JAV žvalgybos ataskaitoje rašoma, kad Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi Donaldą Trampą (Donald Trump) kompromituojančios medžiagos. Ataskaitoje taip skelbiama, kad Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi išsamių žinių ir apie D.Trampo finansinę veiklą.
CNN televizijos, paskelbusios, kad Rusija gali turėti Donaldą Trampą kompromituojančios medžiagos, emblema.
Apie tai pranešta ir kadenciją baigiančiam JAV prezidentui Barakui Obamai, ir naująjam Amerikos prezidentui Donaldui Trampui.
Tokią sensacingą žinią paskelbė televizija CNN, kuri remiasi keliais oficialiais JAV pareigūnais, susipažinusiais su visa, įskaitant ir slaptąją, JAV žvalgybos ataskaita (apie Rusijos slaptųjų tarnybų ardomąją veiklą JAV prezidento rinkimų metu ir apie asmeninę Rusijos prezidento Vladimiro Putino atsakomybę dėl FSB, GRU kišimosi į Amerikos vadovo rinkimus). D.Trampą kompromituojanti medžiaga užfiksuota dviejuose puslapiuose, pridėtuose prie slaptosios dalies.
CNN taip pat skelbia, jog ši žinia gauta iš buvusio Didžiosios Britanijos slaptųjųjų tarnybų agento, kurį JAV žvalgybininkai laiko „patikimu šaltiniu“. Šiuos duomenis slaptasis britų agentas gavo iš rusiškųjų šaltinių.
Remiantis CNN pranešimais, Federalinis Tyrimų Biuras (FTB) šiuo metu tikrina D.Trampui nepalankią versiją. CNN kalbinti analitikai tvirtina, kad sprendimas šias žinias įtraukti į ataskaita buvo priimtas siekiant parodyti, jog Rusija turėjo potencialiai pavojingos informacijos apie abu kandidatus į JAV prezidento postą. Tačiau Kremlius paskelbė tik tas žinias, kurios žalos atnešė demokratų kandidatei Hilary Klinton.
Priminsime, kad sausio 5-ąją Amerikos žvalgyba paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma: „Rusija kelia milžinišką kibenetinį pavojų visoms svariausioms JAV struktūroms, įskaitant JAV vyriausybę, karines, žvalgybines, diplomatines ir ekonomines žinybas“. JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis pareiškė, kad Rusijos slaptųjų tarnybų pastangos kištis į JAV preizidento rinkimų kampaniją neapsiribojo vien programišių (hakerių) atakomis. Programišių atakas lydėjo ir propagandiniai, dezinformaciniai, sąmoningi akivaizdžiai melagingų žinių skelbimo triukai.
Svarbu ir tai, kad ataskaitoje apžvelgiami ne tik 2016-ieji metai. Ataskaitoje analizuojama Rusijos slaptųjų tarnybų ardomoji veikla, apimanti beveik dešimties metų laikotarpį.
Sausio 6-ąją ataskaita buvo pateikta naująjam JAV prezidentui D.Trampui.
JAV kongresą dabar kontroliuoja respublikonai, ir jų požiūris į Rusiją diametraliai priešingas būsimojo JAV prezidento Donaldo Trumpo požiūriui, pareiškė leidiniui www.Gordon.com amerikiečių publicistas, Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas.
Aleksandras Goldfarbas, šio komentaro autorius
Amerikos senatoriai ir kongresmenai pradeda domėtis, kodėl būsimasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas toks lojalus RF prezidentui Vladimirui Putinui. Tai komentaruose leidiniui Gordon sakė amerikiečių publicistas, Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas.
„Amerikos žurnalistai, ekspertai, senatoriai ir kongresmenai sako: „Mums suprantama, ką daro Trumpas, bet nesuprantama, kodėl. Kodėl jis taip gina Putiną? Kodėl taip simpatizuoja Kremliui, nepaisant JAV specialiųjų tarnybų pranešimo? Ar už to nėra slaptos priežasties, priklausomybės ar įsipareigojimo, kuriuos Trumpas ir jo šeima turėtų Putinui?“ Kadangi Trumpas iki šiol neišspausdino savo mokesčių deklaracijos, niekas negali atsekti jo galimų asmeninių ir dalykinių ryšių su Rusija, kurie nesusiję su JAV valstybiniais interesais“, – pažymėjo Goldfarbas.
Pasak jo, Respublikonų partijos viršūnė pasirengusi pasisakyti prieš Trumpą.
„JAV specialiųjų tarnybų pranešimas Senate apie Rusijos kibernetines atakas pademonstravo, kad Respublikonų partijos viršūnė pasirengusi pasisakyti prieš Trumpą. Specialiosios tarnybos tvirtino, kad jos neabejoja, jog už kibernetinių atakų prieš JAV slypi Rusijos aukščiausioji vadovybė, tiesiog įvardijo Putiną. Beje, jau išspausdinta pranešimo atviroji dalis, kur buvo parodytos visos Kremliaus kibernetinės atakos“, – pabrėžė Goldfarbas.
Jis mano, kad būsimasis JAV prezidentas įžeidė Amerikos specialiąsias tarnybas.
„Trumpas atsisako pripažinti, kad už kibernetinių atakų prieš JAV slypi Rusija, jis viešai išsakė abejones dėl Amerikos žvalgybos duomenų kokybės ir specialiųjų tarnybų politinio objektyvumo. Beje, jis tai pareiškia užgaulia specialiosioms tarnyboms forma: girdi, jūs nieko nesuprantate. Ir šalia to visą laiką laido komplimentus Putinui. JAV specialiosios tarybos labai įsižeidė dėl Trumpo kalbų ir rimtai bei pagrįstai jam užvažiavo“, – pareiškė Goldfarbas.
Jo nuomone, jeigu Trumpas deramai nesureaguos į Amerikos specialiųjų tarnybų pranešimą, Senatas užblokuos jo pasiūlytą Rekso Tilersono kandidatūrą į JAV valstybės sekretoriaus postą.
„Kas bus, jei Trumpas ignoruos JAV specialiųjų tarnybų pranešimą? Artimiausiu metu Senate turi būti svarstoma Tilersono kandidatūra į JAV valstybės sekretoriaus postą ir kiti būsimosios Trumpo administracijos kandidatai. Jiems bus užduotas klausimas: „O kokią politiką jūs ketinate vykdyti Rusijos atžvilgiu?“ Jeigu Tilersonas pasakys, kad laikysis Trumpo nurodymų (panaikinti sankcijas RF, pripažinti Krymo aneksiją ir Donbaso okupaciją), Senatas užblokuos jo paskyrimą į pareigas. Dabar kongresą kontroliuoja respublikonai, jų požiūris diametraliai priešingas Trumpo pažiūroms“, – pažymėjo Goldfarbas.
Jis pabrėžė, kad prieš Trumpą pasisakė virtinė įtakingų Respublikonų partijos veikėjų.
„JAV Senato ginkluotųjų pajėgų komitetas, kuriam vadovauja respublikonai, po specialiųjų tarnybų pranešimo pareiškė, kad rengs naujas sankcijas Rusijai. Obamos sankcijas Rusijai komitetas laiko menkomis ir apgailėtinomis: girdi, mes mėtėme į Kremlių mažus akmenėlius, o reikia mesti riedulius. Tarp JAV Kongreso ir Trumpo Rusijos klausimu prasideda kova ne juokais. Ir prieš Trumpą pasisakė įtakinga ir galinga senatorių respublikonų grupė“, – apibendrino Goldfarbas.
XXX
2016 metų spalį JAV valdžia oficialiai apkaltino Rusiją išlaužus Amerikos partijų serverius, o taip pat įsikišus į prezidento rinkimų procesą šalyje. Kremlius tuos kaltinimus pavadino „nesąmone“.
Gruodžio 10 dieną JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) padarė išvadą, kad Rusija kišosi į prezidento rinkimus JAV, siekdama padėti Trumpui laimėti. Kremliaus spikeris Dmitrijus Peskovas tokius kaltinimus pavadino „nepadoriais“.
Gruodžio 11-osios dienos interviu televizijos kanalui Fox News Trumpas pareiškė, kad Amerikos specialiosios tarnybos iš tiesų nežino, kas slypi už kibernetinių atakų prieš įvairias JAV struktūras. Išrinktasis JAV prezidentas CŽV pareiškimus apie Rusijos kišimąsi į rinkimus pavadino „absurdiškais“.
Gruodžio 29-ąją JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims internetinėmis technologijomis užsiimančioms Rusijos kompanijoms, o taip pat šešiems RF piliečiams ryšium su tuo, kad jie gali būti susiję su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.
2017 metų sausio 5 dieną JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis, gynybos ministro pavaduotojas žvalgybos reikalams Marselis Letras, o taip pat JAV kibernetinės vadovybės vadovas Maiklas Rodžersas paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Rusija „kelia visos apimties kibernetinį pavojų JAV vyriausybei, kariniams, diplomatiniams, komerciniams ir kritiškai svarbiems infrastruktūros objektams“.
„Echo Moskvy“ vedėjos Julijos Latyninos pareiškimas, kad naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, įrodo: sankcijos – labai skausmingas klausimas Kremliui, pareiškė leidiniui Gordon rusų publicistas Andrejus Piontkovskis.
Rusų istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
„Naujojo laikraščio“ („Novaja gazeta“) apžvalgininkė ir per radijo stotį „Echo Moskvy“ transliuojamos autorinės programos „Prieinamumo kodas“ vedėja Julija Latynina, nepaisant savo tariamo opoziciškumo, padeda prastumti Kremliaus poziciją aštriausiais klausimais. Tokią nuomonę komentaruose leidiniui Gordon išsakė rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovskis.
„Latynina – kagėbistinė kalė, kuri atlieka specialią RF specialiųjų tarnybų funkciją. Jai dažnai leidžiama kalbėti labai aštrius dalykus, taip pat ir apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną bei jo sistemą. Bet tai daroma išimtinai tam, kad užkariautų auditorijos pasitikėjimą, o paskui prastumtų Kremliaus poziciją aštriausiais ir reikalingais KGB klausimais“, – pažymėjo Piontkovskis.
Politologas pažymėjo, jog pastarasis Latyninos pareiškimas, kad neva tai naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, dar kartą patvirtina: Latynina aktyviai gina skaudžiausius Kremliui klausimus.
„Latynina ne pirmą kartą padaro tokius pareiškimus. Tai dar kartą rodo: JAV sankcijos ir Rusijos diplomatų išsiuntimas – labai svarbus ir skausmingas klausimas Kremliui. Ir tai, kaip Latynina jį pateikė – geras rodiklis: vadinasi, Kremlius į jį žiūri labai rimtai. Senatorius respublikonas Džonas Makeinas pradeda klausymus Kongrese. Ir patikėkite, nuotaikos Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose griežtai antiputiniškos. Bendras JAV Senato vertinimas naujoms Amerikos prezidento Barako Obamos sankcijoms Rusijai – per mažai ir per vėlai“, – apibendrino Pionkovskis.
Žurnalistė Julija Latynina.
Latyninos nuomone, naujos JAV sankcijos Rusijai atrodo kaip prezidento Barako Obamos bandymas suvesti asmenines sąskaitas su RF lyderiu Vladimiru Putinu už demokratų partijos kandidatės Hilari Klinton pralaimėjimą rinkimuose.
Gruodžio 29-ąją JAV Valstybės departamentas paskelbė persona non grata 35 Rusijos diplomatus. Valstybės departamento spikerio Marko Tonerio pareiškime sakoma, kad jų veiksmai „neatitiko diplomatinio arba konsulinio statuso“.
Be to, JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims Rusijos kompanijoms, užsiimančioms internetinėmis technologijomis, o taip pat šešiems RF piliečiams dėl tikėtinų jų sąsajų su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.
Kremliaus spikeris Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusijos atsakymas į naujas sankcijas bus pagrįstas savitarpiškumo principu ir sukels esminį diskomfortą JAV.
RF URM pasiūlė atsakant išsiųsti iš Rusijos 35 Amerikos diplomatus, bet RF prezidentas Vladimiras Putinas nepritarė tai iniciatyvai. Jis pareiškė, kad RF „nenusileis iki „virtuvinės“, neatitinkančios diplomatijos lygio“ ir ateityje atkuriant Rusijos ir Amerikos santykius formuos atsižvelgiant į politiką, kurią vykdys išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija.
Išrinktajam JAV prezidentui respublikonui Donaldui Trumpui pavyko radikalizuoti ir išplėsti antiputinišką bloką JAV valdančiuosiuose sluoksniuose, pareiškė komentaruose leidiniui „Gordon“ rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
Rusijos politikos apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis.
Išrinktojo JAV prezidento respublikono Donaldo Trumpo abejonės, ar už kibernetinių atakų prieš demokratų partijos serverius slypi Kremlius, gali iš esmės pabloginti kolegų iš Respublikonų partijos požiūrį į jį.
Tokią kategorišką nuomonę komentaruose leidiniui „Gordon“ išsakė rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
„Trumpui pavyko tai, ko mes su jumis net nesitikėjome, – radikalizuoti ir išplėsti antiputinišką bloką JAV valdančiuosiuose sluoksniuose. Jeigu Trumpas tęs savo kvailystes, tos nuotaikos tik stiprės. Trumpas paprasčiausias subingalvis, jeigu mano, kad už kibernetinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius! Jau atleiskite už tokią leksiką. Po to kiekvienam respublikonui kils mintis: būtų žymiai geriau, jei JAV prezidento kėdėje atsidurtų ne Trumpas, o jo viceprezidentas Maiklas Pensas“, – pažymi Piontkovskis.
Jo nuomone, naftos kompanijos ExxonMobil vadovo Rekso Tilersono kandidatūrai į JAV valstybės sekretoriaus postą Amerikos senatas nepritars.
„Galiu garantuoti: ponas Tilersonas, RF prezidento Vladimiro Putino apdovanotas Draugystės ordinu ir pretenduojantis į JAV valstybės sekretoriaus postą, nebus patvirtintas Senate. Ir jei apie Trumpo apkaltą kol kas galima kalbėti būsimuoju laiku, tai jau dabar galima tvirtinti: savo nuolatiniais proputiniškais pasisakymais Trumpas neįtikėtinai sutelkė Amerikos valdančiuosius sluoksnius kaip tik prieš Putiną“, – pabrėžė politologas.
Jis mano, kad į kovą prieš Trumpą stojo net tie senatoriai, kurie buvo abejingi situacijai Ukrainoje ir Putinui.
„Tradiciškai rėmė Ukrainą ir pasisakydavo prieš Kremlių būtent respublikonai. Bet dabar net demokratai Senate, kuriems buvo nusispjauti ir ant Ukrainos, ir ant Putino, griežtai užsipuolė Trumpą ir užėmė griežtą antiputinišką poziciją. Ir tai todėl, kad mato: putinofilija – pažeidžiamiausia Trumpo vieta, vadinasi, jį reikia atakuoti ta linkme“, – pareiškė Piontkovskis.
Piontkovskis akcentavo dėmesį į tai, kad apie Trumpo „nacionalinę išdavystę“ rašo ir Amerikos spauda.
„Netikite manim – paskaitykite paskutinius The Washington Post straipsnius. Ten tiesiog kalbama ir apie Trumpo nacionalinę išdavystę, ir apie tai, kad būtina skubiai patikrinti jo finansinę veiklą, kurios ataskaitą jis atsisako pateikti. Patikrinti, kad išsiaiškintume: kiek Trumpo kompanijose investicijų ir finansinių srautų iš Rusijos“, – pažymėjo politologas.
Pasak jo, įtakingi respublikonai sveikino naujas JAV sankcijas Rusijai.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
„Aš net negarsinsiu tokių įtakingų respublikonų senatorių kaip Džonas Makeinas ir Lindsis Gremas, kurie Naujųjų Metų naktį lankėsi Ukrainoje tiesiog fronto linijoje. Beje, JAV Atstovų rūmų pirmininkas Polas Rajanas, šiek tiek korektiškiau žiūrintis į Trumpą, kaip tik sankcijų Rusijai klausimu griežtai skyrėsi nuo Trumpo. Respublikonas Rajanas ne šiaip pasveikino naujas dabartinio JAV prezidento Barako Obamos sankcijas, bet ir pareiškė: „Per mažai ir per vėlai“, – apibendrino Piontkovskis.
Hakeriai, veikiantys iš RF arba tos šalies palaikomi, įtariami dėl serijos atakų prieš užsienio struktūras. Antai, 2016-ųjų liepos 31 dieną demokratų partijos kandidatė į JAV prezidentus Hilari Klinton pareiškė, kad partijos komiteto kompiuterius sulaužė Rusijos specialiosios tarnybos.
Gruodžio 29-ąją JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims Rusijos kompanijoms, užsiimančioms internetinėmis technologijomis, o taip pat šešiems RF piliečiams dėl jų tikėtinų sąsajų su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.
Be to, JAV Valstybės departamentas paskelbė persona non grata 35 Rusijos diplomatus. Valstybės departamento spikerio Marko Tonerio pareiškime sakoma, kad jų veiksmai „neatitinka diplomatinio arba konsulinio statuso“.
Komentuodamas naujas sankcijas Rusijai ponas Trumpas pažymėjo, kad JAV „metas judėti toliau“. Jis išsakė prielaidą, kad už kibernetinių atakų prieš JAV gali slypėti ne RF, o „kas nors kitas“.
Informacijos šaltinis – ukrainietiškas www.gordonua.com portalas.
Galų gale sulaukėme džiugios žinios iš Amerikos. Paskutinėmis savo prezidentavimo dienomis Barakas Obama nusprendė bent šiek parodyti tvirtumo. Barakas Obama ryžosi iš šalies išprašyti 35 rusų diplomatus.
Rusijos diplomatai išvejami kaip „personos non gratos“. Jie kaltinami neteisėtai lindę ten, kur neturėjo kištis – į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją.
Kita ne mažiau svarbi žinia – oficialusis Vašingtonas uždaro dvi Rusijos atstovybes tokiuose svarbiuose miestuose kaip Niujorkas ar Merilandas. Mat jos taip pat kaltinamos aktyviai dalyvavusios kišantis ten, kur neturėjo lįsti. B. Obama jau anksčiau priekaištavo Kremliui dėl slaptų bandymų paveikti prezidento rinkimų rezultatus sau naudinga linkme. Omenyje pirmiausia turimos, žinoma, kibernetinės atakos prieš JAV demokratų partiją ir jos kandidatę Hilary Klinton.
Bet tik dabar B. Obama išdrįso imtis konkrečių atsakomųjų veiksmų pareikšdamas, kad diplomatų išsiuntimas – „tinkamos ir būtinos priemonės atsakant į Rusijos bandymus kenkti JAV interesams šalies viduje“.
Taigi Rusijos diplomatai privalo palikti JAV teritoriją per 72 valandas. Kadangi nepageidaujamais asmenimis jie paskelbti gruodžio 29-ąją, šį sekmadienį jų Amerikoje jau neturėtų būti.
Taip pat svarbu, kad baigiantis savo kadenciją JAV prezidentas B. Obama ryžosi Rusijai taikyti ne vien diplomatines, bet ir ekonomines sankcijas. Be kita ko, jis dar pridūrė, kad, esant reikalui, bus naudojamos įvairios papildomos sankcijos į JAV rinkimus kištis panorusioms Rusijos struktūroms. Beje, ne visos „papildomos sankcijos“ bus viešos.
Kaip praneša bbc.com ir BNS agentura, į juodąjį sąrašą įtrauktos dvi pagrindinės Rusijos žvalgybos agentūros: Federalinė saugumo taryba FST ir Vyriausioji žvalgybos valdyba GRU. Amerika nuo 2016-ųjų gruodžio 29-osios įšaldo jų turtą, esantį JAV teritorijoje, ir atkerta nuo absoliučiai visos JAV finansų sistemos.
Analogiški trukdžiai bus taikomi dar trims Rusijos specialiosioms struktūroms. Tai „Specialusis technologinis centras“ (Sankt Peterburgas), įtariamas padėjęs GRU atlikti žvalgybos operacijas; organizacija „ZOR security“ (Maskva), turinti ir pavadinimą – „Esage Lab“, ji atliko techninius tyrimus; „Profesinė duomenų apdorojimo sistemų dizainerių asociacija“ (Maskva), grupė, apmokanti GRU personalą.
Nemalonumų turėtų patirti ir aukštieji Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai. Pavyzdžiui, dabartinis GRU vadovas Igoris Korobovas; GRU vadovo pavaduotojas Sergejus Gizunovas; pirmieji GRU vadovų pavaduotojai Igoris Kostiukovas ir Vladimiras Aleksejevas.
JAV iždas sankcijas įvedė ir dviems rusams, kaltinamiems dėl įsibrovimo į JAV bankų, korporacijų, universitetų kibernetines sistemas. Tai – Jevgenijus Bogačiovas (kaltinamas tuo, kad įsibrovė į bankų kompiuterius ir nušvilpė daugiau kaip 100 mln. JAV dolerių); Aleksejus Belanas (vadovavo „piktybiškam kibernetiniam asmeninių duomenų panaudojimui privačiam pasipelnymui“ ir sukompromitavo tris JAV veikiančias elektroninės prekybos bendroves).
Belieka priminti, kad J.Bogačiovas ir A.Belanas yra JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) „labiausiai ieškomų asmenų“ sąraše. Vadinasi, jiems, jei tik atsidurtų JAV teritorijoje, gresia baudžiamoji atsakomybė. Amerikiečiai pateikė viliojantį pasiūlymą: 3-jų milijonų JAV dolerių premiją už informaciją apie J.Bogačiovą ir 100 tūkst. JAV dolerių premiją – už konfidencialias žinias apie A.Belaną.
Nė neabejojama, kad Vladimiras Putinas imsis atsakomųjų ypač griežtų priemonių prieš JAV diplomatus. Nors nereikia pamiršti, kad Rusijoje reziduojantiems Amerikos diplomatams ir taip jau buvo sunku dirbti. Rusijos kontržvalgyba juos sekė žymiai kiečiau ir priekabiau nei Amerika seka JAV dirbančius Rusijos diplomatus.
O kokia Donaldo Trampo (Donald Trump) reakcija? Akivaizdu, kad naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas jaučiasi nepatogiai. Situacija subtili. Jei Rusijos slaptosios tarnybos „išties rimtai dalyvavo“ JAV prezidento rinkimuose, tai galima viešai klausti, ar D.Trampas teisėtai tapo JAV prezidentu. Todėl jis ir svaidosi keistais pareiškimais, esą B.Obamos pateikti kaltinimai Rusijai – juokingi. D.Trampas demagogiškai ragina amerikiečius rūpintis savo reikalais. Bet jei Amerikos prezidento rinkimai – ne amerikiečių reikalas, tai kuo amerikiečiai tada turėtų domėtis?
Be kita ko, egzistuoja pavojus, kad oficialiai tapęs JAV prezidentu D.Trampas gali atšaukti savo pirmtako B.Obamos įvestas sankcijas Rusijai.
Taip pat neramu dėl Lietuvos. Jei jau Rusija sugeba ženkliai sujaukti tokios galingos valstybės kaip JAV rinkimus, vadinasi, ji turi puikias galimybes slapta žaisti ir Lietuvoje, kai baigsis Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija ir mums, lietuviams, teks rinkti naująjį šalies vadovą.
Informacijos šaltinis – bbc.com, BNS, lzinios.lt, slaptai.lt portalas.
„Jeigu, kaip sako poetas, Amerika – tai ne visas pasaulis, tai tikrai reikia atsiprašyti viso pasaulio už dėmesio stoką įvykiams Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, keliantiems nerimą“, – leidinyje The Daily Beast rašo žurnalistas Maiklas Veisas.
„Gal visiškai logiška, kad į visus šituos įvykius įtraukta (ar kaip kitaip su jais susijusi) revanšistinė autoritarinė valstybė, kuria naujasis JAV vyriausiasis armijos vadas ne kartą reiškė savo susižavėjimą. Valstybė, kuri, padariusi viską, ką gali, kad sužlugdytų rinkimų JAV baigtį („Gal mes truputį padėjome su WikiLeaks‘u, kaip tai suformulavo trečiadienį rytą prokremliškas politikos analitikas Sergejus Markovas), dabar nuoširdžiai sveikina jį su pergale.
Tuo tarpu spėjami Rusijos „Kruvini darbai“ ir manevravimas už JAV ribų pastarąsias dvi savaites buvo dar įspūdingesni“, – sakoma straipsnyje.
Autorius mini keletą atvejų.
Juodkalnijoje „rusų nacionalistų klika buvo apkaltinta bandymu nužudyti ministrą pirmininkas Milą Džukanovičių po kampanijos, turėjusios įsikišti į rinkimų eigą“, tvirtina leidinys. „JAV oficialūs asmenys sako, kad nepasisekęs pučas pasižymi visais Kremliaus ardomosios veiklos projekto bruožais: tai, įskaitant promaskvietiškos opozicinės partijos, šališkos žiniasklaidos ir pagrindinių „įtakingųjų asmenų“ finansavimas“, – sakoma straipsnyje.
Serbijos VRM pareiškė, kad vėliau miške šalia Serbijos ministro pirmininko Vučičiaus šeimos namo buvo aptikta ginklų slėptuvė. Autorius svarsto klausimą: „Gal buvo ruošiamasi nužudyti dar vieną Europos šalies vyriausybės vadovą?“
Kam prireikė nuversti Džukanovičių? Jis pasisako už Juodkalnijos narystę NATO ir Europos Sąjungoje. „Nebereikia pridurti, kad Putino režimas atvirai priešinasi abiems šitiems sprendimams, nors kategoriškai neigia, kad yra susijęs su bandymu nužudyti Juodkalnijos premjerą“, – rašo autorius. Jis priduria, kad Juodkalnijos ypatingųjų bylų vyresnysis tyrėjas Katničius pripažino: „Mes neturime jokių įrodymų, kad Rusijos valstybė kokia nors prasme su tuo susijusi“.
„Kiti Europos lyderiai pastaruoju metu susidūrė su tradiciškesniais pavojais“, – rašo autorius. Estijos parlamentas lapkričio 9 dieną pareiškė nepasitikėjimą ministru pirmininku Taaviu Roivu po to, kai dėl nesutarimų subyrėjo koalicinė vyriausybė.
„Iš parlamentinės krizės laimi pirmiausia Centro partija, kuri remiasi gausiu elektorato sluoksniu – etniniais rusais. Neseniai atstatydintas jos pirmininkas laikomas prokremliška figūra, – sakoma straipsnyje.
Dabartinis Centro partijos lyderis Juris Ratasas prisiekė išsaugoti Estijos įsipareigojimus Atlanto bendrijoms. „Jis baiminasi žmonių nepasitenkinimo, jeigu kaip nors susilpnins šalies ryšius su NATO ar ES“, – mano autorius.
„Tačiau visiškai įmanoma sulaukti spaudimo viduje (ir subtilaus išorinio), kuris atvėsintų Estijos entuziazmą tramdymo sferoje“, – sakoma straipsnyje. Autorius priduria, kad Trampo administracijoje valstybės sekretoriumi gali tapti Niutas Gingričius – žmogus, kuris, stengdamasis sumažinti JAV įsipareigojimus ginti Estiją, Taliną pavadino „Peterburgo priemiesčiu“.
Vengrijoje GRU agentai „kaltinami rėmę pronacistinę organizaciją“, rašo autorius. Jos lyderis Ištvanas Djorkiošas spalį nušovė vieną Vengrijos policininką ir kitą sunkiai sužeidė, sakoma straipsnyje.
Djorkiošas buvo „Vengrijos nacionalinio fronto–1989“, dar žinomo kaip MNA, lyderis. 2012 metais MNA suskilo į dvi frakcijas. „Djorkiošas ėmė vadovauti tai, kurią įkvepia rusų filosofo Aleksandro Dugino, pasisakiusio už genocidą Ukrainoje, Eurazijos ideologija. Gal neatsitiktinai Duginas – aršus išrinkto JAV prezidento garbintojas“, – sakoma straipsnyje.
„Aiškūs Djorkiošo ryšiai su Kremliumi atsiskleidė tada, kai Faceboock‘e jo judėjimo įkurtoje portalui Hídfő priklausančioje svetainėje pasirodė neva tai „skaitytojo pateiktas“ pranešimas, kuris hipotetiškai įrodinėjo, jog 2014 metų rugpjūty, Rusijos įsiveržimo įkarštyje, Budapeštas davė Ukrainos armijai tankų T-72. O dabar Vengrijos žvalgyba nustatė, kad iš tikrųjų atvaizdai gauti iš GRU ir jie buvo energingos dezinformacijos kampanijos, turėjusios sukelti skandalą dėl Europos bet kokios paramos Kijevui sunkiu momentu, elementas“, – sakoma straipsnyje.
Tuo tarpu Rusijos lėktuvnešis kreiseris „Admiral Kuznecov“ ruošiamas naujai puolimo operacijai prieš Rytų Alepą.
„Praėjus 24 valandoms po to, kai Amerika išrinko prezidentu žmogų, su kuriuo Vladimiras Putinas ketina dirbti greitai ir energingai, flotilė ruošiasi darbams. RF Gynybos ministerijos šaltinis sakė, kad pagrindinis tos grupės uždavinys – raketomis smogti bandantiems patekti į miestą teroristams už Alepo ribų. Čia žodis „teroristai“ – standartinis įvairiausių ideologijų opozicionierių pavadinimas, o taip pat ir begalybės piliečių, ligoninių, mokyklų ir gyvenamųjų namų, kurie virto pelenais dėl jau metus trunkančio Rusijos įsikišimo Sirijoje“, pavadinimas, – rašo autorius.
„Kurmiai“ – užsienio valstybės agentai, infiltruoti ilgam laikotarpiui, gali pridaryti milžiniškų nuostolių, laikraštyje „The Observer” rašo ekspertas Džonas R. Šindleris, anksčiau dirbęs JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) analitiku ir kontržvalgybos skyriaus bendradarbiu.
„Tas faktas, kad internete neseniai pasirodė itin slapti hakerių instrumentai, kuriais naudojasi NSA, vėl sutelkė nepageidautiną dėmesį į žinybą, kuri jau trejus metus kaip vijurkas sukasi dėl pabėgusio į Maskvą Edvardo Snoudeno, pavogusio iš NSA daugiau kaip milijoną slaptų dokumentų“, – rašo autorius.
Šindleris primena: kituose straipsniuose jis jau išaiškino, kad hakerių instrumentų nutekinimas – ne įsilaužimo rezultatas, o tikslus požymis, jog į NSA infiltruotas vadinamasis „kurmis“.
NSA – JAV Nacionalinė saugumo agentūra.
„Apskritai, aš šitai tvirtinau jau keletą metų. Tiesą sakant, ne paslaptis, kad tarp NSA bendradarbių yra vienas ar keletas rusų „kurmių“, ir Snoudenas – nesiskaito“, sakoma straipsnyje.
„Daugelis žvalgybų bandė vogti NSA paslaptis, bet tik rusams pavyko tai daryti nuolat“, – tęsia autorius.
„Tiesą sakant, NSA įsteigimas – iš dalies rusų „kurmio“ nuopelnas. Viljamas Veisbendas, kuris ilgą laiką buvo sovietų agentas, Antrojo pasaulinio karo metais infiltravosi į JAV armijos padalinį, kuris užsiėmė priešo šifrų įminimu. Šaltojo karo pradžioje Veisbendas pridarė milžiniškų nuostolių, atskleidęs informaciją apie slaptas Amerikos ir Britanijos radiotechninės žvalgybos programas, nukreiptas prieš SSSR“, – sakoma straipsnyje.
Autorius pabrėžia, kad Veisbendas taip ir nebuvo teisiamas už šnipinėjimą, o NSA nuslėpė jo bylą.
Po 10 metų į SSSR pabėgo du NSA dirbę matematikai – Viljamas Martinas ir Bernonas Mičelas. 1963 metais nusižudė NSA direktoriaus vairuotojas Džekas Danlepas, demaskuotas šnipinėjęs Sovietų Sąjungai.
1965–1967 metais jaunas prie NSA prikomandiruotas kareivis Robertas Lipka, galėjęs prieiti prie plataus spektro slaptos informacijos, pardavinėjo KGB vadovybei viską, ką tik galėdavo gauti.
„Tuo laikotarpiu NSA struktūrose buvo įsitaisęs kitas „kurmis“, kurio vaidmuo buvo svarbesnis, bet jo pavardė taip niekada ir nebuvo oficialiai įvardyta. KGB šaltiniai rodė antrą sovietų žvalgybos infiltravimą į agentūros štabo būstinę, kuris truko daugiau kaip 10 metų ir garantavo Maskvai priėjimą prie tikro slaptos informacijos lobyno, bet to išdaviko asmenybė liko neįminta. Agentūros vadovybė niekada nerodė ypatingo suinteresuotumo aptikti tą ar kitus „kurmius“, – sakoma straipsnyje.
Autorius apibendrina: NSA ilgą laiką per mažai domėjosi kontržvalgyba, tad nereikia tikėtis, kad dabar kas nors pasikeitė. „Be to, mes turime konkrečios informacijos apie rusų „kurmį“ – arba „kurmius“ – kurie užsislėpę agentūroje dabar“, – tvirtina jis.
2010 metais per operaciją „Vaiduoklių istorijos“ FTB agentai areštavo 10 Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos SVR nelegalių agentų. Pasak autoriaus, ji „pateikė svarbių įkalčių, rodančių, kad JAV teritorijoje vis dar yra SVR agentų, kurie kol kas nesugauti. Tas Rusijos šnipų tinklas padėjo aptikti NSA užsislėpusio vieno ar kelių „kurmių“ pėdsakus. Nuo to laiko praėjo 6 metai, o apie kokių nors Rusijos „kurmių“ areštus apskritai negirdėti“, – sakoma straipsnyje.
„Esama ir daugiau požymių, kad NSA struktūrose yra infiltravęsi rusų agentai, neturintys nieko bendro su Snoudenu“, – tęsia autorius. Jo nuomone, per mažai dėmesio skirta Kanados karo jūrininko Džefrio Delailo bylai, – jis buvo suimtas 2012 metais ir prisipažino, kad beveik 5 metus reguliariai pardavinėjo paslaptis GRU (Rusijos Glavnaja razvedyvatelnaja upravlenije) vadovybei. Žymi dalis tos informacijos buvo iš NSA.
Autorius akcentuoja, kad, pasak vieno eksperto, „GRU nesidomėjo kai kuriomis pačiomis geriausiomis medžiagomis, kurias Delailas būtų galėjęs pateikti, ypač iš mokslo bei technikos srities, taip pat informacija apie tai, kaip Kanada ir jos sąjungininkės saugo užšifruotus ryšio kanalus“.
Šindlerio nuomone, tai galima paaiškinti tik vienaip: Maskva jau turėjo tą informaciją ir, vadinasi, dabar gali pasiklausyti visų, ko tik panorės. Beje, Snoudenas negalėjo perduoti tos informacijos, nes negalėjo prie jos prieiti.
„Ir apskritai, Snoudenas niekada nebuvo „žvalgas“, kokį jis save vaizdavo. Kompiuterininkas ir sistemos administratorius, menkai tesusigaudęs radiotechninės žvalgybos informacijoje, kurią jis pavogė ir paviešino, Snoudenas pasitarnavo kaip priedanga tikrajai Maskvos „žvaigždei“, – sakoma straipsnyje. Autoriaus nuomone, tikrasis rusų „kurmis“ (arba keletas „kurmių“) iki šiol dirba NSA struktūrose.
„Būkime teisingi NSA atžvilgiu. Visos mūsų žvalgybinės bendrijos – ir ypač visų mūsų vyriausybinių institucijų – tarnybinių darbų kontržvalgybos sferoje sąrašas paprasčiausiai slegiantis“, – sakoma straipsnyje.
Autorius ragina NSA vadovybei rimtai užsiimti saugumu ir pradžiai sugauti keletą Rusijos „kurmių“.
„Praėjusią savaitę Rusijos žiniasklaida garsiai pareiškė, kad mirė pulkininkas Aleksandras Potejevas, šnipas, pripažintas kaltu už tai, kad dirbo Jungtinėms Amerikos Valstijos kaip vadinamasis „kurmis“. Bet neaišku, ar jis iš tikrųjų mirė ir ar jis apskritai buvo kurmis“, – rašo The Daily Beast.
CŽV ir „kurmiai” operacijoje „Vaiduoklių istorijos”
Žurnalistas Maiklas Veisas primena, jog Rusijoje pulkininkas Potejevas buvo apkaltintas, kad jis įdavė JAV vyriausybei grupę rusų nelegalų, kuriuos FTB suėmė 2010 metų birželį. FTB tą operaciją praminė Vaiduoklių istorijomis.
Veisas patikslina, kad, iš esmės, Rusija įvardijo du numanomus kaltininkus. „Pirmasis buvo žinomas tik kaip pulkininkas Ščerbakovas, tvirtinama, kad jis vadovavo SVR „S“ valdybai, kuravusiai nelegalų programą. 2010 metų lapkričio 11 dieną laikraštis Kommersant parašė, kad pulkininkas Ščerbakovas įdavė amerikiečiams savo miegančius agentus, – rašoma leidinyje. (Iš tikrųjų Kommersant‘e tebuvo pasakyta: „tai pulkininkas Ščerbakovas, ilgą laiką tarnavęs SVR valdybos “S“ Amerikos skyriaus, dirbusio su nelegalais, viršininku“, – red. past.).
Tačiau lapkričio 16 dieną Kommersant pranešė, kad numanomas Amerikos valdžios informatorius, stovėjęs už Vaiduoklių istorijų operacijos, buvo Aleksandras Potejevas, buvęs valdybos „S“ viršininko pavaduotojas.
Teisiant Potejevą Maskvoje už akių 2011 metais buvo tvirtinama, kad jis pradėjo dirbti CŽV naudai 1999 metais.
Veiso nuomone, intriguoja detalė, kad FTB būtent 2010 metų birželį suėmė nelegalus, kuriuos sekė daugelį metų. Birželio 24-ąją, vos prieš tris dienas iki nelegalų arešto JAV, Potejevas „nusipirko traukinio bilietą į Minską ir su savo brolio pasu keliavo toliau, į Ivano-Frankovską (originale – Ivano-Krankivsk, – red. past.) Ukrainoje. Iš ten jis išskrido į Frankfurtą, kur jis buvo sutiktas ir pristatytas į CŽV būstinę“, – sakoma straipsnyje.
2011 metų rugpjūty Rusijos teismas nuteisė Potejevą 25-iems metams kalėjimo.
„Visas teismo procesas ir jo nušvietimas Rusijos spaudoje, kuri nėra visiškai nepriklausoma, kėlė daug klausimų. Ar tiesa, kad Potejevas buvo valdybos „S“ kurmis ir įdavė savus agentus? Kas toks pulkininkas Ščerbakovas ir kodėl iš pradžių kurmiu buvo paskelbtas jis? Ir apskritai – ar egzistavo Potejevas, o gal jis – rafinuotas Rusijos vyriausybės pramanas, personažas, sukurtas veidui išsaugoti, tikrąjai spragai gynyboje nuslėpti ar užtušuoti?
Vienas šaltinis iš JAV žvalgybos, gavęs informacijos apie Vaiduoklių istorijų operacijas glaudžiai bendradarbiaudamas, man anonimiškai sakė, kad ši FTB byla buvo „didžiausias laimėjimas JAV kontržvalgybos istorijoje“.
Viešame Amerikos pareiškime sakoma, kad operacija truko 10 metų. Atkreipkite dėmesį: 99 proc. JAV suimtų užsienio šnipų sugaunami arba elektroninio perėmimo, arba žmonių-informatorių dėka. FTB niekada taip ir nepranešė, kokiu pagrindu jie buvo suimti“, – sakoma straipsnyje.
Autorius kelia klausimą: „Jeigu Potejevas iš tikrųjų egzistavo ir buvo FTB agentas, kodėl jis birželį paskubomis išvyko iš Rusijos – iš baimės, kad gali būti demaskuotas? Ir ar ši priežastis paskatino FTB po kelių dienų imtis šnipų tinklo?“
„Buvo ir kita teorija: neva Ana Čapman pajutusi, kad jos „legenda“ įminta, ir tai paskatino FTB informatorių skubiai bėgti. Tiesą sakant, Čapman davė parodymus Potejevo teisme ir pavadino jį vienu iš savo kuratorių“, – sakoma straipsnyje.
Šešerius metus pasaulis praktiškai buvo pamiršęs Aleksandrą Potejevą. Bet Interfaks‘as pranešė apie jo mirtį JAV. „Tuo momentu, kai rašomos šios eilutės, nepriklausomi šaltiniai Vakaruose nepatvirtino Potejevo mirties (kaip ir fakto, kad, beje, jis apskritai gyveno šioje žemėje); yra tik Interfaks‘o pranešimo ir kitų po to buvusių Rusijos žiniasklaidos medžiagų perpasakojimai“, – pabrėžia autorius.
Veisas klausia: jeigu Potejevas – realus žmogus, tai kaip jis mirė – sava mirtimi ar nuo svetimos rankos? „Gal po to, kai buvo surastas ir „Merkaderis“, apie kurį užsiminė (2010 metų lapkričio 11 dieną Kommersant‘e išspausdintuose pasisakymuose, – red. past.) anoniminis aukšto rango Kremliaus valdininkas, įvykdė egzekuciją?“ – sakoma straipsnyje.
Bet, tęsia Veisas, net jeigu Rusija sugebėjo surasti Potejevą, kuris, kaip sakoma, gyveno JAV saugomas FTB ar CŽV, ar Kremlius būtų išdrįsęs priimti įžūlų sprendimą jį likviduoti?
„JAV gyvenantys perbėgėliai iš Rusijos paprastai nenuogąstauja dėl savo gyvybės, skirtingai nuo tų, kurie gyvena kitose vietose. Žinomiausias pastarųjų kelių dešimtmečių pavyzdys – Sergejus Tretjakovas, SVR pulkininkas, kuris trejus metus dirbo Amerikos žvalgybai, būdamas rezidento Rusijos atstovybėje JTO pavaduotoju“, – rašo autorius.
Jo biografas Pitas Erlis rašė, kad iki pabėgimo 2000 metais Tretjakovas perdavė amerikiečiams „tūkstančius labai slaptų SVR diplomatinių depešų ir šimtus slaptų Rusijos žvalgybos pranešimų“. Veisas rašo: „Dėl to, sakė man Erlis, Tretjakovu buvo gerai rūpinamasi iki jo mirties 2010 metų liepą“.
„CŽV turi formulę apskaičiavimams, kiek pinigų priklauso tiems žmonėms, – sakė Erlis. – Formulė slapta, bet jie žiūri, ką pranešė tas žmogus, kiek tai vertinga, ir paverčia tai pinigų sumomis. O paskui išrašo čekį“.
Veisas teigia: „Tretjakovas, turimomis žiniomis, gavo rekordinį užmokestį – daugiau kaip 2 mln. dolerių. Ir, nepaisant gandų, kad jis galėjo būti Vaiduoklių istorijų operacijos informatorius, Erlis tvirtina, kad jo knygos herojus niekada nieko iš nelegalų nepažinojo. Užtat jis jautėsi toks saugus, kad įtraukdavo savo pavardę net į telefonų knygą“.
Olegas Kaluginas, buvęs KGB veiklos JAV koordinatorius, sakė autoriui: „Per mano gyvenimą – o aš kol kas gyvas ir sveikas – JAV teritorijoje nebuvo įvykdyta nė viena politinė žmogžudystė Rusijos ar sovietų agentų rankomis“. „Aš manau, kad jis mirė sava mirtimi“, – pareiškė Kaluginas apie Potejevą.
„JAV – pagrindinis priešas, ir ko nors panašaus įvykdymas JAV teritorijoje turėtų rimtų padarinių“, – paaiškino Kaluginas. „Jeigu Potejevas būtų buvęs Europoje, jis jau seniai būtų negyvas. Europa – visiškai kita istorija, tai galima sutvarkyti“, – nusijuokė Kaluginas.
Ryšium su tuo autorius primena: „Kaluginas ilgą laiką tvirtina, kad dalyvavo planuojant bulgarų disidento Sergejaus Markovo nužudymą“.
Andrejus Soldatovas, knygos „Naujoji dvarininkija“ („Novoje dvorianstvo“) apie Rusijos specialiąsias tarnybas bendraautorius, mano: žinia apie Potejevo mirtį pasirodė tik Rusijos spaudoje, – arčiausiai tiesos paaiškinimas, jog Potejevas iš tiesų buvo kurmis, stovėjęs už Vaiduoklių istorijų operacijos, ir mirė sava mirtimi.
„Tikriausiai amerikiečiai perdavė tą informaciją Rusijoje likusiems jo giminaičiams, o informacija buvo perimta. Tada Rusijos slaptosios tarnybos nusprendė pasičiupti šansą ir duoti signalą: signalą, kad perbėgėliams visada viskas blogai baigiasi“, – pabrėžė Soldatovas.
Veisas tęsia: „Žinoma, kartais Maskvos centras sudaro galimybes ten, kur spontaniškai jų neatsiranda“.
GRU generolas majoras Dmitrijus Poliakovas buvo stambus dvigubas agentas, tvirtina leidinys. „Pasak Erlio, Rusija pametėjo spaudoje suklastotą pranešimą, kad vienas iš Poliakovo sūnų taip nusivylė gyvenimu Amerikoje, kad nusižudė“, – rašo autorius, primindamas, kad Poliakovo vyresnysis sūnus mirė vaikystėje.
„Aš pažįstamas su abiem jo išgyvenusiais sūnumis, – sakė Erlis Veisui. – Nė vienas iš jų nenusižudė. Tai buvo sumanyta kaip užuomina, girdi, perbėgėlių gyvenimas siaubingas“.
Šveicarija labai svarbi Rusijos specialiosioms tarnyboms. Tai liudija ir stipri rezidentūra, ir aukšti čia veikiančių karininkų laipsniai. Pagal bendradarbių skaičių Vakarų Europos šalių rezidentūrose pirmoje vietoje yra Vokietija, o iškart po jos eina Šveicarija.
Nuotraukoje: Šveicarijos peizažas ir simbolis – vėliava.
Legaliose rezidentūrose dirba SVR ir GRU bendradarbiai po diplomatine priedanga (ambasadoje ir prekybos atstovybėje Berne, generaliniuose konsulatuose Ženevoje ir Berne, nuolatinėje Rusijos Federacijos atstovybėje prie JTO Ženevoje), o taip pat po aukščiau minėtų tarptautinių organizacijų bendradarbių priedanga.
Apie 75 procentai Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių dirba Ženevoje, tarptautinių organizacijų susitelkimo centre. Iš to galima daryti išvadą, kad čia tiek daug Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių ne vien dėl Šveicarijoje esančių tikslinių objektų, bet ir dėl Šveicarijoje atstovaujamų tarptautinių organizacijų.
Yra ženklų, kad FSB, kuri turi kovoti su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu bei branduolinio ginklo platinimu užsienyje, taip pat yra aktyvi Šveicarijoje.
Ryšium su tuo reikia pabrėžti, kad prezidento 1994 metų lapkričio 23 dienos ir 1995 metų balandžio 3 dienos įsakai suteikė FSB teisę naudoti komercines struktūras užsienyje savo žvalgybiniams poreikiams. Tų įsakų pagrindu FSB išplėtė veiklą ir kai kuriuose srityse jau konkuruoja su SVR – pavyzdžiui, kovoje su nusikalstamumu. Kaip ir kitų specialiųjų tarnybų karininkai, FSB bendradarbiai dirba po diplomatų priedanga oficialiose atstovybėse arba dedasi tarptautinių organizacijų valdininkais, o taip pat privačiose komercinėse struktūrose, susikūrę verslo legendas.
Po ekonomine priedanga Šveicarijoje dirba ir SVR bendradarbiai. SVR karininkai siunčiami keleriems metams į bendras įmones ar stambias užsienio kompanijas, pirmiausia – į naftos, transporto ir finansines kompanijas, Kai kurie iš tų bendradarbių anksčiau yra veikę po tradicine diplomatine priedanga.
Apskritai, galima nustatyti, kad specialiosios tarnybos, bendradarbiaudamos su komercinėmis struktūromis, stiprina savo įtaką ir kartu griebiasi žvalgybinių ryšių kitose šalyse. Tai akivaizdžiai rodo 2005 metais Cuge įsteigtos Nord Stream firmos pavyzdys. Firmos tikslas – užtikrinti dujotiekių Šiaurės Europoje, kuriais dujos iš Rusijos bus tiesiogiai tiekiamos Vokietijai, planavimą, statybą ir eksploatavimą. 51 proc. firmos priklauso Rusijos Gazprom‘ui, dar 20 proc. – vokiečių koncernui AG ir E.ON AG, o 9 proc. – Nederlandse Gasunie. Vienas iš Nord Stream direktorių tarybos narių – juristas iš Cugo Ursas Hausheeris (Urs J. Hausheer).
Atvirų šaltinių duomenimis, 1987–1990 metais jis posėdžiavo firmos Asada AG direktorių taryboje. Toji firma vertėsi VDR valstybės saugumo ministerijos pirkimais, aplenkiant Co-Com ribojimus. Mes spėjame, kad Putinas, dirbdamas Drezdene, užmezgė kontaktus su Hausheeriu.
Nord Stream valdytojas – vokietis Matiasas Varnigas. Jis buvo Štazi majoras ir, nepatvirtintais duomenimis, su Putinu jį irgi sieja bendra Drezdeno praeitis. Šiuo metu Varnigas yra Drezdner Bank Rusijoje vadovas, svarbus Gazprom‘o dalykinis partneris.
ONG veikla Šveicarijoje
NVS kriminalinės organizacijos Šveicarijoje daugiausia verčiasi pinigų plovimu. Jos turi atstovus, kurie steigia Šveicarijoje nelegalaus verslo ir pinigų plovimo firmas. Dauguma iš jų turi gerus tarptautinius kontaktus ekonomikos srityje, o taip pat ryšius su savo kilmės šalies valstybinėmis institucijomis. Nelegalus verslas dažniausiai simuliuoja realią ekonominę veiklą ir iš jos gautas pajamas, pateikdamos padidintas sąskaitas, fiktyvias paskolas bei už jas mokamus procentus, o taip pat firmos išlaidų klastotes.
Paplitęs metodas yra apgaulė, siekiant gauti subsidijų apiforminant tarpinius sandėrius, pirmiausia žaliavos sektoriuje. Žaliava perkama subsidijuojamomis vidaus kainomis ir parduodama pasaulinėmis rinkos kainomis (transferto lengvatos). Pagrindinis tikslas – persiųsti nelegalius (dažniausiai pavogtus iš valstybės biudžeto) pinigus į Vakarus, į privačias sąskaitas. Pirmiausia kalbama apie lėšas, pagrobtas iš valstybės, gautas iš sukčiavimo ir vagysčių. Nelegalios prekybos (narkotikais, ginklais) pajamos taip pat išplaunamos per tuos kanalus.
Šveicarijoje veikia apie 700 firmų, kurias kontroliuoja Rusijos piliečiai arba kurių direktorių taryboje posėdžiauja Rusijos piliečiai. 60 proc. tų firmų yra vokiškoje dalyje, 34 proc. – vakarų Šveicarijoje. Rusijos mokesčių institucijų vertinimu, apie 15 proc. visų Rusijos depozitų užsienyje išdėstyta Šveicarijoje. 2004 metais iš Rusijos iškeliavo 8 mlrd. dolerių kapitalo, beje, ekspertų nuomone, 40 proc. tos sumos – nelegaliai įgytas kapitalas. Galima lengvai paskaičiuoti, kad dalis nelegalaus kapitalo, „pabėgusio“ į Šveicariją pastaraisiais metais, sudaro reikšmingą sumą.
NVS kriminalinių organizacijų atstovai investavo į Šveicarijos nekilnojamąjį turtą, pirmiausia šalia Ženevos ežero ir Tičino kantone. Dažnai jį įsigyja juridiniai asmenys, ir dėl to sunku arba visai neįmanoma identifikuoti tikrąjį savininką.
Kai dėl investicijų į Šveicarijos ekonomiką, esama nerimą keliančių liudijimų, kad NVS kriminalinių organizacijų atstovai įsigijo strategiškai svarbių įmonių dalis arba pateko į tų firmų direktorių tarnybas. Kriminalinių organizacijų atstovai dažnai stengiasi Vakaruose dėtis rimtais verslininkais su plačiais politiniais ryšiais ir susirasti priedangą tradicinėse geros reputacijos firmose. Nepastebima, kad ryšiais ir korupcija grindžiami verslo metodai skirtųsi nuo kilmės šalių.
Bendra situacija teisinga ir Šveicarijai. Kol kas nėra tiesioginių įrodymų, kad specialiosios tarnybos bendradarbiautų su ONG. Tik yra daugybė fizinių asmenų ir firmų, palaikančių ryšius ir su specialiosiomis tarnybomis, ir su ONG vienu metu.
ONG pinigų plovimas per žvalgybos struktūras?
Toliau konkretūs pavyzdžiai rodo, kad Šveicarijoje pinigai plaunami per asmenis, palaikančius kontaktus tiek su ONG, tiek ir su Rusijos specialiųjų tarnybų žinybomis.
– Rusijos pilietis I. R. (čia ir kitur inicialai neatitinka realiųjų, – vert. past.), spėjama, SVR karininkas, turintis nemažai finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko pastovius ryšius su organizuotu nusikalstamumu.
– Rusijos pilietis V. E., specialiųjų tarnybų karininkas, buvo glaudžiai susijęs su firma, kurios baudžiamoji byla dėl sukčiavimo ir švaistymo tiriama Ciuricho kantone nuo 2002 metų. Firma buvo likviduota Federacinės bankų komisijos nutarimu 2002 metų rudenį už finansines operacijas be licencijos. Firma savo Maskvos filiale atliko neskaidrius valiutinius sandorius, dalyvaujant ofšoriniam bankui, kuriame didelė dalis indėlininkų prarado dešimtis tūkstančių dolerių. Yra požymių, kad per tą firmą buvo išplautos didelės sumos nešvarių pinigų. V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų sausio jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje ir tuo pagrindu turi diplomatinį pasą. Jis palaiko diplomatinius kontaktus ir su kitomis Šveicarijos firmomis. (Kalbama apie Umarą Džabrailovą, – vert. past.).
– Nuo 1993 metų ir iki savo bankroto 1998 metais Rusijos bankas D. turėjo savo atstovybę Ženevoje. Buvo įsteigtas su KGB kapitalo pagalba, ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje tapo vienu iš nedaugelio rusiškų bankų, kurie gavo Centrinio banko licenciją tvirtos valiutos transakcijoms. Daugybė to banko ir jo filialų Vakarų Europoje atstovų buvo susiję su KGB ir palaikė kontaktus su specialiųjų tarnybų karininkais, kai dirbo užsienyje. Atstovybės Šveicarijoje generalinis direktorius irgi yra SVR darbuotojas, palaikė reguliarius kontaktus su Rusijos specialiosiomis tarnybomis Šveicarijoje.
Banko Maskvoje vadovas palaikė kontaktus su Nordex ir kitomis firmomis bei asmenimis atitinkamoje aplinkoje. Daugybė šaltinių liudija, kad per banką D. buvo išplauti organizuoto nusikalstamumo pinigai. Atviri duomenys taip pat rodo, kad nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio banką D. kontroliavo Semionas Mogilevičius. Bankas turi platų korespondentų tinklą visame pasaulyje, įskaitant ir Bank of New York, kuris atsidūrė garsių skandalų, susijusių su pinigų plovimu dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, centre.
Jis palaiko ryšius su ONG nariais ir piliečiu C. B., kuris, matyt, buvo susijęs su Solncevo grupuote. C. B. buvo įtariamas tuo, kad buvo organizacijos, kuri vertėsi tarptautine prostitucija, vadas. Be to, jis atvirai susijęs su GRU ir užsienyje taip pat palaiko kontaktus su kitomis Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Bankas D. nuo 1995 metų dalyvauja kuriant dukterinę firmą A. Ciuriche. Firma A. buvo įsteigta 1995 metais su įstatiniu 2,5 mln. frankų kapitalu, o 1999 metais likviduota. Firma buvo įtraukta į prekybą kokainu, kai didelis kiekis narkotiko buvo pervežta iš Kolumbijos į Floridą.
Tos firmos direktorių tarybos narys ir po to direktoriumi buvo Ch. O. Jis palaikė ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir buvo informuotas apie didelių Rusijos aukso ir valiutos rezervų dingimą. Nuo 1994 metų jis yra tuo metu sukurtos firmos S. vadovas. Toji firma šiandien įsikūrusi pas privatų asmenį nauju adresu ir užsiima prekyba, visų rūšių prekių eksportu ir importu. Per tą laiką Ch. O. suspėjo tapti Šveicarijos piliečiu. Vienas jo giminaitis palaiko tiesioginius ryšius su Nordex įkūrėju Grigorijum Lučianskiu.
– Kitas bankas, registruotas Šveicarijoje ir turintis ryšių tiek su organizuotu nusikalstamumu, tiek ir su specialiosiomis tarnybomis, – bankas K., kuris anksčiau priklausė Rusijos piliečiui. Bankas Šveicarijoje turėjo du filialus. Abu anksčiau valdė firma M., kurios pagrindinis biuras buvo Šveicarijoje.
Firma M. buvo glaudžiai susijusi su vienu pinigų plovimo per Bank of New York epizodu. Tam pačiam firmų tinklui Šveicarijoje priklausė dar penkios firmos, kurios buvo registruotos tais pačiais adresais. 1997–2001 metais numanomas specialiųjų tarnybų karininkas V. P. įėjo į keturių iš jų direktorių tarybas, ir buvo vienos iš jų direktorius. Firmų grupės interesams atstovavo du šveicarų juristai, kurie anksčiau buvo įtraukti į pinigų plovimo atvejus, konkrečiai, į Lazarenkos bylą.
Reikia paminėti tą aplinkybę, kad su tų firmų aplinka buvo susijęs dar vienas šveicarų juristas, kuris dirba daugybei Šveicarijos firmų, priklausančių Nordex grupei. Firmų grupės pavadinimas šiandien kitas, ir jai atstovauja juristas iš Ženevos.
– Daugybė ženklų, kad ONG ir specialiosios tarnybos persipynusios, yra ir Šveicarijoje gyvenančio ir 2005 metais gavusio Šveicarijos pilietybę ruso R. D. byloje. 1992–1997 metais jis buvo prekybos atstovybės bendradarbis ir kelių šalių specialiosios tarnybos jį įtarė dirbant Rusijos specialiosioms tarnyboms. Nuo 1994 metų jis dar vadovavo Rusijos firmos B. atstovybei Šveicarijoje. Pasak atvirų šaltinių, minėtoji firma buvo stiprioje kriminalinių struktūrų įtakoje ir išgrobstė daugybės oficialių atstovybių pinigus. Nuo 2002 metų Rusijoje vykdomas tyrimas dėl įvairių įtariamųjų išgrobstytų lėšų.
Esama žinių, kad R. D. vertėsi bizniu, susijusiu su „raudonųjų žibintų gatvėmis“. Matyt, jis investavo milijonus frankų į kabaretų remontą. Pagal policijos tyrimą, į tai buvo įtrauktas turizmo firmos B. filialas, kurį valdo moteris iš Rusijos. Turizmo firma taip pat organizuoja prostitučių įvežimą į šalį. Vadovė palaiko kontaktus su Rusijos ambasada Berne. Direktorių tarybos narys – šveicaras T. K., kuris bendradarbiauja ir su kitomis kompanijomis, palaikančiomis ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
T.K. irgi susijęs su firma B. nuo jos įsteigimo dienos, yra direktorių tarybos narys. Be to, jis įeina į kitos firmos direktorių tarybą, – toji firma buvo įtariama turinti ginklų platinimo kanalų Libijoje. Per kratą T. K. namuose išaiškėjo, kad T. K. patalpas tai firmai suteikė rusui R. D.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org ir compromat.ru portalas.
Organizuotas nusikalstamumas ir NVS specialiosios tarnybos
Šioje ataskaitoje trumpai apžvelgiama Sovietų Sąjungoje egzistavusių KGB santykių su nusikalstamumu istorija, pateikiama aktuali informacija apie ONG ir NVS šalių specialiųjų tarnybų tarpusavio santykius, ir pirmiausia ta, kuri aktuali Šveicarijai.
Garsioji Lubianka. Čia kurpiami planai, kaip ir ką šnipinėti Vakaruose, įskaitant ir Šveicariją.
Į pirmą planą iškyla šie klausimai:
– Ar yra įrodymų, bent jau požymių apie ONG ir specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą?
– Kokį pobūdį įgyja kasdienis bendradarbiavimas, kam kokia iš to nauda?
– Ar toks aktyvumas aktualus Šveicarijai, ir jeigu taip, tai kiek?
Tos ataskaitos pagrindą sudarė kontržvalgybos būdu gauti DAP duomenys, užsienio žvalgybos tarnybų pranešimai, o taip pat atviri šaltiniai. Kadangi tarp NVS šalių Rusija dominuoja tiek šnipinėjimo srityje, tiek ir ONG veikloje, pagrindinis akcentas pranešime tenka Rusijai.
– Toks aktyvumas palietė daugelį ekonomikos sektorių: bankų ir finansų, kuris pirmiausia tarnauja pinigų plovimui, taip pat, kaip ir prekybos nafta, paliesti biotechnologijų, specifikuotos prekybos ir transporto sektoriai. Mes taip pat spėjame, kad daugeliu atvejų – bet kokiu formaliu tikslu – kuriamos komercinės struktūros nelegaliai veiklai vykdyti.
– Jau esančios komercinės struktūros vėl iškyla naujame kontekste. Ypač tame, kuris liečia Nordex Group‘ei priklausančias firmas Šveicarijoje, mes matome, kad jos buvo naudojamos ir naudojamos dabar, tikriausiai, įvairių nusikalstamų grupuočių pinigams plauti.
– Įvairūs ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio ryšiai iškyla ryšium su Bank of New Yrok pinigų plovimo skandalu. Tai rodo, kad tuo atveju, kai buvo išgrobstyta apie 7 mlrd. dolerių, abi šalys dirbo kartu, turėdamos bendrą tikslą.
– Nustatyta, kad daugelyje komercinių struktūrų atstovauja tie patys šveicarų tarpininkai ir patikėtiniai. Galima manyti kad pastoviai išsaugomi tie tinklai iš Šveicarijos piliečių, kurie savo paslaugomis užtikrina specialiųjų tarnybų ir ONG ekonominę veiklą. Ar tie asmenys pasamdyti specialiųjų tarnybų, ar ONG atstovų, nežinia.
– Kalbant apie nelegalią veiklą dažniausiai turimi omenyje įtarimai pinigų plovimu. Tačiau taip pat esama ginklų prekybos, radioaktyvių medžiagų platinimo, prekybos moterimis ir prekybos narkotikais ženklų.
– Tikriausiai, nėra neįprasta, kad specialiųjų tarnybų karininkai meta diplomatinę tarnybą, kad pasišvęstų bizniui (pavyzdžiui, žmonės, kurių inicialai C. R., R. D.). Tokiais atvejais peršasi įtarimas, kad privačios komercinės struktūros naudojamos žvalgybos tikslams. Tačiau tai vargu ar įmanoma įrodyti, net tada, kai žinomi tolesni atsistatydinusių tų specialiųjų tarnybų agentų kontaktai.
– Specialiųjų tarnybų ir ONG tarpusavio santykių sistematizavimo ištirti neįmanoma. Šių laikų tendencijos, pirmiausia stiprėjanti FSB įtaka ir „valdomo kapitalizmo“ tendencija rodo, kad FSB stengiasi kruopščiai kontroliuoti visą be išimties Rusijos piliečių ir Rusijos įmonių ekonominę veiklą užsienyje. Turint omenyje paplitusią FSB korupciją, galima spėti, kad kriminaliniai veikėjai siekia FSB palankumo ar net jos paslaugų korupcinėmis išmokomis.
Organizuotas nusikalstamumas ir specialiosios tarnybos SNG
Organizuoto nusikalstamumo atsiradimas NVS glaudžiai susijęs su Sovietų Sąjungos kalėjimų ir lagerių kultūra.
Dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje dėl masinių represijų politinių kalinių kalėjimuose ir lageriuose smarkiai padaugėjo. Kaliniai buvo skirstomi į zonas ir ten daugiau mažiau paliekami kas sau. Tad greitai atsirado hierarchija ir grupinė tvarka, kuri prireikus būdavo užtikrinama radikaliais ir brutaliais metodais.
Šveicarijos vėliava. Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.
Hierarchijos viršūnėje atsidurdavo labai profesionalūs nusikaltėliai. Kadangi politiniai kaliniai buvo laikomi potencialiais viešosios tvarkos pažeidėjais, valstybės saugumo bendradarbiai pradėjo bičiuliautis su profesionaliais nusikaltėliais. Jie turėjo užtikrinti tvarką ir drausmę lageryje ir už tai gaudavo valdžią ir tam tikrų privilegijų. Toks susitarimas ilgą laiką buvo nerašytas, tačiau viskas baigėsi dekretu, kuris leido naudoti paprastus kriminalinius nusikaltėlius prieš vadinamuosius liaudies priešus, – taip buvo vadinami politiniai kaliniai.
„Autoritetai“ tarp nusikaltėlių pradėjo vadinti save „įteisintais vagimis“. Jie formavo SSSR kriminalinį elitą. Jie įnešė savo indėlį į tvarkos išsaugojimą ir kontrolę kriminaliniame pasaulyje. Jie sukūrė savą vertybių kodeksą, kurio svarbiausi principai buvo nesikišimas į politiką ir ekonomiką, o taip pat legalios veiklos atsisakymas.
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui Stalinas stengėsi susilpninti stiprėjantį kriminalinį elitą ir įveikti jo įtaką. Tačiau tai privedė prie neramumų ir sukilimų lageriuose, o tai vertė valdžią tęsti bendradarbiavimą su nusikaltėliais.
Tuo tarpu kriminaliniai autoritetai buvo galingi ir turėjo gerus kontaktus su išoriniu pasauliu. Pagrindiniai jų pajamų šaltiniai buvo brangiųjų metalų ir meno kūrinių kontrabanda, o taip pat pogrindinių verslininkų prievartavimas, prekyba narkotikais ir valstybinių įmonių produkcijos vagystės.
Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, griūnant valstybinei valdžiai, plito korupcija valstybinėse struktūrose. Devintojo dešimtmečio pabaigoje policija tapo korumpuočiausia valstybinio aparato dalimi. Dėl to keitėsi ir kriminalinis pasaulis: etniniai rusai, kurie aukštai vertino įteisintų vagių tradicijas, priešinasi grupuotėms iš Kaukazo, kurios siekia ekonominės ir politinės įtakos ir nori minimizuoti vagių pasaulio taisykles. Dėl to suskilo anksčiau buvusi susitelkusi bendrija. Valstybės ir jos struktūrų griuvimas, naujų šalių atsiradimas, o taip pat varginga ekonominė padėtis dešimtojo dešimtmečio pradžioje prisidėjo prie naujų kriminalinių darinių atsiradimo.
Po to, kai Rusija tapo nepriklausoma, paskutiniais duomenimis, KGB personalas sumažėjo 100 000 žmonių. Atleisti bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui.
Taip atsirado dabartinis organizuotas nusikalstamumas iš įteisintų vagių, buvusių KGB agentų ir daugybės korumpuotų valdininkų bei valstybinio turto valdytojų.
Kriminalinės grupuotės šiandien
NVS kriminalinės organizacijos išlieka labai galingos. Rusijos vidaus reikalų ministerijos vertinimu, jos jau įsišaknijo svarbiausiose ekonomikos bei pramonės šakose ir kontroliuoja ištisų regionų pramonę.
Buvusio RF generalinio prokuroro, o dabar teisingumo ministro Vladimiro Ustinovo duomenimis, organizuotas nusikalstamumas kelia tikrą pavojų šalies vidaus saugumui. Greta klasikinių veiklos rūšių, tokių kaip prekyba narkotikais ir ginklais, jie vis plačiau veikia prekyboje gamtos ištekliais, bankų ir finansų sektoriuje.
Kontrabanda, mokesčių vengimas, machinacijos su PVM priklauso itin pelningoms neteisėtos veiklos rūšims. Tačiau pagrindinis pajamų šaltinis lieka valstybinės lėšos, kurioms grobstyti yra daugybė galimybių.
Keletas stambių ONG aktyvios visame pasaulyje. Tiek kilmės šalyje, tiek ir užsienyje jos vis giliau įsiskverbia į legalią ekonomiką. Dažnai jos turi užsienyje savas saugumo tarnybas ir techniškai ištobulintus stebėjimo metodus. Jos atliko dalinai teisėtas žvalgybines operacijas arba stebėjimus, kad surinktų informacijos apie konkurentus.
ONG atstovai neretai gerai išsilavinę, politiškai informuoti ir turi ryšių savo kilmės šalies valdžios institucijose. Jie gali dirbti sunkiose situacijose, mobilūs ir turi gudrius komunikacijų tinklus. Svarbiausiais biznio metodais išlieka prievartavimas ir korupcija, o tai kelia rimtą pavojų ir aukštų gyvenimo standartų šalims, nes jų žinioje yra finansinės lėšos. Gana paplitęs vertinimas, kad pavojų kelia kriminalinės ekonomikos migracija ir didele dalimi – valstybinių valdžios institutų korupcija.
Specialiosios tarnybos šiandien: šalies „efsbeizacija“?
Kaip ir visose totalitarinėse valstybėse, SSSR specialioji tarnyba KGB užėmė centrinę vietą tarp valstybinių institucijų. Nors dauguma šalių – SSSR įpėdinių tapo atviresnės ir laisvesnės, bet nedaug kas pasikeitė.
Pirmiausia Rusijoje atėjus į valdžią Vladimirui Putinui specialiosios tarnybos vėl įgyja žymiai daugiau svorio. Pats Putinas 17 metų tarnavo FSB, ir nuo 1998 metų ir tuo momentu, kai 1999 metais buvo išrinktas prezidentu, buvo FSB direktorius.
Kai jis tapo prezidentu, FSB vadu Putinas paskyrė savo daugiametį bendrakeleivį Nikolajų Patruševą ir specialiąsias tarnybas pervedė į tiesioginį pavaldumą prezidentui. Įvairiomis FSB reformomis jų įtaka šalyje nuolat buvo stiprinama. Pasienio kariuomenė ir Federacinė vyriausybinio ryšio ir informacijos agentūra buvo prijungtos prie FSB. Karinė operacija Čečėnijoje su kovos su terorizmu lozungu taip pat įėjo į FSB atsakomybės zoną.
Laikui bėgant Putinas išdėliojo mažiausiai 150 buvusių FSB karininkų svarbiose politikos ir ekonomikos sferose. Tai prezidento administracija, prezidento atstovybės regionuose, federacinės muitų tarnybos (kurios veikia kaip gana pelningi pajamų šaltiniai), Saugumo taryba ir kiti vyriausybės postai. Ryšių su FSB turi ir Sąjunginės Rusijos, ir Baltarusijos valstybės nuolatinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas, Eurazijos ekonominės bendrijos generalinis sekretorius, ir Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO.
FSB agentai veikia ir ekonomikoje, o labiausiai krenta į akis dujų ir naftos šakose: du Gazprom‘o valdybos viršininko pavaduotojai ir vienas valdybos narys, Rosneft, Slavneft ir Sibura prezidento pavaduotojas, Itera ir Novateka valdybos nariai, o taip pat Sibura generaliniai direktoriai ir generalinių direktorių pavaduotojai.
Be to, Putinui būnant prezidentu stambūs naftos koncernai – JUKOS ir Sibirneft perėjo Gazprom‘o ir Rosneft valstybinių įmonių kontrolėn ir taip pat atsidūrė vadinamųjų jėgos struktūrų įtakoje. Šiandien kai kas kalba ne tik apie „valdomą demokratiją“, bet ir apie „valdomą kapitalizmą“, atsižvelgdami į tai, kad specialiųjų tarnybų ir kitų valstybinių institucijų atstovai veikia ne tik valstybės interesais, bet ir savo asmeniniais materialiniais interesais.
Rusijos specialiųjų tarnybų šnipinėjimui sunku pasipriešinti.
Tuo tarpu FSB taip glaudžiai susijusi su visomis veiklos sferomis, kad iškyla klausimas, kaip glaudžiai valstybinė priežiūra ir reguliavimas susiję su tokia stipria pozicija. 2006 metų rugpjūty Rusijos vyriausybė, nepaisydama Konstitucijos, patvarkė, kad FSB ir VRM gautų neribotą priėjimą prie telekomunikacijos kompanijų duomenų bankų. Dėka to jos žino, kas, su kuo ir kaip ilgai kalbėjo, kur yra pašnekovų numeriai ir t. t. Žodžiu, jos turi piliečių privataus gyvenimo sekimo medžiagą.
Veikla užsienyje
NVS specialiųjų tarnybų interesai užsienyje perėjo nuo karinių klausimų prie ekonominių. Pirmiausia Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) vaidina aktyvų nepasotinamą vaidmenį Rusijos ekonomikos skverbiantis į Vakarų rinkas.
Vis daugiau Europos žvalgybų konstatuoja galingą Rusijos specialiųjų tarnybų buvimą ir gyvą domėjimąsi apskritai ekonomika – ir ypač strategiškai svarbiomis ekonomikos sritimis, tokiomis kai energetikos sektorius ar telekomunikacijų bei informacijų technologijos. Tai ypač teisinga kalbant apie Baltijos ir Rytų Europos šalis, kur Rusija atvirai stengiasi atkurti savo ankstesnę hegemoniją.
Specialiųjų tarnybų atstovai veikia užsienyje užsimaskavę diplomatais, tarptautinių organizacijų funkcionieriais ir, be to, po ekonomine priedanga: Rusijos firmos užsienyje dažnai dirba kaip aikštelės žvalgybinei veiklai.
Antai, stambus Rusijos naftos koncernas Lukoil atvirai naudoja savo atstovybes Rytų Europos šalyse ir pietinėse Europos šalyse žvalgybinei veiklai. Firma ieško naujų tikslinių kandidatūrų informacijai gauti ir, be to, turi gerai aprūpintą specialiųjų tarnybų lygio saugumo tarnybą.
Dažnai nauji dalykiniai partneriai nepastebi, arba pastebi per vėlai, kad jų firmose viduje dirba Rusijos specialiosios tarnybos, kurios stengiasi gauti strategiškai svarbios informacijos apie prekybos nafta sandorius.
Tai, kad naftos firma Lukoil susijusi su specialiosiomis tarnybomis, patvirtina ir vieno Lenkijos žvalgybos bendradarbio pastabos. Iš jų aiškėja kad lenkų verslininkas parėmė aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų karininką Vladimirą Alganovą parduodant valstybinę naftos perdirbimo gamyklą Gdanske Rusijos įmonei Lukoil.
Taip pat buvo įsteigtos komisijos bei kolegijos, kad pastūmėtų užsienyje Rusijos biznį, kurio nariai daugiausia priklauso įvairioms specialiosioms tarnyboms. Jie renka strategiškai reikšmingą informaciją ir stengiasi paveikti svarbių įmonių sprendimus.
Vis didesnį vaidmenį siekiant gauti informacijos vaidina Rusijos žurnalistų rinkimas. Maždaug nuo 2003 metų Rusijos specialiosios tarnybos vis labiau naudojasi žurnalistais, kai specialiųjų tarnybų bendradarbiai, veikiantys kaip žurnalistai, sunkiai atskiriami nuo tikrų žurnalistų. Be to, žurnalistų profesiniai metodai puikiai tinka informacijai gauti. Vokietijoje specialiųjų tarnybų bendradarbių, veikiančių kaip žurnalistai, skaičius, pastaraisiais metais, matyt, vėl išaugo.
ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio santykiai
Jau seniai spėjama, kad daugybę ONG atstovų dangsto valstybinės institucijos, taip pat ir FSB.
Taip gyvena pavyzdžiui, Semionas Mogilevičius, viena iš galingiausių Rusijos organizuoto nusikalstamumo figūrų, kurio nuo 2003 metų ieško FTB už sukčiavimą ir pinigų plovimą ir kurio Rusijoje niekas nejudina. Tvirtinama, kad jis net asmeniškai dalyvavo Rusijos ir Ukrainos dujų derybose.
Iki šiol nė vienas iš ONG lyderių Rusijoje nebuvo patrauktas atsakomybėn, o tai vargu ar galima paaiškinti nepakankama sėkme tyrimuose. Priešingai, kalbama apie tai, kad nusikalstamų organizacijų vadeivos naudojasi aukšto lygio apsauga.
Žinoma ir tai, kad, priešingai, buvę KGB ar po to buvusių struktūrų karininkai suteikia savo žinias, patirtį ir ryšių ratą kriminalinių organizacijų žinion. Taip pat galima atsižvelgti į tai, kad kai kurie buvę specialiųjų tarnybų karininkai teikia informaciją savo tarnyboms. Tiksliai apibrėžti bendro darbo formą ir metodus nepaprastai sunku, nes niekada neaišku, ar buvę specialiųjų tarnybų bendradarbiai tebedirba specialiosioms tarnyboms, ar jie priversti taip bendradarbiauti.
Dauguma buvusių specialiųjų tarnybų bendradarbių užima aukštus postus bankuose, apsaugos ir kitose stambiose įstaigose, suinteresuotose turėti gerus kontaktus su valstybinėmis institucijomis. Kadangi tos firmos irgi yra patrauklūs centrai kriminalinėms organizacijoms, tenai suplaukia daug informacijos, kuri gali būti naudojama abiejų šalių.
Ne paskiausiai dėl išplitusios korupcijos ir menkų algų specialiųjų tarnybų bendradarbiai būna pasirengę parduoti politinėms ar ekonominėms grupėms žvalgybinę medžiagą šantažui pagal interesus.
Įvairios Vakarų tarnybos linkusios manyti, kad ne tik atskiri ar buvę Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai įtraukti į kriminalinę veiklą, bet kad specialioji tarnyba pati suinteresuota sistemingu bendradarbiavimu.
Tokio bendradarbiavimo – ar bent jau trumpalaikės tikslinės sąjungos motyvų netrūksta: specialiosios tarnybos suinteresuotos išnaudoti saviems tikslams jau egzistuojančius tarptautinius ONG firmų ir kontaktų tinklus. Be to, jos suinteresuotos kontroliuoti ekonominę veiklą apskritai, ir ypač ekonominę ONG veiklą. Pagaliau nereikia užmiršti, kad už paslaugas ONG vadams ar šantažą iš grupuočių galima surinkti daug pinigų. ONG interesą bendradarbiauti pirmiausia sąlygoja apsauga nuo policijos ir baudžiamojo persekiojimo.
Be to, kriminaliniai veikėjai suinteresuoti gauti informacijos apie konkurentus, o taip pat supaprastintą išvažiavimą į užsienį bei kitokių formalumų. Be to, kontaktai su specialiosiomis tarnybomis gali būti naudingi ONG atstovams savo įvaizdžiui pagerinti ir prieiti prie esminių pozicijų ekonomikoje.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas. openrussia.org.
Nuotrauka: Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.
Italijos Corriere della Sera aptarinėja antrą „natūralią“ mirtį Rusijos sporto vadovybėje po to, kai įsiliepsnojo antidopingo skandalas.
„Dar viena netikėta mirtis, kelianti nemažai klausimų Rusijoje, – rašo korespondentas Fabricijus Dragosejus. – Buvo pranešta, kad mirė Nikita Kamajevas, buvęs Rusijos antidopingo agentūros RUSADA vykdomasis direktorius, išėjęs į atsargą gruodyje po skandalo, susijusio su tuo, kad dalis sportininkų vartojo uždraustus preparatus“.
Sausio viduryje Krymo aukščiausiasis teismas pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje šeši Krymo totoriai kaltinami 2014 m. vasario 26 d.sukėlę riaušes Simferopolyje, prie Krymo Autonominės Respublikos Aukščiausiosios rados.
Tą dieną prie Krymo parlamento rūmų, Simferopolyje, susirinko apie 15 tūkst. žmonių – Ukrainos suvereniteto šalininkai, daugiausia Krymo totoriai, ir partijos„Ruskoje jedinstvo“ (Rusų vienybė) aktyvistai, reikalaujantys Krymo atsiskyrimo nuo Ukrainos. Nepripažintos Krymo respublikos prokuratūros duomenimis, totoriai sukėlė riaušes, kurių metu rusų pusėje du žmonės žuvo ir 79 nukentėjo.
„Prezidento Putino rusų specialiųjų tarnybų vadovaujančiojo eksperto duomenimis, dabar Didžiojoje Britanijoje veikia tiek pat rusų šnipų, kiek jų buvo šaltojo karo eroje, arba dar daugiau, – perduoda Markas Benetsas laikraštyje The Times. – Maskvietis žurnalistas ir rašytojas Andrejus Soldatovas sakė, kad Didžiojoje Britanijoje yra mažiausiai 30 Rusijos agentų. Vieni dirba po diplomatine priedanga, kiti, vadinamieji nelegalai, apsimeta Britanijos piliečiais, naudodamiesi suklastotais pasais. Trečioji agentų grupė – Rusijos piliečiai, dažniausiai verslininkai, atvirai gyvenantys šalyje“.
Prieš 30 metų JAV ir Izraelis nelegaliai pardavinėjo ginklus Iranui siekdami pakeisti Vakarams itin priešišką Teherano politiką.
Sovietų Sąjunga tiekė ginklus arabų valstybėms ir Palestinos teroristams tam, kad silpnintų Vakarų valstybių ir stiprintų savo įtaką Artimuosiuose Rytuose. To paties vėliau siekė Rusija, tiekdama ginklus Iranui ir Sirijai. Iš Lenkijos, Rumunijos, Slovėnijos, Ukrainos kontrabandinių ginklų siuntos keliavo į Balkanus ne dėl tų valstybių geopolitinių interesų, o dėl to, kad nedori politikai ir valdininkai geidė pasipelnyti.
1992 metų pabaigoje JAV prezidentas Džordžas Bušas amnestavo pareigūnus, kurie 1984-1986 metais buvo įsivėlę į neteisėtos prekybos ginklais ir narkotikais skandalą (beje, toje aferoje anaiptol ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir pats Bušas, tuometinis viceprezidentas).
Tuo tarpu jų pagarsėję bendrininkai nė kiek nenukentėjo ir kaip niekur nieko tęsė savo juodus darbus, o kai kurie netgi bendradarbiavo su JAV karo žvalgyba ir Kongreso nariais.
Kam naudingos dviejų aukšto rango Rusijos generolų mirtys?
Aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia keletą versijų, kodėl, kaip ir kada mirė du aukšto rango Rusijos generolai. Omenyje turime RF oro desantinės kariuomenės viršininko vado pavaduotoją Aleksandrą Šušukiną ir GRU vadovą Igorį Serguną. Sunku patikėti, kad mirtys – atsitiktinės. Kaip besvarstysi, kaip bežiūrėsi, o šių generolų iškeliavimas Anapilin naudingas … Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
IŠTRAUKA iš į Vakarus pabėgusio rusų žvalgo VIKTORO SUVOROVO KNYGOS „ŠNIPINĖJIMO PAGRINDAI“
8-asis skyrius. Kaip iškelti uždavinį problemų, kurios dar neiškilo, likvidavimui
Pirmoji dalis
Kine viskas paprasta: iškilo problema, didelis viršininkas (pastaraisiais metais – didelė viršininkė) išsikviečia geriausią slaptojo fronto kovotoją vardu Džeimsas Bondas ir įsako: žmonijos civilizacijai kelia pavojų piktadariai, įsakau išgelbėti žmoniją, sunaikinti piktadarius!
„Karas be pergalės – tai pralaimėjimas. Bet būtent tokius karinius veiksmus Vladimiras Putinas pradėjo Sirijoje. Taigi V.Putinas – kvailys. Jam – galas“.
Tai – Vakaruose gyvenančio buvusio SSRS žvalgo Viktoro Suvorovo žodžiai, pasakyti ukrainiečių portalui www.gordonua.com.
Buvęs rusų žvalgybininkas Viktoras Suvorovas – Rezunas teigia, jog neįmanoma numatyti, ką po Sirijos „tas pasiutęs šuo“ (omenyje turimas Rusijos prezidentas) badys užpulti. Aišku tik tai, kad Ukraina privalo būti pasiruošusi atremti rimtą Rusijos kariaunos agresiją.
