Krymo pusiasalio žemėlapis

Ar galima buvo nors susapnuoti, – ne patikėti, o tik susapnuoti, – kad po  2014-ųjų kovo 18-osios, kuomet Rusija okupavo Krymo pusiasalį, – po penkerių metų Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas viešai pasiūlys svarstyti klausimą, kokį ieškinį pateikti Ukrainai neva už per 25-erius metus jos Krymui padarytą žalą?

Taip, jūs teisingai supratote – ne Ukraina, nuo kurios brutaliai ir klastingai, suorganizavus tariamą referendumą, buvo atplėštas Krymas, turi reikalauti grąžinti jai tai, kas pavogta, o matuška Rusija – nukentėjusioji!

Vargu ar kada nors civilizuotas pasaulis yra girdėjęs tokį cinišką pareiškimą.

Nesvarbu, kad Putinas – totalus melagis – po Krymo okupacijos pats pripažino (anksčiau tai neigė), kad Kryme, organizuojant tariamą referendumą, buvo “žaliųjų žmogeliukų”.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Kad medaliai už šio Ukrainai priklausančio pusiasalio sugrąžinimą į “gimtąjį uostą” “grąžintojams” buvo nukaldinti dar gerokai prieš invaziją.

Šiandien Rusija „švenčia“.

Šis klaikus siurrealizmas Kremliaus propagandistų akimis ir lūpomis, tarsi kreivų veidrodžių karalystėje, atsispindi esą atsitiktinai kalbinamų Krymo gyventojų veiduose.

Daugelio jų mąslumo nesužalotuose veiduose – bukas džiūgavimas, jog gyvenimas per penkerius metus esą taip pagerėjo, jog net negalima jo lyginti su tais metais, kai Krymas buvo Ukrainos jurisdikcijoje. Pagerėjo medicina, aptarnavimas, pensijos dabar net tris kartus didesnės nei Ukrainoje…

O svarbiausia – stebuklingasis Krymo tiltas, jungiantis su matuška Rusija.

Ne, tai ne kvailumas, suprantant, kad Krymo okupacijos nepripažįsta visas demokratinis pasaulis; kad gyventojai dėl sankcijų negali gauti vizų kelionėms po Vakarų pasaulį; kad tiems Krymo gyventojams, kurie nesutinka su „išvadavimu“, gresia nuolatinis persekiojimas ir kalėjimas.

Prieš akis – visuomet Putinas. Tai tas pats banditas, kuris, norėdamas pakelti savo smunkančius reitingus eilinių rusų akyse, nutarė pasikėsinti į po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią pasaulio tvarką.

Ypač tai savo kailiu patyrė Krymo totoriai. Krymo totorių Medžlisą Rusija pripažino ekstremistine

Taip rengdavosi totorių kariai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

organizacija. Medžlisui, kuris buvo gerbiama, svarbius sprendimus priimanti institucija, uždrausta naudotis visa valstybine ir regionine žiniasklaida, organizuoti masinius renginius, naudotis banko sąskaitomis ir vykdyti kokią nors veiklą.

Medžlisas atstovavo Krymo totoriams – tiurkų etninei grupei, kurios dauguma narių yra musulmonai.

1944 metais Josifas Stalinas apkaltino Krymo totorius kolaboravimu su naciais ir beveik visą jų bendruomenę ištrėmė į Centrinės Azijos dykynes ir kitus atokius regionus. Tik paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais – devintojo  dešimtmečio pabaigoje – totoriai galėjo pamažu  grįžti į Krymą.

Krymo totoriai buvo vienintelė organizuota jėga, kuri stojo prieš Rusiją, aneksavusią šį Ukrainos pusiasalį 2014 – aisiais.

Deja, Krymą aneksavusiam Putinui tuokart nebuvo duotas stiprus atsakas. JAV ir ES, remiantis neseniai Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos publikuotu protokolu, paragino Kijevo vyriausybę nesipriešinti ginkluota jėga Rusijos vykdomam perversmui.

Palyginti švelnios sankcijos, kurias netrukus Rusijai  įvedė Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga buvo neveiksmingos. 

Laikui bėgant jos pamažu stiprėjo, Rusija patiria vis daugiau ekonominių bei finansinių nuostolių, tačiau trauktis neketina.

Praėjusią savaitę Jungtinės Valstijos, Kanada ir Europos Sąjunga įvedė naujų sankcijų daugiau nei dvylikai Rusijos pareigūnų bei verslininkų. Tai buvo padaryta reaguojant į „tebesitęsiančią Rusijos agresiją Ukrainoje“.

Tačiau…

Bet Rusija „švenčia“… Imperinės ambicijos svarbiau už orų savo piliečių gyvenimą. Už gražų buvimą šalių ir valstybių bendrystėje.

Kas perkirs šį Gordijo mazgą?

Tik vieninga pasaulio opinija ir konkretūs veiksmai – net ir karinė parama tebekovojančiai Ukrainai bei naujasis Maršalo planas, panašus į tą, kuris buvo pritaikytas Vokietijai po Antrojo pasaulinio karo, ir tapo veiksmingu.

Antra – viltis, kad Rusija kada nors, nelikus Putino, taps demokratine šalimi.

Petro Porošenko. EPA-ELTA nuotr.

Trečia, kad kovo 31-ąją vyksiančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose P. Porošenka bus perrinktas antrajai kadencijai.

Šiandien Kremlius ir aplink ji susispietusi pusiau kriminalinė ir oligarchinė gauja labai stengiasi, kad jis būtų nušalintas nuo valdžios. Jie tikisi, kad su naujos valdžios atėjimu jiems galbūt pavyks pasiekti Rusijai naudingų susitarimų.

Mat vakar P. Porošenka per vieną Ukrainos TV kanalų pareiškė, jog jį perrinkus, Krymas dar šį pavasarį bus sugrąžintas į Ukrainą.

Utopija?

2019.03.19; 06:35

Ukrainos ir Turkijos prezidentai Petro Porošenka ir Recepas Tayyipas Erdoganas šeštadienį susitiko Stambule, praneša „Interfax„

R. T. Erdoganas (kairėje) ir P.Porošenka susitikime aptarė Krymo totorių padėtį. EPA-ELTA nuotr.

„Prezidentas R. T. Erdoganas susitiko su Ukrainos prezidentu P. Porošenka Vadetino rūmuose Stambule“, – rašoma Turkijos prezidento spaudos tarnybos tviteryje.

Pasak P. Porošenkos spaudos tarnybos, prezidentai aptarė būdus stiprinti strateginę partnerystę ir gerinti bendradarbiavimą tarptautinėje arenoje bei diskutavo apie dvišalės laisvos prekybos zonos įkūrimo perspektyvas.

P. Porošenka padėkojo Turkijos prezidentui už paramą Ukrainos teritoriniam vientisumui ir nepriklausomybei. Taip pat Ukrainos vadovas išreiškė ypatingą padėką už Turkijos pritarimą Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos rezoliucijai, kuria smerkiamas Rusijos aneksuoto Krymo ir Azovo jūros militarizavimas.

„Ypatingas dėmesys buvo skirtas priemonėms išlaisvinti Rusijos sulaikytus Ukrainos piliečius ir užtikrinti Ukrainos piliečių, ypač – Krymo totorių, teisių apsaugą Rusijos okupuotame Kryme“, – teigiama Ukrainos prezidento spaudos tarnybos pranešime.

Taip pat prezidentai pasidžiaugė dvišalės prekybos augimu, ekonominiu bendradarbiavimu ir didėjančiais turistų srautais.

Šeštadienį susitiko ne tik šalių prezidentai – ministrų susitikime dalyvavo šalių užsienio reikalų ministrai Pavlo Klimkinas ir Mevlutas Cavusoglu.

„Malonu pradėti šeštadienį nuo susitikimo su Mevlutu Cavusoglu. Skani turkiška kava ir malonus, draugiškas pokalbis“, – tviteryje rašė P. Klimkinas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.06; 06:43

Seime eksponuojama Ukrainos ambasados Lietuvoje parengta fotografijų paroda „Suaugusi Krymo vaikystė“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seime eksponuojama Ukrainos ambasados Lietuvoje parengta fotografijų paroda „Suaugusi Krymo vaikystė“

Ketvirtadienį pristatyta Seimo pirmininko pavaduotojo Gedimino Kirkilo iniciatyva Jungiamojoje galerijoje eksponuojama Ukrainos ambasados Lietuvoje parengta fotografijų paroda „Suaugusi Krymo vaikystė“.

Parodą atvėrė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Tarpparlamentinių ryšių su Ukraina grupės narys Žygimantas Pavilionis, Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodymyras Jacenkovskis, taip pat Krymo totorių bendruomenės atstovai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.28; 04:00

Kalėjimo grotos

Į tarptautinę konferenciją Vytauto Didžiojo universitete (VDU) atvyksta sovietinio ir dabartinio režimo politinį persekiojimą patyrę disidentai Viktoras Davidovas ir Ilmis Umerovas bei psichiatras Semionas Gluzmanas iš Ukrainos, kuris dešimt metų buvo įkalintas už priešinimąsi politiniam piktnaudžiavimui psichiatrijoje.

Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro ir Užsienio reikalų ministerijos penktadienį rengiamą konferenciją „Sovietinės psichiatrijos palikimas“ atidarys užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Ekspertai aptars atsinaujinusį politinį piktnaudžiavimą psichiatrija Rusijoje ir kitose demokratines vertybes paminančiose regiono valstybėse.

Šiai konferencijai perleistos 2012-2017 metų ataskaitos duomenimis, keliose buvusiose sovietinėse respublikose režimo oponentai vis dažniau tampa psichiatrijos kaip represijų priemonės aukomis. Sovietmečiu apie trečdalis politinių kalinių buvo nusiųsti į psichiatrines ligonines priverstiniam „gydymui“ neuroleptiniais vaistais.

V. Davidovas 1979 metais buvo suimtas už „sovietinės sistemos šmeižtą“, dalyvavimą disidentinėje veikloje, pogrindinio žmogaus teisių leidinio „Einamųjų įvykių kronikos“ publikacijas. Liūdnai pagarsėjusiame Serbskio institute diagnozuotas kaip „psichiškai nesveikas“, perkeltas į specialią psichiatrinę ligoninę nepakaltinamiems Kazanėje, vėliau į tokią pačią ligoninę Blagoveščenske.

Po viešos jo gynimo kampanijos Vakaruose paleistas 1983 metais emigravo į JAV, dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, „Amerikos balse“ ir kt.

Žlugus komunizmui įkūrė „Pasaulio spaudos sindikatą“ („Globe Press Syndicate“), kuris teikė informaciją nepriklausomai žiniasklaidai Rusijoje.

V. Putino pastangomis 2005 metais sindikato veikla nutraukta. Nuo tada V. Davidovas dirba kaip nepriklausomas žurnalistas rusų ir anglų kalbų leidiniuose.

Už Kremliaus kritiką jis sulaukia grasinančių skambučių, buvo ne kartą suimtas. Nuo 2014 metų gyvena Tbilisyje (Sakartvelija), šiuo metu rašo knygą apie psichiatrijos išnaudojimą V. Putino Rusijoje, yra įkūręs tinklalapį ixtc.org, skirtą žmogaus teisių pažeidimams Rusijoje.

Kitas konferencijos dalyvis – S. Gluzmanas vadinamas pirmuoju psichiatru Sovietų Sąjungoje, atvirai prieštaravusiu sovietiniam psichiatrijos išnaudojimui prieš disidentus.

Dar 1971 metais jis parengė psichiatrinę ataskaitą apie generolą P. Grigorenką, kurioje konstatavo, kad kalbėdamas apie žmogaus teisių pažeidimus TSRS generolas buvo psichiškai sveikas ir išsiųstas į psichiatrines ligonines dėl politinių priežasčių. Už tai, kad gynė P. Grigorenką, S. Gluzmanas buvo septyneriems metams ištremtas į lagerį Sibire.

1991 m. jis įkūrė Ukrainos psichiatrų asociaciją (UPA) ir komisiją, skirtą spręsti nusiskundimams dėl pilietinių teisių pažeidimų psichiatrijoje. Šiuo metu jis yra UPA prezidentas. Už nuopelnus ir atsidavimą etiškai psichiatrijai, S. Gluzmanui skirtas Amerikos psichiatrų asociacijos Garbės bendradarbio titulas bei Karališkojo psichiatrų koledžo Garbės nario titulas.

Tarp konferencijos kalbėtojų minimas ir I. Umerovas – istorinės Krymo totorių sostinės administracijos vadovas, viešai reiškęs nepritarimą 2014 metais Rusijos įvykdytai Krymo okupacijai.

2016 metais Rusijos okupacinė valdžia jį priverstinai išsiuntė į psichiatrinę ligoninę. I. Umerovo advokatai apskundė sprendimą, tačiau nesulaukė atsako.

Šie įvykiai sulaukė tarptautinių protestų. I. Umerovas buvo paleistas po to, kai jį asmeniškai užstojo Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas.

2018.09.19; 07:38

Separatizmu kaltinamas Krymo žurnalistas teisme pasakė: Aš nesu priešiškai nusistatęs prieš Rusiją, aš tiesiog šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu kritikuoju Rusijos politikos metodus ir jos valdžios ketinimus visas problemas spręsti iš jėgos pozicijų ir kariniu keliu. Jeigu mano straipsnis ir laikytinas raginimu, tai šis raginimas yra ne pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą, o atstatyti ir Rusijos, ir Ukrainos teritorinį vientisumą, kuris buvo pažeistas 2014-ųjų pavasarį.

Kompiuteryje lindėjo FSB sekliai

Neseniai Simferopolyje, viename iš rajonų teismų, pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, iškeltą vietiniam žurnalistui Nikolajui Semenai (vienur kitur rašo ukrainietišką vardą Mykola). „Laisvės radijo“ Kijevo redakcijos (Радiо Свобода) autorius kaltinamas padaręs Rusijos baudžiamojo kodekso 280.1 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką: internete paskelbtame savo tekste ragino įvykdyti veiksmus, pažeidžiančius Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą. Už tokią veiką teismas gali nubausti privalomaisiais darbais, draudimu užimti tam tikras pareigas ar verstis tam tikra veikla, galiausiai – laisvės atėmimu iki penkerių metų. Prokuratūros kaltinime teigiama, jog žurnalistas tai padarė iš politinio priešiškumo Rusijos Federacijai paskatų, veikė sąmoningai ir suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį. 

Krymo žurnalistas Nikolajus Semena. Jis teisiamas dėl to, kad nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Crimea.kp.ru nuotr.

2015 m. rugsėjo 11 d. internetiniame leidinyje „Krymas. Realijos“ (Крым. Реалии) paskelbtą Nikolajaus tekstą „Blokada – tai būtinas pirmas žingsnis vaduojant Krymą“ (Блокада – необходимый первый шаг к освобождению Крыма) galima pasiskaityti ir dabar (http://ru.krymr.com/a/27240750.html). Jis pasirašytas pseudonimu, tačiau tyrėjai neturėjo didelio vargo nustatyti tikrąjį autorių. Pirmame teismo posėdyje paaiškėjo, jog FSB operatyviniai darbuotojai ne tik sekė autorių, tačiau stebėjo net patį kūrybos procesą, teksto radimąsi tiesiog po sakinį ar pastraipą – mat iš atstumo kas minutę darė to, kas pasirodydavo autoriaus monitoriuje, kopijas (angl. Screenshot). Iš viso padarė beveik 600 tokių kopijų. Aiškino gavę tam teismo leidimą 2015 m. rugsėjo 10 d. (advokatų žodžiais, tai buvo daroma ir iki gaunant leidimą). Taigi iš anksto žinojo, prie kieno kompiuterio reikia prisijungti.

Nikolajus į Rusijos specialiųjų tarnybų akiratį pakliuvo dar 2014-ųjų pavasarį. Jis papasakojo žurnalistams, kaip buvo suimtas kartu su lenkų laikraščio „Gazeta Wyborcza korespondentu Vaclavu Radzivinovičiumi. Jie šnekučiavosi prie staliuko Krymo totorių kavinėje „Divan“; tolėliau sėdėjo keturi vyrai.

Po kiek laiko kavinėje kilo šurmulys, žurnalistus apsupo vyriškiai su striukių pridengtais pistoletais rankose: Nedaryti staigių judesių, rankas ant stalo, pateikite dokumentus! Žurnalistai pakluso. Juos nuvežė į policijos skyrių, iškratė, apklausė. Lenkų žurnalistas neteko akreditacijos Rusijoje ir turėjo grįžti į tėvynę (manytina, tai buvo atsakas į Rusijos žurnalisto, įtarto šnipinėjimu, išsiuntimą iš Lenkijos). Po šito, Semenos žodžiais, prasidėjo totalinis jo sekimas: Kad ir kur būčiau, kavinėje ar dar kur, greta visą laiką sukiojosi žmogus, kuris stebėjo ir klausėsi. O netoliese visą laiką sėdėjo kiti su nešiojamaisiais kompiuteriais.

FSB seka tave kiaurą parą

Kryme lankęsi tarptautinės organizacijos „Amnesty International“ atstovai teigia, jog į kompiuterį, kuriuo dirbo žurnalistas, slapta įdiegė tam tikrą šnipinėjimo programą. Dingus interneto ryšiui, pasakojo Semena, jis išsikvietė meistrą. Atėjo net dviese, vienas buvo prisėdęs ir prie kompiuterio, spaudinėjo klavišus. Ryšys atsirado, tačiau kompiuteris ėmė nuolat strigti (tai saugumiečiai, kaip vėliau paaiškėjo, prisijungdavo).

Dar kartą akis į akį su FSB pareigūnais žurnalistas susidūrė 2016-ųjų pavasarį. Kratos metu paėmė jo kompiuterinę techniką, popierinius ir elektroninius archyvus, kitus dokumentus, liudijančius apie ekstremistinio pobūdžio straipsnio rengimą.

Po kratos žurnalistą sulaikė ir apklausė įtariamuoju. Paleido išgavę pasižadėjimą neišvykti. Vėliau jis tapo kaltinamuoju. Ikiteisminį tyrimą ėmėsi kontroliuoti Krymo prokurorė Natalija Poklonskaja (vėliau išrinkta į Rusijos dūmą ir Maskvoje pagarsėjusi keistais patriotiniais žygiais).

Tą dieną saugumiečiai atliko kratas iš viso septyniais adresais Simferopolyje, Jaltoje ir Sevastopolyje. Paėmė leidinio „Krymas. Realijos“ autoriams priklausančius kompiuterinius ir kitus elektroninius įtaisus. Tai įvyko kitą dieną po to, kai Rusijos teisingumo ministerija pripažino Krymo totorių tautos medžlisą ekstremistine organizacija ir sustabdė jo veikimą Rusijos teritorijoje.

Tėvynės išdavimo primesti nepavyko

Skaitydami bylos medžiagą teisiamojo gynėjai aptiko, kad prie žurnalisto kompiuterio FSB pareigūnai prisijungė dar iki gaudami teismo leidimą skaityti jo elektroninį paštą ir atlikti kitus operatyvinius veiksmus. Mat 2015 m. rugsėjo 10 d. jie nustatė, kad Semena rašo blogą straipsnį. Tuo tarpu Krymo aukščiausiojo teismo teisėjo leidimą gavo tik rytojaus dieną. Byloje esama ir rugsėjo 9 d. darytų kopijų. Teisiamojo advokato manymu, FSB stebėjo žurnalisto kompiuterį visą laiką, o po to, kai aptiko blogą straipsnį, be vargo gavo teismo leidimą atgaline data (www.svoboda.org/a/28314977.html). Be kita ko, FSB operatyviniai darbuotojai sekė žurnalisto susirašinėjimą su leidinio „Krymas. Realijos“ vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Pritula, kuriam žurnalistas siuntė savo straipsnius.

Po pirmame teismo posėdyje liudijusių dviejų FSB operatyvinių darbuotojų aiškinimų neliko abejonių, jog FSB sekė svetainėje „Krymo  realijos“ pasirodančius tekstus dar gerokai iki pradedant tyrimą Semenos byloje. Vieno jų žodžiais, publikacijos neigiamai atspindėjo situaciją Krymo respublikoje. Ši internetinė svetainė yra „Laisvės radijo“ projektas, pradėjo veikti 2014 metų pavasarį po „referendumo“, tekstai leidžiami ukrainiečių, rusų ir Krymo totorių kalbomis. Laikoma vienu iš nedaugelio nepriklausomos informacijos apie įvykius Rusijos aneksuotame pusiasalyje šaltinių. Poklonskaja praėjusių metų pavasarį grasino visiškai ją blokuoti, nes esą ten bendradarbiaujantys žurnalistai teisina diversijas, ekstremizmą, kursto tautų nesantaiką ir be perstojo diskredituoja valdžios organus (ir buvo tai padarę kuriam laikui – kol leidėjai pašalino interviu su vienu Krymo totorių medžliso vadovų).

Regisi, FSB Krymo valdybos pareigūnai tikėjosi Semenos asmenyje sužvejoti itin stambią žuvį. Prašydami teismo leidimo elektroniniam žurnalisto sekimui saugumiečiai teigė turintys duomenų, kad žurnalistas palaiko pastovų ryšį su asmenimis, vykdančiais žvalgybą ir kitokią Ukrainos specialiųjų tarnybų ardomąją veiklą. Šių asmenų nurodymu jis už atlygį rengia ir perduoda užsienio pusei tendencingus tekstus apie situaciją Krymo respublikoje, vėliau naudojamą specialiose informacinėse akcijose prieš Rusiją. O tai yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos RF baudžiamojo kodekso 275 straipsnyje – valstybės išdavimas.

Vis dėlto Nikolajų Semeną dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino ekstremistu ir teroristu – banko atsiskaitymo kortelę jam blokavo pagal įstatymą dėl neteisėtai įgytų pajamų legalizavimo ir terorizmo finansavimo užkardymo (taip nubausta dvi dešimtys Krymo gyventojų). Jam – 66-eri, jis yra pensininkas. Anksčiau dirbo Kijevo spaudoje, buvo Rusijos laikraščio „Izvestija“ korespondentas. Praėjusios vasaros pabaigoje turėjo vykti į Kijevą, Neurochirurgijos institutą, gydytis, nes yra patyręs stuburo traumą; gydymo vilkinimas gresia invalidumu. Tačiau FSB tyrėjas išvažiuoti neleido. 2016 m. lapkričio 28 d. Semena negalėjo dalyvauti Briuselyje vykusioje Rytų partnerystės pilietinės visuomenės forumo asamblėjoje, kur jam turėjo įteikti žurnalisto Pavelo Šeremeto žodžio laisvės premiją.

Teisiamasis kritikuoja Rusijos politiką

Nikolajus Semena pirmame teismo posėdyje pasakytoje kalboje bylos iškėlimą jam už nuomonės pareiškimą diskusijoje pavadino politiškai motyvuotu. Esą jis niekada nejautė politinio priešiškumo Rusijai. Nei viename Ukrainos ar Europos leidinyje nerastina nė vieno jo straipsnio, kurį galima būtų laikyti priešišku Rusijai. Esu parašęs straipsnių, kur kritikuoju vyriausybės politiką, kai kurias ekonomikos šakas, kai kuriuos valdžios atstovus, ne vien Rusijos, bet ir Ukrainos, tačiau kritika – tai ne tik žiniasklaidos teisė, o ir pareiga…

Pasak žurnalisto, Rusijos politiniuose sluoksniuose iš tikrųjų galėjo kilti Krymo prijungimo prie Rusijos idėja. Reikalas tas, kaip ji buvo įgyvendinta. Rusija priešingai visai pasaulinei tvarkai, pažeisdama Jungtinių Tautų Įstatus ir principus, Budapešto memorandumą, dvišalį susitarimą su Ukraina, įvykdė, kaip tai pasakyta Jungtinių Tautų, Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos specialiosiose deklaracijose ir rezoliucijose, pirmą po Antrojo pasaulinio karo aneksiją. XX pirmoje pusėje buvo įvykdytos iš viso septynios aneksijos ir nė viena nebuvo pripažinta tarptautinės bendruomenės. Vėliau tarptautinių institucijų sprendimais viskas buvo grąžinta į pirmykštę padėtį, o agresoriai nubausti. Aš įsitikinęs, kad taip atsitiks ir su Rusija, – kalbėjo teisiamasis. – Aš nesu priešiškai nusiteikęs, aš tiesiog šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu kritikuoju Rusijos politikos metodus ir jos valdžios ketinimus visas problemas spręsti iš jėgos pozicijų ir kariniu keliu.

Teisiamasis atmetė jam primetamą kaltinamą raginus pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Priešingai, – sakė žurnalistas, – aš pasisakau už šito vientisumo, kuris buvo pažeistas 2014 metais, atstatymą. Šanchajaus kovos su terorizmu, separatizmu ir ekstremizmu konvencijoje (2001), pasirašytoje taip pat ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino, ekstremizmu vadinami veiksmai, kuriais mėginama užgrobti valdžią, kėsinamasi į konstitucinę santvarką ir visuomeninį saugumą, be kita ko, panaudojant tam neteisėtai sukurtas karines grupuotes. Būtent tai ir buvo daroma 2014-ųjų pavasarį Kryme. Jeigu mano straipsnis ir laikytinas raginimu, tai šis raginimas yra ne pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą, o atstatyti ir Rusijos, ir Ukrainos, draugiškų valstybių ir strateginių partnerių, teritorinį vientisumą, kuris buvo realiai pažeistas 2014-ųjų vasario-kovo mėnesiais.

Gynybos atspara – Rusijos Federacijos konstitucija

Valstybės kaltinimą žurnalistui Nikolajui Semenai palaikanti Krymo prokuratūra pasitelkė ir savo liudytojus. Tarp jų yra Krymo žurnalistas Sergejus Meškovojus, pastaruoju metu – apsišaukėlės Luhansko liaudies respublikos spaudos tarnybos darbuotojas. Ikiteisminio tyrimo metu jis pasakė, kad Semena visada nepakankamai objektyviai vaizdavo visuomeninę-politinę padėtį Kryme, aiškiai pasisakė už Ukrainą ir prieš Rusiją. Tačiau

svariausiu Semenos kaltės įrodymu prokurorai laiko lingvistinės ekspertizės išvadą. Kalbininkas ekspertas į tyrėjų klausimus, ar  žurnalisto tekste esama raginamų vykdyti ekstremistinę veiklą ir veikti prieš Rusijos teritorinį vientisumą, atsakė teigiamai: taip, esama.

Žurnalisto gynyba pateikė teismui kitos ekspertizės išvadas, kurias padarė politologijos profesorius Michailas Sava. Aš atsakiau į du klausimus, kuriuos iškėlė advokatai, gana paprastus ir suprantamus, – pasakė profesorius žurnalistams. – Ar tarptautinės teisės ir pasaulinės praktikos požiūriu Krymas yra Rusijos dalimi? Antras klausimas: ar Semenos teksto turinys pažeidžia Rusijos įstatymus?

Tarptautinės teisės požiūriu Krymas nėra Rusijos Federacijos dalimi. Reikalas tas, kad Rusijos konstitucijoje yra įrašytas Rusijos tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinius įstatymus principas. Tai reiškia, kad jeigu tarptautine sutartimi pripažįstama Krymą esant Ukrainos dalimi, tai jokie Rusijos vidaus įstatymai negali būti viršesni už šią sutartį. O tarptautine sutartimi su Ukraina ir daugeliu kitų dokumentų, kuriuos pasirašė Rusija, Krymas pripažįstamas Ukrainos dalimi. Todėl nei vienas žmogus, tarp jų ir Nikolajus Semena, Krymo atveju negali raginti pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Jis nieko nerašė apie Krasnodaro kraštą ar Voronežo sritį, jis neragino atskirti šių subjektų nuo Rusijos. Jis rašė tik apie Krymo Autonominę Respubliką. Tai yra jam pateiktas kaltinimas yra neteisėtas (www.svoboda.org/a/28314977.htm).

Rusija nėra sudariusi jokių tarptautinių sutarčių dėl sienų, todėl negali savo teritorinio vientisumo teisės taikyti Krymui, – sako žurnalisto gynėjas Rusijos advokatas Aleksandras Popkovas. Kaip tik bus pasirašyta nauja sutartis dėl sienų su Ukraina, ji bus privaloma (https://www.novayagazeta.ru/articles/2017/04/04/72018). Rašydamas išvadą, profesorius Sava neabejotinai turėjo omenyje ir 1997 metų pabaigoje Rusijos Federacijos ir Ukrainos prezidentų pasirašytą abiejų valstybių draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį, kurioje, be kita ko, įsipareigojama nesikėsinti į esamas sienas, gerbti kitos pusės teritorinį vientisumą. O dėl Rusijos konstitucijos, tai joje sakoma: Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos ir tarptautinės Rusijos Federacijos sutartys yra jos teisinės sistemos sudėtinė dalis. Jeigu Rusijos Federacijos tarptautine sutartimi nustatomos kitos taisyklės, negu numatyta įstatymo, tai taikomos tarptautinės sutarties taisyklės (15 str. 4 p.).

Nugalėtojai teisia nugalėtuosius

Advokato Emilio Kurbedinovo nuomone, žurnalistui Nikolajui Semenai iškelta byla yra neabejotinai politinė, o Rusijoje tokiose bylose, kaip rodo praktika, nuosprendis gali būti tik apkaltinamasis. Netikime mums palankia baigtimi. Manau, Semenai duos lygtinę bausmę, tai yra susaistys jį įsipareigojimais ir atims galimybę verstis žurnalistika. Tai ir yra baudžiamojo persekiojimo tikslas. Precedentų jau esama. Vienas Sevastopolio rajonų teismų skyrė lygtinę dvejų metų nelaisvės bausmę 24 metų vietos gyventojui, pripažinęs jį esant kaltą dėl viešo (internete) raginimo jėga vaduoti Rusijos užgrobtą Krymą.

Neseniai įvyko jau 100-asis teismo posėdis byloje dėl 2014 m. vasario 26 d. įvykių prie Krymo Autonominės Respublikos aukščiausiosios rados rūmų. Ten vyko iš karto du mitingai: viename žmonės palaikė Ukrainos teritorinį vientisumą, kitame savo nuomonę reiškė Rusijos šalininkai. Tada nežinia kieno sukurstytose muštynėse dalyvavo abi pusės, tačiau teisiami tik Ukrainos šalininkai. Teisiami pagal Rusijos įstatymus, nors minimų įvykių metu Krymas dar nebuvo Rusijos aneksuotas ir jame veikė Ukrainos teisė. Daugeliui susidaro įspūdis, jog nugalėtojai teisia nugalėtuosius.

Muštynių prie parlamento byloje kaltinamas ir Medžliso pirmininko pavaduotojas Achtemas Čijgoizas. Kaltinimą jam pateikė 2015 metų pradžioje. Liberalaus leidinio „Novaja gazeta“ šaltinių teigimu, po 2014 metų pavasario įvykių su Krymo totorių atstovais buvo susitikusi naujai paskirta rusiškoji valdžia ir siūlė draugauti. Jūs, girdi, nestokite prieš, tradiciniuose tautiniuose renginiuose iškabinkite Rusijos vėliavą ir panašiai. Tie atsisakė. Čingoizas laikomas izoliatoriuje jau ilgiau nei dvejis metus. (https://www.novayagazeta.ru/articles/2016/10/12/70156).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

2016 metų balandį Krymo aukščiausiasis teismas pripažino visuomeninę organizaciją „Krymo totorių tautos medžlisas“ ekstremistine organizacija ir uždraudė jai veikti; rugsėjį Rusijos aukščiausiasis teismas patvirtino šį sprendimą. Krymo prokuratūra kaltino Medžliso vadovus ir narius veikus prieš Rusijos įstatymus – pradedant nuo 1991 metais paskelbtos Krymo totorių tautos nacionalinio suvereniteto deklaracijos priėmimu ir baigiant pusiasalio kelių blokada. Daugelis tų dalykų įvyko irgi dar iki Krymo aneksijos ir jiems negalėjo būti taikomi Rusijos įstatymai. Apeliaciniame skunde Rusijos aukščiausiajam teismui sakoma, jog Krymo totoriai yra pripažinti vietine tauta (коренным народом) ir turi teisę reikšti savo interesus per atstovaujamąjį organą. Medžlisas kaip tik yra toks demokratinis ir renkamas organas, o ne visuomeninė organizacija, kaip nurodė prokuratūra, ir jis negali būti kaltinamas terorizmu.

Medžliso vadovo Refato Čubarovo pasisakymai tapo dingstimi iškelti jam baudžiamąją bylą dėl separatizmo. Kaltinimas raginimu pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą buvo pateiktas dar keturiems Krymo gyventojams, tarp jų Medžliso pirmininko pavaduotojui Ilmi Umerovui. Šiomis dienomis turi paaiškėti Krymo totorių veikėjo Suleimano Kadyrovo likimas. Praėjusių metų rudenį jam pateikė įtarimus raginus nepripažinti Krymo aneksijos ir palaikyti Krymo totorių batalioną „Asker“. Šių metų pradžioje lingvistinė ekspertizė nustatė, kad jo komentaras socialiniame tinkle yra ne raginimas (призыв), o pritarimas (одобрение). Paskyrė papildomą psichologinę-lingvistinę ekspertizę.

Žmogaus teisių gynėjų duomenimis, per trejus nuo Krymo aneksijos praėjusius metus neteisėtai buvo nuteisti laisvės atėmimu ar be žinios dingo daugiau kaip 20 pusiasalio gyventojų (http://ru.krymr.com/a/28376038.html).

2017.04.09; 03:52

 

Imperatorė Jekaterina II 1783 m. balandžio 8 d. manifeste paskelbė, kad Osmanų imperija kišosi į nepriklausomo Krymo chanato vidaus reikalus, todėl tekę Krymą prijungti prie Rusijos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų pavasarį pareiškė, kad prisijungia Krymą, nes Ukrainos valstybės, kuriai jis priklausė, nėra… 

Norint mušti dingstį rasi

Rusijos bolševikai nemanė reikalinga laikytis jų pačių pasirašytų sutarčių. Antai 1918-aisiais Lenino pasiūlymu bolševikų suvažiavimas suteikė įgaliojimus partijos vadovybei, centro komitetui, paminti (порвать) visas taikos sutartis, taip pat skelbti karą bet kuriai imperialistinei valstybei ir visam pasauliui, jeigu partijos CK pripažįsta esant tam tinkamą momentą. Tiesa, spaudoje pasirodė tik žinia, kad suvažiavimas pritarė Bresto taikos sutarčiai; apie leidimą bet kuriuo momentu ją sulaužyti buvo uždrausta nė prasižioti kaip apie karinę paslaptį. Bolševikai puldavo, kai tik turėdavo jėgų, ir sukandę dantis rašydavosi sutartis, matydami neįveiksią priešininko. Iš pirmo karto užkariauti Krymo, kaip matėme, jiems nepavyko. 

Lietuvos totorių šventė. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos imperijos valdovė Jekaterina II susirašinėjo su prancūzų filosofu, švietėju Volteru ir tarptautinės nuomonės vis dėlto paisė. Keliolika metų rusai, galima sakyti šeimininkavo, Kryme, tačiau aneksijai nesiryžo. Rusijos valdovės patarėjai dar 1770 metais svarstė Krymo chanato prijungimo prie Rusijos galimybę, sutarė, jog Krymo totoriai niekada nebus naudingi valdiniai, nes esą nekokie mokesčiai mokėtojai, tačiau tąsyk nusprendė kol kas tik tolinti Krymą nuo Turkijos, izoliuoti, nes kitaip Rusija gali sukelti visuotinį ir ne be pagrindo pavydą ir įtarimą turinti neribotus ketinimus padauginti savo sričių (День первого присоединения Крыма к России. – http://rusplt.ru/wins/den-pervogo-prisoedineniya-kryima-k-rossii-23608.html).

1782 metų pabaigoje Užsienio reikalų kolegija, išnarsčiusi tarptautinę padėtį, visus variantus ir kombinacijas, pateikė Jekaterinai II jos prašytas išvadas: Krymo chanato prijungimo prie Rusijos planas yra įvykdomas, dėl šio didelės akcijos nekils nei Osmanų imperijos, nei jos sąjungininkų pasipriešinimo. Netrukus imperatorė savo ištikimiausiam bendražygiui kunigaikščiui Potiomkinui slapčiausiai pranešė nutarusi pasisavinti pusiasalį. Tačiau 1774 metais Rusijos ir Osmanų imperijų sudaryta taikos sutartis skelbė Krymo chanato nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo turkų. 1779 metais abi pusės vėl įsipareigojo nesikišti į Krymo chanato vidaus reikalus.

Potiomkinas ir jo parankiniai ėmė kurti scenarijų, kuris Rusijai suteiktų pakankamą pagrindą prisijungti Krymą. Dingstimi galėjo pasitarnauti Turkijos kišimasis į Krymo vidaus reikalus, nesilaikymas sutarties sąlygų, tačiau Turkija tokių dingsčių neteikė, todėl teko pasinaudoti suklastota dingstimi (сфабрикованным предлогом) – pareikšti, kad turkai užpuolė Tamanę (salą kitoje Kerčės sąsiaurio pusėje). Taip pirmieji (2011-ųjų balandį) parašė rusiškoje svetainėje zakonia.ru, ne valstybinėje, bet veikiančioje, kaip pati skelbiasi, su finansiniu Federalinės spaudos ir masinės komunikacijos agentūros palaikymu – mat pagal susitarimą su Teisingumo ministerija kontroliuoja internete kažin ką miglota (правоприменения). Teksto antraštė, kaip sakoma, teigiamai konotuota: „Prijungti Krymą prie Rusijos padėjo Jekaterijos II suktybė“ (Присоединить Крым к России помогло мошенничество Екатерины II). 

Lietuvos totorių šventė. Taip rengdavosi totorių kariai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jekaterina pasirašė manifestą dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės krašto paėmimo į Rusijos valstybę 1783 m. balandžio 8-ąją, tačiau jis turėjo būti saugomas paslaptyje ir nuo rusų valdininkų, ir nuo Rusijos statytinio Krymo chano Šahino Girėjaus (dokumentą iš tikrųjų užrakino geležimi kaustytoje skrynelėje) – iki Krymas iš tikrųjų bus užimtas. Pirmiausia manifestą paskelbė vokiečių kalba. Europa sužinojo, jog Rusijos kariuomenę į Krymą ir Kubanę tekę pasiųsti dėl to, kad kitaip totorių bendruomenėje, kuri nemoka pasinaudoti Rusijos jai padovanotais laisvės vaisiais, negalėtų gyvuoti taika, ramybė ir santaika (не могли бы существовать мир, тишина и устройство посреди Татар). Valdovė nusprendusi paimti į savo valdžią Krymo chanatą Rusijos valstybės saugumo ir nuoširdžiai trokštamos amžinos taikos su Osmanų imperija labui.

Manifeste paaiškinama, kodėl Rusijos daugiau nebesaisto įsipareigojimai dėl Krymo chanato nepriklausomybės: chano valdomoje Tamanės saloje aukščiausią valdžią gviešėsi paveržti Osmanų Porta, ten atvykęs kareivių lydimas turkų valdininkas paliepė viešai nukirsti galvą chano Šahino Girėjaus pasiuntiniui… Tai ir buvo toji suklastota dingstis, kilnioji suktybė.

Daug pinigų išleido Rusija…

„Vieno Rusijos patrioto samprotavimai apie buvusius su totoriais karus ir būdus jiems visiems laikams nutraukti“ (Рассуждение одного российского патриота о бывших с татарами войнах и о способах, служащих к прекращению оных навсегда), teigiama, radosi 1778 metais. Šis dokumentas parašytas Potiomkino sekretoriaus ranka. Iš esmės tai detalus Krymo aneksijos planas. Nežinomas autorius (gal pats Potiomkinas) pataria pirmiausia paruošti čia atvyksiantiems rusų žmonėms užtektinai maisto atsargų ir visokios medienos, tinkamos namams statyti, įvairių instrumentų, reikalingų valstiečio ūkyje, pavyzdžiui, arklų ar plūgų, dalgių, pjautuvų, kirvių, kastuvų ir kitų būtinų daiktų, nes protinga politika reikalauja viską numatyti ir imtis reikiamų priemonių.

Kai visa tai bus paruošta, samprotaujama toliau, tada reikia pasiųsti į Krymą sausumos ir vandens keliais tiek kariuomenės, kiek reikia pusiasaliui užkariauti. Kai tik rusai užims Krymą (tai galima padaryti vienu žygiu vadovaujant sumaniam generolui), tada reikia vietiniams totoriams paskelbti, kad pageidaujantys būti amžiams Rusijos valdinystėje gali likti vietose, o kitiems leisti išvažiuoti, kur nori. Klausti Dono kazokų ir mažarusių (ukrainiečių), kas nori kraustytis į Krymą. Leisti ten apsigyventi ir kitoms laisvoms tautoms, kaip antai: graikams, armėnams, valachams ir bulgarams. Tokiu būdu trumpiausiu laiku visas Krymas taps krikščioniškas ir visiems laikams Rusijai priklausys. Galima tikėtis, kad su laiku ir didžiūnai panorės apsigyventi Kryme, bent jau senatvėje, nes klimatas ten toks pat šiltas ir malonus kaip Italijoje ir Prancūzijos pietuose.

Nežinia, kaip ten buvo su kirviais, arklais ir dalgiais, tačiau daugelis dalykų panašiai ir klostėsi: ir generolas radosi nepėsčias – būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, ir valstiečiai kėlėsi, didžiausi ponai kūrėsi. „Samprotavimuose“ dar buvo patarimas pasistengti panaudoti visas politines priemones totorių genčių ir kitų Kubanės tautų nesantaikai kelti, tam yra įvairių būdų, nes tai gali padėti lengviau ir greičiau užkariauti Krymą. Sovietiniai prieškario istorikai įžvelgė, kad šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tokie būdai: karinė prievarta, diplomatinės intrigos ir chano valdininkų bei kilmingų didikų papirkinėjimas (Лапицкая С. Завоевание и колонизация Крыма царизмом. //Исторический журнал, 1937. № 7).

1777 metais, kai Rusijos spaudžiami Krymo murzos (didikai) išrinko chanu Šahiną Girėjų, turkai pamėgino jį nuversti ir atvesti į valdžią savo statytinį, – rašoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“. – Tada Rusija savo šalininko palaikymui įvedė kariuomenę į Krymą. Šahinas Girėjus liko šachu. Nors Potiomkinas labai pagarbiai elgėsi su Šahinu, tačiau galvojo apie jį labai nekaip: Tai negabus ir juokingas žmogus, turintis pretenzijų pamėgdžioti Petrą Didįjį, į kurį, beje, jis niekuo nepanašus, išskyrus savo žiaurumą (Лорд Мальмсбюры (Гаррис) в России в царствование Екатерины II в. 1781-1783 годы // Русский Архив. — М., 1874. — № 11). Daugelis totorių raukėsi vien išgirdę chano vardą. Daug pinigų Rusija išleido papirkti murzoms, kad jie sukurstytų žmones išrinkti Šahiną Girėjų, – rašė iš Krymo iškeldintų graikų palikuonis pedagogas, istorikas ir etnografas Feoktistas Chartachajus (Хартахай Ф. Христианство в Крыму. Памятная книжка Таврической губернии. – Симферополь, 1867).

Pasirodžius, kad chanas siekia tikros nepriklausomybės ir galios, Jekaterina pavedė Potiomkinui iškeldinti iš Krymo visus krikščionis: graikus, armėnus, gruzinus į Azovo šiaurėje plytinčias stepes. Kaip tik šių žmonių triūsu Kryme laikėsi prekyba, sodininkystė ir amatai, jie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Be pajamų šaltinio likęs Šahinas labai pasipiktino, nė neprisileido Suvorovo, vadovavusiojo valdinių išvarymui. Nurimo tik gavęs iš Jekaterinos 50 tūkst. rublių ir vertingų dovanų, nors liko visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tuo tarpu apsišvietusiai Europai krikščionių iškeldinimas buvo pavaizduotas kaip kilnus žygis: vadavimas iš musulmonų jungo. Nors Kryme per pusės tūkstančio metų chanato istoriją nepasitaikė nei kitatikių pogromų, nei to, kas vadinama tautų konfliktais, ir tuokėsi šimtai skirtingo tikėjimo jaunuolių.

Lietuvos totorių šventėje. Totorių gražuolės nacionaliniais drabužiais. Slaptai.lt nuotr.

Šio žygio sumanytojas generolas feldmaršalas Piotras Rumiancevas rašė Jekaterinai, kad stačiatikių išvedimą iš Krymo galima laikyti provincijos užkariavimu. Pusiasalį paliko daugiau kaip 30 tūkstančių krikščionių, daugiausia graikų ir armėnų. Tačiau jiems numatytą vietą pasiekė, amžininkų liudijimu, ne daugiau kaip pusė iškeltųjų: kiti žuvo kelionėje. Persikėlėliai kentė nepakeliamus vargus ir atvirai reiškė savo nepasitenkinimą (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией.// Сборник „Крым“. Ч. 1-я. – 1930).

Krikščionių ištrėmimas skaudžiai atsiliepė Krymo chanato ekonomikai ir, kaip rašo ta pati sovietų istorikė, sukėlė plačių totorių sluoksnių nepasitenkinimą Šahino Girėjaus politika, pataikaujančia rusams. 1782 metų pavasarį įvyko sukilimas prieš chaną ir Krymo valdovas, sykiu ir rusų gvardijos kapitonas, turėjo bėgti į rusų tvirtovę Kerčėje, kur jį priėmė iškilmingai, šaudydami iš patrankų ir kita.

Netrukus Šahiną pasiekė Jekaterinos laiškas iš Peterburgo, kuriame jį vadina šviesiausiu Krymo ir visų totorių ordų chanu ir praneša nutarusi karinėmis pajėgomis nuslopinti totorių tautose vykstantį maištą, kad chanas galėtų saugiai ir ramiai toliaujas valdyti. Chanas vėl gavo 50 000 rublių auksu, kuriuos jam įteikė visą laiką kartu buvęs Rusijos atstovas chano rūmuose Piotras Veselickis-Božidarovičius (vadovavęs ir šnipų tinklui Osmanų imperijoje, jai priklausančiose žemėse šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip pat ir Krymo chanate). Vėl pasodintas į sostą, chanas ėmė žiaurių politinių represijų, kurias rusai patylomis palaikė.

Rusai žinojo, ką daryti iš tų pačių „Samprotavimų“: Dabartinio chano valdžios stiprinimo dingstimi stengtis kiek galima daugiau įsismelkti į Krymą ir tvirtai  įkelti ten savo koją (утвердить там свою ногу) tam, kad šio chano mirties atveju šis pusiasalis galėtų amžiams likti Rusijos karūnai, ką nesunkiai galima pasiekti ir su visai nedaug kariuomenės varant protingą politiką (Уляницкий В. А. Дарданеллы, Босфор и Черное море в XVIII веке. М.1883). Carinei vyriausybei šis sukilimas pasitarnavo geidžiama dingstimi panaikinti tariamą Krymo nepriklausomybę ir visiškai prijungti prie Rusijos. Šiuo tikslo vedinas Potiomkinas chano gynimo dingstimi pasiuntė į Krymą didelius kariuomenės būrius ir užėmė svarbiausius gynybinius bastionus (Лапицкая…).

Derpto (Tartu) universiteto profesoriaus Aleksandro Briknerio iš vokiečių kalbos išverstoje knygoje (Исторiя Екатерины Второй. – СПб.1885) rašoma, jog totorių diduomenės rusiškoji partija, gyvavusi Peterburgo pinigais, pasiūlė šviesiausiajam kunigaikščiui paraginti chaną atsisakyti sosto ir organizuoti Krymo gyventojų prašymą priimti į Rusijos valdinybę. Radosi ir Krymo didikų laiškas Jekaterinai II su prašymu paimti chanatą į Rusijos globą, tačiau jo nelabai jau ir reikėjo… Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas gerai sumokėjo bėjams (totorių kunigaikščiams), agitavusiems gentainius pritarti prisijungimui prie Rusijos. Apskritai, rusai negailėjo pinigų savo šalininkams. Gerai atlygino iš Krymo iškraustytų bendruomenių dvasiniams tėvams, antai graikų metropolitui išdavė 6 550 rublių. Galiausiai savo brolių ir kitų priešininkų krauju susitepęs, Krymo totorių nekenčiamas ir rusams daugiau nereikalingas Čingischano palikuonis Šahinas Girėjus už Jekaterinos pažadėtą 200 000 rublių iki gyvos galvos pensiją atsisakė nuo sosto.

Putinas meluoja geriausiai

Dar vienas suklastotos dingsties pavyzdys. Jau 2014-ųjų vasarą didžiausia Rusijoje mokyklinės literatūros leidykla («Просвещение») išleido 9 klasės istorijos vadovėlį kuriame pasakojama ir apie pavasarį įvykusį Krymo įėjimą (вхождении) į Rusijos Federaciją. 2014 metų vasarį, rašoma vadovėlyje, teisėtas šalies prezidentas V.Janukovičius buvo nuverstas (низложен), o valdžia perėjo opozicijai. Naujosios valdžios vienas pirmųjų buvo sprendimas atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos statuso ir įvesti draudimą vartoti jį lygiomis teisėmis su ukrainiečių. Į Ukrainos sudėtį įeinančios Krymo Autonominės Respublikos aukščiausioji taryba, rašoma toliau, atsisakė paklusti Kijevo valdžiai. Ir priėmė sprendimą dėl respublikos įėjimo į Rusijos Federacijos sudėtį…

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis

Moksleiviams nepaaiškino, koks buvo tas rusų kalbos statusas, ir nutylėjo, jog naujas įstatymas neįsigaliojo, taigi rusų kalba kai kuriuose regionuose ir toliau buvo vartojama lygiomis teisėmis su valstybine ukrainiečių kalba. Vadovėlio autoriai šitai tikrai žinojo, tačiau neparašė. Taigi moksleiviams – būsimiesiems piliečiams liko manyti, jog rusus Kryme nuskriaudė kažin kokie blogi dėdės, nuvertę gerą Ukrainos prezidentą ir užgrobę valdžią.

Suaugusieji iš Rusijos TV kanalų turėjo susidaryti panašų vaizdelį. Kijeve mums priimtiną prezidentą nuvertė Amerikos pinigais išlaikoma mums nepriimtina fašistinė chunta. Ji, chunta, nusprendusi Ukrainą su visa Novorosija (Ukrainos pietryčiais) pajungti mūsų nemėgstančiai Europos Sąjungai, ketino Amerikos ir tos pačios Europos nurodymu užpulti Krymą ir susidoroti su visais rusais. Todėl mes įsikišome, užpuolėme pirmi. Tai yra ne mes, o nežinomi žalieji žmogeliukai, atsitiktinai vilkintys mūsų karine uniforma ir atsitiktinai ginkluoti mūsų ginklu. Pats Putinas sakė, kad tokią uniformą galima nusipirkti parduotuvėje (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Krymo gyventojai, pamanė, kad tai esame mes, ir surengė referendumą dėl susivienijimo su mumis. Suprantama, negalėjome atsisakyti.

2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencijoje Putinas paneigė Rusiją prisidėjus užgrobiant strateginiu objektus Kryme. Žmonės karine uniforma be atpažinimo ženklų esą vietinės savigynos pajėgos, Rusija su jais niekuo nesusijusi. Prezidentas ir vėl pareiškė, kad nėra būtinybės įvesti rusų kariuomenę į Krymą ar kitus Ukrainos regionus (https://lenta.ru/news/2014/03/04/selfdefence/). Į klausimą, kaip įsivaizduojąs Krymo ateitį ir ar svarstomas jo prijungimas prie Rusijos, tvirtai atsakė: Ne, nesvarstomas. (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366).

Kadangi Rusijos federacijos taryba valstybės prezidentui paprašius kovo 1 d. leido į Ukrainą įvesti kariuomenę, žurnalistams parūpo šio žingsnio teisėtumas: juk1994 m. gruodžio 5 d. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir JAV Budapešte pasirašė memorandumą dėl saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai. Tame dokumente trijų valstybių vadovai patvirtino įsipareigojimą negrasinti jėga ir nenaudoti jos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Putinas atsakė, jog toje teritorijoje kuriasi nauja valstybė: šios valstybės atžvilgiu mes jokių įsipareigojančių dokumentų nepasirašinėjome (http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/). Po šito atsakymo žurnalistai turbūt ilgai sėdėjo išsižioję ir nepaklausė apie dar vieną Budapešto memorandumo punktą: įsipareigojimą konsultuotis, iškilus kokiam neaiškumui. Juk Didžioji Britanija ir JAV liko tomis pačiomis valstybėmis…

Ukrainos įstatymams priešingas referendumas įvyko kovo 16 dieną. Referendumas vyksta tuo metu, kai Krymo keliuose pilna svetimos valstybės kariuomenės ir karinės technikos, – kalbėjo žurnalistams Medžliso – Krymo totorių bendruomenės valdymo institucijos vadovas Refatas Čubarovas (http://korrespondent.net/ukraine/politics/3319420). Po dviejų dienų buvo pasirašytas susitarimas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Balandžio 17 d. Putinas kilniaširdiškai praskleidė paslapties uždangą: Taip, už Krymo savigynos pajėgų, žinoma, stovėjo mūsų kariai. Kitaip vykdyti referendumą atvirai, sąžiningai, garbingai ir padėti žmonėms pareikšti savo nuomonę buvo tiesiog neįmanoma (http://www.kremlin.ru/transcripts/20796).

Praėjus vieneriems  metams, valstybinis TV kanalas „Rosija 1“ parodė dokumentiniu vadinamą filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę“, kuriame Rusijos prezidentas prisipažino praėjusiais metais daug melavęs. Dabar suaugusieji ir moksleiviai sužinojo, kad jau 2014 m. vasario 23 d. Putinas su specialiųjų tarnybų vadovais buvo priversti pradėti darbą dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį. Putinas kalbėjo iš televizijos ekrano: Aš įsakiau Gynybos ministerijai, neslėpsiu, mūsų karinių objektų Kryme apsaugos stiprinimo dingstimi permesti ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiuosius padalinius ir jūros pėstininkų bei desanto pajėgas. Mažo to! Į žurnalisto klausimą dėl branduolinių pajėgų kovinės parengties, Putinas atsakė: Mes buvome pasirengę tai padaryti.

Praėjus dvejiems metams paaiškėjo, kad ir filme „Krymas…“ Putinas nepasakė visos teisybės.

Naujas Potiomkinas ir jo komanda

Trečiu bandymu restauruoti imperiją (Eurazijos sąjungą) pavadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus tuoj po Krymo aneksijos baltarusių internetinė svetainė „Beloruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas). Šią svetainę įkūrė Pavelas Šeremetas su keliais kitais nepriklausomais žurnalistais 2005 metais, kai Minsko valdžia užspaudė beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą (Šeremetą nužudė 2016-ųjų vasarą Kijeve, gyvuoja versija prie to prisidėjus Rusijos specialiąsias tarnybas). Anot vieno „Beloruskij partizan“ autorių, Dmitrijaus Tarasbucho, Putinas prieš Ukrainą veikė pagal Jekaterinos II strategiją (Насилие как повивальная бабка истории. – http://club.belaruspartisan.org/forum/clubpartisan/ 165706/).

Tada galima sakyti, kad Rusijos valdovės patikėtinio kunigaikščio Potiomkino vaidmenį atliko Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Šis asmuo 2011-2013 metais buvo vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, o kalbamuoju metu – Rusijos prezidento patarėjas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų reikalams (neoficialiai – ir Ukrainos). Surkovas, pasak rusų istoriko Andrejaus Zubovo, buvo pagrindinis Kremliaus ideologas, tačiau neteko Putino pasitikėjimo, neužkardęs masinių protestų Maskvoje ir kituose miestuose 2011-2012 metais (Rusijos dūmos rinkimai, prezidento rinkimai ir Putino išrinkimas). Surkovas esą tikino, jog protestuoti ateis mažai žmonių, tuo tarpu 2011-ųjų pabaigoje Maskvoje, Andrejaus Sacharovo aikštėje, susirinko 100 tūkstančių žmonių, protestai tęsėsi ir 2012 metais. Prižiūrėti reikalus Kryme ir Donbase jam pavedė Kremliuje suvokus, jog Ukrainoje valdžia sprūsta iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus rankų, taigi ir Maskvos įtakos (2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais). Istoriko Zubovo žodžiais, tuo metu Maskva svarstė įvairius veiksmų variantus tam atvejui, jeigu Janukovičiaus režimas kris ir Ukrainoje į valdžią ateis artėjimo su Vakarais siekianti valdžia.

2014 m. vasario 14 d. Surkovas buvo slapta buvo atskridęs į Krymą. Manoma, Putino emisaras pažadėjo vietiniams deputatams ir politikams (Kremliaus apmokamiems agentams, kaip juos pavadino vienas kitaip manantis Krymo politinis apžvalgininkas), jog Kremlius palaikys Krymo maištą prieš Kijevą. Mat po to Krymo veikėjai kaip pagal įsakymą ėmė kelti tą patį šūkį: Krymui reikia ypatingo statuso! O raginimas atskelti Krymą nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos iš vietinio deputato lūpų nuskambėjo vasario 19 dieną. Krymo parlamentas pareikalavo iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus imtis neatidėliotinų veiksmų padaryti galą netvarkai Kijeve, sakydamas, kad ten jau prasidėjo pilietinis karas.

Kaip pamename, 2013 metų rudenį Kijevo centre prasidėjo masinė protesto akcija prieš vyriausybę, atidėjusią į šalį Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį,– Euromaidanas. Janukovyčius staiga nusigręžė nuo Europos, kai Putinas pažadėjo skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą. Putinas taip pat patikino, kad nuolaida Ukrainos perkamoms dujoms galios 10 metų, tai yra artimiausioje ateityje viskas priklausys nuo Kijevo lojalumo. Tokia buvo Kremliaus premija Janukovyčiui už tai, Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. 2014 m. vasario 21 d. Ukrainos parlamento opozicija su Janukovyčiumi pasirašė politinės krizės sureguliavimo sutartį, tačiau tą pačią dieną prezidentas pabėgo iš sostinės. „Dešiniojo sektoriaus“ – radikalaus protestuotojų sparno, rusų propagandistų šaukiamo teroristais ir fašistais, lyderis  naujuose prezidento rinkimuose gavo labai mažai balsų, taigi sakyti, jog Ukrainoje nugalėjo radikalieji nacionalistai– tikriausias pramanas. 

Po kelerių metų jau tvirtai imta kalbėti, jog Maskva ėmė kaitinti padėtį Kryme dar tuo metu, kaip prezidentas Janukovičius tebebuvo Kijeve, ir tam vadovavo Rusijos prezidento padėjėjas Surkovas. Jo žmonės, kaip dabar aiškinama, klaidino Ukrainos prezidentą: separatistinius kėslus vaizdavo kaip Janukovyčiaus režimo gynybą, o iš tikrųjų vykdė tik vieno žmogaus valią – Vladimiro Putino. Krymo aneksijos scenarijų Kremlius pradėjo rengti daug anksčiau, nei Kijeve pasikeitė valdžia – tai dar kartą įrodė rusų žurnalistinių tyrimų svetainėje „The Insider“ praėjusių metų rudenį paskelbi Surkovui 2013-2014 metais siųsti elektroniniai laiškai (http://theins.ru/politika/34558).

2013 m. lapkričio 29 d., praėjus 8 dienoms nuo Euromaidano pradžios ir likus trims mėnesiams iki Krymo Autonominės Respublikos aneksijos, Surkovui atsiuntė pažymą apie Krymo ir Sevastopolio valdymo organus ir rinkimų sistemą. Tai padarė Borisas Rapoportas, tuometis Rusijos prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, Abchazija ir Pietų Osetija valdybos viršininko pavaduotojas. Paminėtas dvi respublikas reikia laikyti Rusijos okupuotomis.

Iš Surkovo sekretorės elektroninio pašto sužinome apie Putino padėjėjo vestą posėdį. Dalyvavo beveik visi savi: Prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su valstybėmis NVS narėmis, Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis valdybos viršininkai, taip pat ekonomikos vystymo ministro pavaduotojas. Svarstytas klausimas: socialinės ir ekonominės Krymo plėtros perspektyvos. Pasitarimas įvyko 2013-ųjų pabaigoje. Tai yra Kremliuje svarstė kitos valstybės reikalus.

Kremliaus propagandinės virtuvės patiekalai

Akivaizdu, jog Surkovas didžiai vertina propagandą. 2013 metų pabaigoje Rusijos TV Pirmojo kanalo generalinis direktorius Konstantinas Ernstas atsiuntė jam Ukrainos televizijos erdvės apžvalgą. Matome projektą – sukurti naują propagandinę svetainę, skirtą Ukrainos auditorijai. Ten rašantiems apžvalgininkams būtų mokami nemenki honorarai – 10 tūkst. s.v. (sąlyginių vienetų, turbūt ne grivinų). Kaip etalonas pateikiamas žiniasklaidos holdingas „Vesti“, pradėtas kurti nuo nulio. Per 8 mėnesius jis įsitvirtino tarp 5 dažniausiai lankomų Ukrainos internetinių svetainių. Pateikiami apskaičiavimai, kiek tokio projekto įgyvendinimas gali kainuoti: įranga, reikalinga 50 darbuotojų redakcijai, – 78 000 s.v., automobiliai – 48 000, idėjos sukūrimas, įregistravimas, biuro nuoma, honorarai, savireklama.

Štai 30 autorių sąrašas – tai žurnalistai, visuomeninių sąjūdžių aktyvistai, mums mažai girdėti, galbūt išskyrus Rusijos valstybinio leidinio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininką, Ukrainoje gyvenantį Pavelą Dulmaną. Dar 9 žmonės – atsargoje. Dar septynios kažin kokios statusinės (turbūt nuo žodžio „statusas“) personalijos, tarp jų – keturi deputatai. Vyriausiasis leidinio „Ruskij reportior“ redaktorius Vitalijus Leibinas siūlo savo atkirčio priešiškoms ideologijoms projektą, kuriame siūlo rašyti gudriau – ne tik juodinti. Už tai Leibinas prašo jam suteikti Rusijos pilietybę ir siunčia prezidento padėjėjui tam reikalingus duomenis.

Kai kurias Kremliaus agitatorių ir propagandistų veikimo Kryme paslaptis tuoj po aneksijos iškėlė aikštėn Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“. 2013-ųjų vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, pradėjo veikti naujienų agentūra, turinti 17 darbuotojų. Manoma, Charkovo naujienų agentūra ir jos filialas Simferopolyje buvo įkurti verslininko Jevgenijaus Prigožino pinigais. Prigožiną žurnalistai vadina Kremliaus virėju – tiesiogine, kulinarine, prasme: Rusijos prezidento bičiulio valdomas holdingas „Konkord“ rengia banketus Rusijos aukščiausiajai vadovybei ir užsienio šalių delegacijoms, o šiaip maitina Rusijos moksleivius ir kariuomenę. Kita vertus, jis turi savo barą ir Kremliaus politinėje virtuvėje. „Novaja gazeta“ jį vadina apsigimusiu politiniu provokatoriumi (https://www.novayagazeta.ru/articles/2014/05/26/59707). Beje, pabėgusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus sargybinio telefonų knygelėje – ir Kremliaus virėjo numeris, vardas tėvavardis. 

Charkovo naujienų agentūra, kaip matyti iš ataskaitų, turėjo Ukrainos internetiniuose tinkluose kurti žmonių priešinimosi Euromaidanui regimybę (kaip garsieji Kremliaus troliai). Gruodžio 16-17 d. Kijeve ši agentūra surengė nepolitinę konferenciją, kurioje Dmitrijus Polonskis (tuoj po aneksijos buvo paskirtas Krymo respublikos informacijos ir masinės komunikacijos ministru) perskaitė pranešimą apie Ukrainos integraciją į Rusiją (интеграции Украины в Россию): būtina palaikyti Rusijos politikos šalininkus Ukrainoje, pagyvinti propagandą; propagandai padedant galima išspręsti beveik visus uždavinius. Simferopolyje veikiantis agentūros padalinys ėmėsi veiklos didinti Rusijos įtaką Krymo Autonominėje Respublikoje, Ukrainos pietryčiuose (Novorosija), taip pat visoje Ukrainoje.

Mažiausiai, ko tikėtasi iš šios veiklos, turėjo būti Kremliui palankių politikų pergalė rinkimuose į vietines tarybas Autonominėje Krymo Respublikoje ir Novorosijoje. Manyta taip pat daryti esminę įtaką kovoje dėl prezidento kėdės, prisidėti prie gausios Maskvos šalininkų frakcijos Ukrainos aukščiausioje taryboje formavimo ir tų šalininkų skyrimo į svarbiausius postus valstybėje ir vietinėje savivaldoje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip reikiant Kryme referendumo išvakarėse pasidarbavo du agentūros „Tainyj sovetnik” pasiuntiniai su pagalbininkais. Jų vykdytas projektas ataskaitose vadinamas „Pavasariu“ (Весна). Šią viešųjų ryšių (PER) agentūrą kadaise Leonidas Levinas. Kalbamuoju metu jis vadovavo Rusijos dūmos informacinės politikos, informacinių technologijų ir ryšių komitetui. Vienas „Tainyj sovetnik“ atstovų, Aleksejus Krymovas, ėjo, kaip rašoma, šio deputato padėjėjo pareigas. Jam vadovaujant Kryme per 10 dienų buvo sukurta po 23 siužetus radijui ir TV su raginimu ateiti į referendumą. Tas dienas pusės milijono tiražu leido referendumui skirtą laikraštį. Spėta sukurti net referendumui skirtą dainą.

Teigiama, jog „Tainyj sovetnik“ pasiuntiniai nurodinėjo, ką kviesti į televizijos laidas ir iš viso – ką rodyti, vadovavo spaudos centrui, rašė mitingų ir koncertų scenarijus… Visa ši veikla vykdyta nepriklausomos valstybės teritorijoje. Ir veikė toli gražu ne vien čia paminėtieji žmonės iš Maskvos.

2014 metų gegužės 14 d. Rusijos gynybos ministerijos kultūros centre įvyko pokylis, kuriame Rusijos prezidento visuomeninių projektų valdybos viršininkas Pavelas Zenkovičius ir Rusijos dūmos deputatas Francas Klincevičius pasveikino čia susirinkusius dar jaunus vyrus. Deputatas, keldamas pirmą tostą, iškilmingai ištarė: prezidentas prašė jums perduoti didžiulį ačiū! Ne vienas išgėrusių į prezidento sveikatą neseniai buvo apdovanoti medaliu „Už Krymo prisijungimą“ (Завоссоединение Крыма). Šie Rusijos pasiuntiniai dalyvavo Krymo aneksijoje kaip vietinės savigynos pajėgų atstovai. Prieš kelis mėnesius Putinas kategoriški tai neigė.

2017.04.02; 06:52

Imperatorė Jekaterina II savo 1783 metų manifeste dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės žemių pavergimo žadėjo totorius laikyti lygiais su kitais Rusijos valdiniais, saugoti ir ginti juos pačius, jų turtą, šventyklas ir neikėsinti į laisvą tikėjimo išpažinimą. Po 135 metų Rusijos bolševikai musulmonus vadino savo broliais ir skelbė neliesią jų tikėjimo ir kultūros, gerbsią tautų apsisprendimo teisę…

Raudonasis teroras Kryme

Per visą pilietinį karą, istorikų tvirtinimu, bolševikai labiausiai siautėjo Kryme, kur įžengė 1920 metų rudenį, traukiantis iš pusiasalio generolo Piotro Vrangelio vadovaujamai Rusų kariuomenei. Spėjo pasitraukti toli gražu ne visi, kiti nė neketino bėgti, nes bolševikai žadėjo ginklus sudėjusiųjų nebausti.

Tačiau netesėjo: kelias dešimtis tūkstančių karininkų ir kareivių bolševikai paėmė į nelaisvę ir daugelį nužudė. Netrukus po 1920-ųjų rudens teroro išeivijos spauda Sevastopolį pavadino pakaruoklių miestu – tiek daug buvo pakartųjų karininkų, kareivių ir pusiau išrengtų civilių pagrindinėse gatvėse: ant stulpų, medžių ir net paminklų. Apskritai, Krymo miestuose 1921 metais gyventojų buvo 106 tūkstančiais mažiau negu 1917-aisiais, daugelis kaimų liko tušti (Быкова Т. Б. Красный террор в Крыму. – Киев, 2002). Amžininko liudijimas apie vieną totorių kaimą: Sužinoję artėjant bolševikų gaujas, sėjančias visur smurtą, visi kaimo gyventojai, su seniais, moterimis ir vaikais, patraukė į kalnus (Оболенский В.А. Крым в 1917–1920-е годы // Крымский архив. Симферополь. 1994. №1).

Oficialiais sovietų duomenimis, tik didžiausiuose pusiasalio miestuose bolševikai sušaudė, nuskandino ir kitais būdais nužudė daugiau kaip 56 tūkstančius klasinių priešų (nepagailėjo sužeistųjų ir gydytojų su gailestingosiomis seselėmis, uosto darbininkų – proletarų…). Kiti autoriai, įvykių amžininkai, kaip antai išeivijos istorikas Sergejus Melgunovas, nurodo buvus 120 tūkstančių aukų. Šis istorikas 1923 metais Vokietijoje išleistoje savo knygoje „Raudonasis teroras Rusijoje“ rašė, kad tai buvo pasaulyje neregėto masto žudynės ir neįmanoma pralieti daugiau žmonių kraujo, negu jo praliejo bolševikai. Vėlesniais laikais šią knygą du kartus išleido Niujorke, kitur, o 1990-aisiais ji pirmą kartą išėjo ir Sovietų Sąjungoje; pastarąjį kartą Rusijoje ji pasirodė 2008 metais (Мельгунов С.П. Красный террор в России (1918-1923). – М.).

Baronas Vrangelis su maištaujančiais jūreiviais susidūrė dar 1918 metais, kai bolševikai čia pasirodė pirmą kartą. Į jo namus Jaltoje atėję jūreiviai tikino: Mes kitų neliečiame, tik tuos, kurie su mumis kariauja. Ir paaiškino: Mes tik su totoriais kariaujame, motinėlė Jekaterina Krymą prijungė prie Rusijos, o jie nori atsimesti (Врангель П. Н.Воспоминания. В 2 т. – М., 1992). Baroną suėmė ir vos nesušaudė. O štai 1918 metų vasario pabaigoje (trys žudynių naktys buvo pavadintos Baltramiejaus naktimis) vieną Krymo totorių nacionalinio sąjūdžio vadovų, nacionalinės vyriausybės (direktorijos) pirmininką Čelebijevą – sušaudė. Čelebijevas linko suburti Kryme visoms tautybėms atstovaujančią demokratinę respubliką (įkurti žaviojoje Krymo saloje tikrą civilizuotą Šveicariją). 1917 metų spalio 26 d. Krymo totorių suvažiavimas (kurultajus) įteisino nepriklausomą valstybę – Krymo Liaudies Respubliką. Nacionalinė vyriausybė turėjo dragūnų eskadronus, šie netgi mėgino išlaisvinti iš bolševikų Sevastopolį.

Jūreiviai kariavo su totoriais pagal savo kažin kokius įstatymus, nes patys bolševikų vadai kalbėjo priešingai. Bolševikų laikraščiuose kelios savaitės po 1917-ųjų rudenį įvykdyto valstybės perversmo išspausdintame atsišaukime į visus darbo žmones musulmonus (taip pat ir Krymo totorius) rašyta, kad carai, Rusijos tautų engėjai, griovė mečetes ir šventyklas, o nuo šiol jūsų tikėjimas ir papročiai, jūsų nacionalinės ir kultūrinės įstaigos skelbiami laisvais ir neliečiamais. Tautų teises gina revoliucija ir jos organai, tad palaikykite šitą revoliuciją ir jos visateisius atstovus! Pasirašė liaudies komisarų tarybos pirmininkas Uljanovas (Leninas) ir tautybių reikalų liaudies komisaras Džiugašvilis (Stalinas). Vėliau platino lapelius su kreipimusi į brolius totorius, kuriame tikino bolševikus esant ne jų priešus, kaip meluoja buržujai ir karininkija, o draugus. Bolševikai nori, kad nei viena tauta neengtų kitos, pripažįsta tautų apsisprendimą, tikėjimo, kalbos laisvę.

Bolševikams galiausiai užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metų rudenį buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų. Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo (К провозглашению Крымской республики// Жизнь национальностей. № 23, 25.10.1921). Kryme vietinėmis tautomis ((kоренными национальностями) sovietų valdžia pripažino Krymo totorius ir karaimus. Tačiau šios tautos jau nebebuvo šeimininkėmis savo namuose.

Retino badas ir represijos

Kaip sakyta, raudonąjį terorą Kryme lydėjo badas, siautėjęs iki 1923 metų vasaros. Maskva nesiteikė išgirsti Krymo ASSR vadovų maldavimų pripažinti Krymą badaujančiu regionu ir nutraukti pusiasalyje maisto produktų nusavinimą (iš Krymo 1922-ųjų pavaar įvežė net sėklinius grūdus; kaip rašė Kryme visus tuos metu gyvenęs poetas Maksimilijanas Vološinas, valstiečiai sėti važiuodavo naktimis). Anksčiausiai, 1921 metų rudenį, badas užklupo romų varguomenę, o netrukus užpuolė kalnuose gyvenančius Krymo totorius, teturinčius menkus žemės rėželius ir beveik neauginančius javų. 1922 metų vasarį-balandį badą kentė apie 400 tūkstančių žmonių – 6 iš 10 pusiasalio gyventojų.

Iš Krymo Autonominės Respublikos valstybiniame archyve esančių dokumenų matyti, jog žmonės alkiui numalšinti gaudė šunis ir kates, mito odomis, įprastu reiškiniu tapo kanibalizmas; siautėjo plėšikai, žmogžudžiai, sukčiai. Nuo bado mirė daugiau kaip 100 tūkstančių pusiasalio gyventojų, iš jų – apie 75 tūkstančiai Krymo totorių. Aukų galėjo būti dar daugiau, tačiau galiausiai katastrofos mastą suvokė ir Maskvoje, nors ji viena nedaug būtų padariusi be paramos iš užsienio (ypač padėjo ARA – Amerikos paramos administracija, 1922 metų rudenį palaikiusi daugiau kaip 160 tūkstančių pusiasalio gyventojų, suaugusių ir vaikų, ligonių, gyvastį. 1921-1923 metais Krymo gyventojų smažėjo nuo 720 tūkstančių iki  570-580tūkstančių (3арубин А. Г., Зарубин В. Г. Без победителей. Из истории гражданской войны в Крыму. -Симферополь, 1997).

1928 pavasarį į Simferopolį atvykusi Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo kolegija teisė buvusį Krymo ASSR centrinio vykdomojo komiteto pirmininką, galima sakyti, respublikos prezidentą, Veli Ibraimovą. Badmečiu Krymo valdžia jį paskyrė kovoti su valdžios priešininkais ir vėliau pripažino, kad tik jo lanksti politika padėjo išvalyti pusiasalį nuo politinių priešininkų ir banditų gaujų. Dabar buvusį aukštą bolševikų partijos veikėją patį kaltino priklausius banditų gaujai ir įvykdžius teoristinį aktą. Nuosprendis – mirties bausmė. Ibraimovo palaikus slapta užkasė vietinio sovchozo (valstybinės žemės ūkio įmonės) lauke, kurį skubiai užarė traktoriais. 1928 metų pabaigoje teisė dar 63 asmenis, kaltinamus kontrrevoliuciniu veikimu politinėje partijoje „Mili Firka“, 58 nuteisė,  iš jų vienuolika – mirties bausme. 1990 metų vasarą Rusijos Federacijos aukščiausiasis teimas reabilitavo Ibraimovą. 1993 metais Odesos karinės apygardos prokuratūra nustatė, kad „63-ų proceso“ dalyvių kaltė nebuvo įrodyta, juos reabilitavo kaip politinių represijų Ukrainoje aukas.

Ibraimovo kaltė prieš bolševikus buvo ta, kad jis esą veikė nacionalistiniais interesais priešingai klasiniams. Kartu su Ibraimovu sušaudė jo bendražygį Mustafą Abdulą, buvusį Krymo draugijos totorių perkėlimui ir įkurdinimui remti sekretorių. Krymo ASSR vadovybė 1925 metais pateikė totorių emigrantų grąžinimo į pusiasalį planą, tačiau Maskva šiai repatriacijai nepritarė. Tada Krymo vadovybė ėmė kelti kaimiečius iš kalnų srities ir kurdinti tuščiose stepių žemėse. Tačiau šis žygis buvo priešingas Maskvos ketinimui atkraustyti į Krymą žydų šeimas iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos, telkti šiuos atsikėlėlius naujose žemės ūkio gyvenvietėse, kurios laikui einant galėtų išvirsti į žydų nacionalinę-teritorinę autonomiją.

SSRS vadovybė 1924 metais įkūrė žydų aprūpinimo žeme komitetą. 1926 metų pavasarį buvo patvirtintas planas per 10 metų naujose vietovėse apgyvendinti 100 tūkstančių žydų šeimų (500-600 tūkstančių žmonių). Pusę šių žmonių turėjo priimti Krymo ASSR 1927-1936 metais. Žydų perkėlimą į Krymą ir įkurdinimą rėmė Niujorke įsikūrusi didžiausia žydų labdaros organizacija „Džoint“ (Joint, American Jewish Joint Distribution Committee). Rusijoje jai nuo 1924 metų atstovavo korporacija „Agro-Džoint“, sutartyje su Rusijos Federacijos vyriausybe įsipareigojusi iki 1953 metų suteikti 9 mln. dolerių paskolą (doleriai tada buvo nepalyginti su dabartiniais). Tačiau „Krymo Kalifornijos“ projekto įgyvendinimas sekėsi šiaip sau, nors žydai pinigus mokėjo. 1932 metais Kryme gyvavo 86 žydų žemės ūkio gyvenvietės su 5 tūkstančiais šeimų, tačiau jų ne daugėjo, o mažėjo, nes žydų jaunimas patraukė geresnės dalios ieškoti  į miestus. „Krymo Kalifornijos“ projektą gaivino po Antrojo pasaulinio karo (irgi rezgėsi intrigos ir liejosi kraujas, bet tai – atskira tema).

Krymo neaplenkė prievartinė kolektyvizacija (1934 metais pavieniai valstiečiai tevaldė 3,8% ariamos žemės). 1930-1931 metais iš Krymo ištremta 4325 buožių šeimos (25-30 tūkstančiai žmonių), jų ūkius naikino ir kelerius paskesnius metus. 1937-1938 metais represijas patyrė dvasininkai, mokslo, kultūros, švietimo veikėjai. 1925 metais į Jevpatorijos rajoną iš Jeruzalės atvykusios 25 šeimos įkūrė komuną „Naujas kelias“, ten gyveno apie šimtas žydų ir visus juos 1939 metais sušaudė kaip sionistus – liaudies priešus (Бережанская Б.Б. Еврейские колхозы в Крыму // Евреи Крыма; очерки истории. – Симферополь-Иерусалим, 1997).

1917 metais Kryme gyveno 749 800 žmonių (41,2 % rusų, 28,7 % Krymo totorių, 8,6 % ukrainiečių, 6,4 % žydų, 4,9 % vokiečių, 2,9 % graikų, 1,6 % armėnų, 1,4 % bulgarų, 0,8 % lenkų, 0,7 % turkų).). 4 dešimtmetyje pusiasalyje iš 20 rajonų 6 buvo Krymo totorių nacionaliniai, 2 – vokiečių, 2 – žydų, ir 1 – ukrainiečių. 1939 metais Kryme buvo 1 123 800 gyventojų (49,6 % rusų, 19,4 % Krymo totorių, 13,7 % ukrainiečių, 5,8 % žydų, 4,5 % vokiečių, 1,8 % graikų, 1,4 % bulgarų, 1,1 % armėnų, 0,5 % lenkų). Kaip matome, Krymo totoriai jau nesudarė nė 1/5 pusiasalio gyventojų. Užtat rusų buvo pusė.

Vienus ištrėmė, kitus – atvarė…

1939 metais pusiasalyje gyveno 218 tūkstančių Krymo totorių. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, į Raudonosios armijos gretas buvo paimta apie 20 tūkstančių. 1944 m. gegužės 18-20 d. Stalino įsakymu iš Krymo ištrėmė visus ten likusius totorius – daugiau kaip 191 tūkstantį žmonių. Nukentėjo ir kitų tautybių žmonės: birželio 26 d. ištremta 15 tūkstančių graikų, 12 tūkstančių  bulgarų, beveik 10 tūkstančių armėnų ir karaimų; kiek vėliau išsiuntė dar 2 000 vokiečių (52 tūkstančius vokiečių iš pusiasalio deportavo dar 1941-ųjų rugpjūtį). Praėjus pusei metų nuo to, kai Krymo totorius atvežė į Uzbekiją, mirė 16 052 tremtiniai (Бекирова Г. Крымские татары. 1941—1991. Том 1. –  Симферополь, 2008). Mažiau žinoma badą SSRS buvus ir 1946-1947 metais, tada žuvo iki 1,5 mln. žmonių, tarp jų – apie 16 tūkstančių Krymo totorių (Эллман М. Голод 1947 г. в СССР// Экономическая история. Вып. 10. –  М., 2005). Skirtingais duomenimis, tremtyje iš viso žuvo nuo 15-25 % iki 46 % tremtinių; negausiai tautai – tikra katastrofa, genocidas.

Netrukus po Antrojo pasaulinio karo neliko ir autonominės respublikos – tik Krymo sritis. Per kelerius paskesnius metus neliko ir totoriškų, graikiškų, armėniškų, vokiškų vietovardžių. Pirmiausia pervardijo 11 rajonų centrų iš 26 ir 327 kaimus. Rinkinio „Krymo vietovardžiai“ (Санжаровец В., Бекирова Г. Топонимика Крыма 2011) autorių teigimu, 1948 metais pervardijo į rusiškus dar 1 062 gyvenamųjų vietovių pavadinimus ir ėmėsi gamtos objektų – kalnų, slėnių, upių, ežerų, įlankų, kyšulių, kuriems davė daugiau kaip 1 000 naujų vardų. Tik Juodosios jūros karo laivyno vadui, admirolui, įsikišus, paliko jūrlapiuose įrašytus pavadinimus, nes jų pakeitimas grėsė tarptautiniu skandalu… Paliko ir Sevastopolį su Simferopoliu – Jekaterina II teikė pirmenybę graikiškiems vardams (juk pagal vadinamąjį „Graikų projektą“ rusai turėjo nueiti iki buvusio Konstantinopolio, užimti sąsiaurius); vietoj Krymo chanato Jekaterina įsteigė Tauridės sritį, tačiau sovietams šis vardas netiko. Iš viso iš Krymo žemėlapio buvo pašalinta 1400 senųjų miestų ir kaimų vardų (devyni iš 10).

Dėl karo, nacistinės Vokietijos okupacijos ir sovietinių trėmimų Krymo gyventojų palyginti su prieškariniu laikotarpiu sumažėjo tris kartus – 1944 metų rudenį čia gyveno 379 000 žmonių. Kai kurios sritys – kalnai ir ir pietinė pakrantė, kur iki tol daugiausia gyveno Krymo totoriai, liko beveik tuščios; išnyko 184 kaimai (pridėjus vokiečių sunaikintus kaimus, iš viso neliko 311 gyvenviečių). 1944 m. rugpjūčio 12 d. Kremlius priėmė nutarimą „Dėl kolūkiečių perkėlimo (переселении) į Krymo rajonus“; planingas perkėlimas (paprasti žmonės jį vadino priverstiniu laisvanorišku) turėjo būti baigtas iki spalio 1 d. Sąžiningi ir darbštūs kolūkiečiai (kolektyvinių ūkių darbininkai) turėjo paspartinti derlingų žemių, sodų ir vynuogynų įsavinimą. Tačiau pirmiausia jie turėjo nuimti derlių, subrendusį be darbo rankų likusiuose pusiasalio laukuose ir soduose. Nutarimu buvusias totorių, bulgarų ir kitų iškeltųjų kolūkių žemes su esamais pasėliais ir želdiniais perdavė naujakurių kolūkiams amžinam naudojimui. Perkeltieji kūrėsi tremtinių sodybose dykai, tačiau jose likusius namų apyvokos reikmenis ir padargus turėjo… pirkti.

Iki 1945 metų pavasario iš Krasnodaro ir Stavropolio kraštų, Voronežo, Kursko, Orlovo, Tambovo, Rostovo, Kijevo, Vinicos, Žitomiro ir Podolsko sričių į Krymą persikėlė 17 tūkstančių šeimų – planą net šiek tiek viršijo. Kai kurie naujakuriai čia nepritapo ir grįžo, tačiau važiavo nauji kolonistai – priverstinai ir savo noru. Iš viso 1944-1960 metais į Krymą persikėlė 100 tūkstančių darbiningų naujakurių (История Крыма с древнейших времен до наших дней. – Симферополь, 2006). Įsteigta 200 naujų kolūkių.

Pirmaisiais posovietiniais metais sovietinis žurnalistas, vieno pagrindinių SSRS laikraščio „Izvestija“ redaktorius (1959—1964) Aleksejus Adžubėjus aprašė savo uošvio, Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo (valdė 1953-1964) kelionę į Krymo pusiasalį 1953 metais. Chruščiovas ten sutiko būrius atsikėlėlių. Žmonės skundėsi, kad čia neauga bulvės ir kopūstai vysta, trūksta maisto ir būstų. Tai ko važiavote? – klausė Chruščiovas. Atvarė. Apgavo, – dūsavo žmonės (Новое время. – 1992,  №6).

Sunkus ir ilgas grįžimas į tėvynę

1959 metais Krymo srityje gyventojų skaičius šiek tiek viršijo prieškarinį lygį – 1 201 500 žmonių (71,4 % rusų, 22,3 % ukrainiečių, 2,1 % žydų, 1,8 % baltarusių, 0,5 % bulgarų, 0,3 % lenkų). Krymo totoriai surašyme net neminimi, didžiąją gyventojų dalį sudaro rusai; kaimo vietovėse žmonių buvo vis dar mažiau negu prieš karą (100 tūkstančių). 7 dešimtmečio viduryje prasidėjusi dar viena migracijos banga buvo daugiau stichinė, važiavo geresnio gyvenimo ieškoti. Tas pats vyko ir devintajame dešimtmetyje, kai Rusijoje gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Važiavo jaunesni žmonės, energingesni ir įžūlesni – materialistai.

Pokarinės realijos, rašo mokslininkai savuoju stiliumi, iškėlė sovietinei vyriausybei būtinybę rinktis naują Krymo atstatymo strategiją. Ideologinių ir karinių doktrinų spaudžiami sovietiniai vadovai nutarė Krymą vystyti kaip karinį-strateginį regioną su dideliu teritorijos militarizavimo lygiu ir išvystyta karine – pramonine infrastruktūra (Шевчук А.Г., Швец А.Б. Политико-географический фактор эволюции крымской системы расселения населения в ХХ – начале XXI в.в. //Геополитика и экогеодинамика регионов. 2010. Вып.1). Be regimo Juodosios jūros laivyno, Kryme atsirado daug slaptų objektų. SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkams Krymas patiko kaip vieta, kur galima likti išėjus į atsargą.

1989 metais Kryme gyveno 2 430 500 žmonių (67,1 % rusų, 25,8 % ukrainiečių, 2,1 % baltarusių, 1,6 % Krymo totorių, 0,7 % žydų…). Kaip matome, pusiasalyje randasi Krymo totorių. Kitos ištremtos tautos ėmė grįžti į tėvynę 6 dešimtmečio pabaigoje, o Krymo totoriai – tik  nuo 1989-ųjų. Nors dar 1967 metais SSRS aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl totorių tautybės piliečių, gyvenusių Kryme“ pripažino, kad po Krymo išlaisvinimo iš fašistinės okupacijos 1944 metais tam tikros Kryme gyvenusių totorių dalies aktyvaus bendradarbiavimo su vokiečių grobikais faktai buvo nepagrįstai priskirti visiems Krymo gyventojams totoriams, tačiau Kryme jų niekas nelaukė. Tik po to, kai 1989 metais SSRS aukščiausioji valdžia Krymo totorių deportaciją pripažino neteisėta ir nusikalstama, nusikalstama, prasidėjo totorių grįžimas į savo istorinę tėvynę. 2001 metų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 243 tūkstančiai totorių, arba 45% mažiau nei jų ten buvo XVIII amžiaus pradžioje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

1990-ųjų birželio 12 d. Rusijos Federacija, tada dar vadinta socialistine, priėmė deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto; praėjus mėnesiui, nepriklausoma valstybe pasiskelbė ir Ukraina. Tų pačių metų rudenį abiejų valstybių vadovai, Borisas Jekcinas ir Leonidas Kravčukas, pasirašė susitarimą, kuriame sakoma, jog abi pusės gerbia viena kitos teritorinį vientisumą eančiose sienose. 1991 metų pabaigoje Ukrainoje įvykusiame referendume piliečiai turėjo atakyti į klausimą: ar pritariate Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktui? Kryme dalyvavo 67,7% rinkėjų, teigiamai atsakė  54,2%. Sevastopolyje dar daugiau — 57%. Įdomiausia, jog iš referendume dalyvavusių 97% Juodosios jūro laivyno žmonių 72% pasisakė už Ukrainos nepriklausomybę.

1999 metais įsigaliojo dar vienas Rusijos ir Ukrainos valstybių suitarimas. Abi pusės įsipareigojo gerbti viena kitos teritorinį vientisumą, taikiai spręsti ginčus, netaikyti jėgos ir negrasinti, nesiimti ekonominių ir kitokių spaudimo būdų, vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir visuotinai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.

Krymas nėra jokia ginčytina teritorija. Rusija seniai pripažino dabartinės Ukrainos sienas, – Rusijos tuometis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas 2008 metais. Prezidentai Jelcinas, Putinas, Medvedevas nuosekliai pasisakė dėl Krymo statuso, – pasakė 2011 metais Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Kiekvienas atsakingas politikas ir bet kuris normalus žmogus, gyvenantis Rusijoje ar kitoje šalyje, turi suprasti, kad Krymo priklausomybės klausimo reanimavimas – tai kraujas. Tai niekam nereikalinga.

2017.03.27; 14:01

2014-ųjų pavasarį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užgrobė Krymą lygiai taip, kaip tai 1783 metais padarė Jekaterina Antroji. Tikrai nerasime dešimt skirtumų. Tiesa, būsimasis generalisimas Suvorovas neslėpė, kieno įsakymus vykdo. Ir imperatorė nesakė tas žemes nuo amžių buvus rusų…

Šventinė SSRS šmėkla

Tomsko valstybinio universiteto rektorius gavo srities administracijos raštą, įpareigojantį  pasiųsti 500 studentų, dėstytojų ir kitų darbuotojų į kovo 18-ąją įvyksiantį mitingą Krymo susivienijimo su Rusija proga (воссоединение, tiksliai sakant, pakartotinis susivienijimas; kaip vokiečių: Wiedervereinigung). To reikia, aiškino rašte gubernatoriaus pavaduotojas, visos Rusijos akcijai palaikyti ir jaunimo patriotiniam auklėjimui. Tai pat prašė mitingo dalyvius aprūpinti plakatais. Pridėjo ir rekomenduojamų šūkių sąrašą, tarp trijų dešimčių randame, pavyzdžiui, tokius:

Svetimo mums nereikia, bet savo neatiduosime!

Putinas – Krymo ir Sevastopolio gelbėtojas!

Ačiū Putinui už Krymą ir Sevastopolį!

Kovo 18-oji – Didžios šalies Didi diena!

Kovo 18 – teisingumo Rusijoje diena!

Krymo sugrąžinimas – teisingumo triumfas!

Kremliui nepavaldi rusų žiniasklaida pranešė ir kitur buvus panašių valdžios žygių. Antai Maskvos technologinio instituto vadovybė ar pati sumanė, ar kieno paraginta numatė į mitingą pasiųsti 1 500 studentų ir dėstytojų. Maskvos valstybiniame universitete Krymo prijungimo metines ketinta pagerbti dideliu festivaliu, tačiau 2 300 studentų pasišiaušė sužinoję, kad esą šventę sumanė… jie patys.

Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupuoja Krymą. Focus.ua nuotr.

Vis dėlto iškilmės įvyko, politonline.ru pranešė, kad prie Maskvos valstybinio universiteto pagrindinių rūmų įvyko festivalis „Pavasaris“ (Весна), skirtas Pavasario sutikimui visoje Rusijoje ir, suprantama, susivienijimui su Krymu. Jame dalyvavo 150 tūkstančių piliečių. Tvarką palaikė 3 tūkstančiai policininkų, nacionalinės gvardijos karių ir draugovininkų. Mes atkūrėme istorinį teisingumą ir grąžinome tėvynainius į gimtąjį uostą. Viršum Krymo dabar visada plevėsuos Rusijos vėliava, – pasakė miniai Vladimiras Žirinovskis ir riktelėjo: – Todėl kad mūsų armija galingiausia pasaulyje! BBC duomenimis, Universiteto aikštėje muzikantų ir politikų klausėsi 10,5 tūkst. žmonių, patikrintų metalo detektoriais.

Dėl Tomsko (tarp kitko, šiame Vakarų Sibiro krašte XVII amžiaus pradžioje dar šeimininkavo totorių gentys), tai NTV pranešė, jog laukiama mitinge „Krymas mūsų“ (Крым наш) dalyvausiant apie 3 tūkstančius žmonių. Ne per daugiausia pusę milijono gyventojų turinčiam miestui. Į kiekvieno širdį neįlįsi, bet šiukšlių dėžėje paliktas plakatas (nuotrauka iš Maskvos) bylotų ne visus į mitingą ėjus su nuoširdžiu džiaugsmu. Prieš 230 metų į Krymą atvykusią Jekateriną iš atokiausių kaimų susirinkę totoriai sutiko su duona ir druska, tačiau tai buvo apsimestinė pagarba, nes nusilenkti (для принесения поклона) juos suginė policija imperatorės didžiai numylėtajam bendražygiui kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui paliepus (Известия Таврической Ученой Архивной Комиссии№ 11). Pasak legendos, ten buvusi net ne druska, o maltas akmuo… Ką jau kalbėti apie sovietinių laikų laisvanoriškas-prievartines demonstracijas…

Kaip Juodoji jūra teko rusų liaudžiai

Publicistinę mito „Krymas – tai nuo seniausių laikų rusų žemė“ (Крым – это исконно русская земля) versiją pasiūlė pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. 2104 m. kovo 18 d. Putinas pasakė Kremliuje kalbą, kuri 33 kartus buvo nutraukta plojimų ir truko 45 minutes. Tiesą sakant, prezidentas kalbėjo miglotai: reikia žinoti Krymo istoriją, žinoti, ką reiškė ir reiškia Rusija Krymui ir Krymas Rusijai. Kryme iš tikrųjų viskas persmelkta (пронизано) mūsų bendros istorijos ir pasididžiavimo… Visus tuos metus ir piliečiai, ir daug visuomenės veikėjų kėlė šitą temą, kalbėjo, kad Krymas – tai nuo amžių rusų žemė (исконно русская земля).

Ką reiškė Rusijai Krymas – daugiau mažiau aišku, o štai ką reiškė Rusija Krymui – paklauskite Krymo totorių. Ir su kuo bendros istorijos, dėl ko pasididžiavimo? Praėjus metams, žurnalistams aiškino: Krymas – tai ne kokia nesuprantama mums teritorija. Krymas – tai istoriškai rusiška, Rusijos (российская) teritorija su gyventojų rusų dauguma… Aš kalbėjau su kolegomis (Vakarų valstybių vadovais). Ir sakiau jiems tiesiai, kaip dabar sakau, visiškai atvirai, kad tai yra mūsų istorinė teritorija, ten gyvena rusai.

Tokio aiškinimo pakanka TV propagandoje ir komentatorių mūšiuose. Šių dienų rusų propagandistas Maksimas Kononenka rašo, jog 2014 metų pavasarį buvo ištaisyta didelė istorinė neteisybė. O tai, kad  pažangioji žmonija to nepripažįsta, tai velniop tą pripažinimą (Да чёрт с ним, с признанием этим). Kas jie tokie, kad mums reikėtų jų pripažinimo? Turime savo jūrą, savo palmes, savo rūmus, viduramžių tvirtoves ir antikos griuvėsius – irgi savus (russian.rt.com).

Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“ tekstas apie Krymo prijungimą imperatorės Jekaterinos II-osios 1783 m. balandžio 8 d. manifestu pradedamas tokiu sakiniu: Senaisiais laikais stepių klajoklių spaudimu Rusia buvo atkirsta nuo Juodosios jūros. Prezidento bibliotekos (veikia Sankt Peterburge, pavaldi Rusijos prezidento reikalų valdybai) internetinėje svetainėje, prlib.ru, apie tai rašoma: Manifestas buvo dėsninga kelis amžius trukusių Rusijos kovų dėl senųjų rusiškų žemių (исконно русских земель) susigrąžinimo ir patikimų prieigų prie Juodosios jūros baigtis.

Tiesa, pačiame manifeste nerasime nė žodžio apie paimtų žemių rusiškumą, taigi ir grąžinimą. Šitai po daugelio metų, XX amžiaus 6 dešimtmetyje, įstengė įžvelgti sovietiniai istorikai, suskatę uoliai visur ir visame kame ieškoti slaviškų šaknų; 1952 metais Maskvoje įvykusioje konferencijoje nustatytos naujos Krymo istorijos tyrimo ir dėstymo gairės. Daugumoje anksčiau rašytų Krymo istorijos veikalų esama daugelio principinių klaidų, – kirto istorikas Pavelas Nadinskis. Ir pasigyrė savo veikalu, kuriame esą pirmą kartą mėginama Krymo istoriją nušviesti teisingai – kaip senosios rusų žemės istoriją. Pasak jo, Krymo žemės net turkų-totorių valdymo laikotarpiu buvo rusų žemėmis. Jekaterina II-oji 1783 metais Krymo pusiasalį net ne Rusijos valdžion paėmė, kaip pati manifeste skelbė, o grąžino tikrajam šeimininkui – rusų liaudžiai (Надинский П.Н. Очерки по истории Крыма. Т. 1 – 3. Симферополь, 1951-1964).

Rusijos imperijos valdovė būtų neapsakomai nustebusi, jeigu kas būtų pasakęs tokius žodžius jai gyvai esant. Ji pati susirašinėjime su Potiomkinu tai vadino net ne paėmimu. Antai 1783 m. liepos 26 d. laiške praneša, kad Peterburge publika džiaugiasi žinia apie Krymo prijungimą: pačiupti – mums visada nepriešinga, o štai prarasti mes nemėgstame (Публика здешняя сим происшествием вообще обрадована, цапано — нам никогда непротивно, потерять же мы нелюбим).

Kolonizatorius ir Kryme kolonizatorius

O šit iki Antrojo pasaulinio karo sovietų istorikai, stropiai vykdydami Kremliaus valdovo Stalino nurodymą ryžtingai kovoti su didžiarusiškojo šovinizmo atgyvenomis, Rusijos imperiją vadino tautų kalėjimu, carus – kolonizatoriais. Tiesą sakant, jiems nereikėjo meluoti, nes to patvirtinimų netrūko pačių rusų istorikų veikaluose bei kituose anų amžių raštuose. Todėl drąsiai rašyta: Maskvos valstybė (Московское государство) pradedant XVI amžiumi atkakliai siekė užimti Juodosios jūros pakrantes ir paversti Krymą savo kolonija. Ir galiausiai tai padarė Jekaterina II po rusų-turkų 1768-1774 metų karo.

Sovietiniai istorikai dar nežinojo sąvokos „genocidas“. Pirmaisiais posovietiniais metais ją pavartojo Sankt Peterburgo istorikas Valerijus Vozgrinas (Возгрин В.Е. Исторические судьбы крымских татар. – M., 1992), vėliau išleidęs 4 tomų „Krymo totorių istoriją“ (История крымских татар). Pasak šio autoriaus, Rusijos imperija pavertė Krymo chanatą savo kolonija ir vykdė Krymo totorių genocidą, siekė ne tik ištrinti iš pasaulio etninio žemėlapio vieną iš Europos tautų, bet ir išnaikinti jos socialinių, kultūrinių, ekonominių papročių pėdsakus, dargi Krymo totorių istorinės tėvynės vietovardžius. Kai kurie autoriai, pripažinę, jog aneksija totorius įkinkė į žiaurų kolonijinį jungą, aiškino tai buvus, iš kitos pusės, mažesne blogybe, negu kentėti Turkijos priespaudą. Tokie samprotavimai, Vozgrino nuomone, net nevadintini moksliniais ir jais tesiekiama pateisinti imperinę ekspansiją į rytus, vakarus ir pietus nuo pradinės rusų etnoso įsikūrimo vietos.

2008-aisiais Sevastopolyje atidengė paminklą Jekaterinai Didžiajai, o 2015 metais ten turėjo iškilti ir 10 metrų aukščio monumentas kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui, tačiau iškilmės buvo vis atidedamos (neseniai sužinojome, kad Krymo prijungimo prie Rusijos iniciatoriaus skulptūrai Sevastopolyje rado kitą vietą – kur statys naują vyriausybinių pastatų rajoną). Ant Jekaterinos paminklo skaitome ištrauką iš įsako įkurti naują miestą ir uostą. Potiomkino paminklui geriausiai tiktų ištrauka iš laiško imperatorei, kuriame jis išsijuosęs giria Krymą – karo laivynui tinkamą ir šiaip gerą vietą. Šis pusiasalis būtų dar viskuo geresnis, jeigu mums pavyktų priversti totorius išeiti iš jo (еже ли мы избавимся татар навыход их вон). Daug yra tam būdų. Dievaži, jie neverti žemės, o Kubanė jiems gyventi tinkama (Екатерина II и Г. А. Потемкин. Личная переписка (1769-1791). – М., 1997). Žinoma, tokio įrašo nesulauksime.

Netekus žemės nemiela tėvynė

1860 metais Kryme lankėsi karo inžinierius generolas Eduardas Totlebenas, pašlovintas kaip vienas neseniai pasibaigusio Krymo karo didvyrių (jo vadovaujamus Sevastopolio bastionus anglai su sąjungininkais 1855 metais subombardavo, tačiau miestas galiausiai liko rusams, sutikusiems atsisakyti Juodosios jūros karo laivyno). Be karinių reikalų, generolas vykdė slaptą imperatoriaus Aleksandro II pavedimą ištirti Krymo totorių emigracijos į Turkiją aplinkybes. Totlebenas parašė carui ataskaitą, apie kurią viešai sužinota tik po trijų dešimtmečių, kai ją išspausdino Rusijos praeitį aprašinėjantis žurnalas (О выселении татар из Крыма в 1860 году //Русская старина Т. 78, 1893). Kalbėdamas apie pastarosios Krymo totorių emigracijos priežastis, generolas apžvelgė ir praeities dalykus.

Prieš 30 metų Kryme beveik nebuvo kitų žemdirbių, išskyrus laisvus totorius, ir nedaugelį asmenų, turėjusių sodus pietinėje pakrantėje bei upių slėniuose, – rašo Totlebenas. – Tuo tarpu dabar didesnė dalis žemės Kryme priklauso dvarininkams ir joje gyvenantys totoriai paversti beveik baudžiauninkais. Autorius tai laiko įrodymu, jog rusų didikai ir dvarininkai pasisavino totoriams priklausančias žemes, padedami valdininkų, kurie ir patys kaip reikiant pralobo.

Galima pridurti Krymo totorių apiplėšimą prasidėjus ne prieš 30 metų, o netrukus po pusiasalio užgrobimo, kai imta dalyti chano ir jau su pirmąja emigracijos banga pasitraukusių Krymo totorių žemes (taip pat krikščionių, Jekaterinos II iškeltų iš Krymo pusiasalio dar 1779 metais). Su tuščiomis žemėmis naujieji savininkai grobė ir likusių vietinių gyventojų sklypus. Pasak Totlebeno, nemokantys rusiškai, nežinantys svetimų įstatymų ir nuosavybės dokumentų neturintys totoriai buvo visiškai priklausomi nuo valdininkų sauvalės. Patiklius čiabuvius vertė pasirašinėti popierius, kurių tikrąją prasmę jie sužinodavo tik teismuose netekę savo nuosavybės, dažnai po daugelio metų.

Žemių grobimo pavyzdį parodė pats Krymo užkariautojas Potiomkinas, pirmiausia, kaip rašo rusų autoriai, paėmęs sau (забрав для себя) 86 460 dešimtines (1 dešimtinė – tai 1 hektaras su menku trupučiu) derlingiausių žemių Novorosijos gubernijoje, nusitaikė į gražiausią Krymo vietovę – Baidaros slėnį. Po netikėtos jo mirties (1791) 12 kaimų su 900 totorių kiemų, pievomis ir žūklės vietomis, sodais, malūnais, miškais, tame slėnyje esančiais, javais, gyvuliais, paukščiais ir su visu turtu, tiek kaimiečių, tiek ponų, atiteko Nikolajui Mordvinovui, Juodosios jūros laivyno kūrėjui, kurį Jekaterina II apdovanojo dešimtinėmis būsimojo kurorto – Jaltos vietoje dar 1794 metais (leido pačiam pasirinkti). Baidaros slėnis vadinamas Krymo Šveicarija. 2016 metų pavasarį žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinelė, jog Sevastopolio gubernatorius pasiūlė šiame slėnyje skirti žemės sklypą pramogų parkui, kurį statysianti Arkadijui Rotenbergui priklausanti bendrovė (anot „Forbes“ rusiško leidinio, brolių Rotenbergų turtas siekia $2,95 milijardo, jie priklauso artimiausiai prezidento Putino aplinkai).

Potiomkino asmeniniam sekretoriui teko „tik“ 57876 dešimtinės… 1816 metais Senato siųstieji tikrintojai nustatė, kad Kryme pusvelčiui išdalyta 500 tūkst. dešimtinių (daugiau kaip 1/5 visų žemių) rusų didikams, dvarininkams, taip pat dvarininkų teises įgijusiems Rusijai parsidavusiems Krymo totorių didžiūnams; nenuskriaudė savęs ir visa tai tvarkę valdininkai. 4 dešimtmetyje imperatorius Nikolajus I padovanojo savo žmonai dvarą Krymo pietinėje pakrantėje. Trijų paskesnių Rusijos carų šeimos vasaras leido Livadijos rūmuose, išgarsėjusiuose pasaulyje 1945 metų pradžioje, kai čia įvyko trijų sąjunginių valstybių vadovų Krymo (Jaltos) konferencija. Beje, archyvuose išlikę dokumentai liudija, jog  Aleksandro II žirgams šerti buvo nuomojama į užsienį pabėgusių totorių žemė.

1877 metais išaiškėjo: valstybinių žemių Kryme nelikę nė 13% , o privačios sudaro 81%, iš jų dvarininkų – 57,5%. Iš XIX amžiaus pradžioje Krymo totorių valdytų apie 600 tūkst. dešimtinių žemės amžiaus viduryje jų nuosavybėje buvo likusi pusė, o XX amžiaus pradžioje – vos apie ketvirtadalis; XIX amžiaus viduryje tarp Krymo čiabuvių bežemiai sudarė 52%,  XX amžiaus pradžioje – 64% (Кабузан В.М. Эмиграция и реэмиграция вРоссии XVIII-XX вв. – М., 1998).

Sovietiniai istorikai Krymo totorių prievoles chanų valdžioje laikė irgi priespauda: reikėjo atiduoti dešimtą dalį derliaus, eiti lažą 5-8 dienas per metus. Rusų dvarininkai, pasiglemžę čiabuvių žemes, savo nuosavybe, senu papratimu, ėmė laikyti ir juos pačius, be to, dar didesniais beteisiais negu tikrieji baudžiauninkai, nes buvo svetimos kilmės ir tikėjimo. Įžūliausias žemių grobėjas, tas pats Mordvinovas, stojo piestu sužinojęs norint valstiečiams grąžinti chano laikų prievoles. Kada Krymas priklauso Rusijai, – piktinosi būsimasis grafas, – neleistina rusų liaudžiai taikyti įstatymus iš chano knygų. Be to, mažų prievolių už nuomojamą žemę įteisinimas gali pasitarnauti tinginystei skatinti, visada žalingai. (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией//Сборник „Крым“. Ч. 1-я, 1930).

Kolonistų antplūdis

Ypatingosios komisijos ginčams dėl žemės nagrinėti nario Pavelo Sumorokovo duomenimis, 1783-1800 metais Krymą paliko iki 300 tūkstančių totorių (Сумароков П. Досуги крымского судьи или второе путешествие в Тавриду. Ч. 1. – СПб, 1803). 1854-1862 emigravo 192,4 tūkstančio (Кабузан В.М. Эмиграция…). Keturiose apskrityse jie apleido 687 kaimus, iš kurių 315 visiškai ištuštėjo. Vargu ar kruviniausias karas, ar visuotinis badas, ar pasaulinis maras galėjo per tokį trumpą laiką taip ištuštinti kraštą kaip pačios administracijos paskatintas totorių išsikraustymas, – rašė minėtasis Totlebenas. 1874 metais totorių jaunimas bėgo iš Krymo nuo visuotinės karo prievolės. Apie 30 tūkstančių Krymo totorių paliko pusiasalį per 1877-1878 metų rusų-turkų karą ir po jo…

Rusų istoriko ir demografo Vladimiro Kabuzano apskaičiavimu, XVIII amžiaus I ketvirtyje Krymo pusiasalyje gyveno 444 tūkstančiai totorių (95 % visų gyventojų), o 1793 metais – jau keturis kartus mažiau, nors ir šiuo metu jie sudarė akivaizdžią daugumą – daugiau kaip 87%. 1793 metais revizija parodė Kryme apsigyvenus 6,4 tūkstančio rusų, tarp jų į valstiečius (dirbančius valstybinę žemę) įrašytus atvykėlius iš užsienio, tai yra pabėgėlius baudžiauninkus, didžiarusius dezertyrus ir atsargos kareivius (Водарский Я. Е., Елисеева О. И., Кабузан В. М. Население Крыма в конце XVIII – конце XX веков. – М., 2003). Iškart po manifesto paskelbimo Potiomkino įsakymu Kryme buvo palikti gyventi dviejų pulkų kareiviai, jiems leido atsikviesti čionai savo šeimas. Į Krymą vežė sutikusias už kareivių tekėti merginas ir našles, viengungiai ėmė į žmonas ištraukusias iš kareiviškos kepurės jų vardus…

1795 metų gyventojų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 156 400 žmonių (87,6 % Krymo totorių, 4,3 % rusų, 1,9 % graikų, 1,7 % romų, 1,5 % karaimų, 1,3 % ukrainiečių, 0,8 % žydų, 0,6 % armėnų, 0,1 % vokiečių, 0,1 % bulgarų). XVIII amžiaus pabaigoje-XIX amžiaus pirmoje pusėje Tauridės gubernijoje atsirado užsienio kolonistai: rusų pusėje karuose su turkai dalyvavę graikai, iš Osmanų imperijos pabėgę bulgarai ir galiausiai vokiečiai (1798 metų pradžioje Jekaterina paskelbė manifestą dėl užsienio kolonistų įkurdinimo Kryme). Dvarininkai gabenosi savo baudžiauninkus. Anot vieno amžininko, Tauridės gubernatorius Borozdinas, šeimininkavęs 1807-1817 metais, labiau žiūrėjo ne krašto žmonių reikalų, o Kryme jam tekusių dvarų gėrovės. Jis perkėlė į savo valdas 1 000 savo baudžiauninkų, o vietiniams nesiteikė žemės nė išnuomoti. Kryme telkėsi pabėgę baudžiauninkai, Jekaterinos II atleisti nuo bausmės (1784). Vis dėlto atsikėlėlių daugumą sudarė Rusijos gubernijų rusai ir ukrainiečiai valstiečiai (gaudavo po 8-12 dešimtinių).

1864 metais, po antrosios Krymo totorių emigracijos bangos, pusiasalyje gyveno 198 700 žmonių (50,3 % Krymo totorių, 28,5 % rusų ir ukrainiečių, 6,5 % graikų, 5,3 % žydų, 2,9 % armėnų, 2,7 % vokiečių, 1,7 % karaimų, 1,6 % bulgarų). Vėliau į Krymą patraukė geresnio gyvenimo ieškoti iš baudžiavos išlaisvinti valstiečiais. 1897 metais čia gyveno 546 700 žmonių (35,6 % Krymo totorių, 33,1 % rusų, 11,8 % ukrainiečių, 5,8 % vokiečių, 4,4 % žydų, 3,1 % graikų, 1,5 % armėnų, 1,3 % bulgarų, 1,2 % lenkų, 0,3 % turkų).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ne vienoje vietoje rusų raštuose rasime parašyta: tūkstančiai Krymo totorių iš pusiasalio išsikraustė patys (ушли сами). Tačiau toli gražu ne visi taip manė. Štai viename amžininko straipsnyje nurodoma tokia Krymo totorių emigravimo į Turkiją priežastis: Valdžia norėjo išplėšti Krymą iš totorių rankų ir apgyvendinti jame stačiatikius (Левицкий Г. П. Переселение татар из Крыма в Турцию // Вестник Европы. – 1882, № 10).

1833 metais Kryme rusų valdžia surinkusi sudegino totoriškas knygas ir rankraščius – metraščius, literatūros, istorijos, filosofijos veikalus (Кричинский А. Очерки русской политики на окраинах. Часть I: К истории религиозных притеснений крымских татар. Баку, 1919).

Kaip matyti iš knygos pavadinimo, autorius Krymo totorių religinę priespaudą laiko ištisa istorija). Beje, publicistas ir istorikas Leonas (Arslanas) Kričinskis gimė Vilniuje, kartu su kitu Vilniaus krašto totoriumi Motiejumi Sulkevičiumi 1918-1920 metais dalyvavo dviejų neilgai tvėrusių nepriklausomų respublikų – Krymo ir Azerbaidžano vyriausybių veikloje.

Bolševikams užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metais buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų.

Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo. Tačiau netrukus viskas ėmė keistis.

(Bus tęsinys)

Focus.ua nuotr.

2017.03.21; 20:09

krymo_totoriai

Sausio viduryje Krymo aukščiausiasis teismas pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje šeši Krymo totoriai kaltinami 2014 m. vasario 26 d.sukėlę riaušes Simferopolyje, prie Krymo Autonominės Respublikos Aukščiausiosios rados.

Tą dieną prie Krymo parlamento rūmų, Simferopolyje, susirinko apie 15 tūkst. žmonių – Ukrainos suvereniteto šalininkai, daugiausia Krymo totoriai, ir partijos„Ruskoje jedinstvo“ (Rusų vienybė) aktyvistai, reikalaujantys Krymo atsiskyrimo nuo Ukrainos. Nepripažintos Krymo respublikos prokuratūros duomenimis, totoriai sukėlė riaušes, kurių metu rusų pusėje du žmonės žuvo ir 79 nukentėjo.

Continue reading „Kaip Krymo totoriai dar iki aneksijos nusikalto Rusijai“

Portalas KAVKAZCENTER.COM š.m. kovo 18 d. pranešė, kad Kaukazo Emyrato Emyras Dokku Abu Usmanas tapo šachidu (žuvo). Jį pakeitė Šeichas Ali Abu-Muhammadas. Portalas remiasi oficialiu Kaukazo Emyrato vadovybės pareiškimu.

KAVKAZCENTER.COM rašo: Dokku Abu Usmanas išėjo į Džihadą 1994 metais, kai tik sužinojo apie  Rusijos kariaunos įsiveržimą į Čečėniją. Jis metė savo pelningą verslą Rusijoje ir grįžo namo.

Nuo to laiko Dokku Abu Usmanas tik kartą, 2000 metų pradžioje dėl sunkaus sužeidimo, buvo priverstas keliems mėnesiams palikti Čečėniją. Po gydymo jis sugrįžo ir tęsė Džihadą.

Continue reading „Emyras žuvo – tegyvuoja Emyras“

Ne vienas analitikas prognozuoja, kad geriausiu atveju konfliktas Kryme, kurį organizavo Kremlius, bus ilgiems metams užšaldytas, panašiai, kaip Padnestrėje, ir Ukraina su tokiu konfliktu gali ilgam laikui palaidoti viltis būti priimtai į NATO.

Ypač, jei konfliktą stebės ir išvadas darys liūdnai pagarsėjusi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), labai nedaug kur pasiekusi teigiamų rezultatų. Beje, dar klausimas ar Rusija leis jai iš viso atvykti į Krymą.

Pažymėtina, kad Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas paskelbė staigiai kuriantis kompaniją, pastatysiančią tiltą per Kerčės sąsiaurį. Be Ukrainos vyriausybės žinios. Matyt, jis Kryme jau šeimininkas.

Blogiausias variantas – etninis išvalymas. Kaip tai įvyko Kalnų Karabache, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Kol kas tokios pabaigos grėsmė Kryme labai didelė.

Continue reading „Keletas pamąstymų apie Ukrainos ateitį“

Kovo mėnesį Briuselyje, vienoje Europos Parlamento salėje, vyko tarptautinė konferencija „Dovydas ir Galiotas: mažos tautos, valdomos totalitarinių režimų“ („David and Golliath: Small nations under the totalitarian rule“) pagal bendro Europos projekto „Susitaikymas Europos istorijose. Kad geriau suprastume bendrą Europos istoriją“ programą.

Konferencija buvo surengta žymios latvių politikės, Europos Parlamento deputatės, profesorės, Europos tautų partijos (Krikščionių demokratų) grupės Biuro narės Inesos Vaiderės iniciatyva.

Continue reading „Europos Parlamente – tarptautinė konferencija „Mažos tautos, valdomos totalitarinių režimų““

t_00

Lietuvos totorių bendruomenių pirmininko dr. Ado Jakubausko vadovaujami totoriai praėjusį šeštadienį Raižiuose surengė įsimintiną šventę. Alytaus rajonui priklausančiame Raižių kaime mūsų totoriai pastatė paminklą, skirtą Vytauto Didžiojo garbei bei 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms atminti.

Paminklas Raižiuose pastatytas specialiai. Raižiai – viena seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių, kur dar stovi sena mečetė ir įsikūrusi totorių bendruomenės būstinė. Paminklas Vytautui Didžiąjam pastatytas totorių iniciatyva ne tik todėl, kad šis prieš šešis amžius totorius įkurdino Lietuvoje. Vytautas Didysis totorių gerbiamas ir todėl, kad totoriai kartu su lietuvių ir lenkų pulkais sumušė kryžiuočių ordas Žalgirio lauke.

Continue reading „Lietuvos totoriai Raižiuose pastatė paminklą Vytauto Didžiojo garbei“

video_cip

Kaip, kodėl ir kada iš savo gimtųjų žemių buvo ištremti Krymo totoriai? Kodėl Krymo totorių deportacija – viena žiauriausių ir barbariškiausių? Ar tiesa, kad Josifas Stalinas asmeniškai nekentė Krymo totorių? Kiek Krymo totorių žuvo tremtyje? Kaip  gyvybes išsaugojusiems  totoriams pavyko atsispirti asimiliacijai? Ar būtent religija jiems padėjo išlikti savimi ir iškęsti baisiausias negandas? Kodėl šiandien jie bet kokia kaina trokšta sugrįžti į gimtąjį Krymą? Kodėl Krymo totoriams Krymas yra pati gražiausia žemė pasaulyje?

Videostudijos “SLAPTAI” svečias – Vilniuje viešintis Krymo totorių Pasaulinio Kongreso prezidentas Refat Čubarov. Pokalbis vyksta rusų kalba.

Continue reading „Krymo totoriai geriausiai jaučiasi gyvendami Kryme“