Rusija propagandai šalies viduje ir užsienyje išleidžia kasmet 1,4 mlrd. dolerių. Kremliaus propagandos tinklas aprėpia 600 milijonų žmonių 130 valstybių, kalbančių 30 kalbų.

Tačiau, pasirodo, vis daugiau pačių Rusijos gyventojų ją laiko nė kapeikos verta.

Juoda-balta visiems įgriso

2016-ųjų lapkritį Rusijos žiniasklaida pranešė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizija ir tradicine žiniasklaida (rbc.ru). „Levados centro“ (Левада-центр) atlikta sociologinė apklausa parodė: televizija kaip informacijos šaltiniu tiki 56% apklaustųjų, kai tuo tarpu dar neseniai, liepos mėnesį, TV pasitikėjo 61%. Nepasitiki 41% apklaustųjų (vasarą buvo 35%). Apskritai, sumažėjo pasitikėjimas visa tradicine žiniasklaida: 47% apklaustųjų kyla įtarimų, jog televizija, radijas ir spauda kažin ko iki galo nepasako, o 35% respondentų mano, jog žiniasklaida dažnai pateikia melagingą informaciją apie įvykius (prieš metus taip manančių buvo mažiau – atitinkamai  42% ir 31%). 

Televizija – galinga propagandos priemonė. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų vasario mėnesį interfax.ru parašė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizijos naujienomis. Fondo „Visuomeninė nuomonė“ (Общественное мнение) atlikta sociologinė apklausa nustatė, jog Rusijos gyventojų pagrindinis informacijos šaltinis tebėra televizija (78%). Pusė šalies piliečių vis dar tiki TV teikiant teisingą informaciją, tačiau 2015-aisiais tokių žmonių buvo 63%. Interneto naujienų svetainėse lankosi 39% apklaustųjų ir ši auditorija nuo 2010 metų padidėjo tris kartus.

Ne per seniausiai iš to paties internetinio leidinio rbc.ru sužinojome Kremliaus sienose svarstant reikalą pakoreguoti Rusijos federalinių kanalų transliuojamą tematiką (повестку). Apie tai leidiniui pranešė skaitytojams nepristatyti Prezidento administracijai artimi žmonės. Pasak jų, TV laidose liūto dalį užima užsienio politika, o apie šalies vidaus gyvenimą kalbama mažai ir neįtaigiai. Girdi, žiūrovams peršama viena: Mes čia geri, o jie ten (užsienyje) blogi. Aplinkui vien priešai. Per pastaruosius metus žmonės pavargo leisti laiką kariniame informaciniame fronte. Daugelis piliečiams rūpimų dalykų aptarinėjami ne televizijoje, o Internete, socialiniuose tinkluose, ir Kremlius norėtų suartinti šiuos du dabar skirtingomis temomis kalbančius pasaulius.

Ar įmanoma apsiginti nuo klaidingų žinių? Slaptai.lt nuotr.

Tokios kalbos Kremliuje prasidėjo po to, kai jo gyventojai sužinojo naujojo Prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo Sergejaus Kirijenkos užsakymu atliktų federalinių TV kanalų transliuoto turinio tyrimo išvadas.

Tyrėjų nuomone, vaizduodama visuomeninę-politinę realybę federalinė televizija svarbiausiu dalyku rodo reikalą ginti Rusijos nacionalinį suverenitetą nuo užsienio priešiškumo ir šia išorine grėsme teisina šalį slegiančius ekonominius ir socialinius sunkumus. Reikia būti patriotais ir pasitikėti valstybe, kurią įkūnija šalies prezidentas Vladimiras Putinas.

Tuo tarpu šalies vidaus gyvenimas (внутриполитическая повестка), visuomeninių organizacijų ir paskirų žmonių interesai ignoruojami. Tyrėjai perspėja, jog pasaulio supriešinimas, jo vaizdavimas vien juoda ir balta spalvomis ir emocinės įtampos kaitinimas prie gero neveda.

Televizija turi tapti veiksmingu komunikacijos instrumentu svarstant šalies vidaus gyvenimo problemas, – tuo rbc.ru šaltinis leido suprasti, jog Kremlius sunerimo dėl 2018-ųjų pavasarį įvyksiančių prezidento rinkimų. Į prezidento administracijos vadovus paskirtas Kirijenka, kiek žinoma, turi garantuoti, kad rinkimų nugalėtojas gautų ne mažiau kaip 70% rinkėjų balsų ir tuo pačiu metu išliktų politinės konkurencijos regimybė. Kirijenkai su ekspertais ir vadinamaisiais politiniais technologais reikia suburti naują daugumą, palaikančią Putiną vien iš pasitikėjimo, nes po Krymo prijungimo susiklostęs konsensusas negalėjo ilgai tverti ir ėmė eižėti. Reikia žmonėms pažadėti kažin ką šviesaus ateityje: šalies modernizavimą, nacionalinę sėkmę, asmeninę gėrovę, socialinę apsaugą ar dar ką. Rasti naujus žodžius ir toną, kurie įtikintų Putiną esant kažin kuo ypatingą ir nusipelniusį vadovauti valstybei ištisus 25 metus. 

Fakenews. Slaptai.lt nuotr.

Maskvos valstybinio tarptautinių santykių universiteto (МГИМО) profesoriaus Valerijaus Solovėjaus nuomone, 2014-2015 metais, kai propagandos strategija buvo grindžiama konfrontacija, priešo įvaizdžio kūrimas ir įtampos palaikymas mobilizavo visuomenę. Tačiau nelikus aiškiai suvokiamo priešo tokia būsena negali ilgai trukti. Tuo tarpu Ukrainos tema išblėso, Sirija pernelyg toli, JAV nustojo buvusi didžiausiu priešu. Žmonės ėmė pavargti nuo televizijos kanalų agresyvios retorikos, – teigia profesorius. – Dabar, artėjant rinkimams, žmones reikia įtikinėti, jog prezidento pastangomis problemos išspręstos, mes įveikėme rifus ir išplaukėme į plačius, ramius vandenis. Žodžiu, iškilo būtinybė nukreipti šalį naujos ideologijos bėgiais.

Pilietinio karo nuojauta

Toli gražu ne visi sutinka, kad Rusija įveikė rifus, netgi priešingai – tvirtina didžiausius pavojus dar tykant. 2014 metais po Krymo konsensuso susiklostęs pasaulio paveikslas tebėra tvarus, tačiau jo pakraščius po truputį ardo ekonominė krizė, į aklavietę užėjusi užsienio politika, – teigia Rusijos politinių technologijų centro prezidentas Igoris Buninas. – Ši erozija vyksta lėtai, ir reikia daug laiko, kad ji pasiektų šerdį – Vladimiro Putino reitingus. Pasak šio istoriko, politologo ir politinio technologo, plika akimi dar nematyti, kad Rusijos visuomenė smarkiai susiskaldžiusi, tačiau anksčiau ar vėliau už valdžią balsuojanti tylinčioji dauguma pradės irti ir tada bet koks kraštutinumas atneš milžinišką žalą.  Kai kas šiuose žodžiuose įžvelgia pilietinio karo pranašystę.

Dar viena organizacija – socialinio projektavimo centras “Platforma“ atliko tyrimą „Rusijos televizijos sociologija“. Apie 2016 metų Rusijos televizijos laidas kalbėta su daugiau kaip 50 ekspertų, žurnalistų  – Kremliaus politikos šalininkų ir priešininkų, apklausta 1600 žmonių. Pranešimas apie šį tyrimą sukėlė didelį susidomėjimą, socialiniuose tinkluose sumirgėjo nuorodos į šį dokumentą. Tyrimo metų apklaustų žurnalistų vieninga nuomone, dabartinė televizija kompromituoja valdžią. Į klausimą, kokius jausmus dažniausiai patiria žiūrėdami įvairių televizijos kanalų naujienų laidas, žmonės atsakė: baimės, nerimo – 37%, susierzinimo – 24%, pasitikėjimo – 12%, optimizmo, stabilumo, tikrumo – 11%, abejingumo – 7%, nė kokių – 18%.

Tyrėjų nuomone, žmones nuo televizijos atgraso jau vien TV laidose vyraujanti bendravimo maniera, kalbos tonas, ypač politinių diskusijų (политических ток-шоу) – tokio chamiškumo žmonių tarpusavio bendravime nebūna. Argumentai, jeigu jie pateikiami, būna primityvūs (tarytum kitokių žiūrovai nebūtų verti), rėksmingai ir kategoriškai (kaip laužtuvu) brukama viena nuomonė – klišė (valdžios požiūris). Kalbama tas pats per tą patį, pokalbių temos keliauja iš vienos laidos į kitą – kaip ir jų dalyviai, kurie regisi ir nakvoja TV studijose. Žodžiu, nieko dora nepasakoma (žmonės negirdi bent jau tokio lygio diskusijų, kokias jie patys užveda buityje ar darbe), tačiau žiūrovai emociškai įaudrinami ir negali atsiplėšti nuo ekrano (kaip žiūrint pornografiją).

Valstybinė televizijos, kaip politinės informacijos transliuotojo, užduotis yra įtraukti žmones į valstybės reikalus, tačiau po tokių laidų žiūrovai, kaip sakoma „Platformos“ pranešime, dar labiau nuo jų nutolsta. Jie ką tik dalyvavo action, lėmė pasaulio likimą, o čia krizė, kyla kainos, prastėja švietimas ir sveikatos apsauga. Emociškai įkaitinti žmonės tiesiog perkelia savo susierzinimą ant namiškių ir visa to, kas dedasi už lango.

„Platformos“ pranešime nurodoma ir dėl viso šito ateityje galinti kilti didžiausia grėsmė: sistemos, tai yra valdžios konstrukcijos, savaiminė griūtis. Vienus televizija, kaip sakyta, audrina ir traukia, o kitus – atstumia. Nuo TV pasaulio tolsta visuomenės klasė, kuri plačiąja žodžio vadintina valdymo specialistais. Tai – išsilavinę žmonės, sugebantys racionaliais argumentais atskirti teisingą požiūrį arba veiksmą nuo klaidingų. Tuo tarpu sistema, pati to nepastebėdama, praranda ryšį su šiais žmonėmis. Ne visi jie išvažiuoja į kitas šalis ir išsiveža savo patentus, pinigus, technologijas ir sugebėjimus. Tačiau tarp jų daugėja linkusių (arba linkstančių) neturėti reikalų su tuo, ką įkūnija televizija.

Jau 2014-aisiais, praėjus keliems mėnesiams po Krymo aneksijos, politikos technologas Glebas Pavlovskis abejojo, kas ką valdo įsismarkavus visuotinei isterijai: ar Putinas televiziją, ar atvirkščiai. Jo žodžiais, Ukrainos revoliucija buvo tam tikra dovana, leidusi isterijas paversti tikru mobilizuojančiu, ilgai trunkančiu serialu. Tačiau radosi nauja vyriausybė – „Ostankino“ (Rusijos federalines TV programas transliuojančio techninio centro pavadinimas, ten įsikūręs ir įtakingiausiu Rusijoje laikomas „Pirmasis kanalas“), kurios įtaka valstybėje daug didesnė nei tikrosios vyriausybės. Ir subjektas Putinas tapo jos įkaitu, tuo, į kurį galima kėsintis, – personažu.

Rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis prieš kelis mėnesius „Laisvės radijui“ tiesiai pareiškė: Ne Kremlius nustato televizijai temas, o televizija – Kremliui (Не Кремль определяет повестку дня телевидения, а телевидение – повестку дня Кремля). Anot jo, Rusijos prezidento aplinkoje varžosi dvi jėgos, vieną jis pavadino hibridinės kapituliacijos partija (reikėtų kiek nors nusileisti norint sankcijų sušvelninimo), kitą – trečiojo karo partija (reikalingas išorės priešas, su kuriuo kariaujant paprasta paaiškinti ekonomikos griūtį ir kitaip manančių persekiojimą). Karingasis sparnas įgyja vis daugiau įtakos ir gauna vis daugiau laiko Rusijos televizijoje (kas vakarą tvinksta beprotybė visuose federaliniuose kanaluose). 

Istorikas Andrejus Piontkovskis

Tiesiog žiūrovų akyse bręsta fenomenas pirmas autoritarinių režimų istorijoje ne karinis, o televizinis valstybės perversmas. Jau ne Kremlius nurodinėja televizijai, ką reikia daryti, o televizija – Kremliui. Piontkovskio manymu, Putinui liko vienintelė galimybė dar kiek išlaikyti valdžią – pačiam imtis vadovauti šiam perversmui (самому возглавить этот медийный переворот).

Televizija mirė, tegyvuoja internetas!

Rusijos vyriausybei priklausančio Finansų universiteto politinių tyrimų centro direktorius Pavelas Salinas mano, jog pastaruoju metu televizija, o kartu su ja ir valdžia, atsidūrė pavojingoje padėtyje: kaip SSRS gyvavimo pabaigoje, kai laidų tematika neatitiko gyventojų lūkesčių. Šis žinybinis mokslininkas neslepia, kad Rusijoje televizija gerokai griežčiau kontroliuojama negu kitos žiniasklaidos rūšys, todėl kai ateis įsakymas iš viršaus, tematika pasikeis. Tuo tarpu leidinio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė Julija Latynina prieš kelias savaites paskelbė: Televizoriui galas (Конец телевизора). Jos įsitikinimu, prasidėjo negrįžtamas procesas, prilygstantis Reformacijai.

Latynina rašo, jog daugelį metų Rusijoje gyvavo zombia dėžės mitas: buvo tikinama labai didelę Rusijos gyventojų dalį, gal 85%, o gal ir visus 90%, gyvenant ir kvėpuojant tuo, ką rodo televizorius, tiksliau – federaliniai TV kanalai. Reformacijos skelbėja su tuo nesutinka ir siūlo spręsti patiems: Rusijoje gyvena daugiau kaip 140 milijonų žmonių, o „Pirmojo kanalo“ naujienų laidą „Vremia“ žiūri tik 6 milijonai Rusijos gyventojų, tai yra mažiau kaip 5%. Tai, tvirtina Latynina, – oficiali statistika, ją lengva patikrinti (gaila, nenurodo šaltinio). 

Žurnalistė Julija Latynina

Kitas klausimas: koks laidos „Vremia“ auditorijos vidutinis amžius? Atsakymas: 63 metai. Tai – irgi oficiali statistika. Kitais žodžiais, 5% žmonių, žiūrinčių „Vremia“, – tai anaiptol ne pati aktyviausia gyventojų dalis. Dabar, klausia Latynina, kiek žmonių pažiūrėjo kovo pradžioje Internete pasirodžiusį dokumentinį filmą „Jis jums ne Dimonas“ (Он вам не Димон)? Tik  per YouTube – apie 20 milijonų žmonių, o iš viso – bent du kartus daugiau. Kitaip sakant, kas antras Rusijos pilietis, jaunesnis nei 50 metų, matė Kovos su korupcija fondo pristatytą filmą-tyrimą apie valstybės vyriausybės pirmininko Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą korupcijos tinklą.

Prieš penkerius metus įkurto Kovos su korupcija fondo steigėjas ir labiausiai Kremliaus nekenčiamas opozicijos veikėjas Aleksejus Navalnas šį filmą baigia labai liūdna išvada. Buvęs prezidentas, dabartinis premjeras ministras ir valdančiosios partijos „Jedinaja Rosija“ lyderis beveik atvirai surezgė korupcijos tinklą iš organizacijų ir labdaros fondų, per kuriuos ima oligarchų pakišas ir maniakiškai stato sau rūmus bei rezidencijas visoje šalyje. Perka jachtas ir viduramžių pilis užsienyje. Į Medvedevo sumanytąsias schemas įtraukta tūkstančiai žmonių. Slaptus rūmus saugo valstybės specialiosios tarnybos.

Iš tikrųjų šios paslaptys, kalba Navalnas, slepiamos tik nuo Rusijos liaudies, kurios sąskaita viskas ir statoma, o valdžioje apie tai visi ir viską žino. Medvedevas gali sau leisti vogti tiek daug ir labai nesislapstydamas todėl, kad ir Putinas daro tą patį, tik dar didesniu mastu. Visi vyriausybėje šitai daro. Ir teismų, ir prokuratūros, ir specialiųjų tarnybų vadovai daro tą patį – tampa milijonieriais ir milijardieriais pasitelkę korupciją. Sistema supuvo tiek, kad joje visiškai neliko sveikų vietų. Per 17 metų buvimą valdžioje šie žmonės sukūrė sklandžiai veikiantį mechanizmą, kaip Rusijos nacionalinį turtą paversti rūmais ir bankų sąskaitomis sau ir savo vaikams. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tiek turtų turinčioje Rusijoje dauguma žmonių gyvena taip vargingai.

Visi Rusijoje žinojo valdžią vagiant, tačiau šis filmas, rašo Latynina, tarytum iš naujo atvėrė akis žmonėms, kurie anksčiau žinojo tik Krymas mūsų (Крым наш). Pasitikėjimas Medvedevu per mėnesį sumažėjo nuo 52% iki 42%. Kovo 26 d. Rusijos miestuose įvyko korupciją smerkiančios protesto akcijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių (Maskvos policijos duomenimis, sostinėje protestavo 7-8 tūkstančiai žmonių,  opozicijos atstovai nurodo 25-30 tūkstančių). Aleksejų Navalną policija sulaikė praėjus 15 minučių nuo jo pasirodymo protestuotojų gretose, suėmė 15 parų ir skyrė baudą – esą nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams. Internete jį palygino su Hitleriu – neabejojama, jog tai – Kremliaus užsakyto politinio perėjūno diskreditavimo vajaus pradžia.

O Julija Latynina kalba apie Reformacijos pradžią. Roma sukriošo! Tačiau ne visiautoriai skuba laidoti televiziją, nors ir įspėja, jog eksperimentai gali visaip baigtis. Pasak politologo Nikolajaus Mironovo, Rusijos televiziją mėginta pertvarkyti ano amžiaus 9 dešimtmetyje. Baigėsi tuo, kad ji tapo nekontroliuojama (вышло из-под контроля). Bet kuri ideologizuota, propaganda pagrįsta sistema, samprotauja šis autorius, iškreipia tikrovę, ir praraja tarp propagandos ir realybės būna tuo didesnė, kuo sistema labiau atitrūkusi nuo žmonių. Dabar atotrūkis tarp sistemos ir žmonių yra labai didelis. Jeigu valdžia nuspręs lygiuotis į internetinę tematiką, jai teks atsakinėti į klausimus, kurie iš tikrųjų  jaudina žmones. Lygiuojantis į Internetą, reikės duoti žodį ir opozicijai. O tada…

O tada iškils klausimas, kas dėl visko kaltas. Pasaulinio banko duomenimis, Rusijoje daugiau kaip 21 milijonas žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Gimstamumas nedidelis, žmonės sensta, vyrų gyvenimo trukmė ne per ilgiausia. Iki 2050 metų gyventojų skaičius šalyje, prognozuojama, gali sumažėti  16%, dirbančiųjų – 25%. „The Washington Post“ parašė, jog Rusija tik dedasi įtakinga ir grėsminga valstybe ir kišimusi į kitų valstybių reikalus slepia savo silpnumą. Putino režimas laikosi ant netvirtų pamatų, kuriuos ardo didelės vidinės problemos.

Jie nori, kad bijotume

Kremliui artimi internetiniai leidiniai neišleidžia iš akių vienos temos. Antai RT rusiškoje svetainėje rašoma apie tai, kaip Vokietija mėgina užslopinti Rusijos žiniasklaidą Baltijos šalyse (как Германия пытается заглушить российские СМИ в Прибалтике). Esą Vokietijos užsienio reikalų ministerija nusprendė padėti Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje sukurti alternatyvią rusišką žiniasklaidą – radiją ir televiziją (Estijoje nuo 2015-ųjų veikia rusiškas kanalas ETV+). Rusijos informacijos agentūra EA Daily praneša: Lietuvos valdžia pasibaisėjusi: 25% gyventojų gerbia Putiną (Власти Литвы в ужасе: 25% населения уважают Путина). Šio pranešimo autorius kartoja, ką parašė mūsiškis Lrytas: apie 73 proc. Lietuvos rusų myli Rusijos prezidentą ir 64%  Lietuvos lenkų patinka Vladimiras Putinas. Be to, Lietuvos provincijoje iki 20% etninių lietuvių palaiko Rusijos prezidentą, jo užsienio ir vidaus politiką.

Skaitome toliau: Baltijos šalyse toliau vykdoma Rusijos žiniasklaidos diskriminacija (rubaltic.ru). Kovojant su ja nužygiuota net iki Europos parlamento, kur priėmė rezoliuciją prieš trečiųjų šalių propagandą, tiesiai sakant – prieš Kremliaus. Tačiau Baltijos šalyse susidomėjimas Rusijos žiniasklaida neišblėso: skirtingai nuo politikų, paprasti žmonės suinteresuoti išsaugoti žodžio laisvę. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik: Baltijos šalys pastoviai stato kliūtis Rusijos žiniasklaidai. Antai Lietuva pristabdė Rusijos kanalo „RTR Planeta“ retransliavimą, ankstesniais metais išsiuntė iš šalies Rusijos federalinio kanalo filmavimo grupę, atsisakė akredituoti naujienų agentūros „Novosti“ korespondentą, o „Komsomolskaja pravda“ žurnalistą paskelbė persona, keliančia grėsmę valstybės saugumui.

Rusija, anot „Sputniko“, su tuo nesitaiksto. Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė: žiniasklaidos persekiojimo Baltijos šalyse atvejai akivaizdžiai rodo, ko iš tikrųjų verti demagoginiai Vilniaus, Rygos ir Talino tikinimai sekant demokratijos ir žodžio laisvės principais. Estijoje įtraukus „Pervyj Baltijskij kanal“ į priešiškos žiniasklaidos sąrašą, Pilietinių teisių plėtojimo ir žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento narys Aleksandras Brodas parašė Europos Tarybos ir OSCE atstovams: Kova su Rusijos žiniasklaida Baltijos šalyse vykdoma dėl to, kad ji pateikia kritinę informaciją dėl krizinių reiškinių regione ir visoje Europoje. Šis puolimas, pasak nario, yra žodžio laisvės principo pamynimas.

Viename iš čia paminėtų tekstų randame tai, kas jų autoriams labiausiai magėjo parašyti, gal todėl ir parašyta riebiomis raidėmis: Bijo – vadinasi, gerbia. Šių metų pradžioje minėto fondo „Visuomeninė nuomonė“ atliktos apklauso duomenimis, 86% respondentų mano, jog Rusijos pasaulyje bijo ir dauguma (75%) tuo patenkinti.

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos žurnalistas Aleksejus Kovaliovas, prieš kelerius metus dirbęs valstybinėje naujienų tarnyboje, dabar vadinamas vienišu kovotoju su Kremliaus propagandos imperija (žr. https://noodleremover.news/). Jis atkreipė dėmesį, kas atsitiko, kai Latvijoje praėjusių metų pavasarį uždraudė „Sputnik“ svetainę “, tačiau ji toliau veikė persivardijusi: apsilankymų padaugėjo 2,5 karto. „Sputnik“ priklauso liūdnai pagarsėjusiai propagandos Kremliaus grupei „Rosija segodnia“ (Russia Today), turi svetaines užsienio šalyse 30 kalbų.

Pasak Kovaliovo, RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian stropiai renka straipsnius apie Rusijos propagandos galią, išverčia ir skelbia su iškilmingais komentarais: Žiūrėkite, kaip jie mūsų bijo! Žurnalisto žodžiais, straipsnius apie Rusijos propagandos grėsmę skaito daugiau žmonių negu pačią propagandą. Jis sakosi atidžiai sekąs Kremliaus propagandą ir galįs tvirtinti, jog nuo 2014-ųjų jos intensyvumas ėmė slūgti, tuo tarpu būtent 2016 metais Rusijos propaganda tapo pasauliniu fenomenu, kurio visi bijo.

Čia minėtas pranešimas „Rusijos televizijos sociologija“ pradedamas anoniminiu epigrafu „Мы, оглядываясь, видим лишь руины“ (Atgal pažvelgę, matom tik griuvėsius). Autoriai greičiausiai pamanė Rusijos skaitytojus ir taip žinant, kad tai – eilutė iš Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio „Laiškų bičiuliui į Romą“.

Gal iš tikrųjų vertėtų dažniau į viską pažvelgti „Novaja gazeta“ apžvalgininkės Julijos Latyninos akimis? Stebėkime, kaip žlunga trečioji ar kažin kelinta Roma. Juo labiau kad pati Kremliaus televizija tai rodo…

2017.04.29; 21:01

Gaidžio metai – svarbūs. 2017-ieji gali tapti lūžio laikotarpiu, kada viskas kardinaliai keičiasi. Nebūtinai gerojon pusėn. Užsienio politikos apžvalgininkai vis dažniau pripažįsta: griūna iki šiol galiojusi pasaulinė tvarka, ir į pasaulinę areną vėl ropščiasi vadinamoji „stipriojo teisė“. Kremlius bando įrodyti, jog stipresnysis turi visas teises, o silpnoji pusė teturi tik vieną teisę – nusilenkti stipresniojo valiai.

Lietuva privalo būti budri. Mums svarbu suvokti, kuo baigsis tikrą karą primenantys naujojo JAV prezidento ginčai su šalies specialiosiomis tarnybomis.

Kuo greičiau paaiškės, kas laimi  – JAV žvalgybininkai, kaltinantys Kremlių bandžius paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus, ar Donaldas Trampas (Donad Trump), neigiantis Vladimiro Putino hakerių įtaką jo pergalei, – tuo lengviau numatyti tolimesnius naujojo prezidento ketinimus dėl bendravimo subtilybių su šiandienine Rusija.

Tada tikriausiai bus galima svarstyti, ar Baltijos šalyse dislokuojami Amerikos daliniai – ilgam. Tokiu atveju būtų įmanoma net prognozuoti, ar į Lenkiją permetami vokiečių tankai, – taip pat ilgam. Juk Vokietijos elgsena saugant rytines NATO sienas priklauso ne vien nuo Vokietijos kanclerės, bet ir nuo JAV prezidento nuotaikų.

Ir vis dėlto atrodo, kad D.Trumpas – į didžiąją politiką įsiveržęs verslininkas, kurio veiksmų neįmanoma suvokti, jei manome, kad jis nėra nei Rusijos įtakos agentas, nei labai primityvus žmogus.

Lengva perprasti, kad būsimajam Baltųjų rūmų šeimininkui nėra malonu, kai Amerikos žvalgybinė bendruomenė sutartinai tvirtina „nė neabejojanti buvus milžinišką Rusijos slaptųjų tarnybų poveikį 2016-ųjų prezidento rinkimams JAV“. Tačiau, užuot viską neigęs, D.Trumpas, jei jis nuoširdus JAV patriotas ir pretenduoja tapti rimtu politiku, privalėtų elgtis kiek kitaip, nei elgiasi dabar. Žymiai išmintingiau. Pavyzdžiui, amerikiečių tautą ir pasaulį galėjo senų seniausiai nuraminti: „konkrečiais darbais įrodysiu, kad niekam negalima kištis į JAV rinkimus“. Štai tokie pareiškimai sumažintų įtarimus. Bet D.Trumpas elgiasi būtent taip, tarsi diskusijas dėl „įtakos agento“ ar „primityvaus kvailio“ norėtų kuo labiau sustiprinti. Labai iškalbingas Twitter paskyroje neseniai atsiradęs jo įrašas: „Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“ (šiuos žodžius cituoja ir alfa.lt).

Tikrai kvailumui nėra ribų. Kas gi įrodinėja, kad geri santykiai su Rusija – blogis? Visi mes tvirtinome, tvirtiname ir tvirtinsime: „bičiuliautis su svetimų žemių neokupuojančia Rusija – didžiausias gėris“. Bet štai bičiuliautis su svetimas teritorijas grobiančia Rusija – didžiausia nuodėmė. Man regis, ši aksioma tokia akivaizdi, kad nė nereikia papildomų paaiškinimų: padoriam, garbingam žmogui turėtų būti bjauru sėdėti net prie vieno stalo su V.Putinu, juolab jam ištiesti ranką. Tad ar galima manyti, kad D.Trampas išnaudojo visus limitus, peržengė visas ribas?

Be abejo, D.Trampui nėra lengva. Jis pateko tarp dviejų ugnių. Jis nežino, kaip išsinarplioti iš Rusijos primestų žaidimo taisyklių. 

Rusijos opozicionierius Vladimiras Milovas pastebi, kad D.Trampas – nepavydėtinoje padėtyje. Jo reputacija rimtai pašlijusi. Tvirtinti, kad, tapęs šalies lyderiu, pakels kairiųjų pažiūrų Barako Obamos sugriautą ekonomiką, – viena. O štai neigti V.Putiną davus įsakymą Rusijos žvalgybai įtakoti JAV prezidento rinkimus, – tai tas pat, kas advokatauti Rusijos slaptosioms tarnyboms. Nuo kaltinimų, esą jis išrinktas ne tik amerikiečių rinkėjų, bet ir Kremliaus intrigantų, D.Trampas gali tik … neigdamas Rusijos FSB, GRU, Rusijos programišių ir Rusijos prezidento nusikalstamas veikas, taigi  – kenkdamas pačiai Amerikai ir jos specialiosioms tarnyboms.

Amerikiečių publicistas, Aleksandro Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas – dar griežtesnis. Ukrainiečių portalui gordonua.com jis tvirtino, kad tarp JAV žvalgybos ir D.Trampo prasidėjo rimtas karas. JAV žvalgyba sako: „nėra jokių abejonių – Kremlius rimtai kišosi į JAV rinkimų kampaniją kibernetinių atakų pagalba, V.Putinas už tai asmeniškai atsakingas“. O ką tvirtina D.Trampas? Jis teigia netikįs amerikiečių žvalgybų ataskaitomis, nes, matote, kadaise jos apsižioplino Irake, tvirtinusios Sadamą Huseiną turint cheminį ginklą. Taip, tai buvo JAV žvalgybos klaida. S.Huseinas cheminio ginklo neturėjo.

Bet ar tai reiškia, kad NSA, CŽV ir visos kitos žvalgybinės organizacijos klysta tvirtindamos, jog Rusija prieš Ameriką seniai pradėjo kibernetinį karą? Kaltindamas savąsias žvalgybas, kad šios politikuoja, analizuodamos Rusijos veiklą, arba teigdamas, kad JAV slaptosios tarnybos nežino, kas organizavo programišių atakas prieš Hilary Klinton ir jos šalininkus, D.Trampas rimtai įžeidė Amerikos žvalgybas.

Tačiau A.Goldfarbas – ne pats aštriausias. Pats aštriausias buvo rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovkis. Vertindamas naujojo JAV vadovo elgesį ginčijantis su savo žvalgybomis parašė: „D.Trumpas – kvailys, jei mano, kad už kiberntinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius“ (gordonua.com).

A.Piontkovskis aštriai kritikavo ir rusų komentatorius, kurie bando įtvirtinti nuomonę, esą prieš pat 2017-uosius metus parengtos JAV sankcijos Rusijai ir 35 rusų diplomatų išvijimas iš Amerikos – tai nueinančiojo B.Obamos asmeninis kerštas „žymiai šauniau savo kieme besitvarkančiam V.Putinui“.

Kad B.Obama primityviai kerštauja įtakingiausiu pasaulio politiku nominuotam V.Putinui, Rusijos radijui „Echo Moskvy“ pareiškė, pavyzdžiui, žymi Rusijos žurnalistė, politikos apžvalgininkė Julija Latynina.

Taip manančią J.Latyniną publicistas A.Piontkovskis pavadino kagėbiste, kuriai specialiai leidžiama dėl smulkių dalykų piktai kritikuoti V.Putiną. Užtat drąsios opozicionierės aureolę suskirūrusi J.Latynina privalo Kremliui atidirbti prastumdama V.Putino poziciją … pačiais svarbiausiais klausimais susiklosčius ypač nepalankiai situacijai. Versija dėl B.Obamos keršto – būtent tas atvejis, kada reikia sumenkinti V.Putinui skausmingus nueinančiojo JAV prezidento sprendimus. Tokią nuomonę  paskleisti naudingiausia patikėti ne atviriems Kremliaus propagandistams, nes jų žodžiai atrodys neįtikinamai, o būtent žurnalistams, kurie apsimeta esantys Kremliaus oponentai, mat jų pareiškimai atrodys panašūs į tiesą. Štai J.Latynina, pasak A.Piontkovskio, ir pratrūko…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (internetinė versija www.draugas.org)

2017.01.13; 08:46

„Echo Moskvy“ vedėjos Julijos Latyninos pareiškimas, kad naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, įrodo: sankcijos – labai skausmingas klausimas Kremliui, pareiškė leidiniui Gordon rusų publicistas Andrejus Piontkovskis.

Rusų istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

„Naujojo laikraščio“ („Novaja gazeta“) apžvalgininkė ir per radijo stotį „Echo Moskvy“ transliuojamos autorinės programos „Prieinamumo kodas“ vedėja Julija Latynina, nepaisant savo tariamo opoziciškumo, padeda prastumti Kremliaus poziciją aštriausiais klausimais. Tokią nuomonę komentaruose leidiniui Gordon išsakė rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovskis.

„Latynina – kagėbistinė kalė, kuri atlieka specialią RF specialiųjų tarnybų funkciją. Jai dažnai leidžiama kalbėti labai aštrius dalykus, taip pat ir apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną bei jo sistemą. Bet tai daroma išimtinai tam, kad užkariautų auditorijos pasitikėjimą, o paskui prastumtų Kremliaus poziciją aštriausiais ir reikalingais KGB klausimais“, – pažymėjo Piontkovskis.

Politologas pažymėjo, jog pastarasis Latyninos pareiškimas, kad neva tai naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, dar kartą patvirtina: Latynina aktyviai gina skaudžiausius Kremliui klausimus.

„Latynina ne pirmą kartą padaro tokius pareiškimus. Tai dar kartą rodo: JAV sankcijos ir Rusijos diplomatų išsiuntimas – labai svarbus ir skausmingas klausimas Kremliui. Ir tai, kaip Latynina jį pateikė – geras rodiklis: vadinasi, Kremlius į jį žiūri labai rimtai. Senatorius respublikonas Džonas Makeinas pradeda klausymus Kongrese. Ir patikėkite, nuotaikos Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose griežtai antiputiniškos. Bendras JAV Senato vertinimas naujoms Amerikos prezidento Barako Obamos sankcijoms Rusijai – per mažai ir per vėlai“, – apibendrino Pionkovskis.

Žurnalistė Julija Latynina.

Latyninos nuomone, naujos JAV sankcijos Rusijai atrodo kaip prezidento Barako Obamos bandymas suvesti asmenines sąskaitas su RF lyderiu Vladimiru Putinu už demokratų partijos kandidatės Hilari Klinton pralaimėjimą rinkimuose.

Gruodžio 29-ąją JAV Valstybės departamentas paskelbė persona non grata 35 Rusijos diplomatus. Valstybės departamento spikerio Marko Tonerio pareiškime sakoma, kad jų veiksmai „neatitiko  diplomatinio arba konsulinio statuso“.

Be to, JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims Rusijos kompanijoms, užsiimančioms internetinėmis technologijomis, o taip pat šešiems RF piliečiams dėl tikėtinų jų sąsajų su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.

Kremliaus spikeris Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusijos atsakymas į naujas sankcijas bus pagrįstas savitarpiškumo principu ir sukels esminį diskomfortą JAV.

RF URM pasiūlė atsakant išsiųsti iš Rusijos 35 Amerikos diplomatus, bet RF prezidentas Vladimiras Putinas nepritarė tai iniciatyvai. Jis pareiškė, kad RF „nenusileis iki „virtuvinės“, neatitinkančios diplomatijos lygio“ ir ateityje atkuriant Rusijos ir Amerikos santykius formuos atsižvelgiant į politiką, kurią vykdys išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija.

Informacijos šaltinis: Gordonua.com leidinys.

2017.01.05; 16:25

Vieno Rusijos internetinio leidinio teksto apie lėktuvo Tu-154 žūtį Juodojoje jūroje pėdsakais. Ar neišmanymas, ar… taip reikia?

Peilis Kremliaus propagandai į nugarą

Gruodžio 30-sios rytą į lėktuvo Tu-154 žūties aplinkybių svarstymą įsitraukė ir rusų istorikas Markas Soloninas. Ko jam, istorikui, čia prireikė? Rusijos akademikai Soloniną vadina Antrojo pasaulinio karo istorijos revizionistu, kiti iš viso nelaiko istoriku, nes jis yra baigęs… aviacijos institutą, dirbo slaptame konstravimo biure. 

Markas Soloninas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Taigi būsimojo revizionisto jaunystė ir dar nemažai metų prabėgo Samaros mieste, kur esančioje kadaise milžiniškoje aviacijos gamykloje tik prieš trejetą metų nustota gaminti šiuos reaktyvinius lėktuvus ir kur 2014-ųjų pradžioje kapitališkai remontavo kaip tik dabar nukritusį „Tupolevą“.

Buvęs aviacijos inžinierius savojoje interneto svetainėje atsiliepė į išvakarėse įvykusią spaudos konferenciją, kurią surengė valstybinė komisija Tu-154 katastrofos priežastims tirti. Soloninas rašo neišgirdęs nieko konkretaus, išskyrus duomenis apie lėktuvo skrydžio didžiausią aukštį (250 m), greitį (360-370 km/val.) ir rastų liekanų skaičių. Jam liko neaišku, kaip tokiu greičiu skridęs ir iš tokio aukščio į vandens paviršių atsitrenkęs laineris galėjo subyrėti į 12 stambių ir 2000 smulkių nuolaužų; atrasta 19 lavonų ir 230 kūnų dalių. Buvęs aviacijos specialistas sako peržvelgęs tris dešimtis panašių lėktuvų kritimo į vandenį atvejų: nei vienas nesibaigė taip katastrofiškai kaip pastarasis. Nė vienu atveju keleiviai liko gyvi arba atsipirko traumomis. Neradau nei vieno atsakymo, – baigia savo pastabas Soloninas. – Tebelieka vienas klausimas: kodėl Tu-154 kritimo į vandenį pasekmės taip stipriai skiriasi nuo kitų panašių avarijų?

Iš svetainėje užsimezgusios diskusijos paaiškėjo, kad Soloninas turi versiją. Jis be komentarų pateikė dokumento, patvirtinto teisės medicinos katedros vedėjo, profesoriaus, ištrauką, kur kalbama apie tai, kas įvyksta lėktuvo viduje, kai jam atsitrenkus į žemę sprogsta kuras arba kai suveikia diversantų padėtas užtaisas. Vienas reikalą išmanantis diskusijos dalyvis nurodė, kokio svorio ir kokiu greičiu skrendantis „Tupolevas“ gali tapti taptų nevaldomas – pastaruoju atveju jis neturėjo kristi kaip lapas. Vis dėlto diskusijos dalyviai, viską po kauliuką išnarstę, nepriėjo vienos nuomonės (trūkstant duomenų) ir atsisveikino palinkėję vieni kitiems laimingų Naujųjų metų.

Rusijos Federacijos tarybos gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas netrukus po katastrofos pareiškė, kodėl teroro aktas buvo negalimas: Lėktuvas – Gynybos ministerijos, oro erdvė – Rusijos Federacijos, čia negali būti tokios versijos. Žurnalistai sukluso: kaip galima ką nors neigti nieko konkretaus nežinant? Viena garsi apžvalgininkė per radiją pasakė, ką apie tai mananti, ir ne jai vienai kilo toks įspūdis. Iš Kremliaus paskambino ir pasakė: kad ir kas įvyko, tai nebuvo teroro aktas. Logiška: teroristinis išpuolis susprogdintų ir Rusijos televizijos išpūstą muilo burbulą apie nedidelį pergalingą karą, nes lėktuvas skrido į Siriją. Ir taip toliau ir panašiai.

Rusija išsiaiškins!

Netrukus po minėtosios spaudos konferencijos leidinyje Pravda.Ru pasirodė pranešimas, atkreipęs akis šiaip jau tokiam žanrui neįprasto stiliaus, emocingu, pavadinimu – „Tiesos apie ataką prieš Tu-154 nenuslėpti, Rusija išaiškins“ (Правду об „атаке“ на Ту-154 нескроешь, Россия докопается). Anoniminis teksto autorius kaip ir nenusižengė konferencijoje nuskambėjusiam Rusijos transporto ministro kreipimuisi į žurnalistus iki komisijai baigiant apie mėnesį truksiantį tyrimą neskelbti informacijos iš neoficialių šaltinių ir nedaryti iš to išvadų – autorius iškėlė savo (ar redakcijos, ar kieno pašnibždėtą) versiją. Todėl sau į pašnekovus pakvietė Rusijos kosminių pajėgų specialistą ir iš karto griebė jautį už ragų: ar tai galėjo būti ataka iš kosmoso (атака из космоса)? Karinis ekspertas pakartojo, ką žurnalistams pasakė Rusijos ginkluotųjų pajėgų aviacijos skrydžių saugumo tarnybos vadovas: sprogimo ir gaisro lėktuve nebuvo, tačiau teroro aktas neatmetamas, nes tokiu veiksmu gali būti ne tik sprogdinimas – gali būti ir koks nors mechaninis poveikis. 

Žurnalistas varo toliau: tuo metu Juodojoje jūroje netoliese buvo Prancūzijos karo laivyno radioelektroninės žvalgybos laivas „Dupuy de Lome“ – ar iš jo galima buvo kaip nors paveikti? Ekspertas: kol kas tai yra gandai. Ir tai, ar buvo išorinis poveikis, bus nustatyta ištyrus nuolaužas. Žurnalistas: ar tai galima nustatyti? Ekspertas: žinoma. Rusijoje lėktuvų katastrofų tyrimo specialistai yra vieni geriausių pasaulyje ir išvados, kurias jie padaro, būna tiksliausios. Pavydžiui, Malaizijos oro linijų lėktuvo „Boeing-737“ numušimas Donecko srityje 2014 metų vasarą: Mūsų specialistai aiškiai pasakė, kas ir kaip įvyko. Tiesa, pasaulio visuomenė atsisakė priimti mūsų ekspertų ir specialistų išvadas.

Pravda.Ru tekstas „…Rusija išaiškins“ (artimesne originalui prasme: jeigu reikės, iš po žemių išraus) baigiamas vos ne ode Tu-154 patikimumui. Per visą istoriją buvo pagaminta apie 1 tūkst. šių lėktuvų ir iš jų tik 27 patyrė avarijas su žmonių aukomis, tai yra 2,7 procento. Tuo tarpu jų konkurentų, „ Boeing 737“, pagaminta 8 tūkstančiai ir iš jų avarijas patyrė 110 lėktuvų, žuvo 3 897 žmonės. Todėl vadinti Tu-154 nepatikimu lėktuvu yra šventvagiška.

Nejaugi taip sunku susiprotėti?

Pravda.Ru svetainėje šis tekstas sulaukė nedaug atsiliepimų, bet jie, kaip sakoma, reprezentatyvūs – būdingi.

Autorius klaidina110/8000 = 1,3%, o tai 2 kartus mažiau negu 2,7%. Ir būtų suklaidinęs – Neatkreipiau dėmesio ir būčiau manęs, kad boingai iš tikrųjų nepatikimi lėktuvai (iš tikrųjų tekste lyginama nepalyginamus dalykus: „Boeing“ avarijų metu žuvo 3 897 žmonės, tačiau pasaulyje „737-as“ kyla arba tupia kas kelias sekundes, o Rusijos skrydžių kompanijos 2009 metais atsisakė šios „Tupolevo“ modifikacijos lėktuvų).

Valdžia mums meluoja – esant avarijai nusileidimas ant vandens baigiasi ne tokiomis skaudžiomis pasekmėmis, išsaugomas lėktuvas, o jeigu smūgis būna labai stiprus, tai kūnai visada lieka lėktuvo viduje. Susisiekimo ministras yra ne aviacijos specialistas, o ekonomistas, kandidatinę disertaciją nusirašė nuo kitų ir yra kaltinamas plagiatu. Jūs, pilieti Sokolovai (ministro pavardė), kalbate aiškias nesąmones dėl kažkokių politinių priežasčių. Pritariu greičiausiai mums ne viską sako arba patys nežino.

Mums nesako visos teisybėsSunku nustatyti, kas įvyko, informacijos blokavimo sąlygomis. Pasakykite man, kur dingo pusšimčio keleivių kūnai? Ir nelaukite teisybės – Netrukus į klausimą, kas atsitiko su T-154, mums atsakys, kaip apie povandeninį laivą “Kurskas“. Jis nuskendo. Bet aš žinau tikrąją priežastį – kaip sugedęs lėktuvas galėjo atskristi iš Maskvos į Adlerį, vėl pakilti ir tada sudužti? Aš manau, kad tai – teroro aktas ir įgula čia nieko nedėta, jie buvo paprasčiausiai pasmerkti. Tai – auka Chanukai, štai kur reikia ieškoti įvykio priežasčių (8 dienas trunkanti žydų šventė Chanuka 2016 metais prasidėjo gruodžio 24 d.).

Iš Pravda.Ru šį tekstą atsikėlė kitas leidinys (rekomendavus 11 skaitytojų) ir sulaukė 7 komentarų. Išėjo toks pokalbis. Pirmas komentatorius: Neabejotinai teroro aktas. Bet tai – Casusbelli, todėl faktas sąmoningai slepiamas iki Donaldo Trampo inauguracijos. Antras: Teroro aktas surengtas Izraelio šalininkų jėgomis kaip atsakas į nepalankų žydams Rusijos balsavimą Jungtinėse Tautose. Trečias pirmam: Casusbelli – tai formali dingstis karui paskelbti. O kas tas, kam reikia skelbti karą? Nejaugi tai… Ketvirtas trečiam: Tas, kuris išvarė 35 rusų diplomatus. Nejaugi taip sunku susiprotėti ar baisu garsiai pasakyti? Keleivinis lėktuvas viršum Sinajaus, medicinos seserys, diplomatas Turkijoje ir Tu-154, visa ši grandinėlė suplanuota P…e (rusų plačiai vartojamas vardažodis turint omenyje JAV). Pirmas trečiam: Deja neturiu moralinės teisės to sakyti garsiai ar viešai rašyti – iki inauguracijos reikia tylėti. Penktas (SSRS karinių oro pajėgų vėliava): Baikit niekus malę. Užėjo jums glumas. (Vienas komentaras pašalintas.)

Esminis sakinys

Iš kur anoniminis leidinio Pravda.Ru autorius ištraukė tokią, pasakykime, ekstravagantišką versiją? Rodos, nei spaudos konferencijoje, nei anksčiau niekas apie tai viešai nebuvo prasižiojęs. Paprasčiau nusirašė… gal net pats nuo savęs. Gruodžio 26-osios vakare Pravda.Ru pateikė tekstą „Versija: Tu-154 ryšį nutraukė radioelektroninė ataka“ (Версия: Ту-154 лишила связи радиоэлектронная атака). Autorė – šio leidinio tarptautinių įvykių apžvalgininkė, Maskvos universiteto absolventė, Lotynų Amerikos valstybių žinovė, moka portugališkai. Tekste neminimas joks specialistas (gal todėl anksčiau kalbėtame tekste kreiptasi į kosminių aukštumų ekspertą).

Autorė pradeda nuo to, kad teroro veiksmas nelaikomas pagrindine lėktuvo žūties versija. Be kas tada? Juk oras buvo palankus, lakūnai – patyrę, lėktuvas – tvarkoje. Toliau Liuba Stepušina aiškina, kodėl vis dėlto tai galėjo būti teroro išpuolis (prie to dar grįšime). Galiausiai nurodo įkaltį, kuris turėtų liudyti buvus radioelektroninę ataką. Ir visa daro tai, atrodo, vien tam, kad galėtų parašyti vieną sakinį – esminį.

Įsidėmėkime, ką skaitytojams porina ši Lotynų Amerikos šalių specialistė. Praėjus 2 min. nuo pakilimo pradžios lėktuvas pradingo iš radarų ekranų. Tačiau to nematyti per „Flightradar“ (lėktuvų skrydžių sekimo programa, neturint ką namuose veikti galima stebėti, kaip per Žemės rutulį vėžlina keleiviniai lėktuvai). Vadinasi, lėktuve neveikė transporderis? Kodėl? Gal kas iškirto? Ir Liuba paaiškina, kad visą lėktuvo elektroniką galėjo atjungti tragedijos išvakarėse į Juodąją jūrą įplaukęs prancūzų žvalgybinis laivas (pridedama nuotrauka mečečių su minaretais fone). Pasiuntė radioelektroninį impulsą… 

Prancūzų žvalgybinis laivas „Dupuy de Lome“, kuriam kaltę dėl Tu-154 katastrofos primesti šiandien bando Kremliaus propagandistai.

O štai ir svarbiausias sakinys: Tačiau tai yra jau ne terorizmas, o karas su NATO.

Dar priekaištas Rusijos prezidentui prisnūdus ant pergalės laurų (cамоуспокоенность, что всех победили): Kam reikėjo siųsti ansamblį į kariaujančią šalį, kur gretimai dešimtys tūkstančių iki dantų ginkluotų šunsnukių (отморозков) su savo mokytojais iš NATO iki galo dar nepasidavė? Ir pasiūlymas skaityti anglišką šio straipsnio versiją.

Nemandagu atsisakyti.

Angliškai – slaptoji operacija…

Pravda.Ru – pirmas Rusijoje periodinis elektroninis leidinys, pradėjęs rodytis 1999 metų pabaigoje. Jis įeina į holdingą, palaikantį Kremliaus politiką ir už tai atlyginamą; kritikai nuo pat pradžių įtarė šį leidinį, vieną iš SSRS komunistų partijos pagrindinio organo „Pravda“ paveldėtojų (kitas – Kremliui nedraugiškas Rusijos komunistų laikraštis „Pravda“) esant susijusį su specialiosiomis tarnybomis. Jame skelbiami tekstai platinami po pasaulį anglų, prancūzų, portugalų kalbomis.

Angliškai mūsų aptariamas straipsnis vadinasi „Tu-154 crashed as a result of NATO’s covert operation?” Aljansas jau iškeltas į antraštę, nors ir su klaustuku. Išskyrus slaptąją NATO operaciją, toliau – tas pats, taigi autorės samprotavimai dėl teroro akto tikimybės. Lėktuvas priklausė Rusijos gynybos ministerijai ir juo skrido žinomi šalies žmonės. Nors tikinama ir Čkalovsko oro uostą, iš kur pakilo lėktuvas, ir Adlerio, kur orlaivis buvo nusileidęs ir stovėjo dvi valandas, esant saugomas itin budriai, iš tikrųjų yra priešingai. Vieno lakūno instruktoriaus žodžiais, Rusijos kariniuose aerodromuose saugumas yra prastesnis negu keleiviniuose. Todėl ir vienur, ir kitur sprogmenį galėjo padėti koks nors tarnautojas, kaip tai atsitiko Šarm el Šeihe (Sinajaus pusiasalis, kur buvo susprogdintas vienos Rusijos oro linijų lėktuvas).

Autorės išvada: jeigu tai buvo teroro aktas, tai jis stoja į vieną virtinę su rusų pasiuntinio nužudymu Ankaroje, su JAV valstybės departamento atstovo Džono Kirbio žodžiais apie netrukus imsiančius rusų lėktuvus. Galiausiai NATO priklausančios valstybės žvalgybinis laivasTodėl then this is a war against NATO, rather than an act of terrorism.

… prancūziškai – karas

Portugališkai nieko šia tema aptikti nepavyko, o štai prancūziškai… Skyrelis pavadintas „Pasaulis mūsų autorių akimis“. Antraštė: “Radioelektroninis karas ir Tu-154 katastrofa” (La guerre radio-électronique et le crash du Tu-154). Tiesa, autorius – kitas. Aleksandras Artamonovas rašo 15 metų praleidęs civilinėje ir karo aviacijoje ir žinąs daugelio rusų karinių specialistų nuomonę: lėktuvas negalėjo subyrėti dėl  kokių nors gedimų, nes svarbiam skrydžiui buvo parengtas itin atsakingai. Tačiau ir priešlėktuvinė raketaStingerjo nenumušėbūtų nelikę nepastebėta.

Aleksandras skaitantiems prancūziškai aiškina, jog Rusija labai patobulino savo elektronines gynybos sistemas. Antai vienas rusų lėktuvas, praskrisdamas viršum amerikiečių kreiserio, išvedė iš rikiuotės visas elektronines laivo sistemas. Jeigu rusai tai daro, tai logiška manyti ir NATO turint savo arsenale tokius ginklus. Šis autorius lėktuvui Tu-154 lemtingą valandą pastebi Juodojoje jūroje esant amerikiečių lėktuvnešį ir du prancūzų karo laivus. Labai sunku, tikina Aleksandras, aptikti nutaikytą elektronų pluoštą. O jeigu rusams ir pavyktų aptikti tokio poveikio pėdsakus, ar užteks jiems ryžto apkaltinti NATO?

Autorius primena, jog karo laivo ataka yra jau ne teroro aktas, o karo veiksmai. Apie tai, jo galva, byloja ir tam pasirinktas laikas. Dalis stačiatikių Kalėdas švenčia pagal Grigaliaus kalendorių. Antra, tai metas, kai Barakas Obama iš paskutiniųjų stengiasi neleisti Donaldui Trampui imtis santykių su Rusija gerinimo. O juk dar ir simboliška numušti Rusijos ginkluotosioms pajėgoms priklausantį lėktuvą, skrendantį su Aleksandrovo ansambliu, kuris yra Raudonosios armijos simbolis, švęsti Naujųjų metų į didžiąja dalimi išlaisvintą Siriją. Ir jeigu Prancūzija prie to kaip nors prisidėjo, tai neturėtume stebėtis, kodėl Eliziejaus rūmai pareiškė Kremliui užuojautą tik per savo pasiuntinį Maskvoje. Ar tai buvo tiesiog ciniškumas, ar reiškia ką nors daugiau?

Geriausia gynyba – kibernetinis puolimas

Svarstymai dėl galimų Tu-154 sudužimo priežasčių tęsiasi, – parašė gruodžio 30 d. leidinys „Moskovskij komsomolec“ (MK.ru) tekste su dėmesį patraukiančia antrašte – „Teroro aktas be sprogdinimo: ekspertas iškėlė versiją Tu-154 lėktuve buvus kibernetinį ginklą“ (Теракт без взрыва: эксперт выдвинул версию о кибероружии на Ту-154). Iki metų pabaigos jį atsivertė daugiau kaip 140 tūkstančių skaitytojų. Kibernetinis ginklas – tai bent!

MK.ru nutarė išsiaiškinti, kas slypi valstybinės komisijos nario, už skrydžių saugumą atsakingo generolo užuominoje, jog teroro veiksmu gali būti mechaninis poveikis, ir paklausė to dviejų ekspertų. Vieno skrydžių saugumo specialisto aiškinimu, orlaivio galinės dalies sienelėse esama visokių pavarų, traukių, vamzdynų. Šias sistemas išmanančiam žmogui labai paprasta ką nors sugadinti. Tam tereikia, paprastai sakant, turėti po ranka plaktuką, atsuktuvą, kaltą. Ir lėktuvas patirs avariją. Orlaivio salono viduje to nepadarysi – tik bagažo skyriuje. Be to, sunku tikėtis tai liksiant nepastebėta. Nebent ankstyvųjų modifikacijų orlaiviuose (toks buvo ir avariją patyręs Тu-154B2, pagamintas 1983 metais).

Su tuo kategoriškai nesutinka kitas skrydžių saugumo ekspertas, T-154 pilotavęs lakūnas. Jis iš viso nesupranta, kas tas yra – mechaninis poveikis. Koks piktavalis kūju bagažo skyriuje sudaužo orlaivio aprūpinimo sistemas ir niekas to nepastebi? Jis nenori tikėti, kad taip galėjo būti pastaruoju atveju. Viskas tikrinama  parengtinio pakilimo metu. Jeigu kokias lėktuvo sistemas būtų mechaniškai pažeidę prieš skrydį, tai jis nepakiltų.

Šio eksperto nuomone, galėjo būti panaudotas koks nors dar nežinomas kibernetinis ginklas. Dabar technika pasiekė tokį lygį! Galima spėti, kad lėktuve buvo įtaisytas koks nors daviklis, galintis pagal komandas, siunčiamas iš išorės, veikti lėktuvo vairus prieš lakūnų valią. Ekspertas  prisipažįsta tokias išvadas darantis iš visiems prieinamų informacijos šaltinių…

Tiek tesužinojęs, skaitytojas turėtų būti nusivylęs. Ypač bent kiek žinąs apie kibernetinį ginklą. Paprastai šis terminas vartojamas kalbant apie veikimą virtualiojoje erdvėje, pavyzdžiui, virusines programas. Kibernetinis veikimas – tai informacinis poveikis. Pirmiausia siekiama ne pulti ir užgrobti, o patiems apsiginti. Veiksmingos ir kibernetinės atakos, galinčios pridaryti daugiau žalos negu fizinis užpuolimas su kinetiniais ginklais. Kibernetinis agresorius gali daug prikiaulinti ir likti neatpažintas. Beje, Rusijoje prieš dvejus metus sukurta informacinių operacijų kariuomenė.

Vis dėlto – diversija?

Dar viename Rusijos internetiniame leidinyje, Life.ru, tekstą apie Tu-154 katastrofą nuo gruodžio 27-osios vakaro iki Naujųjų metų skaitytojai atsivertė 556 tūkst. kartų. LIfe.ru ar ne pirmasis paskelbė paskutinį krintančio lėktuvo piloto šūksnį. Tačiau tai atvejis, kai skaitytojų komentarai nepalyginti įdomesni už patį tekstą. Autorei, parašiusiai, kad visą lėktuvo elektroniką galėjo iškirsti tragedijos išvakarėse į Juodąją jūrą įplaukęs prancūzų žvalgybinis laivas, pravartu būtų sužinoti tai, ko profesionalai kažin kodėl nepasakė (gal kaip savaime suprantamo dalyko).

Kaip antai: Tu-154 neturi lėktuvą valdančio kompiuterio – kaip jį dabar įsivaizduojame ir koks įtaisytas tuose pačiuose boinguose. Ten automatinė valdymo sistema (autopilotas) yra ne elektroninė, o analoginė elektromechaninė ir nepriima jokių išorinių signalų (be to, pakilimo metu ir įjungiama ne iš karo).

Sudužusio lėktuvo juodąsias dėžes, praneša, rado palyginti greitai, nors paieškos Juodosios jūros dumbluose galėjo ir užtrukti – savirašiai prietaisai nespinduliavo radijo signalų. Negalėjo prancūzų ar kokio kito priešiško laivo operatoriai iškirsti ir Pravda.Ru autorei tokio svarbaus transporderio. Naivuolė. Kokie pamišėliai gali rodyti visam pasauliui, kur skrenda jų karinis lėktuvas, tegul ir transporto? Šitaip padangėje neliktų nė vieno rusų ar kieno kitų bombonešio!

Pravda.Ru autorė teisi, kai rašo, kad Rusijos kariniuose aerodromuose tvarka ne tokia griežta kaip keleiviniuose oro uostuose. Gal ne tokia, kaip parodyta filme „Nacionalinės medžioklės ypatumai“, bet vis viena ten visi – savi. Todėl kontrabanda ir visa kita. Tik kam tuo prieš visą pasaulį girtis? Gal tam, kad skaitytojas imtų manyti: chm, ten ir aš galėčiau prasmukti, o jau teroristai ar diversantai – užsimerkę!

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dėl Baltųjų rūmų perspėjimo apie netrukus imsiančius kristi rusų lėktuvus. JAV valstybės departamento atstovo Džono Kirbio spaudos konferencijoje paklausė, kas bus, jeigu Maskva nederins savo veiksmų su Vašingtonu. Atsakymas: ekstremistai gali imtis atakų prieš Rusiją gal net jos pačios teritorijoje; Rusija ir toliau siųs į tėvynę žuvusių karių kūnus, eikvos išteklius, galbūt net ims netekti lėktuvų.

…Lėktuvas krito į jūrą užvertęs nosį, kliudė uodega vandens paviršių, skilo pusiau ir greitai nuskendo… Taip apie „Tupolevo“ žūtį papasakojo Rusijos federalinės saugumo tarnybos pasienietis. Katastrofa įvyko Juodojoje jūroje ilgiausią metų naktį, kai tamsu nors į akį durk, todėl rimti žmonės šiuo liudijimu netiki (o reikėjo tik pasakyti, pro kokius žiūronus stebėjo). Bet taip iš tikrųjų galėjo būti. Radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas pranešė savo skaitytojams aukštuose sluoksniuose linkstant manyti, jog lėktuvas nukrito dėl per didelio apkrovimo. Tai, pasak laidų vedėjo, yra didelis aplaidumas, iškrikimas (разгильдяйство).

Kalbama, Venediktovas neskiria, ką jam pakužda Kremliaus šaltiniai Kremliuje: ar informaciją, ar dezinformacija. Kolegė Julija Latynina neakivaizdžiai jam atkerta: juk Kremlius pranešė, kad Sirijoje išbandyta 160 ginklų rūšių, o štai artistai gabenti 30 metų senumo skrynia. Išeina, kad iš to kilusios pasekmės yra tokios pačios kaip ir dėl teroristų veikimo. Vadinasi, tai pačių rankomis įvykdytas teroro aktas (самотеракт)?

Kas iš viso to, ką matėme ir girdėjome, labiausiai įstrigo? Prancūzų laivas? Kibernetinis ginklas? Ar neaišku kieno ir kuo grindžiama užuomina, kad kažin kas gali įvykti iki naujojo JAV prezidento inauguracijos?

2017.01.03; 03:42

Politikos apžvalgininkė ir žurnalistė Julija Latynina laidoje „Priėjimo kodas“ (Kod dostupa) radijuje „Echo Moskvy“ populiariai nagrinėjo Rusijos ir Turkijos konfliktą.

Šią savaitę išaiškėjo, kad mes kaip motulės Jekaterinos laikais kariaujame su turkais. Na, jei ne kariaujame su turkais, tai, šiaip ar taip, dėl jų raketų prarandame lėktuvus.

Continue reading „Ką Rusija pametė Turkijos pasienyje“

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia ištrauką iš paskutiniojo Rusijos žurnalistės Julijos Latyninos komentaro „Kod dostupa“, paskelbto radijuje „Echo Moskvy“ (http://www.echo.msk.ru/). Šios Rusijos žurnalistės pastabos, net jei mums ne viskas priimtina, vertos dėmesio.  

Vakarai skatina tuos dalykus, kuriais jie vadovaujasi savo gyvenime – demokratiją, toleranciją ir taip toliau, nepriklausomai nuo to, ar tai gerai visomis aplinkybėmis, ar blogai. Rusijoje kažkaip atvirkščiai. Mes nesveikiname liaudies merų, kuriuos ne visai aišku, kas išrinko. Šiuo atveju mes sveikiname Donecko respublikos apsisprendimą.

Continue reading „Julija Latynina: „Putinas nepriaugina teritorijų, jis jas praranda““

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žymios Rusijos žurnalistės, rašytojos, politikos apžvalgininkės Julijos Latyninos komentarą apie tai, kas dedasi Ukrainoje. Pateikiame per radiją "Echo Moskvy" (laida – "Priėjimo kodas") skelbto komentaro sutrumpintą variantą. J.Latynina ne tik pateikia savają Ukrainos įvykių versiją, bet ir analizuoja, kodėl viskas susiklostė būtent taip.

J.Latyninos palyginimai, argumentai padės giliau suvokti sudėtingą Ukrainos padėtį. Kai kurie jos palyginimai, argumentai verti dėmesio analizuojant ir lietuviškąsias aktualijas. Nejaugi Rusijos slaptosios tarnybos nepajėgtų Lietuvoje sukurti panašaus chaoso?

Continue reading „Julija Latynina: ko reikia, kad įsikištų Rusijos specnazas?“

Rimta istorija, nuo kurios aš noriu pradėti, istorija, kuri atsitiko Rusijos jūrininkams Nigerijoje, ten laukiantiems teismo. Atmenate Adeno įlankos problemą? Ten vienu metu siaubingai siautėjo piratai, JTO jau trynė rankas, nes ruošėsi išnaudoti milijardus kovai su tais nelaimingais piratais, kaip su Palestina, ir staiga viskas išsisklaidė (piratavimo problema).

Išsisklaidė, nes atėjo privačios agentūros, pradėjo saugoti laivus ir stojo tvarka. Bet pasaulyje dar yra daug tokių baisių vietelių, ir baisiausia – Gvinėjos įlanka. Ji ne tokia gyva kaip Adeno, bet ten Nigerija – tai specifinė šals, ten apskritai gali pagrobti į ją nuvykusį baltąjį žmogų.

Continue reading „Rimta istorija“

latynina10

Ir štai pereinu prie sunkaus klausimo – smurto leistinumo. Aš nuolat kalbėsiu apie tuos dalykus, nes jie sudaro sistemą ir yra svarbūs.

Jie kažkuria prasme net svarbesni negu tai, kuo baigsis Bastrykino ir Navalno dvikova, nes suprantama, kad valstybė įspraudė save į kampą ir net jeigu per trumpą laiką ji baigsis Bastrykino pranašumu, strateginėje laiko atkarpoje ji baigsis Navalno pergale.

O toliau kyla klausimas, o kokią valstybę mes kursime, jeigu tai gausis (kurti naują valstybę be Putino)? Ir kai man sako kaip Belkovskis, kad mes kursime europietišką valstybę su europietiškomis vertybėmis, man kyla klausimas: „Kokios bus tos europietiškos vertybės?“ Nes yra tam tikros vertybės, kurios sukūrė Europą. Jeigu galima, jas išvardysiu laisva tvarka.

Continue reading „“Mes visi kalbame apie Europos krizꔓ

latynina10

Labai daug turiu klausimų ryšium gubernatoriaus Tkačiovo kalba, kurioje jis ragino steigti savanoriškas kazokų draugoves kovai su kitakilmiais.

Ir turiu jums pasakyti, kad mano požiūris į Tkačiovo kalbą labai dvejopas, nes kai kurie momentai kalboje mane apstulbino. Bet ir politiškai korektiško pasipiktinimo škvalas mane irgi pribloškė.

Galiu pasakyti, kad du dalykai Tkačiovo kalboje man neabejotinai patiko. Pirmas, tai blaivus konstatavimas, kad Krasnodaro kraštą mes užkariavome. Nebuvo jokio seilėjimosi, kad tai nuo senovės rusų žemės. Tai adygų žemės, jas užkariavo carinė imperija, padedama kazokų. Tai, sakė Tkačiovas, sveikas, normalus ekspansionizmas. Visa Tkačiovo kalba yra mūsų portale – patariu perskaityti. Joje yra absoliučiai teisingų momentų.

Continue reading „“Nugali tauta, kuri neišduoda saviškių”“

latynina10

Aš pereinu prie pagrindinės Rusijos vidaus naujienos, kuri, žinoma, ne taip kelia dvasią, kaip teorinės fizikos laimėjimai. Tai “Pussy Riot” procesas, iš tikrųjų pirmasis, kurį publika seka.

Net Michailo Chodorkovskio proceso, iš tiesų, taip nesekė, nes viskas vis tiek buvo aišku. Ir štai, tiesą sakant, maža įžanga.

Liepos 19-ąją, teroro Tatarstane dieną (tada, kai užmušė muftijaus pavaduotoją ir susprogdino paties muftijaus mašiną), Tatarstano modžachedai išplatino tinkluose vaizdo kreipimąsi, kuriame atnaujino ištikimybės Dokai Umarovui priesaiką.

Continue reading „„Pussy Riot“ proceso ypatumai“

latynina10

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ypač domisi per RTVi televizijos kanalą ir radijo stotį “Echo Moskvy” transliuojamomis politinėmis diskusijų laidomis. Ginčų laidose “Osoboje mnenije”, “Goriačije temy”, “Iščem vyhod”, “Cena pobedy” – daug vertingos informacijos, pastabų, įžvalgų, palyginimų. Kai kurie komentarai aktualūs ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai, Europai, Amerikai.

Šiandien Slaptai.lt pradeda skelbia svarbiausias, įsimintiniausias ištraukas iš paskutiniųjų žymios Rusijos politikos apžvalgininkės, žurnalistės, rašytojos Julijos Latyninos “Kod dostupa” laidų. „Kod dostupa“ laidos transliuojamos savaitgaliais. Manome, kad Julijos LATYNINOS pastabos – vertos ir lietuvių dėmesio.

Continue reading „Kodėl aš nekalbu apie teigiamas naujienas“

visockas-gintaras-portretas

Tikriausiai visi girdėjome žinią, jog Estijoje griežta laisvės atėmimo bausme nuteistas aukšto rango slaptųjų tarnybų karininkas.

Omenyje turimas buvęs Estijos Saugumo policijos KaPo bendradarbis Aleksėjus Dresenas. Harju apskrities teismas pripažino šį KaPo darbuotoją kaltu dėl tėvynės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Bausmė – reali, griežta. Su Rusijos slaptosiomis tarnybomis neteisėtai susibičiuliavęs Estijos pilietis pasmerktas kalėti 16 metų.

A.Dreseno žmona taip pat pripažinta kalta dėl valstybės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Tačiau estiškoji Temidė šnipo žmonai buvo kur kas švelnesnė. Moteris nuteista lygtine šešerių metų laisvės atėmimo bausme, priskaičiuojant penkerių metų bandomąjį laikotarpį.

Continue reading „“Nėra jaunų valstybių, valstybė arba egzistuoja, arba jos tiesiog nėra”“

latynina_1

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.

Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 2 )“

latynina_1

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai. Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė, koks korupcijos lygis, ko verta vakarietiška demokratija…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 1 )“

latynina10

Pagrindinė savaitės politinė naujiena – premjerą Putiną aistruoliai nušvilpė per Jemeljanenkos ir Monsono susirėmimą.

Pati kova buvo sumanyta kaip gigantiškas piaras – „Vieningosios Rusijos“ („Jedinaja Rosija“) akcija, visur buvo štai tos spalvos, kautynių metu aistruoliams nuolat vietoj Jemeljanenkos rodė Putiną, o vis dėlto jie lyg ir ne į Putiną žiūrėti ruošėsi.

Reikėjo Vladimirui Vladimirovičiui kaip prezidentui eiti į priėmimą pas patriarchą Kirilą, ten jų tikrai nebūtų nušvilpę. Reikia pasakyti, kad tai, kas atsitiko, visai buvo įmanoma numatyti, nes saugumo priemonės pasirodant premjerui žinomos.

Continue reading „Žaidimo taisyklės pasikeitė: Kremlius pradeda reaguoti į tai, kas svarstoma internete“

Copy of gaidys_1

Portalas Slaptai.lt ir laikraštis „XXI amžius“ skelbia dar vieną visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktoriaus Vlado Gaidžio interviu.

Ankstesniuose interviu mūsų svečias pateikė savo kritišką požiūrį į praėjusius rinkimus, svarstė, kodėl konservatoriai gavo balsų daugiau, nei tikėjosi, o opozicija pasirodė silpniau, nei vylėsi. Gilintasi ir į politinio populiarumo priežastis: kas padeda išlikti populiarumo viršūnėje Daliai Grybauskaitei, Viktorui Uspaskichui, Artūrui Zuokui.

Šiandien mūsų dėmesio centre – besikeičiančios Lietuvos visuomenės nuotaikos. Paskutinės gyventojų apklausos rodo, jog nūnai nesame pati pesimistiškiausia tauta Europos Sąjungos valstybių sąraše. Europoje šiandien yra ir nelaimingesnių šalių. Pavyzdžiui, Graikija. Bet ar tai – rimta paguoda?

Continue reading „“Vilmorus” direktorius Vladas Gaidys: “Pesimistiška, bet ne tokia pesimistiška kaip Graikija”“

latynina10

Kuo įsiminė praėjusi savaitė? Įsiminė paskutinieji Rusijos politikos apžvalgininkės Julijos Latyninos komentarai, transliuojami per RTVi televiziją laidoje “Kod dostupa”. Žurnalistė, rašytoja J.Latynina savo dėmesį  sukoncentravusi, be kita ko, ir į Londono teisme besibylinėjančius du Rusijos turtuolius – Borisą Berezovskį ir Romaną Abramovičių.

Iš pirmo žvilgsnio šis konfliktas mums, lietuviams, turėtų mažiausiai rūpėti. Tik pamanyk: susipyko du oligarchai, nepasidalina įmonių akcijomis, ginčijasi, kuris kuriam daugiau skolingas. Skaitytojas gali pagrįstai teirautis, kur gi čia lietuviškasis interesas? Taip, lietuviškųjų aktualijų šioje dvikovoje tarsi ir nėra. Tačiau įžvalgioji J.Latynina per rusiškąjį atlapų draskymą Didžiosios Britanijos teismuose pateikia savąją versiją, kaip gi surėdyta tikroji šiandieninės Rusijos politika.

Continue reading „Kaip lietuviškąją politiką apibūdintų Rusijos apžvalgininkė Julija Latynina“

latynina10

Sveikinu jus su naujuoju politiniu sezonu Rusijoje. Vienintelis žmogus, kuris po partijos “Jedinaja Rosija” suvažiavimo nieko neprarado ir nieko neatrado, – Dmitrijus Medvedevas. Ir anksčiau jis nebuvo Rusijos prezidentas, ir ateityje nebus Rusijos prezidentu.

O labiausiai nepasisekė ponui Kudrinui. Egzistavo tikimybė, kad jis, Vladimirui Putinui ir vėl tapus Rusijos prezidentu, bus paskirtas premjeru. Neva liberaliuoju premjeru. Bet dabar Rusijos premjero postą greičiausiai užims D.Medvedevas. Čia turėčiau pabrėžti svarbų niuansą. V.Putinas labai profesionaliai atsikratė partijos “Jedinaja Rosija”, kuri garsėja savo nariais vagimis ir žulikais ir kurios populiarumas du kartus žemesnis nei paties Vladimiro Vladimirovičiaus Putino. Atsakomybė už šios partijos ateitį dabar suversta D.Medvedevui. Tegul kapanojasi.

Continue reading „Dmitrijus Medvedevas buvo panašus į žmogų, kurį veda sušaudyti“

latynina10

Rugsėjo 11-oji į žmonijos istoriją įeis kaip diena, kurios metu buvo surengtas vienas žiauriausių ir ciniškiausių teroro aktų pasaulyje. Rusijos fašistai, “Naši” atstovai, visokie neva patriotai ir jiems prijaučiantys mėgsta įrodinėti, esą Rugsėjo 11-osios išpuolius Niujorke ir Vašingtone surengė ne teroristai, bet Amerikos specialiosios tarnybos. Suprask, amerikiečiai patys save sprogdino. Amerikiečiai norėjo, kad būtų atrištos rankos pradėti karines operacijas Irake ir Afganistane.

Tokių versijų platintojai kažkodėl neprisimena, kad Rusija turi savąją Rusgėjo 11-ąją. Omenyje turiu sprogimus, sugriovusius gyvenamuosius namus Maskvoje. Tad jei amerikiečiai patys save sprogdino, vadinasi, būtinai atsiras ir tokių, kurie manys, kad gyvenamuosius namus Maskvoje sugriovė ne teroristai, bet Rusijos slaptosios tarnybos, siekdamos pateisinti karinius veiksmus Čečėnijoje. Bet antiamerikietiškai nusitekusiems mūsiškiams tokios paralelės į galvas kažkodėl neateina.

Continue reading „Džordžas Bušas tuo metu skaitė pasaką apie pilkąjį ožiuką“