Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
JAV Valstybės departamento specialioji pasiuntinė Holokausto klausimais Ellen Germain pasveikino Vyriausybės Seimui pateiktą įstatymo projektą, kuriuo siekiama išspręsti likusius klausimus dėl Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais gyvenusių žydų tautybės asmenų negrąžinto turto.
Pirmadienį susitikusi su užsienio reikalų viceministru Jonu Survila ji pabrėžė, kad teisingumo užtikrinimas Holokaustą išgyvenusiems ir jų įpėdiniams yra svarbus žmogaus teisių ir teisinės valstybės klausimas. Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Kaip skelbia Užsienio reikalų ministerija, šio susitikimo metu aptarti Holokausto švietimo, kovos su antisemitizmo apraiškomis ir Holokausto atminimo įamžinimo klausimai.
Kaip rašo pranešime Užsienio reikalų ministerija, J. Survila informavo JAV atstovę, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija prieš kelis mėnesius atnaujino bendrojo ugdymo istorijos programą, šiame procese buvo vadovautasi ir Tarptautinio Holokausto atminties aljanso rekomendacijomis dėl mokymo ir mokymosi apie Holokaustą. Taip pat aptartas bendradarbiavimas su JAV, įamžinant Holokausto atmintį Lietuvoje, abiejų šalių muziejų ryšiai.
JAV Valstybės departamentas pranešė, kad išleidžia 32 naujai suskaitmenintų dokumentų tomus apie JAV santykius su užsienio valstybėmis, tarp kurių pateikiami ir Lietuvai svarbūs dokumentai.
Internetinėje platformoje publikuojamas Valstybės departamento susirašinėjimas su JAV atstovybėmis užsienyje, susijęs su įvairiais 1920-1941 m. laikotarpio tarptautinio gyvenimo įvykiais.
Anot Užsienio reikalų ministerijos ambasadoriaus ypatingiems pavedimams Vytauto Žalio, JAV užsienio politikos dokumentų suskaitmeninimas labai palengvins tyrinėtojų darbą visame pasaulyje ir suteiks galimybę dirbti su archyvine medžiaga nuotoliniu būdu.
„Tai yra didelė dovana Lietuvos akademinei bendruomenei, lobis visiems, kurie domisi tarptautiniais santykiais“, – kalbėjo ambasadorius V. Žalys.
Šie dokumentai pirmą kartą buvo paskelbti 1935-1943 metais daugiatomiame leidinyje, kuris šiuo metu jau yra tapęs didele retenybe.
JAV pareigūnai pareiškė, neva prieštaringai vertinamas profesorius, kurį, anot žiniasklaidos, JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) ketino paskirti JAV pasiuntiniu Europos Sąjungoje (ES), nekandidatuoja į šį postą, praneša BBC.
Baltųjų rūmų pareigūnai JAV žiniasklaidai teigė, kad T. Malokas niekada nebuvo svarstomas kandidatas į šias pareigas. Pirmą kartą sausio mėnesį pasirodžius pranešimams apie galimą T. Maloko paskyrimą į JAV pasiuntinio ES pareigas, Briuselyje kilo susirūpinimas. Profesorius T. Malokas kritiškai vertina ES, anksčiau ES palygino su buvusia Sovietų Sąjunga.
Anksčiau šiais metais T. Malokas BBC sakė kalbėjęs su D. Trampu apie JAV ambasadoriaus ES vaidmenį, tačiau pareiškė, kad „jo paskyrimas negali būti patvirtintas, kol apie tai nebus paskelbta iš prezidento lūpų“.
Tačiau Baltųjų rūmų pareigūnas verslo laikraščiui „The Wall Street Journal“ teigė, kad niekada nebuvo svarstoma T. Maloko kandidatūra šiam postui. JAV valstybės departamentas patvirtino, kad T. Malokas tikrai nėra kandidatas į pasiuntinio pareigas.
Profesorius žinomas dėl garsiai reiškiamos kritikos dėl bendros valiutos euro ir kritiškų pasisakymų apie Europos Komisijos prezidentą Žaną Klodą Junkerį (Jean-Claude Juncker). Europos Parlamento lyderiai vasarį teigė, kad T. Maloko požiūris į ES pertvarkymą atskleidė „siaubingą piktavališkumą“, ir jis turėtų būti paskelbtas nepageidaujamu asmeniu.
Du JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) bendradarbiai, pabėgę į SSSR, pakeitė „Šaltojo karo“ eigą. Iki gyvenimo pabaigos jie stengėsi grįžti namo…
Tokios svarbios pasaulio politikai spaudos konferencijos Žurnalistų Centrinių rūmų (rus. – CDŽ) Marmurinėje salėje niekada nebuvo – nei iki to, nei po to.
Daugiau kaip du šimtai žurnalistų iš viso pasaulio suėjo ten 1960 metų rugsėjo 6 dieną 11 valandą ryto. „Jau pusvalandį iki renginio pradžios išilgai Suvorovo bulvaro, nuo Arbato aikštės iki Nikitinskije vartų išsirikiavo virtinė vos ne visų pasaulio markių automobilių“, – tos dienos vakare pranešė laikraštis „Izvestija“. Visame rajone pusantro kilometro spinduliu aplink CDŽ patruliavo šimtai KGB bendradarbių civiliais drabužiais.
Herbertas Jardlis gimė 1889 metais Jungtinėse Valstijose. Užaugo vadinamuosiuose viduriniuose Amerikos vakaruose.
Dėl draugiško, linksmo būdo tapo mokyklos numylėtiniu. Be to, pasižymėjo darbštumu, pažangumu, tvarkingumu.
Žodžiu, mokėsi labai rimtai. Ypač jam patiko tiksliosios disciplinos. Dar būdamas moksleiviu pramoko telegrafuotojo amato. Pirmoji jo darbovietė – telegrafistas gelžinkelio stotyje.
H.Jardlis taip pat mėgo žaisti kortomis. Pokerį jis tiesiog dievino. Žaisdamas pokerį jis pasiekė didelių laimėjimų. Aplošti H.Jardlį buvo beveik neįmanoma.
1912 metais šis jaunuolis įsidarbino JAV valstybės departamente. Darbuotis teko telegrafistų biure. Štai tada išryškėjo dar vienas išskirtinis šio vyriškio bruožas – pomėgis slaptiesiems šiframs bei kodams. Tiksliau tariant, pomėgis tokius šifrus ir kodus kuo skubiau iššifruoti.
JAV Valstybės departamentas Borisą Gladkovą, sovietų atstovybės JTO darbuotoją, 1956 m. birželio 22 dieną paskelbė persona non grata: už dalyvavimą “veikloje, visiškai nesuderinamoje su jo, Sovietų Sąjungos delegacijos nario JTO, statusu”.
Kuo nusikalto šis labai simpatiškas, draugiškas, komunikabilus, energingas diplomatas? Jo daugiau kaip metus trukusi draugystė su įtakingu vienos korporacijos, gaminančios turbinų variklius komerciniams ir kariniams laivams, darbuotoju – puikus pavyzdys, kaip galima įtraukti žvalgybinių gudrybių neišmanantį žmogų į pavojingą, nusikalstamą, su valstybės paslaptimis susijusią veiklą, jam nieko bloga neįtariant.
Be jokios abejonės, ”Wikileaks” veikla – dviprasmiška. Kaip bebūtų apmaudu, bet mes iki šiol nežinome tikrųjų skandalingojo portalo įkūrėjo Juliano Assange tikslų. Galbūt niekad apie tuos tikslus ir nesužinosime arba sužinosime po 50-ies metų, kai jau bus nebeaktualu. Sutinku su nuomone, kad JAV armijos seržantą Bredlį Meningą, J.Assange internetinei svetainei pateikusį dešimtis tūkstančių slaptų dokumentų, galima vadinti išdaviku. Neatmetu ir galimybės, kad “Wikileaks” atvirumai labiausiai pakenkė JAV interesams. Tačiau vis dėlto nesuprantu tų karštakošių, kurie “Wikileaks” įkūrėjus vadina pačių griežčiausių bausmių nusipelnusiais šunsnukiais.
