Lenkijos opozicija surengė plataus masto antivyriausybinį protestą. EPA-ELTA nuotr.
Varšuva, birželio 4 d. (AFP-ELTA). Sekmadienį centrinėse Varšuvos gatvėse susirinko pusė milijono protestuotojų, ir, kaip teigia Lenkijos opozicijos organizatoriai, tai buvo viena didžiausių antivyriausybinių demonstracijų per 30 metų nuo komunizmo griūties.
Buvęs Lenkijos prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas ir kovos su komunizmu lyderis Lechas Walęsa kartu su opozicijos atstovais žygiavo eitynėse. Rudenį Lenkijoje vyks parlamento rinkimai.
Žmonės suvažiavo iš visos šalies, po to, kai buvęs ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, centristinės opozicinės „Pilietinė platforma“ (PO) partijos vadovas, paragino protestuoti prieš „dideles pragyvenimo išlaidas, sukčiavimą ir melą, už demokratiją, laisvus rinkimus ir ES“.
Daugumos opozicinių partijų lyderiai ragino savo šalininkus prisijungti prie eitynių prieš Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamą nacionalistinę partiją „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS). Lechas Walesa. EPA – ELTA nuotr.
„Miesto administracijos skaičiavimais, šiuo metu [protestuotojų skaičius] siekia 500 000“, naujienų agentūrai AFP sakė organizatorių atstovas Janas Grabiecas.
Raudona ir balta spalvomis pasipuošę demonstrantai nešė plakatus, skelbiančius „Viskam yra ribos“, „Ne – autoritarinei Lenkijai“, ir kaltino valdančiąją PiS partiją dėl besaikių kainų.
Buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas kreipėsi į minią, pareikšdamas, kad opozicijos vaidmuo yra „panašios svarbos“ kaip devintajame dešimtmetyje ir kovojant su komunizmu. Donaldas Tuskas. EPA-ELTA nuotr.
L. Walęsa, kuris vadovavo „Solidarumo“ sąjungai, sėkmingai kovojusiai su komunizmu, jau seniai nebedalyvauja politikoje. Jis sakė eitynių dalyviams „kantriai“ laukęs dienos, kai nacionalistų partija ir J. Kaczynskis bus priversti pasitraukti.
„Pone Kaczynski, mes atvykome jūsų. Pagaliau išaušo toji diena“, – kalbėjo L. Walęsa.
Birželio 4 d. protesto eitynių dieną minimos 34-osios pirmųjų iš dalies laisvų rinkimų Lenkijoje, po kurių komunizmas Europoje pralaimėjo, metinės.
1990 metais L. Walęsa tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu šalies prezidentu.
Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda. EPA-ELTA nuotr.
Varšuva, gegužės 29 d. (dpa-ELTA). Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pasirašė prieštaringai vertinamą įstatymą, juo siekiama sudaryti komisiją, tirsiančią galimą Rusijos įtaką.
Pirmadienį Varšuvoje A. Duda sakė, kad Rusijos įtaka atvedė prie sąmyšio, invazijos į Ukrainą ir Europos energetikos problemų.
„Todėl nėra jokių abejonių, kad tai turi būti ištirta“, – sakė jis ir pridūrė pavesiantis Konstituciniam Teismui išnagrinėti įstatymą.
Dauguma parlamento narių penktadienį balsavo už valdančiosios konservatorių partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) pateiktą įstatymo projektą. Tačiau kritikai kaltina PiS vyriausybę šiuo įstatymu siekiant prieš parlamento rinkimus diskredituoti opozicijos lyderį ir buvusį ministrą pirmininką Donaldą Tuską. Mat komisija galėtų dešimčiai metų uždrausti pareigūnams eiti pareigas. Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.
Remiantis įstatymo projektu, tyrimo komisija aiškinsis, ar 2007–2022 m. nebuvo atlikti šalies saugumui kenkiantys tarnybiniai veiksmai.
Taip pat bus tiriama, ar atitinkama informacija nebuvo perduota trečiosioms šalims, ar nebuvo sudarytos Rusijos įtakai palankios sutartys. Komisiją sudarys devyni žmonės, juos paskirs Lenkijos parlamento žemieji rūmai, juose PiS turi daugumą.
Buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas vadovavo Lenkijos vyriausybei 2007–2014 metais. PiS kaltina jį sudarius su Rusija nepalankias Lenkijai dujų sutartis.
Liberalios Piliečių platformos lyderis D. Tuskas laikomas didžiausiu PiS vadovo Jaroslawo Kaczynskio politiniu varžovu. Todėl opozicijos atstovai vadina įstatymą „gėda“.
Pats D. Tuskas pirmadienį reagavo ironiškai.
„Pone prezidente, kviečiu jus į viešą konsultaciją birželio 4 dieną. Būsime gerai girdimi ir matomi pro jūsų rūmų langus. Ar ateisite?“, – tviteryje parašė jis.
Kaip tik birželio 4 d. Piliečių platforma ragina surengti Varšuvoje demonstraciją prieš PiS politiką.
Lenkijos parlamentas
Varšuva, gegužės 27 d. (dpa-ELTA). Lenkijos parlamentas priėmė kontroversišką įstatymo projektą, numatantį ištirti galimą Rusijos įtaką valstybės saugumui, pranešė naujienų agentūra PAP, kuria remiasi „dpa“.
Teigiama, kad atitinkamą iniciatyvą, kurią pristatė valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS), penktadienį palaikė didžioji dauguma parlamento narių.
Kritikai kaltina vyriausybę mėginimu šiuo įstatymu diskredituoti opozicijos lyderį ir buvusį šalies premjerą Donaldą Tuską, iki parlamento rinkimų likus vos keliems mėnesiams. Šiam teisės aktui dar bus reikalingas prezidento Andrzejaus Dudos parašas. Donaldas Tuskas. EPA-ELTA nuotr.
Remiantis įstatymo projektu, tyrimo komisija aiškinsis, ar 2007–2022 m. būta oficialių veiksmų, kenkiančių šalies saugumui. Negana to, komisija sieks nustatyti, ar atitinkama informacija buvo perduodama trečiosioms šalims ir ar buvo sudaryta susitarimų, palankių Rusijos įtakai. Komisija turės įgaliojimus skirti baudas.
Buvęs Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas D. Tuskas 2007–2014 m. dirbo Lenkijos premjeru. PiS vadovaujama vyriausybė, be kita ko, kaltina jį sudarius su Rusija nepalankias dujų tiekimo sutartis. D. Tuskas laikomas nuožmiausiu PiS vadovo Jaroslawo Kaczynskio oponentu. Jaroslawas Kaczynskis. EPA – ELTA foto
D. Tuskas šiuo metu vadovauja didžiausiai Lenkijos opozicinei partijai „Piliečių platforma“. Jis savo ruožtu pavadino PiS priklausančius parlamentarus „bailiais“, kurie tokiu būdu mėgina eliminuoti savo didžiausią politinį oponentą.
Lenkijos opozicijos lyderis Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.
Buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Lenkijos opozicijos lyderis Donaldas Tuskas neatmeta savo šalies išstojimo iš Bendrijos galimybės.
Lenkija „greičiau nei kam nors atrodo“ gali nebebūti ES narė, jei dabartinė valdančiosios PiS partijos kampanija taps nevaldoma, sakė D. Tuskas stočiai TVN24. D. Tuskas yra laikinasis didžiausios Lenkijos opozicinės partijos „Piliečių platforma“ pirmininkas.
Aukštas PiS atstovas prieš dvi dienas iškėlė klausimą dėl tolesnio Lenkijos bendradarbiavimo su ES ir taip įplieskė debatus. „Turėtume pagalvoti, kiek dar galime bendradarbiauti, kad mes visi liktume ES ir kad ši ES mums būtų priimtina“, – sakė PiS frakcijos vadovas Ryszardas Terleckis ir paminėjo „Brexitą“. Lenkija esą turi pamąstyti ir apie „drastiškus žingsnius“. Vyriausybės atstovė tada pabrėžė, kad Lenkijos išstojimas iš ES neplanuojamas.
Besitęsiantis ginčas tarp Varšuvos ir Briuselio dėl Lenkijos teismų reformos pastaruoju metu dar labiau paaštrėjo. Europos Komisija trečiadienį paprašė Europos teisingumo teismo skirti finansines sankcijas Lenkijai.
Donaldas Tuskas. EPA-ELTA nuotr.
Donaldas Tuskas, Europos liaudies partijos pirmininkas ir buvęs Lenkijos premjeras, sakė nedalyvausiantis ateinančių Lenkijos prezidento rinkimų balsavime, nes skubotai patvirtintas balsavimas paštu esą prieštaraus konstitucijai ir bus nesaugus.
„Mano nuomone, turėtume nedalyvauti balsavime paštu“, – sakė jis, ir pabrėžė, kad specialiai vengia termino rinkimai.
Lenkijoje prezidento rinkimai numatyti gegužės 10 d. Dėl pandemijos įprastas balsavimas nevyks, tačiau valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) nutarė balsavimą rengti paštu. Opozicija savo ruožtu reikalauja, kad rinkimai būtų nukelti.
Įstatymas dėl visuotinio balsavimo paštu dar neįsigaliojo, manoma, kad parlamentas sprendimą priims tik gegužės 6 d.
Nors abejonių dėl balsavimo paštu teisėtumo tik daugėja, PiS partija jau pradėjo ruoštis rinkimams, tai šalyje sukėlė didelę kritikos bangą.
Tviterio paskyroje paviešintame vaizdo įraše D. Tuskas tvirtino, kad PiS suplanuotas balsavimas neatitiks teisingų, slaptų ir lygias galimybes suteikiančių rinkimų sąlygų, jo teigimu, priėmus rinkimų kodekso pakeitimus paskutinę minutę prieš balsavimą bus pažeista konstitucija.
„Jei visi nuoširdūs ir padorūs Lenkijos gyventojai tars: „Tai ne rinkimai, tad juose nedalyvausime“, PiS paskutinę minutę atsitrauks“, – sakė D. Tuskas.
Jei Lenkijos politinės jėgos susitars, teisingus rinkimus bus galima surengti jau „gana greitai“, teigė jis.
Kritikai tvirtina, kad PiS siekia kuo greičiau surengti rinkimus, nes, pasijutus ekonominėms koronaviruso krizės pasekmėms, partijos remiamo kandidato ir dabartinio prezidento Andrzejaus Dudos šansai laimėti rinkimus gali gerokai nukristi.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas trečiadienį paragino Armėniją užbaigti dešimtmečius trunkantį konfliktą su kaimynu Azerbaidžanu dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
D. Tusko teigimu, „konfliktas neturi karinio sprendimo ir turi būti sprendžiamas politinėmis priemonėmis, vadovaujantis tarptautine teise ir principais.“
D. Tuskas, kuris, būdamas Europos Vadovų Tarybos pirmininku atstovauja ES tarptautiniu mastu, po susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu sakė, kad ES yra susirūpinusi dėl naujų aukų ir „eskaluojančios retorikos“.
„Abi pusės turėtų rodyti santūrumą ir imtis priemonių atkurti atmosferą, palankią taikai ir tikroms deryboms“, – sakė D. Tuskas.
Konfliktas, kuris kilo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, pareikalavo apie 30 000 žmonių gyvybių. Kalnų Karabachas formaliai priklauso Azerbaidžanui, bet jį kontroliuoja armėnai.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ketvirtadienį įspėjo, kad Didžiosios Britanijos planas dėl ekonominės partnerystės su ES po „Brexit“ paprasčiausiai „netinka“.
Po dvi dienas trukusių pokalbių Austrijos Zalcburgo mieste D. Tuskas reporteriams sakė, kad ES lyderiai mano, jog premjerės Theresos May pasiūlytas „Chequers“ planas pakenks ES vidaus rinkai.
Anot D. Tusko, atmosfera derybose tarp Didžiosios Britanijos premjerės ir kitų 27 lyderių buvo geresnė nei anksčiau, bet išliko dideli nesutarimai dėl prekybos ir Airijos sienos.
27 ES lyderių diskusija dėl Th. May pateikto „Chequers“ plano baigėsi tuo, kad visi sutiko, jog planas „netinka“.
D. Tuskas pridūrė, kad Didžiosios Britanijos plane dėl būsimų santykių su ES yra „teigiamų aspektų“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas taip pat pasisakė, kad Th. May pasiūlymai dėl ekonominių ryšių su ES po „Brexit“ yra „nepriimtini“, ir lyderiai spalį tikisi „naujų Didžiosios Britanijos pasiūlymų“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir ES Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas
Liepos 11 Briuselyje klostėsi įvykiai, paliudiję dar vieną Azerbaidžano užsienio politikos sėkmę. NATO viršūnių susitikimo Baigiamojoje rezoliucijoje buvo vienareikšmiškai pripažintas teritorinis Pietų Kaukazo šalių, įskaitant Azerbaidžaną, vientisumas.
Tą pačią dieną, dalyvaujant Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui ir ES Tarybos prezidentui Donaldui Tuskui, Azerbaidžano URM vadovas Elmaras Mamedjarovas ir ES užsienio reikalų ir saugumo politikos atstovė Federika Mogerini parafavo dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų parama Azerbaidžano teritoriniam vientisumui buvo užfiksuota valstybės tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.
Abu įvykiai nutiko prieš pirmąjį E. Mamedjarovo ir jo naujojo kolegos armėno Z. Mnacakaniano pirmąjį susitikimą, kurį tą dieną vakare surengė ESBO Minsko grupės pirmininkai.
Taigi, NATO vėl pademonstravo vieningą ir ilgalaikį požiūrį į Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos konfliktų sureguliavimą ir teritorinį vientisumą, patvirtindama, kad ta pozicija be jokios šalių ir konfliktų diferenciacijos nesikeičia per pastarąjį dešimtmetį. Ir nesikeis ateityje.
Armėnijos Nacionalinio susirinkimo Tarptautinių santykių komiteto pirmininko Armeno Ašotiano bandymas NATO aukščiausio lygio susitikimo išvakarėse smulkmeniškai pašantažuoti gėdingai žlugo. Kaip žinoma, keletą dienų prieš susitikimą Briuselyje Ašotianas pareiškė:
„Mes visada gaudavome kvietimus (turimi omenyje aljanso renginiai – red.), bet retai juos priimdavome, atsižvelgdami į tos struktūros viršūnių baigiamųjų dokumentų poziciją regioninių konfliktų atžvilgiu, kur nediferencijuojami įšaldyti konfliktai ir, kaip taisyklė, pirmenybė teikiama regiono teritoriniam vientisumui. Visiškai akivaizdu, kad Karabacho konfliktas iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Mums nepriimtinos geopolitinės spekuliacijos tuo klausimu ir teritorinio vientisumo imperatyvas NATO pozicijose. Jeigu galutiniame NATO viršūnių dokumente bus labai griežtos formuluotės Armėniją dominančiais klausimais, siūlysiu jame nedalyvauti, o tiesioginį naujosios vyriausybės kontaktą organizuoti kitu metu ir kita proga, nejungiant kartu NATO renginio ir Armenijos–ES darbotvarkės“.
O šiek tiek prieš tai Nikolas Pašinianas, klaidindamas savo šalies visuomenę, paskelbė, kad nuo NATO baigiamojo dokumento priklausys, ar jis vyks į Briuselį. Nors naujasis Armėnijos vadovas puikiai žinojo apie toli gražu nepalankų Armėnijai to dokumento turinį ir kad į Briuselį jis būtinai vyks, nes baigiamosios rezoliucijos tekstas ir pirmųjų asmenų kelionių į tokius renginius programos derinamos keletą savaičių iki jų atvykimo. Kuo jis kliovėsi, nežinia, bet bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių jam aiškiai nepasisekė…
Pašinianas negali rasti atsakymų į klausimus
Viskas išėjo visiškai atvirkščiai, negu norėjo Armėnija. NATO vėl patvirtino teritorinio vientisumo konfliktų sureguliavimo imperatyvą, tačiau tai nesutrukdė Pašinianui siekti audiencijos pas ES ir NATO vadovybę, kad gautų naujų subsidijų „iškankintai tautai“ paremti.
Kai dėl Europos Sąjungos, bendradarbiavimą su kuria Armėnijos deputatas siūlė „atskirti nuo santykių su antiarmėniška NATO“, tai ta tarptautinė organizacija liepos 11-ąją pademonstravo dar labiau „nepriimtiną“ oficialiajam Jerevanui poziciją, negu aljansas.
Dvišaliame ES ir Azerbaidžano dokumente dėl „Partnerystės prioritetų“ teritorinis Azerbaidžano vientisumas vertinamas vien tik jos tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Tuo pačiu ES padarė galą oficialiojo Jerevano bandymams perkelti vien tik armėnų politikų taikomą tarptautinių teisės normų interpretaciją į Briuselio politines erdves. ES ir Azerbaidžano pasirašytas dokumentas niveliavo daugelį propagandinių okupacinio režimo prasimanymų.
Visų pirma, patyrė fiasco Armėnijos pastangos pateikti visus Europos ir Šiaurės Atlanto institucijų patvirtintus dokumentus, remiančius į konfliktus įtrauktų posovietinės erdvės šalių teritorinį vientisumą, kaip tiesiogiai neliečiančius Azerbaidžano, nes juose neminimos Gruzija, Moldova ir Ukraina. Baku neva tai gali tikėtis paramos savo teritoriniam vientisumui tik kartu su Tbilisiu, Kišiniovu ir Kijevu. Tačiau per pastaruosius trejus metus aukščiausi ES pareigūnai jau dvišaliu formatu reguliariai reiškia paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui.
Liepos 11 įvyko tai, ko Azerbaidžanas laukė ilgą laiką: pritarimas valstybės teritoriniam vientisumui buvo patvirtintas NATO viršūnių formuluote dėl jo tarptautinių sienų neliečiamumo. Maža to, pirmą kartą per daugelį metų tas ypač svarbus patikslinimas konstatuotas ir dvišaliame oficialiame ES ir Azerbaidžano įtvirtintame dokumente. Visiems matoma aiški ir tiesioginė, nepriklausoma nuo kitų šalių, parama visapusiškam Azerbaidžano suverenitetui.
Antra, ES ir Azerbaidžano parafuotas dokumentas ilgametėms Jerevano spekuliacijoms dėl teritorinio vientisumo ir tautų teisės į apsisprendimą (tarpusavio) santykio principų parengė nelemtojo garsiojo „amėnikumo“ likimą. Dokumentas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europos Sąjungai toji teisė baigiasi ten, kur prasideda valstybių tarptautinės sienos. Ir Azerbaidžano Respublika šiuo atveju ne išimtis, o pavyzdys, kaip turi būti taikomas principas, įtvirtintas dokumente dėl kitų valstybių bendradarbiavimo prioritetų.
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Ir, pagaliau, trečia, nė vienas tokiu aukštu lygiu pasirašytas NATO ar ES dokumentas negali būti priimtas be visų šalių–dalyvių sutarimo. Ir jeigu NATO baigiamajame pareiškime armėnai, kaip įprasta, bandė pavartoti tradicinę retoriką apie Turkijos „klastą“, tai ES ir Azaerbaidžano parafuotas dokumentas jokiu būdu negali būti interprpetuojamas taip pat. Pagal ES-oje priimtas procedūras, nė vienas Frederikos Mogerini pasirašytas dokumentas negali būti priimtas be išankstinio visų 28-ių šalių-dalyvių konsensuso. Įskaitant Prancūziją, kurią sunku įtarti turint antipatijų Armėnijai.
Iš esmės, šį kartą NATO ir ES būstinėse praktiškai vienu metu buvo priimti dokumentai su vienareikšme pozicija Azerbaidžano teritorinio vientisumo atžvilgiu. Beje, suderinti su dviem ESBO Minsko grupės bendrai pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Maža to, Paryžius davė neribotą sutikimą dvišaliame ES su Azerbaidžanu dokumente vartoti formuluotes apie pritarimą šalies teritoriniam vientisumui kartu su tarptautinių sienų neliečiamumu. Tuo pačiu du iš trijų pirmininkų apibrėžė savo požiūrių į Armėnijos ir Azaerbaidžano konflikto sureguliąvimą esmę.
Tą pačią dieną vienas iš trijų pirmininkų – Rusija – savo Saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo lūpomis patvirtino Maskvos poziciją esant už konflikto sureguliavimą etapais.
Tokiu būdu, praktiškai visi trys MG (Minsko grupės) pirmininkai tiesiogiai ar netiesiogiai įnešė į derybų procesą elementų, kurie pastatė Armėniją į sunkią padėtį užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje išvakarėse.
Ir jeigu Azerbaidžano užsienio reikalų ministras atėjo į tą susitikimą su aiškiais pirmininkaujančių šalių – MG, ES ir NATO – pasiūlymais, tai Armėnijos užsienio reikalų žinybos vadovas neturėjo nieko naujo, išskyrus sunkų Sargsiano-Nalbandiano palikimą.
Z. Mnacakanianui, jeigu jis realiai nori vesti diplomatinį dialogą su savo kolega iš Azerbaidžano, būtina turėti rankose kažką labiau apčiuopiamo, o ne abstrakčiai pasikliauti “minkšta” Vakarų galia ir Maskvos karine mašina.
Mamedjarovo ir Mnacakaniano derybos
Iki liepos 11-osios priimto dokumento dėl paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, remiantis valstybių tarptautinių sienų neliečiamumo principu, Europos Sąjunga priėjo toli gražu neišsyk. Dar 2011 metais tuomečio Eurokomisijos prezidento Žoze Barozu sekretoriatas devalvavo jo pažadą paremti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jo viešai išsakytą kelionėje po Pietų Kaukazo šalis.
Tie patys ES valdininkai 2013 metų birželį sužlugdė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo vizito rezultatų Bendrąją deklaraciją tik todėl, kad Azerbaidžanas pasiūlė užfiksuoti šalių teritorinio vientisumo tarpusavio pripažinimą (net ne paramą!). 2015 metais dvejopų standartų politika turėjo įtakos ir Rygos aukščiausio lygio susitikimo „Rytų partnerystė“ baigiamojo pareiškimo projektui, kuriame Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas buvo apibūdintas kitame kontekste, negu konfliktai Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.
Rygos susitikimas
Prezidentas Alijevas tada atsisakė dalyvauti Rygos viršūnių susitikime ir savo žodį tęsėjo. Skirtingai, beje, nei Pašinianas, kuris, nors ir drebino orą šūksniais atsisakysiąs vykti į šį NATO viršūnių susitikimą, jei Armėnijai rezultatų pareiškimas bus „nepriimtinas“, vis dėlto išvyko ten ir buvo priverstas sukramtyti Jerevanui nemalonų pareiškimą, patvirtinantį Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir konflikto sureguliavimo kelius, remiantis tarptautinės teisės normomis ir principais.
Maža to, prezidentas Ilhamas Alijevas 2015 metais davė nurodymą Azerbaidžano delegacijai balsuoti prieš bendrą Rygos viršūnių „Rytų partnerystės“ pareiškimą, kuris turėjo būti priimtas remiantis visų dalyvaujančių šalių konsensusu. Dėl to dokumentas buvo priimtas su Azerbaidžano delegacijos išlyga, įtraukta kaip Bendrojo pareiškimo dalis.
Sunku net įvertinti Rygos viršūnių susitikimo reikšmę. Azerbaidžano valstybės vadovas parodė, kad Azerbaidžanas gali ne tik limituoti dvišalius santykius su ES išimtinai ekonomine dienotvarke, bet ir apskritai pasitraukti iš “Rytų partnerystės”.
Būtent nuo 2015 metų gegužės pradėtas skaičiuoti nuo pabaigos, kad pasaulio visuomenė suprastų Kalnų Karabacho konfliktą. 2015 metų liepą Donaldas Tuskas atvyko vizito į Baku, kur padarė oficialų pareiškimą dėl vienareikšmės paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui ir būtinybės spręsti Kalnų Karabacho konfliktą tarptautinės teisės normų ir principų pagrindu. 2016 metų vasarį parama sulaukė Federikos Mogerini patvirtinimo pareiškime per jos vizitą Baku. Jai reikalaujant tezė apie paramą “ES šalių ir jos kaimynų teritoriniam vientisumui, laikantis sienų neliečiamumo principo”, buvo įtraukta į doktrininį Europos Sąjungos dokumentą “Globalinė strategija užsienio politikoje ir saugume”, priimtą Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime 2016 metų liepą ir tapusį esminiu organizacijos dokumentu šioje srityje.
Parengta pagal užsienio spaudos ir ELTA bei slaptai.lt informaciją
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Europos Tarybos vadovu Donaldu Tusku. Abu lyderiai, vadindami vieną kitą draugais, aptarė svarbiausius europinius klausimus ir iššūkius.
Lietuvos Prezidentė po susitikimo sakė, kad pokalbis su buvo labai rezultatyvus. Prezidentė D. Tuską pavadino Lietuvos draugu.
Prezidentė D. Grybauskaitė teigė, kad su garbingu svečiu aptarė svarbiausius klausimus: būsimus ES vadovų tarybos susitikimus bei diskutavo apie būsimą europinį septynerių metų biudžetą.
D. Grybauskaitė akcentavo, kad susitikime buvo aptarta ir ES ateitis bei dėl „Brexito“ numatomi Europos Parlamento narių bei Europos Komisijos struktūros pokyčiai.
Šalies vadovė teigė įteikusi D. Tuskui trijų Baltijos valstybių vadovų vardu pasirašytą laišką, kuriame deklaruota tai, ko šalys tikisi iš naujo ES biudžeto.
D. Grybauskaitė teigė, kad Baltijos šalys tikisi, jog žemės ūkio išmokos artės prie senųjų šalių išmokų, o struktūrinės lėšos nebus drastiškai mažinamos. Prezidentė priminė ir tokius struktūrinius projektus, kaip elektros tinklų sinchronizacija ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas.
Savo ruožtu, D. Tuskas būsimą ES biudžetą įvardinęs iššūkiu, sveikino Lietuvą su Vasario 16-ąja ir pažymėjo, kad geriausia Lietuvos nepriklausomybės garantija yra šalies priklausymas tarptautinėms organizacijoms.
„Tik būdamos vieningos Europos tautos bus suverenios ir nepriklausomos“, – pabrėžė D. Tuskas.
Kartu jis pažymėjo esąs Lietuvos draugas ir priminė, kad neatsitiktinai, tapęs Lenkijos Premjeru, pirmajam vizitui pasirinko Vilnių.
Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka. Nuotrauka iš asmeninio generolo archyvo.
Jelena Poskannaja; Gordonua.com
Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs liaudies deputatas ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) narys, Ukrainos didvyris, Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka papasakojo apie lėktuvo katastrofos Rusijoje, Smolenske, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausios politinės vadovybės elitas, savąjį tyrimą.
Papasakojo ir apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaidmenį Smolensko tragedijoje, apie lėktuvo sunaikinimo operacijos organizavimą ir realizavimą, Rusijos poveikį tyrimo eigai ir kodėl ji nenori grąžinti lenkams lėktuvo Tu-154M skeveldrų.
XXX
Generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka – teisės mokslų kandidatas, Ukrainos didvyris. Anksčiau buvo SBU karinės kontržvalgybos skyriaus viršininkas, Aukščiausiosios Rados penkių šaukimų deputatas ir ETPA narys 2006–2010 metais. Daugiau kaip septynerius metus jis tiria lėktuvo Tu-154M katastrofą ties Smolensku, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausioji politinė vadovybė, kartu ir šalies prezidentas Lechas Kačinskis.
Kaip pasakojo Gr. Omelčenka leidinio „Gordon“ korespondentui, į tą darbą jį pastūmėjo Lenkijos ir Pabaltijo kolegos iš ET PA, kurie paprašė atlikti nepriklausomą privatų tyrimą. Be to, buvo ir asmeninių motyvų – sudužusiame lėktuve buvo politikui artimų žmonių.
Omelčenkos tyrimas pagrįstas informacija, gauta iš atvirų šaltinių (tėvynės ir užsienio žiniasklaidos, interneto), Rusijos ir Lenkijos techninių valstybinių lėktuvo katastrofos priežasčių nustatymo komisijų pranešimų. Jis taip pat asmeniškai bendravo su karinės ir civilinės aviacijos ekspertais, surinko daug konfidencialios informacijos, o „jai gauti galimybių pakanka“, pabrėžė pašnekovas. Didelę dalį žinių Omelčenka išklojo knygoje „Prezidento lėktuvas“, kuri išėjo 2012 metais. Bet tuo jo darbas nesibaigė. Tada daugelio faktų jis nenorėjo atskleisti, kad nepakenktų tyrimui. Tik pasikeitus Lenkijoje valdžiai jis perdavė Varšuvai savo triūso rezultatus.
Interviu leidiniui „Gordon“ Omelčenka papasakojo, kokių faktų aptiko pastaraisiais metais, kokios medžiagos turi tyrimas Vakarų tyrėjų bei specialiųjų tarnybų darbo dėka, o taip pat apie tai, kodėl Rusija neišduos lenkams lėktuvo nuolaužų ir užsispyrusi laikysis savosios lėktuvo katastrofos versijos.
Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas iš anksto buvo pasmerktas žūti.
– Ne taip seniai Lenkija kreipėsi į JTO ir Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą (TBT) tikėdamasi, kad jie padės išsireikalauti sudužusio lėktuvo nuolaužas. Kaip manote, ar padės tokio aukšto rango tarptautinių institucijų įsikišimas?
– Rusija puikiai supranta, kad visų nusikaltimų pėdsakų neįmanoma sunaikinti, todėl neketina ir negrąžins nuolaužų lenkams. Jos laikomos po atviru dangumi, ir visus tuos septynerius metus jas metodiškai naikina sniegas, lietus, šaltis, karštis. Lenkija jau siuntė protesto notą RF vyriausybei. Nepadėjo. Tai jau nebe taip ir svarbu. Tarptautiniai ekspertai ir kariniai specialistai įrodė, kad lėktuvas buvo susprogdintas prieš nusileisdamas.
Padėti gali (ne tik Lenkijai, bet ir Ukrainai bei kitoms pasaulio šalims, prieš kurias RF įvykdė nusikaltimų) tik visiška Rusijos prezidento Vladimiro Putino izoliacija. Reikia iš pradžių sustiprinti finansines sankcijas, areštuoti Putino artimiausios aplinkos žmonių sąskaitas bei nekilnojamąjį turtą užsienyje, politinę bei karinę vadovybę, paskelbti jų tarptautinę paiešką ir suimti. Pašalinti RF iš visų tarptautinių organizacijų, taip pat ir iš JTO. Baigti bet kokį meilikavimą Putinui, net nutraukiant diplomatinius santykius su šalimi. Po tokių priemonių Rusija greitai atsikratys režimo, o būsimieji šalies vadovai patys nugabens Putiną ir karinius nusikaltimus vykdžiusius jo bendrininkus į Hagos tribunolą.
SBU ženkliukas
Putino sukurtas režimas turi būti pasmerktas pasaulio bendrijos, o pats diktatorius – likviduotas, jeigu nenutrauks karo Ukrainoje ir Sirijoje, jei neišlaisvins okupuoto Krymo ir dalies Donbaso ir savo noru nepasiduos tarptautiniam teisingumui.
Situacijoje, kuri susiklostė dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, Putino likvidavimas pagal tarptautinės teisės normas ir nacionalinius įstatymus bus pripažintas teisėtu, analogiškas Usamos bin Ladeno nužudymui. To tarptautinio nusikaltėlio sunaikinimas, pasak RF užsienio reikalų ministro Lavrovo, buvo pateisinamas tarptautinės teisės ir teisės į savigyną požiūriu. Tada gi Dmitrijus Medvedevas, būdamas Rusijos prezidentu, vienas iš pirmųjų pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą ir kartu su juo pasidžiaugė „teroristo numeris vienas“ likvidavimu.
Aš įsitikinęs, jog Medvedevas ir Putinas kartu pasidžiaugs, kai dviese sėdės tarptautiniame kalėjime, vienoje kameroje, o jų ne pakars, kaip Sadamą Huseiną, arba nesudraskys ir nenužudys, kaip Muamarą Kadaafį.
– Jūs tikite, kad pagaliau byla bus perduota teismui ir kaltininkai bus nubausti? Kiek metų praėjo, o tyrimas nebaigtas…
– Tikėjimas ir viltis – puikūs dvasiniai jausmai, be kurių sunku gyventi, bet jie nėra žinojimas! Istorija ne kartą patvirtino, kad karinius nusikaltėlius anksčiau ar vėliau teisia. Tai patvirtina ir tai, kad Tarptautinis tribunolas nuteisė 161 buvusios Jugoslavijos karinį nusikaltėlį.
Noriu pabrėžti, kad jeigu kas nors mano, jog tokias bylas, kaip Lenkijos lėktuvo ar Malaizijos Boingo katastrofa, galima ištirti per keletą mėnesių, tai jis ne profesionalas.
Iškart po katastrofos aš supratau, nors ir neturėjau pakankamai įrodymų, jog Rusijos ministro pirmininko Putino nurodymu buvo parengta kelių etapų speciali operacija, kuri neleistų įvykti Lecho Kačinskio vizitui į Katynę.
– Ir kodėl gi Kremlius taip nenorėjo įleisti Lenkijos delegacijos?
– Čia susipynė istorija, ideologija ir paprasčiausiai patologiška Putino neapykanta Kačinskiui, kuris iš visų ES lyderių buvo principingiausias Rusijos užsienio politikos kritikas. Ypač po karo Gruzijoje, kurį Lenkijos prezidentas griežtai pasmerkė, pavadindamas Rusiją valstybe-agresore, o Putiną – grėsme pasauliui.
Putinas negalėjo atleisti Kačinskiui vizito į Gruziją 2008 metų rugpjūčio 12 kartu su Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos prezidentais ir pasisakymo mitinge Tbilisyje. Tas vizitas, iš esmės, sutrukdė Rusijos kariuomenei visiškai okupuoti Gruziją ir areštuoti prezidentą Michailą Saakašvilį, kuriam Putinas grasino asmeniškai. Maža to, Kačinskis pasirinko politinį glaudaus bendradarbiavimo su JAV ir ES kursą ir nusprendė dislokuoti Lenkijoje amerikiečių priešlėktuvinės gynybos sistemas.
Trumpai priminsiu vieną istorinį faktą: 1943 metų balandį vokiečiai surengė šalia Smolensko, ties Katynės kaimu, enkavedistų sušaudytų belaisvių lenkų karininkų kapinyno kasinėjimus ir nugabeno transporto lėktuvu Lenkijos delegaciją į tą patį aerodromą. Autobusais nuvežė lenkus, Raudonojo Kryžiaus atstovus ir dvasininkus į egzekucijos vietą. Delegacija pasimeldė, nusifotografavo, paėmė kai kokius sušaudytų karininkų daiktus, grįžo autobusu į aerodromą ir tuo pačiu lėktuvu į Varšuvą.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lechas Kačinskis nusprendė tą maršrutą pakartoti po 70 metų. Katynėje jis ketino pareikšti, kad karo belaisvių sušaudymas yra lenkų genocidas, ir pareikalauti iš Rusijos kaip SSSR teisių perėmėjos atsiprašyti lenkų tautos ir juridiškai išteisinti sušaudytuosius kaip nekaltai nužudytus. Tai Kačinskis pareiškė Putinui į akis dar 2009 metų rugsėjį Lenkijoje, dalyvaujant keliasdešimčiai Europos ir kitų pasaulio šalių vadovų.
Tai Putiną taip suerzino ir sužadino tokią neapykantą Kačinskiui, kad jūs net negalite įsivaizduoti! Putinas negalėjo leisti pažeminimui pasikartoti, ir dar „senojoje Rusijos žemėje“, Smolenske! Rusija nesutiko su lenkų numatytu apsilankymo Katynėje scenarijumi. Kačinskio atstovai pareiškė, kad jeigu jiems neleis pakartoti maršruto, kils tarptautinis skandalas. Ir Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas buvo iš anksto pasmerktas žūčiai.
Tiriant Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų bei pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiosiomis operacijomis, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis.
– 2012 metais išėjo Jūsų knyga „Lėktuvas prezidentui“. Ar ten paskelbta informacija – tai išsami tyrimo ataskaita?
– Aš tada paskelbiau ne visą medžiagą. Pašalinau vieną skyrių. Buvau priverstas tai padaryti, nes Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas visiškai pasidavė Putinui ir bylos tyrimo monopoliją atidavė Rusijai, kuri iškart visą kaltę už lėktuvo katastrofą suvertė Lenkijos ekipažui ir blogam orui. Aš nuogąstavau, kad per ankstyvas tos informacijos paskelbimas gali privesti prie mano gautų įrodymų sunaikinimo.
Tik kai valdžia Lenkijoje pasikeitė ir Generalinėje prokuratūroje buvo sudaryta nauja tyrimo grupė ir Gynybos ministerijoje komisija, aš nusiunčiau jiems mano nustatytus faktinius duomenis ir pradėjau publikuoti savo tyrimo medžiagą. O iki tol objektyvus tyrimas buvo neįmanomas ir beprasmis. Jis buvo visiškai kontroliuojamas Rusijos specialiųjų tarnybų per jų totalią agentūrą Lenkijoje.
Pateiksiu pavyzdį: 2010 metų vasarą vienoje Vakarų Europos šalyje Lenkijos karinės žvalgybos bendradarbiai gavo iš JAV kolegų (jų iniciatyva) fotografijas iš palydovo, kuriose užfiksuotas Lenkijos lėktuvo Tu-154M sprogimas. Lenkijos žvalgai iškart suprato, kokia čia sėkmė! Įkvėpti sėkmės, grįžo į Varšuvą ir pranešė apie susitikimo rezultatus. Lenkijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SBU analogas) vadovas Kšištofas Bondarikas apie gautas fotografijas raštu pranešė Tuskui. Tuskas davė komandą paslėpti viską „ilgam į stalčių“ ir atsisakė JAV pagalbos. Sužinoję apie tai, amerikiečiai pareiškė, kad Lenkijos vyriausybės elgesys – tai Lenkijos ir jos NATO sąjungininkių interesų išdavystė.
Dar pavyzdys: tą pačią vasarą į Lenkijos ambasadą Maskvoje atėjo Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas, kuris paprašė suteikti jam ir jo šeimai politinį prieglobstį Vakarų Europoje mainais už žinias apie tai, kaip buvo suplanuotas teroro aktas, parengta ir atlikta Lenkijos lėktuvo sunaikinimo operacija. Visiems žinoma, kad kiekvienoje ambasadoje po diplomato priedanga dirba žvalgai. Gavę tokią informaciją lenkų diplomatai-žvalgai iškart apie tai pranešė vadovybei, pasiuntę raštišką žinutę ir RF piliečio, kuris kreipėsi, pareiškimą. Žvalgybos vadovai pranešė Tuskui, o šis, savo ruožtu, davė nurodymą visą medžiagą ir informaciją apie tą žmogų nusiųsti RF FSB.
Tą informaciją dokumentais patvirtino Lenkijos Seimo uždarame posėdyje 2016 metų gegužės 11 dieną Lenkijos ministras – specialiųjų tarnybų koordinatorius Mariušas Kaminskis. Koks to Rusijos piliečio likimas – nežinia. Greičiausiai jis buvo sunaikintas FSB agentų ir tapo „nelaimingo atsitikimo“ auka.
FSB emblema
Jau po to, kai knyga buvo išėjusi, aš nustačiau, kokios Rusijos FSB ir GRU grupės dalyvavo lėktuvo sunaikinime, kaip į darbą buvo įtraukti asmenys, užsiimantys juodąja magija (RF gynybos ministerijoje yra įslaptintas MTI – Mokslinių tyrimų institutas, kuris užsiima karine astrologija ir kuris sudarė brolių Kačinskių, lėktuvo įgulos ir net paties lėktuvo natalinį astrologinį žemėlapį), sužinojau, koks likimas asmenų, kurie vykdė specialią Lenkijos delegacijos sunaikinimo operaciją. Jų likimas tragiškas. Antai, diversinės grupės, vadovaujamos Rusijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios valdybos (anksčiau – GRU) viršininko pavaduotojo Jurijaus Ivanovo, po įvykdytos operacijos buvo „išvalytos“.
– Kai Jūs sakote „išvalytos“, ar tai reiškia – nužudytos?
– Aš Jums atsakiau jų kalba. „Išvalė“ – reiškia: likvidavo. Visai taip, kaip 2014 metų liepą „išvalė“ karinį „Buko“ ekipažą, kuris numušė Malaizijos Boingą.
FSB „valymo“ grupė iš pradžių nušovė visus išgyvenusius lėktuvo katastrofą ties Smolensku. Kaip tai vyko – yra nufilmuotas vaizdas mobiliuoju telefonu, kuris buvo įdėtas į internetą. Pasak amerikiečių žurnalistų, CŽV patvirtino po katastrofos išgyvenusių lenkų nužudymo faktą. Paskui FSB žmonės likvidavo Ivanovo diversines grupes kartu su specialistais, kurie, panaudodami šiuolaikiškas technologijas, išmušė iš nusileidimo kurso lėktuvą ir jį sunaikino.
Pats Ivanovas irgi neilgai teišgyveno. Beje, jis mokėsi Kijevo Frunzės aukštojoje karinės vadovybės mokykloje, karinės žvalgybos fakultete. Ją baigė 1980 metais. Pas mane dar išlikusi jo mokyklos absolvento nuotrauka. Aš asmeniškai su juo susipažinau dirbdamas tyrėju 1977 metais.
Praėjus pusmečiui po Smolensko katastrofos Ivanovo palaikus žvejai aptiko Turkijos pakrantėje. Oficiali versija: karo žvalgas nuskendo, neapskaičiavęs savo jėgų, atostogaudamas Sirijoje, Latakijos kurorte, Sirijos prezidento Bašaro Asado vasaros rezidencijoje, esančioje už 90 km nuo tos vietos, kur rasti palaikai.
Ivanovo kolegos atliko savą tyrimą ir išsiaiškino, kad generolą likvidavo FSB slapto padalinio specialistai. Mano duomenimis, tai atsitiko po to, kai išgėręs Ivanovas prasitarė kolegoms iš Rusijos ir Sirijos specialiųjų tarnybų, kad jis, „kaip Ivanas Susaninas, įvedė lenkus į mišką ties Smolensku ir paleido „Niką“ į psiakrew (šunsnukius) Kačinskį ir liachus“. Ir pasigyrė, kad už tai Pergalės dieną gavo ordiną iš Putino rankų. Užstalės dalyviai ne išsyk suprato, už ką „tokia boba“. Ivanovas paaiškino, kad jo „specai“ panaudojo aukšto dažnio elektromagnetinę patranką, pavadintą pergalės deivės vardu, o taip pat paleido aerodrome dirbtinį rūką iš ginkluotėje turėtų aerozolinių agregatų.
– Paklausykite, specialiosios paskirties specialistų parengimas – labai brangus malonumas. Nejaugi po kiekvienos operacijos naikins tiek specų?
– Nebūkite naivūs, nusiimkite „rožinius akinius“. Tai įprasta praktika bet kurių specialiųjų tarnybų darbe. Toks nešvarus darbas buvo ypač dažnas sovietų laikais. Prisiminkite Žukovo žodžius: „Kareivių negailėti – bobos dar prigimdys“. Tai pačios sistemos, saugančios totalinį režimą ir jo diktatorių, mūsų atveju – Putiną, egzistencijos dėsnis.
Tirdamas Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų ir pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiomis operacijomis Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, kurias atlikti įsakė Putinas, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Kažkas nusišovė, kažkas „atsitiktinai“ žuvo nuo kulkos medžioklėje, kažkas iššoko pro langą arba pakliuvo po traukiniu, kažkas žuvo per transporto įvykį kelyje, o apie mirusius nuo infarkto ar insulto nėra ko ir kalbėti. Visi jie buvo Putino užsakytų arba suorganizuotų nusikaltimų liudytojai.
Tik vienas pavyzdys. Rusijos Vidaus žvalgybos tarnybos pulkininkas Sergejus Tretjakovas. Jis vadovavo Rusijos žvalgybos specialiosioms operacijoms JAV 1995 – 2000 metais ir paprašė amerikiečių politinio prieglobsčio. Jis tiesiogiai apkaltino Putiną Lenkijos lėktuvo sunaikinimu ties Smolensku. Po poros mėnesių anksčiau niekada sveikata nesiskundęs 53-jų metų Tretjakovas staiga mirė savo namo kieme. Mirties priežastis FTB žinoma. Bet ji, kaip ir jam žinoma informacija, JAV specialiųjų tarnybų įslaptinta.
Bet kokios mafijos (kriminalinės, politinės, finansinės) įstatymas: geriausias liudytojas – miręs liudytojas. Rusijos FSB – SSSR KGB teisių perėmėja. Ji savo šėtoniškoje veikloje išsaugojo savo protėvių – VČK, OGPU, NKVD, KGB – dvasią, pritaikydama moderniausius metodus Putinui neįtinkantiems asmenims naikinti.
Jeigu lėktuvas iš tikrųjų nukrito iš tokio aukščio, kad užkliudė beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų suskilęs į keturias ar šešias dideles nuolaužas, ir daugelis keleivių būtų likę gyvi.
– Viename iš paskutinių Lenkijos tyrimo komisijos pareiškimų kalbama apie sprogimą lėktuve: „Staigų temperatūros šuolį sudėtinga paaiškinti kokiomis kitokiomis priežastimis, išskyrus sprogimą, ypač kai prasidėjo virtinė trikdžių, kuriuos užregistravo lėktuvo prietaisai. Jie buvo užregistruoti tuo momentu, kai užfiksuotas paskutinis TAWS sistemos signalas. Pabandykim aptarti, apie ką čia kalbama?
– Tas pareiškimas taip pat patvirtino mano ankstesnes išvadas, kurias aš pasiunčiau į Lenkiją dar 2016 metų birželį. Mano nuomone, pirmasis smūgis lėktuvui buvo suduotas iš aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos „Nika“. Būtent tai ir užfiksavo savirašiai. Paprastai sakant, patranka išvedė iš rikiuotės elektroniką, ją išlydė kaip sūrį mikrobangėje krosnelėje. Paskui, po kelių sekundžių, lėktuvas buvo susprogdintas termobariniu užtaisu. Tokią išvadą padariau ne tik aš, bet ir kiti ekspertai.
Aš atkreipiau dėmesį, kad beveik visi lėktuvo keleivių kūnai buvo apanglėję ir be drabužių. Tai galėjo atsitikti nuo nepaprastai galingos sprogimo bangos. Ją galėjo sukurti termobarinis užtaisas. Toksai sudrasko net šarvuotą karinę techniką. Per sprogimą temperatūra pakyla iki tūkstančio laipsnių, nuo jos kūnai ir suanglėjo. Ekspertai nustatė, kad gaisro lėktuve nebuvo, jis nedegė. Buvo tik atskiri degimo židiniai, kurie lengvai ir greitai buvo užgesinti.
Rusijos armija ginkluota įvairių modifikacijų raketiniais pėstininkų liepsnosvaidžiais „Šmel“, taip pat ir su branduoliniais užtaisais. Man pavyko rasti to ginklo naudojimo instrukciją. Jūs dabar ją matote, bet publikuoti negalima.
Termobarinio užtaiso kuro ir oro mišinys įsiskverbė į lėktuvo sparnus per išleistus dangtelius ir į tas vietas, kur yra šasi, kurios tuo momentu jau buvo išleistos. Aerozolinio mišinio sprogimas sunaikino visa, kas gyva, o lėktuvą sudraskė į gabalus dėl nukritusio slėgio.
Jei pažvelgsime į nuotraukas ir vaizdo įrašus iškart po katastrofos, tai aiškiai matyti, kokios didelės buvo lėktuvo nuolaužos. Dabar palyginkite su Rusijos Tarpvalstybinio aviacijos komiteto nuotrauka. Tas vaizdelis iškalbingai patvirtina, kad didelės lėktuvo nuolaužos buvo specialiai sunaikintos.
Aš turiu operatyvinį vaizdo įrašą (jį perdaviau Lenkijai), įamžinusį, kaip Rusijos MČS (Ypatingųjų situacijų ministerija) bendradarbiai laužtuvais daužo išlikusius sveikus iliuminatorius, o ekskavatoriaus kaušais ir kūjais – dideles lėktuvo fiuzeliažo nuolaužas, nors tai kategoriškai draudžiama. Tai buvo daroma specialiai: ant iliuminatorių, apmušalų, šasi ir lėktuvo elektroninės įrangos liko specifinių pėdsakų nuo aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos ir termobarinio užtaiso.
– Jūs tvirtinate, kad lėktuvas atakuotas du kartus. Kada tai atsitiko?
– Šiais laikais lėktuvai-šnipai gali lengvai daug ką susekti. Aš mačiau lėktuvo susprogdinimo nuotraukas, ir ne tik jas. Nuotraukos ir ekspertizės jau pridėtos prie Lenkijos baudžiamosios bylos medžiagos.
Iškart pabrėšiu, kad paskutines 30 Lenkijos lėktuvo skrydžio minučių Putinas realiu laiku žiūrėjo operacijos eigą monitoriuje savo kabinete, kaip po metų ir JAV prezidentas Barakas Obama žiūrėjo online režimu operaciją „Neptūno strėlė“, sunaikinant „teroristą numeris vienas“ Usamą bin Ladeną.
Keletą minučių prieš lėktuvo susprogdinimą buvo išjungta jo elektronika ir elektra – tai buvo elektromagnetinės patrankos „Nika“ ataka. Po to sekė termobarinio užtaiso smūgis, ir lėktuvas, buvęs visiškai arti žemės, subyrėjo į keletą didelių gabalų ir dešimtis tūkstančių smulkių skeveldrų.
Tas mano išvadas Rusija gali paneigti tik su viena sąlyga – jei išduos Lenkijai visas lėktuvo nuolaužas (įskaitant elektroninę ir elektros įrangą, kabinos bei iliuminatorių stiklų skeveldras), kad būtų atlikta nepriklausoma tarptautinė ekspertizė. Kad nepriklausoma ekspertizė patvirtins mano išvadas ir analogiškas kitų ekspertų išvadas, aš neabejoju.
– Kodėl Jūs toks garantuotas?
– Amerikoje Akrono miesto universiteto specialioje laboratorijoje apie 40 žymiausių JAV, Didžiosios Britanijos, VFR, Niderlandų, Ispanijos ir kitų pasaulio šalių specialistai kartu su NASA specialistais atliko įvairių ekspertizių, tirdami Lenkijos Tu-154M lėktuvo katastrofos priežastis. Jie padarė vienareikšmę išvadą – lėktuvas pradėjo byrėti dar ore, iki atsitrenkdamas į žemę, o tai įmanoma tik dėl lėktuvo sprogimo.
Jeigu lėktuvas būtų iš tikrųjų nukritęs iš tokio aukščio, kad kliudytų beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų subyrėjęs į keturis ar šešis didelius gabalus ir daugelis keleivių būtų likę gyvi. O realiai iš lėktuvo teliko keletas didelių nuolaužų ir apie 60 tūkstančių smulkių skeveldrų, o jų išsibarstymas 600 iš 700 metrų perimetro aikštėje, ekspertų nuomone, liudija buvus sprogimo.
Lėktuvo ekipažas buvo tyčia suklaidintas. Iš tikrųjų lėktuvas vedamas leistis „pikiravimo“ kampu, šalia nusileidimo tako, – beveik 150 metrų kairiau nuo jo, maždaug už 500 metrų nuo jo krašto.
– Pasak Jūsų, Tu-154M sunaikinimas – ne šiaip teroro aktas, o ištisa speciali operacija. Jums žinomos jos detalės?
– Pabrėšiu, kad operacija buvo ne vieno akto, o buvo numatyti keli variantai. Juos vykdė įvairūs Rusijos specialiųjų tarnybų padaliniai, ir kiekvienam iš jų buvo užbrėžti savi uždaviniai bei jų vykdymo seka.
Pirmasis operacijos etapas vadinosi „Nekviestas svečias“ („Totorius“) – analogiškai kaip žinoma patarlė. Jos uždavinys – perskirti Donaldo Tusko ir Lecho Kačinskio vizitą į Smolenską, suteikiant oficialų statusą tik Tusko vizitui, o Kačinskio vizitui – privatų statusą. Tą operacijos dalį Putinas sėkmingai įvykdė dalyvaujant Tuskui, su prezidento Medvedevo ir Rusijos URM pagalba.
Man pavyko nustatyti, kad padalyti vizitą Putinas ir Tuskas nusprendė dar 2009 metų rugsėjo 1-ąją Gdanske. Po renginio Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osioms metinėms paminėti, vaikštinėdami prieplaukos pakrante, jie slapta susitarė kartu vyriausybiniu lygiu paminėti Katynės tragedijos 70-metį, nedalyvaujant Kačinskiui.
Rusija kategoriškai prieštaravo, kad Kačinskio vadovaujama Lenkijos delegacija atskristų lėktuvu būtent į Smolensk-Severnyj aerodromą, nors balandžio 7 dieną jame nusileido Tuskas ir Putinas, kurie kartu surengė vyriausybiniu lygiu gedulingą paminėjimą pagal Rusijos scenarijų.
Operacijos, kurią vykdė Rusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausioji valdyba, kodas – IS, t. y., jos organizatorių nuomone, buvo Rusijos trejybė – istorinė, nacionalinė ir dvasinė.
Kodėl IS? Pirma dedamoji – Ivanas Susaninas, Rusijos nacionalinis herojus, kuris 1613 metų žiemą nuvedė būrį „liachų“ į mišką pražūčiai, užtat buvo užkapotas kardais, o patys lenkai miške sušalo. Antra IS dedamoji nukelia mus į 1939 metų rugsėjį, kai SSSR ir Vokietija pagal slaptą Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimą okupavo ir padalijo Lenkiją, o taip pat į 1940 metų pavasarį, kai jo įsakymu buvo sušaudyti 21 857 lenkų karo belaisviai. Trečia dedamoji – Stalino garbei Antrojo pasaulinio karo metais taip buvo pavadintas pavojingiausias ir sunkiausias tankas.
Antrasis operacijos etapas – neleisti lėktuvui nutūpti Smolenske. Reikia iškart pabrėžti, kad jeigu kariniai dispečeriai (skrydžių grupės vadovai) nebūtų sąmoningai suklaidinę Lenkijos lėktuvo ekipažo, tai, turint omeny aukštą vado, antrojo piloto, šturmano ir skrydžio inžinieriaus, kuriems jau yra tekę veikti panašiomis aplinkybėmis, profesionalumą, jie būtų sėkmingai nutupdę lėktuvą. Pažymėsiu, kad lėktuvo vadas Arkadiušas Protasiukas sėkmingai nutupdė tą patį lėktuvą tame pačiame aerodrome, kai juo skrido kaip antrasis pilotas balandžio 7 dieną su Tusko vadovaujama delegacija.
Aerodromo, kuriame turėjo nusileisti Lenkijos Tu-154M, statusas – karinis. Toks buvo ir Lenkijos prezidento lėktuvas. Karo aviacijoje galioja kitokios skrydžių saugumo taisyklės, nei civilinėje. Jei trumpai, tai: civilinėje aviacijoje sprendimą nusileisti priima lėktuvo vadas, o kariniuose aerodromuose ir kariniams lėktuvams sprendimą leisti ar drausti nusileidimą priima tik skrydžių vadas, o ne ekipažo vadas!
Kai „staiga“ atsirado rūkas, kuris krito žemiau nusileidimui aerodrome nustatytos leistinos matomumo normos, skrydžių vadovas ir nusileidimo zonos vadovas žinojo, kad, pagal skrydžių saugumo instrukciją Smolensk-Severnyj aerodrome ir RF federacinių skrydžių saugumo taisykles, tupdyti lėktuvą draudžiama. Reikėjo nedelsiant uždaryti aerodromą, uždrausti Lenkijos lėktuvo vadui ruoštis nusileidimui ir pasiųsti jį į Vnukovo aerodromą, kuris Maskvos buvo nurodytas kaip atsarginis. Taip buvo pasielgta su Rusijos kariniu transporto lėktuvu, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai. Bet ne su Tu-154M.
Skrydžių vadovas pranešė Maskvai, kad negalima nutupdyti lėktuvo dėl oro sąlygų. Bet iš ten gavo komandą vesti lėktuvą į nusileidimą. Kadangi skrydžių vadovas – kariškis, jis pakluso nusikalstamam aukštesnio viršininko įsakymui, žinodamas, kad niekas neturi teisės kištis į jo tarnybinę veiklą priimant sprendimus. Jis privalo vykdyti skrydžių saugumą reglamentuojančius federalinių taisyklių nurodymus ir aerodromo instrukciją, o ne įsakymą iš Maskvos.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Kariškių pareigūnai – skrydžių vadovas pulkininkas Nikolajus Krasnokutskis, skrydžių vadovas papulkininkis Pavelas Pliusninas, nusileidimo zonos vadovas majoras Viktoras Ryženka, jų aukštesnis viršininkas generolas Vasilijus Sucharevas ir pareigūnas iš Maskvos generolas Vladimiras Benediktovas (davęs rekomendacinį įsakymą vesti Tu-154M į nusileidimą) buvo atsakingi už Lenkijos prezidento lėktuvo skrydžio saugumą Rusijos oro erdvėje ir jo saugumą nusileidžiant Smolensk-Severnyj aerodrome. Pažeidę minėtas Federalines taisykles bei instrukciją, jie įvykdė karinį pareigybinį nusikaltimą.
Lenkija jau pasiuntė Rusijai prašymą patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. RF tyrimo komitetas atsisakė vykdyti tą prašymą.
Maža to, lėktuvo ekipažas buvo tyčia klaidinamas, kad jis tiksliai ruošiasi nusileidimui (dispečeriai kartojo: „Jūs kurse, jūs slystate (pereinate į glissade)“. O iš tikrųjų lėktuvas buvo vedamas į nusileidimą „pikiravimo“ kampu, – daugiau nei 150 metrų kairiau nuo tako ir maždaug už 500 metrų nuo jo krašto. Tokį atstumą patvirtino Maskvos techninė komisija. Jeigu skrydžių vadovai būtų vedę lėktuvą tiksliai į nusileidimo taką, tai Tu-154M būtų nusileidęs net aklai.
Technikos specialistai, kurie aprašinėjo lėktuvo prietaisų būklę, užfiksavo įdomų faktą: aukščio matuoklio rodmenys lėktuvo vado ir šturmano ekrane skyrėsi daugiau kaip 50 metrų. Lėktuvui tai mirtinai pavojinga, jei matomumas blogas. Ir nė vienas iš ekipažo narių nebūtų galėjęs perjungti aukščio matuoklio, neatsistodamas nuo krėslo.
– Ir kaip tokį parametrų skirtumą paaiškinti techniniu požiūriu?
– Ekspertai įsitikinę, kad šiuolaikiškomis technologijomis lėktuvo elektroninėse sistemose ir aerodromo bokšte buvo atliktos manipuliacijos. Stačiai sakant, „akiniuotis“ (hakeris) sulaužė apsaugos sistemą, tuo pačiu įsilaužė į Lenkijos lėktuvo ir skrydžių vadovų aerodromo bokštelyje kompiuterius, pakoregavo lėktuvo kurso ir nusileidimo kampo parametrus, padidindamas slydimo kampą, o tai ir nesprogdinant lėktuvo sukeltų katastrofą. Pastebėti tokį pakeitimą kompiuterio monitoriuje praktiškai buvo neįmanoma.
– Visiškai aišku, kad rusai negalėjo viso to prasukti nedalyvaujant lenkams…
– Žinoma, išdavikų visada atsiranda. Gynybos ministras Antonijus Macerevičius pasiuntė Lenkijos Generalinei prokuratūrai oficialų pareiškimą, kad buvęs ministras pirmininkas Donaldas Tuskas būtų patrauktas atsakomybėn už „diplomatinę išdavystę“, padariusią žalos valstybės interesams. Jam gresia 10 metų kalėjimo.
Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.
Lenkijos prokuratūra pateikė kaltinimus Lenkijos vyriausybės, kuriai vadovavo Tuskas, kanceliarijos vadovui ir dviem pareigūnams, o taip pat dviem Lenkijos ambasados Maskvoje bendradarbiams.
Lenkijos generaliniam prokurorui pasiųsta medžiaga, kurioje pasakojama apie Lenkijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų „glaudų bendradarbiavimą“, kad tyrimas būtų atliekamas Rusijai tinkama linkme, apie tai, kaip FSB per savo agentūrą Lenkijoje kontroliavo bylos tyrimą, kurį vykdė buvę Lenkijos kariniai prokurorai. Jiems jau iškelta byla.
Tarp Lenkijos ginkluotųjų pajėgų karininkų atskleisti trys RF specialiųjų tarnybų agentai. Jie jau nuteisti. Esama informacijos, kad generolas Ivanovas koordinavo Kačinskio lėktuvo sunaikinimo operaciją kartu su vienu iš seniausių Lenkijos karinės žvalgybos karininkų, kuris savo laiku buvo užverbuotas Rusijos GRU. Lenkijos kontržvalgyba tuos duomenis tikrina.
Dar daug klausimų liko neatsakytų. Lenkijos tyrėjai dabar aiškinasi: ar Rusijos karinio lėktuvo Il-76, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai, bet nenusileido dėl rūko, ekipažo nariai ir vadas gyvi; ar gyvi sargybiniai, kurie buvo lėktuve ir privalėjo garantuoti Lenkijos delegacijos saugumą; ar gyvas rusų karinis šturmanas, gerai žinojęs Smolensk-Severnyj aerodromą, kuris turėjo skristi kartu su Kačinskiu balandžio 10 dieną, bet prieš patį skrydį buvo nuo jo nušalintas; kas iš Lenkijos gynybos ministerijos pareigūnų paskutiniu momentu įsakė atšaukti iš reiso rusų šturmaną.
Šie asmenys turi būti apklausti apie visas bylos aplinkybes.
Dabar, klausydamas Lenkijos oficialių pareiškimų, džiaugiuosi už kolegas ir jaučiu, kad nepraradau profesionalumo. Jie patvirtina mano ankstesnes išvadas ir surinktų duomenų teisingumą. Lenkijos tyrėjai nustatė, kad didelė dalis žuvusiųjų medicininių dokumentų buvo suklastoti, rusai pakeitė kai kieno kūnus. Aš tvirtinau, kad negalėjo būti „geležinio“ beržo, kurį neva tai sparnu kliudė lėktuvas ir nuo smūgio į žemę subyrėjo. Išsyk buvo aišku, kad lėktuvas nenuskrido iki beržo. Vėliau ir tai patvirtino ekspertai.
EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas
Mano tyrimas – neoficialus, jo išvados – negalutinės ir neprivalomos tyrimui ir teismui. Bet jis nušviečia daugelį aplinkybių ir pagrindžia išvadą, kad Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofa buvo Putino organizuoto teroro aktas. O galutines išvadas turi padaryti Tarptautinis tribunolas Hagoje, prieš kurį turi stoti kaip kaltinamieji Putinas, Medvedevas, Tuskas ir Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai.
Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Manęs nenustebino buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Niekada nemaniau, kad Lenkija mums nuoširdžiai draugiška valstybė. Ir lenkofobai, ir lenkofilai (tokių vienas kitas) nuolat jaučiame lenkų „meilę“, tik vieni atsakome tuo pačiu, o kiti – trijų raidžių kombinacija ir kitokiomis lietuvių tautą žeminančiomis nuolaidomis.
Draugystė per prievartą, draugystė sukandus dantis. Tokia dabar situacija: sėdime tame pačiame skęstančiame Europos Sąjungos laivelyje. Pavojaus akivaizdoje net šuo su kate nesipjauna.
Nustebino tai, kad Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ (TT) partija nusprendė (o kas gi dar galėtų?) tą pokalbį paviešinti, nors jis garbės nedaro vienai didžiausių ES valstybių ir yra naudingas, kaip pasakytų mūsų lenkofilai, tik Lietuvos lenkofobams. Štai kokie tie Lenkijos postkomunistai, kurių tvirtovę – teismus – TT partijos pirmininkas Jaroslavas Kačinskis bando užimti, sparčiai judėdamas link autokratinio režimo! Nepraustaburniai tie sikorskiai ir tuskai, kurių niekaip negalima dar kartą prileisti prie valdžios lovio, ir tam tinka net tokios priemonės kaip seniai įvykusių necenzūrinių slaptų pokalbių paviešinimas. Tegul ir litvinai, visa Europa mato, su kuo mes kovojame.
Varšuva paskubėjo reaguoti: Radoslavo Sikorskio ir tuometinio naftos bendrovės „Orlen“ vadovo Jaceko Kraveco pasisakymai neatspindi dabartinės Lenkijos valdžios pozicijos Lietuvos atžvilgiu.
Ir staiga: Lenkijos vidaus reikalų ministerija ketina šalies šimtmečiui skirto paso puslapius papuošti Vilniaus Aušros vartų vaizdu. Lenkai aktyviai pritaria (dešimtys tūkstančių) tokiam sumanymui.
Tai kuo skiriasi dabartinės Lenkijos valdžios pozicija Lietuvos atžvilgiu (ir Ukrainos, nes pase bus ir Lvove esančios Ereliukų kapinės) nuo tos, kuri, TT nuomone, tikriausiai kalta dėl buvusio Lenkijos prezidento Kačinskio žūties?
Ši partija dar kartą bandė išsiaiškinti Smolensko tragedijos priežastis ir jau viešai paskelbė (prie Lenkijos gynybos ministerijos veikianti komisija), kad prezidento lėktuvas sudužo dėl jo viduje įvykusio sprogimo. Aiški užuomina, kas dėl to kaltas. Ne veltui Tuskas tampomas po Lenkijos teismus.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip dabar mums reikėtų į visa tai reaguoti? Turbūt nedelsiant įteisinti trijų raidžių kombinaciją, kol lenkai savo pasų dar nepapuošė Gedimino kalno nuotrauka? Gal papuoštų, bet kad kalnas dabar labai nepatrauklus, griūva.
Važiuodamas automobiliu viena ausimi girdėjau Rimvydo Geleževičiaus radijo laidą, kurioje buvo siūloma į tokias provokacijas rimtai nereaguoti, nes taip pataria Rimvydas Valatka. O kaip reaguoti nerimtai? Nepasako. Beje, Valatka labai bijo, kad galime atidėti Lietuvos lenkų pasų sulenkinimą, Seime niekaip neįteisinamą dešimtmečiais. Bijo jis ir Seinų, Punsko temos.
Atsukime kitą žandą, juk mes maži, o Lenkija – mūsų strateginė partnerė (Gedimino Kirkilo giesmelė). Man patiko prezidentės Dalios Drybauskaitės reakcija į R.Sikorskio patyčias Lietuvos atžvilgiu: „Visada laikiausi nuostatos, kad dvišalis bendradarbiavimas, nepriklausomai nuo valstybių dydžio, turi būti lygiavertis. Su Lenkija taip pat stengiamės išlaikyti nuoširdžius ir konstruktyvius santykius. To paties tikimės ir iš jų. Iš bet kurios šalies primetami nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę – Lietuvai nepriimtini“, – teigė D.Grybauskaitė.
Kartais su nerimu pagalvoju: o jeigu devynioliktaisiais prezidentu išsirinksime kokį juokdarį, kuriam Lenkijos „nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę“ bus priimtini? Jeigu ir Gedimino kalno nuotrauka Lenkijos piliečių pasuose jį tik pralinksmins?
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk) atvyko į Varšuvą liudyti tyrime dėl 2010 metų Smolensko aviakatastrofos. Tuomet sudužus Lenkijos prezidento lėktuvui, žuvo Lenkijos prezidentas ir dar 95 kartu skridę žmonės, informuoja naujienų agentūra AFP.
Tuo metu, kai įvyko aviakatastrofa, Lenkijos premjero pareigas ėjęs D. Tuskas prieš apklausą žurnalistams sakė neabejojąs, kad taip sąskaitas nori suvesti amžinas priešininkas iš dabartinės valdančiosios partijos.
Konservatyvios valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) lyderis Jaroslavas Kačynskis (Jaroslaw Kaczynski) televizijai „TV Trwam“ teigė, kad „D. Tuskas yra apimtas baimės“, ir pridūrė, jog „aviakatastrofos tyrimas – vienas dalykas, bet yra ir kitų“.
J. Kačynskis prieš porą savaičių šalies parlamente užsipuolė D. Tusko partiją „Piliečių platforma“ (PO), tvirtindamas, kad tai ji yra atsakinga už Smolensko tragediją, pasiglemžusią jo brolio dvynio, tuomečio prezidento Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski), gyvybę.
„Nesišluostykite savo išdavikiškų burnų mano velionio brolio vardu. Jūs jį sunaikinote, nužudėte, jūs esate niekšai“, – PO deputatus plūdo J. Kačynskis.
J. Kačynskis ilgą laiką tvirtino, kad 2010-aisiais šalį sukrėtusi aviakatastrofa – ne nelaimingas įvykis, ir teigė, jog moralinė atsakomybė dėl jo brolio žūties krinta ant D. Tusko pečių.
Lenkijos ir Rusijos tyrėjų išvados parodė, kad nelaimę lėmė keli veiksniai: piloto klaida, blogos oro sąlygos ir prasta oro eismo kontrolė.
„Tai, ką pykčio protrūkio metu parlamente išgirdome iš Jaroslavo Kačynskio lūpų, nedviprasmiškai rodo, kas slypi už šio šaukimo liudyti, dėl to nė kiek neabejoju“, – ketvirtadienį prieš liudydamas sakė D. Tuskas.
Su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump) Briuselyje kalbėjęsis Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk) sakė, kad Europos Sąjunga (ES) ir JAV turėtų ginti bendras vakarietiškas vertybes, o ne savo pačių interesus, informuoja „EUobserver“.
Donaldas Tuskas ir Donaldas Trampas Briuselyje. EPA – ELTA nuotr.
„Kas mūsų bendradarbiavimui ir draugystei suteikia didžiausią prasmę, ogi pagrindinės vakarietiškos vertybės – laisvė, žmogaus teisės ir pagarba žmogaus orumui. Šiandien didžiausia užduotimi lieka viso laisvo pasaulio suvienijimas ties tomis vertybėmis, o ne vien tik interesais“, – po susitikimo su D. Trampu sakė D. Tuskas.
D. Tuskas JAV lyderį priėmė EVT pastate. Jų susitikimas truko ilgiau nei planuota, pokalbis viršijo valandą laiko. Susitikime taip pat dalyvavo Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker). Vienu momentu prie politikų prisijungė ir Europos Parlamento pirmininkas Antonijus Tadžanis bei ES užsienio politikos įgaliotinė Federika Mogerini (Federica Mogherini). Tai buvo pirmasis asmeniškas D. Trampo kontaktas su ES institucijų lyderiais nuo pergalės JAV prezidento rinkimuose lapkritį.
Nors susitikimas, anot ES šaltinių, vyko draugiškoje ir konstruktyvioje atmosferoje, rodos, nebuvo sumažintas atotrūkis tarp ES ir JAV prezidento, reiškiančio paramą prieš Europą nukreiptoms politinėms jėgoms ir simpatiją Rusijai. ES ir JAV lyderiai kalbėjo apie užsienio politiką, saugumą, klimato kaitą, prekybą ir „Brexit“.
„Jaučiu, kad daugelyje sričių mūsų nuomonė sutapo“, – teigė D. Tuskas, tačiau pridūrė, kad kai kurie klausimai, pavyzdžiui, klimato ir prekybos, liko neišspręsti.
Praėjus trims dienoms po teroristinio išpuolio Mančesteryje, JAV lyderis ir aukščiausiojo rango JAV pareigūnai dar susitarė stiprinti kovą su „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų grupuote. Terorizmo klausimui didelis dėmesys bus skiriamas ir vakare prasidedančiame NATO viršūnių susitikime.
Į pirmąjį turą po užsienį išvykęs Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) mano, kad popiežius Pranciškus yra „nuostabus“, o karališkas priėmimas Saudo Arabijoje buvo „įspūdingesnis nei kam nors kada nors teko matyti“, informuoja naujienų „Reuters“.
Septintąją turo dieną į Briuselį atvykęs JAV lyderis, kalbėdamas su Europos Sąjungos (ES) lyderiais, buvo linkęs hiperbolizuoti turo metu patirtus įspūdžius.
Europos Komisijos prezidentui Žanui Klodui Junkeriui (Jean-Claude Juncker) paklausus, ar 70 metų amžiaus D. Trampas yra pavargęs, šis atsakė: „aplankiau daug šalių, daug lyderių, puikių lyderių“.
„Mes vykome pas popiežių. Labai įspūdinga. Popiežius nuostabus“, – sakė Jungtinių Valstijų prezidentas.
Europos Vadovų Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas (Donald Tusk), D. Trampo vizito Saudo Arabijoje nuotraukas pavadinęs „įspūdingomis“, sulaukė tokio buvusio verslininko atsako: „Tai buvo labai įspūdinga“.
Praėjusių metų gegužės mėn. skyriuje „Biblioteka“ įdėjome Piotro Kovnackio knygelę „Jeigu senelis gyvas būtų…“, išleistą 1940 m.
Tačiau stebėdami nūdienos įvykius priėjome prie išvados, kad prie šios temos reikia grįžti apimant plačiau ir priminti, kad netrukus po to, kai buvo išleista P. Kovnackio knygelė, tais pačiais 1940 metais pasirodė ir kur kas didesnės apimties leidinys, pavadintas„Sąžinės sąskaita. Keli žodžiai apie neseną mūsų praeitį“, kurios autorius buvo Vilniuje nežinomas Boleslavas Niemčikas.
Tačiau tada buvo laikoma, kad „Sąžinės sąskaitos“ autorius taip pat yra P. Kovnackis, Vilniuje leidžiamo laikraščio „Dziennik Wileński“ bendradarbis. Bet vėlesnės publikacijos ir diskusijos parodė, kad antrojo leidinio autorius yra kitas, tai Tadeušas Severinas Pizlo, Vilniaus polonistas.
Jei tik būtų mano valia, ypatingai daug dėmesio nūnai neskirčiau renginiams, analizuojantiems išties įspūdingą mūsų Atgimimo pradžią – šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke, Sąjūdį, Baltijos kelią ar pergalę gūdžią Sausio 13-osios naktį. Tokia pozicija galbūt kai kam pasirodys net šventvagiška. Juk anuomet tikrai buvome drąsūs, vieningi, išmintingi. Šito neatimsi, neišbrauksi, nepaneigsi.
Ir vis dėlto per dažnai mėgautis anų dienų didybe nederėtų. Man regis, kad tie, kurie nesiliauja pasakoję, kaip pasiaukojančiai saugojo tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ar tvirtai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, tiesiog bijo galvoti apie niūrią dabartį ir miglotą ateitį.
Žinoma, maloniau mėgautis gražia praeitimi, nei atvirai žvelgti į šiandienines klaidas. Be abejo, lengviau prisiminti, kokie šaunūs buvome Atgimimo, Sąjūdžio dienomis, nei prisipažinti, kad, prabėgus dviems dešimtmečiams, nebežinome, ko griebtis, siekdami sušvelninti globalizacijos, asimiliacijos ir emigracijos pasekmes.
„Kuo daugiau laiko praeina nuo 2010 metų balandžio 10-osios, kai lėktuvo katastrofoje ties Smolensku žuvo tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis, jo žmona ir dar 94 žmonės, daugeliui lenkų lėktuvo priežastis vis dar neaiški.
Praėjus trejiems metams po lėktuvo sudužimo tirštame rūke 52 procentai lenkų abejoja, kad lėktuvo keleiviai ir įgula žuvo iš tikrųjų dėl blogo regimumo ir rimtų pilotų klaidų. Tokią išvadą padarė nepriklausomai viena nuo kitos Rusijos ir Lenkijos tyrimo komisijos.
„96-ies žmonių, kartu ir Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio, žūtis lėktuvo katastrofoje prie Smolensko 2010-ųjų metų balandžio 10-ąją dieną tapo dar vienos katastrofos, tiesa, šiek tiek kitokios, priežastimi, – rašo “Der Spiegel”apžvalgininkas Ulrichas Kriokelis.
Jis taip pat rašo: „Begalė klaidų, padarytų tiriant iš tikrųjų nacionalinę tragediją, kursto sąmokslo teorijos šalininkus, netikinčius oficialiąja versija ir manančius, kad prieš jų prezidentą buvo įvykdytas pasikėsinimas”.
Varšuva reikalauja tyrimo po to, kai tinklaraštyje buvo išspausdintos buvusio Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio ir kitų katastrofos ties Smolensku aukų lavonų fotografijos.
Taip rašoma leidinyje „Le Figaro”.
Paslaptingas rusų tinklaraštis sukurstė polemiką, išspausdinęs šokiruojančias aukų fotografijas iš katastrofos vietos ir morgo, praneša straipsnio autorius Arielis Tedrelis. Lenkijos vyriausybė pranešė, esanti pasipiktinusi, ir pareikalavo pradėti tyrimą, sakoma straipsnyje.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu yra sakiusi, kad Lietuva ir Lenkija tarpusavio santykiuose turėtų padaryti pauzę, ir ši pauzė būtų žymiai geresnis pasirinkimas, nei taisyti tai, kas nepataisoma.
Ji teigė, kad geopolitinė Lietuvos padėtis per pastaruosius 3 metus žymiai pasikeitė, užsimindama apie Lenkijos siekius glaudesnių su Rusija ryšių. Įtampa tarp Lenkijos ir Lietuvos akivaizdžiai keičia geopolitinį klimatą ir platesniame Baltijos regione.
Kontinentiniame Baltijos regione, apimančiame Lenkiją, Rusiją ir tris Baltijos valstybes, pastaraisiais metais įvyko daug permainų.
Visų pirma, Rusija atgavo savo galingumą ir sustiprino įtaką šalia Baltijos regiono šalių esančiose Baltarusijoje ir Ukrainoje. Lenkija taip pat sustiprino savo padėtį, didesne dalimi dėl jos stiprios ekonomikos, kuri augo net finansinės krizės Europoje metu. Be o, įtakos turėjo ir valdžios pasikeitimas šalyje. Donaldas Tuskas įveikė Jaroslavą Kačynskį parlamento rinkimuose 2007 m, o Bronislavas Komorovskis tapo prezidentu po Lecho Kačynskio žūties 2010 m.
