Briuselis, ES vėliavos
Opozicinės Socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkės pavaduotoja Rasa Budbergytė sako, kad šiuo metu, kai Lietuva galynėjasi su keliomis krizėmis iš karto, „gyvybiškai svarbu turėti savo nuolatinį ambasadorių Briuselyje“.
Tačiau, pasak Seimo narės, dėl ambicijų karo, įsiplieskusio tarp konservatorių ir prezidento, Lietuvos nuolatinė atstovybė ES jau pusantrų metų veikia „be galvos“.
„Situaciją sunkiai valdantys konservatoriai ir liberalai nuolat žvalgosi užtarimo į Briuselį. Štai prisivirė košės santykiuose su Kinija – dabar tikisi, kad Briuselis padės tą košę išsrėbti. Plūstant migrantams, valdžios žvilgsniai irgi krypo į Briuselį. Net pandemijos valdymo nesusipratimus dažnai bandoma pateisinti ES reikalavimais. Ir štai šioje kritiškoje situacijoje lyg tyčia niekaip nepaskiriamas Lietuvos ambasadorius, turintis dirbti nuolatinėje atstovybėje ES“, – teigia parlamentarė.
Anot R. Budbergytės, „užsitęsusios politinės peštynės daro Lietuvai ne tik reputacinę, bet ir labai praktinę žalą: Lietuva neturi tikro atstovo Briuselyje, savo balso, akių ir ausų. Ar galima užtikrinti tinkamą šalies interesų atstovavimą be nuolatinio atstovo? Nemanau“, – įsitikinusi parlamentarė.
Ji pabrėžia, jog būtina matyti užsienio reikalų visumą, kad suprastume, „kaip skandalinga dabar neturėti savo ambasadoriaus Europos Sąjungoje“.
„Įsitikinome, koks svarbus buvo Briuselio vaidmuo derantis su migrantų kilmės šalimis. O dabar, kai tenka aiškintis prekybos santykius su Kinija, irgi galime kliautis tik Europos Sąjungos, kaip vieningos rinkos, atsaku. Beje, Kinija 15 metų siekė narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), jai ši narystė labai svarbi – taigi Briuselis turi daug svertų paveikti Kinijos laikyseną“, – pažymi Seimo narė socialdemokratė R. Budbergytė.
Parlamentarė primena ir Lietuvos banko įspėjimą, išsakytą Prezidentūroje: G. Landsbergio nesuvaldyta santykių su Kinija krizė kainuos labai brangiai – Lietuvos BVP augimas gali sumažėti 1,3 proc.
„Pandemijos, kainų, nedarbo, skurdo išvargintiems Lietuvos žmonėms to tikrai nereikia“, – įspėja R. Budbergytė.
G. Landsbergis paskelbė renkąs įrodymus, kad Kinija pažeidė tarptautinės prekybos taisykles. Pasak R. Budbergytės, „šie įrodymai keliaus į Europos Komisiją, kuri atstovaus ES, taigi ir Lietuvos, interesams PPO. Vienos Lietuvos balsas į dangų (šiuo atveju PPO) neina. Štai kodėl mūsų diplomatinės atstovybės Briuselyje vaidmuo čia be galo svarbus, o ji – be galvos!“
Lietuva neturi kandidato ir į Europos Audito rūmus
Parlamentarė atkreipia dėmesį ir į kitą „akis badančią vakansiją“: Lietuva dar neturi kandidato į deleguotus Europos Audito Rūmų (EAR) narius.
„Ir čia – ta pati istorija: mano žiniomis, lyg ir buvo pasiektas sutarimas dėl konservatoriaus Mykolo Majausko kandidatūros. Bet, artėjant mokesčių reformos svarstymui Seime, Vyriausybė tikriausiai suinteresuota, kad svarbiam Biudžeto ir finansų komitetui vadovautų būtent dabartinis jo pirmininkas Mykolas Majauskas. Europos Audito Rūmai palauks! Taigi, atrodo, ir vėl susiduriame su situacija, kai vietinės reikšmės politiniai interesai kiša koją sprendžiant nacionalinės svarbos klausimus“, – pažymi buvusi Lietuvos deleguota EAR narė R. Budbergytė.
Ji pastebi, kad be nuolatinių vadovų šiuo metu dirba penkios šalies diplomatinės atstovybės užsienyje. Tarp jų – ir Lietuvos nuolatinė atstovybė ES, prezidentui Gitanui Nausėdai ir konservatoriams jau pusantrų metų nesutariant, kas turėtų tapti ambasadoriumi Briuselyje.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystėApginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas šią savaitę priėmė sprendimą, kad rašant pavardes oficialiuose dokumentuose bus galima naudoti W, X ir Q raides.
Tačiau ypač kritiškai nelietuviškų raidžių rašymą dokumentuose vertinanti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcija Seime tikisi, kad prezidentas Gitanas Nausėda šį įstatymą vetuos.
Nors G. Nausėda savo rinkimų kampanijos metu teigė manąs, kad lotyniški rašmenys turėtų būti naudojami tik paso antrajame puslapyje, tačiau politologai sutaria, kad šalies vadovui parankiau būtų įstatymą pasirašyti. Jų teigimu, tai būtų naudinga tiek siekiant išvengti įtampų su Seimu bei Vyriausybe, tiek ir su strategine partnere – Lenkija.
M. Jurkynas: manau, prezidento sprendimas bus racionalus, pragmatiškas
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Jean Monnet profesorius Mindaugas Jurkynas mano, kad prezidentas nenorės sukelti papildomų įtampų, todėl, pasak jo, greičiausiai rinksis įstatymą pasirašyti.
„Aš manau, kad šis sprendimas bus racionalus, pragmatiškas. Ir, manau, kad prezidentas norės, jog nebūtų kažkokių didelių įtampų, ypač žinant geopolitinę visą situaciją bei žinant mūsų vienus iš strateginių partnerių, Lenkiją, ir žinant tai, kad to konkuravimo su Vyriausybe irgi yra“, – Eltai teigė M. Jurkynas.
„Tai, aš manau, kad prezidentas bus linkęs pasirašyti šitą įstatymą tam, kad būtų išspręstos problemos įvairių užsienio kilmės pagal įstatymus atitinkančius žmonių, kurie turėtų ar įgytų teisę rašyti savo asmenvardžius su kitomis trimis lotynų kalbos raidėmis, kurių nėra mūsų lietuvių abėcėlėje“, – pridūrė jis. Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Politologo teigimu, priėmęs sprendimą pasirašyti įstatymą, prezidentas pademonstruotų, kad nedidina įtampų su Seimu ir nekariauja su Vyriausybe. Todėl M. Jurkynas mano, kad toks sprendimas G. Nausėdai būtų politiškai naudingas.
„Manau, kad prezidentas pasirašys šitą įstatymą, ir niekas negalės badyti pirštu į prezidentą sakydamas, kad jis konfliktuoja su Vyriausybe, jis didina įtampas ir visa kita. Tiesiog nebus jokio argumento. Prezidentas, manau, pasirašydamas pasielgtų tikrai pragmatiškai, spręsdamas ne vieną problemą. (…) Tai, manau, kad pasirašymas ir Lietuvai, ir jam būtų politiškai naudingas veiksmas“, – sakė M. Jurkynas.
„Apskritai reikėtų padaryti, manau, pakankamai išsamią analizę, kiek prezidentas yra pasirašęs Seimo teikiamų įstatymų ir kiek vetavęs. Aš, kiek menu, kad jis 80 proc. gal yra pasirašęs. Tai visas tas burbulas, kad prezidentas konfliktuoja su Vyriausybe, nėra grįstas moksliniais tyrimais“, – taip pat atkreipė dėmesį jis.
Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.
M. Jurkynas akcentuoja, kad šalies vadovo sprendimas pasirašyti įstatymą, kuriuo sudaroma galimybė asmens dokumentuose vartoti lotyniškas raides, siųstų tam tikrą teigiamą signalą ir kaimyninei Lenkijai.
„Signalas tai būtų ir užsienio partneriams, kad Lietuva tikrai nemato grėsmės savo lietuvių kalbai, kuri įtvirtinta įvairiais įstatymais. Tiesiog asmenvardžiai yra ta sritis, kuri ne visada pasiduoda lietuvių kalbos abėcėlės įvardinimui, nes tai yra žmogaus tapatybės dalis“, – sakė jis.
J. Novagrockienė: prezidentas atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje
Savo ruožtu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyresnioji mokslo darbuotoja profesorė politologė Jūratė Novagrockienė teigia, kad prezidentas dėl įstatymo, įteisinančio lotyniškų raidžių asmens dokumentų pagrindiniame puslapyje, atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje. Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Prezidentas atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje, nes, viena vertus, ką jis kalbėjo rinkiminės kampanijos metu, kitas dalykas, jo labai gerai mezgami santykiai su Lenkijos prezidentu ir apskritai, sakyčiau, su Lenkija pagerėję santykiai. Iš tikrųjų didžiulis klausimas yra, ką reikėtų aukoti: ar tai, kas buvo pasakyta, ir taip laikytis tvirtai savo kažkada išsakytos nuostatos, ar vis tik atsižvelgti į labai seniai keliamą klausimą dėl asmenvardžių rašybos lotyniškomis raidėmis“, – Eltai sakė J. Novagrockienė.
Vis dėlto politologė mano, kad šiuo atveju prezidentui būtų naudingiau įstatymą pasirašyti nei jį vetuoti.
„Aš manyčiau, kad šiuo atveju prezidentui būtų tiesiog naudingiau pasirašyti, o ne vetuoti šį įstatymą. Nes iš tikrųjų, manau, kad santykiai su Lenkija yra žymiai svarbesnis aspektas negu įvairūs tie argumentai, kurie girdėti iš šio sprendimo oponentų“, – teigė J. Novagrockienė.
„Juo labiau, kad iš tikrųjų neabejotina, jog jeigu buvo priimtas Seime įstatymas, tai gali būti veto atmestas. Tai jau savaime yra tokių aplinkybių ne viena, kuri galbūt labiau būtų palanki ne vetavimui ir pasirašymui to įstatymo“, – pridūrė ji.
Nepaisant to, kad J. Novagrockienė atkreipia dėmesį, jog šio įstatymo oponentai yra G. Nausėdos rinkėjai, pasak jos, prezidentas šioje situacijoje turėtų galvoti ne apie save, o apie valstybę.
Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Aš manau, kad šiuo atveju G. Nausėda nors kartą turėtų pasielgti kaip valstybės vadovas, nes kartais iš tikrųjų trūksta valstybės žmogaus pozicijos, kai jis vardan kažkokių nuotaikų, vyraujančių visuomenėje, ima ir paaukoja interesus, kurie iš tikrųjų svarbesni būtų Lietuvai“, – pabrėžė ji.
ELTA primena, kad Seimas antradienį apsisprendė, kaip dokumentuose bus rašomi asmenvardžiai. Įstatymas numato, kad dokumentuose atsiras W, X, Q raidės, tačiau nebus diakritinių ženklų.
Įstatyme įtvirtinta, kad vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau jame taip pat nustatytos išimtys, kai vardai ir pavardės galės rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis.
Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose galės būti nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu jis arba jo vienas iš tėvų, senelių, prosenelių ar kitų pagal tiesiąją giminystės liniją protėvių turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje, taip pat jeigu jis vardą ir (ar) pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena ar gyveno, ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje. Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Asmenvardžius rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis bus taip pat leidžia, jeigu jis pasirenka sutuoktinio, kurio pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, pavardę arba jei jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis.
Šia išimtimi taip pat galės pasinaudoti ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų vaikai, kurių vardai ir pavardės asmens dokumentuose galės būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).
Kaunas – Europos kultūros sostinė. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Kaunas ir Kauno rajonas šeštadienio vakarą oficialiai tapo Europos kultūros sostine. Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda dalyvaudamas „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ atidarymo ceremonijoje paragino švęsti Kauną kaip miestą, kuris praturtina Europą.
Šalies vadovas pabrėžė, kad Kauną daugelį amžių darniai formavo ir ypatingą jo aurą kūrė tiek lietuviškos šaknys, tiek ir europietiškas atvirumas bei pagarba asmens orumui.
„Kaunas šiandien yra unikalios modernizmo architektūros, universitetų, verslo ir sporto, o svarbiausia – orių, laisvų ir kūrybingų žmonių miestas“, – sakė prezidentas, paminėjęs, kad Kaune gimė ir augo daugelis ryškių asmenybių, tokių kaip mokslininkai Marija Gimbutienė, Hermannas ir Oskaras Minkowskiai, filosofas Stasys Šalkauskis, menininkai Arvit Blatas ir Jurgis Mačiūnas, sportininkai Arvydas Sabonis, Šarūnas Jasikevičius ir Rūta Meilutytė, taip pat prieš 50 metų savo jauną gyvenimą už laisvę paaukojęs Romas Kalanta.
Prezidentas teigė, kad Kauno išskirtinumo ir sėkmės paslaptį kuria būtent drąsūs ir energingi žmonės. Nesibaigiantis Kauno virsmas atskleidžia, kuria ir praturtina Europą Kaune, kaip ir Kauną – Europoje.
„Lietuvoje plačiai žinoma frazė „Kaunas yra Kaunas“. Šiandien norisi pasakyti kiek kitaip: „Kaunas yra Kultūra!“ – sakė šalies vadovas, palinkėjęs visiems kūrybingų metų.
Prezidento kvietimu į Kauną Europos kultūros sostinės atidarymo proga atvyko UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay, o Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen atsiuntė vaizdo sveikinimus.
Atidarymo renginiuose, kaip praneša Prezidentūra, taip pat dalyvavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, ministrai, užsienio šalių ambasadoriai, kiti garbūs svečiai.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Viešojoje erdvėje išsiskyrus prezidento Gitano Nausėdos ir Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pozicijoms Taivaniečių atstovybės pavadinimo klausimu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė teigia, kad pastaruoju metu išsakyta šalies vadovo kritika ministrui iš dalies yra kritika ir pačiam sau. Politologė akcentuoja, kad užsienio politikos sprendimus priima ne tik Užsienio reikalų ministerija, tačiau ir Prezidentūra.
Visgi, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas pabrėžia, kad karo kirvį iškasė ne prezidentas, todėl kritikuoti priimtus sprendimus yra natūralu.
M. Jurkynas: įtampą kelia bravūriška ir nekompetentinga Vyriausybės veikla
M. Jurkyno teigimu, pastaruoju metu kilusios įtampos tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio yra būtent dėl Vyriausybės priimtų, anot jo, nekompetentingų ar net su Konstitucija ne visai derančių sprendimų.
Politikos mokslininkas Mindaugas Jurkynas. ELTA nuotr.
„Aš manau, kad Užsienių reikalų ministerijoje buvo sugalvotas Taibėjaus atstovybės pervadinimas į Taivano, bet Užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės prezidentas tik konstatavo faktą, kad tai buvo su juo nederinta iniciatyva. Tai eina prieš Konstitucijos straipsnį, skelbiantį, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Šitą klausimą nusprendė Užsienio reikalų ministerija, prisiimdama tas funkcijas, kurios jai nepriklauso“, – Eltai teigė M. Jurkynas.
M. Jurkynas panašius nesutarimus įžvelgia ir prieš kurį laiką kilusiame „Belaruskalij“ trąšų tranzito skandale. Anot politologo, šalies vadovas neturėjo įtakos problemų atsiradimui ir skandalas kilo dėl bravūriškos Lietuvos Vyriausybės veiklos.
„Trąšų skandalas, kai žodžiai skyrėsi nuo darbų ir ministerijos nesusišnekėjo, ribojo informaciją arba pateikdavo ne laiku, tai čia yra Vyriausybės atsakomybė. Prezidentas šitoje srityje nieko nepadarė dėl ko būtų galima vertinti jo veiksmus. Įtampą kelia būtent pakankamai nekompetentinga, nesuderinta, nesukomunikuota ir kartais bravūriška Lietuvos Vyriausybės veikla, ypač užsienio politikos srityje“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Visgi, M. Jurkynas mano, kad šalies vadovo prerogatyvoje esančios atsakomybės buvo perimtos Užsienio reikalų ministro dėl vienos konkrečios priežasties – politinės konkurencijos.
„Prezidentas atlieka Lietuvos politinio gyvenimo stebėseną ir ją vykdo savo konstitucinių galių rėmuose. O tai, kad Užsienio reikalų ministerija bando perimti atsakomybę, nutiko dėl paprasčiausio noro turėti politinę galią. Jie nutarė elgtis, nenoriu sakyti antikonstituciškai, bet neatsižvelgdami į Konstitucijos straipsnį“, – kalbėjo M. Jurkynas.
„Viską reikia aiškiai suvokti politinės konkurencijos kontekste. Varžomasi dėl rinkėjų balsų, nes tokia yra politika. Prezidentas nėra visagalis valstybės vadovas. Jis kaip stebėtojas, komentuotojas, siūlytojas užsienio politikos klausimus sprendžia Konstitucijos rėmuose. Prezidentas pakankamai subalansuotai dalyvauja ir, nepamirškime, jis yra politinis veikėjas, todėl jam yra svarbus politinis populiarumas “, – pridūrė M. Jurkynas.
Anot profesoriaus, prisidėti prie išaugusios politinės konkurencijos galėjo nuolat šalies vadovui išsakoma konservatorių kritika.
„Konservatoriai puolė prezidentui į atlapus dėl pandemijos valdymo, o dabar dėl užsienio politikos klausimų. Tai ne prezidentas iškasė tą karo kirvį, bet jei kažkas iškasė, tai mojuoja visi“, – kalbėjo M. Jurkynas.
M. Šešelgytė: prezidentas, kritikuodamas URM, kritikuoja ir pats save
Vis dėlto, M. Šešelgytė akcentuoja, kad pastaruoju metu išsakyta šalies vadovo kritika Užsienio reikalų ministerijos priimtiems sprendimams yra kritika pačiam sau.
„Užsienio politiką formuoja ir vykdo dvi institucijos, Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija. Būtent šios dvi institucijos yra atsakingos tiek už užsienio politikos formavimą, tiek už įgyvendinimą. Kuomet viena institucija sako, kad iš tiesų kažkas suklydo, tai, ko gero, kritikos strėlės eina abiem institucijoms. Tiek viena, tiek kita turėjo tokią pačią galimybę dalyvauti vykdant konkrečius užsienio politikos projektus. Tai taip skamba, kad prezidentas išsako kritiką pats sau“, – teigė M. Šešelgytė.
Visgi, VU TSPMI direktorės teigimu, nesutarimai dėl Taivano atstovybės pavadinimo tampa kliūtimi siekiant išspręsti kilusias problemas.
LRT.lt publikacija – komentuoja politologė Margarita Šešelgytė (dešinėje)
„Tiek viena, tiek kita institucija gali imtis lyderystės, tad labai svarbu yra koordinavimas ir bendradarbiavimas. Kuomet yra politinės trintys, mes galime stebėti būtent tai, kas vyksta dabar. Atrodo, kad iniciatyvos paleistos ne pirmą dieną. Žinoma, yra vidaus politikos tam tikri pasistumdymai dėl galios. Problema yra ta, kad tie pasistumdymai turi poveikį mūsų užsienio politikos žinutėms užsienyje ir labai keistai valstybė atrodo, kuri vieną dieną priima konkretų sprendimą, bet kitą dieną prezidentas kelia klausimą, ar tai yra geras sprendimas ir bando laiką atsukti atgal. Tai žinutės nevieningumas ir šiandien yra pagrindinė problema“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
M. Šešelgytė teigia, kad pastaruoju metu vis didėjanti trintis tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio gali atsirasti ir dėl prezidento kilusių reakcijų į jau priimtų sprendimų pasekmes. Visgi, ar tokia strategija yra tinkama sprendžiant užsienio politikos klausimus, M. Šešelgytė abejoja.
„Prezidentas kaip tik dabar imasi lyderystės reaguoti į susiklosčiusią situaciją, tik, kyla klausimas, ar iš tiesų tokiu būdu reikėtų veikti. Lietuva susiduria su labai didele Kinijos reakcija ir tos pasekmės buvo aiškios priimant sprendimą. Bet dabar yra sudėtinga pakeisti užsienio politiką, tam reikėtų diskusijos, o tos diskusijos šiandien nėra ir kiekvienas veikia individualiai. Tai yra žalinga“, – teigė M. Šešelgytė.
„Kalbėti apie sėkmingą užsienio politiką, kaip matome, dabar yra labai sudėtinga. Yra siunčiamos dvigubos žinutės ir kuomet nėra vieningumo, tai niekur neveda. Šiandien apie lyderystė kalbėt išvis negalime, sutarimo nėra, o tos pastangos, kurios buvo dedamos užsienio reikalų ministerijos, jos yra paneigiamos“, – pridūrė VU TSPMI direktorė.
Vienybė težydi. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad pastaruoju metu prezidentas teigė esą Taivano atstovybės pavadinimas su juo nebuvo suderintas ir tai buvo klaida. G. Landsbergio teigimu, Taivaniečių atstovybės įkūrimo veiksmai buvo intensyviai koordinuojami.
Prezidentas, kritiškai vertindamas G. Landsbergio ministerijos priimtus sprendimus Kinijos ir Taivano atžvilgiu, taip pat teigė, kad už šalies užsienio politiką atsakingi asmenys Vyriausybėje nevertina priimamų sprendimų pasekmių ir kartais primena tik „sėdinčius sėdmaišyje“.
Dar praėjusių metų pabaigoje G. Landsbergis ir prezidentas skirtingai aiškino kuriozišką situaciją po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Tuo metu prezidentas, komentuodamas tokius ministro apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai, – reikalui esant, nebijoti paskambinti telefonu.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ramūnas Karbauskis sako, kad penktadienį jo vadovaujamų „valstiečių“ šešėlinis ministrų kabinetas ketina Kinijai nusiųsti aiškią žinutę, jog bent jau dalis Seimo opozicijos klaida laiko Lietuvoje įsteigtos Taivaniečių atstovybės pavadinimą. Pasak politiko, „valstiečiai“ aiškiai pasisakys, kad, turėdami galimybę, bematant pervadintų Pekino rūstybę užtraukusią Taivaniečių atstovybę Vilniuje.
„Šešėlinės vyriausybės posėdyje mes planuojame priimti sprendimus, kreipimąsi bei pasakymą Kinijai, kad mes visada rėmėme ir remsime Taivano teisę į apsisprendimą, bet kartu gerbiame ir vienos Kinijos principą. Šioje vietoje mes aiškiai sakome, kad ši valdžia priėmė neteisingą sprendimą, kad mes jį atšauksime, jei pasikeis politinė situacija ir mes galėsime formuoti valdančiąją daugumą. Tai padarysime dėl to, kad Kinijoje būtų suprantama, kad tai nėra visos Lietuvos politika, kad yra šešėlinė vyriausybė, opozicinės partijos turi kitą požiūrį“, – Eltai ketvirtadienį sakė R. Karbauskis.
Politikas neabejojo, kad tokie pareiškimai, lygiai kaip ir antradienį išsakyta prezidento Gitano Nausėdos nuomonė Taivaniečių atstovybės pavadinimo atžvilgiu, yra svarbūs.
Kartu, tikino R. Karbauskis, „valstiečiai“ pažymės, kad būtina atkurti Lietuvos ir Kinijos diplomatinius santykius ir atstatydinti iš pareigų užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį. Politikas neslėpė suprantąs, kad visos trys „valstiečių“ intencijos greičiausiai ir liks tik deklaracijų lygmenyje, tačiau, pažymėjo jis, ir tokie vieši pareiškimai yra geriau nei visai nieko nedaryti.
„Suprantame kad ir viena, ir antra, ir trečia gali neįvykti, bet mes darome tai, ką galime. Šioje vietoje nieko nedaryti yra pats blogiausias dalykas“, – teigė R. Karbauskis.
Politikas pernelyg nesibaimino, kad tokie gausiausios opozicinės partijos pareiškimai gali pasitarnauti komunistinės Kinijos propagandai. Kaip teigė R. Karbauskis, svarbiausia, kad patys „valstiečiai“ žino, ką šiuo atveju daro.
„Aš suprantu, kad Kinija propagandai gali panaudoti ką tik nori, bet svarbiausia, kad mes žinome, ką mes darome“, – tikino politikas.
„Valstiečio“ teigimu, jo vedamos partijos šešėlinio ministrų kabineto pareiškimais neturėtų nusivilti ir entuziastingai Lietuvos sprendimą dėl atstovybės pavadinimo pasitikę Taivano gyventojai. R. Karbauskis samprotauja, kad Taivanas turėtų būti suinteresuotas ne tiek išlaikyti išskirtinį savo atstovybės Lietuvoje pavadinimą, kiek išsaugoti ekonominiu bendradarbiavimu grįstus Vakarų ir Kinijos santykius. Todėl, pažymėjo R. Karbauskis, geri Lietuvos ir Kinijos santykiai šiuo atveju turėtų būti ir Taivano interesas. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
„Mūsų nuomone, geri Lietuvos ir Kinijos santykiai yra naudingi Taivanui. Taivanas yra saugus tada, kada ES ir JAV ekonominiai santykiai su Kinija yra puikūs. Tada kinai neturi jokio intereso ir motyvo sugriauti visa tai, padaryti karinį konfliktą su Taivanu (…). Bendradarbiavimas su Kinija apsaugo Taivaną“, – loginę seką sudėliojo R. Karbauskis.
Akcentavo pasiūlymą G. Nausėdai: turi būti labai aišku, kad prezidentas nepasitiki G. Landsbergiu
„Valstiečių“ pirmininkas taip pat teigė manąs, kad ir prezidentas G. Nausėda galėtų prabilti apie nepasitikėjimą G. Landsbergiu. Nepaisant to, kad, akcentavo R. Karbauskis, tai užsienio reikalų ministro kėdės veikiausiai neišjudintų, viešojoje erdvėje bei užsienio partnerių akyse būtų aiškiai perskirstyta atsakomybė dėl priimamų sprendimų.
Kinijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
„Visuomenei turi būti labai aišku, kad prezidentas nepasitiki šiuo ministru, ir tada formuojant toliau užsienio politiką būtų galima labai aiškiai atskirti užsienio partneriams – tai yra Vyriausybės, kuri konfrontuoja su mūsų užsienio politiką vedančiu asmeniu – prezidentu, politika… Tada būtų galima kai kuriuos padarinius kompensuoti, sakant, kad tiesiog turime tokią vykdomąją valdžią, kuri nesiskaito su prezidentu ir visuomenės nuomone“, – teigė R. Karbauskis.
Anot politiko, kitų galimybių pareikalauti atsakomybės iš valdančiųjų nėra. Jo manymu, nėra prasmės kalbėti ir apie dar vieną interpeliaciją.
„Aš negalėčiau patikėti, kad valdančioje daugumoje atsirastų kas nors, kas bandytų atstatydinti iš dabartinės Vyriausybės vienos iš valdančiųjų partijų lyderį. Kaip galimo aš neįsivaizduoju tokio dalyko. Taip pat aš suprantu, kad ir prezidentas neturi jokių realių galių tą situaciją pakeisti. Tiesiog pats nepasitikėjimo paskelbimo faktas jam reikštų, kad valdančioji dauguma atsidurtų padėtyje, kad Vyriausybė ir ta pati Šimonytė turėtų prisiimti absoliučiai visą atsakomybę“, – apibendrino R. Karbauskis.
Taivano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
ELTA primena, kad prezidentas Gitanas Nausėda antradienį teigė, kad su juo nebuvo suderintas Lietuvoje atidarytos Taivaniečių atstovybės pavadinimas. Šalies vadovas taip pat pažymėjo, kad klaida buvo pasirinktas ir santykius su Kinija atšaldęs atstovybės pavadinimas.
Tačiau ministras G. Landsbergis kitą dieną pareiškė, kad Taivaniečių atstovybės įkūrimo veiksmai buvo intensyviai koordinuojami.
Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad jai apmaudu dėl prezidento G. Nausėdos nuomonės, jog Užsienio reikalų ministerija padarė klaidą, leidusi Taivaniečių atstovybei pavadinime vartoti Taivano vardą.
Lietuvai leidus šalyje veikti Taivaniečių atstovybei, paaštrėjo Vilniaus ir Pekino santykiai. Kinija teigia, kad sprendimas pavadinti atstovybę „taivaniečių“ vardu rodo Taivano mėginimus veikti kaip nepriklausomai valstybei, o tai, komunistinės valstybės atstovų įsitikinimu, prieštarauja „Vienos Kinijos“ politikai. Dėl jai neįtinkančio atstovybės pavadinimo Kinija ėmė Lietuvai taikyti ekonominio ir politinio spaudimo priemones.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda kritiškai įvertino Užsienio reikalų ministerijos darbą. Šalies vadovo teigimu, praėjusiais metais Gabrieliaus Landsbergio vadovaujama ministerija priėmė sprendimus ne visiškai įvertinusi pasekmes. Apskritai, neslepia G. Nausėda, kartais jam susidaro įspūdis, kad kai kurie už Lietuvos užsienio politiką atsakingi asmenys užsienio politiką įsivaizduoja tiesiog kaip kalbėjimą apie principus sėdint sėdmaišyje.
„Reikia pripažinti, kad kartais susidaro įspūdis, jog mūsų užsienio politikos kai kurie dalyviai įsivaizduoja užsienio politiką kaip sėdėjimą sėdmaišyje atsidarius langą ir per tą langą garsiai teigiant tam tikrus savo užsienio politikos principus. Vien to nepakanka. Vien tik sėdėti sėdmaišyje negalima, nes pirmiausia reikia pasižiūrėti per langą, kas yra apačioje ir, svarbiausia, reikia išeiti iš kambario ir kalbėti su sąjungininkais, kad tie mūsų užsienio politikos principai, kuriuos mes įgyvendiname, rastų pritarimų ir, kad mes rastume sutarimą, pirmiausia tarp ES valstybių ir, be jokios abejonės, kalbėdamiesi ir su transatlantiniais partneriais“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė G. Nausėda.
„Atrodo, kad iki galo tai nebuvo padaryta. Aš manau, kad tai yra darbas, kurį privalome daryti visi, pradedant prezidentu ir baigiant ambasadoriais. Ir tą darbą aš Europos Sąjungoje darau tikrai labai aktyviai, kalbėdamas su ES institucijų vadovais, kad jie panaudotų visus instrumentus, kurie yra būtini vienai iš Kinijos spaudimą patiriančių valstybių – Lietuvai“, – teigė prezidentas, ypač pažymėdamas, kad užsienio politikoje sprendimus būtina priimti gerai įvertinus galimas jų pasekmes.
O tai, G. Nausėdos vertinimu, Užsienio reikalų ministerijai praėjusiais metais sekėsi ne itin gerai.
„Šioje vietoje buvo kliuvinių ir dabar reikia tuos kliuvinius ištaisyti, kad dėl to nekentėtų mūsų verslas“, – teigė prezidentas.
Užsienio reikalų ministerijos inicijuota Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu, leido suprasti šalies vadovas, yra kaip tik vienas pavyzdžių, kai nebuvo tinkamai įvertintos sprendimų pasekmės.
„Aš manau, kad yra tam tikrų problemų prognozuojant mūsų užsienio politiką. Taip, mes kalbėjome, kad Lietuva patiria mažai naudos iš formato, kuris buvo vadinamas 17+1. Tačiau nuo to laiko (kai Lietuva 17+1 formatą paliko – ELTA) mes nelabai sugebėjome įtikinti kitus mūsų partnerius, kad šis formatas yra mažai perspektyvus nemažai daliai Rytų Europos valstybinių. Jos vis dar lūkuriuoja. Ir, manyčiau, kad mūsų užsienio politikos priedermė yra ieškoti sąjungininkų ir daugiau rasti supratimo tarp mūsų partnerių“, – teigė G. Nausėda, tame pačiame kontekste paminėdamas ir Lietuvos konfliktą su Kinija sukėlusį sprendimą atidaryti Vilniuje Taivaniečių atstovybę.
„Gaila, kad atstovybės pavadinimas tapo tuo esminiu vyksniu, kuris veikia labai stipriai mūsų santykius su Kinija. Pats Taivano atstovybės atidarymas buvo ir derintas, ir svarstytas. Tiek mes, tiek Taivanas gali atidaryti atstovybę, kuri nėra diplomatinė atstovybė. Tačiau pagrindinė kibirkštis kilo dėl pavadinimo ir dabar mes turime kovoti su pasekmėmis“, – sakė G. Nausėda.
Prezidentas pažymėjo, kad klaida šiuo atveju buvo ne atstovybės atidarymas, bet pasirinktas jos pavadinimas. Be to, pridūrė G. Nausėda, šio pavadinimo Užsienio reikalų ministerija su juo nederino.
„Ne Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo klaida, o pavadinimas, kuris nebuvo derintas su manimi“, – teigė G. Nausėda.
Prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės Ingridos Šimonytės darbo susitikimas. Prezidento kancerliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Besibaigiantys 2021-ieji Lietuvos politikoje nebuvo ramūs. Ir ne tik dėl šalį toliau slėgusios pandemijos ar vasarą Baltarusijos režimo sukeltos migrantų krizės. Sprendimų priėmimą apsunkinusi įtampa bei emocijų protrūkiai kone visus metus lydėjo Prezidentūros ir dešiniųjų santykius. Ir, kaip galima spręsti iš šių metų pabaigos, nereikėtų turėti vilčių, kad 2022-aisiais situacija reikšmingai pasikeistų.
Nors premjerė Ingrida Šimonytė džiaugėsi, kad jos vadovaujamas Ministrų Kabinetas išvengė „kotletų ir keliukų istorijų“, šešėlis ant kai kurių ministrų krito. Per pastaruosius metus kelis kartus keltas ir klausimas dėl valdančiosios daugumos bei 2020-ųjų pabaigoje suformuotos Vyriausybės ateities. Tuo tarpu opozicijos stovykloje ryžtingi apsisprendimai įvyko – ekspremjerui Sauliui Skverneliui nusprendus kurti atskirą politinę jėgą, nuo „valstiečių“ nusigręžė dalis politikų. Šiuos ir kitus politinę atmosferą šalyje kaitinusius įvykius besibaigiant metams primena ELTA.
Pandemija nesutelkė, o įkaitino Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius
Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiai buvo viena iš tų temų, kuri 2021 metais sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Bene daugiausiai kabėta apie trintis, kurios kilo institucijoms stojus į skirtingas politines stovyklas. Tai, kad santykiai nebus paprasti, prognozavo dar 2020-ųjų pabaigoje vykę prezidento susitikimai su dar tik į ministrus siūlomais dabartinės Vyriausybės nariais. Būtent ministrų tvirtinimas ir buvo pirmoji prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės I. Šimonytės kaktomuša.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Tačiau įsibėgėjant 2021 metams, kibirkštys Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose jau lėkė ir dėl kitų klausimų. Netruko paaiškėti, kad COVID-19 sukeltos krizės problemos nebuvo priskirtos „neutraliai teritorijai“, kurioje politinė valdančiosios daugumos ir prezidento konkurencija nevyks.
Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje ne kartą kelti klausimai, ar tikrai reikalingos dvi ekspertų tarybos: vieną 2020 metų pabaigoje subūrė prezidentas G. Nausėda, kitą – vos ėmus dirbti naujai Vyriausybei sukvietė premjerė I. Šimonytė. Dalis apžvalgininkų, aiškindami, kodėl prezidentas ir premjerė subūrė atskiras ekspertų tarybas, samprotavo, kad dvi valstybės institucijos ir COVID-19 problemų lauke negali apsieti be konkuravimo.
Ilgainiui tokia ganėtinai „santūri“ konkurencija virto kone atviru stumdymusi – Prezidentūra ir valdantieji susirėmė dėl visuomenės vakcinavimo. Prezidentas dažnai kritikavo dėl nepakankamų skiepijimo apsukų ir net tapo vienu labiausiai girdimu valdančiųjų ir konkrečiai sveikatos apsaugos ministro kritiku.
Tiek viešos, tiek užkulisiuose likusios politikų reakcijos rodo, kad prezidento raginimai aktyviau skiepyti gyventojus ir iki vidurvasario pasiekti 70 proc. vakcinuotų žmonių ribą erzino valdančiuosius. Dar labiau nepatiko prezidento pastabos, kad valdantieji ir sveikatos apsaugos ministras priešakyje yra per pasyvūs ir kad pasyvumas, šalį pasiekiant vis daugiau vakcinų, yra tam tikras pretekstas reikalauti Arūno Dulkio atsakomybės.
Tačiau trintys neapsiribojo natūralia, skirtingoms valstybės valdžios institucijoms įprasta konkurencija. Kaip ir visuomenėje, taip ir valdančiųjų bei Prezidentūros santykiuose pandemija kaitino galvas ir nesuvaldytos emocijos tapo ganėtinai dažnu reiškiniu. Pavyzdžiui, gegužę įtampą sukėlė Gabrieliaus Landsbergio pasvarstymas apie tai, kad prezidento žmona Diana Nausėdienė vis dar nebuvo pasiskiepijusi ir kad dėl to gali kilti dvejonių visuomenėje. G. Nausėda tokius viešus ministro pasakymus tąsyk priėmė labai asmeniškai ir pareiškė, kad jaunas politikas nuėjo „žemu, nepadoriu keliu“. Prezidentas Gitanas Nausėda su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen aptars padėtį Lietuvos GGRTC. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Vėliau kritikos iš valdančiosios daugumos sulaukė prezidentas, kai su pirmąja ponia apsilankė Rietavo savivaldybėje įsikūrusiame namų restorane pasisakiusiame prieš galimybių pasą.
Tikrą emocijų pliūpsnį ir daugelio nuostabą sukėlė prezidento viešas pasvarstymas, ar tik Vyriausybė dirbtinai nesulėtino skiepijimo tempų vien tam, kad nebūtų pasiektas jo keltas tikslas iki liepos vidurio paskiepyti 70 proc. gyventojų. Valdantieji žodžių dėl tokių pareiškimų skolingi neliko. Kiek vėliau vėl užvirus aistroms dėl mokamų testų klausimo, progą prezidentui žnybtelėti ir ironiškai bene tuos pačius žodžius priminti rado ir premjerė.
Apskritai įvertinus besibaigiančius metus, galima sakyti, kad COVID-19 pandemija ne tik nesutelkė Prezidentūros ir valdančiosios daugumos bendram darbui, bet tapo net savotišku pleištu. Viešojoje erdvėje iš valdančiųjų politikų tiesiogiai ir netiesiogiai lėkė kritika Prezidentūrai, esą ne vietoje politikuojančiai ar net pataikaujančiai antivakseriams, tuo tarpu iš prezidento ir jo komandos buvo girdėti pastabos apie nekompetentingą, nesubalansuotą ar net cinišką Vyriausybės darbą krizės metu. Naivu būtų tikėti, kad šie nesutarimai neturėjo įtakos prezidento ir valdančiųjų santykiams kitose srityse. Bent jau viešojoje erdvėje vaizdinys, kad Prezidentūra ir valdančioji dauguma „kariauja“ buvo kur kas ryškesnis nei diskursas, kad dvi institucijos „sugeba bendradarbiauti“.
Prezidentūros ir konservatorių santykius temdė atstovavimo EVT klausimas: diskusijos atsinaujins
Į valdžią atėję konservatoriai iškėlė klausimą dėl tolesnio Lietuvos atstovavimo Europos vadovų taryboje (EVT). Pareiškę, kad reikėtų atsisakyti susiklosčiusios praktikos, kai Lietuvai EVT atstovauja tik šalies vadovas, konservatorių frakcijai priklausantys politikai ėmė ieškoti būdų, kaip būtų galima keisti dar Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu nusistovėjusią praktiką.
Vienas pirmųjų žingsnių buvo Seimo Europos reikalų komiteto priimtas sprendimas, kad komitetas imsis ne tik tvirtinti Lietuvos pozicijas prieš kiekvieną vyksiantį EVT posėdį, bet ir teiks rekomendacijas, kas turėtų vadovauti Lietuvos delegacijai. Kitaip tariant, duota suprasti, kad į EVT nebūtinai turės būti deleguota prezidento vadovaujama delegacija. Konservatorių frakcijos atstovai nuosekliai kartojo, kad būtų kur kas efektyviau, jei Vyriausybės prerogatyvoje esantiems klausimams atstovautų premjerė, o prezidentas į EVT vyktų tik tuomet, kai būtų sprendžiami klausimai, susiję su užsienio politika. Nors viešojoje erdvėje tarsi ir buvo kuriama intriga, kad jau netrukus parlamente gali nuskambėti pasiūlymas į EVT vykti premjerės, o ne prezidento vadovaujamai delegacijai, įtampą kėlusios kalbos ir liko kalbomis. Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu susitiko su užsienio šalių ambasadoriais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Kalbomis liko ir konservatorių frakcijai priklausančio Mato Maldeikio pažadai įstatymiškai reglamentuoti atstovavimą EVT. Politikas birželio pabaigoje Eltai sakė, kad rudenį turėtų būti grįžta prie šio klausimo. Tačiau žadėtas įstatymo projektas taip ir nepasirodė. Kaip kalbama Seimo koridoriuose, ko gero, dėl to, kad koronaviruso ir migrantų krizių kontekste nenorėta aštrinti ir taip įtemptų Prezidentūros santykių su parlamentine dauguma. Tuo labiau kad buvo daugiau nei aišku, kad G. Nausėda nėra pasiruošęs nė milimetro atsitraukti diskusijoje dėl atstovavimo EVT. Tą buvo galima aiškiai matyti viešu tapusiame premjerės ir šalies vadovo apsikeitime laiškais, kuriuose prezidentas akcentavo manąs, kad į ES šalių vadovų susitikimus jam vykti yra konstitucinė pareiga.
Bet kuriuo atveju kilęs nesutarimas paliko pėdsakus Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose. Viešų diskusijų metu Prezidentūra ir konservatorių atstovai apsikeitė abipusiais kaltinimais. Iš konservatorių aktyvistų sklindant kaltinimams apie esą G. Nausėdos „uzurpuotą EVT“, vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė „antivalstybišku“, „nepilietišku“, „nepagarbiu“ ir kenkiančiu šalies įvaizdžiui vadino konservatorių pasirinktą būdą kelti klausimą. Tuo tarpu prezidentas konservatorių keliamas iniciatyvas pavadino netoleruotinomis ir nepriimtinomis.
Ir nors viešas aiškinimasis dėl atstovavimo EVT vasarą prigeso, apžvalgininkų ir politikų manymu, tai buvo viena iš Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius apsunkinusių veiksnių. Tai, kad konservatoriai, sulaukę nuožmaus prezidento atsako, atsitraukė, sprendžiant iš neviešų kalbų, dar nereiškia, kad prie EVT nebebus grįžta ateityje. Nors klausimas ir nėra partijai egzistencinis, nereikėtų turėti abejonių, kad valstybei suvaldžius abi krizes, konservatoriai viešas diskusijas ir spaudimą Prezidentūrai dėl atstovavimo EVT atnaujins.
Laisvės partijoje susimąstyta, ar pakeliui su valdančiąja dauguma
Nors ir ne žemės drebėjimas, tačiau tam tikras sukrėtimas 2021-aisiais ištiko ir dešiniųjų valdančiąją daugumą. Lapkričio pabaigoje Seimo pozicija mobilizavosi ir atmetė tris prezidento G. Nausėdos veto – tarp jų ir aistras kėlęs klausimas dėl to, ar COVID-19 testai turėtų būti mokami. Visgi tąkart valdantieji pademonstravo ne tik vienybę, bet ir potencialius įtrūkimus koalicijoje. Išsiskyrus nuomonėms Seimo daugumoje, Laisvės partijos iškeltas siūlymas dėl mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pritarimo nesulaukė. „Laisviečiai“ į tai netruko pasižiūrėti kaip į koalicijos problemą. Tuo labiau kad dar gegužę Seimas, keliolikai valdančiosios koalicijos atstovų balsavus prieš arba nedalyvavus, taip pat atmetė Laisvės partijos teiktą Partnerystės įstatymo projektą.
Nors Laisvės partija nevengia pabrėžti, kad yra daugiau nei kelių klausimų partija, panašu, kad minimas balsavimas šią jauną politinę jėgą įsiutino. Iš karto po nevieningo balsavimo Laisvės frakcijos narė Morgana Danielė pareiškė, kad būtinos diskusijos, kaip toliau dirbs koalicija. Bent jau viešojoje erdvėje situaciją aštrino ir Laisvės partijai priklausančio Seimo vicepirmininko Vytauto Mitalo pajuokavimai, kad koalicijoje yra dvi didžiausios bėdos – agroliberalai ir krikdemai ir, kad jie galėtų svarstyti apie traukimąsi iš ir taip trapios valdančiosios daugumos. Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė pereinamąją Prezidento taurę ralio „Aplink Lietuvą 2021“ nugalėtojams. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Išsiskyrusios nuomonės gilesnėmis įtampomis, galinčiomis destabilizuoti valdančiosios daugumos darbą, nevirto. Apsiribota tuo, kad koalicijos partnerių parama Laisvės partijai svarbiems klausimams buvo apsvarstyta partijos valdyboje bei taryboje.
Visgi ateityje šis klausimas dar gali grįžti į politinę darbotvarkę. Susidaro įspūdis, kad valdančioji dauguma keisti požiūrio į Laisvės partijai aktualius projektus – bent jau esmingai jų nepakeistus – neturi didelio rezervo. Iš esmės tą Eltai lapkričio pabaigoje tvirtino ir I. Šimonytė. Pasak jos, Laisvės partijai kelių svarbių projektų įgyvendinimo sėkmė priklauso ne tiek nuo valdančiųjų, kiek nuo opozicijos palaikymo. Taigi 2024 metų Seimo rinkimams vis labiau artėjant, jaunai Laisvės partijai gali kilti minčių, ar ji savam rinkėjui nepasirodys tik statistinę funkciją koalicijos partneriams atlikusi politinė jėga.
Nors ir nebuvo „kotletų ir keliukų“ istorijų, šešėlis ant kelių ministrų krito
Premjerė I. Šimonytė, Seime apibendrindama pirmuosius darbo metus, teigė, kad dešiniųjų Vyriausybei kartais sunku perlipti pačios išsikeltus reikalavimus. Tarsi brėždama kontrastą su anksčiau buvusia Sauliaus Skvernelio Vyriausybe ji akcentavo, kad bent pirmaisiais metais nebuvo „nė vieno keliuko, nė vieno kotleto, nė vieno kito panašaus dalyko“. Tačiau nebuvo ir taip, kad jos vadovaujamo Ministrų Kabineto nariai neatsidurtų šešėlį metusiose istorijose.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Europos Vadovų Tarybos posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Viena pirmųjų tokių nuskambėjusių istorijų – skandalas, kai paaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija ruošėsi sumokėti apie 12 tūkst. eurų prodiuseriams už laidą „Kitokie pasikalbėjimai“, kurioje dalyvavo ministro visuomeninis patarėjas, chirurgas Edgaras Kulikauskas, žinomas Ciniško chirurgo slapyvardžiu. Šis incidentas, nors ir buvo itin kritiškai pasitiktas viešojoje erdvėje, ministro kėdės neišklibino. Apsiribota A. Dulkio patarėjos komunikacijai Aistės Šukstos atsistatydinimu.
Netrukus dėl kontroversiškai vertintų sprendimų turėjo aiškintis kitas dešiniųjų Vyriausybės narys – kultūros ministras Simonas Kairys. Šešėlis ant ministro krito dėl jo kabineto baldų, kuriuos ketinta už 11 tūkst. įsigyti iš neskelbiamos apklausos būdu pirkimą laimėjusios įmonės „Joniškio baldai“. Kaip paaiškėjo, šios įmonės vadovas yra ministro bendrapartietis, Liberalų sąjūdžio Joniškio skyriui priklausantis politikas. Nors S. Kairys ir nepripažino padaręs klaidos, ministerijoje naujais baldais jis pasidžiaugti negalėjo – sudarytą sutartį buvo nuspręsta nutraukti.
Savotiškai baigėsi triukšmas, kilęs dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko. Daliai žemdirbių atstovų reikalaujant K. Navicko atstatydinimo, šis, vieno susitikimo metu sulaukęs klausimų apie ariamą žemę ir pievas, nesusivaldė ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktoriui Ignui Jankauskui šūktelėjo „ko čia šokat į akis“. Tai įtampą pakėlė, ministro galvos ėmė reikalauti Seimo opozicija. Tačiau K. Navickas liko poste, o nepagarbių ministro žodžių sulaukęs I. Jankauskas atsidūrė premjerės patarėjų komandoje.
Ko gero, be didesnių sukrėtimų baigsis ir istorija, kurioje atsidūrė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Iki tol daugiausiai kritikos dėl migrantų krizės Baltarusijos pasienyje valdymo sulaukusi ministrė opozicijos ir žiniasklaidos radare atsidūrė, kai jos vadovaujama ministerija nusprendė Turto fondui perduoti sanatoriją Palangoje. Viešai svarstyta, kad šis sprendimas gali padėti A. Bilotaitės bendrapartietei – Šventosios seniūnei – perimti iš valstybės prestižinį sklypą prie jūros. Ir nors opozicija prakabo, kad yra nemažai abejonių, ar nebuvo naudojamasi tarnybine padėtimi, pati ministrė bet kokius įtarimus ar artimą bičiulystę su Šventosios seniūne neigia.
Apibendrinant panašaus pobūdžio skandalus, galima sakyti, kad, nepaisant oponentų lūkesčių, I. Šimonytės ministrus palietę skandalai rimčiau valdančiosios daugumos nesupurtė. Apskritai pastaraisiais metais politiniai oponentai kur kas nuožmiau kritikavo atskirus ministrus dėl jų bendro darbo kokybės kuruojamose srityse.
Trąšų krizė su laiminga ministrams pabaiga: istorija dar nesibaigė
Apibendrinant metus teisinga būtų sakyti, kad viena rimčiausių politinių krizių I. Šimonytės Vyriausybę ištiko pačioje metų pabaigoje – tai baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą krizė.
I. Šimonytė, svarstydama, kokios yra įsiliepsnojusių įtampų priežastys, teigė, kad Vyriausybę sudrebinusi situacija kilo dėl „nesuvaldytų lūkesčių“. Esą tikėtasi, kad įsigaliojus JAV sankcijoms bematant sustos ir baltarusiškų trąšų tranzitas. Tačiau ne ką menkesni lūkesčiai visuomenėje kilo ir po premjerės bei kai kurių ministrų reakcijų, nedviprasmiškai sufleravusių, kad dėl trąšų skandalo pokyčių Vyriausybėje bus. Kitaip tariant, pačių valdančiųjų užduotas tonas dalį visuomenės įtikino, kad Ministrų Kabineto perkrovimas neišvengiamas dar šiemet.
Prezidentas susitinka su vidaus reikalų ministre A. Bilotaite ir VSAT vadu gen. R. Liubajevu
Visgi nei susisiekimo, nei užsienio reikalų ministrų atsistatydinimo prašymų I. Šimonytė nepatenkino, o ir pati, pareiškusi, kad dabartinei Vyriausybei nėra alternatyvų, neatsistatydino. Svarbu pažymėti, kad sprendimai išlaikyti Vyriausybės sudėtį nepakitusią, dar nereiškia, jog visuomenės dėmesį prikausčiusi istorija baigėsi ir ateityje neturės jokių pasekmių. Kai kurie politikos apžvalgininkai sutinka, kad priimti sprendimai turės įtakos Vyriausybės reputacijai. Be to, panašu, kad trąšų istorijos atomazga gali tapti ir papildomu žibalu kaitinant valdančiųjų ir Prezidentūros santykius.
G. Nausėdos patarėja A. Skaisgirytė, pareiškusi, kad atleistas „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška neturėtų tapti atpirkimo ožiu, akcentavo ir tai, kad klausimas dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą istorijos nėra išspręstas. Pasak jos, prezidentas, tik sulaukęs atsakymų į šioje istorijoje kilusius klausimus, spręs, ar užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai yra verti likti užimamuose postuose.
Todėl net nežinant, kaip baigsis Lietuvos geležinkelių“ sutarties su „Belaruskalij“ istorija, manyti, kad šis klausimas, kaip trintis keliantis veiksnys, dings iš Prezidentūros ir valdančiųjų bendravimo, tikrai nevertėtų. Ypač, kad trinčių, apsunkinusių santykius, esama ne vienos.
Dėl užsienio politikos sutarimas yra, tačiau šaltukas apsunkino komunikaciją: nesutarimai kilo dėl prezidento patarėjos
Ir nors valdantieji ir Prezidentūra tvirtina sugebantys susitarti dėl svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų, panašu, kad jiems komunikuoti elementariais klausimais nėra lengva. Ir tai rodo ne tik išsiskyrusios nuomonės dėl pandemijos valdymo ar priimtų sprendimų baltarusiškų trąšų tranzito istorijoje. Per 2021 m. taip ir nepavyko išspręsti Lietuvos ambasadoriaus ES klausimo. Ir labai panašu, kad gėdingai ilgai užtrukusios diskusijos dėl Lietuvai šiuo metu itin svarbaus ambasadoriaus nesibaigia. Situacijos neišjudintino ir tai, kad dar spalį prezidentas pareiškė esąs pasirengęs vėl svarstyti anksčiau atmestą buvusio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio kandidatūrą.
Vis tik panašu, kad valdantiesiems su prezidentu sutarti dėl šio klausimo kol kas „sėkmingai“ nepavyksta ir toliau. Kitaip tariant, jei „politinio atšalimo“ laikotarpis R. Karobliui baigėsi, šaltukas tarp skirtingų institucijų tęsiasi ir net stiprėja. Pavyzdžiui, metų pabaigoje Prezidentūra ėmė kritikuoti Užsienio reikalų ministeriją dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje tvirtinant, kad detalės nebuvo suderintos su prezidentu, o pats žingsnis ir jo padariniai Lietuvai nebuvo gerai apgalvoti. Tai dar viena istorija, rodanti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė mažų mažiausiai turi komunikavimo problemų.
Dar vienas pavyzdys yra kurioziška situacija, kai už Lietuvos užsienio politiką atsakingų asmenų pozicijos išsiskyrė po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo tradiciniame piknike su mokytojais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tuo tarpu prezidentas, komentuodamas tokius ministrų apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai – reikalui esant nebijoti paskambinti telefonu. Šioje istorijoje aistras pakurstė ir prezidento vyriausiosios patarėjos A. Skaisgirytės komentarai, kuriuose ji nesureikšmino fakto, kad apie minėtą pokalbį URM liko nežinojusi. „Tiek, kiek būtina, tiek yra kitos institucijos supažindinamos“, – sakė A. Skaisgirytė.
Tarp Prezidentūros ir valdančiųjų pastaraisiais metais ne kartą įsiplieskus įtampoms, bent jau dešiniųjų stovykloje pasigirdo nuomonių, kad dėl kilusių įtampų ir nesusikalbėjimo kalta G. Nausėdos komanda. Esą vyriausioji patarėja A. Skaisgirytė savo trintis kėlusiais komentarais pasako daugiau, nei leistų jos einamos pareigos. Atskira istorija yra jau pačių konservatorių iš posto verčiamo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio „kova“ su šia patarėja.
Kad ir kaip ten būtų, prezidentas problemos, kad patarėja pasakytų daugiau nei jis galvoja, nemato, todėl ir valdančiųjų lyderių propaguota teorija „dėl įtampos kalta patarėja“, panašu, ne tiek paaiškina, kiek bando atrasti patogų pateisinimą esamai realybei.
Kita vertus, ne taip sunku paskaičiuoti, kiek didesnių ar mažesnių nesutarimų kilo būtent po to, kai per žurnalistus nuomonę pareiškė prezidentas, premjerė ir užsienio reikalų ministras.
Nesėkmingi metai „valstiečiams“: partija eižėja, neaiškios ateities perspektyvos
„Valstiečiai“ rudenį į Seimo salę sugrįžo turį kone trečdaliu mažesnę frakciją nei kad turėjo po 2020 m. rudenį vykusių parlamento rinkimų. Iš viso iš „valstiečių“ gretų Seime pasitraukė 10 parlamentarų, tarp kurių buvo ir ilgamečių partijos narių. Tačiau daugiausiai dėmesio susilaukė ekspremjero S. Skvernelio sprendimas užbaigti nuo 2016 m. trukusią draugystę su „valstiečiais“. Būtent šis politikas tapo kertine figūra Lietuvoje kuriant naują partiją, kuri, kaip parodė besibaigiantys 2021-ieji, dar neįsteigta sugebėjo praretinti LVŽS narių gretas. Gruodį prie ekspremjero kuriamos politinės jėgos nusprendė jungtis „valstiečių“ Lazdijų rajono skyriaus nariai, tarp jų – ir rajono merė Ausma Miškinienė. Kiek vėliau apie analogišką sprendimą pranešė LVŽS Pasvalio skyrius. Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Ir nors „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, komentuodamas šiuos partijos eižėjimą primenančius procesus, tvirtina krizės nematąs, kad, pasak jo, partija šiuo metu išgyvena gryninimosi etapą, apžvalgininkai tokiomis optimistinėmis gaidomis nėra linkę kalbėti. „Valstiečiai“ neteko žinomų veidų. Juo labiau kad po nesutarimų su kolegomis frakcijoje iš „valstiečių“ partijos pasitraukė ir Agnė Širinskienė, apie pasitraukimą iš LVŽS gretų taip pat pranešė eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Tai, kad partija yra arčiau krizės, rodo ir visuomenės apklausos, kuriose „valstiečiai“ prarado lyderystę reitingų lentelėje. Pastaruoju metu net imtas kelti klausimas, ar R. Karbauskio toliau vadovaujama partija apskritai sugebės išlikti įtakinga politine jėga centro kairėje. Susigrąžinti išbarstytą elektoratą yra pasiryžę Viliją Blinkevičiūtę pirmininke išsirinkę socialdemokratai, nekyla abejonių, kad į tą patį rinkėją taikysis ir sausio pabaigoje gimsianti S. Skvenelio partija.
Be to, „valstiečiai“ ir Seimo opozicijoje negali pasigirti turį lyderystę. Skilus „valstiečių“ frakcijai opozicija parlamente tapo dar labiau susiskaldžiusi ir, panašu, kad būtent „valstiečiams“ sutelkti opozicines jėgas ar išsirinkti opozicijos lyderį nėra daug galimybių. Taigi ateinančiais metais, ko gero, gali būti aktualus klausimas, ar didelėmis pergalėmis nuo 2016 m. Seimo rinkimų pasigirti nebegalį bei vidinių konfliktų 2021 m. neišvengę „valstiečiai“ sugebės ateityje išlikti konkurencingi Lietuvos politiniame lauke.
G. Nausėda dalyvavo Rytų partnerystės šalių vadovų susitikime. Prezidentūros nuotr.
Vilnius/Briuselis, gruodžio 16 d. (ELTA). Rytų partnerystės politika turi išlikti ES strateginiu ir geopolitiniu prioritetu, teigia prezidentas Gitanas Nausėda.
Tęsdamas darbo vizitą Briuselyje, trečiadienį šalies vadovas dalyvavo ES Rytų partnerystės šalių vadovų susitikime.
Kalbėdamas plenarinėje sesijoje, prezidentas pabrėžė, kad šis ES ir Rytų partnerių susitikimas, vykstantis po ketverių metų pertraukos, – puiki galimybė ES pademonstruoti politinį ryžtą ir ambicijas regione, taip pat nubrėžti aiškias eurointegracijos perspektyvas partneriams Rytuose.
Šalies vadovas ragino ES ir toliau laikytis „daugiau už daugiau“ principo. „ES pareiga yra remti Rytų partnerystės šalis reformų kelyje. Ypač norėtųsi matyti proveržį įgyvendinant reformas teisingumo, žmogaus teisių, kovos su korupcija srityse. Rytų partnerystės valstybėms, darančiomis didelę pažangą įgyvendinant reformas, turime pasiūlyti daugiau integracijos į ES galimybių, o galiausiai – atliepti jų europines aspiracijas“, – teigė prezidentas.
Šalies vadovo teigimu, nuo Rytų partnerystės iniciatyvos sukūrimo 2009 m. net trys šalys tapo ES asocijuotosiomis partnerėmis. Šalies vadovas akcentavo, kad asocijuotojo trejeto – Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo – pasirašytos sutartys su ES paskatino reformas ir demokratinę transformaciją šiose valstybėse, todėl būtina jas ir toliau remti, suteikiant visokeriopą pagalbą.
ES ir Rytų partnerystės šalių vadovai susitikime priėmė deklaraciją, kurioje numatė bendros veiklos principus ir planus ateičiai.
G. Nausėda susitiko su ES ambasadoriais. Prezidentūros nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda, penktadienį susitikęs su Lietuvoje reziduojančiais Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ambasadoriais, aptarė artėjantį Europos Vadovų Tarybos (EVT) ir ES Rytų partnerystės vadovų susitikimą, taip pat migracijos, ekonomikos atsigavimo, kovos su COVID-19 pandemija, saugumo ir gynybos klausimus.
Pasak Prezidentūros pranešimo, prezidentas ES ambasadoriams pristatė Lietuvos ekonominę situaciją ir popandemines ekonomikos gaivinimo priemones, taip pat ketvirtadienį vykusio skambučio su JAV ir B9 valstybių vadovais turinį.
Kalbėdamas migracijos klausimu, prezidentas akcentavo, kad, nepaisant to, jog pasienyje su Baltarusija pastebima krizės deeskalacija, situacija išlieka įtempta. Šalies vadovas, kalbėdamas su ES ambasadoriais, pabrėžė, kad yra svarbu atnaujinti ES migracijos ir prieglobsčio politiką reglamentuojančius teisės aktus, užtikrinti tinkamą sienų apsaugą ir jos finansavimą.
Prezidentas ir ES ambasadoriais taip pat aptarė įtemptą saugumo situaciją Ukrainoje ir Rusijos karinių pajėgų telkimą prie sienos su Ukraina.
„Turime pareikšti paramą Ukrainos suverenumui ir teritoriniam integralumui ir aiškiai pademonstruoti, kad bandymai kvestiuonuoti Ukrainos teritorinį vientisumą nebus toleruojami“, – teigė prezidentas.
Šalies vadovas taip pat pabrėžė, kad būtina siekti ambicingų ES Rytų partnerystės vadovų susitikimo rezultatų. Pasak prezidento, turime žengti į priekį laipsniškai integruojant į ES vidaus rinką asocijuotas šalis – Ukrainą, Moldovą ir Sakartvelą – ir suteikiant joms europinę perspektyvą.
Prezidentas dalyvauja demokratijos viršūnių susitikime. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį telefonu su Jungtinių Amerikos Valstijų vadovu Joe Biden‘u aptarė saugumo situaciją NATO rytiniame flange ir pokalbių su Rusijos Prezidentu Vladimiru Putinu turinį.
Kaip ketvirtadienio vakarą informavo Prezidentūra, Lietuvos vadovas pokalbio metu akcentavo, kad dabartiniame geopolitiniame kontekste Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) sąjungininkų budrumas ir transatlantinė vienybė saugumo srityje yra ypatingai svarbūs.
„Vertiname JAV sąjungininkų pasirengimą reaguoti į saugumo iššūkius ir grėsmes NATO rytiniame flange, tačiau svarbu pademonstruoti, kad mūsų ryžtas ir vienybė galioja visada, nepriklausomai nuo Rusijos veiksmų. Lygiai taip pat svarbu kalbėti esamais formatais, nekuriant naujų“, – išplatintame pranešime cituojamas G. Nausėda.
Pasak šalies vadovo, nuolatinis JAV karinių pajėgų buvimas Baltijos regione yra efektyviausias atgrasymo ir regiono saugumo užtikrinimo faktorius. Prezidentas pabrėžė, kad jų dislokacijai yra sudarytos visos reikiamos sąlygos.
Lietuvos vadovas pokalbio metu teigė, kad situacija Ukrainoje reikalauja išskirtinio NATO dėmesio, nes ši šalis šiuo metu yra kovos už demokratiją laukas. Prezidentas akcentavo, kad Ukrainai šiuo įtemptu laikotarpiu turime suteikti visą reikiamą praktinę ir politinę paramą. Šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva, savo ruožtu, daro viską, ką gali, kad padėtų Ukrainai ir yra pasirengusi prisidėti prie kolektyvinių pastangų.
JAV vadovo iniciatyva vykusiame pokalbyje su Bukarešto devintuko grupės sąjungininkėmis – Bulgarija, Čekija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Vengrija – Joe Bidenas informavo apie savo pokalbį su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu, dalyvavusios šalys pristatė savo saugumo situacijos regione vertinimus.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šalies vadovui Gitanui Nausėdai prakalbus apie tai, kad nelegalios migracijos krizę būtų galima išspręsti kalbantis būtent su Aliaksandro Lukašenkos režimu, kuris ir atsakingas už nelegalių migrantų srautą, Prezidentūra akcentuoja, jog Lietuva ir toliau remia griežtą užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu. Kalbėjimas su Vakarų nepripažintu autokratiniu prezidentu nepaverčia jo teisėtu Baltarusijos lyderiu, pabrėžia Lietuvos vadovas.
„Lietuvos pozicija Baltarusijos režimo atžvilgiu buvo ir bus nuosekli – plečiame sankcijas režimui, reikalaujame paleisti politinius kalinius, surengti demokratiškus rinkimus ir nustoti naudoti migrantus kaip hibridinės atakos ginklus. Visas pasaulis mato režimo įkaitais tapusių migrantų žmogiškąją tragediją. Remiu Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pastangas ieškoti sprendimų repatrijuoti migrantus į jų kilmės šalis. Tarptautinės bendruomenės kalbėjimasis su A. Lukašenka, siekiant išgelbėti pasienyje įstrigusius žmones, nereiškia nei režimo legitimizavimo, nei pripažinimo“, – Prezidentūros komunikacijos grupės išplatintame pranešime teigia G. Nausėda. Baltarusiškų plakatų paroda. Aliaksandras Lukašenka. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad antradienį ryte interviu BBC radijui prezidentas G. Nausėda kalbėjo, jog kritika dėl nelegalios migracijos sukeltų humanitarinių problemų pirmiausiai turėtų tekti ne Lenkijai ir Lietuvai, bet A. Lukašenkos režimui.
„Manau, kad yra galimybė išspręsti šią krizę, kreipiantis į poną Lukašenką, kaip ką tik padarė Angela Merkel. Turime kalbėti su žmogumi, kuris yra atsakingas už tai, kas vyksta pasienyje. Turime kalbėti apie humanitarines problemas ne tik su Lenkija, Lietuva ir kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, bet pirmiausiai su Baltarusija, nes pati Baltarusija atsakinga už įvykius šioje valstybėje“, – BBC radijui teigė G. Nausėda.
Šalies vadovas pabrėžė, kad organizuotą nelegalių migrantų srautą stabdančios Lenkija ir Lietuva pirmiausiai vykdo savo pareigą, užkirsdamos kelią nelegaliai patekti į Vakarų Europos valstybes.
„Turime kreiptis į Europos Sąjungos institucijas ne tik kalbant apie migraciją ir prieglobsčio politiką, bet ir apie fizinio barjero statybą tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos su Baltarusija. Nes Lietuva ir Lenkija šiandien yra kaip Vakarų demokratijos sergėtojos. Mes bandome neleisti šiems žmonėms keliauti toliau į Vokietiją. Stengiamės atlikti savo darbą kuo geriau, saugodami Europos Sąjungą“, – tvirtino G. Nausėda.
Seimo valdančioji dauguma pademonstravo, ką reiškia posakis „vienybėje – galybė“.
Lemiamam balsavimui valdančioji dauguma taip energingai, taip vykusiai suvienijo visus Seimo salėje, atšaukdama kai kuriuos net iš užsienio komandiruočių ar kitokių pasivažinėjimų. kad žaismingai lengvai atmetė net tris Prezidento veto. O dabar jau kelinta diena valdančiųjų klaną aptarnaujanti žiniasklaida apie nieką kitą nė nekalba, tik apie tai, kaip Seimas šauniai parodė ilgą nosį Prezidentui. Taip aiškėja tikrasis šito seiminio šou tikslas: žūt būt įveikti Prezidentą. O kokios gali būti pasekmės tiek visuomenei, tiek pačiai valdančiai daugumai, euforijos svaiguly negalvoja nei balsavusieji, nei jų ištikimi ginklanešiai. Tad tenka galvoti mums, visuomenei, kartu su opozicija. Net jei nesi tos opozicijos nei narys, nei sirgalius.
Apie teisinius aspektus, atmetus Prezidento veto dėl mokamų testų, jau spėjo pagalvoti vienas kompetentingiausių mūsų teisininkų profesorius Ignas Vėgėlė. Be kita ko, jis, kaip nuoseklus teisinės valstybės gerbėjas, pasvarstė galimybę Prezidentui kreiptis į Konstitucinį Teismą: „Ar Prezidentas ryšis skųsti galimai antikonstitucinius Vyriausybės nutarimus ir stabdyti (švelniai tariant) abejotino teisėtumo pandeminius ribojimus? Spėju, vien mintis apie tai priverstų į Prezidento rūmus atskubėti visus valstybės pareigūnus, atsakingus už pandemijos valdymą. Konstitucija tikslingai paskirsto valstybės valdžios institucijų tarpusavio sąveiką, surasdama konstruktyvų balansą“ (infa.lt).
Su visa pagarba teisės žinovui, aš į KT žiūriu ne pro tokius rožinius-teorinius akinius, nes vaikštau purvinais realpolitik šaligatviais. Tad negaliu nematyti, kad anaiptol ne visada KT priima „švarius“ sprendimus, todėl vargu ar Prezidentui vertėtų gilinti priešpriešą su Seimu, juolab, kad pandemijos suvaldymo klausimas išties yra daugiau Vyriausybės, o ne Prezidento atsakomybės ribose. Gal jam prasmingiau būtų susitelkti ties ne mažiau svarbia neteisėtų migrantų problema, kuri seniai peržengė Lietuvos vidaus politikos rėmus ir įplaukė į plačius tarptautinės politikos vandenis.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
O komentatoriams, mėgstantiems blusinėti valdančiosios daugumos ir Prezidento santykius, pasiūlyčiau neįsijausti į pergalingus valdančiųjų tralialiavimus ir įsigilinti į kitus masinės “vetuotės“ aspektus.
Pavyzdžiui, kažkodėl pernelyg abejingai yra žiūrima į tai, kad testai, už kuriuos dabar teks mokėti nenorintiesiems skiepytis, yra ar tik ne patys brangiausi visoje ES. Kažkas lupa viršpelnius, bet laisviems liberalams tai nė motais, kaip ir viską tirti užsimojusiai LRT. Bet mokėti už nepadoriai brangius testus teks ne tik tiems „piktybiniams“, kurie „gali, bet nenori“, bet ir tiems, kurie gal ir norėtų, bet negali skiepytis dėl rimtų medicininių priežasčių. Dabar ir jie, be kaltės kalti, tapo prilyginti neva piktybiniams „nusikaltėliams“ ir bus vienodai baudžiami nepakeliamai brangiais testais. Ar tai teisinga?
Kur tos gaujos žmogaus teisių gynėjų, kuriems gaila visų ir visokių, pavyzdžiui, ir susituokti negalinčių vienalyčių porų, ir vaikų problemas pražiopsojusių mamų, ir neteisėtai ES sienas šturmuojančių migrantų, bet kažkodėl negaila paprastų, normalių moterų, vyrų, vaikų, senelių, Lietuvos piliečių, kurių teises į nemokamą gydymą, į profesionalią medikų pagalbą pažeidinėja sava valstybė?
Seimas lengva ranka atmetė Prezidento veto dėl Seimo nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje skyrimo. Liberalų sąjūdžio frakcijos nario, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo Armino Lydekos teigimu, Prezidento sprendimas vetuoti priimtas įstatymo pataisas „nesuprantamas“, nes įstatymo pataisomis, pasak jo, siekiama kurti ir gilinti (o iki šiol tie ryšiai buvo pernelyg „seklūs?“) bendradarbiavimo ryšius su užsienio valstybėmis, o ne perimti užsienio politikos klausimus.
Žinoma, savikritika yra gražus dalykas, ir galima būtų pasidžiaugti, kad ponas Lydeka dorai prisipažino neįkertąs prezidento logikos, bet juk tai ne namų darbų neatlikęs paauglys, o nemažą metelių naštą ant kupros besinešiojantis Seimo narys.
Atmesdami Prezidento veto dėl apmokamų testų įstatymo, valdantieji priekaištavo, kad Prezidentas nepaaiškino, kodėl jis vetuoja. O ir šituo atveju, kaip ir trečiojo veto klausimu, Prezidentas gana suprantamai argumentavo savo poziciją. Jo nesuprasti galėjo tik piktybiškai nenorintieji suprasti arba iš trumpų kelnių neišaugę politikai.
Veto antspaudas
Prezidentas įstatymą grąžino teigdamas, kad toks įstatymas sudaro prielaidas kilti abejonėms, ar Lietuvos užsienio politika formuojama vieningai. Mat Seimo atstovams numatomos funkcijos yra labai panašios į tas funkcijas, kurias dabar atlieka diplomatai.
Kas čia ponui Lydekai neaišku? Man viskas net labai aišku: dabartiniams valdantiesiems su nerimstančiuoju Žygimantu Pavilioniu priešaky žūt būt prisireikė susikurti daugiau šiltų vietelių sau ir savo artimiesiems. Šalių, su kurių parlamentais būtų galima intymiai bendrauti nei iki šiol už visų mūsų mokesčių pinigus, – kelios dešimtys, o labai norint, gal ir šimtai. Be to, įstatyme numatytas ir atstovo pavaduotojas, tai paskaičiuokite, kokią armiją liberalkonservatorių tekts maitinti valstybei net ir tuo atveju, jei į sekantį Seimą tauta nebeišrinktų nė vieno jų – kas, beje, vargu ar įmanoma. O aritmetikos nepamiršę piliečiai ir toliau stebėtųsi, kaip čia išeina: valstybė traukiasi, nes mažėja piliečių, ypač – dirbančių piliečių, o valstybės valdymo aparatas pučiasi, kaip mieliniai Užgavėnių blynai.
Seimo narės Agnė Širinskienės pastebėjimu, „manipuliuodami atstovo poreikiu JAV Kongrese, valdantieji labai gražiai susikūrė teisines prielaidas išvystyti savų žmonių, iš esmės vykdančių diplomatinę misiją, tinklą, lygiagretų valstybės diplomatinei tarnybai, galintį veikti paraleliai su Prezidento skirtais diplomatais. Labai grakščiai ir lanksčiai apeitos Konstitucijos nuostatos, kad Prezidentas pagal Konstituciją sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus bei skiria diplomatinius atstovus užsienio valstybėse“.
Beje, Valstybės vadovas, priešingai valdančiųjų pasakoms apie nesišnekantį ir nesitariantį Prezidentą, vetuodamas pasiūlė ir kompromisinį sprendimą; įstatymiškai įtvirtinti, kad Seimo nuolatinių atstovų pareigybės būtų steigiamos tik Lietuvai strategiškai svarbiose Europos Sąjungos arba NATO valstybėse narėse. Tačiau nenorintiems vaistų nėra. Seimo dauguma vis tiek ir toliau kaltins Prezidentą nesugebant bendradarbiauti su kitomis valdžios šakomis, juolab, kad visa dar atsiranda nemažai žmonių, kurie aklai tiki liberalkonservatorių skleidžiamoms paskaloms, o ne objektyvia informacija.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Ir visa tai – dėl to, kad, pasak A, Širinskienės, pagal konservatoriaus Žygimanto Pavilionio sumąstytą planą, būtų galima „pasinaudojus JAV Kongresu kaip skydu, sukurpti ir buldozeriu „prasistumti“ projektą taip savo partijai parengiant pamatus alternatyvaus diplomatijos tinklo sukūrimui. Ir tai esanti Ž. Pavilionio „metų epopėja ir, tikriausiai, mažiausiai pastebėta konservatorių politinė afera per pastaruosius 30 metų“ (delfi.lt).
Trečias atmestas veto – dėl Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo pataisų, kuriomis būtų leidžiama reaguoti ne automatiškai į kiekvieną pranešimą apie galimą aplinkos apsaugos pažeidimą, bet įvertinant „jų pagrįstumą“. Tokį reguliavimą inicijavo aplinkos ministras Simonas Gentvilas, nes, esą, ministerija neturi pakankamai žmogiškųjų resursų reaguoti į kiekvieną pranešimą. Tačiau nė vienas Seimo narys nepasiteiravo, o iš kur ministras paims „žmogiškuosius resursus“ sijoti gautiems pranešimams, kad iš anksto, be tyrimo, būtų nustatytas jų pagrįstumas ar reikšmingumas?
Prezidentas vetuodamas atkreipė dėmesį į tai, kad toks įstatymas numato teisę patiems aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnams reaguoti arba nereaguoti į pranešimą, įvertinus informacijos apie galimą pažeidimą pobūdį bei institucijos išteklių naudojimo efektyvumą ir pagrįstumą. O paprastų žmonių paprasta kalba tai reiškia, jog toks įstatymas palieka landas galimam nesąžiningam įvairių pažeidimų vertinimui, nors, Prezidento nuomone, valstybės institucijos ir pareigūnai privalėtų vienodai reaguoti į visus pranešimus apie žalą gamtai.
Tai koks galutinis rezultatas?
Valdančioji dauguma pademonstravo visą savo klastingo proto galybę. Ilgokai” marinavo” kitus du Prezidento veto, kol sulaukė, teisingiau, kol pavyko sutelkti visas pajėgas garantuotam balsų skaičiui, kurio reikia veto atmesti. Ir atmetė ne tik visuomenę supriešinusį veto dėl mokamo testavimo, bet ir labai apgalvotus, suprantamai argumentuotus veto dėl Seimo nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje skyrimo (arba šiltų gūžtų įstatymo „saviems“) ir dėl Aplinkos apsaugos ministerijos (arba Gentvilų klano) įstatymo, atrišančio rankas korupcijai ir kyšininkavimui aplinkosaugos tarnyboje.
Kas tai? Valdančiosios daugumos arba valdančiųjų buldozerio ciniškas nerūpestingumas? Ar korporatyvinis, iš anksto suderintas aklumas, itin naudingas įstatymų pažeidėjams bei kyšininkams?
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Švenčiant prezidento Valdo Adamkaus garbingą 90-ties metų sukaktį, buvo prisiminta daug gerų ir teisingų jo pastebėjimų. Į atmintį įsirėžė šitie jo žodžiai: „Negali būti ir niekada nebus gerbiama valstybė, negerbianti žmogaus …”
Tai ar gali būti gerbiama valstybė, kurioje negerbiamas teisėtai išrinktas Prezidentas?
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas šią savaitę kelis kartus užsiminė apie planus prie bendro stalo sukviesti politinių partijų atstovus apsikeisti nuomonėmis dėl COVID-19 krizės valdymo.
„Kad išvengtume priešpriešų ir nereikalingo emocinio fono ateityje, kuris pasitaiko partijų santykiuose, aš inicijuoju šitą diskusiją, apsikeitimą nuomonėmis, kad truputį aiškiau žinotume vieni kitų argumentus“, – LRT laidoje „Dienos tema“ teigė G. Nausėda.
Tokią iniciatyvą šalies vadovas išsakė po įsiplieskusių ginčų dėl vetuotų valdančiųjų parengtų įstatymo pataisų, numatančių, kad nepasiskiepiję darbuotojai turėtų patys susimokėti už privalomus testus nuo COVID-19.
Seimo dauguma ketvirtadienį vieningai šį prezidento veto sugebėjo atmesti, o prezidentas į tai reaguodamas pareikšti, kad dabar atsakomybę dėl galimų rizikų, kurias kelia apgintos įstatymo pataisos, turės prisiimti valdantieji.
Bet kuriuo atveju nuomonės dėl COVID-19 testų apmokestinimo liko išsiskyrusios. Ir tai rodo ne tik viešojoje erdvėje pasirodę komentarai atmetus G. Nausėdos veto, tačiau ir skirtingi prezidento iniciatyvos susėsti prie vieno stalo su partijų lyderiais vertinimai.
Opozicijos atstovai prezidento iniciatyvą vertina kaip savalaikę. Jų teigimu, susitikimas būtinas norint nuimti valdančiųjų dėka atsiradusią įtampą valdant koronaviruso krizę, taip pat, kad tai būdas imperatyviai pasakyti valdantiesiems, jog krizės valdymo klausimais privalu atsižvelgti ir į kitų nuomonę.
Seimo opozicijos atstovas Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tuo tarpu valdančiųjų atstovai tvirtina, kad prezidento užmojis pavėluotas. Tiesa, prezidento iniciatyvos atžvilgiu liberalų ir konservatorių nuomonės šiek tiek išsiskiria. Liberalų sąjūdžio seniūnas Eugenijus Gentvilas teigia, kad prezidento iniciatyva, nors ir pavėluota, bet naudos gali turėti, tuo tarpu konservatorių seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė neslepia abejojanti, ar šalies vadovo kvietimas partijoms yra tikrai nuoširdus.
„Susidaro toks įspūdis, kad tai ne iki galo nuoširdu, nes tą buvo galima padaryti ir anksčiau“, – Eltai sakė ji.
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, komentuodama prezidento kvietimą politinėms partijoms, sakė, kad pati idėja yra gera, tačiau, anot jos, klausimų kyla dėl ankstesnės prezidento laikysenos.
„Aš nesakau, kad nereikia dalyvauti, kalbėtis visada galima. Bet, kita vertus, ar pats prezidentas turi konkrečių pasiūlymų, nes didžiuma tų pasiūlymų, kurie ateina iš Vyriausybės, nėra jau tokie kritikuotini. Jau klasika tapo, kad lazda perlenkta arba kad dirbtinai buvo mažinami skiepijimo tempai. Dėl to nebeaišku, kokia yra tikroji jo nuomonė“, – teigė konservatorė.
Kiek kitokios nuomonė laikosi Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas E. Gentvilas. Politiko manymu, prezidento siekis yra geras, nepaisant to, kad šiek tiek ir pavėluotas.
„Reikia pripažinti, kad susitikimas dėl pandemijos valdymo priemonių yra šiek tiek pavėluotas“, – Eltai sakė E. Gentvilas.
Visgi, pridūrė liberalas, dėl to didesnės kritikos prezidentui jis neturi.
„Saugodamas tarpinstitucinius santykius aš nekritikuosiu prezidento. Tačiau manau, kad turėtų būti pripažintas faktas, jog tuputį yra vėluojama. Visgi tikiuosi, kad susitikimas padės lengviau susikalbėti“, – sakė politikas.
„Galbūt visos pusės jau suprato, kad reikia kalbėtis, o ne kiekvienam savarankiškai spręsti. Nebereikia pirštais rodytis, reikia žmonėms duoti vieningus signalus“, – teigė E. Gentvilas.
R. Karbauskis: prezidentas bando priversti valdančiuosius išgirsti
Seimo opozicija prezidento iniciatyvą pasitinka kur kas pozityviau. Maža to, „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis tvirtina, kad prezidento sumanymas yra tiesiog būtinas, nes, anot jo, labai svarbu valdantiesiems parodyti, kad koronaviruso krizės valdymo klausimais privalu išgirsti ir kitus. Ir prezidentas, įsitikinęs R. Karbauskis, būtent tokios užduoties bandys imtis.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Aš manau, kad tai yra bandymas valdančiuosius priversti girdėti kitus. Kol kas jie nieko negirdi, jie nebando kalbėti argumentų kalba. Jie nebando atsakyti prezidentui, nebando atsakyti mums. Jie nebando niekam atsakyti. Jie tiesiog skaičiuoja, ar jiems užteks balsų priimti įstatymus“, – teigė R. Karbauskis.
„Todėl organizuojamą susitikimą aš labai pozityviai vertinu, aš labai džiaugiuosi, kad tai įvyks. Tik aš nelabai suprantu, kaip šiuo atveju elgsis valdantieji. Jeigu jie ir toliau negirdės nieko, tai tas susitikimas nieko ir neduos“, – aiškino „valstietis“.
„Prezidentas šioje situacijoje bando valdančiuosius priversti girdėti daugiau nei tik save pačius“, – pridūrė jis.
Be to, tęsė mintį R. Karbauskis, planuojamame susitikime, ko gero, prezidentas stovės opozicijos pusėje.
„Aš manau, kad prezidento veto dėl testų buvo jo pozicija, o ne neturėjimas ką veikti. Tad išeina, kad yra dvi pusės. Tačiau pagrindinis klausimas, man atrodo, bus, kodėl mes iš viso iki to nuėjome ir ką mes čia darome“, – apibendrino R. Karbauskis.
G. Paluckas: kvietimas nėra pavėluotas
Tai, kad susitikimas yra reikalingas, tvirtino ir Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnas Gintautas Paluckas. Be to, politiko supratimu, G. Nausėdos kvietimas nėra pavėluotas. G. Paluckas teigia, kad situacija valstybėje valdančiųjų „dėka“ įsiplieskė labai greitai, tad, pasak politiko, G. Nausėda, kaip nepartinis valstybės lyderis, galėtų kilusias aistras apmalšinti.
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Susitikimas nebėra paprastas ir standartinis, nes emocinė takoskyra virto atvira isterija. Kai vienas dėl techninio klausimo šaukia „nusiplaukite kruvinas rankas“, o kiti, pamiršę pagarbą ne tik asmeniui, bet ir institucijai, pradeda koneveikti… Visa tai reiškia, kad esame pasiekę tokį tašką, kuomet yra menkinama valdžios ir atskirų valdžios šakų reputacija tiek šalyje, tiek užsienyje.
Šis reikalas turi būti išspręstas. Visi laukia iš prezidento iniciatyvos, nes jis yra nepartinis, yra įsipareigojęs lygiai visiems“, – sakė G. Paluckas ir svarstė, kad prezidentui aptariamos iniciatyvos tenka imtis dėl to, kad valdantieji konservatoriai tokios intencijos nerodo.
„Jei tai darytų konservatoriai – būtų natūralu, bet jie to nedaro. Tad turi daryti prezidentas“, – pridūrė G. Paluckas.
Socialdemokrato manymu, bandymas dėl COVID-19 krizės susodinti partijų atstovus prie vieno stalo nėra pavėluotas. Pasak jo, atmosfera dėl įstatymo pataisų, numatančių, kad nepersirgę darbuotojai nuo gruodžio patys mokėtų už testus, įkaito labai greitai. Tad, tikina G. Paluckas, natūralu, kad būtent dabar yra bandoma „nuleisti garą“.
„Tai eskalavosi greitai. Gal niekas nesitikėjo, kad taip greitai. Bet bendras psichologinis mikroklimatas, nuolatinė įtampa veikia visus ir tos emocijos yra pasekmė. Emocijos sprogo, tai dabar reikia sėstis ir šnekėtis, nuleisti garą, nustoti kalbėti apie praeitį ir žiūrėti į ateitį“, – sakė socialdemokratas.
Prezidentas Gitanas Nausėda priėmė Saudo Arabijos ambasadoriaus Sahalo bin Moustafos skiriamuosius raštus. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį priėmė Japonijos ambasadoriaus Tetsu Ozakio, Saudo Arabijos ambasadoriaus Sahalo bin Moustafos ir Angolos Respublikos ambasadoriaus Feliciano Antonio dos Santoso skiriamuosius raštus.
Šalies vadovas pasveikino Lietuvai akredituotą Japonijos ambasadorių pradėjus eiti naujas pareigas ir aptarė artėjantį diplomatinių santykių užmezgimo šimtmetį, kurį minėsime 2022 metais. Susitikime prezidentas pabrėžė, kad Japonija yra svarbi Lietuvos partnerė Azijoje, su kuria mus sieja puikūs santykiai ir vienodas požiūris į abiem šalims bei pasauliui svarbius klausimus. Prezidentas pakvietė Japoniją kurti strateginę partnerystę ir plėtoti dvišalius santykius visose srityse, ypač skatinti bendradarbiavimą energetikos, „Fintech“, aukštųjų technologijų ir gyvybės mokslų sektoriuose. Susitikime, kaip teigiama Prezidentūros pranešime, taip pat aptarta šalių bendradarbiavimo svarba Jungtinėse Tautose ir kituose daugiašaliuose forumuose. Šalies vadovas susitikime teigė, kad transatlantinės bendruomenės ir vis glaudesnis bendradarbiavimas su panašiai mąstančiomis Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalimis šiandien yra labai svarbus ginant demokratines vertybes, tarptautinę tvarką ir sprendžiant tokias globalias problemas kaip klimato kaita ir COVID-19 pandemija. Lietuva labai vertina Japonijos partnerystę su NATO vertinant kylančias grėsmes ir mato perspektyvas ją sustiprinti.
Susitikimo su Lietuvai akredituotu Saudo Arabijos ambasadoriumi Sahalu bin Moustafa, reziduojančiu Kopenhagoje, metu G. Nausėda patikino, kad Lietuva tikisi sustiprinti ekonominį ir prekybinį bendradarbiavimą su Saudo Arabija. Ši valstybė yra partnerė Persijos įlankos regione, nuolatiniai dvišaliai kontaktai ir bendradarbiavimas kovojant su globaliais iššūkiais, tokiais kaip migracija ir pandemija, būtų naudingas abiem šalims.
Susitikimo su Lietuvai akredituotu Angolos ambasadoriumi, reziduojančiu Lenkijoje, metu prezidentas pakvietė Angolą paskatinti tarpusavio bendradarbiavimą Europos Sąjungos ir Afrikos Sąjungos rėmuose. Valstybės vadovas taip pat teigė matantis potencialą bendradarbiauti universitetinių studijų srityje. Susitikime G. Nausėda teigė, kad Lietuva gali dalintis gerąja praktika kovos su klimato kaita, priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo bei atsinaujinančių energetinių išteklių plėtros klausimais.
Prabėgo kelios savaitės, kai elektroniniu paštu kreipiausi į Lietuvos prezidentūrą, prašydamas paaiškinti, kodėl tokia tendencinga mūsų valstybės politika Pietų Kaukaze. Omeny turiu akivaizdų Lietuvos pataikavimą Armėnijai, kuri prorusiškai nusiteikusi, toleruoja terorizmą ir iki pat 2020-ųjų rudens laikė užgrobusi Azerbaidžanui priklausančias Karabacho teritorijas (po kelis dešimtmečius trukusių nesėkmingų derybų Azerbaidžanui nieko kito nebeliko, kaip 2020-ųjų spalio – lapkričio mėnesiais tas žemes susigrąžinti jėga, vadinamojo 44 dienų karo metu). Jokio Prezidentūros patarėjų atsako. Mirtina tyla.
Beje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai buvau nusiuntęs analogiškus klausimus. Ši atsiliepė po kelių dienų. Savo atsakymuose tvirtino, jog Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi nė prieš vieną Pietų Kaukazo respubliką, jog Lietuva palaiko draugiškus santykius su visomis šio regiono valstybėmis. Pasak Lietuvos URM, jokių dvigubų standartų.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Žinoma, Lietuvos URM manęs neįtikino, girdi, Lietuva sąžiningai elgiasi Pietų Kaukaze. Štai tik keletas argumentų, kurie, man regis, labiausiai akis bado. Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Nespausdina. Būta daug televizijos laidų, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.
Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai, kad Lietuvos URM ir šių eilučių autoriaus nuomonės – kardinaliai priešingos. Svarbu, kad Lietuvos URM atsakė į klausimus. Deja, Prezidento patarėjai bei ryšių su visuomene specialistai – tarsi vandens į burną prisisėmę.
O juk pavyzdžių, kaip Lietuvos valdžia tendencingai ignoruoja Azerbaidžaną (vienintelė buvusi sovietinė respublika, kuriai pavyko susigrąžinti savas teritorijas; Moldova, Gruzija ir Ukraina šiandien tokiomis pergalėmis dar negali pasigirti), – vis daugėja. Štai lapkričio 3 dieną Vilniaus Rotušėje Azerbaidžano ambasada Vilniuje minėjo Pergalės dieną (Karabacho išlaisvinimo operacija 2020-aisiais truko nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 8 dienos). Pats buvau, pats mačiau, kiek daug, ironiškai kalbant, į Rotušę sugužėjo aukšto rango Lietuvos politikų. Tą vakarą Rotušėje pasigedau svečių ir iš Lietuvos Prezidentūros, ir iš Lietuvos Seimo, ir iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos. Tad vėl klausiu Prezidento Gitano Nausėdos: ką tai galėtų reikšti? Lietuva nesidžiaugia, kad Azerbaidžanui galų gale pavyko atkurti teritorinį vientisumą?
Baku Forumas
Kitas pavyzdys: lapkričio 4 – 6-ąją Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas 8-asis Globalusis Baku forumas, turintis specialųjį pavadinimą – „Pasaulis po COVID-19“. Į šį tarptautinį pripažinimą iškovojusį renginį atvyko per 300 svečių iš viso Pasaulio – Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos. Ar bent vienas Lietuvos politikas buvo nuvykęs į Forumą? Ar nusiuntė oficialų sveikinimą?
Beje, į šį azerbaidžanietišką tarptautinį forumą buvo nuvykę (arba nuotoliniu būdu sveikino) buvę Latvijos prezidentai. Buvusių Latvijos prezidentų vardai – Valdis Zatleras, Vaira Vykė – Freiberga. Net dabartinis Latvijos prezidentas Egilis Levitas neliko abejingas azerbaidžanietiškoms iniciatyvoms. Azerbaidžane lapkričio 1-ąją svečiavosi ir Estijos parlamento Draugystės su Azerbaidžanu grupės pirmininkas Svenas Sesteras. O koks Lietuvos prezidentų dėmesys teritorinį vientisumą atkūrusiam Azerbaidžanui? Pavyzdžiui, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės? Gal pražiopsojau, gal nepastebėjau?
Kodėl dėstau šiuos argumentus? Norėčiau, kad Lietuva būtų visur ir visada teisinga – ne tik tuomet, kai kalbama apie Rusijos, Baltarusijos ar Kinijos nuodėmes. Tik tuomet galima sulaukti tarptautinio pripažinimo ir pagarbos. Tik tuomet Lietuva turės moralinę teisę prašyti, kad ir su ja visi bendrautų sąžiningai.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
O kol kas protu nesuvokiama: per Rytų partnerystės programas Lietuva temte tempia Armėniją į Vakarus. Lietuva apsimeta nepastebinti, jog Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai.
Galų gale Lietuva apsimeta nežinanti, ką visai neseniai Rusijos televizijai „Rossija-24“ yra pareiškęs Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Be kita ko, jis tvirtino, esą Vladimiro Putino valdoma Rusija – didelis, nuoširdus Armėnijos partneris. Armėnija be Rusijos nepajėgi žengti nė vieno žingsnio. Jei ne Rusija, gal Armėnijos išvis nebūtų buvę…
Tad kaip šiandien pasielgs Prezidentas Gitanas Nausdėda? Nejaugi į Baku nenusiųs nė mažyčio sveikinimo?
Several weeks have passed since I by email applied to the Presidency of Lithuania requesting an explanation why our state’s policy is so tendentious. I mean Lithuania’s obvious indulgencies to Armenia, who is pro-Russian, tolerates terrorism and until autumn 2020 had occupied Nagorno Karabakh territories, which belong to Azerbaijan (after several decades long unsuccessful negotiations Azerbaijan did not have any other option than in October-November 2020 reclaim those lands by force, during so called 44 days war). There wasn’t any answer from Presidency’s advisors. Deadly silence.
By the way, I have sent similar questions to the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania (MFA). It responded after several days. In it’s answers, the Ministry claimed that Lithuania is not hostile to any of the republics of South Caucasus, that Lithuania maintains friendly relations with all countries in this region. According to Lithuanian MFA, there aren’t any double standards.
Of course, Lithuanian MFA did not convince me that Lithuania acts honestly in South Caucasus. Here are several arguments, which, in my opinion, are the most noticeable. The wife of Armenian Prime Minister Nikol Pashinian has already visited Lithuania (she was hosted by Lithuania’s First Lady Diana Nausediene, wife of Lithuanian President Gitanas Nauseda). Mr. Pashinian himself has visited Lithuania too. Wives of Azeri leaders have not been invited to Vilnius. Highest officials of Azerbaijan are also not invited to Vilnius. If Lithuania sends humanitarian aid, vaccination, medical teams to South Caucasus – they are only sent to Armenia. When in the past, 1915 Armenian tragedy was commemorated at the Lithuanian Genocide and Resistance Centre (LGRC), the event was attended by the highest officials of LGRC. But when victims of Hocali were commemorated at LGRC premises, there wasn’t even one of the highest officials of LGRC. Most of Lithuanian politicians, political scientists, journalists criticized Azerbaijan for choosing a military way to take back Karabakh. But everyone kept subtly hushing up that, according to the international law, Karabakh belongs to Azerbaijan, that official Baku already had been patiently waiting a long time for Western help, but did not get it. Armenia was not criticized for having occupied about 20 percent of Azerbaijan’s lands for almost three decades. It is very complicated in Lithuanian press to publish an article, favourable to Azerbaijan, especially about Karabakh conflict. They do not print it. There have been many television programmes, when discussion participants disputed Azeri right to Karabakh. There isn’t a single line that many Azerbaijani people in the past lived in Karabakh, even Yerevan, who were driven off their homelands. Nothing about suffering of Azeri refugees. Not a single word that Armenia in autumn 2020 insidiously shelled Ganja, Tartar, Barda cities, which have no connection to Karabakh and that civilian Azeri were killed in these attacks. Not a line that during Armenian rule in Karabakh, many cultural, historical and religious Azeri monuments have been destroyed or desecrated. Only worrying that allegedly now Muslim Azeri, entering Karabakh, will destroy Christian cultural and historic monuments.
But in this case it is not important that opinions of Lithuanian MFA and author of these lines are completely different. It is important that Lithuanian MFA answered the questions. Unfortunately, President’s advisors and public relations specialists are silent.
The number of examples how Lithuania’s government tendentiously ignores Azerbaijan (the only former Soviet republic, which managed to reclaim her territories, Moldova, Georgia and Ukraine do not have such victories yet) is increasing. On November 3 Azerbaijan’s Embassy to Vilnius at Vilnius Rotuse marked the Victory Day (operation of Karabakh liberation in 2020 lasted from September 27 to November 8). I was there, I saw how many, ironically speaking, high ranking Lithuanian officials came to Rotuse. That evening I missed the guests from Lithuanian Presidency, Seimas, MFA. So I will once again ask President Gitanas Nauseda, what could that mean? Lithuania is not happy that Azerbaijan finally managed to restore its territorial integrity?
Another example: on 4-6 November the 8th Global Baku Forum was organized at the Azeri capital, with the special name ‘The world after Covid-19’. This internationally recognized event was attended by over 300 guests from across the world – North America, Europe, Asia. Did at least one Lithuanian politician go to this Forum? Did they send an official congratulations?
By the way, former Latvian presidents Valdis Zatlers and Vaira Vike Freiberga went (or remotely congratulated) this Azeri international forum. Even current Latvian President Egils Levits was not indifferent to the Azeri initiative. On 1 November Estonian Parliament’s head of group for inter-parliamentary relations with Azerbaijan Sven Sester visited Azerbaijan. And what is the attention of Lithuanian presidents to Azerbaijan, who has restored its territorial integrity? For example, Valdas Adamkus’, Dalia Grybauskaite’s? Maybe I have missed it, have not noticed it?
Why am I presenting these arguments? I would want Lithuania to always and everywhere be just – not only when we speak about sins of Russia, Belarus or China. Only then one can receive international recognition and respect. Only then Lithuania will have a moral right to ask others to be honest to her.
But now it is incomprehensible: through Eastern Partnership programmes Lithuania is pulling Armenia to the West. Lithuania pretends she does not notice a Russian military base, deployed in Armenia, that this year, in the aggressive military drill ‘Zapad’ held by Russia and Belarus by the Lithuanian border, Armenian military instructors too were learning how to occupy Baltic countries.
Finally, Lithuania pretends she does not know what rather recently Armenian President Armen Sarkisian told Russian television ‘Rossija-24’. Among other things, he said that Vladimir Putin’s ruled Russia is a big, sincere partner of Armenia. Without Russia Armenia is not capable of making a single step. If not for Russia, maybe there Armenia would not even be…
So what will President Gitanas Nauseda do today? Will he not send a small greeting to Baku?
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį artėjančios Diplomato dienos proga Prezidentūroje pasveikino šios profesijos atstovus – Lietuvos diplomatus ir Užsienio reikalų ministerijos darbuotojus.
Susitikime nuotoliniu būdu dalyvavo ir pareigas einantys Lietuvos ambasadoriai užsienio šalyse.
Šalies vadovas, kreipdamasis į Lietuvos diplomatų bendruomenę, apžvelgė sudėtingą geopolitinę aplinką bei akcentavo diplomatinei tarnybai kylančias užduotis, įgyvendinant pagrindinius užsienio politikos tikslus ir ginant strateginius šalies interesus.
Pasak prezidento, sparčiai kintant tarptautinei aplinkai, Lietuvos užsienio politikos tikslai ir prioritetai, pagrindinės gairės ir nuostatos lieka nepakitusios – tai šalies nepriklausomybė, suverenitetas ir demokratija, neatsiejama nuo mūsų valstybingumo tradicijos, puoselėjant tautos kultūrinę savastį, tapatybę ir unikalumą.
Apžvelgdamas saugumo ir gynybos problematiką, šalies vadovas akcentavo sutelkto veikimo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje svarbą, Aljansui rengiantis atnaujinti vieną svarbiausių savo dokumentų – NATO strateginę koncepciją.
Tarp svarbiausių diplomatinei tarnybai keliamų uždavinių įvardintas darnus veikimas Europos Sąjungoje, kurioje turi būti užtikrintas prasmingas ir aktyvus dalyvavimas ES politikose – ypač klimato kaitos, Rytų partnerystės, išorinės senos apsaugos, branduolinės saugos ir inovacijų.
Prezidentas daug dėmesio skyrė kaimynystės politikai, įvardindamas Rytų partnerystę kaip vieną svarbiausių diplomatinei tarnybai keliamų uždavinių ir prioritetų. Pasak valstybės vadovo, privalome ir toliau remti Rytų partnerystės šalis, ypač asocijuotąjį trejetą – Ukrainą, Moldovą ir Sakartvelą.
Apžvelgdamas pastarojo meto grėsmes ir iššūkius mūsų kaimynystėje, šalies vadovas priminė Astravo atominę elektrinę, kuri išlieka didžiule nacionalinio saugumo grėsme. Taip pat pabrėžė būtinybę imtis konkrečių veiksmų neįsileisti nesaugiai pagamintos elektros, spartinti sinchronizaciją ir reikalauti saugos standartų, taip pat planuoti veiksmus, siekiant jos uždarymo.
Susitikime buvo aptarti ir kiti svarbūs diplomatinės tarnybos uždaviniai – santykiai su Kinija, ekonominė diplomatija, vystomojo bendradarbiavimo politika, darbas su lietuvių diaspora ir Vienos Lietuvos idėja, taip pat diplomatijos vaidmuo daugiašalėse tarptautinėse organizacijose.
„Diplomatijos efektyvumas matuojamas ne dirbtinai kuriamų konfliktų skaičiumi, o gebėjimu siekti savo tikslų kantriai ir tyliai, vengiant konfliktų ir kuriant kuo didesnę pridėtinę vertę. Todėl diplomatinei tarnybai kaip niekada reikia veikti išmintingai ir sumaniai. Diplomatinė tarnyba yra pati svarbiausia atrama, vykdant mano – kaip prezidento – konstitucines funkcijas užsienio politikos srityje. Tačiau, tik suvokdami savo praeitį, galime tinkamai atstovauti savo šaliai dabartyje“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovas padėkojo diplomatams už pastangas, profesionalumą ir atsidavimą dirbant Tėvynės labui, o ieškant atsakymų ir sprendimų kebliose geopolitinėse situacijose, linkėjo remtis Lietuvos valstybingumo pamokomis, istorine atmintimi ir ilgaamže valstybingumo tradicija.
On 20 October I attended a remotely organized conference: ‘South Caucasus: political – legal aspects after the 2020 autumn war’. This conference, organized by Azerbaijan, was led by Ambassador, professor Namik Aliyev. Political scientists, scientists, journalists from Georgia, Israel, Poland, Moldova, Russia, Azerbaijan, Kazakhstan, Kyrgyzstan and author of these lines spoke at the conference. The recording of this conference is available at day.az .
At the conference I criticized Lithuania’s position to everywhere and in all ways indulge Armenia, who for 30 years has occupied Azeri territories (more arguments are available in by collections of articles ‘The Tragedy of Black Garden’ and ‘The Case of Black Garden’, published in 2016 and 2021).
Then I received requests from Azerbaijan’s journalists, for example, Jamila Chebotareva, to answer several questions. These are my answers to Azerbaijani journalist Jamila Chebotareva.
In which spheres Lithuania and Azerbaijan can successfully cooperate?
Our countries could cooperate in many fields – political, economic, cultural. However official Lithuania does not want to be friends with Azerbaijan. Lithuania’s politicians are only searching for ways to establish as many ties as possible with Armenia. Official foreign policy of Lithuania for Southern Caucasus is to strengthen Armenia. Anything else is not important. In my understanding, such stance of official Vilnius is wrong. But I would lie if I hid that Lithuania is allegedly acting objectively. Indulging Armenia is obvious. If Lithuanian leaders fly to South Caucasus, they firstly visit Yerevan. They fly to Baku only to maintain an image that Lithuania is equally just to both Armenians and Azerbaijani.
Algimantas Liekis’ book ‘Moving Nations’
For example, Armenian Prime Minister Nikol Pashinian’s wife has already visited Lithuania (she was hosted by Lithuania’s First Lady Diana Nausediene, wife of Lithuanian President Gitanas Nauseda). Mr. Pashinian himself also has visited Vilnius. Wives of Azeri leaders have not been invited to Vilnius. The highest officials of Azerbaijan are also not invited to Vilnius. If Lithuania sends humanitarian aid and vaccines, medical teams to South Caucasus, then it sends them only to Armenia. When the Armenian tragedy of 1915 was once marked at the Lithuanian Genocide and Resistance Centre (LGRC), highest leaders of LGRC attended that event, but when Hocali victims were commemorated at the premises of LGRC, there wasn’t even one head of LGRC there. The last example of cooperation between Vilnius and Yerevan is that Transport Ministers launched direct flights Yerevan-Vilnius-Yerevan.
How did Lithuania react to the news that in autumn 2020 in 44 days Azerbaijan in a military way reclaimed its lands?
Of course, I might have missed something, but it seems to me, most of Lithuanian politicians, political scientists, journalists criticized Azerbaijan for choosing a military way to reclaim Karabakh. The fact that, according to the international law, Karabakh belongs to Azerbaijan, that official Baku for a very long time already has been patiently waiting for help from the West, but did not get it – all of that was subtly omitted. Armenia was not criticized for having occupied about 20 percent of Azeri lands for almost three decades. That is my impression.
Are Lithuanian informed enough about Karabakh conflict?
Lithuanians do not really know the real history of Karabakh. Many influential Lithuanians are still convinced that Karabakh is Armenian land. Lithuania does not know or does not want to know that in the 1992-1994 war for Karabakh Armenian troops were assisted by Russian military.
It is very complicated to get Lithuanian media to publish anything favourable to Azerbaijan, especially about the conflict for Karabakh. I say this in personal experience. They do not publish. If you ask Lithuanians, what is Dasnaktsutiun, ASALA or Gncak, often a Lithuanian would answer that ‘these are Azeri terrorist organizations’. Really not all Lithuanians know that a Russian military base is still deployed in Armenia, even more, not all know that this year, in the aggressive military drill ‘Zapad’ held by Russia and Belarus by the Lithuanian border, Armenian military instructors too were learning how to occupy Baltic countries. Only on my portal you will find articles which examine the relations of Armenia and Azerbaijan. There have been only a few books published in Lithuania, which present not only Armenian, but also Azeri arguments. These are historian Algimantas Liekis’ book ‘Moving Nations’ and collections of my articles ‘The Tragedy of Black Garden’ and ‘The Case of Black Garden’. That is all.
Does Lithuania respect territorial integrity of Azerbaijan, that is, does Lithuania agree that Karabakh is a territory of Azerbaijan, not Armenia?
The Case of Black Garden
Official policy of Lithuania is correct. We respect Azerbaijan’s territorial integrity. But behind the stage it is completely different. I could give a long list of Lithuania, who, ignoring official Baku, have travelled through Armenia to Karabakh and, after returning, would write in Lithuanian media ‘what moral and physical pains poor Armenians suffer, fearing cruel Azeri attacks’. I could recall many television programs, multiple publications in respected Lithuanian media, where discussion participants disputed Azeri right to Karabakh. There isn’t a single line that many Azerbaijani people in the past lived in Karabakh, even Yerevan, who were driven off their homelands. Nothing about suffering of Azeri refugees. Not a single word that Armenia in autumn 2020 insidiously shelled Ganja, Tartar, Barda cities, which have no connection to Karabakh and that civilian Azeri were killed in these attacks. Not a line that during Armenian rule in Karabakh, many cultural, historical and religious Azeri monuments have been destroyed or desecrated. Only worrying that allegedly now Muslim Azeri, entering Karabakh, will destroy Christian cultural and historic monuments.
Was it possible to regulate Karabakh conflict in a peaceful way?
In my understanding, this conflict could have been regulated in a peaceful way only if the US, NATO and EU had acted in a principled manner – strongly demanded Armenian troops to be withdrawn from Karabakh. Then, yes. But for the last three decades the West, for reasons unknown to me, have been obviously indulging Armenia, who had occupied foreign territories. Therefore, Azerbaijan had no other choice. Either Azerbaijan takes by force what belongs to it according to international law, or for another 30 years listens to Western talks about necessity ‘to solve the conflict in a peaceful way’. The West and their toothless negotiation groups are to blame for the fact that in autumn 2020 Azerbaijan was forced to use military measures to take back its lands.
By the way, in past Lithuania was in a very similar situation like Azerbaijan is for Karabakh. I mean the operation of Klaipeda liberation in 1923. Then, instead of listening to Western talks about necessity to peacefully regulate Klaipeda’s fate, Lithuania dressedits soldiers in civil clothes and by force took back the port and drove foreign military away. If not for that military operation, Lithuania would have probably lost Klaipeda forever. Therefore, I find acceptable the remark by famous Russian economist Andrey Ilarionov saying that only very rarely it is possible to peacefully reclaim territories. Efforts to find peaceful ways are most often fruitless. Occupants do not give occupied territories with good will.
Is it possible that Azeri and Armenian nations would live as friends?
It is possible. But Armenia should act in away that Armenian history researcher Philip Ekozyan suggests. Armenia has to refuse falsifications. Armenia needs to look at its history with sober eyes. They need to research without prejudice not only their own archives, but also allow in historians, researchers from other countries. Then the worth of myths about ‘the great Armenia from sea to sea’ will be clearer.
But it is not that easy to look at history honestly. Even Lithuania is not always successful in honest analysis of historic events. In 2005 Lithuanian Seimas adopted a special resolution ‘on Armenian genocide in tragic year 1915’. In my opinion it was a very wrong step by official Vilnius. Then, when the resolution was adopted, none of Lithuanian historians, political scientists, journalists not for a moment had gone to archives of Turkey, Azerbaijan, Armenia (who still does not accept foreigners). It is impossible to understand how such statements can be made without analysing primary sources.
The Tragedy of Black Garden
I am also ashamed by another Lithuanian step. It took place in 2019. At the Lithuanian Academy of Sciences, Armenians organized a discussion on the 1915 tragedy. Heads of Lithuanian Academy of Sciences acted correctly by allowing in Lithuanian politicians, historians, representatives of Armenian community. But the Academy betrayed principles of democracy and morality, when did not allow into the same hall the Turkish Ambassador and Turkish historians to discuss the same 1915. Armenians are welcome, Turks were shown the door.
I thought that after this slap in the face Turkey would recall itsambassador, stating that from now on Turkish jets would not be protecting Lithuanian air space anymore. But thanks for it, official stance of Turkey remained solid.
Thus, these are my pessimistic answers.
Editorial note
I sent the questions of Azeri journalist Jamila Chebotareva to the President of Lithuania Gitanas Nauseda, Lithuania’s Minister of Foreign Affairs Gabrielius Landsbergis and head of Seimas Committee for Foreign Affairs Zygimantas Pavilionis.
Prezidentas G. Nausėda susitiko su Estijos prezidentu A. Karisu. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį pirmą kartą susitiko su naujuoju Estijos prezidentu Alaru Karisu – jis į Lietuvą atvyko su darbo vizitu. Šalių vadovai aptarė dvišalius santykius, bendradarbiavimą gynybos, regioninio saugumo srityse, taip pat Šiaurės ir Baltijos šalių formatu.
Lietuvos vadovas padėkojo už tai, kad Estija pirmoji atskubėjo į pagalbą ir parėmė Lietuvą per migrantų krizę, taip pat už paramą ir bendradarbiavimą, siekiant mūsų šalims svarbių sprendimų Europos vadovų taryboje, tokių kaip hibridinių išpuolių pasmerkimas, ir teikiant pasiūlymus Europos Komisijai dėl ES teisenos pakeitimų, kurie užtikrintų skubų ir tinkamą atsaką hibridiniams išpuoliams prieš valstybes nares.
Susitikime prezidentai susitarė ir toliau dirbti drauge, kad būtų įveikti nelegalios migracijos iššūkiai ir kitos grėsmės šalių saugumui.
„Džiaugiuosi, kad naujasis Estijos vadovas vienam pirmųjų užsienio vizitų pasirinko Lietuvą. Suprantame, kad tik būdami vieningi ir susitelkę atremsime iššūkius. Hibridinė ataka, atliekama pasitelkus nelegalią migraciją, parodė, kad turime ir toliau stiprinti regioninį ir transatlantinį bendradarbiavimą gynybos srityje, o pastangos stiprinti Europos gynybą turi papildyti NATO. Itin svarbu skirti tinkamą finansavimą gynybos reikmėms. Džiugu, kad tiek Lietuva, tiek Estija rimtai žiūri į šį įsipareigojimą“, – sakė prezidentas.
Pasak valstybės vadovo, abiem šalims svarbus ir artėjantis Rytų partnerystės aukščiausio lygio susitikimas. Tiek Lietuvos, tiek Estijos ilgalaikis tikslas – saugi ir klestinti kaimynystė Rytuose. Prezidentai sutarė dėl bendros pozicijos toliau nuosekliai remti Ukrainą, Moldovą ir Sakartvelą eurointegracijos kelyje.
Lietuvos prezidentas vienu svarbiausių regioninio saugumo užtikrinimo aspektų įvardijo Estijos bendradarbiavimą Astravo AE klausimu, pabrėžęs, kad svarbu ir toliau išlaikyti spaudimą Baltarusijos valdžiai laikytis tarptautinių branduolinės saugos standartų ir neįsileisti nesaugiai trečiosiose šalyse pagamintos elektros į ES vidaus rinką.
Lietuvos ir Estijos vadovai taip pat skyrė dėmesio šalių bendradarbiavimui skirtinguose ekonomikos sektoriuose, klimato kaitos ir energetikos srityse, Trijų jūrų iniciatyvos, Rytų kaimynystės klausimams. Abiejų šalių vadovai susitikime taip pat pabrėžė būtinybę imtis koordinuotų veiksmų kovojant su COVID19 pandemija.
Spalio 20 dieną nuotoliniu būdu dalyvavau konferencijoje „Pietų Kaukazas: politiniai – teisiniai aspektai po 2020-ųjų rudens karo“. Šiai Azerbaidžano organizuotai konferencijai vadovavo ambasadorius, profesorius Namikas Alijevas. Konferencijoje be šių eilučių autoriaus kalbėjo politologai, mokslininkai, žurnalistai iš Gruzijos (Sakartvelo), Izraelio, Lenkijos, Moldovos, Rusijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgistano. Šios konferencijos įrašą galima rasti internetiniame leidinyje day.az.
Konferencijos metu kritikavau Lietuvos poziciją visur ir visaip pataikauti azerbaidžanietiškas teritorijas 30 metų okupacijoje išlaikiusiai Armėnijai (daugiau argumentų rasite mano dviejuose straipsnių rinkiniuose „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“, išleistuose 2016 ir 2021 metais).
Jamila Chebotareva, Azerbaidžano žurnalistė
Tuomet sulaukiau Azerbaidžano žurnalistų prašymų, pavyzdžiui, Jamilos Chebotarevos, atsakyti į keletą klausimų. Štai mano atsakymai Azerbaidžano žurnalistei Jamilai Chebotarevai.
Kokiose sferose Lietuva ir Azerbaidžanas gali sėkmingai bendradarbiauti?
Mūsų šalys galėtų bendradarbiauti daugelyje sferų. Tiek politinėse, tiek ekonominėse, tiek kultūrinėse. Tačiau oficiali Lietuva nenori bičiuliautis su Azerbaidžanu. Lietuvos politikai teieško kelių, kaip užmegzti kuo daugiau ryšių su Armėnija. Oficiali Lietuvos užsienio politika Pietų Kaukaze – stiprinti Armėniją. Visa kita – nesvarbu. Mano supratimu, tokia oficialiojo Vilniaus laikysena – neteisinga. Tačiau meluočiau, jei slėpčiau, jog Lietuva neva elgiasi objektyviai. Pataikavimas Armėnijai – akivaizdus. Jei Lietuvos vadovai skrenda į Pietų Kaukazą, pirmiausia svečiuojasi Jerevane. Į Baku atskrenda tik tam, kad būtų išlaikytas įspūdis, esą Lietuva – vienodai teisinga tiek armėnams, tiek azerbaidžaniečiams.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Pavyzdžiui, Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Paskutinysis Vilniaus ir Jerevano bendradarbiavimo pavyzdys – Susisiekimo ministrai atidarė tiesioginius skrydžius Jerevanas – Vilnius ir atvirkščiai.
Kaip Lietuva reagavo į žinią, jog 2020-ųjų rudenį per 44 dienas Azerbaidžanas kariniu būdu atsiėmė savo žemes?
Žinoma, galbūt kai ką būsiu pražiopsojęs, tačiau, man regis, dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Toks mano įspūdis.
Ar užtektinai lietuviai informuoti apie Karabacho konfliktą?
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Tikrosios Karabacho istorijos lietuviai neišmano. Labai daug įtakingų lietuvių vis dar įsitikinę, jog Karabachas – tai armėniškos žemės. Lietuva nežino arba nenori žinoti, jog 1992 – 1994-ųjų kare dėl Karabacho armėnų pajėgoms talkino rusų kariškiai. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Remiuosi asmenine patirtimi. Nespausdina. Jei paklausite lietuvių, kas yra Dašnakcutiun, ASALA ar Gnčak, dažnas lietuvis atsakys, kai „tai – teroristinės azerbaidžaniečių organizacijos“. Tikrai ne visi lietuviai žino, jog Armėnijoje iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė, juolab ne visi žino, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai. Tik mano portale rasite straipsnių, kuriuose gilinamasi į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius. Lietuvoje išleistos tik kelios knygos, kuriose įsiklausoma ne tik į Armėnijos, bet ir į Azerbaidžano argumentus. Tai istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai“ ir mano straipsnių rinkiniai „Juodojo Sodo tragedija“ bei „Juodojo Sodo byla“. Viskas.
Ar Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, t.y. ar sutinka, kad Karabachas – tai Azerbaidžano, o ne Armėnijos teritorija?
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Oficiali Lietuvos politika – teisinga. Mes gerbiame Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau užkulisinė veikla – kardinaliai priešinga. Galėčiau pateikti ilgoką sąrašą lietuvių, kurie, ignoruodami oficialųjį Baku, per Armėniją keliavo į Karabachą ir sugrįžę Lietuvos žiniasklaidoje apašydavo, „kokių moralinių ir fizinių kančių patiria vargšai armėnai, baimindamiesi žiaurių azerbaidžaniečių atakų.“ Galėčiau prisiminti ne vieną televizijos laidą, ne vieną publikaciją solidžiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.
Ar buvo įmanoma konfliktą dėl Karabacho sureguliuoti taikiu būdu?
Mano supratimu, šį konfliktą buvo galima taikiai sureguliuoti tik tuomet, jei JAV, NATO ir Europos Sąjunga būtų pasielgusios principingai – griežtai reikalavusios, jog Armėnijos pajėgos pasitrauktų iš Karabacho. Tada – taip. Bet Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius dėl man nesuprantamų priežasčių akivaizdžiai pataikavo svetimas teritorijas okupavusiai Armėnijai. Todėl Azerbaidžanas neturėjo kitos išeities. Arba jėga susigrąžina tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, arba dar 30 metų klausosi vakarietiškių pliurpalų apie būtinybę „konliktą spręsti tik taikiu būdu“. Dėl to, kad Azerbaidžanas buvo priverstas 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis susigrąžinti savo žemes, kalti Vakarai ir jų bedantės derybininkų grupės.
Klaipėdą išvadavę savanoriai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Beje, Lietuva kadaise buvo patekusi į labai panašią situaciją, kaip ir Azerbaidžanas – dėl Karabacho. Omenyje turiu Klaipėdos krašto išvadavimo operaciją 1923-aisiais. Tais metais, užuot klausiusi Vakarų sapaliojimų apie būtinybę teisingai sureguliuoti Klaipėdos likimą, Lietuva perrengė savo kariškius civilių drabužiais ir jėga atsiėmė uostą, išvydama užsienio šalių kariškius. Jei ne toji karinė operacija, Lietuva greičiausiai būtų praradusi Klaipėdą visiems laikams.
Todėl man priimtina žymaus rusų ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo pastaba, jog taikiai susigrąžinti teritorijas pavyksta labai retai. Pastangos ieškoti taikių susigrąžinimo būdų dažniausiai būna bevaisės. Okupantai gera valia neatiduoda užgrobtų teritorijų.
Ar įmanoma, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos draugiškai sugyventų?
Įmanoma. Bet Armėnija turėtų elgtis taip, kaip savo tautiečiams pataria armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnijai reikia atsisakyti falsifikacijų. Armėnijai būtina žvelgti į savo istoriją blaiviai. Reikia ne tik patiems be išankstinių nusiteikimų tyrinėti savo archyvus, bet ir įsileisti kitų šalių istorikus, tyrinėtojus. Tuomet bus aiškiau, ko verti mitai „apie didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Bet į istoriją žvelgti sąžiningai – ne taip paprasta. Sąžiningai analizuoti istorijos įvykius ne visuomet pavyksta net Lietuvai. 2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė specialiąją rezoliuciją dėl „armėnų genocido tragiškais 1915-aisiais metais“. Mano supratimu, klaikiai neteisingas oficialiojo Vilniaus žingsnis. Tuomet, kai buvo priimta rezoliucija, nė vienas Lietuvos istorikas, politologas, žurnalistas nebuvo net trumpam užsukęs į Turkijos, Azerbaidžano, Armėnijos (iki šiol nesileidžia svetimų) archyvus. Sveiku protu neįmanoma suvokti, kaip tokius pareiškimus galima skelbti neišanalizavus pirminių šaltinių.
Man gėda ir dėl kito lietuviškojo žingsnio. Imkime 2019-uosius metus. Lietuvos Mokslų akademijoje armėnai surengė diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos. Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė pasielgė teisingai, įsileisdama armėnų politikus, istorikus, armėnų bendruomenės atstovus. Bet Lietuvos MA vadovybė išdavė demokratijos ir padorumo principus, kai dėl tų pačių 1915-ųjų į salę diskutuoti neįsileido Turkijos ambasadoriaus ir turkų istorikų. Armėnams – prašom, turkams – parodytos durys.
Maniau, kad po šio akibrokšto Turkija atšauks savo ambasadorių pareikšdama, girdi, nuo šiol turkų naikintuvai nebesaugos Lietuvos oro erdvės. Bet oficiali Turkijos laikysena, ačiū už tai, išliko solidi.
Štai tokie pesimistiški mano atsakymai.
Redakcijos prierašas.
Azerbaidžano žurnalistės Jamilos Chebotariovos klausimus nusiunčiau Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui ir Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkui Žygimantui Pavilioniui.
