvarė naująjį JAV prezidentą į griežtus rėmus Kremliaus atžvilgiu, o RF prezidentui Vladimirui Putinui ir išvis tapo spąstais. Apie tai interviu leidiniui „Gordon“ pareiškė buvęs sovietų žvalgas ir Putino bendrakursis iš Andropovo instituto, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV.
Trumpo „dosjė“ – absoliuti apgaulė. Bet pats publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai Vladimirui Putinui
– Kam ir kokiu tikslu, jūsų nuomone, prireikė paskleisti Trumpo dosjė Amerikos žiniasklaidai?
– Aš buvau vienas iš nedaugelio žvalgybos bendradarbių šaltojo karo metais, kuris pats radau, apdorojau ir užverbavau JAV pilietį kaip agentą, o paskui, remdamasis iš jo gauta informacija, rašiau ypatingos svarbos pažymas aukščiausiajai SSSR vadovybei. Taip gavosi, man paprasčiausiai pasisekė. Mano profesionali eksperto nuomonė: Trumpo „dosjė“ buvo surašyta neišeinant iš biuro.
– Ką tai reiškia?
– Profesionalų kalba tokia „dosjė“ vadinama informaciniu analitiniu dokumentu. Tokių dokumentų rašymas – tai amatas, kurio ilgai ir nuobodžiai mokoma, ir jis turi savas taisykles bei kriterijus. Jie beveik vienodi viso pasaulio specialiosioms tarnyboms. Tų taisyklių ir standartų analizė leidžia nustatyti, ar jums prieš akis realus dokumentas, ar, kaip mes sakome profesionalų žargonu, „fanera“.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Pavyzdžiui, yra meno ekspertai, kurie gali tvirtai pasakyti, ar jums prieš akis Rembranto paveikslas, ar klastotė, ir jų nuomonė bus priimta teisme, nors jie greta Rembranto nestovėjo. Lygiai tas pats ir su žvalgybos informaciniais dokumentais. Juose išdėstyta informacija turi atitikti tokius, pavyzdžiui, kriterijus, kaip slaptumas, aktualumas, informacijos patikimumas, ir būti parašyti visiškai konkrečiu būdu.
„Dosjė“ patikimumas profesiniu požiūriu lygus nuliui. Aš galiu paragrafą po paragrafo, sakinį po sakinio peržiūrėti tą dokumentą, kad tai įrodyčiau. Bet dabar to nedarysiu. Tai reikia aptarti su tais, kas turi ekspertinių žinių šiuo klausimu. Priešingu atveju tai bus tik kaip kalbos turguje apie stygų teoriją kosmologijoje.
– Paklausiu tiesiai: Trumpo dosjė – apgaulė?
– Absoliuti.
– Ir kokiame konkrečiame biure atsirado ta kompromituojanti medžiaga?
– Iš esmės, dabar tai jau nebesvarbu. Žymiai svarbiau „dosjė“ publikacijos faktas, nes tai šachas ir matas asmeniškai Putinui.
– Aš sutikčiau su jūsų argumentais, jeigu ne vienas „bet“. Trumpo dosjė surinko Kristoferis Stilas, beveik 20 metų išdirbęs britų žvalgyboje MI6. Būtent Stilas tyrė FIFA korupciją. Vargu ar tokio lygio profesionalas sutiktų regzti klastotę.
– Aš irgi sutikčiau su jumis, jeigu kadaise nebūčiau užsiiminėjęs „pagrindinio priešininko“ verbavimu.
Štai pirmajame „dosjė“ punkte iš esmės visiškai slaptos informacijos šaltiniu įvardijamas buvęs aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnas, kuris dabar dirba Kremliuje, o tai pat dabartinis aukštas RF URM bendradarbis. Ir jie neva tai praneša žinias, kurias gali pranešti tik superagentas. CŽV ar MI6 bendradarbius, kurie kada nors yra užverbavę Maskvoje bent vieną tokio lygio agentą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O tokių, kas būtų užverbavęs tuo pačiu metu ir aukštą Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotoją, ir aukšto rango URM bendradarbį, greičiausiai išvis nėra.
Be to, jeigu MI6 turėtų tokių agentų Maskvoje, jie būtų vertinami kaip didžiausias laimėjimas žvalgybos tarnybų istorijoje, su jais būtų dirbama kaip su superagentais. Ir jokio privačios žvalgybos kompanijos bendradarbio prie jų net per patrankos šūvį neprileistų.
Na ir, pagaliau, mes juk tiksliai nežinome, kad būtent Kristoferis Stilas parašė tą „dosjė“. Kol kas apie tai tik žiniasklaida tauškia. Beje, aš aptariau tą „dosjė“ su JAV ir Didžiosios Britanijos profesionalais. Mūsų nuomonės sutapo: dosjė nurodyti šaltiniai nekalbėjo to, kas jiems priskiriama. Nekalbėjo nei dokumento autoriui, nei jo informatoriams.
Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prisilietimas prie kurio gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau Amerikoje.
– Jeigu dosjė, kaip jūs tvirtinate, klastotė, tai kodėl JAV FTB pradėjo oficialų galimų Trumo ryšių su Kremliumi tyrimą?
– Aš nesakau, kad „dosjė“ buvo tuščias šūvis. Priešingai, jis davė pradžią įdomiems įvykiams. Kelis mėnesius tas dokumentas klaidžiojo po daugybę Amerikos žiniasklaidos redakcijų, ir net Senate, bet niekas negalvojo jo spausdinti. Paskui Amerikos žvalgybos vadovai pateikia Obamai ir Trumpui slaptą pranešimą apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkiminę kampaniją, o prie jo prideda trumpą dviejų puslapių „dosjė“ santrauką su paaiškinimu: štai kokia informacija klaidžioja po šalį, anksčiau ar vėliau ji bus vieša, todėl mes norime, kad jūs būtumėte tam pasirengę.
Ir praktiškai išsyk po to vienas Vašingtono portalas spausdina tą „dosjė“ ištisai. Žmonės nustebę, mažiausiai 50 procentų amerikiečių, kurie balsavo prieš Trumpą, reikalauja: „Mes norime žinoti, ar tai tiesa, ar ne!“ Atsiliepiant į darbo žmonių norus pradedami du oficialūs tyrimai. Pirmąjį atlieka FTB, CŽV, NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) ir JAV finansų ministerijos finansinių nusikaltimų skyrius. Teismas suteikia jiems plačiausius įgaliojimus, įskaitant teisę gauti bet kokią informaciją, taip pat ir visus NSA elektroninius perėmimus, kurių priskaičiuojama milijardai, ir reikalauti informacijos apie visas bankų transakcijas. Ir čia jau pakvipo svilėsiais.
Antrą tyrimą pradėjo Senatas su teise priverstinai (jei prireiks) iškviesti bet ką ir apklausti davus priesaiką. Amerikiečiams, įtariamiems dėl kokių nors negerų dalykų, tai beveik tas pats, kaip stoti prieš Paskutinįjį teismą.
Formaliai tie tyrimai žvelgia į artimiausių Trumpo padėjėjų ryšius su RF. Bet kas žino, į ką visa tai pavirs?! Votergeitas irgi prasidėjo nuo kažkokios smulkmės tyrimo.
Diskusijų klubas Politika.lt maloniai kviečia Jus į pirmąją šiais metais diskusiją. Diskusijos tema: „Donaldo Trumpo inauguracija: ką ji žada Europai ir Lietuvai?“
Ji rengiama sausio 24 d. (antradienis) 18 val. restorane „Studio 9”, Gedimino pr. 9, Vilnius.
Diskusijos prelegentai: Arnoldas Pranckevičius, Europos Komisijos atstovybės Vilniuje vadovas; Ramūnas Vilpišauskas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius.
„Tą istoriją pradėjo pasakoti Vašingtone pernai vasaros pabaigoje: kai Donaldas Trumpas buvo atvažiavęs su reikalais į Maskvą, Rusijos žvalgybos bendradarbiai užtiko jį kompromituojančiomis seksualinio pobūdžio aplinkybėmis“, – rašo Newsweek žurnalistas Džefas Steinas.
„O dabar, pasak prasiskverbusio į spaudą priedo prie JAV žvalgybos tarnybų kolektyvinio pranešimo apie Kremliaus intrigas Amerikos rinkimuose, aiškėja, kad Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai stebėjo, kaip Trumpas dalyvavo „iškrypėliškuose lytiniuose aktuose“, kuriuos „organizavo ir sekė FSB“.
Dokumente sakoma, jog FSB „pasamdė keletą prostitučių, kad jos parodytų jam aukso lietaus (šlapinimosi) šou“. Maža to, pasak anoniminių pranešimo šaltinių iš Rusijos, Trumpas tyčia pasirinko savo sumanymui „Ritz Carlton viešbutį, kur, kaip jam buvo žinoma, prezidentas ir ponia Obamos (kurių jis nekentė) buvo apsistoję per vieną oficialų vizitą Rusijoje, ir išniekino lovą, kurioje jie miegojo“, – perduoda korespondentas.
Pranešimo tikrumas ir jo šaltinių teisingumas nepatvirtinti, pabrėžia leidinys. Numanomą visą pranešimo versiją – tiksliau, neįvardyto Vakarų specialiųjų tarnybų eksbendradarbio tarnybinių užrašų seriją – išspausdino leidinys BuzzFeed .
Ir vis tik, straipsnio autoriaus nuomone, pranešimas „sustiprina versiją, kuri, kaip kai kas nuogąstauja, paaiškina Trumpo simpatijas Kremliui, kurių niekaip kitaip paaiškinti neįmanoma“.
Steinas cituoja pranešimą: „Nestandartinė Trumpo elgsena Rusijoje per daugelį metų davė valdžiai pakankamai gėdingos medžiagos apie dabartinį respublikonų kandidatą į prezidentus, kad norėdami jie galėtų jį šantažuoti“.
„Jeigu šantažas akivaizdus, tai ši istorija jau ne apie nepadorius lytinius aktus, o apie nacionalinį saugumą“, – pabrėžia autorius.
Pranešime paminėtas ir Maskvos dėmesys sutuoktiniams Klintonams. Bet vertingiausia, ką pavyko sužinoti sekant ponią Klinton ir jos aplinką, – tai „jos pasisakymus, prieštaraujančius jos dabartinei pozicijai įvairiais klausimais“, sakoma dokumente.
Kol kas neaišku, ar pranešimas padarys permanentinės žalos Trumpo administracijai. Galimas dalykas, net išaiškės, kad tai klastotė, kurią išmetė Rusijos žvalgyba, kad sukurstytų chaosą Amerikos politiniame gyvenime, pabrėžia autorius.
„Gruodį senatorius Makeinas perdavė FTB direktoriui Džeimsui Komiui dokumentus, kur tvirtinama, kad Trumpo rinkimų štabas ir Maskva turėjo slaptų kontaktų, o Rusijos žvalgyba turėjo kompromituojančios asmeninio pobūdžio medžiagos apie išrinktąjį JAV prezidentą“, – praneša The Guardian žurnalistas Džulianas Bordžeris.
„Medžiaga, su kuria susipažino The Guardian, – tai serija pranešimų apie Trumpo santykius su Maskva. Pranešimus surašė kažkoks buvęs vienos Vakarų kontržvalgybos bendradarbis, dabar dirbantis privačiu konsultantu.
Antradienį dokumentus išspausdino leidinys BuzzFeed, pranešdamas, kad jie „nepatikrinti ir potencialiai negali būti patikrinti“. The Guardian nepavyko patvirtinti dokumentų turinio tikrumą, o Trumpo komanda nuosekliai neigia bet kokius slaptus kontaktus su Rusijos vyriausybe“, – sakoma straipsnyje.
„Vienas JAV administracijos valdininkas, kuris davė interviu The Guardian, sakė, kad šaltinis, parašęs pranešimą, – visiškai patikimas žmogus, skrupulingas ir gerai informuotas, turintis platų pažįstamų Rusijoje tinklą. Kai kurie pranešimai (įvairių datų – nuo praėjusių metų birželio 20 iki spalio 20) irgi buvo pranašiški: juose prognozuoti įvykiai, nutikę po to, kai pranešimai buvo išsiųsti“, – rašoma leidinyje.
Antai, 2016 metų birželio mėn. pranešime tvirtinama, kad Kremlius mažiausiai penkerius metus padėjo Trumpui, stengdamasis skatinti „susiskaldymą ir prieštaravimus Vakarų aljanse“.
Jame taip pat tvirtinama, kad Trumpas atsisakė „įvairių, skirtų jam „pameilikauti“, sandėrių su jam siūlytu Rusijoje nekilnojamuoju turtu“, ypač projektuose, susijusiuose su futbolo PČ-2018 finalu, bet „jis ir jo artimiausia aplinka sutiko gauti iš Kremliaus reguliarų srautą žvalgybos duomenų, įskaitant duomenis apie demokratus ir kitus jo politinius priešininkus“, – sakoma straipsnyje.
Sensacingiausiu laikraštis laiko štai tokį tvirtinimą pranešime: „FSB pakankamai sukompromitavo Trumpą remdamasi jo veiksmais Maskvoje, kad galėtų jį šantažuoti“.
Laikraštis pažymi, kad pranešimuose yra keletas klaidų. „Apie Maskvos Barvichos priemiestį sakoma, kad jis „rezervuotas aukščiausiosios vadovybės ir jos artimiausios aplinkos rezidencijoms“, bet, nors tai ir labai brangus rajonas, nėra jokių apribojimų įsigyti ten nekilnojamojo turto. Dokumente taip pat su rašybos klaida parašytas vienos Rusijos bankų korporacijos pavadinimas“, – sakoma straipsnyje.
Leidinys praneša: „Iš pradžių pranešimai buvo užsakyti kaip tyrimas apie opoziciją prezidentinės kampanijos laikotarpiu, bet autoriui sukėlė tokį nerimą tai, ką jis atkapstė, todėl jis nusiuntė kopiją FTB. Neaišku, kam toje organizacijoje pateko tie pranešimai ir kokių veiksmų ėmėsi FTB“.
„The Guardian“ gali patvirtinti, kad iki gruodžio dokumentai pasiekė FTB vadovybę. Senatorius Makeinas, gavęs informaciją apie tuos dokumentus savais kanalais – per tarpininką iš vienos Vakarų šalies sąjungininkės, pasiuntė į užsienį tarpininką susitikti su šaltiniu, o paskui nusprendė įteikti medžiagą (FTB direktoriui Džeimsui) Komiui gruodžio 9-ąją, susitikęs su juo akis į akį“, – rašo laikraštis, remdamasis apie susitikimą su informuotu nepriklausomu šaltiniu. Dokumentai taip pat yra Baltųjų rūmų valdininkų rankose.
„Kaip galima suprasti, Makeinas nekalbėjo apie dokumentų tikrumą, bet šaltinio nuomonė padarė jam įspūdį, ir senatorius nusprendė privaląs perduoti dokumentus FTB“, – sakoma straipsnyje.
„Vienas kolega pranešė, kad Makeinas nenorėjo į tai painiotis, nes jis nuogąstavo, kad jo raginimus atmes kaip asmeninės nuoskaudos dėl Trampo išraišką. Vietoj to jis pareikalavo sudaryti specialų Senato komitetą ir patikrinti rinkimų štabo bendradarbių ryšius su Maskva. Bet Respublikonų partijos vadovybė užblokavo jo siūlymą“, – sakoma straipsnyje.
Laikraštis mini Komiui perduotų pranešimų turinį. „Rusijos žvalgyba, kaip tvirtinama, surinko kompromituojančios medžiagos, kai Trumpas lankėsi Maskvoje 2013 metų lapkritį – rengė ten „Mis Visata“ konkursą“, – rašo autorius.
„The Guardian“ sužinojo, kad vasarą FTB paprašė Fisa – teismą, kurio žinioje yra užsienio žvalgybos sekimas, – išduoti orderį stebėti keturis Trumpo komandos narius, įtartus dėl nereguliarių kontaktų su Rusijos oficialiais asmenimis. Teismas atmetė pageidavimą ir paprašė FTB kontržvalgybos tyrėjus susiaurinti apimtį. Esama pranešimų, kad spalį FTB pagaliau gavo orderį, bet ta žinia nepatvirtinta, taip pat neaišku, ar orderis lėmė visavertį tyrimą“, – sakoma straipsnyje.
JAV kongresą dabar kontroliuoja respublikonai, ir jų požiūris į Rusiją diametraliai priešingas būsimojo JAV prezidento Donaldo Trumpo požiūriui, pareiškė leidiniui www.Gordon.com amerikiečių publicistas, Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas.
Aleksandras Goldfarbas, šio komentaro autorius
Amerikos senatoriai ir kongresmenai pradeda domėtis, kodėl būsimasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas toks lojalus RF prezidentui Vladimirui Putinui. Tai komentaruose leidiniui Gordon sakė amerikiečių publicistas, Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas.
„Amerikos žurnalistai, ekspertai, senatoriai ir kongresmenai sako: „Mums suprantama, ką daro Trumpas, bet nesuprantama, kodėl. Kodėl jis taip gina Putiną? Kodėl taip simpatizuoja Kremliui, nepaisant JAV specialiųjų tarnybų pranešimo? Ar už to nėra slaptos priežasties, priklausomybės ar įsipareigojimo, kuriuos Trumpas ir jo šeima turėtų Putinui?“ Kadangi Trumpas iki šiol neišspausdino savo mokesčių deklaracijos, niekas negali atsekti jo galimų asmeninių ir dalykinių ryšių su Rusija, kurie nesusiję su JAV valstybiniais interesais“, – pažymėjo Goldfarbas.
Pasak jo, Respublikonų partijos viršūnė pasirengusi pasisakyti prieš Trumpą.
„JAV specialiųjų tarnybų pranešimas Senate apie Rusijos kibernetines atakas pademonstravo, kad Respublikonų partijos viršūnė pasirengusi pasisakyti prieš Trumpą. Specialiosios tarnybos tvirtino, kad jos neabejoja, jog už kibernetinių atakų prieš JAV slypi Rusijos aukščiausioji vadovybė, tiesiog įvardijo Putiną. Beje, jau išspausdinta pranešimo atviroji dalis, kur buvo parodytos visos Kremliaus kibernetinės atakos“, – pabrėžė Goldfarbas.
Jis mano, kad būsimasis JAV prezidentas įžeidė Amerikos specialiąsias tarnybas.
„Trumpas atsisako pripažinti, kad už kibernetinių atakų prieš JAV slypi Rusija, jis viešai išsakė abejones dėl Amerikos žvalgybos duomenų kokybės ir specialiųjų tarnybų politinio objektyvumo. Beje, jis tai pareiškia užgaulia specialiosioms tarnyboms forma: girdi, jūs nieko nesuprantate. Ir šalia to visą laiką laido komplimentus Putinui. JAV specialiosios tarybos labai įsižeidė dėl Trumpo kalbų ir rimtai bei pagrįstai jam užvažiavo“, – pareiškė Goldfarbas.
Jo nuomone, jeigu Trumpas deramai nesureaguos į Amerikos specialiųjų tarnybų pranešimą, Senatas užblokuos jo pasiūlytą Rekso Tilersono kandidatūrą į JAV valstybės sekretoriaus postą.
„Kas bus, jei Trumpas ignoruos JAV specialiųjų tarnybų pranešimą? Artimiausiu metu Senate turi būti svarstoma Tilersono kandidatūra į JAV valstybės sekretoriaus postą ir kiti būsimosios Trumpo administracijos kandidatai. Jiems bus užduotas klausimas: „O kokią politiką jūs ketinate vykdyti Rusijos atžvilgiu?“ Jeigu Tilersonas pasakys, kad laikysis Trumpo nurodymų (panaikinti sankcijas RF, pripažinti Krymo aneksiją ir Donbaso okupaciją), Senatas užblokuos jo paskyrimą į pareigas. Dabar kongresą kontroliuoja respublikonai, jų požiūris diametraliai priešingas Trumpo pažiūroms“, – pažymėjo Goldfarbas.
Jis pabrėžė, kad prieš Trumpą pasisakė virtinė įtakingų Respublikonų partijos veikėjų.
„JAV Senato ginkluotųjų pajėgų komitetas, kuriam vadovauja respublikonai, po specialiųjų tarnybų pranešimo pareiškė, kad rengs naujas sankcijas Rusijai. Obamos sankcijas Rusijai komitetas laiko menkomis ir apgailėtinomis: girdi, mes mėtėme į Kremlių mažus akmenėlius, o reikia mesti riedulius. Tarp JAV Kongreso ir Trumpo Rusijos klausimu prasideda kova ne juokais. Ir prieš Trumpą pasisakė įtakinga ir galinga senatorių respublikonų grupė“, – apibendrino Goldfarbas.
XXX
2016 metų spalį JAV valdžia oficialiai apkaltino Rusiją išlaužus Amerikos partijų serverius, o taip pat įsikišus į prezidento rinkimų procesą šalyje. Kremlius tuos kaltinimus pavadino „nesąmone“.
Gruodžio 10 dieną JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) padarė išvadą, kad Rusija kišosi į prezidento rinkimus JAV, siekdama padėti Trumpui laimėti. Kremliaus spikeris Dmitrijus Peskovas tokius kaltinimus pavadino „nepadoriais“.
Gruodžio 11-osios dienos interviu televizijos kanalui Fox News Trumpas pareiškė, kad Amerikos specialiosios tarnybos iš tiesų nežino, kas slypi už kibernetinių atakų prieš įvairias JAV struktūras. Išrinktasis JAV prezidentas CŽV pareiškimus apie Rusijos kišimąsi į rinkimus pavadino „absurdiškais“.
Gruodžio 29-ąją JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims internetinėmis technologijomis užsiimančioms Rusijos kompanijoms, o taip pat šešiems RF piliečiams ryšium su tuo, kad jie gali būti susiję su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.
2017 metų sausio 5 dieną JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis, gynybos ministro pavaduotojas žvalgybos reikalams Marselis Letras, o taip pat JAV kibernetinės vadovybės vadovas Maiklas Rodžersas paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Rusija „kelia visos apimties kibernetinį pavojų JAV vyriausybei, kariniams, diplomatiniams, komerciniams ir kritiškai svarbiems infrastruktūros objektams“.
Rusiją galima charakterizuoti įvairiai, taip pat ir labai skirtingai skirtinguose istorijos tarpsniuose, tačiau visais laikais, nežiūrint besimainančių istorinių aplinkybių, mūsų didžioji kaimynė išsiskyrė kaip pasaulinis lyderis melagysčių padauginimo sferoje.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Tarkime, kad ne rusai, o dar tokia angis rojuje išrado melą, išties melas dabar tarpsta visame pasaulyje, prasiskverbdamas net į intymiausius žmonių tarpusavio santykius, tiesa yra ir tai, jog ypač dažnai meluoja politikai daugumoje šalių, bet, regis, tik Rusijoje melas priimamas su tokiu džiugesiu bei įsipareigojimu melo dvasiai, kad liaudis čia reikalauja vis didesnių melo porcijų kaip būtino aptarnavimo iš valdžios pusės. Rusams reikia melo ne mažiau kaip duonos ir žaidimų kartu, taigi kaip duonos kasdieninės ir nekasdieninio nusiraminimo trankviliantų.
Žinia, Rusijos valstybė, plėsdama savo ribas, išbandė visas fizinės prievartos rūšis prieš savo šalies gyventojus, o ypač užkariautose teritorijose, nesibodėdama čia net didžiausių žiaurumų, tačiau, kaip atrodo, mažiau kreipiamas dėmesys į tai, kad, siekdama įtvirtinti savo interesus, rusiškoji patvaldystė visais laikais naudojosi suktumo, apgaulės, pergudravimo, dūmų užtvarų statymo ir melo visos klaviatūros teikiamomis galimybėmis, visada grodama klaidinančias melo melodijas be pertojo abiem rankomis. Dar daugiau, – būtų galima pasakyti net taip, kad aprašytas instrumentų rinkinys, atsirandantis įgyvendinant šovinistinius Rusijos imperijos užmanymus, nėra tik rytietiško gudrumo, kaip mes tokį dalyką esame linkę paprastai suprasti, arsenalas, o yra labai savito kolorito rusiškojo nešvankumo diapazono nuoroda ir pavyzdžių priminimas.
Ar Rusijoje yra tokia sfera, kur melo dvasia būtų netoleruojama arba bent toleruojama mažesniu laipsniu? Kažkada dar buvo galima bandyti naiviai įsivaizduoti, kad tokia užuovėja nuo melo yra, tarkime, sportas, kur atletai išbando jėgas sąžiningoje kovoje, tačiau šiandien Rusijos sportininkų reputacija jau yra suteršta dopingo skandalų taip kategoriškai, kad jie – vejami iš tarptautinių turnyrų. Dopingas yra melo dvasia sporte, jį vartojantys bėgant laikui buvo sučiupti ne vienos šalies atletai, tačiau tik Rusijoje sportininkų farširavimas dopingu įgijo sisteminį pobūdį, tapo valstybės remiama, politinio užsakymo formą prisiėmusia melo ir apgavysčių strategija.
Šis dopingo pavyzdys, kaip atrodo, gali būti traktuojamas išplėtotu pavidalu aptariant taip pat ir beprecedentį rusų programišių bandymą kibernetinėmis atakomis paveikti neseniai praūžusių JAV prezidento rinkimų rezultatus. Iš tiesų, turime pagrindą teigti, jog Rusija tokiu būdu įsikišdama į svetimoje šalyje vykstančius rinkimus dopingavo vieną iš pretendentų, siekė padėti rusų favoritui laimėti rinkiminę kovą nesąžiningomis priemonėmis.
Vis dėlto girdime patikinimus, kad Donaldas Trumpas pradėjęs eiti išrinktojo prezidento pareigas greitai pademonstruos savo nepriklausomumo nuo pašalinių įtakų stotą, parodys rusams jų kuzkino mat. Tačiau jeigu versija, kad Donaldas Trumpas vis dėlto laimėjo dėl rusų užkrauto kibernetinio dopingo bent iš dalies yra teisinga, neatmestina ir tokia galimybė, jog visos šio septyniasdešimtmečio atleto pergalės yra skirtos to paties kuznecovo ar ivanovo motinos garbei.
Tikriausiai tie patys rusų mistifikatoriai taip pat platina nuomonę, kad neva D.Trumpo ir V.Putino aljansas galop užtikrins baltojo žmogaus pergalę (sic). Vaje vaje… Ką gi, jeigu dauguma mano tautiečių patikėtų tokia nesąmone, prašyčiau mane nuo to momento laikyti negru.
