Edvardas Čiuldė

Edvardas Čiuldė. Amžinosios jaunystės receptas

***Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius***

Aš nežinojau, kaip vadinasi šis sutrikimas lotyniškai, neatmetu galimybės, kad ta manoji negalia nėra įtraukta į negalavimų ir ligų registrą, taigi oficialiuoju požiūriu nėra negalia pagal apibrėžimą. Ar vien dėl to tai jau yra visai ne negalia, o greičiau likimo dovana? Kažin kažin… Darau dar ir tokią prielaidą, kad man išpuolęs negalavimas, nevadinant jo iškrypimu, yra niekam kitam niekados daugiau nepasitaikęs išbandymas, taigi dėl to jis neturi klasifikacinio pavadinimo ir individualaus kodo, nėra įtraukiamas į jokias statistines suvestines, jo klinikinių požymių pagrindu nėra kuriami apibendrinimai, nenupaišomos diagramų kreivės, nes vienintelio unikalaus atvejo neįmanoma apibendrinti.

Tiesą sakant, ilgiau nesislapstant už žodžių, šių eilučių autoriui tekęs išbandymas yra įvardinamas labai papratai, nors užkrauta likimo našta yra sunkiai pavelkama: ogi, bėgant laikui, jūsų nuolankiam tarnui nė iš tolo nepavyksta atsekti savosios žmonos senėjimo požymių, per nuskubėjusius bendro gyvenimo dešimtmečius ji man atrodo tebesanti tokia pat paaugliškai jaunutė, lygiai tokia pati, kaip aš ją pamačiau pirmą kartą ir iškart susižavėjau ar net įsimylėjau. Ir šiandien galiu patvirtinti, buvo neįmanoma nesusižavėti gražiausia fakulteto mergaičiuke.

Apie tai, kad mano mylimoji taip pat yra pavaldi laikui, galiu spręsti tik iš antrinių požymių, darydamas analitines išvadas, bet jokių natūralaus pasenėjimo pėdsakų neužtinku matydamas ją kiekvieną dieną, liesdamas josios švytinti veidą savo jautriųjų pirštų pagalvėlėmis, kartais dėl tikrumo net iščiupinėdamas viską skersai išilgai. Matau, kad spintoje sukabintos josios suknelės yra jau pakitusių siluetų ir labiau tinkančios daug patyrusiai damai, o ne nekaltai merginai, kuriai viskas dar prieš akis, bet kai manoji žmona užsivelka suknelę iš spintos, man vaidenasi, jog akyse persimainęs į paaugliškų išmatavimų tipą rūbelis nė trupučio nevaržydamas judesių dera prie spindinčio namų šeimininkės ankstyvosios jaunystės žavesio. Kaimynė iš antrojo aukšto klausia žmonos, grįžusios iš kirpyklos, kodėl ji taip trumpai nusirėžė plaukus, o aš, žvilgtelėjęs į savo žmoną, matau tik tą pačią mergaičiukę iš praeities su ilgomis, beveik iki kulnų kasomis.

Kas nors pasakys, kad esu užsispyręs kaip asilas. Tebūnie! Tačiau tikrai nesu toks beviltiškas asilas, kad matyčiau tik tai, ką noriu matyti. Galiausiai, ko čia dėtas užsispyrimas. Norime to ar nenorime, pasaulis pats viską anksčiau ar vėliau parodo, išryškina tikrą dalykų padėtį. Galbūt čia, siekiant nusakyti problemą, greičiau tiktų užstrigusio vaizdinio metafora ir palyginimas iš detektyvinių serialų apie banko plėšikų tiražuojamą išmonę užkišti prieš vaizdo kameras statinį paveikslėlį, tokiu būdu nuslepiant įsiveržimo į banką dinamiką? O gal čia turime reikalą su neaiškios prigimties apžavais arba, kitas atvejis, kasdieniniu žmogaus svaiginimu kažkokiais preparatais, kurių patekimas į kraują verčia viską matyti iškreiptai, tarkime, pagražintai, nepastebint pasaulio raukšlėtojo veido? Pastarasis atvejis vis tik yra menkai tikėtinas, nes dėl vieno žmogaus požiūrio į savo žmoną niekas negaištų laiko ir neeikvotų finansinių išteklių.

Keletą mėnesių iki man vedant beveik kiekvieną naktį sapnuodavau tą patį sapną, kad esą vedu, kaip sakoma, imu į žmonas tarsi ir pažįstamą, bet man labai nepatinkančią, atgrasią merginą iš kito fakulteto. Pabusdavau išpiltas šalto prakaito, o kartais net apsiverkęs, tačiau, nieko nesakykite, tikrai nebuvo nė karto, kad prabusčiau kurioje nors serijoje apsišlapinęs. Ta mergina iš sapno man labai nepatiko ir realiame gyvenime, nes ji tiek gyvenime, tiek sapne rodydavosi su ilgoka, švelniai tariant, karpa ant nosies. Pabandykite suprasti, kad pasidygėjimą kėlė ne tiek pati karpa, išdygusi ten, kur nereikia, kiek bukas užsispyrimas, neleidžiantis aukštųjų technologijų ir suklestėjusios plastinės chirurgijos amžiuje merginai imti ir paprasčiausiai pašalinti tokį kūną ir sielą bjaurojantį defektą. Tai buvo lengviau padaryti nei tris pirštus apm… Kartais taip niežėdavo nagai, kad pats savo rankomis būčiau galėjęs nukirpti pūpsančią ant nelaimėlės nosies karpą, bet anoji savo karpą dėvėjo su nematytu išdidumu, tarsi tai būtų ne karpa, o likimo išrinktosios karma, ne odos išvarža, o priklausomybės aukštajam luomui ar kastai atributas. Išauklėtas Apšvietos amžiaus dvasioje buvau isitikinęs, jog visi pagal gamtą esame lygus, taigi niekas negali užgimti su tokiu apsigimimu, kuris tarsi rodytų priklausomybę aukštesniajam luomui. Kaip sakydavo vienas mano studentas, apytikriai cituodamas Kristijoną Donelaitį, ir pono, ir būro vaiks, vienodai į vystyklus myž (aš ne tik savo vaikus, bet ir studentus buvau išauklėjęs Apšvietos amžiaus dvasioje, tačiau perauklėti ta linkme savo dabartinės žmonos, kaip išaiškėjo, nesugebėjau).

Galimas daiktas, kad vedamas pasąmonės impulsų ir bandydamas pabėgti nuo pasikartojančio sapno, paskubėjau vesti savo gražiąją kursiokę, t. y. tą ilgakasę mergaitę be karpos. Iš tiesų, slogus sapnas baigėsi, prasidėjo gyvenimas. Mano gražioji ir, kaip žinote, niekados nesenstanti žmona be visa ko kito buvo (ir yra) sveiko proto, labai dalykiška moteris. Ji nemaišė sapnų su gyvenimu. Taip, ji sapnuodavo garsinius ir spalvotus sapnus stereo pavidale, sapnuodavo labai intensyviai, panirusi į kvaitulį, tačiau tarp jos sapnų pasaulio ir kategorinio imperatyvo kasdieninių rūpesčių sferos nebuvo jokios pereinamosios zonos apendixo ar susisiekiančių indų užuomazgos. Tai buvo dvi, paralelinės viena kitai, nesusikertančios visatos su savo atskirąja logika. Negalima sakyti, kad ji būtų visiškai nukirpusi virkštelę nuo sapnų pasaulio, tačiau budėjimo vaizdiniuose mano žmona veikė kaip visiškai kitas, o būtent tvirtų miestietiškos moralės normų žmogus. Iš žmonos sapnų pasaulio į mūsų bendrą gyvenimą prasisunkdavo nebent tik keli prakaito lašeliai ant jos viršutinės lūpos ir truputėlis smėlio, pribyrėjusio ant paklodės.

Kartas nuo karto mano žmona atsainiai, pasišaipydama pati iš savęs, papasakodavo dažnai pasikartojantį, tik atskiromis detalėmis įvairuojantį sapną apie tai, kaip neva nusileidžia ji į kaimo Bažnytėlę ant šluotos, pasigriebia iš susirinkusios į mišias minios žmonių mane, kaip karščiausiai besimeldžiantį, drauge išsiskiriantį iš kitų savo kuklumu jaunuolį, ir nusineša su savimi. Kad ir kaip naujai būtų intonuojamas kaskart to paties siužeto sapnas, esą pagrobimo veiksmą visados įdėmiai stebi ta pati gyvatė su karūna. (Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad mano žmona buvo ir yra dora moteris. Taigi neturiu jokios teisės forsuoti liguistų įtarimų, tačiau jeigu ką nors panašaus esate matę ir galite būti įvykio liudininkais, parašykite man, aš registruoju visus reikalingus tolesniam tyrimui faktus, kaupiu duomenis bylai).

Neprošal bus čia pastebėti ir tai, kad mano žmona pagal profesiją yra istorijos mokytoja. Būtų nuodėmė nepasakyti, kad ji yra labai gera istorijos mokytoja, tą galiausiai jau pripažįsta ir oficialiosios instancijos, už pasiekimus profesinėje veikloje apdovanojusios mano žmoną visais įmanomais ir neįmanomais pasižymėjimo ženklais. Jeigu jau atpažinote mano žmoną pagal aprašą, tikriausiai paliudysite ir tai, kad apie istoriniu įvykius, prasidėjusius su Kristaus gimimu, t. y. apie mūsų eros istorines batalijas ji savo mokiniams pasakoja taip gyvai, tarsi pati viską būtų mačiusi savo akimis. Istorijos vadovėliams anoji jaučia tik nenuslūgstančią metų bėgyje alergiją, aš pats stebiu, kad tokia lektūra nepatektų į mūsų namus, nes apsižioplinimas šia linkme galėtų sukelti baisius mano žmonos pykčio priepuolius.

O šiandien iš ryto dar kartą žvilgtelėjęs į miegamąjį, bjauriai nustebęs pamačiau, kad prieš mano žmonos veidrodį staiposi kažkokia pasenėjusi moteriškaitė su milžiniška karpa ant nosies. Kodėl šitaip, kaip taip galima?!? Neturiu žodžių, kaip ta žuvis, kuri nebyliai kažką dar žiopčioja, išmesta į krantą.

2021.01.19; 12:40

Žurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė. Kalėdinė išvyka į triušio olą

Žmona triūsė virtuvėje nuo pat ryto, ruošdama tradicinę Kūčių vakarienę. Tiesa, dėl įvestų judėjimo apribojimų pandemijos metu šventė negalėjo būti tokia tradicinė kaip įprasta, kai už stalo susėsdavo visa šeima, tačiau žmona stengėsi, kad valgių, įgaunančių ritualinę prasmę Kalėdų išvakarėse, netrūktų, taigi bent tokiu būdu būtų galima susikurti šventės iliuziją ir prisiminti – kaip švęsdavome Kūčias būryje anksčiau, t. y. iki pandeminės eros metais.

Į mano klausimą dėl kažkokios smulkmenos, ji nekantraudama atšovė, kad tai man yra aiškinusi šimtus kartų. Žinia, toks nekantrumas nežadėjo nieko gero, nesunku buvo nuspėti, kad žmona su manimi jau kalbasi tramdydama įniršį, iškilusį į paviršių dėl nuovargio, visą dieną sukantis apie puodus, arba nesugebėjus įveikti subjurusios nuotaikos, atsiradusios dėl šventės ribojimų, neleidžiančių mamai pamatyti savo vaikų.

Staiga kažkas krito, trenkėsi, nuriedėjo virtuvėlėje ar kažkur netoliese. Žmona įlėkė į saloną nešdamasi rankose kilimėlį iš tualeto, išpūtusi akis ir, drimbant nuodingoms seilėmis, rėkdama, kad šitas kilimėlis yra sumyžtas iki pamatų, kad jai esą bjauru kaskart jį plauti, kad tiek metų sulaukus reikėtų išmokti pataikyti į klozeto skylę ir pan. Toks kalėdinis išpuolis, nieko nepasakysi… Tačiau labiausiai įskaudino priekaištų fantasmagoriškumas, kvapą užgniaužė neteisybės jausmas, prisiminus, kad šitas kilimėlis šlapimu buvo prisodrintas, šlapalo rūgštimi impregnuotas dar prieš keletą mėnesių, mums švenčiant žmonos gimtadienį su dideliu būriu svečių iš jos darbovietės, tarp kurių šlaistėsi ir keli, jau iš pažiūros viską darantys pro šalį, vyriokai, į tualetą be perstojo lakstė draugių vaikai, prakiurę nuo naminio limonado ar kažkokio kito kvailo marmalo. Aš čia, viskį tyliai siurbčiojantis kamputyje, buvau mažiausiai kuo dėtas!

Jau temo ir žmona pagal seną ir gerą tradiciją užsidarė vonioje apsiplauti, kad galėtų sėsti prie Kūčių stalo švari ir naujai atgimusi kaip ta antikos deivė, kuri po maudynių kaskart atgaudavo nekaltybę, drauge palikusi nešvankųjį kilimėlį įmerktą į didelį dubenį su muiluotu vandeniu virtuvės viduryje ant akių kaip, tarkime, savotišką konflikto neužbaigtumo instaliaciją ir savo nesugebėjimo nusiraminti liudijimą.

Nežinau, kas man tada užėjo, iš esmės ramiam žmogui, dažniausiai linkusiam nusileisti moteriško pavidalo žmogystai iš principo, bet pykčio pagautas griebiau tą nelemtą kilimėlį, mirkstantį dvokiančiose putose, ir, lašindamas aplinkui, nusitempęs jį į žmonos kambarį prikaliau su didžiule vinimi prie sienos, šalia mano brangiausiosios mėgstamiausiojo paveikslo, pavadinto „Švelnumas“. „Tegul šis naujasis postmodernistinių intencijų vaizduojamojo meno kūrinys bus vadinamas „Neteisingumu“, – pagalvojau sau, jau bėgdamas pro duris kaip nuplikytas į kiemą.

Koks nors atsitiktinis praeivis galėjo tuomet viena akimi užmatyti vienmarškinį, be batų, su šlepetėmis skubantį žmogelį kiemais, nors tikriausiai tokių atsitiktinių stebėtojų tą vakarą jau nebebuvo, nes visi sėdėjo šiltuose namuose, dalindamiesi Dievo duona ir kalbėdami pirmąsias maldas.

Kiek toli buvau nubėgęs nuo namų, kai įkritau į neišmatuojamai gilią tų niekados, net žiemą nesibaigiančių statybų išraustą duobę, – dabar nepasakysiu. Atsimenu tik tai, kad kritimas užtruko nepaprastai ilgai (užteko laiko pagalvoti apie visą prabėgusį gyvenimą, tačiau galvoti nesinorėjo), o nutūpiau ant kojų plastiškai, be didesnių ekscesų.

Iš karto buvo akivaizdu, kad patekau į kažkokią biologinių rūšių įvairovės susitikimo ir išsiskyrimo vietą, kur viskas judėjo keitėsi, viršun apačion cirkuliavo eskalatoriai, atvykdavo ir išvykdavo, trumpai stabtelėdami perone, pagreitintų kadrų tempu traukiniai, į kuriuos savo ruožtu braudavosi ir išvirsdavo, pasipylę minia, įvairiausio plauko padarai – dažniausiai graužikai, jau išmokę tipenti ant dviejų kojų, pasispiriant uodega, paprastai su XIX a. madingais katiliukais ant galvų (jau pastebimai mutavusios, didesnės nei įprasta, saboninio tipo žiurkės, neoninių šviesų nesibaiminantys saloniniai kurmiai, turtingieji medkirčiai bebrai?), tačiau nemažą dalį keleivių ar keliautojų sudarė individai, neabejotinai priklausantys žinduolių hieparchijai, matėsi vienas kitas hominoidinio pavidalo padaras arba beveik žmogus.

Visi ir tenai skubėjo, vedami tikėjimo, kad galima atvykti laiku, savo ruošto toje kažkur lekiančių, bėgančių, nekantraujančių padarų minioje labai reljefiškai išsiskyrė ant suoliuko sėdintis, jau niekur neskubantis, atletiškas, bet visiškai nusiplūkęs jaunuolis su chitonu ir senovės Graikijos stiliaus sandalais pastorintais padais. Labai panašu, kad tai ir buvo greitakojis Achilas, taip ir nepavijęs vėžlio. Visiškai šalia po peroną blaškėsi taip pat nerandantis vietos ir nežinantis išvykimo krypties titano arklys nebalnotas.

Skubėk neskubėjęs, vis tiek nesuspėsi, sakydavau andai aš, pašiepdamas niekados laiko neturinčius mano kartos žmones, tačiau dabar buvo akivaizdu, kad neskubėdamas gali pavėluoti net ir nežinia kur!

Čia tikriausiai taip pat buvo Kalėdos, aukštai dangaus palubėse matėsi sukabintos girliandos, perone per atstumą vieną nuo kitos sustatytos puikavosi dirbtinės eglutės su kukliais papuošimais.

Jau tarsi ir buvo galima pripažinti, kad šventinė nuotaika užtvindo net požemius, prasisunkia į atokiausius rūsius, netgi į rūšių sambrūzdžio vietas, jeigu ne ta aplinkybė, kad iš viršaus aidėjo ne vietoje ir ne laiku iš dangaus prasikalęs baisaus gręžimo keliamas triukšmas, toks baisus, tarsi daugiabučio kaimynas iš viršutinio aukšto būtų nusprendęs pasidaryti remontą per Kalėdas, o deformuotas, prailginto torso grąžtas, lengvai perskrodęs aukštus skiriančią pertvarą, jau butų nusitaikęs įsigręžti į mano smegenis. Kraupiai skaudėjo galvą, norėjosi vemti, tačiau sutirštėjusiame požemių pasaulyje nebuvo vietos, pritaikytos tokios fizinio kūno negalios tenkinimui, labai panašiai kaip personažas, nori to, ar nenori, tačiau negali pasielgti kitaip nei yra surašyta scenarijuje. Jeigu, tarkime, tik užsimanę kaprizingi personažai imtų ir pradėtų vemti, net jeigu tik po trupučiuką, nutaikę progą, vimčiotų pašaliais, joks scenarijus to neatlaikytų.

– Ar sekančiame sustojime išlipate, – manęs paklausė tupinti dirbtinėje palmėje višta, mandagiai mostelėjusi rankinuku.

Ir ką aš galėjau atsakyti tai elegantiškai vištai, stovėdamas dabar ten įbestas kaip mietas ir tąsomas iš vidaus tuščiąja eiga?!?

Tačiau ilgai netrukus ta pati aplinka vienu ypu nušvito ir persimainė taip radikaliai, tarsi smėlio užpustytoje dykumoje netikėtai būtų pažiręs sniegas. Ogi žvairos gražuolės žvilgsnis ir yra dykumoje iškritęs sniegas, – taip aš galvoju. Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, iš kito perono į mane žiūrėjo įbedusi degančias akis neprilygstanti niekam gražuolė. Dėmesį atkreipė ir tai, kad ji buvo įsisukusi į baltus kaip išpurentas dirbtinis sniegas kailinius.

– Tai – jauniausioji Triušio dukra, – burbtelėjo išgąstingai ir drauge nesugebėdama nuslėpti susižavėjimo vėžlienė, prabėgusi su savo vėžliukais pro šalį.

Tos akys traukė kaip magnetas, o kai aš, sklęsdamas oru, priartėjau, pradžioje išgirdau nepiktą priekaištą, kad trupučiuką vėluoju. Tačiau ji prisitraukė mane dar arčiau ir pabučiavusi sodriai į lūpas, pranešė, kad tokiu būdu mes dabar būsime pasižadėję vienas kitam per amžius. Dėl tokios skubos aš pernelyg neprieštaravau, pajutęs, kad tik lengvi, be jokių įmantrybių kailiniai, daugiau jau niekas nedengia liepsnojantį nuogos gražuolės kūną. Žiūrėdamas į mūsų nueitą kelią galiu prisipažinti, kad užvis labiausiai bet kokiu oru skubėdavau išvilkti ją iš tų kailių, tačiau dėl teisybės turiu pastebėti ir tai, kad nukailinti iki galo likimo bendražygės man taip niekados ir nepavyko, nes ten – apačioje visados užsilikęs dūlėjo mažas švelnus kailiukas.

– Tuoj išvykstame, – pranešė ji. – Kelionė gali būti labai ilga ir sunki.

– ?

– Mums taip jau lemta, – pridūrė anoji, – pakeliui patirti iškylančius nežmoniškus sunkumus, tačiau jeigu pavyktų prasiveržti į tavo tėvynę, mūsų vaizduotės turiniai galėtų įgyti objektyvų pavidalą.

Taip ir buvo, kelionė užsitęsė iki begalybės, nors iš pradžių optimizmo netrūko dviem įsimylėjusiems, turintiems vienas kitą.

Keliavome pagal sudulkėjusį nykų geležinkelio pylimą, tačiau iškart sužydėdavo gėlės ir vėl čiulbėdavo paukščiai, kai aš du kartus per dieną nuvildavau nuo likimo bendrakeleivės jau surūdijusius kelionėje kailinius ir abu atsiduodavome meilės malonumams.

Truputėlį neramino tik ta aplinkybė, kad ir mūsų palyda didėjo ne dienomis, o valandomis, iš paskos jau sekė visa minia palikuonių, pasekėjų arba kažkokių prisiplakėlių.

Kartą skilus kiaušiniui, į plynę pasipylė visa nestilingoji kariauna – dramblotos pabaisos ir maži piktadariai, vabalų, primenančių vienaakes musytes spiečius, skraidantys atvirkščiai palydovai, uodegų demonai, šalia išprotėjusio grybo tupėjo ir niekuo dėtas triušiukas. Labiau pokštaudami nei užkariaudami, visa mase jie veržėsi, kilo, kol greitai pranyko kaip momentinis, neturintis dar trukmės ir psichinės energijos chaoso proveržis neįmanomai karštą dieną.

Jau buvo akivaizdu, kad prasiveržti į tėvynę žengiant haliucinacijų keliu kažin ar bus įmanoma. Taigi reikėjo paieškoti labiau tvirto tėvynės idėjos pagrindo, atrasti naują postūmį, sustojus kryžkelėje. Staiga dingtelėjo į galvą, kad tai galėtų būti loginis raktas, leidžiantis atrakinti užtrenktus kelius į tėvynę. Jeigu logine prasme pasaulis yra vienas ir nedalomas, taigi ir mes trumpiausiojo kelio į tėvynę turėtume ieškoti loginiu būdu, taip nužengdami paskutinįjį žingsnį iki tėvynės mažiausiojo pasipriešinimo iš inertiškos materijos pusės dėka.

Yra tik būtis, o nebūties nėra, – tvirtino dar Parmenidas. Iš tiesų patektume į loginės katastrofos spąstus, jeigu, ieškodami būties kelio į tėvynę, pradėtume tvirtinti, kad yra tai, ko nėra. Kaip matėme dar anksčiau, kraštutinai užkrautame pasaulyje niekas neturi išankstinės tuščios vietos, kur ištiktas kolapso galėtų iki soties išsituštinti, rezervacijos.

Kita vertus, pripažinus pagristu teiginį, jog yra tik būtis, o nebūties nėra, tolesnės išvados dauginasi savaime. Jeigu yra tik būtis, o nebūties nėra, tai reiškia, jog būtis yra neatsirandanti ir neišnykstanti, taigi amžina, o, be to, esą tokia būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje.

Sekant Parmenido logika, būtis negali atsirasti iš nebūties, kurios kaip tokios nėra, nes iš nieko niekas neatsiranda. Tiesa, mūsų laikų fizikai bandė įpiršti išvadą, kad pasaulis galėjo atsirasti iš didžiojo sprogimo, apeidami klausimą – o kokios yra paties didžiojo „Bumpt“ prielaidos. Dar tiksliau tariant, toks klausimas apie beprielaidinį visa ko pradą fizikoje, vengiančioje teologinių implikacijų, net ir nekyla, taigi negaiškime laiko ir mes, susitelkę į tėvynės paieškos uždavinį, drauge griežtai laikydamiesi mąstymo ekonomijos reikalavimo.

Didžiausią optimizmą mums žadina būtiniausioji išvada, kad būtis negali kažkur pradingti, nes, pirma, neįmanoma, jog būtis galėtų išnykti į nebūtį, kurios kaip tokios nėra, o, antra, dar mažiau tikėtina, kad būtis galėtų pasimesti pačioje būtyje. Ypač svarbi mums yra antroji pastabos dalis, įgalinanti manyti, kad ir tėvynės neįmanoma pamesti ar išbarstyti kažkur pakeliui, kaip kartais yra pametami raktai nuo namų arba vieną kartą pradingsta mus lydėjusi sėkmė ir gera nuotaika.

Būtis yra nedali laike, nes yra visa iš karto kaip tobulai išreikšta pilnatvė. Kita vertus, pradinis teiginys, kad yra būtis, o nebūties – nėra, įpareigoja pripažinti, jog būtis yra nedali ne tik laike, bet ir erdvėje. Kaip, kokiu būdu? Nebūties nėra niekur, net būties „išorėje“, juolab neįmanoma, kad nebūtis, kuriuos nėra net už būties ribų, padalintų būtį iš vidaus. Taigi būtis neturi dalių taip pat ir erdvine to žodžio reikšme.

Drauge tarsi išgirdęs garsiai plerpiantį perspėjimo skambutį atsitokėdamas pastebėjau, kad jau tikriausiai peržengiau visas raudonąsias linijas, užsimojęs pasiaiškinti net tokį neįtikėtiną klausimą – kur nėra nebūties, tačiau tėvynės paieškose nepasistūmėjau nė per milimetrą. Tai iš dalies leidžia giliau perprasti ir ankstesnį vaizdelį – koks nusivaręs buvo ne per seniausiai matytas greitakojis Achilas.

Ilgai keliavę dykynėmis kartą priėjome užšalusį ežerą:

stulpas

gulbės

pro ledą

sėblug

sapluts

Tai iš naujo žadino neaiškius lūkesčius, užminė mįslę apie šventinį malonumo, atvirkščiai proporcingą dabartiniam pasiklydusio žmogaus kartėliui, pojūtį, vertė prisiminti kažką panašaus į pūkuotą ir saldų vaikystės meduolį. Nieko nepasakysi, tai buvo užuomina. Tada dingtelėjo šiaip ar taip išganinga mintis, kad į paviršių dar būtų galima pabandyti ropštis, žengiant atminties iš vaikystės keliais.

Iš tiesų, tik pagalvojus apie tokią galimybę, iš dugno gelmių skaidriai atsišviesdamos pasimatė nuo seniausių laikų pažįstamos vietovės: Viduklė, Nemakščiai… Kelias savaime vedė, pakopomis kildamas vis aukštyn, link Taubučių, kur prabėgo mano vaikystės metai, o dabar vasaromis, grįžęs iš miesto, ūkininkauju išlikusioje kaimo sodyboje. Staiga kaip žaibas trenkė supratimas ir apie tai, kodėl šią vasarą man taip beprotiškai, tarsi dirvonai jau būtų pamišę, užderėjo morkos, kuriomis užkroviau ne tik visus rūsius, bet ir antžemines patalpas, net didžiąją virtuvės dalį.

Atminties žemėlapyje Taubučiai yra pažymėti kaip pagoniško tikėjimo senovės lietuvių garbinta šventųjų pelkių vietą. Žinoma, numelioravus laukus, pelkių liko. Tačiau aš jau buvau palytėtas žinojimo, kad pamiškėje netoli namų ten dar žioravo anga, pro kurią išvesiu savo tautą į tėvynę. Pirmai pradžiai morkų netrūkstą, o toliau prisitaikysime prie aplinkybių, įsimaišysime tarp kur ne kur išlikusių senųjų gyventojų ir ištuštėjusiuose tėvynė laukuose pradėsime veistis kaip triušiai.

2020.12.30; 07:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Užčiaupkite srėbtuvę tai Dobrowolskai!

Iš valdančiųjų pusės vis dažniau pasigirsta perspėjimai dėl to, kad jeigu karantino sugriežtinimai neužtikrins padėties pagerėjimo, gali būti griebiamasi dar radikalesnių priemonių ir, tarkime, įvedama komendanto valanda. Ta pačia proga paprastai pastebima, kad komendanto valanda gali būti įvedama tik Seimui priėmus įstatymą dėl Nepaprastosios padėties šalyje paskelbimo.

Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, didelė dalis tų laisvo judėjimo laike ir erdvėje apribojimų, kuriuos bendrai paėmus vadiname komendanto valanda, mūsų padangėje jau galioja, taigi neaišku – kodėl tokių apribojimų dar didesnio sugriežtinimo ir pratęsimo į naktinį laiką užmanymas turi būti siejamas su nepaprastosios padėties įvedimu mūsų šalyje? Jeigu tai yra tik verbalinis nesusipratimas, komendanto valandą pavadinkime kraštutinai apriboto judėjimo ar sustiprintos ramybės valanda – ir baigtas kriukis!

Šioje neprastoje situacijoje daug ką paaiškina naujosios Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, kuri, kaip išaiškėjo, nenulaiko liežuvio ir yra linkusi prasiplepėti labiau nei reikėtų interviu apie karantino metu iškylančias teisines kolizijas (delfi.lt; „Apie planą, kurio įvedimo geriau neprisišaukti: išeiti iš namų būtų galima tik su leidimais, lauktų ir kiti ribojimai). Ogi naujoji Lietuvos politikos žvaigždė, ilgiau nepalaukusi, skelbia, kad dalinės nepaprastosios padėties nebūna, taigi, įvedus nepaprastą padėtį, kartu su judėjimo apribojimo nuostatų paketu, vadinamu komendanto valanda, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas ir kitos žmogaus konstitucinės teisės.

Kaip galima įsivaizduoti, su komendanto valandos paskelbimu mes kaip būtiną priedą turėtume gauti cenzūros įvedimą, žodžio ir sąžinės laisvės apribojimus, jeigu ne šaudymą vietoje pagal karo meto įstatymą. Tačiau nevalingai kyla klausimas – ar, tarkime, susirašinėjimo elektroninėje erdvėje slaptumo garantijų panaikinimas gali padėti efektyviau kovoti prieš pandemiją, užkardinti viruso plitimo kelius? Jeigu taip būtų, tai reikėtų uždrausti ir nuotolinį bendravimą, kur tarpsta visa galybė truputėlį kitokios prigimties virusų.

Kad ir kaip ten būtų, žodžio laisvės užtikrinimas greičiau yra kovos prieš pandemiją sėkmės laidininkas nei trukdis, nežiūrint to, jog valdžioje užsibarikadavusiems ne visados patinka žmonių priekaištai, taip pat ir išsakomos pastabos dėl padarytų klaidų, bandant įveikti pandemijos sunkumus (kai žodis „ekspertas“ tampa parazitiniu, be saiko kartojamu žodžiu, galima daryti prielaidą, kad tokioje verbalinio nuopuolio aplinkoje demokratijos refleksai jau yra didesniu ar mažesniu laipsniu pažeisti).

Kaip atrodo, E. Dobrovolska yra įsitikinusi, jog negali būti pusinės neprastosios padėties, panašiai kaip moteris negali būti nėščia tik iš dalies, trupučiuką, nepilna apimtimi. Kitas klausimas, ar toks įsitikinimas kyla iš kvailumo, ar yra blogos valios užkrešėjimo pasekmė? Tarkime, šiuo atveju buvo norima tik pagąsdinti, panašiai kaip tėvai perspėja vaikus dėl gręsiančios bausmės už nepaklusnumą (valdžia yra tėvai ar dievai, o Dobrovolska – didžioji motina?). Tačiau net ir geriausiu atveju tokie papezėjimai žemina Lietuvos valstybę, užtraukia šešėlį naujajai valdžios koalicijai, taigi E. Doblovolskos bendražygiai tarsi ir patys turėtų būti suinteresuoti, kad naujoji Teisingumo ministrė savo gražbylystės dovanomis su populiacija dalintųsi kuo rečiau.

**Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Informacinių technologijų išplitimo eroje net ir giliausius demokratinius instinktus turinčios šalys kartais ima ir pradeda dreifuoti totalitarizmo ar kvazitotalitarizmo linkme. Neprarandame vilties, kad svarbiausias priešnuodis prieš tokias patologines tendencijas yra politinės kultūros išplėtojimas, kai, stojant prieš apsinuoginusius antidemokratinius refleksus, tos pačios politinės kultūros esame įpareigojami kalbėti nekultūringai.

Kur nuves Tėvynės Sąjungos kelias, išėjus obuoliauti su Laisvės partija? Žinia, apie dabartinės konsistencijos Lietuvos konservatorius geros valios žmogui nesunku bus pasakyti ir daug gero, tačiau kalbėti apie jų demokratinius instinktus gali tik nepataisomas anekdotų pasakotojas.

2020.12.22; 15:10

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė. Septintoji narsumo rūšis

Net ir labai atidžiai perskaitęs naująją Gintaro Visocko knygą „Karo žurnalisto išpažintis“, kol kas dar neturiu vienareikšmio atsakymo į klausimą – kokiam žanrui būtų galima priskirti šį neabejotinai intriguojantį kūrinį?

Galimas daiktas, kad postmodernistinių kultūros orientacijų aplinkoje toks klausimas dėl žanro gali pasirodyti perteklinis, nes dabar linkstama viską suplakti ir permaišyti, neigiant klasikinius kanonus, taigi kartas nuo karto išsprogdinant ir žanro rėmus, apibrėžtus pagal seną kurpalių.

Kas be ko, toks žarnų sutaikymas gali būti ir labai rezultatyvus pasistūmėjimas į priekį, jeigu autoriui pavyksta sujungti į vieną visumą skirtingas stichijas taip, kad paviršiuje glūdinčių sujungimo siūlo nesimato. O naujoji G. Visocko knyga „Karo žurnalisto išpažintis“ išties yra kaip reta organiškos simbiozės arba žanrų sintezės pavyzdys, ją, trumpai tariant, būtų galima pavadinti menine dokumentine proza, kur pradeda derėti arba net tiesiogiai sutampa skirtingos teksto organizavimo strategijos.

Sunku būtų suabejoti tuo, kad knygoje talpinamos impresijos mums pasakoja tik tai, ką autorius pats matė, patyrė, stipriai išgyveno. Taigi autorius tikriausiai nesiginčytų, jeigu kas nors jį pavadintų laikmečio metraštininku, rezonansinių įvykiu liudininku, žmogumi iš Vilniaus, kuris savo pasakojimais dokumentuoja laiką.

Kita vertus, labai svarbu pastebėti tai, kad nuoroda į meninę knygos dalį toli gražu nereiškia, kad autorius būtų linkęs pasakojimą apie objektyvius įvykius papuošti kokia nors menine išmone, estetiškai apipavidalinti faktus, į rūstų tekstą prikaišioti gėlyčių, tokiu būdu, tarkime, bandydamas įsiteikti skaitytojui. Jeigu taip – neduokDie – atsitiktų, tai reikštų, kad meninis teksto apipavidalinimas nutolina nuo tiesos, kai savo ruožtu būtent meninis G. Visocko impresijų užtaisas yra, kaip atrodo, net didesnis tiesos laidininkas nei įvykių dokumentinis liudijimas ir nuorodos į visų pripažįstamus faktus. Ir svarbiausia čia net ne tai, kad laikmečio įvykius autorius perleidžia pro savojo „aš“ prizmę, įasmenina ir nuspalvina savo išgyvenimais, daug svarbiau mums rūpimu rakursu yra tarsi ir visiškai priešingas rezultatas, o būtent tai, kad knygoje talpinami tekstai įgyja kažkokį savarankišką statusą, saviinterpretuojasi, pradeda gyventi, jeigu būtų galima taip pasakyti, savo, jau nepriklausomą nuo autoriaus gyvenimą.

**Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.**

Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad į minėtą knygą sudėtos impresijos byloja net kažką daugiau nei buvo užmanyta pasakyti autoriaus. O tai ir yra, kaip atrodo bent man, tas tiesą sustiprinančio meno faktorius įsijungimas knygos siužetinių linijų slinktyje, bandant atkapstyti gyvenimo esmę. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad ir Platono doktrinoje idėjų pažinimas yra suprantamas kaip esmės prisiminimas, t. y. kaip menas.

Skaitytojui, pažįstančiam G. Visocką iš ankstesnių, didžiąja dalimi žurnalistinės veiklos, tekstų, įdomu bus pastebėti, kad šiame meninių dokumentinių impresijų rinkinyje autorius siekia išgryninti savo stilių, neįtikėtina, bet būtent dar didesnio skaidrumo, lakoniškumo, taupumo linkme net lyginant su savo kaip žurnalisto dalykinio pobūdžio opusų stilistinėmis ypatybėmis. „Karo žurnalisto išpažintis“ yra įdomus kūrinys dar ir kaip stiliaus pokyčių liudijimas, kaip, tarkime, stiliaus pratybų poligonas. Tačiau įdomiausia vis tik yra tai, kad čia meninė pasakojimų vertė stipriai užkyla į viršų būtent dėl autoriaus stilistinio asketizmo, ne kartą sąmoningai atsisakant stiliaus meninių grožybių ir puošybos elementų, galimas daiktas, remiantis įsitikinimu, kad esmė gali būti matoma tik pro kraštutinai išvalytą, skaidrų, pomada neužtepliotą langą.

G. Visockas gyvų impresijų rinktinėje „Karo žurnalisto išpažintis“ neabejotinai bando atkapstyti viso gyvenimo paslaptį, kuri dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių įgyja karo žurnalisto paslapties pavidalą. Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad rinktis karo žurnalisto kelią autorius buvo pastūmėtas vedamas anksti, dar paauglystės metais apsireiškusios pasijos išbandyti save pavojingose situacijoje. Kita vertus, kaip atrodo man, būtume tik menka dalimi teisūs ir nepelnytai subanalintume šį knygos pavidalą įgijusį novelių rinkinį, jeigu kodinį žodį „išpažintis“ čia suprastume tik kaip prisipažinimą, jog karo korespondentas taip pat gali būti apsėstas baimės, o drąsa tokiu atveju neva yra sugebėjimas tokią baimę įveikti.

Kas be ko, G.Visocko novelių rinkinys „Karo žurnalisto išpažintis“ yra savitas antibondianos pavyzdys, tiesa ir tai, kad šis kūrinys skiriasi nuo įprastų karo žurnalisto autobiografinių pasakojimų, kur paprastai toks pasakotojas nepraleidžia progos užsiminti apie tą legendinę kulką, kuri praskriejo nudegindama karo veiksmus stebinčio žurnalisto plaukus. Mūsų aptariamos knygos autorius nevengia net tokio groteskiško sugretinimo, kai rusų uraganiškai bombarduojame Grozne prisimena apie paauglystės metais kelionėje su tėvais patirtą išgąstį, užklupus pragariškai perkūnijai su žaibais plyname lauke šalia karvių bandos. Novelėje „Kaip mane privertė tapti išdaviku“ autorius aprašo tardymo simuliacijos atvejį, kai normalaus refleksų žmogaus nervai nebeišlaiko ir žiauraus žaidimo dalyvis supanikuoja. „Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė“, – prisipažįsta autorius novelėje „Verhnyj Lars perėjoje“, laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs rusų karinio posto sulaikymo.

Tačiau drauge mūsų autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Dž. Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku.

Ar eilinio žurnalisto atvykimas į tuometį Grozną be išganingųjų kredencialų nebuvo kažkas panašaus į nužengimą į dilgėles nuogam? Vis tik greičiau čia tiktų toks palyginimas, kad mūsų autoriui kažkaip, tikriausiai ne be Dievo pagalbos pavyko pereiti minų lauką nesusisprogdinus. Jeigu norite, be didelio vargo pradedu įsivaizduoti, jog užsimanęs galėčiau lengvai nuskristi į Mėnulį ir grįžti atgalios, tačiau – prisipažįstu – nueiti G. Visocko kelių į tuometį Grozną ir atgal, nesugebėčiau.

Kaip žinome, „auksinio vidurio“ taisyklės etikos kūrėjas Aristotelis dorybę apibrėžia kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, tokiu būdu dosnumą nusakydamas kaip vidurį tarp išlaidumo ir šykštumo, drąsą kaip vidurį tarp įžūlumo ar nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t.t. Nesunku bus pastebėti, kad apie baimę nevengiančio užsiminti žurnalisto G. Visosko aprašyti vojažai po kovojančią Čečėniją nėra jokia vidurio pozicija, o greičiau yra Dievo kantrybės išbandymas, pažeidžiantis proporcija įžūlumas, pabandžius nueiti per minų lauko vidurį.

Aristotelis pastebi, kad nėra besąlyginės drąsos, esą drąsus žmogus nesibaimina net kilnios mirties, tačiau net ir didžiausias drąsuolis privalėtų bijoti negarbingos baigties. Šalia garsusis antikos filosofas išskiria dar 5 narsumo rūšis: 1) pilietinį, 2) karinį, 3) narsumą, kylantį iš pykčio, 4) iš pasitikėjimo savimi, 5) iš nežinojimo.

Perskaičius meninės dokumentinės prozos rinktinę „Karo korespondento išpažintis“ yra pagrindas tvirtinti, kad prisideda dar viena narsumo rūšis, kylanti ir rezignacijos. Tai yra narsumas žmogaus, kuris, perėjęs minų lauką, neberanda pasaulyje to, ko dar būtų galima bijoti.

O išgąsdinti laikmečio metraštininką bus bandoma ne kartą, grūmojant iš didelių kabinetų, užsidėjus plačius kliošinius antpečius…

2020.12.20; 16:36

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su atpirkimo ožio medžioklės apeigomis priešakyje (XVIII)

Dabar toks metas, kai diena beveik neišaušta, todėl kaimų gyventojai paprastai tupi savo trobose, tik retkarčiais iškišdami nosį į lauką apsiliuobti arba apsiuostyti aplink artimiausius namų pastatus ir apledėjusius vaismedžius.

Mieste turėtų būti kitaip, tačiau, įvedus karantino sugriežtinimus, gyvenimas slopsta ir čia, nurimsta kaip nusibaigęs banginis ant kranto. Be to, ėmė ir netikėtai gražiai pasnigo, todėl tiek miestai, tiek kaimai mūsų padangėje žiemos pradžioje jau pradeda po truputį priminti pomirtinio gyvenimo infrastuktūros išpuoselėtus statinius. Kai pagalvoji, tikriausiai iš dalies teisus buvo ir anas poetas, kuris kažkiek sutirštindamas spalvas andai skelbė, kad šiose lygumuose išgyventi galėtų nebent tik hermafroditai, turėdamas galvoje, kaip atrodo, krašto reto apgyvendinimo lygį ir išdidėjusias moralines distancijas tarp čionykščių žmonių. Kad ir kaip žiūrėtume, šio krašto žmonės nuo seno kultivavo uždarą gyvenimo būdą ir mėgo saugoti savo paslaptis.

Tačiau būna, kad gyvenimas ir čia staiga atgyja, virte užverda, skatina išsijudinti net didžiausią paliegėlį, priverčia atsimerkti net pašarvotą numirėlį karste. Kaip galima spėti, taip atsitinka rečiau nei to norėtųsi, tik kartas nuo karto, priešokiais, po ilgiau ar trumpiau užsitęsusios pauzės, kai susiklosto palankios aplinkybės ir susikaupia kritinė masė naujam atpirkimo ožio paieškos ir jo sumedžiojimo entuziazmo prasiveržimui. Tačiau būtų pernelyg lengvabūdiška sakyti, kad atpirkimo ožio užvaikymo malonumai čia yra tik terapiniais sumetimais toleruojamas dalykas kaip, tarkime, liaudiškos prigimties sportas, leidžiantis masiškai atsikratyti pasąmonės kompleksų. Iš tiesų, atpirkimo ožio medžioklė su varovais yra šios šalies nacionalinė idėja, puoselėjama kaip kultūrinis paveldas ir ideokratinis mobilizacinių tikslų užtaisas, yra kažkas panašaus į sausą paraką, kurį reikia deramai užlaikyti ir saugiai perduoti ateinančioms kartoms.

**Ožys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

– Pagal kokius pirminius požymius galima atpažinti atpirkimo ožį, – klausiai kažkas iš salės, dar nesuspėjęs įsisąmoninti visos atpažinimo kebeknės.

Iš tiesų, pradžioje išplinta užburiantis vaizduotę gandas, kad kažkas kažkur užtiko paslaptingus atpirkimo ožio pėdsakus. Tačiau, kaip sako filosofas, mūsų laikas net ir velnias nedėvi ragų, o kvailys iš anksto neperspėja apie savo pasirodymą, pasirišdamas skambantį varpelį po kaklu. Taigi ir atpirkimo ožys gali būti įvaizdinamas vienaip ar kitaip, ne tai svarbiausia… Daug svarbiau yra tai, kad medžioklė prasideda iškart, kai tik susirenka nekantraujančių varovų minia su styrančiais virš galvų šūkiais „Išgelbėkime mergaitę“ arba, tarkime, „Apginkime kultūrą nuo Gražulio“. Taigi ne atpirkimo ožys čia yra svarbiausiasis personažas, o tokių akcijų varovas, paprastai tai – apsėstas vidinių demonų žmogus, kuris bando sau ir kitiems įrodyti, kad grynai teoriniu požiūriu pasaulyje, kur viskas įmanoma, gali būti net ir didesnių nei jis pats atmatų.

Garsiausieji Lietuvos kultūrininkai surašė grėsmingą laišką apie tai, kad didžiausią pavojų Lietuvos kultūrai užtraukia toks Gražulis, jau iš visur išspirtas, nieko nereiškiantis, visiškai sukvailėjęs, pusiau pamišęs žmogelis (sic). Nepagėręs to nesuprasi, ypač šalyje, kur dar yra gyvas bolševikų inspiruotų smerkiančių laiškų su kultūros žmonių parašais bjaurus atminimas.

Ar žmonės pasirašė po tokia naujosios formacijos bjaurastimi tik dėl to, kad atsižegnotų nuo varovų vardan šventos ramybės, šitaip pabandę išvengti įtarimo, kad galimai kartais užjaučia atpirkimo ožį? O gal jie jaučią malonumą saugiai spardydami nusilipdytą juodą muliažą, tokiu būdu išsikraudami į išorę ir drauge atpirkdami galimus (?) sąžinės priekaištus dėl to, jog niekados neužsistojo už vargstantį žmogų ir negynė tautinių kultūros aspiracijų šiandien vis didesnį pagreitį įgaunančios neostalinistinės kultūros politikos kontekste?

Kaip jau sakyta, Gražulio vardas čia nieko nereiškia, o greičiau yra taip, jog visa plejada tituluotų, apdovanotų, garbės ištroškusių kultūros žmonių nepraleido progos pademonstruoti savo ištikimybę pasaulio naujakalbės šeimininkams saugiausiu sau būdu. Toks iš esmės šiandien ir yra mūsų tautos kultūros žiedas, ar ne?

P.Gražulio veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareigūnais, nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendra su kultūros sąvoka. Bet priešingai skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei“, – nurodoma Seimo vadovybei skirtame menininkų laiške. Jį pasirašė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Autorinis kino aljansas, Lietuvos kino operatorių asociaciją…

**Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Tarp pasirašiusiųjų yra žinomi režisieriai – Arūnas Matelis, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, Kristijonas Vildžiūnas, Yana Ross, Dalia Ibelhauptaitė, Aidas Giniotis, Audrius Stonys, Donatas Ulvydas. Kreipimąsi į Seimą taip pat pasirašė operos solistai Edgaras Montvidas, Ieva Prudnikovaitė, Viktorija Miškūnaitė, Rafailas Karpis, Giedrius Žalys, Mindaugas Jankauskas.

Skandalingojo politiko Kultūros komiteto narų gretose nenori matyti ir rašytojas Gintaras Grajauskas, baletmeisterė Andželika Cholina, dirigentai Modestas Pitrėnas ir Ričardas Šumila. Tarp pasirašiusiųjų – ir kino prodiuserė Uljana Kim, ir aktoriai – Vaiva Mainelytė, Dalia Storyk, Arūnas Sakalauskas, Nelė Savičenko, Violeta Podolskaitė, Nijolė Narmontaitė, Gediminas Storpirštis, Jokūbas Bareikis, Marius Jampolskis, Andrius Bialobžeskis ir kiti.

P.Gražulį vyti lauk iš Kultūros komiteto reikalauja ir būrys pramogų verslo atstovų: dainininkas Andrius Mamontovas, atlikėjas bei prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas, muzikos prodiuseris Deivydas Zvonkus, dainininkės – Justė Arlauskaitė – Jazu ir Jurga Šeduikytė, dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. Pasirašiusiųjų nuomone, P.Gražulio idėjos neatitinka jų idėjų bei vizijos apie kultūrą. „P.Gražulis netinkamas būti Kultūros komiteto nariu dėl kompetencijos, išprusimo, išsilavinimo, asmeninės kultūros stokos ir įvaizdžio, kurį daugelį metų kuria viešojoje erdvėje“, – rašoma šiame laiške. Anot jų, P.Gražulio skyrimas į Seimo Kultūros komiteto narius esą neatitinka kultūros bendruomenės poreikių: „Mes, kuriantys žmonės, tikimės atsakomosios reakcijos iš valdančių Lietuvą žmonių. Mūsų manymu, Kultūros komitetas nėra ta vieta, kur būtų skiriami asmenys, kurie nebuvo pageidaujami kituose komitetuose“.

Iš tiesų, jau septintą kadenciją į Seimą išrinktas P.Gražulis veržėsi į Žmogaus teisių komitetą, kuriam vadovauja homoseksualios orientacijos neslepiantis Laisvės partijos atstovas Vytautas Tomas Raskevičius, tačiau ten nebuvo pageidaujamas https://naujasis.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/12/13/news/p-grazulis-apspistas-is-visu-pusiu-prokurorai-taikosi-i-politiko-nelieciamybe-menininkai-i-kede-17492886/.

ten

užpistas

stalinas

mėlynai

augina

vėl

rožes —

ožiu

kvepia

kalnai

2020.12.15; 06:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Kai eksteisėjas patarnauja prie politikų stalo

Lietuvos teisinė sistema buvo surėdyta taip, jog čia aukščiausioji teisminė institucija yra Konstitucinis teismas (KT), už Konstitucinį teismą Lietuvoje aukštesniu gali būti laikomas nebent tik Paskutinysis teismas, septyniems angelams pakėlus triūbas prie lūpų.

Kitas dalykas, kad LR Konstituciniam teismui ne visados pavykdavo išsaugoti savo nepriekaištingą reputaciją, pateisinti žmonių lūkesčius, kuriuos sužadina aukštasis Konstitucinio teismo vardas ir ypatingas statusas. Kad ir kaip žiūrėtume, per nepriklausomybės trisdešimtmetį buvo visko: kai kurie LR KT sprendimai yra sukėlę nemažai diskusijų, pasitaikė net tokių atvejų, kai dėl priimtų KT išaiškinimų kilo abejonės – ar aukštieji teisėjai nepasidavė politiniam užsiangažavimui vienos kurios partijos naudai, ar visados sugebėdavo atsispirti pagundai į pirmą vietą iškelti teisininkų luomo interesus? Iš tiesų, buvo, kad vieną ar kitą kartą surašyta KT nuomonė vertė krapštytis pakaušius. Taigi, galbūt ne be reikalo žmonės plepėjo ir plepa, kad Lietuvoje KT yra aukščiau net už Konstituciją.

Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų, o Konstitucinio teismo nepriklausomumas ir nešališkumas civilizuotoje visuomenėje turėtų būti užtikrintas aukščiausiu laipsniu.

Tai be visa ko kito reiškia, kad KT teisėjais gali būti skiriami tik aukščiausios kvalifikacijos, niekados neleidę suabejoti savo padorumu teisininkai, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, be dalykinių ir moralinių kandidato savybių, siekiančiam pelnyti tokį paskyrimą dar yra reikalingas ir partinis užnugaris.

**Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.**

Be to, teisėjai taip pat yra žmonės su skirtingais vertybiniais įsitikinimais, su savo politinėmis simpatijomis ir antipatijomis.

**Politinės intrigos. TSPMI plakatas. Slaptai.lt nuotr.**

Prieš eilę metų KT teisėju buvęs, dabar universitete dirbantis profesorius Vytautas Sinkevičius iš visų savo likimo brolių, KT eksteisėjų išsiskiria tuo, kad, nežiūrint seniai nugarmėjusių laikų, politinius įvykius anas ir toliau komentuoja žongliruodamas konstitucingumo terminais, vertina menamo atitikimo Konstitucijos normomis požiūriu, kitaip tariant, toli gražu nesijaučia išėjęs į užtarnautą poilsį.

Nieko tokio, jeigu eksperto kvalifikacijas turintis žmogus net ir bėgant laikui nepraranda ūpo bei entuziazmo, tačiau drauge išryškėja ta bėda, kad buvusio KT teisėjo vardą, Konstitucijos komentavimo žodyną anas dabar naudoja siekdamas prastumti vienos politinės partijos interesus.

Ar yra taip, kad laimėjęs KT teisėjo nominaciją žmogus privalėjo slėpti savo politinį užsiangažavimą, o, dirbdamas universitete, tas pats žmogus jau turi teisę konstitucingumo užkeikimais dangstyti labiausiai egoistinius vienos partijos pasirinkimus, šitaip begėdiškai profanuodamas šventą Konstitucijos vardą? Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, tokia V.Sinkevičiaus saviveikla vis labiau pradeda panašėti į žiauriai prasikišantį nepadorumo ekscesą. Tikriausiai būtent dar ir dėl to, kad politinis užsiangažavimas ir preferencijos vienos partijos naudai iškreivina teisinio diskurso erdvę, žinomo teisininko V.Sinkevičiaus plačiai cituojami pasisakymai konstitucingumo temomis pastaraisiais metais neretai yra be galo suvelti ir logiškai prieštaringi.

**Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

**Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Savo ruožtu pastarosiomis dienomis matome kažką panašaus į V.Sinkevičiaus užsidegimo apipavidalinti partinius interesus teisiškai paūmėjimą, kai anas grūmodamas Konstitucija įrodinėja, kad prezidentas Gitanas Nausėda neturi beveik jokios teisės kištis į ministrų paskyrimo procesą. V.Sinkevičius dabar kala be perstojo, tarsi būtų pasamdytas („Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą”; delfi.lt). Esą atmesti kandidatą būtų galima tik remiantis konstituciškai pagrįstais argumentais, o kompetencijos reikalavimas neva nėra konstituciškai pagristas argumentas, siekiant atrinkti tinkamiausius pretendentus (čia pat V.Sinkevičius tvirtina, kad visi kandidatai į ministrus yra užtektinai kompetentingi, taigi kaip dorybę konstituciniame kandidatų paskyrimo procese nurodo tai, kas neva neturi jokios vertės konstitucingumo požiūriu).

Kaip užbrėžti ribą tarp konstituciškai pagrįsto ir konstituciškai nepagrįsto argumento? Nebūkite naivūs, kas ne kas, o Konstitucijos guru V.Sinkevičius dėl tokių niekų galvos sau nekvaršina…

2020.12.04; 06:15

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Šimonytės vienatve priešakyje (XVI)

Štai kur galop nuvedė vingiais „Aukštųjų Šimonių likimas“ – ogi Ingrida Šimonytė tapo Lietuvos premjere!

Literatūrinis kontekstas įpareigoja prisiminti ir tai, kad savo ruožtu viena iš mėgstamiausių Šimonytės knygų yra naujųjų laikų humoristikos šedevras „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Dar prieš tapdama Lietuvos premjere Šimonytė kartą nesusilaikiusi ėmė ir prasiplepėjo, kad būtent ši knyga jai yra padėjusi lengviau pernešti arba su humoru priimti akistatos su absurdu ir neretai išlendančio į paviršių valdininkų luomo bukumo (tarkime taip būna greičiau retai nei dažnai, tačiau, kaip sakoma, ir tarp čigonų vagių pasitaiko) situacijas valstybės tarnyboje.

Bijau, kad naujoji dabartinės premjerės padėtis įpareigos pereiti į naująjį, labiau intensyvų humoro lygį, prisiimant kaip savo naštą jau „Dievų miško“ sarkazmo sudaiginamas pasaulio matymo perspektyvas, ne kitaip!

Žinia, „Dievų miško“ krizenimai yra labai savotiškas lagerinis humoras, taigi – ar nebus pernelyg šventvagiška gretinti mirtininko ironijos atveriamą hiperrealistinį konclagerio vaizdinį su kraštutinai demokratinių jėgų pergale Lietuvos politikos siurrealistinėje terpėje? Bijau jau bijoti, bet nevalingai tebebijau dėl to, kad, skambant pergalės fanfaroms, jau nuo pirmųjų dienų čionai gali prasidėti žmonių nuomonių įvairovės tramdymo koncentracijos stovyklų statybos.

**Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.**

Dar neapšilę kojų valdžioje, į mūsų duris jau beldžiasi mažumų žmogaus teisių gynimo esesininkai, pasiryžę policinėmis priemonėmis persekioti kiekvieną, turintį kitą nuomonę, brėkšta naujojo Teisingumo aušra, kuri, kaip atrodo bent man, galutiniame taške gali netikėtai nuvilti daugumos žmonių lūkesčius. Kad ir kaip ten būtų, jau šiandien Lietuvoje, pakeliui į šviesų rytojų, pravartu būtų įsteigti daugumos žmogaus teisių priežiūros ombudsmeno tarnybą.

Kas be ko, mažumų teisių užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių demokratijos reikalavimų. Kita vertus, čia dar kyla kitas teorinis klausimas – kaip galima ar negalima imti ir pradėti priešinti daugumą bei mažumą, visumą su dalimi žmogaus teisių požiūriu? Iš tiesų, vadinamoji dauguma nėra homogeninis darinys, ji susideda iš skirtingų, kitaip tariant, heterogeninių mažumų, o vienokio ar kitokio pavidalo koncentracijos stovyklos mentalitetas suklesti tada, kai homogeninė mažuma primeta savo valią heterogeninei daugumai.

(Be galvos, bet ne raitelis, – kas tai? Taip tikriausiai būtų galima tituluoti tuos šiandieninės Lietuvos teisės profesorius, kurie įrodinėja, kad Laisvės partijos kandidatė į naujojo Teisingumo ministrus vien dėl savo politinio užsiangažavimo yra keliomis galvomis aukštesnė už anksčiau buvusius nepriklausomos Lietuvos Teisingumo ministrus, nežiūrint net to, jog kai kurie iš pastarųjų yra teisės mokslų korifėjai su profesoriaus vardu.)

XXX

Ar didelį nuostolį mes patiriame dėl to, kad, tarkime, Ingrida Šimonytė yra graži ir protinga moteris viename. Dėl to moterų skaičius, kaip atrodo, Lietuvoje nesumažėja. Tačiau didesniu ar mažesniu laipsniu tikriausiai tiesa yra ir tai, kad dėl tokio abipusiškumo Šimonytė yra linkusi mylėti save, o ne kitą, trečiosios puselės jai neprireikia…

Jeigu Šimonytė dėl Lietuvos daugiau nepadarytų nieko gero, prie to, ką jau nuveikė tėvynės labui, jai vis tik privalėtume surašyti pašlovinančią odę vien už tai, kad iš Šimonytės ji nepersivadino Šimone. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonėms, nemačiusiems dabartinės premjerės iš veido ir nieko nežinantiems apie anosios įsidėmėtiną saviraišką, užkeikimas „Šimonė“ skambėtų kaip nuoroda į kažkokią akmeninę bobą, kai savo ruožtu kasdieninis Ingridos Šimonytės vardo ir pavardės linksniavimas mūsų aplinkoje padeda išsaugoti gerą nuotaiką ir žaismingumo perspektyvas.

O jeigu vis tik kada nors, nusivylusi savo tauta, Šimonytė mūsų, t. y. paprastųjų žmonių paerzinimui, persivadintu Šimone, to niekados neatleistų Ieva Simonaitytė, mojuojanti savo lazda virš Lietuvos.

Ir dar, – jeigu pirmosios ar antrosios kadencijos metu Ingrida Šimonytė įsitaisytų kokį nors sutuoktinį, anas privalėtų pasivadinti Šimoniu, kitaip neįmanoma. Kitaip pasielgti neleistų nei literatūros istorijos nelygstamų vertybių sergėtojai, nei partijos pirmininkas, nei paprastieji žmonės.

fundamentalumo

nebuvo

damai

nuo

lūpų

nuslinkę

dažai

trumpam

pakibo

įsivaizduojamoje

vakuumo

ertmėje

kol

nusileido

ant

prakąsto

obuolio

(čia

kaip reta

derėjo

grakščioji

lūpų

užtepėlė

prie retų

dantų

muliažo)

kai

kitame puslapyje

nusirąžęs

fortepijonas

perėjo

į menę

bene

tada

prie benediktino

taurės

palinko

mūsų auros

katino ūsų

supelijusios pelės

klaustuko

(gulbės?)

formų

puota

dar

tęsėsi

peraugdama

į amžinybę

paniškai

užsibaiginėjo

lapkritis

2020.11.26; 16:00

Žurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė. Nakties sargas sugrįžta

Sovietiniais laikais dėl nelojalumo valdančiajai partijai pašalinti iš universitetų dėstytojai arba neapsikentę ideologinio spaudimo ir patys pasitraukę mokslo darbuotojai nepradingdavo kažkur tuščiai, bet palyginus plastiškai iš naujo įsiliedavo į darbo rinką, užimdami, kas juokingiausia, naują darbinę poziciją ne taip padrikai ir chaotiškai, kaip būtų galima tikėtis, o su dėsnio pavidalo tendencijos imitacija, nežiūrint to, kad tokios tendencijos prasmės nepavyksta dešifruoti net ir šiandien: štai išmesti iš darbo istorikai tuomet, kaip taisyklė, įsidarbindavo pirtininkais, nešiodavo alų atėjusiai pasikaitinti ir nusiprausti darbo liaudžiai ir už papildomą mokestį buvo pasiryžę nušveisti doro pirties lankytojo nugarą (jeigu būtų buvę leidžiama vyrams dirbti moterų pirtyse, ten būčiau jau labai anksti, nelaukęs vėlesnių komplikacijų, pasirodęs ir aš su kempine rankose, taip prisidėdamas prie to meto istorikų disidentibilaus judėjimo), vilko bilietą gavę ekonomistai dažniausiai įsidarbindavo rūbininkais, o filosofijos kursus anksčiau mokslo ir mokymo įstaigose plėtoję lektoriai labiausiai laukiami buvo naktinio sargo tarnyboje.

**Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Kaip jau sakyta, jokio loginio nurodytų profesijų atitikimo pagrindo tikriausiai nėra, nors, jeigu norite, galima būtų labai apytikriai paspėlioti, kad didžiosios Romos istorijos žinovai rinkosi pirtininko pašaukimą, vedami pasąmoninės nuovokos arba net daugiau ar mažiau įsisąmoninto supratimo, kad imperijos žlugimas prasideda nuo pirties vaidmens kultūriniame gyvenime perteklinio sureikšminimo, tarkime, ekonomistai, visais laikais jautė poreikį skaičiuoti svetimus pinigus, ypač sudėtus tose viršutinių rūbų kišenėse, kita vertus, niekam niekados nebuvo paslaptis, jog filosofinio intelekto plėtotei parankiausia yra naktinė terpė.

Taigi, kai dėl prasidėjusios demografinės krizės jau nepriklausomybės laikais sumažėjo studijuojančio jaunimo skaičius ir universitetų dėstytojai pavieniui arba net masiškai buvo atleidinėjami iš katedrų, dviračio iš naujo išrasti nereikėjo ir ne vienas universiteto darbuotojas pasuko ištryptu praeitoje epochoje, bet dar neužžėlusiu profesinio persikvalifikavimo pagal neseniai aptartą pavyzdį keliuku.

Toje balagano gadynėje, kai universitetai jungėsi, skyrėsi, optimizavosi, mano kolegos buvo atleidžiami iš darbo, o po to neretai vėl kviečiami grįžti į buvusias pareigas, todėl ne vienas iš jų protarpinį naktinio sargo darbą traktavo kaip savotiškus kvalifikacijos pakėlimo kursus. Savo ruožtu aš naktinio, o, tiksliau tariant, nakties sargo tarnystę supratau su didesniu nei įprasta užsiangažavimu prasmės laukimui, nors ir aš pats kartas nuo karto taip pat darbavausi universitetų dieniniuose skyriuose.

Kiekvienas iš mūsų tikriausiai labai gerai prisimena savo pirmąją meilę, gali detaliai papasakoti apie jau nutolusio laike šio romantiško įvykio aplinkybes. Taigi nenuostabu, kad ir aš savo ruožtu labai gerai prisimenu pirmojo ir kol kas vienintelio susitikimo su angelu aplinkybes, pripažindamas faktą, kad šis iš esmės transcendentinis įvykis mane pasitiko labai įprastoje, jokio antgamtiškumo nė iš tolo nežadėjusioje aplinkoje naktinio budėjimo vienoje prekybos ir kulinarinio meistriškumo mokykloje metu, kai – priešinga – nosį visą laiką įkyriai graužė įprastų, per dieną suneštų dulkių kvapai. Žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, būtų galima daryti prielaidą, kad staigiai sutirštėjęs dulkių aromatas užmena mįslę apie galimas permainas, tačiau tuomet dulkėms tokios didelės reikšmės neteikiau ir dėl to nekvaršinau sau galvos.

Tada įpusėjus nakčiai, dar kartą apeidamas patalpas, lipau į antrą aukštą, kaip iš viršaus ant manęs pažiro šviečiantys krištoliniai rutuliai, tarsi ir stabtelėję ties mano kūno laikina pastote, linksmai paskraidžioję aplinkui, po to pradingdami kažkur pasaulio papėdėje. Vieną akimirką atrodė, kad stoviu būties viršūnėje, o pasaulis pavirto į apačią krintančiomis žaižaruojančio krioklio kaskadomis.

Žinoma, žmogui lemta dažnai apsigauti, prisigalvoti, įsivaizduoti nebūtus dalykus, patirti vaizduotės sutrikimus ir haliucinacijas, tačiau aptariamu atveju neantropomorfinio susitikimo autentiškumą paliudija net ne pigus, kaip pasakytų oponentas, burbulų efektas ir purslojanti muzika (ji tikriausiai grojo taip tyliai, kad aš to grojimo net negirdėjau), o užstojusi tokia ramybė, kad net plaukai staiga ima ir pasišiaušia. Tai buvo tuščiai slenkančio tuščio laiko ramybė, užsipildanti prasmės pertekliumi. Tokią ramybę gali apturėti tik nakties sargas su angelo sargo leidimu.

Koks didelis turtas yra ramybė, pagal kontrasto principą geriausiai nutuokti turėtų švietėjai, t. y. įvairiausio plauko mokytojai, dėstytojai, mentoriai, nes jie mechaninėje skalėje vertindami kitų, tegu ir jaunesnių žmonių sugebėjimus, rašydami jiems pažymius įsitaiso ne tik skrandžio opą, bet ir nešvarios sąžinės sindromą. Kas ne kas, o jie žino, kad paskutiniame teisme nebus nė vienos dūšelės, linkusios už juos užsistoti.

O ar nebaisu būti stačiai nakties sargu, kokios baimės čia gali prasisunkti net pro pastatomas užtvaras?

Nakties sargo tarnyba turi savo paslapčių, ne viską būtų galima viešinti, tačiau vieną ar kitą epizodą, įveikiant prisikabinusias baimes, esu linkęs papasakoti jau čia.

Dirbau naktiniu sargu vienoje labai senoje mokykloje, apsuptoje senobinių medžių, taigi įsikūrusioje beveik miške arba apleistame parke. Užstojus nakčiai šis senas pastatas pradėdavo taip braškėti, stenėti, dejuoti, pritariant medžių ūbavimui, kad jau norėdavosi viską pametus atsižegnoti nuo tokio darbo, pažadinančio vaikystėje pergyventas ir po to ilgai tūnojusias uždarytu pavidalu kažkur pasąmonės gelmėse baimes. Kartais naktimis tas senas mokyklos pastatas imdavo nesustodamas staugti, tokiu būdu tarsi bandydamas atsigriebti už pratylėtas valandas su neklaužadomis mokiniais, kuriems, kaip dabar man atrodo, jautė tik piktą senolio pagiežą. Tačiau mano laimei mokyklos ūkvedys, pats anksčiau čia dirbęs naktiniu sargu, matydamas mano tragikomišką suglumimą, pasiūlė pasiimti į draugystę naktinio budėjimo raštinėje valandomis savo vilkšunio veislės kalę, gerai užsirekomendavusią saugant nedidelį mokyklos turtą.

Nekreidavusi jokio dėmesio į gamtos kuriamą triukšmą ir savaiminius pastato bildesius, išmintinga kalė jautriai reaguodavo išgirdusi net tyliausią žengiančių žmogaus pėdų lauke keliamą krebždesį, pradėdama loti tokiu balsu, kuris galėtų išgąsdinti net patį velnią.

Buvau įpratęs užpuolus žiovuliui eiti miegoti arba, tiksliau būtų sakyti, patįsoti ant kuklios kanapos direktorės pavaduotojos kabinete, tačiau jau pirmą dieną, kai mano draugėje nakties metu atsirado pagalbininkė vilkšunio kalė, tik atidarius duris į kabinetą, būtent ji pirmoji stryktelėjo ant siaurutės kanapos, išsitiesdama visu savo ūgiu ir iškart apsimesdama kietai įmigusi. Nepastumsi, kai išmintinga ir drauge išpampusi kalė guli kojomis tvirtai atsirėmusi į sieną, su prasikišančia virš gulto nugara iš kitos pusės. Dar mažiau buvo vilties kažkaip pabandyti ją nukelti, nes, man bandant nuridenti kalę nuo kanapos, anoji įtempiamų raumenų ar dar kažkokių triukų dėka pasidarydavo dešimtimis kartų sunkesnė, neatplėšiama. Ypač baiminausi dėl to, kad ji neurzgė, nerodė jokio balso, bandant išstumti ją iš kušetės, nes, šiaip ar taip, urzgimas yra išankstinis padoraus šuns perspėjimas apie tai, kad jis, gindamas savo interesus, gali griebtis labiau radikalių priemonių.

**Šuniukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Seniai, labai seniai gyveno mano mama ir savo ūkelyje be visa ko kito užlaikė kiemsargę kalytę, vardu Dora.

Kai kartais kalytė nutrūkdavo nuo grandinių ir pasileisdavo į kaimą, tuomet ji, ta kalytė, kališkai užsivedusi, nė trupučio negaišdama laiko tokioms procedūroms kaip pasilabinimas, sulojimas ar suurzgimas, puldavo prie pirmo sutiktojo, iškart įsikabindama į minančio pedalus dviratininko kulnis, įsibėgėjusi caktelėdama labiausiai didžiagerklei moteriškaitei į blauzdą, nepraleisdama kitų gerų progų, aplenkdama tik vaikus kaip visiškai dėmesio nevertus objektus. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės keikdavosi ir pykdavo ant kalytės, dar labiau – siuto ant šuns šeimininkės, savo ruožtu mama įširdusi bardavo savo augintinę, tačiau man įstrigo į galvą ir tokie mamos žodžiai, kad ši bjauri kalė visų mūsų nelaimei yra dar ir labai protinga, nes ji esą tuščiai neaušina burnos.

Net ir praėjus daugybei metų, kartais iš atminties iškyla vaizdelis – kaip ji, Dora, sėdi pririšta prie būdos kovinėje būsenoje, nelojanti ir neurzgianti, bet bjauriai susiraukusi ir nusiminusi, kad negali imti ir dorai įkąsti nepažįstamiems bei įtartiniems žmogėnams, šmirinėjantiems čia po kiemą (o dėl to, kad žmogus apskritai yra įtartina būtybė – nepasiginčysi nei čia, nei kituose forumuose).

Tačiau dabar man įsiūlytos į bendrystę kalės tylėjimas turėjo jau kitą potekstę, kaip atrodo, tokį intensyvų tylėjimą privalėjau suprasti kaip padoriam žmogaus tekusį įpareigojimą nežadinti miegančiojo. Taigi neliko nieko kito kaip pabandyti nusnausti šalia atsisėdus ant kietos kėdės ir ištiesus kojas toli į priekį.

Išbudino mane tąkart jau gerokai po vidurnakčio tai, kad kalė staiga pašoko iš migio su didžiausiu trenksmu ir lodama nubėgo apsižvalgyti po mums priskirtą saugoti klasių, kabinetų ir koridorių labirintą, išgirdusi, kaip galima spėti, labiau įtartinus nei įprasta šlamesius. Neuždelsęs nė akimirkos virtau į kalės išgulėtą vietą, staiga pabandęs išmokti apsimetimo meno atrodyti įmigusiu ir nepažadinimu.

Likusią nakties dalį kalė prasnaudė sėdėdama kėdėje, nepatogiai ištiesusi kojas į priekį, tačiau daugiau niekados per mums tekusius budėjimus ji nepašokdavo naktimis nuo kušetės apsižvalgyti po teritoriją, nesujudėjo net tada, kai baisūs plėšikai beldėsi į langus. Galimas daiktas, sena ir išmintinga kalė darė prielaidą, kad kokybiškas miegas yra svarbiau net už pareigą ir bendrystės dvasią. Tokia, tarkime, ir yra nekaltumo esmė.

**Poilsis Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.**

Tikriausiai nieko nėra baisiau už tai, kai mokytojas, auklėtojas, padalinio vadovas pasirodo darbe pagiringas, juolab – neišsiblaivęs. Dėl to niekas nepuls ginčytis, nusileis net didžiausias girtuoklis. Vis tik baisiausia tokiu neišsiblaivymo atveju yra net ne tai, kad parodomas vyresniojo žmogaus blogas pavyzdys jaunimui, dar baisesnis dalykas, kaip atrodo, yra jo paties neatperkama kančia, jog, būdamas pašiauštos, užkilusios drumzlėmis, neatsisijojusios sielos, bandė prastumti gerus darbus ir šitaip galėjo apkrėsti gėrį. Tačiau – kaip aš klydau tada pagalvojęs, kad tokios griežtos taisyklės galioja tik pedagogui, o nakties sargas gali bent vieną kartą ateitį į budėjimus prisiliuobęs, čia pat panirdamas į alpų snaudulį be didesnių nuostolių žmonijai.

Dabar jau jokia paslaptis, kad būtent mano apsileidimas ir nusmigimas budėjimo metu lėmė, kad naktis liko neapsaugota, o dėl to savo ruožtu neišaušo ir pilnavertis rytas. Žmonės įprastomis valandomis baudėsi kilti į darbus, bet pasaulis liko įstrigęs tirštame rūke be kelio ženklų. Tokiomis aplinkybėmis iškilti virs rūko lygio jau buvo neįmanoma, nors buvo bandančių nurisnoti iki tikslo trumpais perbėgimais, nuklampoti kelią nežmoniškai sunkiai kilnojant aplipusius kelėnus ar nuplaukti likusią distanciją prisistatant lengvesniais už rūką.

Ant šaligatvio stovėjo nustėręs žmogus su portfeliu rankose, o aplink jo veidą plaukiojo skirtingiausių spalvų žuvys, dėl rūko gilumo čia pat pradėjusios neršti.

Troleibusai jau buvo pradėję judėti nežinoma kryptimi, tačiau juos greitai pasivydavo ir aplenkdavo dinozaurai.

Kaip iš didelio rezervato staiga urmu paleistos ant kiekvieno kampo plavinėjo nuogos ir minkštos kaip pašildytas plastilinas moterys.

Tačiau rūkas vis dar kilo ir kilo į viršų, kol mano sapnų personažai, prasiveržę į tikrovę, nesustodami jaukė daiktų tvarką arba net bandė nežymiai pakeisti pačios tikrovės formas.

Kaip galop man vis tik pavyko atstatyti daiktų tvarką ir išvengti pasaulinio chaoso – tai jau kita istorija.

2020.11.18; 06:34

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Apie užpakalio faktorių Lietuvos politikoje

Leiskite pacituoti BNS pranešimą ištisai, nes čia yra kaip tik tas atvejis, kai iš dainos žodžių neįmanoma išmesti. Dar daugiau, – norėčiau kursyvu paryškinti šią žinutę, nes, kaip atrodo, čia skelbiama apie naujųjų istorinių laikų pradžią.

Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl buvusio kandidato į Seimą įžeidžiamų pasisakymų apie LGBT žmones per nacionalinio transliuotojo LRT eteryje vykusius debatus, BNS ketvirtadienį patvirtino prokuratūros atstovė.

Policija iš pradžių buvo atsisakiusi pradėti tyrimą dėl galimo neapykantos kurstymo Lietuvos liaudies partijos kandidato Pranciškaus Valicko pasisakymuose, bet šį sprendimą pakeitė prokuroras Justas Laucius.

Prokuroras nusprendė, kad neatlikus ikiteisminio tyrimo „negalima padaryti vienareikšmiškos išvados“, kad pasisakymais nebuvo kurstoma neapykanta, BNS sakė prokuratūros atstovė Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė.

Skundą teisėsaugai kitą dieną po debatų pateikė Laisvės partijos kandidatai į Seimą Tomas Vytautas Raskevičius ir Evelina Dobrovolska. Jie abu buvo išrinkti į parlamentą.

Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja BNS patvirtino, kad policijos pareigūnai buvo atsisakę pradėti ikiteisminį tyrimą, jos teigimu, pareigūnai nenurodė priežasčių.

Rugsėjo 23 dieną LRT studijoje vykusių debatų metu P. Valickas homoseksualius žmones vadino „pederastais“, „iškrypėliais“, teigė, kad jei jiems bus leidžiama įsivaikinti vaikus, jie „galės juos kankinti, išnaudoti, žaginti“ ir tvirtino, kad tokiu būdu bandoma prastumti „pedofilijos organizavimą“.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą, tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar diskriminuoti grupę žmonių ar jai priklausantį žmogų, baudžiamas bauda, laisvės apribojimu, areštu ar laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Lietuvos liaudies partija Seimo rinkimuose surinko mažiausiai balsų iš visų partijų – 0,25 proc. P. Valickas į Seimą nebuvo išrinktas https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1275119/prokuratura-pradejo-tyrima-del-kandidato-i-seima-pasisakymu-lrt-eteryje-apie-lgbt-zmones.

Niekaip negaliu įsidėmėti žmonių, padavusių šį skundą, pavardžių, tačiau jie lengvai atpažįstami vizualiai: tai tas pats vyrukas, kuris skelbiasi esantis profesionaliu gėjumi, o moterį nesunku identifikuoti pagal tatuiruotę ant krūtinės. Žinia, ši moteris su tatuiruote ant krūtinės yra laikoma kandidate į Teisingumo ministrus.

**Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.**

Apie homoseksualus reikėtų kalbėti tik gerai arba nieko, o tie, kurie įsidrąsinę yra bandę paatvirauti šia tema interneto tyruose, gerai žino, kad už šiurkščią nuomonę apie netradicinės lytinės orientacijos personažus policija atima kompiuterį ir uždeda piniginę baudą. Kita vertus, siūlau stabtelėti, įkvėpti oro ir susivokti, kad gyvename didelio kultūrinio perversmo išvakarėse, nes pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje teisminis persekiojimas pradedamas dėl išsakytos oficialių politinių debatų metu visuomeninio transliuotojo eteryje nuomonės. Kaip dabar išaiškėjo, politinės nuomonės rinkimų debatų metu rubrika neapsaugo nuo cenzūros kišimosi ir policinio persekiojimo.

Laisvės partija dar neapšilo kojų valdžioje, o jau rodo savo iltis. Kas bus po metų kitų, jeigu įvykiai rutuliosis tokiu tempu; ar nereikės, tarkime, heteroseksualų poroms muštis į krutinę ir atsiprašinėti valstybės dėl savo politiškai nekorektiškų seksualinių papročių? Teisybės dėlei reikia pastebėti ir tai, kad užpakalio temą politiškai sureikšmino Laisvės partija, o Liaudies partija pasivadinę nevykėliai savo ruoštu sureagavo į tokį dalyko supolitinimą pernelyg liaudiškai…

Nenuostabu, kad teisminiam persekiojimui šioje istorijoje žalią šviesą uždegė bebaimis prokuroras Justas Laucius, andai ilgai mūčijęs, (jeigu nemeluoja to meto spauda, net su Putino emisarų pagalba) tokią Eglę Kusaitę. Kaip atrodo bent man, prokuroras J.Laucius dėl savo karjeros galėtų padaryti viską, net įsisūnyti ar įsidukrinti homoseksualų šeimoje.

**Prokuroras Justas Laucius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.**

Jeigu prisimenate, Didžiosios Britanijos popmuzikos žvaigždė Eltonas Johnas su savo parteriu Davidu Furnishu krykštavo ant kiekvieno kampo, kad neva tuoj, jau tuos įsisūnys nuostabų berniuką iš Afrikos. Tačiau – neišdegė, tikriausiai neleido tarnybos. Neabejoju, kad pažangiosios vaiko teisių apsaugo tarnybos Lietuvoje pirmai progai pasitaikius surengtų parodomąsias našlaičių įvaikinimo homoseksualų šeimose akcijas.

Neslepiantis savo homoseksualios orientacijos garsusis prancūzų filosofas Michelis Foucault daugiatomiame veikale Seksualumo istorija aptaria ir masinį pavidalą senovės Graikijoje įgijusį pederastijos reiškinį. Garbė šiam autoriui, nes jis nevynioja nieko į vatą, detaliai nusakydamas vaikų tvirkinimo arba, kaip rašoma, meilikavimo berniukams senovės Graikijoje subkultūros ypatybes.

Sokratas yra pirmasis iš žinomų to laikmečio žmonių, pasisakęs prieš gėdingą pederastijos reiškinį, tvirtinęs, kad tokie meilikautojai, t. y pederastai yra vilkai ėriuko kailyje.

Dar baisiau būtų, jeigu tokie meilikautojai apsigobtų dar ir teisingumo mantija.

Ar sakote, kad pederastija ir homoseksuali vyrų tarpusavio meilė yra visiškai skirtingi dalykai? Jūs esate absoliučiai teisūs, nežiūrint net tos detalės, kad užpakalis, duotas žmogui tuštintis, aptariamais atvejais yra labai panašiai traktuojamas kaip lytinio tenkinimo ar pasitenkinimo organas.

2020.11.14; 11:24

Žurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė. Geltonoji spintelė

Kažkur užkampyje ilgai dūlėjusi spintelė, į dienos šviesą buvo išstumta, kai po eilinių remonto darbų vasaros sodyboje, pasitinkant naują sezoną, ji iš atlikusių dažų buvo perdažyta geltonai. Nuo tada spintelė įgijo geltonosios pavadinimą.

Tai buvo patręšusi, iš pažiūros savamokslio staliaus suręsta, nedidelių gabaritų dviejų dalių arba, kitaip tariant, dviejų sekcijų, sudvigubinto pavidalo spintelė, kai antroji dalis buvo tarsi veidrodinis pirmosios atspindys be inversijos, statomas ant viršaus. Viršutinė dalis laibomis prisukamomis kojelėmis rėmėsi į apatinės stogą, kai savo ruožtu apatinė ant tokių pat kojelių buvo patupdyta ant grindų. Vadinkime ją kilnojamąja spintelė, kurią apglėbus per pažastis ir užkabinus pirštų galais už nugarėlės, buvo galima kaip šokių partnerę pergabenti į vieną ar kitą vietą.

Aptariamu momentu ji jau stovėjo virtuvėje, atremta į sieną, šalia iš kairės pusės įrengto mobilaus praustuvo. Namo šeimininkams gerai buvo žinoma, kad tai yra labiausiai nereikalingų daiktų spintelė, talpinanti praėjusių laikų liekanas, t. y. perlamutrinius seniai nusibaigusių musių sparnelius ir pajuodusias nuo senatvės uodų lervas, sukaupusi kažkokias buvusio gyvenimo išnaras, jau užpustytas dulkių, užkonservavusi laike pelėsiais pavirtusius popierius ir dėl nusidėvėjimo neatpažįstamos paskirties ir funkcijų įrankius. Į virtuvę ji buvo išstumta siekiant pagyvinti išorinę aplinką naujai nudažyto rakando ryškiai geltona spalva ir sąlyginai grakščia forma tarp sunkaus metalinio praustuvo bei masyvios kaimiško stiliaus virtuvės krosnies, neiškopus jos iš vidaus, nes šeimininkei užstojusios naujos vasaros pradžioje atnaujintuose namuose kol kas nesinorėjo teptis nagus į kažkokius pelėšūdžius arba žarstyti praėjusių laikų plėnis, nukeliant tokias užduotis į labiau niūrius rudenėjančius laikus.

Kaip norėsis, kai tokiuose įsibėgėjusio pavasario ar vasaros pradžios išplėstiniuose šeimos susitikimuose vasarnamyje aplink šurmuliuoja vaikai, iš pradžių nedrąsiai strakaliojantys po švariai nuo žolės nupjautą kiemą kaip dinozauro palikuonys, išvesti į stadiono veją, o, po to, apsipratę, savo netramdomais šūkavimais pradedantys naujojo pasaulio pradžią. Suaugusieji savo ruožtu krauna suvežtines vaišes ant didžiosios pavėsinės stalo, apjuosto iš vienos ir kitos pusės suolais. Kaip dažniausiai būna, vyrai, nepalaukę, kol moterys sudėlios užkandžius ir papuoš stalą, atkemša pirmąjį viskio butelį dulkėms nuplauti. Kaip taisyklė, tuomet pradeda lyti, iš pradžių – tik krapnoja, bet greitai įsismarkavęs lietus visus sugena po stogine. Tada kažkas iš moteriškos pusės, jau turėjusios laiko apžiūrėti vynų etiketes, paprašo atkimšti išsirinktą vyno butelį. Ši istorija ir prasideda nuo to momento, kai kažkas pareikalavo atkimšti vyno butelį!

Tikriausiai yra ne mažiau šimto vyno butelio atkimšimo būdų, tačiau po stogine lietaus suginta konservatyvi bendruomenė rinkosi senąją vyno atkimšimo technologiją, neišmanydama nieko kito kaip susirasti kamščiatraukį ir paprastuoju būdu išraukti kamštį iš butelio dekadentiškai prailginto kaklelio. Tačiau iš įprastos įvykių sekos išmušė tai, kad nieko panašaus į kamščiatraukį šių namų įrankiškumo apyvartoje niekam nepavyko rasti nė iš tolo, net įsitraukus į paieškos procesą su nervingu nekantrumu ir desperacija, kai ne kartą jau buvo galima apversti smėlio laikrodį, fiksuojantį bendruomenės pastangų bergždumą.

Nėra jokio reikalo pradėti iš labai toli, tvirtinant, kad kamščiatraukiai atsirado antikinėje Graikijoje, juolab klystume sakydami, jog tokį įtaisą kaip kamščiatraukis išrado senovės kinai. Yra tiksliai žinoma, kad pirmą kamščiatraukį pasigamino anglai XVII a., kartais istorijos analuose dar pažymima, jog kamščiatraukio pirmtaku buvo įtaisas, skirtas ištraukti įstrigusiai vamzdyje kulkai. Ne paslaptis, kad ankstesniais laikais vynas buvo laikomas vynmaišiuose arba statinėse, o į labai brangius, meniškai dekoruotu stiklinius indus buvo supilstomas tik pateikiant jį į stalą.

Pramoninė revoliucija suteikė galimybę prekiauti vynu, supilstytu į demokratinės išvaizdos butelius, kurie savo ruožtu buvo užkemšami iš ąžuolo žievės pagamintais kamščiais, drauge ta pati pramoninė revoliucija suteikė postūmį patobulinti kulkos iškrapštymo įrankį, pritaikant jį kamščio ištraukymo iš butelio reikalui.

Ar tada ir užstojo kamščiatraukio era? Yra tvirtinančių, kad kamščiatraukio iš naujo išrasti net nereikėjo, nes esą jis, kaip toks, nuo seno yra panašus į nekaltybės atėmimo įrankį, – tačiau čia tikrai ne vieta apie tai plėtotis. Nebent būtų galima išvesti tą paralelę, kad nekaltybę puoselėjančios moterys turi polinkį į spjaudymosi šoviniais sindromo paūmėjimą beveik kiekvieną pavasarį.

Dabar jau sunku pasakyti, kuriam iš mielos kompanijos žmonių, ieškančių kamščiatraukio, toptelėjo mintis pasižiūrėti į geltonąją spintelę, labiausiai tikėtina, kad žvilgtelėti į jos vidų nusprendė kažkas iš svečių, nes šeimininkai tvirtai žinojo, jog čia yra laikomi tik niekam nereikalingi rakandai.

Kamščiatraukis gulėjo viršutinės spintelės centre, pasirengęs tobulai atlikti jam priskirtą funkciją, nuo įsitempimo beveik ištiesinta spirale. Būtų pernelyg drąsu tvirtinti, kad tai buvo atkeliavęs iš XVII a. antikvarinis kamščiatraukis, tačiau ir šio kamščiatraukio aukštą kilmę rodė prie spiralės pritvirtinta dramblio kaulo rankenėlė su sidabriniais papuošimais.

Kai vėliau buvo pradėta ieškoti pasimetusių kažkur per žiemą iešmų šašlykų kepimui, kažkas ilgai nelaukęs patraukė tiesiai prie spintelės ir rado virbalų didumo iešmus, kurie ištraukti iš pirmosios sekcijos įgijo reikiamą dydį ir pritaikymo galimybę pagal kiekvieno žmogaus vaizduotės kaprizus.

Tokiu būdu geltonojoje spintelėje buvo surastas vaikų kažkur už namo ką tik pamestas kamuolys, šeimininkės dukra susigrąžino prieš kelis metus pamestus auksinius auskarus… Ir t.t., ir t.t. Nesunku įsivaizduoti, kad geltonajai spintelei tą vakarą populiarumo tikrai netrūko, tačiau pats šeimininkas to vakaro įvykių detaliau nusakyti neįstengia, – kažką prisimindamas kaip pro rūką, – nes ne kartą ėjo atsinešti iš spintelės pradėto gerti ir kažkur užkišto viskio budelio.

Dabar reikėtų atversti kitą puslapį, siekiant pasiaiškinti aplinkybes – kodėl ši, kaip atrodytų, galinti stebuklingai palengvinti žmogaus gyvenimą spintelė, bėgant laikui, įgijo ne kokį vardą, kai jau ne vienas stipriai griežė dantį ant josios, liejosi tulžimi, grūmojo kumščiais, grasino jai liūdnu galu.

Kaip atrodo, objektyvumo dėlei privalome pripažinti, kad visi nesusipratimai kilo dėl to, kad kai kurie, pašvęsti į spintelės netrivialiosios raiškos paslaptį, žmonės, buvo linkę ja personalizuoti, pripaišant jai valios, išsiauklėjimo ar neišsiauklėjimo, net piktdžiugos savybes, kai ta spintelė visa labo buvo tik stebuklo retransliacijos įtaisas, veikiantis pagal stebuklo mechanikos principus.

Visų pirma daug ką nuvylė tai, kai spintelė toli gražu nebuvo pageidavimų stalas, tenkinantis visus žmogaus įnorius, ji – gražindavo tik pamirštus, kažkur užsimetusius rakandus, nereaguodama net per nago juodymą į žmonių pageidavimą įsigyti naujus, niekados neturėtus, juolab – išsigalvotus daiktus. Žmogui, vairuojančiam dviratį, kurį kažkas pavogė per naktį, nebuvo lemta mainais atgauti grynakraujo ristūno žirgo, kabrioleto, stebuklingo kilimo ar kelionių laike mašinos.

Taigi geriausiu atveju geltonoji spintelė buvo filosofinis įrankis, įgalinantis naujai suprasti daiktiškumą.

Praeito amžiaus filosofai sureikšmino daiktiškumo kaip savarankiškos tikrovės temą, iškėlė protingojo daikto, kuris galėtų tapti žmogaus, bandančio išplaukti per subjektyvumo bangas, orientyru ir atsparos tašku, idealą, dabar atsirado galimybės suprasti, kad daiktas taip pat yra pavaldus atminties/ užmaršties ritmikai. Kai daiktą ne tik pamirštame, bet ir pamirštame, kad pamiršome, čia jau negali nieko padėti net geltonoji spintelė.

Ši spintelė neatsiliepdavo į jokius virtualius užkeikimus, nepripažino elektroninės erdvės galimybės sudaiginti naujas tikroviškumo konfigūracijas. Kaip jau sakyta, tai toli gražu nebuvo jokia anosios poza, o veikimas pagal prigimtį. Štai kažkas pabandė pergudrauti geltonąją spintelę, melagingai pasiguodęs dėl neva pamestos banko kortelės su 100 000 eurų suma, tačiau drebančiomis rankomis pravėręs dureles toks gudruolis čia rado tik užkištus labiausiai matomoje vietoje, pageltusius nuo laiko, kelių šimtmečių senumo bilietus į arklių lenktynes. Užsiprašęs gausybės rago, kaip taisyklė, gaudavo vištos nagą, kantrybės taurės paminėjimas įmagnetindavo ir pakeldavo iki lubų dulkes iš visų namo pakampių.

Ši stebuklingoji spintelė buvo orientuotą į paprastąjį daiktiškumą, išbarstomą likimo vingiuose, ji – nesišvaistė stebuklingais daiktais, liko kurčia, jeigu būtų galima taip pasakyti, egzistencinio pobūdžio pageidavimams.

Šeimininkui savaime buvo aišku, kad spintelė yra niekuo dėta, jeigu neįmanoma susigražinti jaunystėje pamesto proto, per laiką išbarstytos laimės ar kasdienybėje prarasto sąžinės balso, net nekalbant apie tokius efemeriškus dalykus kaip iškritęs dantis ar išretėję plaukai. Kitas svarbus momentas, kad šitai supratus žmogų neretai apleidžia net ir tos paskutinės jėgos, staiga sublogsta sveikata, subjūra nuotaika.

Iš tiesų, kažkada klestėję namai, kur gyvenimas virte virė, dabar nutriušo, apsiblausė. Čia jau niekas neprižiūrėjo kiemo vejos, nenupjaudavo žolės, o užstojus žiemai – neatkasdavo takelių nuo sniego. Namas apaugo vijokliais ir krūmais, kiemas tapo sunkiai praeinamas nuo styrančių stagarų ir besivoliojančių pūzrų. Kaip nesunku nuspėti, kažkada svetingais laikytus namus dabar aplenkdavo net benamiai šunys. Tik naktimis čia kyšodavo mėnulis su voratinkliu ant smakro.

**Vyno buteliai su kamščiatraukiais. Slaptai.lt nuotr.**

Ar būtų galima pasakyti, kad gyvenimas čia tęsėsi dramatiškai pakitusiomis formomis? Vargu bau tai buvo gyvenimas įprasta to žodžio reikšme. Šeimininkas gyveno tarsi sapne ir surakintas apatijos dažniausiai tįsodavo fotelyje. Kita vertus, net ir jam, sapnuojančiam gyvenimą atviromis akimis, kartais nepavykdavo nuo savęs nuslėpti tingios minties apie tai, kad prieš naktį į žmonos kambarį vis dažniau įsliūkinantis jaunuolis geltonais pusbačiais nėra atsitiktinis praeivis, užsukantis pasiklausti kelio. Tas jaunuolis greičiau buvo panašus į jau išlipusį iš vitrinos ir tvirtai žingsniuojantį žinomu maršrutu blizgantį manekeną geltonais pusbačiais.

Tokiais vakarais atvėsęs miegamasis nušvisdavo, tarsi kažkas čia būtų užkūręs laužą, dudendavo negarsi muzika, kartais ataidėdavo vylingi šnabždesiai ir kikenimas, girdėdavosi pamaininis puškavimas, kaip būna, kai kažkas greitėjančiu tempu lipa į kalną. Pro braškančias plonas kambario sienas buvo galima ne tik pajusti, bet ir nusiklausyti tą momentą, kai visas kambario tūris staiga užpildo tobulai gašliu kūniškumu, panašiai kaip užraugta tešla anksčiau ar vėliau pokšėdama pradeda lipti pro kraštus. Tomis akimirkomis pro durų apačią prasisunkdavo, o po to ilgai pažeme plevendavo geltonas rūkas, retus svetainės rakandus paversdamas vašku apvarvėjusiomis žvakidėmis.

Kai šeimininkas kartą prabudęs netikėtai ėmė ir apsisprendė sukapoti į gabalus ir sukūrenti krosnyje stebuklingą spintelę, aukštai prie stogo, užkrautoje daiktais mansardoje kilo toks baisus staugimas ir klyksmas, tarsi ten būtų žviegę šimtas velnių, o kažkur šalimais tyliai, labai tyliai, bet nepaprastai graudžiai pravirko moteris.

Geltonoji spintelė iškeliavo pro kaminą, pakeitusi medžiaginę tekstūrą ir spalvą, purptelėjusi juodu, bet ilgai padangėje neužsilaikiusiu dūmu.

Po to kaime tris dienas ir naktis snigo, kol išaušo suvis nusigiedrijęs, tyras ir kraupiai gražus žiemos rytas.

2020.11.13; 14:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai prieš 2020 m. Seimo rinkimų II-ąjį turą (XIV)

**Šiaudinis simbolis. Vytauto Visocko nuotr.**

Tuomet apokalipsės raitelė Armonikaitė išjojo ant didžiojo laisvės permainų kelio!

Pensininkų dominuojamame daugiabutyje su prisuktu dėl taupumo šildymu visiškai sustiręs rašytojas Pickus dienoraštyje užrašė: „Pirmaisiais metais po pasaulio pabaigos užstojęs ruduo buvo neįtikėtinai bjaurus, niūrus ir drėgnas“.

Išmanioji Ingrida tikriausiai ne be pagrindo tvirtino, kad didžiausia jos yda yra nesugebėjimas suvaldyti greitakalbės, kai neva viską ji išpyškina nedarydama pauzių vienu ypu.

Ką išmanioji Ingrida, lyginama su gražiąja Elena, mums galėtų savo greitakalbe paporinti apie tai, kas gaunasi, kai į vieną vietą yra suvedamos trys liberalų kariaunos, vadovaujamos moterų, taigi netikėtai įsivyravus štai tokio tipo triummoteratui? Tai yra trys krizės viename ar trys sekančios viena po kitos, besireiškiančios autonominiu režimu pavieniui?

Kraupiai sustiręs rašytojas Pickus užšifruotu pavidalu savo užrašuose pasižymėjo, kad iš to galiausiai gaunasi visiškas „zėpi“. Šio žodžio paslapties antspaudą nesunkiai bus galima nudaužti, ištariant jį greitakalbe ir pakankamai garsiai, geriausiai būtų – viešoje vietoje.

Kai pensininkų daugiabutyje kažkoks vaiduoklis trumpam įjungdavo šildymą, dėkingas rašytoja Pickus neprašomas pagalvodavo apie tai, kad ir Ramūnas Karbauskis turėtų šansą laimėti rinkimus, jeigu tik išdrįstų pakviesti už žalmargius valstiečius masiškai prabalsuoti visus savo talpiose spintose dūlančius skeletus su kailiniais apsigobusia Kildišiene priešakyje.

Nustėręs rašytojas Pickus sudėliojo dar ir tokį neatremiamą silogizmą: jeigu šiuose rinkimuose į valdžią besiveržiančios partijos seksualinius individų įnorius jau traktuoja kaip žmogaus teises, o man, pasenėjusiam rašytojui Pickui, visiškai nesišypso jaunoji kaimynė iš 5-ojo aukšto, tai galiausiai reiškia, kad esu bjauriai diskriminuojamas dėl amžiaus arba profesinio neįgalumo.

Žinia, tokiu atveju visiems vienodai turėtų priklausyti kompensacija, pirmenybę teikiant žalos atstatymui natūra. O gal Lietuvoje žmonėmis jau yra laikomi tik homoseksualai?.. Ką galop tokiu atveju reikštų žodžiai: Homo homini amicus est?..

ką tu žinai apie

apie rudens vaiduoklį?

ką aš žinau?..

raudoni

epoletai

tamsiame dangui

palyda

nupuolusi

niauri

bežvaigždė

iš ryto

atplėšti

miškų laiškai

erdvė

tuščia

belaikė

ir žengiančiojo kojas

stebi kurmis

užtektinai prisikakojęs

(Bus daugiau)

2020.10.21; 03:22

Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė. Perversiška Baltarusijos tėtušio meilė

Ką tik įvykusioje Sviatlanos Chichanovskajos spaudos konferencijoje, kurią transliavo visuomeninė Lietuvos TV, į žurnalisto klausimą apie tai, ar Baltarusijos laisvės simboliu tituluojama moteris, pasirinkusi politikės kelią, įsivaizduoja tokią galimybę, jog demonstrantų minia šturmuotų Lukašenkos irštvą, anoji atsakė maždaug taip, kad nereikia prarasti tikėjimo taikia įvykių eiga, neva reikia puoselėti viltį, kad netrukus prasidės rezultatyvios derybos tarp valdžios ir opozicijos, nes esą dabartinė valdžia ne kartą yra deklaravusi karštą meilę savo tautai.

Tačiau, kaip žinome mes, matę šilto ir šalto, meilė meilei – nelygu, ar ne?

Pabandykime įsivaizduoti tokį fantasmagorišką atvejį, kad su tarptautine stebėtojų komisija iš naujo, dabar jau sąžiningai perskaičiavus Baltarusijos prezidento rinkimų biuletenius, imtų ir išaiškėtų, jog tas pats Aleksandras Lukašenka laimėjo rinkimus, surinkęs 50, 01% balsų. Ar tai reikštų, kad toks rezultatas teikia pagrindą paskelbti A.Lukašenką legitimiu Baltarusijos vadovu?

Jokiu būdu, ne! Pastarieji prezidento rinkimai Baltarusijoje tradiciškai nebuvo sąžiningi ir laisvi, mums visiems gerai žinant, kad ši įprasta biurokratinį formuluotė – „nebuvo laisvi“, pridengia kraupų lukašenkinės valdžios nevalyvumą, neįtikėtinai brutalų oponentų išstūmimą iš politinio lauko, rinkimų pagrindinių konkurentų susodinimą į kalėjimus, žmonių persekiojimą ir kankinimus. Šie rinkimai dar kartą parodė, kad apsigimusi yra visa dabartinės Baltarusijos politinė teisinė sistema, savo prioritetu laikanti tirono valdžios išplėtimą ir visuomenės pavergimo ir beteisiškumo išsaugojimą.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, yra netiesioginių įrodymų, kad diktatorius šįkart stipriai prapylė rinkimus ir apie tai pats gerai žino, yra tiksliai informuotas.

**Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.**

Ogi kyla toks įspūdis, kad prasidėjęs po rinkimų ir užsitęsęs keletą dienų žiaurus demonstrantų vaikymas, žmonių sulaikymai, įkalinimai, kankinimai buvo ne tik ir galiausiai ne tiek riaušių malšinimo, kiek baudžiamoji tėtušio akcija už neteisingą pasirinkimą. Dar daugiau, – esu beveik tikras, kad iškrypėliškos natūros diktatorius pats smulkiai instruktavo dėl to – kaip ir kokiu laipsniu reikia bausti išėjusius į miestų gatves protestuojančius tautiečius. Kaip matėme iš parodytų sumuštų žmonių nuotraukų, vyrai visų pirma buvo talžomi lazdomis per užpakalius, kartas nuo karto įkišant tą lazdą į išangę, o iš skaitlingų liudijimų žinome ir tai, kad moterys buvo išrengiamos nuogai ir parklupdamos ant žemės besityčiojančių sadistų akivaizdoje. Ta naktis jau gali būti vadinama mėlynųjų (nuo sumušimų pamėlynavusių) užpakalių ir iš gėdos raudonuojančių veidų, labiausiai masiško moterų išniekinimo naktimi.

Nesunku būtų įsivaizduoti ir tai, kad diktatorius perspėjo iš anksto savo parankinius, jog nevalia bus visiškai pribaigti internuotus vyrus ir masiškai prievartauti iš gatvės pagriebtas moteris, nors dėl techninių nesklandumų visko pasitaikė – vienas kitas tarsi ir netyčia pražuvo, o keli lytiniai entuziastai paprievartavo truputėlį moteris tikriausiai savo iniciatyva, tarkime, visiškai nesankcionuotu pavidalu. Šiaip ar taip, vergo mirtis yra gyvi nuostoliai, taigi diktatoriui svarbu buvo ne tiek pražudyti, kiek pažeminti neišlaikiusius jo pasitikėjimo testo tautiečius.

Tokia štai yra įsižeidusio, nesulaukusio iš tautos abipusiškumo diktatoriaus meilė.

Kitas klausimas – apie taikų baltarusių tautos pasipriešinimo diktatūrai pobūdį, apie jų neįtikėtino atlaidumo sugebėjimus pasitikti baudėjus su ištiestomis gėlėmis rankose ir įspūdingų gražuolių bandymus apkabinus iš visų pusių negyvai užbučiuoti sutiktus omonininkus gatvėse.

Dievas mato, – tikrai nenorėčiau, jeigu ir kažkaip galėčiau, patogiai sėdėdamas ant sofos, paskatinti skaudžius ekscesus, kruvinus susidūrimus Baltarusijoje tarp valdžios ir maištaujančios tautos, nepalaikykite manęs tokiu neatsakingu kurstytoju. Apsaugok, Viešpatie! Mūsų dainuojamoji revoliucija taip pat buvo taiki, dėl to ir jos pavyzdys yra toks sugestyvus, sektinas. Tačiau dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad mūsų revoliucijos sėkmę užtikrino ne tik gražiosios dainos, bet ir sugebėjimas pergudrauti priešininką reikiamu momentu ir patogioje vietoje, o gudrybė tokiu atveju yra vadinama karine gudrybe, kitaip nepavadinsi.

**Baltarusijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.**

**Baltarusiškos represijos. EPA-ELTA nuotr.**

Sovietiniais laikais mums taip pat buvo peršamas įsivaizdavimas, kad lietuvių tauta yra taiki, darbšti, net nuolanki tauta, lietuvis artojas esą aria žemę, nedrįsdamas pakelti akių į dangų. Todėl gerai atsimenu tai, kokį milžinišką įspūdį tada padarė pirmą kartą išgirstas Lietuvos žurnalistikos patriarcho Juozo Keliuočio tvirtinimas, kad lietuvių tautos svarbiausiasis bruožas yra karingumas (perfrazavus J.Keliuočio žodžius pagal vėliau išryškėjusių aktualijų pavyzdį, tarsi būtų galima sakyti, kad lietuviai yra europietiško mentaliteto čečėnai).

Ar galima tuo patikėti be išlygų? Kad ir kaip ten būtų, neabejoju dėl to, jog tokiu atveju, kai kokio nors sumišimo metu policija masiškai išrengtų ir pažemintų mūsų moteris, kitą dieną taip pasižymėjusi policija pradingtų iš gyvosios gamtos kaip išnykusi rūšis.

Tik nevisprotis galėtų sakyti, kad viena tauta yra pranašesnė už kitą, kita vertus, mes turime gerą progą daug ko išmokti vienas iš kito.

2020.08.21; 17:42

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Ivaškevičiumi priešakyje (VII)

**Meilės alėja. Palanga. Slaptai.lt nuotr.**

– Kam tu man išvis toks esi reikalingas, – sako savo vyrui žmona, gaunanti trigubai didesnį atlyginimą nei sutuoktinis.

– O kas nupjaus žolę aplink tavo darželį, a? Žiūrėk, kaip visame pasaulyje suvešėjo piktžolės, – gailiai atšauna anas.

Nepasiginčysi, argumentas iš pasalų!

Savo ruožtu žmona patyliukais galvoja, kad toks, atitekęs jai, vyras galiausiai praverčia ne tik lauko darbuose, bet ir namuose: savo stipriomis rankomis lengvai atidaro šprotų konservų dėžutę, vos pasistiebęs, be vargo įsuka elektros lemputę į palubės sietyną… Tikras eržilas!

Vyras prisipažįsta meilėje savo žmonai kaskart, nieko nelaukdamas, kartais net eilėmis, kai tik išgeria, taigi beveik kiekvieną dieną.

Ta pati žmona kovoja prieš alkoholį nuo neatmenamų laikų ir ne mažiau aršiai nei Veryga ar pats Karbauskis.

Tikriausiai bus kilusi iš mažažemių valstiečių, ne kitaip.

Kad ir kaip žiūrėtume, tai vienpusės arba iki galo nesubalansuotos meilės pavyzdys!

Kai susipyksta ir užstoja ilgi tyliadieniai, žmona ir vyras dienų dienomis nesikalba apie Ivaškevičių!

Žmona ir vyras vėl sužydėjo, kai prasidėjo meilė po meilės, kai užstojo savotiškos postmeilės epocha.

debesis tai keistai susigūžęs

ar balta bet nuodinga angis

nors jau pažeme viesulas ūžė

neapreikštas dar buvo namų vaizdinys

neapreikštas vabzdys o ne žiogas

vėl pradingo kažkur pro akis

nors nurauna kaskart ten stogą

vėl uždaro kažkas duris

debesis tai keistai susigūžęs

ar balta bet nuodinga angis

supas medžio šaka nulūžus

užsidenk mylimoji akis

(Bus daugiau)

2020.08.12; 13:00

Žurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Ivaškevičiumi priešakyje (VI)

***Kuris stipresnis? Slaptai.lt nuotr.***

Laisvės karys, išjojęs į trasą, priešpriešais sutiko tarakoną, kuris piktai judino ūsus.

Tai buvo tas atvejis, kai joks dialogas negalėjo užsimegzti nė iš tolo, taigi kiekvienas nujudėjo savo keliais net nepasilabinę.

Nuožmūs diktatoriai (Stalinas, Hitleris, Lukošenka) ėmė pavyzdį iš gyvosios gamtos vabzdžių sektoriaus, užsiaugindami ir piktai krutindami ūsus ant sienų portretų formate.

Taip užgimusi politinė sistema buvo vadinama tarakonokratija.

Kuo skiriasi lietuviškasis Vytis nuo baltarusiško Vyčio?

Beveik niekuo, yra kažkas panašaus į identiškus dvynius!

Tačiau vienas iš dvynių yra tikrasis dvynys, o kitas – tikroviška dvynio kopija.

Kuris yra kuris – neišsiduodavo.

Kaukių baliuje Sviatlana Cichanauskaja buvo mases uždeganti revoliucijos sužadėtinė, o kaukėms nukritus pasimatė tik nuobodi opozicionieriaus žmona.

Ar tai, kad baltarusiai yra vadinami baltarusiais, t. y. baltaisiais rusais, leidžia daryti prielaida, jog savo ruožtu V.Putino padermės atstovai dėl skirtumo išryškinimo jau turėtų būti vadinami juodarusiais, t. y. juodaisiais rusais?

O jeigu dar prisimename, kad vieni iš jų yra laikomi baltagvardiečiais, kiti – raudongvardiečiais, mūsų akyse įsižiebia spalvų kakofonija!

A.Lukošenka gilioje desperacijoje nusprendė padaryti „ėjimą arkliu“ ir perleisti valdžią kuriam nors iš lietuvių, turinčiam sugebėjimą greičiausiu tempu supanašėti pagal arklišką pirmavaizdžio pavyzdį.

Pagal genetinę medžiagą labiausiai tinkamas kandidatas buvo toks R.Karbauskis, kilęs iš kolūkio pirmininkų dinastijos, tačiau Baltarusijos Tėtušis savo paveldėtoju netikėtai pasirinko R.Šimašių, jau anksčiau teigiamai užsirekomendavusį režimo akyse politinių paradoksų sunkiasvorį, Laisvės partijos steigėją, kuris savo priešu Nr. 1 laikė Laisvės karį.

Kad nebūtų demaskuotas pagal nepanašumą, R.Šimašius užsidėjo tarakono ūsų peruką. X

Su Šimašiaus įžengimu į valdžios olimpą, užimant Lukošenkos ištupėtą vietą, Lietuva buvo prijungta prie Baltarusijos. Vis tik to negalima laikyti Jogailos apgailėtino precedento pakartojimu, nes naujai įsteigta sąjunginė valstybė dėl suteikto čia ypatingai priveligijuoto statuso tarakonizoidinių padarų veislei, jau vadinosi ne Abiejų Tautų Respublika, kaip kadaise kitame prisisapnavime, o didžiąja Tarakonija.

Ivaškevičius buvo pakviestas dirbti į Šimašiaus komandą, jam buvo pavesta kuruoti atvirkštinio pasaulio reikalus.

(Bus daugiau)

2020.08.11; 21:00

Žurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Ivaškevičiumi priešakyje (V)

**Filosofinis žvilgsnis. TSPMI vitrina. Slaptai.lt nuotr.**

Nieko nereiškiantis Lietuvos Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas po Arvydo Šliogerio mirties, praleidęs progą reikšmingai patylėti, parašė išplėstinį nekrologą, įvardydamas svarbiausius garbiojo filosofo nuopelnus.

Arvydui Šliogeriui norėjosi prisikelti iš mirties patalo ir išmalti snukį tokiam kultūros ministrui, nes garbusis filosofas visą savo gyvenimą praleido triūsdamas dėl to, kad kultūra ką nors reikštų.

Žmonės, prašau, nemirkite, nes po to nieko nereiškiantys ateina iškraustyti jūsų kišenių.

***Medžio drožėjo Antano Česnulio sukurta skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.***

Teikiantis vilčių Martino Heideggerio vertėjas, vieno universiteto filosofijos dėstytojas, save vadinantis geriausiu Arvydo Šliogerio mokiniu, po anojo mirties prisipažino, kad iš visos garbiojo filosofo raštų krūvos yra perskaitęs tik vieną jo knygą. Tai rodo milžinišką Arvydo Šliogerio sugestiją, kai net geriausias jo mokinys forsuotai neskaitė anojo veikalų, siekdamas išsaugoti nepaliestu pavidalu savąjį originalumą. Didelė dalis Lietuvos filosofų, siekdami neprarasti savojo originalumo, apskritai nesidomėjo filosofija.

Ne mažiau sėkmingai nei Arvydas Šliogeris filosofijoje protus drumstęs toks Tomas Sodeika bandė iš savęs užsiauginti didelį asketinį kūną: nerūkė, nevartojo alkoholio, gatvėje pamatęs kaip vėjas užverčia žvitriai moteriškaitei sijoną, užsimerkdavo iki kraujo akyse.

Tačiau kartą – palūžo.

Atsibudęs suprato, kad iš paprasto europinių standartų filosofijos profesoriaus nenoromis patapo lietuviškuoju Sokratu. Taip bjaurusis ančiukas kada nors vis dėlto pavirsta gulbe.

Galop Alvydas Jokubaitis taip tauriai pražilo, kad jį jau buvo galima pavadinti filosofijos blondine.

Kartą susiginčijo Aleksandravičius su Sodeika – kurio iš jų intelektas yra labiau apvalus?

**Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Aleksandravičius demonstravo savo paties išrastą visko suapvalinimo aparatą, Sodeika užsiciklinęs kliedėjo apie hermeneutinį ratą.

Visi žinojo, kad Sabonis yra ligonis, o Sodeiką skaityti prieš miegą yra sveika.

Universiteto chebra kiemelyje rūkė, spaudėsi, keikėsi, pasakojo vienas kitam anekdotus, kol pamatė iš tolo ateinantį, stipriai gestikuliuojantį ir kažką šaukiantį Sodeiką. Kai anas priėjo ir reikšmingai nutilo, visi suprato, kad yra kažko nusikaltę prieš pačią filosofijos sąžinę.

O prie ko čia Ivaškevičius?

Kaip iliustracija, kad nei Mariaus Ivaškevičiaus vardo, nei pavardės padorioje kompanijoje niekas nemini!

(Bus daugiau)

2020.08.02; 14:31

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (XXVIII)

Birželio 3 d. Vilniaus katedros aikštėje, nepaisydami karantino draudimų, susirinko didelė minia jaunų žmonių, protestuojančių prieš rasizmo apraiškas JAV ir visame pasaulyje, užsimojusių pagerbti brutaliai policininko uždusinto juodaodžio nusikaltėlio Georgo Floydo atminimą.

Čia dalyvavo ir kelios antrosios jaunystės politinės tetos, nepraleidusios progos pasinaudoti paauglių ir jaunuolių naivumu.

Ar sakote, kad nuodėmė būtų kvestionuoti ar šaržuoti tokį įvykį, kai neretai abejingumu bei apolitiškumu kaltinamas Lietuvos jaunimas dabar staiga pademonstravo neįtikėtinai monumentalų, besiliejantį per kraštus empatijos proveržį?

Norėčiau ir aš džiaugtis su kitais dėl jaunimo staigaus prabudimo, tačiau negaliu atsikratyti bjaurios nuojautos, kad aptariamu atveju visa jėga pasireiškė ne tiek pratrūkusi empatijos čiurkšlė, kiek turėjome progą dar kartą pamatyti ir įsitikinti, kad beždžioniavimo užkratas, naikinantis žmogaus valią, dvasią ir protą, dar spartesniais tempais nei koronavirusas, kuris kelią pavojų fizinei senjorų su didėjančių metų kraičiu sveikatai, jau yra mirtinai pajungęs mūsų jaunimo dvasines pajėgas.

Beždžioniavimas yra dvasinio susargdinimo virusas, dvasinis negalavimas ir pagaliau neįgalumas, dvasios sunykimas, kai išsižadant savo kūrybinio potencialo, nueinama mažiausio pasipriešinimo keliu, tikrus dalykus išmainant į klastotes ir surogatus.

Čia tinka pasakojimas apie Hansą, kuris taip mainikaudamas už tarnybą gautą arklio galvos dydžio aukso gabalą galop išmainė į niekam nereikalingą, t. y. visiškai atšipusį galąstuvą. Tačiau dar svarbiau bus pastebėti tai, jog toks tikrų dalykų išmainymas į surogatus nėra tik paprastas, doras, jaukus kvailumas, nepakaltinamas išsiblaškymas, neatsargumas. Iš tiesų, tai yra blogis labiausiai konceptualia to žodžio reikšme.

Jeigu norite, blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, krikščioniškuoju požiūriu, blogis yra gėrio trūkumas, būties nepakankamumas. Taigi dažnai atsitinka ir taip, kad į būtį neužsandarintas substancionalumo rėmuose blogis prasisunkia, būtiškosios pamėklės pavidalą įgyja tik dėvėdamas gėrio kauką. Neatsitiktinai garsusis filosofas ir teologas Vladimiras Solovjovas tvirtina, kad šėtonas yra Dievo beždžionė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2014/05/07/news/rusija-kaip-dievo-bezdzione-4663347/.

Kaip ir kitus suaugusiojo mentaliteto žmones, mane labiausiai nuliūdino tai, kad Georgo Floido pagerbimo mintinguose jaunimas buvo mokomas atsiklaupti nežinia prieš ką.

Tokia per pasaulį nuvilnijusi atsiklaupimo akcija išties įgijo neįtikėtinai šiurpų, beveik demonišką beždžioniavimo pavidalą. Kaip visi matėme, reikalavimas atsiklaupti čia neturėjo jokios mirusiojo pagerbimo reikšmės, o buvo tik apgailėtinas žmogaus sugebėjimo savanoriškai atsisakyti savo orumo testavimas, nešvanki religinio nusižeminimo karikatūra!

Immanuelis Kantas Kristijono Gotlibo Milkaus Lietuvių-vokiečių ir Vokiečių-lietuvių žodyno „Draugo prieraše“ pastebi, kad lietuviai iš kitų tautų išsiskiria savo išdidumu, jie esą nesiklaupia net prieš savo vyresniuosius. Savo ruožtu naujausiųjų laikų Lietuvos poetas, vadinamas tautos dainiumi, lietuviško mentaliteto duotybėje pabandė įžvelgti stiprią nuolankumo dozę, tvirtindamas, kad lietuvį atsiklaupti išmokė katalikų Bažnyčia. Kaip atrodo, poetas yra neteisus net faktografiniu požiūriu, prisimenant tą aplinkybę, jog sovietmečiu katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo disidentinio judėjimo už tautos ir tikėjimo laisvę pagrindiniu šaukliu. Tačiau iš tiesų nieko nėra baisiau už tai, kai religinio kulto ir apeigų ceremonijos dalis pamėgdžiojimo būdu yra išnešama į politinio šou areną. Tai – velniškas nesusipratimas!

Nežinau Lietuvoje kito tokio universiteto dėstytojo, kurį studentai būtų taip gerbę ir besąlygiškai mylėję, kaip Gintaras Beresnevičius. Tačiau studentai nesirinko į mitingus, neprotestavo dėl to, kad jų mylimas dėstytojas buvo uždusintas policininkų, įkišusių jį į šunims vežioti pritaikytą policijos mašinos bagažinę.

**Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Žinia, G. Beresnevičius nebuvo nei juodaodis, nei nusikaltėlis, o tik rašytojas, talentingas mokslininkas, studentų širdis užbūręs dėstytojas, geras žmogus, nuostabus bičiulis.

Kaip atrodo, mūsų tyruose tuomet nesigirdėjo nė vieno jauno žmogaus protesto balso tik dėl to, kad nebuvo patogaus masiniam pamėgdžiojimui pavyzdžio, o savarankiškos mintys labai retai veisiasi ne tik jauno, bet ir seno žmogaus galvose.

Nemoku angliškai keiktis, todėl apie G. B. žudikus policininkus lietuviška maniera pasakysiu taip: šūdvabaliai!

(Bus daugiau)

2020.06.10; 14:10

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne) laukiant ligos protrūkio (XIX)

Kai koronaviruso pandemijos metu vidaus politikoje iš esmės visas valdžios gijas savo rankose sutelkė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pabandė atsigriebti užsienio politikoje, pradėjęs telefoninio ryšio sesiją pokalbių su Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Armėnijos lyderiais, besiruošiančiais birželio 18 d. suplanuotam „Rytų partnerystės“ programos šalių viršūnių susitikimui.

Kaip galima būtų spręsti iš Prezidentūros pranešimų, įvykusios aukščiausiojo lygio diskusijos užgriebė svarbias problemas, šalių lyderiai nepraplepėjo visą numatytą laiką tik apie orus ar sveikatą. Tačiau štai Slaptai.lt internetinio dienraščio redaktoriui Gintarui Visockui iškilo spiečius klausimų dėl įvykusių diskusijų labiau apčiuopiamų rezultatų, taigi redaktorius ėmė ir paprašė patikslinti pranešime išsakytas pozicijas, labai aiškiai suformuluotus klausimus išsiųsdamas Prezidentūros Komunikacinei grupei https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ka-pamirso-pasakyti-lietuvos-prezidentas/. Jokio atsakymo, iš ten – tik spengianti tyla.

Labai panašiai buvo ir praeitą kartą, jeigu neklystu, Seimo delegacijos vizito į Armėniją išvakarėse, kai G.Visockas adresavo klausimus Seimo ir delegacijos vadovui Viktorui Pranckiečiui, ne kartą geru žodžiu anksčiau minėtam Slaptai.lt komentarų skiltyse. Taip pat jokio atsakymo! Iš pirmo žvilgsnio sunku net patikėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra sukuriami tokie valdžios nešvankumo precedentai, kaip atrodo, be didesnio diskomforto demonstruojant neįtikėtiną Europos šaliai politinio necivilizuotumo pavyzdį.

**Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.**

**Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.**

Jeigu G.Visockas būtų kreipęsis į Prezidentūrą kaip privatus asmuo, tarkime, besiskųsdamas dėl kanalizacija užlieto buto nuo viršuje gyvenančio kaimyno, neabejoju, kad Prezidentūros tarnybos atsilieptų, paaiškindamos piliečiui, jog tai yra ne jų kompetencijos dalykas, pažadėtų, kad kreipimasis bus perduotas institucijai pagal tikslinį profilį, drauge padėkotų už aukštą pasitikėjimą.

Tačiau redaktorius kreipėsi iš dienraščio tribūnos, atstovaudamas visuomeninį leidinį, į Prezidentūrą su tiksliai suformuluotais ir labai nepatogiais politinės kompetencijos klausimais, taigi, regis, buvo nuspręsti apsimesti, kad tokių klausimų niekas ir neišgirdo, net rizikuojant kristi į purvą nosimis.

Pirmoji mintis, kuri peršasi savaime, yra apie tai, kad prezidento G.Nausėdos patarėjams paprasčiausiais trūksta kompetencijos atsakyti į labiau keblius, kaip buvo sakyta, nepatogius klausimus, jie nesugeba ir nesugebės to padaryti, net jeigu ir labai panorėtų. O gal sugeba, bet nenori? Ko čia daugiau – kvailumo ar piktos valios?

Valdo Adamkaus laikais Prezidentūra žėrėjo kaip deimantas dar ir dėl to, kad patarėjais čia dirbti buvo pasitelkti žinomi kultūrininkai, kūrybingos asmenybės. Kaip atrodo, bėgant laikui, potencialūs valstybės tarnautojai, o ypač galimi aukštų pareigūnų patarėjai, pritarėjai ir kitokie tarėjai yra ugdomi kažkokiame nomenklatūriniame inkubatoriuje, forsuotai sterilizuotoje aplinkoje. Ko galime laukti iš tokios ugdytinių veislės, iškart pademonstravo vienas G.Nausėdos patarėjas, kuris dar neapšilęs kojų savo inciatyva pasiūlė praplėsti slaptųjų tarnybų teises.

O gal perfrazavus žinomą posakį, galima pasakyti taip: kiekvienas prezidentas yra vertas tų patarėjų, kuriuos pasirenka? Arba taip: pasakyk – kas Tavo patarėjai, pasakysiu, kas Tu esi pats?

**Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.**

Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad suvereno kaip aukščiausiosios valdžios sąvoka atsirado dar XVIa., siekiant pagrįsti monarcho valdžios absoliutistines pretenzija. Suvereno sąvoka tuomet nurodė dar ir tai, kad toks monarchas nesiruošia dalintis valdžia su kitais galimais pretendentais. Todėl karalius Liudvikas XIV Saulė pagal laikmečio teisinę sąmonę yra visiškai teisus, sakydamas: valstybė – tai aš.

**Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Demokratiniais laikais tokiu suverenu yra laikoma jau tauta, kuri taip pat nesiruošia niekam savo suvereniteto užleisti, perdalinti ar išbarstyti. Tauta kaip kolektyvinis asmuo visai teisėtai sako: valstybė – tai aš. Prezidentas geriausiu atveju yra vyriausias tautos tarnas ar Tarnas su daugybe jam kaip vyriausiam tarnui (Tarnui) prie Prezidentūros patarnaujančių tarnybėlių. Tiesa, mūsų padangėje dar tęsiasi pasistumdymai dėl to, ką reikėtų laikyti vyriausiuoju tautos tarnu.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, vis dėlto kovojama dėl regento posto teikiamų politinių galimybių. Regentas (iš lot regens – valdantysis) – tai asmuo, kuris pavaduoja suvereną, kol anas yra nepilnametis, sunkiai serga ar yra išvykęs.

(Bus daugiau)

2020.05.04; 14:30

Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (III)

Belaukiant arba, tiksliau tariant, nelaukiant, baiminantis koronaviruso sukeltų mirtinų komplikacijų paplitimo galimybės, labiausiai neramina faktas, kad Lietuvoje registruotų viruso užkrėstųjų skaičius yra žadinantis nusiraminimo nuotaikas, nepalyginamai, kelis ar net keliolika kartų mažesnis nei aplinkinėse šalyje. Kai kas iš valdžios vyrų jau paskubėjo girtis, kad neva epidemija mūsų padangėje buvo sutramdyta pradinėje stadijoje dėl laiku įdiegtų prevencinių priemonių, pirmiesiems iš regiono šalių paskelbusiems ekstremalią padėtį.

Kaip nesunku nuspėti, užkalbėjimais, garsiais pareiškimais ar skelbimais iš tribūnų pandemijos nesuvaldysi. Kita vertus, plika akimis matosi, kad labiausiai atsilikusiose pasaulio šalyse dabar nurodomas užsikrėtusių skaičius yra dar mažesnis nei Lietuvoje, kaip atrodo, dėl tos aplinkybės, jog čia nėra tarptautine patirtimi pagrįstos viruso paplitimo tyrimų metodikos ir būtinos tokiems tyrimams išplėtoti infrastruktūros.

Kas be ko, pagal ekonominį ir socialinį išsivystymą Lietuvos nė iš tolo nebūtų galima priskirti prie tokio pobūdžio šalių, tačiau mus lydi panašus neadekvatumo tikrai dalykų padėčiai rezultatas dėl nedovanotino moralinio valdžios atsilikimo, draudžiant platesnį žmonių patikrinimą, tiriant dėl užkrato tik grįžtančius iš užsienio šalių, akivaizdžiai karščiuojančius, su daugiau ar mažiau aiškiomis ligos indikacijomis mūsų piliečius.

Taigi kaip kraupus pasityčiojimas dabar skamba tarnybų pranešimai, kad visi Lietuvoje nustatyti užkrato atvejai yra įvežtiniai, kai kitoms gyventojų kategorijomis priklausantys individai, trakime, visų pirma žmonės, kurie pastaruoju metu nebuvo išvykę už šalies ribų, yra netiriami, kvalifikuojant jų negalavimus be nuodugnesnio tyrimo kaip gripo pasireiškimo atvejus. Labai tikėtina, kad ir sėsliųjų šalies gyventojų, užsikrėtusių virusu, mirtys bus paslepiamos po mirčių nuo gripo statistika.

Norint teisėtai pasitikrinti mūsų šalyje dėl užsikrėtimo koronavirusu galimybės, reikėtų specialiai išvykti iš šalies ir grįžti paknopstomis, nieko nelaukus, namo, bet ir to dabar neįmanoma padaryti dėl staiga užsidariusių sienų.

**Nuvirtęs medis. Slaptai.lt fotografija**

Galimas daiktas, kad iki to momento, kol šis straipsnelis bus išspausdintas, tyrimo nuo užkrato galimybės bus žymiai praplėstos ir mūsų padangėje, tačiau nekyla jokių abejonių dėl to, kad palankiausias laikas pandemijos sutramdymui Lietuvoje yra pražiopsotas. Dar kartą noriu patikinti, kad taip atsitiko ne dėl išteklių trūkumo ar kažkokių techninio pobūdžio trikdžių, o dėl kai kurių mūsų politinės valdžios kapitonų moralinio nususimo, paprasčiausiojo padorumo deficito, vaizduotės negalios.

Aurelijus Veryga, užuominomis lipdomomis ant užuominų, arba beveik jau atviru tekstu yra paaiškinęs, kad ne visi, norintys išsitirti dėl koronaviruso užkrato, turės tokią galimybę jau vien dėl tos ribojančios aplinkybės, kad pirmasis valdžios rūpestis yra gydytojų gerovė, komfortinės jų darbo sąlygos, socialinės garantijos ir – neduokDie! – totalinė apsauga nuo mirtinomis komplikacijomis galinčio tapti viruso užkrato pavojaus, iškylančio patiems medicinos darbuotojams.

Kiekviena profesija yra susieta su savitu profesinės rizikos bagažu, – troleibuso vairuotojas, gaisrininkas, mokytojas, išminuotojas, kaip ir gydytojas, vykdydami savo profesinę pareigą, didesniu ar mažesniu laipsniu rizikuoja, gali papulti į nepavydėtiną situaciją. Nepradėsiu dabar diskusijos klausimu, kas rizikuoja daugiau, o kas – mažiau, atkreipdamas dėmesį tik į tai, kad labiausiai apgailėtinas profesijos išniekinimas prasideda tada, kai ribinėse situacijose nešvankiai gudrauti pradeda patys profesionalai, siekdami profesinės rizikos koeficientą sumažinti visuomenės saugumo sąskaita.

Dabar atlikime mintinį eksperimentą, pabandydami įsivaizduoti tai, kokia dalis stojančiųjų į Lietuvos sveikatos mokslų universitetus ar medicininio profilio fakultetus renkasi šią profesiją dėl noro padėti kenčiantiesiems, iš anksto įsitikinę, kad nepabūgs užstatyti savo kailio didžiųjų išbandymų metu, prasidėjus pasaulinei pandemijai ar pan. Kaip atrodo bent man, Lietuvoje 99% stojančiųjų į medicinos universitetus tokias studijas renkasi puoselėdami planus prie atlyginimo prisidurti keleriopai daugiau gaunamų iš pacientų kyšių ar dovanėlių pavidalu. Tai be visa ko kito reiškia, kad Lietuvoje sveikatos sistema yra supuvusi iki paskutinio siūlo galelio, apkrėsta puvėsiu dar įsčiose, paliesta nešvankumo viruso dar embriono stadijoje.

Kyšininkavimo viruso užkratas lietuviško tipo sveikatos apsaugos sistemoje su čia įsivyravusia supuvimo subkultūra yra visus šalies piliečius žeminanti situacija, tačiau tokių išbandymų kaip koronaviruso sukeltos pandemijos išplitimas metu moralinio kolapso medicinos sferoje padėtis jau gali būti prilyginta pavojingai padėtai ir greitėjančiu ritmu tiksinčiai minai po šalies pamatais.

Kokio pažeminimo tikisi, gali baugintis žmogaus, susidūręs su lietuviška medicina, geriausiai iliustruoja Kęstučio Navako, iškilaus Lietuvos poeto, apsisprendimas greičiau rinktis mirtį nei Lietuvos gydytojų pagalbą, padedant įveikti eilinį negalavimą.

Andai Vytenis Andriukaitis bandė pasukti Lietuvoje vyraujančią sveikatos apsaugos sistemą moralinio sveikatinimo keliu, tačiau su A. Verygos atėjimu viskas grįžo į senąją vagą, atsitiesė su atsilaisvinusios nuo suspaudimo spyruoklės jėga.

Moralas toks: svarbu iš anksto žinoti, kad kažin ar dabar ištikusių pandemijos negandų metu mums labai padės esama Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema, greičiau reikės gelbėtis kiekvienam atskirai savo rizika arba bičiuliškai tarpininkaujant vienas kitam, nepuoselėjant didelių vilčių dėl lietuviško kirpimo gydytojų geranoriškumo ir pasiryžimo aukotis visų labui!

(Bus daugiau)

2020.03.17; 07:42

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (I)

Jeigu neklystu, jau prabėgo trisdešimt metų, kai iš naujo prieš kelias dienas atsiverčiau įstabųjį Tomo Mano romaną „Užburtas kalnas“ (skaitytojo primygtinai prašau nesumaišyti su visiškai kitos tematikos, žanro ir orientacijos kino filmo „Kuprotas kalnas“ pavadinimu dar ir dėl to, jog žodis „Kalnas“ antruoju atveju yra klaidinantis orientyras).

Prieš eilę metų esu publikavęs kažką panašaus į minėto romano recenziją „Naujajame židinyje – Aidai“, jau neprisimenu, savo pavarde ar Antano Vainiaus slapyvardžiu, kaip neretai šiame legendiniame leidinyje pasirašinėdavau. Trumpai tariant, tąkart bandžiau skaitytojams įpiršti nuomonę, kad „Užburto kalno“ fabula, vaizduojant džiova sergančių žmonių gyvenimus aukštikalnėse įsikūrusioje sanatorijoje, simbolinėje plotmėje įgyja platesnį kontekstą, taip pat gali būti dešifruojama kaip žmogaus, ištikto egzistencinio drugio ir tokiu būdu išmušto iš vėžių truputėlį aukštesnės nei įprasta žemutiniame eone temperatūros, vidinio gyvenimo diagrama bei drama.

Savo eseistikoje T.Manas yra apreiškęs net tokią mintį, kad esą liga žmogų neretai pažemina, tačiau gali ir išaukštinti, nurodydamas, jeigu neklystu, kūrybinio genialumo aktualizacijos požiūriu ligos išaukštinto ir po to visiška beprotybe pažeminto Friedricho Nietzsches pavyzdį.

Galima pabandyti drąsiai spėti, kad savo ruožtu T.Mano fundamentaliausio romano „Daktaras Faustas“ pagrindinio herojaus prototipas didele dalimi yra tas pats F.Nietzsche, kurio gyvenimo vingiai ir nepaprastas kūrybingumas galėjo pritraukti ne mažiau genialaus rašytojo tikslingai sufokusuotą dėmesį.

T.Manas labai subtiliai ir atsargiai, su perdengiamomis, maskuojamomis ir kartas nuo karto fragmentiškai atidengiamomis pikantiško pobūdžio užuominomis leidžia mums pradėti nutuokti, kad pagrindinio herojaus gyvenimo „šaknis“ yra jaunystėje vieno atsitiktinio nuotykio metu pasigautas sifilis, jo gyvenimo drama neva yra tai, kad blyškioji spirocheta palaipsniui ardo užsikrėtusio žmogaus smegenis, šitaip tarpininkaudama mentalinės energijos nepaprastai koncentruotų pliūpsnių išsilaisvinimui, panašiai kaip, jeigu bus leista pavartoti fizikinę analogiją, dirbtinai skaidomas atomas gali atpalaiduoti didingą, griaunančią ir kuriančią, branduolinę energiją. Žinia, F.Nietzsches gyvenimo legendą be visa ko kito lydi nuogirdos, kad anąjį visą gyvenimą kankinę baisūs galvos skausmai buvo sifilio, įsigyto vienkartinės viešnagės viešuosiuose namuose metu, pasekmė. Kas be ko, nuo savęs reikėtų pridurti, kad ne kiekvienas jaunystėje arba net ir vėliau pasigavęs sifilį taip paprastai tampa genijumi, žinoma, viskas yra greičiau atvirkščiai…

T.Mano romaną „Užburtas kalnas“ iš naujo po daugelio metų atsiverčiau ne dėl to, kad koronavirusio pandemija iš naujo leistų sureikšminti ligos tematiką, iš pradžių toli gražu – ne. Neseniai gavau dovanų naują, pataisytą romano „Užburtas kalnas“ leidimą iš savo šeimos nario, kuriam andai buvau pataręs perskaityti šį kūrinį, taigi negalėjau praleisti išpuolusios geros progos iš naujo perleisti akimis didingos epopėjos apie aukštikalnėse ligos įkalinto arba įsikalinusio žmogaus sielos viražus.

Kita vertus, sugretinimas prašosi savaime, kai koronaviruso sukelta egzaltuota panika lengvai gali būti prilyginta masinei drugio pavidalo psichozei arba, dar tiksliau tariant, primygtinai prašosi pavadinama egzistenciškai nusususio mūsų laikų žmogaus egzistencinio drugio protezu.

(Bus daugiau)

2020.03.13; 18:03

Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė. Bobų vasara

Užstojus rudeniui, prasidėjus darganoms mes su kažkokia širdperša neretai dar laukiame bobų vasaros, tikėdamiesi, kad darganos bent trumpam prasisklaidys, savaitei kitai nusistovės šilti, ramūs, giedri orai. Kažko graudulingas paprastai būna toks laukimas jau nudraskytų medžių aplinkoje, gerai suprantant, kad vasaros pavadinimas čia yra beveik nelegalus, vedantis į neviltį bandymu sulyginti nesulyginamus dalykus.

Žinoma, kad ir kaip žiūrėtume, fakto konstatavimas, kad prasidėjo bobų vasara, visų pirma yra hidrometeorologinė nuoroda, suprantama visiems mūsų platumų gyventojams savo dalykiniu turiniu. Tačiau tikriausiai nepasakysiu nieko naujo, paminėdamas ir tai, kad pranešimas apie bobų vasarą čia pat nuskamba kaip neaiškius lūkesčius žadinanti, su karstelėjusios ironijos priegaide ištariama erotinė užuomina, jeigu valingai ar nevalingai tokioje ištarmėje yra akcentuojamas žodis „bobos“.

Ar čia išties slypi koks nors nekintantis erotinis kodas, ar tik paikai prisigalvojame tuščių dalykų, kur nieko daugiau nėra, išskyrus klimato pokyčius ir gailų orų nepastovumą? Savaime peršasi versija, kad bobų vasaros pavadinimas, nurodantis į pasitaikantį orų atšilimą įpusėjus rudeniui, yra grindžiamas sąmojingu sulyginimu su peržengusios jauniklių amžiaus ribą rudeninio peizažo moters sugebėjimu vis dar demonstruoti savo žavesį arba, kalbant dar tiesmukiškiau, gali būti lyginamas ir gretinamas su garbingų damų pasiryžimu atiduoti į aplinką likutinį karščio pliūpsnį, nelaukiant, kol vėjas nupūs paskutinį medžio lapą.

**Ruduo. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.**

Tačiau net ir tada, kai pripažįstame šio posakio kaip erotinės nuorodos lygiavertiškumą hidrometeorologinei fakto konstatacijai, neapleidžia įspūdis, kad tokia nuoroda toli nenuveda, nes „bobų vasaros“ aprašui nurodyta kryptimi trūksta siužetinės linijos, turiningumo, struktūrinio užpildymo. Dažnai pasitaikantis pasakymas, kad „bobų vasaros metu draikėsi voratinkliai be vėjo“ dėl savo efemeriškumo negali būti pripažįstamas už turiningą siužetinę liniją. Taigi „bobų vasaros“ užkeikimas nurodytoje plotmėje yra brachilogija t. y. kraštutinai sutrauktas teiginys, tampantis neaiškiu dėl perdėto savo lakoniškumo ir turinio išbarstymo, t. y pradinės įvardijimo situacijos užmaršties. O dėl didesnio aiškumo atstatymo svarbu šiuo atveju eksplikuoti pirminę užuominą, sugrįžtant prie atminties ištakų, susigrąžinant išbarstytą turinį – paprasčiausiai kitų kelių nėra.

Štai čia be didesnių užuolankų ir apsimestinio paslaptingumo skubu pranešti, kad ilgametis gamtos stebėjimas ir žmonių giminės įpročių pažinimas leidžia skelbti išvadą, kad „bobų vasaros“ nuorodos turiningumo pagrindas yra Išvarymo iš rojaus pasakojimo siužetinis pratęsimas, šie pasažai vienas prie vieno tinka kaip kontrapunktas, t. y. kaip tos pačios melodijinės linijos paįvairinimai.

**2017-ųjų ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Nusipigintume, jeigu, nežiūrint duotos akivaizdybės, prasisunkiančios į kiekvieną kūniškumo porą, įsikibę trūks plyš laikytumėmės nuomonės, kad Išvarymo iš rojaus pasakojimas yra tik nebeaktualios mokslingoje visuomenėje legendos atgarsiai, kai savo ruožtu ir mūsų laikais, nė kiek ne mažiau nei anksčiau, užstojus rudeniui, o ypač prasidedant bobų vasarai, iš kiekvieno kampo styro išvarytojo žmogaus ilgesys, kai, nukritus medžių karūnoms, kaip niekados aiškiai pasimato žmogaus dvasios baigtinumo nepridengtumas, kai kiekvienas pažemę sklendžiantis medžio lapas užmina mįslę apie aukštesniojo gyvenimo pražūtį…

Pabjurusi gamta su ironišku nusigiedrinimu nei iš šio nei iš to, kuomet trumpalaikis kontrastas tik dar labiau paryškina neperžengiamą realybę, yra puiki tokio nepraeinančio įvykio iliustracija, kažkas panašaus į ontologinę ekranizaciją. Yra pasakyta net taip, kad gamta – tai žmogaus nuodėmės pažemintas rojus. Taigi, viskas, kas vyksta gamtoje yra erotiška iš pašaknų, o ruduo su medžių striptizu ir skaudžiu sielos nuogumu, prasidėjus bobų vasarai, gali būti prilygintas net begėdiškai pornografijai.

Laukdamas troleibuso stotelėje, pastebėjau Ją, beveik nežemišką būtybę, atlinguojančią visais kūno apvalumais, bet ypač gyvybingai pranešančią apie savo būtį didingo biusto pakilimais ir nusileidimais, sukliuksėjimais kas žingsnį, verčiančiais jau ne plakti, o krūpčioti tikrąją dalykų padėtį išmanančio vyriškio širdį. Ji pasirodė taip staiga, be išankstinių ženklų, kad atrodė, jog dabar viskas nelauktai susprogs, pakils į orą, man nespėjus net pasimelsti. Spoksoti apstulbus į vylingąją damą ilgiau jau buvo nepadoru, todėl užvertęs galvą viena akimi demonstratyviai pradėjau žvalgytis į debesis, leisdamas suprasti, kad domiuosi – „ar lis“, kita akimi nepaleisdamas iš savo regėjimo lauko jau prasilenkusios su mano širdimi, praslinkusios pro šalį, dabar matomos tik iš nugaros moteriškės, kaip galima spėti, su turtinga gyvenimo patirtimi, leidžiančia atskirti pelus nuo grūdų.

**Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Niekados nebūčiau patikėjęs, kad turiu sugebėjimą, skirtingomis akimis vienu metu matyti be galo nutolusius vienas nuo kito erdvėje, danguje ir žemėje praslenkančius objektus, – tokie sugebėjimai tapę įgūdžiais, kaip atrodo, labai praverstų egzamine, nusirašant iš pasuolės, arba užsiimant žvalgybine veikla priešo užnugaryje. Iš tiesų, būna situacijų, kai žmogus atrandi save tarsi iš naujo. Kita vertus, drąsiai galima spėti, kad išmoningos moterys tokius deginančius žvilgsnius jaučia net nugara (Dievas saugojo, kad neišdrįsau pažiūrėti abiem akimis).

Mano erotinę vaizduotę užkūrusi moteris truputėlį paėjėjusi į priekį, dryžuota perėja nukliunkino į kitą gatvės pusę, o ten, pamačiusi atvykstantį troleibusą, į sustojimą, bijodama pavėluoti (tarkime), pasileido pustekiniu, savo vingiavimo sugebėjimus dabar pademonstravusi aukščiausiuoju, dar nematytu laipsniu, vaizduotę pranokstančia amplitude. Iš baimės apakti net užsimerkiau. Į sustojusį savojoje gatvės pusėje troleibusą įlipau automatiškai, prislėgtas sunkios rudeninės naštos, o atsitiesti iš naujo privertė kaip elektros srovė nupurtęs reginys už lango – Ji stovėjo vieniša sustojimo aikštelėje, neįlipusį į troleibusą, kurį buvo pavijusi, kažko tebelaukianti. Gal ji laukė kito maršruto troleibuso ar autobuso, paskutiniu momentu nusprendusi pakeisti kelionės kryptį, o gal manęs. Kad ir kaip bežiūrėtum, aišku viena – gundymo istorija tęsiasi.

**Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Jaunystėje seksas yra greičiau sportas nei menas, elastingumą ugdanti gimnastika, fizinės iškrovos pratybos. Tik susidūręs su balzakiško amžiaus moterimi vyras turi galimybę patirti visus gundymo meno kerus ir galop toks vyras, raškydamas vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, tampa filosofu su etinės refleksijos pakraipa (pagal apibrėžimą etika yra filosofijos disciplina, aiškinanti gėrio ir blogio problematiką). Taigi yra labai rimtas pagrindas spėti, kad Ieva buvo brandaus amžiaus moteris.

Žinia, laikas gali iškreivinti pradines potencijas, tolimas laike nuo pirmapradžio šaltinio neretai veda į patologijų įsigalėjimą. Istorija yra prieštaringas procesas, kai skubėdama į priekį žmonija ne tik kažką įgyją, bet ir kažką praranda. Imu pirmą po ranką pasitaikantį, labai tiesmukišką, visiškai nuzulintą, bet vis tik labai iliustratyvų pavyzdį, kai Antanas Baranauskas liūdnai apmasto apie neįtikėtiną gimtųjų vietų kraštovaizdžio nususimą, kur „Tik ant lauko pliko,/ Kelios pušelės apykreivės liko“.

**Ruduo ir vėl atkeliavo į Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Kita vertus, ne menkesnę mįslę apie degeneracijos įsigalėjimą šiandien mums užmena populiacijos nusistatymas labai sprangų, karščiai rūgštų lietuviškų sodų vaisių vadinti „rojaus obuoliukais“. Leiskite paklausti – tai dieviškoji ar žmogiškoji ironija?.. Tik su galybe pridėtinio cukraus vadinamieji „rojaus obuoliukai“ uogienių pavidalu virsta produktu, kurį galima dėti į burną ar net skanauti. Todėl sakiau ir sakysiu, kad postmodernistinių laikų žaltys jau gundo gerai įsirpusiomis, gal net pernokusiomis, truputėlį įtrešusiomis, sultingomis kriaušėmis, kurias išvydus seilės tįsta savaime, be dirbtinių dirgiklių.

Dabar, kaip sako poetas, lyg iš prapjautos gyvulio gerklės išbėga paskutinė saulės šiluma ant rankų.

2018.10.13; 07:00

SLAPTAI

Edvardas Čiuldė. Amžinosios jaunystės receptas

Edvardas Čiuldė. Kalėdinė išvyka į triušio olą

Edvardas Čiuldė. Užčiaupkite srėbtuvę tai Dobrowolskai!

Edvardas Čiuldė. Septintoji narsumo rūšis

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su atpirkimo ožio medžioklės apeigomis priešakyje (XVIII)

Edvardas Čiuldė. Kai eksteisėjas patarnauja prie politikų stalo

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Šimonytės vienatve priešakyje (XVI)

Edvardas Čiuldė. Nakties sargas sugrįžta

Edvardas Čiuldė. Apie užpakalio faktorių Lietuvos politikoje

Edvardas Čiuldė. Geltonoji spintelė

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai prieš 2020 m. Seimo rinkimų II-ąjį turą (XIV)

Edvardas Čiuldė. Perversiška Baltarusijos tėtušio meilė

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Ivaškevičiumi priešakyje (VII)

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Ivaškevičiumi priešakyje (VI)

Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Ivaškevičiumi priešakyje (V)

Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (XXVIII)

Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne) laukiant ligos protrūkio (XIX)

Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (III)

Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (I)

Edvardas Čiuldė. Bobų vasara

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą