Lietuvoje priskaičiuojama beveik 250 tūkst. miško savininkų, o vidutinė miško ūkio valda siekia vos 3,4 ha, rodo Valstybinės miškų tarnybos statistika.
 
Tiesa, didesnius nei 500 hektarų miško sklypus valdo 58 fiziniai ir juridiniai asmenys.
 
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Patys stambiausi miško savininkai Lietuvoje yra sukaupę jau tūkstančius hektarų miško. Portalas DELFI ir žurnalas „Reitingai“ pirmą kartą Lietuvoje atskleidžia, kas mūsų šalyje valdo didžiausius miško plotus. Jų prašymu „Registrų centras“ pirmą kartą pateikė daugiausiai miško sklypų valdančių įmonių Lietuvoje 30-tuką. Sąraše išvardyta atskirų įmonių valdomi plotai, tačiau stambiausi miškų valdytojai gali turėti po kelias miškus valdančias įmones.
 
Didžiausius miško plotus valdo IKEA („IRI Investments Lietuva“) – 27 tūkst. ha. Vienas pirmųjų IKEA koncerno valdomos įmonės „IRI Investments Lietuva“ pirkinių buvo apie 6 tūkst. ha paketas, įsigytas iš švedų kapitalo turto valdymo įmonės „GreenGold“, už kurį, kaip skelbė žiniasklaida, IKEA galėjo sumokėti apie 20 mln. eurų. Prioritetą IKEA teikia didelėms valdoms, tad nemažai jau sukauptų miško sklypų pirko iš didžiųjų žaidėjų Lietuvos rinkoje.
 
Be to, „IRI Investments Lietuva“ brangiai superka visus miškus – tiek brandžius, tiek kirtavietes. Dėl to, ekspertų vertinimu, IKEA valdomo miškų portfelio vertė yra mažesnė negu antroje vietoje esančios „Dasos Capital“ (buvusios „Euroforest“ įmonių grupės).
 
Antroje vietoje – „Dasos Capital“ – 14,6 tūkst. ha. 2018 metais Suomijos konsorciumas „Dasos Capital“ įsigijo švedų kapitalo „Euroforest“ miškų valdas Lietuvoje. „Euroforest“ įmonių grupė per tris savo antrines įmones („Euroforest 2“, „Euroforest 3“ ir „Realforest 1“) Lietuvoje sukaupusi beveik 15 tūkst. ha miškų. Dar prieš porą metų „Euroforest“ buvo rinkos lyderė.
 
Tiesa, „Euroforest“ pirko geresnės kokybės miškus negu IKEA, todėl jos portfelio vertė gerokai lenkia IKEA valdomų miškų vertę. Visų trijų įmonių finansinių ataskaitų duomenys rodo, kad „Euroforest“ bendrovių įsigyto miško vertė siekia per 22 mln. eurų.
 
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečioje sąrašo vietoje – „Dzūkijos miškas“ kartu su akcininkais – 10 tūkst. ha. Šiuo metu įmonės „Dzūkijos miškas“ akcininkai turėtų būti didžiausi miško savininkai tarp lietuvių. Šią įmonę valdo Romualdas Lavrenovas kartu su tėvu Sergejumi Lavrenovu ir verslo partneriu Andriumi Bajorūnu. Didžioji dalis miško yra Dzūkijos regione.
 
Ketvirtoje – Gintautas Zinkevičius – apie 7-7,5 tūkst. ha. Dar prieš kelerius metus verslininkas G. Zinkevičius buvo vadintas 43-iuoju Lietuvos urėdu. Miškininkystės srityje dirbantys verslininkai pasakojo, kad kaip fizinis asmuo, taip pat per savo įmones „Timbex“ ir „Baltforos miškai“ bei per šeimos narius G. Zinkevičius buvo sukaupęs apie 12-15 tūkst. ha miško ir neabejotinai buvo didžiausias miškų savininkas tarp lietuvių verslininkų.
 
Pastaraisiais metais G. Zinkevičiui priklausančios miško valdos susitraukė – kaip paaiškino rinkos dalyviai, dalį sklypų G. Zinkevičius pardavė IKEA valdomai įmonei, kai esą prireikė papildomų lėšų viešbučio „Pacai“ statyboms.
 
2018 metų pavasarį istoriniuose rekonstruotuose Pacų rūmuose Vilniuje verslininkas atidarė prabangų penkių žvaigždučių viešbutį.
 
Penktoje sąrašo vietoje – „Dzūkijos mediena“ kartu su akcininkais – 7 tūkst. ha. Lietuviško kapitalo įmonei „Dzūkijos mediena“ 2019 metų pradžioje priklausė 5,8 tūkst. ha miško žemės. Finansinėse įmonės ataskaitose nurodoma, kad žemės vertė siekia 5,5 mln. eurų. „Dzūkijos mediena“ akcininkai – Marius Valukynas ir Evaldas Domarkas. Iki šiol per metus „Dzūkijos mediena“ nusipirkdavo apie 600–700 hektarus miško.
Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Šeštoje vietoje – „Forestus“ kartu su akcininkais – per 6 tūkst. ha. „Registrų centro“ duomenimis, lietuviško kapitalo įmonė „Forestus“ yra sukaupusi 1049,8 ha Lietuvos miškų. Žurnalo „Reitingai“ duomenimis, dar tūkstančius hektarų miško asmeniškai įsigijęs įmonės vadovas ir vienas iš akcininkų Marius Šabūnas. Rinkos dalyvių žiniomis, „Forestus“ akcininkai yra supirkę apie 6 tūkst. ha miškų.
 
Septinta vieta tenka „GreenGold“ – 5,5 tūkst. ha. „Registrų centro“ duomenimis, įmonės „GreenGold Timberlands 1“ ir „GreenGold Timberlands 2“ Lietuvoje sukaupusios 5,5 tūkst. ha miško. Šios įmonės priklauso Švedijos privataus kapitalo fondui „GreenGold“, kuris specializuojasi investavimo į miškus ir jų priežiūros srityse. Lietuvoje šiam fondui atstovauja įmonė „GreenGold Management“.
 
Aštunta vieta – „INVL Baltijos miškų fondas I“ – 4 tūkst. ha. „Registrų centro“ duomenimis, 2019 metų pradžioje UAB „INVL miškai“ valdė apie 1,6 tūkst. ha miško sklypų. Ši įmonė priklauso vienai didžiausių investicijų valdymo įmonių Baltijos šalyse „Invalda INVL“. „Invalda INVL“ valdomo miškų portfelio vertė 2019 metų pradžioje siekė 8,6 mln. eurų. Numatyta, kad fondo valdomo turto dydis gali pasiekti iki 50 mln. eurų.
 
Devintą vietą užima „Skogssällskapet“ – 2,8 tūkst. ha. Švedijos kapitalo bendrovė „Skogssallskapet“ yra viena stambiausių privačių miško žemės valdytojų Baltijos šalyse. Įmonė ne tik teikia miškų priežiūros, medienos ruošos ir pardavimo paslaugas privačių miškų savininkams, bet ir pati superka mišką. Lietuvoje švedų bendrovei „Skogssallskapet“ priklauso kelios miškininkystės įmonės. Didžiausia iš jų – „Santakos miškas“, valdo 1674 ha miškų. Šios įmonės valdomo ilgalaikio turto, į kurį patenka ir žemė, vertė – 4,3 mln. eurų.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Paskutinę vietą dešimtuke užima „Danamiškas“ – 2,57 tūkst. ha. Danijos įmonei „Randan A/S“ priklausanti bendrovė „Danamiškas“ yra dar vienas stambus miško savininkas Lietuvoje.
 
„Registrų centro“ duomenimis, įmonei priklauso 2570 ha miškų Lietuvoje. Bendrovės ilgalaikio turto, į kurį patenka ir žemė, vertė 2018 metais siekė 10 mln. eurų. Per metus turto vertė smarkiai paaugo, nes 2017 metais ilgalaikis turtas buvo įvertintas 3,8 mln. eurų. „Randan A/S“ akcininkas yra trečioji pagal dydį Danijos draudimo bendrovė „LB Forsikring“, kuri per antrines įmones taip pat valdo miškus Latvijoje bei Estijoje, rašo portalas DELFI.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.07; 02:00

Vytautas Visockas (1939 – 2018)

Šiemet švęsdami Velykas netekome filologo, spaudos darbuotojo, publicisto, vertėjo Vytauto Visocko.  Mes, Vilniaus universiteto 1957 – 1962 m. lituanistai, jau išeinančios pokario kartos atstovai, Vytauto asmenyje praradome dar vieną studijų laikų  bendrakursį. Atsigręždami atmintimi į seniai prabėgusias dienas matome Vytautą, aukštaūgį, plačiapetį vaikiną iš Dzūkijos, su foto aparatu rankose, fotografuojantį mūsų studentiško gyvenimo momentus, matome dainuojantį,  dalyvaujantį tautosakos rinkimo ekspedicijose, matome tarp aktyvių Universiteto teatrinės studijos dalyvių…

Baigus universitetą Vytautui, kaip ir daugeliui lituanistų, teko paragauti mokytojo duonos ir tik paskui eiti savo pašaukimo keliu. Jis pasirinko spaudos kelią. Keletą metų dirbo daugiatiražinio laikraščio „Gyvenimas – mokykla“ redaktoriaus pavaduotoju, vėliau Lietuvos radijo ir televizijos jaunimo redakcijos vyresnysis redaktorius, kone 25 – erius metus jis atidavė „Minties“ leidyklai (redakcijos vedėjas, vyriausiasis redaktorius, direktorius). Visi, kam teko kartu su Vytautu dirbti, bendrauti, jautė jo asmenybės šviesą, inteligenciją, dvasingumą. Jis niekada neišdavė garbingo, doro žmogaus principų – nemelavo, nepataikavo, nesitaikstė su bukumu, abejingumu… Ir visa savo esybe buvo lituanistas, jam rūpėjo lietuvių kalbos ir kultūros būklė, tautos dvasinis paveldas.

Jausdamas kovos su tamsa, su abuojumu būtinybę Vytautas, jau tapęs pensininku, neleido sau pavargti, griebėsi publicistikos, atviro, tiesaus pokalbio su laikraščio „Draugas“ skaitytojais. Ypač daug, kelis šimtus straipsnių, ne vieną tūkstantį reportažinių, įvairių renginių, susitikimų nuotraukų, įžymių žmonių portretų jis paskelbė sūnaus Gintaro įkurtame Lietuvos aktualijų portale slaptai.lt. Daug nuveikė Vytautas šiame bare, atkakliai darbavosi lig praėjusio rudenio, ligi tol, kol sunki ir lemtinga liga privertė gultis ligoninėn.

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012 m. vasarą susirinkę paminėti Universiteto baigimo 50 – mečio, pasigedome jau anapilin išėjusių keliolikos bendrakursių. Pritarėme Romualdo Ozolo paraginimui kiekvienam parašyti studijų dienų prisiminimus. Juos sudėti į knygą buvo pavesta Vytautui Visockui. Jis ėmėsi stropiai vykdyti šį įpareigojimą. Tik iš pradžių atrodė, kad bus nesunki šita užduotis. Bet reikėjo kantrybės raginant, primenant, laukiant. Buvo vis žadančių, bet taip ir neištesėjusių pažado. Pagaliau talkinant mūsų garsiems kalbininkams Evaldai ir Aldonui knyga buvo parengta spaudai. Turime unikalų, solidų, primenantį mūsų jaunystę, studijų metus Vytauto gausiai iliustruotą nuotraukomis leidinį „Lituanistai 1957 -1962 m.“

Retėja mūsų gretos. Pastaraisiais metais netekome Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo, filosofo, bibliofilo Ipolito Ledo, ryškiausios  lietuvių religinės poezijos kūrėjos Marijos Katiliūtės – Lacrimos, pedagogės, poetės Bronės Liniauskienės.

Netikėta, sukrečianti stipruolio, regis, niekada nepalūžtančio Vytauto Visocko netektis. Net ir tie, kurie žinojome, kokius likimo išbandymus, kančias patyrė Vytautas, tikėjome, kad stipri dvasia padės atgauti jėgas. Deja, Vytauto jau nebėra. Belieka tik guostis, kad buvusio gyvenimo šviesa ir šiluma nedingsta, lieka artimųjų bei draugų atmintyje. Toji atmintis Jį nors trumpam atšauks  iš Anapus, matysime mūsų Vytą, gyvą ir orų, tokį, kokį pažinojome.

Jau nebereikia laikrodžio,

Nebereikia  pavasario…

Kalbėsi kapo gėle, miško siaudesiu,

Akmenėlio atodūsiu, paukščio balsu…

Žiūrėsi į mus, dar pasilikusius,

Iš pačios žydriausios žvaigždės…

Sudie, šaunus ir mielas Vyteli, išeinantis į amžinybės Šviesą.

1957 – 1962 m. Vilniaus universiteto lituanistai

2018.04.05

Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango visą naktį siaučia vėjas ir lietus. Nelauktas, įpusėjus gruodžiui. Tokį metą daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų jau boluodavo gili su stipriu šaltuku besižnaibanti žiema. Nūnai, neįprastai šilta. Atrodo, šią naktį kažkas netikėto įvyks. Naujas gyvenimo virsmas. Ne tik keičiasi oras.

Tačiau ne viskas per nugyventus metus pakito ar nuėjo į užmarštį. Ne viskas virto pelenais. Išliko ir gyvens ne vieną šimtmetį, o gal tūkstantmetį knygos, parašytos gimtosios žemės krauju. Yra tokių lietuviškų knygų. Daug knygų. Antai kažkurią dieną iš naujo perskaičiau publicisto, eseisto ir poeto Romo Sadausko knygą Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus. Tai dzūkiškos vietovės Lazdijų ir Druskininkų savivaldybėse. Skleidžiu senos knygos per daugelį metų pablukusius lapus ir, atrodo, sustoja, sugrįžta neprarastas laikas. Tie patys vaizdai, tik nūdien – daugiau ištuštėjusių sodybų.

2017 m. gruodžio 5-ąją, savo naujos poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, rašytojas prisipažino, kaip prieš daugelį metų rašė minėtą knygą, kodėl daug ko negalėjęs garsiai užtrimituoti. Paradoksalius reiškinius galėjai matyti, išgyventi, bet neparašyti… Ne sykį keliaudamas iš Baltašiškės į Kučiūnus, o vėliau – ir atgal, Romas matė tuščias tremtinių, partizanų šeimų sodybas. Prisimena ąžuolą pamiškėje, po kuriuo partizanams ne sykį nešė kašiką keptų bulvių… Romas – dar tos kartos dzūkas, gerai menantis pokarį. Naujos knygos sutiktuvėse prisiminė ir tai, kaip jam buvo graudu žvelgti į į nunykusį kaimo peizažą, sudrumstas kaimiečių sielas. Ir tame poezijos vakare mano mielas rašytojas negarsiai ištarė, kad ta kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus iš tikrųjų buvusi ne visiškai tokia, kokia pavaizduota knygoje.

Bet jau nepriklausomybės metais vienas žymiausių mūsų meninio žodžio meistrų žiojėjusią spragą užpildė. Ir vis turtina kūrybos aruodą. Antai dažnai keliaudamas ar rymodamas ir dūmodamas savo sodyboje Demeniškiuose, netoli Seirijų. Ir Dzievulio dzūkui skirta kelionė tęsiasi iki šiol. Tačiau ir tada, prieš daugelį metų, pirmąsyk perskaitęs Romo knygą ir vėl nūnai iš naujo sklaidydamas knygos lapus, tarsi to trūkstamo tikroviško vaizdo kaip ir nepasigedau, nes viską atpirko meniškas publicistikos aso žodis, kažkokia žodžiais nenusakoma iš kūrinio besiveržianti meilė savo kraštui, gimtajai kalbai. Dar kažkas. Bet būtent ta, viena pirmųjų rašytojo knygų Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus anais gūdžiais metais ir padvelkė tikra dzūkiška dvasia, šaltinio gaiva. Norėjosi skaityti ir skaityti tokią knygą. Kaip pats dažnai rašytojas mėgsta sakyti didesnėse ar mažesnėse knygų šventėse, gerą knygą norisi bučiuoti kaip mylimą moterį…

O aš gerą knygą – po metų kitų – iš naujo atsiversti. Šventa tiesa nesikeičia net per pasikeitusį gruodį. Žiū, kai turėtų snigti – lyja… Už lango šėlsta ne žiema, o savo jėgą rodo pasiklydęs vėlyvas ruduo. Ir jis tokį metą tarytum atspindi amžiną neramią kūrėjo vidinę būseną. Kaip maištininko. Nūnai, kaip ir anksčiau, be galo daug sumaišties. Ne tik gamtoje. Ir vis dažniau darosi sunku atskirti: ar gamta šėlsta žmoguje, ar žmogus gamtoje.

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango vis pila kaip iš kibiro. Neramu. Nesimiega. Bet ne pirmąkart tokia gamtos šėlionė. Išeisi į lauką – ir, atrodo, vėjas kaip klevo ar kaštono lapą tolyn nusineš. Įsivaizduoju, ką tokią naktį galėtų mąstyti mano mielas rašytojas Romas, atsistojęs sostinės Senamiesčio buto virtuvėje, per kurios langą giedrą dieną labai vaizdžiai matosi Trijų Kryžių kalnas ir Gedimino pilis. Anądien, mane pasikvietęs prie lango, parodė tą įstabų vaizdą. Bet tikriausiai jam nelabai norisi prie virtuvės lango eiti – juk Gedimino kalnas irsta. Skaudu. Ypač toks skausmas nepakeliamas rašytojui gamtininkui. Sakytum, byra ne tik unikalus gamtos paveikslas, bet ir didi mūsų valstybės istorija.

Per minėto poezijos rinkinio sutiktuves ne šiaip sau literatūros kritikas, leidėjas Stasys Lipskis rašytojo gamtininko pasiteiravo: ar jis negalvoja parašyti kažką galbūt graudaus apie irstantį Gedimino kalną? Juk tai – valstybės simbolis! Romas tik giliai atsiduso, anot jo, kokia nūnai prasmė apie tai rašyti? Pasak puikių knygų apie gamtą autoriaus, kalti žmonės, sugalvoję (veikiau – negalvoję) Gedimino kalne išpjauti medžius. Akylas gamtos stebėtojas, jos burtų skleidėjas paaiškino, kas blogo nutinka, tokioje vietoje barbariškai sunaikinus medžius.

Laimei, Lietuvoje yra daug žmonių, mylinčių, mūsų sostinėje sodinančių, prižiūrinčių medžius. Kad ir Pašilaičiuose, į kuriuos pro langą žvelgiu šią neramią naktį. Konkrečiai kalbant, į elektros lempų menkai apšviestas jau į dangų įsirėmusias pušis, kasmet tvirtėjančius ąžuolus ir kaštonus. Dar už mano lango auga beržai, kadagiai, alyvos, tolėliau – eglės. Už lango – jauna parko dalis, senoji – tolėliau už penkiaaukščio. Nauji medžiai, atrodo, ne man vienam suteikė šviežios gyvybės. O kaip taptų pilka, negyva, jeigu jaunojo parko dalyje būtų įkišę vieną ar net du dangų remiančius mūrus. Baisu ir pagalvoti! Laimei, taip neatsitiko.

Tačiau tik mūsų namo laiptinės antrajame aukšte gyvenančio žemaičio dėka, mūsų visų draugiškai vadinamo architekto Stasio. Jis ne tik užveisė prie senojo parko naują medelyną, bet ir surinkęs mūsų parašus miesto valdžią prispyrė apskritai įteisinti parką. Atkaklus žemaitis sukūrė mums kerinčią oazę. Mintyse dėkodamas Stasiui, beveizėdamas į už lango svyruojančius parko medžius, staiga prisiminiau irgi senokai perskaitytą kitą nuostabią Romo apie gamtą ir žmogų knygą Turėk savyje draustinį. Joje ypač sužavėjo rašytojo mintys apie medį. Pasak jo, mums gyventi atiteko stebuklingai graži ir įdomi žemė, o vienas iš tos stebuklingos žemės stebuklų yra medis. Jis šioje knygoje pasakoja, kaip anuomet gyvendamas Viršuliškėse balkone augino berželį. Atsikėlęs į naują būstą, jo balkone rado statybininkų paliktą sukaltą pušinį lovelį. Rašytojas, jį pripildęs žemių, pasėjo rūtų. Po kiek laiko, žiū, be rūtų kerelių, kažkoks kitoks želmenėlis lenda. Pasirodo, išdygo berželiukas. Knygoje rašoma, kad berželiokas sėkmingai stiebėsi aukštyn. Galvojo paaugusį berželį tinkamoje vietoje persodinti. Romui džiaugiantis nauja gyvybe balkone spontaniškai radosi ketureilis:

Kas laiko šunį,

Kas turi daržą,

O mes balkone

Auginam beržą.

Tai nutiko sovietmečiu. Neabejoju, kad rašytojas balkone gimusį ir paūgėjusį berželį pasodino saugioje vietoje. Pasitaikius progai – pasiteirausiu, koks ano medžio likimas.

Tokią neramią naktį įsivaizduoju, kaip Romui, atsistojus prie lango, negera pasidaro, pamačius tolumoje elektros lempų apšviestą pliką, yrantį Gedimino kalną. Be medžių. Be gyvybės. Rašytojui medis – šventa relikvija. Todėl nenustebino tai, kad jis sostinėje pažįsta kone visus seniausius medžius. Tarytum Dievo dovaną juos dažnai lanko. Tikriausiai ir juos kaip mylimą moterį pabučiuoja. Kol kas nežinau. Toks jau gražus, poetiškai skambantis mielo dzūko pasakymas – pabučiuoti knygą kaip mylimą moterį… Apskritai, rašytojo prozos ir publicistikos knygose – daug poetinių posakių. O jei poezijos – tai ir meilės… Apskritai jo kūriniuose meilė ir gamta (o veikiau – abu kartu) – tarytum visą gyvenimą skambanti gražiausia likimo simfonija. Poeto Debesija atsispindi daugiau kaip keturiasdešimtyje jo parašytų knygų. Ir būtent tokią audringą naktį tvirtai įsitikinęs – ne paskutinėse, nors rašytojas jau ir įžengęs aštuoniasdešimtuosius. Bet eina – kaip penkiasdešimtmetis ar kur kas jaunesnis žmogus. Daugelį metų toks tvirtas gali išlikti tik gamtos vaikas, nors jam, vaikui, ligoninėje teko ir prie giltinės prisiliesti… Ne vienam bičiuliui papasakojo, kaip ligoninėje gulėjęs, kaip ant lovos galo kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai, kuriuos vėliau sunešiojo.

Demeniškių atlaidai. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau čia pat tvirtina, kad jam vaikystė buvusi be galo graži, nors juos tris vaikus tik motina augino – tėvą sovietų valdžia už politiką ištrėmė į Sibirą. Augo gražiuose gamtos užutekiuose – Pazapsių, prie Lenkijos sienos, vėliau – Petroškų kaimuose. Ir gyvenime gražiai susiklostė, kad po 2000-ųjų rašytojas su žmona Irena sodybą įsigijo netoli Petroškų – Demeniškiuose. Sugrįžo ten, kur glūdi gimtinės šaknys. Ten, kur būdamas vaikas net įveikė giltinę. Mat anksčiau gamta pasilikdavo tik stipriausius kūdikius. Tokį teiginį patvirtina ir mano studijuotos Merkinės ir kai kurių kitų bažnyčių gimimo, mirties ir santuokų metrikų knygos. Antai Dzūkijos bažnyčių mirties metrikų knygose užregistruotas labai didelis kūdikių mirtingumas. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tėvai skubėdavo per savaitės dviejų laikotarpį krikštyti naujagimį. Neduok Dzievuli, vaikelis nekrikštytas numirs…

Dar kartą pasitvirtina nerašyta tiesa, kad gamta – amžini mūsų namai. Į juos anksčiau ar vėliau, jei ne kūnu, tai dulkėmis, sugrįžtame. Gamta gali būti švelni kaip motina, mylimoji, bet ir – rūsti, o kartais – negailestinga. Žmogaus gyvenimą įmanoma tik truputį prognozuoti, o gamtos – tuščias reikalas. Ir nūnai sinoptikų net kelių dienų prognozės neretai primena būrimą iš tirščių, savotiškų horoskopų kūrimą. Labai jau nerimtai atrodo ilgalaikės orų prognozės. Nesakau, kad jų nereikia. Jos ypač reikalingos žemę dirbančiam žmogui, o kūrėjui – kas? Romui bet koks oras, tiksliau sakant, gamta – savotiškas naujas daiktų, reiškinių, vidinės būsenos pažinimas. Ir už lango – nei tai žiemos, nei tai vėlyvo rudens naktį įsivaizduoju, kaip ir mano mielas rašytojas nemiega ir tikriausiai pro langą stebi tokį metą neįprastą gamtos šėlsmą. Tik tokią nemigo naktį dažnai paaiškėja, kas anksčiau buvo nepasakyta ir, žinoma, neparašyta. Be paliovos galvoje ūžia minčių spiečius. Ir nežinia, kur jis – tarytum bičių motinėlė Dzūkija – nukeliaus. Norėtųsi į Dzūkiją, kurią abu mylime. Bet ne visada čion esame suprasti, o gal ir laukiami…

Poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse nuskambėjo savotiškas rašytojo šauksmas tyruose. Pasirodo, vienas žymiausių šių dienų ne tik dzūkų rašytojų Romas Sadauskas daugiau kaip dešimt įvairiausių premijų gavo… iš žemaičių rankų, nors dažniausiai rašė apie Dzūkiją. Antai už romaną Ežerėnų papartis – Ievos Simonaitytės, o už eseistinį novelių romaną Gyvenimas prie vieškeluko – Žemaitės premijas. Net dzūkiškai parašytą Romo poemą Su dzievuliu labiausiai įvertino irgi žemaičiai. Paradoksali situacija: šiuos kūrinius apie Dzūkiją ir jos žmones, gamtą, regis, labiausiai skaito, domisi žemaičiai…

Tad ir nepriklausomoje Lietuvoje apstu įvairiausių paradoksų. Tačiau to neturėtų būti ten, kur kalba akivaizdūs faktai. O faktas visada už save kalba. Tad šią naktį ne tik jis, vienas, rašytojas, tvirtas kaip ūžolas dzūkas nemalonų kartėlį, susikaupusį širdies gilumoje, nešiojasi. Ir jam, ir man (ne tik nemigo naktį) keista, kad labiausiai tarmiškai parašytą knygą įvertino Mažeikiuose. Daug egzempliorių įsigijo mažeikiškiai. Kai rašytojas atsargiai žemaičių pasiteiravo, ar jie tikrai supras dzūkiškai, jam atšovė – esą ne jo reikalas… Dažname literatūros vakare Romas šį atvejį kaip linksmą nuotykį prisimena. O aš šią bemiegę vėlyvo rudens naktį staiga pasiveju į tyrą keliaujančius kito žemaičio, bet jau iš Kretingos rajono, Darbėnų miestelio, Rolando Donielos šventus žodžius apie jo Sibiro tremtinių tėvų, giminės šventą meilę Žemaitijai, savo protėviams. Prisipažinsiu, per netrumpą savo gyvenimą neteko sutikti labai daug žmonių, kurie atkakliai po kruopelytę rinktų, itin vertintų informaciją apie savo gimtąją žemę. Nepaprasta šventė buvo svečiuotis šio žemaičio, iš kurio sklinda šviesa, namuose Darbėnuose.

Tad tą naktį ir skausmingai įsiminė dzūko rašytojo kartėlis, gal nusivylimas kai kuriais jo gimtinės žmonėmis, iki šiol garsėjančiais nešvara, ir tamsa. Iki šiol nesunku aptikti sodybų net be lauko būdelių… Vargu ar jie – jotvingių palikuonys… Dzūkijoje gyvena daug necikrų dzūkų. Mat kai kuriuose dzūkuose – tik dūkas telikęs… Apskritai ir cikro dzūko charakteris – gana prieštaringas. Jis čia pat gali užsidegti ir tuoj pat būti ramus, tvirtas kaip uola. Jame – dažnai ryškūs pavydo jausmai, išsiskiria šnekumu. O dzūkui priskiriamas būdingiausias bruožas – nuoširdumas – irgi gali būti dirbtinis. Apskritai dar iki šiol Dzūkijos kaimuose išlikęs, sakyčiau, nepasitikėjimas, nemėgimas protingesnio už save žmogaus, savotiškas kaimiečių kultas pravardžiuotis. Tad man, gimusiam ir užaugusiam pačioje Dainavos krašto širdy – Merkinės parapijoje, – suprantamas kūrybos mokytojo Romo Sadausko vidinis nerimas dėl to, kas nūnai darosi mudviejų gimtojoje žemėje – šiaurės vėjo smėlynuose. Ir kartais apnuoginta tiesa – itin naudinga, ją pravartu priminti. Kad ir kokia ji skaudi būtų.

Demeniškių atlaiduose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ta proga prisiminiau kažkada pasakytus etnologės, režisierės Onutės Drobelienės žodžius, kad kiekviename Dzūkijos kampelyje dzūkai labai skirtingi. Yra šiliniai (apie Varėną, Druskininkus), užnemunės, net Eišiškių dzūkai. O mano mielas bičiulis Romas savo knygose mintija truputį kitaip: yra šiliniai ir gruntiniai. Kitaip tariant, gruntiniai dzūkai, kaip mano parapijoje sakydavo – užnemunės, nuo Druskininkų Lazdijų, Alytaus link. Kiti teigia, kad dzūkuojama kai kuriuose net Prienų, Trakų rajonų kampeliuose. Ir Vilnijoje. Tai kur iš tikrųjų prasideda ir baigiasi toji Dzūkija? Ar ne sovietmečiu labiausiai pirštas toks trijų pietinių Lietuvos rajonų teritorijos pavadinimas? Nevisiškai toks krašto pavadinimas patinka ir mano mielam rašytojui. Jam, o ir man, ne tik šią baisiai košmarišką naktį kur kas mielesnis senasis mūsų krašto vardas Dainava. Tik tokiu vardu pietinį Lietuvos kraštą savo kūriniuose titulavo didysis dzūkas V. Krėvė.

Paprastai bemiegę naktį iš naujo atrandi ir savo mėgstamus rašytojus. Kiekvienąkart kitaip susimąstai apie gyvenimo prasmę. Ypač skaitydamas Romo kūrinius. Kiekviena jo knyga – net skirta vaikams Mažas girios dienoraštis – priverčia ilgai susimąstyti apie mūsų būtį, gyvenimo prasmę. Ir pasinėrus į jo knygų veikėjų gyvenimą, aplinką, atrodo, kad ir už lango košmariška naktis – net miela, artima. Atrodo, net ji padeda gyventi. Gal todėl, kad Romo kūriniuose visų metų laikas – itin patrauklus, gražus su gražiais žmonėmis. Atrodo, jam nėra blogo oro. Tai ne tik didelio rašytojo, bet ir didelio gamtininko pakylėto gyvenimo vizija. Užkrečia gera nuotaika. Atrodo, Romui nemenką akstiną semtis kūrybai syvų iš gamtos kažkada suteikė kūrybinis darbas žurnale Mūsų gamta. Tuo metu mažiausiai politizuotame. Kone dešimt metų tuo metu itin populiariame žurnale jis rašė apie grėsmes gamtai, tai yra – ir žmogui. Kūrėjo neuždusino žurnalistinis darbas žurnaluose Jaunimo gretos, Mūsų gamta, Kultūros barai ir savaitraštyje Literatūra ir menas.

Tačiau ne viename literatūriniame vakare jis yra prisipažinęs, kad toks pavojus buvo. Ne kartą jis citavo Ernesto Hemingway, kuris iš pradžių reiškėsi kaip žurnalistas, žodžius: reikia laiku iš ten pabėgti… Tai yra – iš žurnalistikos. Man atrodo, Romui toks pavojus negrėsė. Mat dirbo tokiuose leidiniuose, kurie sovietmetį buvo mažiausiai ideologizuoti, persmelkti buitine žurnalistika. Be abejo, Romui labiau gamtos paslaptis atskleisti padėjo ne žurnalistikos studijos Vilniaus universitete, o ekologijos mokslai Prahos aukštojoje mokykloje. Baigė net dvi abi aukštąsias. Bet, supratau, labiau mano bičiulis džiaugiasi gautomis ekologijos žiniomis. Vis dėlto didžiausius, tikriausius gamtos mokslus jam suteikė Dzūkijos gamta, tie išbraidžioti šiaurės vėjo smėlynai, patirtas rūstus pokaris, o vėliau – išklampotas paradoksų, neteisybės kupinas sovietmetis. Visa tai užgrūdino. Mokė. Išlydėjo į didįjį kūrybos kelią. Skaitant Romo knygas, atrodo, kad jo gyvenimas – be galo laimingas. Net taip pakrikštijo vieną savo reikšmingiausių knygų – apybraižų ir eseistinių pasakojimų rinktinę – Laimingų žmonių gyvenimas.

Iš tikrųjų, sakyčiau, laimingas ir asmeninis rašytojo gyvenimas: lazdijiškių dzūkų šeima davė Lietuvai ne tik garsų rašytoją, bet ir garsųjį operos dainininką Danielių Sadauską. Beje, į meną pasinėrė ir brolių atžalos: rašytojo sūnus Romas – žinomas Lietuvoje žurnalistas, redaktorius (atpažinau jį knygoje Mažas girios dienoraštis), dainininko dukra Ieva – talentinga dailininkė. Tačiau šią naktį kelintąsyk prisiminęs jo poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuves – iš rašytojo lūpų tarytum pasklido ir didelio nerimo žodžiai. Poezijos knygos sutiktuvėse ryškiai atsiskleidė mūsų nepriklausomybės paradoksai. Pasirodo, ne tik man, bet ir seniai pripažintam rašytojui kasmet vis kebliau darosi išleisti knygą. Romas per Debesijos sutiktuves karčiai pajuokavo: pastarąjį metą tik žemaičių įteiktos premijos jį gelbėjusios… Gauna premiją – leidžia knygą… O 2017 m. minėtam poezijos rinkiniui – net iš pensijos pridėjo pinigų. Ne paslaptis, kad iš valstybės sudėtinga gauti paramą knygai leisti. Lietuvoje nėra mecenatų, nors mūsuose turtingų žmonių – nors tūkstančiais vežimų vežk. Tačiau, ironišku rašytojo pastebėjimu, nūnai tik biedni biednus remia: perka knygas, skaito, eina į literatūrinius vakarus.

Vėlyvo rudens naktį po Romo atvejo prisiminiau ir kitą, kur kas didesnį mūsų nepriklausomybės lietuviško gyvenimo paradoksą. Tikriausiai daugelis tautiečių dar gerai pamena, kaip pirmaisiais metais, atvykęs į Lietuvą po ilgos politinės tremties, buvo šlovinamas mūsų laisvės dainius Bernardas Brazdžionis? Minios žmonių jį sutikdavo tarytum karvedį! Tačiau kilusi šlovinimo banga vieną dieną netikėtai atslūgo. Literatūros kritikas, eseistas Valentinas Sventickas savo knygoje Guriniai karčiai prisiminė, kaip jam teko leisti pomirtinę B. Brazdžionio knygą Kas šviečia virš galaktikų visų: „Mirusio poeto šeima buvo pranešusi, kad ateisianti finansinė parama knygai išleisti, reikią leisti gražiai, 5 000 egzempliorių, dalis tiražo keliausianti už Atlanto. Na, manau sau, Amerikoje yra bent keletas rimtų lietuviškų fondų, šiaip turtingų žmonių, visi ten nešiojo poetą ant rankų, šlovino, dabar parems. Buvau tiesiog sukrėstas, kai galų gale paaiškėjo, kad tie rėmėjai – poeto našlė Aldona Brazdžionienė. Tai kur tie šlovintojai?“

Tai tik du nūdienos ir tik mūsų literatūrinio gyvenimo paradokso pavyzdžiai! Romas rašė ir apie kitus mūsų skaudulius. Tačiau ar daug kam jie įdomūs? Pinigų bumo laikotarpiu tokie pagraudenimai – tik balsas tyruose. Kaip savotiška paguoda rašytojui tapo 2008-aisiais sumanyti Demeniškių tarmių, o dabar – ir dainų – atlaidai. Kasmet juos rašytojas rengia Lazdijų rajono Demeniškių kaime, prie jau garsaus tapusio ne tik kaimo pavadinimo, bet ir vieškelio, kurį atlaidų dieną gražiame kaimo peizaže paskandina mašinų gausybė. Senokai šiame kaime, netoli gimtųjų Petroškų, rašytojas su žmona Irena įsigijo sodybą. Joje semiasi kūrybinės energijos, vasaroja, kol sostinėje šilumą ima tiekti. Toje dzūkiškoje sodyboje įkūrė bene vienintelę Meilės biblioteką, vienintelius tokius atlaidus Lietuvoje. Į juos žmonės atvažiuoja net iš tolimosios Žemaitijos, Aukštaitijos pakraščių – mažiausiai iš Lazdijų rajono, nors turėtų būti atvirkščiai, sako Romas. Tai – irgi vienas mūsų gyvenimo paradoksų.

Panašių atskleistų, išryškintų paradoksų – gausu tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės metais išleistose R. Sadausko knygose. Tame pačiame romane Ežerėnų papartis. Pagrindinis knygos veikėjas gamtos apsaugos inspektorius nori išsaugoti Ežerėnų parką, kad jame nebūtų statomi namai, kad išliktų niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamas jonpapartis. Tačiau jis pristinga valios, valdininką ir baimė kausto. Tai padaro kiti Ežerėnų žmonės. Romane pavaizduotus Ežerėnus atpažinau kaip ir dzūkišką miestelį – Veisiejus… Labai daug Ežerėnų krašto sąsajų – kitame Romo romane Gyvenimas prie vieškeluko. Galima sakyti, vienu atsikvėpimu perskaičius norisi to gražaus, kartais liūdno gyvenimo tęsinio.

Česlovas Skaržinskas, šio teksto autorius. Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, 2017-ųjų užsitęsusio rudens naktis siunčia rašytojui naują žinią. Ar tik neatsiras romanų Ežerėnų papartis ir Gyvenimas prie vieškeluko savotiškas tęsinys? Būtent tokią naktį, tokiomis akimirkomis dažnai kyla genialios mintys, naujos knygos užuomazgos. Ir, be abejo, dzūkų klasikas per savo poezijos knygos sutiktuves, matyt, vėl savaip bus pajuokavęs, kad neva prie prozos negrįš… Tokią savo nuostatą rašytojas bando įpiršti ir savo knygoje Gyvenimas prie vieškeluko: „Pagal Šventąjį Raštą nuo septyniasdešimties metų žmogus pradeda patriarcho amžių, nešantį tik bėdas ir vargus. Po šio rudens pavasario nelauk.“

Įsitikinęs – sulauks. Ir – ne vieno. Dar daug bus poetiškos Debesijos ne tik Demeniškiuose… Taip pat ir kitas rašytojo užrašytas liūdnas mintis tos pačios knygos Gyvenimas prie vieškeluko, dienoraščio ištraukoje Violetas, kad nėra liūdnesnio laiko už vėlyvąjį rudenį, gyvosios gamtos senatvę, ir gedulingesnės spalvos už Violetą, priimu ne kitaip – kaip literatūrą… Gyvenime dažnai būna kitaip. Kaip ir daug kas netikėtai ateina audringą vėlyvo rudens naktį.        

2017.12.25; 14:01

Jonas Juravičius turįs daug garbingų, prasmingų titulų. Visus juos sunku išvardinti.

Jonas Juravičius – griežtų antialkoholinių priemonių šalininkas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei Joną Juravičių pavadinsime žymiu Dzūkijos kraštotyrininku, šviesuoliu, giliu Lietuvos istorijos žinovu, – neapsiriksime.

Jei priminsime, kad Jonas Juravičius sovietmečiu buvo vienas iš šviesiausių, padoriausių, lietuviškiausių kolūkio pirmininkų (vadovavo „Saulės“ kolūkiui), mat rūpinosi ir ekonominiais rodikliais, ir lietuvybe, – taip pat šventa teisybė.

Jei akcentuosime, kad J.Juravičius buvo principingas, tvarkingas, sąžiningas Miroslavo seniūnas, kurį iki šiol gerbia šio krašto žmonės, – nepaneigsi.

Jei pridursime, kad J.Juravaičius visąlaik, net ir nūnai, tapęs pensininku, pergyvena dėl Lenkijos lietuvių likimo, – nenuginčysi.

Tiesa dar ir tai, kad 2016-aisiais jis išleido knygą „Toks gyvenimas“, kurioje sudėti jo paties bei apie jį spaudoje skelbti straipsniai.

Beje, labai įdomi, sensacinga prisiminimų knyga, mat niekad atvirai teisybės į akis rėžti nebijojusiam J.Juravičiui teko bylinėtis mūsų teismuose – „dėl garbės ir orumo įžeidimų“… Kas skaitys „Tokį gyvenimą“, aptiks keletą publikacijų, kurios kadaise buvo publikuotos mūsų portale bei sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Kodėl Slaptai.lt redakcija šį sykį svečiavosi pas Joną JURAVIČIŲ? Mums rūpėjo išgirsti jo nuomonę, ar sutinkąs, kad lietuviai per daug geria ir ar pritaria griežtoms antialkoholinėms priemonėms.

Šio pokalbio trukmė – 26 min. Artimiausiu metu paskelbsime dar keletą videointerviu.

2017.05.25; 06:59

« 1 2 »

Žmonės jau visą vasarą vaikščiojo Anykščių šilelio pušų viršūnėmis. Susidomėjimas pranoko lūkesčius.

Girdėjau, kad Merkinėje pastatytas bokštas, nuo kurio Nemunas, pušynai – kaip ant delno. Ir Metelio ežerą galima pamatyti iš aukštai. Ir pėsčiųjų tiltas Alytuje per Nemuną jau nutiestas. Reikia viską pamatyti, juo labiau, kad šių metų spalio mėnesio dienos tokios gražios. Vėsokos, bet saulėtos, kartais padūmavusios.

Merkinės bokštas išties aukštas, tvirtas, patogus užkopti. Gaila, kad Merkinės miestas nuo tos vietos vos vos matomas…

Continue reading „Bandome pakilti nuo žemės“

« 1 2 »

Grįžtant iš Tarmių ir šnektų atlaidų Demeniškiuose, Alytuje stabtelėjome prie Norfos (kas ledų, kas ko kito). Tuo metu aš paskambinau už kelių šimtų metrų mano gimtuosiuose namuose gyvenančiai seseriai Zitai. Atsiliepė svainis Algirdas. Kai pasakiau, kad esu Alytuj ir grįžtu iš minėtų atlaidų, jis paprašė iš namų apie tokį negirdėtą renginį papasakoti plačiau.

Bandau tą padaryti dzūkiškai – juk gimiau ir augau soscinėje Alytuje. Tikiuosi, cikriniai dzūkai man atleis už išeivio šiame rašinyje padarytas kalbos  klaidas.

Miela sesula ir svaini,

Dabar galiu placiau papasakoc, ko aš trankiausi po Lazdzijų rajonų. Nugi buvo tep. Netoli Seirijų, dar arciau Avižienių, yra kaimelis Demeniškiai. Garsus jis tuo, kad tynai gyvena Romas Sadauskas (reikėtų rašyc Sadauckas, ale supyks tie, katrie nelaidzia pavardių rašyc pagal tarimų). O kas jis tokis, tas Sadauskas? – paklausit. Nugi garsus žurnalistas, rašytojas, prie ruso parašis apybraižų „Iš Baltašiškės į Kučiūnus“. Spausdzino „Literatūra ir menas“. Ne cik man labai paciko tas rašinys. Buvau skaicis Radiščevo „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“. Sadausko rašinys stipresnis. Visi, katrie skaitėm „Literatūrą ir meną“, labai laukdavom tos apybraižos tęsinio. Jau tadu Sadauskas pasrodė kap talentingas publicistas, didelis žodzio meistras. Ne vienas kolchozo pirmininkas, kiek prismenu,  gavo į skūrų už neūkiškumų, gamtos niokojimų.

Tai va. Per Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkų Juozų Dingelį gaunu Irutės ir Romo Sadauskų kviecimų: „Žinok, jog esi kviečiamas į šeštuosius Tarmių ir šnektų atlaidus, kurie įvyks 2014 m. birželio 28 d. Demeniškiuose, Lazdijų rajono Seirijų parapijoje, rašytojo Romo Sadausko sodyboje. Bus daug dainavimo bei giedojimo, kalbėjimo, pasakojimo bei skaitymo įvairiausiomis lietuvių kalbos tarmėmis bei šnektomis.

Viešnagėn atvyks žinomi ir nežinomi artistai, rašytojai, pasakoriai, giedoriai ir šiaip gimtosios kalbos puoselėtojų iš įvairių pasviečių – nuo Klaipėdos iki Kapčiamiesčio.

Pabūkime kartu.

Irutė ir Romas Sadauskai

Raikia važuoc, mislinu, pasnaudoc progu bent pro autobuso langų pamatyc birželio žalumoj skendincių Lietuvų, sustikc su kai kurais pažįtamais. Labai rūpėjo patėmyc, kap atrodo ta Sadausko sodzyba, kurioje jau šeštų kartų vyks Tarmių ir šnektų atlaidai. Visokiuose atlaiduose esu buvis, ale tokiuose – dar ne.

Ciesiai Jums, sasula ir svaini,  pasakysiu: nenusvyliau nepacingėjis vykci tokion tolimon kelionėn – viskas labai paciko. Nežnau nei nuo ko pradėc Jumiem pasakoc.

Atvažavus pirmiausia teko pasisveikinc ne su sodzybos šaimininku, ale … su arkliu. Vieni jį buciavom, kici cik paglostėm jo galvų, lauko gėlėm apkaišytų. Visadu labai malonu pamacyc, suscikc arklį, nepaprastai gražų sutvėrimų, katram žmogus didziai skolingas. Poetas Justinas Marcinkevičius arkliui net eilėraštį yra parašis: „Paprasčiausiai: pasiilgau arklio,/ jo protingų ir gerų akių.“ Vėliau mumiem sodzybos šaimininkas pasakė, kad šitas pasisveikinimas yra kartu ir atsisveikinimas: daugiau mes jo nepamacysim, nes Mauras (toks, atrodo, jo vardas) serga plaucių vėžiu. Labai gaila… Beveik susgraudzinau, kai šitas gražuolis buvo atvestas prie verandos ir Romas Sadauskas jam ir mum visiem parodė, kap jis  atrodė, kai buvo jaunas ir sveikas (tų jaudinancį  momentų galit pamacyc mano patigrapijoj). Nežnau: Mauras – Sadausko arklys ar jo kaimyno. Mislinu, kad kaimyno, nes Sadausko tvartuose neužuodziau arklio kvapo: sienos nukabinėtos cik plakatais, visokiais suvenyrais, bylojanciais apie kultūrinį ir literatūrinį šeimininko gyvenimų. Beje, tokių ženklų labai daug ir troboj, ir dzidziulėj verandoj, kur mes valgėm ir gėrėm.   

Visus šio renginio organizatorius noris labai pagirc už tai, kad jie nepamiršo vaikų – mūsų ateities. Labai dažnai patriotiniuose renginiuose dalyvauja tik pagyvenį, tokie kap aš. Nei vaikų, nei anūkų neatsivedam. O tų dzienų pirmiausia pasraiškė vaikai. Iš įvairių mokyklų (Sadauskas minavojo, iš kur jie, ale aš pamiršau). Man labai paciko inscenizuota pasaka apie gaidelį, katras su riešutu išmušė vištytei akelį. Prisiminiau, kap aš šių pasakų sekdavau savo Gintarui, o man ją sekdavo mano Mamutė. Sadauskas tuos vaikus vadzino girinukais (jeigu neklystu). Jis svajoja, kad Demeniškiuose, kap jis sakė, šalia daukantinės girios (Bestraigiškės miškas) įvyktų visos Lietuvos jaunųjų gamtos, miško mylėtojų sąskrydzis. Kų žinai, gal kadu nor tep ir bus. Gal mumiem dar pavyks jauniesiems lietuviukams perduoc meilą Tėvynei, jos žamei, lietuvių kalbai? Kap Jūs mislinat? Gal dar ne viskų praradom? Dar turim labai gražių, daug vilties teikiancų vaikucių, tokių, katruos matėm Demeniškiuos.

Kap važiavom į atlaidus, prie manęs prisėdo propesorius, akademikas Romualdas Grigas, katro knygų „Lietuvių tautos išlikimo drama“ dabar skaitau, o kai kurias ištraukas Gintaras skelbia savo portali Slaptai.lt. Bent jau tas ištraukas būcinai perskaicykit ir kitus savo pažįstamus, turincius kompiuterį, paragykit perskaicyt, ba, kap sakė propesorius, jeigu rimtai nesusrūpinsim, Lietuvių tautos išlikimo drama gali virsti tragediju. Labai vertinga knyga, ne veltui rudenį pasrodys trecias jos laidimas.

Nežnojau, kad propesorius Grigas yra buvis net tarybinio ūkio direktorius. Apie tai prie storulio klevo, į katrų įkeltas Rūpintojėlis, papasakojo sodzybos šaimininkas rašytojas Sadauskas. Kap „Jaunimo gretų“ (o gal „Švyturio“?) žurnalistas jis lankęsis tam tarybiniam ūky, apie direktorių yra  parašis apybraižų.

Propesorius Sadauckų iškart papildė. Tikrai, kalbėjo jis, prisimenu tą žurnalisto apsilankymą. Aš jį vežiojau po ūkį, rodžiau viską, pasakojau, o jis nieko manęs neklausinėjo. Mintyse stebėjausi tokiu žurnalistu. Bet apybraižą jis vis dėlto parašė.

Sadauskas studijavo žurnalistiką, kai kurių paskaitų Universiteti mes klausėmės kartu. Žurnalistas profesionalas, ale rašo kap talencingas prozininkas. Užtat kasmet ir renkasi į Demeniškius šimtai gimtosios kalbos puoselėtojų iš įvairių pasviečių. Jo knygos populiarios, aktualios, jo kūrinius labai vercina aktorius Tomas Vaisieta, kai kuriuos skaito suscikimuos su moksleiviais. Demeniškiuose jis skaitė Donelaitį, nors Sadauskas pageidavo Krėvės „Apie Arą“. Pasak rašytojo, Krėvė ne mažesnis už Donelaitį.

Skaitovų prie seno klevo (pasodinto 1937 m., vienmečio su Sadausku, su tuo namu, kurieme jis dabar gyvena) buvo daug. Vieni skaitė žemaiciškai (pavyzdziui, dzūkas Tomas Vaisieta), kici dzūkiškai, aukštaiciškai; skaitė savo ir ne savo ailėrascius, bet aš tuo metu sėdėjau verandoje ir klausiausi, kap poetas Jonas Šėla garbina tautiškais rūbais pasirėdžiusias saviveiklininkes iš Grigiškių, su kuriom mes į Demeniškius ir atvažavom. Jonas sakė: apie kiekvieną aš galiu dabar pat sukurti eilėraštį. Ir jam neblogai sekės. Moterys patenkintos kikeno.

Persiprašau: vos nepamiršau parašyc labai svarbaus įvykio: kad tą Rūpintojėlį, įkeltą į klevą, pašvencino jaunas kunigėlis, atvažavis nat iš Alytaus. Po tam Sadauskas paprašė sugiedoc „Marija Marija“. Sakė, kad ši giesmė anais laikais per mojines cia būdavo dažnai giedama…

Kap žmonys sako, vien dainom ir giesmėm gyvas nebūsi. Labai didelį pasisekimų turėjo… dzūkiškos bandos. Man pasisekė gauc net du dzidziulius gabalus su spirguciais. Sakau: tokiam vyrui cik vienų gabalų? Bandų dalintoja, labai zdotna moteris, cik žvilgc į mani: tokiem vyram aš duodu daug – kokius du gabalus. Patigrapijos menininkas Vytautas Ylevičius, matiau, gavo cik vienų gabalų, ir be spirgucių, ale vis ciek buvo labai laimingas. Vytautai, sakė jis man: ar ne stebuklas?! Visas birželis buvo šaltas, rudeniškas, o šiandien pirmą kartą – tikra vasara. Kaip čia gražu, kaip čia smagu! Ne veltui gegužės mėnesį čia buvo atplasnojusi ir „Poezijos pavasario“ paukštė.

O Romas Sadauskas pasiskundė, kad, nors gera Demeniškiuos gyvenc, ale, kap sakoma, pasitaiko ir trūkumų: pavasarį ir rudenį miegoc nelaidzia gervės, o lakštingalos – cik pavasarį. Kad mumiem tokie nepatogumai, ar ne, sasula ir svaini?

Kai visos dainos buvo išdainuotos, visos kalbos pasakytos, šeiminykas pakvietė: ainam, sako, paskui mani. Į galų namo, sako, yra atremtos durys. Imkit flomasterius ir kiekvienas rašykit savo vardų ir pavardį. Visi mano sveciai tep daro. Iki kito Tarmių ir šnektų atlaido lietus viskų nuplaus, tadu vėl atvažiavį pasrašysit.

Grįždami namo stabtelėjom prie netoli Daugų pakelėje miški tyvuliuojancio ažero vyrišku vardu (kici vadzina Lineliu; Tu gi, svaini, jį žinai, ne kartų ten abu žuvį gaudėm). Vyrai kap užtraukėm dainų – net ažero vanduo suribuliavo. Labai galingų balsų turi Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis. Demeniškiuose jis nuostabiai gražiai padainavo dzūkiškų dainų apie drabnus paukštukus, apie mergų kap avietį… Tomas Vaisieta irgi dainuoja ne prasciau nei ailėraščius skaito.

Paskum iki Vylniaus šnekučiavomės su senu pažįstamu Benjaminu Kondratu. Lietuvis, patriotas, kokių reta, kap Jūs , kap aš. O turi ukrainieciško kraujo. Kondratenka. Kai dzyrbau laidzykloj „Mintis“, išlaidau kelias jo knygas aplink rašytojus, poetus. „Kūrėjų pėdsakais“. Buvo dzidziulis turistas, kap ir aš. Parašė „Minijos vingiais“, „Veisiejų ežerais“, apie Druskininkus. Buvo puikus lietuvių literatūros ir kalbos mokytojas. Išlaido knygų moksleiviams „Lietuvių kalbos taisyklės“. Labai vertinga knyga, kap užmirštu kokio žodzio rašybų, atsiverciu šitų jo knygų.

Ale svarbiausia: jis ir dabar knygas ir rašo, ir laidzia. Pats vienas. Paskucinė, devinta jo knyga, nepatikėsit – „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“. Gal sudomins? – jis manęs klausia. Kap gali alytiškio nesudominc knyga aplink Alytaus kraštų!

Parsivežiau tų knygų, autoriaus padovanotų. Kap atvažuosiu Alytun, atvešiu ir jumiem paskaicyt. Rasit tynuise ir apie mano klasės draugo Mindaugo tėvų Konstantinų Bajerčių, ir apie mano mokinį Jurgį Kunčinų, apie poetų Anzelmų Matutį, gamtininkų Vytautų Nedzinskų, mokytoųj Konstantinų Raičinskį… Visų nesuminavosi. Visi jie buvo mūsų pažįstami. Cik apie mani nerasit, ba Benjaminas nežnojo, kad aš irgi alytiškis, kad mokykloj ir aš rašiau ailėraščius. Kap sužinojo, labai susjaudzino. Tai kų dabar daryc? – klausia. Kų tu cia padarysi?! Kap laisi antrų laidimų, paminavok ir mani.

Šį kartų ciek. Likite sveiki ir bagoci!

Vytautas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.07.02; 07:18

« 1 3 »

Liepos 6-ąją  – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – portalo Slaptai.lt žurnalistai dalyvavo pėsčiųjų žygyje „Dzūkų kovų keliais“. Tai – antrasis kasmetinis pėsčiųjų žygis, skirtas Lietuvos valstybės dienai paminėti.

Politiko Gedimino Jakavonio organizuoti 20-ies ir 40-ies km ilgio pėsčiųjų žygiai prasidėjo Senojoje Varėnoje prie Nepriklausomybės paminklo. Jų maršrutas driekėsi nuo Senosios Varėnos link Dainavos girios ir vaikų poeto Anzelmo Matučio drėvės (Pauosupės kaimas). Žodžiu, eita vietomis, kurios mena daug mums svarbių, brangių, įsimintinų vietų.

XXX

Istorikai mano, kad Varėnos žemėje XV amžiuje buvo įkurtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras ir pilis, kur Vytautas Didysis su savo dvariškiais paraleisdavo daug laiko ne tik medžiodamas, bet ir rūpindamasis kariuomenės stiprinimo reikalais. Varėnos dvare Vytautas Didysis parašė daug laiškų įvairių valstybių vadovams. Pirmasis laiškas parašytas1413 metų sausio 13-ąją, taigi jau po Žalgirio mūšio. Ordino magistrui adresuotame laiške pažymima, kad laiškas rašytas būtent „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“.

XXX

Senojoje Varėnoje gimė kompozitorius ir dailininkas M.K.Čiurlionis (1875 – 1911). Jo namo vietoje šiuo metu stovi tik paminklinis akmuo.

2013 metų balandžio 10 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu patvirtintas Senosios Varėnos herbas.

Varėnos miestelis įsikūrė dėl geležinkelio „Vilnius – Gardinas“ atšakos, nutiestos 1862 metais. Didžiausia miesto šventė – „Grybų šventė“, organizuojama nuo 1996-ųjų paskutinįjį rugsėjo šeštadienį.

XXX

Per aštuonerius kovų metus su sovietiniais okupantais dzūkų partizanai patyrė daug pergalių, o kartu patyrė ir skaudžių netekčių. Didžiausia tragedija čia įvyko 1949 metų sausio 24 – 25 dienomis, kada buvo išduota DLK Vytauto grupės vadavietė.

XXX

Pauosupės kaimas garsus vaikų poeto A.Matučio drėve – muziejumi. Drėvė buvo A.Matučio darbo kabinetas.

Pauosupėje yra gyvenęs ir žymus grafikas Algimantas Švažas su šeima. Čia jis išdrožė senųjų dievų stabų – šventu puslankiu išrikiavo Perkūną, Žemyną, Velnią…

XXX

Lynežeris – miškų kaimas. Jo mokykloje dirbo žinomi poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys. Į Lynažerio pradžios mokyklą K.Kubilinskas atvyko dirbti 1947-aisiais. Nors jis buvo puikus vaikų poetas, tačiau jis talkino sovietų saugumo struktūroms persekiojant mūsų partizanus.

Lynažerio kaimas įsikūręs prie ežero, miško apsuptyje. Kaimo pavadinimas susijęs su ežero vardu. Čia stovi 13 sodybų, turinčių architektūros paminklo statusą. Pasak vietinių gyventojų, tos kaimo trobos statytos labai seniai.

XXX

Kriokšlio ( arba Šumas) – kaimas Varėnos rajone. Kaimą upė Ūla dalina į dvi dalis – Kriokšlį ir Šumą. Šumo pusėje auga du ąžuolai, pasodinti 1933-aisiais, S.Dariaus ir S.Girėno žūties dieną (sodino Kazimieraičių draugija).

Karaviškės kaimas. Pagal lenkų valdžios 1921-aisiais atliktą surašymą kaime gyveno 11 žmonių, iš kurių visi užsirašė lietuviais.

XXX

Dudičiuose stovi paminklas 1863 metų sukilimui atminti (vienam iš sukilėlių vadų – Liudvikui Narbutui ir jo bendražygiams). Dubičiai – pats lietuviškiausias kaimas Baltarusijos pasienyje.

Ūlos ir jos aukštupio Pelesos pakrantėse žmonių gyventa jau ankstyvajame akmens amžiuje.

Liudvikas Narbutas, istoriko Teodoro Narbuto sūnus, buvo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje. Jis gimė 1831 metais Šaurų dvare, Lydos apskrityje. Liudvikas, iš mažens prisiklausęs tėvo pasakojimų apie didvyriškas lietuvių kovas su vokiečių ordinais, visa širdimi pamilo savo kraštą. Už dalyvavimą slaptoje jaunimo organizacijoje ir rastus nelegalius raštus 18-metis Liudvikas buvo suimtas, nuplaktas rykštėmis ir atiduotas į kariuomenę. Tarnavo Kaukaze. Už pasižymėjimą jam buvo suteiktas karininko laipsnis.

Po Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas, tad 1859-aisiais grįžo į tėvynę ir apsigyveno Vilniuje. Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku, Liudvikas turėjo organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. Sunkiausia buvo apsirūpinti ginklais.

Vasario 13-ąją Liudvikas su savo broliu Boleslovu ir keliais savanoriais išvyko į mišką. Persikėlus L.Narbuto būriui arčiau Vilniaus, prie jo prisidėjo dailininko Mykolo E.Andriolio vadovaujamas Vilniaus jaunimo būrelis. L.Narbutui artėjant prie Vilniaus, generalgubernatorius V.Nazimovas susirūpino, kad sukilėliai neužpultų miesto, todėl buvo sustiprinta miesto apsauga.

Pirmą kartą L.Narbuto būrys kovėsi su baudžiamąja rusų kariuomene kovo 9 dieną prie Rūdninkų. Atakavo sukilėlius pulkininkas Vinbergas su trimis kuopomis pėstininkų ir kazokų šimtine.

Sukilėliai atrėmė puolimą. Po sėkmingų kautynių L.Narbuto būrys atvyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę. Tuo tarpu štabo kapitono Timofejevo pėstininkų ir kazokų daliniai išskubėjo ieškoti L.Narbuto vadovaujamų sukilėlių.

Balandžio 11-ąją prie Dubičių įvyko kautynės. L.Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, pasitraukė.

Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L.Narbuto būrį prie Laukštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, L.Narbutas balandžio 20-ąją buvo priverstas stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių gretose – keliolika sužeistų ir 7 nušauti. Žuvo ir L.Narbuto adjutantas Vladislovas Novickis, inžinerijos karininkas.

L.Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie gausias priešo jėgas, kurios jį persekiojo, L.Narbutas, keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą, parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Savo brolį Boleslovą jis pasiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių vadą Feliksą Vislouchą, prašydamas pagalbos.

Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos. L.Narbutas su savo būriu lūkuriavo prie Dubičių. Čia jo būrį buvo aplankiusi sesuo Teodora Mančiunskienė, kuri atvežė sukilėkliams maisto, pinigų, laiškų.

Už L.Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V.Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių. Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofėjevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofėjevas, tiksliai sužinojęs, kur slapstosi sukilėliai, persikėlė per Katrą. L.Narbuto būrys buvo užpultas krūmingose balose gegužės 4-ąją.

Per kautynes L.Narbutas buvo pašautas į koją. Nešamas draugų iš mūšio lauko Liudvikas antrą kartą sužeidžiamas. Šį kartą – į kaklą. Mirdamas pasakė: „Mirštu už Tėvynę“. Dalis būrio išsiblaškė po mišką. Kautynėse kartu su vadu žuvo trylika sukilėlių. Jie palaidoti bendrame kape Dubičiuose. Čia 1933 -aisiais pastatytas paminklas su užrašu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Vėliau įrengtas ir skulptūrų skveras.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.07

misk_11111

1939 m. spalio mėn. pradžioje Kremlius pakvietė Lietuvos vyriausybę į Maskvą pasitarimams. Krašte plito įvairūs gandai. Optimistai pranašavo, kad sovietai grąžins Lietuvai sostinę Vilnių. Jų pranašavimai išsipildė. Stalinas sutiko grąžinti Vilnių, bet ryžosi Lietuvą įtraukti į tokius spąstus, kuriuose vėliau ir Lietuvos nepriklausomybę palaidojo.

Lietuvos gyventojai, o ypač mokyklinis jaunimas žinią apie Vilniaus grąžinimą sutiko labai džiaugsmingai. Kremliaus sąlygų dėl Vilniaus grąžinimo daugelis nežinojo. Tačiau Alytaus šviesuomenė gan greit Vilniaus grąžinimo sąlygas sužinojo. Mat Alytuje dažnai lankydavosi dr. L.Bistras, tuo metu buvęs švietimo ministras. Tad jis kaip tik ir painformavo apie labai nemalonų “vekselį”, kad reikia leisti sovietams įsteigti Lietuvoje karines bazes ir apgyvendinti apie 20 000 bolševikų ginkluotų karių.

Continue reading „Alytaus gimnazijai – 90 (Vilnius – mūsų, o mes – rusų)“