ECB Vadovė Christine Lagarde. EPA-ELTA nuotr. Nors birželio mėnesį Europos centrinis bankas (ECB) skelbė, kad nuo liepos mėnesio imsis palūkanų normų didinimo 25 baziniais punktais, galiausiai, ketvirtadienį į posėdį susirinkusi šios finansų institucijos Valdančioji taryba apsisprendė imtis ryžtingesnio sprendimo ir bazines palūkanų normas padidino puse procentinio punkto.
Nors rinkos dalyviai ir ekspertai buvo linkę prognozuoti, kad sprendimų priėmėjai veikiausiai išliks nuoseklūs ir pirmą kartą per vienuolika metų didinant palūkanas apsiribos ketvirčio procento pakėlimu, galiausiai priimtas Banko sprendimas stebinti neturėtų. Euro zonoje ir toliau fiksuojama rekordinė infliacija, JAV dolerio atžvilgiu smunkantis euro kursas ir kritika dėl vėluojančių sprendimų, galinčių prislopinti spartų kainų augimą, ECB privertė ieškoti sprendimų, kuriais būtų pasiųstas signalas apie pasirengimą imtis veiksmų.
Vis tik, nors pagrindiniu euro zonos pinigų politikos formuotojų rūpesčiu išlieka itin aukšta infliacija, sprendimą dėl palūkanų normų didinimo lydėjo ir naujos priemonės, skirtos valdyti „nepagrįstų“ skolinimosi skirtumų tarp šalių narių išaugimą, priėmimas.
Kiti didieji bankai palūkanas didina kur kas sparčiau
Ketvirtadienį Frankfurte priimtus sprendimus ECB vadovė Christine Lagarde vadino „išties istoriniais“. Tendencingas palūkanų normų mažėjimas euro zonoje prasidėjo dar 2008 m. gruodį, visam pasauliui susiduriant su ekonominės krizės iššūkiais. Jas vėl didinti imta 2011 m., kuomet balandžio ir liepos mėnesiais apsispręsta palūkanas pakelti po 0,25 proc. punkto. Tačiau pinigų politiką vėl imta švelninti tų pačių metų lapkritį.
Prieš daugiau nei dešimtmetį priimtas sprendimas didinti palūkanų normas buvo pernelyg skubotas, aiškina buvęs Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Tačiau šią savaitę interviu naujienų agentūrai ELTA jis sakė esąs tikras, kad šį kartą ECB savo sprendimų atšaukinėti nereikės, kadangi „turime visiškai fundamentaliai kitokią situaciją“. Lietuvos bankas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Galiausiai 2014 m. euro zonoje vis dar fiksuojant nepakankamai spartų ekonominį augimą, indėlių palūkanų normos apskritai įžengė į neigiamą teritoriją, o visiškas žemumas jos pasiekė dar 2019 m. rugsėjį, pasauliui dar nesusidūrus su COVID-19 pandemija. Euro zonoje ir visame pasaulyje prasidėjus koronaviruso iššūkiams, centriniai bankai ir toliau vykdė skatinamąją pinigų politiką.
Tačiau praėjusių metų pabaigoje pradėjusi augti infliacija, sprendimų priėmėjus privertė imtis monetarinės politikos griežtinimo. JAV Federalinis rezervas (FED) palūkanų normas jau padidino iki 1,5-1,75 proc. ribos, Anglijos bankas nustatė 1,25 proc. lygį. Todėl vienintelis „didžiojo ketverto“ bankas, kuriame palūkanų normos vis dar bus mažesnės nei ECB, yra Japonijos centrinis bankas, kuriame palūkanos siekia -0,1 proc. Todėl euro zonos pinigų politikos formuotojai neretai buvo kritikuojami, kad siekiant valdyti infliaciją jie atsilieka nuo kitų centrinių bankų.
Ilgojo laikotarpio infliacijos prognozės viršija paties ECB keliamą tikslą
Infliacija buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, paskatinusių ECB imtis pinigų politikos griežtinimo. Ilgojo laikotarpio kainų augimo prognozės, šiek tiek viršijo sprendimų priėmėjų užsibrėžtą 2 proc. lygį.
Pagal birželio mėnesį skelbtas Banko ekspertų prognozes, 2022 m. vidutinė metinė infliacija bus 6,8 proc., o 2023 ir 2024 m., numatoma, kad kainų augimo tempas sumažės atitinkamai iki 3,5 ir 2,1 proc.
Šią savaitę ECB priimtus sprendimus komentavęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus aiškino, kad spartesnį palūkanų kėlimą paskatino tai, jog infliacija ima įsigalėti vis platesne apimtimi, o euro zonoje fiksuojami mėnesio infliacijos duomenys „dar kartą nustebino“. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Dar viena priežastis, skatinusi centrinį banką imtis veiksmų, galinčių bent kažkiek nustebinti rinkas – euro kurso smukimas dolerio atžvilgiu. Prieš keletą savaičių vienas euras pirmą kartą per dvidešimt metų nukrito žemiau dolerio, jo kursas siekė 0,9998. Po savaitės, šį trečiadienį euro kursas kiek išaugo, rinkoje kiek padidėjus lūkesčiams, kad ECB bazines palūkanas ketvirtadienį gali pakelti ne 0,25, o iš karto 0,50 proc. punkto.
Nors ECB nesiekia tiesiogiai paveikti valiutos kurso, euro kurso mažėjimas JAV dolerio atžvilgiu taip pat buvo vienas iš veiksnių, kurį, priimant sprendimą dėl spartesnio palūkanų didinimo įvertino ECB. Tai pripažino ir G. Šimkus.
Lietuvos banko vadovo teigimu, dolerio sustiprėjimas euro atžvilgiu taip pat prisideda prie infliacijos augimo, kadangi daugelis energetinių išteklių yra perkami juos įkainojant būtent JAV valiuta. Todėl valiutų kursas yra vienas iš „informacijos šaltinių“, lemiančių sprendimą, akcentavo G. Šimkus.
ECB formuoja „koridorių“, kuriame gali skolintis komerciniai bankai: tai lemia ir Euribor dydį
Todėl ECB apsisprendė nuo liepos 27 d. pagrindinių refinansavimo operacijų normas pakelti iki 0,5 proc., ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos sieks 0,75 proc., o indėlių palūkanų normos sudarys 0,00 proc.
Nustatydami šiuos dydžius, centriniai bankai siekia paveikti tarpbankines palūkanų normas. Taip suformojamas „koridorius“, kurio ribose ir varijuoja komercinių bankų taikomi įkainiai. Pinigų politikos formuotojų nustatoma indėlių palūkanų norma (deposit facility) lemia tai, kokią grąžą komerciniai bankai gautų padėdami savo rezervus centriniame banke.
Tuo metu ribinio skolinimosi galimybių palūkanų norma (marginal lending facility) yra viršutinė riba, už kurią gali skolintis finansų įstaigos. Komerciniai bankai pirmiausiai skolinasi vieni iš kitų, tačiau neatsiradus galimam skolintojui, jie savo rezervus visada gali pasididinti skolindamiesi iš centrinio banko būtent už ribinę normą.
Būtent tarp šių dviejų centrinio banko nustatomų dydžių ir kinta pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos (Main refinancing operations rate), kurios nėra konkrečiai fiksuojamos pinigų politikos formuotojų sprendimu. Tačiau bandydami paveikti tarpbankinio skolinosi normą, centriniai bankai galiausiai padidina ar sumažina rinkoje esantį pinigų kiekį.
Komercinių bankų skolinimosi galimybės paveikia ir tarpbankinės palūkanų normos Euribor procentą, kuris, kartu su banko nustatoma marža, lemia galutinį paskolų palūkanų dydį. Lietuvos banko pateikiamais skaičiavimais, vidutinė paskola, kuri Lietuvoje šiuo metu sudaro maždaug 50 tūkst. eurų, Euribor išaugus 0,5 proc. punkto, brangtų 12 eurų. Atitinkamai išaugus 1 proc. punktu – palūkanos išaugtų 24 eurais, o pasiekus 2 proc. – apie 50 eurų.
ECB sieks ir toliau didinti palūkanas, tačiau susidurs su sunkumais
Nors Lietuvos atstovas ECB Valdančiojoje taryboje G. Šimkus aiškiai indikuoja, kad tai nėra pirmas ir paskutinis palūkanų normų didinimas artimiausiu metu, tačiau ekonomistai jau dabar sako, jog sprendimų priėmėjams siekiant toliau griežtinti pinigų politiką, bus susiduriama su iššūkiais.
„Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžia, kad finansų rinkose vis dar girdimi praėjusį dešimtmetį euro zoną krėtusios valstybių skolos krizės aidai – Italijos skolinimosi kaina sparčiai didėja, o jai nepadės ir byranti Mario Draghio vyriausybė bei galimi išankstiniai rinkimai Italijoje.
„Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Dėl šios priežasties ECB pristatė ir naują bei, N. Mačiulio teigimu, „šiek tiek prieštaringai vertinamą“ pinigų politikos transmisijos apsaugos instrumentą (angl. transmission protection instrument), kurio pagalba bus siekiama užtikrinti, kad nė vienos euro zonos valstybės skolinimosi kaina netaptų netvari.
Tai, kad išeinant iš neigiamų palūkanų normų ribos, prie „pigių pinigų pripratinta“ euro zona veikiausiai susidurs su sunkumais, akcentavo ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas.
Būtent naujosios transmisijos apsaugos priemonės poreikis, LLRI eksperto vertinimu, iliustruoja situacijos, kurioje atsidūrė pinigų politikos formuotojai sudėtingumą.
Tokios priemonės būtinybė kyla dėl to, kad euro sistemą sudaro 19 valstybių narių. Todėl siekiant, kad pinigų politikos sprendimai visas šalis nares paveiktų panašiai, yra būtinas naujas instrumentas, G. Šimkaus teigimu „iš principo bazuka“, kuri „ex ante“ nebus apribota savo pirkimų apimtimi. Tuo metu ECB vadovė Ch. Lagarde, pristatydama šį instrumentą, pabrėžė, kad ECB būtų linkęs jo nenaudoti. „Tačiau jeigu jį panaudoti teks, mes nedvejosime“, – ketvirtadienį kalbėjo ji.
Anot sprendimų priėmėjų, pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmas padės Valdančiajai tarybai dar veiksmingiau vykdyti jai suteiktus įgaliojimus užtikrinti kainų stabilumą.
LLRI asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas. LLRI nuotr.
Naujoji priemonė leis euro sistemai vykdyti vertybinių popierių pirkimus antrinėje rinkoje. Banko pranešime teigiama, kad šiuo instrumentu būtų supirkinėjamos tų jurisdikcijų obligacijos, kurios susidurtų su finansavimo sąlygų pablogėjimu, nesusijusiu su priežastimis, nulemtomis konkrečiai šaliai būdingų bruožų.
Bet kokiu atveju, šiuo metu pirmoji gynybos linija apsisaugant nuo su pandemija susijusios rizikos pinigų politikos perdavimo mechanizmui, vis dar yra sumų, gautų iš pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP) įsigytų vertybinių popierių išpirkimo, suėjus jų išpirkimo terminui, reinvestavimo lankstumas, akcentuoja ECB.
ECB paskelbus apie planus didinti palūkanas smarkiai išaugo Italijos skolos kaštai
Apie naujos priemonės poreikį imta kalbėti po to, kai Bankui nusprendus birželį užbaigti skatinamąją turto pirkimo programą ir nuo liepos imtis palūkanų normų didinimo, ėmė augti euro zonos šalių fragmentacijos mastas, reiškiantis, kad labiau įsiskolinusių šalių narių biudžeto deficito padengimas pareikalaus kur kas didesnių kaštų.
Nors 19 euro zonos šalių ir naudojasi ta pačia valiuta, tačiau kiekviena sudaro savarankiškus biudžetus ir prisiima skolinimosi įsipareigojimus, dėl to Centrinio Banko planai padidinti bazines palūkanų normas mažiau fiskaliai drausmingų šalių skolinimosi kainą išaugina labiau nei deficito išvengiančioms šalims. Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Birželio viduryje Italijos dešimties metų obligacijų grąža pasiekė daugiau nei 4 proc., o šiuo metu siekia maždaug 3,4 proc. Atotrūkis tarp Italijos ir Vokietijos 10 metų palūkanų normų tuomet pasiekė didžiausią skirtumą per pastaruosius dvejus metus ir sudarė 2,45 proc. punkto.
Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas birželį taip pat užkopė į COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudarė 4,28 proc., Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai birželį taip pat šovė į viršų. Būtent Pietų Europos šalys įvardijamos kaip nuosaikesnio ir atsargesnio pinigų politikos griežtinimo šalininkės.
Italijos skola siekia daugiau nei 2,7 trilijono eurų, o tai sudaro maždaug 150 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
Daugiau kaip 85 proc. Čekijos gyventojų yra prieš šalies perėjimą prie euro, devyni iš dešimties čekų pritaria tam, kad aktualiais klausimais būtų rengiami nacionaliniai referendumai. Tai rodo bendrovės „Datamar“ surengtos apklausos rezultatai.
„Čekijos visuomenėje vyrauja neigiama nuomonė apie galimą šalies prisijungimą prie euro zonos. Prieš tai stojo 85,2 proc. apklausos dalyvių, iš kurių 51,2 proc. pareiškė, kad tam kategoriškai nepritaria. Perėjimą prie bendros Europos valiutos remia 14,8 proc. apklaustųjų, bet šio žingsnio būtinumu tvirtai tiki tik 4,6 proc. iš jų“, – sakoma tyrimo komentaruose.
Daugiau kaip 88 proc. čekų yra už tai, kad šaliai aktualiais klausimais būtų rengiami nacionaliniai referendumai. Šiuo metu, pagal įstatymus, plebiscitus galima organizuoti tik kraštų ir rajonų mastu.
„Datamar“ apklausa vyko pirmoje spalio pusėje, joje dalyvavo tūkstantis žmonių iš visų Čekijos regionų.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Šaukia į kovą? Nesvarbu, kaip kritikuoji valdžią, bet jei kritikuoji – propagandininkas gali imti ir pasinaudoti tuo. Formulė paprasta: dabar gyvenimas blogas – prisimink, kad sovietmečiu buvo geriau, ir gal jau laikas šiokiai tokiai revoliucijai. Taip nutiko ir vargšui „Vyčio“ skulptūros kūrėjui Viliui Kavaliauskui bei netgi pačiam žiniasklaidos magnatui Vitui Tomkui, kurių žodžiais ir tekstais kūrybingai pasinaudojo „Obzor“. Užsikabino už teiginio, esą, dabartinei valdžiai visuomeninės iniciatyvos visai nerūpi. Dėl to „Vyčio“ skulptūros nestato. Ir ELTOS dėl to valdžia nepirko.
„Obzor“ pabaigai mesteli tokią lozunginę pastraipą: „Kam nors staiga gali šauti ir tokia mintis: ar ne per daug viskas susiję su valstybės struktūromis ir jų vadovais? Gal jau laikas realiais veiksmais palaikyti pilietinę visuomenę?“
Nostalgija. Išsiilgusiems senų gerų sovietinio stiliaus pozityvių tekstų gyvenimą praskaidrina tas pats „Obzor“, publikuojantis nuostabią medžiagą „Geležinkelio į Lietuvą elektrifikacijos užbaigimas – tarp svarbiausių darbo krypčių“. Ir pateikia baltarusių darbo kolektyvų apdovanojimų iškilmingos ceremonijos aprašymą. Ten ir „garbės geležinkeliečio“, ir kitokie apdovanojimai, ir didelis džiaugsmas, kaip klesti Baltarusijos geležinkeliai. Ir apie Lietuvą paskutiniame sakinyje šiek tiek užsimenama, bet tai bendros iškilmingos nuotaikos nepagadina.
Miręs tigras. Tuo metu, kai Baltarusijos geležinkeliečiai segasi į atlapus garbės ženklus, Baltijos šalys su Briuselio palaiminimu toliau krečia geležinkelietiškas nesąmones. Apie tai rašo informacinė agentūra „Regnum“. Esą Europos Komisija išskyrė „Rail Baltica“ projektui 110,5 mln. eurų. Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikų klasė džiaugiasi, o analitikai ir ekonomistai – sumišę. Juk „Regnum“ jau ne kartą rašė, kad šiam geležinkeliui nė viena kryptimi nebus pakankamos apkrovos nei keleiviais, nei kroviniais. „Miręs tigras?“ – pavadino savo straipsnį „Regnum“ ir teigia, kad vienintelis pateisinimas tokiam projektui – kad šia geležinkelio linija bus galima iš Vokietijos ir Lenkijos į Baltijos šalis gabenti NATO kariškius ir karinę techniką.
Hm, turbūt ruošiamės okupuoti kurią nors kaimyninę šalį…
Kaulas gerklėje. „RuBaltic“ rašo, o „Obzor“ aprašo to portalo žinią, kad Izraelyje nutarta švęsti pergalės dieną – gegužės 9–ąją: tai esą tapo gaivaus oro gurkšniu Rusijai ir kaulu skersai gerklės Baltijos šalių elitui. Ir kad Baltijos šalys tarsi „nepastebėjo“ šio nutarimo, o jis, be abejo, yra svarbus. Bet Lietuvai aiškiai yra skaudu, nes ji laikosi įžeidžiančios retorikos su Rusija ir Baltarusija, tačiau nedrįsta jos naudoti su Izraeliu.
„Obzor“ didvyriškai cituoja ir Rimvydo Valatkos žodžius dėl šios šventės, kad „net ir čia Putinas negali be melo“. Štai kaip demokratiška.
„Obzor“ straipsnio gale mandagiai padėkoja Vilniaus gyventojui Pinchosui Fridbergui iš Vilniaus už atsiųstą nuorodą į „RuBaltic“ straipsnį. O „Slaptai.lt“ mielai padėkotų skaitytojui, kuris atsiųstų nuotrauką to mūsų elito atstovo su kaulu gerklėje, ir dar paaiškintų, kodėl Baltijos šalys nereaguoja į kitų valstybių vidaus nutarimus švęsti kurias nors šventes. Pvz., kovo 8–ąją Mongolijoje.
Pasaulio gelbėtojas iš Rusijos. Remdamasis šaltiniais internete, „Obzor.lt“ publikuoja naują Vangos pranašystę. Apie trečiąjį pasaulinį karą. Masinį badą. Išmirusią Europą. Daugybę žuvusių. Nieko nauja. Bet… Vanga esą dar pasakė, kad pasaulinis karas prasidės, kai kris Sirija. Ir kad bus panaudotas klimato ginklas. „Ir būtent iš Rusijos ateis vyras, ir mus išgelbės. Visus išgelbės. Rusija – tai šalis–motina!“ – esą baigdama pasakė Vanga. Ruoškimės.
Euras – blogis. Ir „Sputniknews.lt“, ir „Obzor.lt“ labai patiko Lietuvos premjero pasisakymas radijo eteryje, kad euro įvedimas nuskurdino gyventojus beveik trigubai. Ta proga priminė rusakalbiai interneto leidiniai, kad turtingo ir skurstančio sluoksnių pajamų skirtumas Lietuvoje – didžiausias ES. Kad euras blogai – prikišamai parodo ir lenkai, iki šiolei nė nesvarstantys galimybės atsisakyti zloto. O mes va tapome ES monetarinės politikos įkaitais. Ir net gelbėtoja iš Vokietijos „Lidl“ ėmė ir pakėlė mums savo kainas, kol jos susilygino su maksimomis ir norfomis. Kad maža nepasirodytų.
Tad šekit mums eurokapitalizmas. Turčiai engia darbo liaudį. Bet apačios tuoj nebegalės, o viršūnės nebenorės. Ar atvirkščiai.
Narko–korvalolis. Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija „Obzor“ straipsnyje ramina lietuvius, nuo sovietinių laikų pripratusius prie korvalolio, kad panikuoti nereikia. Šio Baltarusijoje gaminamo vaisto įvežimas į Lietuvą apribotas, nes jame rasta… narkotinių komponentų. Tačiau Baltarusija griežtai kontroliuoja gaminamų vaistų kokybę ir ketina įstoti į farmaceptinių inspekcijų bendradarbiavimo schemą (PIC/S). Tada baltarusiškų vaistų eksportas taps paprastesnis. O mūsų širdelės vėl plaks ramiai. Ir džiaugsmingai.
Lavonai rusofobai. Filosofijos mokslų daktaras Andrius Martinkus, VDU apsigynęs daktarinę „Rusijos idėjos evoliucija „klasikinio” eurazizmo filosofijoje“ ir, suprantama, puikiai išmanantis šią idėją, pasidalino savo nuomone, mintimis ir įžvalgomis su portalu „Litovskij kurjer“. Straipsnyje „Politinės rusofobijos erškėčiai“.
Lietuvių tauta iš visų ES tautų išmirs greičiausiai – daktaras remiasi „Eurostat“ duomenimis. 2040 m. Lietuvoje gyvens mažiau nei 2 mln. žmonių, 2080 m. liks 1,65 mln. O Lietuvos sovietų socialistinė respublika savo egzistavimą baigė turėdama 3,7 mln.!
Toliau A. Martinkus cituoja baltarusių politologą, manantį, kad Baltijos tautos ir jų valstybės pasmerktos išmirimui. Esą, tai „jų vidinis laisvas pasirinkimas – gęsti ir išmirti“. Ir geriau joms nepadėti, nes tik tapsi priešu. O pats A. Martinkus turi įtarimų, kad tai – pats baltų gyvenimo kodas, nes baltai nuo pat fiksavimo rašytiniuose šaltiniuose tik tą ir daro, kad gęsta.
O toliau A. Martinkus paprotina: laikas mums visiems suprasti, kad demografinė Lietuvos tragedija – tai ne pereinamojo laikotarpio iš vienos visuomeninės santvarkos į kitą padarinys, o rezultatas klaidingo pasirinkimo, liudijančio, kad pasirodėme neverti Dievo mums dovanoto išsilaisvinimo iš komunizmo.
O prie ko čia politinė rusofobija? Pasirodo, tai – dalis nuolat besikeičiančio Lietuvos politinio „elito“ priesaikos globaliam neoliberalizmui. Ar kelia Rusija grėsmę, ar ne – esą, politinės rusofobijos apimtai sąmonei tai antraeilis klausimas. Ai, bet kam išvis apie tai rašyti, juk vis tiek išmirsime su visa savo rusofobija. Ar ne, daktare?
Taip, giliai kerta filosofijos daktaras. Per pat šaknis. Mes skirti išmirti ir vsio. Tokia nuomonė.
JAV – mūsų psichoterapeutas. Baltijos šalių vadovus vėl ramina. Šikart į Taliną atvyko JAV viceprezidentas Maikas Pensas ir eilinį kartą pareiškė, kad Vašingtonas nemes Lietuvos, Latvijos ir Estijos agresyvios Rusijos akivaizdoje. Bet tai – ne tik psichoterapinis vizitas, JAV turi ir pragmatiškesnių interesų, – piktdžiugiškai skelbia „Litovskij kurjer“.
Esą, JAV valdininkų vizitai į Baltijos šalis jau seniai vadinami psichoterapiniais. Atvažiuoja, paplekšnoja per petį – mes apsiraminame. Savaitei kitai, daugiausiai mėnesiui. Dėl to vizitai ir tapę reguliarūs.
Tačiau mes, kvailučiai, nesuprantame svarbiausio: po visa psichoterapija slypi pragmatiški JAV interesai. Kad būtume rakštis ES minkštoje vietoje. Plius amerikietiškos dujos. Ir kiti ekonominiai interesai. Mus išnaudos kaip lėlę, o kas bus paskui – neturėtų kilti klausimų…
Ir „Akropolis“… Negana prosovietinių fetišų žiniasklaidoje, pasirodo, jų galima įsigyti ir turgelyje prie Klaipėdos „Akropolio“. Tai pastebėjo ir savo feisbuko paskyroje aprašė Andrius Tapinas. Ir nufotografavo. Blusturgyje prie uostamiesčio prekybos ir pramogų centro – uždrausti sovietiniai simboliai, sovietinės desantininkų uniformos, net okupantų „koloradkės“.
Prekiauti tai prekiauti. Svarbu BVP kyla. Ateityje būtų galima pasiūlyti ir vertingesnių „suvenyrų“ – kalašnikovų, granatų…
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Lietuva elgiasi panašiai, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos šalys: nerimauja, kas nutiks, įvedus eurą. Kainos taps europietiškai didelės, o pensijos ir atlyginimai – lietuviškai maži?
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys pastebi, jog Čekija ir Lenkija euro įvedimo bijo dar labiau nei Lietuva. Tačiau euras – ne toks baisus, kokį jį įsivaizduojame esant. Paskutiniųjų tendencijų analizė rodo, jog „iš pradžių euro bijomasi, įvedus – džiaugiamasi“. Taip atsitiko Suomijoje, Estijoje, Latvijoje… Anksčiau šių valstybių piliečiai euro nenorėjo, dabar – šia iniciatyva nesiskundžia.
Videostudija Slaptai.lt skelbia Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro "Vilmorus" direktoriaus dr. Vlado GAIDŽIO komentarą(pokalbio trukmė – 4,29 min.).
Tikintys, kad sumažinus Seimo narių skaičių per pusę galima būtų kompensuoti visas pensijas ir dar liktų mokytojų algoms dvigubai pakelti, tuoj turės įtikėti ir tuo, kad pensijos ir algos galėtų būti didesnės, jeigu ne… referendumai.
Panašu, kad dar viena kita iniciatyvių asmenų su nebloga iškalba grupė ir per metus referendumams išleisim tiek, kiek mokesčių mokėtojams kainuoja visas Seimas su visais pieštukais ir drožtukais, kokios penkios-šešios ministerijos ar pusė teismų sistemos.
Iniciatyvų sąrašas ilgėja, o ypatingą ekstazę, panašu, kelia galimybės patrolinti Europos Sąjungą, iš kurios į Lietuvą plūsta visokios neteisybės – neteisingos sąvokos ir visokie toleranciniai kliedalai.
„Latvijos finansų ministras ryžtingai stojo ginti šalies sprendimą stoti į euro zoną nuo sausio 1-osios, tvirtindamas, kad neseniai surengtas Rusijos spaudimas Ukrainai pademonstravo jo šalies ryšių su Europa privalumus“, – perduoda Financial Times.
„Gyventojai daugiausia vis dar nusiteikę prieš Baltijos valstybės sprendimą tapti aštuonioliktąja šalimi – sunkioje finansinėje padėtyje esančios valiutinės sąjungos nare, bet vyriausybė tvirtina, kad tas klausimas žymiai platesnis nei finansinis“, – sakoma straipsnyje.
Šiuo momentu, kai skamba tiek neramių prognozių apie euro likimą, Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis deda pastangas, kad Latvija įstotų į valiutos sąjungą 2014 metais, praneša ABC.
„Mes nematome jokios euro krizės. Euras išlieka stipri valiuta. Eurais saugoma ketvirtadalis pasaulinio valiutos rezervo“, – taip paaiškino politikas Latvijos sprendimą interviu žurnalistui Albertui Sotiljai. Pasak V.Dombrovskio, vyksta tiktai „taškinė finansinė–ekonominė krizė atskirose euro zonos šalyse“.
Europoje vis garsiau skamba kritiški balsai dėl euro ateities. Jų itin gausu vokiškuose portaluose. Suklusti ir susirūpinti verčia tokios antraštės: „Bendrieji pinigai atvedė Europą į krizę“, „Kam naudinga išsaugoti eurą?“, „Ar Vokietija jau bankrutuoja?”, „Kiek ilgai dar vokiečiai turės mokėti už Euro gelbėjimą?”, „Euro gelbėjimas pririša Vokietiją prie lavono” ir pan.
Kompetetingiausiu euro kritiku Vokietijoje laikomas profesorius emeritas Karlas Albrechtas Schachtschneideris. Žinomo valstybės teisės specialisto vardą ypač išpopuliarino jo pastangos kovoti prieš eurą per Vokietijos konstitucinį teismą ir siekti, kad bendrais Europos klausimais vyriausybė atsižvelgtų į piliečių interesus.
Nors pastaruoju metu didžiausia yra Graikijos finansinė krizė ir sunkios jos perspektyvos eurozonoje, Latvija aktyviai siekia narystės vieningos valiutos sąjungoje. Šios valstybės taupymo programa pateikiama kaip sėkmės pavyzdys. Čia – interviu su Latvijos finansų ministru Danieliu Pavlutu santrauka.
Paklaustas apie šalies bankų sistemos stabilumą, jis atsakė, kad pasitikėjimas ekonomikos ir finansų sektoriais ir toliau išlieka trapus, tačiau pati bankų sistema šiandien yra visiškai kitokia nei 2008-aisias metais. Latvijoje veikiantys bankai, pasak D.Pavluto, yra vieni iš stipriausių ir stabiliausių.
Problemos euro zonoje gali turėti įtakos Latvijos sprendimui įsivesti bendrąją Europos valiutą nuo 2014-ųjų metų sausio 1 dienos. Apie tai interviu šalies televizijos kanalui sakė Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis.
Pasak premjero, jeigu gilią ekonominę krizę išgyvenančioje Graikijoje išliks politinis neapibrėžtumas po ten įvykusių pirmalaikių parlamento rinkimų, greičiausiai iškils grėsmė tolesniam euro zonos stabilumui.
Kainos taps europietiškai didelės, o pensijos ir atlyginimai – lietuviškai maži?
