Seimo valdančioji dauguma pademonstravo, ką reiškia posakis „vienybėje – galybė“.
Lemiamam balsavimui valdančioji dauguma taip energingai, taip vykusiai suvienijo visus Seimo salėje, atšaukdama kai kuriuos net iš užsienio komandiruočių ar kitokių pasivažinėjimų. kad žaismingai lengvai atmetė net tris Prezidento veto. O dabar jau kelinta diena valdančiųjų klaną aptarnaujanti žiniasklaida apie nieką kitą nė nekalba, tik apie tai, kaip Seimas šauniai parodė ilgą nosį Prezidentui. Taip aiškėja tikrasis šito seiminio šou tikslas: žūt būt įveikti Prezidentą. O kokios gali būti pasekmės tiek visuomenei, tiek pačiai valdančiai daugumai, euforijos svaiguly negalvoja nei balsavusieji, nei jų ištikimi ginklanešiai. Tad tenka galvoti mums, visuomenei, kartu su opozicija. Net jei nesi tos opozicijos nei narys, nei sirgalius.
Apie teisinius aspektus, atmetus Prezidento veto dėl mokamų testų, jau spėjo pagalvoti vienas kompetentingiausių mūsų teisininkų profesorius Ignas Vėgėlė. Be kita ko, jis, kaip nuoseklus teisinės valstybės gerbėjas, pasvarstė galimybę Prezidentui kreiptis į Konstitucinį Teismą: „Ar Prezidentas ryšis skųsti galimai antikonstitucinius Vyriausybės nutarimus ir stabdyti (švelniai tariant) abejotino teisėtumo pandeminius ribojimus? Spėju, vien mintis apie tai priverstų į Prezidento rūmus atskubėti visus valstybės pareigūnus, atsakingus už pandemijos valdymą. Konstitucija tikslingai paskirsto valstybės valdžios institucijų tarpusavio sąveiką, surasdama konstruktyvų balansą“ (infa.lt).
Su visa pagarba teisės žinovui, aš į KT žiūriu ne pro tokius rožinius-teorinius akinius, nes vaikštau purvinais realpolitik šaligatviais. Tad negaliu nematyti, kad anaiptol ne visada KT priima „švarius“ sprendimus, todėl vargu ar Prezidentui vertėtų gilinti priešpriešą su Seimu, juolab, kad pandemijos suvaldymo klausimas išties yra daugiau Vyriausybės, o ne Prezidento atsakomybės ribose. Gal jam prasmingiau būtų susitelkti ties ne mažiau svarbia neteisėtų migrantų problema, kuri seniai peržengė Lietuvos vidaus politikos rėmus ir įplaukė į plačius tarptautinės politikos vandenis.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
O komentatoriams, mėgstantiems blusinėti valdančiosios daugumos ir Prezidento santykius, pasiūlyčiau neįsijausti į pergalingus valdančiųjų tralialiavimus ir įsigilinti į kitus masinės “vetuotės“ aspektus.
Pavyzdžiui, kažkodėl pernelyg abejingai yra žiūrima į tai, kad testai, už kuriuos dabar teks mokėti nenorintiesiems skiepytis, yra ar tik ne patys brangiausi visoje ES. Kažkas lupa viršpelnius, bet laisviems liberalams tai nė motais, kaip ir viską tirti užsimojusiai LRT. Bet mokėti už nepadoriai brangius testus teks ne tik tiems „piktybiniams“, kurie „gali, bet nenori“, bet ir tiems, kurie gal ir norėtų, bet negali skiepytis dėl rimtų medicininių priežasčių. Dabar ir jie, be kaltės kalti, tapo prilyginti neva piktybiniams „nusikaltėliams“ ir bus vienodai baudžiami nepakeliamai brangiais testais. Ar tai teisinga?
Kur tos gaujos žmogaus teisių gynėjų, kuriems gaila visų ir visokių, pavyzdžiui, ir susituokti negalinčių vienalyčių porų, ir vaikų problemas pražiopsojusių mamų, ir neteisėtai ES sienas šturmuojančių migrantų, bet kažkodėl negaila paprastų, normalių moterų, vyrų, vaikų, senelių, Lietuvos piliečių, kurių teises į nemokamą gydymą, į profesionalią medikų pagalbą pažeidinėja sava valstybė?
Seimas lengva ranka atmetė Prezidento veto dėl Seimo nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje skyrimo. Liberalų sąjūdžio frakcijos nario, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo Armino Lydekos teigimu, Prezidento sprendimas vetuoti priimtas įstatymo pataisas „nesuprantamas“, nes įstatymo pataisomis, pasak jo, siekiama kurti ir gilinti (o iki šiol tie ryšiai buvo pernelyg „seklūs?“) bendradarbiavimo ryšius su užsienio valstybėmis, o ne perimti užsienio politikos klausimus.
Žinoma, savikritika yra gražus dalykas, ir galima būtų pasidžiaugti, kad ponas Lydeka dorai prisipažino neįkertąs prezidento logikos, bet juk tai ne namų darbų neatlikęs paauglys, o nemažą metelių naštą ant kupros besinešiojantis Seimo narys.
Atmesdami Prezidento veto dėl apmokamų testų įstatymo, valdantieji priekaištavo, kad Prezidentas nepaaiškino, kodėl jis vetuoja. O ir šituo atveju, kaip ir trečiojo veto klausimu, Prezidentas gana suprantamai argumentavo savo poziciją. Jo nesuprasti galėjo tik piktybiškai nenorintieji suprasti arba iš trumpų kelnių neišaugę politikai.
Veto antspaudas
Prezidentas įstatymą grąžino teigdamas, kad toks įstatymas sudaro prielaidas kilti abejonėms, ar Lietuvos užsienio politika formuojama vieningai. Mat Seimo atstovams numatomos funkcijos yra labai panašios į tas funkcijas, kurias dabar atlieka diplomatai.
Kas čia ponui Lydekai neaišku? Man viskas net labai aišku: dabartiniams valdantiesiems su nerimstančiuoju Žygimantu Pavilioniu priešaky žūt būt prisireikė susikurti daugiau šiltų vietelių sau ir savo artimiesiems. Šalių, su kurių parlamentais būtų galima intymiai bendrauti nei iki šiol už visų mūsų mokesčių pinigus, – kelios dešimtys, o labai norint, gal ir šimtai. Be to, įstatyme numatytas ir atstovo pavaduotojas, tai paskaičiuokite, kokią armiją liberalkonservatorių tekts maitinti valstybei net ir tuo atveju, jei į sekantį Seimą tauta nebeišrinktų nė vieno jų – kas, beje, vargu ar įmanoma. O aritmetikos nepamiršę piliečiai ir toliau stebėtųsi, kaip čia išeina: valstybė traukiasi, nes mažėja piliečių, ypač – dirbančių piliečių, o valstybės valdymo aparatas pučiasi, kaip mieliniai Užgavėnių blynai.
Seimo narės Agnė Širinskienės pastebėjimu, „manipuliuodami atstovo poreikiu JAV Kongrese, valdantieji labai gražiai susikūrė teisines prielaidas išvystyti savų žmonių, iš esmės vykdančių diplomatinę misiją, tinklą, lygiagretų valstybės diplomatinei tarnybai, galintį veikti paraleliai su Prezidento skirtais diplomatais. Labai grakščiai ir lanksčiai apeitos Konstitucijos nuostatos, kad Prezidentas pagal Konstituciją sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus bei skiria diplomatinius atstovus užsienio valstybėse“.
Beje, Valstybės vadovas, priešingai valdančiųjų pasakoms apie nesišnekantį ir nesitariantį Prezidentą, vetuodamas pasiūlė ir kompromisinį sprendimą; įstatymiškai įtvirtinti, kad Seimo nuolatinių atstovų pareigybės būtų steigiamos tik Lietuvai strategiškai svarbiose Europos Sąjungos arba NATO valstybėse narėse. Tačiau nenorintiems vaistų nėra. Seimo dauguma vis tiek ir toliau kaltins Prezidentą nesugebant bendradarbiauti su kitomis valdžios šakomis, juolab, kad visa dar atsiranda nemažai žmonių, kurie aklai tiki liberalkonservatorių skleidžiamoms paskaloms, o ne objektyvia informacija.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Ir visa tai – dėl to, kad, pasak A, Širinskienės, pagal konservatoriaus Žygimanto Pavilionio sumąstytą planą, būtų galima „pasinaudojus JAV Kongresu kaip skydu, sukurpti ir buldozeriu „prasistumti“ projektą taip savo partijai parengiant pamatus alternatyvaus diplomatijos tinklo sukūrimui. Ir tai esanti Ž. Pavilionio „metų epopėja ir, tikriausiai, mažiausiai pastebėta konservatorių politinė afera per pastaruosius 30 metų“ (delfi.lt).
Trečias atmestas veto – dėl Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo pataisų, kuriomis būtų leidžiama reaguoti ne automatiškai į kiekvieną pranešimą apie galimą aplinkos apsaugos pažeidimą, bet įvertinant „jų pagrįstumą“. Tokį reguliavimą inicijavo aplinkos ministras Simonas Gentvilas, nes, esą, ministerija neturi pakankamai žmogiškųjų resursų reaguoti į kiekvieną pranešimą. Tačiau nė vienas Seimo narys nepasiteiravo, o iš kur ministras paims „žmogiškuosius resursus“ sijoti gautiems pranešimams, kad iš anksto, be tyrimo, būtų nustatytas jų pagrįstumas ar reikšmingumas?
Prezidentas vetuodamas atkreipė dėmesį į tai, kad toks įstatymas numato teisę patiems aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnams reaguoti arba nereaguoti į pranešimą, įvertinus informacijos apie galimą pažeidimą pobūdį bei institucijos išteklių naudojimo efektyvumą ir pagrįstumą. O paprastų žmonių paprasta kalba tai reiškia, jog toks įstatymas palieka landas galimam nesąžiningam įvairių pažeidimų vertinimui, nors, Prezidento nuomone, valstybės institucijos ir pareigūnai privalėtų vienodai reaguoti į visus pranešimus apie žalą gamtai.
Tai koks galutinis rezultatas?
Valdančioji dauguma pademonstravo visą savo klastingo proto galybę. Ilgokai” marinavo” kitus du Prezidento veto, kol sulaukė, teisingiau, kol pavyko sutelkti visas pajėgas garantuotam balsų skaičiui, kurio reikia veto atmesti. Ir atmetė ne tik visuomenę supriešinusį veto dėl mokamo testavimo, bet ir labai apgalvotus, suprantamai argumentuotus veto dėl Seimo nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje skyrimo (arba šiltų gūžtų įstatymo „saviems“) ir dėl Aplinkos apsaugos ministerijos (arba Gentvilų klano) įstatymo, atrišančio rankas korupcijai ir kyšininkavimui aplinkosaugos tarnyboje.
Kas tai? Valdančiosios daugumos arba valdančiųjų buldozerio ciniškas nerūpestingumas? Ar korporatyvinis, iš anksto suderintas aklumas, itin naudingas įstatymų pažeidėjams bei kyšininkams?
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Švenčiant prezidento Valdo Adamkaus garbingą 90-ties metų sukaktį, buvo prisiminta daug gerų ir teisingų jo pastebėjimų. Į atmintį įsirėžė šitie jo žodžiai: „Negali būti ir niekada nebus gerbiama valstybė, negerbianti žmogaus …”
Tai ar gali būti gerbiama valstybė, kurioje negerbiamas teisėtai išrinktas Prezidentas?
Valstybėje sprogo kanalizacijos vamzdis, todėl šalies miestus ir kaimus apgaubė nepakeliamas srutų dvokas. Norėčiau pasakyti švelniau, tačiau nerandu kitų žodžių, siekiant atkreipti dėmesį į konservatorių pradėtą ir pastaruoju metu ypač paūmėjusį karą su prezidentu, kai vadinamųjų konservatorių leksikoje jau akivaizdžiai dominuoja stichijos, kurią sutramdyti yra pašauktas santechnikas, ypatybės – spalva, kvapas ir, kaip galima nuspėti, skonis. Ne vieno iš konservatorių burna, purslojanti srutomis, vis labiau tampa panaši į pakiurusį kanalizacijos vamzdį, kitaip nepasakysi.
Ne, naujojo šaukimo ir kirpimo konservatorių mums niekaip nepavyktų (neišstenėtume) pavadinti apskritojo stalo brolija, tai greičiau vis tik yra bendraminčių draugija, besibūriuojanti aplink kanalizacijos šulinį. Todėl neapsigaukite dėl Ingridos Šimonytės tariamos savitvardos, kai ji, išgirdusi apie visus konservatorius papiktinusį prezidento Gitano Nausėdos pareiškimą, pranešė, kad nieko nekomentuos iš pagarbos prezidento institucijai. Toks I.Šimonytės pasisakymas savaime yra kraštutinai nepagarbus konkretaus asmens atžvilgiu, tačiau nešvankumo pobūdį anosios ištara įgyja dėl menkai maskuojamos veidmainystės, nes visiems mums labai gerai žinoma, kad nutylėtą premjeres mintį netrukus įgarsins, jos tikruosius, gulinčius ant apkartusios širdies žodžius su kaupu ištars anosios pasubinukai, užtvindydami aplinką nešvankybėmis. Taip premjerės širdis yra kanalizuojama, tokiu štai būdu ima ir užsipildo aplinkoje menkai užsandarintas kanalizacijos šulinys! O šįkart laimė pasikelti į smarvės aukštybes išpuolė kažkokiam Slušniui. Kas būtų galėjęs pagalvoti?
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Kaip atrodo bent man, mažiausiai yra bent dvi Šimonytė viename. Viena iš jų yra paradinė, su taškuota suknele ar skarele, ta, kurią ne vienam norisi pamėgdžioti, persiėmus taškuotojo dizaino manija, o kita yra užkulisinė Šimonytė, aplink save subūrusi labiausiai nešvankių žmonių ratą iš rinktinių pataikūnų, kurie, tarkime, skirtingai nei senieji konservatoriai, jai privalo būti dėkinga, nes yra pakviesti į nacionalinio lygio politiką iš niekur. Galima suprasti I.Šimonytę, invazinį padarą konservatorių partijoje, kai ji ieško ir atranda savitus įtakos svertus, tačiau naujieji konservatoriai, a la maldeikiai, slušniai ir panašūs padarai yra jau ne tiek naujojo racionalumo, kiek skonio sprendinio nesėkmingo išbandymo pavyzdžiai. Jų nepavadinsi, kaip įprasta, net šakalais, lojančiais už vilkės nugaros, greičiau jau yra taip, kad I.Šimonytė yra vadintina princese su šliužų svita.
Kaip jau kažkur užsiminiau, manding, Slušnys yra jau toks lėkštas ir negabus vyriokas, kad, siekdamas įsiteikti partinėms viršūnėms, nesugebėjo nieko daugiau nei pamėgdžioti grojančio balalaika ir besivaipančio R.Valatkos posmus. Iš kitos pusės žiūrint, nieko nuostabaus, kad R.Valatka kaskart tampa įkvėpimo šaltiniu kanalizacijos brolijai, ypač pritraukiančiu dėmesį tada, kai pamėgdžiodamas indėną išsiteplioja visomis homo sapiens ekskrementų spalvomis. Nepraleisiu progos pastebėti, kad praeitą savaitgalį anas užsimoja nuodugniai išplėtoti prezervatyvų temą, tapdamas žmogumi Kandonu Nr.1. Kažkada turėjome personažą, pravarde Kancaras, kažkas užsimanė būti pavadintas Celofanu, na o šiandien nešvankumo priešakyje neabejotinai stovi Valatka Kandonas. Žinoma, skamba ne taip iškilmingai kaip Konrodas Valenrodas, tačiau naujasis žurnalisto titulas daugmaž atitinka negaluojančią laikmečio dvasią, ar ne?
Ingrida Šimonytė. Vyriausybės nuotr.Rimvydas Valatka
Nepasakyčiau, kad prezidentas G. Nausėda visiškai nusišnekėjo ar pernelyg sutirštino spalvas, įgarsindamas savo intuicijas, kad valdantieji didesniu ar mažesniu laipsniu boikotavo jo iškeltą tikslą iki liepos mėnesio vidurio paskiepyti 70 proc. populiacijos. Prisiminkime tai, kaip ilgai buvo išjuokiamas prezidentas, iškėlęs tokį tikslą, juolab kad tuo metu katastrofiškai trūko vakcinų. Tačiau kai reikiamų medicininių preparatų atsirado su kaupu, jokio proveržio neįvyko. Nepabijokite stoti į čia nupiešto naujojo konservatoriaus batus, pabandydami įsivaizduoti – kaip jis turėtų jaustis, kai netikėtai atsiveria ne tik galimybės, bet ir pareiga įgyvendinti išjuokto prezidento planus? Taigi negalima atmesti ir tokios versijos, kad mūsų aptariamu atveju buvo įgyvendinta itališko streiko taktika, kai daug plušama dėl akių, bet nieko realiai nepadaroma.
2021.10.25; 14:04
Kraupiai slogus ant užtapyto Vyčio nupeckiotos vaivorykštės fonas,
Ten laikrašty dirba niekados nepavargstantis Valatka Kandonas,
Kartais po kojomis iššliaužia pasižmonėti Slušnys,
Per viršų jau kupa atsivėrę kanalizacijos šulinys,
Žmonių jau niekur nebesimato, strikinėja tik žmogos,
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sekmadienį vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigė, kad dešiniųjų valdančioji dauguma vėl susidūrė su iki tol šaliai nematytais iššūkiais.
Maža to, jo teigimu, šiuo metu valstybėje gausu politikų, kurie, naudodamiesi krizių sukelta įtampa, visuomenėje skiepiją baimę ir kelia sumaištį. Politiko teigimu, visuomenė turėtų atskirti tuos politikus, kurie siūlo sprendimus, nuo tų, kurie tik „gilina žaizdas“.
„Mūsų Vyriausybė poste neišbuvo dar nė metų – ir per tą trumpą laiką patyrė tiek iššūkių, kiek kitoms netenka per visą kadenciją ar dvi. Pandemijos bangos, hibridinė Minsko režimo ataka, kasnakt siunčianti dešimtis, kartais net ir šimtus suklaidintų žmonių, pro mus ieškančių kelio į Europą. Na, ir paskutinė – dar vieno autoritarinio režimo spaudimas atsitraukti nuo principinės laikysenos, grasinant ekonominėmis sankcijomis“, – sakė partijos suvažiavime TS-LKD pirmininku dar vienai kadencijai paskelbtas politikas.
„Šie iššūkiai – nesinori vartoti žodžio „krizė“ – mus privertė prisiminti, kaip kovoti. Ir didžiuojuosi, galėdamas konstatuoti, kad mūsų žmonių nenuilstamo darbo, mūsų sąjungininkų ir partnerių iš ES ir NATO dėka vienus iššūkius jau įveikiame, kitus neabejotinai įveiksime“, – teigė TS-LKD pirmininkas.
Visgi G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuvoje esama tokių jėgų ir asmenų, kurie valdžios pastangų neįvertina ir šalies ateitį piešia itin tamsiomis spalvomis.
„Deja, yra tokių, kurie vietoj laiminčios ir atsilaikančios Lietuvos valstybės regi – ir nori kitiems įteigti – kitą vaizdą: pralaiminčią, pasmerktą Lietuvą, valstybę be prošvaisčių ir be vilties. Man sunku įvertinti, kiek tokia paniką ir tamsą skleidžianti laikysena yra autentiška. Lengviau suprasti tada, kai taip kalbantys politikai yra Seime, kas šiais laikais, keista, bet pasitaiko vis rečiau. Ypač jei ieškotume partijų pirmininkų – dažniau šiandien juos rasime privačiame versle ar Europos Parlamente, bet ne komitetų posėdžiuose, teikiančius pasiūlymus ar sprendimus“, – teigė G. Landsbergis.
Prakalbo apie baimės politiką
TS-LKD pirmininkas sakė, kad „baimės politika“ vis labiau įsigali krizių krečiamoje Lietuvoje.
Stipruoliai. Slaptai.lt foto
„Kartais atrodo, kad tas pirmykštis žmogus mumyse laimi – kuo toliau, tuo trumpalaikės baimės pardavimas labiau įsigali politikoje. Suprantama, atrodo, kad tai labiausiai pasiekiama valiuta, kuria nusiperkamas rinkėjų balsas. O jei šalia baimės dar pridedi kelias neapykantos monetas – balsas garantuotas. Tik kokia jo tikroji kaina? Baimė – politikos greitasis maistas: greitos, tačiau kenkiančios kalorijos“, – sakė jis.
„Baimėje nesusikurs pasitikėjimas, nebus orumo ir pagarbos vienas kitam. Kaip greitasis maistas sveikatą, taip baimės ir neapykantos politika ilgam sugadina viešąjį gyvenimą. Neapykantos kampanijos suskaldo visuomenę tiek, kad ar skiepytis renkamės pagal tai, už kurią partiją balsuojame. Todėl taip svarbu atsirinkti, kurie politikai šiandien gydo visuomenės žaizdas, kurie jas toliau gilina“, – pridūrė jis ir paragino baimę ir sumaištį skiepijančius politikus atsirinkti pagal jų vartojamą retoriką.
„Atskirsime juos pagal žodyną – skaldantį ar vienijantį. Politikai, kurie yra problemos dalimi, ar jos sprendimo dalimi. Iš vienų girdime sprendimus, iš kitų – gąsdinimus: pavojus šeimai, grėsmė lietuvių kalbai. Garsiai šaukiama apie pamintą, sunaikintą teisę bei Konstituciją. Dar daugiau – skiepai ir Galimybių pasas prilyginti koncentracijos stovykloms. Nors tikrasis pavojus šalia – ligoninės perpildytos ir mirštančiųjų neskiepytų žmonių skaičius auga“, – sakė G. Landsbergis.
TS-LKD. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sekmadienį Vilniuje vyksta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavimas, kuriame oficialiai naujai kadencijai patvirtintas partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Suvažiavime vyks partijos valdymo organų rinkimai, konservatoriai taip pat svarstys rezoliucijas, apibrėžiančias strateginę TS-LKD laikyseną tiek valstybiniuose, tiek bendruose Europos Sąjungos iššūkiuose.
Suvažiavimas turėjo įvykti rugsėjo 18 dieną, tačiau buvo nukeltas dėl užsienio reikalų ministro pareigas einančio partijos pirmininko G. Landsbergio vizito į Jungtines Amerikos Valstijas.
Šių metų vasario mėnesį TS-LKD taryba priėmė sprendimą G. Landsbergį laikyti išrinktu konservatorių pirmininku, nes kiti kandidatūras kėlę nariai iš rinkimų pasitraukė. G. Landsbergis TS-LKD vadovauja nuo 2015 metų. G. Landsbergis partijai vadovaus iki kitų rinkimų, ketverius metus.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Sekmadienį Vilniuje vykusiame konservatorių suvažiavime užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis patvirtintas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratų (TS-LKD) pirmininku. Tai, kaip susirinkusiems bendrapartiečiams pažymėjo politikas, bus antroji ir paskutinė jo kadencija.
Suvažiavimas turėjo įvykti rugsėjo 18 dieną, tačiau buvo nukeltas dėl užsienio reikalų ministro pareigas einančio partijos pirmininko G. Landsbergio vizito į Jungtines Amerikos Valstijas.
Šių metų vasario mėnesį TS-LKD taryba priėmė sprendimą G. Landsbergį laikyti išrinktu konservatorių pirmininku, nes kiti kandidatūras kėlę nariai iš rinkimų pasitraukė. G. Landsbergis TS-LKD vadovauja nuo 2015 metų. G. Landsbergis partijai vadovaus iki kitų rinkimų, ketverius metus.
Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Agnė Širinskienė įsitikinusi, kad dešiniųjų valdančioji koalicija tinkamai nepasiruošė nei migrantų krizei, kurią esą buvo galima numatyti jau prieš kelis mėnesius, nei reikalingai informacinei kampanijai dėl vakcinacijos. Dėl prasto pasiruošimo skiepijimo tempų lėtėjimo, „valstietės“ nuomone, taip pat buvo galima tikėtis.
„Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko, praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi“, – interviu Eltai sakė A. Širinskienė.
Nors parlamentarė ir kritikuoja valdančiuosius dėl lėtėjančių vakcinacijos tempų, tačiau ji pati nemano, kad kontroversiškais pasisakymais garsėjantis LVŽS frakcijos kolega Dainius Kepenis, skleisdamas prieš vakcinas nukreiptas savo žinutes, prisideda prie to, kad bent jau keli procentai gyventojų pasirenka nesiskiepyti.
„Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų „nuimti“ nuo vakcinacijos“, – tvirtino „valstietė“.
Tuo metu komentuodama rudenį vyksiančius LVŽS pirmininko rinkimus, parlamentarė tvirtino neabejojanti, kad dabartiniam jų lyderiui Ramūnui Karbauskiui politiniu nuovokumu ar vadybiniais gebėjimais prilygstančio politiko partijoje tiesiog nėra. Visgi A. Širinskienė išreiškė lūkestį, kad R. Karbauskio „išdaviku“ išvadintas lyčiai neutralios Partnerystės įstatymą parėmęs Tomas Tomilinas išdrįs mesti iššūkį dabartiniam LVŽS pirmininkui.
– Dviem šioje kadencijoje garsiai nuskambėjusiems Laisvės partijos projektams: Partnerystės įstatymui ir mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pataisoms „valstiečiai“ teikė du alternatyvius projektus (Jungtinės veiklos sutartis ir atleidimą nuo Baudžiamosios atsakomybės pasirinkus gydymą). Apskritai, galima teigti, kad Laisvės partijos idėjos tapo populiarios ir ši politinė jėga išaugo dėl jūsų vykdytos politikos. Dabar jūs opozicijoje veikiate stimuliuojami oponavimo jų idėjoms. Ar galima sakyti, kad esate visiškai priešingi, tačiau vienas nuo kito priklausomi poliai, kad jūsų santykis su Laisvės partija yra tam tikras politinis In ir Jan?
– Aš nesakyčiau, kad pas mus yra kažkoks ypatingas santykis ir mus labai stimuliuotų. Tiesiog bendra nuostata, ką partija, supratusi, kad bus opozicijoje po rinkimų, sakė, kad mes oponuosime konstruktyviai, nes tai, kas labai erzino būnant valdančiaisiais, tai nuolatinis oponavimas dėl oponavimo. Bet kai reikia projektų, tai ankstesnė opozicija mums jų tikrai nesiūlydavo. Buvo be galo sunku dirbti, nes matai tik žodžius, bet nematai to produkto, dėl kurio galėtum diskutuoti. Mūsų tie projektai kyla iš to, kad mes stengiamės būti konstruktyvi opozicija, ir ten, kur mes oponuojame, mes siūlome galimas alternatyvas, kitus kelius, kaip būtų galima pasiekti to paties tikslo.
Tarkime, su tuo pačiu narkotikų dekriminalizavimu, tai vienas iš Laisvės partijos oficialiai deklaruojamų tikslų buvo tai, kad jauni žmonės galėtų gydytis, būtų motyvuojami, bet nebūtų baudžiami. Šiuo atveju mūsų pasiūlytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės arba ikiteisminio tyrimo nutraukimo modelis galėtų pasiekti lygiai tą patį tikslą. Jeigu žmogus gydosi, priima tą sprendimą, jį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju nepaliekamos Baudžiamojo kodekso sukeliamos neigiamos pasekmės žmogaus gyvenime ir kartu užtikrinama, kad jis eitų gydytis. Tai šio tikslo mes galėjome siekti šiek tiek kitomis priemonėmis, kurios būtų ir atgrasančios. Žiūrint kitų valstybių patirtį dekriminalizavus narkotines medžiagas, tarkime Estijoje, neišvengiamai matomas vartojimo kilimas ir paskui valstybė turi bandyti tvarkytis su tomis vartojimo pasekmėmis. Tokia buvo šio pasiūlymo racija.
O dėl Partnerystės mes visą laiką nuosekliai, vertybiškai jau daug metų, eilę kadencijų nuo 2016 m. rinkimų programos kalbėjome apie tai, kad ūkinį santykį reikia susitvarkyti, nes žmonės gyvena kartu ir ne tik homoseksualūs, bet ir taip pasitaiko žmonių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių turi gyventi kartu. Šiuo atveju jų turtinių klausimų sprendimui mechanizmą reikia sukurti, bet tikrai visą laiką sakėme, kad tai turi būti tik turtiniai, bet jokiu būdu ne šeimos santykiai.
– Tai galima sakyti, kad Partnerystės atveju Laisvės partija irgi pirmiausiai siūlo sutvarkyti porų gyvenimą kartu. Dekriminalizavimo atveju jūs irgi deklaruojate panašius tikslus kaip Laisvės partija, tik siūlote kitas priemones. Tai ar galima sakyti, kad jūs iš esmės dėl tikslų bent jau šiais klausimais iš principo lyg ir sutariate, tik siūlote skirtingas priemones?
– Na dėl Partnerystės tai mūsų ir Laisvės partijos tikslai yra visiškai skirtingi. Nes Laisvės partijos projekto tikslas buvo akivaizdžiai sukurti šeimos santykius arba netgi tam tikrą pseudosantuokos modelį, pagal tai, kiek Partnerystės įstatymo projekte buvo iškopijuota Civilinio kodekso normų, kurios reguliuoja santuoką. Santuokos sąlygos iš Civilinio kodekso buvo paverstos Partnerystės sąlygomis. Tai šiuo atveju mūsų tikslas yra tik ūkiniuose santykiuose. Jeigu žiūrėtume projektus laike, tai mes tą projektą registravome 2017 metais, reikšmingai anksčiau, kai dar net Laisvės partijos greičiausiai nebuvo, kai buvo vienas Liberalų sąjūdis ir tas skilimas nebuvo įvykęs.
– Bet kalbant apie tam tikras vertybines nuostatas, štai jūs ir Seime sėdite kairėje pusėje ir pozicionuojate save kaip kairiąją politinę jėgą, tačiau tarp jūsų pačių narių irgi yra kritikuojamas vadinamasis leftizmas, kuris taip pat reiškia politinę kairę. Kaip jūs paaiškintumėte, kas jūsų supratimu yra politinė kairė?
– Vienas dalykas, aš tikrai niekur negirdėjau, kad būtume sakę, jog esame gryna politinė kairė. Tikrai, kiek aš matau programinius dokumentus, mes paprastai kalbame apie nuosaikesnę kairę – centro kairės poziciją, kurios socialinės politikos atveju kairiosios politikos bruožų, matyt, turime daugiau. Parlamentarė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ten, kur mes kalbame apie vertybines nuostatas, tai, matyt, reikia pasakyti, kad Lietuvoje liko iš esmės vienintelė parlamentinė partija, kuri pasisako už tradicinę šeimą, kitas tradicines vertybes. Nes pasižiūrėjus už mūsų dar kairiau sėdinčius socialdemokratus, tai panašu, kad jie to vertybinio stuburo neturi ir neturi bet kokia prasme. Nes tikrai labai keistai atrodo situacija, kada socialdemokratų partija savo rinkimų programoje sako, kad mes įteisinsime Partnerystę, o kai ateina reikalas iki balsavimo, tai tada partijos frakcija skyla per pusę. Tai rodo tam tikrą vertybinį pasimetimą. Šiuo atveju to vertybinio pasimetimo pas mus, matyt, yra mažiau, tas nuoseklumas yra kur kas didesnis. Vis dėlto įsipareigojimai, kurie išsakomi prieš rinkimus, jie turi būti vykdomi. Tuomet jau geriau neprisižadėti, negu žmonėms sukelti kažkokius klaidingus lūkesčius, taip gaunant jų balsus, o paskui, kada ateina politinio pasirinkimo momentas Seime – pasirinkti kitaip.
– Tačiau ar nėra taip, kad jūs, pateikdami save, pasitaisau, ne kaip visiškai kairę, bet kaip centro kairiąją partiją, pasitelkdami tam tikrą visuomenėje populiarią, atraktyvią sąvoką, nebandydami patys savęs kitaip pozicionuoti, bandote pačią sąvoką pritraukti prie savęs, kad štai jūs esate tie tikrieji?
– Mes sąvokų tikrai nepritraukinėjame. Aš manyčiau, kad į sąvokas žmonės ir nežiūri, kai jie renkasi politinę jėgą rinkimų metu. Vis tiek, matyt, yra vertinama programa, nuoseklumas ir tie darbai, kurie buvo nuveikti per tam tikrą laikotarpį, kai partija užėmė valdančiąsias pozicijas. Aš manyčiau, kad šis kompleksas lemia rinkėjų pasirinkimus, o ne abstraktus svarstymas tarp centro kairės ar kairės. Natūralu, kad žmonės žiūri į sprendimų priėmimo procesą. Tarkime, grįžtant prie tų pačių socialdemokratų, kurie opozicijoje visą laiką buvo koalicijoje su konservatoriais praėjusiąją kadenciją ir balsavo identiškai. Manyčiau, kad tapatinimasis su konservatoriais jiems pakišo koją per rinkimus.
Jie ir dabar lipa lygiai ant to paties grėblio. Nepaisant to, kad jie turėtų būti tam tikrais programiniais aspektais labiau kairėje negu mes, bet realiai jų sprendimo priėmimo metodai ar balsavimas Seime rodo, kad jie yra dešinieji. Kai peržiūri keletą balsavimų, jie tikrai nesocialdemokratiški, nes dalis balsų, ne tik Partnerystės atveju, bet netgi ir Valstybinių įmonių privatizavimo atveju, jie atsiduria dešinėje.
Šiuo atveju vertybes, manyčiau, mes išlaikome tikrai nuosekliau, žiūrint, kaip atrodo rinkėjų pasirinkimai arba reitingai dabar.
– Socialdemokratai, liberalai, konservatoriai yra visoje Europoje, pasaulyje suprantamos politinės jėgos, o kas būtų politinio spektro pavyzdys ar alternatyva užsienyje jūsų atveju?
– Na aš tikrai nenorėčiau tapatintis su kažkokiomis užsienio politinėmis jėgomis. Galbūt tam tikrų bruožų mes turime su Latvijos žaliosiomis partijomis. Kaip žinoma, Latvijos žalieji, rodos, pernai buvo pašalinti iš Žaliųjų aljanso (Europoje – ELTA). Mes su tuo aljansu turime susitarimą, kad mūsų žmonės dirba jų grupėje Europarlamente, tačiau yra susitarta, kad mes niekada nepalaikysime ypač liberalių idėjų, kurios yra susijusios su šeimos politika. Latviai šio susitarimo neturėjo ir jie faktiškai dėl savo pasisakymų apie Stambulo konvenciją, tradicinę šeimą tiesiog buvo išmesti kaip nepritampantys prie Europos žaliųjų aljanso. Šiuo atveju tiesioginių paralelių nenorėčiau su kažkokia politine jėga vesti, nes vargiai ar jos būtų tikslios.
– Jūs savo pokalbyje paminėjote, kad „valstiečių“ partijai šeimos vertybės svarbios, štai dabar minite, kad dėl tam tikrų šeimos politikos nuostatų jūsų kolegoms Latvijoje tenka kritikos, bet štai premjerė Ingrida Šimonytė irgi sako pasirinkusi šeimos vertybes, kai nusprendė nenuvykti į Valstybės dienos proga organizuotą priėmimą pas prezidentą. Kaip manote, ar toks pasirinkimas buvo teisingas, ar visgi reikėjo suderinti „šeimos vertybes“ ir vizitą Prezidentūroje?
Premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
– (šypsosi) aš manyčiau, kad tai buvo toks premjerės „trolinimas“ ir vienas iš tokių konservatorių žingsnių bendrame prezidento „trolinimo“ kontekste. Kiek man teko feisbuke matyti, premjerė tuo metu buvo ir su savo padėjėjais kai kuriuose Vilniaus parkuose ir tomis nuotraukomis dalinosi. Šiuo atveju aš jos pasakymą vertinčiau bendrame visos konservatorių politikos kontekste, kai bandoma ir prezidento galias palaipsniui išmušinėti, tarkime, Europos Vadovų Taryboje, ir bandoma jį statyti į tokią labai nepalankią poziciją, kartais nevengiant ir pasityčiojimo ar pasijuokimo. Šiuo atveju, aš manyčiau, kad tas pasakymas ir gimė dėl to, kad yra žinoma prezidento pozicija dėl tradicinės šeimos, ir šio pasisakymo tikrai nevertinu kaip labai nuoširdaus ir atviro.
– Pati užsiminėte apie EVT. Nuo šio klausimo iš esmės valdantieji šiuo metu atsitraukė. Jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad šešėlinės Vyriausybės veiklos nuopelnas buvo ir tai, kad taip pat buvo atsitraukta nuo Stambulo konvencijos. Partnerystės įstatymo nepavyko priimti. Ar galima sakyti, kad šešėlinė Vyriausybė tam tikrais atvejais, tokiu ganėtinai ultimatyviu būdu komunikuodama, sakydama, kad neisime į Rinkimų peržiūros darbo grupę, kol jūs nepakeisite savo požiūrio, nesitarsime dėl švietimo, kol bus neįtraukti mūsų siūlymai, sugebėjo pasiekti savo tikslų?
– Aš manyčiau, kad taip, nes tuomet ir valdantieji yra priversti šiek tiek suklusti. Antra vertus, bendradarbiavimas ir kompromisų ieškojimas kai kuriais atvejais išduotų pačias vertybes. Kalbant apie Rinkimų darbo grupę, tikrai sunku įsivaizduoti bendradarbiavimą kuriant įstatymo projektą, kuriame numatomas prezidento rinkimas Seime, arba vienmandačių panaikinimas. Šiuo atveju atsakymas turi būti arba taip, arba ne. Mes rinkomės tą atsakymą „ne“, tiesiog saugodami demokratijos pusę ir šiek tiek užkirsdami kelią valdantiesiems susikurti sau labai palankią rinkimų sistemą. Pripažinkime, kad 2024 metais prezidentą rinkti Seime būtų labai palanku, ir aš beveik įsivaizduoju, kas galėtų būti išrinktas. Tai arba Šimonytė, arba Gabrielius Landsbergis. Žmonių pasirinkimas vargiai ar kada nors bus vieno arba kito politiko pusėje, kalbant apie tai, kas gali vykti 2024 metų rinkimuose.
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Šiuo atveju ir Europos Vadovų Tarybos klausimą sprendžiant mes užėmėme tikrai griežtą poziciją sakydami, kad vis dėlto prezidento galios turėtų būti nesilpninamos, valdžių atskyrimas yra labai svarbus, Konstitucijos nuostatos, kad prezidentas formuoja užsienio politiką, irgi yra pakankamai aiškios. Juo labiau, tie patys konservatoriai stebuklingu būdu, kai valdė Dalia Grybauskaitė, šito klausimo niekada nekėlė, jiems viskas buvo gerai. Dabar, kai atsiranda vertybiškai svetimas prezidentas, kuris traktuojamas kaip nesavas, bandoma jo galias tirpdyti. Šiuo atveju demokratijos principai reikalauja, kad tos valdžios būtų apylygės ir būtų viena kitos svertai. Šiuo atveju, matyt, natūralu buvo teisingumo labui stoti į prezidento pusę.
– Tai visgi sutinkate, kad šešėlinė Vyriausybė, kaip darinys, kurį galima vadinti beprecedenčiu, anksčiau tokio darinio nei viena frakcija, opozicinė koalicija neturėjo, kad būtent šio darinio dėka pavyko užkirsti kelią tam tikriems valdančiųjų projektams?
– Aš manyčiau, kad taip, nes vis dėlto šešėlinė Vyriausybė daugeliu atvejų buvo tas centras, kuris teikė pasiūlymus, mintis arba realizavo vienus arba kitus kritikos veiksmus. Vis dėlto jos įsteigimas reikalavo darbo, programų rašymo. Reikalauja ir dabar, bet, mano galva, tai buvo išmintingas žingsnis stiprinant ir oponavimo galimybes, ir kartu konstruktyvaus opozicijos darbo galimybes. Aišku, matyt, kitoms politinėms jėgoms kitais politiniais sezonais bus tam tikras iššūkis, nes jeigu bus norima tą patį pakartoti, tai tikrai, matyt, nebus lengva tai padaryti.
– Čia turite omenyje galbūt ir tai, kad Darbo partija perima opozicijos lyderio vaidmenį. Išvis, ar manote, kad jūsų opozicinės koalicijos partneriams pavyks surasti lygiavertį autoritetą ekspremjerui Sauliui Skverneliui, kuris galėtų atstovauti opozicinei koalicijai?
– Na aš manyčiau, kad visokių opozicijos lyderių būna ir visokių reikia. Šiuo atveju, mano galva, vis tiek Darbo partija stengsis maksimaliai gerai pasirodyti kitame politiniame sezone, kas yra, manyčiau, neišvengiama, nes matau tam tikrą jų norą dirbti opozicijoje. Tai šiuo atveju matysime, kas bus tas opozicijos lyderis, nes partneriai kol kas tikrai dar neįvardino. Panašu, kiek jie diskutuoja, kad galbūt jis netgi bus rotuojamas kadencija iš kadencijos.
– Kalbant apie Darbo partijos pasirinkimus, ar jūsų asmeninio pasitikėjimo opozicine koalicija nesumažintų tai, kad jie, tarkime, pasirinktų Andrių Mazuronį opozicijos lyderiu?
– (vos sulaikė juoką) aš labai sunkiai įsivaizduoju, žinant kolegos Mazuronio situaciją Darbo partijoje, kad jis būtų pasirinktas. Tai, be abejo, yra liberalių pažiūrų žmogus, su kuriuo, matyt, nebūtų labai lengva dirbti, tai tą tikrai tenka pripažinti.
– Tai sakote, kad pati Darbo partija tokio liberalaus žmogaus nepasirinktų?
– Aš manyčiau, kad taip, nes žinant, kaip išsiskiria jo pozicijos, tarkime, dėl alkoholio kontrolės, su visa likusia Darbo partijos frakcija, ir kitus dalykus, tai aš manyčiau, kad vis dėlto paprastai vienos ar kitos partijos yra pasirenkamas labiau vertybėms atstovaujantis žmogus.
– Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis yra sakęs, kad tam tikrų ir jūsų frakcijos narių pareiškimai, turiu mintyje Dainių Kepenį, iš esmės stabdo dalies žmonių pasirinkimą. Ką matome dabar, kad vakcinacijos tempai stoja. Valdančiuosius kritikuojate, kad jiems nepavyksta susitvarkyti su šiuo iššūkiu, kad nėra nei informacinės kampanijos, bet štai kai kurie jūsų frakcijos kolegos prisideda prie to, kad vakcinacijos tempai sulėtėtų. Tai ar sutinkate, kad ir jums patiems reikėtų į šį dalyką šiek tiek atsakingiau pažiūrėti?
– Mes tikrai diskutuojame su kolega Kepeniu, bet patikėkite, vakcinacijos tempai ne dėl jo lėtėja. Vakcinacijos tempų lėtėjimą buvo galima prognozuoti dar vasario, kovo mėnesį, nes jau tada buvo aišku, kad vakcinacijos kampanijos praktiškai nėra, ji buvo informacinė, bet nebuvo dirbanti su žmonėmis, kurie yra abejojantys. Buvo aišku, kad tie, kurie nori, jie sueis, kai tik bus įmanomos ir prieinamos vakcinos, bet bus ta problema, kuri su abejojančiais, juos reikia įtikinti. Tai reikia pripažinti, kad jokio jų efektyvaus įtikinėjimo nebuvo.
Ta pati šešėlinė Vyriausybė netgi kvietėsi Izraelio ekspertus, viename iš posėdžių dalyvavo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijos vieno departamento vadovas, vienas iš koordinatorių vakcinacijos kampanijos ten. Bandėme atkreipti Vyriausybės dėmesį, kad šitas segmentas, abejojantieji, su jais reikia dirbti, perimti kitų valstybių patirtis, kur vakcinacijos kampanija sėkminga. Izraelyje per labai trumpą laiką jį praėjo. Labai gaila, kad tų lėšų vakcinacijos viešinimui, kaip matau, buvo išleista ne vienas milijonas, matyt, bet vis dėlto rezultato nepavyko pasiekti. Dabar, kur vėl mano galva daroma klaida, apie ką reikėtų šnekėti, tai tuoj ateis laikas rudenį revakcinacijai. Mes iki šiol nežinome, kaip bus su revakcinacijos procesu. Šito aiškumo žmonėms irgi reikia, nes po to revakcinacijai prisišaukti žmones bus labai sunku, kadangi žmonės yra pavargę ir nuo karantino, ir nuo kalbėjimo apie vakcinas. To ministerijos matymo toliau iš tikrųjų labai trūksta.
– Visgi tarp didžiausios opozicinės frakcijos narių yra žmonių, kurie priešingai negu tai, ką ir premjerė, ir opozicijos lyderis sako, kad eikime skiepytis, jie paskleidžia kitą žinutę. Tai gal 1–2 proc. daugiau pasiskiepijusių būtų šiuo metu, jeigu nebūtų skleidžiama tokia žinutė?
– Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų nuimti nuo vakcinacijos. Vis dėlto tai yra sisteminės problemos, kurių neišsprendus su vakcinacija bus labai didelė problema. Ji ir dabar yra didelė. Aš bijau, kad kalbėjimas apie privalomą vakcinavimą ar kiti dalykai jie sukelia atvirkštinį procesą. Natūralu, kad norisi priešintis. Reikėtų daugiau to įtikinėjimo, matyt, ir pasitelkiant visuomenei žinomus žmones ir vykdant labai tikslingą informacinę kampaniją, kurios dabar nelabai matosi.
– Pereikime nuo vienos krizės prie kitos. Kiekvieną dieną stebimus COVID-19 skaičius pakeitė kita statistika, kurią kiekvieną rytą galima pasitikrinti – nelegalių migrantų skaičiai. Viena krizė lyg ir sutvarkyta, bet dabar prasidėjo kita. Ar valdančiųjų darbas augančios migracijos kontekste jus tenkina, ką galbūt siūlytumėte kaip alternatyvas ir ar apskritai buvo pasiruošta tokios situacijos valdymui?
– Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi, nes atsakomybė perkeliama, viena vertus, ant savivaldybių ir kažkodėl tik ant mažų savivaldybių. Nes labai keistai atrodo, kai į Lazdijų rajono mokyklas atvežama po 100–150 pabėgėlių, o visas Vilnius su tokiu savo pajėgumu pasako, kad mes priimsime 250 pabėgėlių. Tai yra vos porą kartų daugiau negu kad kažkokia Lazdijų mokykla. Šiuo atveju to pasidalinimo tarp centrinės valdžios ir savivaldos nėra. Merai tuos klausimus labai nuosekliai kelia.
Baltarusijos pasienyje. Lietuvos VRM nuotr.
Kitas dalykas, kuris, matyt, buvo uždelstas, kuris tik dabar yra daromas, kuomet krizė įsisiūbuoja, tai sienos apsaugos stiprinimas. Akivaizdu, kad siena yra ganėtinai kiaura, ir kyla klausimas, kas būtų, jeigu vieną dieną pradėtų eiti ne pabėgėliai, o „žalieji žmogeliukai“. Fizinio barjero neturime, ką reikės, matyt, ilgesnėje perspektyvoje statyti, bet mes neturime ir kitokio barjero – pareigūnų. Kyla klausimas, kodėl taip ilgai buvo delsiama pasitelkti tą pačią kariuomenę. Gegužės–birželio mėnesiais dar dirbo Seimas, buvo galima suteikti papildomas galimybes tai pačiai Šaulių sąjungai, kurie dabar teisinio pagrindo būti pasienyje neturi. Tie dalykai, kuriuos buvo galima išnaudoti pasiruošimui, turint diktatoriaus grasinimus prieš du mėnesius, jie iš esmės buvo praleisti.
Kitas dalykas, aš manyčiau, trūksta bendradarbiavimo su FRONTEX agentūra, nes vėlgi, kiek teko šiomis dienomis persižiūrėti FRONTEX operacijas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, tai nėra apsiribojama šešių ar kažkiek pareigūnų atsiuntimu, bet dažniausiai yra padedama valstybei su žvalgybos duomenimis, kas galbūt būtų tikslinga, žinant tai, kad Lukašenka žada ne tik siųsti ir siunčia migrantus, bet kalba apie narkotikų kontrabandos atvejį. Šiuo atveju išnaudoti FRONTEX buvo galima plačiau, nelabai suprantu, kodėl taip ribotai jis buvo pasitelktas. Antra vertus, FRONTEX labai svarbus grąžinant pabėgėlius į jų kilmės valstybes. Gaila, kad mes Seime arba neturime informacijos, arba tie dalykai nėra derinami.
– Tuo tarpu jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl valdantiesiems nepavyksta greitai įgyvendinti ir priimti sprendimų šios krizės akivaizdoje, yra tai, kad jie esą nesikalba su opozicija ir iš opozicijos jokių idėjų (štai kiek jūs čia visko dabar išvardinote), jie nesisemia. Tai ar sutinkate su tokiu LVŽS pirmininko požiūriu?
– Taip, iš tikrųjų sutinku, nes netgi ir dabar, kai yra kalbama apie neeilinę Seimo sesiją, tai opozicijai nėra pristatyti projektai, mes nežinome, kas bus siūloma dėl migrantų politikos, tai, matyt, tikrai būtų buvę malonu pamatyti tuos projektus ne penktadienį vakare, o antradienį jau balsuoti. Kartais būna, kad pirmadienį vakare pamatai ir antradienį balsuoji. Būtų malonu juos pamatyti iš anksto ir nagrinėti, nes tų problemų, kurias įžvelgiame ir galime prognozuoti, jų tikrai yra labai daug.
Manyčiau, kad opozicijos įžvalgos tikrai nepamaišytų. Su tuo pačiu prieglobsčio prašymu, jeigu mes žiūrėtume 2020 m., tai Lietuva per mėnesį išnagrinėdavo maksimum 50–60 prieglobsčio prašymų. Tai ką reiškia toks tempas dabar? Jeigu nebus didinami pareigūnų skaičiai, tai čia ne tik terminų, bet ir darbo jėgos klausimas. Tai mes dabar per dieną gaunam apie 100 pabėgėlių. Vadinasi, neturime pakankamai žmonių, net ir sutrumpinus terminus jų fiziškai nebus įmanoma apdoroti. Tokių pastabų iš tiesų būtų, ir nesimato, kad jos būtų sprendžiamos, bet, matyt, toks yra valdančiųjų sprendimas nesišnekėti.
– Kalbant apie jūsų partijos pirmininką Ramūną Karbauskį. Rudenį laukia partijos pirmininko rinkimai. Ką jūs matytumėte pagrindiniu konkurentu? Nes ekspremjeras Saulius Skvernelis tikriausiai neįstos į partiją per šiuos kelis mėnesius, Tomas Tomilinas, pagrindinis R. Karbauskio konkurentas viešojoje erdvėje pastaruoju metu irgi pasakė, kad greičiausiai nedalyvaus. Aišku, būtų smagu pamatyti tokią dvikovą…
– Man irgi.
– Klausimas, ką jūs pati matytumėte kaip pagrindinį R. Karbauskio konkurentą partijos pirmininko rinkimuose?
– Aš tikrai nematyčiau labai didelių konkurentų, bet man irgi būtų labai smagu matyti kolegą Tomiliną bandant kandidatuoti ir pagaliau parodant komandą ir visas administracines savo galimybes. Nes vienas dalykas yra frakcijoje sukurti 11 darbo grupių 32 žmonėms, ką jis sugebėjo padaryti (iš jų veikiančios su kažkokiu rezultatu yra tik dvi), o kitas dalykas yra planuoti, vadovauti partijai, kuri yra be galo didelis organizmas. Kolegai Tomilinui yra labai lengva kritikuoti sėdint šiltai ir neprisiimant jokios atsakomybės, bet manau, kad jeigu jam tektų ją prisiimti, tai mes turėtume panašią situaciją, kaip jis bandė padaryti frakcijoje, kur 32 „valstiečiai“ ir 11 darbo grupių. Šiuo atveju gebėti vadovauti – tą dalyką reikia turėti, galbūt tai netgi yra sunkiai išmokstamas dalykas, netgi kartais galbūt įgimtas, nulemtas temperamento ar charakterio. Šiuo atveju vertinant ir politinį įžvalgumą, ir organizacines, vadybines savybes, tai aš tikrai sunkiai įžiūrėčiau, ką Ramūnas Karbauskis galėtų turėti realiu konkurentu, o ne tuo, kuris konkuruoja, kaip, manyčiau, Tomas kartais daro vien dėl to, kad patektų į antraštes ir žurnalistų dėmesį pritrauktų.
– Jūs pati negalvojate pabandyti mesti iššūkį Ramūnui Karbauskiui?
– (šypsosi) Ne, tikrai neplanuoju to daryti ir nesu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta vadovauti, nes man buvo gana sunku ir su Teisės ir teisėtvarkos komitetu. Man labiau patinka ne administraciniai darbai, o kūrybiniai, kurie yra šiek tiek laisvesni ir kartais mažiau surišantys, įpareigojantys. Tikrai neplanuoju to dalyko daryti.
– Tomas Tomilinas, kaip pats ir sako, nemes iššūkio, jūs irgi nesate linkusi pakonkuruoti, bet iš kitos pusės LVŽS kritikavo TS–LKD, pas kuriuos pastaruosiuose rinkimuose, kaip sakote, neįvyko „demokratijos šventė“. Panašu, kad ir pas jus „demokratijos šventė“ tuomet gali neįvykti?
– Pas mus skyriai gali kelti kandidatus ir, aš manau, kad tikrai tų pasiūlymų bus. Net neabejoju, kad greičiausiai ir kolegą Tomiliną kažkoks skyrius pasiūlys. Bet konservatorių problema buvo ne ta, kad buvo vienas kandidatas. Jų problema buvo ta, kad jų įstatuose yra numatyti visuotiniai rinkimai, o šiuo atveju jų prezidiumas nusprendė, kad visuotinių rinkimų nebus, ir balsavo tik tarybos nariai. Šiuo atveju aš matau pačios partijos šiurkštų savo įstatų pažeidimą.
Mes, tuo tarpu, darome atvirkštinį variantą. Pas mus visą laiką buvo renkamas pirmininkas suvažiavime, kas reiškia delegatus ir proporcinį atstovavimą, negalėjo dalyvauti visi nariai. Bet kadangi per pandemiją partija skaitmenizuojasi ir elektroninį ryšį su skyriais stiprina, tai yra nuspręsta keisti įstatus taip, kad būtų galimi visuotiniai rinkimai ir galėtų visi partijos nariai elektroniniu būdu savo pozicijas išreikšti. Aš manau, tai yra tik privalumas, nes jeigu partija nepritaria, tai ji gali nepritarti ir vienintelei kandidatūrai, ir tada yra užduotis ieškoti kitos kandidatūros. Aš manau, kad taip greičiausiai neįvyks, žinant, kad Ramūno Karbauskio lyderystė vis dėlto yra pakankamai tvirta.
– Iš tų pačių konservatorių deleguotų ministrų tikriausiai šiuo metu, nepaisant visos migracijos problemos, garsiausiai aptarinėjamas ministras buvo Arūnas Dulkys, Laisvės partijoje, žinoma, ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė. Bet kaip jūs vertintumėte jūsų iš šešėlio stebimą Evelinos Dobrovolskos darbą Teisingumo ministerijoje? Ji, galima sakyti, taip pat buvo ganėtinai garsiai aptarinėjama pradedant darbą, bet daugiausiai buvo kritikuojamos ne jos idėjos, siūlymai, o išsilavinimas ir tatuiruotės. Kokių pastabų šiuo metu jūs turėtumėte Teisingumo ministerijai?
– O jūs girdėjote kokius nors jos pasiūlymus, išskyrus neapykantos kalbos projektą, kurį teko atsiimti? Matyt, problema ir yra su šita ministerija, kad tokių pasiūlymų, kurie būtų pakankamai originalūs ir pačių sugalvoti – nelabai yra. Kadangi ministeriją teko stebėti ir praėjusią kadenciją, ir žinoti tuos projektus, kurie yra rengiami praėjusioje kadencijoje, tai tikrai liko iš dalies neparengtų projektų. Šį pusmetį iš Teisingumo ministerijos matau mūsų pradėtų rengti projektų pabaigimą ir atnešimą į Seimą. Originalaus darbo, kuris būtų susijęs su jų pačių rinkiminių įsipareigojimų vykdymu, iš tiesų nelabai buvo.
„Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyvių eisena Gedimino prospekte Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Netgi garsųjį projektą dėl neapykantos kalbos ji pati registravo ne kaip ministrė, o kaip Seimo narė. Jis nepraėjo ministerijos filtro. Galbūt ir buvo nuogąstaujama per tą filtrą neleisti, nes pasirodys spragos, kurios paskui pasirodė žiniasklaidos dėka ir tą projektą teko gėdingai atsiimti. Tai šiuo atveju iniciatyvumo tikrai trūksta.
Aš jau nekalbu apie fiasko su Referendumo įstatymu, nes galvojau, kad jeigu yra šitaip vėluojama ir tiek mėnesių rengiama, tai bus esminiai pakeitimai esamo Referendumo įstatymo redakcijoje. Tų esminių pakeitimų, kur tiek laiko būtų reikėję dirbti, iš tikrųjų nėra. Nepaisant to, buvo sugebėta padaryti daug teisėkūros klaidų. Teisės departamentas daugiau nei pusšimtį pastabų parašė.
Šiuo atveju kokybės su Referendumo įstatymu nebuvo, o pasekmės žmogaus teisių ar konstitucinių teisių apsaugos kontekste tikrai yra sunkios, nes aš nežinau, ar Europoje dar buvo kita valstybė, kuri dėl valdžios aplaidumo būtų savo gyventojus palikusi bent jau be teorinės referendumo teisės. Ar tą teisę naudos, čia jau yra žmonių reikalas, bet šiuo atveju net teorinės galimybės suorganizuoti referendumą, jį inicijuoti žmonės neteko. Žinant tai, kad teisė į referendumą yra viena iš tokių pamatinių konstitucinių teisių, kur tauta tiesiogiai realizuoja savo suverenias galias, tą teisę atimti, manyčiau, yra labai drastiškas ir neteisingas sprendimas.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kai pernai metų pabaigoje darbą pradėjo nauja Vyriausybė, buvo deklaruojama, kad nauja Vyriausybė pirmiausia įneš politinį stabilumą. Koaliciją suformavo vien tik dešiniosios partijos, taigi gan lengvai buvo sutarta ir dėl vertybinių principų, dėl ko tokia koalicija išvis yra sudaroma. Praėjo pusė metų – pažadai ištesėti. Lietuva užėmė aiškią nedviprasmišką vertybinę poziciją tarptautinėje politikoje, o Seimo ir Vyriausybės darbas tapo prognozuojamas ir nuoseklus.
Politinis stabilumas
Sauliaus Skvernelio valdymo laikotarpiu tuometę valdančiąją koaliciją drebino politiniai mūšiai ir įtakos zonų dalybos. „Skvernelininkai“ prieš „karbauskininkus“, Seimas prieš Vyriausybę, įtampa su „Valstiečių“ partijos atskilėliais, sąjunga su Lenkų rinkimų akcija ir kita. Dabar gi visiškas štilis. Vyriausybė dirba ramiai, Seimas priima sprendimus, jokių rimtesnių skandalų ar įtampų. Galima tvirtinti, kad Lietuva šiandien yra brandi liberali Vakarų demokratija.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Pagrindinės politinės kovos šį pusmetį yra ne dėl postų ar įtakų, bet dėl idėjų. Liberalizuoti alkoholio pardavimą ar ne, įteisinti partnerystę ar ne. Yra nesutarimų, požiūriai skiriasi, vyksta mitingai, protestai, bet tai ir yra demokratijos triumfas, kai vertinama laisva diskusija ir galiausiai randami sprendimai.
Priešingai nei buvo prognozuojama kai kurių neprietelių, Seimas ir Vyriausybė geba priimti sprendimus, valdančioji koalicija turi pakankamai balsų, o rezultatai tiek politiniame lauke, tiek socialiniame, tiek ekonominiame yra labai geri. Covid-19 krizė suvaldyta, o finansai, socialinė situacija ir ekonomika aiškiai gerėja kasdien.
Nuosekli tvirta vertybinė pozicija
Dabartinė Vyriausybė ir Seimas išsiskiria aiškiu vertybiniu kursu.
Laukinis bizonas. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio politikoje Lietuva yra tvirtai už liberalią demokratiją, humanizmą ir žmonių apsisprendimą. Jokių nuolaidžiavimų. Jeigu yra pasirinkimas, kroviniai ar žmogaus teisės, šiandien Lietuva kompromisų su sąžine nedaro. Šį Lietuvos pasirinkimą pastebėjo ir kitų šalių žiniasklaida, stambiausi Vakarų spaudos leidiniai. Kai kas kritikuoja ir skundžiasi, kad tokia griežta pozicija žlugdoma ekonomika, bet ilgainiui ekonomika visada suklesti ten, kur gerbiamos demokratinės vertybės. Ar nebus, kad po kelerių metų baltarusiški startuoliai Lietuvoje sukurs daugiau pridedamosios vertės ir darbo vietų nei šiandien trąšų vagonai?
Ne mažiau svarbi diskusija vyksta Seime dėl žmogaus teisių ir kiekvieno galimybių. Yra skirtingi požiūriai, vertinimai, bet pati diskusija yra net vertesnė nei kažkoks greitas teisės aktų priėmimas. Tėvynės sąjunga niekada nebuvo už sprendimų forsavimą, bet visada buvo atvira be jokių kategoriškumų. Vertybinis apsisprendimas negali būti primestas jėga, todėl atvira diskusija, atskirų politikų kaukių nusimetimas, prieštaringai vertinamų asmenų pasirodymas tikruoju amplua, leidžia pamatyti visą vaizdą ir susivokti visuomenei. Apsispręsti, kas yra tikroji tolerancija ir empatija, o kokie veikėjai tėra netikri pranašai.
Premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Toliau krinta valdančiųjų lyderių palankaus vertinimo reitingai, tai rodo paskutinė naujienų agentūros ELTA užsakymu gegužės 20 – birželio 2 dienomis atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa.
Pavasariui baigiantis ir epidemiologinei situacijai šalyje gerėjant, mažėjo Lietuvos gyventojų palankus požiūris į premjerę Ingridą Šimonytę ir jos vedamos Vyriausybės ministrus.
Žvelgiant į politikų palankaus vertinimų dinamiką, neigiamame kontekste vėl išsiskiria ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė – ji tapo prasčiausiai vertinama ministre dešiniųjų Vyriausybėje. Visgi gegužės mėnesio apklausoje reitingo nuostolių neišvengė ir Seimo pirmininkė bei dar keli dešiniųjų Vyriausybės ministrai.
Sumažėjo Vyriausybės ministrų ir premjerės palankus vertinimas
Lyginant su balandį vykusia apklausa, naujausi „Baltijos tyrimų“ duomenys rodo, kad labiausiai sumažėjo Laisvės partijos pirmininkės, ministrės Aušrinės Armonaitės palankus vertinimas. Palankiai vertinančių ekonomikos ir inovacijų ministrę gegužės pabaigoje buvo 8 procentiniais punktais mažiau nei balandį. Šiuo metu A. Armonaitę palankiai vertina 21 proc. respondentų.
Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kartu išaugo ir respondentų skaičius, kurie apie ministrę pasisakė neigiamai. Dar balandį A. Armonaitę nepalankiai vertino 59 proc. gyventojų. Tuo metu gegužę jau 70 proc. respondentų deklaravo Laisvės partijos pirmininkę vertinantys nepalankiai.
Taigi, paskutinių apklausų duomenimis, ministrės palankių ir nepalankių vertinimų balansas dar labiau išsikreipė ir šiuo metu siekia minus 49. Su tokiais rodikliais A. Armonaitė tapo prasčiausiai vertinama ministre Ingridos Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje. Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Taip pat 8 procentiniais punktais per mėnesį sumažėjo ir Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen palaikymas. Šiuo metu ją palankiai vertina 44 proc. respondentų ir 46 proc. teigia Liberalų sąjūdžio lyderę vertinantys nepalankiai.
Lyginant su balandžio duomenimis, V. Čmilytė-Nielsen iš penktosios palankaus vertinimų reitingų lentelės vietos smuktelėjo į dešimtąją vietą.
Besibaigiant pavasariui, smuktelėjo ir premjerės I. Šimonytės palankus vertinimas. Lyginant balandžio ir gegužės mėnesiais surinktus duomenis, 7 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų dalis, kurie palankiai vertina ministrę pirmininkę. Paskutinio tyrimo duomenimis, I. Šimonytę palankiai vertina 35 proc. ir 58 proc. teigia ją vertinantys nepalankiai.
„Baltijos tyrimų“ duomenys taip pat rodo, kad per mėnesį 5 procentiniais punktais pablogėjo užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio (palankiai vertina 23 proc. ir nepalankiai – 68 proc.) vertinimas. 4 procentiniais punktais smuktelėjo sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio reitingas. Šiuo metu ministrą palankiai vertina 28 proc. respondentų, 60 proc. apie A. Dulkį pasisako neigiamai.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tarp palankaus vertinimo nuostolius patyrusių yra ir visuomenininkas Andrius Tapinas. Jo palankus vertinimas sumažėjo 7 procentiniais punktais ir šiuo metu siekia 35 proc. (nepalankiai A. Tapiną vertina 48 proc.).
Taip pat 6 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančių Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį (palankiai vertina 20 proc. ir nepalankiai – 70 proc.). Per mėnesį 5 procentiniais punktais sumenko kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės vertinimas. Ją, naujosios apklausos duomenimis, palankiai vertina 59 proc. respondentų ir 31 proc. – nepalankiai.
Kitų politikų ir visuomenės lyderių vertinimai per paskutinį mėnesį nepakito ar pokyčiai buvo minimalūs.
Reitingus toliau augina V. Blinkevičiūtė
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tuo metu per gegužę išaugusiais palankaus vertinimo reitingais gali pasigirti naujoji Lietuvos socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Lyginant su ankstesnės apklausos, atliktos balandį, duomenimis, palankiai ją vertinančių atsirado 7 procentiniais punktais daugiau.
Pastaruoju metu augęs prie LSDP vairo sėdusios europarlamentarės palankus vertinimas leido jai įsitvirtinti penktoje reitingų lentelės vietoje. Šiuo metu V. Blinkevičiūtę palankiai vertina 55 proc. ir 33 proc. vertina nepalankiai.
Per mėnesį palankiau įvertinti ir kitų dviejų partijų pirmininkai: 5 procentiniais punktais paaugo Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho palankus vertinimas (gegužę 34 proc. respondentų jį vertino palankiai ir 50 proc. – nepalankiai), 4 procentiniais punktais per tą patį laikotarpį ūgtelėjo partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio reitingas (palankiai vertina 48 proc. ir 31 proc. – nepalankiai).
Palankiausiai vertinami šalies politikai
„Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad suaugę Lietuvos gyventojai ir toliau palankiausiai vertina prezidentą Valdą Adamkų (82 proc. palankiai ir 9 proc. nepalankiai). Antroje reitingų lentelės vietoje rikiuojasi dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda (atitinkamai 72 proc. ir 22 proc.). Dar 4 visuomenės veikėjus palankiai įvertino daugiau nei pusė apklaustų gyventojų: prezidentę Dalią Grybauskaitę (59 proc. palankiai ir 31 proc. nepalankiai), eurokomisarą Virginijų Sinkevičių (55 proc. palankiai ir 23 proc. nepalankiai). Tarp geriausiai vertinamų politikų, kaip minėta, atsidūrė ir LSDP pirmininkė V. Blinkevičiūtė, už jos rikiuojasi opozicijos lyderis Saulius Skvernelis (53 proc. palankiai ir 39 proc. nepalankiai).
„Baltijos tyrimų“ duomenimis, dar 4 politikais bei visuomenės veikėjais gyventojai labiau pasitiki, nei nepasitiki. Tarp tokių – Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (palankiai vertina 50 proc. ir nepalankiai – 34 proc.), R. Žemaitaitis (atitinkamai 48 proc. ir 31 proc.), buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga (45 proc. ir 44 proc.), taip pat žurnalistas Edmundas Jakilaitis (42 proc. ir 36 proc.). Kitus visuomenės veikėjus gyventojai vertina daugiau nepalankiai nei palankiai.
Nepalankiausiai vertinami politikai
Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Baltijos tyrimai“ skelbia, kad nepalankiausiai (nepalankiai įvertino daugiau nei pusė apklaustųjų) pavasario pabaigoje Lietuvos gyventojai įvertino 7 politikus: ministrę A. Armonaitę (nepalankiai 70 proc., palankiai 21 proc.), profesorių V. Landsbergį (nepalankiai 70 proc., palankiai 20 proc.), ministrą G. Landsbergį (nepalankiai 68 proc., palankiai 23 proc.), Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininką Valdemarą Tomaševskį (nepalankiai vertina 62 proc. ir palankiai – 15 proc.), ministrą A. Dulkį (nepalankiai 60 proc., o palankiai 28 proc.), premjerę Ingridą Šimonytę (nepalankiai 58 proc., o palankiai 35 proc.) ir „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį (nepalankiai 57 proc., palankiai 33 proc.).
Apklausa vyko 2021 m. gegužės 20 – birželio 2 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1018 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1proc.
Žygimantas Pavilionis. Skandalingasis pokalbis su apsimetėliais. Slaptai.lt nuotr.
Opozicinė Socialdemokratų partija Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininką konservatorių Žygimantą Pavilionį ragina nedelsiant trauktis iš užimamų pareigų. Tokį sprendimą priėmė posėdžiavęs partijos prezidiumas.
Socialdemokratų nuomone, Ž. Pavilionis, užuot vykdęs valstybės užsienio politiką, elgiasi neprofesionaliai, kenkia Lietuvos reputacijai, todėl nebegali užimti Seimo URK pirmininko pareigų.
„Matome, kad jis sąmoningai ir nuosekliai užsienyje dergia Lietuvą, menkindamas prezidento instituciją ir siekdamas siaurų savo partijos politinių interesų. Tai mums yra nepriimtina. Toks žmogus tiesiog negali atstovauti Lietuvos užsienyje. Joks politikas, išvažiavęs į kitą šalį, niekados nekalba apie savo valstybę blogai. Niekados. Nes jis yra vizitinė savo šalies kortelė”, – prezidiumo sprendimą komentuoja partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė.
Politikė teigia, kad nuolatiniai Ž. Pavilionio vieši komentarai šalies viduje ir diplomatinių vizitų užsienyje metu dėl Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos ir jo konstitucinių galių nėra atsitiktiniai.
„Matau konservatorių sisteminį veikimą sąmoningai žeminant ir menkinant Prezidento instituciją. Ir tai tęsiasi jau daugiau nei pusę metų.
Keista klausytis valdančiųjų replikų, kad galbūt Ž. Pavilionis pajuokavo ar tiesiog eilinį kartą prišnekėjo nesąmonių. Netiesa. Konservatoriai nuosekliai ir koordinuotai siekia izoliuoti prezidentą – tai yra jų oficiali doktrina. Tačiau tokiais būdais siekdami sutelkti daugiau galių savo rankose jie daro didžiulę žalą Lietuvos tarptautinei reputacijai”, – sako V. Blinkevičiūtė.URK
Seimo URK pirmininką socialdemokratai ragino trauktis iš pareigų dar šių metų vasarį, kuomet nuvykęs į dipl Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
omatinę misiją Sakartvele Ž. Pavilionis reiškė asmenines pozicijas, rėmė vieną iš oponuojančių pusių.
Socialdemokratų nuomone, toks Ž. Pavilionio elgesys pakenkė Lietuvos ir Sakartvelo santykiams.
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seime praėjusį antradienį svarstant lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projektą, abejonių parlamentarams sukėlė valdančiųjų sprendimas šį klausimą į darbotvarkę įtraukti likus mažiau nei dienai iki plenarinio posėdžio – pirmadienio vakarą. Šį sprendimą nevienareikšmiškai vertina ir politologai, svarstantys ar toks noras kuo greičiau balsuoti dėl Partnerystės projekto kilo iš pagrindinių iniciatorių Laisvės partijos ar didžiausios parlamentinės frakcijos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD).
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis mano, kad šis balsavimas nebuvo valdančiosios koalicijos pralaimėjimas, tačiau labiau Laisvės partijos nesėkmė. Būtent pastaroji partija, politologo nuomone, neįvertino proceso sudėtingumo bei išskirtinio pasirengimo poreikio.
„Man susidarė vaizdas, kad daugiau skubėjo Laisvės partija, negu kad koalicijos partneriai norėjo išspręsti šitą klausimą. Tai ko gero ne pralaimėjimas, tai nesėkmė. Matėsi, kad valdantieji bendrai, ne tik konservatoriai, bet ir Laisvės partija pirmoje eilėje norėjo šitą klausimą išspręsti vienu smūgiu. Deja, be išankstinio pasirengimo, be diskusijų šis klausimas vis dėl to įstrigo“, – Eltai kalbėjo L. Bielinis.
Tuo tarpu Klaipėdos universiteto (KU) politologas Saulius Šiliauskas taip pat stebėjosi tokiu valdančiųjų sprendimu, tačiau svarstė, kad tai greičiausiai buvo visų koalicijoje esančių projekto iniciatorių taktinis sprendimas, kurį lėmė noras Partnerystės klausimą galutinai išspręsti dar šioje pavasario sesijoje.
„Taip staigiai, šiomis dienomis, o ne kokio ten birželio mėnesio bėgyje pateikti pirmąją stadiją ko gero, kažin ar buvo Laisvės partijos taktinis sprendimas. Kad balsuoti čia ir dabar, ko gero buvo kažkokie konjunktūriniai paskaičiavimai vadovybės, kuri tai iniciavo, buvo apskaičiavimas priimti pateikimo stadijoje itin greitai“, – mano S. Šiliauskas. Didysis šeimos gynimo maršas 2021. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visgi KU politologas neatmeta, kad būtent konservatoriai buvo suinteresuoti kuo greičiau išspręsti šį klausimą. S. Šiliausko nuomone, visuomenėje kylantis pasipriešinimas, dar vienas planuotas „Šeimų maršas“ birželio mėnesį, jiems būtų pakenkę kur kas labiau, nei Laisvės partijai.
„TS-LKD ko gero pabandė išlaviruoti matydami įtampą ir ko gero pirminis jų apskaičiavimas buvo kaip nors prigesinti šitą „Šeimos maršo“ pratęsimą birželio viduryje, kadangi maršo organizatoriai maždaug buvo apskaičiavę, kad maždaug tomis dienomis bus pateikimo stadija“, – sakė S. Šiliauskas.
Po nesėkmingo balsavimo Seime įtampa dėl Partnerystės įstatymo niekur nedingo
KU politologas mano, kad praėjus nesėkmingam balsavimui įtampa dėl šio klausimo tiek visuomenėje, tiek tarp valdančiųjų išlieka, kadangi pats klausimas liko neišspręstas.
Šeimo gynimo maršo dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Aistros tarsi ir prigeso, bet ne taip, kaip tikėjosi prigesinti valdančioji TS-LKD. Jie matomai tikėjosi pritarus pirmai stadijai, tai buvo optimistinis ketinimas, priimti šį klausimą šioje sesijoje“, – teigė S. Šiliauskas.
Visgi L. Bielinis mano, kad ilgai užsitęsusi diskusija šiuo klausimu gali išvarginti pačius konservatorius, o priėmus šį įstatymą klausimas būtų uždarytas tiek sutarimo nerandančių konservatorių liberaliajame bei krikdemiškajame flanguose, tiek valdančiojoje koalicijoje apskritai.
„Priėmus būtų mažau diskusijų, nes savotiškai viskas yra išspręsta ir būtų pereita prie kitų klausimų, o dabartinėje situacijoje mes dar ilgai girdėsime daug visokiausių nesutarimų, priekaištų ir įtampa didės (…) diskusijos vyks, „guma tempsis“ ilgai, o tai reiškia, kad ir diskusija ir konfrontaciniai kalbėjimai iš abiejų pusių tęsis ilgiau. Aš manyčiau, kad tai savotiškai vargins valdančiuosius ir ypač konservatorius“, – mano VDU politologas.
TS-LKD nori išlaikyti europietiškos partijos įvaizdį, tačiau Vakaruose Partnerystė priimta visiškai kitame kontekste
Visgi L. Bielinis nemano, kad Partnerystės įstatymas buvo svarbus tik Laisvės partijai. Pasak jo, TS-LKD bando sukurti vakarietiškos konservatyvios partijos įvaizdį, todėl jie taip pat greičiausiai buvo suinteresuoti išspręsti šį klausimą.
„Didžiausias rūpestis buvo Laisvės partijos pusėje, bet konservatoriai savotiškai suinteresuoti, nes tame europiniame trende jie norėjo išlikti ir kažkokiu aspektu šitą klausimą taip pat reikėjo išspręsti“, – mano VDU politologas. Šeimo gynimo maršo dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tačiau S. Šiliauskas pabrėžia, kad Europos valstybėse, kurios lyčiai neutralios Partnerystės ar netgi santuokos įstatymus priėmė prieš 15 ar 20 metų, vyravo visiškai kitoks ideologinis kontekstas. Pasak jo, šiuo metu tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje vis mažesnio populiarumo ir palaikymo susilaukia liberaliosios demokratijos idėjos, todėl ir Partnerystės įstatymą palaikyti Lietuvos konservatoriams tampa vis sudėtingiau.
„Kontekstas dabar yra truputi kitoks. Netgi priiminėjant panašius įstatymus kitose šalyse, visiškai kitoks, žymiai palankesnis liberaliajai demokratijai filosofinis, pasaulėžiūrinis kontekstas, negu jis yra dabar, praėjus 15-20 metų. Požiūris į liberalios demokratijos idėjas visiškai kitoks“, – tvirtina S. Šiliauskas, kartu pažymėdamas, kad šiuo klausimu susiskaldžiusi TS-LKD gali tapti kur kas mažiau patraukliu koalicijos partneriu kitoms dešiniųjų koalicijoje esančioms partijoms.
„Klausimas, kiek šita partija, kaip tokia susiskaldžiusi, gali toliau būti vertinama, kaip patikimas derybų partneris“, – svarstė KU politologas.
ELTA primena, kad Seime antradienį jau pateikimo stadijoje atmestas ir grąžintas tobulinti daugybę emocijų visuomenėje keliantis lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projektas. Iniciatyvą palaikė 63 parlamentarai, 58 balsavo prieš ir 7 susilaikė.
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Valdantiesiems Seime antradienį jau pateikimo stadijoje dviejų balsų skirtumu pralaimėjus balsavimą dėl daugybę emocijų visuomenėje keliančio lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projekto, išryškėjo ir parlamentinių frakcijų vienybės trūkumas. Šį projektą vieningai palaikė tik balsavime dalyvavę Laisvės frakcijos nariai, o iš valdančiosios Liberalų sąjūdžio frakcijos projekto nepalaikė 3 parlamentarai, kurių balsų būtų užtekę iniciatyvos pateikimui ir tolesniam svarstymui Seime.
Dar daugiau oponentų Partnerystės projektas susilaukė tarp valdančiųjų konservatorių.
Visgi Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas dr. Virginijus Valentinavičius sutinka, kad šis balsavimas buvo svarbus koalicijai, tačiau didesnių pasekmių koalicijos santykiams, politologo teigimu, tai neturėtų turėti, kadangi valdančiuosius vienija būtent dešiniosios pažiūros ekonominiais, verslo klausimais, o ne žmogaus teisių klausimai.
„Koalicijos kovinę dvasią šitas balsavimas pakerta. Tai, ko gero, yra pirmas tikrai rimtas ir svarbus balsavimas, kuris buvo pralaimėtas, bet nemanau, kad koalicijai artimiausiu metu bus kažkoks rimtesnis poveikis, nes tai pačiai Laisvės partijai valdančioji koalicija yra vienintelė vieta, kur jie gali daryti tai, ką žada“, – Eltai teigė V. Valentinavičius.
Valdančiosios koalicijos santykių neskuba laidoti ir Vytauto didžiojo universiteto (VDU) docentas dr. Andžejus Pukšto, pabrėžiantis, kad ideologine vienybe nepasižymi beveik visos parlamentinės frakcijos.
„Neskubėčiau laidoti šitos koalicijos, nes partijų vadovai tarpusavyje ir su premjere tikrai puikiai sutaria. O tai, kad mūsų politinių partijų narių ir netgi parlamentarų nesujungia ideologiniai principai, tai ne pirmą kartą šitą matome. Galiausiai šis balsavimas parodė, kad tie skirtumai eina per visas partijas, net partijose nėra vienybės“, – sakė A. Pukšto, pažymėdamas, kad Partnerystės projekto nepalaikė ne tik valdančiosios koalicijos politikai, bet ir opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) nariai, deklaravę palaikymą šiam klausimui partijos programoje.
„Jeigu šis projektas būtų gavęs palaikymo iš socialdemokratų, kurių vadovybė labai aiškiai pasisakė ir jų programoje buvo apie tai parašyta, kad palaikys visus įstatymus, kurie palengvina gyvenimą homoseksualiems žmonėms“, – pažymi VDU politologas. Vytauto Didžiojo universiteto politologas Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tuo tarpu visišką pasipriešinimą šiam projektui demonstravusioje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje (LVŽS) buvo trys politikai (Tomas Tomilinas, Rūta Miliūtė bei Lukas Savickas), kurie balsavo už valdančiųjų iniciatyvą, o tai, A. Pukšto nuomone, tik dar kartą įrodo, kad visose politinėse partijose lyderių skelbiama oficiali pozicija ne visada sutampa su eilinių partijos narių veiksmais.
„Kita vertus, „valstiečių“ partijoje, kuri tvirtai pasisakinėjo prieš, irgi matome, kad 3 parlamentarai pritarė valdančiosios koalicijos iniciatyvai (…) mūsų politinės partijos susikūrusios neaiškiu principu, faktiškai visose tose partijose yra 2-3 lyderiai ir po to yra tokia masė, kuri, neaišku, kaip balsuos“, – teigia VDU politologas.
Balsavimas dėl Partnerystės parodė, kiek „talibų“ yra tarp konservatorių
Visgi antradienį vykęs balsavimas, V. Valentinavičiaus nuomone, turės daugiau įtakos ne Laisvės partijai, o didžiausiai parlamentinei frakcijai – Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, kadangi išryškėjo progresyvesnę kryptį palaikančios vadovybės pažiūroms oponuojančių parlamentarų masė.
„Rimtesnių pasekmių šitas balsavimas gali sukelti Tėvynės sąjungos viduje, nes paaiškėjo, kad vadinamųjų „talibų“ yra daugiau, negu buvo galima tikėtis. Jie labai stipriai padrąsinti prezidento Nausėdos paramos Garliavos-Vingio parko mitinge, pakėlė galvas ir parodė, kiek jų iš tiesų yra“, – mano MRU politologas.
Kartu jis netiki, kad TS-LKD įvyktų skilimas, tačiau krikdemiškasis frakcijos flangas, anot jo, yra reikšminga atsvara konservatorių partijos modernėjimui.
„Skilimo greičiausiai nebus, bet jauna ir ambicinga partijos vadovybė susiduria su realybe, kad pakankamai skaitlinga frakcijos dalis atstovauja vakarykštei Lietuvai ir iš principo seka prezidento Nausėdos populistiniu keliu“, – teigia V. Valentinavičius.
Tačiau tarp konservatorių jau ilgą laiką susiformavęs krikdemiškasis flangas, o tai VDU politologui A. Pukšto ir leido tikėtis, kad dalis TS-LKD parlamentarų nepalaikys Partnerystės įstatymo.
„Konservatoriai, ko gero, mažiausiai nustebino, nes tie žmonės yra iš vadinamojo krikdeminio ir tautininkiškojo flango ir, ko gero, šis flangas mažiausiai nustebino. Šitie žmonės, ar Vilija Aleknaitė- Abramikienė, ar Audronius Ažubalis, šitie žmonės labai daug laiko apie tai kalba ir demonstruoja savo poziciją, jie niekada homoseksualių žmonių liberaliųjų teisių nepalaikys“, – tikina A. Pukšto.
Partijoms kyla iššūkių suderinti ideologines nuostatas su regionuose išrinktais frakcijų nariais
Valdančiųjų iniciatyvos nepalaikė ir trys Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai: LVŽS iniciatyvų palaikymu praėjusioje kadencijoje pasižymėję Jonas Varkalys, Juozas Baublys bei su „valstiečiais“ į parlamentą praėjusioje kadencijoje pirmą kartą patekęs Viktoras Pranckietis. Būtent buvusio Seimo pirmininko susilaikymo Partnerystės klausimu nesureikšmina A. Pukšto, teigiantis, kad ideologinio nuoseklumo išlaikymas į politiką neva atsitiktinai patekusiems asmenims apskritai nėra svarbus.
Virgis Valentinavičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Žmonės, kurie atsitiktinai papuola į politiką, jiems politika yra kažkas labai nesvarbaus, svetimo“, – tikina VDU politologas, kartu pabrėždamas, kad konkrečiai V. Pranckiečio ideologinis nenuoseklumas gali išryškėti ir ateityje.
„Pranckiečio minkštumui, ko gero, ribų nėra, čia jis dar nustebins ne vieną kartą per šią kadenciją, kaip ir nustebino per praėjusią“, – teigia A. Pukšto.
Tačiau V. Valentinavičius mano, kad šis balsavimas tik dar kartą patvirtino kitą frakcijų problemą – regionuose išrinkti politikai ne visada remia ideologinę partijų liniją. Tačiau šis balsavimas, MRU politologo nuomone, takoskyrų tarp valdančiųjų neturėtų sustiprinti.
„Išskyrus pačią progresyviausią ir smarkiausią Laisvės partiją, kiekviena partija turi problemų su savo konservatyviuoju, kaimiškuoju sparnu. Liberalų sąjūdis tą irgi turi, bet tie nesutarimai, kurie matėsi jau anksčiau, nemanau, kad dabar jie kažkaip ypač sustiprėtų. Svarbesnieji klausimai, pirmiausiai pandemijos valdymas, turėtų bent jau kol kas išlaikyti visus vienoje valtyje“, – sako V. Valentinavičius.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir ELTA politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Lietuvos viešojoje erdvėje verdant diskusijoms dėl Partnerystės įstatymo, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad jis šį žmogaus teises ginantį įstatymą palaiko neišsižadėdamas konservatizmo ideologijos principų. Užsienio reikalų ministro įsitikinimu, nors jo užimta pozicija dėl Partnerystės įstatymo ir nesulaukia visų partijos narių pritarimo, pati iniciatyva gali be jokių išlygų būti konservatyvios darbotvarkės dalimi.
G. Landsbergis taip pat neslėpė itin kritiškai vertinantis prieš savaitę vykusį „šeimos gynimo maršo“ renginį. Politikui daugiausiai klausimų sukėlė kai kurie „marše“ pasisakę asmenys bei perspektyva, kad iš šios iniciatyvos gali būti ketinama išauginti dar vieną radikalų darinį Lietuvoje.
Todėl, prisipažįsta G. Landsbergis, jis niekaip negali suprasti prezidento Gitano Nausėdos sprendimo, leisti savo sveikinimo kalbą transliuoti Vingio parke susirinkusiems „maršo“ dalyviams.
„Man tikrai sunku suprasti racionaliai. Jei tai virs radikalia politine jėga, o ponas Orlauskas yra pasakęs, kad jie ketina eiti ta linkme. Todėl turėti tokiai politinei jėgai prezidento tam tikrą palaikymą net ir iš vieno maršo, tai kenks pačiam prezidentui“, – interviu Eltai sakė G. Landsbergis.
Tačiau, panašu, ne tai ir ne nesutarimai dėl atstovavimo Europos Vadovų Tarybai (EVT) labiausiai apsunkina valdančiųjų konservatorių ir prezidento santykius. G. Landsbergio teigimu, vienas iš didesnių kliuvinių, sprendžiant kai kuriuos įstrigusius klausimus yra būtent vyriausioji prezidento patarėja Asta Skaisgirytė. Jos užimta laikysena viešo komunikavimo metu, užsimena ministras, neprisideda prie kai kurių įstrigusių klausimų, tarp kurių ir rekordiškai išsitęsusi tuščios vadovo kėdės Lietuvos ambasadoje ES problema, sprendimo.
Galiausiai Eltai duotame interviu G. Landsbergis pakomentavo, kodėl jis pastaruoju metu ne itin dažnai įsitraukė į diskusijas dėl vidaus politikos problemų, įvertino sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio darbą bei užsiminė, kad ateinančiuose Prezidento rinkimuose konservatorių partija gali apskritai neturėti savo kandidato.
– Žmonės viešojoje erdvėje pasigedo konservatorių pirmininko, kalbančio vidaus politikos aktualijų temomis. Gal galite jiems pasiųsti žinutę, kad Jums viskas gerai?
– Tai šis interviu ir yra žinutė. O jei iš tikrųjų – užsienio politika, o ypač paskutinio pusmečio, yra nepaprastai aktyvus laukas. Kiekvieną dieną grįžtu namo ir galvoju, kad buvo galima padaryti dar daugiau. Žinoma, kad tai reikalauja daug dėmesio ir daug jėgų, todėl, manau, kad nėra daug pridedamosios vertės būti dar vienu balsu ir įsijungti į platų chorą žmonių, kurie komentuoja ar diskutuoja apie įvykius, kurie vyksta.
– Bet gal žmonės nori, kad partijos lyderis apibendrintų partijos poziciją. Kai kalba, pavyzdžiui, frakcijos seniūnė, tai dalis gali suprasti, kad tai tik frakcijos, o ne partijos nuomonė, o kai kalba koks krikdeminio sparno atstovas – kalbama galbūt tik vieno sparno vardu… Ir tada klausimas – kur pirmininko pozicija, ypač visais jautriais klausimais?
– Man apskritai atrodo, kad komentavimas kiekvieną dieną, nors ir sukuria papildomų antraščių ir intrigą, bet, manau, kad reikia leisti nusėsti dulkėms, kad matytume realų vaizdą. Praėjusi Seimo kadencija pasižymėjo labai greitomis reakcijomis feisbuke: vienas rėžia, kitas atsako, kimba į atlapus, įgelia ir taip toliau. Valdančiųjų ir opozicijos diskusija viešojoje erdvėje sukūrė labiau barnio vaizdą nei konstruktyvią politinę diskusiją. Man regis, reikia šiek tiek palaukti – kelias dienas, kartais savaitę – ir tada pakomentuoti. Tai sukuria ramesnę atmosferą. Be to, yra dar vienas papildomas argumentas – visuomenė tada gali pamatyti, kad tas, kas garsiausiai šaukia, nebūtinai sako tiesą.
– Apžvalgininkai komentuodami jūsų, kaip partijos pirmininko, atliekamas funkcijas tapus ministru, tarsi užsimena, kad jums mažiau kalbėti apie vidaus problemas nebūtinai yra blogai, nes tai proga pasireikšti kitiems. Ar galima sakyti, kad dabar partijoje ruošiami potencialūs kandidatai ateinantiems partijos pirmininko rinkimams?
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.
– Aš sakyčiau, kad tai tikrai padės išsigryninti. Partija, man regis, yra stipri tiek, kiek ji galvoja apie ateitį. Akivaizdu, kad po ketverių metų turėsime naujus partijos rinkimus, kuriuose aš nebedalyvausiu. Dabartiniai įstatai man neleidžia to daryti ir tokių planų neturiu. Tai reiškia, kad turi iškilti nauji lyderiai, turi būti pasiūlytos naujos idėjos. Tad dabar galbūt galima tą proceso pradžią šiek tiek ir matyti.
Tai nereiškia, kad aš dabar atsitraukiu, bet faktas yra tas, kad mes nenorime atsidurti tokioje situacijoje, kaip kad atsidūrė kitos politinės jėgos – vienam žmogui pasitraukus partija tiesiog sugriūna. Tai tikrai nėra tvaru, be to, ir politinėje sistemoje taip kuriamas nestabilumas.
– Kliūva kritikos ir jūsų kolegai Vyriausybėje – sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, kad jis per mažai matomas. Opozicija piktinasi, kad jis mažai kalba ir kad ne visada pats dalyvauja svarbiuose politiniuose procesuose, kad daug darbo atlieka viceministrai. Lyginama jo komunikacija, jos intensyvumas su pirmtako – Aurelijaus Verygos – komunikacija. Šiuo atžvilgiu jis tikrai nusileidžia. Ar tai problema?
– Man regis, kad paskutinis pusmetis ir pasižymėjo tuo, jog pagrindinis žodis visų ekspertų ir žiniasklaidos lūpose buvo apie prastą komunikaciją, kad trūksta komunikacijos. Kiek galėjau, tiek sakiau žmonėms, kad reikia žiūrėti į objektyvius faktus. Vyriausybė paveldėjo itin sunkią situaciją. Šiandien mes matome, kad Lietuva yra pirmaujanti valstybė pagal skiepus, esame treti Europoje po Maltos ir Vengrijos… Iš esmės pirmi pagal skiepijimą vakarietiškomis vakcinomis, nes Vengrija skiepijasi ir kiniškais, ir rusiškais skiepais. Tai reiškia, kad sugebėjo ministras suvaldyti situaciją, esame priekyje, užsikrėtimų kreivė užlaužta, taigi trečioji banga savo piko nepasiekė. Mes sugebėjome skiepais ją užlaužti, karantinu taip pat. Objektyviai vertinant, reikia pasakyti, kad darbas buvo atliktas gerai. Negaliu kitaip įvertinti.
– Tai neturite priekaištų A. Dulkiui dėl jo darbo?
– Gal ir galėčiau norėti, kad būtų skirta daugiau laiko komunikacijai, pasirodant viešojoje erdvėje. Bet jei ant svarstyklių dedu tobulą komunikaciją ir struktūrą, kuri gelbsti žmonių gyvybes pandeminiu metu – aš rinkčiausi prastesnę komunikaciją.
– Praėjusią savaitę, kai Vyriausybė priėmė sprendimą dovanoti vakcinų Ukrainai, Sakartvelui ir Moldovai, jūs ir sveikatos apsaugos viceministrė sakėte, kad Lietuva jau yra pasiruošusi tokioms dovanoms, nes vakcinų kiekiai sparčiai auga. Bet šiandien vis dar opus kitas klausimas – piliečių nusiteikimas skiepytis. Ne visi rizikos grupėse esantys žmonės yra paskiepyti. Kaip jūs vertinate skiepijimo tempus bei komunikaciją raginant piliečius skiepytis? Ar šalies institucijos padarė viską, kad šis procesas vyktų maksimaliai sklandžiai?
– Reikia suprasti, kad savivalda turi labai dideles galias šioje srityje ir mes matome milžiniškus skirtumus tarp Vilniaus bei Kauno, kuriose situacija, pasiekiant rizikos grupes, yra panaši. Ir apmaudu pripažinti – Klaipėdos savivaldybė yra prie tų, kurios recepto neatrado.
Vyriausybė tikrai daug dėmesio skyrė, kaip skatinti žmones 65+ grupės aktyviau skiepytis. Bet jei Vyriausybė ir daro bendrą komunikacijos planą, savivaldybė turi užtikrinti, kad žmonės turėtų kur ateiti (…). Vyriausybė gali paraginti (gyventojus skiepytis – ELTA), bet galutinis paslaugos suteikėjas yra savivaldybė. Taigi… Ar lygiu asfaltu važiavome paskutinį pusmetį? Sakyčiau, kad visko buvo: ir duobelių, ir posūkių.
Bet rezultatu, kuris šiandien yra, aš tikrai esu patenkintas.
– Į skiepijimo klausimus yra ir prezidentas aktyviai įsitraukęs, buvo iškelta ambicija dėl 70 proc. paskiepytų žmonių iki vidurvasario. Dabar viešojoje erdvėje pasirodė žinutės, kad pirmoji šalies ponia nėra pasiskiepijusi, kad dar tik ketina. Jūs matote čia kažkokią problemą, gal reikėjo anksčiau rodyti lyderystę ir pavyzdį šiuo klausimu?
– Aš manau, kad ji yra svarbus žmogus valstybėje, su kuriuo galbūt tapatinasi daug Lietuvos žmonių ir būtent tokių, kuriems potencialiai gali būti labai svarbi ši žinia. Ir net neaiški dvejonė ar stabtelėjimas gali siųsti keistą signalą… Aš manau, kad tą dvejonę reikia išsklaidyti. Nes dabar kyla tokia intriga, dėl ko nepasiskiepijo: ar ji nuogąstauja dėl skiepų, ar yra kitos priežastys. Tai yra jautru. Mes turime 65+ metų grupėje nemažai paskiepytų asmenų. Tai yra neblogai, tačiau 85 m. grupėje mes turime nedidelį skaičių, tai yra žmonės, kuriuos sunkiausia pasiekti. Todėl šiuo klausimu yra labai svarbi lyderystė. Ir manau, kad čia yra tai, ko reikia valstybei. Mano supratimu, ar iki ,,mindauginių“ bus paskiepyta 70 proc., ar iki birželio 30 d…. Svarbiausia yra socialinė žinia jautriausiems žmonėms. Ši žinia yra nepaprastai svarbi ir būtų labai apmaudu, jei ta proga nebūtų išnaudota ar net būtų panaudota priešingai.
– Yra jautrių klausimų ir ne tik su COVID–19 susijusių, bet ir su valdančiąja dauguma, kurios žymiausią dalį sudaro būtent konservatoriai. Kaip jūs žiūrite į valdančiosios daugumos potencialą? Ar ji yra stipri? Jei stipri, tai ar iš savęs stipri, ar visgi jos stiprumą galima pamatyti tik santykyje su ne itin susistygavusia opozicija. Kaip žiūrite į šios valdančiosios daugumos potencialą, lyginant su ankstesne Seimo dauguma?
– Sunku pasakyti. Kol kas pirmajame pusmetyje tekę išbandymai buvo sutikti ganėtinai sėkmingai, nepaisant to, kad linkinčių suklupti buvo ne taip mažai. Laukiančių suklupimo buvo ir toje pačioje opozicijoje. Tas pats Genocido tyrimo centro atvejis… Tai yra tikrai keista istorija. Gal jei tuomet nebūtų tuometinio direktoriaus aštrios pozicijos, o gal ir opozicijos stipraus palaikymo… Gal būtų buvę galima viską diplomatiškiau išspręsti. Tačiau įvyko balsavimas ir nors atrodė, kad koalicija gali būti išsiskaidžiusi, kad nuomonės skiriasi, kad ne visi palaiko. Tačiau parodėme, kad net sudėtingi klausimai yra išsprendžiami. Tas pats Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimas. Buvo įvairiausių vertinimų, tačiau sugebėta įveikti nepasitikėjimą… Praėjusioje kadencijoje Ramūnas Karbauskis iki pat Seimo rinkimų 2020 m. kartojo: jūs sakėte, kad mes iki pirmųjų bulvių neišbūsim… Pamenate šią formuluotę turbūt.
– Visa tauta tai kartoja iki šiol…
– Man regis, kad kiekvienai koalicijai gali būti išsakyta tokia frazė… Bet, mes matome, kad dauguma važiuoja ir tiek…
– Tai iki kokio derliaus konservatorių dauguma ketina išbūti?
– Iki serbentų… Juokai juokais, bet aš sakau, kad yra jėgos šiai koalicijai dirbti visą kadenciją. Ar būsime mes išbandomi? Žinoma, kad būsime, esame dabar išbandomi, išbandymas yra ir tarpusavio pasitikėjimas, ir įvairūs kiti klausimai, kurie ateis į darbotvarkę… Bet, man atrodo, kad šioje koalicijoje artumo ir bendrystės yra daugiau negu, pavyzdžiui, toje pačioje opozicijoje. Ji tikrai yra stipriai audrų blaškoma ir tai yra didelis skirtumas nuo buvusios. Nepaisant to, kad mes kurį laiką neturėjome opozicijos lyderio, bet vėliau mes turėjome vieningą sutartį ir praktiškai kas savaitę darėme po kokią vieną bendrą spaudos konferenciją, kur visi trys stovėdavome, nepaisant to, kad buvome iš skirtingu flangų. Sugebėjome tai kažkaip išlaviruoti.
– Bet ir pridirbote… (G. Landsbergis juokiasi). Pridirbote bendradarbiaudami ta prasme, kad dabar opozicijos lyderis Skvernelis, laukdamas ponios Blinkevičiūtės sprendimo dėl dalyvavimo opozicijos koalicijoje, kalba apie socialdemokratų kolaboravimą su konservatoriais. Tą patį kalba ir šešėlinis premjeras Karbauskis. Tarsi ir daromas spaudimas socialdemokratams jungtis prie „valstiečių“ ir „darbiečių“. Iš esmės sako socialdemokratams: jei tu ne su mumis, tai tu su konservatoriais. Kaip žvelgiate į tokias kalbas apie LSDP „satelitavimą“ konservatoriams?
– Nežinau, kokios pozicijos laikysis nauja pirmininkė, bet mes visi matėme, ką reiškia amžino karo stovis buvusiame Seime. Buvo siekiama priešintis kiekviename klausime, kad ir kas tai būtų. Ir tas karas per 4 metus išvargino. Esant tokiai didelei fragmentacijai kairėje pusėje: partijų, partijėlių, šešėlinių ir nešešėlinių lyderių, man regis, kad čia politinei jėgai reikėtų išlikti konstruktyviai, turinčiai aiškų savo vertybinį stuburą… Aš manau, kad būtent tai yra niša. Tokiu atveju jie (LSDP – ELTA) gali vienu klausimu palaikyti valdančiąją daugumą, kitu – palaikyti pono Skvernelio sprendimus. Bet jie turi rodyti, kad yra nepriklausomi savo kelyje. Jei mes juos prisitraukiame – tai gali potencialiai kenkti jiems, bet jei Skvernelis juos prisitraukia – jie tada atsiduria šešėlinio valdovo šešėlyje… Manau, kad visgi bus pasirinktas kelias brėžti savo kryptį. Tam reikia aiškios lyderystės, aiškių žinučių.
– O jūs jau kalbėjotės su naujai išrinkta lydere Blinkevičiūte? Skvernelis sakė, kad bematant paskambino, aptarė reikalus ir pakvietė kavos.
– Aš parašiau žinutę ir dar laukiu atsakymo.
– Tai neatrašė Vilija Blinkevičiūtė?
(G. Landsbergis šypsosi ir kraipo galvą)
– O grįžtant prie valdančiosios daugumos. Trečiadienį iš Liberalų sąjūdžio pasigirdo tokių raginimų tikslinti valdančiosios daugumos sutartį, nustatant tam tikras procedūras priimant sprendimus, lyg ir siūloma steigti koalicijos tarybą. Suprantu, kad visa tai siūloma siekiant išvengti chaoso. Tai yra ta baimė dėl nekoordinacijos?
– Aš neprieštarauju principui… Viskas tvarkoje, galime turėti tarybą ir panašiai. Bet mes matėme vieną tokį vaizdą ir aš manau, kad iš jo galima išvesti problematiką. Apie mėnesį laiko Vyriausybėje virė diskusija dėl galimybių paso. Šioje diskusijoje su dideliu džiaugsmu dalyvavo du liberalų ministrai. Ministras Kairys buvo vienas iš tų, kuris teikė pasiūlymus, nes galimybių pasas kultūros sektoriui yra didelė galimybė ir reikalingas dalykas. Tačiau tada Seime prasideda atskira diskusija, kada Seimo pirmininkė ir kai kurie liberalų frakcijos nariai tai kritikuoja… Aš net laukiau Vyriausybės posėdyje, kada atsistos Simonas Gentvilas ir ponas Kairys ir pasakys, kad mes pagal partinę liniją nesame linkę pritarti…
Tačiau to neatsitiko. Aš suprantu, kad čia didesnė problema yra liberalų frakcijos viduje, surandant bendrą sutarimą.
Jeigu kažkokia formalizuota taryba padėtų tai padaryti, tada gerai, bet jei lūkestis yra, kad jie atves visus liberalus aplink stalą ir kažkas turės visus juos tarpusavyje sutaikyti, su galimybių pasais ir kitomis pozicijomis – tai nėra padaroma. Įsivaizduokite… Juk konservatorių frakcijoje taip pat yra daug nuomonių, yra krikščionys demokratai… Įsivaizduokite, kad mes su krikdemais tiek nesusitartume tarpusavyje, kad jie privalėtų sėdėti prie derybų stalo. Ar tai būtų konstruktyvu? Aš abejoju. Jei mes eitume tokiu keliu, aš siūlyčiau daugumos lyderio poziciją ir, manau, tas daugumos lyderis turėtų – aš turiu žmogų galvoje – būti atsakingas už vienijimo poziciją.
– Kas būtų tas konkretus asmuo ir ar tai būtų opozicijos lyderio analogas?
Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
– Aš manau, kad koaliciniame dėmenyje – tai greičiausiai būtų Viktorija Čmilytė–Nielsen. Aš remiuosi Irenos Degutienės patirtimi, kai 2008–2012 metų kadencijoje buvo tas žmogus, aplink kurį telkdavosi.
– O kaip jūs tai įsivaizduojate? Kaip Seimo pirmininkė dalyvauja, kokia būtų jos funkcija?
– Panašiai kaip ir dabar vyksta, tik tiek, kad tam reikia tam tikro įvardinimo. Tame įvardiname yra ir lūkestis (…). Konservatoriai šiandien yra… Mes turime būti stabilizuojanti jėga, kad koalicija judėtų sėkmingai į priekį. Dėl to ateidamas į koalicinį pasitarimą aš ar frakcijos seniūnė, ar premjerė dažnu atveju pristato konsoliduotą frakcijos nuomonę. Norėtųsi, kad tas pats atkeliautų ir iš kitų frakcijų.
– Tai, jei aš gerai suprantu, visi tie ,,pasišpilkavimai“ dėl galimybių paso ir kitų dalykų labiau kyla iš koalicijos partnerių liberalų nesusikalbėjimo?
– Aš negaliu pasakyti, kaip viduje veikia struktūra, bet galbūt formalizavus, mes turėtume labiau išgrynintą aiškią poziciją. Tada ir viešumoje būtų mažiau šurmulio.
– O kalbant apskritai, kokią spalvą turi ši valdančioji dauguma? Ar galima valdančiąją daugumą vadinti liberalia, ideologine prasme?
– Ne… Šiaip tai yra dešinės koalicija, kurioje yra viena labai progresyvi partija, reiškianti labai progresyvias idėjas, kurių anksčiau niekas nebuvo pristatęs. Kita savęs taip ryškiai prie progresyvių partijų nepriskiria. O konservatoriai yra tokia stabili, už valstybę esanti politinė jėga, kuri ieško balanso, kad valstybės laivas mažiau siūbuotų.
– Tačiau viešojoje erdvėje dėl ideologinės kokybės kyla klausimų. Tarkime, šiuo metu dėmesio centre yra socialiniai, vertybiniai klausimai, kaip Stambulo konvencija, Vytauto Mizaro skyrimas Konstitucinio Teismo teisėju, Partnerystės įstatymas. Ar, jūsų manymu, Lietuvoje žymint tai, kur stovi konservatorius, o kur jau stovi liberalas, vis dar yra aiškus riboženklis? Štai tu už Stambulo konvenciją ir Partnerystę – tai tu jau nebesi konservatorius. Ar visgi, laikantis pozicijos, kad konservatizmas neturi šimtmečiais išliekančio ideologinio rakto, mes jau gyvename laikmetyje, kai dorovingam konservatoriui visiškai nesintetiška pasakyti, kad Partnerystės įstatymas nėra tai, kas reiškia revoliuciją?
– Labai įdomus klausimas… Mes frakcijoje vykstančiose diskusijose keliame klausimus, ar žmogaus orumo klausimas yra konservatoriui svarbus, kad žmogus neturi jausti niekinamas, žeminamas, nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos… Visas šis žeminimo fonas ir kažkokios teisybės jausmo atstatymas – ar tai gali būti kažkokios konservatyvios darbotvarkės dalimi? Mano supratimu, taip – gali.
Teisės viršenybės principas, vakarietiškos valstybės pamatai, kurie yra padėti Kovo 11–ąją, valstybės, kuri yra teisinga visiems, idėja. Mes bandome tokius kertinius akmenis išsaugoti. Jeigu valstybė nurašo dalį savo visuomenės ar leidžia jai būti kažkaip išskirtai neigiama prasme, tai nėra valstybė, kuri yra teisinga visiems. Aš norėčiau, kad teisybė būtų atstatyta tam tikrais klausimais.
Bet yra didelis bet. Mes gyvename laikotarpyje, kuris technologijų paskatintas pavadinamas kultūriniais karais. Kartais viešojoje erdvėje atsiradusi takoskyra gali būti Vytis ir pliažas, gali būti keliami klausimai, kur turi būti Smetonos paminklas – Vilniuje ar Palangoje… Tačiau tos takoskyros atsiranda, kai sau nekeli gilesnio klausimo, ką mes giname ir kodėl mes čia esame. Mes pasiduodame tokiai bangai, kad kažkas lyg ir kovoja su šeima. Tačiau nereikia net sakyti, kad nė vienas žmogus neturi jausti, jog jo šeimą kažkas atakuoja. Tie, kurie turi vaikų, kurie, pavyzdžiui, yra kitos seksualinės orientacijos…. Jie nerimauja dėl savo šeimos atžalos, nes bijo, kad ji yra diskriminuojama, niekinama, žeminama.
– Ar šiame kontekste atsistojimas būtent į tą poziciją „už“ – ar tai yra progresyvus požiūris?
– Iš mano pusės, aš to nevadinu progresyvumu. Kaip tik sakau, kad yra tam tikri pamatiniai akmenys, kuriuos mes giname valstybėje.
– Ir tai gali ginti konservatorius be jokių žvaigždučių (rodančių papildomas sąlygas)?
– Man atrodo, kad taip. Mano supratimu, taip. Ir tai yra mano žinia mano partijai. Aš suprantu, kad nebūsiu palaikomas visų. Yra takoskyros.
– O jei jau apie takoskyras. Štai gausiausia opozicinė „valstiečių“ frakcija sako, kad jie yra tikrieji tradicinių vertybių gynėjai ir ragina Partnerystės įstatymo net nesvarstyti Seime.
– Aš manau, kad ji yra tiesiog opozicija. Prisiminkime poną Skvernelį, 2016 m. stovintį su plakatu už Stambulo konvenciją. Ką tai reiškia? Jis tada griovė šeimą? Kiek šeimų sugriovė? Tai labai paprastas dalykas: jie bus prieš viską, ką daro valdančioji dauguma. Aš į tai žiūriu ramiai, žinau, kad yra opozicijoje žmonių, kurie kelia sau gilius klausimus.
– Garsiai nuskambėjo vadinamasis šeimų maršas. Nemažai aspektų kalbant apie jį kelta: vertybinis, epidemiologinis, kai kas mato geopolitinio saugumo problemą. O kaip jūs matote – kokia yra maršo problema, ar ten jokių problemų?
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
– Kiekvienas Lietuvoje atsitikęs panašaus pobūdžio dalykas išvirsdavo į politinę jėgą: Drąsos kelias, Mindaugas Puidokas, kuris po vaikų mušimo/nemušimo klausimo tapo kandidatu į prezidentus. Tai leido būti jam matomam kaip politikui. Kiekviename tokiame darinyje gimsta radikali, dažnai labai aštri politinė jėga ar bent jau nauji poliniai lyderiai. Tai čia aš lygiai tą patį matau. Dėl to manęs visiškai nenustebintų ir kokios nors politinės partijos susiformavimas iš šio pagrindo. Ten tikrai yra pakankamai žmonių, kurie turi politinį patyrimą, nebūtinai mums labai malonų. Jie tikrai gali tai bandyti daryti.
– Jūsų manymu, Vingio parke šeštadienį buvo galimai įmesta sėkla radikaliai jėgai?
Aš to neatmesčiau.
– O jus nustebino, kad šiame procese buvo transliuota prezidento Gitano Nausėdos kalba?
– Pripažinsiu, tikrai nustebino. Man žiūrint iš užsienio politikos perspektyvos, kaip peiliu per stiklą praėjo AFD pareiškimas.
– Jūs turite galvoje Bernhardą Zimnioką?
– Taip, jis balsavo prieš viską, už ką Lietuvoje mes kovojame. Ar tai būtų Sausio 13–osios bylos teisėjų apgynimas, ar tai būtų rezoliucija dėl Aleksejaus Navalno, ar kitų dalykų, kurie mums tikrai yra svarbūs tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Ir akivaizdu, kad tas asmuo yra antieuropietiškas. Sakyčiau, net antilietuviškas. Tai atsidūrimas šalia tokio asmens kelia pagrįstų klausimų, ar tinka valstybės vadovui būti šalia to. Aš būčiau raginęs atsiriboti.
– Visgi prezidento Vyriausioji patarėja pareiškė, kad pranešimas buvo skirtas ne Vingio parke susirinkusiems, bet visoms Lietuvos šeimoms.
– Man regis, kai kurių dalykų geriau nebebandyti paaiškinti.
– Jūs sakote, kad pats taip nebūtumėte daręs. O kodėl, jūsų manymu, prezidentas, kuris jau kuris laikas žurnalistų buvo spaudžiamas pasisakyti ir dėl maršo, ir apskritai dėl Partnerystės įstatymo, pasielgė būtent šitaip?
– Man tikrai sunku suprasti racionaliai. Jei tai virs radikalia politine jėga, o ponas Orlauskas yra pasakęs, kad jie ketina eiti ta linkme. Todėl turėti tai politinei jėgai prezidento tam tikrą palaikymą net ir iš vieno maršo, tai kenks pačiam prezidentui. Reikia labai aiškiai suprasti, kad jo (prezidento – ELTA) 2019 m. sėkmė atėjo iš labai plataus spektro, nuo kairės iki dešinės. Būtent „adamkiška“ idėja, kuria daugelis pasitikėjo, vienijančio prezidento idėja. Bet ji yra visiškai priešinga vadovo, kuris pasirenka vieną kraštą ir asocijuojasi su juo. Ir ypatingai dar radikaliu. Norėčiau tikėti, kad tai nebuvo tokia intencija, bet deja, taip atrodo, kad taip yra padaryta.
– O baigiant šią temą su Partnerystės klausimu, ką prognozuotumėte? Ar pavyks šiai Seimo daugumai dar pavasario sesijoje priimti. Ponas Skvernelis sako, kad geriausiu atveju bus tik pateikimas. Ar gali čia būti staigmenų? Gal jūsų frakcija dar šmėstels su siurprizais?
– Aš galiu pasakyti taip… Buvo daug idėjų išmesta į eterį. Ir dėl neapykantos kalbos, ir dėl kitų dalykų. Man atrodo, kad Partnerystės įstatymas yra labai svarbus ir praktiškas. Jis yra orientuotas į tam tikrą dalį Lietuvos žmonių. Todėl aš apsisprendžiau neteikti Stambulo konvencijos ratifikavimo dėl to, kad užsienio reikalų ministras turėtų tą daryti. Aš manau, kad mes šiandien turime instrumentus, kurie gali padėti apsaugoti silpnesniuosius nuo smurto. Galbūt galima ieškoti kitokių papildomų instrumentų, o dabar visas dėmesys turi būti skirtas, ar yra galimybė priimti Partnerystės įstatymą. Aš tikiu, kad taip. Manau, kad yra galimybė, manau, kad yra pakankamai politinės valios ir argumentų. O staigmenos jos ir dėl to vadinasi staigmenos.
O ar gali būti staigmenų dėl Europos Vadovų Tarybos klausimo? Mano požiūriu, turime įšaldytą konfliktą, kai viena pusė sako, kad reikia daryti vienaip, o kita – kad kitaip. Tiesiog nėra bendrų vardiklių. Apskritai valdančiosios daugumos, konservatorių žygis už kitokį atstovavimą EVT, ar jis nėra vedantis į niekur? Gal tik kuriamos visiškai nereikalingos trintys su Prezidentūra?
– Vėlgi, matyt, nėra taip aiškiai paaiškinta visuomenei ir gaila, kad ta diskusija nėra nuėjusi giliau, apie ką ir kodėl čia yra diskusija. Po Rolando Pakso buvo išgąstis, kad vienas prezidentas „su iššūkiais“ turės galią EVT… Tada viskas buvo sukoncentruota į Užsienio reikalų ministeriją ir Užsienio reikalų ministerija koordinuoti ėmė visus europinius klausimus. Šiandien klausimo esmė yra tai, ar ES yra užsienio politika. Teisininkai yra aiškiai atsakę, kad tose srityse, kuriose mes esame perleidę dalį savo valstybės suvereniteto viršnacionalinei organizacijai, tos sritys tampa vidaus politika.
– Taip, bet Konstitucijos ekspertai turi kitą nuomonę – skeptišką tokioms permainoms.
– Bet taip neveikia. Mes šią savaitę turime ministrų tarybas. Į Briuselį važiuoja kultūros ministras, kitą savaitę važiuos ekonomikos ministrė. Kodėl jos važiuoja, jei tai yra užsienio politika. Jos važiuoja, nes tai yra tęsinys jų vykdomos politikos.
– Ko gero, šiuose teiginiuose esama logikos, bet, kaip ten bebūtų, klausimas, kurį aš užduodu, yra labiau susijęs būtent su politika ir būtent su negebėjimu susitarti. Tad pasuksiu kitaip klausimą: ar turint gerų intencijų optimizuoti Lietuvos atstovavimą EVT, nebūtų prasmingiau tą dalyką daryti lanksčiau, gal net projektuojant sprendimus kitoms prezidento kadencijoms?
– Mano pozicija visada buvo tokia pati, aš tą sakiau ir pokalbiuose prezidentui, tą patvirtino ir Europos reikalų komitetas. Susitarimas, aišku, yra geriausia išeitis. Faktas. Ingrida tikrai nėra tas žmogus, kuris kovotų galios žaidimuose. Ji yra užsiėmęs žmogus, kuris dirba dieną naktį…
– Tačiau ganėtinai noriai į kovą stojo jūsų kolegos. Pavyzdžiui, Žygimantas Pavilionis. Jis ketvirtadienį kalbėdamas apie tai teigė, kad galbūt prezidento patarėjai klaidina Gitaną Nausėdą perduodami informaciją dėl vykstančių diskusijų…. Tai šiek tiek priminė Karbauskio ne kartą sakytą nepasitenkinimą, kad dėl kažko kaltas ne prezidentas, bet jo patarėjai…
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
– Jis nėra frakcijos seniūnas ar šešėlinis vadovas… Jis turi nuomonę, tebūnie… mano pozicija visada buvo, kad reikia susitarti. Bet mes turime suprasti tai, dėl ko mes tariamės. Prezidentas atstovauja valstybei, bet premjeras atstovauja Vyriausybei. Tai jei dabar visi ministrai taryboje atstovauja savo ministerijoms, o premjeras ten pat negali atstovauti Vyriausybei – tai tada mes akivaizdžiai turime prasilenkiančią logiką (…). Aš turiu tokį lūkestį, kad yra galimybė prezidentui išgirsti kvietimą susitarti ir susėdus sudėlioti kažkokį planą. Tiesiog dėl valstybės, kad valstybei būtų atstovaujama geriau. Šiandien, mano nuomone, valstybei nėra atstovaujama iki galo pagal teisės principus.
– Bet jūsų principas… Gerai, yra argumentai, yra siekinys, bet ar visa tai jūs norit būtinai padaryti artimiausiu metu. Trečiadienį Seimo komitetai davė tarsi laiko iki birželio prezidentui „ateiti į konsensusą“.
– Jei nepavyks, tada ir nepavyks susitarti. Gal bus kokios konstitucinės iniciatyvos. Gal abu gali kreiptis į Konstitucinį Teismą: premjerė ir prezidentas. Tai yra valstybininko požiūris – gerąja prasme. Atriškime Gordijaus mazgą (…). Tiesą sakant, esame klampioje situacijoje. Kartais pasako, kad (dėl EVT – ELTA) taikomi dvigubi standartai… Mano nuomone, tas sprendimas, kuris buvo priimtas Andriaus Kubiliaus susitarimu su Dalia Grybauskaite, nesukuriant jokio teisinio pagrindo, o tiesiog įkuriant paprotinės teisės institutą, jis valstybei teisiniu atžvilgiu buvo žalingas. Tada reikėjo parengti įstatymus, kad jie nekeltų klausimų. Bet niekas nebuvo pakeista.
– Tai ir vėl kaltas Kubilius?
– Šiuo atveju, taip. Aš tam visiškai pritariu.
–Kiek, jūsų manymu, verta, žvelgiant iš dabartinio konteksto, kelti klausimą dėl EVT, kurio, žvelgiant į Prezidentūros vedamą pozicijos liniją, sunku pasiekti?
– Jį galima pasiekti, klausimas, kokia kaina ir kas čia toliau darysis. Aš sakau, kad susitarimas yra geriausias variantas: bendras kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra geras sprendimas.
– Kiek esama nusiteikimo sumokėti santykių su prezidentu sąskaita?
– Man atrodo, kad kai suprantama, jog objektas yra ne galios santykis, o teisės principai, tai tuomet – aš labai norėčiau tikėti – neiškyla ir santykių problemos. Teisę aiškinamės nebūtinai susipykdami, tam teisė ir yra išrasta, kad mes nesusipyktume.
– O dabartiniai santykiai su prezidentu… Žvelgiant ne tiek iš savo, kiek iš platesnės – valdančiosios daugumos perspektyvos?
– Tiesą sakant, aš matau trintį tarp vieno žmogaus Prezidentūroje ir kelių žmonių Seime.
– Ir tas žmogus Prezidentūroje veikiausiai ne prezidentas.
– Ne, ne prezidentas. Prie Seimo narių tokio viešo bendravimo mes esame lyg ir pripratę.
– Jūs kalbate apie vyriausiąją patarėją Skaisgirytę?
– Taip. Mane stebina kartais viešas komentavimas dalykų, kurie paprastai yra išsiaiškinami tiesiog susitikus. Būna, kad po jos dalyvavimo radijo laidoje sužinai viską taip, lyg kalbėtum su opozicijai priklausančiu Seimo nariu. Pirmadienį išėjo Saulius Skvernelis, antradienį – Asta Skaisgirytė. Tokie du opozicijos veikėjai, kurie turi įvairių nuomonių apie valdančiąją daugumą. Labai neproduktyvu ir aš manau, kad mano uždavinys, ir aš tą prezidentui esu pasakęs, siūlyti kompromisus, kurie tas puses taikytų. Iš paties prezidento aš nematau, negirdžiu jokio pasipriešinimo ar pasipiktinimo dėl santykių suprastėjimo. Bet po to perskaitai, kad patarėja turi kitą nuomonę.
– Tai, vėl pašaržuojant, Karbauskis buvo teisus dėl prezidento patarėjų, kad santykius aptemdo ne prezidento užimta pozicija, bet Prezid\entūros korpuso pozicija. Kita vertus, aš priminsiu, kad pats esu klausęs prezidento ir jis tvirtino, kad nėra skirties tarp jo ir patarėjų nuomonių.
– Aš galiu drąsiai pasakyti, kad skirtis tikrai yra. Aš ją ne kartą esu patyręs.
– O kas konkrečiai, dirbant su ponia Skaisgiryte, yra tie klausimai, kuriuos sunku pajudini? Ambasadorių skyrimas į ES? Ambasadoriaus JAV klausimą šiaip tai išsprendėte, bet dėl ES vis dar mušate rekordus laikydami tuščią kėdę?
– Aš esu pasiūlęs prezidentui kompromisinį sprendimą. Šiandien mes esame keblioje situacijoje (…) aplikavo žmonės į šią poziciją ir, mano supratimu, tai yra aukščiausios kategorijos diplomatai. Tai nepaprastai kompetentingi žmonės. Tačiau yra girdimas šioks toks nepritarimas šiam klausimui. Aišku, kad užstrigti nenorime ir aš ieškau sprendimų, kaip tai būtų galima išspręsti. Ir man vėl susidaro įspūdis, kad tai yra ne tiek prezidento veto, kiek asmeninis susikirtimas būtent Užsienio reikalų komiteto pirmininko ir vyriausios prezidento patarėjos (A. Skaisgirytės – ELTA).
– Ponia Skaisgirytė šią savaitę minėjo, kad yra, kaip supratau, Prezidentūros pasiūlytas kandidatas į ambasadorius ES ir kad tikrai jis bus patvirtintas, nes jokių klausimų dėl reputacijos ar kompetencijos nekils.
– Nesekiau Skaisgirytės pasisakymų, bet ambasadorių skyrimas yra labai jautrus procesas, kuriame dalyvauja Užsienio reikalų komitetas. Jis turi patvirtinti. Jo patvirtinimo negavus, klausimas nejuda į priekį. Tad tam tikras pingpongas tarp dviejų institucijų nesukuria pridėtinės vertės, jis kelia tik didesnes įtampas. Negali patarėja tikėtis, kad ji pasakys ir komitetas priims besąlygiškai kažkokį variantą.
– Kiek dar gali tęstis šis ambasadorių neskyrimo klausimas?
– Aš esu pateikęs sprendimo būdą ir nieko atsakant negirdėjau.
– O tas sprendimo būdas… ar tai konkrečios pavardės, ar kažkoks kitas sprendimas?
– Pavadinkime, kad tai tam tikra struktūra, kaip mes galėtume būtent šį klausimą išspręsti. Man atrodo, kad tai yra logiška ir teisinga visoms pusėms. Tada būtų galima tikėtis, kad tas sprendimas (bus priimtas – ELTA) ir Užsienio reikalų komitete, ir Vyriausybėje, ir, jei tinka, Prezidentūroje… Esame atsidūrę per vidurį, bet tikiuosi, kad prezidentas įsiklausys ir išgirs pasiūlymą.
– Apibendrinkime tai, ką jau kalbėjome – patarėjų, ambasadorių klausimą, nesutarimus dėl EVT… Ką tai rodo santykių prasme, kaip klostysis santykiai su prezidentu iki 2024 m. Ar nesikartos istorijos, kokios buvo tarp Butkevičiaus ir Grybauskaitės, kai buvo santykiai pašliję… Ar yra rizika, kad gali atsirasi ir kitokios trinčių formos?
– Reikia nepamiršti, kad artėja prezidento rinkimai ir tas kurs naują realybę. Juokaudamas sakau, kad prezidento rinkimai bus anksčiau nei Seimo. Tikėtina, kad tokio veikimo šioje srityje gali būti ir daugiau ir netgi, grįžtant prie jūsų klausimo apie pasisakymus, gal tai jau net ir prasidėjo.
– Tai kas nuo konservatorių bus kandidatas prezidento rinkimuose? Kai kas, beje, jums jau nupiešė dalyvavimo perspektyvą. Matytumėte save (G. Landsbergtis juokiasi) ar visgi vėl bandytų premjerė Ingrida Šimonytė?
– Aš neatmetu, kad konservatoriai gali neturėti kandidato šiuose rinkimuose.
– O kodėl?
– Galbūt parems ką nors.
– Ar dabar matote tokių žmonių, kurie galėtų ir dalyvauti, ir gauti partijos paramą.
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
– Gal paremtų netgi dabartinį prezidentą, kas ką žino… Mes partijoje turėsime diskusiją. Kol kas aš neatmetu tokios galimybės, ta diskusija nėra prasidėjusi.
– O prezidentė Dalia Grybauskaitė? Jūsų manymu, galėtų ji bandyti grįžti į areną, ir kaip jūs į tai žiūrėtumėte? Jau esate paramą jei reiškę.
– Aš neatmetu galimybės, kad yra stiprių naujų kandidatų.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Į užsitęsusį valdančiųjų konservatorių ir prezidento Gitano Nausėdos ginčą dėl atstovavimo Europos Vadovų Tarybai (EVT) reikėtų žiūrėti daugiau kaip į komunikacinį reiškinį. Politologų teigimu, kol kas visai nepanašu, kad jau kuris laikas rusenantis nesutarimas tarp dviejų šalies institucijų baigtųsi kažkokiais apčiuopiamais pokyčiais.
Anot ekspertų, iš visko sprendžiant, patys konservatoriai nėra pasiruošę atstovavimo EVT klausimo perkelti iš tik santykių atmosferą matuojančios komunikacijos į realią rezultatą duoti galinčią teisinę logiką. Dar mažiau tikėtina, kad prezidentas sutiktų su konservatorių siūlomu kompromisu – EVT atstovauti su premjere Ingrida Šimonyte pakaitomis. Po užsitęsusių diskusijų bei konservatorių pažertų epitetų G. Nausėdai, ko gero, bet koks atsitraukimas nuo status quo reikštų pralaimėjimą ir nuostolius kuriamam „aktyvaus prezidento“ įvaizdžiui. O tai galbūt būtų per didelė kaina G. Nausėdai, jei visgi galvojama apie antrąją prezidento kadenciją.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas komentuodamas pastarąją savaitę vėl tarp Prezidentūros ir valdančiųjų konservatorių įsiplieskusį apsižodžiavimą dėl EVT, laikėsi nuomonės, kad bent jau kol kas šiuo klausimu apsiribojama tik kandžia komunikacija. Anot jo, visai nepanašu, kad būtų realiai bandoma pakeisti esamą atstovavimo EVT tvarką. T. Janeliūno teigimu, pakankamai realu manyti, kad pačių valdančiųjų gretose nėra užtikrinto tikėjimo, jog būtų galima realizuoti kai kurių konservatorių įgarsinamus užmojus.
„Nuo pat pradžių nebuvo aišku, kokių tikslų yra siekiama keliant EVT klausimą. Tiesiog buvo bandoma patikrinti, ką tai galėtų reikšti, pažiūrėti, kuo tai galėtų baigtis. Tačiau pamatyta, kad šią idėją nei koalicijos partneriai labai palaiko, nei visuomenei šis klausimas yra toks įdomus, kad valdantieji sulauktų paramos tokiame žygyje prieš prezidentą“, – Eltai komentavo profesorius.
Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Matyt, jaučiama, kad valdantiesiems teisinis konfliktas greičiausiai tik pakenktų – pirmiausia reputacine prasme. Kita vertus, juk nėra garantijos, kad teikiant šį (EVT atstovavimą reglamentuojantį – ELTA) įstatymą bus surinkta dauguma ir pritarta Seime. Kitaip tariant, daug ženklų rodo, kad tai nėra būtinai sėkmei pasmerkta iniciatyva“, – samprotavo TSPMI politologas.
„Lieka tik komunikaciniai pasisvaidymai šiokiais tokiais kaltinimais. Bet tai, ko gero, atspindi bendresnį esamą nepasitenkinimą tarp Prezidentūros ir valdančiosios daugumos“, – sakė T. Janeliūnas.
Teisiniai bandymai keisti atstovavimą EVT sukeltų nepageidaujamas prezidento reakcijas
Anot profesoriaus, realiai EVT klausimas galėtų pajudėti, tik jei būtų pereita iš komunikavimo į teisinę veiksmų logiką. Pavyzdžiui, jei konservatoriai apie įstatymus, keičiančius atstovavimo EVT tvarką, ne tik kalbėtų, bet realiai juos bandytų įgyvendinti. Tačiau, sutinka TSPMI profesorius, realią formą įgavęs veiksmas dėl EVT atstovavimo peržiūrėjimo sukeltų ir visai kito lygio prezidento reakcijas. Politologas spėja, kad tokiu atveju G. Nausėda, atsakydamas į konservatorių veiksmus, pasitelktų ir savo turimus įrankius tiek vetuojant valdantiesiems aktualius įstatymus, tiek apskritai blokuojant kai kuriuos politinius sprendimus.
„Todėl, manyčiau, kad bent jau artimiausiu metu nei Vyriausybei, nei premjerei nebus didelio noro šalia visų kitų problemų turėti dar ir karą su Prezidentūra. Kol toks supratimas vyraus, atskiri konservatorių nariai nieko nepakeis“, – teigė T. Janeliūnas.
Prezidentas EVT klausimas yra esminis: konservatorių siūlomas kompromisas G. Nausėdai reiškia pralaimėjimą
Ir visgi, jei valdančiųjų gretose būtų rasta motyvacijos realiems sprendimams dėl EVT, nereikėtų tikėtis, kad prezidentas, „neatlaikęs įtampos“, sutiktų su tuo, ką valdantieji vadina kompromisu – t.y. atstovavimu EVT pakaitomis. Pasiūlymas, kad, priklausomai nuo klausimų pobūdžio, į EVT važiuotų arba prezidentas, arba premjerė, Prezidentūroje, ko gero, suvokiamas visai ne kaip toleruotinas kompromisas, bet kaip pralaimėjimas, kuris galėtų tik pakenkti G. Nausėdos prezidentiniam įvaizdžiui.
G. Nausėda save regi ir visuomenei pristato kaip aktyvų prezidentą, tad bet koks atsitraukimas, ypač po užsitęsusių diskusijų, veikiausiai yra ne tik nepageidaujamas, bet ir iš principo atmetamas.
Su tokia logika sutinka ir TSPMI profesorius. Maža to, T. Janeliūnas pažymi, kad pralaimėjus „EVT klausimą“ vargu ar visuomenėje G. Nausėdai pavyktų išlaikyti reputaciją, būtiną, pavyzdžiui, siekti antrosios kadencijos.
„Jei prezidentas atsitraukia nuo to, tai per likusią kadencijos dalį jam, ko gero, nebepavyktų susigrąžinti reputacijos, kad jis yra stiprus valstybės vadovas, galintis turėti daug politinės įtakos. Aš manau, kad Prezidentūra tai supranta. Jiems tai yra vienas iš esminių klausimų. Tuo tarpu valdantiesiems tai yra vienas iš dalykų, kurį galima arba laimėti, arba pralaimėti. Aš manau, grubiai tariant, kad jei Nausėda pralaimėtų, tai kiltų klausimų ir dėl antrosios kadencijos. Taigi, šiuo atžvilgiu Prezidentūrai šis klausimas yra labai svarbus“, – sakė T. Janeliūnas.
L. Bielinis mano, kad konservatoriams kova dėl EVT nėra patogi: partija greitai nutildys EVT klausimo aktyvistus
Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis trintis tarp valdančiųjų ir Prezidentūros keliantį atstovavimo EVT klausimą įvertino iš kitos perspektyvos. Jo teigimu, dalis konservatorių šią problemą kelia nepagrįstai, mažų mažiausiai darydami sau, o ne prezidentui žalą. Todėl, politologo teigimu, ko gero, reikėtų tikėtis, kad valdančioji partija tai supras ir ilgainiui pati atsitrauks nuo šios iniciatyvos.
„Aš manau, kad visa ši problema yra tam tikros konservatorių grupės saviraiškos tema. Jie taip mato savo eksponavimą, mato netgi savo prasmę, kaldami vieną ir tą pačią vinį. Tačiau, mano galva, šis klausimas, dėl kurio taip intensyviai veikia Pavilionis ir dar keletas kitų, išties nedaro jokios įtakos jokiems rimtiems procesams – tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Tai tik konservatorių politinio aktyvumo rodiklis, kuris yra ydingas ir niekur nevedantis“, – sakė L. Bielinis. Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.
„Jeigu ši politinė jėga mano, kad tokiu būdu ji save eksponuoja, reikėtų suprasti, kad šis eksponavimas yra jiems negatyvaus pobūdžio“, – teigė jis.
Profesoriaus įsitikinimu, Lietuvoje, nepaisant to, kas bebūtų prezidentas, politinėms partijoms dažniausiai grumtynės su šalies vadovu nėra sėkmingos.
„Kova yra nepatogi ir pavojinga, nes bet kokį prezidentą, nesvarbu, ar tai būtų G. Nausėda, ar kitas šalies vadovas, prezidentas iš esmės visuomenėje yra traktuojamas kaip pagrindinis politikas. Tad jo atakavimas gali turėti neigiamos įtakos“, – sakė profesorius ir prognozavo, kad diskusijos dėl atstovavimo EVT turėtų ilgainiui užgesti iš principo nieko apčiuopiamo nedavusios.
„Gali būti, kad patys konservatoriai ims matyti, kad ši kova yra beprasmė ir neduoda jokių pozityvių rezultatų. Manau, kad su laiku dabartiniai konservatorių aktyvistai partijos bus nutildyti“, – apibendrino L. Bielinis.
Prezidentas Gitanas Nausėda sako manąs, kad atliktos gyventojų apklausos rodo, jog visuomenė turi daugiau supratimo nei atstovavimo tvarką Europos Vadovų Taryboje (EVT) keisti užsimoję politikai.
„Žmonėms dažnai užtenka supratimo ir jo yra dažnai gerokai netgi daugiau negu kai kurių politikų. Yra paprasti dalykai… Aš manau, kad žmonės tiesiogiai išrinko Lietuvos Respublikos prezidentą, žmonės žino Konstituciją ir ką pagal savo įgaliojimus gali daryti prezidentas ir tuos įgaliojimus perduoda“,– žurnalistams penktadienį sakė šalies vadovas.
BNS užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo, kad didesnė dalis piliečių norėtų, jog prezidentas G. Nausėda, o ne premjerė toliau Lietuvai atstovautų EVT.
G. Nausėdos manymu, daugiausiai konservatorių stovykloje keliamas siekis nustatyti, kad Lietuvai EVT atstovautų ne tik prezidentas, bet ir premjerė, visuomenei atrodo nepriimtinas.
„Jeigu partiniai funkcionieriai bando šį įgaliojimų žemėlapį perbraižyti, žmonėms tas neatrodo priimtina“, – sakė jis.
„Žmonės pasakė savo nuomonę, dabar klausimas, ar mums užteks išminties į tą nuomonę įsiklausyti“, – pridūrė prezidentas.
Pastaruosius kelis mėnesius daugiausiai konservatorių keltas klausimas, kad reikėtų atsisakyti susiklosčiusios praktikos, kai Lietuvai EVT atstovauja tik šalies vadovas, sukėlė nemažas trintis su prezidentu G. Nausėda. Valdančiųjų atstovai ne kartą išsakė nuomonę, kad kur kas efektyviau būtų, jei Lietuvos pozicijoms EVT atstovautų Vyriausybės vadovas.
Premjerė I. Šimonytė yra anksčiau sakiusi, kad, atsižvelgiant į posėdžių turinį, Vyriausybės vadovas ir prezidentas Lietuvai EVT galėtų atstovauti pakaitomis. Tačiau G. Nausėda yra kelis kartus pareiškęs nematąs jokio reikalo keisti esamos praktikos. Pasak prezidento, netoleruotina ir nepriimtina kelti klausimą dėl to, ar ir toliau tik jis turėtų atstovauti Lietuvai EVT, kai tuo metu Vyriausybė turi daugybę neišspręstų klausimų dėl COVID-19 sukeltos krizės.
Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Laikinai Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko pareigas einantis Mindaugas Sinkevičius tvirtina, kad tiesioginių merų rinkimų atitikimo Konstitucijai klausimą tarp Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) partijos narių paragino tai, kad kai kuriems iš jų nepalankiai susiklostė savivaldos rinkimai. Jonavos meras taip pat kėlė klausimą, ar tai, kad teisės ekspertai komentuoja būsimus Konstitucinio Teismo sprendimus, nereiškia, jog šie ekspertai yra privilegijuota grupė, sau leidžianti anonsuoti būsimas Teismo išvadas.
„Tai ar bandysime keisti Konstituciją, ar vis tik labai gražiai suniveliuosim viską pagal konservatorių iniciatyvą? Nes šią iniciatyvą ne vienas Seimo narys pasirašė, bet teikėjas yra būtent Andrius Kupčinskas, buvęs Kauno meras. Matyt, kad tas pralaimėjimo kartėlis prieš Visvaldą Matijošaitį paragino kreiptis į Konstitucinį Teismą ir paprašyti verdikto“,– antradienį vykusiame LSDP posėdyje kalbėjo M. Sinkevičius.
Tiesa, tarp 46 parlamentarų, kurie pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, yra ir LSDP atstovai: Seimo LSDP frakcijos seniūnas Algirdas Sysas bei frakcijos nariai Julius Sabatauskas ir Dovilė Šakalienė.
Visgi M. Sinkevičius paragino partiją užimti aktyvią poziciją dėl tiesioginių merų rinkimų, kurie, pasak laikinojo LSDP pirmininko, itin patinka rinkėjams. Jo nuomone, aktyvi LSDP pozicija yra būtina, nes konservatoriai, inicijuodami rinkimų peržiūros darbo grupės subūrimą Seime, neva siekia susikurti sau palankią rinkimų sistemą. Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Pasak Jonavos mero, LSDP būtina jau dabar inicijuoti Konstitucijos pokyčius, leisiančius išsaugoti tiesioginius merų rinkimus, kadangi M. Sinkevičius, remdamasis viešais informacijos šaltiniais, daro išvadą, kad tiesioginiai merų rinkimai bus pripažinti antikonstituciniais.
„Vytautas Sinkevičius (beje, joks man ne giminė), garbingas profesorius, konstitucinės teisės žinovas, jau pareiškė, kad tiesioginiai merų rinkimai yra antikonstituciniai. Tai galiu pasveikinti būsimą Radviliškio merą, nes panašu, kad jis bus nekonstituciškai išrinktas“, – ironiškai kalbėjo laikinasis LSDP pirmininkas, stebėdamasis, kad MRU profesorius neva iš anksto žino Konstitucinio Teismo sprendimą.
„Yra, pasirodo, mūsų šalyje teisėjų, profesionalių teisininkų iš MRU, kurie jau žino mūsų Konstitucinio Teismo sprendimus. Na, labai įdomu, gal čia kažkokia išskirtinė grupė, kuri gali anonsuoti būsimus sprendimus“, – svarstė M. Sinkevičius.
Tiesa, pats MRU profesorius V. Sinkevičius dar praėjusį penktadienį pabrėžė, kad būtina sulaukti galutinės išvados iš Konstitucinio Teismo.
Visgi, net jeigu KT nuspręstų, kad tiesioginiai merų rinkimai yra nesuderinami su Konstitucijos 119 straipsniu, Teismas, MRU profesoriaus nuomone, savo nutarimą tikriausiai atidėtų, taip suteikiant parlamentarams galimybę atitinkamai pakeisti įstatymus.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Jeigu Teismas pasakys, kad tiesioginiai merų rinkimai prieštarauja Konstitucijai, tai turėtų atidėti savo nutarimą, nes kitaip iš karto, po oficialaus nutarimo, merai negalėtų vykdyti savo įgaliojimų. Aš įsivaizduoju, bus duotas tam tikras laikas, atidėtas įgaliojimas, kad įstatymų leidėjai atitinkamai juos galėtų pakeisti, kad atitiktų Konstituciją“,– Eltai yra sakęs V. Sinkevičius.
ELTA primena, kad šiuo metu Konstitucinis Teismas nagrinėja tiesioginių merų rinkimų bylą.
Dėl galimo tiesioginių merų rinkimų prieštaravimo Pagrindiniam šalies įstatymui į KT kreipėsi 46 praėjusios kadencijos Seimo nariai. Jų teigimu, kyla pagrįstų abejonių, ar mero ir savivaldybės tarybos narių skirtingas rinkimo būdas neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsniui, kuriame numatoma, kad įstatymams ir tarybos sprendimams įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.
Savivaldybių merai tiesiogiai buvo išrinkti du kartus. Iki 2015 metų, kai nuspręsta įvesti tiesioginius merų rinkimus, savivaldybių vadovus rinkdavo pačios tarybos.
Tuo metu kovo 17 d. Seimo valdyba sudarė darbo grupę, kuri sieks peržiūrėti Lietuvos rinkimų sistemų veikimą, apibendrinti teikiamus siūlymus ir pateikti reikalingus įstatymų pakeitimus. Pastarąją savaitę darbo grupėje esantys parlamentarai su politologais diskutavo apie galimus Seimo rinkimų tvarkos pokyčius, o artimiausiu metu numatoma diskutuoti būtent apie savivaldos rinkimus.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Darbo grupės vadovu paskirtas Andrius Vyšniauskas pažymėjo, kad iki rugsėjo 10 d., kai numatyta pateikti darbo grupės išvadas, procesas vyks trimis etapais: pirmame etape, pasak A. Vyšniausko, Seimo nariai konsultuosis su VRK nariais ir politologais, antrame etape partijų atstovai diskutuos dėl ekspertų siūlymų, o liepos–rugpjūčio mėnesiais bus siekiama parengti galutines darbo grupės išvadas ir pateikti įstatymų formuluotes.
Kovo 26 d. apie pasitraukimą iš šios darbo grupės paskelbė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų (LVŽS) frakcija, kadangi jie iš esmės nepritaria radikaliai rinkimų sistemos pertvarkai, kurią, pasak jų, inicijuoja valdantieji. Į darbo grupę iki LVŽS pasitraukimo buvo įtrauktos frakcijos narės Rima Baškienė bei Guoda Burokienė.
Darbo grupėje yra A. Vyšniauskas (vadovas, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcija, TS–LKD), Valentinas Bukauskas (vadovo pavaduotojas, Darbo partijos frakcija), Dalia Asanavičiūtė (TS–LKD), Andrius Kupčinskas (TS–LKD), Raimundas Lopata (Liberalų sąjūdžio frakcija), Rasa Mačiulytė (Seimo kanceliarija), Vytautas Mitalas (Laisvės frakcija), Audronė Ožiūnienė (Seimo kanceliarija), Julius Sabatauskas (Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija), Stasys Šedbaras (TS–LKD), Rita Tamašunienė (Mišri Seimo narių grupė).
Jeigu būtų atsižvelgiama į mano, Lietuvos piliečio, pageidavimus, kitas balsavimas Seime turėtų įvykti dėl Viktorijos Čmilytės-Nielsen tinkamumo užimti parlamento pirmininkės pareigas.
Šalin rankas nuo LGGRTC direktoriaus Ado Jakubausko. Mitingas Nepriklausomybės aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
Parlamentui dabar vadovaujančios moteriškaitės daromų nesąmonių svoris pavojingai auga diena iš dienos ir greitai gali tapti nesustabdoma lavina. Neilgai dar pabuvusi tokiose aukštose pareigose, anoji jau sugebėjo apsidirbti pers visą savo stotą.
Kaip atrodo, planuotas susitikimas su Izraelio ambasadoriumi Seime vis tik įvyko, nes Čmilytė draskėsi kaip pasiutusi katė, ragindama kuo greičiau, pametus galvas, Seime balsuoti už Ado Jakubausko išspyrimą iš LGGRTC direktoriaus pareigų. Kyla įspūdis, kad Seimo pirmininkė dėl tokio savo užmanymo sėkmės griebėsi teisėtų ir neteisėtų veiksmų. Kas galėtų paneigti, kad į prestižines Lygių galimybių kontrolieriaus pareigas Čmilytė pasiūlė skirti įtakingo socialdemokrato Sabatausko dukrą mainais už pažadą mobilizuoti visus Seimo socialdemokratus balsavimui prieš A.Jakubauską.
Žinoma, tokios galimybės numatymas yra tik loginės dėlionės pagrindu daromos prielaidos, kita vertus, jeigu būtų galimą tai įrodyti kaip faktą, Čmilytė ir Sabatauskas turėtų būti teisiami dėl piktnaudžiavimo pareigomis ir statusu.
Kyla klausimas – kuo galėjo užrūstinti visas Seimo čmilytes A.Jakubauskas, kai matai jo oponentų Seime neįtikėtiną įsiaistrinimą? Vis tik nedrįsčiau suvesti tokį užsiangažavimą tik į asmenines antipatijas ir staigias alergines reakcijas. Čia tikriausiai taip pat svarbiausiuoju faktoriumi yra politiniai susitarimai, pokiliminiai manevrai.
Kas ir su kuo susitarė, kokios pajėgos yra mobilizuotos – to mes tikriausiai iki galo niekados ir nesužinosime, tačiau dar instinkto lygyje jaučiame, kad tokie susitarimai nieko gero neduoda Lietuvai arba net tiesiogiai yra nukreipti prieš šalies ir tautos interesus.
Kažkada „Respublikos“ vyr. redaktorius Tomkus publikavo straipsnį su visus sujudinusia ar net šokiravusia antrašte – „Pasaulį valdo žydai ir gėjai“. Nelabai atitinkantis tikrąją dalykų padėtį teiginys, ar ne? Tačiau niekaip kitaip kaip likimo ironija nepavadinsi tokios įvykių sekos, kai Lietuvos visuomenę pavaldyti vis labiau pretenduoja gėjus žydas, atsiųstas į mūsų šalį kaip Izraelio ambasadorius Lietuvai.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
LGGRRC užpuolimo istorija atvėrė daug įdomių dalykų, visų neįmanoma aprašyti trumpame straipsnelyje. Čia dar atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad savo ruožtu konservatorių frakcijos Seime vadovės Mikulėnienės tulžingi pasisakymai prieš A.Jakubauską prikišamai parodė, kas liko iš kažkada šlovingos konservatorių partijos.
Be visa ko kito, Mikulėnienė yra viena iš tų Ingridos Šimonytės artimiausios aplinkos moterų bendražygių, kurios dėl baisaus karjeristinio užsidegimo jau „išėjo iš veido“ ir tapo nebeatpažįstamos kaip moterys. Tai nauja, socialinė lytis.
Niekados anksčiau nebūčiau galėjęs patikėti, kad triummoterato valdymas vis labiau taps panašus į okupanto režimą su nešvankia moraline prievarta.
Paulė Kuzmickienė. Olgos Posaškovos (LRS kanceliarijos) nuotr.
Seimo narė konservatorė Paulė Kuzmickienė paskirta naująja Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininke.
Už tai antradienį balsavo 117 Seimo narių, niekas nebuvo prieš, susilaikė 3 parlamentarai.
Komisijos pirmininko pareigose P. Kuzmickienė pakeis konservatorių frakcijai priklausantį Seimo narį Valdą Rakutį, kuris po skandalingo pasisakymo Holokausto tema pasitraukė iš Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų. Jis liko dirbti komisijos nariu. Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Praėjusią savaitę Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisija pirmininke išrinko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos pasiūlytą parlamentarę P. Kuzmickienę.
Seimo Statutas numato, kad galutinį sprendimą dėl Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko balsavimu priima visas Seimas.
Penktadienį paaiškės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatai partijos pirmininko rinkimuose. Kol kas apsisprendimo dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose nėra oficialiai patvirtinęs nei vienas pretendentas.
Didžioji dauguma partijos skyrių ir struktūrų siūlo dabartinio pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą (72 siūlymai).
Greta šio pretendento siūlomi ir šie TS-LKD nariai: Paulius Saudargas (31 siūlymas), Laurynas Kasčiūnas (28 siūlymai), Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (12 siūlymų), Gintarė Skaistė (5 siūlymai), tris kartus buvo pasiūlytos Žygimanto Pavilionio ir Jurgitos Šiugždinienės kandidatūros, du kartus – Arvydo Anušausko, Audroniaus Ažubalio ir Monikos Navickienės, po vieną kartą – Valdo Benkunsko, Irenos Degutienės, Rasos Juknevičienės, Mykolo Majausko, Kazio Starkevičiaus ir Šarūno Vaitkaus kandidatūros.
Pirmasis TS-LKD pirmininko rinkimų turas vyks kovo 27–28 dienomis, jei prireiks, antrasis bus surengtas balandžio 24–25 dienomis.
Laikantis TS-LKD įstatų, organizuojami atvirojo tipo pirmininko rinkimai – juose balso teisę turės partijos nariai ir rinkimams užsiregistravę asmenys. Registruotis rinkimams galės rinkimų dieną vyresni nei 16 metų kitoms partijoms ar rinkimų komitetams nepriklausantys Lietuvos piliečiai, pritariantys TS-LKD vertybėms.
Atsižvelgiant į pandemijos aplinkybes ir taikomus ribojimus, rinkimai organizuojami balsuojant tik paštu ir internetu, nepriklausantys partijai užsiregistravę rinkimams asmenys galės balsuoti tik internetu.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Valstiečiams“ ir opozicinėms dešiniosioms partijoms po pastarųjų Seimo rinkimų pasikeitus vietomis, retorika išsakoma iš opozicijos perspektyvos liko ta pati. Pastaruosius keturis metus iš konservatorių ir liberalų susilaukę kritikos dėl opozicijos teisių ignoravimo, mažumoje atsidūrę „valstiečių“ atstovai jau pirmosiomis naujai išrinkto Seimo dienomis spėjo ne kartą išsakyti norintys pagarbesnių ir laisvesnių santykių su valdančiąja dauguma.
Tai, kad į Seimo vicepirmininkes nebuvo paskirta „valstiečių“ siūlyta Aušrinė Norkienė, o LVŽS frakcija, po kelias dienas trukusių diskusijų ir siūlymų ieškoti kito kandidato, galiausiai apskritai liko be savo atstovų Seimo valdyboje, rodo nepagarbą opozicijai, sako tiek Ramūnas Karbauskis, tiek Seimo paramos nesulaukusi A. Norkienė. Pasak į opozicinę stovyklą po Seimo rinkimų perėjusių „valstiečių“, valdantieji negali nurodinėti, kokias personalijas jiems skirti į postus Seime.
Tačiau valdančiųjų Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas tarsi primena: lazda turi du galus. Anot jo, dar ne taip seniai Ramūnas Karbauskis pats Liberalų sąjūdžiui nurodinėjo, kokios pavardės į vieną ar kitą postą Seime yra netinkamos. Galiausiai, jo teigimu, tai, kad šiuo metu gausiausia opozicinė jėga neturi savo atstovo Seimo valdyboje yra kaltas ne kas kitas, o R. Karbauskis ir jo užsispyrimas.
„Keistai atrodo daugumos noras nurodinėti ką turėtume teikti. Mes iš tikrųjų gerbėme opoziciją ir niekados nekvestionavome jų kandidatų. Jeigu jie siūlė prieš 4 metus (į Seimo vicepirmininkes – ELTA) gerbiamą Degutienę, mes nenurodėme ką turėtų ji siūlyti. Tad manome, kad adekvačiai reikėtų elgtis ir su mumis šiuo atveju“, – apmaudo dėl naujosios valdančiosios daugumos veiksmų formuojant Seimo vadovybę LRT radijui neslėpė A. Norkienė.
ELTA primena, kad antradienį Seimas nepritarė „valstiečių“ į parlamento vicepirmininkes siūlytos A. Norkienės kandidatūrai. Iš kart po balsavimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas R. Karbauskis pareiškė, kad naujos kandidatūros į Seimo vicepirmininkus „valstiečiai“ nesiūlys. Tačiau, kaip jis teigė žurnalistams antradienį Seime, LVŽS po pokalbio su Seimo pirmininke, nusprendė siūlyti naują kandidatą į Seimo vicepirmininkus – parlamentarą Joną Jarutį. Tačiau Viktorija Čmilytė – Nielsen jo neteikė. Į vicepirmininkus pasiūlytas ir išrinktas socialdemokratų atstovas Julius Sabatauskas. Pastarąją savaitę išrinkta Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen dar prieš balsavimą buvo išreiškusi abejones dėl „valstiečių“ į Seimo vicepirmininkes siūlomos A. Norkienės kandidatūros.
Atsakydamas į „valstietės“ reiškiamas nuoskaudas E. Gentvilas pabrėžė asmeniškai nieko prieš A. Norkienę neturintis. Kaip politikas tvirtino LRT radijui, jis slaptame balsavime dėl A. Norkienės kandidatūros į Seimo vicepirmininkes balsavo susilaikydamas. Liberalo teigimu, dėl to, kad Seime susiklostė įtampą kelianti situacija kalta ne tiek A. Norkienės personalija, kiek „valstiečių“ lyderio R. Karbauskio užsispyrimas.
„Sakyčiau, kad politinį nuosprendį Aušrinei Norkienei ir visai valstiečių frakcijai parašė Ramūnas Karbauskis“, – LRT radijui tvirtino jis.
„Kai jis penkias dienas sakė, kad bus (į Seimo vicepirmininkes teikiama – ELTA) Norkienė ir daugiau nieko kito. Tad tuomet privalu pasižiūrėti į Seimo statutą. Statute yra pasakyta, kad Seimo pirmininkas konsultuodamasis su frakcijomis apsisprendžia dėl siūlomo kandidato. Kai Karbauskis Viktoriją Čmilytę-Nielsen stato į kampą ir sako, kad bus Norkienė ir, kad daugiau nieko nesiūlys, atimama statutinė teisė iš Seimo pirmininkės dalyvauti diskusijose ir konsultuotis su frakcija. Jokių konsultacijų Karbauskis neleido“, – aiškino E. Gentvilas.
„Padėkokite Karbauskiui už jo buką veržimąsi pro atviras duris“, – akcentavo politikas.
Lazda turi du galus: E. Gentvilas primena, kaip su opozicija elgėsi „valstiečiai“
Galiausiai E. Gentvilas sureagavo ir į „valstietės“ A. Norkienės pabrėžtą ir jos atstovaujamos partijos lyderių jau ne kartą deklaruotą pasipiktinimą, kad valdantieji nurodinėja opozicijai, ką šie turėtų skirti į vieną ar kitą postą parlamente. Liberalo teigimu, „valstiečiai“, reikalaudami iš naujųjų valdančiųjų nekvestionuoti vieno ar kito jų pasiūlyto kandidato į pozicijas Seime, turėtų pirmiausiai prisiminti ne taip jau seniai atliktus savo veiksmus iš valdžios pozicijų.
„Kai Aušrinė Norkienė sako, kad jie taip niekada nedarydavo, aš priminsiu du atvejus. Mūsų frakcija praėjusioje kadencijoje siūlė Aušrinę Armonaitę į Seimo vicepirmininkus, tačiau Karbauskis pasakė, kad du žmonės iš jūsų (Liberalų sąjūdžio – ELTA) frakcijos niekada nebus palaiminti valdančiojoje koalicijoje: Aušrinė Armonaitė ir Eugenijus Gentvilas. Tada valdantieji patys pasiūlo ir atneša Jono Liesio pavardę, o Jonas Liesys tampa Seimo vicepirmininku. Tiek to, mes nuryjame tą piliulę“, – prisiminė E. Gentvilas ir įvardijo dar vieną atvejį, rodantį, kad „valstiečiai“ dabar skundžiasi veiksmais, kurių dar neseniai patys, kaip valdantieji, nevengė propaguoti.
„Iš antikorupcijos komisijos pirmininkų pasitraukia Vitalijus Gailius, kuris tampa Joniškio meru ir Liberalų sąjūdžio frakcija pasiūlo mane į Antikorupcijos komisiją. Tačiau Karbauskis pasakė, kad to niekada nebus, kad gali praeiti tik Ričardas Juška“, – teigė E. Gentvilas.
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Politologai teigia, kad Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio bei Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio politiniai valdžios tandemai skiriasi kardinaliai. Pasak jų, šiuo metu tarp konservatorių lyderių nematyti nei didesnio nuomonių išsiskyrimo, nei skirtingo vertybinio požiūrio į politikos formavimą.
Nepaisant to, kad tiek premjero kadenciją baigiantis S. Skvernelis, tiek būsimoji ministrė pirmininkė I. Šimonytė yra nepartiniai asmenys, bet jų santykiai su partijų pirmininkais, anot politologų, skiriasi.
„Skiriasi, juk yra kiti charakteriai. Skiriasi ir politikos, ir sprendimų supratimas. Skirtumas tikrai yra. Kita vertus, I. Šimonytė į politiką atėjo vienokiu būdu, o S. Skvernelis kitokiu. Tai yra skirtingi žmonės su skirtingais požiūriais bei istorija. Net sudėtinga juos lyginti“, – Eltai sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, apžvalgininkas Virgis Valentinavičius sako, kad „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis neabejotinai dominavo S. Skvernelio atžvilgiu.
„Karbauskis neginčijamai dominavo tandeme ir Skvernelis tik epizodiškai bandydavo imtis veiksmų. Visą politinę liniją vienareikšmiškai diktavo Karbauskis. Jis uždavė ir retorikos toną, ir visas politikos turinys bei kryptys buvo Karbauskio darbas. Šiuo atveju TS-LKD tandeme matau visiškai priešingą dalyką“, – Eltai teigė V. Valentinavičius.
MRU docento teigimu, G. Landsbergis šiuo metu sutinka, kad TS-LKD de facto lyderis – I. Šimonytė.
„Reali Šimonytės lyderystė yra geriausia, kas gali ištikti TS-LKD. Kuomet šis dalykas buvo suprastas, tuomet ir buvo laimėti rinkimai. Dabar Landsbergio tonas po rinkimų ne vieną nustebino. Gabrielius Landsbergis sako, kad dirbs ten, kur reikės. Kitais žodžiais sakant, ką Šimonytė nuspręs, kur Gabrielius dirbs, tai ten jis ir dirbs. Vienareikšmiškai Šimonytė prisiima visą politinę atsakomybę už Vyriausybę. Landsbergis, bent jau kol kas, šią pusiausvyrą aiškiai palaiko. Dabar mes kalbame apie bendradarbiavimą tik teoriniu lygiu, kaip seksis bendradarbiauti dviem lyderiams, kol kas sunku pasakyti, nes Vyriausybė neveikia ir valdančiosios daugumos nėra. Dabar šiuo metu atrodo, kad dvigalvystės problema, kuri buvo pastaruosius trejus metus, (…) šiuo metu yra išspręsta. Šimonytė yra aiški lyderė”, – sakė V. Valentinavičius.
Apžvalgininkas taip pat teigia, kad tarp konservatorių lyderių kol kas nematyti ir skirtingo vertybinio požiūrio į politikos formavimą.
„Aš tikrai nematau tarp jų vertybinių trinčių. Nemanau, kad Landsbergis žiūri į procesus tik pragmatiškai. Šiuo atžvilgiu jų abiejų požiūriai į procesus yra vertybiškai vienodi. Šimonytė uždavė aiškų vertybinį toną, jį priėmė ir koalicija. Čia nemačiau nė vieno ženklo, kad Landsbergis būtų tam nepritaręs“, – sakė V. Valentinavičius.
Paklaustas, ar ateityje gali kilti nesutarimų tarp G. Landsbergio ir I. Šimonytės dėl krikdeminio partijos sparno, V. Valentinavičius teigė taip nemanąs. Premjeras Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„LGBT ir krikdemiškas sparno požiūris, manau, šios kalbos yra pakankamai išpūstos. Krikdemai TS-LKD viduje yra visiška kas kita nei tai buvo prieš dešimt metų. Tokių užkietėjusių krikdemų, blogąja prasme, yra faktiškai vienetai partijoje. Tokių klasikinių krikdeminių pavyzdžių, kaip Rimantas Jonas Dagys, seniai ten jau nebėra. Dagys yra puikus pavyzdys, ką reiškia radikalios pozicijos, kad ir krikščioniškosios. Juk jos rinkimų nelaimi ir rinkėjų balsų negauna. Mano hipotezė tokia, kodėl rinkimus laimėjo TS-LKD, tai, kad partija išvengė kraštutinių pozicijų eidama į rinkimus. Radikalizmo atmetimas bet kuriais klausimais partijai labai pasitarnavo“, – sakė jis.
L. Bielinis pritarė V. Valentinavičiui ir teigė, kad tarp G. Landsbergio ir I. Šimonytės nėra jokių konfrontacijų, o galimi nesutarimai išsprendžiami korektiškai. Kita vertus, L. Bielinis vis dėlto svarstė, ar ateityje I. Šimonytė neplanuos perimti TS-LKD pirmininkavimo vaidmens.
„Konservatorių gretose gali susiformuoti grupė žmonių, kurie matytų opoziciją tarp Landsbergio ir Šimonytės, kaip tarp dviejų galimų partijos lyderių. Šiandien partijos lyderis yra Landsbergis. Šimonytė šiandien nedemonstruoja ir nedeklaruoja savo ambicijų šioje srityje, bet kas ten gali žinoti. Mes galime fantazuoti daug atvejų, bet šiandien galiu konstatuoti aiškiai, kol kas tarp Landsbergio ir Šimonytės nėra jokių konfrontacijų, o galimi nesutarimai išsprendžiami korektiškai“, – teigė jis.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) taryba pritarė susitarimui dėl koalicijos formavimo ir prioritetinių darbų su Liberalų sąjūdžiu ir Laisvės partija.
Prieš tai dokumentą vienbalsiai patvirtino TS-LKD prezidiumas.
„TS-LKD bendruomenė vieningai patvirtino koalicinio susitarimo dokumentą. Tikime, kad šis susitarimas padės pamatus rimtiems darbams, kuriais sustiprinsime Lietuvos valstybę ir atkursime žmonių pasitikėjimą“, – sako TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Penktadienį šiam susitarimui pritarė Laisvės partijos Politinė taryba.
Koalicijos susitarimą tarp TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos planuojama pasirašyti ateinantį pirmadienį.
