Paryžius, gruodžio 6 d. (AFP-ELTA). Nobelio premija yra „vyrų institutas“, antradienį interviu agentūrai AFP prieš šį savaitgalį vyksiančią oficialią apdovanojimų ceremoniją sakė literatūros premijos laureatė prancūzė Annie Ernaux.
„Jis atsiskleidžia per troškimą laikytis tradicijų. Būti susaistytam tradicijų galbūt yra labiau vyriška, tai būdas perduoti galią vienas kitam“, – sakė 82 metų rašytoja.
Švedijos akademijos apdovanota už savo kūrinių „drąsą ir klinikinį aštrumą“, A. Ernaux yra tik 17-oji moteris, apdovanota Nobelio literatūros premija nuo 1901 metų, kai ši buvo įteikta pirmą kartą, ir pirmoji moteris iš Prancūzijos.
„Kalbas beveik visada sako tik vyrai, o aš pastebėjau, kad moterys dažnai mažiau daugžodžiauja nei vyrai, nes puikiai matyti, kad jos yra dalykiškesnės“, – sakė ji, pridurdama, kad atėjo laikas Nobelio komitetui modernizuotis.
„Sunku pasakyti, bet galbūt galėtų būti mažiau pompastikos, mažiau ilgų suknelių ir frakų? Tai būtų neblogai“, – šypsodamasi svarstė ji, turėdama omenyje iškilmingą šeštadienio ceremoniją ir banketą, kuriame dalyvauja Švedijos karališkoji šeima ir daugiau kaip 1 200 svečių.
Tačiau atvykusi į Stokholmą, kur savaitę vyksta šventiniai renginiai, skirti šių metų premijos laureatams, A. Ernaux sakė, kad ją nustebino „premijos [įteikimo ceremonijos] iškilmingumas, didingumas“ ir su ja susijęs „mastas bei svarba“.
Feministė ir aktyvistė sakė norinti skirti savo Nobelio premiją „visiems tiems, kurie kenčia, kurie vienaip ar kitaip kenčia nuo dominavimo, nuo rasizmo, nuo visko, kas yra kokia nors nelygybės forma. Ir visiems tiems, kurie kovoja ir lieka nepastebėti“.
Nors ji „iš tikrųjų netroško laimėti premijų“, apdovanojimas paskatino norą rašyti, sakė A. Ernaux. Ji planuoja „rašyti toliau“ ir „džiaugtis senatve“. „Manau, kad tai yra tas amžius, kai gali apmąstyti daugybę dalykų, o man tai reiškia, kad apie juos, žinoma, reikia ir parašyti“, – sakė A. Ernaux.
Taigi dar kartelį apie mus pačius, lietuvius (nors šia tema jau ir nemažai kalbėta) – dauguma mūsų neturime elementarios savivertės, nesuprasdami, nesuvokdami, kokie unikalūs, išsilavinę šiaip jau esame.
Ar ne dėl tos prarastos, o, galbūt, ir niekada neturėtos savivertės, aklai mėgdžiojame „vakarus”, bandydami tuos „vakarus” persitempti į Lietuvą, daryti viską taip, kaip anie daro – bandydami net ir susitapatinti su jais, būti jais – bet tik ne lietuviu! Ar ne dėl tos priežasties (savivertės stokos) renkame į Seimą niekam tikusius – prastesnius už daugumą mūsų, vien dėl to, kad jie yra triukšmingesni, „geriau susisukę” – buvo gudresni prasimušti ten.
Mes dažnai klaidingai žmogaus pasyvią agresiją priimame, kaip kokį jo vidinį stiprumą, kaip tvirtą jo asmenybę, kaip sugebėjimą vadovauti, būti lyderiu, nors ten tik primityvi – paprasta akimi įžiūrima – agresija. Svarbu suprasti, kad pasyviai agresyviam žmogui svarbus tik laimėjimas arba pralaimėjimas – jie tik taip mato pasaulį.
Mes nesugebame, nemokame išgirsti tylius, bet itin protingus intelektualus – neretais atvejais perspėjančius mus apie artėjančias arba jau esamas bėdas, nelaimes. Kalbant apie tokius protinguolius iš karto mintyse iškyla puiki profesoriaus Vytauto Radžvilo asmenybė.
Moteris (feministes) – vos ne kiekvieną dieną spaudoje ar facebook’e belinčiuojančias vyrišką giminę (dabar tai itin madinga!) – aklai priimame kaip savo globėjas, bičiules, vyresnes seseris, jau moteriškos giminės lyderes, kovotojas už moterų teises, kaip pavyzdžius – kokia turi būti moteris.
O dažniausiai tame – tiktai kokios tai konkrečios – jau tos moters patirtos, išgyventos asmeninės nuoskaudos ir iš to išplaukusi kokia tai beveik neapykanta vyriškai giminei. Prisiminkime – dvi skirtingos lytys, du skirtingi poliai niekada nebūna priešingi vienas kitam. Taigi, tai tik dirbtinai sukurptos visuomenėje priešingybės.
Nors – ačiū dievui – dauguma moterų – žino, kas svarbiausia moteriai ir kokia ji turi ar gali būti. Tiksliau – gali, nes niekas neturi, neprivalo „būti” tuo, kuo ji / jis nėra.
Pamąstykime!
Gal ir daugiau būtų norinčių TIKRAI dirbti Lietuvai, jei egzistuotų ne tik ta, tikroji atsakomybė už savo Tėvynę, bet ir ta, čia jau daug kartų mano minėta – vidinė savivertė, tas pasididžiavimas savimi, savąja tauta.
Lietuviai, galbūt, net nežino, kokie jie iš esmės yra puikūs, ypač, kas liečia mūsų išsilavinimus, pasiekimus moksluose, menuose (talentinga menams tauta), supratimą apie gyvenimą (čia kiek vyresniems), siekimus pažinti pasaulį.
Bet ir tuo pačiu labai akivaizdu – mes po truputi save vis labiau lenkiame prie žemės, mažiname save – mažiname iki kažkokios tai nepakančios vienas kitam, išsidraikiusios, susipriešinusios tautos, o naujai iškilę liberalai – jų tos „burbulo” partijos, kaip ir ta „Laisvės” partija – tik įmeta degtuką į jau rusenančią lavą, mat jiems naudinga – kuo mažiau vienybės, kuo mažiau tikrojo patriotizmo Lietuvai, tuo jiems jau lengviau siekti savųjų tikslų – Lietuvai visai nenaudingų tikslų.
JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump), ketvirtadienį lankydamasis įžymiame Paryžiaus pastatų komplekse, pagyrė Prancūzijos prezidento žmonos išvaizdą, praneša naujienų agentūra AP.
Oficialiame Prancūzijos vyriausybės „Facebook“ puslapyje patalpintame vaizdo įraše užfiksuoti po ekskursijos Invalidų rūmų muziejuose besišnekučiuojantys D. Trampas, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ir jų antrosios pusės.
Atsisveikinant D. Trampas pasisuko į Bridžit Makron (Brigitte Macron) ir gestu parodė į jos kūną. „Žinote, jūs tokios puikios formos“, – pasakė D. Trampas ir dar kartą tai pakartojo pasisukęs į E. Makroną. „Gražu“, – pridūrė JAV prezidentas. B. Makron yra buvusi savo vyro mokytoja, ir jų santykiai sulaukia daug dėmesio dėl ryškaus jųdviejų amžiaus skirtumo.
Tačiau feministės ir pats Prancūzijos prezidentas tokią D. Trampo dėmesio išraišką pavadino seksistine, ir pridūrė, kad jei E. Makronas būtų vyresnis už žmoną, niekam nė mintis nekiltų to komentuoti.
Įdomu tai, kad E. ir B. Makronus amžiaus skirtumas toks pat kaip ir D. ir M. Trampų.
D. Trampas jau anksčiau yra sulaukęs kritikos, kad su moterimis elgiasi kaip su objektais ir jas žemina. Ypač daug neigiamų atgarsių sulaukė paviešintas įrašas, kuriame girdėti, kaip D. Trampas giriasi seksualiai priekabiavęs prie moterų ir tvirtina, kad: „Kai esi žvaigždė, jos leidžia tai daryti. Gali daryti bet ką“.
Žodžiu, D. Trampas ir toliau elgiasi taip, kaip nedera elgtis solidžiam solidžios valstybės vadovui.
Nuoširdus Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas VDU prof. Alvydas Butkus yra minėjęs, jog broliai latviai turi sukūrę puikų meninį filmą nepriklausomybės tema. Omenyje prof. A.Butkus turėjo 2007-aisiais pastatytus „Rygos karius“.
Suprask, tai – vykusi meninė juosta, kupina intrigų, pavojų, ir tuo pačiu – žadinanti patriotinius jausmus, stiprinanti pagarbą valstybei.
Pirmą kartą „Rygos karius“ išvydau tik šiemet, vasario 16-osios vakarą, paakintas prof. A.Butkaus pasakojimų. Jaučiu dėkingumą tiek prof. A.Butkui už rekomendacijas, tiek LRT vadovybei, filmą parodžiusiai būtent vasario 16-osios vakarą (vis tik ypatinga vasario 16-osios aura – ne tušti žodžiai).
Internetas įkaitęs nuo pasipiktinimų vadinamąja Estrelos rezoliucija. Ir mes šiomis dienomis gauname laiškų, raginančių reaguoti į garsiąją Europos Parlamento parlamentarės Editos Estrelos pateiktą rezoliuciją dėl "Lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių".
Vieną kartą europarlamentarai priėmė sprendimą tą rezoliuciją sugrąžinti į Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetą tobulinti. Žmonės susijaudinę, kad šiandien, t.y. gruodžio 10 d., dėl rezoliucijos jau vėl bus balsuojama plenarinėje sesijoje. Normaliems žmonėms (nerandu kito žodžio) kelia pasibaisėjimą rezoliucijoje suformuluoti reikalavimai, kaip Europos Sąjungos valstybėse turėtų būti lytiškai auklėjami vaikai nuo kūdikystės iki subrendimo.
Naujas moterų judėjimas, gimęs Prancūzijoje, kovoja prieš maištininkes, atkeliavusias iš Rytų, pasakoja Anais Džinori (Anais Ginori) laikraštyje La Repubblica.
Apsirėdžiusios baltai, palaidais plaukais, jos panašios į antikos vaidilutes. Jos choru deklamuoja: „Moteris yra ori ir tai rodo be ekshibicionizmo ir isterijos“. Užuomina suprantama visiems, sakoma straipsnyje.
„Femen stumia mus į nepadorumą ir neapykantą, o mes pirmenybę teikiam išminčiai, meilei ir šypsenai“. Išmintingųjų feminisčių ir pusnuogių feminisčių, naujųjų Antigonių ir iš Rytų atkeliavusių maištininkių, įžymiųjų Femen, sau uniforma pasirinkusių apsinuoginimą iki juosmens, priešprieša akivaizdi. Pirmosios skelbia, kad vyras ir moteris vienas kitą papildo, antrosios reikalauja lygybės.
Interviu laikraščiui „Tageszeitung” ukrainiečių rašytoja Oksana Zabužko išsako nuomonę, kad Ukrainos ekonomikoje ir kultūroje dominuoja Rusijos įtaka.
Interviuotoja pasitikslino, ar galima 1996 metais išleistos O.Zabužko knygos „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ pagrindinę idėją išreikšti kaip tezę, kad ukrainiečiai vyrai engia ukrainietes moteris, nes juos pačius engia rusai. Autorė atsakė, jog knyga susilaukė skandalingos šlovės todėl, kad joje atvirai kalbama apie tai, kokį milžinišką vaidmenį santykiuose gali vaidinti kova dėl valdžios.
Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kas gi nutiko praėjusių metų gruodžio 19-ąją Minsko centre. Tądien kelios jaunos feministės iš tarptautinės organizacijos “Femen” prie pat Baltarusijos KGB būstinės surengė originalią akciją.
Jaunutės merginos nepabūgo atvykti prie KGB pastato, iki pusės nusirengti bei iškelti keletą politinio pobūdžio plakatų. Pavyzdžiui, reikalauti laisvės Baltarusijos politiniams kaliniams. Pusnuogių merginų akcija prie KGB rūmų Baltarusijos sostinės centre – įžūlus spjūvis tiek Baltarusijos saugumiečiams, tiek ir Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai. Be abejo, KGB darbuotojai privalėjo kuo greičiau “likviduoti netikėtai iškilusią konfliktinę situaciją”. Tačiau kaip neutralizuoti?
Baltarusijos KGB iškilimingai Minske informavo žiniasklaidą, girdi, 2011 metais šalyje buvo demaskuoti net 23 užsimaskavę užsienio šalių slaptųjų tarnybų agentai, slaptieji informatoriai bei vadinamieji “kurmiai”.
Baltarusijos saugumo vadovybė specialiai surengtoje spaudos konferencijoje taip pat tvirtino, jog išaiškinti net 33 užsienio specialiųjų tarnybų klastingi bandymai verbuoti Baltarusijos piliečius. Baltarusijos specialiųjų ir slaptųjų tarnybų ekspertai įsitikinę, esą tokios užkardymo priemonės neabejotinai užkirto kelią galimiems naujiems sunkiems nusikaltimams. Juk jei užsienio šnipų verbavimai būtų buvę apvainikuoti sėkme, mažų mažiausiai trisdešimt trys baltarusiai būtų tapę neabejotinais tėvynės išdavikais.
27-erių metų amžiaus Kiti Grin – nepriklausoma žurnalistė iš Australijos miesto Melburno. Ji išgarsėjo praėjusių metų gruodžio pabaigoje, kai išdrįso filmuoti ne itin linksmus Ukrainos feminisčių nuotykius Baltarusijos sostinėje Minske priešais KGB būstinę.
Netrukus po to, kai ukrainiečių feministės iš organizacijos “Femen” liovėsi demonstruoti savo nuogas krūtines ir sulankstė plakatus “Laisvę politiniams Baltarusijos kaliniams”, Kiti Grin buvo sulaikyta. Sučiupo ją, be abejo, Baltarusijos KGB darbuotojai. Baltarusių saugumiečiams feminisčių akcija buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Iki tol jie nebuvo susidūrę su panašiais incidentais. Jie buvo įpratę gaudyti, tramdyti, areštuoti … apsirengusius žmones. O čia – iki pusės apsinuogusios, mielos, klusnios merginos. Tačiau Baltarusijos KGB vis tik elgėsi grubiai.