Finansų ministras Vilius Šapoka. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Finansų ministras Vilius Šapoka teigia, kad ekonominės prognozės Lietuvai nieko gero nežada. Ministerijos naujausiomis prognozėmis, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet gali smukti iki 7,3 proc.
„Ekonominės prognozės tikrai nieko gero nežada. Dėl viruso krizės Lietuvoje ir pasaulyje situacija sparčiai kinta. Lietuvos BVP nuosmukis šiais metais, jo gylys priklausys ne tik nuo pandemijos situacijos valdymo Lietuvoje, ne tik nuo ekonominį aktyvumą ribojančių priemonių šalyje, bet ir nuo ekonominės padėties mūsų eksporto rinkose. Kitaip tariant, esame visi viename laive“, – pirmadienį sakė V. Šapoka.
Laikantis prielaidos, kad COVID-19 viruso plitimas bus suvaldytas pirmąjį šių metų pusmetį, po kurio ekonominis aktyvumas laipsniškai atsigaus, kovo scenarijuje buvo numatyta, kad Lietuvos BVP šiemet gali smukti iki 2,8 proc.
Laikantis tos pačios prielaidos dėl COVID-19 suvaldymo per pirmąjį šių metų pusmetį, balandžio sudarytame scenarijuje jau numatoma, kad Lietuvos BVP gali smukti ir iki 7,3 proc.
„Jeigu iki vasaros viruso plitimas nebus suvaldytas, Lietuvos BVP gali smukti gerokai daugiau ir tai skaičiuosime dviženkliais skaičiais“, – pridūrė ministras.
Anot jo, blogėja tiek verslo, tiek vartotojų lūkesčiai. Štai ir atėjo krizė
„Statistiniai duomenys už pirmuosius šių metų mėnesius rodo ne tik lėtėjantį ekonomikos aktyvumą, bet ir prastėjančius verslo ir vartotojų lūkesčius. Kelerius metus vyravę labai optimistiniai verslo ir vartotojų lūkesčiai visiškai yra išblėsę. Lūkesčių nuosmukis užfiksuotas visuose sektoriuose, pradedant pramone, statyba.
Vartotojų lūkesčiai taip pat blogėja, ir sparčiai, jau trečią mėnesį iš eilės. Paskutinį kartą toks lūkesčių kritimas buvo fiksuotas prieš ketverius metus“, – sakė V. Šapoka.
„Prastėjančios verslo nuotaikos rodo neužtikrintumą ir paskatins investicinių planų atidėjimą. Blogesni vartotojų lūkesčiai lemia atsargesnį vartotojų elgesį ir mažesnį vartojimą“, – pridūrė jis.
Finansų ministerijos duomenimis, kovo vartotojų lūkesčiai, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumažėjo 6 proc. p. Ekonominių vertinimų rodiklis, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumažėjo 7 proc. p. Lūkesčių nuosmukis užfiksuotas visuose sektoriuose, didžiausias jis buvo paslaugų sektoriuje (-11 proc. p.).
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius paskelbė kreipimąsi, kuris baigiasi išvada: „…lieka neaišku – kam reikalinga mokesčių mokėtojams brangiai atsieinanti institucija, kuriai Švietimo įstatymas numato viso šalies švietimo politikos vykdymą, jei ji to nedaro ir svarbiausių sprendimų priėmimą palieka mokyklų vadovams bei savivaldybių merams? Finansų ministro dėmesiui – štai kur biudžeto lėšų taupymo šaltinis…“
Nieko sau! Iki šiol šitas ponas, iškilus konfliktui tarp pedagogų bendruomenės ir ministerijos, dažniausiai užimdavo katino Leopoldo poziciją ir ragindavo, ieškant kompromiso, daugiau pasitikėti ministerijos išmintingumu ir geranoriškumu. O dabar ėmė ir pratrūko, net radikaliau, negu pedagogų bendruomenė, kuri paprastai reikšdavo nepasitikėjimą ministrais/ministrėmis, bet visą ministeriją išvaikyti dar nėra siūliusi.
A.Jurgelevičiui pasipiktinimą (teisėtą, sakyčiau…) sukėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus pareiškimas apie tai, kad mokslo metai „neturėtų baigtis“ anksčiau birželio 1 d. Vėliau jau pati mokykla turėtų spręsti, ką daryti – toliau tęsti ugdymą ar, užrakinus mokyklos duris, eiti atostogauti. „Štai tokį atsakymą sugebėjo išspausti mokinių, jų tėvų ir mokytojų prie sienos klausimų apie mokslo metų pabaigą prispaustas ministras“ – stebėjosi profsąjungos lyderis. Ir komentuoja: „plika akimi matosi, kad šalies švietimo politiką koordinuojanti institucija jau nieko nekoordinuoja ir apskritai yra viską paleidusi iš savo rankų“.
O ko kito galima tikėtis, jei jau daug metų šios ministerijos ministrai tik kėdes šildo ir pakalba konferencijose, o švietimo procesą jaukia, galvodami, kad jam vadovauja, nuolat besidauginantys ministerijos biurokratai?!
Ne taip seniai, šių metų pradžioje straipsnyje „Kas valdo Lietuvą?“, kalbėdama apie biurokratų visagalystę ŠMS ministerijoje, rašiau: „Ypač didelis konteineris „reformatorių” klaidų sukauptas švietimo sistemoje. Keitėsi valdančiosios partijos, keitėsi ministrai… Ir ką? Kuo arčiau mūsų dienų, tuo blogyn. Sakysite – perdedu? Bet ar nematote, kad ministrų (beje, jo paties parinktų) nekompetencija, regis, priveikė net ir atlaidųjį premjerą Saulių Skvernelį. Juk ne iš didelio džiaugsmo policininko išsilavinimą turintis žmogus griebiasi reformuoti valstybės švietimo sistemą!?“ /www.slaptai.lt/
Švietimo ir mokslo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Mano straipsnis lyg ir buvo pradėjęs klibinti tą gelžbetoninį biurokratų mūrą, juolab, kad įsijungė kai kurie Seimo nariai, bet… viską užgesino ministro A. Monkevičiaus vangumas. Tai dabar ir aš paklausiu panašiai kaip A. Jurgelevičius: „Kam reikalingas ministras, jei jis nevadovauja, nesiima iniciatyvos formuluoti sprendimus ir reikalauti jų vykdymo ne iš žemiausios grandies, iš mokyklų ir gimnazijų, bet iš savo komandos, ministerijos darbuotojų?“
Ministerijų biurokratai, dažnai gražiai pavadinami „valstybės tarnautojais“ ar netgi valstybės valdymo aparatu, jau seniai išsigimė į „valstybę valstybėje“. Jų bijo ir prieš juos tūpčioja ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministrai.
Ką tik kažkokią protu neaprėpiamą, beveik šunišką meilę savo ministerijos aparatui pademonstravo Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Sunkiausiomis valstybei dienomis, kai dėl jo paties ministerijos darbo broko valstybė susidūrė su pandemija visiškai nepasiruošusi, nesukaupusi nė būtinojo minimumo apsaugos priemonių, ko pasėkoje virusu masiškai, daugiau nei kitose valstybėse, apsikrėtė medikai, kai visuomenė aktyviai ėmėsi medikus remti ir šelpti, kai net Seimas susivokė didinti atlyginimus visiems su ligoniais betarpiškai dirbantiems medikams, ministras skubiai didesniais atlyginimais „apdovanojo“ savo ministerijos biurokratus, nors apie juos Seimo ir Vyriausybės nutarime nebuvo kalbama, nes jie įeina į kitą, ne medikų, o valstybės tarnautojų grupę. O kai vienas kitas žurnalistas spaudos konferencijoje išdrįso tokiu ministro sprendimu nusistebėti, reikėjo tik pasiklausyti, kokiu kietu, metaliniu tonu ministras aiškino apie persidirbusius kolegas, kurie dirbę ištisomis dienomis ir net savaitgaliais.
Kas juos ten supaisys, gal kažkuris ir dirbo, bet paprastai apie darbo kokybę sprendžiama ne iš atsėdėtų (atmiegotų, telefonu prakalbėtų…) valandų darbo kėdėje, bet iš rezultatų. O kokie buvo ministerijos darbuotojų darbo rezultatai pirmosiomis epidemijos savaitėmis, rodo susirgusių medikų skaičius.
Iki šiol daugiausia kritikos tekdavo šioms dviem ministerijoms. Bet krizė, sukelta epidemijos, išryškino ir kitų neproporcingai išaugusios biurokratų kaimenės užvaldytų ministerijų ydas ir klaidas.
Į „juoduosius“ biurokratizmo lyderius šiandien nesuvaldomai veržiasi finansų ministerija, kuri, premjero lūpomis, nenuilsdama darbuojasi, perskirstydama ES teikiamą finansinę paramą, pagalbą šalies ūkiui.
Na, realiai ji dar nieko neperskirstė. Jos biurokratai tik dūzgia, ruošdami gausybę reikalavimų, kurdami kažkokias sąlygas, klausimynus, kuriuos turės užpildyti mūsų verslininkai, norintys pasinaudoti ES parama.
Kadangi biurokratai kitaip nemoka parodyti savo reikalingumo, kaip kurdami vis naujus ir vis beprasmiškesnius reikalavimus, apklausas, klausimynus tiems, kurie yra priklausomi nuo jų savivalės ir nekompetencijos, mūsų smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kaip musės, įklimpusios į sirupą, tik kojeles kilnoja, tik ataskaitas ir paraiškas rašinėja, nepajėgdami pajudėti iš mirties taško.
O juk ES nieko panašaus nereikalauja!
Štai kaip ES parama naudojasi Italija: pasak Seimo nario Arvydo Anušausko, “600 eurų bus pervesta į savarankiškai dirbančių darbuotojų einamąsias sąskaitas, o iki penktadienio – į kitų asmenų, kurie kreipėsi paramos, einamąsias sąskaitas. Kompensacija amatininkams, prekybininkams balandį ir gegužę išmoka bus padidinta iki 800 eurų. Mažos ir vidutinės įmonės artimiausiomis dienomis taip pat galės tikėtis 25 tūkst. eurų valstybės garantuojamos automatinės paskolos: internetinė forma buvo prieinama nuo vakar ir „procedūra buvo maksimaliai supaprastinta“.
Taigi, kuo mažiau sąlygų, kuo paprasčiau, kuo greičiau. Nei verslas, nei žmonės nelaukia.
„O gal žinote kaip pas mus? – klausia A. Anušauskas, ir atsako: „Aš neradau nieko – tik krūvą sąlygų, kurios reiškia tik viena – parama nepasieks tų, kuriems labiausiai jos reikia jau dabar“.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daug bereikalingo popierizmo, formalumo finansinės paramos skirstymo procedūroje pastebėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda, bet valdiškų pinigų skirstytojai ramūs. Aiškina, jog jie padarė viską, o procesas stringa dėl tarpininkų nerangumo.
Matot, jau ir „tarpininkai“ įsiveisė. Jiems irgi valgyt reikia, ir jiems už tarpininkavimą bus apmokama iš tų pačių ES pinigų, kurie, jei teisingai prisimenu, turėtų būti skirti verslui gaivinti ir laikinai pajamų netekusiems darbininkams šelpti. O čia – nauja duonos valgytojų armija, pinigų dalintojai išsiperėjo.
O kai pinigus skirstys „finansų tarpininkai“, ką veiks finansų ministerijos biurokratai? Ataskaitas rūšiuos?
Beje, gal kam nors įdomu, ką veikia finansų ministras V. Šapoka?
Žiniasklaida skelbė, jog jis įkūrė “COVID-19 fondą“, kuriam vadovauti pakvietė prezidentę D. Grybauskaitę. Fondas neva renka labdarą ir paramą medikams. Bet, kaip rašo Algimantas Rusteika (Kauno Forumas), šis fondas realybėje neegzistuoja: „Tikrinkit kiek norit Registrų centre – tokio juridinio asmens nėra, kaip ir jokios garbių asmenų fondo tarybos ar valdybos, apie kurias kliedima žiniasklaidoje ir valstybės viršininkų kalbose. Niekas fondo nekūrė ir neįkūrė, jokio ministro įsakymo teisės aktų sistemoje nerasit, jokio steigėjo ir narių, jokių įstatų ar nuostatų, fondo vadovybės atsiskaitymo tvarkos ir lėšų panaudojimo kontrolės – absoliučiai nieko nėra“.
Primena pasaką apie naujus karaliaus rūbus, ir vaikelį, kuris pranešė, kad iš tikrųjų tai karalius – nuogas… Ar ne?
Ir dar kažkaip labai nejaukiai primena padėtį mūsų didžiojoje kaimynėje, kurios ir vardą nedrąsu minėti, kad buvę kolegos iš TS-LKD partijos manęs neapšauktų jos „agentu‘.
Visgi išdrįsiu pacituoti žurnalistą Maksimą Ševčenką, kuris rašo („Exo Moskvy“):
„Testai – nesąmonė [turi galvoje koronaviruso testus – J.L.]. Ir ne paprasta nesąmonė, o apgavystė! Nė vienas mano testas – o jų padarė penkis – neparodė užsikrėtimo COVID 19! Ir dar žinau dešimtis atvejų – žmonės miršta, o testai neigiami. Todėl klausiu: kas pelnosi iš tų neva „testų“ ir su jais susietos statistikos apie COVID 19?
Kieno interesams tarnauja prie tų testų „pririštos“ statistikos falsifikacija (mažinant skaičius)?
Maksimas Ševčenko
Pažindamas žvėrišką, kriminalinę, įžūlią, grobikišką rusiško kapitalo prigimtį, neabejoju, jog niekas šioje šalyje nevyksta be sistemos, be kieno nors materialios naudos. Neišvengiamai kūmas, svotas, brolis, sugėrovas, bendradarbis ar giminaitis atrėš sau milijoninį kontraktuką kokiam nors testui sukurti, kaukėms, specmaistui, vakcinai ir pan. pagaminti. Ir visa tai bus išplatinta, išreklamuota, viršininkams ir visuomenei bus pateikta kaip didžiausias laimėjimas, kaip gėris – o iš tiesų taps menkaverčiu pusfabrikačiu, netgi kenksmingu, nes žmonės patikės ta chaltūra, atiduodami į jos rankas savo likimus ir gyvenimus.
Be šito čia niekas nevyksta. Vardan visuomenės ar humanitarinių, ar valstybinių interesų pas mus veikia tik humanistai-idealistai (tokie, kaip gydytojai ir medicinos personalas). O visa valdininkų kasta su aplink ją aplipusiais parazitais, sukčiais, „tarpininkais“, rangovais, landūnais ir grobišiais jau priprato pelnytis iš visko, kas leidžia jiems išsunkti pinigus iš biudžeto ir perdėti juos į kažkieno kišenę su konkrečiu adresu.
Apie tai, kuo sveikatos apsaugos sistemą pavertė jos optimizacija (o tiksliau – apiplėšimas ir iššvaistymas), teks kalbėti artimiausioje ateityje. O dabar aišku viena – šita valstybę iš vidaus griaunanti melaginga biurokratinio kriminalinio kapitalizmo sistema negali, neturi gyvuoti ilgiau.“
Čia – citatos pabaiga. Bet – ne galas visoms toms negerovėms, kurios taip panašios viena į kitą ir didelėje autokratinėje, ir mažoje, demokratine save vadinančia, valstybėse. Nes koronavirusas – likimo dovana, dėka kurios, kaip spėja A. Rusteika, „bus galima visą valstybinį bardaką dūmų uždangom paslėpti arba paprasčiausiai atidėti“.
Italijos finansų ministras Roberto Gualtieris sakė, kad Italijos statusas ir reputacija Europoje yra nukentėję dėl ankstesnės vyriausybės nesutarimų su Briuseliu.
„Lygos“ ir „Penkių žvaigždučių judėjimo“ koalicija subyrėjo rugpjūtį. Naująją vyriausybę, kuriai vadovauja premjeras Giuseppe Conte, dabar sudaro „Penkių žvaigždučių judėjimas“ ir Demokratai (PD).
„Prieštaringi ir konfliktiški santykiai tarp „Lygos“ ir Europos mums brangiai kainavo, kadangi dėl aukštesnių palūkanų normų išleisti milijardai sulaukta mažiau investicijų ir sumažėjo Italijos politinė įtaka Briuselyje“, – penktadienį laikraščiui „La Repubblica“ sakė R. Gualtieris.
R. Gualtieris, kuris anksčiau dirbo ES parlamento ekonomikos ir pinigų politikos komitete, laikraščiui „La Repubblica“ taip pat sakė, kad „Lygos“ suplanuotas fiksuotų mokesčių planas neįsigalios.
Vietoje to, nauja vyriausybė planuoja pristatyti mokesčių lengvatas mažas pajamas gaunantiems darbuotojams. R. Gualtieris taip pat teigė norintis pagerinti situaciją su Briuseliu dėl anksčiau vykusių biudžeto nesutarimų. „Ši vyriausybė kovoja laikydamasi taisyklių, bet tuo pat metu nori pasikeisti ir patobulėti“.
Italijos skola siekia 133 procentus BVP – pagal ES reglamentus Romai ją reikia sumažinti, kadangi euro zonos didžiausia leidžiama skola gali siekti 60 procentų BVP. „Svarbu, kad rastume patikimą būdą sumažinti skolą – tai bus daroma arba ekonominiu augimu, arba stabiliais viešaisiais finansais“, – sakė R. Gualtieris.
Konservatorius prašo įvertinti, ar Latvijos kapitalo grupės „VIA SMS Group“ siekiai Lietuvoje kurti specializuotą banką ir finansinių paslaugų įmonę nekenkia valstybės nacionaliniam saugumui.
Konservatorius Arvydas Anušauskas pirmadienį kreipėsi į finansų ministrą Vilių Šapoką ir Lietuvos banko valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską, prašydamas pateikti paaiškinimą, ar „VIA SMS Group“ veikla Lietuvoje yra įvertinta grėsmių nacionaliniam saugumui požiūriu.
Seimo narys domisi, ar yra žinoma, kad „VIA SMS Group“ veikia tie patys asmenys, kurie tiesiogiai susiję su skandalingai žlugusio „Parex“ banko savininkais. Taip pat A. Anušauskas klausia, ar šios kapitalo grupės siekiai investuoti Lietuvoje yra įvertinti grėsmių nacionaliniam saugumui požiūriu.
Išplatintame parlamentaro pranešime spaudai teigiama, kad viešai pasiekiamoje informacijoje yra duomenų, jog „VIA SMS Group“ taryboje yra buvusio „Parex“ savininko Viktoro Krasovickio sūnus Georgijus Krasovickis, kuris, aiškinama pranešime, yra asmeniškai buvo susijęs su „Parex“ banku.
Seimo narys taip pat pabrėžia, kad yra duomenų, jog „VIA SMS Group“ tarybos narys Denisas Šerstiukovas yra buvęs kito „Parex“ banko savininko Valerijaus Kargino sūnaus verslo partneris.
„D. Šerstiukovas taip pat politiniais ryšiais susijęs su Nilo Ušakovo „Santarvės centru“, kuris turėjo oficialų bendradarbiavimo susitarimą su Vladimiro Putino „Vieningąja Rusija“, – rašoma pranešime.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
A. Anušauskas pastebi, kad per įvairius skandalus „Parex“ bankas buvo sietas net su Rusijos Tambovo mafijos grupuote, o „Panama Papers“ skandalas atskleidė 100 milijonų dolerių paskolą Rusijos bendrovės „Severneft“ vadovui Žanui Chudainatovui. Ši negrąžinta paskola, kaip teigiama, prisidėjo prie „Parex“ žlugimo. Dabar Eduardo Chudainovo vadovaujamai bendrovei „Nezavysymaja nieftienaja kompanija“ Jungtinės Amerikos Valstijos taiko sankcijas dėl bendradarbiavimo su Šiaurės Korėjos režimu.
Lietuvoje kuriasi Latvijos kapitalo grupės „VIA SMS Group“ specializuotas bankas „FinnQ“, o šių metų rudenį šalyje startuos kita šios latvių grupės finansinių paslaugų įmonė „Vialet“.
Valstiečių ir žaliųjų arba, kaip jie save įvardino, profesionalų vyriausybė įsibėgėjo ir panašu, kad ramiai sau plauks per reformų ledynus ne 100, o 1000 dienų.
Titaniko žūtis. Ar Lietuva nėra panaši į skęstantį Titaniką?
Atrodo, kad tai jau suvokė Respublikos prezidentė 100-adienio vyriausybės pasiekimus savo metiniame pranešime Seime pavadindama chaotiškų reformų manijos laiku, nors naujos krypties ir neparodė, vyriausybės nekompetenciją pradeda suvokti elektoratas – smunka valdančiųjų reitingai sociologinėse apklausose, suvokia tai ir netgi vienas kitas profesionalas dabartinėje vyriausybėje.
Kur plaukiame ir kada skęsime?
Klausimas, kur plaukia ir kada nuskęs Valstiečių ir žaliųjų reformų ledlaužis, kuriuo plaukti, nepaisant pradinių nesėkmių, valdantiesiems palinkėjo Respublikos vadovė, ne retorinis. Kol kas reformų kryptis nežinoma, o šių chaotiškų reformų laiką padauginus iš 10, maždaug ir turėtume datą, o jei paaiškės „Litaniko“ maršrutas, – tai ir vietą, kur įvyks katastrofa. Kad tokia grėsmė reali – požymių yra. Respublikos vadovė dabartinėms valdančiųjų reformoms priskiria kompetencijos (proto) stoką, tačiau nepaisant šio trūkumo, siūlo reformuoti dar ryžtingiau. Daugiau reformų, daugiau ir beprotybės, tad kažkur abi grafiko kreivės turėtų susitikti, o tada ir išnirs ledkalnis, kurio ten neturėjo būti, nieks jo nelaukė, nestebėjo ir šiam susidūrimui nesiruošė. 1000 dienų ramybės, be pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, reikalavimų, pasiūlymų ir pageidavimų, bent jau leistų „Litanikui“ po 1000 dienų nuskęsti gražiai, grojant orkestrui, džentelmenams pasiaukojančiai gelbstint savo damas.
Tiems, kurie patikėjo, kad valstybės laivas valdomas tikrų profesionalų ir palaikomas rekordinio keleivių skaičiaus yra absoliučiai saugus, derėtų leisti ramiai snausti prabangiose kajutėse, o didžiausiems entuziastams netrukdyti knaisiotis po pačius ledlaužio vidurius žemiau vaterlinijos, kad po susidūrimo su ledkalniu nuskęstų visa ši istorija drauge su jos kūrėjais į mitologines senojo lietuvių tikėjimo anapusinio pasaulio gelmes.
Bėda tik ta, kad katastrofos stebėtojai nebūsime tik tokiu atveju, jei „Litaniko“ išvykoje nedalyvausime laiku susikrovę lagaminus ir išsinešdinę į senąjį žemyną. O jei pasiliksime, turime prisiminti, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. 1000 dienų dabartinei vyriausybei reikia, geriau gal ir nebus, bet tikrai nebus blogiau. Humanistiniu požiūriu, kiekvienam žmogui, net jei jis būtų vyriausybės vadovas ar Seimo narys, reikia suteikti galimybę suvokti, kad vadovauja ne policijos komisariatui, ne avis gano ir ne žaliai dažo reprezentacinių pievučių žolynus už Europos sąjungos Sanglaudos fondo aplinkai skiriamus pinigėlius.
Budistinis ritualas: reformos, reformos…
Kad valdančiųjų suvokimo procesą stimuliuotume, turime kalbėti: prezidentė sakyti kalbas, ekspertai teikti išvadas, analitikai – įžvalgas, žurnalistai – „loti“ ir t.t. Tačiau, net ir šiuo atveju, tik kalbant, o ne darant, derėtų susitarti dėl terminologijos. Sąvokų ir jų reikšmių skirsnis yra kiekvieno įstatymo pradžioje, turi jis būti ir viešųjų asmenų oro ir kinkų drebinimo retorikoje apibrėžtas ir vienodai suprantamas. Kitaip subyrėsime nesusikalbėjimo chaose kaip senovės babiloniečiai ir apie 2,83 mln. Lietuvos piliečių, taip ir nesulaukusių tikrojo pranašo, liks tik prisiminimai bei archainės kalbos bereikšmių žodžių rinkiniai, kalbininkų saugomi pasaulinio voratinklio skaitmeninių duomenų bazės užkaboriuose. Valdžios galvos eteryje monotoniškai dudenančios mantrą – „Om mani padme hum“, būtų nieko blogo, ji nieko nereiškia, bet tokia ir yra jos prasmė kelyje į nušvitimą. Tačiau šiuo metu esminė Lietuvos Respublikos Gyvenimo įstatymo sąvoka, nuo kurios reikėtų pradėti, yra mantra „Reformos“. Tik ši mantra turi ir reikšmę, ir daugiau nei vieną visiškai skirtingas reikšmės interpretacijas.
Kiek vyksta, ir kiek būtų gana?
Piliečiui iš šalies, Lietuva turėtų pasirodyti labai dinamiškai besikeičianti šalis, nes joje nuolat kas nors reformuojama. Kinų baisiausias palinkėjimas žmogui – gyventi permainų laikotarpiu – tampa savaimine vertybe ir pagrindiniu mūsų valstybę ir jos piliečių būklę charakterizuojančiu rodikliu. Kiek jų vyksta šiuo metu, kur jos veda, kam reikalingos ir kodėl po jų turėtumėme gyventi gerai?
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Visą savaitę (vieną iš daugelio Lietuvoje, niekuo ypatingai neišsiskiriančią nuo buvusių prieš tai ir tos, kuri prasidės rytoj), vyko apie 20 reformų. Daugiausia kalbama apie švietimo reformą, bet svarbios ir kitos – jau svarstoma finansų ministro Viliaus Šapokas pristatyta mokesčių reforma; Aplinkos ministras Kęstutis Navickas reformuoja urėdijas; tebevyksta diskusijos dėl alkoholio prieinamumą mažinančių reformų inicijuotų Sveikatos ministerijos, o su alkoholio pramone susijęs verslas ar iš jo reklamavimo gyvenantys popso kūrėjai skaičiuoja praradimus; nuo liepos 1 d. įsigalioja darbo kodekso pakeitimai, reformuojantys darbdavių ir darbuotojų santykius; teismų reforma, anot prezidentės, užbaigta, bet dabar prasideda šios reformos pasekmių etapas, optimizuojama veikla, atleidžiami pertekliniai darbuotojai; panaikinus PVM lengvatą bemaž 2/3 Lietuvos piliečių turės kažkaip reformuoti savo veiklą, taupyti, o 250 tūkst. piliečių, kurių pajamos ypač menkos, planuoti savo laiką pašalpų gavimo procedūroms, kurios nėra nei paprastos, nei greit atliekamos; visos šalies piliečiai vis dar jaučia euro įvedimo – pinigų reformos pasekmes, o jei pažvelgtume į regionus, lokalias reformas, tarkim, Valkininkų vaikų sanatorijos likvidavimą optimizuojant sveikatos paslaugų tinklą ir „reformuojant“ Valkininkų kaimelio šviesesnių perspektyvų viltis, – reformų skaičių galėtume drąsiai dauginti iš 10.
Prie visų reformų dar būtinai reikėtų pridėti valstybės valdymo aparato reformavimą, tradiciškai vykstantį pasikeitus valdžioms, nes šis procesas dar ir dabar nėra pasibaigęs, naikinamas vienas kitas departamentas ar skyrius ir kuriamas naujas, kitaip pavadintas ir t.t. Taigi, pagrįsti, kad gyvename reformų laikotarpiu, argumentų daugiau nei pakankamai.
Reformos – reikšmingos. O jei kelti klausimą, kodėl į Lietuvą kaip neskubėjo, taip neskuba ir niekada neskubės investicijos, atsakymas būtų labai paprastas – investuoti ir kurti verslą šalyje, prisitaikyti ir prie esamos, ir prie nenuspėjamomis kryptimis besikeičiančios situacijos rizikinga ir sudėtinga, o kalbant verslui suprantama vertybine terminologija – nepelninga. Neapsimoka, jei pasaulyje yra panašaus išsivystymo šalių, kur viskas daugiau mažiau stabilu, geriau ar blogiau, bet prisitaikymo kaštai prie situacijos būna vienkartiniai, o ne nuolatinė išlaidų eilutė biudžete.
Kodėl Lietuvoje daromos reformos?
Atmetus Atgimimo laikotarpį, kai bemaž visus sovietinius įstatymus reikėjo keisti į nacionalinius, ir stojimo į Europos Sąjungą laikotarpį, kai nacionalinius įstatymus reikėjo keisti į europinius, kitų reformų tikslai ir priežastys dažniausiai buvo ir yra dvi: finansinių krizių laikotarpiu ženkliai sumažėjus pinigų, tenka mažinti išlaidas, atleisti darbuotojus ir visi šie taupymai bei mažinimai pavadinami reformomis. Kita reformų priežastis ir tikslas – politinio lojalumo stimuliavimas. Pasikeitus polinei valdžiai į valstybines įmones, valdymo institucijas, pradedant ministerijomis, baigiant joms pavaldžiomis biudžetinėmis įstaigomis, naudingų, rinkimus laimėjusiai politinei jėgai nusipelniusių ar tiesiog „reikalingų žmonių“ įdarbinimas, o dėlto reikalingas ir ten dirbančių žmonių atleidimas, taip pat pavadintas reformavimo terminu.
Visą šį procesą, pavadintą reformomis, įtikinamiau galima pristatyti visuomenei bei paprasčiau atleisti darbuotojus, nereikia vertinti jų kompetencijos, sugebėjimų, darbo efektyvumo, pakanka tiesiog reformuoti padalinį ir tuo remiantis visiems darbuotojams įteikti atleidimo lapelius. Su didesniais ar mažesniais šalutiniais veiksniais, šios dvi reformų priežastys, drauge ar atskirtai, bet visada turinčios labai aiškius tikslus egzistavo ir egzistuoja bemaž visose vykdytose ir vykdomose reformose.
Politinio lojalumo stimuliavimas
Pavyzdžių apstu, tarkim, dar Aplinkos ministerijai vadovaujant Valentinui Mazuroniui buvo panaikintas Gamtos apsaugos departamentas. Turint galvoj, kad pati Aplinkos ministerija kūrėsi ant Gamtos apsaugos ministerijos kamieno lipdant kitas veiklų šakas (prijungtos Miškų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos), kad gamtai ministerijoje nebeliko net departamento statuso, atrodė, kaip lengva beprotybė. Tačiau beprotybė įvyko, vandens faunos apsauga užsiimantis skyrius tapo Gamtos apsaugos skyriumi, kuris ilgainiui darbuotojų skaičiumi pranoko buvusį departamentą. Dabartinėje Aplinkos ministerijos sandaroje atsirado Gamtos apsaugos ir miškų departamentas, tarsi gamtos tebūtų tik miškuose, o laukuose būtų tik agrokultūra, miestuose – tik urbanistika, o vandenys visai pamiršti, kadangi neaiškios substancijos užpildytose lygiose plynėse ypatingų turtų nesimato.
Matyt, reformatorių nuomone, prasmės iš tų vandenų būtų, nebent juos perdavus Susisiekimo ministerijai, kuri užuot ploninus žemės transporto kelių dangas, galėtų užsiimti vandens transporto kelių gilinimu. Vanduo ir smėlis Aplinkos ministerijoje išlieka, tačiau tokią reformos vertę ir paskirtį, atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, suvokti paprasčiausiai neįmanoma. O jei šį argumentą – naujas pavadinimas, naujos pareigos, naujas žmogus – laikyti pagrindiniu reformos tikslu ir jau toliau ieškoti kokios nors prasmės – reforma pradeda dėliotis į nuoseklią priežasčių – pasekmių grandinę. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kiekvienas ilgiau (išmokęs prisitaikyti prie reformų) valdymo struktūrose išdirbęs valdininkas, galėtų papasakoti, kiek kartų jis buvo „politiškai reformuotas“.
Taupymas – pinigų įsisavinimas
Ko gero labiau nei politinio lojalumo stimuliavimo sąlygotos reformos, lėmusios tik periodišką postų persidalijimą bei nuolatinę įtampą dėl darbų laikinumo eiliniams biudžetinių įstaigų tarnautojams, reformavimo sąvokos reikšmę pakeitė, o tiksliau ją diskreditavo, „taupymo reformos“.
Geriausiai ją atskleidžia 1998 m. Rusijos krizės metu Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdytas taupymo vajus, kai 20 proc. buvo mažinamos biudžeto išlaidos. Šių reformų pasekmės ritasi iki šių dienų ne dėl finansinių pokyčių, bet dėl to, kad tuo metu susiformavo reformavimo kriterijai, reikšmės, principai, kryptys, lėmę ir vėliau vykdytų reformų tendencijas. Tąsyk, jėgos ir drąsos užteko, intelektualinio potencialo galbūt irgi buvo, bet vykdant „reformą“ apsiribota pradinėse mokyklos klasėse įgytomis žiniomis.
Tarkim, kaip buvo reformuojama (20 proc. mažinamas finansavimas) sveikatos sistema. Kai sveikatos įstaigos gavo potvarkį 20 proc. sumažinti savo išlaidas, bet negavo tokiam radikaliam perversmui profesionaliai paruošti ir įvykdyti reikalingo finansavimo (priešingai – lėšos atimtos), viskas vyko labai natūraliu būdu. Ligoninės medicininis personalas rinkosi du kelius: pasitikintys savo žiniomis, jaunesni gydytojai, perleido medicinos reikalų skaičiavimą ūkio skyriams, o patys krovėsi lagaminus, nes užsienyje šių paslaugų reikėjo, už papildomą darbą buvo mokama, o juo labiau, pinigai neatimami.
Ar mes kada nors būsime tokie laimingi – kaip šios merginos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tie, kurie lagaminų nesikrovė ir skaičiavo patys – tikslą sau suformulavo labai aiškų – surasti būdą, kaip susigrąžinti tuos atimtus 20 proc. ir sukurti sistemą, kad daugiau toks akibrokštas neištiktų. Tokiu būdu Konstitucijoje įtvirtintą „nemokomo gydymo“ normą vis labiau keitė tai šen, tai ten mokamos medicinos paslaugos, kurios po truputį, bet nuolatos didėja ir iki šios dienos. Smulkus kyšininkavimas, puikiai pažystamas medicinos sektoriuje dar nuo sovietinių laikų ir tikrai ne paslaptis daugeliui Seimo narių, pagal profesiją gydytojams, iš dalies, atsiradus tik mokamoms paslaugoms, legalizuotas, tačiau neišnyko.
Juk sovietiniais laikais jo „nebuvo“, „nebuvo“ jo ir 1998 m., „nėra“ jo ir dabar. Kadangi iš niekur kitur nei iš medicininių paslaugų vartotojų tokių sumų nuolat nepaimsi, tad šiuo paprasčiausiu keliu ir nueita – galutinis rezultatas, sudėjus naujas mokamas paslaugas ir „neoficialius“ atlygius – ligonis, medicinos paslaugų vartotojas mokėjo vis daugiau ir daugiau, jam mažiau pinigų liko kitoms, socialinėms, kultūrinėms, buitinėms, maitinimosi ir t.t. reikmėms.
Panašu, kad artėja laikas, kai konstitucijoje įtvirtintą nemokamą medicininę pagalbą tegaus tik visiškai sveikas žmogus, o jei susirgs, prasidės ir mokėjimai: už reikalingus ligai nustatyti, o ne bendruosius tyrimus, tvarsčius operacijoms, savalaikę, o ne kada „prieis eilė“ diagnostiką, vaistus ligoninėje ir t.t.
Ši reforma atskleidžia ir vieną esminių visų tolimesnių reformų bruožą – reformos papildomai nekainuoja, reiškia ir kompetencijos joms nereikia. Kaip 1998 m., kai reformų vykdytojams buvo ne tik nemokama, bet pinigai už darbą atimami ir jie skubėjo kuo greičiau juos susigrąžinti iš vartotojų, dabar jau nebedaroma, atsiranda netgi finansavimas, jei tam randama lėšų ES struktūrinių fondų eilutėse. Tačiau esmė išlieka. Reformos – laisvalaikio pramoga, hobis, kad jos būtų įvykdytos, reikia jėgos ir drąsos, o proto – kiek Dievas davė.
Vertybinių reformų langas
Ar buvo 3-oji reformų priežastis, siekis sukuri efektyviau veikiančią, valstybės piliečiams naudingą sistemą? Reikia pripažinti, kad tokių pastangų tikrai yra ir buvo, tačiau šios intencijos taip tampriai persipynę su dviem pirmosiomis, kad jas ignoruojant, reformų tikslai ir kryptys tampa nesuvokiami, tad ir belieka reformas pavadinti „chaotiškomis“.
Esminė bėda ta, kad Lietuva turėjo labai trumpą, net dviejų metų netrukusį, vertybinių reformų periodą. Realiai vertybinės reformos vyko 1990–1992 m. Tuomet drąsos ir ryžto buvo su kaupu, jėgos irgi užteko, tik proto – vargu. Vyravo, ypač ekonominėse ir socialinėse srityse, elementari beprotystė, sąmoningai ar nesąmoningai paslėpta po laisvės, tautiškumo, nepriklausomybės vertybinėmis kategorijomis. Jau ir nekalbant apie primityvų grobstymą „vertybininkams“ – reformatoriams atsidūrus prie valstybės išlaidų ir pajamų bankelio ir pirmą kartą gyvenime išvydus pinigų prikrautas seifų lentynas. Ryžtingi, drąsūs reformatoriai, jausdami tautiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo jėgą, pamatę pinigus, labai dažnai pamiršdavo, kad jie tėra tik monetarinės politikos vykdymo priemonė. Kai šią priemonę prilygindavo tik daiktų ar paslaugų vertei – tai ir kildavo pagundos tuos pinigėlius išleisti, pasiimti, palikti, paslėpti, perdėti į kitą skrynutę, ar paprasčiausiai daugiau šių vertingų popierėlių atsispausdinti – elementaru, kadangi jie popieriniai.
Tiesiog per neįtikėtinai trumpą laiką „vertybininkams“ pavyko sukelti chaosą žemės ūkyje ar, tarkim, sudaryti sąlygas pradanginti kelis šimtus po kelis ir keliasdešimt mln. dolerių kainavusius laivus – bemaž visą Lietuvos jūrinį laivyną. Iš esmės, todėl ir šio vertybinio periodo reformų pasekmės buvo tokios, kad jau po poros metų į valdžią grįžo ta pati sovietinė nomenklatūra, kuri, tik jau pragmatiškiau, vykdė sau naudingas „stabilizavimo reformas“, jei kas dar atsimena, su ilguoju stabilizatoriumi priešakyje.
Vertybėmis pagrįstų reformų langas šalies gyvenime buvo trumpas, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, pražūtingas. Žmogaus laisvės ir nacionalinės vertybės tapo tik lakmuso popierėliais, kuriais skubiai pradedama dangstytis, jei kas nors tą laiką bando prisiminti ne iš šviesiosios pusės. O kito vertybinio periodo Lietuvos reformavimo istorijoje jau ir nebuvo. Stojimą į ES pavertėme įstatymų suderinimo rutina, o į ES įstojus ir pradėjus gauti europines lėšas, reformas susiaurinome iki savitikslės pinigų įsisavinimo funkcijos.
Svarbu ne kokybė, bet terminai
Ar ne panašiai yra ir šiuo metu? Valstiečių ir žaliųjų politiniam junginiui, kaip ir pirmiesiems reformatoriams, gerų norų, entuziazmo ir jėgos užtenka, o štai proto ir sąžinės, vargu bau. Vieni iš jų tikrai sąžinę turi, kiti turi ir proto, bet kad jis sutilptų viename, o tiksliau bent jų tų keleto politinių lyderių asmenyse, kurie priima sprendimus, kol kas nematyti, o kaip juos integruoti – niekas recepto nepasiūlė. Sprendžiant iš prezidentinio pranešimo turinio Seime, nežino receptų ir šalies vadovė.
Lietuva kartais primena šį trapų guminį plaustą – ar išplauksime? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atskirai paminėtinos šveitimo reformos peripetijos. Tik spėjo prezidentė ketvirtadienį pradėtą švietimo reformą išdėti į šuns dienas, jau pirmadienį Švietimo ir mokslo komiteto Seime vadovas Eugenijus Jovaiša, net nepadaręs korektiškumo pauzės, tėškė ant stalo „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių“ paketą, kuriose siūlo, anot specialistų, siekti tikslų, kurie jau senai pasiekti arba kurių ir be gairių siekiama – tai netgi numato ne kažkokios gairės, bet jau dabar galiojantys įstatymai.
Taip pat E. Jovaiša siūlo įkurti Ugdymo tyrimų ir inovacijų centrą, nors šiuo metu analogiškas centras (Ugdymo plėtotės centras) visai nuosekliai ir konstruktyviai veikia. Atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, tokie sumanymai tampa nesuvokiami. O štai šiuo kriterijumi remiantis, pasiūlymas net labai logiškas – vietoj Ugdymo plėtotės centro direktoriaus bus Ugdymo tyrimų ir inovacijų centro direktorius, tik jau kitas, ir nuo piramidės viršūnės žemyn, dirbs tą patį ir tiek pat, tik jau šiek tiek kiti žmonės.
Nuo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko neatsiliko ir Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė jau trečiadienį surengusi spaudos konferenciją ir paaiškinusi, kas ir kada bus reformuojama. Išvada tokia, kad šveitimo reforma po prezidentės kritikos ne tik kad nepristabdyta, siekiant susivokti, iš kur tas chaosas kyla, bet tik pagreitėjo.
Panašiai procesai vystosi ir kitose valstybės valdymo srityse. O tai reiškia, kad artimiausias 1000 dienų bus tęsiamos ir vykdomos naujos reformos, kurių turinys ir kryptis nesiskirs nuo tų, kurias jau pamatėme per pirmąjį 100 vyriausybės darbo dienų. Grėsmė valdantiesiems, kad valstybės piliečiai ištvers ne daugiau nei 1000 dienų trukmės chaotiškų pokyčių periodą, reali.
30 metų reformų apkasuose
Ar 2019 m. rugsėjo 10 d., dabartinės vyriausybės darbo 1000-adienį, išties „Litanikas“ susitiks su ledkalniu, paliksime spręsti pranašams ir astrologams, tačiau pats laikas tuomet bus įdomus – ką tik bus įvykę nauji prezidento (-ės) rinkimai ir senosios vyriausybės narių darbas bus išties rimtai revizuojamas, nepaisant, ar naujuoju šalies vadovu (-e) taptų pranašas, pragmatikas ar politikas.
Artės ir dar viena sukaktis – 30 metų politinio lojalumo stimuliavimu ir taupymu – pinigų įsisavinimu motyvuotų reformų Lietuvoje jubiliejus. Laikas, kuriame gyvename, yra reformų laikas. Ir jei ieškoti analogiškų periodų Lietuvos istorijoje – tai būtų tris dešimtmečius trukęs Abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) karas su Švedija (1600 –1629 m.). Panašumų, tarkim, gyventojų skaičiaus mažėjimas, karo ir dabartinių reformų sėkmės, nesėkmės, priežastys, rezultatai ir t.t., žymiai daugiau nei 22 m. trukęs tarpukario Lietuvos laikotarpis. Protekcionizmo, pinigų grobstymo bei švaistymo 1918 – 1940 m. Lietuvoje irgi buvo, tačiau bemaž visos reformos turėjo vertybinį kriterijų, nes politikai – krašto valdytojai suvokė, kad ne reformuoja, o kuria Lietuvos valstybę.
Finansų ministras Rimantas Šadžius Amsterdame (Nyderlandų Karalystė) vykstančiuose Euro grupės ir neformaliuose Europos Sąjungos (ES) Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos (ECOFIN) posėdžiuose balandžio 22 – 23 dienomis aptarė ES ekonominę-finansinę situaciją, dabartinę Graikijos padėtį, galimą ES reakciją į ,,Panama papers“ skandalą, ES biudžeto ir mokesčių klausimus susijusius su PVM sukčiavimu bei apsikeis nuomonėmis dėl Stabilumo ir augimo pakto.
Neformaliuose ECOFIN posėdžiuose, kaip įprasta, dokumentai nėra tvirtinami, tačiau nubrėžiamos politinės gairės ateities sprendimams.
Reaguojant į „Panama papers” skandalo metu išryškėjusias problemas, susijusias su mokesčių vengimu, sukčiavimu bei pinigų plovimu dauguma ES finansų ministrų prisijungė prie vadinamosios G5 (Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos) iniciatyvos, kuri turėtų leisti identifikuoti tikruosius savininkus, pasitelkiant nacionaliniu lygiu sukurtus tikrųjų savininkų registrus, pastarųjų duomenis padarant prieinamus mokesčių administratoriams ir leidžiančius tokia informacija keistis automatiškai.
Kartu buvo kreiptasi į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) ir Tarptautinės kovos su pinigų plovimu priemonių rengimo grupę (FATF) dėl naujo keitimosi informacija apie tikruosius savininkus standarto ir susijusių registrų sistemos sukūrimo.
ECOFINe finansų ministrai diskutavo ir dėl Stabilumo ir augimo pakto galimo skaidresnio taikymo. Viena iš šio klausimo iniciatorių buvo Lietuva, kuri dar kovo mėn. kartu su 7 ES šalimis narėmis (Italija, Latvija, Liuksemburgu, Portugalija, Slovėnija, Slovakija ir Ispanija) išsiuntė Europos Komisijai (EK) laišką, kuriame buvo prašoma peržiūrėti potencialaus Bendrojo vidaus produkto (BVP) skaičiavimui naudojamą prognozių laikotarpį. Potencialaus BVP rodiklis yra esminis vertinant ES šalių narių struktūrinį biudžeto balansą ir valstybės finansų rodiklių atitikimą ES fiskalinėms taisyklėms.
Šalys paprašė EK pašalinti laikotarpio, pagal kurį skaičiuojamas potencialus BVP, neatitikimą tarp EK naudojamos metodikos (remiamasi 2 m. laikotarpiu) ir tos, kurią naudoja atskiros šalys narės (remiamasi 4 m. laikotarpiu). Tam galimi du būdai: arba šalys narės turėtų sutrumpinti savo prognozių laikotarpį, arba EK prailginti savo, nekeičiant pačios ES lygiu bendrai sutartos potencialaus BVP skaičiavimo metodikos.
Vis dėl to, ilgesnis prognozavimo laikotarpis sudarytų sąlygas parengti labiau pilnavertiškas prognozes ir įvestų daugiau aiškumo vertinant šalių narių valstybės finansų rodiklius Stabilumo ir augimo pakto kontekste.
Neformaliose diskusijose finansų ministrai šeštadienį, balandžio 23 d., planuoja nemažai laiko skirti tam, kad būtų aptarti ES mastu vystytini efektyvūs kovos su PVM sukčiavimu mechanizmai. Vieni iš jų – transakcijų analizės tinklo įdiegimas, automatinės mokesčių administratorių apsikeitimo informacija sistemos tobulinimas ir kt.
Informacijos šaltinis – Remigijus Bielinskas, Finansų ministro patarėjas.
Lietuvos Respublikos Seimas šiandien priėmė protokolinį nutarimą, kuriuo buvo pritarta Finansų ministro Rimanto Šadžiaus kandidatūrai į Europos Audito Rūmų narius.
Europos Audito Rūmai yra Europos Sąjungos (ES) nepriklausoma išorės audito institucija, ginanti ES mokesčių mokėtojų interesus. Svarbiausias audito rūmų uždavinys – tikrinti, ar teisingai vykdomas ES biudžetas ir teikti rekomendacijas Europos Komisijai bei nacionalinėms vyriausybėms.
Vilnius, vasario 5 d. Finansų ministras Rimantas Šadžius šiandien JAV prekybos rūmų organizuotoje diskusijoje pristatė šių dienų Lietuvos ekonomikos aktualijas: apžvelgė pagrindinius šalies makroekonominius rodiklius, supažindino su šalies eksporto ir investicijų tendencijomis.
Ministras pabrėžė nemanąs, kad viešieji finansai nusipelno tokio dėmesio, kokio pastaruoju metu sulaukia iš politikų ir žiniasklaidos.
„Balansuoti finansus nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia balansuoti ekonomiką. Tai ypač reikalinga tuo metu, kai BVP augimas Lietuvoje, daugiausia dėl neapibrėžtos geopolitinės situacijos neatitinka lūkesčių“, – sakė finansų ministras Rimantas Šadžius.
Per verslo pietus finansų ministras Rimantas Šadžius Skandinavijos (Suomijos, Švedijos, Danijos ir Norvegijos) prekybos rūmų atstovams pristatė šių dienų Lietuvos ekonomikos aktualijas.
Ministras apžvelgė pagrindinius šalies makroekonominius rodiklius, supažindino su eksporto ir investicijų statistika, pakomentavo svarbiausius 2016 m. biudžeto parametrus.
Briuselyje Europos Sąjungos (ES) Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos (ECOFIN) posėdyje, kuriame Lietuvai atstovauja finansų ministras Rimantas Šadžius, pristatyta per pusmetį numatomų atlikti darbų programa, kurią ketina įgyvendinti nuo 2016 m. sausio 1 d. ES Tarybai pirmininkaujantys Nyderlandai.
Tarp savo pirmininkavimo prioritetų finansų srityje Nyderlandai planuoja dėmesį sutelkti į ES Ekonominės ir pinigų sąjungos gilinimą. Siekiant galutinai užbaigti Bankų sąjungos sukūrimą, ypatingo dėmesio sulauks Europos indėlių draudimo sistemos kūrimas.
Finansų ministras Rimantas Šadžius susitiko su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) atstovais, su kuriais aptarė 2016-2020 metų ERPB strategijos Lietuvai prioritetus, Lietuvos ekonominę situaciją bei tolimesnio bendradarbiavimo perspektyvas.
Susitikime su ERPB viceprezidente ir vyriausiąja rizikos politikos pareigūne Betsy Nelson bei ERPB direktore Vidurio Europos, Pietryčių Europos ir Baltijos šalims Sylvia Gansser-Potts didžiausias dėmesys skirtas diskusijoms dėl 2016-2020 m. ERPB strategijos Lietuvai. Joje numatyta skatinti Lietuvos energetinį saugumą per atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą bei, remiantis aukšto lygio žiniomis ir naujausiomis technologijomis, didinti Lietuvos įmonių konkurencingumą ir pridėtinę vertę.
Lietuvos ekonominių rodiklių tendencijos yra palankios savivaldybių pajamoms, kurios per pastaruosius trejus padidėjo beveik ketvirtadaliu. Savivaldybių finansinį savarankiškumą bei galimybes toliau didins ir solidesnės ES fondų investicijos, kurių per 2014–2020 metus regioninei plėtrai numatoma skirti apie 15 proc. visų lėšų.
Tokias pagrindines savivaldybių finansavimo tendencijas šiandien Seime vykusioje konferencijoje „Savivaldos savarankiškumo didinimas“išskyrė finansų ministras Rimantas Šadžius, kuris čia perskaitė pranešimą „Savivaldybių biudžetų sudarymo optimizavimas, savivaldybių ekonominio ir finansinio savarankiškumo didinimas“.
„Jeigu tarptautinė finansų politika imtų pavyzdį iš Disnėjaus personažo Skrudžo Makdako, mes būtume išvengę kelių pastaraisiais metais mus užklupusių krizių”.
Bent jau šitaip mano Peras Štainbriukas, buvęs VFR finansų ministras ir kandidatas į kanclerius nuo VSDP.
„Reikėjo įsigyti daugiau didelių seifų, kaip turėjo Skrudžas Makdakas, ir laikyti juose pinigus, o ne užtvindyti jais rinkas ir pūsti finansinius burbulus“, – cituoja “Tagesspiegel” pernykštį politiko interviu leidiniui.
„Netrukus Skrudžui oficialiai sukaks 65 metai. Jis pirmą kartą pasirodė viešai 1947 metų gruodį Walto Disney‘aus komiksų serijoje “Donald Duck”.
