Darbėnų bibliotekoje. Jurgio Pekarskio nuotr.

Šiais beprotiškai lekiančio, bėgančio, skubančio žmogaus gyvenimo laikais, kiekvienas stabtelėjimas ir pabuvimas kartu, regis, įgyja aukso vertės.

Praėjusio ketvirtadienio popietę toks pasibuvimas įvyko Žemaitijos Darbėnų miestelio bibliotekoje (Kretingos rajono viešosios bibliotekos filiale). Pabendrauti su miestelio šviesuomene, besidominančia rašytiniu ir gyvu žodžiu, atvyko žurnalistas, portalo www.slaptai.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas. O kad renginys nebūtų nuobodus, jam vadovauti mielai sutiko žymi visuomenės veikėja, publicistė ir rašytoja, mokslininkė Jūratė Laučiūtė.

Atskiras žodis turėtų būti tartas bibliotekos šeimininkėms. Tai labai mielos, gražios, nuoširdžios ir dėmesingos moterys. Ačiū joms.

Žemaičiai labai žingeidūs. Susirinkusieji Darbėnų žmonės pirmiausia norėjo daugiau išgirsti apie patį knygų ir daugybės straipsnių įvairiuose šalies leidiniuose autorių.

„Juodojo Sodo tragedija”. Gintaro Visocko publicistinė knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

O Gintaro Visocko žurnalistinė bei kūrybinė biografija išties labai įdomi. Žurnalistikoje jis aktyviai pluša nuo 1988-ųjų metų, vos pradėjęs mokslus Vilniaus universitete.

Dar būdamas studentu, jis aktyviai pasinėrė į tiriamąją žurnalistiką, plačiuosius jos vandenis. Tais sunkiais, finansiniu požiūriu, laikais jis už savo asmenines lėšas vyko į Karaliaučiaus kraštą, kur ilgą laiką tyrinėjo ten gyvenančių lietuvių padėtį  bei šiokiadienius. Ieškojo fermomis, sandėliais paverstų prūsų, mažlietuvių istorijos, architektūros paminklų, bendravo su dabartinio Kaliningrado, Nemano, Gusevo, Gvardeisko lietuviais, kurie troško savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas, tačiau, deja, buvo priversti savo atžalas vesti į rusiškas mokymo įstaigas.

Visa Gintaro surinkta medžiaga apie šio krašto gyvenimą vėliau virto puikiais straipsniais, kurie buvo paskelbti ne tik populiariausiame tuo metu Lietuvos kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, bet ir Rusijos laikraščiuose.

Vėliau likimas aktyvų, ne tik šalies, bet ir platesnio pasaulio gyvenimu besidomintį žurnalistą nubloškė į tuomet „karštąjį“ tašką – Čečėniją. Ši Rusijos gniaužtuose tebeesanti Šiaurės Kaukazo respublika tuomet bandė vaduotis iš sovietinio imperializmo. Vyko baisus karas, kurio siaubą, kraują ir žmonių ašaras Gintarui teko asmeniškai patirti. Visa tai išsiliejo į puikius bei sukrečiančius reportažus, kurie buvo publikuoti dienraštyje „Lietuvos aidas“ bei „Valstiečių laikraštyje“.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Grįžęs iš Šiaurės Kaukazo, daug metų Gintaras sėkmingai dirbo „Valstiečių laikraštyje“. Ir čia, kaimiškajame leidinyje, jis ėmėsi jį labiausiai dominusių temų  – rašė daug straipsnių apie šiurpų Lietuvos pokarį, partizanines lietuvių kovas, aktyviai domėjosi besikuriančios Lietuvos kariuomenės problemomis, rengė specializuotą laikraščio karinį priedą „Vardan Lietuvos“.

Šiandien jis labiausiai gilinasi į politines, žvalgybos ir jos intrigų temas. Per daugelį metų surinktos ir susistemintos informacijos pagrindu yra išleidęs knygą „Žvalgybos intrigos Lietuvoje“.

Kitas G. Visocko „arkliukas“ – sudėtingi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai, apie kuriuos išsamiai papasakota naujausioje knygoje – „Juodojo Sodo tragedija”.

Ar įdomu tai Lietuvai? Kodėl Lietuvai svarbu žinoti, jog Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, kodėl privalu susigaudyti, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas? 

Buvo labai netikėta, bent man asmeniškai, jog mažo žemaičių miestelio žmonės, pasirodo, domisi ne vien tuo, kas matyti nosies tiesumu. Jie su dideliu susidomėjimu klausėsi svečio pasakojimo apie šias, jiems dar nepažintas egzotiškas šalis, uždavinėjo netikėtus, bet paprastus ir aiškius klausimus. O patys, renginiui pasibaigus, mielai pasakojo miestelio istoriją, ypač tarpukario; apie žemaičių ir žydų tautos, andai gausiai čia gyvenusios, tarpusavio santykius.

kaliningradas_tankas
Šiandieniniame Kaliningrade iki šiol garbinami ne filosofai, o tankai

Bet tai jau kita istorija, jai papasakoti neužtenka eklektiško kalbėjimo.

Nesinori ir žerti vien panegiriką Gintarui (kad nepradėtų pūstis…), visko būta jo aktyviame žurnalistiniame gyvenime; tai, kaip sakoma, telieka intriga“, bet teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiandien jo vadovaujamame portale, skirtingai nei daugelyje, beje, labai populiarių, daugiausiai skaitytojų pritraukiančių interneto svetainių, kad ir kaip kam nors norėtųsi, nerasi kalbos šiukšlių, akį rėžiančių elementarių kalbos kultūros klaidų. Daugelis, ypač šiuolaikinės kartos žmonių, deja, jau baigia pamiršti, kad savo kalbos branginimas yra kur kas didesnė vertybė, nei greita, lenktyninė pigių ir tuščių žinių sklaida.

Štai ir viskas – pasakojimo ir trumpo moralo pabaiga.

Autoriaus nuotr. Vaizdai iš renginio ir su kiekviena diena vis labiau gražėjančio Darbėnų miestelio.

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

2019.09.27

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rugsėjo 15-17 dienomis Lietuvoje su oficialiu vizitu lankosi Armėnijos užsienio reikalų ministras Zograbas Mnatsakanianas (Zohrabas Mnatsakanyanas).

Vizito metu Armėnijos ministrą priims Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Taip pat numatyti susitikimai Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje bei diskusija Rytų Europos studijų centre.

Vienas iš nepatogių klausimų – karinė bazė

Kokios mintys kyla, išgirdus šį pranešimą? Graži, prasminga Lietuvos – Armėnijos draugystė? Ar vis tik – per daug dėmesio šiai Kaukazo šaliai? Jei Lietuva nuoširdžiai mano, jog vizitas reikalingas abiem pusėm, vis dėlto keistai skamba pompastiškos užuominos apie „Armėnijos bendradarbiavimo su ES perspektyvas“. Ar toks bendradarbiavimas šiandien įmanomas?

Tiksliau tariant, dabar svarbiausia, ar Lietuva išdrįs Armėnijos diplomatijos šefui pateikti nepatogių klausimų?

Zograbas Mnacakanianas, Armėnijos užsienio reikalų ministras

Ką turiu omenyje? Lietuvai negalima nė akimirkai pamiršti, kad Giumri regione Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Rusijos kariškiai ten įsikūrę labai ilgam. Kodėl mūsų URM vadovybei nepasidomėjus, kiek dar dešimtmečių Armėnija linkusi tęsti karinę sutartį su Rusija? Jei Armėnija nežada atsisakyti Rusijos karinės bazės paslaugų bent jau per artimiausius 50-imt metų, tai ar prasminga šiandien diskutuoti su Jerevanu apie europietiškas integracijas? Lietuviškas atsakymas akivaizdus: kol jūsų žemėje įsikūrusi rusiška kariauna, tol neįmanomos jokios „rytų partnerystės programos“.

Dėl ko Armėnijai priekaištauja JAV

Lietuvos URM ministrui L.Linkevičiui taip pat derėtų paklausti kolegos, kokie nūnai Armėnijos santykiai su Amerika. O juk santykiai – komplikuoti. JAV priekaištauja Armėnijai, kam ši į Siriją siunčia savo kariškius būtent Rusijos ginkluotųjų pajėgų sudėtyje. JAV jau ne sykį perspėjo oficialųjį Jerevaną, kad pastangos išsilaikyti ant dviejų kėdžių – talkinti Rusijai ir tuo pačiu kaulyti Vakarų paramos, – neperspektyvi. Savo nepasitenkinimą, kodėl armėnų kariai Sirijoje talkina būtent Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, amerikiečiai perdavė Jerevanui šių metų rugpjūčio 12-13 dienomis per Armėnijos ambasadorių Jungtinėse Tautose.

Žinoma, Armėnija apsimeta neišgirdusi piktų amerikiečių perspėjimų „arba-arba“. Tačiau spaudoje vis tik pasirodė užtektinai daug užuominų, kad tarp Armėnijos vadovų ir kelių Vakarų ambasadorių „būta sudėtingo pokalbio“. Beje, oficialusis Vašingtonas sukluso dėl Armėnijos laikysenos tuoj po Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajaus Patruševo vizito į Jerevaną.

Kada pasitrauksite iš Kalnų Karabacho?

Lietuvai taip pat privalu žinoti, kada gi Armėnija išsinešdins iš Kalnų Karabacho, kurį NATO ir Europos Sąjungos valstybės, vadovaudamosios tarptautine teise ir šalių teritorinio vientisumo taisyklėmis, traktuoja išskirtinai kaip Azerbaidžano žemę. Kad Armėnija iš Kalnų Karabacho neišveda okupacinių pajėgų, – tai rimtas tarptautinės teisės pažeidimas. Be kita ko, lygiai toks pat bjaurus pažeidimas, kaip ir Rusijos karinė intervencija į Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijas.

Propogandiniai žaidimai

Tačiau Armėnijos okupacinių pajėgų dislokavimas Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache, – ne vienintelė jos nuodėmė. Armėnija vis dar naudoja klastingas propagandines, dezinformacines akcijas. Stengdamasi pridengti savo agresiją oficialusis Jerevanas ieško lengvatikių Europoje. Tuos lengvatikius oficialusis Jerevanas kviečia atvykti į šiuo metu Armėnijos administruojamą Kalnų Karabachą kaip į dar pasaulio nepripažintą, bet pripažinimo trokštančią kažin kokią nepriklausomą respubliką. Po suklaidintų europiečių vizitų į Kalnų Karabachą oficialusis Jerevanas demagogiškai džiūgauja: žiūrėkit, pasaulis pripažįsta Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe…

Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metais ją aplankė Vladimiras Putinas

Kita Armėnijos gudravimo pusė – ne mažiau klastinga. Šiuo metu Kalnų Karabachą neteisėtai valdantys armėnai į Vakarus bando patekti kaip oficialūs pasaulyje nepripažintos respublikos atstovai.

Vienas iš paskutiniųjų tokių pavyzdžių – Australija. Australija nepripažįsta Kalnų Karabacho esant armeniška teritorija, australai Kalnų Karabachą laiko neatsikiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau australai apsižioplino, ir šiais metais armėnų atstovai atvyko į Australiją būtent kaip tos nepripažintos respublikos vadovai. Panašus incidentas nutiko ir Vokietijoje. Vokietija taip pat nepripažįsta armėniškojo Kalnų Karabacho, bet į šalį kažkodėl leido atvykti stebėtojams, pateikusiems ne Armėnijos, o kažin kokios Pasaulio žemėlapiuose neegzistuojančios šalies dokumetus. Abiem atvejais tiek Vokietija, tiek Australija neišvengė politinių nemalonumų. Vokietijos ir Australijos ambasadoriai, reziduojantys Azerbaidžane, buvo priversti aiškintis, teisintis, raudonuoti iš gėdos.

Derėtų prisipažinti, kad tokių keistų „svečių“ iš nežinomos šalies yra sulaukusi ir Lietuva. Ar mūsų URM vadovas L.Linkevičius tvirtai reikalaus, kad Armėnija vis tik liautųsi siuntusi savo delagacijas, prisidengančias tos neegzistuojančios respublikos vardu? Juk taip Lietuva norom nenorom kiršinama su Azerbaidžanu ir Azerbaidžano sąjungininke Turkija. Kam šie primityvūs politiniai žaidimai, galintys peraugti į politiius nesusipratimus, reikalingi Lietuvai, ypač, kai oficiali Vakarų pasaulio pozicija dėl Kalnų Karabacho nesikeičia ir nėra jokių požymių, kad keistųsi. Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija ir taškas.

Įtartina Nikolos Pašiniano draugystė su „Sasna Crer“

Lietuvos valdžios atstovams taip pat derėtų išsiaiškinti dėl Armėnijos valdžios santykių su teroristinės organizacijos požymių turinčiomis politinėmis jėgomis. Slaptai.lt portalui žinoma, jog visai neseniai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo susitikęs su organizacijos „Sasna Crer“ («Сасна Црер») vadovais: Žirairu Sefilianu ir Gareginu Čugaszianu.

Susitikimas greičiausiai buvo surengtas pačioje rugpjūčio pabaigoje, nes rugsėjo 5-ąją leidinyje Factor.am pasirodė interviu su „Sasna Crer“ organizacijos lyderiu. Tame interviu ir prasitarta apie pokalbį su N.Pašinianu.

Kad N.Pašinianas karštligiškai ieško ištikimų sąjungininkų, – nenuostabu. Visi mes ieškome sąjungininkų. Bet ar „Sasna Crer“ – tai toji organizacija, su kuria derėtų draugauti padorumo, sąžiningumo, demokratijos siekiančiam šalies lyderiui? Organizacijos, su kuria N.Pašinianas trokšta bičiuliautis, lyderiai 2016-ųjų metų liepos 17-ąją užpuolė Jerevane dislokuoto pulko sargybos postą ir keletą asmenų paėmė įkaitais. Užvaldę postą ginkluoti užpuolikai reikalavo tuometinio Armėnijos vadovo Seržo Sargsiano atsistatydinimo. Žinoma, S.Sargsianas nepasitraukė iš valdžios. O užpuolikai, kėlę politinius reikalavimus, po ilgokai trukusių derybų pasidavė.

Žirairas Sefilianas, Nikolas Pašinianas ir Gareginas Čugaszianas

Į valdžią atėjus N.Pašinianui karinį sargybos postą užpuolę ir įkaitus paėmę asmenys amnestuoti – jie paleisti į laisvę. Pati organizacija oficialiai tapo legalia politine partija, galinčia dalyvauti visuose Armėnijos rinkimuose, pradedant savivalda ir baigiant parlamento bei prezidento rinkimais.

Žinoma, tai Armėnijos vidaus reikalai. Bet jei Armėnija siekia Lietuvos paramos integracijai į Vakarus, oficialusis Vilnius turi teisę žinoti apie tikrąsias Armėnijos premjero N.Pašiniano draugystės su „Sasna Crer“ priežastis. Nesinorėtų, kad vieną gražią dieną į Lietuvą oficialaus vizito atvyktų asmenys, turintys įkaitų ėmimo ir karinių objektų puldinėjimo patirties.

Ką žinome apie Armėnijos žvalgybą

Taip pat – ne Lietuvos galvos skausmas, kokį asmenį Armėnija pasirinko savo žvalgybos vadovu. 2018-ųjų metų gegužės mėnesį Nacionalinio saugumo tarnybos vadovu Armėnija paskyrė Arturą Vanacenianą. Ir vis tik Lietuvai praverstų įsidėmėti, jog šiuo metu generolo majoro laipsnį turintis vyriausiasis Armėnijos slaptųjų tarnybų vadovas žvalgybos amato mokėsi Maskvoje. Atsiverskite oficialųjį Armėnijos žvalgybos internetinį puslapį sns.am ir ten rasite interviu, kuriame A. Vanacenianas viešai prisipažįsta 2000-aisiais metais studijavęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos akademijoje Maskvoje.

Žinoma, mokslai Maskvos žvalgybos akademijoje – dar nieko skandalingo. Galbūt kada nors paaiškės, ironiškai kalbant, kad A. Vanacenianas – vienas iš sumaniausių JAV ar Didžiosios Britanijos agentų. Ir vis dėlto tai, kad taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs N. Pašinianas žvalgybos vadovu pasirinko būtent žvalgybos mokslus Rusijoje krimtusį asmenį, – iškalbingas. Todėl Lietuvai, priklausančiai NATO ir Europos Sąjungai, derėtų itin atsargiai bendrauti su Armėnija.

Liaupsina Stalinui talkinusius agentus

Beje, naujasis Armėnijos žvalgybos vadovas asmeniškai pritaria, kad Jerevane prie Armėnijos Nacionalinio saugumo tarnybos būstinės kuo greičiau iškiltų didingas paminklas armėnų tautybės sovietų žvalgams Gevorgui ir Goar Vardanianams, kurie 1943-aisiais Teherane talkino ne britams, ne amerikiečiams, o sovietų žvalgybai. Tiksliau tariant, tiems, kurie padėjo ne Ruzveltui, ne Čerčiliui, o Stalinui.

Artur Vanetsyan, Armėnijos žvalgybos vadovas

Be to, naujasis Armėnijos žvalgybos vadovas sns.am internetiniame puslapyje yra paskelbęs keistą pareiškimą – su nepriklausomybės diena pasveikino niekieno nepripažintą, jokiuose pasaulio žemėlapiuose neužfiksuotą Arcacho respubliką, kuri Vakarų pasaulio traktuojama kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Žodžiu, klausimų Lietuvoje viešinčiam Armėnijos užsienio reikalų ministrui susikaupė užtektinai daug. Tik ar Lietuvos vadovai tokius klausimus iškels? Ar mes suprantame, kad šiuo metu Armėnija labiau panaši į Rusijos įtakos agentę, kuri siunčiama į Vakarus kaip Trojos arklys, nei į šalį, kuri nuoširdžiai trokšta integracijos į Europos Sąjungos struktūras?

2019.09.15; 12:02

Lenkijos Nacionalinio Olimpinio komiteto viceprezidentas Tomaš Paremba oficialiai ir viešai atsiprašė Azerbaidžano, nes kadaise nelegaliai, be oficialiojo Baku leidimo, nuvyko į Azerbaidžanui priklausantį, tačiau šiuo metu armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą.

Atsiprašydamas Azerbaidžano jis pripažino savo klaidą – be Azerbaidžano valdžios leidimo nuvykęs į armėnų okupuotą Kalnų Karabachą pažeidė taisykles dėl Azerbaidžano teritorinio vientisumo. Be kita, ko, tiek NATO, tiek Europos Sąjunga vieninga: Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, tik dabar užimta ir kontroliuojama svetimų jėgų.

Kai Lenkijos pilietis atsiprašė Azerbaidžano, šios šalies Užsienio reikalų ministerija išbraukė jį iš „juodųjų sąrašų“. Taigi nuo šio momento Lenkijos piliečio T. Parembos pavardės nėra sąrašuose tų, kuriuos Azerbaidžanas laiko „persona non grata“ ir neįsileidžia į šalį.

Slaptai.lt informacija

2019.07.18; 10:00

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas trečiadienį paragino Armėniją užbaigti dešimtmečius trunkantį konfliktą su kaimynu Azerbaidžanu dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
 
D. Tusko teigimu, „konfliktas neturi karinio sprendimo ir turi būti sprendžiamas politinėmis priemonėmis, vadovaujantis tarptautine teise ir principais.“
 
D. Tuskas, kuris, būdamas Europos Vadovų Tarybos pirmininku atstovauja ES tarptautiniu mastu, po susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu sakė, kad ES yra susirūpinusi dėl naujų aukų ir „eskaluojančios retorikos“.
 
 „Abi pusės turėtų rodyti santūrumą ir imtis priemonių atkurti atmosferą, palankią taikai ir tikroms deryboms“, – sakė D. Tuskas.
 
Konfliktas, kuris kilo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, pareikalavo apie 30 000 žmonių gyvybių. Kalnų Karabachas formaliai priklauso Azerbaidžanui, bet jį kontroliuoja armėnai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.11; 08:30
 
 
 

Prie paminklo Montei Melkonianui

Prieš keletą dienų portale slaptai.lt buvo paskelbtas Sauliaus Kizelavičiaus tekstas „Kodėl Nikolas Pašinianas pagerbė tarptautinio teroristo Montes Melkoniano atminimą?“ Teisingos pastabos: viešas, oficialus, demonstratyvus šio vyro garbinimas – netoleruotinas, jei Armėnija pretenduoja vadintis civilizuota, demokratine valstybe.

Akivaizdu, kad M.Melkonianas buvo tarptautinis teroristas, kurio kruvinų pėdsakų rasime visur – ne tik Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache (žiaurus elgesys su karo belaisviais ir įkaitais), bet ir Libane, Irane, Prancūzijoje. Vienu iš žiauriausių teroristinės organizacijos ASALA aktų, prie kurių nagus prikišo ir liūdnai pagarsėjęs M.Melkonianas, laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją, kai žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių – sužeista.

Teroristas Monte Melkonianas

Vien dėl šio vos prieš keletą dešimtmečių (ne viduramžiais) surengto išpuolio armėnai negali M.Melkoniano vadinti „nacionaliniu didvyriu“. Niekuo dėtų lėktuvo keleivių žudymas civiliame oro uoste Europos centre, – tai pačio aukščiausio lygio barbarizmas, nepateisinamas jokiais pareiškimais apie „teisingą kerštą“ ar „norą susigrąžinti savas teritorijas“. Jei esi tikras vyras, karines atakas ruošk prieš kariškius, bet ne civilius asmenis!

Todėl labai teisinga atkreipti Lietuvos diplomatų dėmesį – kai teks akis į akį tarptautiniuose forumuose ar konferencijose susidurti su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, nepamirškite, kad šis politikas 2019 metų birželio mėnesį padėjo gėlių prie viename Prancūzijos oro uostų bombą susprogdinusio Montės Melkoniano paminklo. Visai išvengti susitikimų su N.Pašinianu mūsų politikams tikriausiai nepavyks. Bet bent jau nesiglebėščiuokite, nepulkite fotografuotis, nesibučiuokite. Visur ir visada prisiminkite – N.Pašinianas gerbia pasaulyje tarptautiniu teroristu įvardinto M.Melkoniano atminimą.

Tačiau skaitydamas minėtą S.Kizelavičiaus publikaciją norėčiau pridurti ir savo trigrašį dėmesį. Toks N.Pašiniano elgesys – neatsitiktinis. Armėnijoje visais laikais būta terorizmo kulto. Teroristus garbino ir Armėniją prieš N.Pašinianą valdę politikai, atrodo, tuo pačiu keliu eina ir pats Nikolas Pašinianas.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantis Varužanas Karapetianas

Štai šių metų gegužės 5 dieną Jerevano panteone „Erablur“ iškilmingai perlaidoti Gurgeno Janikiano palaikai. G.Janikianas – irgi teroristas. Būtent jis 1973 metų sausio 27 dieną JAV mieste Santa Barbaroje nušovė du turkų diplomatus. Armėnų akimis žvelgiant, tokiu drastišku būdu jis neva teisėtai (kas jam suteikė tokią teisę?) atkeršijo turkams už 1915-ųjų metų įvykius. Girdi, armėnai – labai daug kentėjusi tauta, todėl ji turi moralinę teisę (vėl – kas ją suteikė?) sprogdinti tarptautinius oro uostus bei gatvėse šaudyti į diplomatus…

Tikriausiai nėra ir jokio atsitiktinumo, kad N.Pašinianas gėles padėjo prie M.Melkoniano paminklo būtent birželio mėnesį. 1920 metų birželio 20 dieną armėnų teroristai Tbilisyje nušovė Azerbaidžano demokratinės respublikos premjerą Fatali-chaną Choiskį. Šiam teroro aktui šiemet – 99-eri metai. Nenustebčiau, jei kitais metais Armėnijoje būtų ypač iškilmingai paminėtos šio kruvino išpuolio 100-osios metinės.

O dar prisiminkime, ką vos prieš keletą savaičių viešai ir oficialiai pareiškė Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas: jis ragino armėnų specialiąsias tarnybas „keršyti priešui visomis priemonėmis, kad Azerbaidžano užnugaryje kiltų kuo didžiausias chaosas“. Žinoma, karas yra karas. Kraujo neišvengsi. Bet kai kurie armėnų analitikai ir propagandistai patikslino ministro žodžius: prasminga ir efektyvu rengti teroristines atakas prieš Azerbaidžano dujotiekius ir naftotiekius.

Tiesiamas azerbaidžanietiškas dujotiekis Europos link. Azertaq.az nuotr.

Kiek vėliau, išsigandę griežtos Baku reakcijos, armėnų polititologai puolė teisintis: „tarptautinė bendruomenė neteisingai iššifravo ministro žodžius“. Bet pasiteisinimai tik dar labiau sustiprino įtarimus, jog armėnų smogikai galbūt ruošiasi sprogdinti „Pietų dujų koridoriaus“ objektus.

Juk ir šiandieninį Kremlių erzina puikiai organizuotas ir didelius pelnus nešantis Azerbaidžano dujų bei naftos verslas. Kremliui ypač nepatinka, kad Baku savo dujas ir naftą siunčia Europai ir tuo pačiu sudaro vis didesnę konkurenciją rusiškoms dujoms bei naftai.

Tad teroro aktų prieš Azerbaidžano dujų ir naftos pramonę pavojus – itin didelis.

2019.06.25; 11:05  

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Slaptai.lt turi patikimų žinių, jog Armėnijos komunistų partija į Kremlių išsiuntė laišką, adresuotą asmeniškai Vladimirui Putinui. Remiantis šaltiniais Armėnijos spaudoje, laiško autoriai ragina, kad Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas „aktyviai dalyvautų derybose dėl Kalnų Karabacho likimo“.

Išsiųsto laiško autoriai taip pat prašo, kad „V.Putinas asmeniškai kreiptųsi į ESBO Minsko grupę ir Azerbaidžano valdžią, nes šiuo metu įtampa regione – labai didelė“. Armėnijos komunistai įsitikinę, kad tik „asmeninis V.Putino autoritetas“ gali sustabdyti „įtampos eskalavimą šioje Pietų Kaukazo teritorijoje“. Jie mano, kad dabar tik V.Putinas gali padėt išvengti pačių „skaudžiausių pasekmių abiems pusėms“.

Bet labiausiai įsidėmėtina, kad laišką pasirašiusi Armėnijos politinė partija prašo V.Putino, jog šis duotų įsakymą į Kalnų Karabachą nedelsiant įvesti kovinius rusų kariuomenės dalinius. Pasak laiško autorių, Rusijos kariuomenės dislokavimas Kalnų Karabache atitiktų armėnų tautos interesus.

Pastaruoju metu susišaudymai fronto linijoje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų – ypač dažni. Esama aukų iš abiejų pusių. Nūnai sunku suprasti, ko siekia oficialusis Jerevanas. Kelia nuostabą ir aplinkybė, jog vos prieš keletą dienų Armėnijos gynybos ministras asmeniškai įsakė armėnų snaiperiams nušauti bent vieną azerbaidžanietį. Esą tai bus kerštas už kiek anksčiau žuvusio armėnų kario mirtį. Atkreipkite dėmesį: ministras ne tik davė įsakymą specialiai nušauti bent vieną azerbaidžanietį, bet dar ir asmeniškai apdovanojo „šioje karinėje operacijoje dalyvavusius karius“.

Tuo tarpu tarptautinėse tribūnose Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas įrodinėja, girdi, armėnų kariškiai niekuo dėti dėl Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų majoro mirties.

Esama nepriklausomų šaltinių Azerbaidžane, kurie praneša, kad visoje fronto linijoje jau šaudo ne tik armėnų snaiperiai, bet ir armėnų sunkioji ginkluotė.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2019.06.14; 14:11

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 14-15 dienomis Lietuvos Seime lankėsi Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija, kuri su mūsų Seimo komitetų nariais ir Seimo kanceliarijos darbuotojais aptarė teisėkūros, parlamentinio darbo, priežiūros mechanizmų, viešųjų ryšių, žmogaus teisių klausimus.

Štai antradienį Europos reikalų komiteto salėje buvo surengti Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų narių, vėliau – Algirdo Mykolo Brazausko salėje – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto, Seimo Audito komiteto narių susitikimai su Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos atstovų delegacija.

Trečiadienį svečių delegacija iš tolimosios Armėnijos susitiko su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijos bei Antikorupcijos komisijos nariais.

Kaip skelbė oficialus LRT.lt internetinis puslapis, Armėnijos delegacijos programoje buvo numatyti susitikimai ir su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi, Seimo kontrolierių įstaigos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybės kontrolės, Užsienio reikalų ministerijos atstovais.

Kalnų Karabache tebešaudoma

Oficialiame LRT.lt puslapyje taip pat pabrėžta, kad „pažintinis Armėnijos parlamentarų vizitas atliekamas siekiant perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams“.

Nematau nieko blogo, keisto ar smerktino, jei Lietuvoje svečiuojasi Armėnijos parlamento atstovai. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Lietuvos parlamentarai ir ministrai su šios Kaukazo regiono valstybės pasiuntiniais dalinasi per pastaruosius kelis dešimtmečius sukaupta unikalia patirtimi.

Tačiau ar Lietuvos Seimo ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai domėjosi, kada Armėnija pagaliau įgyvendins Jungtinių Tautų rezoliucijas – trauksis iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho? Suprantu, sprendžiant iš viešai skelbiamos darbotvarkės, Armėnijos delegacija į Vilnių atvyko visai kitų tikslų vedina. Todėl, remiantis diplomatiniais protokolais, svečiams netinka kelti iš anksto nesuderintus klausimus, juolab – nepatogius, iš tarptautinės politikos sferos.

Ir vis dėlto visos NATO bei Europos Sąjungos valstybės vieningai tvirtina, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl Armėnijos ginkluotosios pajėgos, vadovaujantis visuotinai pripažįstamais šalių teritorinio vientisumo principais bei tarptautine teise, privalo kuo greičiau pasitraukti iš svetimų žemių. Visi senų seniausiai žino, kad Armėnija iki šiol neįgyvendino nė vienos Jungtinių Tautų rezoliucijos, raginančios ją taikiai išsikelti iš okupuotų teritorijų. Armėnija ignoruoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, įpareigojantį leist azerbaidžaniečiams grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Iš gimtųjų namų išvyti azerbaidžaniečiai

Todėl Vakarai kiekviena pasitaikiusia proga ne tik gali, bet ir privalo, man regis, Armėnijai priminti Kalnų Karabacho problemą. Tegul šis klausimas aidi nuolat, visur, visada. Net jei delegacija iš Jerevano atskrido į Vilnių diskutuoti „demokratinių reformų“ tema, kodėl Lietuvos pareigūnai negalėtų svečiams pateikti „pačių aštriausių tarptautinių klausimų dėl separatizmo ir karo“? Jei mes bijome Kaukazo regiono atstovams priminti jų padarytus neteisingus, klaidingus žingsnius, tai ko verta mūsų puoselėjama Rytų partnerystė? Vengdami net menkiausių trinčių prie oficialių pietų stalo mes tarsi skatiname agresorių tapti dar agresyvesniu. Nes situacijų, kada galima priekaištauti, – ne tiek daug. Valstybinių, religinių švenčių dienomis priminti apie neteisėtai užgrobtą ištisą regioną, – lyg ir netinka. Jei delegacija atvyko pasisemti lietuviškosios patirties šalinant korupcijos apraiškas, – tarsi ir vėl negražu priminti tikrąsias teritorinio ginčo dėl Kalnų Karabacho priežastis. Tad sakykite, kada ir kur tai būtų įmanoma padaryti? Jau prabėgo beveik trys dešimtmečiai, kai apie milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių negali grįžti į gimtuosius namus, nes iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos juos išvijo teroristinės, separatistinės, Armėnijos ir Rusijos remiamos karinės jėgos, o mes, demokratiški Vakarai, vis dar bijome šį klausimą pateikti Armėnijos parlamentarų delegacijai? Ji – niekuo dėta?

O gal šį sykį Lietuvos parlamentarai ir Lietuvos diplomatai vis tik priekaištavo svečiams iš Armėnijos dėl oficialiojo Jerevano agresyvumo – nenoro trauktis iš neteisėtai užgrobtų teritorijų? Juk oficialiame pranešime sakoma, jog „aptarti ir kiti svarbūs klausimai“.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Norėdamas išsiaiškinti tikrąją padėtį kreipiausi į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamentą. Pateikiau štai tokį klausimą:

„Jus trukdo internetinio portalo www.slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas. Mane domina, ar su šiomis dienomis Lietuvoje viešinčia Armėnijos parlamento delegacija aptariamos konflikto dėl Kalnų Karabacho problemos? Tiksliau tariant, ar Lietuvos atstovai domisi, kada Armėnijos ginkluotosios pajėgos žada pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?“

Štai kokio atsakymo sulaukiau:

„Atsakydami į jūsų 2019 m. gegužės 15 d. elektroniniu paštu pateiktą užklausą informuojame, kad Armėnijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija į Lietuvą atvyko pažintinio vizito, kurio tikslas yra perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams. Vizito metu vykstančiuose susitikimuose kalbama apie parlamento veiklą, funkcijas, parlamentinę kontrolę, auditą, aptariamos antikorupcijos temos. Delegacijos nariai susitinka su Seimo komitetų, komisijų atstovais, Europos Komisijos atstovybės vadovu, lankosi Viešųjų pirkimų tarnyboje, susitinka su Valstybės kontrolės atstovais ir kt.“

Tokį elektroninį laišką atsiuntė Justė Radzevičiūtė – Laugalienė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro atstovė.

Žodžiu, pačia svarbiausia, pačia aktualiausia – Kalnų Karabacho – tema, regis, nei šnekėta, nei diskutuota.

2019.05.15; 19:43

ES užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini. EPA – ELTA nuotr.
Europos Sąjunga dar kartą pristabdė tokių Rytų Europos šalių, kaip Ukraina, viltis tapti Bendrijos narėmis.

Rytų partnerystės 10 metų gyvavimo proga ES pirmadienį gyrė vykstantį bendradarbiavimą, tačiau nedavė jokių užuominų dėl narystės perspektyvos.

ES užsienio politikos įgaliotinės Fedeicos Mogherini paskelbtame pareiškime yra tik tokie sakiniai, kaip: „Tokie mūsų pasiekimai, kaip prekybos didinimas ir politinio bendradarbiavimo stiprinimas (…) bus įkvėpimas tolesnei pažangai“.

Rytų partnerystės projektas 2009-aisiais buvo pradėtas buvusioms sovietinėms respublikoms paremti ir demokratizuoti. Į jubiliejines iškilmes Briuselyje susirinko Rytų partnerystė šalių užsienio reikalų ministrai. Tarp šių šalių be Armėnijos ir Azerbaidžano yra Ukraina, Gruzija, Moldova bei Baltarusija. Ypač Ukraina ir Gruzija jau senokai tikisi narystės ES perspektyvos.

Ministrų susitikimą aptemdė įstrigęs konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Armėnijos ir Azerbaidžano ginčas užkirto kelią susitarimui dėl bendro baigiamojo pareiškimo. Todėl pareiškimą paskelbė tik ES vyriausioji diplomatė F. Mogherini.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.14; 04:00

Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną publikaciją, pasakojančią apie Armėnijos teroristinių organizacijų bei slaptųjų tarnybų surengtus kruvinus išpuolius prieš Azerbaidžano ir Turkijos piliečius. 

Mūsų dėmesio cetre – pati naujausia istorija. Tai – 1989-1994 metai. Kodėl būtent šis laikotarpis? Nuo 1980-ųjų metų teroristinių organizacijų atakos prieš Azerbaidžano piliečius (ir ne tik Azerbaidžano gyventojus) įgauna sisteminį pobūdį. Okupavę Kalnų Karabacho zoną ir kelių greta esančių rajonų teritorijas, teroristai pražudė tūkstančius žmonių (ne vien azerbaidžaniečių). Nesibodėta sprogdinti keleivinių autobusų, diplomatus skraidinusių sraigtasparnių. Nesibodėta imti net įkaitų, kad būtų lengviau užverbuoti būsimus teroristus… 

Rengiant kruvinas atakas neliko nuošalyje, žinoma, ir Armėnijos specialiosios tarnybos. Armėnijos žvalgyba sprogdinimus ir šaudymus specializavosi rengti teritorijose, esančiose toli nuo karo apimtų zonų.

Teroro ir diversiniai aktai, surengti prieš Azerbaidžaną 1989 -1994 metais

1989 metų rugsėjo 16-oji diena. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Baku; žuvo 5 žmonės, sužeisti 25 keleiviai.

1990 metų vasario 18-oji diena. Kelyje Jevlachas–Lačynas maždaug ties 105 km. susprogdintas autobusas, važiavęs maršrutu Šuša–Baku; žuvo per dešimt žmonių.

1990 metų liepos 11-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Terteras–Kelbadžaras; žuvo 14 žmonių, sužeista 35 keleivių.

1990 metų rugpjūčio 10-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Agdamas; žuvo 20 žmonių, sužeista 30 keleivių. Nusikaltimo organizatoriai – A. Avanesianas ir M. Tatevosianas – buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tą pačią dieną automagistralėje Šamkiras–Giandža, netoli Nadel Chandaro rajono, susprogdintas LAZ markės autobusas, valst. numeris 43–80 AGF; 17 žmonių žuvo, 26 sužeisti.

1990 metų lapkričio 30-oji. Netoli Chankendžio oro uosto susprogdintas keleivinis autobusas; 2 žmonės žuvo, 11 sužeista.

1991 metų sausio 9-oji. Įvykdytas teroro aktas prieš automobilį, kuriuo važiavo laikraščio „Azerbaidžano jaunimas“ korespondentė Salatyn Askerova ir trys kariškiai. Visi keturi žuvo. Teroristinės grupės nariai A. Mkrtčanas, G. Petrosianas, A. Mangasarianas ir G. Arustamianas buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

1991 metų gegužės 30-oji. Rusijos Federacijos Dagestano Respublikoje netoli Chasavjurto stoties susprogdintas keleivinis traukinys Maskva–Baku; 11 žmonių žuvo, 22 sužeisti.

1991 metų birželio 19-oji. Autokelyje Jevlachas–Lačinas ties 106 km. susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, priklausantis karinei bazei nr. 5459; 3 žmonės žuvo, 3 buvo sunkiai sužeisti.

1991 metų liepos 31-oji. Dagestano Respublikoje netoli Temirtau stoties susprogdintame keleiviniame traukinyje Maskva–Baku; 16 žmonių žuvo, 20 sužeista.

1991 metų rugpjūčio 2-oji. Gadruto rajone, Dolanlaro kaime susprogdintas GAZ-53 markės automobilis; 4 žmonės žuvo, 8 sužeisti.

1991 metų rugpjūčio 21-oji. Gadruto rajone netoli Šadachto kaimo susprogdintas KAV 3 markės automobilis, valst. numeris 70-30 AGO; 2 žmonės žuvo, 10 sunkiai sužeisti.

1991 metų rugsėjo 8-oji. Apšaudžius autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Chodžavendas, 5 žmonės žuvo, 34 sužeisti. Įrodyta, kad tą nusikalstamą aktą atliko teroristinės grupės nariai Volodis Chačaturianas, Saras Jeremianas, Saša Čalianas, Armas Arustamianas.

Tą pačią dieną armėnų banditai apšaudė autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Garadagly; 8 žmonės žuvo, 42 keleiviai sužeisti, – sužeidimai skirtingo sunkumo.

1991 metų rugsėjo 26-oji. Kelyje Jevlachas–Lačinas susprogdintas VAZ-2106 markės automobilis; 2 žmonės žuvo, 14 sužeisti.

1991 metų spalio 19-oji. Agderio rajone netoli Syrchavendo kaimo susprogdintas VAZ-469 markės automobilis; 3 žmonės žuvo, 2 sunkiai sužeisti.

1991 metų lapkričio 20-oji. Armėnų teroristams apšaudžius sraigtasparnį MI-8, Chodžavendo rajone netoli Garakendo kaimo žuvo 19 žmonių, sraigtasparnio ekipažas ir keleiviai – žymūs Azerbaidžano valstybės ir vyriausybės veikėjai, stebėtojai iš Rusijos ir Kazachstano.

1991 metų gruodžio 26. Kelio Šuša–Lačinas ruože ties 4 kilometru susprogdinta ZIL–130 markės mašina ir „Moskvič“; 5 žmonės žuvo, 4 sužeisti.

1992 metų sausio 8-oji. Per teroro aktą jūrų perkėloje Krasnovodskas–Baku žuvo 25 žmonės, 88 sužeisti.

1992 metų sausio 28-oji. Armėnų teroristai netoli Šušos miesto numušė civilinį sraigtasparnį MI-8, skridusį reisu Agdamas–Šuša; 44 žmonės žuvo, daugiausia moterų ir vaikų.

1992 metų sausį armėnų teroristinės grupuotės nužudė 80-imt Kiakidžachano kaimo gyventojų; 1992 metų vasarį Chodžavendo rajono Karadagly kaime nužudyti 77 žmonės; 1992 metų vasario 26-ąją Chodžaly mieste nužudyta 613 taikių gyventojų.

1992 metų kovo 22-oji. Gazacho rajone buvo susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, valst. numeris 60-25 AZU; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų kovo 28-oji. Susprogdinta Kamaz-5410 markės mašina, valst. numeris 40-53 AGŠ; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų balandžio 18. Kelio Gazachas–Džafarlis ruože ties 10 kilometru surengtas MAZ markės automobilio ginkluotas užpuolimas; mirtinai sužeisti 2 žmonės.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

1992 gegužės 20-oji. Zangilano rajone netoli Garančio kaimo – UAZ-469 markės automobilio, valst. numeris 80–33 AGD, ginkluotas užpuolimas; 2 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1993 metų vasario 28-oji. Šiaurės Kaukaze (Rusija) netoli Gudarmeso stoties susprogdintas keleivinis traukinys Kislovodskas–Baku; žuvo 11 žmonių, 18 sužeista.

1993 metų birželio 2-oji. Susprogdinus keleivinį traukinį Baku geležinkelio stotyje, valstybei padaryta didžiulių materialinių nuostolių. Sprogdintojas – Rusijos pilietis Igoris Chatkovskis prisipažino, kad jis buvo įtrauktas į slaptą bendradarbiavimą ir pasiųstas į Azerbaidžaną šnipinėjimui ir teroristinei veiklai atlikti. Jį užverbavo Armėnijos Respublikos Vyriausiosios nacionalinio saugumo valdybos žvalgybos skyriaus viršininkas pulkininkas Džaanas Oganesianas.

Būtent iš jo Chatkovskis gavo užduotį atlikti sprogdinimus, pareikalavusius daugelio žmonių gyvybių. Tyrimo metu įrodyta, kad nusikalstama grupė 1992–1994 metais surengė keletą sprogimų keleiviniuose traukiniuose, važiavusiuose iš Rusijos į Baku.

1993 metų liepos 22-oji. Per sprogimą Tertero rajone žuvo 5 žmonės, 18 buvo sužeisti.

Tą pačią dieną per sprogimą Gazacho rajone žuvo 6 žmonės, 10 buvo sužeisti.

1993 metų rugpjūčio 30-oji. Gadruto rajone buvo susprogdintas ZIL markės automobilis, žuvo 2 žmonės. Po kelių dienų išvažiuojant iš Azerbaidžano buvo susprogdintas GAZ-66 markės keleivinis autobusas su 12 kaimo gyventojų; 4 žuvo, 8 buvo sunkiai sužeisti.

1994 metų vasario 1-oji. Baku geležinkelio stotyje keleiviniame traukinyje Kislovodskas–Baku įvykdytas teroristinis aktas; 3 žmonės žuvo, 20 sužeista.

1994 metų kovo 18-oji. Netoli Chankendžio miesto pamuštas „Herkules“ tipo lėktuvas, priklausęs Irano karinėms oro pajėgoms. Žuvo 34 žmonės – diplomatai ir jų šeimų nariai.

1994 metų kovo 19-oji. Per sprogimą Baku metro stotyje „Sausio 20“ žuvo 14 žmonių, 49 sužeisti.

Teismas įrodė, kad teroro aktas buvo parengtas Armėnijos specialiųjų tarnybų, o įvykdė lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ nariai. Išsiaiškinta, kad lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ aktyvistai nuo 1992 metų ne kartą pabuvojo Armėnijos teritorijoje. Tos šalies Vyriausioji nacionalinio saugumo valdyba glaudžiai bendradarbiavo formuojant, finansuojant ir apginkluojant tą organizaciją. 1992 metų balandžio–gegužės mėnesiais septyniolika Azerbaidžano lezginų tautybės piliečių Armėnijoje buvo specialiai parengti teroristiniams bei diversiniams aktams vykdyti.

Tyrimas taip pat nustatė, kad pagal instrukciją, be stoties „Sausio 20“, taip pat buvo planuojama įvykdyti diversiją Baku kino teatre „Nizami“, Respublikos rūmuose ir Baku lempų gamykloje.

Baudžiamojon atsakomybėn patraukta 30 organizacijos „Sadval“ narių, kaltinamų sprogdinimu Baku metro stotyje „Sausio 20“.

1994 metų balandžio 13-oji. Dagestano Respublikoje netoli „Dagestano žiburių“ stoties keleiviniame traukinyje Maskva–Baku sprogo paslėpta bomba, 6 žmonės žuvo, 3 buvo sužeisti.

1994 metų liepos 3-oji. Per sprogimą elektriniame traukinyje tarp Baku metro stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ žuvo 13 žmonių, 42 buvo sužeisti.

Teroro aktą įvykdė Azerbaidžano pilietis Azeras Salmanas ogly Aslanovas, kuris 1994 metų sausio 13 dieną pateko į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų nelaisvę ir vėliau Armėnijos specialiųjų tarnybų buvo užverbuotas slaptam bendradarbiavimui.

Tyrimas nustatė, jog 1994 metų sausio 14 vienas iš armėnų separatistų ideologų rašytojas Zorijus Balajanas buvo susitikęs su karo belaisviu lezginu Azeru Aslamovu ir pareiškė, kad visos neskaitlingos tautos turi veikti išvien – naudoti terorą kovoje prieš azerbaidžaniečius. 1994 metų birželio 9-ąją Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, vardu Artūras, paskambinęs į A. Aslanovo butą Baku, pranešė, jog jis gyvas, o kad būtų greičiau išlaisvintas, kas nors iš artimųjų turi skubiai nuvažiuoti į Jerevaną.

1994 metų birželio 16 dieną A. Aslanovo motina Tadžibat Aslanova nuvyko į Jerevaną. Azerui Aslanovui buvo pranešta, kad jo motinos gyvybei gresia pavojus. Armėnijos specialiųjų tarnybų grasinimų spaudžiamas, jis buvo priverstas nuolatiniam bendradarbiavimui. Slapyvardis – „Omer-75“. Kad nebūtų kliūčių patekti į Azerbaidžaną, Azerui Aslanovui įteikti padirbti dokumentai, o sprogmenys buvo slepiami sausainių, šokolado ir dezodoranto dėžutėse.

Atvykęs į Azerbaidžaną maršrutu Jerevanas–Mineraliniai vandenys–Baku, A. Aslanovas 1994 metų liepos 3 įvykdė teroro aktą Baku metro traukinyje tarp stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ ir vėl grįžo į Armėniją. Jo motina, iki tol laikyta įkaite Jerevane, buvo paleista tik po to.

Tyrimo metu nustatyta, kad teroro akto instruktoriai buvo Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai pulkininkas Karenas Bagdasarianas ir kapitonas Seiranas Sarkisianas.

Teisminiai tyrimai, atlikti procesine tvarka Azerbaidžano Respublikos Aukščiausiojo Teismo instancijų, įrodė, kad minėtųjų teroro aktų organizavimą ir rengimą finansiškai bei techniškai rėmė, o dauguma atvejų ir tiesiogiai dalyvavo Armėnijos Respublikos specialiosios tarnybos bei kitos valstybinės institucijos, o taip pat Kalnų Karabacho nelegalaus režimo funkcionieriai.

Garbės nedaranti veikla

Armėnija, po SSSR žlugimo įgijusi nepriklausomybę, slapta remdama teroro politiką valstybiniu lygmeniu, pavertė šią veiklą vienu iš pagrindinių būdų saviems ekspansiniams tikslams pasiekti. Daugybė faktų byloja, kad visi tuometiniai teroro aktai prieš taikius Azerbaidžano gyventojus iš anksto buvo finansuojami Armėnijos valdžios ir įgyvendinti būtent šios šalies specialiųjų tarnybų bei užsienyje išsibarsčiusių teroristinių organizacijų atstovų.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Armėnijos oficialieji sluoksniai pradėjo plataus masto kampaniją, kad reabilituotų „Dašnakcutiun“, ASALA (Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija), MAG, „Armėnijos išvadavimo frontas“ ir kitas savas teroristines organizacijas. Šių organizacijų nariams Armėnijoje buvo suteiktas politinis prieglobstis, sudarytos palankios gyvenimo ir veiklos sąlygos, taip pat – rimta finansinė parama.

Žymiausi teroristai 

Žymus teroristas Varodžanas Karapedianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 1983 metų liepos pradžioje Paryžiuje, Orli oro uoste įvykdytą teroro aktą, per kurį 8 žmonės žuvo ir 60 buvo sužeista. Tačiau vėliau Armėnijoje, 2001 metų balandį, valstybiniu lygmeniu buvo surengta kampanija parašams už jo išlaisvinimą rinkti. Prancūzijos teismas tą ir padarė. V. Garabedianas gavo oficialų prieglobstį Armėnijoje.

Monte Melkonianas – žymus teroristas, grupuotės „Revoliucinis judėjimas ASALA“ Vakarų Europoje vadovas, 1985 metų lapkričio 28 nuteistas 6 metams laisvės atėmimo. Išėjęs iš Prancūzijos kalėjimo į laisvę, 1990 metais išvyko į Armėniją tęsti teroristinės veiklos. Užimant Azerbaidžano Chodžavendo rajoną, Monte Melkonianas buvo armėnų teroristų būrio vadas. Jis buvo nužudytas Kalnų Karabache 1993 metais, ir Jerevane jo laidotuvėse dalyvavo oficialūs asmenys, taip pat ir Armėnijos prezidentas. Jo vardu pavadintas vienas iš Armėnijos gynybos ministerijos diversinių centrų.

Žymus teroristas Grantas Markarianas, „Dašnakcutiun“ partijos „DRO“ grupės narys, buvo vienas iš teroristinių grupuočių organizatorių Kalnų Karabache, aktyviai dalyvavo aprūpinant tas grupuotes ginklais, tiekiamais iš Armėnijos.

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Vazgenas Sislianas, organizavęs 1981 metais Turkijos ambasados užpuolimą Paryžiuje, 1992 metais buvo pasiųstas iš Jerevano į Chakendį. Už aktyvų dalyvavimą rengiant teroro aktus prieš azerbaidžaniečius Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas suteikė Vazgenui Sislianui „Karabacho karo didvyrio“ vardą.

Teroristai Abu Alis ir Gilbertas Minasianas – išeiviai iš Artimųjų Rytų, globojami Armėnijos specialiųjų tarnybų, irgi aktyviai dalyvavo naikinant taikius Azerbaidžano gyventojus.

Teroristinių organizacijų gausa

Teroristinių organizacijų, vykdžiusių kruvinas akcijas įvairiuose pasaulio taškuose, pavadinimai: 

Partija „Armenakan“: įsteigta 1885 metais. Ši partija, surengusi kruvinus susirėmimus ir teroro aktus Turkijos regionuose – Vane, Muše, Bitlise, Trabzone, Stambule, – bendradarbiavo su armėnais, gyvenančiais Irane ir Rusijoje.

Partija „Gnčak“: įsteigta 1887 metais Ženevoje. Pagrindinis organizacijos tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“, sujungus Turkijos Anadolu regioną ir vadinamosios „rusiškosios“ ir „iraniškosios“ Armėnijos teritorijas. Partijos oficialios programos punkte nr. 4 nurodyta: „Užsibrėžtam tikslui pasiekti reikia naudoti agitacijos, terorizmo, propagandos ir teroristinių organizacijų kūrimo metodus“.

„Dašnakcutiun“ – armėnų federacinė revoliucinė partija: įsteigta 1890 metais Tiflisyje. Pagrindinis tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“ teritorinėse Azerbaidžano žemėse: Kalnų Karabache ir Nachičevane, o taip pat Turkijos Anadolu srities teritorijoje.

Partijos pirmajame suvažiavime, vykusiame 1892 metais Tiflisyje, „Dašnakcutiun“ priėmė sprendimą rengti pasikėsinimus į turkus. Kaip tik po to suvažiavimo „Dašnakcutiun“ įsakė: „Visur ir bet kokiomis aplinkybėmis žudyk turką, kurdą, žudyk sulaužiusius žodį armėnus išdavikus, keršyk!“

Paminklas Michailui Avagianui, kurį Azerbaidžanas laiko teroristu

Partija „Dašnakcutiun“ sudarė visą virtinę teroristinių grupių:

„Keršytojų už armėnų genocidą“ grupė, pradėjusi veikti 1973 metais, devintajame dešimtmetyje nužudė Turkijos diplomatus Austrijoje, Danijoje ir Portugalijoje.

Slapta teroristinė grupė „DRO“ ir jos padaliniai „DRO-8“, „DRO-88“, „DRO-888“, „DRO-8888“.

„Slaptoji armėnų išvadavimo armija“ (ACOA): įsteigta 1975 metais Beirute. Štabo būstinė Damaske. ACOA turi per tūkstantį aktyvių smogikų, parengtų palestiniečių bazėse Sirijoje. Tik per pirmuosius šešerius veiklos metus ji suorganizavo išpuolius prieš devyniolika Turkijos diplomatų įvairiose pasaulio šalyse.

„Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija“ (ASALA): 1975 metais įsteigtos organizacijos štabo būstinė Beirute, o mokymo bei treniruočių bazės – Sirijoje. Organizacijos tikslas – sukurti „Didžiąją Armėniją“, prijungiant Rytų Turkiją, Šiaurės Iraną ir Azerbaidžano Nachičevano ir Kalnų Karabacho teritorijas.

Viena iš pagrindinių organizacijos figūrų buvo Akopas Akopianas, bendradarbiavęs su tokiomis teroristinėmis organizacijomis kaip „Abu Nidal“ ir „Juodasis rugsėjis“. A. Akopianas po to, kai prisiėmė atsakomybę už Turkijos ambasadoriaus Atėnuose nužudymą 1980 metais, interviu laikraščiui „New York Times“ 1980 metų rugpjūčio 1 dieną pareiškė: „Mūsų priešas – Turkijos režimas, NATO ir armėnai, kurie ne su mumis“.

1980 metų balandį ASALA pasirašė sutartį su PKK, pagal kurią ASALA imasi rengti ir finansuoti teroristus, o PKK pereina prie atviro teroro.

1993 metų rugpjūčio 28-ąją ASALA vėl paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad ji neleis tiesti „pantiurkiškojo vamzdyno Baku–Tbilisis–Džeichanas“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

„Geqaron“: 2001 metų vasarį įsteigta organizacija, kurios tikslas – vykdyti Pietų Kaukaze ir Vid. Azijoje teroro aktus prieš turkų kilmės politinius lyderius, diplomatus ir verslininkus..

 „Armėnijos išvadavimo judėjimas“ (AOD): įsteigtas 1991 metais Prancūzijoje.

 „Armėnų išvadavimo frontas“: 1979 metais įsteigta teroristinė organizacija, įeinanti į ASALA sudėtį. Rengia teroristus, kuriuos po to siunčia į Turkiją ir Azerbaidžaną.  

„Orli grupė“: Prancūzijoje gyvenančio armėnų jaunimo įsteigta 1981 metais. Iki 1987 metų įvairių šalių oro uostuose grupė įvykdė per 10 kruvinų teroro aktų.

„Armėnų genocido teisingumo būriai (komandos)“: įsteigti 1972 metais partijos „Dašnakcutiun“ XX suvažiavime Vienoje (Austrija). Tikslas – suvienyti armėnų kilmės Libano jaunimą į naują sukarintą padalinį, rengti kruvinus teroro aktus prieš turkus ir azerbaidžaniečius.

„Armėnų sąjunga“: įsteigta 1988 metais Maskvoje. Palaiko glaudžius ryšius su ASALA, užtikrina teroristų veiklą buvusios SSSR teritorijoje, aprūpina juos suklastotais dokumentais. Aktyviai dalyvauja užtikrinant ginklų ir samdinių tiekimą Kalnų Karabachui.

„Demokratinis frontas“: veikia JAV, Kanadoje ir Vakarų Europoje. Pagrindinis tikslas – pasiekti, kad žlugtų Turkijos valstybė.

„Apaštalas“: įsteigta 2001 metų balandžio 29-ąją Armėnų Gynybos Susivienijimo, kurį sudaro Armėnijos, Sirijos ir Libano piliečiai. Tikslas – rengti teroro aktus Turkijoje ir Azerbaidžane.

2019.04.23; 11:00

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Norint suprasti Armėniją, kartais verta atsiversti armėniškus leidinius. Būtent armėniškuose leidiniuose galima aptikti pareiškimų, palyginimų, skaičių, kurie byloja, kodėl Armėnija mananti, jog ją visi skriaudžia, o ji pati – sąžininga, skaisti, niekad nieko neišdavusi ir nieko nenuskriaudusi mergelė.

Šį sykį pavartykime Armenian Report leidinį.

Niekur nepabėgs

Prieš ateidamas į valdžią Nikolas Pašinianas tvirtino, esą Armėnijos ateitis – tokiose organizacijose kaip NATO ir Europos Sąjunga. Bet, regis, N.Pašinianas tuomet blefavo. Nes dabar, užimdamas svarbiausią postą Armėnijoje – premjero kėdę, elgiasi priešingai. Prisiminkime N.Pašiniano susitikimą su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, kuris buvo surengtas Austrijos sostinėje Vienoje. Po derybų su Azerbaidžano lyderiu dėl Kalnų Karabacho ateities ponas N.Pašinianas tuoj suskubo skambinti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. V.Putinui jis kuo smulkiausiai papasakojo, kaip sekėsi šnekėtis su Azerbaidžano vadovais.

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tuo tarpu Azerbaidžano prezidentas nei skambino V.Putinui, nei kaip nors kitaip raportavo apie „pokalbio detales“. Tai kuo N.Pašinianas skiriasi nuo savo pirmtakų – Seržo Sargsiano ir Roberto Kočariano, be Kremliaus palaiminimo nedrįsdavusių žengti nė vienos pėdos į šoną? Kad ir kaip energingai N.Pašinianas dėtųsi esąs stiprus ir savarankiškas, Kremlius ramus – naujasis premjeras taip pat niekur nepabėgs. Bet kokios kalbos apie narystę NATO ir ES, – tik lengvatikiams apdumti.

Tai – ne šių eilučių autoriaus nuomonė. Taip rašoma armėniškame leidinyje Armenian Report (Teva Aršakian).

Pomidorų kainos – Armėnijos žvalgybos rūpestis

Akivaizdu, kad slaptosios tarnybos neturėtų tirti, kodėl turguje brangiai parduodami pomidorai. Tai – ne jų galvos skausmas. Bet premjeras N.Pašinianas viename Vyriausybės posėdyje maždaug taip prašneko: „tegul pomidorų kainomis užsiima Armėnijos saugumas“. Be abejo, N.Pašinianas tąsyk buvo suirzęs, nes jo vadovaujamam Ministrų kabinetui nepavyksta pasiekti apčiuopiamų ekonominių pergalių. Reikia sutikti ir su nuomone, kad kiekvienas valstybės vadovas gali vieną kitą sykį leptelti nesąmonę. Visi mes – žmonės. Kartais susinervuojame ir pažeriame per daug bjaurių epitetų, kartais išguldome pasiūlymą, kuris primena didžiausią kvailystę.

Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.

Ir vis dėlto minėtas armėnų leidinys pastebi, jog N.Pašinianui nederėtų reikalauti, kad slaptojio tarnyba tirtų, kodėl pomidorai brangsta. Nes priešingu atveju N.Pašinianas bus panašus į Vladimirą Putiną, kadaise raginusį oponentus skandinti išvietėse arba jiems grasinus „pasprings ryti dulkes“. Todėl N.Pašinianui nederėtų svaidytis ir grasinimais, esą „užkimš balanda burnas tiems, kurie dirbtinai sukelia pomidorų kainas“.   

Kodėl verta apsimesti gėjumi

Minėtame leidinyje aptikau ir daugiau įdomių vertinimų, kas, apžvalgininkų manymu, dedasi Armėnijoje. Ypač sudomino tvirtinimai, esą šioje šalyje sparčiai gausėja seksualinių mažumų gretos. Manote, jog Armėnijoje prigijo vakarietiškasis požiūris į seksualines mažumas? Bandote spėti, kad tokiam reiškiniui įtakos turi nuo 2003-ųjų šioje šalyje panaikinta bausmė už seksualumą? O gal įsivaizduojate, kad labai svarbus 2008-aisiais oficialiojo Jerevano pasirašytas dokumentas, esą valstybė bus tolerantiška netradicinėms seksualinėms mažumoms?

Neatspėjote. Galust Grigorianas (Armenian Report) mano, kad seksualinių mažumų padaugėjo tik dėl dviejų priežasčių. Armėnijos jaunuoliai nenori tarnauti kariuomenėje. Tiksliau sakant – bijo tarnauti. Armėniškoje kariuomenėje – daug netvarkos. Armėnų jaunuoliai bijo įsigalėjusių nestatutinių santykių (vadinamosios diedovčinos, kai ilgiau tarnaujantys kareiviai skriaudžia mažiau tarnavusius ginklo draugus), korupcijos, karininkų žiaurumo. Be to, jie bijo žūti, nes karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu – vis dar nesureguliuotas.

Taip pat jaunuolius neramina, jog Armėnijos kariuomenėje – daug mirčių, niekaip nesusijusių su karinėmis operacijomis (tos mirtys – dėl netvarkos). Taigi jaunuoliai stengiasi apsimesti gėjais ir tokiu keistu būdu išvengti būtinosios karo tarnybos Armėnijos ginkluotosiose pajėgose. Mat gėjai į Armėnijos kariuomenę šiuo metu nešaukiami.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Antra priežastis – apsimetus seksualine mažuma lengviau pasprukti į Vakarus ir ten sulaukti leidimo „nuolatiniam gyvenimui“. Pabėgimo schema labai paprasta, kaip be didelio vargo pasitraukti į Vakarus ir ten puikiai įsikurti: jauni armėnai išvažiuoja į Europą, ten apsimeta priklausą seksualinėms mažumoms ir Briuselyje, Berlyne ar Paryžiuje labai graudžiai verkti, girdi, Armėnijoje dėl seksualinės orientacijos jie žiauriai persekiojami. Verkia tol, kol Vakarai – patiki. Šią temą Armenian Report leidinyje narplioja Galust Grigorianas.

Be Armėnijos patirties Ukraina nieko nepasiektų

Ypač įdomu buvo perskaityti tekstą, kuriame išdėstytas įsitikinimas, esą ukrainiečių aktorius – komikas Zelenskis, kurdamas savo rinkiminę kampaniją, rėmėsi būtent Pašiniano atėjimo į valdžią patirtimi. Straipsnio autorė įsitikinusi, jog Porošenko buvo blogas Ukrainos prezidentas, o tai neabejotinai reiškė, kad ukrainiečių tauta pasirinks būtent tokį drąsų, teisingą, sumanų vadovą kaip Pašinianas.

Suprask, V.Zelenskis – N.Pašiniano kopija. Bet ne pati geriausia kopija, nes Zelenskis, skirtingai nei Pašinianas, neturi patirties, įgytos daug metų sėdint opozicijoje. Suprask, Ukraina eina Armėnijos pramintu keliu, Ukraina tampa vis labiau panaši į Armėniją.

Petro Prorošenka ir Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Kad Ukraina galbūt turi savo unikalų kelią, kad ji nebūtinai mėgdžioja Armėniją, – autorei nė motais. Ji šventai įsitikinusi, jog tiek Porošenko, tiek Zelenskis prieš Prezidento rinkimus dieną naktį studijavo Pašiniano patirtį. Ir tas, kuris laimėjo, laimėjo tik todėl, kad sėmėsi patirties iš Armėnijos taikios revoliucijos, kuriai vadovavo Pašinianas.

Štai taip – nei juoktis, nei verkti.

2019.04.22

Kalnų Karabachas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš trejus metus plykstelėjus Armėnijos – Azerbaidžano „keturių dienų karui“, armėnų pusė vėl paplūdo krokodilo ašaromis: genocidas! Pasmerkite agresorius! Įpratusi brautis jeigu ne šaudydama, tai raudodama, dabar pamatė pasaulyje likus nedaug užtarėjų.

Sąjungininkai mus sutrypė ir pažemino!

2016-ųjų pavasarį Armėnijos-Azerbaidžano „keturių dienų karas“ buvo tik prasidėjęs, kai armėnų internetinis leidinys „ArmenianReport“ pranešė: „Sąjungininkai išdavė Armėniją“. Karabacho gynybos armijai, „suprantama“, neblogai sekasi priešintis Azerbaidžano agresijai ir priešai patiria didelių gyvosios jėgos ir karinės technikos nuostolių. Tačiau visai Armėnijai, po visą pasaulį pasklidusiai armėnų išeivijai tiesiog nesuvokiama yra tai, kad jos sąjungininkai iš Kolektyvinės gynybos sutarties organizacijos (ОDKB) „parodė nusikalstamą abejingumą ir nepasmerkė Azerbaidžano provokacijos“. Tuo tarpu Azerbaidžanas, pajutęs liksiantis nenubaustas, sėja mirtį – ir kodėl nesėti, jeigu jo nepasmerkia ne tik tarptautinė bendrija, bet ir valstybės, kurias su Armėnija sieja kariniai-politiniai susitarimai? „Deja, į sunkią padėtį patekusi Armėnija sąjungininkų buvo sutrypta ir pažeminta“ (растоптана и унижена).

ArmenianReport“ autorius negali nusiraminti: iš karto du Azerbaidžano sąjungininkai, Turkija ir Pakistanas, pasiūlė Baku pagalbą. Pakistano gynybos ministerija sutinka tiekti azerbaidžaniečiams karinę techniką, šaudmenis – „atviru tekstu!“ Turkijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė „armėnų kariuomenės provokaciją“, paragino pasaulio bendruomenę „sustabdyti armėnų ekspansionizmą ir dėti pastangas aneksuotų Azerbaidžano teritorijoms išlaisvinti“. Deja, nesulaukta nė užuominos apie tokią pagalbą Armėnijai iš jos sąjungininkų – Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos, Tadžikistano ir Kirgizstano.

Dėl Baltarusijos, tai šios šalies užsienio reikalų ministerija paskelbė pareiškimą, kad konfliktas turi būti sprendžiamas laikantis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų, pirmiausia dėl valstybių suvereniteto, teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamybės, taip pat atitinkamų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų, Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacijos sprendimų. Kaip tai suprasti? O kur tautų apsisprendimo teisė? „Minsko dviveidiškumas išvedė Jerevaną iš pusiausvyros“. Baltarusijos pasiuntinį, rašo „ArmenianReport“, teko iškviesti į Armėnijos užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti. 

 „Nesulaukėme pagalbos ir iš kito sąjungininko – Kazachstano“, – sielojasi autorius. Kazachų socialiniai tinklai mirgėjo nuo raginimų palaikyti „brolius tiurkus“, o karščiausios galvos net ragino tėvynainius kreiptis į Azerbaidžano pasiuntinybę su prašymu pasiųsti savanoriais kariauti azerbaidžaniečių pusėje. Kirgizai ir tadžikai iš viso nutarė pratylėti. „Tačiau nė minutės neabejojame, kad šių dviejų musulmoniškų respublikų gyventojų simpatijos buvo būtent Azerbaidžano pusėje.“

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

(Dėl „musulmoniškų respublikų“, tai galima pridurti, kad Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdymuchamedovas pareiškė užjaučiantis azerbaidžaniečius dėl balandžio 2 d. karinių veiksmų metu žuvusių karių ir pasirengęs pasiųsti jiems į pagalbą kariuomenę: „Jeigu Azerbaidžanas panorės, tai mes pasirengę padėti.“ Apie Uzbekistaną nėra nė kalbos: Islamas Karimovas kadaise tiesiai pasakė nepripažįstantis Armėnijos ir nė karto nepadavė rankos armėnų prezidentams Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovų susitikimuose; 2016 metų rudenį velionį prezidento poste pakeitęs Šavkatas Mirzijevas irgi neišskėtė armėnams glėbio.)

Galiausiai nuo „ArmenianReport“ kliūva ir Rusijai. Esą kai 2008 metais Gruzija užpuolė Rusijos sąjungininkes Pietų Osetiją ir Abchaziją, Maskva iš karto pasiuntė kariuomenę, smogė Gruzijai triuškinamą smūgį ir privertė ją taikytis. O dabar Maskva pasitenkino tik raginimu sustabdyti karinius veiksmus, kai tuo tarpu armėnai laukė iš jos aktyvesnių veiksmų ir to tikėjosi visiškai pagrįstai: be to, kad Armėnija yra ODKB narė, ji dar ir vienintelė Rusijos sąjungininkė Kaukaze“.

106-erių močiutė su Kalašnikovo automatu

Prasidėjus „keturių dienų karui“, rusų politologo Sergejaus Markovo paklausė, ar objektyviai apie tai praneša Rusijos žiniasklaida. Atsakymas: nors pateikiami visokie komentarai – palankūs arba armėnams, arba azerbaidžaniečiams ir nešališki – tačiau azerbaidžaniečių pozicija pristatoma ne iki galo. Kita vertus, anksčiau Rusijos žiniasklaidoje aiškiai vyravo armėnams palankūs komentarai, o dabar to jau nelikę.

Kalašnikov automatas. Twitter nuotr.

Tų pačių metų rudenį elektroninių išteklių plėšikai iškėlė į dienos šviesą dviejų armėnų – holdingo „News Media“ generalinio direktoriaus Aramo Gabrelianovo ir valstybinio televizijos kanalo RT bei tarptautinės naujienų agentūros „Russia today“ vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian – susirašinėjimą. Pastaroji teisinasi nespėjusi sulaikyti „News Media“ kompromituojančio pranešimo: holdingui priklausančio televizijos kanalo „Life“ žurnalistai melavo nušviesdami „keturių dienų karą“ ir  azerbaidžaniečiai juos išprašė (iš apgailestavimo sužinome, kaip labai išsilavinę žmonės rašo kai kuriuos nenormatyvinius rusų kalbos žodžius: Риа уже дали, блядь. Извини). Iš kito susirašinėjimo sužinome Gabrelianovą stengiantis paskleisti melagingą žinią, kad azerbaidžaniečiams padėti skubinasi „Islamo valstybės“ būrys ir svarbiausia – „per Turkiją“ (tuo metu Rusijos ir Turkijos santykiai buvo ypač nedraugiški). 

„Federalinė naujienų tarnyba“, užsimojusi viename tekste papasakoti visą „keturių dienų karo“ priešistorę, pradžioje įdėjo nuotrauką – „tai viena garsiausių ir paveikiausių XX amžiaus fotografijų – 106 metų amžiaus armėnė su Kalašnikovo automatu laukia neprašytų svečių, 1990 metai“. Pats tekstas nepalieka abejonių su verslininku Jevgenijumi Prigožinu, vadinamu „Putino virėju“, siejamus leidinius stovint armėnų pusėje. Iš „Federalinės naujienų tarnybos“ teksto susidaro įspūdis kentėjus vien armėnus: paminimos „garsiosios Šušos skerdynės“ 1920 metų pavasarį, o daugiausia vietos skiriama 1988 metų vasario pabaigoje atsitikusiems pogromams prieš Sumgaito armėnus, kurie „nuo senovės laikų (издревле) gyveno šiame mieste“ (kai tuo tarpu miestas gyvuoja nuo 1949 metų).

Dėl aukų priešingoje pusėje, tai, anot „Federalinės naujienų tarnybos“, „kare, kaip žinoma, šventųjų nebūna…“ Karabacho karas – ne išimtis, šimtmečius Karabache gyvenusiems azerbaidžaniečiams teko bėgti, žiauriai žudė abi pusės. Tačiau žiniasklaida, kaip pripažįsta šis leidinys, dažniau skelbė liudijimus apie pasibaisėtiną azerbaidžaniečių kareivių tyčiojimąsi ne tik iš armėnų belaisvių, bet ir iš armėnų – taikių Karabacho gyventojų. „Manykime, kad žiniasklaidos karą Azerbaidžanas tada visiškai pralaimėjo…“ 

Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ atvirai pripažįsta Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ (ši Rusijos naujienų tarnyba gerai žinoma ir mums: 2017 m. spalio 20 d. per 10 valandų paskelbė 24 tekstus, nukreiptus prieš Lietuvą). Praėjusių metų vasaryje „Regnum“ paminėjo „Karabacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ 30-metį teksto antraštėje skelbiamu pasiūlymu, kurio kitaip, negu įžūliu, nepavadinsi: „Karabachas pripažįsta Azerbaidžaną ir to paties tikisi iš Baku“ (Карабах признает Азербайджан и ждет того же от Баку).

Ta proga leidinys pristatė „Arcacho respublikos nuolatinės atstovybės Rusijos Federacijoje užsakymu“ išleistą knygą „Arcachas: ilgas kelias į laisvę“. Tai – pačių armėnų ir „tautos bičiulių“ anais laikais ir vėliau parašyti tekstai, „respublikos“ vadovų pasisakymai. Viename pastarųjų skaitome, kad svarbiausia KKR veiklos užsienio politikoje kryptis yra „respublikos nepriklausomybės pripažinimas“. Stengiamasi  įveikti tarptautiniuose santykiuose įsigalėjusius stereotipus, sustabarėjusį mąstymą ir tam, be kitų dalykų, padeda ryšiai su kitų valstybių parlamentais. Antai „nacionaliniame susirinkime“ nuo 2013 metų veikia draugystės grupės „Arcachas-Prancūzija“ ir „Arcachas-Lietuva“… Gerai bent tai, kad neišspausdino liūdnai pagarsėjusio mūsų, lietuvių, diplomatų pokalbio („Aš dabar priklausau tiems, kurie remia armėnus, kadangi jie yra krikščioniai…“).

Krymo aneksijai pritaria, o Kalnų Karabacho okupavimui– ne

„Federalinė naujienų tarnyba“ nenurodė, kas pirmas pradėjo šaudyti 2016 metų naktį į balandžio 2-ąją (kaip ir daugelis leidinių), tačiau pridūrė įtarianti: „abi pusės kaltina viena kitą, nors, atrodo, kaip tik Azerbaidžanas, nesulaukdamas tarpininkų paramos, nusprendė savo jėgomis imtis teritorinio vientisumo atstatymo“. Gazeta.Ru pateikė „nepripažintos Kalnų Karabacho gynybos ministerijos“ versiją: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos apšaudė jų pozicijas iš nepilotuojamų skraidyklių. „Regnum“ nekyla menkiausių abejonių dėl to, kas atsitiko: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos su turimais arsenale praktiškai visų rūšių ginklais pradėjo agresiją prieš taikius Kalnų Karabacho gyventojus.

Tuo tarpu Rusijos internetinis leidinys „Vestnik Kavkaza“ pranešė: balandžio 2 d. visos Azerbaidžano pasienio pozicijos buvo apšaudytos iš Armėnijos ginkluotųjų pajėgų stambaus kalibro ginklų, minosvaidžių, artilerijos pabūklų. Buvo apšaudomos ir gyvenvietės…

Neretai leidiniai, pranešdami su Kalnų Karabachu susijusias naujienas, glaustai primena prieš 30 metų įsižiebusio konflikto istoriją. „Vestnik Kavkaza“ pradeda taip: konfliktas tarp dviejų Pietų Kaukazo šalių kilo 1988 metais dėl Armėnijos teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Kalnų Karabachas ir 7 gretimi rajonai – 20 procentų Azerbaidžano teritorijos – yra okupuoti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų… Toks konflikto pristatymas nusistovėjęs azerbaidžaniečių žiniasklaidoje.

Armėnų klišė pradedama kitaip: Kalnų Karabacho konfliktas kilo 1988 metais, po to, kai daugiausia armėnų tautybės žmonių gyvenamas Kalnų Karabachas pareiškė apie išėjimą iš Azerbaidžano sudėties. 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabache įvyko referendumas, kuriame 99,89% dalyvavusiųjų pasisakė už visišką nepriklausomybę nuo Azerbaidžano… Šis „šablonas“ naudojamas ir Rusijos žiniasklaidoje. Antai praėjusį rudenį, nepripažintos Arcacho respublikos prezidentui apsilankius Prancūzijoje, Baku pažėrė priekaištų Paryžiui. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ ta proga pranešė: Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas patikino, kad „Prancūzija nepripažįsta apsiskelbusios Kalnų Karabacho respublikos. Ji nepalaiko jokių santykių su asmenimis, kurie prisistato jos vadovais.“ Ir pridėjo armėniškąją klišę: … 99,89%…  

Armėnijoje „Vestnik Kavkaza“ vadinamas „azerbaidžanietišku“, o karingiausieji leidinio žurnalistus kaltina skleidžiant „neapykantą armėnų tautai“. Iš tikrųjų šis leidinys yra įregistruotas Rusijoje, 2009 metais jį įsteigė Rusijos valstybinis humanitarinis ir Maskvos valstybinis universitetai (neseniai leidinys pranešė, kad Rusijos prezidentas pasveikino su 80 metų jubiliejumi Maskvos valstybinio universiteto rektorių). Šio įtakingo leidinio niekaip nepavadinsi opoziciniu ar liberaliu. „Vestnik Kavkaza“ primena, kad prieš penkerius metus už Krymo respublikos prisijungimą prie Rusijos balsavo 96,77% pusiasalio gyventojų (Jerevanas irgi pritaria Krymo aneksijai, priešingai nei Azerbaidžanas), tačiau 99,89% už Karabacho „nepriklausomybę“ nepripažįsta. Šiame leidinyje dargi užsimenama „Regnum“ užkulisiniu savininku galint būti antrąjį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą (dabar kaltinamą kėsinimusi į valstybės konstitucinę santvarką).

Jerevanas niršta ir grūmoja

Centre – Latvijos prezidentas Raimundas Vėjuonis. Dešinėje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kairėje – Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017 metų vasarą Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui lankantis Rygoje, Latvijos prezidentas Raimondas Vėjonis kalbėjo apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą; buvo pasirašyta Latvijos ir Azerbaidžano strateginės partnerystės deklaracija. Tuometis Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (beje, draugystės grupės Armėnija-Latvija pirmininkas) dėl viso to didžiai nustebo, kitais žodžiais, pasipiktino: Latvija, Europos Sąjungos narė, privalo oficialiuose pareiškimuose laikytis ES pozicijos, tuo tarpu Azerbaidžano ir Latvijos vadovai net neužsiminė apie Karabacho liaudies teisę į apsisprendimą (gražiai pasakyta: „liaudies“, nors dabar ją sudaro vieni armėnai).

Tų metų spalio pradžioje į Baku atvykęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas pasakė: „Ukrainoje yra okupuoti Donbasas ir Krymas, o Azerbaidžane – Kalnų Karabachas. Azerbaidžanas ir Ukraina bendradarbiauja tarptautinėje arenoje. Mūsų santykiai yra strateginiai.“ O spaudos konferencijoje tikino, kad Ukraina stovės už Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir ateityje. „Mes geriau už kitus suprantame mūsų Azerbaidžano draugus, nes žinome, kas tai yra okupacija“.

Internetinio leidinio “Sputnik Armenia” apžvalgininkas Ukrainos ministro pareiškimą pavadino esant „atvirai provokacinio pobūdžio“. Anot jo, šių dienų politikoje tokie pareiškimai tiesiog neleistini. Bent jau ne Klimkinui kalbėti apie Karabachą – tegul savo kieme susitvarko. Apžvalgininkas užvožė ir armėnų žurnalistams. Girdi, su savo piliečiais savo teritorijoje kariaujančios valstybės (tai bent!) užsienio reikalų ministras neturi nei juridinės, nei moralinės teisės kalbėti apie Karabachą, o žiniasklaida, užuot užsipuolusi ministrą, pasistengė paslėpti dulkes po kilimu. Atsakyti į tokius išpuolius prieš „mūsų Karabachą“  būtina adekvačiai, ar tai būtų padaręs Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.

Ukrainos vėliava

„Regnum“ tada parašė: „Ukrainos užsienio reikalų ministras pasižymėjo Baku, pavadinęs Karabacho konfliktą agresija“ („Глава МИД Украины отличился в Баку, назвав карабахский конфликт агрессией“). Ir dar: Ukrainos pasiuntinybė Armėnijoje atsisakė komentuoti šalies užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „dėl Kalnų Karabacho okupavimo“. Šiame tekste „pasižymėjo“ – ne pagyrimas; „atsisakė komentuoti“ – gal išsigando?

Šių metų vasario pabaigoje Baku viešėjusi naujoji Gruzijos prezidentė Salomė Zurabišvili pasakė, kad abi valstybės patyrė vienodas tragedijas: „Okupacinės linijos yra ir mūsų negyjanti žaizda“. Ir vis dėlto abi valstybės įstengė sutvirtinti savo valstybingumą ir vystyti ekonomiką. Armėnijoje sukluso: gal prezidentei išsprūdo? Atvykusi į Jerevaną, ji ne tik patvirtino savo poziciją dėl Karabacho, bet ir pažėrė priekaištų Armėnijos vadovybei: „labai svarbu“ pripažinti teritorinį Gruzijos vientisumą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Kalnų Karabacho delegacijų važinėjimas į Abchaziją ir Pietų Osetiją rodo šių vizitų organizatorius pripažįstant, kad konfliktai yra „simetriški“. Liūdna ir skaudu Armėniją nerodant tos geros valios, kuri turėtų būti „mūsų šalies atžvilgiu“.

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Rusijos leidinys „Komersant“ parašė, kad Gruzijos prezidentė pirmą kartą be užuolankų apkaltino Armėniją okupavus buvusios Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominę sritį ir dalį greta esančių teritorijų. Ši griežta pozicija, rašoma, gali padaryti galą „vienodam nutolimui“ nuo armėnų-azerbaidžaniečių konflikto pusių, kurio Gruzija laikėsi visus nepriklausomybės metus.

Kada nors triukams ateina galas

Kaip sakoma 1989 metų pabaigoje Armėnijos SSR aukščiausiosios ir Kalnų Karabacho nacionalinės tarybos priimtame nutarime dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susivienijimo, jos tai padarė „atsiliepdamos į teisėtą dviejų prievarta atskirtų armėnų tautos dalių siekį susivienyti“. Kaip žinome, Kalnų Karabache „išlaisvinamasis judėjimas“ ir prasidėjo dėl „susivienijimo“. Tačiau po kelerių metų tas „siekis“ išgaravo: 1991 metų pabaigoje Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas gavo neseniai armėnų karinių pajėgų okupuotoje teritorijoje apsišaukusios Kalnų Karabacho respublikos prašymą priimti „respubliką“ į Rusijos sudėtį! Prašymas liko be atsako. Netrukus „respublikoje“ surengtame referendumo beveik visi jo dalyviai pasisakė už Kalnų Karabacho nepriklausomybę (SSSR aukščiausios tarybos prezidiumas „nepriklausomybę“ be Azerbaidžano  SSR sutikimo pripažino tiesioginiu šalies konstitucijos pažeidimu).

Autoritetingas švedų mokslininkas Svantė Kornelas Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ pavadino „diplomatiniu triuku“ – paskesnėse derybose Jerevano atstovai nuolat kartojo Armėniją nesant konflikto šalimi (taigi ir neatsakinga), tačiau palaikančia etniniu atžvilgiu giminingų gyventojų apsisprendimo teisę. Kai kurie politologai kalbėjo griežčiau: Kalnų Karabacho „nepriklausomybė“ leidžia Armėnijai išvengti „tarptautinio paženklinimo agresoriaus žyme“ (Dov Lynch), nors akivaizdu Armėnijos kariuomenę dalyvavus 1991–1994 metų kare.

Beje, Kalnų Karabachui paskelbus „nepriklausomybę“, Armėnijos parlamentas nepanaikino 1989 metų pabaigoje priimto nutarimo dėl „susivienijimo“. 1994 metų rudenį Jungtinėse Tautose pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas melavo: Armėnija neturi jokių teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui, o į beveik šešerius metus trunkantį kruviną azerbaidžaniečių-armėnų konfliktą yra įsitraukę daugiausia Kalnų Karabacho gyventojai… 1998 metų vasario pradžioje jis atsistatydino (tuomečiai ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas, vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas nepritarė prezidento planui grąžinti Azerbaidžanui šešis okupuotus rajonus, įvesti taikdarių pajėgas ir pradėti derybas dėl Kalnų Karabacho statuso). Armėnijos prezidentu tapo išeivis iš Kalnų Karabacho, buvęs Azerbaidžano SSR pilietis Robertas Kočarianas – kaip tik dėl „susivienijimo“ jį pripažino Armėnijos pilietybę turint jau 10 metų, kaip to reikalaujama pretenduojantį tada aukščiausią valstybėje postą.

2001-aisiais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančiai žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos.“ Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama armėnus išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.

2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.

Tarptautinio teismo sprendimas – tuščias garsas?

2001 metų pavasarį tuometis Armėnijos gynybos ministras Seržas Sargsianas šalies parlamente kalbėjo apie karą su Azerbaidžanu: „Kai kurias teritorijas mes okupavome. Tame nėra nieko gėdinga. Mes okupavome tas teritorijas tam, kad garantuotume mūsų saugumą. Mes sakėme apie tai 1992 metais ir anksčiau, sakome dabar. Gali būti, aš kalbu ne diplomatine maniera, tačiau tai yra tiesa.“ Būsimasis Armėnijos prezidentas pamiršo priminti būnant ne tik karo vadų ar diplomatų kalbėjimą, bet ir teisėjų išvadas.

Teismo verdiktas

2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika. Viskas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano SSR sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Nepripažinta Kalnų Karabacho respublika yra priklausoma nuo Armėnijos ir gyvuoja gaudama karinę, politinę, finansinę ir kitokią Armėnijos paramą. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą, tačiau dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam, kaip nurodoma EŽŽT sprendime, yra užgrobtą teritoriją veiksmingai kontroliuojantys Armėnijos kariuomenės daliniai.

2015 metų vasarą prancūzų internetinis leidinys „La Diplomatie“ parašė („La CEDH trancheen faveur de l’Azerbaïdjan dansle conflit du Haut-Karabagh“), kad EŽŽT sprendimas yra „vienas svarbiausių iš iki tol buvusių sprendimų dėl Kalnų Karabacho konflikto“: pirmą kartą konflikto istorijoje tarptautinis teismas (tribunal international) pripažino Armėniją okupavus dalį Azerbaidžano teritorijos ir vykdžius joje etninį valymą (nusikaltimas prieš žmoniškumą). Be kita ko, Armėnijos pusė jau neturės teisės derybose kelti sąlygų, kuriomis sutinka išvesti kariuomenę iš okupuotos teritorijos (reikalavo iš esmės separatistinio režimo įteisinimo). Okupacinė kariuomenė turi būti išvesta be išlygų.

Kiek vėliau amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį ( „Revisit ingevents in Nagorno-Karabakh“), kuriame teigiama: „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“. Profesorius Aleksandras Muronsonas šį teiginį grindžia ne tik žinomomis JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis (1993), tačiau ir EŽTT sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Ir vis dėlto pagrindinė straipsnio mintis kita: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). Prie to prašosi priduriama: rodos, ir žiniasklaidai.

Žiniasklaidoje manoma rodant nešališkumą, kai abi derybų šalys raginamos „rodyti konstruktyvumą“, nors tik nedaugelis žino, ką Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai sako vienas kitam tête-à-tête ir ką jiems pataria „Minsko grupės“ tarpininkai (vadinamuosius Madrido principus derybininkai slėpė nuo pasaulio ar ne pusantrų metų). Tarpininkai prašo prezidentus susilaikyti nuo veiksmų ir pareiškimų, kurie gali pakaitinti aistras ir įplieksti konflikto žarijas („vadovai turi rengti tautas taikai, o ne karui“). Tačiau pasaulio žiniasklaidoje neaptiksime nė užuominos pildantis „La Diplomatie“ pranašystę, kad EEŽT sprendimas taps „lemiamu veiksniu“ derybose dėl konflikto sureguliavimo. Greičiau tai – „joks veiksnys“ derybose.

Kita vertus, „gyvenime“ šis sprendimas yra privalomas vykdyti, jis pradėtas vykdyti – ir žiniasklaida gal todėl tyli, kad viskas kuo geriausiai klostosi? (Europos žmogaus teisių teisme sprendimo laukia daugiau kaip vienas tūkstantis skundų prieš Armėniją ir prieš Azerbaidžaną, kuriuos padavė asmenys, perkelti Karabacho konflikto metu.)

Dažnai ir drąsiai rašoma, kad Rusija aneksavo Krymą; Rusija dėl to susilaukė griežtų sankcijų. O apie tai, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, pasako ne visi, ir ne patys įtakingiausieji. Rusiją bara už žmogaus teisių pažeidinėjimą aneksuotame Krymo pusiasalyje, tačiau ten tebegyvena ir Krymo totoriai, ir vietiniai ukrainiečiai. Tuo tarpu apie Kalnų Karabache armėnų vykdytą etninį valymą nutylima arba atsidūstama: „kare šventųjų nebūna“ (kadaise: „ne Armėnija pirma pradėjo“).

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kai Rusijos žiniasklaidoje parašoma, kad oi kaip blogai, Pietų Kaukaze liejasi kraujas, arba iš Jerevano vėl šaukiama Azerbaidžane diegiant moksleivijai ne meilę armėnų tautai, o priešiškumą, Baku neiškenčiama ir paklausiama: o kas visa tai užvirė? Kitur tiesiog pratylima. Tai kodėl armėnų pusei negrasinti „adekvačiu atsakymu“ visiems, kas užgauna „mūsų Karabachą“: ar tai būtų Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.

2019.04.06; 16:38

Nachičevanės žemėlapis. Nakhchivan Autonomous Republic. Slaptai.lt nuotr.

2019 m. vasario 18 dieną interneto portalas Hyperallergic iš Brooklino (New Yorkas) paskelbė ilgą tekstą, šlovinantį ir garbinantį armėnišką religinę architektūrą ir kultūrą senovinėje Azerbaidžano ir Nachičevano autonominės respublikos teritorijoje.

Šio ilgo ir klaidinančio rašinio autoriai Sarah Pickman ir Simonas Maghakyanas paleido šmeižto laviną bei mestelėjo nemažai akademiniu stiliumi išreikštų įžeidimų Azerbaidžano valdżiai.

Pickman ir Maghakyanas veda skaitytoją į dezinformacijos liūną, bando sunaikinti ir apjuodinti gerai žinomus istorinius faktus apie Nachičevano autonominę respubliką ir jos praeities istoriją. Savo klaidinančiomis citatomis ir fantastinėmis nuotraukomis visame straipsnyje autoriai siekia tarptautinio pripažinimo ir prestižo tūkstantmetės Azerbaidžano kultūros sąskaita; atvirai puola ir bando apgaubti armėniška skraiste turtingą Nakčivano autonominės respublikos palikimą. Tai yra akivaizdi fanatizmo ir šovinizmo išraiška, dar kartą atskleidžianti pavojingus Jungtinėse Valstijose gyvenančių Armėnijos interesų grupių siekius –  sunaikinti pasaulinį skirtingų religijų dialogą, niekinti daugiakultūriškumą ir, vietoje taikos ir gerovės, skatinti priešiškumą Kaukazo regione.

Pasibaisėtinos Pickman pastabos parodo klastingą politinį puolimą ir informacinį karą, aiškiai diriguojamą aukščiausių Jerevano valdininkų, kol Armėnija mini trečią dešimtmetį buvimo šalimi agresore okupuodama virš 20 procentų suverenios Azerbaidžano teritorijos ir kasdien pažeisdama paliaubas pasienyje su Nachičevanu ir septyniais supančiais Kalnų Karabacho rajonais.

Armėnijos vidaus reikalų situacija yra prasta: ekonominė stagnacija, aukštas nedarbo lygis, klestinti šešėlinė ekonomika, nusilpusios ginkluotosios pajėgos. Nušviesdama visus šiuos šalies kūrimą lemiančius veiksnius, žiniasklaida leistų progresuoti tiek visam regionui, tiek ir kiekvienam Armėnijos piliečiui. Vietoje to žiniasklaidoje jaučiama Armėniškos propagandos mašina, netikromis naujienomis, nepatikima informacija, klaidingais faktais ir fotografijomis teršianti skaitmeninius laikraščius.

Akivaizdu, kad režimas pačioje Armėnijoje ir nesantaiką kurstančios armėnų diasporos svečiose šalyse pastoviai skleidė priešiškus straipsnius ir netinkamas pastabas prieš Azerbaidžaną. Būtų nesąmonė atrinkti ir pakomentuoti kiekvieną suklastotą šaltinį šiame nuobodžiai ilgame ir nesąžiningame Pickman tyrime (jis išties tampa nuobodžiu skaitiniu). Būtų nesąžininga skaitytojo atžvilgiu diskutuoti apie dalykus, kurių niekada nebuvo Julfos ar Nachičevano (Azerbaidžano) istorijoje, tiek senovės, tiek šių laikų. Abu autoriai dezinformuoja visuomenę klaidingai užrašydami visus Azerbaidžano teritorijos vietovardžius.

Simonas Maghakyanas bei kiti šaltiniai įrodė ir patvirtino, kad Sovietų Sąjungos laikotarpiu visi antkapiniai akmenys buvo Armėnijos nacionalistų pernešti iš Azerbaidžano Julfa regiono į Armėniją. Puikus to pavyzdys yra antkapiniai akmenys, gulintys Jerevano brendžio gamyklos kieme ir Jerevano Valstybiniame istorijos muziejuje.

Originalus Julfos kačkaras yra vienas iš tuzino išlikusių antkapinių akmenų, kurie buvo išnešti iš Nachičevano būtent Sovietų Sąjungos laikotarpiu ar dar anksčiau. Jį buvo galima pamatyti Metropoliteno muziejuje “Meno Armėnija!” ekspozicijoje (nuo 2018 m. rugsėjo 22 d iki 2019 m. sausio 13 d.). Eksponatą muziejui paskolino Armėnijos Ečmiadzino katedra.

Būdama Yale universiteto doktorante, Pickman galėtų parašyti mokslinį darbą apie esamą situaciją, liečiančią Azerbaidžano religinius, kultūrinius, senovės istorinius paminklus ir antkapinius akmenis suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, kuri praleido virš 30 metų Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupacijoje ir buvo visiškai jos suniokota, įskaitant Agdamo, Kalbadžaro, Lačino, Kubadlio, Jabrailio, Zangilano ir Fuzulio rajonus. Galbūt daug naudingesnis ir aktualesnis mokslinis straipsnis būtų apie Sarsango rezervuarą, valdomą Armėnijos ir keliantį grėsmę virš 450 tūkst. azerbaidžaniečių, gyvenančių regionuose netoli Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, negu svaičiojimai apie Amerikos ambasadoriaus Morgenthau suteptą reputaciją Pirmojo Pasaulinio karo metu.

2019.03.26; 03:00

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos premjerą verta įtraukti į Gineso rekordų knygą. Jis be jokios konkurencijos atsidurtų skiltyje “išradingiausi pasaulio fantastai”.

Kaip Armėnija išrado naują tautą

Kodėl ironija neišvengiama, kai tenka vertinti Pašiniano rėžiamas kalbas Europos Parlamento tribūnose, – nedelsiant paaiškinsiu. Viešėdamas Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje ministras pirmininkas Pašinianas pareikalavo keisti dabartinį derybų dėl Kalnų Karabacho ateities formatą. Neseniai susitikęs su specialiuoju Europos Parlamento komisaru Jojanesu Chanu armėnų premjeras pareiškė, kad derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo derėtis ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas, bet ir kažin kokia mįslinga, paslaptinga Arcacho tauta, nuo seniausių laikų neva gyvenusi Juoduoju Sodu vadinamame Azerbaidžano regione – Kalnų Karabache.

Štai dėl tos nežinia iš kur atsiradusios ir nežinia kaip Kalnų Karabache atsiradusios Arcacho tautos poną Pašinianą ir vertėtų priskirti įžūliai meluojančių arba bent jau keistai fantazuojančių politikų kastai.

Man regis, šiuo “išradimu” N.Pašinianas lenkia net Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pastarasis neskubėjo kurti teorijų apie naujų tautų atsiradimą Rusiją dominančiose teritorijose. Kai okupavo Rytų Ukrainą, Putinas neįrodinėjo, esą ten, Luhanske arba Donecke, neva nuo žilos senovės gyvenanti ypatinga – nei rusų, nei ukainiečių – tauta, trokštanti kuo greičiau įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Kai užpuolė Krymą, jis nekūrė sudėtingų teorijų, esą pusiasalyje apart rusų ir ukrainiečių gyvenanti dar kažin kokia ypatinga tauta, deganti nuoširdžiu noru kuo greičiau atsidurti Rusijos glėbyje.

Kad konfliktinėse zonose nėra Rusijos ginkluotųjų pajėgų – Putinas melavo. Kad pirmieji šaudyti pradėjo ukrainiečiai – Putinas melavo. Kad Kremlius nesikiša į Ukrainos vidaus reikalus – Putinas melavo. Bet kad ten gyvena iki šiol nei geografams, nei istorikams, nei politikams nežinomos tautos, – fantazuoti nepuolė. Pašinianas – fantazuoja. Pašinianas apsimeta, esą Pietų Kaukazas panašus į Amazonės džiungles, kur mokslininkai vis dar atranda nematytų – neregėtų genčių.

Armėnijos sugalvota “abrakadabra”

Visiems senų seniausiai žinoma: Kalnų Karabache esantys armėnai yra lygiai tokie pat armėnai, kaip ir tie, kurių pragyvenimo vieta – Armėnija. Skirtumas tarp Armėnijos armėnų ir Kalnų Karabacho armėnų nebent toks, kokį įžvelgiame tarp lietuvių dzūkų ir lietuvių žemaičių arba tarp Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Jei netinka lietuviški pavyzdžiai, galiu pasitelkti kaukazietiškąjį. 1994 – 1995 metais viešėdamas Šiaurės Kaukaze girdėjau pasakojimus apie neva didelius skirtumus tarp kalnuose ir lygumose gyvenančių čečėnų. Bet juk dėl to niekas jų nedalina į dvi skirtingas tautas.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Tad jau beveik metus valdžioje esantis Armėnijos premjeras turėtų suvokti, jog nesolidu Europos Sąjungos vadovams primygtinai peršti legendą apie Arcacho tautą. Armėniška klasta – visiems senų eniausiai akivaizdi. Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą armėnų politikai bando įveikti pasitelkdami į pagalbą ne vieną, o du “derybų subjektus” – Armėniją ir išgalvotąjį Arcachą. Armėnijos premjeras, vaizdžiai tariant, verčiasi per galvą įrodyti, jog dėl Kalnų Karabacho ginčijasi “du prieš vieną”. Tik įdomu, ar Pašinianas pats tiki šia abrakadabra? Ar šia fantastine versija nuoširdžiai tiki Pašiniano artimiausia aplinka?

Žodžiu, nė kiek nenuostabu, jog EP komisaras Chanas atmetė oficialiojo Jerevano pageidavimą dėl derybinio formato pakeitimų. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tokius Pašiniano gudravimus pavadina “prieštaringais Armėnijos atstovų pareiškimais, trukdančiais realioms deryboms”. O štai Armėnijos spaudos, sakykim, Armenian Report, kaltinimai, esą Europa yra dviveidė, nes, girdi, šiuo konkrečiu atveju ji nepripažįsta tautų apsisprendimo teisės, – sveiku protu nesuvokiami.

Ypač nesolidu, kad EP komisaras Chanas, atmetęs Pašiniano pasakas apie nežinia iš kur atsiradusios Arcacho tautos teisę lemti Kalnų Karabacho likimą (“reikia išklausyti ir Arcacho tautos nuomonę”), internetiniame portale Armenian Report tampa jau ne Chanu, o tiesiog – chamu. Ypač negražu, kad po nevykusio Pašiniano vizito į Europą tas pats Armenian Report puola užgaulioti Vakarus: po nenoro išklausyti Arcacho tautos balso Vakarai “visiškai susikompromitavo” bei “neturi jokios moralinės teisės savo purvinomis rankomis ir liežuviais net prisiliesti prie kiekvienam armėnui šventos temos”.

Taip. Europos Sąjunga nėra šventa. Tačiau dėl požiūrio į Kalnų Karabacho problemą europiečių sąžinė šiandien rami. Europa negali vadovautis Pašiniano logika: kiekviena tautinė mažuma bet kada turi teisę pareikalauti atsiskyrimo: turkų mažuma – nuo Vokietijos, meksikiečių bendruomenė – nuo JAV, Šalčininkų rajono lenkai – nuo Lietuvos, šiaurės Irane gyvenantys azerbaidžaniečiai galbūt panorės jungtis prie šiandieninio Azerbaidžano ir t.t.

Tikroji Armėnijos “tolerancija”

Armėnijos premjero Pašiniano peršama taisyklė nepriimtina civilizuotam pasauliui, nes ji stumia mus į chaosą dėl galimo masinio nusistovėjusių valstybinių sienų kaitaliojimo. Pašiniano teorija apie nežinia iš kur atsirandančias tautas priimtina nebent tik tokioms vienatautėms valstybėms kaip Armėnija.

Beje, galima numanyti, kodėl pastaruoju metu Armėnija ypač įkyriai pradėjo tolerancijos mokyti tiek Vakaruose, tiek Rytuose esančias valstybes. Vakarams pabodo armėniškos pasakos apie Kalnų Karabache atsiradusius kažin kokius arcachiečius, Vakarams įgrįso nuolatiniai armėniški pasakojimai apie blogus ir labai blogus jų kaimynus. Jei kam ir trūksta tolerancijos, tai jos trūksta pirmiausia pačiam Jerevanui. Netikite? Armėnijoje nėra nei azerbaidžaniečių, nei turkų, nei lezginų, nei lietuvių. Beveik 99 proc. Armėnijos gyventojų yra armėnai. Suraskite dar vieną tokią valstybę, kurioje gyventų vienui viena tauta? Ypač Kaukazo regione, kur gyvena šimtai tautų ir tautelių. Nejaugi toks Armėnijos vienalytiškumas byloja apie jos išskirtinę toleranciją, jos pakantumą kitataučiams?

Žvelkime be emocijų: nepaisant pačių didžiausių nesutarimų Turkijoje vis tik gyvena per 100 tūkst. armėnų, iš kurių net 40 tūkst. yra tikri Turkijos piliečiai. Turkijos parlamente dirba net armėnų parlamentarai. Azerbaidžane taip pat esama armėnų – apie 30 tūkst. Tad kodėl Armėnijoje nerasite nė vieno turko, azerbaidžaniečio, žydo, talyšo, lezgino, kurdo?

Kad ir kaip Pašinianas išsisukinėtų, Vakarai vis akivaizdžiau suvokia, kodėl pasauliui pavojingi naujas tautas išrandantys ir jas svetimose teritorijose įkurdinantys fantastai. Vakarai jau perpranta ir klastingus Armėnijos pasakojimus apie “labai blogus turkus ir azerbaidžaniečius”: argi taip gali būti, kad viena pusė – idealiai šventa, o kita – juodesnė už patį Pragarą?

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Analizuojant viešąją erdvę ryškėja ir pati naujausia Armėnijos gudrybė – skleisti mitą apie neva pasaulyje stiprėjančias antiarmėniškas nuotaikas, kurias privalu slopinti (aliuzija į antisemitizmą). Štai kovo pradžioje EP buvo surengta konferencija dėl neva pasaulyje kylančios armėnafobijos. Šią konferenciją organizavo kelios įtakingos Europos ir Amerikos armėnų organizacijos, į konferenciją sugužėjo antiturkiškai, antiarmėniškai nusiteikę europarlamentarai. Pavyzdžiui, ponia Eleni Teoharius.

Jei esame demokratai, neturėtume piktintis tokiais renginiais. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti savo nuomonę. Jei Armėnija mano, kad visi ją skriaudžia, jos nevertina, jai nepadeda, ja nesižavi – tegul taip mano kiek širdis geidžia. Tačiau Jerevanui pravartu susimąstyti ir dėl savų klaidų. Jei protingas žmogus gilinasi, ką neteisingai daro kiti, jis būtinai susimąsto ir apie savąsias klaidas. Ar ne taip?

Deja, Armėnija vis dar įsitikinusi, jog Vakarai neperprato jos taktikos: “patiems mušti, patiems rėkti”?

(Bus daugiau)

2019.03.12; 06:00

Juozas Strėva

Kur žengia karinės sovietų ordos… Galima būtų pratęsti: … ten lieka skausmas, kančia, nekaltų žmonių pralietas kraujas, sudegintų kaimų ir vienkiemių pelenai.

Toks sovietų ir kai kurių jų satelitų (pvz. Armėnijos) kareivų „indėlis“ giliai įsirėžęs į žmonijos istorijos sąmonę.

Visą šį siaubą, kurį pastaruoju metu ypač aršiai mėgina neigti Rusijos kanalų kloakose įstrigę propagandistai, patyrė ne tik Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija, bet ir Užkaukazės tautos, Ukraina, Krymo totoriai bei daugelis kitų į sovietų įtakos sferą patekusių tautų.

1944–1945 m. dėl nuolatinių NKVD kariuomenės siautėjimų Lietuva patyrė bene daugiausia nuostolių per visą okupacijos laikotarpį. Dauguma tuo metu žuvusiųjų, toli gražu, nebuvo pasipriešinimo dalyviai ar su ginklu prieš okupantus kovojantys asmenys. Čekistai paprasčiausiai degino ištisus kaimus, plėšė, prievartavo, grobė žmonių turtą, be jokios priežasties žudė civilius – vaikus ir moteris, senelius.

Klepočiai, Vabaliai…

1944 -1945 m. Lietuvą siaubdavo daugiau kaip 20 įvairaus pobūdžio NKVD kariuomenės pulkų, t. y. daugiau negu 30 tūkst. rinktinių karių, neskaičiuojant daugybės reguliariosios sovietų kariuomenės dalinių. 1946 m. pradžioje Lietuvoje buvo dislokuotos 9 reguliariosios sovietų kariuomenės divizijos.Taip pat tuo metu Lietuvoje siautėjo apie 8–10 tūkst. stribų, apie 4 tūkst. milicininkų ir apie 3–4 tūkst. ginkluotų vadinamųjų sovietinių aktyvistų.

Sovietiniai nusikaltėliai. LGGRTC ekspozicija

Viso šio siautėjimo tikslai buvo akivaizdūs – palaužti pasipriešinimą okupantams ir jį sunaikinti. Šiais siautėjimais stengtasi įbauginti vietos gyventojus, kad jie nedalyvautų pasipriešinime arba neremtų jo.

Vien vienoje iš baisiausių tragedijų, įvykusios Klepočių kaime, per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta dvylika šio kaimo gyventojų. Iš viso vien šiame krašte 1944 m. pabaigoje, Kalėdų dienomis, NKVD daliniai ir savisaugos būriai apsupo tarp Ryliškių ir Nemunaičio buvusius kaimus. Degino ir žudė Klepočių, Lizdų, Ryliškių, Druskininkų, Taručionių, Mižonių, Pieriškių, Vabalių, Fermos, Dubrių, Vertelkų ir kitų kaimų gyventojus. Buvo žiauriai nužudyti 37 žmonės, sudeginta apie 70 sodybų.

Apie Klepočių kaimo sudeginimą ir nekaltų žmonių žudynes paskelbta daug tą baisųjį metą savo akimis mačiusių liudininkų prisiminimų. Kiek mažiau – apie kitus.

Atsitiktinis sutapimas ar sąmoningas, ciniškas sovietų pasirinkimas – tokias egzekucijas rengti sakralinių švenčių metu, – regis istorikų dar mažai nagrinėta tema.

Štai kaip savo kaimo tragediją prisimena istorikas, buvęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas Sigitas Jegelevičius.

Sigitas Jegelevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„… Kas tuo metu dėjosi mūsų kaime – niekuo nesiskiria nuo kino filmuose matytų vaizdų, skaitytų ar girdėtų pasakojimų apie vokiečių baudžiamąsias ekspedicijas Baltarusijos kaimuose(…)

Kaimą ne kartą šukavo NKVD kareivių būriai. Kartą 1944 m. gruodžio pradžioje toks būrys užgriuvo mūsų sodybą. Kiekvieno tokio būrio užėjimas reiškė nuodugnią kratą ne tik visuose sodybos pastatuose, ir pašlakiuose, bet ir lentynose, indaujose. Ypač mėgdavo kareiviai daryti kratas kuparuose. Per tokias kratas reikėdavo žiūrėte žiūrėti, nes kareiviai grėbdavo viską, kas po ranka pakliūdavo. Pas mus po įvairius podelius paprastai kratytojus lydėdavo senelė, kuri gerai kalbėjo ir skaitė rusiškai. Ir štai tą dieną įbėga į kambarį, kur už stalo sėdėjo majoras, susijaudinusi senelė puola karininkui aiškinti, kad ginklų ar ginkluotų žmonių kuparuose uoliai ieškoję kareiviai ją tiesiog apiplėšė. Karininkas ramiai ją išklausė, nusijuokė ir numojęs ranka liepė netrukdyti kareiviams.

Kas atsitiko? Senelė buvo sukaupusi didelį šilkinių skarelių rinkinį – pilną senovišką pintinę, kurią laikė kupare. Ji labai mėgo gražias skareles. Tai tie „valstybinę užduotį“ atlikinėję – kratas darę – kareiviai pasiėmė beveik visas skareles. Bandžiusią protestuoti senelę kareiviai apstumdė (…).

Į vakarinį kaimo pakraštį vieškeliu iš miško įžengė didelė sunkvežimių, vežimų ir rogių gurguolė. Tai buvo tie patys, kurie prieš tai nusiaubė ir sudegino Klepočius ir gretimus kaimus. Šitie baudėjai nakvojo Galintėnų kaime, kurį nuo Vabalių skiria tik miškas. Jau buvo pravažiuota pro Maslauskų, Zigmo Gegužio sodybas, pasiekta Jurgio Bucevičiaus sodyba, t. y. toji kolona vieškeliu jau buvo įžygiavusi į kaimą lygiai kilometrą. Nė prie vienos sodybos nesustojo. Į pakelės sodybas niekas neužėjo. Ir štai tuo metu į kolonos flangą iš šiaurės, nuo pamiškės kalvų (toji miško dalis vadinama Gegužio skynimu), pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Kolonoje važiavę kareiviai pasklido nuo vieškelio į visas puses. Pirmiausia šaudydami ir šaukdami puolė pamiškės link, iš kur apšaudė. Kiti metėsi į artimiausia sodybas. Visų pirmiausia į tas, kurios buvo priešingoje nuo šūvių pusėje ir pro kurias dalis kolonos jau buvo pravažiavusi. Kolonos nuskubėjo į kaimo centrą.

Suliepsnojo kareivių padegtos tame vakariniame kaimo gale buvusios trijų brolių Vlado, Antano ir Tomo Maslauskų, Jurgio Bucevičiaus sodybos. Deginamose sodybose kareiviai be jokio aiškinimosi ėmė šaudyti žmones. Ir ne tik vyrus. To net Klepočiuose nebuvo. Šėlstantys kareiviai, išsivedę į kiemą, sušaudė Antaną Maslauską (jį sunkiai sužeidė į galvą ir paliko, manydami esant negyvą). Kardų plokštumomis mušė Antaniną Bucevičiūtę, o paskui į ją taip pat šaudė ir peršovė veidą. Prieš metus miręs devyniasdešimt metų peržengęs A. Maslauskas, visą gyvenimą vengęs kištis į bet kokius politinio gyvenimo dalykus, tada dėl savo amžiaus net nebandęs slapstytis. Tai rodytų, jog kareiviai savo aukų nesirinko.

… Savo elgesiu tai buvo tikri baudėjai, deginę ir šaudę be jokio pasirinkimo. Baudėjai taip pat sudegino pamiškėje, susišaudymo zonoje, stovėjusią Zigmo Gegužio sodybą. Prie namų sušaudė sodybos šeimininką ir jo žmoną, o sužeistai paauglei dukteriai, kaip ir kitiems vaikams, pavyko pasprukti (…).

P. Vetrovo enkavedistai turėjo didžiulę patirtį naikinti žmones, netgi ištisas tautas. Tai jo vadovaujama 4-oji  NKVD divizija 1944 metais iš Šiaurės Kaukazo ištrėmė čečėnus ir ingušus, iš Krymo – totorius. Per tris mėnesius atėmė gimtinę ir tarp „broliškų tautų“ ištirpdė tris tautas. Išvengusius trėmimo išžudė. O nuo rugpjūčio mėnesio tie nužmogėję banditai su mėlynomis kepurėmis ėmėsi terorizuoti lietuvių tautą (…). (ištr. Iš: „Kultūros barai“, 1993).

Kaniūkai

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos, kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”

Okupantų pakalikas (po karo tapęs bene pagrindiniu okupuotos Lietuvos spaudos ideologu – aut. past.) G. Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau gyrėsi: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty savisaugą kaip ranka nuėmė“.

Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo taip pat gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavaldžios „Vilniaus brigados“.

„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis, kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“.

 „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.
P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo F. Jocheles – Brancovskaja.

Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11-a Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų būrių branduolį sudarė žydai ir rusai…

… Ir nesibaigianti Azerbaidžano Golgota. Chodžaly žūtis

Rusijos sąjungininkė Armėnija, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabachą, tęsia savo sąjungininkės tradicijas.

Chodžaly skerdynės – pati didžiausia tragedija, kuri ištiko taikią musulmonišką šalį 1992-aisiais.

Chodžaly – tai vidutinio dydžio azerbaidžaniečių miestas, stovėjęs tuometinio Kalnų Karabacho teritorijoje. Užpultas jis buvo iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Per vieną naktį armėnų ir rusų kariškiai, padedami armėnų teroristinių organizacijų, nužudė 613 azerbaidžaniečių, įskaitant 106 moteris ir 23 vaikus. Oficiali statistika byloja, kad per 100-ą Chodžaly miesto gyventojų dingo be žinios, o 1275 azerbaidžaniečiai iš Chodžaly patyrė “visus armėnų nelaisvės baisumus”.

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Kasmet vasario 26 – ąją viso pasaulio azerbaidžaniečiai pagerbia Chodžaly miesto aukas.

Iki šiol peršama nuomonė, esą Kalnų Karabache agresoriais buvo azerbaidžaniečiai, o aukos – armėnai. Tačiau iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Kalnų Karabacho karą išprovokavo ne musulmonai azerbaidžaniečiai, o armėnų fanatikai, sumanę sukurti Didžiąją Armėniją, atplėšiant didelius gabalus žemės iš Azerbaidžano. Kiek ašarų ir skausmo azerbaidžaniečiams atnešė ši brutali armėnų agresija (ne be Rusijos pagalbos), sunku ir apsakyti, nors duomenų apie aukas esti pakankamai.

1992 metų vasario 26-ąją dieną Armėnijos ginkluotosios pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko, kuriame tarnavo dauguma armėnų tautybės karininkų bei puskarininkių, nuo žemės paviršiaus nušlavė azerbaidžanietišką Chodžaly miestą. Armėnų kariškių bei armėnų teroristinių organizacijų aukomis tądien tapo apie tūkstantis šiame mieste gyvenusių azerbaidžaniečių. Tarp žuvusiųjų – daug vaikų, moterų ir senelių. Anot ekspertų, Chodžaly skerdynės – tai vienas iš didžiausių teroro atvejų 20-ajame amžiuje.

 Azerbaidžaniečių vyrai priešinosi kaip įmanydami, bet jie buvo žymiai prasčiau ginkluoti už armėnus. Gegužės 7 – 8 dienomis armėnų kariškiai raketomis  apšaudė azerbaidžaniečių miestą Sušą. Paskui į jį įsiveržė armėnų teroristų pajėgos, kurios nepaliko akmens ant akmens”.

Kad šis užpuolimas buvo  iš anksto suplanuotas, 1994-aisiais prisipažino ir kai kurie Didžiosios Armėnijos sukūrimo ideologai bei strategai. Beje, kai tądien buvo užimta Suša, kalėjime armėnai žiauriai nukankino 114 Sušos kalinių. Gegužės 8 dieną buvo okupuotas visas Sušos rajonas. Ypač žiauri buvo čia veikusi grupuotė, pasivadinusi „Lauros” vardu. Laura – tai Lalajan Gevorkovnos vardas. Būtent ji – viena iš iniciatorių, kai Sumgaite buvo kuriama armėniška teroristinė organizacija “Krunk”. Enciklopedijoje “Prestuplenija” tvirtinama, jog būtent Laura žudė savo tautiečius, nepritarusius azerbaidžaniečių išstūmimui iš Kalnų Karabacho. Ši moteris specializavosi tardant suimtuosius.

Paminklo Hodžaly aukoms atminti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 18 – 19 dienomis armėnai okupavo Lačino rajoną. Šios operacijos metu iš savo gimtųjų namų buvo išvaryta per 63 tūkst. azerbaidžaniečių. Azerbaidžano slaptųjų tarnybų agentai praneša, kad gegužės 21-ąją Prancūzijos sostinėje Paryžiuje įvyko specialus ir tuo pačiu labai slaptas armėnų teroristinių organizacijų pasitarimas. Pasitarimo metu buvo diskutuojama dėl itin slapto dokumento. Tame dokumente buvo numatytos priemonės, kaip naikinti azerbaidžaniečius ne tik ginklu, bet ir cheminėmis priemonėmis. Tų pačių metų gruodžio mėnesį armėnų okupuotose teritorijose, pasak oficialiojo Baku, įkurta slapta cheminė laboratorija, kur buvo  atliekami bandymai. Vietoj bandomųjų triušių – į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių kariai, moterys, vaikai. Toje laboratorijoje buvo kuriamas cheminis ginklas, galintis veikti nuo 5 iki 75 km spinduliu.

Kad tokie cheminiai bandymai buvo atliekami, netiesiogiai byloja ir statistika – kai kuriuose azerbaidžanietiškuose rajonuose, kuriuos buvo užpuolę armėnai, azerbaidžaniečių vaikų mirtingumas padidėjo net 3,5 karto. Visi šie įtarimai bei nuogastavimai buvo patvirtinti nepriklausomų užsienio ekspertų bei aptariami viešuose debatuose Jungtinėse Tautose.

Didžiosios Armėnijos sukūrimo šalininkų bandymai užgrobti kuo daugiau Azerbaidžano žemių nesiliovė ir 1993-aisiais, ir 1994-aisiais, ir ligi šiol.

Tvirtinama, jog, pasak išlikusių gyvų liudininkų, armėnų teroristinės organizacijos nariai Chodžaly gyventojus tiesiog sušaudydavo, taikydamiesi į galvą. Tačiau būta ir parodomųjų bausmių, kurių metu tvirtinta, esą azerbaidžaniečiai neturi teisės gyventi. Be to, dauguma aptiktų azerbaidžaniečių lavonų buvo su žiauriomis kankinimo žymėmis, įskaitant nupjautas ausis, nuluptus skalpus bei nėščioms moterims perpjautus pilvus…

Enciklopedijoje “Prestuplenija” cituojami armėno Daudo Cheirijano prisiminimai apie Chodžaly įvykius: “kovo 2-ąją armėnų karių grupė “Gaflan” (organizavo lavonų deginimą) surinko per 100 tiurkų (azerbaidžaniečių) lavonų ir sudegino maždaug už kilometro nuo Chodžaly. Paskutiniame lavonus gabenusiame automobilyje pastebėjau maždaug 10-ies metų mergaitę, sužeistą į galvą ir rankas. Tas kūdikis pajuodusiu veidu, iškankintas šalčio bei bado, vis dar buvo gyvas. Mergaitė tyliai šnopavo. Aš negaliu užmiršti to iš visų jėgų su mirtimi besigrūmusio vaiko akių. Netrukus karys, kurį visi vadino Tigranianu, paėmė mergaitę ir numetė ant lavonų krūvos. Vėliau tuos kūnus padegė. Man atrodė, kad kažkas iš lavonų krūvos šaukiasi pagalbos…”

Apie Chodžaly tragediją visam pasauliui papasakojo ir žymaus azerbaidžaniečių kino operatoriaus Čingizo Mustafajevo dokumentinis filmas. Būtent šis drąsus žurnalistas suspėjo nufilmuoti kai kuriuos šiurpą keliančius vaizdus: azerbaidžaniečių vaikus nupjautomis ausimis, vyrus su nuplėštais skalpais. Peržiūrint dokumentinę Č.Mustafajevo juostą matyti, jog dauguma Chodžaly aukų – su aiškiausiomis kankinimo žymėmis. Netrukus po Chodžaly miesto sunaikinimo 366-asis rusų pulkas buvo permestas į Rusijos Federacijos teritoriją ir išformuotas. Nė vienas šio pulko karininkų bei puskarininkių už civilių gyventojų žudynes nebuvo patrauktas nei moralinėn, nei teisminėn atsakomybėn.

Rusijos ir Armėnijos kariuomenės – išvien

Minint 10-ąsias Chodžaly tragedijos metines tuometinis Azerbaidžano prezidentas Geidaras Alijevas pasakė: “Šis žiaurus ir negailestingas genocido aktas įėjo į istoriją kaip vienas iš baisiausių teroristinių aktų. Šiandien Azerbaidžano valstybės užduotis – kuo plačiau informuoti pasaulį apie azerbaidžanietiško Chodžaly miesto žūtį. Azerbaidžanas taip pat privalo siekti, jog 1992-ųjų vasario 26-oji tarptautiniu mastu būtų “pripažinta kaip genocido prieš azerbaidžaniečių tautą diena”. Tai – visų azerbaidžaniečių pilietinė pareiga. Visi Chodžaly tragedijos organizatoriai bei vykdytojai privalo būti ne tik įvardinti, bet ir nubausti”.

Apie anų dienų įvykius užsienio spaudoje nėra išlikusios gausios informacijos, kadangi Armėnija, padedama Rusijos, visais įmanomais būdais blokavo bet kokios informacijos prasiskverbimą į Vakarus.

Rusija vėl nori „išvaduoti“ Europą…

Grynai politinio šantažo dujotiekio tiesimo projektas „Nord Stream 2“. Geltonosios liemenės Prancūzijoje. Ultradešiniųjų jėgų kurstymas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje…

Skaldyk ir valdyk! Nieko naujo šiame pasaulyje. Nieko naujo Rusijos imperinėse užmačiose. Kremlius ir jo kariauna, tarsi meška, pabudusi po ilgo snūdo ir išvydusi, kaip susitraukė imperijos ribos, vėl panūdo jas išplėsti. Gal šįkart – ir be konvencinio karo (nors Kremliaus propagandistai diena iš dienos atviru tekstu grasina vakarams būtent karu), nes šiuolaikiniame technologijų pasaulyje yra ir paprastesnių būdų plėsti savo geopolitinę įtaką. Visų pirma – užkariaujant žmonių protus melu, įžūlia, agresyvia ir melaginga propaganda; paprasčiausiai nuperkant juos. Tam Rusija pinigų turi ir jų negaili.

Šį pavasarį vyksiantys rinkimai į Europos Parlamentą parodys, kiek Europa atspari iš rytų plintančiam maro užkratui. Kiek ji dar prisimena revanšistinės Rusijos paliktas ir negyjančias žaizdas jos  nuo Gruzijos atplėšose Pietų Osetijos ir Abchazijos, nuo Azebaidžano – Kalnų Karabacho žemėse…

Kiek ji bus vieninga, kiek jai brangios pamatinės žmogiškosios vertybės, ir kiek – hedonistiniai, merkantiliniai tikslai.

2019.02.20; 06:47

Šiandien Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM (AOTD) skelbia kasmetinę atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

Sprendimas kasmet viešai skelbti kai kurias abstrakčiai surašytas ištraukas iš slaptojo dokumento „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, – sveikintinas sumanymas. Lietuvos visuomenei būtina žinoti apie pasaulyje besiformuojančias tendencijas saugumo srityje, nes situacija nūnai labai greitai keičiasi, ir nebūtinai – į gerąją pusę. Lietuvai būtina žinoti, ką, kaip ir kodėl daro bei planuoja daryti mums priešiškos, nedraugiškos valstybės. Lietuviams pravartu žinoti, jog Rusija, sakykim, aktyviau verbuoja mūsų piliečius, jog atkakliai šmeižia mūsų partizanus, kovojusius su sovietais – 1944 – 1953 metais, jog verbuojant sau lojalius asmenis vis dažniau panaudoja ir diplomatinės neliečiamybės neturinčius savo agentus.

Tačiau mums būtinai pravers ir žinios, kaip Rusijos specialiosios tarnybos dirba kaimyninėse valstybėse. Pavyzdžiui, Baltarusijoje, Ukrainoje.

Taip pat mums reikia žinoti, ką Rusija numačiusi daryti tolimesniuose nuo Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, dėl Kalnų Karabacho. VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Šią ištrauką iš šiandien viešai skelbiamos Lietuvos slaptųjų tarnybų (VSD ir AOTD) ataskaitos derėtų įsidėmėti pirmiausia tiems, kurie vis dar mano, jog Armėnija atėmusi Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano viena pati, be Rusijos karinės paramos. Ši nedidelė citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar nesusigaudo, kurią pusę turėtume palaikyti diskutuodami dėl Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykių.

Slaptai.lt informacija

2019.02.05; 10:09

Kalnų Karabache tebešaudoma

Iš pastarųjų dienų armėnų leidinių matyti, kad Armėnija net įsižeidė dėl paraginimo „pratinti tautas prie taikos“. Agresoriai – ne jie! Kai kurie politologai ramina: Azerbaidžanas neišlaikys ir užpuls. Tada visas pasaulis pamatys, kaip armėnai skriaudžiami, ir nereikės grąžinti prieš 30 metų užgrobta.

Parduoda Karabachą?!

Kodėl po „neoficialaus susitikimo“ Davose Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas atrodo patenkintas, o Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas – nelabai? Ir ko jie taip dažnai susitinka – ir kodėl Pašinianas nesako, kas kalbama ir kokia iš to nauda Armėnijai?  Ir ką reiškia Paryžiuje susitikusių šių valstybių užsienio reikalų ministrų susitarimas dėl abiejų šalių visuomenių „pratinimo prie taikos“? Kol armėnų žiniasklaida ir socialiniai tinklai šitai aiškinosi, driokstelėjo dar viena „bomba“: Pašinianas ir Alijevas birželio mėnesį pasirašys susitarimą dėl kelių rajonų perdavimo Azerbaidžanui!

Šie Rusijos politologo Stanislavo Tarasovo žodžiai, pasakyti laikraščiui „168 žam“, sukėlė naują audrą armėnų socialiniuose tinkluose. Nepriklausomų armėnų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.IM šį pranešimą pavadino „skandalingu“ ir paaiškino, kad Tarasovas dirba Rusijos naujienų tarnyboje „Regnum“, kurią finansuoja Kremlius, o armėniškoji redakcija daug metų buvo skatinama šalies mokesčių mokėtojų pinigais. Kitas armėnų leidinys, „Žovohurd“, pakalbino ne tik Tarasovą, bet ir „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių Modestą Kolerovą. Ir šis pasakė, kad susitarimas dėl Karabacho gali būti pasirašytas dar anksčiau: per kovo mėnesį įvyksiantį susitikimą; toks dokumentas seniai parengtas… Koks dokumentas?!

Tildyti šalyje kilusias aistras ėmėsi pats užsienio reikalų ministras Zograbas Mnacakanianas. Nesama jokių slaptų susitarimų dėl Karabacho! „Mane stebina visuomenėje kalbant, kad mes kažin ko netekome ar praradome, – pasakė jis sausio 28 d. leidiniui „Sputnik-Armenia“. – Iš kur tokios nuotaikos? Nieko panašaus nėra, ir nė kiek neatsitraukta nuo mūsų pozicijų. Nėra nieko, ką mes padarėme ir apie tai nepranešėme visuomenei.“ Jis pridūrė, kad raginimas abejas tautas ir visuomenes rengti taikai, neseniai atsklidęs ir iš Jungtinių Tautų, yra anaiptol ne naujas – seniausiai apie tai kalbama. „Sputnik-Armenia“ parašė ministrą paraginus „nepasiduoti paniškoms nuotaikoms“.

Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas

Rusijos politologas Sergejus Markedonovas tame pačiame leidinyje tą pačią dieną papriekaištavo apie Karabachą rašantiems žurnalistams ir ekspertams – kam skuba pranešti, kad tuo tuoj kažin kas atsitiks. Jau kiek kartų svarbių susitikimų išvakarėse rašyta, kad dabar tai tikrai… Šių metų gegužę sukaks ketvirtis amžiaus, kai susitarta dėl paliaubų Kalnų Karabache, o konfliktas nesureguliuotas iki šiol – tad ar įmanoma staiga padaryti tai keliais ministrų pareiškimais? Kaukazo žinovo tikinimu, „Kalnų Karabacho konfliktas tebėra ten pat, kur ir buvo“: derybose dalyvaujančių šalių elitas nepasirengęs nusileisti, o valstybės tarpininkės neturi kaip šalių paveikti.

Sausio 29 d. Armėnijos respublikos partijos veikėjas, buvęs Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas pareiškė, esą „Pašinianas išeikvojo politinį kapitalą, paliktą buvusių valdžių“. Pasak jo, ankstesnės vadovybės buvo pasirengusios daryti nuolaidas, tačiau nepritarė formulei „teritorija mainais į taiką“. Dabar Armėnijoje į valdžią, jo akimis, atėjo pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano šalininkai – „prašantys taikos“. Pašinianas papuolė į „Alijevo paspęstus spąstus“. Esą respublikonams valdant buvo paskelbti penki deryboms tarpininkaujančios ESBO Minsko grupės pirmininkų pareiškimai, kuriuose kalbėta apie liaudies teisę apsispręsti, o dabar tarpininkai apie šį principą tyli.

Kitą dieną Nikolas Pašinianas žurnalistams pareiškė naująją vyriausybę nesirengiant nė svarstyti formulės „teritorija mainais į taiką“. Girdi, vyriausybė vykdo tokią Karabacho politiką, kokios nei viena iš buvusių vyriausybių nevykdė, ir lyginti buvusias ir dabartinę valdžią yra visiškai klaidinga.

Ne granatai, o granatos

O kada tada turėtų reikšti Armėnijos visuomeninės (valstybinės) televizijos dar sausio 21 d. parodytas reportažas „Draugystė praeityje ir nesantaika dabar“? Armėnijos šiaurės rytuose, pasienyje su Azerbaidžanu, esančio kaimo gyventojai papasakojo, kaip sovietiniais laikais vaikščiojo į svečius pas gretimame kaime gyvenančius azerbaidžaniečius, o vėliau karas padarė galą šiai kaimynystei. Ar pavyks buvusią draugystę atgaivinti? Žurnalistas Tatulas Akopianas tiki, kad kada nors armėnai ir azerbaidžaniečiai vėl gyvens geroje kaimynystėje. „Armėnai vešis iš Gandžios granatus pardavimui, o azerbaidžaniečiai pirks armėnišką konjaką.“

Armėnų leidiniui Aysor.am užkliuvo reportažo kūrėjus norint pasakyti, kad  Karabacho konfliktas yra „teritorinis ginčas“ tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, kai tuo tarpu armėnų pusė diplomatiniu ir politiniu lygiais teigia jį esant „apsisprendimo, žmogaus teisių ir Arcacho liaudies saugumo reikalu“. Išeina, jie pritaria Azerbaidžano pusei, kuri visus tuos metus derybų eigoje kaip tik ir stengiasi šį konfliktą parodyti kaip teritorinį ginčą. Taigi Armėnijos visuomeninė TV kompanija, sprendžia Aysor.am, ėmėsi įgyvendinti užsienio reikalų ministrų susitarimą „rengti tautas taikai“. Armėniškojo kaimo gyventojai be „specialaus parengimo“ palankiai atsiliepia apie savo bičiulius azerbaidžaniečius – tačiau ar nepamirš tos draugystės azerbaidžaniečiai ir ar vieną gražią dieną neatšvilps iš tenykščių pozicijų kulkos?

Leidinys Armenia.IM reportažą pavadino „papiktinamu“, nes kur tai matyta: „Armėnijos visuomeninė televizija ėmė atvirai propaguoti armėnų ir azerbaidžaniečių brolybę.“  Tegul Հ1 žurnalistai nuvažiuoja į Karabachą – ten jiems pasakys, ką iš tikrųjų mano apie draugystę su azerbaidžaniečiais… Rengimas taikai – tai beprasmiškas ir neįmanomas reikalas. Armėnai nesutiks su taika, kurios kaina yra žemių grąžinimas ir azerbaidžaniečių sugrįžimas. Geriausia ir vienintelė įmanoma taika yra palikti viską taip, kaip yra. Prezidentams Kočarianui ir Sargsianui pavyko išlaikyti status quo 20 metų, nors jie ir nebuvo dideli diplomatai. Tiesiog jie nekišo pirštų į ugnį, žiūrėjo į gyvenimą blaiviomis akimis…

Armėnai nori būti mušami. Ar susilauks?

Armedia.am nusistebėjo: negi taikintojai nesupranta, kad nėra prasmės „rengti tautas taikai“, nes žmonės, pakėlę ant savo pečių karo naštą, labiau už visus jos trokšta. Rengti taikai reikėtų Azerbaidžano vadovybę – nes ir taikingiausiai nusiteikęs kokio tyliausio kaimo Kalnų Karabache gyventojas, girdėdamas iš Baku atsklindančias karingas kalbas, galvoja ne apie taiką, o apie karą ir gynybą. Leidinys Tert.am iš kažin kur žino, kad „daugelis ekspertų pranašauja karą Karabache“, ir Rusijos karo eksperto klausia, ar karas neišvengiamas. „Manau, neišvengiamas! – atsako tas. – Baku vis labiau linkstama manyti, kad šalies teritorinių problemų neįmanoma išspręsti jokiu kitu būdu, išskyrus karinius veiksmus (В Баку всё больше склоняются к мысли, что решить свою территориальную проблему невозможно никаким путем, кроме военного).“

Tert.am redakcijoje turbūt nutarė buvusius nepripažintos Kalnų Karabacho (dabar – Arcacho) respublikos „savigynos pajėgų“ vadus geriausiai žinant, kad „Azerbaidžano pusė rengiasi karui, o ne taikai“ ir dėl ko reikalinga sudaryti „Armėnijos ir Arcacho karinį-politinį aljansą“. Tik kaip čia išeina: viena vertus, kalbama apie taiką, o antra vertus – apie karinę-politinę sąjungą? Karo ekspertas Haikas Nagapetianas Tert.am paaiškina: kalbos apie rengimą taikai yra propagandinė suktybė, dabar veikianti Azerbaidžano naudai. Ir to, kad dabar palyginti ramu „pasienyje“, negalima laikyti taikos prielaida, nes tai yra priešininko taktika ir kiekvienu momentu padėtis gali kardinaliai pasikeisti.

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Šis ekspertas praėjusių metų pavasarį tvirtino Armėnijoje įvyksiant valstybės perversmą, sukurstytą Vakarų valstybių ir nukreiptą prieš Rusiją. Tai, kad „spalvotąsias revoliucijas“ vykdo JAV ir ES valstybės, jam yra „akivaizdu, kaip saulės patekėjimas ir nusileidimas“. Dabar jis sako: Arcacho ir Armėnijos karinio-politinio aljanso sudarymas gali sukurti naują situaciją, ir teoriškai neatmestina, kad tai paskatins Azerbaidžano pusę griežtiems žingsniams… Kam tiek daug žodžių? Prieš 30 metų vienas Kalnų Karabacho separatistų vadų pasakė trumpai ir aiškiai: „Mes priversime į mus šaudyti!“

Sausio 28 d. Jerevane veikiantis informacinis-analitinis centras „Verelq“ paskelbė „Kalnų Karabacho karinio elito“ nuomonę: Stepanakertas niekada nesutiks su jokiu Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų pasirašytu dokumentu, jeigu jame nebus aiškiai pasakyta apie Kalnų Karabacho nepriklausomybę ir saugumo garantijas („Военная элита в Карабахе недопустит территориальных уступок Азербайджану“). „Tegul pripažįsta Arcacho nepriklausomybę, tada ir pakalbėsime“, – pasakė vienas buvusių nepripažintos respublikos gynybos pajėgų vadas. Arcacho „karo didvyriams“, buvusiems ir esantiesiems „savigynos pajėgų“ atstovams nepriimtinas dalykas yra užleisti strateginės svarbos „saugumo juostą“ (armėnų okupuotus Azerbaidžano rajonus) mainais į miglotus politinius pažadus.

„Verelq“ įspėja, jog vienpuses nuolaidas Karabacho elito karinis sparnas gali palaikyti išdavyste ir ryžtis valdžios pakeitimui Stepanakerte. „Kalnų Karabachas jau niekada negrįš į Azerbaidžano sudėtį, – rašo leidinys, – o panašių kompromisų piršimas Armėnijai gali privesti prie valdžios pakeitimo Jerevane, dalyvaujant daugeliui visuomeninių ir neparlamentinių respublikos jėgų.“ Arcacho problema yra nacionalinė problema ir bet kokios nuolaidos ar kompromisas gali išvirsti į visos tautos sukilimą.

„Regnum“ instrukcijos separatistams

Praėjusių metų vasaryje Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ spaudos centre buvo pristatyta knyga „Arcachas: ilgas kelias į laisvę“ (Арцах: долгий путь к свободе), išleista „Arcacho Respublikos nuolatinės atstovybės Rusijos Federacijoje užsakymu“. Tarp knygoje sudėtų straipsnių autorių – „Regnum“ vyriausiasis redaktorius Modestas Kolerovas ir Rytų redakcijos vadovas Stanislavas Tarasovas. Įvyko ir diskusija, aptarusi prieš 30 metų prasidėjusio „Arcacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ reikalą.  Azerbaidžaną kaltino visomis įmanomomis nuodėmėmis, kaip antai: šiurkščiai klastoja pasaulinę istoriją, varo neapykantos persunktą propagandą prieš Armėniją žiniasklaidoje ir švietime, agresyviai kelia aukščiausiu oficialiu lygiu abejones dėl Arcacho ir Armėnijos respublikos suvereniteto bei teritorinio vientisumo ir panašiai.

Diskusijos dalyviai priėjo tokią išvadą: tam, kad taikos procesas Pietų Kaukaze taptų negrįžtamas, pasaulio bendrija turi pripažinti Arcacho valstybinę nepriklausomybę ir pasistengti, kad ją pripažintų Azerbaidžanas. Ataskaitą apie šį renginį „Regnum“ pavadino „Karabachas pripažįsta Azerbaidžaną ir laukia to paties iš Baku“ (Карабах признает Азербайджан и ждет того же от Баку) – nei daugiau, nei mažiau, bet ačiū, kaip sakoma, ir už tai. Pati „Regnum“ Arcachą pripažino jau seniausiai.   

Kaip prisimename, Tarasovo ir Kolerovo Jerevano leidiniams atskleistos paslaptys (Pašinianas ir Alijevas ketina pasirašyti susitarimą dėl kelių rajonų perdavimo Azerbaidžanui ir dokumentas jau guli ant stalo) sukėlė didžiausią dūzgesį armėniškame interneto avilyje. „168 žam“ sausio 29 d. vėl kreipėsi į „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių. Še tau – Kolerovo nuomone, derybose nesvarstomi nei nauji dokumentai, nei nauji principai, nei kas nors dar nauja. Ir ne deramasi, o tik konsultuojamasi dėl visiems žinomų Madrido principų: teritorija mainais į tam tikrą tarpinį Kalnų Karabacho statusą; iš pradžių – du rajonai, vėliau – dar keli ir taip toliau. O nerimą jam kelia tai, kad skubama.

„Aš, atvirai sakant, esu lėtesnio proceso šalininkas“, – prisipažįsta Kolerovas. Esą per ilgesnį laiką galima subrandinti teisingesnius sprendimus. Ypač jam nesuprantamas armėnų pusės skubėjimas – juk vyriausybei reikia daug ką padaryti šalyje prieš imantis šio klausimo. Jis netiki sąmokslo teorijomis, neva kažin kas iš užsienio daro šalims spaudimą. Armėnijos parlamente nėra opozicijos, valdžios reitingas – aukštas, sėdėk ir valdyk, bent jau dvejus artimiausius metus. Kur skubėti, dėl ko? O dar aiškinimas kaip vaikams („aš jau išaugaus iš to amžiaus“), esą aukšto lygio susitikimo metu jie aptarė konflikto istoriją. „Jeigu jūs nesvarstote nieko, išskyrus istoriją, tai kam iš viso tie susitikimai?“

Sausio 31 d. Stanislavas Tarasovas prabilo iš „Regnum“ sakyklos: „Pašinianas pasiklydo pats ir kitus paklaidino Karabacho labirinte“ (Пашинян запутался сам и запутал других в карабахском лабиринте). Girdi, kaip reikėtų suprasti: ministras pirmininkas, jo paties žodžiais, kalba su Alijevu tik Armėnijos vardu, o užsienio reikalų ministras, vyriausybės narys, svarsto su azerbaidžaniečiu kolega Karabacho reikalą. Tai, kad Jerevano politika pakito, liudija Baku pozicija – Alijevas neslepia, kad stovima ant Karabacho konflikto „atomazgos“ slenksčio. Iš kur tas Baku optimizmas? Ekspertų įsitikinimu, Alijevas su Pašinianu jau susitarė daugeliu principinių klausimų ar baigia susitarti dėl tam tikrų kompromisų. Tačiau apie ketinimą pasirašyti susitarimą paskelbs tik tada, kai jam pritars bent viena ESBO Minsko grupei pirmininkaujanti šalis. Tas susitarimas – tai ne „teritorija mainais į taiką“, o kažin kas kita.

Nuotraukų stendas, kuriame įamžinti žuvusių azerbaidžaniečių portretai

Pašinianas ir jo vyriausybė, rašo Tarasovas, derasi su Baku dėl Karabacho ir tuo pat metu viešai tai neigia. Alijevui tokia derybų eiga priimtina, „reikia manyti, jis žino tai, ko nežino daugelis, ir veikia kryptingai, kietai“. Teksto „Regnum“ vitrinoje autoriui visa tai nepatinka, tačiau reikalas pataisomas. Anot Tarasovo, šį lošimą galėtų suardyti Stepanakertas – paskelbęs pareiškimą Pašinianą ir jo vyriausybės narius neturint teisės vesti derybų su Arcacho vėliava; toks pareiškimas būtų ir „reali pretenzija į suverenitetą“.

Čia pat „Regnum“ pateikia nuorodą į oficialią Rusijos poziciją, kurią išdėstė šalies užsienio reikalų ministro pavaduotojas Grigorijus Karasinas darbo vizito į Jerevaną metu sausio 30 dieną. Maskva pritarianti Armėnijos ir Azerbaidžano vadovų susitikimams. „Mums norėtųsi, kad jie būtų tęsiami.“ Visos be išimties valstybės tarpininkės vieningai sutaria: kategoriškai nepriimtina veikti jėga. Pasak ministro pavaduotojo, visiems norėtųsi pažangos derybose sulaukti „kuo greičiau“, tačiau reikia būti realistais… („Regnum“ neparašė Tert.am žurnalistą paklausus ministro pavaduotoją, ar įmanoma pasiekti taiką neprarandant teritorijos – Grigorijus Karasinas: „Negaliu atsakyti į šį klausimą.“)

Derybos žlunga? Žlunga!

Stanislavas Tarasovas įsismagino. Vasario 1 d. „Regnum“ pasirodė naujas jo tekstas: anksčiau kalbėtas Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų susitikimus netrukus Miunchene prasidėsiančioje saugumo konferencijoje gali ir neįvykti. Sausio 31-osios vakarą Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija atstovė pareiškė, kad „sunku suvokti pono Pašiniano logiką“. Jeigu jis pakeitė nuomonę ir dabar atsisako pripažinti svarbiausiu dalyku derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto esant Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimą iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos, tai ar šią poziciją reikėtų laikyti atsisakymu nuo derybų? Tarasovas daro išvadą, kad Pašinianas linko į kompromisą, tačiau dėl kažin kokių priežasčių atsitraukė.

Vasario 2 d. sulaukėme šio autoriaus pastabų „apie kai kuriuos Pašiniano vizito į Vokietiją rezultatus“. Jam atrodo Armėnijos ministrą pirmininką norėjus supažindinti kanclerę Angelą Merkel su kai kuriais naujais Karabacho konflikto sureguliavimo„elementais“, kaip antai: grąžinti Stepanakertą prie derybų stalo. Mat Berlyne Pašinianas vėl pasakė: jis galįs kalbėti tik Armėnijos vardu, o Kalnų Karabacho žmonės jo nerinkę ir teisės jiems atstovauti nesuteikę. Ar tam pritars Vokietija ir kitos Europos Sąjungos valstybės?

Taigi, praneša Tarasovas, svarbiausia kas atsitiko per dvi dienas, iškilo grėsmė Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų deryboms žlugti; Pašiniano pasakyta Berlyne gali tapti „pirmu žingsniu išardant pastaraisiais mėnesiais tarp Jerevano ir Baku susiklosčiusių santykių status quo“. Jeigu „Regnum‘‘ turėtų komentarų skiltį, tai tiesiog prašytųsi parašoma: ne be jūsų, ponai, prisidėjimo.

2019.02.03; 09:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia noriu priminti, jog šių metų sausio 16 dieną Paryžiuje buvo surengtos svarbios Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų derybos. Pagrindinis derybų klausimas – Kalnų Karabacho ateitis.

Derybos Paryžiuje

Azerbaidžanas mano, kad Prancūzijos sostinėje keturias valandas trukusius ginčus galima vadinti konstruktyviais. Oficialusis Baku džiaugiasi turėjęs galimybę išsamiai išdėstyti savo poziciją ir pritarė nuomonei, jog derybas privalu tęsti, „kad ir kas nutiktų“.

Verta pastebėti, jog minėtų debatų rezultatus teigiamai įvertino ir Jungtinių Tautų bei Europos Sąjungos vadovybės. Europa laukia taikos Pietų Kaukazo regione. Europa trokšta, kad karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho galų gale būtų teisingai ir taikiai sureguliuotas.

Kodėl Europa viltingai vertina sausio 16-osios derybas, galima nuspėti. Beveik pusdienį užtrukusių pokalbių metu abi pusės užsiminė, jog atėjo metas svarstyti, „kaip abi tautas paruošti gyvenimui taikos sąlygomis“ bei „kokie galimi konkretūs konflikto sureguliavimo būdai“. Šie žodžiai buvo ištarti derybų metu. Šito nepaneigsi.

Tačiau sprendžiant iš armėniškos spaudos reakcijos, Armėnija nepasiruošusi konstruktyviam dialogui. Bent jau skaitant kai kuriuos armėniškus leidinius susidaro įspūdis, jog Armėija po sausio 16-osios derybų pradėjo panikuoti. Spaudoje tarsi užkeikimas skelbiami priminimai: esą Armėnija neturi teisės pasitraukti iš okupuotų žemių, o Azerbaidžanas neva privalo pripažinti, jog karą dėl Kalnų Karabacho pralaimėjo, bei nedelsiant pripažinti Kalnų Karabacho respubliką esant nepriklausoma valstybe.

Armėnija gudrauja

Būta net tokių pareiškimų: jei Armėnija grąžins bent metrą okupuotų žemių, tai reikš gėdingą oficialiojo Jerevano kapituliaciją. Susiraskime internetinį portalą Regnum (2019 metų sausio 22 diena), kuriame Sergėjus Šakariancas piktai klausia, „ką reiškia tautų paruošimas taikai“? Šį autoriaus nepasitenkinimą galima tik taip suprasti: Armėnija nenori pripažinti, jog anksčiau ar vėliau Kalnų karabachą teks grąžinti Azerbaidžanui. Gražiuoju ar piktuoju – tačiau teks grąžinti. Nes Azerbaidžanas niekad nesutiks su „šios teritorijos praradimu“. Todėl logiška, kad Armėnijos valdžia ir armėnų politologai bei žiniasklaida privalo liautis isteriškai kurstę antiazerbaidžanietiškas nuotaikas tiek saviems, tiek svetur.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Kad Armėnija pyksta, nenorėdama pripažinti moralinio pralaimėjimo, byloja ir leidinys Lragir, kuriame Akopas Badalianas giria tuos, kurie nenori keisti šiandien susiklosčiusios padėties (Kalnų Karabachą kontroliuoja karinės armėnų pajėgos, ten nėra nė vieno azerbaidžaniečio), o tuos, kurie siekia pasikeitimų (Armėnijos karinių formuočių pasitraukimo bei išvarytų azerbaidžaniečių grąžinimo į gimtąsias žemes), – kritikuoja.

Kai trūksta sveiko proto

Oficialusis Azerbaidžanas perspėja: jeigu Armėnijos politikai vadovausis šovinistiniais lozungais, tai nieko konstruktyvaus ir kompromisiško derybų metu nebus pasiekta – visos pastangos teisingai ir taikiai sureguliuoti konfliktą atsidurs aklavietėje. O tai reiškia, kad teliks vienintelis būdas – jėga išvyti okupantus. Bet Azerbaidžanas nenori imtis kraštutinių priemonių. Jis vis dar tiki Armėnijos politikus nepraradus sveiko proto.

Juk okupuodami Kalnų Karabachą armėnai puikiai suprato, jog teks kentėti ne tik morališkai, bet ir ekonomiškai, nes jie būtinai bus atskirti nuo svarbių regioninio bendradarbiavimo projektų – naftotiekių, dujotiekių, strateginių kelių.

Į Armėniją jau šnairuoja net tokios organizacijos kaip Kolektyvinės saugumo sutarties organizacija (KSSO). Nes į šią organizaciją įeinančioms Baltarusijai, Kazachstanui bei Tadžikistanui nusibodo nuolatinės, tendencingos oficialiojo Jerevano intrigos juodinant ir kritikuojant Azerbaidžaną. KSSO lyderiams nepatinka oficialiojo Jerevano reikalavimai palaikyti Armėniją nuolat, net tuomet, kai ji – akivaizdžiai neteisi. KSSO vadovai remia Azerbaidžano poziciją: visi armėnų kariškiai turi palikti Kalnų Karabachą, visi azerbaidžaniečių pabėgėliai turi teisę grįžti į Kalnų Karabachą. Tik taip nutikus oficialusis Baku laikys, kad atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą.

Vadovaujantis sveiku protu, Armėnija turėtų džiaugtis atsikračiusi Kalnų Karabacho, nes šių žemių okupacija jai neša tik nelaimes ir bėdas. Ir vis dėlto oficialusis Jerevanas, matyt, blefuoja: Vakarams tvirtina, jog norėtų draugauti su Azerbaidžanu, tačiau taip pasielgti negali, nes, tik pamanyk, armėnų tauta šito nenorinti. O ji, Armėnijos valdžia, juk privalo paisyti tautos nuomonės.

Patys muša, patys – verkia

Žodžiu, patys muša – patys verkia. Patys kursto antiazerbaidžanietiškas nuotaikas, o paskui skundžiasi, kad antiazerbaidžanietiškai nuo pat mažumės auklėjami vaikai užauga taikos su Azerbaidžanu nenorinčiais žmonėmis. Išvada tėra viena: patys armėnai privalo ruošti saviškius taikai su Azerbaidžanu. Azerbaidžanas čia niekuo negali padėti. Azerbaidžaniečiai senų seniausiai pasiruošę taikiam sugyvenimui – grąžinkite tai, ką neteisėtai užgrobėte, ir mes dovanosime visas padarytas skriaudas.

Paminklas Gruzijoje – nesantaikos kurstymo priemonė

Ir vis dėlto oficialioji Armėnija tebekursto antiazerbaidžanietiškas nuotaikas. Kursto ne tik savo, bet net ir svetimose žemėse. Pavyzdžiui, Sakartvele (Gruzijoje). Šių metų sausio 20-ąją viename armėnų gausiai apgyvendintame Gruzijos regione buvo restauruotas dar 1995-aisiais pastatytas paminklas Michailui Avagianui. Omenyje turimas Gruzijos regionas Džavahetija, Achalkali miestas. Taigi sausio 20-ąją ten buvo iškilmingai restauruotas paminklas nieko bendro su Gruzija neturinčiam armėnui M.Avagianui. Iškilmėse dalyvavo Achalkali meras Jurikas Ununianas, partijos „Gruzijos svajonė“ regioninio padalinio vadovas Nairi Iricianas, taip pat Gruzijos parlamento nariai Enzelia Mikojanas, Sambelas Manukianas bei Armėnijos ambasadorius Gruzijoje ponas Rubenas Sadojanas.  

Paminklas Michailui Avagianui, dalyvavusiam kare prieš Azerbaidžaną

Gruzijos įstatymai skelbia, kad jei paminklas nėra didelis, tai jo pastatymui arba restauravimui nereikalingas centrinės valdžios leidimas. Džavahetijoje gyvena daug armėnų. Tad jie be Tbilisio leidimo formaliai gali pastatyti daug mažų, smulkių paminklų, kuriais įamžintų saviškių atminimą. Taip nutiko ir paminklo M.Avagianui atveju.

Bet kam armėnams būtinai prireikė to paminklo? Juk M.Avagianas niekaip nenusipelnęs Gruzijai.

Viskas paaiškėja, kai sužinai, jog M.Avagianas buvo mirtinas Azerbaidžano priešas. Vaizdžiai tariant, Gruzijai nieko gero nepadarė, užtat prikiaulino Azerbaidžanui. Oficialusis Baku šį žmogų kaltina dalyvavus kariniuose veiksmuose prieš Azerbaidžaną okupuojant Kalnų Karabachą, žudant Hodžaly gyventojus. Tad statydami arba restauruodami Gruzijos teritorijoje šį paminką armėnai ne tik pasirūpino „savais reikalais“, bet ir supykdė azerbaidžaniečius su gruzinais. Azerbaidžanas pareiškė Gruzijai oficialią protesto notą. Gruzija asidūrusi labai keblioje situacijoje. Teisiškai ji nepajėgi sutramdyti tautinės armėnų mažumos.

Ypač bado akis žinia, jog paminklas restauruotas sausio 20-ąją, kada visas Azerbaidžanas gedėjo 1990-aisiais sausio 20-ąją per sovietų kariuomenės įsiveržimą žuvusiųjų tautiečių (dėl Kremliaus palaimintos agresijos tądien Baku mieste žuvo 137 žmonės, 744 buvo sužeisti, o 841 – neteisėtai suimti). Tad nors Alchalaki administracija neigia prisidėjusi prie minėto paminklo restauravimo (esą tai padarė pilietiškai nusiteikusi visuomenė), vietinės administracijos ranka lengvai matoma. Tad nenuginčysi: sausio 20-ąją Džavahetijoje gyvenantys armėnai spjovė į veidą ne tik Azerbaidžanui, bet ir Gruzijai.

Armėniškojo separatizmo ypatumai Sakartvele (Gruzijoje)

Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti. Mat šią Gruzijos teritoriją nuo seno, ypač subyrėjus Sovietų Sąjungai, valdė separatistinės armėnų organizacijos „Vigr“, „Džavakach“, „Parvana“. Šių organizacijų vadovų kabinetuose ant sienų kabodavo „Didžiosios Armėnijos nuo jūrų iki jūrų“ žemėlapiai (pagal juos Armėnijai privalo priklausyti ir tokie grynai gruziniški miestai kaip Tbilisis ir Kutaisis). Džavahetijoje gyvenantys armėnų jaunuoliai dažniausiai tarnaudavo ne gruzinų kariuomenėje, o netoli dislokuotoje 62-ojo rusų karinėje bazėje. Ten veikiančiose mokyklose armėnai mokėsi ne gruzinų kalbos, ne Gruzijos istorijos – jiems buvo dėstoma tik Armėnijos istorija, tik armėnų kalba. Kad vaikams prireiks gruzinų kalbos, nes jie gyvena Gruzijoje, – armėnų separatistams buvo nusispjauti.

Įdomi detalė: ten ilgokai politinę įtaką turėjo toks Vaga Čachalianas, judėjimo „Vieningasis Džavakchas“ lyderis. Būtent jis yra grasinęs: jei tik Armėnija paprašys, aš uždarysiu geležinkelį „Baku – Tbilisis – Karsas“, jei reikės Jerevanui, susprogdinsiu dujotiekį „Baku – Tbilisis – Džeichanas“.

Tik  2008 metais tuometinė Gruzijos valdžia šiam grasintojui prikirpo uodegą, apkaltindama jį esant GRU agentu.

Štai tokios naujienos Pietų Kaukaze.

2019.01.31; 09:00

Association for Asian studies “Sri Aurobindo kultūros židinys”

Vilnius, LITHUANIAT

In this article, the condition of cultural heritage in the Upper Garabagh after the armed conflict in 1988 between Armenia and Azerbaijan has been discussed. The survey shows the role of Shusha as a cultural cradle of Azerbaijan. From the given data, there is evident that in occupied territories of the country an outward as well as incorporeal heritage, i. e. architecture, art, music and literature suffered heavy injuries. The loss of the region inflicted humanitarian catastrophe and ruined the continuity of long-lasting tradition. The conclusion has been made, that destruction of local monuments and artefacts does great harm for the state of Azerbaijan. Restitution of the Upper Garabagh is one of the main questions of the day, because every nation has a right to use its heritage freely.

Keywords: Upper Garabagh, destruction, culture, heritage, law.

Introduction

From the middle of the 20th century to this day with the end of the Cold War humanity faces new grave wars and military conflicts, which in the beginning of the 21st century only grow in scale and means. Many human rights organizations register demolitions and human losses in the Middle East as well as in occupied Crimea peninsula (Ukraine), injured parts of former Soviet Union Republics Georgia, Moldova, or autonomic regions like Chechnya, not to mention earlier ethnic and religious wars in Balkans, conflicts between India and Pakistan, Israel and Palestine, or situation in Afrika. The Upper Garabagh is one of such violent points in a map of the world. Military acts produce severe damages to the people and environment, unleash millions of refugees, and the whole international life turn into tense, unsafe and timeless field of battle.

Beside human victims, the entire layers of historical and cultural legacy suffer extinction. In a modern global world-view and with the rapid progress of technical revolution we can see that question of Upper Garabagh esquires a new dimension and importance.

Though the “Nagorno Karabach issue” has roots in the 18th century, and in 1923, when NKAO was established, Shusha, Khankandi and 115 villages in Shusha district, 52 villages in Javanshir district, 30 villages in Garyagin district, and Galadarasi from Gubadli district were included in NKAO[1], only after December 1, 1988, when Armenian Soviet Social Republic adopted the decision joining the NKAO to the Armenia SSR, the most violent changes started. The scale of destruction in the Upper Garabagh considering cruel genocide against Azerbaijanis and other peaceful population, 1 million refugees, expropriation of wealth, homes and lands, and almost total demolition of buildings can be compared with those which took place in Palmyra or Allepo (Syria).

In his speech at the opening of the “4th Islamic Solidarity Games, Baku 2017” on the 10th of May, President of the Republic of Azerbaijan Ilham Aliyev said:

“The UN and OIC resolutions, which clearly recognize Armenia as an aggressor, must be the main message to all Muslim countries that want to develop relations with invader because Armenia’s policy of occupation is an attack not only on Azerbaijan’s religious and cultural assets, but on historic and cultural legacy of Islam in general. Hundreds of Islamic culture monuments, mosques, temples, cemeteries, etc. were destroyed in the territories occupied by Armenia, and all this was confirmed by the OSCE fact-finding missions. I also have to note that Pakistan and Saudi Arabia refused to officially recognize Armenia because of its occupation of the Azerbaijani territories, while Turkey has not established any relations with this country. Currently five Muslim states have officially recognized Khojaly genocide. We consider all this as an example of brotherly relationship and real support.”[2]

To the problem of security was dedicated another big event the “4th World Forum on Intercultural Dialogue, Baku 4-6 May 2017”. For the first time, heads of more than 25 international organizations participated in the forum, joint high-level meeting of the heads of these organizations and 40 sessions and events took place. “The people of Azerbaijan make significant contributions to the traditions of tolerance at worldwide level, to develop and popularize the traditions of multiculturalism”, President Ilham Aliyev stressed in an opening speech on the 5th of May.[3] Indeed, in a light of the Upper Garabagh conflict we can wonder at the patience, diplomacy and integrity of the nation. The provisions of the international agreements on the topic are being strictly followed, and many efforts made on the highest levels to solve this problem. Azerbaijan is opening itself to the world with a peace offer, but requires the same honesty from other countries. Culture is more and more recognized as a powerful mean for this task. The core of such understanding didn’t change in UNESCO’s program since 1945. “This is not a ‘clash of civilizations’. This is a clash between those who do not believe that we can live together, and those who believe that we can. […] Safeguarding culture is far more than a cultural issue today – this is about peace-building”.[4]

Still until present day the problem has not been solved. That means, that it calls for different point of view from the side of international community.

Reasons of cul-de-sac regarding Upper Garabagh conflict

After the World War II Stalin tried to occupy a part of Turkey and called it “Western Armenia”, and Upper Garabagh was presented to the society of Armenians as a key issue for the action. When the plans did not come true, Stalin invented compensation for wounded feelings of Armenians on an account of humiliated Azerbaijani minorities in Armenia. That way the theme of famous deportations was raised, and during Soviet time there have been two large-scale deportations of Azerbaijanis (1948-1953, 1988-1993).[5] From that time, Armenian expansionism grew in scale and fulcrum. As stepping-stones served petition of 45 000 “workers” from NKAO to the Soviet government in which they complained about bad economic and cultural conditions, the strait request from Yerevan “to give back to Armenia Nakhchivan and Upper Garabagh”,[6] removing of Heydar Aliyev from the high position in Soviet cabinet of Ministry in 1987 by Mikhail Gorbachev, setting up of the “Karabach” committee and so on. To this end helped propaganda campaign, formation of negative opinion about Azerbaijan, even armed provocations and terrorist attacks.  In the eyes of the world Armenia became a victim, not an aggressor, and in the process of negotiations both sides seem standing on the same level.[7] Even more, the manipulation with the so-called “Armenian genocide”, supposedly executed during Ottoman State times, plays decisive role in making decisions on an international basis. Nevertheless, such historians as Musa Gasimli pay attention to the necessity to scrutinize real facts: “The falsification of historical truths by Armenians is gaining ground and moreover, the issue built on the fake history has become an instrument of policy used as leverage against Turkey”.[8] At the same time “a historian may be impressed by the reliable sources reflecting the slaughter of Turks and Azerbaijanis and their eviction from their homes for the sake of creating ‘Great Armenia’”.[9]

From the beginning of 1992 the Armenian troops occupied the last populated areas of Azerbaijanis in Garabagh, then Shusha, which was strategically important cultural center of Azerbaijan, and after this they took Lachin, Kalbajar, Aghdam, Fizuli, Jabrayil, Gubadli and Zangilan. Nowadays more than 20% of territories of Azerbaijan are occupied by the Armenian armed forces. As a result, 20 000 Azerbaijani died, 100 000 persons were wounded, 50 000 persons became disabled. Especially brutal cleansing happened in 1992 over the night on February 25-26 in Khojali: the city was raised to the ground, burned, 613 persons were killed, 487 people became invalid, 1275 inhabitants were taken hostages while the fate of 150 persons remain unknown to this day.[10] The four UNESCO resolutions 822, 853, 874, 884 and 7 statements of the chairman of Security Council determined territorial integrity, sovereignty and inviolability of borders of Azerbaijan. The President of Azerbaijan Ilham Aliyev held more than 70 meetings with co-chairs of OSCE Minsk group, many summits tried to find a solution in Moscow, Washington, Geneva, Yalta, Istanbul, Davos, New-York, Minsk, Paris, Key West, Sochi, Chisinau, Prague, Strasburg, Warsaw, Astana, Kazan, Bucharest, Saint Petersburg, Zurich, Munchen, Madrid, Toronto, Lisbon and other places including the border of two republics – Sadarak. Unfortunately, organizations’ activity in the peace process didn’t have any result. The representatives of the USA, Russia and France refused to recognize Armenia as an aggressor. As prof. Elchin Axmedov points out, “this is an international crime”, because the Republic of Armenia breached all main principles of international law in all legal documents (i. e. United Nations Charter’s Articles I and II, CSCE/OSCE in Helsinki Final Act, conventions and resolutions on prevention and punishment of the crime of genocide).[11]

To the present day international community demands to end the conflict by peaceful means, though according to the press-media, armed provocation thus violating armistice, from the Armenian side in the occupied region happen almost every day. Similar neglect regarding Minsk protocols can be seen in the Russian-Ukrainian conflict.  One of the correspondents has noticed, that to live in the “Black Garden” and in Armenia altogether became difficult task: poverty, bribes, dictatorship and hostility towards non-Armenian people is a commonplace thing.[12] Not seeing any perspectives, every year 23-37 thousand persons leave Armenia, about 40% of population emigrated to foreign countries escaping from hunger, unemployment and devastation.

To our point of view, phenomena mentioned above – natural consequences of vandalism. Rebuilding of the region requires huge investments. The colonists themselves need relief. Further, the main question arises, what to do in the area, which is wiped out of its cultural layer? As a result of occupation nearly 900 residential areas, 22 museums and four art galleries, nine historically important palaces, 40 000 museums, 44 temples and nine mosques were destroyed, plundered and burnt. In addition, 927 libraries, 4.6 million books and valuable historic manuscripts were annihilated. According to estimations, apart from moral and psychological damage, Azerbaijan’s economy suffered around $320 billion loss. [13]

The regulating of the conflict by peaceful means came to the dead end, but only in talks, because the real situation shows marks of non-stop moves to the chauvinist ideas’ realization. OSCE Minsk group prefer mutual compromise, but to make compromises with the aggressor or terrorists is illegal and unlawful, that’s why the principle of “double standards” covers the unwillingness to take the responsibility. On the other side, the President of Azerbaijan Ilham Aliyev at every important occasion reminds, that today’s Armenian state was established in former Azerbaijan land, in Erivan khanate and Zangazur district, and Armenians living in Upper Garabagh are one of the national minorities of Azerbaijan.

The truth disagrees with Armenian future plans, and this country is not going to accept Upper Garabagh as a part of Azerbaijan and to end aggressive policy. Armenia pays no attention to the Resolutions of UN. But Azerbaijan can restore its territorial integrity using military way and will never let to create the second Armenian state on the Azerbaijani land. The conflict actually only grows and if not solved, it can burst into another bloody tragedy. That’s why studying of facts and presenting them to the international society as well as highlighting the humanitarian disaster rightly is the main direction of the foreign policy of Azerbaijan. It is rather regrettable, that the results of the “Great Armenia” project have not been put clearly for the Armenians, that their utopian ideas can’t come truth, or that there can’t be any winner in territories, which lie in ruins.  In some of them, according to Azerbaijani academicians, nuclear waste was landfilled, in the parks old trees cut down,[14] and instead narcotic plants grow.

The deepening of humanitarian catastrophe

Armenian propagandists know that in order to prove the “ancient historical territories”, not only artificial legends and myths are welcomed, but the change of material evidences is even more important. They change hydronyms and toponyms in Republic of Armenia which have foreign roots and in occupied territories create supposedly Gregorian heritage, especially in religious aspect.

As Faig Ismayilov points out in his book on the aspects which are unknown to the international scientific community, cultural heritage is cultural and historical wealth of nations. Destruction, demolition or vandalism of one nation’s cultural heritage by other nation or folk, or nations or folks is unacceptable. Such acts are considered unacceptable under international laws and conventions. Hague Convention of 1954 for the “Protection of Cultural Property in the Event of Armed Conflict” highlights this: “It is a task of State Parties to protect cultural values, to safeguard movable and immovable cultural property such as monuments of architecture, art or history, and archaeological sites situated within their own territory as well as within the territory of opponent in the event of armed conflicts. The Parties of the Convention should pass laws in their legislation to penalize those who commit or order to be committed a breach of the Convention.”

According to the press service of the Ministry of Foreign Affairs of Azerbaijan, the issue of protection of cultural property in the occupied territories to be discussed by the Committee was initiated by Azerbaijan in 2012, and according to the resolution of  2012, the Secretariat was tasked with preparing a proper document on the protection of cultural property in the occupied territories. The document prepared by the Secretariat includes the legal analysis of clauses concerning occupied territories in the 1954 Hague Convention for the Protection of Cultural Property in the Event of Armed Conflict and its two protocols and the provisions concerning the occupied territories, the implementation mechanisms of relevant clauses, and other aspects. The possibility of sending to occupied territories technical missions of UNESCO is mentioned in the conclusion of the document in order to monitor the state of the protection of cultural property in occupied territories. The document also reflects the protection of cultural property in the occupied territories in resolutions adopted in the UN Security Council (UNSC) and the General Assembly (GA) by the Director-General of UNESCO.[15]

Azerbaijan art occupies an independent, very significant place in the art heritage of the East. Thearchitecture of Caucasian Albania one of the first Christian states in the world – is a separate page in the history of Azerbaijan architecture. “This architecture was severe according to its forms, almost deprived of decor. Interiors were solved in simple and severe lines”.[16] F. Ismayilov writes about the reasons why to the present day surviving Albanian monuments hardly reflects the true history:

“In 1836 the Alban Patriarchate church was abolished and Russian Tsar Nicholas I signed the particular decree for transfer its property to Armenian Apostolic Church. Soon after this Alban state and religion lost its independence as a result of densely settlement of Armenians in the western areas of Caucasian Albania, more precisely, in the Karabakh region from the end of the 18th century, and the process of armenization and gregorianazation of local people began. This event was a cause for the destruction or armenianization of Christian cultural heritage in Transcaucasia. Thus, the manuscripts in the Caucasian Albanian churches were translated into Armenian and  the original manuscripts burned and the inscription samples were changed in the interior of monasteries.”[17]

Explaining pre-Christian symbolism of Alban cross stones or sarcophagues, investigator admits that Armenian do not eccept Turkic symbols or any other authentic remnants on historical and cultural monuments in Garabagh, either. He describes how “renovated” were Aghoghlan castle in Lachin (4th century), Ganjasar monastery in Kalbajar region and every officially registered or officially not registered historical and cultural object in seven occupied territories and in Upper Garabagh. In the 18th century there appeared a series of khanates among which the biggest were Garabagh, Ganja, Erivan, Shaki, Shirvan. Karabalayi-Safi Khan Garabaghi (1817-1910) created original architectural school and built almost all the major religious buildings in Shusha.

Nakhchivan  – one of the most ancient towns of Azerbaijan having important strategic location. In the 12th century the town went through the period of high rise of architectural-building activity. The outstanding architect Ajami ibn Abubakr Nakhchyvani (1136-1225) was the founder of Nakhchivan school. His masterpieces are mausoleums. Not only in occupied regions, but in Nakhchivan Autonomous Republic acts of vandalism can be traced.

In fact the book on Armenian vandalism is detailed wrap-up in names, numbers and units, which abundantly shows misdeeds of occupants. There is given the total amount of the damage incurred to historical and cultural monuments in the occupied territories of Azerbaijan – $177 000 000 000. Besides falsification of the inner and outer surfaces of artefacts, Armenians create special “Gregorian” cemeteries, the objective of which is to create the impression of Christian lands in these areas to any foreigner who visits Garabagh. But in fact there is no information about finding Armenian scripted stone or cross stones in South Caucasus territory until 20th century, thus “we can come to such a conclusion that the currently demonstrated samples of Armenian art stones were placed after the occupation of these territories by Armenians.”[18] Above all, the only church in Shusha city was not an Armenian church but Russian (khanate’s courthouse serving as a church after 1805).

İnteresting fact comes to the surface about strange constructions – memorial ensembles, which have no similarities in the world, because they are built in the territory of Azerbaijan, but are raised to the memory of the terrorists who committed the bloody massacres in Azerbaijan and in other parts of the world.[19] More than 1 million Azerbaijani refugees and their posterity can’t visit native places, homes and cemeteries of relatives in Upper Garabagh. They are robbed of the most vital part of individual and collective body of the country with all the consequences. That is why the government of Azerbaijan pays so much attention to Upper Garabagh and Shusha as a historical craddle of distinct culture, which is most important for the future of people and world cultural heritage in particular.

Shusha – heart of Azerbaijan

Panah Ali Khan made Shusha the capital, after strengtening he turned it into Gala-city. During his reign there was a lot of construction work in the city. Only the number of architectural objects here equals to about two hundred: castles of Ibrahim Khalil Khan and his daughter, Gara Boyuk khanum, Ganja Gates, the fortress wall etc. In the 18th century many craftsman quarters were created in the city, rapid development was in trade. There were cathedrals, a two storeyed caravanserai, and magnificent Juma mosque. In the first half of the 19th century the population of the city increased to 20 thousand. In 1832 in the Shusha uezd there were numerous factories: 42 silk winding workshops, 28 cotton processing factories, 30 leather processing factories, 1 brick factory an so on. Shusha was known as the jewellery centre of Azerbaijan, at the same time the city was the centre of famous Garabagh carpet school. The 19th century was marked by strong cultural rise in Shusha. Poets, painters, astronomers, architects, doctors and other representatives of elite lived here. It was the birth place of writers Suleyman Sani Akhundov, Abdurrahim bey Hagverdiyev, Najaf bey Vezirov, poetess Khurshid Banu Natavan, poet Gasim bey Zakir, painters and architects Latif Karimov, Jalal Garyaghdi, Nadir Abdurrahmanov, Togrul Narimanbayov, physician Karim bey Mehmandarov, and others. Literary, musical and other societies, madrasas, schools and colleges flourished and made Shusha a perl of Azerbaijan.

But the greatest achievements was done in music sphere. Shusha became a musical academy of the Caucasus. The Garabagh mugham school has a reputation for the best. Special form of mugham is Segeh, which is highly ellaborated and emotional. In 2003 Azerbaijani mugham was identified as a “Declared Masterpiece of Oral World Heritage by UNESCO”. 

 Shusha gave to the Near East such famous singers, as Haji Husu, Mashadi Isi, Abdulbagi Zulalov (Bulbuljan), Jabbar Garyagdi oglu, Mashadi Mammad Farzaliyev, Kechechi oglu Mahammad, Sadikjan, Mashadi Zeynal, Mashadi Jamil Amirov, Segah Islam, Zabul Gasim, Mutallim Mutallimov, Khan Shushinski, Gurban Pirimov, Seyid Shushinski, Bulbul, Rashid Behbudov and others. Shusha is famous for the prominent composers born here: Fikret Amirov, Zulfugar bey Hajibeyov, Niyazi, Afrasiyab Bedelbeyli, Soltan Hajibeyov, Ashref Abbasov, Zakir Baghirov, Mehdi Mammadov, Suleyman Aleskerov. Among them Uzeyir Hajibeyov, or Hajibeyli (1885-1948) was a founder of nacional music culture in Azerbaijan, the author of the first national opera (“Leyli vә Mәcnun”), ballet and operetta,[20] and talented playwright. With him worked such stars as conductor Muslim Magomaiyev, soloists Saravski and Sevched Mamedova, his brother Jeyhun. U. Hajibeyli is an author of national anthem.

In Shusha was born and died poet, artist, music historian, astronomer, carpenter, chemist and matematician Mir Mohsun Navvab (1833-1918). He penned more than 20 books on various topics related to science and arts. Among his major contributions is the treatise “Vuzuh-ul-Argam”, which focuses on the study of 82 mughams and folk songs. He also created the first typography in Shusha and Azerbaijan, first literary and music societies.

Shusha with beautiful nature, geographical location is a fortress with vital strategical importance. Mountain-climatic and balneological resorts of Azerbaijan were situated here. Visitors could find here fresh air, mineral springs, medicinal plants and flowers (Khari Bulbul flower doesn’t grow in any place of the world), recreation places, and famous Garabagh horses.

After the invasion of Armenian armed forces in Shusha on May 8, 1992, many monuments and buildings were destroyed. The tragedy still rings in peoples ears. Famous writer Anar in his book “Hotel Room & Other Stories” describes, how vivid memories of witnesses are after many years. From this book it is evident, that for Azerbaijanis Shusha represents not only the loss of territory, but the irreparable loss of cultural roots that date back centuries.

On his way to Istanbul the main character of the novel Karim refreshes reminiscences about Shusha: every step reminds him of native cuisine, relatives, childhood and games, waterfalls, rivers, fregrancies and dear things (“Shusha was coming alive again for Karim – voice by voice, inch by inch, scent by scent”),[21] and finally – painful and terrible scenes of Khojaly massacre. In his conversation with Turkish traveler Karim argues the reasons of the Upper Garabagh conflict:

“He spent considerable time explaining that this was not simply a war about Karabach, and that was not even a war between Armenia and Azerbaijan. He told how major nations were supporting the conflict and were pursuing their own self-interests. He said that war was not just being fought on the battlefield but in a broader arena – in the capitals of major countries – in places where interests clashed between international corporations, major banks and dealers in arms, drugs and oil.”[22]

But the man questions Karim as everybody did in 1993: “This situation depresses me. How is that the Bosnians fought to the last drop of blood to defend their land? How is it that our own young people sacrificed their lives for the sake of the lands in northeast Turkey? How could the Azerbaijanis give up their lands so easily without struggling and fighting for them? Isn’t this a shame of you?” The Karim’s unswer is this: “Come to Baku and I’ll take you to Martyrs’ Lane. When you see the hundreds of graves in that cemetry, you won’t be ashamed of your Azerbaijani brothers”.[23]

İt is necessary to make a stress, that artists, writers and people of culture can play very important role in presenting the core of the problem to international opinion and people of good-will. This is a great task for the scientists, too. F. Ismaiylov in his study proposes, that currently the occupied territories and lands of historical and cultural significance of Shusha should be considered as special reserved territories and protected by the relevant agencies of the UN.[24] By giving proposals how to protect Shusha State Historical – Architectural Reserve, author elaborates long perspective for the future tasks. Lastly it is hard do not agree with the researcher, that the protection of Shusha historical – cultural reserve would be a model indicator for the protection of the part of the world culture.

Operational and investigative measures of crimes commited in occupied territories as well as contribution of professionals of various kinds will help to introduce the scale of the Upper Garabagh’s humanitarian catastrophe to the mass media, world community and change the attitude of the responsible institutions. In that respect efforts of the Heydar Aliyev Foundation, especially its president (at present – UNESCO and ISESCO goodwill ambassador Mehriban Aliyeva), joint efforts of leading State bodies and allies abroad must give positive result.

Conclusions

The analysis of Upper Garabagh conflict shows that Armenian armed forces did illegal crimes against human rights and territorial integrity of Azerbaijan, and injured its historical and cultural heritage. In order to get Armenian armed forces out of occupied parts of Azerbaijan another kind of measures must be taken into account. The country is ready to solve the problem in any way, which is in line with the international law, but conscientious attitude from the Armenia is important to prevent future amplification of the conflict. İt must be noted that Azerbaijan is giving the rare example of patience and wisdom in conducting negotiations and prooves its high ancient culture and traditional tolerance.

Globalisation processes and tense time, similar conflicts in a world suggest that humanitarian catastrophe probably would come to an end on a larger scale and in more than one country. Azerbaijan can become first of them. To the conclusion of the study it can be said, that reorganization of the UN Security Council should be indispensable in a near future together with strenghtening of NATO in order to protect every human being from agression and injustice, because every man and nation has a right to live in peace at home, has a birthright to enjoy fruits of cultural heritage.

Baku

22th of May, 2017

BIBLIOGRAPHY

Aliyev, Ilham. “Advancing Intercultural Dialogue: New Avenues for Human Security, Peace and Sustainable Development”, opening speech. In: http://azeridaily.com/politics/28689

Aliyev, Ilham. “The strengthening of Islamic solidarity is a challenge of time”, opening speech. In: http://azeridaily.com/politics/28817

Alijevas, Mamikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013.

 Amenzade Rayiha, Salamzade Artegin. The Architecture of Azerbaijan.

Anar. Hotel Room & Other Stories. Azerbaijan Literature Series Vol. 4, Azerbaijan International, Los Angeles and Baku: 2017.

Anargizi, Gunel. Net, to jest da. CBS, Baku: 2010.

Armenia, Azerbaijan, and Georgia country studies. Ed. Glenn K. Curtis, Federal Research Division, Library of Congress, Washington: 1995.

Bagirova, Sanubar. Azerbaidžanski mugam. Vol. 1, „ELM”, Baku: 2007.

Bagirova, Sanubar. Azerbaidžanskaja muzyka i muzikanti. „TekNur”, Baku: 2011.

Bagirova, Sanubar. Poetry and Music of Medieval Azerbaijani Ashygs in the Context of Mystic Practises. Accelerando BJMD, Belgrade: 2017.

Balukbasi, Suha. Azerbaijan: A Political History. L. B. Tauris & Co Ltd, London & New York: 2011.

Crimes by Armenian Terrorist and Bandit Groupings against Humanity (XIX – XXI Centuries). Institute of Human Rights National Academy of Sciences of Azerbaijan, Baku – Oğuz Elⅰ: 2013.

Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Tәhlili xronika (1987-2011). Baki: 2012.

Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Sәnәdlәr vә materiallar. I kitab, Elmin Inkişafi Fondu, Baki: 2015.

Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Etnik tәmizlәmә, soyqirimi, terror, işğal. II kitab, Elmin Inkişafi Fondu, Baki: 2015.

Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Beynәlxalq tәşkilatların vә bӧyük dōvlәtlәrin siyasәti. Elmin Inkişafi Fondu, Baki: 2015.

Faig, Natavan. Anar. „Jurd”, Baku: 2007.

Feigl. Erich. Armianskaja mifomanija. Tandem Translation Ltd.: 2007.

Gadzieva, C. Architektura Seki-Zagatalskoj zony Azerbaidzana. Baku: 2011.: 2005.

Gasimli, Musa. From ‘The Armenian Issue” to „The Armenian Genocide”: In Search of Historical Truth (1724-1920). „N print studia” LLC, Baku: 2015.

Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016.

Hasanov, Ali. Khojaly Genocide: Causes, Consequences and International Recognition. „Zerdabi LTD” MMC, Baku: 2017.

Hasanov, Ali. Stages of Ethnic Cleansing and Genocide Against the Azerbaijanis. „Zerdabi LTD” MMC, Baku: 2017.

Huseynov, Rafael. Azerbaijani literature.

Imranly, Kamala. War against Azerbaijan. Targeting cultural heritage. The series of “The true facts about Garabagh”, Heyday Aliyev Foundation, Baku: 2007.

Interculturalism at the Crossroads. Ed. Fethi Monsouri, UNESCO, Paris: 2017.

Ismayilov, Faig. Damage to the Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan. Azerbaijan National Academy of Sciences Institute on Law and Human Rights. Baku: 2016.

Jurša, Leonas. Tautų likimus pakeitę sprendimai. Mokslotyros institutas, Vilnius: 2016.

Kadzar, Cingiz. Staraja Susa. Sarg-Garb, Baku: 2007.

Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. VŠĮ Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Karabach. Istorija v kontekste konflikta. “Vestnik”, Sankt Peterburg: 2014.

Karabakh: Yesterday and Today in Photos. Ed. Babek Baratoglu Gulijev, „INDIQO”, Baku: 2007.

Khojaly Genocide: Million signatures – One Demand. Abilov, Zeynalov & sons, Association for Civil Society, Baku: 2007.

Kuznetsov, Oleg. The History of Transnational Armenian Terrorism in the Twentieth Century. Verlag Dr. Köster, Berlin: 2016.

Liekis, Algimantas. Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje. Mokslotyros institutas, Vilnius: 2016. Mahmudov Yagub, Shukurov Karim. Garabağ: Real History, Facts, Documents. Tahsil Publishing House, Baku

Mamedguluzade, Džilalas. Nerimas. Apsakymai ir pjesė Isa Habibeili. Vilnius: 2016.

Nacafli, Tofiq. Azerbaijan.

Ot Maiendorfa do Astany: principialnyje aspekty armiano-azerbaidzanskogo nagorno- karabachskogo konflikta.  Informacionno-analiticeskij centr po izuceniju postsovetskogo prostranstva, Kafedra istorii stran bliznego zarubezja Istoriceskogo fakulteta Moskovskogo gosudarstvennogo universiteta M. B. Lomonosova, Moskva: 2010.

Saparov, Arsène. Why Autonomy? The Making of Nagorno-Karabakh Autonomous Region 1918 – 1925. In: Europe – Asia Studies, 02 Feb 2012.

Susa. Grafika.

Swietochowski, Tadeusz. Russian Azerbaijan 1905 – 1920. The Shaping of National Identity in a Muslim Community. Cambridge University Press, London New York New Rochelle Melbourne Sydney: 1985.

 Swietochowski Tadeusz, Collins C. Brian. Historical Dictionary of Azerbaijan, No. 31. The Scarecrow Press, Inc. Lanham, Maryland & London: 1999.

Visockas, Gintaras. Juodojo sodo tragedija. Mokslotyros institutas, Vilnius: 2016.

Waal, Thomas de. Black Garden. Armenia and Azerbaijan trough Peace and War. New York University Press, New York and London: 2003.

DAIVA TAMOŠAITYTĖ, Ph. D. (b. 1963) has an MA in music from the Lithuanian Academy of Music and Theatre. She studied philosophical thought of Aurobindo Ghosh in New York and L. A., USA (1993-4), Sri Aurobindo Ashram Archives, Pondicherry, India (1995, 1998 and with the post-doctoral scholarship in 2010). Tamošaitytė is an author of one monograph, 44 research articles, more than 400 critical papers on music, literature and political philosophy, several original books and translations from English. She defended her philosophical thesis The Feminine Principle of Shakti in Sri Aurobindo’s Concept of Indian National Identity at the Culture, Philosophy and Art Institute in 2009. 2005-16 she was a research fellow at the Lithuanian Culture Research Institute, Fellowship of Department of Contemporary Philosophy. Tamošaitytė is currently a member of board of association for Asian studies “Sri Aurobindo Kultūros Židinys”, has a certificate of the Artist of the Republic of Lithuania from Lithuanian Writers Union and Lithuanian Musicians Union. Research interests: Asian studies, contemporary East and West philosophy, musicology. Mailing address: Totorių str. 19-15, Vilnius LT-01121, Lithuania, daivatamo@gmail.com


[1] Hasanov, Ali. Stages of Ethnic Cleansing and Genocide Against the Azerbaijanis. „Zerdabi LTD” MMC, Baku: 2017, p. 103.

[2] Aliyev, Ilham. “The strengthening of Islamic solidarity is a challenge of time”. Speech, In:  http://azeridaily.com/politics/28817

[3] Aliyev, Ilham. “Advancing Intercultural Dialogue: New Avenues for Human Security, Peace and Sustainable Development”, opening speech. In: http://azeridaily.com/politics/28689

[4] Bokova, Irina. Foreword In: Interculturalism at the Crossroads. Ed. Fethi Monsouri, UNESCO, Paris: 2017, p., 3.

[5] Of course, the idea wasn’t entirely new: similar ethnic cleansing Armenian nationalists committed in 1905-1906 and 1918-1920.

[6] Ismailov, Eldar. Arcachskij ston po povodu sovetskoj istorii Nagornogo Karabacha. In: Karabach. Istorija v kontekste konflikta. “Vestnik”, Sankt Peterburg: 2014, p. 275.

[7] Foun, Rik. Nezavisimostj balkanskich gosudarstv I konflikt vokrug Nagornogo Karabacha. In: Karabach. Istorija v kontekste konflikta. “Vestnik”, Sankt Peterburg: 2014, p. 377.

[8] Gasimli, Musa. From “The Armenian Issue” to “The Armenian Genocide”: In Search of Historical Truth (1724-1920). “N print studia” LLC, Baku: 2015, p. 6.

[9] Ibid.

[10] Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Tәhlili xronika (1987-2011). Baki: 2012, p. 481.

[11] Ibid., p. 489-491.

[12] Visockas, Gintaras. Juodojo sodo tragedija. Mokslotyros institutas, Vilnius: 2016, p. 121.

[13]Hasanov, Ali. Khojaly Genocide: Causes, Consequences and International Recognition. „Zerdabi LTD” MMC, Baku: 2017, p. 133.

[14] Topkhana forest case led to mass demonstrations in Baku.

[15]Ismayilov, Faig. Damage to the Historical and Cultural Monuments. In The Occupied Territories of Azerbaijan. Baku: 2016, p. 10.

[16] Gadzieva, C. Architektura Seki-Zagatalskoj zony Azerbaidzana. Baku: 2011, p. 67.

[17] Ismayilov, Faig. Ismayilov, Faig. Damage to the Historical and Cultural Monuments. In The Occupied Territories of Azerbaijan. Baku: 2016, p.13.

[18] Ibid., p. 54.

[19] There is one similarity in building strategic occupational ideologies in former Soviet Republics. Red army and every move of Soviet soldiers from 1939 in Latvia, Estonia and Lithuania, including forceful recruiting of men during World War II, in Baltic States is known as aggressor’s acts. In the last few years after the occupation of Crimea a new phenomenon is taking place. In Lithuania Russia finds cemeteries of Russian soldiers, renovates them and builds memorials. In a monograph by five authors – S. Kulevičius, N. Černiauskas and others (“Kariai. Betonas. Mitas: Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos Lietuvoje”, Vilnius: 2017), they give facts, that in such cemeteries the numbers of names are doubled, and 50% of fake places of commemoration grows in centers of towns. How it becomes powerful strategy in using feelings and Geneva convention, shows the moving of bronze statue of Soviet soldier and remains to the cemetery from the center of the city in Estonia, which was met by official condemnation from the Russia, riots and cyber-attacks. Investigation shows, that in many places are buried not soldiers, but collaborates who perpetrated genocide against civilians and partisans, fighters for the freedom. There were even shameful accidents, when instead of monument for the Lithuanian freedom-fighters, “memorial” for “istrebiteli” (Soviet terminators) has been raised.

[20] One of the most incredible thefts happened with U. Hajibeyli’s “Arşin Mal Alan”, when Armenian presented it as a work of Armenian Sedrak Magalian; in US it was on stage and even filmed in Hollywood as Armenian property. Some role in this plagiarism played so-called Association for Culture and Education, which engaged in Armenian cultural propaganda.

[21] In: Anar. Hotel Room & Other Stories. Azerbaijan Literature Series Vol. 4, Azerbaijan International, Los Angeles and Baku: 2017, p. 34.

[22] Ibid., p. 22.

[23] Ibid., p. 21.

[24] Ismayilov, Faig. Damage to the Historical and Cultural Monuments. In The Occupied Territories of Azerbaijan. Baku: 2016, p. 71.

Др. Дайва Тамошайтите. Slaptai.lt

Введение

Нагорно-карабахский конфликт, которому уже около тридцати лет и который историческими корнями восходит к колонизаторской  политике царской России и ее политике по переселению народов, не «заморожен» в прямом смысле слова, хотя такие попытки и были. Он является не следствием естественных процессов, а скорее всего результатом идеологической борьбы и военной агрессии, поэтому представляет угрозу и в любой момент может стать еще более худшим плацдармом для решения конфликтов, как случилось в Сирии. Мало того, это один из основных и горячих очагов нестабильности не только на Южном Кавказе, но и вообще в мире. Это указывает на особое геополитическое значение Нагорного Карабаха, предначертавшее ему роль объекта политических манипуляций.

Хотя за последние годы Азербайджанская Республика добилась крупных успехов, основываясь на принципиальную позицию в решении конфликта, соответственно которой приступить к решению всех вопросов можно только после вывода Арменией армии из оккупированных территорий, также последовательно знакомя международное сообщество с фактами агрессии и нанесенным ущербом территориальной целостности государства и культурному наследию, и, что еще более важно, людям, ставшим жертвами убийств и беженцами, все же между собой соперничают два дискурса, каждый из которых аргументируется по-своему, однако установление приоритета – который из них преобладает и является более важным, а заодно единственно правильным фактором ради достижения положительных результатов для обеих сторон и, наконец-то, ради того, чтобы сдвинуться с «мертвой точки», – утопает в изобилии противоречивых тезисов и становится неопределимым для того, чтобы его представить в публичном пространстве, которое оказывает огромное влияние на мировую опинию. Это территориальная целостность Азербайджана и право на самоопределение населения бывшей автономии.

Назначением данной статьи является анализ воздействия освещения конфликта в публичном пространстве на способы его решения, возможных причин и значения его эскалации в контексте не только двух стран, Азербайджана и Армении, но и в мировом, а также исследование возможных последствий этих решений. Высказывается тезис, что нагорно-карабахский конфликт является объектом информационной войны и средством для достижения экспансиoнных целей в обиход международных правовых норм, или  намерением создать условия для их смены, вместе с тем закладывая основу для новых норм, дозволяющих передел карты мира позиционируя как исторические предпосылки, так и современные цивилизационные толчки. Следует вывод, что конфликт или конкуренция двух дискурсов основаны не столько на рациональных предпосылках, сколько на иррациональных мифах, которые, в свою очередь, опираются на эмоциональное содержание, сформулированное по предвзятым тезисам, выгодным не Азербайджану и Армении, а третьим заинтересованным странам. Исследование конфликта отчасти опирается на его рецепции в Литве.

Последствия оккупации Нагорного Карабаха.

Программирование нагорно-карабахского конфликта

Распад Советского Союза стал огромным переломом, предоставившим возможность оккупированным им государствам восстановить независимость. Также распалось и содружество социалистических государств, страны Средней Европы (Польша, Венгрия, Румыния. Болгария. Албания) отменили коммунистический режим, объединились Западная и Восточная Германия, Югославия и Чехословакия распалась на отдельные государства. Краткое время правды для таких государств как Литва, Эстония, Латвия позволило отделиться от России довольно успешно. В то же время для закавказских республик все складывалось более сложно из-за более длительного господства России на тех землях. Если в Балтийских странах Россия пыталась воссоздать прецедент «добровольного» возвращения в союз нового типа, используя сосредоточенные в этих целях русскоязычные организации, настаивавшие на союз с Россией, подстрекая мятежи и военную интервенцию (группа «Единство» и события 13-ого января 1991 года в Литве)[1], и это не удалось, то позднее сценарии переворотов и кровавых конфликтов относительно Сакартвело (Грузия), Молдовы и Украины оказались гораздо более успешными. В октябре текущего года завершено разбирательство громкого дела о событиях 13 января, его результаты будут обнародованы в феврале 2019 г., и по такому поводу председатель Восстановительного Сейма Литвы, фактический первый глава восстановленного государства проф. Витаутас Ландсбергис публично на национальном радио заявил, что тогда глава СССР Михаил Горбачев пытался разжечь военный конфликт и представить его результатом не иностранной (российской) интервенции, а гражданской войны. По его словам, Россия также пыталась подстрекать амбиции у государств, чтобы они пытались силой вернуть бывшие исторические земли или бывшие аннексированные территории. С этой точки зрения, по-нашему, вопрос, возможно, коснулся бы литовско-польского конфликта о в начале XX века Польшей оккупированной 20% территории восточной Литвы (Сувалки, Сейнай и Пунск, столица Литвы Вильнюс и Вильнюсский край), о принадлежавших Германии захваченных у Литвы Клайпедского края, до этого – Караляучюса (ныне – Калининградской области). Естественно, Литва таких амбиций не проявляла, и восстановление независимости осуществила мирным путем. Участие АЛЬФА отряда и частей Красной армии (Псковских) в операции в Литве (сведения о ней и санкционирование действий) М. Горбачев отрицает, а нынешняя Россия полностью отказывается от директив бывшего президента Бориса Ельцина и  пытается доказать, что не было не только кровавых январских событий, но и насильственной оккупации.

В свою очередь, эта тактика разделения оказалась намного эффективнее так в  Сакартвеле (Грузия), так и в Молдове, так и в Украине. Однако, если искусственно созданные «республики» – Приднестровье, Абхазия, Южная Осетия, Луганск и Донецк – также и аннексированная Россией часть Украины, превращенная в Автономную республику Крым, Запад считает результатом неконвенционной российской войны, то Нагорный Карабах попадает в совершенно иную, гораздо более сложную категорию политических конфликтов. Причины, осложняющие правовое урегулирование решения конфликта, наличествуют как минимум три. Во первых, очень трудно доказать, что Нагорный Карабах является российским проектом, ибо непосредственным виновником или участником событий, в зависимости от того, как на это посмотреть, является Армения, и хотя эта страна почти полностью изолирована и основные ее экономические и политические структуры находятся в зависимости от России, а в стране, в городе Гюмри, расположена российская военная база, это не является достаточным основанием для утверждения, что Армения действует не самостоятельно. Подобно и Беларусь de jure является независимой республикой, хотя ее положение со стратегической точки зрения аналогично Армении, только в данном случае Россия пытается влиять на Балтийские страны, прежде всего на Литву.

Во вторых, в международном масштабе конфликты решаются соответственно мировому праву, а историческим причинам отводится второстепенная роль, то есть, отделение бывших советских республик от России видны в свете последних событий, 1988-ого года и последовавших, а предшествовавшие этнические передислокации народов, проведенные царской Россией и затем Советским Союзом, в частности, переселение армян в азербайджанские земли, передвижение армянской диаспоры из Ирана и Турции в Нагорный Карабах, принудительная миграция азербайджанцев до той поры, при решении данного вопроса оставлены за пределами правовой юрисдикции. Поскольку оборотная этническая чистка (депортация колонистов) являлась бы грубым нарушением международного права, остается другое решение – репатриация азербайджанцев в нынче оккупированные территории (с правовой точки зрения это понятие может быть более объемистое, охватывающее возвращение граждан на Родину вне зависимости от национальности). Но именно поэтому, что этот пункт попадает в категорию противоречащих друг другу исторических наративов (кто является настоящим автохтоном, а кто нет),  более широкое значение он приобретает в плане информационной войны, о чем речь пойдет далее. И все же следует признать, что исторический аспект после решения конфликта также имел бы юридические последствия: если этнические группы многократно подлежали переселению на средства правящего государства, новоселам предоставлялись льготы и другие привилегии, то после оккупации Нагорного Карабаха население и азербайджанское государство понесли огромный ущерб, который необходимо возместить.

И третья причина – та, что с окончанием эпохи «холодной войны» в мире одновременно появилось такое множество конфликтных очагов, к тому же еще и кризис в Персидском заливе, что вопрос Нагорного Карабаха стал только одним из многих, который полагалось решать немедленно, поэтому, возможно, он не был рассмотрен  в достаточной мере, и часто его заглушали другие события в мире.

Поскольку Нагорный Карабах решением Кавказского Бюро 1921 г. был признан частью Азербайджана, то есть, еще до образования СССР, и  вошел в состав СССР находясь в составе Азербайджана, более поздние требования сформированной в верхней части Карабаха автономной области об отделении от Азербайджана соответственно желанию армянского большинства стали сепаратистскими и противоречащими как в отношении СССР, так и Конституции Азербайджанской Республики и провокационными действиями, нарушающими территориальную целостность страны. Поэтому закон от 26 ноября 1991 года, отменяющий автономию Нагорного Карабаха, был логичным правовым шагом, имеющим цель избежать опасного прецедента, который создал бы предпосылки для поэтапного захвата части страны, чтобы та в конечном счете  оказалась аннексированной соседней страной «по собственному желанию». Такое решение стало ответом на конфликт, который начался с решения Совета народных депутатов нагорно-карабахской автономной области от 20 февраля 1988 года «О просьбе депутатов нагорно-карабахской автономной области о передаче НКАО из состава Азербайджанской ССР в состав Армянской ССР», вызвавшее волнения и преследования азербайджанцев. Эти антиконституционные действия были подкреплены решением Верховного Совета Армянской ССР от 1 декабря 1989  года «О воссоединении Армянской ССР и Нагорного Карабаха».

Последствия армянской оккупации в Азербайджане. Slaptai.lt foto

Внутренний конфликт, в свою очередь, перерос в открытую агрессию, которая  получила воплощение в резне мирного населения города Ходжалы, имеющего важное стратегическое значение, 25 – 26 февраля 1992 года, продолжающейся до сих пор оккупации и в нарушениях соглашения о прекращении огня, подписанного 12 мая 1994 г. между Арменией и Азербайджаном. Примечательно, что Азербайджан Конституционным актом 18 октября 1991 года провозгласил независимость своей страны и был принят в ООН с Нагорным Карабахом  в своем составе. Поэтому Армения после распада  СССР не только совершала нарушения международного права, захватив территории соседней страны, но и нарушила четыре резолюции ООН, требующие вывода войск из оккупированных азербайджанских территорий. Армения не соблюдает и решения Минской группы ОБСЕ.

Встает вопрос, почему в то время СССР не способствовал решению данного конфликта, хотя в решающие 1988–1989 годы были созданы как официальные комиссии, так и комиссии народных фронтов, в которых принимали участие депутаты из разных республик СССР, в том числе и из Литвы, также было отмечено, что решения Армянской ССР о Нагорном Карабахе не соответствуют Конституции СССР» (решение Президиума Верховного Совета СССР от 10 января 1990 г.)? Также начались переговоры между представителями Армении и Азербайджана, настроенными положительно и пытающимися вопрос решить мирным путем. Возможно, этот процесс остановили радикальные силы, представляющие образования, ангажированные правлением глобальных центров силы, через лидеров, ведомых ограниченно воспринимаемыми националистическими побуждениями.

Михаил Горбачев

Сравнивая аналогичные сепаратистские движения накануне развала мега государства, заметны явные параллели: совпадают временные промежутки, тенденции, методы, также схожим образом вуалируется роль Михаила Горбачева, который, несмотря на кровавые сценарии от Вильнюса до Баку, за написание которых вина ложится не только на советскую армию, КГБ или другие спецподразделения или их части, но и на высшую политическую власть страны, ибо без ее ведома в то время вряд ли могли проводиться заговоры в таких масштабах или перевороты, остается лишь благодетельным и любимым Западом реформировщиком Советского Союза, мягким и харизматичным, получившим за заслуги Нобелевскую премию мира. Напрашивается предположение, что ни М. Горбачев, ни другие высокие лица по важным только им известным причинам не рискнули компрометировать образ могущественной России перед всем миром, который воспринимал ее как образец интернационального сплочения народов, а ее современные истоки восходят к  победе во Второй мировой войне. Это – отдельный дискурс российской мощи, соответственно которому Россия может и должна осуществлять руководство как позитивная сплачивающая сила, и в данном контексте любое снижение влияния в бывших подвластных государствах, – об оккупации или возмещение ею нанесенного ущерба в данном мифе говорить невозможно, разве только что оккупации будет присвоен еще неслыханный позитивный смысл (!), – потеря их самих  и особенно передача решений другим центрам силы воспринимается как убыток и недопустимое заблуждение.

Однако на этот дискурс силы надо смотреть прежде всего на фоне современного международного права: соответствует ли он существующим критериям самоопределения народов, и каким образом предусматривается поддерживать различные благожелательные международные отношения и взаимную иерархию. В этом плане кажется, что Россия не только старается заполучить бывшие территории республик СССР в составе уже нового союза, управлять ими, но и пользуется преимуществами цивилизационных новшеств, чтобы изменить карту мира с более серьезными последствиями для всемирной общественности.

Хабил. др., проф. Бронюс Гянзялис, бывший депутат Верховного Совета СССР, депутат Верховного Совета Литовской Республики – Восстановительного Сейма, сигнатарий Акта о Независимости от 11 марта рассказывает: «Михаил Горбачев пригласил меня и предложил войти в комиссию. Для меня нагорно-карабахский конфликт был понятный, ибо он связан с нами и с эстонцами. Поскольку Эстония поступила аналогично, как Азербайджан, но против эстонцев уже не посмели применять такие санкции; что – республика, а что – пограничный край. Нагорный Карабах был автономная область, но армяне там практически не имели никаких прав. Они вели внутренние переговоры, договорились с Азербайджаном, чтобы автономную область сделать автономной республикой. Тогда они получили бы самоуправление в школах и прочее. Москва разозлилась, что это делается без ее ведома, и что эти дела – компетенция Москвы. Потребовала  переговоры прекратить. Когда и армяне, и азербайджанцы отказались, были упразднены руководящие посты и введено прямое правление. Аркадию Вольскому были предоставлены все права, в его диспозиции находилась дивизия. Но случилось такое, что ему повиноваться перестали и те, и другие: где проживало азербайджанское большинство, оно починялось Азербайджану, а в районах, где преобладали армяне – были послушны Армении. Наступила полная недоговоренность. Горбачев и остальные видели, что введение чрезвычайного положения вызвало еще больший хаос.“[2]

Данный пассаж свидетельствует, что М. Горбачев на самом деле был человеком, пытавшимся контролировать ситуацию, а после неудачи не преградил путь дальнейшим событиям. Примерно то же в деле о 13 января свидетельствует и В.  Ландсбергис, который  из окруженного здания Сейма пытался лично связаться с М. Горбачевым. По его утверждению, М. Горбачев не только не спал во время январских событий, как пытаются показать, но и санкционировал военные и оперативные действия в Литве, опираясь на то, что литовцы нарушают Конституцию СССР. Он приводит слова Б. Ельцина, который звонил М. Горбачеву, чтобы остановить российскую агрессию, и ответ М. Горбачева («Попробуйте»). По мнению В. Ландсбергиса, он не остановил действия ему подвластных ему военных образований, поэтому, после вынесения приговора конкретным исполнителям, вопрос о его вине остается.[3]

Председатель Восстановительного Сейма Литвы, фактический первый глава восстановленного государства проф. Витаутас Ландсбергис. Salptai.lt

Слова Б. Гянзялиса важны еще и тем, что свидетельствуют о благих намерениях армян и азербайджанцев достичь договоренности. Регулирование с Москвы и попытка воздействовать на ту часть армян, которая больше верила обещаниям СССР, а не Азербайджана, превзошло над данным стремлением:  «В Нагорном Карабахе я находился в качестве переговорщика. Мы вели переговоры в самом Карабахе с народным фронтом. В конечном счете, сидя после долгих переговоров до полуночи мы выработали формулу, позволяющую всем сесть за общий стол переговоров, включая и московских представителей. Это я изложил в послании Горбачеву. Это послание передал Горбачеву, а копии не оставил. На секретном заседании он уже говорит, что общего соглашения достичь невозможно. Он мне говорит: «Еще не успел прочитать». Затем на секретном заседании разговор шел общими фразами. Кончилось терпенье, я вышел на трибуну и сказал, что в нерешении данного конфликта заинтересована Москва и некоторые здесь сидящие. Впервые увидел Горбачева таким взбешенным. Он стал кричать: «Так что, вызвать тебе скорую помощь? У тебя с психикой не все в порядке?» Но позднее мне об этом Горбачев не напоминал. Нас отправили, чтобы все закончить, на наш голос до небес не дошел. Наша функция была контакты с конфликтующими сторонами. Все осталось по-прежнему».“[4]

Из вышесказанного следует, что решающую роль в зачатке конфликта и в более поздних событиях сыграл центр в Москве. Напрашивается вывод, что Нагорный Карабах стал первой мишенью – испытательной площадкой в программировании последовательности подвластных России регионов. После истечения срока правды (после Б. Ельцина и Д. Медведева), современная политика России раскрывает факт, что амбиции царской, имперской России никуда не делись, а были только временно переодеты в одежду интернационализма и всеобщего коммунизма. Это подтверждает изменившееся или, точнее, проявившееся направление внешней политики страны, созидание новых мифов на исторической основе и задачи, которые открыто ставятся в фронте информационных войн. Значит, решение нагорно-карабахского конфликта также мог бы стать первым и решающим фактором, являющимся началом изменения дискурса силы России в более цивилизованном, прогрессивном, правовом направлении и восстанавливающим  справедливость не только на Южном Кавказе, но и в других очагах Центральной Европы и на Среднем Востоке.

Сила дезинформации

Урегулированию конфликта помогло бы понимание того, что «современное международное сообщество не признает насилия как способа или метода создания нового государства. Создание нового государства в современном демократическом мире возможно только при наличии правового договора, когда все заинтересованные стороны добровольно договариваются о пересмотре границ». [5]

Такой точки зрения придерживается как ЕС, так и ООН, которые в своих документах при рассмотрении статуса СССР и бывших союзных республик подчеркивают территориальную целостность не по принципу этнической оседлости, а по принципу uti possidetis juris. Территориальную целостность Азербайджана поддерживают Литва и весь свободный мир. Однако парадокс в том, что в свободном мире публикуют новости, которые можно охарактеризовать как феномен fake news. Принцип сосуществования разных мнений в демократии не означает, что правда и ложь могут жить под одной крышей, поскольку мнение это мнение, а факты это факты. Более того, если ложные факты или искаженное их толкование формируют ложное мнение, и если такое ложное мнение по какому-либо вопросу начинает доминировать в важнейших мировых СМИ, можно заподозрить, что это делается искусственно, и в конце концов это nolens volens становится дезинформацией как частью информационной войны.

В качестве примера можно привести статью Джерарда Тоула и Джона О‘Лафлина в номере «Вашингтон Пост» за 6 апреля 2016 г., перепечатанную литовским ежемесячным изданием «Вяйдас». Прежде всего бросается в глаза, что в английском заголовке статьи и в самом тексте авторы используют транскрибированное русское название „Nagorno Karabakh“ вместо обычной кальки „Upper Garabagh“ или оригинального названия „Dağlıq Qarabağ“: „Here are the 5 things you need to know about the deadly fighting in Nagorno Karabakh“. Вызывает удивление также тон текста и формулировки, в которых сепаратисты предстают борцами за свободу, а Азербайджан – гнусным узурпатором прав человека, который не может управлять ситуацией (в «Вяйдасе» переводчик употребляет кальку „Kalnų Karabachas“): «В восьмидесятые годы, когда Михаил Горбачев приступил к реализации реформ и ослабил контроль, армянские националисты стали предприниматься действия по изменению статуса Нагорного Карабаха. После распада СССР в 1991 г. Нагорный Карабах провозгласил независимость. Только что ставший независимым Азербайджан попытался силой этому воспрепятствовать, но с помощью Армении Нагорный Карабах устоял и даже взял под свой контроль соседние области. […] По результатам опросов, Нагорный Карабах сейчас является особенно гомогенным регионом, а его население не склонно идти на компромиссы. Оно выступает против возвращения азербайджанских беженцев и против любой передачи территорий Азербайджану. Кроме того, жители Нагорного Карабаха от всех постсоветских и балаканских этнических групп отличаются особой национальной гордостью. 85% населения Нагорного Карабаха высказалось категорически против возвращения к территориальным границам периода СССР». [6] . Из текста также напрашивается вывод, что Россия может захотеть ввести в Нагорный Карабах наблюдателей и взять на себя роль миротворца. Если подобные избранные новости публикуют серьезные американские издания, неудивительно, что тот же нарратив широко представлен и в других странах. И Литва не является здесь исключением.

Каким образом проармянская интерпретация событий в Нагорном Карабахе в судьбоносный год распада СССР закрепилась в литовской прессе, анализирует Кристина Пятрауске. Она считает, что во многом этому способствовала проживающая в Литве с XIV в. армянская диаспора, которая активно участвовала в деятельности «Саюдиса»: создала общество армянской культуры «Гарун», открыла воскресную школу, стало издавать газету, а в 1992 г. появилось Литовско-армянское общество. Лоббистская деятельность и гибкие отношения с членами «Саюдиса» обусловило то, что Литва стала первой страной, признавшей независимость христианской Армении. В таких крупнейших изданиях тех лет, как «Летувос ритас» и «Республика», преобладали статьи, в которых Армения представлялась пострадавшей стороной, стремящейся к освобождению Нагорного Карабаха.

Ходжали

Примечательно, что о событиях в Ходжали в тогдашних СМИ почти ничего не говорилось, и несмотря на то, что позже ежедневные издания стали публиковать два мнения, сформулированное в годы освобождения отношение к Азербайджану как к агрессору, а к Армении, как к жертве, сохранилось, поскольку было закреплено в нарративе мифа о «древнем армянском народе». Кроме того, оправдывало себя противостояние между христианской и мусульманской странами, когда мусульманский Азербайджан в печати был представлен чуждым в культурном и религиозном отношении и опасным регионом, а на фоне терактов, совершенных позже исламским государством, некоторые фундаменталисты продолжали видеть в Азербайджане ненадежного партнера, хотя тот уже стал демократическим светским государством и долгое время у него даже не было сильной армии.

«Особенно активная поддержка Нагорного Карабаха в его стремлении к освобождению ощущалась в рядах сторонников «Саюдиса» (впрочем, как и сегодня)».[6] Именно этого устоявшегося нарратива придерживалась зарегистрированная 24 марта 2013 г в Сейме Группа дружбы с Нагорным Карабахом (Арцахом), которую в то время возглавляла Даля Куодите, а сегодня — Повилас Урбшис.[7] И хотя тогда в Литве стало вырисовываться истинное положение вещей и разгорались споры, поскольку большинство дипломатов и официальная Литва поддерживали политику Азербайджана и однозначно признавали его территориальную целостность, тем не менее, казалось, что в этом случае мифический нарратив сильнее международного права, которое не в силах разрушить «дружеские отношения». То есть дружба с несуществующей и непризнанной сепаратистской республикой возможна даже на государственном уровне, поскольку опирается на дискурс самоопределения нации, а права нации или человека — чрезвычайно популярная сегодня тема либеральной идеологии. И несмотря на то, что фактически это выглядит как недоразумение, которое полностью расходится как с реальным анализом (беспристрастным сравнением Нагорного Карабаха с другими отрезанными южнокавказскими псевдореспубликами), так и с мировым договором, который официальная Литва соблюдает, все же эмоциональная сторона вопроса и другие не заметные на первый  взгляд причины обусловили двусмысленность ситуации.

Поэтому мы возвращаемся к сформулированной в начале статьи мысли о том, что право Нагорного Карабаха на самоопределение — нарратив, созданный не на рациональном, а на эмоциональном фундаменте, основанный на ошибочных предпосылках, который публично представлен так: «Именно вопрос Нагорного Карабаха (Арцаха) послужил для армян стимулом к борьбе за свободу, а Литва поддерживала его, выступая за право нации на самоопределение. 25 лет назад это было актуально и для Литвы».[8] Только по-прежнему непонятно, почему в публичном пространстве осталась незамеченной международная группа, чьей задачей было урегулировать нагорнокарабахский конфликт и в которую входил Бронюс Гензялис, тоже активный член «Саюдиса». Он не был сторонним наблюдателем событий, когда сами армяне  совершали покушение на «слишком уступчивых» высокопоставленных армянских политиков, не говоря уже о других терактах или односторонней позиции Москвы, не позволявшей понять, что на самом деле происходит: «Было так. Нужно явиться к генералу Вольскому в восемь часов. Нам говорят: „Армянам отрубили головы и насадили на колья”. Кто это сделал, понятно. Тогда командир дивизии говорит: „Мы послали их схватить, но в горах нас встретили автоматными и пулеметными очередями. Так что, лезть нам туда?” Так рапортовал генерал, я этого не видел. Но генерал ничего не решал, решала власть».[9] В конце концов Б. Гензялис, который на заседании Верховного Совета общался с Эльмирой Кафаровой, первым секретарем Бакинского комитета Мустафой Мамедовым и другими, заявляет: «В Верховном Совете азербайджанцы нас всегда поддерживали. Договаривались и с другими мусульманами, чтобы нас поддержали. Потом они над нами посмеивались: „Вот, видите, мы вас поддерживаем, а вы кокетничаете с армянами”. Но на самом деле с армянами-депутатами мы не общались. Лучше всего отношения были с азербайджанцами. Азербайджанцы нас безоговорочно поддерживали. А с армянами в Москве мы не нашли общего языка, во всяком случае, я».[10]

Похоже, действительно литовцам не слишком удается балансировать между интересами двух стран, и на них очень влияют наиболее активная часть общины, в данном случае армянской, и армянские лоббистские связи в ЕС и в мире. С другой стороны, положение меняется в лучшую сторону, поскольку в публичное пространство попадает все больше объективной информации. Несмотря на то, что сегодня Азербайджан стал надежным экономическим и культурным партнером Литвы, укрепляются двусторонние связи, а ученые, журналисты, социологи и политики конфликт в Нагорном Карабахе все больше и больше оценивают в более точной перспективе, которую обозначают не только местные нарративы, но и анализ международных событий и роль России в них, — несмотря на это более широкого обоснования для решения проблемы все еще не хватает.

Кадр из художественного фильма «Али и Нино». В нем режиссер Асиф Кападиа объективно рассказывает о прошлом Азербайджана

Нарратив, который производит впечатление на самих армян и их друзей, базируется на представлении о «Великой Армении». «Великая Армения» — это распространяемая в XX в. армянскими националистами идея возвращения исторических земель, которые сегодня принадлежат другим государствам: Восточной Анатолии (Турция), Нагорному Карабаху и Нахичевани (Азербайджан), Джавахетии (Грузия). Автор этой статьи не ставит перед собой задачу изучать исторические источники, которые можно по-разному трактовать. Однако армяне — явно не единственный народ, который на протяжении веков лишался обжитых земель, а кое-где исчез или был ассимилирован. С распространением ислама Армения «ужималась», но то же самое можно сказать и об Азербайджане, чья историческая столица Табриз сейчас находится на территории Ирана. Войны, рост империй, а особенно переселение народов и демографический фактор — все это угрожало многим народам. И все же управление покоренными народами исторически сильно различалось. Одни народы могли в той или иной степени успешно развивать свою культуру и оставаться в границах этноса, другие были насильственным путем ассимилированы или физически уничтожены. Чаще всего это зависело от стиля правления империи, который мог быть мягким, но с нелояльными гражданами там поступали в соответствии с законами. Эпоха тоталитаризма продемонстрировала исключительно жестокий, преступный, антигуманный режим.

В XXI в. очень внимательно следят за тем, чтобы в отношении народов не применялись насильственные меры. То, что армяне — библейский народ, не ставит их в исключительное положение, когда речь идет о поддержании мира и благополучия легальными средствами. Исключение предусмотрено только с целью самозащиты (ст. 51 Устава ООН) или в случаях, когда Совбезу ООН приходится прибегать к мерам воздействия в соответствии с уставом. Именно здесь и разворачивается большая игровая площадка для стратегов, которые для достижения своих целей все шире задействуют неконвенциональные средства, в том числе набирающие популярность нетворкинг и интернет. Результаты проведенного в Литве опроса позволили аналитикам сделать вывод, что в восприятии опасности (perception of insecurities) большую роль играют средства массовой информации: «По результатам наших исследований, использование конкретного канала СМИ оказывает большое влияние на общественное мнение. Примечательно, что это влияние сильнее в тех вопросах, в которых у большинства респондентов нет непосредственного опыта».[11] Все большую конкуренцию СМИ по части воздействия на человеческое сознание составляют социальные сети и другие смешанные средства (дез)информации. Поэтому можно сказать, что романтический дискурс происхождения армян в случае с Нагорным Карабахом был успешным в основном именно благодаря влиянию СМИ.

А теперь попытаемся объяснить, почему в этом случае дискурс права на самоопределение имеет эмоциональное основание, что является ложной предпосылкой. Эмоциональное основание — это желание вернуться в великое прошлое. Эмоциональный подъем всегда порождал смуту и массовые возмущения, служил толчком к революциям и волнениям. Живущие в Нагорном Карабахе армяне, относительно недавно как колонисты перебравшиеся в высокогорные районы и драматически образом изменившие этнический состав населения, не только решили отделиться, но и с симпатией отнеслись к предложению Армении присоединиться к ней. Это решение как бы предполагало, что армяне жили там испокон веков, что азербайджанцы не имеют права там жить и т. п. Использование мифа как средства влияния на непосредственные политические процессы — ложная предпосылка, в том числе, и потому, что это расходится с нормами международного права, поскольку вооруженные нападения, выселение и убийства людей нельзя оправдать тем, что это будто бы неизбежные меры по восстановлению справедливости.

То, что армяне, в несколько этапов переселившиеся в Нагорный Карабах, не являются автохтонным народом, свидетельствует ими же установленный в 1978 г. в Ханкенди (арм. Степанакерт) памятник в честь 150-летия переселения армян в Нагорный Карабах. Но когда пришло время осуществлять на практике право на самоопределение, армяне сами же этот памятник разрушили, поскольку он компрометировал миф.

Кроме того, происходили вещи, несовместимые с уважением к своему давнему прошлому: фальсифицировались албанские храмы и монастыри (их перестраивали, прикрепляли к ним армянские религиозные знаки), уничтожались постройки, дома, памятники, музеи — весь регион превратился в развалины. И хотя азербайджанцев в Нагорный Карабах не пускают, ученым удалось составить впечатляющий список уничтоженного культурного наследия в артефактах и цифрах.[12] Пострадали не только Нагорный Карабах и его столица Шуша, но и такие города, как Келбаджар, Лачин, Кубатлы, Джебраил, Зангелан, Агдам и Физули. Вандализма не избежали даже могильники.

Возникает справедливый вопрос, почему народ, который гордится своей культурой и наследием, как утверждает «Вашингтон пост», несмотря ни на что, их уничтожает? Ответ может быть один: это не его культура, не его наследие. А чтобы на руинах построить «свое» наследие, нужны такие ресурсы, которых у Армении нет. Нужны века. Между тем процесс регистрации материального и нематериального наследия азербайджанского происхождения, пусть и с опозданием, но уже начался. И это наследие действительно производит огромное впечатление. Нагорный Карабах и Шуша на протяжении долгих столетий были колыбелью азербайджанской культуры, науки и искусства, оттуда родом целые династии музыкантов композиторов, исполнителей мугама, поэтов, литераторов, ремесленников, земледельцев и коневодов, которым пришлось бежать, бросив нажитое имущество. Не поэтому ли армянами была предпринята попытка заморозить конфликт, чтобы спустя десятки лет, когда вымрут непосредственные наследники и очевидцы, получить дотации из России или Ирана на восстановление края?

Анализ показывает, что людей, живущих в таких очагах конфликтов, где имело место широкомасштабное истребление, ждет незавидная участь. Причем страдают не только народы-старожилы, новые тоже влачат жалкое существование: прожиточный минимум крайне низкий, инфраструктура восстановиться очень медленно, народу сложно приспособиться к новым условиям и завязать полноценные международные отношения, приходится постоянно находиться под контролем чужих военных формирований или наблюдателей. Если разрешение конфликта будет отложено надолго, оба народа ждет печальная перспектива. Двусторонняя договоренность была бы наиболее мудрым решением. Эксперты Литовской военной академии предлагают ввести международную миротворческую группу и стремиться к миру в регионе: «Баку должен быть заинтересован в усилении, а не в ослаблении Еревана, как принято думать. Только сильная независимая Армения могла бы устоять против манипуляций России и собственной диаспоры и следовать своим национальным интересам: выйти из региональной изоляции, добиться экономического роста, привлечь иностранные инвестиции и гарантировать достойные условия жизни своим гражданам».[13]

Давайте же разберемся, кому на самом деле на руку хаос в стране, богатой полезными ископаемыми.

Информационная война как средство укрепления мирового влияния

Этот конфликт чрезвычайно осложняет то обстоятельство, что основной партнер Азербайджана Турция, разорвавшая с Арменией дипломатические отношения, сама оказалась в зоне конфликта, в которой вынуждена поддерживать Иран — мусульманское государство с большими турецкими и азербайджанскими общинами, а Иран — это не только партнер России, но и спонсор Армении в Нагорном Карабахе. Отношения Турции, как страны-члена НАТО, с Западом, осложнены проблемой постоянного нагнетания армянами вопроса геноцида армян в начале XX века. Кроме того, сирийских армян в связи со сложным положением в Сирии пытаются склонить к переселению в тот же Нагорный Карабах. Однако Турция и Азербайджан — две родственные светские демократические республики, которые прикладывают усилия к тому, чтобы поддержать и укрепить дружественные связи с Западом. Поэтому более активное вовлечение Запада в решение нагорнокарабахского конфликта было бы лучшим способом не только помочь Азербайджану укрепить самостоятельность, но и урегулировать отношения с испытывающей трудности Турцией, а также восстановить баланс сил в регионе, в котором наращивает свое влияние Россия, вышедшая благодаря своим действиям в Сирии на первый план. Вряд ли Россия могла бы выполнить роль миротворца лучше, чем ей это удавалось раньше. У нее для этого были все условия.

Как уже говорилось, несмотря на то, что международное сообщество поддерживает азербайджанскую сторону, решение нагорнокарабахского вопроса тормозится не только потому, что Армения на это настроена, но и потому, что это выгодно России. Предлагающие решение дискурсы работают как некая политическая идиома, между частями которой нет логической связи. То есть предполагаемое право жителей Нагорного Карабаха создавать свое независимое государство и право Азербайджана на целостность государственных земель никак не могут быть реализованы en bloc, поскольку эти дискурсы принципиально несовместимы, а общее решение, оправдывающее оба дискурса и удовлетворяющее обе стороны, невозможно в силу того, что один из них сконструирован на ложных предпосылках. Следовательно, чтобы найти правильное решение, приходится исключать основанный на ложных допущениях дискурс, а также сформулированные на его основе требования и оставлять в силе другой. Об отсутствии какого-либо «третьего пути» свидетельствует тот факт, что вопрос не удается решить долгие годы, а откладывание решения только осложняет ситуацию и порождает новые проблемы.

Для Армении было бы целесообразно стремиться к благополучию своего государства в границах своей страны, воздерживаться от сомнительных действий на чужих территориях в попытке защитить права своих меньшинств и внимательно следить, чтобы именно эти меньшинства были лояльны законам других государств. Подобные модели «защиты» и «поддержки» использовались большими государствами в колониальных и оккупационных войнах, сегодня они еще не до конца изжиты, но рано или поздно их вред станет очевидным. Хуже всего приходится малым народам и национальным меньшинствам, которые чаще всего оказываются либо жертвами, либо козлами отпущения, и, что самое важное, в любом случае они на долгие годы приобретают дурную репутацию, если участвуют в экспансионистских и разрушительных проектах или становятся мишенью в информационной войне, когда события освещаются с точностью до наоборот.

В этом смысле полезно было бы вспомнить один из многочисленных исторических моментов, когда курды, армяне и сирийскоязычные христиане, несогласные с новым режимом Кемаля Ататюрка в Турции, стали отступать на юг. Оказавшись в бывшей османской провинции в Сирии, которая по мандату отошла к Франции, они опять оказались «не на той стороне». Франция, получившая мандат Лиги наций на подготовку Сирии и Ливана к суверенитету, вместо того, чтобы выполнять эту задачу, стала преследовать свои интересы. Истратив четыре из пяти миллионов франков на вооружение, безопасность и собственное благополучие, она уже ничего не могла выделить Сирии на развитие инфраструктуры, экономики, просвещения, сельского хозяйства и публичного сектора.

Негативное влияние искусственно образованных государственных границ еще больше усилилось в результате совершенного французами раздела Дамаска и Алеппо. Недовольные сирийцы подняли мятеж в Алеппо, Хомсе и Хаме, а друзы — в Хавране (прибывшие как мирные переговорщики лидеры друзов были брошены капитаном Карбилеттом в тюрьму), Майдане и других областях.

Национальное самосознание и единство в Сирии между различными религиозными и этническими группами росло не по дням, а по часам. Франция жестоко расправлялась с мятежниками. «Французы наняли банды из черкесских и армянских меньшинств, чтобы те делали их грязную работу. Деревни, включая друзское поселение в Хермоне под Дамаском были разрушены, а заключенные расстреляны. Был случай, когда власти вынесли смертный приговор 100 жителям гутской деревни, а 16 юношей доставили в Дамаск и расстреляли в центральном парке „Maрья“, а тела оставили на всеобщее обозрение».[14]

Британский специалист в области прав человека арабист Джон Макхью запечатлел, как партизаны при поддержке всех слоев населения поступили с карателями: «Тела дюжины схваченных черкесских милиционеров были обнаружены возле восточных ворот Дамаска Баб ас-Сагир.[…] 18 октября повстанцы взяли под контроль Дамаск и сожгли резиденцию правительства — дворец Азем, где рассчитывали схватить генерала Мориса Саррая. Они также вырезали армянских беженцев из Турции, сосредоточенных в южной части города, в Кадаме. Есть подозрение, что беженцы были членами отряда милиции, который участвовал в резне в Гуте».[15]

Несмотря на жертвы, Сирии удалось освободиться из-под контроля Франции и с помощью Великобритании установить независимость, провозглавить свою Конституцию и заклеймить нацистский режим. Сирия была принята в ООН.

Армения пытается объединить помощь России, чтобы удержать занятый Нагорный Карабах

Какую Сирию мы видим сейчас? Мы видим коллапс, ужасные последствия прежней политики. От взгляда исследователя не укроются не только параллели между политикой, которую вели французы и русские (здесь стоит упомянуть также о негативной роли Франции в истории Литвы, тогда же, в 1920-е годы, и позже, когда она подстрекала Польшу к захватническим действиям), но и очевидное наследие, а также связь между тогдашними и сегодняшними событиями в Средней Азии. На это мы обращаем внимание, чтобы показать возможные истоки армянских проблем, помочь их отрефлексировать, а вместе с этим попытаться помочь их разрешить.

Очевидно, что Россия чрезвычайно заинтересована в том, чтобы укрепить свое влияние в странах НАТО и на сопредельных им территориях. Задача мирового сообщества заключается в том, чтобы следить, отвечает ли это нормам международных договоренностей. Нагорный Карабах оказался в доминанте гибридной (смешанной) войны, и от того, какую позицию выберут его сегодняшние руководители, как Армения будет строить свои отношения с Россией, зависит исход нормализации отношений с другими республиками Южного Кавказа и другими демократическими государствами. Информационная война, в которой пока что Нагорный Карабах позиционируется как возможно самостоятельное пространство, является составной частью гибридной войны, которая идет по всему миру: «Концепция гибридной войны позволяет как нельзя лучше объяснить цели России в постсоветском пространстве и проектировать ответ этих стран и НАТО на возникающие угрозы. В целом понятие гибридной войны связано с гораздо ранее выдвинутой концепцией войны четвертого поколения, суть которой в манипуляции средствами массовой информации, террористических действиях, действиях по лишению противника четкой иерархии и структуры, в использовании военных, экономических, финансовых, энергетических рычагов давления и ассиметричной тактики, в комбинированном и скоординированном ведении явных и скрытых военных, военизированных и гражданских действий. Это действия, в которых используется уязвимость страны или региона с целью повлиять на противника, дестабилизировать его, помешать ему принимать решения и тем самым добиться поставленных задач». [16] Этот анализ, посвященный оценке ситуации на Украине, можно применять для распознания других целевых угроз, которые исходят от России, возможно, среди них и угроза в Нагорном Карабахе.

Согласно Брюссельскому коммюнике 2016 г., «в создании смешанных угроз могут быть использованы широкомасштабные дезинформационные кампании, в рaмкaх которых социальные СМИ привлекаются для того, чтобы контролировать политический процесс, радикализировать и нанимать действующих лиц, и давать им указания».[17] Помог бы анализ, который позволил бы увидеть, как в Армении и других странах отдельные группы вовлекаются в выгодные для Армении (а вместе с ней и для России) нарративы, широко ведется кибернетическая деятельность, переселение жителей с целью изменения этнического состава в регионе с замороженным конфликтом (сирийские армяне в Нагорном Карабахе и т. п.), используются культурная дипломатия, политика землячества, другие средства влияния.

Заключение

В этом году 18 октября Азербайджан отметил столетие независимости. Один из лучших подарков по этому случаю был вручен 11 июля этого года в Брюсселе, на встрече НАТО в верхах, во время которой была принята резолюция о признании территориальной целостности стран Южного Кавказа, в том числе, и Азербайджана. В этот же день был парафирован двусторонний документ о приоритетах партнерства между ЕС и Азербайджаном, в котором впервые за долгие годы официально была выражена поддержка в контексте нерушимости международных границ. Документы были приняты в соответствии с ранее достигнутыми договоренностями между 28 странами и согласованы с США и Францией — странами, председательствующими в Минской группе ОБСЕ. Секретарь Совета безопасности третьей страны Н. Патрушев подтвердил, что Москва согласна на поэтапное урегулирование конфликта. То, что эти инициативы официально поддерживает Россия, хороший знак. Таким образом, международное право является опорой и для Армении, которая может постепенно изменить свое отношение к вопросу Нагорного Карабаха, поскольку нынешняя его интерпретация уже не работает.

Со стороны видно, что Азербайджан сделал очень много, так что в дальнейшем инициативу должно проявить международное сообщество. Тем не менее, очевидно, что инициатива важнейших решений должна теперь исходить от армянской стороны, поскольку без ее доброй воли очаг конфликта если не угаснет, то будет тлеть, не позволяя соседним народам спокойно жить. Мониторинг деструктивной информации был бы эффективной мерой по признанию истинного положения в Нагорном Карабахе.

_____________

[1] В 1988–1989  годы целый ряд регионов юго-восточной Литвы, также и Вильнюсского края, население которых считает себя поляками, местные советы самовольно провозглашали «национальные территории».  В данном тексте приведенные ссылки на агрессию России 13 января 1991 года против Литвы с компаративистской точки зрения важны в том смысле, что при подобных обстоятельствах, если бы в Вильнюсе организации «автономников» (польскоязычных и русскоязычных, противников независимости Литвы) удалось спровоцировать кровавые столкновения широкого масштаба и добиться своих целей, у Литвы возникла бы проблема, родственная азербайджанской.

[2] Из беседы 6 июня 2017 г. Личный архив Д. Тамошайтите.

[3]Комментарий В. Ландсбергиса на радио «Свобода». https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

[4] Из беседы 6 июня 2017 г. Личный архив Д. Тамошайтите.

[5] Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013, p. 43.

[6] Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Vilnius: Geopolitinių studijų centras, 2015, p. 81.

[7] Этот во всех отношениях порядочный депутат Сейма абсолютно не шел ни на какие разговоры, чтобы хотя бы попытаться понять позицию Баку. Карабахцы отождествлялись с литовскими саюдистами: «Они, как и мы, стремятся к своей независимости, и мы тогда были «нелегалами», — сказал П. Урбшис. Он категорически отказался даже 10 минут поговорить на эту тему. Из беседы  с Повиласом Урбшисом в июле 2017 г. Из личного архива Дайвы Тамошайтите.

[8] Из заявления председателя Группы дружбы с Нагорным Карабахом (Арцахом) Д. Куодите от 27 марта 2013 г.

[9] Из беседы, состоявшейся 6 июня 2017 г. Из личного архива Д.Тамошайтите. См. также: Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Vilnius: Versmė, 2016, p. 110-153.

[10] Там же.

[11] Šumskas, Gintaras; Matonytė, Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2018, p. 416, 435.

[12] См. Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Baku: Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, 2016.

[13] Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Vilnius: Geopolitinių studijų centras, 2015, p. 41.

[14] McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. New York, London: The New Press, 2014, p. 85.

[15] Там же, p. 86.

[16] Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2018, p. 129. О дезинформации см. также: Pacepos, Jon Michai; Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Vilnius: Briedis, 2018.

[17] Там же, p. 135.

2018.12.06

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

2018.12.02; 08:32