Turkijos kariuomenė
Jerevanas, sausio 7 d. (ELTA). Turkija stato modulinę karinę bazę ant Ararato kalno Armėnijos pasienyje kovos su terorizmu tikslais. Tai šeštadienį pranešė naujienų agentūra „Armenpress“, remdamasi Turkijos žiniasklaida.
Agentūros duomenimis, 2100 metrų virš jūros lygio statomoje bazėje bus sumontuotos modernios naktinio matymo kamerų ir savinusitaikančios ginkluotės sistemos.
Pagal 1921 metais pasirašytą Rusijos ir Turkijos sutartį Ararato kalnas atiteko Turkijai. Atstumas nuo kalno papėdės iki Armėnijos sostinės Jerevano – 39 kilometrai.
Kyjivas, sausio 2 d. (AFP-ELTA). Kyjievas pirmadienį prisiėmė atsakomybę už mirtiną smūgį Rusijos pajėgoms rytų Ukrainoje, kai Maskva pranešė, kad Makijivkos mieste neteko 63 karių.
„Gruodžio 31 dieną Makijivkos mieste rytiniame Donecko regione buvo sunaikinta ir apgadinta iki 10 vienetų įvairaus tipo priešo karinės technikos“, sakoma Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo pareiškime.
Jame teigiama, kad žmonių „nuostoliai“ vis dar nustatomi.
Iskander, S-400, Topol ir kitos Rusijos raketos
Vašingtonas, kovo 14 d. (AFP-ELTA). Karinę bazę vakarų Ukrainoje nusiaubusios sparnuotosios raketos buvo paleistos iš Rusijos oro erdve skridusių orlaivių, pirmadienį sakė JAV gynybos pareigūnas, atkreipdamas dėmesį, kad neskraidymo zona nebūtų užkirtusi kelio šiai atakai.
Naktį į sekmadienį iš bombonešių, skrendančių virš Rusijos, į Javorivą buvo paleista „pora dešimčių“ sparnuotųjų raketų, per ataką žuvo 35 žmonės ir dar 134 buvo sužeisti.
Bazė įsikūrusi į vakarus nuo Lvivo, vos už 20 km nuo Ukrainos sienos su ES ir NATO nare Lenkija.
Ši ataka aiškiai parodė, kad vakarų Ukraina, kurios iki šiol, vasario 24 dieną įsiveržus Rusijos pajėgoms, beveik niekas nelietė, yra ypač pažeidžiama tolimojo nuotolio raketų.
Pareigūnas, kalbėjęs su anonimiškumo sąlyga, sakė, kad šis smūgis buvo pavyzdys, kaip neskraidymo zona virš Ukrainos „neturėtų jokio poveikio“.
Kijevas ir kai kurių Ukrainą remiančių šalių gyventojai ragina virš šalies įvesti neskraidymo zoną, kad būtų užkirstas kelias atakoms iš oro.
Tačiau JAV ir NATO sąjungininkės teigia, kad, sukūrus neskraidymo zoną, JAV arba NATO turėtų numušti bet kurį ją pažeidusį Rusijos orlaivį, o tai galėtų išplėsti karą į didžiąją Europos dalį ir JAV.
Pentagonas teigia, kad Javorivo bazėje, kuri naudojama mokymams, amerikiečių nebuvo.
Smūgis nesutrikdė Vakarų ginkluotės ir amunicijos gabenimo Ukrainos pajėgoms, sakė pareigūnas ir pridūrė, kad viskas buvo pristatyta praėjusį savaitgalį.
Pareigūnas pabrėžė, kad Javorivo bazė nebuvo susijusi su ginklų gabenimu.
„Smūgiai Javorive tam įtakos neturės“, – sakė pareigūnas, turėdamas omenyje ginklų tiekimą.
JAV vadovaujama koalicija perdavė karinę bazę Irako kariuomenei. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį JAV vadovaujama koalicija, kovojanti prieš „Islamo valstybės“ grupuotę Irake, šios šalies kariuomenei perdavė Tadži karinę bazę, praneša naujienų agentūra dpa.
Šioje bazėje JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos pajėgos apmokė Irako karius.
Koalicija paskelbė, kad bazė perleidžiama, atsižvelgiant į Irako pajėgų sėkmę kovoje prieš „Islamo valstybės“ likučius šalyje.
Irako pajėgoms perduoto turto ir įrangos vertė siekia 347 mln. JAV dolerių.
Tadži bazė į šiaurę nuo Bagdado yra jau aštuntoji, kurią Irako kariuomenė perėmė pastaraisiais mėnesiais.
Penktadienį Irako premjeras Mustafa al-Kadhimi paskelbė, kad JAV savo pajėgas iš šalies išves per artimiausius trejus metus. Jis pridūrė, kad šiuo metu JAV kariai reikalingi tam, kad apmokytų šalies kariuomenę ir saugumo tarnybas.
Irako premjeras apie tai pareiškė kitą dieną po susitikimo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu Vašingtone.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vertinti Valstybės saugumo departamento (VSD) paskelbtą grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą – nelengvas užsiėmimas. Juk ją, remdamiesi savo agentūros pranešimais ir realiais faktais, sudarė žvalgybos specialistai, įvairių institucijų ekspertai. Kad šis viešas dokumentas yra rimtas, rodo ir Rusijos reakcija. Antai, pranešama, kad „Rusijos ambasada Lietuvoje gana piktai sureagavo į trečiadienį paskelbtą žvalgybos institucijų ataskaitą apie grėsmes nacionaliniam saugumui, kurioje pagrindine grėsme Lietuvai yra įvardyta būtent Rusija.“
Bet šiuos, kiek subjektyvius vertinimus palikime antrai rašinio daliai. O šioje – galbūt su nacionaliniu saugumu susiję įvykiai, kurie dėjosi Lietuvoje pastarosiomis dienomis. Juos galima pavadinti keistais, mįslingais, kol kas be atitinkamų institucijų atsakymo ir vertinimų.
Bet apie viską iš eilės.
A. Navalnas marširuoja kariniame poligone…
Šeštadienį apie 30 jaunų šaulių būrio švediškais automatais ginkluotų vyrų žygiuoja Vanaginės poligonu. 4 km nuo Vilniaus, Visorių apylinkėse, prie Molėtų plento, miške įsikūrusio poligono statusas iki šiol yra karinis, nors čia vyksta šaulių, savanorių, netgi vaikų pratybos, įvairios stovyklos ir kariniai seminarai. Dažni svečiai čia ir Lietuvos šaulių sąjungos savanoriai.
Tai štai „žengia vyrai tvirtai“ ir mato, kad į juos artėja tryss civiliai. Vieną daugelis atpažįsta iškart: tai Aleksejus Navalnas – garsus V. Putino kritikas ir nuo tos kritikos begalę kartų nukentėjęs. Už jo – du apsauginiai, kaip vyrai pasakojo, „intelekto nepažymėtais veidais“. Stabdomi sustoja, bet fotografuotis nesileidžia, vardų nesako, dokumentų nerodo, elgiasi iššaukiančiai ir šiurkščiai. Tik greitai iškviesta karo policija juos išsiveža. Toliau – jokio komentaro, jokios informacijos – nei KAM, nei URM, nei VRM, nei VSD. Juk šeštadienis…
Visą šią istoriją papasakojęs šaulys stebisi, kaip svetimi kitos valstybės žmonės laisvai, niekieno nelydimi vaikštinėja po karinę zoną? Tegul tai buvo ir A. Navalnas, kuriam Lietuvoje dauguma prijaučia… Beje, Lietuvoje jis dažnas. Pernai spalio pabaigoje jis buvo pastebėtas Vilniuje, kur viename itališkame restorane pietavo su žmona Julija.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Tokie apsilankymai nekelia didelio susidomėjimo. A. Nvalnas kviečiamas į įvairias diskusijas, kurios ypač nepatinka Rusijos ambasadai. Dabar A. Navalno štabas, kaip neseniai pranešė jo sąjungininkas Ilja Jašinas, vasario 29 d. rengia didelį mitingą Maskvoje, kuriame bus protestuojama prieš V. Putino ketinimus „modernizuoti“ Rusijos konstituciją, siekiant sustiprinti savo valdžią.
Dėl visa ko kreipiuosi į A. Navalno štabą, įsikūrusį Maskvoje prie Centrinio turgaus, Roždestvenskij bulvare. Tyla. Rašau į „Vkontakte“ grupę, el. paštą moscow@navalny-team.org . Tyla.
Tad lenda visokios mintys. Galima tik spėlioti: galbūt Kremliaus kritikas telkia tarptautinę paramą opozicinei veiklai? Bet kam tuomet reikia marširuoti kariniame poligone?
Kremliaus „troliui“ atviri Vilniaus vartai?
Keistas sutapimas: kaip tik šio „vizito“ metu 15min.lt portalas pranešė, kad Vilniaus oro uoste, keleivinių lėktuvų zonoje, stovi privatus lėktuvas, priklausąs uoliam V. Putino sąjungininkui ir „trolių fabriko“ vadui Jevgenijui Prigožinui, kuriam ir jo lėktuvui paskelbtos JAV sankcijos už kišimąsi į Amerikos prezidento rinkimus. Lėktuvas „Hawker 800“ į Vilnių atskrido sausio 28 d. neva remontui. Jame buvo du Rusijos piliečiai ir įgula. Kokie tai žmonės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovas negalėjo pasakyti. Iki šiol jokios informacijos nei apie atskridusiuosius, nei apie remonto įmonę neteikia ir kitos tarnybos.
Portalas skelbia, kad J. Prigožino lėktuvas buvo nusileidęs Vilniuje ir 2018 m. spalį ir remontuojamas įmonės „FL Technics“ angare. Šį kartą jis jau keletą savaičių stovi nepajudintas… Tai kelia įvairių spėlionių, susijusių su nacionaliniu saugumu.
Rusijos verslininkas J. Prigožinas vadinamas „Putino virėju“ ir finansuoja propagandinę kampaniją prieš Vakarus bei veikia rinkėjų nuomonę, verčiant juos nepasitikėti JAV rinkimų sistema, buvo rašoma 37 puslapių dokumente, paskelbtame specialiojo prokuroro Roberto Muellerio.
Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius 15min sakė, kad su Prigožinu susijusios įmonės ir asmenys dabar yra žinomi dėl įvairiausių karinių veiklų Sirijoje, Afrikoje ir kituose regionuose, šis oligarchas yra siejamas su privačia karine bendrove „Vagner“, kurios nariai įtariami vykdę žiaurias egzekucijas Sirijoje ir kitur.
M.Laurinavičius taip pat sakė: „Tai rodo, kad Lietuva neturi jokios strategijos, kaip priešintis Rusijos grėsmėms.“
Jis pabrėžė, kad pastarieji įvykiai rodo, jog Lietuvoje nėra sistemos, kuri leistų efektyviai keistis informacija tarp institucijų ir su kitais partneriais. „Mes nuolat girdime, kad politikai, Seimo nariai, premjeras, specialiųjų tarnybų atstovai sako, kad mes esame saugūs. Bet tokie dalykai rodo, kad mes nesame pasiruošę tinkamai reaguoti“, – teigė M.Laurinavičius.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt foto
Jam pritarė karinis ekspertas Audrius Bačiulis, kuris savo „Facebook“ paskyroje vasario 8 d. rašė: „Turėsiu daug juoko, jei paaiškės, kad šituo Prigožino lėktuvu į Vilnių atskrido didysis Rusijos opozicionierius Navalnas, kurį šiandien šauliai prigavo buvusioje Vanaginės karinėje bazėje (dabar priklausančioje Gedimino Štabo batalionui) ir su karo policijos pagalba išprašė.“
Juokas pro ašaras: o gal tikrai opozicija Rusijoje dirba ranka rankon su Kremliaus „troliais“? Gal tikrai jie tam išnaudoja Lietuvą, kurios valdžia žiūri pro pirštus į tokių veikėjų manevrus, net jeigu jie ir tiesiogiai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui?
Klausimų daug, o atsakymo į juos dar nėra. O gal VSD ataskaita tėra planinis metinis atsirašinėjimo popiergalis? Apie tai – kitame rašinyje.
Susitikimo metu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi ir krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu aptarė pastarosios savaitės įvykius Irake, kur mokymo misijose dalyvauja ir Lietuvos kariai.
Pasak prezidento vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Vytauto Jono Žuko, Lietuva vienašališkai nesiūlys atšaukti savo karių iš Irako.
Pasak V. J. Žuko, dėl savo karių atšaukimo iš Irako spręs visi sąjungininkai, todėl Lietuva vienašališkų veiksmų nesiims.
Raketomis apšaudytoje Ain al Asado karinėje bazėje iš viso buvo šeši Lietuvos kariai. Antradienį, apie 17 val. 30 min. Lietuvos laiku, Lietuvos kariai kartu su kitų valstybių kariais paliko karinę bazę, nes buvo gauta informacija dėl galimos raketų grėsmės. Balistinių raketų ataka įvykdyta kiek po vidurnakčio. Šiuo metu Irane yra 12 Lietuvos karių, vieni atlieka patarėjo funkcijas, kita dalyvauja kariniuose mokymuose.
Šiuo metu visi karių mokymai sustabdyti.
„Prezidentas aktyviai stebi situaciją Artimuosiuose Rytuose. (…) Prezidentas išreiškė susirūpinimą dėl mūsų tarnaujančių karių Irake ir Artimųjų Rytų regione saugumo. Prezidento nuomone, geriausias būdas šiuo metu valdyti situaciją Irake – deeskaluoti ir spręsti konfliktą diplomatinėmis priemonėmis. Taip pat yra jo sprendimas savarankiškai nesiimti jokių veiksmų ir laukti sąjungininkų sprendimų, kas liečia karių saugumą bei jų perdislokavimą regione“, – teigė V. J. Žukas.
Ministras R. Karoblis dar kartą patikino, kad Irake esantys Lietuvos kariai nenukentėjo, ir yra dedamos visos pastangos užtikrinti jų saugumą. Tiek R. Karoblis, tiek L. Linkevičius dar kartą patikino, kad Lietuvos pozicija yra tokia pati kaip ir kitų NATO šalių – JAV pastangos kovoti su terorizmu yra remiamos.
R. Karoblis teigė, kad nė vienas karys nepasiprašė būti sugrąžintas į Lietuvą. Ministras sakė, kad vėl sužinojus apie galimą pavojų, Lietuvos kariai gali būti perdislokuojami.
„Tai yra priemonės, atsižvelgiant į pačią saugumo situaciją. Apribotas išvažiavimas už bazės ribų, dalinių vadų įsakymu nustatomos tam tikros priemonės, pavyzdžiui, gali būti, tikėtina, kad ir yra, šarvinės liemenės nešiojamos ir panašūs dalykai. Pagal žvalgybinę informaciją, esant didesniam pavojui, perdislokuojamas į kitą vietą iš galimų taikinių ir kiti dalykai, susiję su taktiniais sprendimais“, – kalbėjo R. Karoblis.
Tuo tarpu L. Linkevičius teigia, kad prie deeskalacijos proceso galėtų prisidėti ir ES.
„Kaip ES galėtų įsijungti į šį derinimo procesą, deeskalacijos procesą kaip potencialus veikėjas. ES turi tam pakankamai ekonominių ir politinių argumentų tą daryti. Įvyko tai, kas įvyko. Raginame susikoncentruoti į taikių sprendimų paiešką (…) Tikimės, kad netrukus apie tai kalbės ir JAV prezidentas“, – sakė L. Linkevičius.
Susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos, pasak L. Linkevičiaus, šiuo metu nėra veiksnus.
„Faktiškai jis nėra veiksnus šiuo metu. De jure tebeegzistuoja, de facto sunku pasakyti kaip yra“, – teigė L. Linkevičius.
ELTA primena, kad anksčiau oficialus Pentagono atstovas Jonathanas Hoffmanas pranešė, jog Iranas raketomis smogė mažiausiai dviem JAV naudojamoms karinėms bazėms Irake. Pasak jo, Iranas paleido keliolika raketų į ir Erbilio miesto oro uostą.
Situacija Artimuosiuose Rytuose smarkiai susikomplikavo po to, kai sausio 3 d. JAV surengė ataką Bagdado oro uosto rajone, per kurią buvo nukautas Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vadas generolas Qasemas Soleimanis. Irano aukščiausioji nacionalinio saugumo taryba pareiškė darysianti viską, kad būtų atkeršyta už generolo mirtį.
Irano revoliucinei gvardijai raketomis apšaudžius karines bazes Irake, kur dislokuoti JAV kariai, Vyriausybėje surengtas pasitarimas. Po susitikimo su premjeru Sauliumi Skverneliu krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir Gynybos štabo viršininkas generolas majoras Gintautas Zenkevičius patikino, kad Irake esantys Lietuvos kariai nenukentėjo ir yra dedamos visos pastangos užtikrinti jų saugumą.
„Šią naktį įvyko tam tikri svarbūs įvykiai Irake, ten kur dalyvauja tarptautinėse operacijose, turinčiose mokymo pobūdį, ir mūsų kariai. Iranas apšaudė JAV ir sąjungininkų, įskaitant NATO, dvi bazes. Tačiau gerai, kad Lietuvos kariai nenukentėjo ir preliminari informacija yra, kad nėra sužeistų ar žuvusių ir kitų koalicijos partnerių“, – situaciją apibendrino R. Karoblis.
Anot užsienio reikalų ministro, svarbiausias Lietuvos ir sąjungininkų tikslas dabar yra užtikrinti karių saugumą.
„Svarbiausias šiuo metu klausimas yra karių saugumas tiek Lietuvos požiūriu, tiek ir mūsų sąjungininkų. Daroma viskas, kad tas saugumas būtų maksimaliai užtikrintas“, – patvirtino krašto apsaugos ministras, primindamas, kad siekiant karių saugumo NATO taryba nubalsavo, kad mokomieji veiksmai Irake būtų laikinai sustabdyti.
Savo ruožtu G. Zenkevičius patvirtino, kad Irake esantys kariai dar 17.30 val. Lietuvos laiku gavo nurodymą palikti bazę, o pats apšaudymas įvyko jau po vidurnakčio Lietuvos laiku. Ryte, jau po atakų, kariai saugiai sugrįžo į bazę ir turi galimybę bendrauti su artimaisiais.
„Kariai turi galimybe bendrauti su artimaisiais, kol kas visos linijos yra atviros ir veikia, taip pat gynybos štabas siunčia informaciją artimiesiems ir karių artimieji gali skambinti jiems duotais telefonais į Gynybos štabą ištisą parą“, – kalbėjo G. Zenkevičius, akcentuodamas, kad kol kas nei vienas Lietuvos karys nepareiškė noro grįžti į gimtinę.
Trečiadienį premjeras S. Skvernelis su atsakingais pareigūnais aptarė situaciją Artimųjų rytų regione. Kaip skelbė Vyriausybė, susitikimo metu aptarti Irano veiksmai Irake, galimi jų padariniai bei priemonės, kurių imamasi siekiant apsaugoti mokymo misijose dalyvaujančius Lietuvos karius.
ELTA primena, kad anksčiau oficialus Pentagono atstovas Jonathanas Hoffmanas pranešė, jog Iranas raketomis smogė mažiausiai dviem JAV naudojamoms karinėms bazėms Irake. Pasak jo, Iranas paleido keliolika raketų į Ain al Asado bazę ir Erbilio miesto oro uostą.
Situacija Artimuosiuose Rytuose smarkiai susikomplikavo po to, kai sausio 3 d. JAV surengė ataką Bagdado oro uosto rajone, per kurią buvo nukautas Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vadas generolas Qasemas Soleimanis. Irano aukščiausioji nacionalinio saugumo taryba pareiškė darysianti visa, kad būtų atkeršyta už generolo mirtį.
NATO darbinis dokumentas, anot kurio, Belgijoje yra dislokuoti JAV branduoliniai ginklai, šalyje sukėlė kontroversiją. Dokumente teigiama, kad Belgijos Kleine Brogelio karinėje bazėje netoli Nyderlandų sienos yra dislokuotos amerikiečių karinių pajėgų bombos B61.
Belgijos „žaliųjų“ parlamentaras Samuelis Cogolatis pareiškė, kad tai yra nusižengimas 1968 metais Belgijos pasirašytai Branduolinio ginklo neplatinimo sutarčiai. Anot parlamentaro, jau seniai vieša paslaptis yra tai, kad tokie ginklai dislokuoti Kleine Brogelyje. Tačiau dabar esą yra „oficiali NATO ataskaita“, kuri tai patvirtina. Dabar, pasak S. Cogolačio, reikia skaidrių debatų ir nutraukti veidmainystę bei melą.
Minėtą NATO dokumentą balandžio 16-ąją pasirašė NATO parlamentinės asamblėjos viceprezidentas kanadietis Josephas A. Day‘us. Jame įvardytos šešios bazės, kuriose JAV pajėgos, „vykdydamos savo NATO misiją“ Europoje, dislokavo „apie 150 bombų B61“. Be Belgijos tai dar yra bazės Vokietijoje, Nyderlanduose, Turkijoje ir Italijoje.
NATO atsiribojo nuo šio dokumento. Tai yra ne oficialus NATO dokumentas, o tik parlamentinės asamblėjos narių darbinis dokumentas, sakė NATO atstovas.
JAV ir Rusijai pasitraukus iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), didėja būgštavimai dėl naujų branduolinio ginklavimosi varžybų. NATO duomenimis, šiuo metu neplanuojama Europoje dislokuoti naujų branduolinių ginklų.
Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmiausia – retorinis klausimas: kaip jūs pasielgtumėte, jei paskambintų iš Vilniuje įsikūrusios Armėnijos ambasados ir pakviestų į svečius arba atsiųstų kvietimą – elektroninį laišką?
Iškart šautų į galvą mintis: nieko įtartino. Argi smerktina, jei Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas (Tigran Mkrtchyan) mėgina susipažinti su lietuviais, besidominčiais Kaukazo istorija, arba nori pasišnekėti su istorikais, publicistais bei žurnalistais, kurie galbūt ateityje rašys Kaukazo temomis?
Toks Armėnijos ambasados darbuotojų kvietimas laikytinas įprastu diplomatiniu darbu. Ir vis dėlto nebūkime naivūs. Tokiais pakvietimais diplomatai nesimėto. Istorija, apie kurią atsitiktinai sužinojau, – dviprasmiška. Apie intensyvias Armėnijos ambasados vadovų pastangas susipažinti su vienu plunksnos darbuotoju šių eilučių autoriui papasakojo žmogus, parašęs tekstų apie Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.
Beje, armėniškojo pakvietimo istorija baigėsi net neprasidėjusi. Publicistas, istorikas nepanoro nei svečiuotis Armėnijos ambasdoje, nei susitikti su ambasadoriumi viename iš Vilniuje veikiančių armėniškų restoranų. Armėnų diplomatams jis pateikė mandagų atsisakymą.
Viena iš svarbiausių atsisakymo priežasčių – publicistas, istorikas įtarė, jog bus įtikinėjamas, vaizdžiai tariant, perbėgti į kitą barikadų pusę. Mat savo tekstuose laikosi oficialiam Jerevanui nepalankios pozicijos: Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų Karabachą, kadangi šis regionas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tačiau lietuvis savosios nuomonės keisti neketina. Neketina dar ir dėl to, kad lygiai tokios pat pozicijos – Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų karabachą – laikosi ir NATO bei Europos sąjungos valstybės, įskaitant ir Lietuvą.
Antroji atsisakymo priežastis – nenorėjo sulaukti pasiūlymo iš Armėnijos pusės keliauti į Kalnų Karabachą ir ten „viską pamatyti savo akimis“. Išvysti Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą, be abejo, būtų prasminga. Bet tik ne šiandien, kol jį neteisėtai kontroliuoja armėnų ginkluotosios pajėgos. Jis puikiai supranta klastą: jei šiandien nuvyktų į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, norom nenorom susipyktų ne tik su Azerbaidžanu ir jo sąjungininke NATO nare Turkija, bet ir prieštarautų oficialiai Lietuvos pozicijai, jog „Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui“.
Taigi mūsų plunksnos darbuotojas, besidarbuojantis ne tik istorijos, bet ir publicistikos baruose, pasielgė džentelmeniškai. Jis pasistengė išvengti atviro konflikto, todėl ir atsisakė praverti Armėnijos ambasados duris. Nors jam, beje, labai knietėjo ambasadoriui pasakyti tiesiai į akis: „Pradėsime draugauti tuomet, kai išvesite okupacinę kariuomenę iš Kalnų Karabacho“.
Kaip įvykiai klostėsi vėliau? Armėnijos ambasada pasielgė ne visai korektiškai. Sulaukusi pasakymo „ne, nenoriu“ ji vis tik dar keletą sykių pabandė … susidraugauti. Ji, regis, pamiršo liaudišką patarlę: „Per prievartą mielas nebūsi“. Štai tada publicistas rimtai pyktelėjo: nejaugi Armėnijos diplomatai nežino, kad lietuviai alergiški įvairioms spaudimo, apdorojimo, „smegenų praplovimo“ akcijoms, ypač kai jų griebiasi svetimos valstybės oficialūs atstovai? Įkyrus prašymas susitikti tikrai nesuderinamas su diplomatine etika ir normaliais tarpvalstybiniais santykiais.
Publicistas šią istoriją portalui slaptai.lt papasakojo neatsitiktinai. Jis norėtų žinoti, kiek dar lietuvių žurnalistų, publicistų, istorikų sulaukė skambučių iš Armėnijos ambasados? Jis taip pat teiravosi, nejaugi Armėnijos ambasados darbuotojai nėra bandę „apdoroti“ ir agresyvią Armėnijos politiką kritikuojančios knygos „Juodojo Sodo tragedija” autoriaus?
Dėl kitų kolegų – nežinau. Bent jau niekas iki šiol nesiskundė. Todėl galiu laiduoti tik dėl savo personos – iš Armėnijos ambasados niekas niekad man neskambino, manęs niekas niekad neviliojo aplankyti armėnų okupacinių pajėgų kontroliuojamo Kalnų Karabacho. O jei ir pakviestų, jei viliotų – atsisakyčiau. Atsisakyčiau dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiandien nepageidaučiau susitikimo ir su Lietuvoje reziduojančiais rusų diplomatais (pirmiausia grąžinkite iš Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atimtas žemes).
Maniškis atsakymas armėnų diplomatams toks: kol teisėtiems šeimininkams negrąžinsite Kalnų Karabacho, tol nebus draugysčių. Po to, žinoma, verta priminti ir Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę. Ilgiems dešimtmečiams įsileisti Rusijos kariuomenės daliniai – ne žaisliukas, į kurį būtų galima nekreipti dėmesio. Tragiška Lietuvos istorija – puikus pavyzdys. Žodžiu, jei kviesite į svečius, tai tik tuomet, kai jūsų šalyje nebeliks šiuo metu Ukrainą, Moldovą, Gruziją terorizuojančių rusų kariškių.
O kol Kalnų Karabachą laikote okupuotą, kol jūsų Giumri mieste šeimininkauja rusų kariškiai – nesiuntinėkite kvietimų, neskambinėkite į mobilųjį.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, jog Lenkija neturėtų laukti kažkokios grėsmės iš Baltarusijos, bet jei lenkai žvangins ginklais, Minskas į tai reaguos. Savo nuomonę jis išsakė antradienį, skirdamas naują šalies ambasadorių Lenkijoje Vladimirą Čiuševą.
„Jokios grėsmės iš mūsų jie tegul nelaukia. Bet tai nereiškia, jog jei jie žvangins ginklais, mes ramiai į tai žiūrėsime. Turiu omenyje ir mūsų bendrą Baltarusijos ir Rusijos grupuotę šiame ruože“, – cituoja prezidentą naujienų agentūra BELTA.
Anot A. Lukašenkos, artimiausi metai Baltarusijos ir Lenkijos santykiams bus lemiami tolimos perspektyvos požiūriu. „Nesakyčiau, kad jie be problemų, jų pakanka, bet jos visos išsprendžiamos. Ir šiuo tikslu reikia padaryti visa, nes artimiausi metai Baltarusijos ir Lenkijos santykiams bus lemiami turint omenyje tolimą perspektyvą“, – pabrėžė A. Lukašenka.
„Ši tauta mums nėra svetima“, – priminė A. Lukašenka, išlydėdamas naują ambasadorių į Varšuvą.
Anksčiau A. Lukašenka neatmetė simetriško atsakymo į JAV karinės bazės dislokavimą Lenkijoje. Anot prezidento, jis Lenkijos užsienio reikalų ministrui sakė, kad nereikia steigti nereikalingų bazių, kitaip Minskas ir Maskva turės į tai atsakyti, „kažką dislokuoti, kad galėtų priešintis“.
Iš visų konfliktų, kurie pastaruoju metu vyksta pasaulyje, pavojingiausias yra Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui ir žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms, Kaukaze prasidėjo išsivaduojamieji nacionaliniai judėjimai, ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.
Sovietų Sąjunga nedelsdama perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano – židiniu. Beveik milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną.
Devintame dešimtmetyje, Michailui Gorbačiovui pradėjus įgyvendinti reformas ir sumažinus karinę bei politinę kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnai paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomu tapęs Azerbaidžanas bandė apginti savo interesus – išsaugoti savo žemes, bet Armėnija su Rusijos pagalba užkariavo Kalnų Karabachą.
Manoma, kad apie 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną 9šiuo metu Armėnijoje nėra nė vieno azerbaidžaniečio, o Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų). Tarptautinė bendruomenė pripažįsta Kalnų Karabachą sudėtine Azerbaidžano dalimi, tačiau Baku šiuo metu paradęs jo kontrolę.
Taigi ko vertas toks pripažinimas, jeigu realių veiksmų ligi šiol nėra, o uždelsto veikimo bomba tebetiksi?
Iki šiol ši žaizda pūliuoja, tarptautinė bendruomenė netgi primiršo, kad ši problema tebeegzistuoja; mat pasaulyje atsiranda naujų konfliktų židinių etniniu, nacionaliniu bei religiniu pagrindu. Ir, be jokios abejonės, ne be kitų suinteresuotų valstybių įsikišimo.
Užšaldytas konfliktas teberusena
Dažnai Kalnų Karabachas vadinamas užšaldytu konfliktu, kaip ir Padniestrė – Moldovoje, Abchazija ir Pietų Osetija – Gruzijoje ir dabar Krymas bei Donbasas – Ukrainoje.
Tačiau tai per daug supaprastinama, nes karas Kalnų Karabache baigėsi 1994 m. paliaubomis, tiesa, taikos sutartis nebuvo sudaryta. Ten nėra tarptautinių taikos palaikymo pajėgų (kaip, beje, ir Ukrainoje – red.), o kariaujančias puses skiria apkasų ir įtvirtinimų vielos, iš kurių nuolat vyksta susišaudymai. Praėjusiais metais žuvo daugiau karių nei kuriais kitais metais po 1994 m. Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache oficialiai nėra Rusijos karių. Bet Rusija turi karinę bazę Armėnijos vakaruose, netoli sienos su Turkija, ir nemokamai remia Armėniją ginklais.
Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.
Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas; ten nerasi kitų tautybių žmonių išskyrus armėnus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių (kurie ten gyveno iki prasidedant koviniams veiksmams) sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui.
Derybos dėl Kalnų Karabacho per pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų nuolat atsinaujindavo, tačiau rezultatų nepasiekta iki šiol, Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai beveik nesusitinka.
Kovos Karabache vyksta dėl kaimų, bet tai gali paveikti visą regioną ir pasklisti daug plačiau. Nestabilios nuolat besikeičiančios naftos kainos ir ekonomikos krizė Rusijoje spaudžia Azerbaidžano vyriausybę. Žmonių nepasitenkinimas didėja. Tad galbūt esama manančiųjų, kad kovos dėl Kalnų Karabacho labiau sutelks azerbaidžaniečių tautą savo žemių susigrąžinimui. Armėnijos valdžia taip pat susiduria su piliečių protestais dėl demokratijos suvaržymų ir galbūt taip pat tikisi, kad atsinaujinęs konfliktas suvienys tautą.
Kitas veiksnys – pablogėję Rusijos, kuri yra sena Armėnijos sąjungininkė (ginklus armėnams tiekia tiekia nemokamai, o Azerbaidžanui – už didelius pinigus). Armėnija yra Eurazijos muitų sąjungos narė, Azerbaidžanas – ne. Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.
Todėl Kalnų Karabachas gali peraugti į daug didesnį konfliktą, į kurį įsitrauktų Rusija ir Turkija – NATO narė bei JAV sąjungininkė.
Kartas nuo karto iš naujo įsiplieskiantys konfliktai nedideliame Kaukazo regiono lopinėlyje tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingu senų sąskaitų suvedinėjimu. Dėl 12 tūkst. kv. km kalnuoto Kalnų Karabacho jau beveik šimtmetį kovojantys armėnai ir azerbaidžaniečiai turi galingus užtarėjus; vieni – Rusiją, kiti – Turkiją.
Nuo 1988 iki 1994 metų vykęs Azerbaidžano ir Armėnijos karas dėl Kalnų Karabacho nusinešė 30 tūkst. gyvybių. Tačiau net ir po pasirašytų trapių paliaubų abiejų šalių pasienyje būta dešimtys smurto proveržių. Pastarieji mūšiai labiau primena ne pavienius incidentus, o naujo karo pradžią. Abi pusės kaltina viena kitą melu ir karo veiksmų atnaujinimu.
Ženklų, kad šį sykį konfliktas bus greitai užglaistytas, nerodo ir faktas, kad abi pusės į mūšių vietas telkia sunkiąją ginkluotę.
Visiems aišku, bet…
Kruvina kova dėl „Juodojo sodo“ Kalnų Karabachą armėnai laiko savo istorinėmis žemėmis. Čia gyvena apie 150 tūkst. žmonių, daugiausiai etninių armėnų. Bet Armėnija nutyli, kaip ir kodėl į šį regioną jie buvo atkeliami kelis šimtus metų iš eilės. Musulmoniškasis Azerbaidžanas jau daugiau nei šimtmetį siekia susigrąžinti šį regioną, kurio pavadinimas reiškia „Juodąjį sodą“.
Kalnuota teritorija garsėja derlingais slėniais, dėl kurių kontrolės Armėnija ir Azerbaidžanas per pastarąjį šimtmetį kariavo jau du sykius. Po Pirmojo pasaulinio karo abi tautas dėl regiono dar labiau sukiršino į valdžią atėję bolševikai, kurie ne tik įkūrė Kalnų Karabacho autonominį regioną, priskirtą Azerbaidžanui, bet į jį pradėjo kryptingai perkelti armėnų tautybės žmones. 1988-siais regiono gyventojai panoro dar didesnės autonomijos (Kremlius juos specialiai tam kurstė). Šimtmečius tvyrojusi armėnų ir azerbaidžaniečių tarpusavio neapykanta prasiveržė visa jėga – abi pusės viena prieš kitą rengė pogromus, o 1991 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai armėnai ir azerbaidžaniečiai iššlavė besitraukusios sovietų armijos ginkluotės sandėlius ir perėjo į atvirą karą. Kiekybinę persvarą turėję azerbaidžaniečiai turėjo daugiau ginkluotės. Tačiau dėl prastų vadovavimo įgūdžių Azerbaidžano karininkai nesugebėjo planuoti operacijų ir palaužti armėnų, kuriems talkino rusų kariniai instruktoriai. Pastarieji ne tik išlaikė Kalnų Karabacho kontrolę, bet ir okupavo gyvenamąsias teritorijas, priversdami šimtus tūkstančių azerbaidžaniečių palikti savo namus. 1994 metais pasirašius paliaubas konfliktas tapo įšaldytu – nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos statusas iki šiol nėra įteisintas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai sustojo ties kontakto linija, kurioje pastaruosius 22 metus nuolat vyksta apsikeitimas ugnimi.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Nuo 1994-ųjų užaugo ne tik nauja azerbaidžaniečių karta, dar nemačiusi karo, bet ir augo paties Azerbaidžano galia. Už naftą gavusi daug pajamų šalis jas investavo į gynybą, vienu metu Azerbaidžano gynybos biudžetas siekė apie 4 mlrd. dolerių; daugiau nei visas Armėnijos biudžetas. Už tokius pinigus – iš viso apie 7 mlrd. dolerių Azerbaidžanas įsigijo daug modernios ginkluotės. Ir ne bet kur, o Armėniją palaikančioje Rusijoje.
Be to, Izraelis padėjo Azerbaidžanui modernizuoti šimtus senesnės modifikacijos tankų T-72 bei pardavė modernių izraelietiškų automatų „Tavor TAR-21“, bepiločių orlaivių, kuriuos Azerbaidžanas naudoja žvalgybai bei artilerijos ugnies koregavimui.
Armėnija buvo ir tebėra neturtinga valstybė, ji priversta remtis beveik išimtinai Rusijos parama: rusai ne tik už mažesnę kainą pardavė armėnams ginkluotės, bet ir pačioje Armėnijoje turi strategiškai svarbią Giumri bazę netoli pasienio su Turkija. Vis dėlto paminėtina, jog Rusija pastaraisiais metais ginklavo abi konflikto puses.
Kol kas Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgos vengia naudoti savo moderniausią techniką ir viena į kitą pyškina iš artilerijos pabūklų bei salvinės ugnies sistemų „Grad“. Tačiau Azerbaidžano pasitikėjimas savo jėgomis, kalbos apie „istorinių klaidų atitaisymą“ bei manymas, kad Armėnija yra nusilpusi, gali išprovokuoti didelį tarpvalstybinį konfliktą. Kam jis būtų naudingas?
Viena iš versijų gali būti ta, jog atsinaujinusį armėnų ir azerbaidžaniečių karą pasisiūlytų spręsti abi šalis ginklavusi Rusija. Galbūt tai yra dar vienas dėmesio atitraukimas, ar „tarpininkavimo“ sprendžiant karštą konfliktą demonstravimas bei savo svarbos „užtikrinant stabilumą regione“ pabrėžimas. Maskva jau įrodė norint būti nepamainoma tarptautine žaidėja, sprendžiančia konfliktus; jei Gruzijos kare Kremliui nepavyko įrodyti savo, kaip taikdario vaidmens, tai Sirijoje be Rusijos dabar jau nebeįsivaizduojamas joks konflikto sprendimas.
Sudėtinga suprasti. Akivaizdi paplitusi tendencija įžvelgti „Maskvos ranką“ – Rusijos valdžios mėginimą sukurti situaciją, į kurią ji galėtų įsikišti, įpiršdama savo taikdarių pajėgų įvedimą. Žinoma, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas aktyviai rengia naują konflikto sureguliavimo planą, kuriame Rusijai bus numatytas taikos garanto vaidmuo. Savaime suprantama, Rusija turi svarių interesų abiejose Kalnų Karabacho konflikto pusėse, o viena iš konflikto pusių – Armėnija – yra sena karinė Rusijos sąjungininkė.
Vis dėlto, nepaisant turimos įtakos, šio konflikto lemiama jėga yra ne Rusija, o Armėnija ir Azerbaidžanas. Rusija neturi karinių pozicijų Kalnų Karabache, nes nesugebėjo įgyvendinti plano dėl Rusijos taikdarių dislokavimo šioje teritorijoje 1994 m., kai buvo susitarta dėl paliaubų. Keletą vėlesnių taikdarių iniciatyvų, kurias pasiūlė arba kuriose dalyvavo Maskva, Baku atmetė.
Ar kompromisas įmanomas? Šiuo metu tiek Azerbaidžanui, tiek ir visam pasauliui primenama, kad šis konfliktas – tai parako statinė, galinti sprogti bet kurią akimirką ir turėti katastrofiškų padarinių. Karo žaizdos ir vienas kitam jaučiama neapykanta tapo esminiu veiksniu nepriklausomoms Armėnijos ir Azerbaidžano valstybėms, todėl beveik niekas nekalba apie kompromisą. Azerbaidžanas per konfliktą neteko ne tik Kalnų Karabacho, kuriame gyventa ne tik armėnų, bet ir daug azerbaidžaniečių, tačiau taip pat dalinai arba visiškai prarado septynis aplink jį esančius rajonus, o antiarmėniškos nuotaikos itin stiprios.
Hodžaly aukoms atminti
Be to, išorinis spaudimas siekiant konflikto sureguliavimo iš trijų tarptautinių tarpininkių – Rusijos, JAV ir Prancūzijos – pusės visada buvo silpnesnis nei Armėnijos ir Azerbaidžano pasipriešinimas pačiai kompromiso idėjai. Pastaruosius kelerius metus situacija tik blogėjo. Liko praeityje tos dienos, kai abiejų šalių kariuomenės sėdėdavo kalnuose esančiuose apkasuose tik kartkartėmis paleisdami vos kelis šūvius į priešininko pozicijas. Vadinama skiriamoji linija tarp šių dviejų valstybių virto labiausiai sutvirtinta karine zona Europoje su tankais ir sunkiąja artilerija. Dar bendrą vaizdą papildžius tarpusavio pasitikėjimo praradimu tarp Vakarų ir Rusijos, kurios turėjo tarpininkauti šių dviejų šalių ginče, gaunamas pavojingas mišinys potencialiam kariniam konfliktui įsiliepsnoti.
Kodėl paliaubų iki šiol daugmaž buvo laikomasi? Labiausiai tikėtini du dabartinės situacijos vystymosi scenarijai. Gali būti, kad paliaubas viena iš konflikto pusių pažeidė atsitiktinai, o vėliau situacija tapo nebekontroliuojama, ir tik abiem pusėms patyrus rimtų nuostolių buvo nuspręsta liautis. Dar gali būti, kad Azerbaidžanas nusprendė surengti nedidelę karinę operaciją, mėgindamas pakeisti situaciją kovos lauke ir tokiu būdu pagerindamas savo pozicijas ir susigrąžindamas dalį prarastų teritorijų.
Paliaubas atkurti bus sudėtinga, o net jei tai pavyktų padaryti, jos būtų trapios. Emocijos šiuo metu yra pasiekusios itin įtemptą lygmenį; stiprus ir keršto troškimas. Taigi akivaizdu, kad pasaulis neturi teisės ignoruoti Kalnų Karabacho konflikto, vadovaudamasis vien savo merkantiliniais tikslais.
Pos scriptum
Dabar daugiau kaip 400 tūkstančių pabėgėlio dalią patyrusių azerbaidžaniečių vis dar gyvena po laikinu stogu. Savoje šalyje tremtiniais tapę azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip armėnų pajėgos jų gyvenamuosius rajonus apsupo 1993 metais. Gyventojai buvo atkirsti nuo likusio Azerbaidžano. Tuometinis prezidentas Geidaras Alijevas susitarė su kaimyniniu Iranu, kad civiliai azerbaidžaniečiai galėtų per šios šalies teritoriją išeiti iš apsupties. Kelio ženklai Azerbaidžane rodo kryptis į okupuotus miestus, kurie nepasiekiami nei vienam azerbaidžaniečiui.
Anksčiau su armėnais jie sugyveno draugiškai, kaip geri kaimynai. Niekada negalvojo ir netikėjo, kad kaimynai ateis jų žudyti.
Niekas šiandien negali paaiškinti, kodėl Azerbaidžane iki šiol sugyvena įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės, o Armėnija tapo praktiškai vienataute šalimi. Iš namų išvaryti milijonas žmonių Europoje neretai painiojamas dėl to, kiek pabėgėlių iš viso yra Azerbaidžane, nes dažniausiai skaičiuojami tik Karabacho karo metu namus turėję palikti žmonės. Painiojamasi ir todėl, kad dažnai klaidingai galvojama, jog okupuotas tik Kalnų Karabachas, nors iš tiesų dar okupuota daugiau nei dvigubai už šią sritį didesnė Azerbaidžano teritorijos dalis. Tuo metu pabėgėlių antplūdis prasidėjo dar sovietmečiu – 1988–1992 metais į Azerbaidžaną plūstelėjo pirmoji 250 tūkstančių žmonių banga. Tai buvo iš Armėnijos teritorijos išginti azerbaidžaniečiai. Dar apie 700 tūkstančių pabėgėlių paliko savo namus, kai Armėnijos agresija atplėšė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar 7 gretimus Azerbaidžano rajonus. Be to, Baku priėmė apie 50 tūkstančių turkų pabėgėlių iš Uzbekistano.
Atsižvelgiant į natūralų prieauglį, pabėgėlių skaičius Azerbaidžane išaugo iki 1,2 milijono. Seniai įvykusią agresiją pasaulis linkęs pamiršti, nes pasaulyje nuolat kyla vis nauji karai, tenka rūpintis vis naujais pabėgėliais. Azerbaidžaniečiai dėl to jaučia nuoskaudą – panašu, kad visiems patogiau pamiršti ir milijoną pabėgėlių, ir priežastį, kodėl jiems teko bėgti iš gimtųjų namų.
Tačiau surasti etninių valymų vykdytojus nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Ypač tuomet, kai juos slepia kita valstybė.
Tai jau patyrė ir mūsų šalis – Sausio 13-sios budeliai surado saugų prieglobstį Rusijoje, Baltarusijoje.
LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
Karabacho karo ir ankstesnių etninių valymų metu priversti bėgti azerbaidžaniečiai yra ne vienintelės agresijos aukos. Tūkstančiai vis dar laikomi dingusiais be žinios. Anot Azerbaidžano karinės prokuratūros, karo belaisviais tapo per 4000 azerbaidžaniečių, iš kurių tik pusantro tūkstančio grįžo į tėvynę. Apie likusiųjų likimą nieko nežinoma.
Iš viso konflikto metu žuvo apie 20 tūkstančių azerbaidžaniečių. Azerbaidžano karinė prokuratūra tiria daugybę agresijos metu įvykdytų nusikaltimų nuo genocido iki belaisvių kankinimo. Tarp jų ir nacionaline tragedija tapusias Chodžaly skerdynes. Šiame miestelyje 1992 metais armėnų kareiviai, remiami Rusijos motorizuotų pėstininkų, nužudė per 60 gyventojų, tarp jų – vaikus, moteris, senolius. Azerbaidžaniečių teigimu, išžudytos 8 šeimos, o 1275 žmonės paimti į nelaisvę. Nustatyti 296 kaltinamieji, tačiau ar kada nors jie stos prieš teismą, – viltis labai menka.
Tarptautinių tarpininkų pastangos nustatyti Kalnų Karabacho statusą apčiuopiamų vaisių iki šiol nedavė – azerbaidžaniečių ir armėnų ginčas išlieka vienu „įšaldytų konfliktų“ posovietinės erdvėje. Neužbaigtas konfliktas ilgainiui tapo Armėnijos ekonomikos galvos skausmu – Azerbaidžano sąjungininkė Turkija uždarė sieną su Armėnija, tad valstybė šiuo metu atviras sienas turi tik su Gruzija ir Iranu.
Gaila, bet pasaulis šiais laikais dažniausiai rodo apsimestinį jautrumą vienam nuskriaustajam arba žuvusiajam, ypač jeigu įvykis rezonansinis. Šimtai tūkstančių žuvusiųjų, išvarytųjų ir pažemintų, niekam nerūpi.
Keli Kinijos karo laivai plaukia į bendras su Rusija pratybas Baltijos jūroje. NATO šaltinių duomenimis, flotilę pirmadienį, be kita ko, pastebėjo Nyderlandų karinis laivynas, informuoja agentūra dpa.
Ar nuoširdi Rusijos ir Kinijos kariuomenių draugystė? Youtube.com nuotr.
Flotilę sudaro eskadrinis minininkas, fregata ir aprūpinimo laivas. Pasak NATO šaltinių, rusai ir kinai šį mėnesį rengs apskritai pirmas bendras pratybas Baltijos jūroje.
Kinija šiuo metu smarkiai plečia savo karinį buvimą už Azijos ribų. Prieš kelias dienas paskelbta, kad netrukus darbą pradės pirmoji kinų karinė bazė užsienyje. Ji kuriama Rytų Afrikos šalyje Džibutyje.
Rusijos gynybos ministerija, anot agentūros „Interfax“, pranešė, kad Kinijos karo laivų savaitės pabaigoje laukiama Baltijsko uoste, kur įsikūrusi Rusijos Baltijos jūros flotilė. Pratybos Baltijos jūroje vyks liepos 24-27 dienomis. Jose dalyvaus dešimt įvairių klasių laivų. Manevrai planuojami ir Barenco bei Ochotsko jūrose Rytų Azijoje.
Tai, kas vyksta šiomis dienomis Ukrainoje, primena daugelio jau įvykusių pilietinių karų preliudijas kitose šalyse. Duok Dieve Ukrainai išvengti pilietinio karo, nes ginklų šioje šalyje tikrai netrūksta, o jei pritruks, atsiras, kas patieks. Bet kitąsyk toks karas būna neišvengiamas.
Lietuvoje tuo metu nustebino Vytauto Landsbergio interviu Edmundui Jakilaičiui LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“:
„Aš manau, kad tokioje situacijoje Vyriausybė galėtų paskatinti kai kurias Lietuvos organizacijas būti ten, Ukrainoje. Pavyzdžiui, yra Lietuvos Sąjūdis, yra ir kitos. Deja, Sąjūdis šiandien neturi pinigų, bet gal tokiam tikslui žmonės aukotų? Reikia siųsti aktyvistus, jaunimą su trispalvėmis ir netgi veteranus. Jeigu Vyriausybė paremtų, tai būtų didelis dalykas“.
Pritariu Vytautui Landsbergiui iš esmės. Ir aš norėčiau, kad Ukraina būtų laisva ir nepriklausoma valstybė, nesiūlanti Europos Sąjungai savo likimą spręsti trišalėse derybose „Rusija-Ukraina-ES“.
Kai vilkas pakliūna tarp šunų gaujos, jis nepasiduoda, ne tik iltis rodo, bet jomis ginasi. Kai vilkas iš bandos grobia avį, įkibęs jai į sprandą bėga miško link, avis į pražūtį bėga drauge; nusikaltimo auka dalyvauja nusikaltime (jei avis nebėgtų, jos gulinčios vilkas neįstengtų į mišką nutempti).
Išklausius Eglės Kusaitės baigiamąją kalbą teisme, N.Venckienei bei niekuo nenusikaltusiems Garliavos budėtojams keliamų bylų akivaizdoje, tarsi po paskutinių lašų į visuomenės kantrybės taurę, įvertinus dar pasitikėjimo nuosmukį mūsų teisėtvarkos ir teisėsaugos sistema, tampa aišku kad šiai sistemai reikia priešintis. Sistemos palaikymas prilygtų dalyvavimui nusikaltime.
Vilniaus apygardos teisme, įsikūrusiame buvusiuose KGB rūmuose (simboliška!), 2013 m. gegužės 30 d. bus skelbiamas sprendimas E.Kusaitei, kaltinamai ketinimuRusijos karinėje bazėje Čečėnijoje įvykdyti teroro aktą.
Baltarusijos gynybos ministerija kategoriškai atmeta versijas, esą Baltarusijoje tarnauja daug Rusijos kariškių, persirengusių Baltarusijos kariuomenės uniforma.
Pavyzdžiui, Baltarusijos gynybos ministerijos (GM) Informacijos valdybos viršininkas, spaudos sekretorius pulkininkas Vladimiras Makarovas kategoriškai sukritikavo gegužės 8 d. tiklalapyje charter97.org. išplatintą informaciją, esą Baltarusijoje jau seniai „neoficialiai“ tarnauja apie 3 tūkst. Rusijos kariškių.
Minėtame tinklalapyje teigiama, kad čia neužsimenama apie Rusijos kariškius, kurie Baltarusijoje tarnauja Rusijos kariniuose objektuose: radiolokacinėje stotyje prie Gancevičių ir ryšių mazge Vileikos rajone.
Antono Chodasevičiaus publikacija "Rusijos naikintuvai uždengs sąjungininkų oro erdvės skylę", pasirodžiusi rusiškame leidinyje "Nezavisimaja gazeta", – verta dėmesio. Čia aptariamos Rusijos karinių oro pajėgų bazės steigimo Baltarusijoje perspektyvos.
Pasak straipsnio autoriaus, Baltarusijos opozicija šį žingsnį vadina okupacija, o kariniai ekspertai įsitikinę, jog Baltarusijos prezidento susitarimo esmė – siekis bet kokia kaina išlaikyti valdžią.
Pažymima, kad Europos Sąjunga vis dar nelinkusi įžvelgti grėsmių naujame karinio bendradarbiavimo tarp Rusijos ir Baltarusijos etape.
Amerikiečių kariškis, 2011 metais suimtas už šnipinėjimą, prisipažino esąs kaltas, praneša "Associated Press".
24-rių metų teisiamasis Viljamas Koltonas Millėjus (William Colton Millay) 2013 metų kovą prisipažino esąs kaltas, tačiau JAV armijos atstovai apie tai pranešė tik dabar. Suimtasis kariškis perdavė slaptą informaciją FTB agentui, kuris, dirbdamas priedangoje, prisistatė užsienio žvalgu.
CŽV naudojasi slapta baze Saudo Arabijoje nepilotuojamų lėktuvų atakoms vykdyti Jemene, rašo “The Times”, remdamasis oficialiais JAV Teisingumo ministerijos dokumentais.
Ši bazė buvo naudojama atakai 2011 metų rugsėjį, per kurią buvo nužudytas Anvaras al Avlakis, susijęs su serija teroro aktų Jungtinėse Amerikos Valstijose, pažymi straipsnio autoriai Hu Tomlinsonas, Jona Kreigas ir Maiklas Evansas.
Š.m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teisme Lietuvos Respublikos prokuroras M. Dūda po beveik penkias valandas trukusios kalbos su įvairiais Kremliaus propagandistų pasažais apie tarptautinį terorizmą Kaukaze ir Rusijoje, baisų Islamo vahhabizmo šakos vaidmenį, šakos, kuri, beje, Lietuvoje ir niekur pasaulyje, kiek žinau, išskyrus Rusiją, nėra uždrausta (Meką ir Mediną, švenčiausias viso pasaulio musulmonams vietas Saudi kontroliuoja vahhabistai), apie realią E. Kusaitės grėsmę taikiems okupantų kariams jų strategiškai lietuviškoje karinėje bazėje kažkur Čečėnijoje jai susisprogdinant, bet tai nepadarius dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių, pasiūlė ir subendrino siūlomas bausmes.
