Jonas Budrys-Polovinskas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Ketvirtadienį Vilniaus oro uoste sutikti iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) parskraidinti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos organizatorių, Klaipėdos krašto gubernatoriaus, diplomato Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikai, praneša Vyriausybė.
„Tarpukario, o galbūt ir šiandienos Lietuvos valstybė būtų kitokia be J. Polovinsko-Budrio esminio vaidmens Klaipėdos kraštui tampant Lietuvos dalimi“, – sakė Vyriausybės vicekancleris R. Kriščiūnas.
„Perlaidojimas suteikia mums progą deramai pagerbti vieną ryškiausių mūsų šimtmečio asmenybių – J. Polovinską-Budrį ir jo išskirtinius nuopelnus, kuriant mūsų valstybę“, – teigė krašto apsaugos viceministras Ž. Tomkus.
Sutikime urnos su velionių pelenais palaimintos ir iš Vilniaus pervežtos į Kauną – pagarbos ir atminimo ceremonijai Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
„J. Polovinsko-Budrio perlaidojimas – svarbi diena Kauno miestui, kadangi būtent čia vienas pagrindinių Lietuvos žvalgybos kūrėjų gimė, vėliau mokėsi“, – pažymėjo Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita.
Vyriausybės išplatintame pranešime rašoma, kad vis dėlto vieta, su kuria siejami didžiausi J. Budrio nuopelnai, yra Klaipėda.
Kontržvalgybininkui buvo patikėta vadovauti iš Lietuvos kariuomenės karių ir karininkų bei Šaulių sąjungos narių ir savanorių suformuotai Ypatingo paskyrimo rinktinei – junginiui iš beveik 1,1 tūkst. žmonių, vykdžiusiam Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operaciją.
Klaipėdos kraštas, iki 1923 m. neapibrėžto statuso teritorija, Versalio taikos nutarimais administruojama valstybių sąjungininkių, galiausiai tapo pripažinta Lietuvos dalimi cesijos būdu, primenama pranešime. Klaipėdą išvadavę savanoriai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
R. Kašubaitė, vėliau tapusi J. Budrio žmona, taip pat dalyvavo istoriškai reikšminguose Klaipėdos įvykiuose – 1922–1923 m. sandūroje ji dirbo Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje, Kontržvalgų dalyje.
ELTA primena, kad Jono ir Reginos Budrių perlaidojimo ceremonija penktadienį vyks Klaipėdos Senosiose kapinėse.
Perlaidojimo ceremonijoje dalyvaus Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, docentė Silva Pocytė, Generalinė konsulė Čikagoje Sigrida Mulevičienė, Victoria Kasuba Matranga (Reginos Kašubaitės-Budrienės dukterėčia) iš Čikagos.
Klaipėdą išvadavę savanoriai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda sekmadienį dalyvauja Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio minėjimo renginiuose.Šalies vadovas prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“ pagerbė žuvusių 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvių atminimą.
G. Nausėda tikina, kad Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai kilo į kovą už Tėvynės ateitį ir gerovę.
„Susirinkome pagerbti didžio nuopelno vyrų, kurie prieš 100 metų kilo į kovą už savo Tėvynės ateitį ir jos gerovę. Su širdyse degančia meile Tėvynei, ką simbolizuoja ir šis paminklas, jie drąsiai žengė pirmyn, siekdami Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vienovės. Ne tik patyrę kariai, bet ir šauliai, studentai, taip pat vietos gyventojai ryžosi įgyvendinti seną svajonę – atverti Lietuvos valstybei vartus į jūrą. Vartus į pasaulį“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovas pabrėžė, jog ne mažiau svarbus buvo Lietuvos valstybės kūrėjų įžvalgumas, kurie tiksliai įvertino to meto geopolitinę situaciją, priėmė savalaikį sprendimą ir ėmė drąsiai veikti, kad apsaugotų nacionalinius interesus. Klaipėdos krašto išvaduotojai
„Šiandien galime didžiuotis, kad esame tokių drąsių ir išmintingų žmonių palikuoniai bei įpėdiniai. Svarbu, kad įprasminame jų atmintį. Tačiau geriausias jų vizijos ir veiklos įvertinimas – tai, kad mūsų šalis tvirtai susieta su Baltijos jūros toliais, o kartu – ir su plačiuoju pasauliu“, – teigė prezidentas.
Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio minėjimo renginiai vyksta sausio 14–15 dienomis Klaipėdoje. Vakare, Klaipėdos dramos teatre, Prezidentas dalyvaus renginyje „Klaipėda – Lietuvos vartai į pasaulį 1923“.
1923 m. sausio 15 d. įvykus sėkmingam ginkluotam sukilimui, Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos.
2023 m. Seimas yra paskelbęs Klaipėdos krašto metais.
Leidykla „Briedis“ pristato Johno Winglapo knygą „Tapatybės kryžkelėje. Tarp vokiškumo ir lietuvybės 1932–1940 m.“.
Johnas Winglapas – iš Klaipėdos krašto kilusio Eriko Pempės slapyvardis. Knygoje jis trečiuoju asmeniu, Egono Zylės vardu, pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje svarbūs politiniai įvykiai susipina su paprasto jaunuolio išgyvenimais, tapatybės paieškomis, siekiu atrasti vietą etninių ir kultūrinių prieštaravimų draskomame pasaulyje, ne visada svetingame „pašaliečiui“.
Gimęs Pagėgiuose gyvenančių lietuvių kilmės šeimoje, bet auklėtas vokiečiu, 1923 m., kai Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai, autorius atsiduria tautinės tapatybės paieškų kryžkelėje ir turi pasirinkti: vokietis jis ar lietuvis?
Pasirinkęs lojalumą Klaipėdos kraštą pradėjusiai valdyti Lietuvai, pripažinęs pirminį tėviškės ir savo paties kilmės lietuviškumą, atsispindintį lietuviškuose vietovardžiuose ir gyventojų pavardėse, tuo pat metu autorius nesirengia visiškai išsižadėti vokiečių kultūros įtakotos mažlietuviškos savimonės, todėl susiduria su rimtais iššūkiais. Jis tarsi tampa svetimas tarp savų, savotiška „balta“ varna ir Mažosios Lietuvos vokiečių, ir didlietuvių visuomenėse.
Po to, kai pagrindinis knygos herojus pasirinko mokslus Klaipėdos lietuviškoje švietimo įstaigoje, vietos vokiečiai pradėjo jo šalintis ir laikyti vos ne Vokietijos išdaviku, o dalis lietuvių – lojalumo stokojančiu, keista tarme kalbančiu „memelenderiu“. Kiekviena pusė reikalavo ištikimybės įrodymų, ir tai nedviprasmiškai justi knygos herojų žodžiuose. Vieni tvirtino, kad Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai – laikinas nesusipratimas, kuris netrukus būsiąs pašalintas, kiti, motyvuodami „kultūrine kova“, reikalavo galutinai nutraukti ryšius su vokiečiais, net jei jie buvo vaikystės bičiuliai. Kritikuodamas Vokietijoje kylantį nacizmą, autorius nesižavi ir lietuvių tautininkų partijos politika. Jo manymu, bet kuri valstybė neturėtų trukdyti žmogui rinktis. Jo devizas – „Gyvenk pats ir leisk gyventi kitam“.
Knygoje J. Winglapas (E. Pempė) vaizdingai aprašo savo virsmą, abejones dėl vienokių ar kitokių pasirinkimų, mokslus, darbą fizinės kultūros mokytoju, studijas Austrijoje ir Švedijoje, savo fizinio lavinimo paskirties vizijas. Įvykiai rutuliojasi sudėtingu Lietuvai laikotarpiu: tarpukaris, Hitlerio apsilankymas Klaipėdoje ir miesto atplėšimas 1939 m. kovą, 1940-ųjų sovietų okupacija.
1944 m. sovietams įsiveržus į Lietuvą, autoriui pavyksta su šeima pasitraukti į Vokietiją, o iš ten persikelti į JAV ir pradėti naują gyvenimą. Tik ten, naujuose namuose, kur niekam neįdomi tavo kilmė, autorius pagaliau pasijuto įveikęs tapatybės kryžkelę.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Manau, kad išpuolį Visagine prieš lietuvių kalbos mokytoją žiniasklaida nutylės. Nebus diskusijų, reportažų, nuomonių sklaidos, o rusų tautybės jaunuolio byla nebus rezonansinė. Nes kitaip mus kaltins nacionalinės neapykantos kurstymu, netolerancija nacionalinėms mažumoms ir demokratijos stoka. Lietuva šito, gink Dieve, negali leisti.
Psichiškai nesveikas?
Tiesą sakant, Lietuvos TV, radijas, portalai ir kita žiniasklaida tik šykščiomis žinutėmis supažindino, kas įvyko Visagine – šiame, kaip anksčiau sakydavo, daugianacionaliniame energetikų mieste. Tik tiek, kad 1966 m. gimusią Visagino mokyklos lietuvių kalbos mokytoją patykojęs sumušė iš Sankt Peterburgo į Visaginą prieš keletą metų atvykęs gyventi 24 metų vyras. Jis pats save laiko „politiniu pabėgėliu“ ir nenorįs mokytis lietuvių kalbos.
Prokuroras Genadijus Jefimovas šio įvykio nelinkęs sureikšminti. Jaunuolis nelaikomas už grotų, prokurorui rūpestį kelia jo psichinė sveikata. Kitaip sakant, tai galimai nestabilios sveikatos jaunuolio chuliganiška veika, ir į ją negalima žiūrėti rimtai. Be to, mokytojai padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Tai kas, kad atvykėlis niekina lietuvių kalbą, jos tyčia nesimoko, veltėdžiauja, rengia rasinius išpuolius, be to, savo vaizdo įrašų platformoje sukūręs begalę smurtą skatinančių „Youtube“ įrašų. Tikėtina, kad jis bus pripažintas nepakaltinamu ir jam bus pagrasinta piršteliu: daugiau taip nedaryk…
Esu toli nuo apibendrinimo, kad įvykį Visagine reiktų traktuoti kaip sąmoningą antilietuvišką išpuolį, inspiruotą iš šalies, arba kad jaunuolis kažkieno paveiktas. Tačiau taip pat nemanau, kad jį galima praleisti negirdomis ir nurašyti į eilines chuliganiškas veikas. Vis tik jauno nusikaltėlio motyvai yra aiškūs: nenoras mokytis lietuvių kalbos (nors pastaraisiais metais lankantis Visagine jau dažniau girdi kalbant lietuviškai), veltėdžiavimas, rasistinių nuotaikų skleidimas ir platinimas, agresija daugumos gyventojų atžvilgiu. Ar to maža?
Smogikų veisykla nuo jaunų dienų
Prieš ketverius metus VSD pateiktoje ataskaitoje buvo akcentuotas Maskvos dėmesys, nukreiptas į rusakalbių mokyklas, kuriose aktyviai veikia Rusijos tėvynainių draugijos. Grėsmių vertinime pabrėžiama, kad Visagine susiformavo komanda „Smogiamasis mirties batalionas“, kurią sudaro moksleiviai iš Visagino „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazijų bei „Gerosios vilties progimnazijos“. Visagino jaunimas dalyvavo Leningrado srityje vykusiame jaunųjų skautų sąskrydyje, kuriame paaugliai buvo apdorojami sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare (Maskva jį vadina „tėvynės“ karu) idėjomis.
Rusiška agresija
Anksčiau, prieš beveik 10 metų, tapo žinoma, kad, kaip rašė laikraštis „Respublika“, iškart po Ignalinos atominės uždarymo socialiai neapsaugotus, darbo netekusius visaginiečius ėmė atakuoti mieste įsisteigęs neaiškios ideologijos Visagino atgimimo judėjimas (VAJ), viliojantis į savo gretas žmones pigesniais produktais ir viešai per rusų ir lietuvių kalbomis leidžiamą laikraštėlį “Pravda Visaginasa” (“Visagino tiesa”), žeminantis Lietuvos valstybę. Štai citata iš “Pravda Visaginasa”: “Nepriklausomos” Lietuvos piliečiams norėčiau pasakyti: “Jei ne Lenkija, Lietuvoje būtų badas (rusiškame tekste – golodomor). Jei ne Rusija, Lietuva išmirtų iškart, o jei ne pigaus etilo spirito kontrabanda, lietuviai prasiblaivytų ir iškart išeitų iš proto išvydę Lietuvos realybę”. Laikraštėlyje šaipomasi iš Sausio 13-osios. Esą žmones apgavo, vežė į Vilnių, nes ten dešrelių pigiau davė. Tetrūksta tik vieno dalyko. Kad Rusija, išgirdusi “Pravda Visaginasa”, imtų ginti Lietuvoje vargstančių savo piliečių ir tautiečių teises.
Klaipėdoje – antilietuviškumo židinys
Tuomet buvęs VSD direktorius Zigmas Vaišvila pagrįstai tvirtino, kad saugumiečiai apie šį judėjimą žino, bet nieko nedaro. Iki šiol nežinoma, kokios organizacijos ir kokie jų smogikai veikia šiame mieste. Nesiimu spręsti, ar bus ištirta minėto jaunuolio priklausomybė ne tik nuo narkotikų, bet ir nuo tokių antilietuviškų organizacijų. Tačiau Visaginas turi kelti tam tikrą rūpestį mūsų institucijoms.
Kaip ir Klaipėda, kurioje vis labiau reiškiasi prorusiškos destruktyvios jėgos, mėginančios įtraukti ir kitas tautines bendruomenes į savo antivalstybinę veiklą. Čia nuolatinius ryšius su Rusijos konsulatu palaiko Seimo narė Irina Rozova, šiomis dienomis kilo naujas šnipinėjimo skandalas, kai Klaipėdos tarybos narė Ela Andrejeva įtarta keliais šnipinėjimo epizodais, tęisasi teisminis procesas dėl tarybos nario V. Titovo partizaninį judėjimą juodinančių žinių.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Pernai Slaptai.lt rašiau, kaip politikai uostamiestyje įpinami į rusų žvalgybos tinklą (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-politikai-ipinami-i-rusu-zvalgybos-tinkla-uostamiestyje/): „Klaipėdoje nuo seno buvo stipri sovietinė rezidentūra, o sovietiniai kariškiai net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ilgai užėmė antivalstybines pozicijas. Prieš penkerius metus Klaipėdos krašto viešoji įstaiga „Būkime vieningi“ (ji iki šiol skleidžia Lietuvos interesams priešingą informaciją) išplatino interneto portalo avaaz.org kreipimąsi į Klaipėdos gyventojus, raginantį rinkti parašus, kad Klaipėdos kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos bei prijungtas prie Rusijos. Šis kraštas pasirinktas neatsitiktinai. Jame gyvena gana gausi rusų bendruomenė (iš didžiųjų miestų – antra vieta: 19,6 %), turinti daug ryšių su Rusijos Karaliaučiaus sritimi bei jaučianti nostalgiją sovietinei praeičiai.“
Provokacija Visagine nori nenori išeina iš įprasto chuliganizmo ar smurto rėmų. Manau, kad prokremliniai Rusijos portalai puls ginti 24-metį jaunuolį kaip lietuvių nacionalistų susidorojimo auką. Tai dar kartą patvirtins, kad šis išpuolis yra tautinių mažumų paniekos demonstracija Lietuvai ir joje nuo seno gyvenančiai lietuvių daugumai.
Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.
Trečiadienį, sausio 15-ąją, Klaipėdoje įvairiais renginiais bus paminėtos 97-osios Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metinės.
Pagal pranešimą, pirmiausia bus pagerbtas Klaipėdos sukilimo politinio vadovo Erdmono Simonaičio ir Jurgio Lėbarto, Tilžės akto (reikalavusio prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės) signataro, buvusio šaulio atminimas Lėbartų ir Joniškės kapinėse.
Nuo vidurdienio renginiai persikels į miesto centrą – Skulptūrų parke, prie paminklo 1923 m. sukilimo dalyviams, vyks iškilminga ceremonija, pagerbianti žuvusius sukilimo metu.
Dalyvaujant Klaipėdos įgulos kariams, šauliams, kariniam pučiamųjų orkestrui, Lietuvninkų bendrijos atstovams bei garbės sargybai, pagarbą salvėmis atiduos Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės kariai.
Švenčiant suvienytą Lietuvą, Laikrodžių muziejaus kiemelyje pasigirs ir Klaipėdos kariljono melodija, nuvilnijanti iki pat paminklo vieningai Lietuvai „Arka“. Pavakarę čia įsižiebs Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vėliavas atspindinti žvakių instaliacija.
Pagerbiant sukilėlius, rengiama Aloyzo Varkalio organizuojama eisena su deglais. Ši šviesų upė plauks nuo Teatro aikštės iki pat Skulptūrų parke esančio paminklo „Už laisvę žuvusiems“ 1923 m. sukilime. Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.
Mažosios Lietuvos muziejuje istorikas, rašytojas, diplomatas ir profesorius Alfonsas Eidintas įtrauks į pokalbį apie 1923 m. „pūgą prie Mėmelio”. Lygiagrečiai muziejuje bus pristatyta ir dokumentinė paroda „Klaipėda, 1923 m. sausis”.
Sausio 17-18 dienomis jau 18-ąjį kartą rengiamas naktinis žygis „Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais”. Žygis skiriamas Lietuvos kariuomenės atkūrimo 30-mečio jubiliejui.
Klaipėdos sukilimas – svarbus politinis ir karinis žingsnis tarpukario Lietuvos istorijoje. Prieš 97-erius metus, 1923 m. sausio 15-ąją, Klaipėdos krašto žmonės sukilo prieš tuo metu čia vyravusią Prancūzijos valdžią ir jėga atsiėmė Klaipėdos kraštą. Tą dieną jis vėl tapo Lietuvos dalimi.
Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje.
Pradėsiu nuo to, kad lankiausi keliuose renginiuose, skirtuose Tilžės akto 100-mečiui: šis svarbus 24 Mažosios Lietuvos signatarų pasirašytas dokumentas, priimtas 1918 m. lapkričio 30 d. ir deklaruojantis Prūsų Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, nepelnytai pamirštas ir šiandien beveik neanalizuojamas, nors įvairių svarstymų apie mūsų pretenzijas į Karaliaučiaus kraštą pasitaiko nemažai.
Lenkiškos lapės gudrumėliai
Viename iš tokių renginių įdomiai nuskambėjo istorijos profesoriaus Algimanto Liekio mintis, kad tais sunkiais jau nepriklausomos Lietuvos laikais agresyvioji pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Vėliau ji buvo susibičiuliavusi su nacistine Vokietija, o J. Pilsudskis ir A. Hitlerio parankiniai (vienas iš nacių lyderių feldmaršalas H. Geringas su Lenkijos valstybės vadu medžiodavęs Lenkijos miškuose, Belovežo girioje, o Romintos girioje nušovęs didžiausią to meto Europoje elnią) 1934 m. buvo susitarę pasidalinti Lietuvą: Lenkijai atitektų visa rytinė ir Vidurio Lietuva, o Vokietija kontroliuotų vakarinę ir visą Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Bet J. Pilsudskis 1935 m. mirė, o nacistinei Vokietijai tokie „minkštieji“ susitarimai buvo nė motais: su SSRS ji ruošėsi dalintis Europą…
Beje, pasak buvusio ilgamečio JAV diplomato ir konsulo Krokuvoje Algio Avižienio, kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, H. Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė įsakė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.
Pataikaudamas didėjančiai nacių galybei bet kartu gudraudamas, J. Pilsudskis įkalbinėjo Prancūziją (kažkas paleido riebų palyginimą, kad Lenkija Prancūzijai tuomet buvo lyg „laisvo elgesio panelė“), skelbti karą Vokietijai, bet ta atsisakė, o pats 1934 m. sausio 26 d. 10 metų laikotarpiui su naciais sudarė nepuolimo sutartį. Ši sutartis nesulaukė savo dešimtmečio: net nesulaukęs Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d., A. Hitleris jau balandį, kai lenkai atmetė Berlyno pasiūlymą ją pratęsti ir leisti užimti Gdansko teritoriją, sutartį paskelbė negaliojančia. Bet būtent ši sutartis, istorikų nuomone, leido Varšuvai trumpam atsipūsti (1932 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir su Sovietų Sąjunga) ir dar daugiau – paliko laiko demonstruoti savo agresiją.
Klastinga politika virto tragedija
1938 m. rugsėjį, kai kilo konfliktas tarp Vokietijos ir Čekoslovakijos, Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešino rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji žymiai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą. Pagerėję santykiai su Berlynu lenkams leido tęsti pilsudskinę politiką. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.
Gi pavasarį vokiečiai ėmė skleisti žinias, kad, jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie (matyt, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos) įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos. Tai rodo, kad 1934 m. Vokietijos ir Lenkijos sutartyje jau buvo aptartos Lietuvos padalijimo galimybės, kurios 1939 m. rugpjūčio 23-ąją ir rugsėjo 28-ąją virto klastingu geopolitiniu Europos padalijimu.
Kai tik Hitleris, atplaukęs 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą, okupavo šį kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasienio ir taip paaštrino veiksmus prieš vokiečių mažumą. Kaip minėjome, jau kitą mėnesį Hitleris anuliavo lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Yra žinoma, kad būtent balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo. Taip Lenkijos pataikavimas naciams išseko: Rytuose vokiečiai jau buvo suradę kitą tariamą draugą – J. Staliną, kad Vakaruose galėtų grobti vis naujas žemes.
Gviešėsi į Klaipėdos uostą
Bet grįžkime į ankstesnius laikus. Kaip numatė Versalio sutartis, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės – keturių didžiųjų valstybių kontrolei. Jau 1920 m. vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos. Kraštą administruoti buvo pavesta prancūzams – seniems lenkų bičiuliams ir globėjams. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos delegacija pasistengė paveikti Prancūziją, kad Lietuva nebūtų pripažinta pilnateisė Klaipėdos krašto dalininke. Nuo seno aktyvus Varšuvos rėmėjas Paryžius tvirtino, kad Lietuva ir šiaip turi teritorinių ginčų su Lenkija, tad nedera sukurti dar vieno precedento konfliktui tokiame sudėtingame regione. Geriausiu atveju Klaipėdos kraštas galėjo atitekti bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, kurią savo vizijose iki pat mirties regėjo J. Pilsudskis.
Pilsudskio okupanto karikatūra
Lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Daviso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.
Lenkija dalyvavo apkarpydama Lietuvos teritoriją
Lenkijai buvo labai svarbus šis istorinis momentas – painus geopolitinių interesų mazgas. Kaip pastebi istorikai, iš pradžių lietuviškoji kolonizacija šiame krašte dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas. Lenkija mėgino gretintis prie Berlyno,o lietuviškumui blėstant visiškai suįžūlėjo.
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
Nuo pat gyvavimo pradžios Prūsija buvo priklausoma nuo Lenkijos. Ši kaip pilnateisė dalininkė aktyviai dalyvavo pirmuosiuose ATR padalijimuose. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.
Vienaip ar kitaip, Lietuvos pozicijos šiame krašte silpo. Tolygio stiprėjo Lenkijos įtaka visai Rytų Prūsijai, Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui. Lietuvos valstybė buvo gerokai apkarpyta. Kaip rašė Ramūnas Alaunis šių metų pradžioje, po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtos Lietuvos valstybės teritoriją. Tačiau lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus nepriklausomybę ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis, Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65 300 kv. km. plotą. Tad paklauskime: kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių?
Be kitų imperijų užmačių savo imperinį planą įgyvendino ir pilsudskinė Lenkija, skelbusi tikslą – atkurti Tarpjūrio valstybę („Intermarium“). Dar 1919 m. birželį prancūzų maršalo Ferdinando Fošo vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija, Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija, susidedanti iš Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir, žinoma, visą Vilniaus kraštą. Maždaug iš 120 tūkst. kv.km teritorijos Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. J. Pilsudskis ketino eiti toliau ir Vidurio Lietuvos regioną pratęsti iki Kauno. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – apie 2416 kv. km irgi buvo atplėštas nuo Lietuvos.
Šie istorijos vingiai anaiptol nereiškia, kad turime vėl aitrinti teritorines žaizdas ir vien tuo grįsti tarpvalstybinius santykius. Bet būtina priminti, kad reikia išlaikyti tvirtą tautinį stuburą, norint atsispirti svetimų – neva draugiškų ir atvirai priešiškų valstybių – interesams. Tai pagrindinė mūsų išgyvenimo sąlyga net šių laikų pasaulyje.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mes, Klaipėdos Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Klaipėdos miesto ir Lietuvos padėties, teigiame: Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo, Klaipėdos miesto ir jo krašto gyventojai praranda teisę į sąžiningą ir orią savivaldą, o Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus.
Tačiau mūsų mieste ir valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.
I
Nykstant lietuvių vienybei, istorinei atminčiai ir kultūriniam paveldui, kyla pavojus Lietuvos suverenumui Klaipėdos mieste. “Protų nutekėjimas”, Klaipėdos universiteto padėtį sunkinančios aplinkybės yra tik ledkalnio viršūnė, kuri po savimi slepia kur kas didesnes ir sudėtingesnes visuomenės sociokultūrines problemas. Lietuvių Tauta dar XX a. pr. ryžtingai kovojusi ir siekusi Klaipėdos krašto prijungimo ir jaunos Lietuvos valstybės kūrimo, šiandien yra praradusi vieningą idėją ir ateities strategiją. Toks moralinis ir ideologinis badas verčia Klaipėdos miesto ir jo krašto intelektualus telktis svarbiai diskusijai dėl Klaipėdos ir jo krašto ateities.
II
Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę. Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad ,,Lietuva tikrai saugi“, nes ,,NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu.
Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.
III
Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms. Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos ,,penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmisagitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių. Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.
Vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti. Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.
IV
Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes.
Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą. Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas.
Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.
V
Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas. Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos ,,europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva padrika nupolitintų individų aibė.
Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.
Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus ,,Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.
VI
Remdamiesi šiuo Klaipėdos miesto, jo krašto ir Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:
Klaipėdos miestas ir jo kraštas ilgus metus buvęs Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos dalimi, 1923 m. Martyno Jankaus, Ernesto Galvanausko ir kitų Tautos herojų pastangomis buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, tuometinė jauna Lietuvos valstybė siekdama būti ekonomiškai nepriklausoma susidūrė su įtemptu krašto valdymu, kuris tęsėsi iki Trečiojo reicho invazijos į Klaipėdos kraštą. Vėliau Klaipėdos miesto ir krašto istoriją sėkmingai trynė TSRS. Dėl šių istorinių aplinkybių būtina atsižvelgti į Tautos praeitį ir susitelkus atkurti Klaipėdos miesto bei jo krašto kultūrinę, moralinę ir vertybinę paradigmas, ugdyti jaunosios kartos etninę savivoką. Taip p savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija. Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos.
Lietuviškos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene. Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime: Tapti telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos, valstybės ir klaipėdiečių-klaipėdiškių atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga.
Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu. Šį tikslą įgyvendinsime: saugodami ir puoselėdami Klaipėdos miesto ir jo krašto istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti; nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Mažosios Lietuvos tautinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti; kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas; plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvepiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją; dalyvaudami visuomeniniame, politiniame miesto savivaldos ir Lietuvos gyvenime bei taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis, ir būdais siekdami, kad piliečiams būtų sugrąžintos iš jų atimtos politinės šalies suvereno teisės.
Vertindami galimą Klaipėdos Forumo indėlį į šiuo metu sumenkusios Lietuvos ir Klaipėdos miesto laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę: Sutartinai ir kryptingai dirbdami Klaipėdoje sulauksime dienos, kai visoje Lietuvoje telksis patriotiškų piliečių forumai.
Neabejojame, kad Klaipėdos forumas, taps stipria bendruomene pajėgsiančia vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš miestiečių ir tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo klausimą. “Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.” Vardan Tos!
Slaptai.lt skelbia Algio Avižienio interviu su istoriku, Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktoriumi Vladu TURČINAVIČIUMI.
Diskusijos tema – kaip derėjo pasielgti Lietuvai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse? Gal mums vertėjo labiau draugauti su Vokietija, ginklu ryžtingai atsiimti Vilniaus kraštą, atmesti sovietų ultimatumus – kaip juos atmetė Suomija, nebijoti prolenkiškos Londono pozicijos?
Kurie iš mūsų to meto politikų buvo teisūs – tie, kurie siekė neutralumo politikos bet kokia kaina, ar manę, kad neutralumas veda į pražūtį?
Algis Avižienis
1940 m. birželio mėn. Sovietų ultimatumas, reikalaujantis įsileisti neribotą svetimos kariuomenės kontingentą ir pakeisti A. Merkio Vyriausybę davė pradžią Sovietų Sąjungos okupacijai. Daug kartų teko girdėti istorikų ir šiaip informuotų lietuvių diskusijas, ar teisingai pasielgė A.Smetonos valdžia per tą lemtingą birželio 14-15 nakties Vyriausybės posėdį, kai mūsų valdžia priėmė visus Stalino ir Molotovo reikalivumus. Bet Jūs esate parašęs istorinių straipsnių, rodančių, kad Smetonos valdžia turėjo ir kitų pasirinkimų žymiai anksčiau nei ta nelaimingą birželio 14-15 naktį.
Aš galvoju, kad Lietuva galėjo eiti Suomijos keliu 1939 m. spalio mėnesį, kai suomiai atsisakė priimti Sovietų Sąjungos reikalavimus atiduoti ruožą savos teritorijos. Suomijos Vyriausybė teisingai traktavo Maskvos reikalavimus kaip tiesioginę grėmę savo suverenitetui ir ji priimė sprendimą gintis ginklu. Suomijai buvo įteikti suverenumą pažeidžiantys reikalavimai maždaug tuo pačiu metu, kaip Sovietų ultimatumai Lietuvai, Latvijai ir Estijai.
Bet Jūs nurodėte, kad mūsų valdžia galėjo imtis kitokių veiksmų žymiai anksčiau, t.y., rugsėjo mėn., 1939 m., ir tie veiksmai leistų Lietuvai išvengti tos minėtos kapituliacijos. Tuomet (1939 m. rugsėjo mėn. pradžioje) prasidėjo Vokietijos-Lenkijos kovos veiksmai ir kai kurie mūsų vaslstybės vyrai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa Berlyne, ėmė raginti Smetonos valdžią pasinaudoti proga ir atsiimti Vilnių ginklu. Būtent šito žingsnio Trečiojo reicho valdžia pageidavo iš lietuvių pusės. Tuomet Lietuva pagal Molotovo-Ribentropo sutartį dar buvo paskirta Vokietijos interesų zonai. Vokiečiai laukė ir ragino lietuvius, dar esančius jų interesų zonoje, imtis ginkluotų veiksmų atsiimant savo sostinę.
Bet Smetona nesiryžo to padaryti. Maždaug rugsėjo mėn. viduryje Berlynas prarado viltį, kad Lietuva įžengs su savo mobilizuota kariuomene į Vilnių. Kai atitinkamų veiksmų iš mūsų pusės nesulaukė, Trečiasis reichas, matyt, nurašė Lietuvą kaip potencialią partnerę ir nesipriešino Stalino reikalavimams mūsų šalį perleisti į Sovietų interesų zoną rugsėjo mėn. pabaigoje, mainais už kai kurias rytų Lenkijos teritorijas.
Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tą diplomatinę sąveiką tarp Vokietijos ir Lietuvos, kurios metu mūsų valstybei atsivėrė galimybė išlikti vokiečių interesų zonoje ir tokiu būdu išvengti pirmosios 1940 m. okupacijos?
Vladas Turčinavičius
Taip žiūrint į 1940-jų sovietų ultimatumą ir Lietuvos kapituliaciją, mes nieko neišsiaiškinsime, nes prie šios padėties Lietuvos valdžia ėjo prisitaikydama ir negindama savo interesų palaipsniui. Reikia pradėti nuo pirmojo 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Po to kalbėti apie 1939 m. kovo Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos perdavimo Vokietijai. Visų šių ultimatumų priėmimas – tai Lietuvos valdžios neįgalumo arba kitų, trečiųjų šalių, nuorodų vykdymas. Neįgalumas atsiranda, kai autoritarinė valdžia ilgai sėdi valdžioje ir tai jai patinka, bet susidarius geopolitinei krizei nesugeba priimti svarbių tautai ir valstybei sprendimų. Tad pradžioje pažvelkime kaip Lietuvos politika rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio – rugsėjo – spalio mėnesiais.
Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.
1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad rugsėjo 17 d. sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai.
Didžioji Britanija buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Pietryčių Lietuvos su Vilniumi atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė Lenkija ir Antantės valstybės. Juk okupantų vadinamas „Vilniaus kraštas“ buvo pripažintas okupantei Lenkijai tik Antantės valstybių, o Tautų lyga jo nepripažino, vadinasi, Vilniaus atsiėmimas buvo teisėtas.
Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ne Vokietija pirmoji ragino atsiimti „Vilniaus kraštą“, bet Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[1]– rašo Aleksandras Merkelis.
Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu susirūpino ir ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“ Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo – Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai. Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas Kazys Škirpa, rugsėjo 5d. ir 8d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigrąžinimo reikalu, kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa.
„Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“ – rašo pasiuntinys Vokietijoje.
Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“
Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.
Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes „Vilniaus kraštą“ 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie „Vilniaus krašto“ ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Ribbentropui Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto.
Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja, šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“ Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją.
Matyt, Vokietijai strateginiais tikslais buvo svarbu, kad į „Vilniaus kraštą“ neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“
Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11d. – dėl neutralumo – autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“ Neutralumo instrukcija priimta gegužės 11 d. vadovaujantis, dar buvusio užsienio ministro S. Lozoraičio iniciatyva parengto ir priimto Neutralumo įstatymu, kaip tik ir supančiojo aukščiausią Lietuvos valdžią veikti realiai.
Pasirodo, rugsėjo 5 d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. „Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“ – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.
Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas“ ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E. Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams.
Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigrąžinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Regis, Prezidentui apsispręsti dėl Vilniaus išvadavimo, turėjo didelę įtaką ir ambasadorius Londone B. Balutis, kuris 1939 m. vasarą, dar iki Kazio Škirpos siūlymų rugsėjo mėn. pradžioje, atostogavo Lietuvoje kartu su Smetona ir Palangos kopose įtikino Prezidentą vengti žygio į Vilnių. Apie tai prisipažino pats Balutis Škirpai 1946 m. Amerikoje ir jis pabrėžė, kad Balutis į Lietuvos užsienio politikos problemas neįstengdavo kitaip pažvelgti, kaip pro anglų-saksų propagandos pritemdytus akinius.
Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Dzūkiją, politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą.
Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui, Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui atsiimti Vilnių ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“
Taigi, geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime, Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau, 1940 m birželį, Lietuvą visiškai okupuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes 1926 m. ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Pietryčių Lietuvos teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.
Lyginant Suomijos padėtį 1939 m., tai ji rugpjūčio 23 d. sovietų ir nacių pakte buvo priskirta kartu su Estija ir Latvija Sovietų sąjungos įtakos zonai ir Stalinas įteikė ultimatumą Suomijai reikalaudamas perleisti dalį teritorijos, o Suomijai nesutikus 1940 m. Raudonoji armija pradėjo Žiemos karą. Lietuvoje gi, Raudonoji armija užėmė neva Lenkijos teritoriją ir buvo įsileista į Lietuvą po prievartinės 1939 m. spalio sutarties pasirašymo kartu sugrąžinant dalį „Vilniaus krašto“ su sostine. Čia Stalinas veikė kaip „Vilniaus krašto“ išvaduotojas iš Lenkijos okupacijos, vadinasi, turėjo moralinius pliusus.
Algis Avižienis
Tai Lietuva būtų atsidūrusi toje pačioje pozicijoje kaip Suomija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Italija ir žinoma Japonija. Kitaip sakant, tai šalys, kovojančios už savo nacionalinius interesus Vokietijos pusėje. Šių šalių tikslas nebuvo noras padėti Vokietijai užkariauti Europą. Kiekviena atsikra šalis sprendė savo nacionalinius interesus ir priėjo išvados, kad, karui prasidėjus, geriau būtų kovoti vokiečių pusėje. Rumunai ir suomiai, pavyzdžiui, 1940 m. buvo praradę teritorijų dėl Maskvos agresijos, ir jos stojo į karą tam, kad atgautų prarastas žemes.
Vladas Turčinavičius
Taip, šios šalys gynė savo nacionalinius interesus, o Lietuva galėjo sekti jų (Slovakijos, Vengrijos) pavyzdžiu, gal tik Italijos ir Japonijos čia netiktų gretinti, nes jų kelias buvo kitoks dar iki karo pradžios. Jei Lietuva būtų atsiėmusi „Vilniaus kraštą“, tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto Antrojo slaptojo protokolo, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija ir Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – Lietuvos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“.
Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos karui, nes 1940 m. Raudonajai armijai okupavus ir inkorporavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Kominterno Lietuvos skyriaus vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.
Galima prielaida, kad susigrąžinusi Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją, Lietuva dėl ženklaus gyventojų ir teritorijos padidėjimo būtų intensyvinusi žemės ūkio gamybą, kurios produkcija buvo labai reikalinga draugiškai Vokietijai ir galėjusi visokeriopai žengti į priekį ir net iki karo pabaigos (1944-45) – šešetą metų Lietuva būtų išvengusi komunistinių okupantų kultūrinio ir ekonominio gerbūvio griovimo kaip ir kitos valstybės: Slovakija, Vengrija, Rumunija, patekę į Vokietijos įtakos zoną ir išsikovojusi laisvę Suomija. Mūsų padangę būtų aplenkęs komunistinis teroras ir Sovietų 1940-ųjų okupacija bei 1941 m. tremtys prie Laptevų jūros bei bolševikų sukurti lageriai Vorkutoje ir Sibire. Tikėtina, kad nebūtų vykęs ir partizaninis karas su okupacinėmis Sovietų jėgos struktūromis.
Algis Avižienis
Žinau, kad nemažai mūsų tėvynainių pagalvos, kad už tokį “akiplėšiškumą” Lietuva būtų buvusi labai žiauriai Stalino nubausta. Bet minėtos šalys išsaugojo kažkokią savo nacionalinio suvereniteto dalį, kai kurios pilną suverenitetą, o Lietuva viską prarado. Įdomu pabrėžti, kad nors suomių karinis vadas Mannerheim 1941 m. birželį davė įsakymą pulti Sovietų Sąjungą kartu su Trečiu reichu ir toliau vykdė kovinius veiksmus prieš Maskvą iki 1944 m., būtent Mannerheimo grįžimui į valdžią jau po karo Stalinas neprieštaravo. Man peršasi mintis, kad tokios valstybės kaip Stalino Sovietų Sąjunga ir Hitlerio Vokietija už viską daugiausia gerbė ryžtą ir drąsą, o paniekinamai žiūrėjo į nuolaidžiavimą ir neryžtą.
Vladas Turčinavičius
Čia galime dalinai atsakyti, kodėl Stalinas pasibaigus 2-ajam pasauliniam karui Nugalėtojų triumvirato konferencijose su V. Čerčiliu ir F. Ruzveltu nesipriešino maršalo Manerheimo grįžimui į valdžią, nors suomiai kovojo prieš sovietus Vokietijos pusėje nuo 1941 m. birželio. Galima teigti, kad diktatoriai Stalinas ir Hitleris gerbė karo vadų drąsą ir ryžtą ir jautė panieką atsakingų asmenų neryžtingumui, nuolankumui, bet čia turėjo įtakos ir Sovietų strateginė ateities perspektyva – turėti Suomiją draugišką kaimynę ir propagandiniams tikslams turėti „kozyrį“- Anglijos karo paskelbimą Suomijai su jų ginkluotės sandėlių bombardavimu bei Stalinas norėjo sudaryti teisingumo įvaizdį elgesyje su Suomija, juk jis pradėjo Žiemos karą su Suomija ir jo išdavoje buvo pasirašę sutartį, kuria jos teritorijos dalis – priskirta Sovietų sąjungai.
Algis Avižienis
Kad būtų rimtai traktuojamos, valstybės turi parodyti kažkokių sugebėjimų gintis, padaryti įtaką savo aplinkai arba paprasčiausiai parodyti minimalią galią. Jei valstybės tampa paralyžiuotos dėl baimės ar neryžtingumo, jos paprasčiausiai yra eliminuojamos iš diplomatinių-karinių apskaičiavimų. Smetona atrodo, kad tikėjo tarptautiniu teisingumu. Jis pateisino savo sprendimą neatsiimti Lenkijos okupuoto “Vilniaus ktašto” argumentu, kad karą vis tiek laimės aliantai. O už Lietuvos padorią elgseną nepuolant karą pralaiminčią kaimynę, jai bus atsilyginta prie taikos derybos stalo. Bet Lietuva net nebuvo prileista prie taikos derybų stalo. Ji prarado aktyvaus veikėjo statusą ir tapo dalybų objektu.
Man atrodo, kad Smetonos valdžia tiesiog eliminavo Lietuvą kaip aktyvų veiksnį kariniuose-diplomatiniuose apskaičiavimuose didžiųjų valstybių ir už tai nusipelnė didžiųjų valstybių visiško mūsų nacionalinių interesų nepaisymo.
Vladas Turčinavičius
Pulkininkas Kazys Škirpa.
Taip, norint išsaugoti valstybę, jos vadovai turi suvokti valstybės interesus ir ginti juos diplomatiniu būdu, o taip nepavykus ginti karine jėga, o šią jėgą tuo istoriniu laikotarpiu Lietuvoje sudarė gera ginkluotė, vieni geriausi lėktuvai ir pan. 1939 m. rugsėjo pradžioje Anglijos pasiuntinys Kaune T. Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus. Turėjo, tačiau nepaskelbė, nes būtų pažeidusi 1939 m. rugpjūčio 25 d. Sutartį su Lenkija, kurioje buvo įsipareigojusi ginti Lenkiją ir Lietuvą ir net neinformavusi Lietuvos vyriausybės. Manytina, kad ši nota buvo tik Lietuvos vyriausybės pagąsdinimui ir tai matyt inspiruota Lenkijos. Vadinasi, Lietuva pradžioje galėjo veikti diplomatiškai, o paskui drąsiai įžygiuoti į tuščią nuo lenkų karių Vilnių ir atsiimti tarptautinės teisės pagrindu teisėtai priklausančią sostinę Lietuvai.
Dar vienas gėdingas Lenkijos elgesys pasireiškė Karo pradžioje, kai Lietuva kilniaširdiškai priglaudė savo teritorijoje bebėgančius nuo vokiečių ir rusų lenkų karius, kada rugsėjo mėn. buvo triuškinama Lenkija, bet į kilniaširdišką Lietuvos elgesį neatsižvelgė lenkų vyriausybė, esanti užsienyje Londone ir pareiškė prieštaraujančią notą Lietuvai, kai ji spalio mėn. perėmė Vilniaus kraštą.
Čia norėčiau pabrėžti aliantų negarbingą elgesį Lietuvos atžvilgiu, nors ji vykdė aliantams palankią neutralumo politiką. Štai kaip Lietuva nebuvo pakviesta prie derybų stalo po karo ir jai nebuvo garbingai atsilyginta.
Jei Lietuvoje 1940 m. liepą nebūtų „Liaudies Seimo“ rinkimų farso ir rugpjūčio „Stalino saulės“ atvežimo į Lietuvą, visa tai būtų vertę Frankliną Ruzveltą ir Vinstoną Čerčilį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją bei neatsižvelgiant į A. Smetonos ir S. Lozoraičio vedamą prolenkišką ir probritišką neutralumo politiką ir tikėjimą aljantais, atiduoti Lietuvą sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui.
1941 m. rugpjūčio 12 d. Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kuri skelbė, kad po karo Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai dar britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Ruzveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“ 1943 m. gruodžio 1 d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Ruzveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“
Tačiau diktatorių visiškai nuramino Ruzvelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“ Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Čerčilis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių, atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado rojų“. Nugalėtojų triumviratas ir demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.
Algis Avižienis
Svarbu pabrėžti, kad rugsėjo mėnesio antroje pusėje jau ėmė aiškėti Sovietų Sąjungos ketinimai įsiveržti į karą pralaiminčią Lenkiją ir tuo pačiu užimti Vilnių. Tad klausimą, ar Lietuva turėjo atsiimti ar neatsiimti Vilnių jėga reikėjo taip pat traktuoti Maskvos teritorinių ambicijų fone. Lenkija jau sparčiai buvo eliminuojama kaip aktyvus veiksnys dėl jos karinių pralaimėjimų; ji nelabai efektyviai galėjo ginti Vilnių rugsėjo mėn. antroje pusėje ir vienas iš svarbiausių kilusių klausimų buvo, kaip užkirsti kelią Sovietų Sąjungai, kad ji negalėtų pirmoji okupuoti Vilnių ir tokiu būdu įgyti mižinišką įtaką Lietuvai ateityje. Užkirsti kelią sovietams mes tada tikrai dar galėjome, nes tebebuvome vokiečių interesų zonoje.
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.
Kiek papildant diskusiją dėl Suomijos elgsenos, įdomu pastebėti, kad 1941 m. birželio mėn., kai Trečiasis reichas pradėjo savo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, suomiai prisijungė ir pradėjo aktyviai pulti rusų pozicijas, kai vokiečiai savo ruožtu stūmė sovietų rusų karius gilyn į Rytus. Įsivaizduokite, suomiai privertė sovietus eiti į defensyvą!
Analogiškoje padėtyje buvo atsidūrusi Lietuvos Vyriausybė, kai reikėjo rugsėjo mėn. 1939 m., spręsti, ar atsiimti Vilniaus kraštą jėga ar ne. Atrodo, kad lemiama įtaka turėjo Anglijos griežtas įspėjimas nepulti Lenkijos (jos sąjungininkės). Jei visgi mūsų valdžia būtų ėmusi tokio ryžtingo žingsnio, tai Anglija būtų paskelbusi karą Lietuvai. Ir tada, žinoma, prasidėjo lietuviškų kinkų drebėjimo metas.
Tuo tarpu suomiai irgi konsultavosi su Londonu dėl jų galimų karo veiksmų prieš Sovietų Sąjungą, atsiimant teritorijas, kurias jie prarado prieš pusantrų metų, ginantis nuo rusų per Žiemos karą. Anglai ir šiuo atveju pagrąsino Suomijai, kad paskelbtų karą, jei suomiai atakuotų Anglijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą. Bet priešingai nei Smetonos valdžia, Suomijos Vyriausybė ėmė aiškinti anglams, kad jų veiksmai nebūtų nukreipti prieš Maskvą; jų tikslas būtų buvęs tik atgauti žemes, kurias sovietai jėga atplėšė nuo Suomijos.
Be to, suomiai žadėjo nesiimti jokių veiksmų, galinčių rimtai pakenkti Maskvos strateginiams interesams. Pavyzdžiui, Suomija aktyviai nedalyvavo bendruose su vokiečiais veiksmuose, puolant antrą didžiausią Sovietų Sąjungos miestą Leningradą arba gyvybiškai svarbų Murmansko uostą, per kurį plaukė amerikiečių ir anglų ginklų parama Stalinui.
Londonas vis tiek paskelbė karą Helsinkiui. Bet matyt buvo pasiektas tylus susitarimas, kad suomiai nebus labai griežtai nubausti, jei jie apsiribos vien pastangomis atgauti prarastas žemes ir nebandys padaryti rusams didelių nuostolių. Kad karo paskelbimas atrodytų kiek rimtesnis, anglai visgi įvykdė porą antskrydžių savp bombonešiais prieš Suomiją, bet jie, mano žiniomis, buvo nutaikyti tik į kelis suomių sandėlius.
Žinoma, Lietuvos valdžia ir visuomenė buvo neigiamai nusiteikusi Trečiojo reicho atžvilgiu dėl jo teritorinių pretenzijų į Klaipėdos kraštą. Bet, kaip Jūs anksčiau minėjote, Lietuvos pusė nepakankamai išnaudojo galimybių tartis ir derėtis dėl Klaipėdos statuso.
Štai Italija tarėsi su Trečiuoju reichu dėl Pietų Tirolio ir vokiečiai sutiko nejudinti Italijos suverenumo teisių šiame regione. Vakarų Antantė buvo padovanusi Italijai Pietų Tirolio teritoriją po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo dovana už tai, kad italai prisijungė prie Anglijos ir Prancūzijos ir kartu kovojo prieš Kaiserio Vokietiją ir Austrų-vengrų imperiją. Daugumą Pietų Tirolio sudarė vokiškai kalbantys gyventojai. Tikriausiai Hitleriui ši teritorija neatrodė pakankamai didelė ir gyventojų skaičius ne toks stambus (pusė milijonų sielų), kad dėl jos jis norėtų prarasti Italijos vado Mussolinio paramą.
Manau, kad Klaipėdos kraštas pakankamai mažas ir gyventojų buvo dar mažiau nei Pietų Tirolyje, kad vokiečiai gal būtų sutikę palikti jį Lietuvos sudėtyje, jei būtų garantuotos vokiškai kalbančių klaipėdiečių teisės. Bent jau reikėjo tartis dėl to.
Man atrodo, kad jau nuo pirmųjų savaičių po Hitlerio atėjimo į valdžią sausio mėn. 1933 m., lietuvių požiūris į nacionalsocialistinę Vokietiją buvo neigiamas. Man teko nemažai tuometinės lietuviškos spaudos skaityti būtent apie šį įvykį (nacių atėjimą į valdžią) ir matėsi labai ryžkus nerimas dėl Vokietijos ketinimų Klaipėdos krašto atžvilgiu.
Vladas Turčinavičius
Manyčiau, kad neigiamas požiūris į Vokietiją pradėjo formuotis po Klaipėdos nacių teismo 1934-35 m. ir kai 1935 m. Smetona užsienio reikalų ministru paskyrė S. Lozoraitį, kuris iš karto pateikė memorandumą keisti buvusį politikos kursą į palankumą Lenkijai ir diplomatinių santykių užmezgimą su ja. Bet apie Vokietijos 1939 m. kovo mėn. ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos dalies) ir gėdingą Lenkijos 1938 m. pavasario ultimatumą ir grasinimą žygiuoti “na Kowno” pakalbėkime kitą kartą. Juolab tenka pastebėti, kad šie dviejų vanagų ultimatumai Lietuvai buvo susiję, nes žinoma, kad laikantis J. Pilsudskio ir A.Hitlerio 1934 m. pakto nuostatomis, 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, tarp jų buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą Lenkijai mainais į Dancingo koridorių, tačiau buvo asiribota tuo, kad lenkai pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje.
Algis Avižienis
Man nesuprantamas yra prieškarinės Lietuvos elito santykinai palankus požiūris į Sovietų Sąjungą. Juk Lietuva patyrė sovietų karių įsiveržimą į šalį 1919 m. po Nepriklausomybės paskelbimo. Vokiečių kariai tuomet padėjo lietuviams sėkmingai gintis nuo puolančių raudonarmiečių. Vokietija pirma pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir Smetonai pavyko gauti 100 mln. markių paskolą apginkluoti Lietuvos besikuriančią kariuomenę Vokietijos dėka. Tuo tarpu, Lietuva buvo visai šalia Sovietų Sąjungos ir galėjo sužinoti apie Stalino valymus, masines egzekucijas, piliečių priespaudą, Ukrainos dirbtinį badą. Ne gana to, sovietų kompartija veikė Lietuvos viduje ir bandė visokiais būdais destabilizuoti padėtį.
Suomijos didvyris – Karlas Gustavas Emilis Manerheimas
Vladas Turčinavičius
“Tačiau kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai.” Galėčiau trumpai apibūdinti neblogus Lietuvos santykius su Sovietų sąjunga. D. Britanija su Sovietų bolševikine Rusija pasirašė Taikos sutartį, ją pripažindama dar 1920 m. vasarį, o Lietuva su buvusiu suverenu Rusija – liepos mėn. 12 d. apibrėždamos Lietuvos sienas, jos etnografinėse žemėse. Bolševikinė Rusija tapusi Sovietų sąjunga diplomatiškai palaikė Lietuvą atgaunant Klaipėdą 1922-23 m., Tautų lygai pareiškė notą dėl Antantės šalių “Vilniaus krašto” priskyrimo Lenkijai, 1926 m. sutartyje Sovietų sąjunga vėl patvirtino ankstesnes sienas su Lietuva bei tą patvirtino sutartyje su Vokietija 1939 m. rugpjūtį.
Jau 1935 m. buvo pradėta Vakarų Europos šalių D. Britanijos ir Prancūzijos viešosios nuomonės kaita, jų intelektualai pradėjo lankytis Stalino komunistinėje citadelėje ir rašyti pagiriamuosius straipsnius apie ją, manytina, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę, o pagal Vakariečių pavyzdį ir Lietuvos viešoji nuomonė apie Sovietų sąjugą pradėta keisti. Lietuvos piliečiai ir ano meto elitas atsikvošėjo nuo Sovietų ir Vakariečių propagandos tik patyrę pirmosios sovietų okupacijos žiaurumus ir rafinuotą melą. Štai priežastys, kodėl mūsų vadovybė buvo neįgali vesdama neutralią politiką ir pasidavė komunistų vedamai rafinuotai propagandai iš Vakarų ir Rytų. Rytams buvo lengva visas tautų žudynes organizuotas socialiniu pagrindu ir turint tokius tyrus kaip Sibiras nusikaltimus padarytus žmonijai nuslėpti.
Iškilmingame minėjime, vykusiame Klaipėdos universitete, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinės pasieniečiai minėjo pasienio apsaugos veiklos atkūrimo Klaipėdos krašte 25-ąsias metines.
Penktadienį į renginį buvo pakviesti buvę užkardų ir rinktinės vadai, pirmieji pasieniečiai, 1990-aisias stoję saugoti valstybės sienos Klaipėdos krašte, VSAT tebetarnaujantys ir šiandien. Sveikinimo žodžius tarė vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, VSAT vadas Renatas Požėla, bendradarbiaujančių institucijų atstovai, svečiai.
Širdies lėkimas iš baimės, naktį staiga atsibudus… Suplyšusios šlepetės, padėtos prie lovos… Tyli telefonas, tyli durų skambutis.. Kaip įkyrėjo namai… Kaip tatai nėra, nėra, nėra namų… Ak, eiti, eiti, bėgti! Kur? Nuo ko? Kodėl?
Visos upės teka į jūras. Prie upių nuo žilos senovės natūraliai traukė ir statė gyvenvietes žmonės. Anot A. Šeliongovskio, jūra – istorinė stichija, istorijos gaivalas, kuris visada veikė pajūrių ir paupių gyventojų psichiką, budino energiją, skatino kuo geriau išnaudoti "savojo kranto" galimybes.
Žemė – pirmiausia sausuma, valstybių geografinė (sienų) politika. Sausumoj daug kas, tarkim, kalnai, miškai savaime būdavo ir gynybiniai bastionai. Nors ir sausumos sienos nelygiavertės, tačiau pajūrio – ypatingai nelygiavertės. Jeigu valstybės krantus skalaujanti jūra su sausuma "nesuderinta" (nėra pusiasalių, sąsmaukų, salų, o svarbiausia – į jūrą neįteka upių), tokios valstybės pajūris mažai ko vertas. Upės labai prailgina jūros krantus, teikiančius gėrybes prekybai.
Nepriklausoma Lietuva iš praeities paveldėjo tik keliasdešimt kilometrų plentų. Vyravo vieškeliai. Bet ir jie karų ir okupacijų metais buvo apleisti, suardyti. Naujų plentų ir tiltų statybai Lietuvos valstybė skyrė didelę biudžeto dalį. Reikšminga buvo Žemaičių plento (Kaunas–Klaipėda) tiesimas.
Jis pradėtas 1934 m. ir baigtas 1938 m. (195,5 km ilgio), taip pat 1937 m. pradėtas tiesti Aukštaičių plentas (Kaunas–Panevėžys–Biržai, apie 170 km ilgio) ir daug kitų.
Pastatyta daug metalinių, gelžbetoninių ir medinių tiltų. Tarp didžiausiųjų – Kaune per Nemuną ir Nėrį, per Nemuną Alytuje, Rusnėje ir daug kitų.
Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.
Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V.Putvinskis – Pūtvis rašė: kol yra gyva tautinė savimonė, žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui.
Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels. Visų laikų okupantai iš okupuotojų stengdavosi ištrinti istorinę atmintį, tautinę savimonę, tautiškumą.
Lapkričio 22 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje buvo pristatytos knygos apie kalbininką, literatūrologą, pedagogą, publicistą Andrių Ašmantą (1906-1941), kurių autorius (“Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba”) ir sudarytojas (“Dienoraščiai. Laiškai. Bibliografija”) – kalbininkas doc. dr. Aldonas Pupkis.
A.Ašmantas, deja, mažai žinomas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir mano kartos lituanistams. Kai studijavome Vilniaus universitete, apie jį mūsų dėstytojai ir profesoriai paskaitų neskaitė. Net minėtų knygų autorius ir sudarytojas A.Pupkis su A.Ašmanto spausdintais darbais susipažino tik 1962-1965 metais mokantis anuometinio Rusijos Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto aspirantūroje.
„Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas.[…] Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sutvėrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[2]– rašo Albertas Zalatorius.
Vincas Krėvė lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė labai raiškius herojiškus, žavinčius atgimstančią tautą, personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Giliai pažinęs Oriento kultūras, savo 1913 m. išspausdintoje apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria įstabią poetišką erotinę sceną.
