Rugpjūčio 17 d. grupelė Vilniaus universiteto 1957-1962 m.m. laidos lituanistų Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų gatvėje su gėlėmis stovėjome prie mūsų kurso draugo Ipolito Ledo karsto. Atsisveikinome su ilgamečiu Vilniaus universiteto dėstytoju, vienu iš geriausių lietuvių humanitarinės literatūros žinovų ir jos kruopsčiausių komplektuotojų, kurso seniūnu, beveik kiekvienam kolegai turėjusiu didelės įtakos.

Su Ipolitu bendravau beveik iki pat jo mirties, susitikdavome Universitete, mano ir jo namuose;  turiu paskutinę (tikriausiai) jo nuotrauką, kai pernai prie Neries jis kurso draugams Algimantui Bučiui, Vaclovui Mikailioniui ir man pasakojo apie mažai žinomus dalykus iš Universiteto gyvenimo mūsų studijų metais.

Šiandien Ipolitas Ledas savo jubiliejinais metais (1935-2015) amžino poilsio atsigulė Višakio Rūdos kapinėse. O mes, gerai jį pažinojusieji, šviesų jo paveikslą norime dar papildyti pagarbos ir dėkingumo žodžiais bei keliomis nuotraukomis.

Vytautas Visockas

XXX

Jis ruošėsi dideliems darbams…

Šiandien, atrodo, kiekvienas žmogus skelbia savo Aš ir stengiasi būti vis kitoks, bet dažniausiai atrodo toks, kaip ir visi: toks pat banalus, toks pat egocentriškas, toks pat savim pasitikintis ir agresyvus, beveik užprogramuotas reklamos, politikų arba masinės  komunikacijos priemonių.

Ipolitas Ledas, atvirkščiai, stengėsi taip pat, kaip ir daugelis jo bendradarbių, sekti didžiąja Lietuvos kultūros tradicija (literatūra, filosofija, teatru), kurią jis labai gerbė ir puoselėjo,  bet labai išsiskyrė iš jų ir savo principais, ir polinkiais, ir gyvenimo būdu, ir rezultatais. Jis neprastai kruopščiai kaupė literatūrą, ją studijavo, skaitė paskaitas studentams, bet pats beveik nieko nerašė. Kartais atrodė, kad jis ruošėsi dideliems darbams… Tačiau jis taip kritiškai žiūrėdavo į bet kokį savo parašytą tekstą, tiek daug juos taisinėdavo, kad retai kada tepavykdavo juos užbaigti.

Todėl netapo nei kvalifikuotu filologu, nei filosofu. Dažnai jis čia pasijusdavo nelabai patogiai. Kartais konfūzydavosi. Bet labai sirgo dėl lietuvių kultūros, lietuvių kalbos likimo. Pagaliau jis tapo vienu iš geriausių lietuvių humanitarinės literatūros žinovų ir jos kruopščiausių komplektuotojų. Vyresnės kartos žmonės dar puikiai atsimena, kokia literatūra sovietmečiu buvo publikuojama. Ir kaip sunku buvo gauti geriausią literatūrą, atveriančią platesnį ir skaidresnį langą į pasaulį. Ji buvo deficitinė ir labai sunkiai prieinama.

Ipolitas paprastai ją gaudavo. Jis priklausė prie tų žmonių, kurie jau studijų laikais išmoko iššniukštinėti, kaip surasti deficitinę literatūrą ir tapo savi visuose Vilniaus miesto knygynuose, todėl neblogai galėjo žinoti, kur ir kada galėjo pasirodyti tokios knygos arba į ką jas galima išmainyti.  Kur jau kur, o ten jį visada galėdavai susitikti, tai vartantį katalogus, tai skaitinėjantį naujus leidinius, tai su pažįstamais žmonėmis aptarinėjantį knygų medžioklės ypatumus. Išimdamas iš seno ir stipriai apsitrynusio portfelio įsigytas knygas arba jas įsidėdamas, jis visada apčiupinėdavo jų įrišimą, popieriaus kokybę ir šiltai paglostydavo. Gera knyga jam buvo neįkainojamas turtas, o ypač reta – ištisas lobis. Kadangi jis turėjo gerą lituanistinį išsilavinimą, todėl turėjo neblogą nuovoką, kuo turėtų būti papildyta jau seniai didelė jo namų biblioteka.

Tai buvo tikrai ne šių laikų žmogus, pasiryžęs tokiam anais laikais beveik šventam, o dabar labai keistam ir net daug kam visai nesuprantamam darbui ir apsukrumui kaip nepabaigiamas retų, svarbių ir labiausiai istoriškai reikšmingų knygų kaupimas, užtvindęs visus jo kambarius nuo grindų iki pat lubų. O praėjimams buvo palikti tik siauručiai takeliai. Jis rinko knygas ir gyveno tarp knygų, kurios galų gale išvarė jį ir iš namų. Taip, tai buvo žmogus tos jau beveik išnykusios kultūros, kurią dar galėtume vadinti knygine absoliučia šio žodžio prasme.

Krescencijus Stoškus

XXX

Šviesus Ipolito portretas

Ipolitas Ledas pradėjo lituanistikos studijas Vilniaus universitete 1957 m. kartu su Aleksu Girdeniu, Albertu Rosinu, Norbertu Vėliumi, Algimantu Bučiu, Romualdu Ozolu, Evalda Strazdaite-Jakaitiene, Irena Žvigaityte-Bučiene ir visu būriu kitų lituanistų, palikusių matomą pėdsaką mūsų kultūroje. Kurse buvo dvi akademinės grupės – vaikinų ir merginų. Ipolitas ilgus metus buvo vyriškosios grupės seniūnas. Keliais metais vyresnis už daugelį bendramokslių, jis stropiai ėjo savo pareigas, palaikė akademinę rimtį ir susikaupimą. Jis įsiterpdavo į lieratūrinius ginčus su „senesnio žmogaus“ pamokymais ir ironija. Jį domino visa, kuo gyveno kursas. Jis išsaugojo ir perdavė Universiteto bibliotekos rankraštynui vienintelį kurso almanacho „Gaudeamus igitur“ egzempliorų, kuriame gyvai  paliudyta to meto studijų atmosfera.

Nuo pirmųjų studijų metų Ipolitas tapo aistringu bibliofilu, įvairiausiais būdais įsigydamas retų leidinių. Ilgainiui knygų stirtos užgožė didžiąją jo būsto dalį. Atidžiai Ipolitas sekė literatūrinę  savo moksladraugių kūrybą stengdamasis surinkti visa, ką jie yra parašę ir išleidę.

Kita didžiulė Ipolito aistra buvo teatras. Jis kartu su būreliu bendrakursių lankė Juozo Meškausko vadovaujamą teatro studiją, reikliai vertino kolegų kūrybą, vėliau atidžiai sekė Irenos Bučienės teatrinį kelią.

Paskutiniaisiais studijų metais pradėjęs dirbti Filosofijos katedroje Ipolitas tapo ištikimu Eugenijaus Meškausko bendraminčiu ir mokiniu. Čia pradėjo ryškėti jo moksliniai interesai. Iš pradžių jį sudomino vertybių teorija, kurią galvojo aptarti planuojamoje disertacijoje. Vėliau nuo teorijos pasuko į kultūros istoriją – tautinio atgimimo epochą. Buvo sumanęs aprašyti Juozo Andziulaičio- Kalnėno literatūrinę veiklą. Deja, ir šis sumanymas liko neigyvendintas. Ipolitas buvo daugiau linkęs kalbėti nei rašyti. Savo išmintį jis dėstė estetikos kursuose, skaitytuose filologijos fakuleto studentams. Kažin ar yra išlikę šių paskaitų konspektai ir vargu  ar kas imsis jas atkurti. Bet paskleistos mintys tikriausiai išliko paskaitų klausytojų galvose. Kaip ir šviesus  Ipolito portretas – jo bičiulių ir kolegų atmintyje. 

Kęstutis Nastopka

XXX

Visos jėgos – Lietuvos labui

Ipolitas tarp pusšimčio 1957-aisiais susirinkusių į pirmą kursą lituanistų skyrėsi kaip susiformavusi asmenybė. Suvalkietis, baigęs Kudirkos Naumiesčio vidurinę mokyklą, jau tada apsiskaitęs, savarankiškai išsilavinęs, atsinešė šio iškilaus savo kraštiečio, didžiojo varpininko aurą. Kurso draugė Janina, per stojamuosius girdėjusi, jo atsakinėjimą iš Lietuvos istorijos, prisimena puolusi į neviltį, nes mes, tarybinės mokyklos auklėtiniai, tokių žinių nebuvome gavę. Brandesniu protu, svaresniu žodžiu greitai pelnė draugų pagarbą ir ne vienerius metus buvo kurso seniūnas. Jis nepriklausė kurse jokioms grupelėms, tačiau buvo pripažintas autoritetas. Net ir Universiteto dramos būrelyje gaudavo neeilinius vaidmenis, tokius kaip Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio „Milžino paunksmėje“, ir profesionaliai juos atlikdavo.

Dėsninga, kad jau studijų metais Ipolito interesai krypo filosofijos link. Jo išlavintas protas rado sau dirvą Filosofijos katedroje, vadovaujamoje prof. Eugenijaus Meškausko. Visus savo darbingiausius metus Ipolitas Ledas dėstė filosofijos, sociologijos, estetikos kursus Vilniaus universiteto studentams, buvo jų įvertintas ir išskirtas.  Pasak Ipolito, profesoriaus Meškausko užuovėjoje, tikroje gaivios minties oazėje, ryžtasi leisti „Problemas“, „žurnalą be scholastinių štampų, ‘mokslingų’ raizgalų, be įprasto tuščiažodžiavimo“. Daugelį metų Ipolitas buvo žurnalo redkolegijos narys, pats rašė, redagavo, vertė.

Visi kurso draugai žinojo apie jo aistrą rinkti lituanistines knygas, apie jo didelę, sunkiai telpančią bute biblioteką. Visi jautė jo dėmesį, geranorišką rūpestį ir nuoširdų norą, kad visi atiduotų jėgas Lietuvos, Tėvynės, labui.        

Toleina Daržinskaitė

XXX

Knygius

Apie kurso draugus norėčiau rašyti, prisimindamas linksmus studentiškus nutikimus. Juos reikėtų rašyti su humoru, bet kai Viešpats dalijo tą sugebėjimą, aš buvau kažkur išėjęs, todėl nepradėsiu, tuo labiau, kad prireiktų geros apysakos. Keletą žodžių apie labiausiai įsirėžusius pasakysiu kaip moku.

Ipolitas Ledas. Be abejonės, jis man padarė didžiausią įtaką. Ne studijų metais. Tiksliau – pradedant studijų metais. Visą gyvenimą jis buvo mano prižiūrėtojas ir auklėtojas. Vyresnis ne kažin kiek, bet paveikus kaip šimtametis išminčius. Na, žinoma, galima būtų atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad aš buvau nepataisomas plevėsa, o to savo rimtumo didybėje Ipolitas, turiu vilties, savyje galėdavo ir pasigesti, tačiau, šiaip ar taip, jjis mane mokė gyventi nuo pirmo kurso, tebemoko ir dabar. Užrašų knygelėj (bene 1958 m.) turiu užsirašęs kurso susirinkimo diskusiją, kurios didžiausią dalį sudaro I.L. kalbos konspektas. Tėviški pabarimai (laikyti liežuvį už dantų, neskriausti Gegužiuko, ateiti nors į vieną kiekvienos disciplinos paskaitą ir pan.), palydimi supratingos šypsenėlės su kokiu jam būdingu rankos gestu – tarsi būtų lietuviškų debesėlių nusagstytas visas skaidrus mūsų bendravimo dangus. Knygius iki plaukų pašaknų, žinantis visas jų naujienas ir senienas, jis anais laikais Maceiną, Šalkauskį ir visa kita pirkdavo ne tik sau, bet ir man, žinodamas suteiksiąs tikro džiaugsmo ir bent kiek proto. Ilgus pasivaikščiojimus Antakalnio gatvelėm ir takais prisimenu kaip kokių antikos peripatetikų vaikštynes. Ipolitas buvo visą kursą balansuojanti asmenybė. Ne veltui buvo seniūnas.

Romualdas Ozolas

(Iš jo atsiminimų „Kursas: žmonės ir žymenys“, paskelbtų knygoje „Lituanistai. 1957-1962 m. Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai“, 2014)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.08.18; 13:30

Sausio 20 dieną Baltimorėje (JAV) mirė Alfonsas Nyka – Niliūnas – vienas didžiausių, moderniausių XX amžiaus lietuvių poetų.

Jis buvo ir puikus vertėjas, literatūros kritikas.

Skelbiame literatūrologo, literatūros kritiko, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Kęstučio Nastopkos straipsnį apie poetą Alfonsą Nyką – Niliūną ir jo kūrybą.

Continue reading „Šiapus nebūties“

 

VILIUS  BALTRĖNAS

S v e i k i,  s a m a n o t i e j i  b r o m a i !

baltrenas_1…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su  garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus  universitetu, vienu seniausių Europoje  –  prasidėjo nuo didelio,  neplono ir puošnaus Albumo.

Jį džiaugdamasis gavau iš  neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus  žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir  kūrybiniais palinkėjimais  –  kaip Lietuvos radijo literatų būrelio  paskatinamąją premiją.

Gerokai  apkerpėjusioj  atminty –  iš  tuometinio  jaunųjų  susibūrimo  tebemirguoja Violetos  Palčinskaitės,  Romo  Sadausko,  Nijolės  Masteikaitės,  Kęstučio  Nastopkos, Irenos  Bliuvaitės  ir  kitų,  ir  kitų  veidai  ir  vardai.  Spalvingiau  apie  tai,  man  regis,  ketino  papasakoti  kurso  linksmabalsė  Irena  Bliuvaitė-Kierienė.  Kaipgi,  juk  dauguma įsimintinojo  būrelio  jaunikaičių  sulėkėme  ir  sutūpėme  į  tas  pačias  auditorijas.

Continue reading „ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …“

Kęstutis Nastopka

GAUDEAMUS IGITUR …

nastopka_111Nebepamenu, kam kilo mintis pradėti leisti kurso žurnalą ir kas parinko jo pavadinimui pirmąją viduramžių studentų himno eilutę. 1959 m. pasirodė du rašomąja mašinėle atspausdinti žurnalo numeriai. Metrikoje pažymėta: „Leidžia trečio kurso lituanistai. Planavo ir perrašinėjo: Albertas R., Aldonas P., Aleksas G., Ipolitas L., Kęstutis N. ir Romas L.“ Vienintelį išlikusį žurnalo egzempliorių Ipolitas Ledas perdavė Universiteto bibliotekos rankraščių skyriui (F 263-1).

Žurnalo turinys atitinka pavadinimą. Planuotojai ir perrašinėtojai linksmai pasakoja apie kasdieninius kurso nuotykius, paskaitų lankymą ir nelankymą, seminarų diskusijas, visuomeninę veiklą, kūrybines ambicijas, besimezgančias meilės intrigas. Šmaikščia plunksna piešiami bendrakursių portretai:

„Turėjome laimės būti reto įvykio liudininkais: auditorijoje buvo pasirodžiusios tokios kilnios ir retos asmenybės kaip Vlada P. ir Aldona Ž. Jos išdidžiai apžvelgė auditoriją, kilniai šyptelėjo viena kitai ir atsitolino nuo kurso buvimo vietos.“

Continue reading „GAUDEAMUS IGITUR …“

Lapkričio 28 d. Mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko prozininko, literatūrologo, meno filosofo, Vilniaus edukologijos universiteto profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos nario Vytauto Martinkaus knygos „Estezė ir vertinimai. Esė apie literatūros kūrinio pajautą, straipsniai ir recenzijos“ (Lietuvos edukologijos universitetas, 2013) pristatymas. Renginiui vadovavo Edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis. 

Rašytojas Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.

Apie knygą kalbėjo jos autorius, taip pat profesorius, habilituotas mokslų daktaras Juozas Mureika, Edukologijos universiteto profesorė Sigutė Radzevičienė,  profesorė, habilituota mokslų daktarė, tikroji Lietuvos mokslų akademijos narė Jūratė Sprindytė, Vilniaus universiteto A.J.Greimo semiotikos ir literatūros centro afiliuotas profesorius Kęstutis Nastopka, knygos redaktorė Kristina Noreikienė.

Skelbiame kai kurių pranešimų santraukas ir Vytauto Visocko nuotraukas iš knygos pristatymo.

XXX

Sigutė Radzevičienė

Vytauto Martinkaus estetinės vertybės ir šiandienė literatūra

Ieškoti bendrojo estetikos ir filosofijos problematikos vardiklio, atrodo, jau nuo seno įprasta. Dažnusyk vargiai įmanoma kalbėti mene apie vieną jų, aplenkiant antrąją… Nieko nuostabaus: filosofijai rūpi ne tik proto ir jutimiškumo sąsają, bet ir estetinė meno regimybė. Taip estezę, arba meno (kūrinio) pajautą filosofai ir estetologai dėsningai išpažįsta, pripažįsta kaip vieną svarbiausių žmogaus dvasinių galių, kuri sykiu su gebėjimu mąstyti yra tiesiog būtina žmogui, orientuojantis vertybių spektre; arba vadovėliškai tariant, atskiriant vertybes nuo nevertybių.

Tiesa, filosofo įžvalgai, matyt, aktualesnis estetinio potyrio imanentiškumas ir jo diachroniškasis punktyras (estezės/mąstymo tolydumas laike, kismo, pertrūkių giliosios aplinkybės).

O estetologijos akiratyje pajautos reiškinių apibūdinimas lyg ir prisikviečia bendresnes asociacijas su meno patirtimi: pajauta (arba estezė) aptariama kaip prasmių steigties būdas. (Žmogus vertybę turi išgyventi, ne vien teoriškai suvokti, kad galėtų ją priimti; o išgyvenant tų dalykų reikšmingumą, atsiranda pajauta. Iš pajautos gimsta prasmės. Per prasmes sukuriame gyvenimo tikslus. Iš čia – vertybių hierarchija. – Juozas Mureika).

Kalbėti šiandienos tema pradėjau kiek iš tolo, nes mūsų gerbiamo prelegento, knygos „Estezė ir vertinimai“ autoriaus Vytauto Martinkaus kūrybinei mąstytojo patirčiai gerai pažįstami, išpažįstami abu patirties klodai: įžvalgaus filosofo ir jautraus estetologo. Akademiko profesiniame mąstytojo įdirbyje šie klodai, apimti difuzijos, paliudija prigimtinį filosofijos – estetikos koherentiškumą ir šiandien tiesiog ne(beiš)vengiama tarpdiscipliniškumą.

Vytautas Martinkus. Estezė ir vertinimai.

„Estezėje ir vertinimuose“ visateisiu estetinių vertybių paieškos nariu iškyla trečiasis, literatūrologijos, matmuo. Pats savaime lyg ir nemenkesnis už abu ankstesniuosius, esė-monografijos „rėmuose“ tampa ir inovatyvus. Knygos literatūrologinė aktualija, iškeldama šiūdienės literatūros pasitaikančią antivertybinę laikyseną, ir ja skaitytoją savotiškai provokuodama virtualiam dialogui, tartum įelektrina patikimai nusistovėjusią filosofijos-estetikos dermę.

Žinoma, knygoje svarstoma ne tik šiuolaikinio meninio žodžio estetinės vertybės byla: ištakos, tapsmas, pajauta; tyrėjo žvilgsnis siekia aprėpti jo meninio žodžio kismo tendencijas nuo pat antikos… Su spartėjančiu minties pagreičiu judant mūsų laikų link, vis aiškiau brėžiasi įvairias estezės tendencijas pagrindžianti literatūrologijos bazė (su savo metodologija ir personalijomis: Fuko, Derida, Lakanu, Greimu, Daujotyte ir t.t.)

Galima pastebėti, kad Vytauto knygoje vertybių atskaitos principas yra paralelus: diachroniškai estezės žvalgai čia atitaria jos sinchroninis, gelminis, pjūvis. Tai išties sudėtingas „inžinerinis“ aksiologinių estezės prielaidų (II dalis. Šiapus estezės. Aksiologinės prielaidos) ir jos tapsmo mene (III dalis. Anapus estezės. Vertinimai) konstruktas, kuriam intriguojančią gyvastį suteikia, manyčiau, aktualusis knygos klausimas: Ar šiuolaikinės literatūros destruktyviame pasaulyje estezė yra įmanoma? 

Klausimas, vertas ne tik šiandienos, bet ir esminio, principinio rūpesčio, nes papildo (bene poststruktūralistų  pradėtą) diskusiją apie literatūros, kaip universalios vertybės, (neįmanomą) sampratą.  Skaitytoją lydėdamas laike kintančių vertybių labirinto takeliu (nuo antikos mąstytojų iki šiandienos literatūrologų), išvedančiu į šiuolaikinei literatūrai aktualią estezės sampratą, monografijos autorius atveria du matymus.

Pirma, estezė, kaip ir vertybių būvis mene ne (iš)nyksta, o nuolatos patvirtina atvirybę dvasinės patirties kismui, tad ir naujoms humanistikos teorijoms.

Antra, Estezės (kaip ir vertybių) išgyvenimas literatūroje ir literatūrologijoje neprivalo koreliuoti; nūnai jis dažnai ir nekoreliuoja.

Turint galvoje pastaruosius dešimtmečius, regime meną vis dar liudijant tiesos, grožio, gėrio vertybes (Greimo „Apie netobulumą“) žodžiais, estezė – tiesos, grožio, gėrio susiliejimas), bet, literatūrologijai (teorijai ir kritikai) diagnozuojant „literatūros be vertybių“ reiškinį, turime patikėti, kad – labai gražiai Vytauto pasakyta – „literatūra nėra griežtai arbitrali. Tikrumas ir netikrumas gali būti vienodai svarbūs.“ Pastaroji autoriaus ištarmė paliudija šiuolaikinio estezės tapsmo „kodą“.

O gal ne tik šiandieninio? Minties, ištartos knygoje, atabradai į, pvz., Sofijos Čiurlionienės, Juozapo Albino Herbačiausko, Igno Šeiniaus „Lietuvių kultūra“ – ankstyvųjų modernistų – į estezės paieškas galėtų vėl pasirodyti įdomūs…

Kaip ir antikos mąstytojų apibūdinamos pajautos kismas, nuo mimezės – subjektyvaus išgyvenimo link – nuo Aristotelio, Horacijaus – link Psedolongino…

Tad Vytauto Martinkaus knyga „Estezė ir vertinimai“ svarbi dar ir tuo, kad samprotavimams apie estezę ji ne tik kalbina šiuolaikinius autorius, bet smalsumui, naujoms įžvalgoms pabudina ir mūsų klasikos novatorius…

Man, besistengiančiai mokyti mūsų mielus studentus, labai patinka metodinis pateikties būdas – su pratarme (iš anksto atkreipiant dėmesį į siekinius, problemos tradiciją ir jos naujumą) ir užsklanda (Vietoje pabaigos), dar kartą atkreipiant dėmesį į pagrindinius problemų aspektus.

XXX

Kęstutis Nastopka

Apie estezę

Knygos epigrafas – fragmentas „Iš vaikystės patyrimų“, kuriame autorius pasakoja apie savo kelionę basomis į Eržvilko bažnyčią:

„Batukus nešdavausi maišely. Prie šventoriaus man liepdavo juos apsiauti. Bažnyčioje vis rūpėdavo nuspirti juos šalin ir vėl basomis, vargonams grojant, akims traukiant prieiti medinėmis grindimis iki pat altoriaus, iš arti pasižiūrėti ir net paliesti Tadeušo Tolišiaus sumeistrautą tabernakulį; o grįžus namo likdavo neaišku, kodėl vieną sykį altorius atrodydavo neišpasakytai gražus ir išnykstantis man iš akių, išsprūstantis iš mano jį nepasiekusių pirštų, o sykiais – tik padažytas puošnus daiktas, kaip ir komoda tėvų stancijoje.“

Šioje pastraipoje sukimba du pasakojimai: kasdienė istorija, kurioje bažnyčios altorius tėra dažytas puošnus daiktas, ir vienkartinis estetinis įvykis, kai įsivaizduojamos kelionės tikslas išsprūsta iš akių ir nepasiekusių pirštų. Greimas tokį įvykį vadina esteze:

„Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“. Vytauto Martinkaus knygos epigrafe yra visi Greimo išskirti estezės elementai: įrėminimas kasdienybe, izotopijos pertrūkis, išgyvenimo unikalumas, subjekto sukrėtimas, ypatingas objekto statusas, juslinis judviejų ryšys (rega, klausa, lyta).

Greimas aprašo estetinę pagavą kaip gyvenimo atkarpą, kuri gali būti atkurta ir literatūros tekstuose. Martinkus grąžina estezę iš gyvenimo į literatūrą. Jo analizių tikslas – estetinis literatūros kūrinio  ir skaitytojo susitikimas, retas, ne kiekvieną ištinkantis įvykis. Tai susiaurina problemą iki literatūrinės patirties, bet praplečia teorinį analizės lauką nuo Aristotelio katarsio iki Heideggerio ir Benjamino nušvitimų ar tiesiog ekstazės.

Estezės terminas ateina iš antikinės Graikijos. Senovės graikų kalboje αἴσθησιςreiškia jausmą, jutimą, supratingumą ir žvėries pėdsaką. Juslinis ir jausminis patyrimas tapo XVIII a. susiformavusios estetikos pamatu. Betarpišką jutiminį literatūros patyrimą Martinkus priešina literatūros filosofijai. Nors ir naudodamasis teoriniais „konceptais“, knygos autorius atiduoda pirmenybę ne filosofiniam literatūros aiškinimui, o estetiniam išgyvenimui.

Beje, panašiai elgiasi ir semiotikai. Pasak Paolo Fabbrio, parašiusio pratarmę Greimo studijos „Apie netobulumą“ vertimui į italų kalbą, estetinis subjektas negali pasireikšti ir atsiskleisti tokiu pat būdu kaip teorinis subjektas. Pažinimo gestas, ketindamas perskrosti estetinį fenomeną, užveria jį chirurgo siūle.

Nenorėdamas tapti chirurgu, Martinkus apibrėžia estezę kaip tampančią subjekto ir objekto, skaitytojo ir kūrinio tapatybę. Ne veltui pirmasis knygos skyrius vadinasi „Estezės beieškant“.

Neįvykusios estezės atvejis aptariamas Maironio eilėraščio „Širdis ir protas“ analize. Išvardijęs nuo eilėraščio antraštės atsišakojusias semantines dvisklaidas, kalbinių reikšmių skaidymąsi ir jungimąsi, autorius estetiniu ir etiniu eilėraščio prasmės kodu laiko metaforą „ašaros rasa“. Ji tarsi paliudija akimirksninį subjekto (ašara) ir pasaulio (rasa) susiliejimą: „Kas yra širdžiai toji „ašaros rasa“, protas niekada neišaiškins, tačiau jai, širdžiai, matyt, to ir nereikia. Jos nėra nei poeto, nei skaitytojo akyje, o kažkur kitur“.

Tai lyg ir būtų tas blykstelėjantis apakinimas, kuris neverčia užmerkti akių. Tačiau, pasak Martinkaus, lauktas blyksnis pasirodo besąs fantazmas, įsivaizduotas patirties žaismas. Subjekto ir objekto konjunkcija neįvyksta. Ašaros blyksnį nustelbia antroje eilėraščio dalyje plėtojami samprotavimai, paklausimų ir sušukimų retorika Iš „grožio karalystės“ pereinama į „skonio respubliką“.

Knygoje aktualizuojama ir trečioji graikų αἴσθησις reikšmė– žvėries pėdsakas. Keliskart užsimenama apie esmių, semantinių reikšmių medžioklę, reikšmių medžioklės metodus. Dedikuodamas man knygą autorius užrašė: „reikšmių medžiotojui autorius brakonierius“. Skirtingai nuo legalių medžiotojų brakonierius naudojasi po ranka esančiomis priemonėmis. Prancūzai tokią iš anksto neužprogramuotą veiklą vadina meistravimu (bricolage).

Knygos skaitytojui siūlomi du reikšmių atpažinimo takai. Žodiniame tekste naudojamasi įvairiais teoriniais instrumentais, daug nuorodų į klasikinius ir šiuolaikinius estetikos, filosofijos tekstus.

Bet lygia greta, be jokių teorinių pastolių skaitytojui siūlomos Leonardo Gutausko grafinės Ovidijaus „Metamorfozių“ parafrazės. Skaitytoją pasitinka kviečiantis į labirintą jautis ir jo medžiotojas, pasikartojančios jaučio, paukščio, gėlės, saulės figūros. Dviejų takų sankirtoje atpažįstame keletą esminių estezės elementų: izotopijos pertrūkį, subjekto sukrėtimą, išgyvenimo unikalumą. Gimsta vienkartinė, logiškai sunkiai paaiškinama prasmė.

XXX

Jūratė Sprindytė

Vytauto Martinkaus Estezė, arba susiverpti Ariadnės siūlą

Ir rašytojai, ir kritikai šiandien pamėgę paribius, užribius, marginalijas, eskizus, atskirybes, ką liudija daugelio knygų antraštės: Leonardo Gutausko Fragmentai, Aido Marčėno Sakiniai, Valantino Sventicko Guriniai. Visur regėti monolito trupėjimas (net Vytauto Kubiliaus premija tinklaraštininkui V. Gasiliūnui buvo paskirta už užrašų knygelės internete atitikmenį, vadinamą „šis tas apie šį tą“). Retas literatūrologas užsimoja sistemiškai ir panoramiškai apmąstyt kokį nors reiškinį, dažniau apsiriboja sau naudingu aspektu, atveju, momentinėmis reakcijomis ar kepštelėjimais, t.y. kažkuo daliniu.

O čia štai stulbinamas bandymas mąstyti sistemiškai, apie bendrus dėsningumus. Ne padriki įspūdžiai, žybsniai ar dirgsniai, bet sugebėjimas į visetą suimti literatūros galaktiką, kurti labilų teorinį modelį, nuoseklus aiškinimas(is) ir mokymas(is) atverti kūrinį, ieškoti estetikos prigimties ir meno sugestijos „iš pačių pašaknų“ (žmogaus „giliųjų estetinių prielaidų“,  p.87). Šios knygos pirmus du skyrius turbūt priskirčiau mūsuose nedažnai literatūros filosofijai. Tuo pačiu ne tiesmukai, asmeniškai suinteresuotai svarstomi ir literatūros vietos bei vaidmens dabarties visuomenėje ir konkretaus žmogaus gyvenime klausimai. Tai tarsi bandymas žmogų grąžinti į meno glėbį – skatinimas patirti literatūros  kūrinį čia ir dabar.

Labiausiai stebina tyrėjo gebėjimas likti tarsi tradiciniuose fundamentiniuose dalykuose, ir labai šiuolaikiška jo retorika, ypatingas mokytumas – naujoviškas senų problemų traktavimas; ištisinis klausimų kėlimas – kas gi yra literatūra? Juk ne visi pasakojimai ar žaidimai žodžiais, ir ne visi mus veikia – tad kodėl ir kaip veikia?

Pirmiausia patraukia mąstymo atvirybė. Net keista, kad estezė apibrėžiama, kiek ją išvis galima apibrežti – išsamiai; ilgai savo rašymui ieškoma pradžios – tas ieškojimas atviras, autentiškas, steigia pasitikėjimo būseną. Daug paaiškina ir pradžios motto – vaikystėj Eržvilko bažnyčioje altorius kartais atrodydavo stebuklingai gražus ir sakralus, o kartais kasdieniškas kaip komoda tėvų seklyčioj. Tas klausimas „Kodėl“ daro knygą gyvą.

Iš pratarmės matyti – estezės konceptualizavimas ir kūrinių vertinimai į knygą susiklostė iš dešimties pastarųjų metų darbų, todėl galima būtų tikėtis tam tikrų baltų siūlų ar tekstų nesukibimo, bet valingai pasiektas darbo rišlumas. Ši knyga man artima ir savo mąstymo kryptimi, ir konceptualizuota „būsenos“ sąvoka, esu „Prozos būsenomis“ pavadinusi savo knygą apie šiuolaikinę prozą. Šis nestandartinis Martinkaus veikalas galėtų vadintis „Aš ir kūrinys“, nes nuolat ieškoma jų susitikimo. Manau, kad ankstesnė monografija  Estetinė literatūros gyvybė (2010) ir ši Estezė sudaro dilogiją.  Aptariamoje matyti netikėtas Martinkaus išlaisvėjimas.  Ir teorinės, ir praktinės refleksijos yra kūrybiškos. Ir visad ištikimiausia palydovė – abejonė: „ką interpretuoti? Ką suvokti? Ką išsiaiškinti ir paaiškinti?

Ir kodėl reikėtų tai daryti? (p. 75). Toks tarsi neslepiamas „pasimetimas“ man nuostabus, nes prieš pora metų recenzuodama kitas Martinkaus knygas vadinau jį struktūros žmogumi. Mąstymas pagal proto tvarką niekur nedingo, tačiau kalbėjime vis gausiau individuacijos, asmenybiškumo, privatumo, šilumos. „Mūsų pojūčiai „mąsto“, o „protas junta“ (p. 91) – ši sąveika, abipusė koreliacija, dvigubumas nuolat įrodinėjama ir grindžiama.  Autorius nesideda esąs literatūros dėsnių žinovas (nors iš didžiulės rašytojo, kritiko ir skaitytojo patirties toks yra). Vis labiau atsisakoma direktyvinės, neginčytinos, autoritetingos laikysenos (dėstytojui tai turbūt nelengva), žavi atsiskleidžiantis mąstymo apie literatūrą ir jos aptarimo procesiškumas, tęstinumas, viskas nelyginant vyksta tavo akyse.

73-ame puslapyje sakoma: „nesu niekam ir niekaip įsipareigojęs pritarti“ (tuo konkrečiu atveju turi galvoj semiotikos mokyklą, bet tai bendras jo principas). Savarankiško mąstymo knyga – išskirtinis jos bruožas. Žinomi teoretikai iškyla ne tiek kaip galios autoritetai, kiek kaip bendraminčiai – Barthes‘as, Vitgenšteinas, Fuko, Lacanas, Deliozas, Guattari, Umberto Eco – iš jų veikalų paimamos tikslinės idėjos ar instrumentai savo modeliui kurti.

 Čia labai gelbsti profesinė dvisklaida: Martinkus ir  rašytojas, ir literatūrologas. Todėl gal vienintelis ir gali taip įtaigiai ir supratingai dėstyti labai sudėtingus dalykus. Laisvę liudija ir temų plėtotė džiazuojančiu ritmu, ir pasirinktas esė žanras – nesakoma, kad čia pateikiami straipsniai ar monografijos skyriai; pabrėžiamas mąstymo esėjiškumas. [Pas mus esė terminas įsigalėjo nuo S. Parulskio recenzijos D. Kajoko knygai 1990 m., recenzija  pavadinta „Būsena –  esėju“] . 

Retsykiais pasitelkiamos įspūdingos metaforos: anot Martinkaus, medį piešti pradėti galima  nuo bet kur – nuo lapo, lapijos, kamieno, o auga jis visas pagal biologines stadijas (p. 39) – taip vizualizuojant ryškinama perskyra tarp mentalinės tikrovės ir realybės. Rašytojo įgūdžiu blykstelėjusi metafora kondensuoja mintį, tokio stiliaus pavyzdžių apstu.

Specialisto mokytumas dera su intuityviais pajautimais. Estezė, būsena, pajauta – tokie dalykai nepasiduoda instrumentinei analizei ir išvis analizei, kaip ir vertinimų skyriuje esančios Putino romano, Dirgėlos novelių interpretacijos pagal meilės, o Biliūno „Laimės žiburio“ – pagal laimės kodą. Tad pasirenkami sunkiausiai apčiuopiami ir verbalizuojami dalykai. Autorius reiškinį stereoskopiškai apžiūri, apklausia iš visų pusių, problemina ir kvestionuoja. Sic bus einama esthesis  link, bet nebūtinai prieita“.

Kai teorinės prieigos konkretinamos analizuojant Maironio eilėraštį „Širdis ir protas“, jau žadėjau kritiškai žvelgti į pakilų to gana kuklaus kūrinio aptarimą – mat interpretacijos puošnumas pranoksta šį ne aukščiausio kalibro poeto kūrinį – ir štai, Martinkus stebina kurdamas intrigą – jis pats konstatuoja, kad estezis jo neištiko, to lauktojo blyksnio nebuvo.

Estezės procesas – NON FINITO.

Subtilumą rodo tirštas kalbinis Martinkaus teksto lygmuo – gausus sinonimiškumas, išlavėjusi ir turtinga rašytojo kalba, pateikiami to paties žodžio variantai, lietuviško išvertimo galimybės, prasmės niuansai. Akį taukia naujadarai:  klostiniai, reikštis, jutimybė, paveika, dienraštinėjimas, visumybė, dalinumas, LDK – Literatūros didžioji knigaikštystė.

Aš ir kūrinys–  tampa principine aktualija, kai mąžta visuomenės gebėjimas skaityti, suvokti, išklibo skonis, vietoj tikro daikto siūlomi elementarūs pakaitalai. Ir nors kūrinio interpretacija, literatūros vaizdas įvardijami kaip „daugybinis“, „daugiasluoksnis“, „prieštaringas“, „atsitiktinis“ – visgi išlaikomas aiškus vertybinis požiūris. Tai svarbu, kai meno kūrinio statusas šiuo metu susvyravęs, pakitęs, kai vertinant meną, ne tik literatūrą, vyksta gana totali deestetizacija.

Prieš kelias dienas skaičiau VGTU profesorės interviuapie naują komunikacinę meno sampratą, kuri teigia, kad menininkų yra per daug ir reikia orientuotis į socialiai paklausų meną, jis turįs tapti „socialiniu ištekliumi, kūrybiško vartojimo objektu platesnei visuomenei.“  Literatams tai reikštų vien popluliariosios literatūros įsiviešpatavimą.

Toks kontekstas Martinkaus knygą daro dar svarbesnę.

Atraminės atrodo mintys apie „geros literatūros“ sampratą (p. 89), kuri Martinkui anaiptol neatrodo pasenusi, nors kai kurios madingos teorijos tą teigtų. Čia jis atsiremia į patirtinį kultūros istorijos jausmą ir individualią intuiciją (su dažnomis aliuzijomis į tobulos klausos kritiko Alberto Zalatoriaus pavyzdį). Puslapiai apie tai, ką reiškia suprasti ar nesuprasti sudėtingesnį kūrinį man rodos tiesiog prašosi publikuojami plačiajai visuomenei – Martinkaus požiūris ir saliamoniškas, ir demokratiškas, ir išmintingas;  reziumuojant trumpai – jei skaitytojas nesuprato, tai vadinasi neatitiko jo lūkesčių:  „nesuprastas romanas, aišku, yra nepamatytas romanas. Arba neįvykęs romanas. Galbūt neįvykęs per šito skaitytojo skaitymą“ (p. 79).

Turi labai visapusiškai apsvarstyti ir įsigilint į tyrimo objektą, kad gebėtum formuluoti, pasiūlyti savąjį apibrėžimą: „Kūrinys – asmeniška jo reikšmių prasmės steigtis (p. 98).

Perskaičiusi du knygos skyrius buvau nutarusi, kad trečias čia nepritaps, žaviai vientisai knygai užtektų tik estezės. Bet kai išvydau, kokie nestandartiniai yra tieji „vertinimai“, net susigėdau dėl išankstinio kritiško nusiteikimo. Mane tikra estezė ištiko skaitant recenziją „Meilės prisikėlimų laisvės kaina“ apie Petro Dirgėlos novelių knygą „Jauno faraono vynuogynuose“. Tiesiog idealiai demonstruojama toji asmeniška prasmės steigtis, rašoma ne tiek recenzija, kiek jautri, turininga esė. Dirgėlos kritikai (recenzentai) knygą traktavo kaip giminės/šeimos griuvimo istoriją, o Martinkus – kaip meilės įvairiais pavidalais pašlovinimą. Padeda ir puikus Dirgėlos istorinių romanų išmanymo kontekstas. Visi trečiojo  skyriaus tekstai netikėti, nepasakojami žinomi dalykai. Apie Putiną jo romano Altorių šešėly pasirodymo serijoje „XX a. lobynas“ proga rašomas puikus visuminis, kumuliacinis  straipsnis.

Nenuostabu, kad šalia estetinio Martinkaus darbuose išnyra etinis aspektas, ypač kalbant apie Grušo vaidmenį sovietmečiu, kuris pavadinamas inovaciškai – elitologiniu.  Dėmesys literatūros kanono autoriams – Putinui, Grušui, Baltušiui – tai pervertinimas, permąstymas jų centrinių kūrinių ir vaidmens, ieškojimas jungties su dabartimi. Straipsnyje apie Grušą steigiamas toks supratingumo, tolerancijos lygmuo, kad Grušo tezė „rašyti skersai linijų“ tampa pritaikoma ne tik jo interpretacijai – nukaldintas naujoviškas raktas, kuriuo galima rakinti ir kitų stambesnio kalibro kūrėjų – Marcinkevičiaus, Maldonio, Sajos laikysenas ir kūrybą. Tik gal mįslingas ir nevisai motyvuotas man liko Grušo „dvasinis realizmas“.

Svarbūs ir atnaujinti atrodo samprotavimai apie kūrinio ir teksto skirtį, apie kūrinio meninės vertės ir vertinimo kriterijus. Vykusiai pasitelktas labirinto įvaizdis, trečio skyriaus pradžioje nusakantis tolesnę vertinimo strategiją: vertinti – tai įeiti į labirintą ir iš jo išeiti. Neabejodama galiu pasakyti, kad Martinkus turi viso gyvenimo kūrybine patirtimi verptą ir suverptą tą išganingą Ariadnės siūlą. Ir iš labirinto išeina nukovęs mitinį Minotaurą.

2013.12.01

{sigplus}fotoreportazai/mika{/sigplus}

Vakar Vilniaus mokytojų namuose įvyko lietuvių etninės kultūros tyrinėtojo, vertėjo, rašytojo Vaclovo Mikailionio knygos “Jotvingių laisvės šokis” sutiktuvės. Su nepakartojamosios, nuostabiosios Veronikos Povilionienės pasidainavimais, dalyvaujant ir Trakų kultūros centro Rūdiškių filialo folkloro ansambliui “Diemedis” (vadovė Dalė Žalpienė).

Lietuvių etninės kultūros tyrinėtojas Vaclovas Mikailionis prozos diptichu atskleidžia dvasinę tautos būseną, ištikus XX amžiaus karams bei okupacijoms. Autorių domina tai, kaip naujomis istorinėmis aplinkybėmis atsiskleidžia to krašto, kurį V.Krėvė vadino Dainava, žmonių pasaulėjauta. Iš metraščių paliudijimų, archeologų pasakojimų stengiamasi atkurti “jotvingiškąjį” Pietų Lietuvos klodą. Nužudytos nėščios jotvingės kapas tampa talpiu šio krašto istorinės lemties simboliu.

Continue reading „“Jotvingių laisvės šokis”“

Studentiškos nuotraukos pasakoja

  Žiūriu į vinjetę, kurioje – mūsų dėstytojai: profesoriai, docentai, filologijos, filosofijos mokslų kandidatai… Ir mes, vakarykščiai studentai, penkerius metus jų ugdyti, teikę didesnių ar mažesnių vilčių. Kaip vėliau, susitikimuose, ne kartą esame girdėję – mūsų kursas buvęs labai gabus, jį galima lyginti tik su poetų Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursu.  Kalbininkas  Aleksas Girdenis – profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas… Kalbininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Evalda Marija E.Strazdaitė-Jakaitienė… Kalbininkas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Albertas Rosinas… Kalbininkas, docentas daktaras Aldonas Pupkis… Bet ne tik. Etnografas, religijotyrininkas, vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas, profesorius, habilituotas daktaras Norbertas Vėlius… Literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, profesorius, habilituotas daktaras Kęstutis Nastopka…  Literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys… Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas, publicistas Romualdas Ozolas… Vietoje daugtaškių prie kiekvienos pavardės būtų galima prirašyti daug knygų, staipsnių pavadinimų, visuomeninės veiklos faktų, bet šio teksto prie studentiškų fotografijų tikslas – parodyti, kokie jie, kokie mes buvome tada, kai dar neturėjome jokių laipsnių ir titulų, kai buvome tik daug žadantys.

Tačiau aš dar nebaigiau didžiuotis savo kurso draugais ir draugėmis. Štai Irena Žvigaitytė-Bučienė – režisierė…Filosofijos dėstytojas (kurso seniūnas) Ipolitas Ledas… Poetas, pedagogas Česius Cemnolonskis… Poetas, rašytojas, publicistas Vygandas Račkaitis… Poetas, žurnalistas Vilius Baltrėnas… Žurnalistas, garsus buriuotojas Algis Patašius… Žurnalistas Romas Laurinavičius… Turime pedagogų, knygų leidėjų, redaktorių (A.Uzdila, T.Buivytė, G.Šmulkštytė, I.Bliuvaitė, A.Juodvalkytė, D.Dobilaitė, D.Spėčiūtė, R.Būdaitė-Meškauskienė)… Reikėtų kurso seniūno Ipolito Ledo paklausti apie kitas ir kitus, jis žinotų. Aš ne viską žinau, ne su visais bendravau, bendrauju, kai kurių po Universiteto gal nė karto nesu sutikęs. O ir vinjetėje ne visi esame, vieni nenorėjo čia būti matomi, kiti gal nespėjo “nusitraukti“.

                                                           ————————————-

Pastebėjote, mano fotografijų albume Aleksas Girdenis pirmajame plane ne vienoje nuotraukoje. Tai ne tik todėl, kad kurį laiką gyvenome viename “Tauro” bendrabučio kambaryje (444), bet ir todėl, kad buvo jis energingas, veiklus, visapusiškas. Turiu jo portretinę nuotrauką, kurios antroje pusėje užrašyta: “Skiriu Dainavos milžinų palikuoniui Vytui, idant visada prisimintų bendrabučio dienas, krauju ir ašarom atmieštas, neapykantos sukaustytas. Žemaičių ainis”. Iš kur tos ašaros ir kraujas? Esame ne kartą piktų žodžių vienas kitam pasakę, net kumščiuotis bandę. Dėl kumščių – tai Ipolitas juos man ne vieną kartą juokais yra priminęs. To fakto beveik neprisimenu, negalėčiau šiandien pasakyti, kodėl “kibirkšiuodavom”, tačiau džiaugiuosi, kad mums abiems užteko išminties studentiškus kivirčus visiškai pamiršti, draugiškai bendrauti kiekvieną kartą, kai tik susitikdavome ir susitinkame (retai). Tos nuotraukos čia neįdedu tik todėl, kad aš, o gal Romualdas Ozolas, o gal Vidmantas Urbonas (visi fotografavome), ją blogai užfiksavome – runda, blunka, kaip ir mūsų atsiminimai.

                                    ————————————-

 Paminėjau Romualdą Ozolą, tad gera proga pagarsinti ir jo man dovanotos nuotraukos užrašą: “O buvo juk tokie laikai, kai ir rašytojai mito vandeniu… Vytui, 1958 12 01”. Nepamanykite, kad badavome, tiesiog gal tuo metu  buvome pabaigę jo iš Šiaulių atsivežtus labai skanius lašinius, visiems kambario draugams lengvai pasiekiamus  spintos lentynoje.  Taip, tada Romą mes kartais įžvalgiai vadindavome Rašytoju, kartais Skriptoriumi… Likimas lėmė, kad kurso, kambario draugas R.Ozolas ilgainiui tapo mano tiesioginiu vadovu, kai ne vienerius metus dirbome “Minties” leidykloje: jis buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, aš – redakcijos vedėjas. Išleidome daug labai vertingų knygų, kuriomis aš didžiuojuosi iki šiol. O R.Ozolą iš “Minties” leidyklos mes išleidome į didžiąją politiką, į aukštumas, kurios pasiekiamos nedaugeliui.

                                    ————————————

 Su Vladu Pupšiu mano pažintis buvo ilgiausia: nuo 1951 metų iki 2008-ųjų pabaigos, iki pat jo mirties. Mes, kurso draugai, esame be kaltės kalti: pašalinome jį iš Universiteto. Pašalinome jau baigusį GULAG’o “universitetą”, nuslėpusį teistumą, palaikiusį ryšius su sibiruose likusiais likimo broliais, siuntusį jiems lietuviškas knygas… Tokio elgesio “negalėjo toleruoti garbingas Vinco Kapsuko vardo universitetas”. Su Vladu daug kartų buvau susitikęs mūsų abiejų vaikystės draugo Laimučio Sidabro bute. Turiu jo laiškų, kai kuriuos užrašus ir visas  knygas. Paskutinė: “Atsimainymo kalnas”. Apie tai, kodėl jis buvo svetimas tarp savų.

                                    ————————————-  

 Vygandas Račkaitis. Apie jį galėčiau pasakyti Justino Marcinkevičiaus poemos “Dvidešimtas pavasaris” žodžiais:

 Auditorijoj – šalia,

Į šokius, į pirtį…

Tokia jau draugų dalia –

Niekad nesiskirti “.

Vienas kitą esame išbandę Karpatų kalnuose. Keliavome dviese 1962-ųjų metų liepos mėnesį. Kai jis slydo snieguotu šiauriniu Goverlos kalno šlaitu, aš galėjau tik žiūrėti ir fotografuoti. Turiu visas jo knygas, su dedikacijomis. Šįmet tikiuosi dar dviejų: apie Mindaugo žudiką Daumantą ir bitę Kamanę. Kiekvieną vasarą susitinkame jo Latavoje, kur teka mūsų praplaukta Šventoji (knygelė “Šventąja”), kur aukštos liepos ir lieknos pušys… 

                                    —————————————-

                         Jau atsisėdai į vėlių suolelį,

                        Atėjęs ten iš Joninių nakties.

                        Dabar Tau visą amžinybės kelią

                        Ten atrastas paparčio žiedas švies.

 Tai poeto Kazio Bradūno ketureilis, skirtas Norbertui Vėliui, parašytas kitą dieną po netikėtos jo mirties – 1996 metų birželio 24-ąją. Išspausdintas atsiminimų knygoje “Norbertas Vėlius”, kurios išleidimu “Minties” leidykloje man teko rūpintis.

 Ne vieną N. Vėliaus – mitologo, tautosakininko – sudarytą, parengtą knygą toje leidykloje leidome kartu: “Lietuvių mitologija”(1 ir 2 tomai),  “Ežeras ant milžino delno”… Tada dažnai susitikdavome. Būtent jis man atnešė du dešimtmečius marintą, beveik parengtą spaudai monografiją “Gervėčiai”: “Vytai, pagaliau reikia ją išleisti”. Buvo 1989-ieji.

 Studentiški pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, tautosakos rinkimo ekspedicija Žemaitijoje, pedagoginė praktika Alytaus 2-ojoje vidurinėje, turistinis žygis per Kuršių neriją – visa tai ir daug kitų neužmirštamų įvykių, akimirkų teko patirti drauge su Norbertu.

                                    ————————————

 Niekas taip gerai mūsų kurso nepažįsta, kaip seniūnas Ipolitas Ledas. Kas kur gyvena, ką veikia – klausk jo. Visi jam esame vienodai reikalingi ir mieli: ir tituluotieji, ir be titulų, be mokslinių vardų šį tą nuveikusieji, pastarieji jam gal net mielesni.Eruditas nuo studijų laikų. Jis “kaltas”, kad A. Girdenis tapo kalbininku, o ne poetu. Pusiau juokais jie abu yra apie tai kalbėję. Ne vienam jaunesniam bičiuliui jis yra turėjęs didelės teigiamos įtakos, neišskiriant ir manęs. Knygius – kokių reta. Ypač gerai pažįsta mūsų tautos kultūros istoriją. Knygynai (pirmiausia antikvariniai), bibliotekos – jo darbo vieta iki šiol. Paskutinė knyga, kurią Ipolitas man rekomendavo būtinai perskaityti – Vlado Terlecko “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Pastaruoju metu kasdieninis I. Ledo darbas – Jono Basanavičiaus bibliografija.

                                    ——————————————

 Dabartinės lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminuoja profesorius Juozas Balčikonis. Mes jau žinome, kad nė velnio nemokame taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Maždaug taip profesorius mokslo metų pradžioje įvertino mūsų rašinius apie septynmetį (tiksliai temos jau neprisimenu). Iki tol apie save buvome geresnės nuomonės. Taigi – vyksta egzaminas, auditorijoje sėdime susikaupę ir susirūpinę. Kad tik neleptelėčiau kokio netinkamo žodžio, profesorius bus labai nepatenkintas! Atsakinėti pakviečiamas Albertas Rosinas. “Žemaitis? Kaip pas jus vadina varnėną?” “Švilpis”, – atsako studentas (dar ne kalbininkas, dar ne profesorius, dar tik Albertas Rosinas). Egzaminatorius į studijų knygelę rašo “labai gerai”. Kaip profesorius tada galėjo žinoti, kad šitas studentas eis toli?

 Man irgi tada pasisekė. “Iš kur esi?” – pirmas profesoriaus klausimas. “Iš Alytaus”, – atsakau ir jau neabejoju, kad leptelėjau, kad “pavys”, nes gimtojo miesto vardą sukirčiavau neteisingai – antrą skiemenį. Bet profesorius nesipiktina, klausinėja toliau. Tada supratau, kad alytiškiai savo miesto vardą dažnai kirčiuoja neteisingai – pirmą skiemenį. Aš tik dėl susijaudinimo sukirčiavau ne taip, kaip norėjau, t.y. teisingai, ir gavau “gerai”. O medalininką K.Nastopką J.Balčikonis tada nuskriaudė, parašė „gerai“ Pirmą ir paskutinį kartą. Kęstutis buvo labai geras studentas. Ir profesoriai kartais suklysta.

Vytauto Visocko nuotr.

A.Patašius, S.Varnagiris, R.Ozolas, A.Rosinas Tauro bendrabučio balkone
Su Konservatorijos studentais  tautosakos ekspedicijoje
Kambario draugai A.Girdenis, V.Visockas, germanistas Šiušelis
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų1
Č.Cemnolonskis su žmona Alytuje
V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Visockas
Mes ir mūsų dėstytojai 1962-ųjų vasarą
Mes jau ne studentai
Germanistas J.Kylius, V.Visockas ir V.Urbonas
N.Vėlius, I.Paškevičiūtė-Ozolienė, D.Dobilaitė, V.Stanaitis
R.Buišaitė, T.Buivytė, I.Paškevičiūtė-Ozolienė
V.Vizgirda, A.Pupkis
R.Pakalniškis, Trepuila, V.Visockas
A.Jarmala. Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane. Kurso ir kambario draugas Antanas. Dažnai prisimenu
I.Ledas(bando įlipti į vežimą), J.Karosas, N.,N., N., A.Cvirka
N.Vėliaus sodyboje V.Mikailionis, R.Laurinavičius, A.Jarmala, I.Bučienė,L.Grudzinskas, I.Bliuvaitė
T.Buivytė, V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Baltrėnas
N.Vėlius, R.Būdaitė-Meškauskienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė
A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius
Evalda bando sugundyti Ipolitą
T.Ramanauskaitė-Pažūsienė ir A.Girdenis
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų4
Algimantas  Raudonikis, D.Dobilaitė, V.Visockas tautosakos ekspedicijoje
Markučiuose
Sekmadienio iškyla po Vilnių
Teatrinės studijos artistai svečiuose pas Nijolę Baužytę. Antras iš dešinės - studijos vadovas aktorius J.Meškauskas, trečia - N.Baužytė
Aleksas, Aldona, Norbertas ir Rūta
V.Pupšys Alytuje Vidzgiryje
I.Bliuvaitės vestuvės. Aleksas - piršlys
Tauro balkone
Dar vienas sugrįžimas
I.Ledas, R.Liučvaitytė-Saulytienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė
V.Visockas, A.Ulys ekskursijoje Kaune
V.Visockas ir V.Račkaitis Karpatuose
R.Ozolas
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų3
V.Račkaitis ir germanistas S.Rečiūnas Tauro balko
N.Vėlius, I.Ledas, V.Mikailionis
Šoka A.Juodvalkytė ir V.Baltrėnas
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų2
Respublikiniame turistų sąskrydyje Nemunaityje
V.Pupšys, V.Visockas, L.Sidabras
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų
Turistų sąskrydyje Taline V.Januškis, V.Visockas, V.Račkaitis, N., A.Mačernius
Sportuodavome Vingio parke. N., I.Ledas, V.Visockas, K.Nastopka, dėstytojas Mečiejus, A.Jarmala, N., R.Laurinavičius, N.
Studijos baigtos. Po paskutinės prof. Vytauto Mažiulio paskaitos
Iš linų lauko. J.Karosas, A.Morozovas, K.Kačergis, V.Račkaitis ir A.Pupkis
Susitikome Sigito Varnagirio sodyboje prie ežerėlio
A.Patašius, S.Varnagiris, R.Ozolas, A.Rosinas Tauro bendrabučio balkone Su Konservatorijos studentais  tautosakos ekspedicijoje Kambario draugai A.Girdenis, V.Visockas, germanistas Šiušelis Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų1 Č.Cemnolonskis su žmona Alytuje V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Visockas Mes ir mūsų dėstytojai 1962-ųjų vasarą Mes jau ne studentai Germanistas J.Kylius, V.Visockas ir V.Urbonas N.Vėlius, I.Paškevičiūtė-Ozolienė, D.Dobilaitė, V.Stanaitis R.Buišaitė, T.Buivytė, I.Paškevičiūtė-Ozolienė V.Vizgirda, A.Pupkis R.Pakalniškis, Trepuila, V.Visockas A.Jarmala. Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane. Kurso ir kambario draugas Antanas. Dažnai prisimenu I.Ledas(bando įlipti į vežimą), J.Karosas, N.,N., N., A.Cvirka N.Vėliaus sodyboje V.Mikailionis, R.Laurinavičius, A.Jarmala, I.Bučienė,L.Grudzinskas, I.Bliuvaitė T.Buivytė, V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Baltrėnas N.Vėlius, R.Būdaitė-Meškauskienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius Evalda bando sugundyti Ipolitą T.Ramanauskaitė-Pažūsienė ir A.Girdenis Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų4 Algimantas  Raudonikis, D.Dobilaitė, V.Visockas tautosakos ekspedicijoje Markučiuose Sekmadienio iškyla po Vilnių Teatrinės studijos artistai svečiuose pas Nijolę Baužytę. Antras iš dešinės - studijos vadovas aktorius J.Meškauskas, trečia - N.Baužytė Aleksas, Aldona, Norbertas ir Rūta V.Pupšys Alytuje Vidzgiryje I.Bliuvaitės vestuvės. Aleksas - piršlys Tauro balkone Dar vienas sugrįžimas I.Ledas, R.Liučvaitytė-Saulytienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė V.Visockas, A.Ulys ekskursijoje Kaune V.Visockas ir V.Račkaitis Karpatuose R.Ozolas Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų3 V.Račkaitis ir germanistas S.Rečiūnas Tauro balko N.Vėlius, I.Ledas, V.Mikailionis Šoka A.Juodvalkytė ir V.Baltrėnas Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų2 Respublikiniame turistų sąskrydyje Nemunaityje V.Pupšys, V.Visockas, L.Sidabras Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų Turistų sąskrydyje Taline V.Januškis, V.Visockas, V.Račkaitis, N., A.Mačernius Sportuodavome Vingio parke. N., I.Ledas, V.Visockas, K.Nastopka, dėstytojas Mečiejus, A.Jarmala, N., R.Laurinavičius, N. Studijos baigtos. Po paskutinės prof. Vytauto Mažiulio paskaitos Iš linų lauko. J.Karosas, A.Morozovas, K.Kačergis, V.Račkaitis ir A.Pupkis Susitikome Sigito Varnagirio sodyboje prie ežerėlio
A.Patašius, S.Varnagiris, R.Ozolas, A.Rosinas Tauro bendrabučio balkone

2009.11.26