Etikos klausimai
Atsakomybė dėl to, kad prieš metus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui paramą reiškęs rusų reperis Morgenshternas penktadienį pasirodys „Compensa“ koncertų salėje, turi tekti renginio organizatoriams, kurie yra privatūs subjektai, teigia kultūros ministras Simonas Kairys. Ministras akcentuoja taip pat praktiškai nematąs galimybių, kad reperis galėtų būti įtrauktas į Lietuvoje nepageidaujamų asmenų sąrašus.
„Tai yra dvi klausimo pusės. Tai, pirmiausia, tokiu atveju, kadangi koncertas vyksta ne kažkokioje valstybei ar savivaldybei priklausančioje scenoje, o šiuo atveju privačioje „Compensa“ arenoje ir organizatoriai tai yra privatus subjektas, tai mes neturime tokios galimybės atmesti kažkaip tą repertuarą“, – žurnalistams trečiadienį teigė S. Kairys.
Ministras skeptiškai vertina ir galimybę reperį Morgenshterną įtraukti į Lietuvoje nepageidaujamų asmenų sąrašą.
„Yra kitas kelias, be abejo, svarstyti ir kreiptis dėl vieno ar kito atlikėjo, kad jis būtų įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą, bet jau turint patirties ir matant, kiek, pavyzdžiui, tas pats atlikėjas pasisakymų yra padaręs ir palaikant Ukrainą, ir kai kurių kūrinių išleidęs, tai matome, kad tas toks teisinis ginčas būtų tikrai neperspektyvus ir ne valstybės naudai“, – sakė ministras.
„Kiek mes tarėmės su Užsienio reikalų ministerija, kad tiesiog nebūtų tokio pagrindo. Aš tikrai nenoriu advokatauti šiam atlikėjui, bet, objektyviai žiūrint, mes irgi nepatikrinsime gi žmogaus įsitikinimų, neįlįsime į jo vidų. Bet po įvairių pozicionavimusi su Rusija, tai jis visgi iš tos Rusijos pasitraukė, yra nemažai šaltinių, kur jis išreiškė nuomonę neigiamą apie tai, kas vyksta Ukrainoje“, – taip pat pažymėjo jis.
Pasak jo, dėl koncertų, kuriuose pasirodo panašių klausimų keliančios Rusijos žvaigždės, atsakomybė turėtų tekti privatiems organizatoriams.
„Valstybė jau tikrai daug padarė ir dabar labai daug priklauso nuo privačių subjektų, jų empatijos, nuomonės, įsitikinimų, rizikų vertinimų, galų gale kažkokio prestižo ir panašiai. Ir čia jau ta atsakomybė vis tiek tenka jau privačiam renginių organizatoriui ir tai visuomenės daliai, kuri klauso tokios muzikos, eina į tokius koncertus“, – pažymėjo S. Kairys.
Kaip skelbė LRT radijas, Rusijos reperis Morgenshternas prieš metus teigė V. Putiną gerbiantis dėl to, nes jo bijo visas pasaulis. Tuo tarpu karo Ukrainoje metu reperis dainavo Rusijos armijai įkvėpti sukurtą dainą „Ja russkij“, o paklaustas, kam priklauso Krymas, atlikėjas išsisukinėdamas aiškino, kad tai Ukrainos vadžios primestas klausimas ir dėl jo neverta kvaršinti galvos.
Scenoje – Vaidas Vyšniauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kultūros ministras Simonas Kairys nesupranta, kaip galima koncertuoti artimai Baltarusijos autoritarinio lyderio Aliaksandro Lukašenkos aplinkai, kai Rusijos karas Ukrainoje vyksta jau dešimtą mėnesį. Taip ministras reagavo į operos solisto Vaido Vyšniausko pasirodymą Minske surengtame koncerte.
Pasak S. Kairio, tokių atlikėjų kaip V. Vyšniausko sprendimai yra nulemti asmeninės moralės ir sąžinės jausmo, todėl, jo manymu, jokios Kultūros ministerijos rekomendacijos susilaikyti nuo pasirodymų ir gastrolių Baltarusijoje situacijos nekeistų.
„Man nesuprantama, kaip dešimtą karo mėnesį kažkam dar reikia rekomendacijų, aiškinimų ir kitų dalykų, kad ne šiaip važiuoti už sienos įsigyti kruopų, dyzelino ar kitų dalykų, bet kad važiuoti iš esmės linksminti mūsų priešo Lukašenkos aplinką“, – antradienį Seime vykusio Vyriausybės pusvalandžio metu teigė ministras.
Jis pastebėjo, jog koncertas, kuriame dalyvavo V. Vyšniauskas, buvo organizuojamas Rusijos lyderio Vladimiro Putino vizito į Minską išvakarėse.
„Dėl ko tas koncertas buvo suorganizuotas – kitą dieną atvyksta pats ponas Putinas. Mano galva, čia jokios rekomendacijos nepadės, čia yra visiškai žmogaus sąžinės, moralės, empatijos trūkumo nulemti pasirinkimai“, – konstatavo jis.
Ministras sukritikavo ir paties operos solisto laikyseną – pasak S. Kairio, V. Vyšniauskas turėtų aiškiai išdėstyti savo poziciją ir atsakyti į visuomenei kilusius klausimus.
„Visada galima prisidengti šventais dalykais, Biblija ir viskuo. O čia tiesiog reikėtų paaiškinti, kas lėmė tokį pasirinkimą“, – sakė S. Kairys.
Opozicijos atstovo Aido Gedvilo paklaustas, kaip vertina eilės teatrų, taip pat ir Nacionalinio Operos ir baleto teatro vadovo Jono Sakalausko pareiškimus, jog V. Vyšniauskas nebėra pageidaujamas, ministras S. Kairys pažymėjo, jog apsispręsti dėl atlikėjų yra renginių organizatorių prerogatyva.
„Įvairūs renginių organizatoriai, koncertinės įstaigos, dėliodamos savo programas ir repertuarą, jos vertins, kiek tokį solistą yra rizikinga ar nerizikinga kviesti, nes visuomenė ir žiniasklaida kels klausimus, kaip sugebėta užlipti pas Lukašenką ant scenos, ar pas mus toks asmuo yra pageidaujamas“, – kalbėjo ministras.
ELTA primena, kad pirmadienį visuomenininkas Andrius Tapinas socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino informacija apie operos solisto V. Vyšniausko pasirodymą Minsko Didžiajame teatre. Užsienyje žinomas kaip Kristian Benedikt, gruodžio 18 d. operos solistas Baltarusijoje dalyvavo „Gala operos“ koncerte. Tenoras atliko Otelo ariją iš Dž. Verdžio operos „Otelas“.
Antradienį atlikėjas sureagavo į viešojoje erdvėje kilusią diskusiją dėl jo pasirodymo. Nors nepateikė koncerto Baltarusijoje motyvų, savo „Facebook“ paskyroje V. Vyšniauskas atsiprašė ir paprašė atleidimo.
„Pirmiausia, aš noriu visų atsiprašyti ir paprašyti atleidimo dėl susiklosčiusios situacijos. Antra, aš pažadu: tikrai parašysiu visas savo mintis, motyvus ir priežastis, bet kiek vėliau. Nes dabar noriu, kad visi išsisakytų iki galo. Juk vis vien verdiktai paskelbti ir aš esu pasmerktas net neišklausytas…“, – socialiniame tinkle rašė V. Vyšniauskas.
Rusijos propagandistai
Kultūros ministras Simonas Kairys atkreipia dėmesį, kad tiek Lietuvai, tiek ir kitoms Europos Sąjungos valstybėms kol kas nepavyksta visiškai apriboti prieigą prie uždraustų propagandinių rusiškų bei baltarusiškų kanalų. Pasak ministro, problema yra tai, kad šie kanalai ir toliau yra pasiekiami satelito pagalba.
„Dėl šio klausimo mes kovojame ir Europos Sąjungos mastu. Nes čia buvo ne per seniausiai ir neformali Europos Sąjungos ministrų taryba, dabar laukia jau ir formali taryba. Tai čia bandome tuos klausimus kelti, nes taip, Europos Sąjunga džiaugiasi užblokavus „Sputnik“ ir „Russia Today“, bet iš esmės visi tie kanalai yra pasiekiami satelito pagalba be jokių problemų“, – „Žinių radijui“ sakė S. Kairys.
Ministro teigimu, dėl to su analogiška problema susiduria ir Lietuva.
„Stebime, kad Telia ir panašių tiekėjų pasirinkime nebelieka šių rusiškų kanalų, bet irgi yra ta tendencija, kad žmonės tada persijunginėja į satelitą ir ten pradeda žiūrėti“, – atkreipė dėmesį jis.
S. Kairio teigimu, šios problemos sprendimas yra komplikuotas, nes prieiga prie šių kanalų satelito pagalba vyksta per Prancūzijai priklausančią platformą „Eutelsat“.
„Iš esmės viskas vyksta per tokią platformą „Eutelsat“, platformą, kuri jau yra Prancūzijos subjektas. Ir čia Europos Sąjunga vis dar bando tokiu lėtesniu būdu, bet kalbėtis su „Eutelsat“, kad kažkaip galėtų tų kanalų nebebūti. Bet procedūra yra ilga ir čia man dar sunku prognozuoti, į ką tai pavirs“, – teigė S. Kairys. Kaip apsisaugoti nuo Kremliaus propagandos? Slaptai.lt nuotr.
Ministras atkreipia dėmesį, kad Rusija taip pat satelito pagalba rusiškais kanalais skleidžia propagandą ir Ukrainoje.
„Pažiūrėkime, kaip elgiasi pati Rusija. Irgi turi pavyzdžių tame pačiame Chersone ir kitose teritorijose, kur ji bombarduoja iš esmės televizijos bokštus, visą kitą infrastruktūrą reikalingą tam televizijos signalui plisti. Ir vietoje to tada satelite yra užblokuojami ukrainietiški kanalai ir Ukrainos teritorijoje vėl yra skleidžiama ta rusiška propaganda rusiškais kanalais. Tai ši problema yra didesnė nei mes įsivaizduojame“, – sakė jis.
Visgi S. Kairys atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje satelito signalu naudojasi 4 proc. gyventojų, o tai, pasak ministro, yra palyginus nedidelis skaičius.
Kultūros ministras Simonas Kairys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Vasario 24-ąją Kremliui pradėjus invaziją į Ukrainą, kultūros ministras Simonas Kairys tvirtina, kad Putino režimas, apnuodydamas piliečių protus, kultūrą sėkmingai išnaudojo paruošdamas „dirvą“ invazijai. Dėl šios priežasties, akcentuoja jis, šiuo metu kalbėti apie tolimesnį bendradarbiavimą su Rusijos meno atstovais būtų naivu.
„Karas yra karas, todėl posakis, kad, kai ginklai žvanga, mūzos tyli, turi pagrindo“, – interviu Eltai teigė S. Kairys.
Ministras taip pat sukritikavo viešojoje erdvėje pasigirdusius nuogąstavimus, esą kultūrą būtina atskirti nuo politikos. Jo teigimu, diskusijų dėl ribojimų ir žodžio laisvės kyla ir tarptautiniu lygmeniu, tačiau žodžio laisvė, akcentuoja ministras, negali būti vertybė, jei ji yra pastatyta ant melo pagrindų.
– Ministre, jau daugiau nei dvi savaites kalbama apie tai, kaip karas pakeitė pasaulio geopolitiką ekonomiką, socialinį klimatą, o kokį poveikį, jūsų vertinimu, tai turi Lietuvos ir pasaulio kultūrai?
– Vienareikšmiškai vasario 24 dieną pasaulis pasikeitė. Manau, apsimesti ar to nesuprasti, arba bandyti bėgti nuo klausimų, ką mes patys padarėme ir ko nepadarėme, kad vasario 24-oji neišauštų tokia, kokia išaušo, yra klausimas mums patiems. Mes turbūt per ilgai buvome užsiliūliavę, per ilgai, sakyčiau, tingėjome galvoti, kas vyksta su mūsų didžiąja kaimyne ir toks tingumas, ta patogi laikysena, nekalbu tik apie kultūrą, kalbu absoliučiai apie visus sektorius, atvedė mus ten, kur dabar ir esame. (…)
– Galime pastebėti, kad po V. Putino invazijos valdžia atsisako bendradarbiavimo su Rusijos menininkais. Teatrai, kino festivaliai atšaukė Rusijos spektaklius ir kitus renginius. Bet, vis dėlto, viešojoje erdvėje atsiranda pasvarstymų esą kultūrą būtina atskirti nuo politikos. Tarkim, V. Tomaševskis, kuris tariasi atstovaująs rusų bendruomenę, sako, kad sprendimas uždaryti rusiškus kanalus nepagrįstas ir turintis daugiau žalos nei naudos. Kaip jūs pats manote, ar politika ir kultūra karo kontekste turėtų būti atskirta?
– Politiką nuo kultūros įmanoma atskirti tik demokratiniame pasaulyje, kai žmonės yra laisvi savo pasirinkimuose, savo nuomonėje. Deja, tas atskyrimas priklauso ir ne nuo pačių kultūros žmonių. Tokios šalys kaip Rusija, kaip Putino režimas, kultūrą labai sėkmingai išnaudoja apnuodydami, pirmiausia, mūsų protus, mūsų veiksmus, nuomones, paruošdami dirvą invazijai, kai kariuomenė ateina ne tik į mūsų protus, bet su ginklu kėsinasi į mūsų gyvybes. Tad aš neįsivaizduoju, kaip galima to nematyti, būti tokiems naiviems ir to nesuprasti. Ir, manau, kad šitas karas kaip niekada išryškino, ką reiškia minkštoji galia.
Vladimiras Putinas. Išsigimėlis
Ir karas Ukrainoje… Nors jo pradžia yra vasario 24-oji, bet labai kryptingas ir nuoseklus darbas vyko nuo pat 2014 metų. Ne be reikalo buvo įvairūs atlikėjai ar kiti menininkai vežami į okupuotas Rusijos teritorijas Ukrainoje, į Krymą, į Donbasą. Galų gale, net pandemijos laikotarpiu buvo privalu Kultūros ministerijai derinti įvairių menininkų iš Rusijos įvažiavimą į Lietuvą ir labai aiškiai matėme, kad mes nekalbame apie disidentus, apie kovotojus už laisvę, mes kalbame iš esmės didžiąja dalimi apie popkultūrą, mažesne dalimi ir apie didžiąją kultūrą, bet, iš esmės, tendencija tokia, kad pasirenkamos ir valstybei svarbios datos, ir tie renginiai, koncertai, į kuriuos norima atvažiuoti, jie irgi ant didžiulio klaustuko ribos. Tad mes tikrai jaučiame labai kryptingą Putino režimo darbą, pasitelkiant ir kultūros žmones. Ir, aš labai tikiu, kad dabar jau mes pradėsime šituos dalykus vertinti visiškai kitaip.
O sureaguojant į tai, ką sako ponas Tomaševskis. Aš tiesiogiai į jo mintis nenorėčiau reaguoti, nes nemanau, kad jis tiesiogiai kažką labai atstovauja. Ši situacija yra labai svarbi tuo, kad mes iš naujo turime pervertinti savo supratimą apie vieną ar kitą vertybę. Paminėjote tuos pačius rusiškus ar baltarusiškus kanalus… Tikrai vyksta ir ES lygmeniu daug diskusijų, kur čia propaganda, kur žiniasklaidos laisvė. Bet juk esminis dalykas, kad minties, žodžio, žiniasklaidos laisvė negali būti vertybė, jei ji yra pastatyta ant melo pagrindų.
– Sugrįžtant prie bendradarbiavimo su Rusijos menininkais, minėjote, kad pradėsime dalykus vertinti kiek kitaip. Panašu, kad jau dabar tai ir darome – imamės prevencinių priemonių. Tarkim, R. Šimašiaus teigia, kad Vilnius „apsivalo“: nutraukiami ryšiai su buvusiais partneriais Baltarusijoje ir Rusijoje, miestas atsisakys kontraversiškai vertinamų renginių. Tai, klausimas, kaip po tokio „apsivalymo“ atrodys rusiškos kultūros pulsavimas tiek Lietuvoje, tiek pasauliniu lygmeniu?
– Pirmiausia, mes negalime nei priešinti visuomenės tautybės pagrindu, nei laikyti Lietuvoje gyvenančių rusakalbių ne lietuviais ar priešais. Taip tiesiog negali būti. Integracija, dialogas su jais turi būti dar tvirtesnis. Šlykšti sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet, grįžtant prie kito klausimo, kaip ir minėjau, tai yra pirmiausia ne Lietuvos, ne laisvojo pasaulio pasirinkimas – tai yra pačios Putino valdomos Rusijos pasirinkimas. (…) Tai aš dar kartą kviečiu atsikratyti to naivumo ir suprasti realią situaciją. Bus įvairių kūrėjų, kurie pasisako prieš Putino režimą, jų daug turbūt atsiras ir Europoje ir čia tikrai įmanomos įvairios bendradarbiavimo formos. Galų gale, jei jie patys yra už laisvą mintį, jie kaip tik nori ir veikti, ir integruotis į laisvą pasaulį. Tai keista dabar girdėti net tokius pamąstymus, kodėl čia negali būti dalis Rusijos kultūros. Karas yra karas, todėl posakis, kad kai ginklai žvanga, mūzos tyli, turi pagrindo. Dabar, nors ir labai svarbūs ir mūsų rusakalbiai piliečiai, šiuo klausimu Lietuvoje turime turėti rimtį ir ramybę – visgi, pirmas dėmesys yra ukrainiečiams. Todėl, kaip ir minėjau, pats Putino režimas veda šalį į tokį modelį, su kuriuo būtų labai sunku įžvelgti bendradarbiavimą.
– Ar nematote problemos tame, kad dėl Putino pradėto karo nutrūks bendradarbiavimas ir su tais rusų kultūros veikėjais, kurie nepalaiko kruvinos Kremliaus politikos? Ir tuomet tenka ieškoti alternatyvų, pavyzdžiui, buvo siūlymas leisti rusams ir baltarusiams koncertuoti tik tuo atveju, jei deklaruos savo nepritarimą Rusijos veiksmams Ukrainoje. Tai, jūsų vertinimu, kaip dar būtų galima išspręsti šią dilemą?
– Aš, kaip ir minėjau, dabar visas fokusas ir prioritetas yra Ukrainos žmonėms, Ukrainos menininkams, mūsų kultūrų įstaigoms ir jų atvirumui kalbant apie karo pabėgėlius, apie Ukrainos menininkų integraciją. Šiandien yra tokia situacija, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečiai negali gauti vizų arba gali jas gauti kokiu nors humanitariniu keliu. Tai kelias pabėgti įmanomas, bet kyla grėsmės gyvybei ar kitiems dalykams. Dabar manau, apie kai kuriuos dalykus yra ankstyva galvoti, patys nežinome, kiek truks karas, kiek ši situacija rutuliosis, bet pagalba ir žmogiškumas dabar yra pirmoje vietoje. Tikrai karas dar trunka nepilną mėnesį ir mums dabar piešti perspektyvą, kaip viskas turėtų atrodyti, kokie čia bendradarbiavimai, tai man tikrai atrodo naivu.
– Bet, kita vertus, panašu, kad atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, bėgančių nuo to „proto užteršimo“. Dabar valdžios institucijos pažymi, kad Lietuva yra tam tikras Rusijos ir Baltarusijos opozicijos centras. Ar Putino režimui toliau dominuojant Rusijoje, gali nutikti taip, kad Lietuva taps nuo Rusijos režimo bėgančių meno ir kultūros atstovų centru. Centru, kuriame bus buriama kultūrinė bendruomenė be putinizmo ir rusiško šovinizmo alsavimo?
– (…) Iš esmės, visada Lietuva yra aktyviai kalbanti apie laisvąjį pasaulį, apie demokratišką santvarką. Kaip ir minėjau, natūralu, kad dabar didžiausias dėmesys yra ukrainiečiams. Bet natūralu, kad žmonės žmonėms visada padės ir tas humanitarinis kelias dabar yra įmanomas, kalbant apie iš Rusijos bėgančius menininkus. Tik kaip čia toliau viskas rutuliosis, kaip viskas vystysis, matysime. Kultūra turi būti universali kalba, vertybė, ji iš esmės neturėtų turėti sienų, bet ji neturėtų būti paveikta vienų ar kitų piktai nusiteikusių režimų. Tai aš šiek tiek matau globaliau visą situaciją, matau galimybes didesnėms partnerystėms, laisvesnei kultūros raiškai, jų kažkaip neskirstydamas į tokius stalčiukus, kad čia yra vienos šalies kultūra, čia antros, čia trečios. Aš manau, kad laisvame, demokratiškame pasaulyje kultūra turėtų judėti be sienų, bet tuo pačiu be piktavalių valstybės vadovų ar net žudikų įtakos.
– Pabaigai: pastaruosius kelerius metus pakankamai aktyviai diskutuota dėl istorijos politikos: visai neseniai nukeltas Petro Cvirkos paminklas, nuo Žaliojo tilto nukeltos sovietinės skulptūros, atsisakoma gatvių pavadinimų. Jūsų manymu, ar šis karas gali tapti papildomu postūmiu atsisakyti dviprasmiškų reliktų ir monumentų?
– Vėlgi, paminėjus klausime dviprasmiškumą, norisi pabrėžti, kad dabar negalime būti situacijos viduriuke, bet, kita vertus, yra dvi klausimo pusės. Tikrai turime įvairių sovietinių reliktų, net ir paminėtas paminklas Petrui Cvirkai. Mes jį pirmiausia vertinome net ne iš sovietinio simbolio perspektyvos, bet kaip iš prioriteto paveldo srityje. Tai čia nėra visiškai tapatus sulyginimas, bet, filosofine prasme, yra labai aiškus klausimas: ar teisinga mums įsikabinti mūsų okupantų reliktus ir ženklus, kai mūsų buvę kultūros židiniai, tarkime, dvarai akyse nyksta ir griūva? Aš manau, kad iš principo yra neteisinga ir mes kaip visuomenė esame užstrigę, bet yra ir karta, kuri dar gyveno sovietinėje santvarkoje. Tai irgi turime suprasti.
Petras Cvirka. Paminklas, kadaise stovėjęs Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Bet yra situacijų, kai tam tikri dalykai kliudo Lietuvai žengti žingsnį į priekį, jai modernėti, tapti šiuolaikiškesne, atliepti jau naujos kartos poreikius, kurie yra jau gimę laisvoje Lietuvoje. Ir tie klausimai, jie, aišku, turi būti savalaikiai, išdiskutuoti ir turi dalyvauti ekspertai. Net Cvirkos ar Žaliojo tilto skulptūrų klausimu, mano galva, labai buvo puikiai pasielgta vien dėlto, kad jos nėra drastiškai išmetamos, jos bus muziejuje, kur bus būtent kontekstas ir bus kalba, kokie buvo dalykai Lietuvoje, kokie buvo įvairių asmenų pasirinkimai. Manau, tai yra pati geriausia edukacija ir pats geriausias mūsų pilietiškumo stiprinimas ir auginimas.
O paveldo politika, akivaizdu, kad ji turi ir atliepti jau šiuolaikinės Lietuvos poreikius. Labai svarbu pažymėti, kad daugybė tų paveldo elementų, objektų į paveldo apsaugą buvo įtraukti automatiškai iš sovietinių enciklopedijų. Tai, galų gale, virš 30 metų Lietuvai būnant laisvai, sprendžiant savarankiškai, tikrai nėra absoliučiai nieko blogo tuos dalykus peržiūrėti, įvertinti ir priimti vienokius ar kitokius sprendimus.
Nieko nereiškiantis Lietuvos Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas po Arvydo Šliogerio mirties, praleidęs progą reikšmingai patylėti, parašė išplėstinį nekrologą, įvardydamas svarbiausius garbiojo filosofo nuopelnus.
Arvydui Šliogeriui norėjosi prisikelti iš mirties patalo ir išmalti snukį tokiam kultūros ministrui, nes garbusis filosofas visą savo gyvenimą praleido triūsdamas dėl to, kad kultūra ką nors reikštų.
Žmonės, prašau, nemirkite, nes po to nieko nereiškiantys ateina iškraustyti jūsų kišenių.
X
Medžio drožėjo Antano Česnulio sukurta skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teikiantis vilčių Martino Heideggerio vertėjas, vieno universiteto filosofijos dėstytojas, save vadinantis geriausiu Arvydo Šliogerio mokiniu, po anojo mirties prisipažino, kad iš visos garbiojo filosofo raštų krūvos yra perskaitęs tik vieną jo knygą. Tai rodo milžinišką Arvydo Šliogerio sugestiją, kai net geriausias jo mokinys forsuotai neskaitė anojo veikalų, siekdamas išsaugoti nepaliestu pavidalu savąjį originalumą. Didelė dalis Lietuvos filosofų, siekdami neprarasti savojo originalumo, apskritai nesidomėjo filosofija.
X
Ne mažiau sėkmingai nei Arvydas Šliogeris filosofijoje protus drumstęs toks Tomas Sodeika bandė iš savęs užsiauginti didelį asketinį kūną: nerūkė, nevartojo alkoholio, gatvėje pamatęs kaip vėjas užverčia žvitriai moteriškaitei sijoną, užsimerkdavo iki kraujo akyse.
Sokratas
Tačiau kartą – palūžo.
Atsibudęs suprato, kad iš paprasto europinių standartų filosofijos profesoriaus nenoromis patapo lietuviškuoju Sokratu. Taip bjaurusis ančiukas kada nors vis dėlto pavirsta gulbe.
X
Galop Alvydas Jokubaitis taip tauriai pražilo, kad jį jau buvo galima pavadinti filosofijos blondine.
X
Kartą susiginčijo Aleksandravičius su Sodeika – kurio iš jų intelektas yra labiau apvalus?
Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aleksandravičius demonstravo savo paties išrastą visko suapvalinimo aparatą, Sodeika užsiciklinęs kliedėjo apie hermeneutinį ratą.
X
Visi žinojo, kad Sabonis yra ligonis, o Sodeiką skaityti prieš miegą yra sveika.
X
Universiteto chebra kiemelyje rūkė, spaudėsi, keikėsi, pasakojo vienas kitam anekdotus, kol pamatė iš tolo ateinantį, stipriai gestikuliuojantį ir kažką šaukiantį Sodeiką. Kai anas priėjo ir reikšmingai nutilo, visi suprato, kad yra kažko nusikaltę prieš pačią filosofijos sąžinę.
X
O prie ko čia Ivaškevičius?
Kaip iliustracija, kad nei Mariaus Ivaškevičiaus vardo, nei pavardės padorioje kompanijoje niekas nemini!
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia tebeturįs viltį, kad Lukiškių aikštėje įmanoma pastatyti memorialą, kuris atitiktų tiek Seimo įtvirtintas įstatymo nuostatas dėl šios aikštės įprasminimo, tiek ir vienytų visuomenę.
„Mes sakome, kad labai branginame laisvę, bet rodydami, kaip tą laisvę vertiname, staiga pradedame kovoti vieni su kitais. Laisvės simbolis turėtų mus vienyti, ir aš tebetikiu, kad tokį vienijantį simbolį Lukiškių aikštėje mes galime sukurti“, – LRT radijui teigė M. Kvietkauskas.
„Per daug čia nesutarimų, per daug priešpriešų“, – akcentavo jis.
Kartu, pabrėžia ministras, sprendžiant, kaip užbaigti diskusijas dėl šios aikštės, reikės atsižvelgti ir į teismo išvadas dėl konkurso, kurio metu nutarta statyti laisvės kovas įamžinančią Andriaus Labašausko kūrinį „Laisvės kalva“.
„Situacija nėra paprasta, tebevyksta teismų procesas dėl „Laisvės kalvos“, kaip kūrybinių dirbtuvių laimėtojos. Šiuos visus aspektus reikia įvertinti“, – aiškino M. Kvietkauskas, pabrėždamas, kad jo vadovaujama Kultūros ministerija kartu su Vyriausybe vis dar svarsto, kokie būtų teisingi žingsniai įgyvendinant Seimo priimto įstatymo nuostatas.
Kilusios diskusijos dėl Lukiškių aikštės nenustebino
Tai, kad dėl Lukiškių aikštės įprasminimo diskusijos užsitęsė, o Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva atidarytas dirbtinis paplūdimys tapo prielaida aikštės tvarkymą sureguliuoti Seimui, M. Kvietkauskas nelaiko ypatingu precedentu.
„Nėra tai ypatinga pažiūrėjus į platesnį Europos kontekstą. Istorinė atmintis visur kelia aštrių diskusijų. Būtent Antrojo pasaulinio karo, laisvės kovų atmintis Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, yra jautrus taškas. Žmonių tapatybė labai stipriai susijusi su šiais procesais. Darant sprendimus tokiose atminčiai jautriose erdvėse – o tai tikrai yra erdvė, kuri yra susijusi su tragiškais patyrimais, su kančiomis, su okupacijos atmintimi – reikia atsižvelgti į tai, kad atmintis gali būti žeidžiama“, – aiškino ministras.
„Laisve besidžiaugiant reikia atsižvelgti, kad nebūtų pažeistas kitas – tada tik ta laisvės esmė atsiskleidžia“, – samprotavo M. Kvietkauskas, neslėpdamas, kad pats asmeniškai supiltame Lukiškių aikštės pliaže nebuvo užsukęs pailsėti.
„Ne mano stilius“, – apibendrino M. Kvietkauskas.
ELTA primena, kad Seimas baigiantis sesijai skubos tvarka priėmė įstatymą, kad Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, o pati aikštė tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams.
Šis įstatymas priimtas po to, kai Vilniaus mero R. Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
Prezidentas Gitanas Nausėda liepos 10 dieną pasirašė Seimo priimtą Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Pasak šalies vadovo, pasirašyti įstatymą padiktavo siekis nesileisti į politines intrigas.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas susitikęs su naujuoju Turkijos ambasadoriumi Gokhanu Turanu aptarė bendradarbiavimo perspektyvas kultūros srityje.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas (deš.) susitiko su naujuoju Turkijos ambasadoriumi Gokhanu Turanu. KM nuotr.
Ministras pažymėjo, kad Lietuva yra suinteresuota pasirašyti Lietuvos ir Turkijos bendradarbiavimo archyvų srityje protokolą. Tokį tarpinstitucinį susitarimą galėtų pasirašyti abiejų šalių valstybinės archyvų institucijos, dokumento tekstas yra parengtas, tačiau reikia pabaigti spręsti procedūrinius klausimus.
Protokolas skatintų tiesioginį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Turkijos archyvų institucijų, suteiktų galimybę Lietuvos archyvų atstovams, mokslininkams, tyrėjams naudotis Osmanų archyvo bei Turkijos Respublikos archyvo medžiaga, ypač tiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, rengti bendras parodas, ekspozicijas, publikacijas, katalogus.
Tai, kas vyksta visą mėnesį po rinkimų, verta meninio filmo, netgi daugiaserijinio, su intrigomis, papirkinėjimais, ašaromis ir džiaugsmais. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atrodo, pasirengusi aiškiai konfrontacijai su sudaryta naująja valdančiąja koalicija. Paskirtajam premjerui A. Butkevičiui parinkus beveik visus ministrus, ji pareiškė, jog nėra gavusi ministrų sąrašo, kuriam galėtų pritarti.
Tai ji padarė ne kurioje nors oficialioje spaudos konferencijoje ar kokiame nors valdžios renginyje, bet lankydamasi savo buvusioje mokykloje.
Paklausta, ar jau gavo kultūros ministro kandidatūrą, Prezidentė nutarė apie A. Butkevičiaus formuojamą komandą pasisakyti plačiau. „Gal suformuluokim klausimą taip: ar Prezidentė gavo ministrų kabineto sąrašą, kuriam pritaria? Norėčiau pasakyti, tokio bendro sąrašo negavau. Ir todėl visiškai nesvarbu, ar kultūros, ar koks kitoks ministras. Kol kas dekreto pasirašyti dėl Vyriausybės skyrimo negaliu tol, kol negausiu visų kandidatūrų, kurios yra suderintos ir man tinkamos. Ir apie tai žino gerbiamasis premjeras“.
Pagaliau naujojoje Vyriausybėje nebėra nemokančių anglų kalbos. Tikriausiai ir tie du būsimieji ministrai ją mokės, Algirdas Butkevičius nedrįs siūlyti nemokšų, kurie tik lietuviškai, dar rusiškai, vokiškai, prancūziškai kalba.
Buvo kilęs šioks toks triukšmelis dėl Prezidentės reikalavimo ministrams būtinai mokėti angliškai, nes antrą ateinančių metų pusmetį Lietuva vadovaus Europos Tarybai.
Beveik visiems nuolatiniams politinių įvykių komentatoriams televizijose toks reikalavimas dėl vienokių ar kitokių prižasčių nepatiko arba buvo keistokas. Juk kandidatas į ministrus – ne koks mokinukas, kad jį būtų galima taip nemandagiai kamantinėti: ar jūs šparinat angliškai? Tik prancūziškai? Tik vokiškai? Kaip gaila! O reikia tik angliškai. Kiek teko girdėti, ypač įsižeidė Seimo narė Loreta Graužinienė, gerai mokanti tik vokiškai.
Šiuo metu tapo priimta ne tik klaidinti Lietuvos gyventojus televizijos laidose, bet ir nesilaikyti įstatymų, jiems prieštarauti. Ir kai tai daro aukščiausio rango valdininkai – ministrai, tai tampa ne tik įstatymų pažeidinėjimu, bet ir Lietuvos valstybės interesų išdavyste.
Visai neseniai, kalbėdamas apie užsienietiškų pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose, taip elgėsi teisingumo ministras, kurio teiginiai prieštaravo Konstitucinio Teismo nutarimui kitataučių pavardžių lietuviškuose pasuose rašymo klausimu. Keista, kai ministras pasijunta esąs viršesnis už Konstitucinį Teismą.
Kitas ministras – kultūros – irgi leido sau nepaisyti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, pasirengęs dvikalbiais pavadinimais pasitarnauti lenkų tautinei mažumai, kai tai mažumai priskiriami Rytų Lietuvos gyventojai sovietmečiu buvo rusinami, o dabar imti lenkinti (mokslininkų duomenimis, tikrų grynakraujų lenkų, kurių proseneliai, seneliai ir abu tėvai yra lenkai, Lietuvoje yra tik 1 proc.).
