Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May. EPA – ELTA nuotr.

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May pažadėjo po „Brexit“ sumažinti žemos kvalifikacijos darbuotojų imigraciją ir nutraukti laisvą ES piliečių judėjimą į Didžiąją Britaniją.

Premjerės biuras teigė, kad nauja politika reikš „didžiausią per pastaruosius dešimtmečius Didžiosios Britanijos imigracijos sistemos pertvarkymą“.

Th. May pranešime teigiama, kad praėjus 21 pereinamojo laikotarpio mėnesiui, kuris prasidės, kai Didžioji Britanija kovo mėnesį oficialiai išstos iš ES, „būsime šalis, kuri kontroliuoja ir renkasi, ką norime įsileisti“.

Šalies vyriausybė nustatys „įgūdžiais grindžiamą sistemą“, pagal kurią bus svarbūs darbuotojų įgūdžiai, o ne iš kur jie atvyksta“. Premjerės teigimu, „tai bus sistema, kuri pritraukia žmones su įgūdžiais, kurių mums reikia“.

Vyriausybė taip pat užsiminė, kad gali sukurti JAV stiliaus bevizio režimo sistemą trumpalaikiams vizitams į šalį. Premjerė dar sakė svarstanti bandomąją schemą sezoninių žemės ūkio darbuotojų migracijai.

Tikimasi, kad trečiadienį kasmetinės keturių dienų trukmės konservatorių partijos konferencijos pabaigoje kalbėsianti Th. May savo kalboje daugiausia dėmesio skirs imigracijai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.04; 10:15

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Lietuvą apskriejo maloni ir daug kam netikėta žinia. Jau du mėnesiai, kaip į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta. Tokie duomenys nuteikia optimistiškai dėl visų metų statistikos ir gal pagaliau baigiasi ta katastrofiška emigracija iš Lietuvos, stebinanti visą pasaulį. Nors daug kas stebėjosi naujausiais duomenimis, bet visi besidomintys jau seniai laukė tokio pokyčio ir per daug nesidžiaugia, nes migracijos ir demografijos problemos toli gražu tuo nesibaigia.

Rytų Europoje Lietuvos atvejis neišskirtinis

Didelė emigracija ir kartu spartus ekonominis augimas yra gan keistas derinys. Tą išgyveno visa Rytų Europa, tačiau viena po kitos šiose šalyse emigraciją pakeitė didėjanti imigracija. Greičiausiai srautai susibalansavo ir netgi tapo teigiami Čekijoje, Slovakijoje, o ilgiausiai problemos užsitęsė Baltijos šalyse ir Rytų Balkanuose. Visgi jau prieš porą metų Estija pranešė apie didesnį atvykusiųjų nei išvykusiųjų skaičių ir tapo akivaizdu, kad šis procesas kiek vėluodamas pasieks ir Lietuvą bei Latviją.

Estijos tendencijos svarbios Lietuvai, nes tikėtina, kad jos atsikartos ir mūsų šalyje, todėl verti dėmesio keli faktai. Nors ir pastebimas grįžtančių estų gausėjimas, tačiau gerėjančiam išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų balansui gyvybiškai svarbūs ukrainiečiai ir rusai. Be atvykstančių užsieniečių imigracijos srautai Estijoje būtų nelabai žymūs. Antras faktas, imigrantai nevyksta gyventi į regionus, o renkasi išimtinai Talino miestą. Trečia, nepaisant to, kad dauguma atvykstančiųjų yra darbingo amžiaus žmonės, bet bendras gimusių ir mirusių skaičius šalyje išlieka stipriai neigiamas.

Demografijos problemos neišnyks

Lietuvoje galime matyti tą patį. 2017 m. duomenys rodo, kad Vilniaus miestas neišlaiko savo gyventojų ir jų emigruoja net ir iš sostinės daugiau nei grįžta, tačiau bendrai miestiečių skaičius auga, nes jį palaiko vidaus ir tarptautiniai atvykėliai. Lietuvoje turime nedaug vietovių, kur gyventojų skaičius auga – Vilnius, dar Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apylinkės bei kurortai. Tikėtina, kad tokia tendencija išliks net jei imigrantų srautai į Lietuvą smarkiai padidės. Jauni žmonės išvykę į užsienį iš Kelmės ar Utenos nusprendę grįžti Tėvynėn renkasi Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Regionų degradacijos problema niekur nedings. Gaila, bet net didesni miestai Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė neranda ar nesugeba rasti receptų kaip tapti patrauklesniais gyventi.

Kokiu keliu eina Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statistika rodo, kad emigruoja iš Lietuvos jauni ir darbingi žmonės, dažnai su vaikais. Tai neabejotinai blogina bendrą demografinę būklę. Visuomenei išlaikyti vyresnius ir nedarbingus žmones tampa vis sunkiau. Atvykstantys ar grįžtantys į Lietuvą taip pat yra jauni ir darbingi, tačiau tai iš esmės nekeičia visuomenės struktūros. Šeimos Lietuvoje vaikų turi nedaug, o jaunoji gyventojų karta yra ženkliai mažesnė nei karta, kuri jau labai greit išeis į pensiją. Kai kalbame apie didesnę imigraciją, tai turime galvoje šimtus, gal geriausiu atveju tūkstančius, o kai kalbame apie kartų santykį, tai jau šimtai tūkstančių žmonių. Manyti, kad į Lietuvą per artimiausius metus galėtų imigruoti šimtai tūkstančių, net 0,5 mln. žmonių yra nei socialiai, nei politiškai nerealu, todėl gimimų – mirčių ir dirbančių – nedirbančių balansas toliau blogės ir tai bus demografinė bomba ilgiems dešimtmečiams.

Trūksta veiksmų, paremtų demografijos ir migracijos vizija

Sauliaus Skvernelio vyriausybė turi kuklių ketinimų kažką keisti regionų, demografijos ir migracijos politikoje, tačiau ne esminių. Labai nedaug aukštų valstybės pareigūnų suvokia kokia Lietuvoje didelė problema yra demografija ir migracija. Dar mažiau yra noro tam skirti pastangų ir lėšų. Tai nepopuliari tema, nes liga ilgalaikė įsisenėjusi, o vienadieniai sprendimai neatneša greitų ir efektingų rezultatų. Net mano siūlomo Grįžimo įstatymo Seimas ir Vyriausybė nenori priimti dėl kažkokių primityvių politinių išskaičiavimų, o vietoj to, pasiūlė menkavertę strategiją be atsakingų institucijų, be pareigūnų ir be biudžeto.

Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Vyriausybei būtina skirti rimtą dėmesį migracijai, o tai bus tik tuomet, kai bus paskirta atsakinga institucija ir deramas finansavimas. Kaip skatiname turizmą ar investicijų pritraukimą, kaip turime tam skirtas institucijas ir finansus, taip turime skatinti ir rinktis gyvenimą Lietuvoje tų žmonių, kuriuos norime matyti savo šalyje. O net ir tai nesame politiškai aptarę. Lygiai taip pat Lietuvai būtina regionų vystymo strategija – ne popierinė kaip yra dabar, bet su aiškiais darbais, darbo vietų steigimu, valstybės institucijų perkėlimu ir privačių investicijų proveržiu.

Taigi galime džiaugtis, kad siaubingos emigracijos laikai po truputį traukiasi, Lietuva jau pradeda rimtai konkuruoti su Vakarų Europa savo gyvenimo kokybe, tačiau demografijos problemos pačios savaime neišsispręs. Regionai, migracija ir demografija privalo atsirasti Vyriausybės darbotvarkėje!

2018.08.01; 07:24

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė rugpjūčio 22 d., 14 val. Prezidentūroje drauge su Jurgio Didžiulio projektu „ToBeLT“ paskelbs iniciatyvos „Rinkis Lietuvą“ startą.

Renginyje patirtimi apie apsisprendimą sugrįžti ir savo ateitį kurti Lietuvoje dalinsis čia dirbantys veržlūs šalies gyventojai, į tėvynę iš emigracijos sugrįžę lietuviai ir Lietuvą savo veiklai pasirinkę užsienio šalių piliečiai.

Šventėje dalyvaus iš Kolumbijos į Lietuvą grįžęs dainininkas Jurgis Didžiulis, menų fabriko „LOFTAS“ įkūrėjas, prieš 20 metų mūsų šalyje gyvenimą nusprendęs kurti atlikėjas ir verslininkas Viktoras Diawara, verslininkas Vladas Lašas, žurnalistė ir rašytoja Beata Nicholson, užsienyje išsilavinimą įgiję ir pasiūlymų dirbti svetur atsisakę, tačiau puslaidininkių lazerių gamyklą Vilniuje atidarę įmonės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai broliai Vizbaros ir kiti.

Renginio svečiai, susirinkę prie simbolinio suneštinio vaišių stalo, kalbės apie savo pasirinkimą gyvenimą kurti Lietuvoje. Tuščios kėdės simboliškai bus paliktos emigracijoje esantiems žmonėms, kurie dar nėra sugrįžę į savo tėvynę.

Akcijos „Rinkis Lietuvą“ metu šalies vadovė ypatingą dėmesį skirs į Lietuvą grįžusiems ir savo ateitį čia jau kuriantiems žmonėms. Prezidentė susitiks su į Lietuvą grįžtančiais emigrantais, lankysis grįžusių į Lietuvą gyventi žmonių įkurtose verslo įmonėse, inicijuos priemones sugrižusiųjų integracijai stiprinti ir dės pastangas šalinti biurokratines kliūtis sugrįžtantiems.

Milžinišką emigracijos mastą šalies gyventojai laiko didžiausia Lietuvos problema. Svetur ieškoti laimės kasmet išvyksta daugiau kaip 40 tūkst. žmonių. Vien pernai iš mūsų šalies emigravo per 50 tūkst. piliečių, o per visą nepriklausomybės laiką Lietuva neteko beveik ketvirtadalio gyventojų.

Tačiau nors emigracijos skaičiai ir atrodo gąsdinantys, tyrimai atskleidžia, jog pastaruoju metu apie grįžimą į tėvynę pagalvoja vis daugiau žmonių. Beveik kas antras iš Lietuvos išvykęs pilietis domisi galimybėmis grįžti namo.

Viena svarbiausių ketinimo grįžti į tėvynę priežasčių – gerėjančios sąlygos ir didėjanti darbo vietų pasiūla. Laisvų darbo vietų skaičius pastaraisiais metais sparčiai augo, o vien tik per šiuos metus yra numatyta sukurti per 25 tūkst. naujų.           

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2017.08.22; 04:14

Apie 50 protestuotojų pamėgino įsiveržti į Vokietijos teisingumo ministeriją Berlyno centre, rašo „Die Welt“.

Penktadienį demonstrantų grupė privažiavo furgonu su ilgomis kopėčiomis prie ministerijos pastato. „Atstatydinti Masą“ (Vokietijos teisingumo ministrą Heiką Masą (Heiko Maas), „Užversime sienas“, skandavo jie.

Demonstrantus išvaikė atvykusi policija. Kai kuriems aktyvistams gali būti iškeltos bylos dėl pasipriešinimo teisėsaugos darbuotojams. Akcijos organizatorius sulaikytas, pažymi laikraštis.

Preliminariais duomenimis, protestuotojai atstovauja ultradešiniesiems, pasisakantiems prieš imigraciją. Manoma, kad surengti tokią akciją juos paskatino įstatymo projektas dėl atkirčio neapykantos kurstymui socialiniuose tinkluose.

Migracijos krizė, kilusi Europoje 2015-aisiais, smarkiausiai smogė Vokietijai. Per metus į šalį atvyko per milijoną prieglobsčio prašytojų. 2016 metais migrantų skaičius žymiai sumažėjo ir siekė kelis šimtus tūkstančių.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.20; 04:02

Kai skaitlinga, įtakinga TS-LKD grupė griebėsi sumanymo klastingai apeiti Lietuvos Konstituciją, bet kokia kaina siekdama įteisinti masišką dvigubą pilietybę, sumaniau ir aš tarti savo žodį.

Nei šiokie, nei tokie

Manau, kad turiu tam teisę. Esu emigrantas. Jau senokai pasipusčiau padus. Tačiau save priskiriu išvykusiems, kuriems Lietuva – ne tušti žodžiai. Tėvynės ilgesys dar neišblėsęs, kartais labai skaudžiai spaudžia širdį. Beje, aš ir nenoriu, kad šis jausmas pranyktų.

Žodžiu, niekas neatims iš manęs ne itin linksmos mano patirties – gyvenu tarp emigrantų lietuvių, žinau, kokios mintys siaučia jų galvose. Neleisiu sau brėžti plačių apibendrinimų, bet maždaug pusė, su kuriais tenka bendrauti, prekiauti, linksmintis, dalintis kambariu – nei šiokie, nei tokie.

Taigi mano laiškas – tai abejojimas Lietuvoje įsigalėjusiu mitu, esą dauguma emigravusiųjų taip karštai myli Lietuvą, taip nuoširdžiai pergyvena dėl jos, kad lietuviškojo paso praradimas jiems taptų tikra dvasine mirtimi.

Niekad negyveno Lietuvos rūpesčiais

Nereikia mūsų idealizuoti. Kartais šiurpas krečia, kai pamatau, kam konservatorių – krikdemų lyderiai Gabrielius Ladsbergis ir Andrius Kubilius vos ne per prievartą stengiasi įbrukti teisę išsaugoti lietuviškąją pilietybę. Gyvendamas svetur ne taip jau retai susiduriu su lietuviais, kurie Lietuvos aktualijomis nesidomėjo nei tuomet, kai gyveno Lietuvoje (mano supratimu, buvo prasti piliečiai), o išvykus Lietuva jiems tapo dar tolimesnė (mano įsitikinimu, jie tapo dar prastesniais Lietuvos piliečiais). 

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Kam jiems, sakykit, reikalingas lietuviškas pasas? Beveik per jėgą įbruktas lietuviškas pasas (dviguba pilietybė) greičiau reikalinga ne mums, Lietuvą palikusiems, o save ir tuo pačiu savo rinkėjus apgaudinėjančiai Lietuvos valdžiai, girdi, ji rūpinasi, kad Lietuva neprarastų žmonių. Iš kurios pusės bepažvelgsi, išvykusieji iš Lietuvos – praradimas. Didesnis ar mažesnis, bet praradimas. Atsidūrus svetur – milžiniška tikimybė nutautėti (lietuviai turi tokią ydą – pataikauti svetimoms įtakoms; mes – ne žydai, kurie bet kur gyvendami, bet kokia kalba kalbėdami, bet kokį pasą kišenėje turėdami, vis tiek išlieka žydais).

Ir tą praradimą dviguba pilietybė vargu ar sumažins. Mūsų valdžia privalėtų siekti vienintelės teisingos politikos – didžioji dauguma lietuvių privalo gyventi Lietuvoje. Tik tada bus teisinga, kai dauguma piliečių gyvens savo valstybėje. Tačiau Lietuvos premjerai, parlamentarai, prezidentai šios idėjos nesugeba įgyvendinti.

Štai mano gyvenimo draugė – ne lietuvė. Jei sukursime šeimą, vargu ar sugebėsiu vaikus išauginti lietuviais. Jie greičiau bus danai nei lietuviai. Jei gausiu dvigubą pilietybę, tai ir mano atžalos turės teisę turėti lietuvišką pasą. Bet kokia nauda Lietuvai iš mano vaikų, jei jie nebebus lietuviai? Jei tarp Lietuvos ir Danijos iškils, neduok Dieve, rimtų kivirčų, kaip jiems balsuoti – kaip naudinga Lietuvai ar kaip naudinga Danijai? Ir ar jie turės moralinę teisę balsuoti dėl svarbių Lietuvai reikalų, jei Lietuvą pažinos tik paviršutiniškai?

Sutikdamas, kad lietuvius sunku sulaikyti nuo išsivaikščiojimo, gal net neįmanoma, kol Europos Sąjungoje įteisinta atvirų durų politika, naudą nešanti tik skaitlingoms, turtingoms tautoms, o mažas, tokias kaip Lietuva, sekinanti dvasiškai ir morališkai, – vis tik turiu vilties, jog išeitis egzistuoja. Tiesiog reikia jos atkakliai ieškoti.

Ne duoti, o atimti

Bet ar ieškoma? Įtariu, kad būtent dėl bejėgiškumo ir nežinojimo mūsų valdžios griebiasi kosmetinių, realios, apčiuopamos naudos neduodančių taisymų. Mūsų valdžia naivi, jei mano, kad danišką ar vokišką pilietybę (tik NATO ir EUROPOS SĄJUNGOS šalių pilietybę) įgijusiam emigrantui paliktas lietuviškas pasas bus didelė vertybė, kad jis, išsaugojęs lietuvišką pasą, puls pergyventi dėl Lietuvos. Greičiau – priešingai. Lengvai pasiimtas daiktas nevertinamas. Tik prarasdami lietuvišką pilietybę mes galbūt susimąstysime, ko netenkame, ką prarandame. Ypač jei bus užfiksuota – netekęs Lietuvos paso paskui jo lengvai neatgausi. Pasas – ne apatiniai drabužiai, jo dažnai kaitalioti negalima. Arba – arba. 

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Labiau į liberalus nei konservatorius panašūs G.Landsbergis ir A.Kubilius arba nežino, arba nenori žinoti: esama emigrantų, kurie tiesiog patalogiškai priešiški Lietuvai. Jų širdyse – nežinia iš kur atsiradusios didelės nuoskaudos. Jie be saiko kritikuoja Lietuvą (kai reikia ir kai nereikia), jie gėdinasi turį lietuviško kraujo, trokšta kuo greičiau prarasti lietuviškąjį veidą. Savo vaikus auklėja taip, kad atžalos kuo greičiau išmoktų užsienio kalbų ir pamirštų gimtąją kalbą.

Jiems lietuviškas pasas – kaip šuniui penkta koja. Kodėl Lietuvos valstybė žeminasi, stengdamasi tokiems įtikti? 

Man regis, rūpestingais patriotais apsimetantys konservatoriai neturi tikslių duomenų, kiek yra emigrantų, kurie lietuviškąjį pasą traktuoja kaip nereikalingą popiergalį ar net trukdį, ir kiek tokių, kuriems reikalinga dviguba pilietybė, nes jie nenori nutraukti ryšių su Tėvyne. Kai suskaičiuosite, ponai, tada ir priimkite lemtingą sprendimą. Bet ne atvirkščiai.

Geresnieji ir blogesnieji

Man keistas politikų noras sulyginti visų emigrantų teises. Esą negalima brėžti skiriamosios linijos tarp tų, kurie išvyko iki 1990-ųjų Kovo 11-osios, ir tų, kurie išvyko po Nepriklausomybės paskelbimo. Ne tik galima, bet ir būtina. Skiriamoji linija – akivaizdi, pone Seimo Pirmininke Viktorai Pranskieti. Vieni išvyko iš okupuotos Lietuvos, kiti pasitraukė iš laisvos Lietuvos.

Skirtumas – akivaizdus. Save taip pat priskiriu prie vadinamųjų „blogesniųjų“, nes pasitraukiau jau iš laisvos Lietuvos, kai išvažiuoti iš Tėvynės nebuvo gyvybiškai svarbių priežasčių. Privalau pats sau prisipažinti: kažkur viduje nuolat dygčioja priekaištas, kad, užuot bandęs taisyti padėtį savo krašte, jį palikau likimo valiai. Žinoma, teisinuosi, kad prieš žengdamas lemtingą žingsnį išbandžiau visus kitus variantus. Bet pasiteisinimai neįtikinami. Aš jais pats netikiu. Tik apsimetu, kad tikiu.

Geriau jau nebalsuotų

Kai kas iš žurnalistų, politikos apžvalgininkų pastebi, jog Vakaruose gyvenantys lietuviai vangiai dalyvauja lietuviškuose rinkimuose. Tai akivaizdus ženklas, kad jie neatlieka svarbiausios savo pareigos, todėl ir lietuviška pilietybė jiems vargu ar būtina. Kita vertus, gal ir gerai, kad jie neskuba balsuoti. Nes nuėję prie balsadėžių specialiai ar dėl neišprusimo į valdžią išrinktų visokiausių niekadėjų. Vardan pikto juoko.

Tad mano pasiūlymas su dvigubu dugnu: rimtai į Lietuvą žiūrinčių emigrantų negalima skriausti, bet tiems, kuriems nusispjauti, ištirps ar išliks lietuvių tauta, pilietybės nereikėtų dirbtinai palikti. Tokius „piliečius“ praradę nieko neprarastume. Jie jau seniai prarasti. Netekę jų bent jau žinotume realią padėtį, kiek mūsų dar likę.

Todėl konservatorius – krikdemus kviečiu atsikvošėti. Masiškas dvigubos pilietybės dalinimas duotų tik trumpalaikės naudos. Paskui atneštų rimtos žalos. Nes dviguba pilietybė – tai ciniškas emigracijos skatinimas. Kuo daugiau dvigubų pilietybių – tuo daugiau neaiškių nusiteikimų piliečių, kuriais priešiškos jėgos galės manipuliuoti kiek tinkamos. O tada – chaosas, nesusipratimai, noras įteisinti dar daugiau nuolaidų… Ypač būtų pavojinga rengti referendumus, daug pavojų iškiltų ir per Seimo rinkimus. Visada sakiau ir dabar pakartosiu: nėra nieko baisiau už politika nesidomintį, bet prie rinkimų balsadėžių skubantį rinkėją. Štai per tokius „gudručius“ mes ir nepajėgiame įgyvendinti rimtų ekonominių projektų, kuriančių gausias darbo vietas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje…

Beje, ginčai dėl dvigubos pilietybės privalumų – trūkumų turi ne tik moralinę, bet ir teisinę potekstę. Dviguba pilietybė neturėtų būti masiškai dovanojama ne tik moraliniais, bet ir teisiniais sumetimais.

O juk teisininkas Vytautas Sinkevičius – teisus

Konservatoriai – krikdemai elgiasi taip, tarsi jiems nusispjauti į teisininko Vytauto Sinkevičiaus argumentus: masiškai dvigubą pilietybę dalinti galima tik pakeitus Konstituciją. Tokios Konstitucijoje užfiksuotos normos. 

Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.

O Konstituciją pakeisti nėra lengva – reikalingas referendumas. Jokio kito kelio nėra. Griežtumas čia reikalingas. Konstitucija – ne valgiaraštis, kurį restorano šeimininkas koreguoja kiekvieną rytą. Todėl siūlymai taisyti Konstituciją apeinant referendumo procedūrą parlamente priimtais įstatymais atrodo įtartini. Konstitucija – aukščiau nei A.Kubiliaus ar G.Landsbergio pasiūlyti įstatymai. Konstitucija aukščiau ir už patį Seimą. 

Vienintelis teisiškai nepriekaištingas kelias – išbandyti dvigubos pilietybės rebusą referendume. O jei iš anksto bijoma referendumo rezultatų, tai dvigubos pilietybės šalininkai turėtų pabrukti uodegą – jų norai nepriimtini Tautai. Ne Tauta turi prie jų taikytis, o jie – prie Tautos.

Todėl gabrieliams ir kubiliams sakau – tvarkykite Lietuvos reikalus taip, kad lietuviai nenorėtų išvykti iš Lietuvos, o išvykusieji – trokštų kuo greičiau sugrįžti. Jei taip pasielgti neįmanoma, nes britai ir vokiečiai mūsų medikus ir internetinių technologijų specialistus vis tiek nuvilios kelis sykius didesniais atlyginimais (tai – realybė, kurios nepaneigsi), tai dar nereiškia, kad galima laužyti Konstituciją.

Algimanto Šindeikio pasiūlymas

Man regis, puikią išeitį Facebooke pasiūlė ponas Algimantas Šindeikis. Štai ką jis rašė:

„Sudėtinga dilema: gyventi valstybėje su bendrapiliečiais už Atlanto ir Lamanšo, bet be Konstitucijos ar be bendrapiliečių už Atlanto ir Lamanšo, bet su Konstitucija.

Mano pasirinkimas aiškus: su Konstitucija, kad ir su mažiau piliečių. Jei nebus valstybėje Konstitucijos, anksčiau ar vėliau nereikės niekam ir tokios valstybės pilietybės. Nes tada Konstitucija bus ir Uspaskichas, ir Paksas, ir Bastys, ir Steponavičius, ir …

Be to, pilietybė – tikras ryšys su valstybe – mokėjimas joje mokesčių, turėjimas nuosavybės, pasirengimas ją ginti, dalyvavimas rinkimuose (sąmoningas, suvokiant už ką balsuoji), o ne tik kraujo ryšys ar dalyvavimas dainų šventėje. 

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Todėl konservatorių komjaunimo vairuojamas buldozeris per Konstituciją (Seimo įstatymu paneigiant Konstituciją) yra ne tik Konstituciją, bet ir valstybę naikinantis žingsnis.

Išlikimę orūs ir valstybiški. Ruoškimės referendumui. Įrodykime, kad galime konstituciškai priimti mums visiems svarbius ir būtinus sprendimus“.

Jei vadovausimės A.Šindeikio nuostata, Lietuva dar turi viltį išlikti lietuviška. Jei vadovausimės G.Landsbergio ir A.Kubiliaus logika, Lietuva – be ateities.

Šiandien, šv. Velykų proga, visiems lietuviams, tiek emigravusiems, tiek Lietuvoje pasilikusiems, linkiu kuo geriausios kloties. Atsinaujinimo linkiu ir abejotinos vertės įstatymo projektą siūlančiai G.Landsbergio komandai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.16; 15:24

Neseniai LRT televizija transliavo Zitos Kelmickaitės parengtą reportažą, paviešėjus Australijoje pas lietuvius.

Žurnalistė labai gyrė Australijos lietuvių vaišingumą. Net įkyriai. Turbūt nelabai galėjo ką svarbesnio pasakyti. Reportaže dalyvavę lietuviai norom nenorom palietė jiems svarbiausią temą: kaip išlikti su tauta, iš kurios išėjai į svieto galą. 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

O išlikti vis sunkiau, tiesiog neįmanoma. Palankumas protėvių tėvynei gali rusenti ilgai, keliose kartose, bet ne daugiau.

Gabrielius Landsbergis, vėl sugrįžęs į Australiją, sakė, kad lietuviams nebūtina kalbėti, t.y. mokėti, lietuviškai. Lietuvio samprata vis platėja. Ironizuojant galima pasakyti, kad ateity lietuviais laikysime ir tuos, kurie žino, kur ta Lietuva. Užteks vien to.

Na dar džiaugsimės, jeigu Australijos, Amerikos pilietis, kurio protėviai lietuviai, žinos Lietuvos sostinės vardą. Kuo toliau, tuo mažiau reikalavimų, įsipareigojimų ir įpareigojimų.

Kitaip ir būti negali. Kas suskaičiuos, kiek Australijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse tikrų lietuvių išnyko be pėdsako? Išnyks ir tas milijonas, išvykęs iš jau laisvos Lietuvos.

Tirpti  lietuviai pradeda iškart, vos pakilę iš Vilniaus, Kauno aerouostų. Ar daug lietuvių sugrįžo, išbėgusių nuo raudonojo maro? Vienetai. Ne vienas sugrįžęs vėl išvyko, ne vienas yra viešai pasakęs, kad nenori grįžti į Lietuvą, nes ji jau nebe ta, kokią jis paliko prieš kelis dešimtmečius.

Sutapo, kad LRT televizijoje beveik tuo pat metu buvo kalbinami ir Australijos, ir Rusijos lietuviai tremtiniai arba jų vaikai. Net jie, jėga išvežti, taigi ne pabėgėliai, o tremtiniai, negali, nenori, neketina grįžti į laisvą tėvynę. Vienas kitas norėtų, bet… Tai kad jūs patys bėgat iš Lietuvos.

Antroji pilietybė būtų gerai, bet ne daugiau. Nors Lietuva jiems padėtų persikelti, suteiktų pašalpą, būstą. 

Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.
Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.

Ne taip paprasta sugrįžti. Mišrios šeimos kaip ir Australijoje, primiršta lietuvių kalbą arba ji jau ne gimtoji kaip Australijoj.

Niekam aš nepriekaištauju: nei tiems, kurie, mirties genami, kažkada pabėgo iš Lietuvos, nei tiems, kurie jėga buvo išvežti į mirtį, bet stebuklingai išliko gyvi. Gal tik tiems, kurie tėvynę paliko po Baltijos kelio.

Bet ir vėl. Jeigu tavo šaly – laukinis kapitalizmas, geriau bėgti ten, kur kapitalizmas ne toks laukinis ir žymiai dosnesnis.

Dėl šito prarasto milijono kaltų daug, tik ne tie, kurie Baltijos keliu išėjo, kad negrįžtų. Dviguba pilietybė jų nesugrąžins, veikiau tik paskatins savanaudiškais tikslais dažniau važinėti į paliktą tėvynę.

Kalčiausia čia Europos Sąjunga, ypač didžiosios, turtingosios jos valstybės, kurios nenumatė naujoms narėms pereinamojo laikotarpio. Savanaudiškumas. Tėvynėje neturite darbo? Maži atlyginimai? Prašome pas mus: už darbus, kurių patys bodimės, mokėsime dešimteriopai daugiau.

Mūsų ekonominiai pabėgėliai toms savanaudėms geresni nei tie iš Afrikos, Azijos. Argi šitaip turėtų elgtis sąjungininkai?

Bet laikai pastebimai keičiasi. Anglijoje pelningesnio darbo ieškotojai iš skurdžių šalių jau vejami namo, net šaudomi.

Kaip sakoma, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tūkstantis kitas, nespėjęs suanglėti, sugrįš. Bet dar svarbiau: baimė būti niekinamam vieną kitą tūkstantį neabejotinai privers pasilikti namie ir kovoti su savais laukiniais kapitalistais.

2016.09.13; 07:26

Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko net 21 proc. balsų ir aplenkė kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), surinkusią apie 19 proc. balsų. Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką. 

AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.  

Vokietijoje net 67 proc. gyventojų nepritaria atvirų sienų politikai. Tai – dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc (http://www.propatria.lt/2016/08/dauguma-es-saliu-gyventoju-nepritaria.html). Nepritarimas imigracijos politikai lengvai konvertuojasi į nepritarimą vieningos ES projektui. 

Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą. 

Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas – ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų.

Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alcide`as de Gasperi, kartu su K.Adenaueriu ir R. Schumannu sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą. 

Simboliai iškalbingi, mat A. Spinelli Ventotene manifeste surašyta Europos be sienų vizija kaip tik ir yra pagrindinė dabartinės ES problema, kelianti visų nuo to kenčiančių tautų nepasitenkinimą. Beribės įvairovės kūrimas yra esminė Europos vienybės projekto savybė, nes, kaip nurodo P. Manent`as, Europos integracijos projektas nesiekia savęs apsibrėžti. „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.

P.Manent`o diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.

Šios ideologinės schemos, o ir apskritai ES veikimo mechanizmų Europos visuomenės tikrai nesupranta, bet bendra transnacionalinės politikos kryptis jiems daugiau nei aiški. Aiški ir atmestina. Europos Sąjunga tad pelnytai tampa vienovės įvairovėje ir multikultūralizmo persisotinusių visuomenių taikiniu. Dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių. Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Tai visuomenės, ilgai auklėtos postkolonijinės kaltės, kosmopolitizmo ir meilės žmonijai dvasia. Nepaisant to, visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.

Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio.

AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai. 

Apibendrinant, daugumoje Vakarų Europos valstybių tik proeuropietiška partinė valdžia kol kas sulaiko nuo referendumų dėl pasitraukimo iš ES, kuriuose visuomenės nuomonė neretai būtų pasidalinusi panašiai kaip Jungtinėje Karalystėje prieš „Brexit“. Visi matėme, kaip stipriai ir nenuspėjamai šios nuostatos svyruoja. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga yra virtusi įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti ir sugriauti stabilumą Europoje. 

To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai.

Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustuoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitai žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkalio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiugles“. 

Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitai žino geriau“ ir pradėti klausytis elitus renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą. 

Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas.

To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas. 

ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas, todėl pati Vokietija tapo savo politikos įkaite. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus. 

Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus poltikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“ (http://www.politico.eu/article/german-chancellor-angela-merkel-stands-by-migrant-refugee-policy-despite-afd-gains-mecklenburg-vorpommern-regional-elections/).

Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

201609.09; 10:40

Nesu didelis valdžios organizuojamų konferencijų mėgėjas. Keletą valandų būtinai sugaištama, susiruošus į Seime rengiamą diskusiją. O nauda – abejotina.

Nauda sunkiai pasveriama, mat organizatoriai su pranešėjais dažniausiai nepasako nieko naujo. Tiesiog išguldo faktus, kuriuos politika besidomintys ir taip jau žino arba išguldo faktus, kuriuos galima susirasti žymiai lengvesniu, paprastesniu būdu – namuose įsijungus kompiuterį.

Continue reading „Neįmanoma misija“

Siūlome susipažinti su prof. Alvydo Jokubaičio pranešimu, perskaitytu gruodžio 3 dieną minint Atviros Lietuvos Fondo (ang. Open Society Fund-Lithuania) 25-metį.

JAV finansininko ir filantropo Georgo Soroso 1990 m. spalio 5 d. įkurtas Atviros Lietuvos Fondas, iki 2008 m. veikęs ir kaip paramos fondas, buvo išsikėlęs tikslą skleisti atviros pilietinės visuomenės idėją.

Continue reading „Visiškai atvira visuomenė pasmerkta žlugti nuo savo atvirumo“

Besibaigiantys 25-ieji mūsų valstybės Nepriklausomybės metai daugeliui žadina norą per visagalio laiko prizmę įvertinti šalies socialinę-ekonominę būseną ir galimas perspektyvas.

Ne paslaptis – viena skaudžiausių pastarojo dešimtmečio problemų yra susijusi su tautiečių emigracija, natūralaus prieaugio sumažėjimu, ne linksma mūsų krašto demografine situacija.

Apie abiausiai nukraujavusius.

Continue reading „Lietuviški pamąstymai demografijos tema“

Dvidešimtmetis nuo 1990 iki 2010 metų – vienas intensyviausių migracijos laikotarpių Europos istorijoje. Tuo metu Europoje vykusiems demografinės situacijos bei migracinės elgsenos pokyčiams ypatingos įtakos turėjo Europos Sąjungos plėtra 2004 metais ir paskutinis Šengeno sutarties ratifikavimas 2007 metais.

Judėjimo laisvės liberalizavimas tapo svarbiu veiksniu, paskatinusiu tarptautinę migraciją. Be to, jis paskatino ir naujų migracijos sistemų Europos Sąjungoje atsiradimą.

Continue reading „Šiandien – tarptautinė konferencija „Migracija ir šeima Baltijos – Šiaurės regione: iššūkiai ir sprendimai““

Šių metų kovo pabaigoje Lietuvoje viešėjęs Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministras, kalbėdamas apie D.Britanijos vyriausybės veiksmus, ribojančius imigraciją, pareiškė: “jei dirbate, mokate mokesčius, paklūstate įstatymams ir prisidedate prie visuomenės gerovės, esate laukiami ir ateityje būsite laukiami.“ Taip kad panikai, kurią čia taip kėlė mūsų spauda apie britų priemones, priežasčių nėra.

Didžioji Britanija (toliau – D. Britanija) visuomet buvo atvira tiems, kas norėjo dirbti ir uždirbti. Ji priimdavo visus ir, pirmiausiai, savo buvusių kolonijų gyventojus. Sukūrus ES – atsirado laisvas asmenų judėjimas, kuris taip pat pridėjo porciją naujų imigrantų. Po to sekė politinio atšilimo laikotarpis Europoje – griuvo Berlyno siena, žlugo Sovietų Sąjunga bei atėjo Rytų Europos išsilaisvinimas. Visi šie įvykiai reiškė, kad D. Britanija vėl ir vėl priimdavo naujus imigrantus.

Continue reading „Didžioji Britanija ir Lietuva – kur prasideda ir baigiasi migracijos panašumai?“

Pasaulis – labai keistas reiškinys. Jis nuolat turi būti gelbėjamas: jei ne nuo pamišusio diktatoriaus, tai nuo tirpstančių ledynų ir sparčiai besidauginančios žmonijos, kuri tiesiogine to žodžio prasme, remiantis senesnėmis mokslininkų prognozėmis, jau turėjo netilpti Žemėje.

Tačiau mokslininkų, tobulinančių mus supančią aplinką, dėka sugeba susispausti ir išlikti. Vyksta savotiškos lenktynės – arba žmonija greičiau nustekens pasaulį, arba mokslininkai sugalvos, kaip tai daryti ilgiau.

Continue reading „Obama ir vėl gelbsti pasaulį. O kas išgelbės lietuvių tautą?“

Kuo skiriasi socialdemokratu save vadinantis A.Butkevičius nuo konservatoriaus A.Kubiliaus? Abu yra didžiausių partijų pirmininkai, abu premjerai (nesvarbu, kad vienas jau buvęs) ir, pasirodo, abu nepaprastai mėgsta „greituką“ politikoje (kai iš pradžių paviešinama pirmoji galvon šovusi mintis, o paskui imama galvoti, ką pasakė). A.Kubilius žymus savo „naktine mokesčių reforma“, o A.Butkevičius tampa tikru broliu dvyniu savo „politiškai žavia“ idėja – pensijas kompensuoti įvedant mokestį automobiliams.

Koalicijai vadovaujanti LSDP taip skubėjo paviešinti šią idėją, kad uždusęs ir užsimiršęs finansų ministras A.Šadžius iš pradžių nuskuodė į LRT laidą „Dėmesio centre“, o ne į valdančiosios daugumos politinę tarybą aptarti kilusios idėjos. Gaila buvo žiūrėti į ministrą, laidoje palaipsniui suvokiantį paviešinto pasiūlymo absurdiškumą. Jau net nesigilinsiu į po to valdančiojoje koalicijoje prasidėjusius ginčus. Argi tai ne valdančiųjų pliurpalizmas?

Continue reading „Politinis pliurpalizmas“

Tauta išsivaikščioja, miesteliais, miestais kasmet patraukia Baltijos keliu laimės ieškoti, į visuotinės gerovės šalis vergauti arba (gydytojai, mokslininkai, menininkai) pasipinigauti, o valdžia abejingai tyli ir skuba prisikimšti pilvą ir kišenes. Nėra reikalo čia pasakoti skaičiais, kas, kodėl, kiek, į kur masiškai bėga iš Lietuvos.

Žiniasklaida daug kartų apie tai pasakojo, kalbėjo su išvykstančiais, išvykusiais, net sugrįžusiais… Vaizdelis nekoks, bet valdžiai jis dar, matyt, nepakankamai šiurpus, kad ji bent pirštą pajudintų. Jai patinka, kad esame Europos, gal net pasaulio rekordininkai. Nė viena tauta taip nebėga iš savo namų, kaip lietuviai, nė vienos valstybės valdžia nėra tokia abejinga tautai, kaip Lietuvos valdžia.

Bet valdžia – dar ne tauta, tik tautos išrinktieji (deja!). Jeigu jie nusisuko nuo tautos, reikia tautai, dar namie pasilikusiai jos daliai, neabejingai savo likimui, kažką daryti.

Continue reading „Pradėkim iš naujo, nes mūsų jau tik du milijonai“

puola_1

Pagaliau prieš savaitę sulibdyta valdančiųjų Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programa teigia, kad mažinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir suteikti daugiau lengvatų nereikia, tai reiškia, kad jog ir toliau nepagrįstai bus didinamos kainos ir paslaugos, kurios ir šiaip kyla kas mėnesį.

Taip pat atsisakoma didinti pelno mokestį. Tokiu būdu suteikiamos nuolaidos milijonieriams ir kitokiems oligarchams. Pabrėždami, kad nesiūlo įvesti progresinių mokesčių (t.y. atsisakydami iš daug darbo pajamų gaunančių asmenų nurėžti didesnę jų dalį per mokesčius), konservatoriai vėlgi yra turtingųjų pusėje.

Continue reading „Partijos puola į mūšį“