Antanas Rašimas

Prieš keletą savaičių Jūsų portale stebėjausi, kodėl Edvardas Čiuldė publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt) užsipuolė filosofus Vytautą Radžvilą ir Alvydą Jokubaitį, kritiškai vertinusius šiandieninės Europos Sąjungos politiką. 

Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dabar esu įsitkinęs, kad tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), girdi, Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“), kur rašoma, jog ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti rimtos, gilios analizės.

Jei kritikuoji Europos Sąjungą, dar nereiškia, kad esi jos priešas. Jei Europos Sąjungos tautų maišalynėje trokšti išlikti lietuviu, o ne belyčiu, beveičiu, bespalviu kosmopolitu, kuriam nusispjauti, kokia kalba kalbėti, – argi tai europietiškų vertybių išdavystė? Argi nėra kruopelės tiesos žodžiuose, jog Europos biurokratai, kviesdami Gruziją, Moldovą ir Ukrainą jungtis prie ES, tikrai ne viską padarė, kad pakviestas naujokes apgintų nuo agresyviosios Rusijos  išpuolių?

Ar tai, kad Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje silpnėja vakarietiškos ir tuo pačiu įsigali proklemliškos grupuotės, kalta vien tik vietinė korupcija? O gal norite pasakyti, kad paskutinieji rinkimai Bulgarijoje, kur pirmuoju smuiku irgi pradeda griežti prokremliški politikai, – nulemti vien bulgarų nesugebėjimu sparčiai bei sąžiningai dirbti firmose, fabrikuose, fermose?

Kritika nelygu kritikai. Kartais tas, kuris kritikuoja ES, – žymiai didesnis vieningos, turtingos, apsiginti gebančios ES patriotas nei tie, kurie ją primityviai gina nuo neva pavojingos nacionalizmo (tautiškumo) bacilos. Tautą laikantys atgyvena pamiršta svarbią taisyklę: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.

Štai kodėl prie primityviai ES ginančiųjų ir priskyriau E.Čiuldę iš „Lietuvos ryto“. Nors esu tikras, kad perdėtas korektiškumas politiniuose, literatūriniuose ginčuose nėra būtinas, tačiau tokiais palyginimais kaip pitbuliai svaidytis vis tik padorioje kompanijoje nederėtų. Jau vien dėl to, kad V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Šie tautiškumo gynėjai tikrai nėra panašūs į piktus pitbulius.

Stebėdamasis E.Čiuldės iš „Lietuvos ryto“ palyginimais maniau, kad jau bjauresnių palyginimų savo oponentams parinkti nebeįmanoma. Pasirodo, kad E.Čiuldė – ne pats agresyviausias. Internetinėje LRT svetainėje aptikau Kristinos Sabaliauskaitės tekstą apie „iš butelio išleistą džiną“. Šios rašytojos tekstą, beje, persispausdino ir kai kurie kiti leidiniai: tas pats lrytas.lt, 15min.lt…

Žinoma, rašytoja turi teisę raginti „vieną kartą pamiršti šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą“. Bet ar tinka moteriai, rašytojai naudoti tokius aršius epitetus kaip „tamsiosios budulių masės“, „juodas ksenofobijos garas“, „sovietinis raugas“, „sumauti nacionalizmai“? Ar kultūringa, elementariausių mandagumo taisyklių paisanti moteris drįstų paklausti: negi leisime, kad būtų kaip Didžiojoje Britanijoje, kur seniai ir buduliai nubalsavo už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Iš kur tiek pykčio senelėms ir seneliams, pensininkams?  Nejaugi jie, nugyvenę savo gyvenimus, jau nebeturi teisės turėti savo nuomonę? Nejaugi jaunikliai visuomet įžvalgesni ir teisingesni už garbaus amžiaus sulaukusius, milžiniškos patirties įgijusius senolius? K.Sabaliauskaitė mano, kad jai pavyks išvengti senatvės?

Be kita ko, neva viską išmananti, viską suprantanti, viską žinanti rašytoja drįso pareikšti: „tarpukario Lietuvoje turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą, kuris baigėsi žydšaudyste…“

Nejaugi rašytoja nežino vieno iš svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos momentų: kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Mes tada buvome okupuoti Trečiojo Reicho. Mes nebuvome savarankiški. Jei Lietuvos nebūtų okupavę vokiečiai, – argi būtume pakėlę ranką prieš savo piliečius žydus? Jei žydai būtų skriaudžiami nepriklausomoje Lietuvoje, tada kita kalba. Tada būtų sunku nesutikti su K.Sabaliauskaite. Tačiau dabar šias kaltes priskirkime tiems, kurie tikrai už jas atsakingi. Koneveikime, burnokime, niekinkime užsakovus, o ne iešmininkus, kurie teturėjo du pasirinkimus: arba patys žūti, arba vykdyti okupantų įsakymus.

Rašytoja dar bando svarstyti, kodėl kai kurie iš mūsų gina tautiškumą ir tautą? Suprask, europietiškame kontekste radžvilai ir jokūbaičiai neva pasijunta menkais, Europai neįdomiais asmenimis, todėl ir siunta, nervuojasi, kad pajėgia būti svarbūs ir reikšmingi tik savame kieme… Štai šiuose vertinimuose įžvelgiu primityvų keliaklupsčiavimą prieš viską, kas iš užsienio, iš Vakarų, iš Europos. Nei prancūzai, nei vokiečiai, nei žydai, nei lenkai, nei ispanai, nei jokia kita tauta nešaukia, kad neturi nieko įdomaus parodyti pasauliui. Tik mes, lietuviai, kamuojami nepilnavertiškumo komplekso. Šis kompleksas, regis, kamuoja ir rašytoją K.Sabaliauskaitę. Man atrodo, ji supranta, kad globalizmas perlenkė lazdą ir savo perlinkimais labai paskatino atgimti dirbtinai žlugdytą tautiškumą. Pasaulio piliečiai (prie jų priskirčiau ir šią agresyvią rašytoją) bijo būti išvyti iš Anglijos ir kitų valstybių, todėl ir spjaudosi. Spjaudosi nepadoriai, primityviai

Šio staipsnio pabaiga būtų tokia: kai kas šią rašytoją rinko Metų moterimi. Man taip tvirtinti neapsiverstų liežuvis. Tokius tekstus rašančias rašytojas priskirčiau prie pačių nepatraukliausių, nemaloniausių, primityviausių…  

2016.11.17; 03:39

Antanas Rašimas

Spaudoje perskaičiau filosofų Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio svarstymus apie Europos Sąjungos ateitį. Tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), kad Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime bei nepajėgiame to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“) – ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti dėmesio. 

Ore - tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ore – tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, V.Radžvilas dabartinę ES drąsiai lygina su kadaise egzistavusia Sovietų Sąjunga. SSRS irgi subyrėjo kaip kortų namelis ne akimirksniu, ne per dieną. Kad SSRS žlugusi, tapo aišku ne tada, kai jos oficialiai nebeliko, o jau tuo metu, kai Michailas Gorbačiovas pripažino, jog  imperijai reikia pokyčių ir pertvarkos. Briuselio ir Strasbūro vadovai ES darinį taip pat jau traktuoja esantį neveiksniu, nes viršūnių susitikimuose pripažįsta – Europos valstybių bendrijai reikalingi rimti pokyčiai.

VU TSPMI prof. A.Jokubaitis vaizdingai įrodinėja, kad dabartinė ES panaši į lifte įstrigusį žmogų. Nei viršun, nei žemyn. Apatiniai aukštai dar nesugriauti (omenyje tikriausiai turimos tautinės valstybės), o viršutiniai (nauja tauta) – dar nesukurta.

Minėtuose tekstuose gausu vienas kitą papildančių palyginimų, įžvalgų. Į ką, sakykim, labiausiai panaši dabartinė Europos Sąjunga? Primena imperiją ant molinių kojų, tarptautinę verslo asociaciją ar skolų išmušinėjimo kontorą? O gal tai – federacija, apsimetanti konfederacija?

Jei sakome, kad Lietuvai niekada nebuvo taip gerai kaip dabar, pripažįstame, jog mūsų valstybė neturi geresnio kelio –  tik išnykti dideliame europietiškame darinyje. Bet tada kirba mintis, kur būtent mes ištirpsime? Asimiliuosimės Europos Sąjungos erdvėje ar kurioje nors ES tautinėje valstybėje? Konkrečiau tariant, kuo mes tapsime – europiečiais ar, sakykim, britais, lenkais? Pasak A.Jokubaičio, didžioji ES vadovų bėda, kad jie žino, ką nori sugriauti iki pamatų – tautines valstybes, bet nežino, ką ir kaip vietoj to privalėtų sukurti.

Verta įsidėmėti skambią sentenciją, kurioje – daug gyvenimiškosios tiesos: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.

Žodžiu, kol kas padėtis kebli. Eurooptimistai nori, kad ES ištirpintų Lietuvą, Latviją, Estiją ir kitas mažąsias šalis (didžiųjų tiesiog nepajėgs) erdvioje europietiškoje imperijoje. Bet jie šiuo metu per silpni tai padaryti. O euroskeptikai siekia ES iširimo, nes tik taip mano galį išsaugoti tautinę valstybę. Tačiau šis išsivaikščiojimas, turint galvoje Rusijos agresiją, gali tapti daugelio ES narių nepriklausomybės pakasynomis. Pavojinga ypač mažosioms Europos valstybėms.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi ir vėl turime akivaizdžią nacionalizmo ir kosmopolitizmo priešpriešą. Susiklosčiusi įtempta padėtis. Europos dievintojai – per silpni naujai tautai sukurti, Europos kritikai – per silpni senai tautinei valstybei apginti. Kas ką nugalės? Ir kaip, kokiomis priemonėmis nugalės?

Vos nepamiršau dar kelių svarbių pastebėjimų. Argi protinga igoruoti aplinkybes, kad tautinė valstybė – stiprus, gajus, patvarus darinys, kad nacionalizmas turi ne tik tamsiąją, bet ir šviesiąją pusę, kad tauta yra vienintelis patikimas moderniosios demokratijos pagrindas?! Kas gi čia blogo ir smerktino, jei mes vis dar norime vieni su kitais bendrauti kaip lietuviai, vokiečiai, vengrai, o ne kaip abstraktūs europiečiai?

Su kai kuriais teiginiais, žinoma, galima nesutikti. Bet bent jau mąstyti, kur link juda šiandieninė ES, visų mūsų namai, – verta net tuo atveju, jei danguje nebūtų nė vieno juodo audros debesėlio. Bet juk neaiškumų – daug.

Tad ir diskutuokime, ginčykimės, svarstykime. Bet kam iškart filosofus užsipulti krikštijant juos „tautiškumo pitbuliais“? Būtent tokį apibūdinimą panaudojo Edvardas Čiuldė savo publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt). Prieš rašydamas šį laišką specialiai pasižiūrėjau žodynuose, kokių savybių turi pitbulių veislės šunys. Šie keturkojai, pasirodo, itin agresyvūs, stiprūs ir energingi. Jei nuo mažens jie nėra protingai dresiruojami, jų šeimininkas turės rimtų bėdų – augintinis puldinės kitus šunis, bus piktas svetimiems žmonėms.

Tad toks E.Čiuldės palyginimas netikęs, net užgaulus. Nes ir V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Nė kruopelytės panašumo į piktą pitbulį. Beje, atidžiai perskaičius painius, sudėtingus E.Čiuldės išvedžiojimus, kokie neteisūs yra V.Radžvilas ir A.Jokubaitis, galima susidaryti priešingą nuomonę. Jie net labai teisūs. Ir verti ne paniekinimų, o padėkos, kad analizuoja ES klaidas. Nes apie klaidas pravartu galvoti net tuomet, kai atrodo, kad viskas puikiai klostosi kaip iš pypkės.

XXX

Nesupratau ir Mykolo Riomerio Universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojo Beno Brunalo straipsnio „Rusijos kompleksai ir traumos: kodėl Vakarai ir Baltijos valstybės – tarp jos priešų?“ (portalas delfi.lt).

Teksto autorius rašo, kad Maskvos kaprizingumas ir konfliktiškas elgesys yra nulemtas psichologinės traumos būtinai būti didžiąja galia. Taip, rusai turi psichologinių problemų. Tai akivaizdu. Kitaip ir būti negali. Per ilgai gyveno neigdami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principus.

Bet kokią išvadą mes turime padaryti, pripažindami, kad Rusija yra būtent tokia? Privalome jai būti atlaidūs, gailestingi? Neturime teisės pastebėti jos brutalumo ir niekšingumo?

Minėto straipsnio autorius teigia, kad kol Vakarai teigia ar bent jau neneigia Rusijos kaip didžiosios galios įvaizdžio, tol Kremlius palaiko pozityvią ar net vakarietišką politiką. Kai tik Rusijos galia imama abejoti – Rusijos politiką keičia pykčio ir baimės emocijos. Šiuo metu jos ypač intensyvios. Todėl visai nenuostabu, kad po Barako Obamos samprotavimo apie Rusiją kaip regioninę galią nebuvo galima net tikėtis apčiuopiamo progreso, pavyzdžiui, Sirijos klausimu…

Sutinku, kad reikia nuolat galvoti, ką ir kaip šneki. Ypač aukštosiose tribūnose. Pripažįstu, kad vienas kitas neatsargus žodis gali sukelti rimtų bėdų. Net ir tarptautinių. Bet ar kartais mes nesureikšminame kalbėjimo su Rusijos prezidentu manieros?

Na, nebūtų JAV prezidentas pavadinęs Rusijos „regionine galia“, ir kas šiandien atrodytų kitaip? Rusija nepultų Gruzijos, Ukrainos, pasitrauktų iš Padniestrės, nesiautėtų Sirijoje, nebaugintų Baltijos valstybių? Gal norima pasakyti, kad šių konfliktų būtume išvengę, jei Rusiją visur ir visada vadintume teisinga ir padoria „didžiąją pasaulio galia“? Priešingai: šitaip aukštinamas rimtų psichologinių problemų turintis diktatorius gali pamanyti pajėgus ir trečiąjį pasaulinį karą pradėti…

Argi Kremliaus vadovams vakariečiai per mažai prikalbėję komplimentų (pavyzdžiui, vienas JAV prezidentas pažvelgė į Vladimiro Vladimirovičiaus akis ir suprato, kad tai padorus, sąžiningas vaikis)? Jei suskaičiuotume visas Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno kadaise V.Putinui parodytas pagarbas ir reveransus, Kremliaus valdovas šiandien turėtų būti mažų mažiausiai doras kaip angelas. O juk taip nėra.

Be abejo, B.Obama padarė grubią klaidą, Rusiją pavadinęs „regionine galia“, nes šio teiginio neparėmė konkrečiais darbais. Bet nereikia būti naiviems: imperinių Rusijos apetitų gražiais žodžiais nesumažinsi.

2016.11.02; 04:02

Norint suprasti dabartines Europos Sąjungos politinės krizės priežastis, reikia suprasti šios politinės organizacijos istoriją. Europos Sąjunga turi du skirtingus savo istorijos etapus.

Pirmasis prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo norima pasimokyti iš karų patirties. Buvo siekiama Europos be karų ir kuriančios bendrą gerovę. Kitas Europos Sąjungos istorijos etapas prasidėjo nuo Mastrichto sutarties, kada tikrąja to žodžio prasme atsirado Europos Sąjunga.

Pirmuoju atveju galima kalbėti apie taikai tarnauti turinčią politinę sąjungą, kokių per tarptautinių santykių istoriją buvo sukurta ne viena. Antrasis atvejis susietas su daug didesnėmis pretenzijomis. Pradėta siekti kažko daugiau, negu sąjunga taikai išsaugoti. Labiausiai tiktų sakyti, kad norima sukurti Jungtines Europos Valstybes.

Norima valstybių sąjungos, bet nesugebama pasakyti, kokio pobūdžio tai darinys – imperija, kvazivalstybė be suvereniteto, tarptautinė vyriausybinė ir nevyriausybinė organizacija, liberali utopija ar ideologija pagrįstas internacionalas. Atrodo, kad nei viena, nei kita, bet, gali būti, kad viskas kartu. Europos Sąjunga bando įrodyti, kad politinę sąjungą galima valdyti kaip valstybę.

Nėra pagrindo džiaugtis, kad Europos Sąjunga netelpa į nusistovėjusią politinių formų tipologiją. Tai turi būti nerimo, o ne džiaugsmo priežastis. Kai sugriuvo Abiejų Tautų Respublika lietuviai po tam tikro laiko suprato, kad vietoj kunigaikštystės reikia sukurti naują politinę formą – tautinę valstybę.

Dabar ši valstybė vis intensyviau yra griaunama, bet kol kas neaišku, kas ją gali pakeisti. Visos dabartinės Europos Sąjungos problemos yra susijusios su šios politinės organizacijos įstrigimu tarp praeities ir ateities. Gyvename tarp valstybės ir nežinia ko, kas net neturi politinės formos pavadinimo. Siūloma atsisakyti tautinės valstybės, bet nerandamas lygiavertis pakaitalas.

Kalbama apie Europos Sąjungą, kaip atskirą politinį darinį, šalia 28 valstybių, bet nesugebama paaiškinti jo politinės formos. Kartais atrodo, jog turime Europos imperiją, kartais šį darinį norisi aiškinti kaip tarptautinę verslo asociaciją, kartais kaip skolų išieškojimo kontorą.

ES sudarančių tautinių valstybių lyderiai jaučia pareigą pasakyti ką nors blogo apie tautinę valstybę, tačiau ištikus krizei piliečiai protestuoja prie tautinių parlamentų, o ne Briuselio institucijų. Europos Sąjunga primena iš tarptautinių ekonominių susitarimų išaugusią konfederaciją, tačiau net ir šiuo klausimu nėra aiškumo. Sunku suprasti, ar tai konfederacija, ar federacija. Kartais atrodo, kad valdo biurokratinis triumviratas, o kartais – kad valdo tris kartus padidintas Senovės Romos stiliaus decemviratas.

Europos Sąjunga šiandien yra panaši į lifte užstrigusį žmogų. Dabartinis politinis ES liftas negali nusileisti žemyn, į kokius nors tarpukario tautinės valstybės laikus, bet kartu negali pakilti į viršų, į naują politinio gyvenimo formą. Vieni lifto keleiviai šaukia, kad reikia leistis žemyn, kiti būtinai siūlo kilti į viršų. Pirmieji nesupranta, kad statybininkai sugriovė žemutinius aukštus, ir todėl nėra kur nusileisti žemyn, o antrieji nežino, kad dar nepastatyti viršutiniai aukštai, ir todėl neįmanoma pakilti į viršų.

Eurooptimistai gali džiaugtis, kad liftas negali nusileisti žemyn, į tautinės valstybės praeitį, o euroskeptikai teisūs, sakydami, kad po gražiomis kalbomis apie šviesią ateitį nėra ilgalaikės politinio gyvenimo formos. Žmonės panašiais atvejais sako „nei pirmyn, nei atgal“. Užsitęsus įstrigimo tarp praeities ir ateities situacijai lifto keleiviai gali pradėti šaukti „bet kur kitur, tik ne čia“.

ES lifto užstrigimo situaciją galima apibūdinti kaip tam tikrą politinių formų interregnum.

Susiduriame su tokiu pat interregnum, koks buvo po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo, kai pamažu pereita prie tautinės valstybės kūrimo. Šiandien savo galią praranda tautinė valstybė, bet nepavyksta sukurti naujos politinės formos, ir todėl apsiribojama eksperimentais. Neįmanoma sušukti „Karalius mirė, tegyvuoja karalius“, nes nėra nei karaliaus, nei tautos, nei liaudies, nei kokio nors kito galimo pretendento į politinio suvereno vaidmenį.

Pažvelgus iš kitos pusės, galima sakyti, kad šiuo metu Lietuvoje veikia net du suverenai. Vieno rezidencija yra Vilniuje, kito – Briuselyje. Šie du suverenai įkūnija dvi skirtingas filosofijas. Stipriai nutautėjęs Vilnius kol kas yra suvokiamas kaip tautinės valstybės sostinė, o Briuselis simbolizuoja be tautos apsieiti galinčios visuomenės ilgesį.

Pasakymas, kad Lietuvai niekada nebuvo taip gerai, kaip Europos Sąjungoje, reiškia, kad mūsų valstybei nėra geresnio kelio, kaip išnykti didesniame politiniame darinyje. Todėl šiuo požiūriu emigracijos mastai turi būti suvokiami kaip savaime suprantamas reiškinys.

Nesinori ginčytis dėl tautos išnykimo – gal išnyksime, o galbūt ne, tačiau blogiausia, kad net nežinome, kur išnyksime – Europos Sąjungoje ar kitose tautinėse valstybėse. Reikėtų bent jau iškelti reikalavimą, kad išnyktume Europos Sąjungoje, o ne Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Ispanijoje ar Liuksemburge.

Norėdami sunaikinti tautinę valstybę, Europos Sąjungos biurokratai naikina sėkmingiausią (nors ir pakankamai problemišką) politinį modernybės kūrinį. Galima sakyti, kad susiduriame su politine revoliucija, tačiau tai būtų nepagrįstas teiginys, nes šios revoliucijos kūrėjai žino, ką nori sugriauti, tačiau nežino, ką nori pastatyti.

Manoma, kad viskas turi paaiškėti ateityje, eksperimentuojant su nesibaigiančia Europos Sąjungos integracija. Politinės formos neaiškumas ypač pradeda gąsdinti po Brexito, nes dabartiniai sąjungos nariai mato, kad Jungtinė Karalystė sugrįžo prie seno politinio tapatumo. Britai mano, kad Europos Sąjunga būtų buvusi stipresnė be Mastrichto sutarties politinių pretenzijų. Šioje vietoje negalima sakyti „be pretenzijų į netikrą valstybę neturinčios sąjungos“, nes neaišku, kaip apibūdinti dabartinę ES politinę formą. Ši organizacija kol kas yra nežinomasis.

Ne ta prasme, kad negalėtume perskaityti jos dokumentuose surašytų teisinių formuluočių, bet ta prasme, kad už dokumentų nėra piliečius vienijančios ir juos bendrai veiklai įkvėpti galinčios dvasios. Kol kas sukurta tik dvasios imitacija, kurią viešųjų ryšių specialistai įpakuoja kaip dvasią. Jeigu tai būtų įprastinė politinė sąjunga, nereikėtų vaizduoti dvasios, bet užtektų politinių, ekonominių ir karinių interesų.

Pagrindinė ES problema yra susieta su tuo, kad sąjunga pradėjo neigti ją sukūrusį pagrindą – moderniąją tautą. Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas – atsirado vadinamasis „demokratijos deficitas“. Save sunaikinti norinti tautinė valstybė savo funkcijas nutarė perduoti kažkam, kas nėra valstybė ir ko neįmanoma apibūdinti per kelis tūkstančius metų nusistovėjusiomis politinėmis sąvokomis. Paklausus „Kas yra Europos Sąjunga?“ galima sakyti „Save naikinanti tautinė valstybė“.

Pareikalavus tikslesnio atsakymo, galima pridurti „Save naikinanti, bet nieko vietoj savęs pasiūlyti kol kas nepajėgianti kvazivalstybė, sąjunga, imperija ir politinis nežinomasis“. Vokietija ir Prancūzija dabar jau yra nepatikimas sąjungos variklis. Pirmiausia todėl, kad Prancūzija po Vokietijos susivienijimo jau nėra jai lygus partneris, o Vokietija neturi didesnės tarptautinio politinio veikimo patirties ir įkalinta savo pačios kovose su fašistine praeitimi. Eurooptimistai nori, kad Europos Sąjunga ištirpintų Lietuvą imperijoje, bet ji to niekaip nepajėgia padaryti. Euroskeptikai nori sąjungos iširimo, bet atsižvelgiant į susidariusią tarptautinę padėtį, ir ypač ginkluotą Rusijos užsienio politiką, tai gali tapti valstybių nepriklausomybės pakasynomis.

Iškildama virš savo kūrėjų ir atsistodama į vieną gretą su jais, Europos Sąjunga pradėjo kurti seniai užmirštus iššūkius demokratijai. Pamažu susiformavo neišsprendžiamas Briuselio politinių institucijų ir tautinių valstybių konfliktas. Europos Sąjunga šiandien pastatyta ant visai kitos filosofijos, negu tautinė valstybė. Tarp šių dviejų politinių filosofijų vyksta nuolatinė kova, kurią galima apibūdinti kaip nacionalizmo ir kosmopolitizmo kovą. Atsiradus savarankiškoms Briuselio politinėms institucijoms, politinė valstybių sąjunga pradėta suvokti kaip atskira 500 milijonų visuomenė. Tai neregėtas dalykas.

Nepaisant to, kad Europos valstybių piliečiai anksčiau skundėsi pilietiškumo nuosmukiu, atsirado naujas pramanas – Europos pilietinė visuomenė, neturinti net menkiausios bendrų veiksmų patirties. Europiečiai gyvena tautinėse valstybėse, bet kartu palaiko jas įveikti norintį Briuselį. Jie yra savo pačių sukurto politinės formos neaiškumo įkaitai. Europos Sąjungos pilietis šiandien jau nemoka nei teigti, nei neigti, bet tik gali kalbėti apie skirtumą tarp teigimo ir neigimo. Jis negali teigti tautos, nes kai kurios iš jų buvo fašistinės, tačiau kartu jis negali neigti tautos, nes kai kurios iš jų buvo demokratinės. Europos Sąjungos valdžia neneigia, bet kartu ir neteigia tautos. Arba, pažvelgus iš kitos pusės, Europos Sąjungos politikai taip keistai teigia tautą ir tautinę valstybę, kad jos oponentams tai skamba kaip jos neigimas. Jie už tai atsilygina euroskepticizmu.

Paskutinių kelerių metų Europos Sąjungos patirtis rodo, kad dabartiniai lyderiai stipriai pervertino savo jėgas su ekonomikos ir teisės pagalba išardyti nusistovėjusius tautinių valstybių ryšius.

Tautinė valstybė pasirodė sulipdyta daug stipresniais klijais, negu buvo galima tikėtis. Aukojamas ir tautinių valstybių suverenitetas, iš kurio šiandien yra likusi iškamša. Jean Jacques Rousseau išjuokė dabartinį suverenitetą turinčias valstybes. Jo žodžiais, „Iš suvereno jie padaro kažkokią fantastinę būtybę, panašią į žmogų, sudarytą iš keleto kūnų, kurių vienas turėtų tik akis, kitas – rankas, trečias – kojas ir daugiau nieko“. Dėl dabartinio suvereniteto išskaidymo į atskiras sudedamąsias dalis ir Europos Sąjungos nesugebėjimo tapti tauta susiformavo vidinis šios politinės organizacijos savęs naikinimo mechanizmas.

Tautinės valstybės praranda savo anksčiau turėtą galią, tačiau bet kuri Briuselio nesėkmė jas sugrąžina naujam politiniam gyvenimui. Bet kuris Europos Sąjungoje pasirodantis demokratijos ilgesys susietas su prisiminimais apie tautinę valstybę. Nereikšmingais atrodę kultūriniai skirtumai aštrių nesutarimų atveju tampa politinės reikšmės dalyku. Ryškiausiu šio dalyko pavyzdžiu yra Briuselio nenoras suprasti Vengrijos. Lietuviai dėl Briuselio politikos taip pat priversti nesuprasti vengrų vien todėl, kad neturi išsamios informacijos apie šios šalies politiką ir jos motyvus. Žmonių tarpusavio supratimą turėjusi kurti sąjunga prieš vengrus naudoja propagandą.

Kovodama su tautine valstybe, Europos Sąjunga nuolatos kartoja dvi politinės filosofijos studentų dažnai daromas klaidas. Pirma, užmirštama, kad modernusis nacionalizmas turi ne tik tamsiąją, bet ir šviesiąją pusę – padėjo sukurti anksčiau nematytą žmonių kultūrinį ir politinį solidarumą. Akivaizdu, kad nacionalizmo gerumas ar blogumas priklauso ne nuo jo paties, bet nuo to, kokiems tikslams tarnauja. Tą puikiai žino visų dabartinių Europos tautinių valstybių piliečiai. Prancūzijos revoliucija ir kitos po 1848 metų Europoje įvykusios revoliucijos buvo demokratinės tautų revoliucijos. Tauta tapo neatskiriama nuo demokratijos, kuri tvirtai suaugo su moderniuoju nacionalizmu.

Europos Sąjungos politikai šiandien nenori prisiminti su kokia didele energija, aistra ir pasiaukojimu buvo kuriama modernioji tautinė valstybė. Nieko panašaus nerodo Europos Sąjungos istorija. Antra, nacionalizmą darydami savo pagrindiniu priešu, Europos Sąjungos šalininkai nepastebėjo, kaip patys tapo už agresyvaus nacionalizmo stovėjusio politinio makiavelizmo šalininkais. Jau galima pagrįstai kalbėti apie Europos Sąjungos politinių veikėjų makiavelizmą, o ne tik agresyvių nacionalistų nusikaltimus. Velniu vaizduojamas Machiavellis galėtų pagirti už abejingumą Prancūzijos ir Olandijos referendumams bei kišimąsi į Lenkijos vidaus reikalus.

Norėdami tyliai nugalėti tautą, Europos Sąjungos biurokratai naikina demokratiją. Tai turbūt skaudžiausias šios politinės organizacijos veiklos aspektas. Pradžioje nacionalizmas buvo vaizduojamas kaip nesutaikomas demokratijos priešas, tačiau per paskutinį dešimtmetį paaiškėjo, kad tauta yra vienintelis patikimas moderniosios demokratijos pagrindas.

Norint toliau kurti Europos Sąjungą, reikia pripažinti, kad kertant tautą, neišvengiamai griūna ir demokratija. Sunaikinamas demosas, kaip būtina demokratinės visuomenės sąlyga, vietoj to sugebant pasiūlyti tik nepolitinę individo idėją. Eurooptimistai šiandien trokšta naujos žmonių bendrijos, kuri iš tikrųjų nėra bendrija, bet gali būti apibūdinta kaip mažai ką bendro turinčių individų sankaupa. Pagal kai kurių Europos parlamento ideologinių frakcijų įsitikinimą europiečiai vienas kitą turi pamilti tik kaip individai, be civilizacijos, kultūros, tautos, šeimos, religijos, lyties ir socialinės padėties skirtumų.

Tikram europiečiui turi nerūpėti valstybių sienos, kultūriniai prisirišimai, moraliniai sentimentai, religiniai įsitikinimai ir tautybė. Ši utopinė naujos visuomenės vizija gali būti įdomi laisvalaikio skaitymams, tačiau realiame politiniame gyvenime ji sunaikina bet kokius piliečių politinio tapatumo ir politinio veikimo pagrindus.

Pripažinus bet kokią kultūrinę aplinką peržengti galinčio individo idėją, nelieka demokratijai būtino demoso, kurį pakeičia technokratija. Savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga yra pasmerkta nesėkmei. Prieš ją atsiveria du reformos keliai: daugiau reikšmės suteikti tautinėms valstybėms arba sukurti naują tautą. Tertium non datur. Trečiojo kelio ieškojimas yra šios organizacijos smukdymas.

Paskutinius dešimtmečius stovima pusiaukelėje, ir tai nieko gero nežada nei vienai, nei kitai pusei. Eurooptimistai per silpni naujai tautai sukurti, o euroskeptikai per silpni senai tautinei valstybei apginti. Jeigu nugalėtų eurooptimistai, prireiktų atsisveikinti su demokratija, prieš tai, aišku, įrodžius, kad ji nėra svarbus visuomenės gyvenimo veiksnys. Euroskeptikų pergalė skaudžiai gali paliesti taikai užtikrinti būtiną supratimą, kad senojo žemyno gyventojus sieja daug bendrų dalykų. Nacionalizmas turi savo tamsiąją, sunkiai valdomą pusę.

Dabartinė Europos Sąjunga negali rasti savo politinės formos ir remiasi tik vienu jos tapatumą formuojančiu veiksniu – integracija. Keistai skambėtų, jeigu kas nors pasakytų, kad JAV ar Kinija remiasi integracija. Tačiau dabartinėje Europos Sąjungoje apie tai kalbama rimtai.

Politinės teologijos požiūriu Europos Sąjunga yra stebuklo laukimas. Briuselio politikai tiki, kad vieną dieną atsivers stebuklingi naujos politinio gyvenimo formos vartai. Tikima, kad po tam tikro neaiškumo periodo turi ateiti galutinio nušvitimo valanda. Reikia pasakyti, jog tai visiškai nepagrįstas įsitikinimas, nes viskas gali būti atvirkščiai – tolstant nuo taikai užtikrinti sukurtos Europos prie Europos kvazivalstybės neaiškumas tik didėja.

Gali būti, kad geriausia ES politinė forma liko praeityje. Tai reiškia, kad šiai politinei organizacijai reikia padaryti kelis didelius žingsnius atgal, link tarptautiniams santykiams įprastos valstybių sąjungos. Tačiau to neįmanoma padaryti, nes tai būtų pernelyg didelis daugybės valdžią turinčių ir jos neturinčių žmonių politinės religijos įžeidimas.

Dabartinis Europos Sąjungos nesugebėjimas rasti savarankiškos politinės formos yra už jos stovinčios žmogaus ir visuomenės sampratos padarinys. Iš dabartinės europietiškos žmogaus kaip dievo sampratos neįmanoma išvesti politikos. Gyvename pakrikusios politinės tvarkos laikais, kai netinka nei tautinė valstybė, nei Europos Sąjunga. Sunku pasakyti, kiek šis pakrikimas gali tęstis.

Kol kas aišku tik tai, kad abi ginčo pusės tuščiai vaizduoja žinančios teisingą atsakymą. Tai pavojingas veidmainiavimas, nes Europos Sąjungos priešams dabar jau tik reikia ramiai stebėti jos prasidėjusį savęs naikinimą. Kalbant apie Europos sąjungos problemas reikia nustoti manyti, kad susidūrėme su smulkiomis techninėmis problemomis. Atėjo metas pasakyti, kad matome tik antraeilius dalykus, bet nenorime pripažinti svarbiausių. Mes nežinome kokio žmogaus ir visuomenės norime. Šį žinojimą Vakarų civilizacija prarado prieš du šimtus ir daugiau metų.

Europos kultūra turėjo problemų iki Europos Sąjungos ir jos visos persikėlė į sąjungą. Friedrichas Nietzsche tikriausiai tik juokiasi, žiūrėdamas į šulcus, junkerius ir tuskus. Dabartinė ES yra senų Europos kultūros problemų įkaitė. Neverta tikėti nė vienu, sakančiu, kad yra paprastas Europos kultūros problemų sprendimas. Gyvename sąjungoje, kuri yra ne tik senų problemų sprendimas, bet ir naujų kūrimas. Gali būti, kad Europos Sąjungai reformuoti reikės vis naujos sąjungos senos sąjungos problemoms naikinti. Šiandien jau neaišku, ar blogi yra prieš tai padaryti, ar dabar daromi sprendimai.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.10.25; 05:52

Slaptai.lt skelbia prof. Vytauto Radžvilo kalbą, sakytą spalio 18 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtame pašnekesyje „Europa po Europos Sąjungos?“

Mąstant apie ES padėtį ir ateitį kaip niekada pravartu prisiminti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prancūzijos politinio veikėjo ir užsienio reikalų ministro Šarlio Taleirano (Charles Talleyrand) žodžius, kuriais šis atsikirto jį nepastovumu ir išdavikiškumu kaltinusiems kritikams. Audringu ir permainingu šios šalies istorijos laikotarpiu jam vis pavykdavo išsaugoti valstybės diplomatijos šefo arba kitas aukštas ir atsakingas pareigas.

Jo priešininkai buvo įsitikinę ir jam priekaištaudavo, jog sėkmė šiam ministrui šypsojosi tik todėl, kad jis kiekvieną kartą šalyje keičiantis valdžioms ir vyriausybėms ciniškai išduodavo savo ankstesnį politinį šeimininką ir suspėdavo laiku perbėgti į naujo laimėtojo stovyklą. 

Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.

Š. Taleranas tokius kaltinimus esą pavadinęs nesusipratimu ir šmeižtu: jis niekada nėra ko nors išdavęs. Pasak šio politiko, jis išsiskyręs iš kitų tik didesniu įžvalgumu, dėl kurio anksčiau už visus kitus sugebėdavęs pamatyti, kad jo šeimininkas jau miręs ir pradėdavęs tarnauti kitam šeimininkui. Tuo tarpu kiti būtent dėl įžvalgumo stokos nepastebėdavę, kad senasis šeimininkas nebegyvas ir toliau beprasmiškai budėdavę prie velionio kūno. Šis pasakojimas turėtų būti labai pamokomas: daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų.

Esame kaip tik pasaulinio masto ir lūžinės reikšmės įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudininkai. Kaip ne kartą yra nutikę praeityje, šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjunga žlugo. Būtent Š. Taleirano pamoka leidžia suprasti, ko iš tiesų verti du pagrindiniai šiandien keliami ir svarstomi klausimai. Pirmasis – ar akivaizdi struktūrinė ES krizė baigsis visiška ir negrįžtama griūtimi?

Antrasis – ar Lietuvai verta likti toje Sąjungoje ir kokia turi būti jos laikysena gilėjančios krizės akivaizdoje? Abu klausimai yra beprasmiški – nes jau iš esmės atsakyti, taigi pavėluoti. Kadangi ES yra žlugusi, nėra reikalo tuščiai ginčytis, verta iš jos išstoti ar atkakliai įsikibus jos laikytis ir pulti ją gelbėti. Išstoti nėra iš kur, o gelbėti nėra ko.

Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ yra grynai ideologinis, tai yra nedalykinis, ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o tik apsisvaidoma miglotomis vertinamosiomis etikėtėmis bei klišėmis. Vienintelė konstruktyvi aternatyva tokioms „diskusijoms“ gali būti tik pastangos apmąstyti ES krizę ir jos padarinius visam žemynui bei Lietuvai griežtai teoriniu bei istoriniu požiūriu ir tokio apmąstymo įžvalgas išsakyti aiškia ir tikslia politinės filosofijos idėjų kalba. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Mintis, kad ES yra žlugusi, daug kam gali atrodyti keista ir laužta iš piršto ar net panašėti į piktavalį troškimą kuo greičiau palaidoti šį dar gyvą ir stiprų politinį kūną. Tačiau tokios abejonės gali kilti tik tuo atveju, kai menkai išmanoma istorija. Būtent skurdžios istorijos žinios kuria ir palaiko kone visuotinai paplitusį vaizdinį, kad valstybių žlugimas visada turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą ar net tikrą apokalipsę.

Iš tiesų būna, kad valstybes sugriauna iš vidaus maištai ir sukilimai arba jas sunaikina išorės priešas, kaip kad nutiko Bizantijos imperijai, kurios paskutinis valdovas Konstantinas XI Paleologas žuvo mūšyje gindamas Konstantinopolio sienas. Tačiau Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas, nes barbarų generolo Odoakro nuverstas nuo sosto ir praradęs valdžios regalijas paskutinysis imperatorius Romulas Augustulas gavo kasmetinę rentą ir ramiai bei patogiai toliau gyveno jam skirtoje viloje.

Išoriškai gana taikios ir ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos merdėjimo dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“ ir respublikų „išsivaikščiojimo“ sukosi biurokratinė mašina, toliau sprendusi „einamuosius“ jau nesančios valstybės ir jos gyventojų reikalus. Galima net pasakyti: juo didesnė ir turtingesnė ištekliais valstybė, arba politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo tokio kūno dalys. Tad išskyrus griaunančių vidaus sukilimų ar revoliucijų ir išorės užkariavimo atvejus politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka dvasinė ir dėl tik ką minėtos priežasties toli gražu ne visada akivaizdi, iš karto pastebima mirtis. Pati dvasinė mirtis taip pat dažniausiai atsėlina pamažu ir nepastebimai. Ji užklumpa tą akimirką, kai, pavartojant XIX a. prancūzų politinio ir teisinio mąstytojo M. Harju (M. Harriou) terminą, „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujanti idėja (idee directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi ir veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Dvasinė politinio kūno mirtis įvyksta tada, kai šis tikslas ir prasmė išnyksta: praradusi vadovaujančią idėją politinė bendruomenė paprasčiausiai suyra virsdama pakriku gyventojų sambūriu.

Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Kadangi tokia dvasinė mirtis ateina iš lėto ir nepastebimai, o ją atpažinti nelengva, dažnai būna keblu išsiaiškinti ir suprasti, kada ji tiksliai įvyko. Vis dėlto jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna įvardijama ar paskelbiama – tiesa, dažniausiai šito net neįsisąmoninant ir nenoromis. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią Michailas Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį. Juk iš tikrųjų paskelbus, kad ji būtina, buvo viešai pripažinta, kad iki tol egzistavusi imperija faktiškai yra mirusi – tapusi nebegyvybingu ir nebeveiksniu šeštadalį Žemės paviršiaus užimančiu politiniu kūnu. Pati „pertvarka“ iš esmės buvo ne kas kita, o desperatiškas mėginimas gaivinti ir ištraukti iš mirties nasrų šį merdėjimo sąstingio vis labiau kaustomą, o kartu ir priešmirtinių traukulių tampomą kūną.

Šias SSRS žlugimo aplinkybes ir peripetijas yra verta prisiminti dabar, kai ES taip pat žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro ir tolydžio stiprėja bei plinta didžiulės ir grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus Brexit‘ą, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija lyg niekur nieko toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto Bratislavoje įvykusio susitikimo metu paskelbtas Sąjungos viršūnių pareiškimas dėl ES būklės išduoda, kokia tariama ir apgaulinga ši išorinė kasdienio gyvenimo ramybė. ES ir valstybių vadovų duotas pažadas ar veikiau paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją iš esmės yra jau įvykusios jos dvasinės mirties konstatavimas: juk šitaip faktiškai buvo pripažinta, kad ES neturi minėtos vadovaujančios idėjos – jos egzistavimą leidžiančio įprasminti dvasinio, moralinio ir politinio tikslo.

Ar ES ištiks SSRS lemtis arba, kalbant konkrečiau, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui – įkvėpti naują dvasią ir kartu gyvybę mechaniškai vis dar judančiam, bet tuoj galinčiam pradėti sparčiai irti paneuropinės sąjungos kūnui? Šiandien tai yra svarbiausias – ne tik europinio, bet pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. Lyginti ES vadovybei iškilusį uždavinį su M. Gorbačiovui tekusiu spręsti iššūkiu kol kas nėra įprasta ir net atrodo keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška.

Tačiau toks lyginimas yra ne tik pagrįstas ir naudingas, bet besiklostančiomis aplinkybėmis jis darosi absoliučiai būtinas ir neišvengiamas grynai moksliniu-tiriamuoju požiūriu. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti ES integraciją rimtai ir atsakingai tyrinėjantį tikrą mokslininką nuo mokslininko kaukę užsidėjusio paviršutiniško diletanto, tesugebančio įvilkti ideologinę integracijos propagandą į pseudomokslinio žargono rūbą ir vengiančio kelti bei gvildenti realius ir esminius su integracija susijusius klausimus. Ypač – principinius filosofinius ir politinius šios integracijos pagrindų klausimus.

Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 m. – nuo tada, kai, užgožusi kitas alternatyvas, laimėjo ir įsitvirtino Ž. Mone pasiūlyta neofunkcionalistinė integracijos strategija ir vizija. Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent idėjinių – filosofinių ir teorinių – integracijos klausimų ir siūlydavo pakeisti juos grynai „techniniais“ įvairių jos aspektų tyrinėjimais. Todėl idėjiniai ES integracijos apmąstymai liko apleisti iki dabar ir šios srities mokslinėje literatūroje visiškai vyrauja techninės analizės, savo pobūdžiu ir turiniu beveik niekuo nesiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ problemų tyrinėjimų. ES patiriant egzistencinę krizę, šitoks integracijos tyrinėjimų intelektualinis neadekvatumas ir nuosmukis yra dar vienas Sąjungos idėjinio silpnumo ženklas ir turi būti suvokiamas kaip grėsmę jai didinantis veiksnys.

Teoriniu ir metodiniu požiūriu ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis ir gelminius mechanizmus bei padeda tiksliau prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis ir tendencijas. Tačiau toks lyginimas naudingas ir pravartus ne tik todėl, kad egzistuoja tam tikri politinių darinių radimosi, raidos, o dažnai ir žlugimo panašumai. Kaip bus parodyta toliau, ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad panašumai ir analogijos tarp abiejų sąjungų yra ne paviršutiniški ir atsitikiniai, bet vidiniai ir gelminiai. Todėl pastangos juos atskleisti taptų svarbiu žingsniu vaduojantis iš integracijos tyrinėjimus apraizgiusio ideologinių iliuzijų voratinklio ir skatintų sugrįžti į kadaise egzistavusį, bet apleistą iš tiesų akademinį  jos filosofinio apmąstymo ir mokslinio tyrinėjimo lauką.

Akivaizdu, kad į esminį klausimą – ES persitvarkys ar žlugs – neįmanoma atsakyti žvelgiant į jį per vienodai ideologizuotų ,,euroentuziazmo“ arba ,,euroskepticizmo“ nuostatų prizmę. Šį klausimą įmanoma dalykiškai svarstyti tik iš akademinės perspektyvos. O pradėti reikėtų nuo abėcėlinės istorinės tiesos, kad politiniai dariniai žlunga dėl dvejopų – išorinių arba vidinių – priežasčių, tai yra dėl nesugebėjimo atsispirti užpuolikui arba dėl didžiulių vidaus santvarkos trūkumų ir ydų. Kartais jų žlugimą lemia abiejų priežasčių sampyna ir sąveika. Tokios sampynos užuomazgų jau galima įžvelgti ir ES atveju, tačiau apskritai didžiausia grėsme Sąjungai kol kas lieka jos vidaus konstrukcijos ydos. Kadangi istoriškai žvelgiant ES yra ne pastovus, o „tampantis“, taigi nuolatos kintantis, darinys, šios konstrukcijos ir viso darinio vidaus santvarkos klausimas neišvengiamai virsta pasirinkto vienijimosi modelio tinkamumo ir veiksmingumo klausimu.

Tik neišardoma sąsaja tarp ES vidaus santvarkos ir ją lemiančio integracijos modelio leidžia dalykiškai – aiškiai ir konkrečiai – pasakyti, kas turima omenyje kalbant apie dabartinę ES būklę: Sąjunga išgyvena gilią krizę ir faktiškai yra žlugusi ta prasme, kad visiškai išsisėmė kelis dešimtmečius vyravusi neofunkcionalistinė žemyno šalių integracijos strategija. Praktiškai tai reiškia, kad ja besivadovaujanti ES ne tik atsidūrė savo plėtros aklavietėje, bet yra tapusi negyvybingu dariniu, kurio neįmanoma išgelbėti dalinėmis ir kosmetinėmis reformomis.

Žinoma, kol kas sunku tikėtis, kad tokia griežta diagnozė – būtent, jog ES dabartiniu savo pavidalu serga mirtina liga – bus lengvai ir greitai visų pripažinta. Dėl jos dar kurį laiką virs tokia pat arši ideologinė ir politinė kova, kokie buvo Sovietų Sąjungoje iki pat jos griūties trukę įnirtingi ginčai dėl komunistinės sistemos ir pačios imperijos gyvybingumo vadinamosios ,,pertvarkos“ laikotarpiu. Juk blaivai ir sąžiningai diagnozuoti ES kamuojančią ligą yra tolygu pripažinti, kad vieninga Europa iš pat pradžių buvo statoma ant šleivų idėjinių pamatų ir net keletą dešimtmečių vedama ne tuo keliu – tiesiog į niekur. Tačiau tai yra turbūt vienintelė galimybė išgelbėti Europą – ne moraliai ir politiškai bankrutavusį ligšiolinį ES integracijos projektą, bet iš tiesų didingą Europos vienybės idėją. Vieningos Europos idėja ir jos suvienijimo projektai nėra tas pat – būtent ši skirtis yra paskutinis vilties spindulys, neleidžiantis galutinai išblėsti tikėjimui žemyno ateitimi.

Praėjusio amžiaus viduryje būta net keleto vieningos Europos vizijų. Tarp jų – ir nacionalsocialistinės Vokietijos viršūnių kurtas ,,naujosios Europos tvarkos“ planas. Pagal jį Europa turėjo tapti Grosswirtschaftsraum – Vokietijos dominuojama „didžiąja ekonomine erdve“, savo politine sandara šiek tiek panašėjančia į tai, kas šiandien būtų vadinama ,,kelių greičių Europa“, kurią būtų sudarę skirtingą statusą turinčios šalys. Dėl gerai žinomų priežasčių šis planas taip ir liko neįgyvendintas, bet jį kartais prisiminti verta vien todėl, kad jis padeda suprasti, jog kartais išsakomos mintys esą ES yra jau ne tankais, bet vokiškos markės pagalba kuriamas Ketvirtasis Reichas, galbūt nėra visiškai laužtos iš piršto.

Vis dėlto vargu ar įmanoma suvokti ES kamuojančios ligos tikrąjį pobūdį bei mastą, taip pat atpažinti bei įvardyti jos simptomus pamirštant arba nutylint nepaprastai svarbų pokarinės Europos istorijos ir politikos faktą: neofunkcionalistinės integracijos architekto Žano Mone (Jean Monnet) įgyvendintas integracijos modelis nebuvo vienintelė ir pirminė žemyno suvienijimo vizija. Ne jokių politinių pareigų niekada neužėmęs valdininkas Ž. Mone buvo tikrasis pradėtos vienyti Europos tėvas. Tikrieji jos tėvai iš tiesų buvo iškilūs trijų didžiųjų valstybių – Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos – politiniai veikėjai. Tai buvo krikščionys demokratai A. de Gasperi, K. Adenaueris ir  Robertas Šumanas (Robert Schuman) – garsiosios 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtos Deklaracijos autorius.

Dvasiniu Vakarų krikščioniškos civilizacijos pagrindu telkiama laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė ir lygiateisė sąjunga, primenanti Šveicarijos konfederaciją – šitaip glaustai galima nusakyti pokario krikščionių demokratų puoselėtą būsimosios vieningos Europos viziją. Būtent iš jos šešėlio po kelerių metų tarsi netikėtai išniro Ž. Mone pasiūlytas „neofunkcionalistinės“ integracijos planas. Šį pokytį, o tiksliau – tikrą  perversmą nulėmusios priežastys ir aplinkybės yra gana mįslingos, nes kol kas nebuvo rimčiau tyrinėtos ir tebėra menkai žinomos. Tačiau tai netrukdo aiškiai matyti dvi Europos vienybės vizijas skiriančią dvasinę ir intelektualinę prarają.

Ją išduoda tais pačiais 1950 m. Ž. Mone rašytame memorandume išsakytas teiginys: „Europa niekada neegzistavo, ją turime iš tikrųjų sukurti, kad ji atsiskleistų sau.“ Šio teiginio prasmė absoliučiai aiški ir nepalieka jokios erdvės alternatyvioms interpretacijoms: Europos tėvai siekė suvienyti susiskaidžiusią ir pasidalijusią, bet egzistuojančią Europą, Ž. Mone tikslas – sukurti dar nesančią Europą. Iš principo tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – iš pagrindų sugriaunant „senąją“, arba „netikrą“, ir jos vietoje sukuriant „naują“, arba „tikrą“, Europą. Todėl įsivaizduoti Europos integraciją kaip paprastą žemyno žmonių, tautų ir valstybių vis glaudesnio vienijimosi procesą būtų tikras nesusipratimas. Kiek iki šiol vykusi neofunkcionalistinė Europos integracija buvo „naujosios“ Europos kūrimas tolydžio griaunant ir verčiant statybine žaliava „senąją“ Europą, tiek šis procesas buvo ir tebėra ne vienijimasis, bet permanentinė europeizacijos revoliucija. Jos tikslas – iš pagrindų pakeisti Senojo žemyno veidą ir sukurti naują, visiškai neatpažįstamą Europą, kurios kontūrai yra neaiškūs ir kurią įmanoma tik miglotai įsivaizduoti.

Antra vertus, kai kurie šios revoliucijos aspektai, pirmiausia idėjinis pagrindas ir varomosios jėgos, yra akivaizdūs ir nekelia jokių abejonių ir klausimų. Po neofunkcionalistinės integracijos priedanga vykstanti permanentinė europeizacijos revoliucija idėjiniu požiūriu yra dviejų didžiųjų Vakarų revoliucinių tradicijų, įkūnijamų liberalizmo ir komunizmo politinių ideologijų bei atstovaujamų Džono Loko (John Locke) ir Karlo Markso, susiliejimas ir sampyna. Todėl teisėta ir tikslu ją vadinti liberalkomunistine revoliucija. Pagrindinis jos tikslas yra toks pat kaip ir visų ankstesniųjų Apšvietos įkvėptų revoliucijų – sukurti „naują“ žmogų ir naują būsimąją visuomenę, kurioje būtų panaikinti ir galutinai išnyktų visi įprastiniai „senųjų” žmonių skirtumai. Šiuo atžvilgiu ji iš esmės nesiskiria nuo XVIII a. Prancūzijos ar XX a. Rusijos revoliucijų. Dar tiksliau būtų sakyti, kad ji dar kartą mėgina įgyvendinti garsiajame Karlo Markso ir Fridricho Engelso 1848 m. parašytame „Komunistų partijos manifeste” iškeltus idealus: panaikinti religiją, tautą, valstybę ir šeimą.

Tačiau nesitikėta, kad šie idealai bus įgyvendinti lengvai ir greitai. Pats Ž. Mone buvo įsitikinęs, kad neofunkcionalizmo principais grindžiama Europos integracija būsianti begalinis europiečių sąmonės transformacijos procesas, paversiantis revoliuciją nuolatiniu ir nepabaigiamu vyksmu. Kuriamas „naujasis europietis“ šioje vizijoje reprezentuoja būsimąjį „naująjį“ žmogų ir faktiškai atlieka tą patį vaidmenį, kuris Markso revoliucijos teorijoje buvo skirtas proletariatui kaip universalų žmogiškumą įkūnijančiai ir atstovaujančiai klasei. Apskritai pati universalaus žmogiškumo idėja numato tai, ką, pasitelkiant garsaus rašyto R. Musilio knygos pavadinimo žodžius, galima pavadinti „žmogumi be savybių“, arba „tuščia“ žmogaus forma.

Tad „naujasis“ europietis turi būti suprantamas kaip abstraktus, visais atžvilgiais suniveliuotas, takus, tai yra neturintis apibrėžtų ir pastovių savybių ir bruožų ateities žmogus, o tiksliau – savo rūšies antžmogis. Tokių europiečių visuomenė, arba vadinamasis paneuropinis demosas, būtų ne kas kita, o radikaliai individualistinė, atomizuota ir susvetimėjusi visuomenė, kurios nariai neturėtų jokių apibrėžtų ir stabilių tapatumų, juos saistytų tik bendros teisės normos  ir instrumentiniai-funkciniai ryšiai. Jie telktųsi į trumpalaikius, vienkartinei funkcijai atlikti skirtus junginius, o atlikę funkciją tiesiog išsiskirstytų tam, kad galėtų vėl jungtis į kitą darinį.

Vertinant civilizaciniu matu ir žvelgiant iš ilgalaikės istorinės perspektyvos darosi akivaizdu, kad tokia integracija iš esmės yra radikalus antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas. Tai Europos – jos kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių – naikinimas. Jis buvo lėtas ir beveik nepastebimas, kol neofunkcionalistinė integracija daugiausia vyko ekonominėje plotmėje. 1992 m. Mastrichto sutartis, kuria buvo oficialiai įsteigta ES kaip politinis susivienijimas, tapo integracijos lūžio tašku. Ji buvo pasirašyta triumfo dėl tik ką pasiektos pergalės Šaltajame kare su SSRS fone: tada atrodė, kad įkurtosios Sąjungos laukia ilgas klestėjimo laikotarpis ir šviesi ateitis. Šiuos lūkesčius tik stiprino vėlesnė plėtra į Rytus, kai ES narėmis tapo ištisa virtinė pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių. Tačiau šie lūkesčiai pradėjo bliūkšti vos po kelerių metų. ES parodytas bejėgiškumas vykstant Rusijos-Gruzijos karui ir tuo pat metu prasidėjusi ekonominė krizė laikytini pirmaisiais akivaizdžiai išryškėjusiais ES struktūrinio silpnumo ir pažeidžiamumo ženklais. Tokių ženklų randasi vis daugiau. Jų prisikaupė tiek, kad ES kaip liberalkomunistinis projektas priėjo savo plėtros ribas ir atsidūrė aklavietėje.

Pagrindinis tokios aklavietės požymis yra milžiniškas atotrūkis tarp neofunkcionalistinį integracijos projektą grindžiančios ir legitimuojančios liberalkomunistinės (kasdiene šneka paprastai vadinamos „leftistine“) ideologijos skelbiamų nuostatų ir ES tikrovės, tai yra jos dabartinės būklės ir funkcionavimo realijų.Šį atotrūkį atspindi keli pamatiniai prieštaravimai.

Pirmasis – prieštaravimas tarp ES ideologijos postuluojamų universalių žmogaus teisių ir partikuliarių konkretaus ir apibrėžto politinio darinio piliečio teisių. Šis prieštaravimas pasireiškia tuo, kad teoriškai ES yra įsipareigojusi priimti visus potencialius pasaulio migrantus, nors grynai fiziškai to niekada nepajėgs padaryti.

Antrasis – prieštaravimas tarp europizacijos revoliucijos pasaulinių siekių, arba užmojų sukurti pasaulį bes sienų, ir objektyvios būtinybės ir kartu nesugebėjimo tinkamai apsaugoti pačios ES sienas.

Trečiasis – prieštaravimas tarp ES deklaruojamos misijos skleisti „europines vertybes“ ir ypač demokratiją, visame pasaulyje, ir akivaizdaus Sąjungai būdingo „demokratijos deficito“, arba tiesiog nedemokratinės jos valdymo būdo ir praktikos. Ketvirtasis – prieštaravimas tarp oficialiai deklaruojamo ES tikslo laiduoti Europos žemyno gerovę ir saugumą ir nesugebėjimo išpildyti šių pažadų.

ES, nors ir būdama didžiausias pasaulio ūkis, apskritai yra nekonkurencinga ir smunkanti ekonomika, kuri ne tik nepajėgia užtikrinti visuotinės gerovės, bet, priešingai, joje irsta pokariu susiklostęs gerovės valstybės modelis. Lygiai taip pat darosi vis labiau poblemiškos žadėtos taikos perspektyvos. Ir dėl to kalta ne tik pokarinį geopolitinį stabilumą bei saugumo architektūrą vis drąsiau griaunančios Rusijos agresyvi užsieno politika. Prie žemyno destablizavimo prisidėjo ir pati ES, kuri, pamėginusi įtraukti Ukrainą į savąją geopolitinę erdvę, nepasirūpino ir nesugebėjo suteikti šiai šaliai absoliučiai būtinų karinio saugumo garantijų.

Šie prieštaravimai yra iš tiesų fundamentalūs ir liudija gelminę ES krizę, virstančią egzistenciniu visos Europos išgyvenimo ir išlikimo klausimu. Atsakas į šią krizę yra praktiškai visose ES šalyse pabudęs tautų savisaugos instinktas. Tai, kas šiuo metu vyksta daugumoje Sąjungos šalių, galima nusakyti trumpai – prasideda tautų pavasaris. Atsakas į ES vykstančius šalių ištautinimo ir išvalstybinimo procesus yra atgimstanti ir stiprėjanti šių šalių gyventojų tautinė ir valstybinė savimonė. Visa tai be galo primena Sovietų Sąjungoje „pertvarkos“ laikotarpiu vykusius tautinio atgimimo procesus ir juos politiškai įkūnijusius nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius. Višegrado šalyse, pirmiausia Lenkijoje ir Vengrijoje, šis atgimimas jau persikėlė į valstybinės politikos lygmenį.

Tai neturėtų stebinti: Lenkijoje tautinio atgimimo sąjūdžiui vadovauja nuosekliausiai ir ryžtingiausiai su buvusiu komunistiniu režimu kovoję politikos veikėjai, o Vengrija apskritai buvo pirmoji komunistinio bloko šalis, pamėginusi atviro sukilimo keliu ištrūkti iš Sovietų Sąjungos dominuojamos ir kontroliuojamos geopolitinės erdvės. Vakarų Europoje panašių permainų tiesiogine politine išraiška tapo Didžiosios Britanijos piliečių referendumas dėl išstojimo iš ES.

Į šias permainas oficialiu ES lygmeniu reaguojama daugiaprasmiškai ir prieštaringai. Viena vertus, oficialiojoje propagandoje toliau skleidžiamas mitas, kad ES šalyse stiprėja „antieuropinės“ nuotaikos. Sąmoningai nutylima, kad priešinimasis iš pat pradžių ydingam ir galiausiai moraliai ir politiškai žlugusiam ligšioliniam ES integracijos modeliui savaime ne tik neliudija antieuropinių nuostatų, bet, priešingai, gali būti laikomas mėginimu išgelbėti beatodairiškai ir beprasmiškai naikinamą žemyną ir sukurti prielaidas atgimti vieningos Europos idėjai, kuri šiuo metu yra smarkiai diskredituota.  Atsinaujinusi ir atgimusi Europa turėtų būti Europos tėvų išsvajota laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė sąjunga, galinti pakeisti siekiamą sukurti sunkiai įsivaizduojamą grynai „funkcinę“ ir neabejotinai nedemokratišką federaciją.

Permainų ES siekiančius sąjūdžius ir politines jėgas iš inercijos mėginama toliau marginalizuoti klijuojant jiems „autoritarinio populizmo“, „radikalios dešinės“, „ksenofobijos“, „radikalaus nacionalizmo“ ir kitas ideologiškai smerkiančias etiketes, kurios iš esmės niekuo nesiskiria nuo Sovietų Sąjungoje naudotų panašių etikečių. Lietuvos nepriklausomybę atkūręs Sąjūdis taip pat sovietinių ideologų ir propagandininkų buvo vadinamas „nacionalistinių ekstremistų ir radikalų“ sambūriu ir greičiausiai būtų šitaip vadinamas ir dabar, nes jo ir šiuo metu ES stiprėjančių tariamai „radikalių nacionalistinių“ ir „autoritarinių populistinių“ jėgų tikslai ir siekiai labai panašūs.

Antra vertus, praktinės politikos plotmėje faktiškai jau pripažįstami ir pradedami įgyvendinti oficialiai vis dar smerkiamų „radikalių“ jėgų reikalavimai. Net iš pradžių aršiai Vengriją kritikavusios šalys taip pat galiausiai ėmėsi saugoti savo sienas, o vizito į Afriką metu Angela Merkel stengėsi įtikinti šio regiono vyriausybes ir gyventojus, kad  ES galimybės „svetingai“ priimti migrantus taip pat nėra bekraštės ir jau išsemtos.

Kuo galiausiai baigsis šis blaškymasis, galima tik spėlioti. Bratislavoje įvykusiame ES viršūnių susitikime buvo paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti patrauklią ir įkvėpiančią Sąjungos ateities viziją reiškia viena iš dviejų. Arba bus paskelbta ES esminės „pertvarkos“ programa, arba bus apsiribota nieko iš pagrindų nekeičiančių dalinių ir smulkių reformų paketu. Pirmuoju atveju vieningos Europos idėja atgimtų ir lauktų ilgas ir sunkus sveikais pagrindais vykdomos integracijos kelias. Antruoju atveju ES merdėtų toliau ir galiausiai prasidėtų valstybių išsivaikščiojimas su nenuspėjamais padariniais viso žemyno ateičiai.

Į gyvybiškai svarbų klausimą, kaip turi elgtis ir ką privalo daryti Lietuva šioje situacijoje, kol kas atsakyti vengiama. Apskritai šiuo atžvilgiu Lietuva tebėra gūdus ES užkampis. Jos valdančiojo sluoksnio elgesys smarkiai primena sovietinių pirmtakų laikyseną gorbačiovinės „pertvarkos“ metu – tyliai stebėta, kas vyksta Maskvoje ir laukta, kaip toliau rutuliosis įvykiai.

Mūsų dienomis nesiryžtama prisijungti prie Višegrado šalių iniciatyvų atnaujinti ES ir iš inercijos laikomasi įsikibus oficialiosios Briuselio viršūnių linijos. Tai nėra toliaregiška ir drąsi, Lietuvos ilgalaikius interesus atitinkanti politika. Juk turint omenyje šalies geopolitinę ir saugumo padėtį akivaizdu, kad tikėtino ES žlugimo padariniai Lietuvai būtų ypač sunkūs ir nepalyginti liūdnesni negu Vakarų Europos ar net kur kas stipresnėms ir saugesnėms Višegrado valstybėms. Tad atrodytų, jog dera šlietis prie jų ir visokeriopai remti pastangas išgelbėti – tai reiškia iš esmės ir ryžtingai keisti – beviltiškai įstrigusį ir atsidūrusį lemtingoje kryžkelėje Europos vienijimo projektą.

Tačiau norint žengti tokį žingsnį reikia šiek tiek drąsos ir ryžto pasakyti tai, kas galbūt nepatiktų ES į egzistencinę krizę atvedusių didžiųjų valstybių lyderiams ir Briuselio politinėms ir biurokratinėms viršūnėms. Tai padaryti nelengva. Todėl kaip ir lemtingais 1939-1940 m. ar sovietinės „pertvarkos“ laikotarpiu pasyviai ir nežinia ko lūkuriuojama. Turbūt vis laukiama Godo…

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.10.21; 19:06

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vokietijos Kanclerės Angelos Merkel kvietimu Berlyne dalyvavo neformalioje darbo vakarienėje, kurios tikslas aptarti pasirengimą artėjančiam Bratislavos viršūnių susitikimui dėl ES-27 ateities. 

Neformali vakarienė Berlyne: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Angela Merkel aptarė Europos Sąjungai iškilusius rūpesčius.
Neformali darbo vakarienė Berlyne: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Angela Merkel aptarė Europos Sąjungai iškilusius rūpesčius.

Susitikimo, į kurį taip pat atvyko Latvijos, Portugalijos, Maltos premjerai ir Kipro vadovas, tikslas – surasti Europos Sąjungą vienijančias, o ne skaldančias sritis.

Lietuvos vadovė pabrėžė, jog šiandien Europai vienybė reikalinga kaip niekada anksčiau. ES krečia tapatybės ir pasitikėjimo krizė.

Nesulaukę greitų ir veiksmingų sprendimų dėl Europą krečiančių migracijos ir nedarbo problemų, vos ne kasdien gyvenant terorizmo baimėje, žmonės vis mažiau pasitiki Europos Sąjunga.

Pasak Prezidentės, tai gali dar labiau Europoje sustiprinti populistines, euroskeptiškas ir radikalias jėgas, kurios norėtų, jog ir kitos ES valstybės narės pasektų Jungtinės Karalystės pavyzdžiu.

Šalies vadovės teigimu, Lietuva griežtai pasisako prieš bet kokį atskirų blokų ES viduje kūrimą. Pasak Prezidentės, šiuo sudėtingu ES laikotarpiu būtina ieškoti būtent tų sričių, kurios vienija visas valstybes nares ir tinkamai atlieptų į Europos žmonių lūkesčius.

Taip pat būtina imtis visų priemonių ES piliečių saugumui užtikrinti, gerinti ES išorinės sienos apsaugą, stiprinti bendradarbiavimą keičiantis žvalgybine informacija, apjungti duomenų bazes, geriau kovoti su hibridinėmis, kibernetinėmis ir energetinio saugumo grėsmėmis.

Prezidentė taip pat pabrėžė, jog ekonominė gerovė – labai reikšmingas veiksnys užtikrinant stabilumą ir atkuriant žmonių pasitikėjimą ES. Todėl būtina veiksmingai kovoti su nedarbu, stiprinti vieningą ES rinką, skatinti skaitmeninę ekonomiką, mažinti skurdą.

Šalies vadovė atkreipė dėmesį ir į pasikartojančius išpuolius prieš kitų ES šalių piliečius Jungtinėje Karalystėje ir paragino bendromis jėgomis siekti, kad būtų imtąsi visų reikalingų veiksmų jiems sustabdyti.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukos.

2016.09.12; 04:28

Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko net 21 proc. balsų ir aplenkė kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), surinkusią apie 19 proc. balsų. Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką. 

AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.  

Vokietijoje net 67 proc. gyventojų nepritaria atvirų sienų politikai. Tai – dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc (http://www.propatria.lt/2016/08/dauguma-es-saliu-gyventoju-nepritaria.html). Nepritarimas imigracijos politikai lengvai konvertuojasi į nepritarimą vieningos ES projektui. 

Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą. 

Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas – ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų.

Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alcide`as de Gasperi, kartu su K.Adenaueriu ir R. Schumannu sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą. 

Simboliai iškalbingi, mat A. Spinelli Ventotene manifeste surašyta Europos be sienų vizija kaip tik ir yra pagrindinė dabartinės ES problema, kelianti visų nuo to kenčiančių tautų nepasitenkinimą. Beribės įvairovės kūrimas yra esminė Europos vienybės projekto savybė, nes, kaip nurodo P. Manent`as, Europos integracijos projektas nesiekia savęs apsibrėžti. „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.

P.Manent`o diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.

Šios ideologinės schemos, o ir apskritai ES veikimo mechanizmų Europos visuomenės tikrai nesupranta, bet bendra transnacionalinės politikos kryptis jiems daugiau nei aiški. Aiški ir atmestina. Europos Sąjunga tad pelnytai tampa vienovės įvairovėje ir multikultūralizmo persisotinusių visuomenių taikiniu. Dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių. Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Tai visuomenės, ilgai auklėtos postkolonijinės kaltės, kosmopolitizmo ir meilės žmonijai dvasia. Nepaisant to, visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.

Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio.

AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai. 

Apibendrinant, daugumoje Vakarų Europos valstybių tik proeuropietiška partinė valdžia kol kas sulaiko nuo referendumų dėl pasitraukimo iš ES, kuriuose visuomenės nuomonė neretai būtų pasidalinusi panašiai kaip Jungtinėje Karalystėje prieš „Brexit“. Visi matėme, kaip stipriai ir nenuspėjamai šios nuostatos svyruoja. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga yra virtusi įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti ir sugriauti stabilumą Europoje. 

To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai.

Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustuoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitai žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkalio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiugles“. 

Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitai žino geriau“ ir pradėti klausytis elitus renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą. 

Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas.

To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas. 

ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas, todėl pati Vokietija tapo savo politikos įkaite. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus. 

Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus poltikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“ (http://www.politico.eu/article/german-chancellor-angela-merkel-stands-by-migrant-refugee-policy-despite-afd-gains-mecklenburg-vorpommern-regional-elections/).

Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

201609.09; 10:40

Šimtas įtakingiausių žmonių Lietuvoje. Bet prie ko čia Obama, Putinas, Merkel, Švedijos karalius, Popiežius Pranciškus?.. Nes šie ir daug kitų šalių politikos, kultūros ir verslo žmonių iš tiesų daro įtaką Lietuvai, Lietuvos žmonėms.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Pervertęs „Valstybės“ šių metų liepos mėnesio numerį (7), iškart suabejojau, ar verta skaityti tokį didelį (20 p. su iliustracijomis) straipsnį, pavadintą „Lietuvoje įtakingiausių žmonių 100-ukas“. Bet, pastraipa po pastraipos, puslapis po puslapio – ir smalsumas nugalėjo.

Kiekvienas bent kiek žingeidesnis inteligentas nesunkiai galėtų sudaryti savo šimtuką, gal net 150-uką, tačiau kiekvienu atveju toli gražu ne visos personalijos sutaps su redaktoriaus Eduardo Eigirdo ir jo komandos sudarytuoju. Juo labiau – vienus ar kitus žmones visi charakterizuosime, vertinsime skirtingai, kartais gal net iš esmės.

Skaitant šimtuką man buvo įdomu palyginti, kaip aš matau ir vertinu mums, mūsų valstybei įtaką darančiuosius.Todėl ir perskaičiau. Todėl ir kitiems rekomenduočiau, kaip sakoma, nepraeiti pro šalį. Ne tik dėl to, kad nenorėčiau, jog šis žurnalas bankrutuotų, nes turi daug įtakingų priešų, daug kam yra skaudžiai užmynęs ant nuospaudos. Ir žurnalas „Valstybė“, ir minėtas straipsnis atskleidžia, kas su kuo, kas prieš ką, apnuogina povandenines sroves, kurių nežinojimas mūsų rinkėjus neretai nuveda klystkeliais.

Kartais mes stebimės, kodėl ta ar kita televizija, ta ar kita internetinė svetainė kala ir kala tuos pačius politikus, kalbina vis tuos pačius politikos apžvalgininkus. Kai žinai, kas tą žiniasklaidą valdo – pasidaro viskas aišku. O „Valstybė“ nevengia mažiau išprususiam žiūrovui ar skaitytojui tas paslaptis atskleisti.

Gaila tik, kad mažiau išprusęs žiniasklaidos vartotojas vargu ar skaito „Valstybę“ – nepigų, nei sekso, nei banalybių nepropaguojantį žurnalą. Pavyzdžiui, Delfi.lt, kur moteriško nuogumo, neretai labai vulgaraus, daugiau negu reikėtų. Kartais pagalvoji: vyriausioji redaktorė – moteris, kaip ji gali taip savo lytį žeminti? Bet kai žinai, kad „Delfi“ vadovas – ne ji, o Vytautas Benokraitis (iš šimtuko – 24-as), kai „Valstybėje“ paskaitai, iš ko gyvena ir kokių tikslų Geltondelfis siekia, tampa viskas aišku.

Akivaizdu, kad šio portalo moralė žemai, kaip sakydavo kalbininkas J. Kabelka, bet ja dangstoma ne mažiau bjauri politinė moralė Viktoro Uspaskicho portretų, skelbiamų labai garbingoje vietoje, pavidalu. „V. Uspaskichas yra gyva Lietuvos trolinimo klasika“, – rašoma „Valstybėje“. Beje, mano nuomone, žurnale žodis „trolinti“ vartojamas pernelyg dažnai.

„Valstybė“ labai sielojasi, kad ne be nomenklatūros, oligarchų, korumpuotos žiniasklaidos pastangų ji gauna mažai reklamos. Man toks įspūdis nesusidarė. Daugiau kaip 35 p. iš 122p. – reklaminiai. Pavydas, kaip ir pyktis – blogi patarėjai. Neskanūs tie paaimanavimai: mums nedavė, mūsų nepaminėjo, neapdovanojo.

Beje, atrodo, kad „Valstybei“, kaip ir „Delfiui“, reklamos turinys neturi reikšmės, nes žurnale „Stumbrui“ skiriamas visas puslapis. Jeigu ne butelio su užrašu „Stumbras“ nuotrauka, galėtum pagalvoti, kad reklamuojami ne velnio lašai, o didingas girių galiūnas – tekste, primenančiame eilėraštį, kalbama apie inovacijas, įkvėpimą iš gamtos, o degtinė klastingai vadinama produktu.

Skaitydamas tą eilėraštį aš ir pagalvojau: kurion vieton pagal įtakingumą, neišmatuojamą žalą labiausiai Europoje geriančiai valstybei reikėtų įrašyti „Stumbrą“ ir kitas panašias bendroves? Į šią „smulkmeną“ „Valstybė“ neatkreipė dėmesio. Tai gal bent gydytoją Aurelijų Verygą reikėjo pastebėti?

Skaitant 100-uką nesunku susidaryti nuomonę apie „Valstybės“ pripažįstamas arba nepripažįstamas vertybes.

Ko 100-uke nėra, tas ir neegzistuoja. Pietryčių Lietuvoje jokių problemų? Jokių, nes Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanotas prof. Kazimieras Garšva nepastebėtas, skirtingai nei Valdemaras Tomaševskis, nors Prezidentę „Valstybė“ vertina palankiai, skyrė jai ketvirtą vietą. Žinoma, ne dėl to apdovanojimo „Valstybei“ kartais reikėtų pastebėti Pietryčių Lietuvoje egzisuojančias problemas.

Atrodo, žurnalui nelabai rūpi išsivaikščiojančios Lietuvos problemos, nes nė vienas iškilesnis lietuvis, matantis tautai iškilusias egzistencines problemas, nepaminėtas. Pavyzdžiui, Krescencijus Stoškus, Vytautas Rubavičius, Vytautas Radžvilas… Tai kad jie neįtakingi. Jeigu jie reti svečiai televizijose ir delfiuose, tai dar nereiškia, kad jų keliamų problemų nėra. Jų nežinomumas, neįtakingumas gal ne jų, o, pavyzdžiui, Audriaus Siaurusevičiaus, patekusio į 100-uką, problema.

Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.

„Valstybė“ beveik nemato, „kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją“ (citata iš neseniai pasirodžiusio Vytauto Rubavičiaus straipsnio „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“). Laikas praregėti ir įsiklausyti į čia paminėtų filosofų įžvalgas. Akivaizdu, kad „išvalstybintos ir išnacionalintos Europos vizija“ neturi ateities. Pasaulio tautų troškimai ir valia – kitokie. Šito nematyti – labai trumparegiška.

P.S.

Šiomis dienomis pavarčiau seniai perskaitytus „Pokalbių akiračius“ („Akiračių“ interviu su išeivijos kultūros veikėjais, 1969-1989). Kelios ištraukėlės iš pokalbio su Andrejum Siniavskiu, žymiu rusų dididentu, politiniu kaliniu, 1971 m. emigravusiu į Vakarus.

Mano manymu, Rusijai intelektualiai, o gal ir politiškai gresia atvirai nacionalistinė kryptis. Ir to nacionalizmo ideologai jau veikia.

Vakariečiai lyg ir galvoja, kad pasauliniai pavojai jų neliečia, liečia tik Rytų šalis, o Vakaruose nieko panašaus negali atsitikti. Į tai aš žiūriu kritiškai, ir kiek galėdamas stengiuosi liudyti apie bėdas, kurių šaknys glūdi viso pasaulio, ne tik Rusijos situacijoje… kartais man taip pat atrodo, kad žmonės čia nepakankamai gyvena aukštesniais dvasiniais interesais;  t.y. jų gyvenimas prasmingas ir įdomus, bet mes, rusai, esame maksimalistai, visada norime kažko daugiau, norime „iššokti iš savęs“. Tai mūsų nelaimė, bet tai duoda ir kai kurių kultūrinių pranašumų. Vakariečių tarpe aš to pasigendu.

Vakariečiai, atrodo, tikrai pernelyg pasitiki savo stabilumu ir nepakankamai įvertina pasaulinį pavojų. (1981 m. Nr 126. Kalbėjosi L. Mockūnas ir T.Venclova)

2016.07.21; 17:33

 

Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus). 

Skaitytojų laiškai
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.

Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…

Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.

Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.

Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.

Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.

Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.

Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.

Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…

Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.

Vytautas A.

2016.07.08; 10:08

Europos Sąjunga – milžiniška ir beprotiškai brangi biurokratinė struktūra, primenanti Sovietų Sąjungą. Didžioji Britanija pagaliau tai suprato ir balsavo už pasitraukimą iš ES, kuri pasmerkta žlugti, įsitikinęs rašytojas ir publicistas Vladimiras Bukovskis, daugiau kaip 40 metų gyvenantis Anglijoje. 

Vladimiras Bukovskis, buvęs sovietų disidentas, nūnai gyvenantis Didžiojoje Britanijoje.
Vladimiras Bukovskis, buvęs sovietų disidentas, nūnai gyvenantis Didžiojoje Britanijoje.

Savo autorinėje skiltyje leidinyje Gordon buvęs sovietų disidentas aiškina, kodėl visiems, išskyrus Rusiją, nuo Europos Sąjungos sugriuvimo bus tik geriau.

Narystė Europos Sąjungoje atsieina Didžiajai Britanijai apie 60 milijardų svarų per metus! Be to, Briuselis nuolat nurodinėja, kaip mums gyventi.

Per pastaruosius 15 metų aš ne kartą pasisakiau už Didžiosios Britanijos išėjimą iš Europos Sąjungos. Žinoma, aš džiaugiuosi referendumo rezultatais, per kurį 52 proc. piliečių balsavo už išsiskyrimą su ES. Kodėl džiaugiuosi? Nes Europos Sąjunga – milžiniška ir beprotiškai brangi biurokratinė struktūra, primenanti Sovietų Sąjungą. Sistema, priešiška žmonėms, ir žmonės pagaliau tai suprato ir pabalsavo.

Europos Sąjunga, tas monstras, atėmė iš Didžiosios Britanijos piliečių gausybę teisių, bandė padaryti iš mūsų provinciją. ES valdoma dekretais, o ne demokratiniais principais, ir seniai virto visiškai beprasmiška socialistine struktūra, kainuojančia beprotiškus pinigus. Pačiais kukliausiais paskaičiavimais, narystė Europos Sąjungoje Didžiajai Britanijai kainuoja 60 milijardų svarų sterlingų per metus! Ir dar Briuselis nuolat nurodinėja Didžiajai Britanijai, kaip gyventi, ką daryti, kokius įstatymus priiminėti, stengiasi demontuoti Anglijos teisingumo sistemą.

Daugelis tvirtina, kad už išėjimą iš Europos Sąjungos daugiausia balsavo menkai išsilavinę piliečiai, socialiai išlaikomi. Niekai ir netiesa! Tai skleidžia eurobiurokratai, pradėję operaciją „priedanga“! Iš tikrųjų Anglijoje visada būdavo stabilus skaičius 60 proc. norinčiųjų išeiti iš ES. Ir tai, kad referendume tokių atsirado 52 proc., – administracinis rebusas, baisi propaganda ir rinkėjų bauginimas, trukę daugiau kaip metus: girdi, paliksite Europos Sąjungą, jūsų ekonomika grius, negalėsite parduoti savo prekių ir paslaugų.

Jeigu Britanija pabalsavo, tai nereiškia, kad ji tiesiog rytoj išeis iš Europos Sąjungos. Procedūra truks penkerius metus, tad jokių staigių sukrėtimų nebus. O tai, kad dabar fondo biržose rodikliai smuko, – nesirūpinkite, tai neilgam, per metus rinkos kils aukštyn, viskas stabilizuosis. Aš jums garantuoju. Bet mūsų, Anglijos, laimėjimas iš pasitraukimo iš ES bus milžiniškas!

Ukrainos orientacija į Europos Sąjungą nuo pat pradžių buvo klaida?

Aš jau skaičiau, kad referendumo Didžiojoje Britanijoje rezultatams „turėjo įtakos Kremliaus lobistai“. Irgi kvailystė! Kremlius apskritai niekuo dėtas, britai balsavo, atsižvelgdami į savo gyvenimo realybę. O mes čia puikiai žinome, kad Europos Sąjunga – beprotiškas nedemokratinis griozdas, sugadinęs mums gyvenimą.

Jūs klystate, jeigu manote, kad Rusijos vadovybė aktyviai prisideda prie Europos skaldymo. Supraskite, Kremliuje sėdi idiotai, neišsimokslinę smulkūs kagebistiniai karininkai, kurie nie-ko nemoka! Jie nepastebėjo, kaip jiems panosėje subyrėjo SSSR, matote, jiems tai buvo „geopolitinė katastrofa“. O mes, disidentai, apie Sovietų Sąjungos griūtį kalbėjome 30 metų. Atminkite: Kremliuje visada sėdėjo ir sėdi niekam tikę margiai ir sargiai.

Kai dėl Ukrainos ir jos narystės ES perspektyvų… Aš visada sakiau, bet labai rūpestingai, kad nepakenkčiau Euromaidanui: Ukrainos orientacija į Europos Sąjungą nuo pat pradžių buvo klaida. Tikiuosi, patys ukrainiečiai nori ne tiek narystės ES, o būtent tapti visateise Europos sandraugos dalimi su jos liberaliomis vertybėmis. Likimo ironija, kad vos atsikračiusi Sovietų Sąjungos jungo, Ukraina tuojau pat pradėjo prašytis į Europos Sąjungą – SSSR ekvivalentą. Tai absurdiška ir kvaila!

Jeigu Ukraina nori būti šalis su europietiškomis vertybėmis – tai suprantama ir teisinga. Bet kuo čia dėtas toks socialistinis išradimas kaip Europos Sąjunga? ES seniai tapo atskira sovietinio tipo valstybine struktūra. Aš kadaise ir į Lenkiją važiavau, įtikinėjau lenkus nestoti į Europos Sąjungą. Nepaklausė, įstojo – dabar turi. Žmonės nenori galvoti, mane tai stulbina. O juk čia reikia galvoti kaip daugybos lentelės ribose, tai ne Niutono binomas, viskas paprasta!

Europos Sąjunga pasmerkta griūti. Ir visiems dėl to bus tik geriau. Visiems, išskyrus Rusiją.

Ir Ukraina, ir visa Rytų Europa labai blogai supranta, kas realiai dedasi Vakaruose. Jūs kažkodėl manote: jei mes taip galvojame, vadinasi, ir jie galvoja taip pat. Iš tikrųjų Anglijoje seniai ir stabiliai buvo nuotaikų prieš eurointegraciją. Europos Sąjunga pasmerkta griūti. Ir visiems nuo to bus tik geriau. Visiems, išskyrus Rusiją. ES niekada nekėlė rimto pavojaus Kremliui, priešingai: RF visada stengėsi susitarti su Europos biurokratija. Bet sugriuvus ES susitarti su 28-omis Europos šalimis atskirai bus jau neįmanoma.

Dabar Ukrainai reikia susitelkti į savo ekonomiką, o ne aimanuoti dėl krizės Europos Sąjungoje. Jūsų ekonomika nedirba. Ukrainai reikia pagaliau pradėti kažką gaminti ir uždirbti pinigų. Negalima ištisai gyventi iš kreditų, tai beprotybė ir kvailystė! Jūs galite pritraukti milžinišką investicinį kapitalą, tų pinigų jums užteks viskam: reformoms, pertvarkai, plėtrai.

Bet Ukraina sėdi ir nieko nedaro! Mane tai labiausiai stulbina. Jums tereikia pakeisti politinį elitą, jis iš esmės tebėra sovietinis, o jeigu kur nors ir pasireiškia profesionalumas, tai tik vagystėse ir korupcijoje. Ukrainos politinis elitas niekam tikęs, vykite jį lauk!

Kai dėl galimo Škotijos atsiskyrimo ryšium su Didžiosios Britanijos išėjimu iš ES, tai į sveikatą, tegul atsiskiria! Niekas dėl to nesikrims. Mums Škotija minusas, regionas su didžiausia bedarbyste, socialinėmis išlaidomis ir mažiausiu darbo našumu. Beje, Škotija visada balsavo už kairiuosius, būtent dėl jos balsų Britanijoje visada būdavo leiboristų vyriausybės. Jeigu Škotija atsiskirs, persvara baigsis, ir leiboristai jau niekada nebelaimės rinkimų. Tai vienareikšmiškai į gera.

Informacijos šaltinis: www.gordonua.com.

Nuotraukoje: buvęs sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis.

2016.07.05; 09:39

Šeima tvirta ne tada, kai gerai. Kai visi drybso sekmadienį krėsluose prie baseinėlio su kokteiliais. Kas ko vertas sužinai atėjus išbandymams. Kai kyla tikra grėsmė visiems ir kiekvienam.

Jei vieningai prieš pavojus, mūru už kitą, negaila paaukoti dalį savo patogumų – tai šeima. Jei riejasi ir kaltina, jei nusispjaut vienas ant kito ir to, kas bus, jei tik pykšt pykšt durys ir užsidaro savo kambariuose – šeimos nėra. Tik laiko klausimas, kada subyrės.

Continue reading „Išbandymo metas”

Dr. Laisvūnas Šopauskas Aikštės TV reportaže apie Prancūzijos teroro išpuolių pasekmes ir šiandieninę Europos situaciją kalbėjosi su prof. Vytautu Radžvilu.

Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as praėjus keletui dienų po teroro išpuolių savo kalboje pasakė: „tą penktadienį prancūzai žudė kitus prancūzus“. Toje pačioje kalboje jis paskelbė, kad Prancūzija yra karo būklėje ir pasiūlė keisti Konstituciją, kad galima būtų iš teroristų atimti pilietybę. Apžvalgininkai šioje kalboje pastebėjo tam tikrą nenuoseklumą ir melagystes, tipiškas Vakarų kairiesiems. Kaip galėtumėte pakomentuoti prezidento Hollande‘o bei kitų Vakarų valstybių isteblišmento atstovų retoriką?

Continue reading „Vytautas Radžvilas: „Europos Sąjunga – prie lemtingo slenksčio””

Taip vadinasi Europos užsienio reikalų tarybos (EURT) parengta ataskaita apie nepasiteisinusias Europos iliuzijas, kad europinis raidos modelis gali tapti pavyzdžiu visiems, apie Rusiją, kuri visai kitokia, negu įsivaizdavo europiečiai, ir apie tai, ką dabar reikia daryti ES, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Kaip konstatuoja dokumento autoriai, europiniam projektui nepavyko sugundyti pasaulio. Europa klaidingai tikėjosi, kad po šaltojo karo pabaigos imperializmo ir galios pusiausvyros laikai liko praeityje. Vietoj šių principų visiems aplinkui iš esmės buvo pasiūlyta klasikinio liberalizmo ideologija, kurios esmė – ekonominė tarpusavio priklausomybė, kuri daro bet kokį konfliktą beprasmišką.

Continue reading „Naujoji Europos netvarka”

Ukrainos „draugai“ turi nuspręsti: mes norime, kad Ukraina kovotų už mus, ar mes pasirengę kovoti patys už save?

Kad išvengtų būtinybės priimti tokį sprendimą, jie turi aprūpinti Ukrainą savigynos priemonėmis.

Vladimiro Putino tikslas – sugriauti NATO. Nors Rusijos intervencija į Ukrainą yra neatskiriama tos strategijos dalis, tai tik intermedija, o svarbiausias įvykis – priešaky, rašo Polas Roderikas Gregoris straipsnyje „Kas bus, jei Ukraina nustos kovoti?“, išspausdintame portale Forbes. com.

Continue reading „Forbes: kas nutiks, jei Ukraina nustos kovoti?”

Jau treji metai, kai išėjo į Amžinybę politologas publicistas antikomunistas ir antiglobalistas šviesaus atminimo Vilius Bražėnas. Liko jo Žodis, mintys ir šviesioji gyvenimo banga tiems, kurie jį pažinojo, su juo bendravo. Gyvenęs nuo 1949 metų JAV ir buvęs aktyvus politikoje nuo 1951 metų, jis kelis dešimtmečius gilinosi ir rašė antikomunizmo ir antiglobalizmo temomis, žinojo šiuos klausimus, geriau už bet ką pasaulyje. 2002 metais grįžo į Lietuvą tam, kad padėtų savo Tautai susiorientuoti geopolitikoje ir jai gresiančiuose pavojuose.

Patyręs politologas sugrįžęs į Lietuvą skelbė savo straipsnius keliuose laikraščiuose; kalbėjo, kad savo straipsnius atiduotų ir į komunistų spaudą, jeigu tik ši jį publikuotų. Jis matė, kad Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę, neilgai ja besidžiaugs sparčiai globalėjančiame pasaulyje, juolab, kai ta globalizacija eina kreivai ir šleivai, jos lyderiams apsvaigus nuo pergalių, žmonėms nesidomint ir nesiorientuojant geopolitikoje, o politikus valdžioje papirkinėjant dosniomis finansinėmis pakišomis, kad jie tylėtų ir vestų savo tautas į globalizmo ateitį, tautoms ir žmonėms pražūtingą.

Continue reading „Lietuvos prezidento rinkimai dviejų globalizmų – Rytų ir Vakarų – kryžkelėje”

Suverenios šiuolaikinės Lietuvos valstybės galios kilo iš Vasario 16 d. akto, kurį pasirašė Lietuvos Taryba, nesiremdama jokiu plebiscitu.

Plebiscitai tuo metu jau buvo žinomi, tačiau aplinkybės (okupacija) padiktavo būtent tokį buvusios Mindaugo Lietuvos Karalystės lietuvių etninėse ribose atgaivinimo moderniame pavidale kelią.

Beje,  tuo metu nedaug trūko, kad Lietuva vėl būtų karalystė, valdoma karaliaus Mindaugo II, tiesa, per dinastinį ryšį priklausoma nuo Vokietijos.   

Šiandien nesame okupuoti, tad plebiscitai, referendumai yra natūrali mūsų demokratinės valstybės gyvenimo sudėtinė dalis, įtvirtinta Konstitucijoje ir įstatymuose.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai Vasario 16-ąją. Tautos galios šiandien”

Baigėsi svarbiausias ES pirmininkaujančios Lietuvos renginys – ES valstybių ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas Vilniaus Valdovų rūmuose. Svarbiausia žinia – Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasirašė asociacijos su ES susitarimo.

„Vokiečių bangos“ DW-Trend užsakymu lapkritį padaryta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad gyventojų, pasisakančių už narystę (ne asociaciją) ES procentas per metus išaugo nuo 52 iki 58, o pasisakančių prieš pakito nežymiai ir sudarė 31 proc. Dauguma pasisakančiųjų už įstojimą į ES, 63 proc., norėtų to kuo greičiau (prieš metus tokių „greituolių“ tebuvo 26 proc.), likusieji – penkerių metų laikotarpyje.

Pažymėtina, kad netgi rytų ir pietų Ukrainoje už įstojimą į ES pasisakė 50 proc. apklaustųjų (centrinėje ir vakarų – 69 proc.).

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Apie Ukrainą”

Ukraina nepasirašys asociacijos su Europos Sąjunga susitarimo aukščiausio lygio susitikime Vilniuje. „Vykdydamas nepaprastai delikačią operaciją, Briuselis blogai apskaičiavo. Pasitelkusi rimbą Rusija galų gale sugebėjo pasiekti savo, o Europa su savo „suvytusia morka“ turi kentėti gėdą iki kito karto“, – rašo žiniasklaida. Ukrainos opozicija kaltina prezidentą išdavyste ir įžvelgia pagrindą apkaltai.

Viršūnių susitikime, kuris įvyks Vilniuje lapkričio 28–29 dienomis, Ukraina nepasirašys asociacijos su ES susitarimo, praneša Le Temps. Prieš ketverius metus pradėtas procesas nutrauktas lapkričio 21 dieną šalies ministro pirmininko Nikolajaus Azarovo potvarkiu.

Continue reading „Viktorą Janukovičių nuvylė Europos Sąjungos „suvytusi morka“ ?”

Strasbūre pasibaigė pirmoji jau paskutiniųjų 2009-2014 m. kadencijos metų Europos Parlamento sesija. Po rugpjūčio mėnesį tiek Europos Parlamentą, tiek kitas ES institucijas trumpam užmigdžiusios atostogų pertraukos europarlamentarai į Elzaso sostinę susirinko spręsti anaiptol ne su poilsiu ir vasara susijusių klausimų.

Tarp jų – reakcija į karščiausius pasaulinės politikos įvykius Sirijoje bei Egipte, itin išaugusio Rusijos spaudimo Rytų Partnerystės programoje dalyvaujančioms valstybėms vertinimas, biodegalų gamybos taisyklės, kurios turėtų apriboti tradicinių biodegalų gamybą ir paspartinti perėjimą prie naujų šios kuro rūšies gamybos būdų, bankų priežiūros mechanizmo sukūrimas, skaitmeninis saugumas ir kita.

Continue reading „Rugsėjo sesijoje: atsakas Rusijos spaudimui ir naujų rinkimų laukimas”

Ar skaitėte Viktorijos Daujotytės publikaciją "Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo", paskelbtą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio "Metai" skyriuje "Svarstymai"? Jei neskaitėte, primygtinai rekomenduoju susirasti žurnalą "Metai" (2013-ieji, Nr. 8 – 9), ir susipažinti su straipsniu.

Minėta rašytojos, literatūrologės, profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės V.Daujotytės esė – ilgoka. Šių dienų akimis žvelgiant, tokios apimties rašinius mažai kas atidžiai perskaito nuo pradžios iki galo.

Tačiau perskaityti verta, nes tai – atidus, gilus žvilgsnis į šių dienų aktualijas. Aptariami svarbiausi, aktualiausi klausimai, pradedant Europos Sąjungos perspektyvomis ir baigiant Lietuvos santykiais su ES. Rašytoja, profesorė, literatūrologė V.Daujotytė geranoriškai, bet kritiškai, iš visų pusių analizuoja nūdienos prieštaravimus, nesusikalbėjimus, trintis.

Continue reading „Viktorijos Daujotytės publikacija – verta rimto dėmesio”

Aukščiau pateikta klasikinės Apšvietos rašytojo knygos analizė, tikiuosi, ne tik pakoreguos nuolat populiarinamą mitą apie savaiminę, nors pavėluotą, bet kone automatišką krikšto palaimą pagoniškai Lietuvai. 

Akivaizdesnė gal taps ir poliparadigminė būtinybė išskleisti platesnį, pakankamai blaivų ir svarų diskursą tradiciniame požiūryje į keturis šimtmečius gyvavusios unijinės katalikiškos Abiejų Tautų Respublikos pilietinę ir moralinę raidą būtent krikščionybės idealų šviesoje.

1. Tradiciniai mitai ir naujoji XXI a. paradigma

Galbūt ir galima teoriškai pateisinti minėtus tradicinius lenkų ir net lietuvių istoriografų mitus, esą katalikiškas krikštas buvęs ikikatalikiškai Lietuvai vienintėlė panacėja, didžiausias tikslas ir būsimos palaimos patikimiausia garantija, tačiau su viena sąlyga – panašūs mitai galėjo turėti realesnes šaknis tik pirmuosius 150 – 200 metų.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 1”