Prie Lietuvos inicijuoto Europos Sąjungos kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo projekto oficialiai prisijungė Lenkija. Ketinimų protokolą šeštadienį pasirašė Vilniuje viešintis Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas. 

Tokį ketinimų protokolą šių metų birželį Liuksemburge jau pasirašė Lietuva, Estija, Kroatija, Nyderlandai, Rumunija ir Ispanija. Dar bent kelios šalys narės yra išreiškusios norą jungtis prie tarptautinių kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo ateityje.

„Lenkijos prisijungimas prie ES kibernetinių pajėgumų vystymo projekto tik įrodo, kad Lietuvos pasiūlyta iniciatyva gali praktiškai sujungti pajėgas kovai su grėsmėmis kibernetinėje erdvėje ir sustiprinti kolektyvinę gynybą šioje dimensijoje“, – pranešime cituojamas krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Ketinimų protokolas yra labai svarbus žingsnis siekiant glaudesnio šalių bendradarbiavimo įgyvendinant Lietuvos pasiūlytą projektą pagal ES Nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą (PESCO). 

Lietuvos iniciatyva siekiama sukurti kas pusmetį rotuojamas ES Kibernetines greitojo reagavimo komandas, kurias sudarytų projekte dalyvaujančių šalių kibernetinių incidentų tyrimų ir kitų saugumą užtikrinančių institucijų specialistai. 

Planuojama, kad projekte dalyvaujančių ES šalių narių kibernetinio saugumo padaliniai reikšmingo kibernetinio incidento atveju virtualiu, o jeigu reikia – ir fiziniu būdu, įsitrauktų į incidento likvidavimą bei tyrimą. Pirmoji tokia ES Kibernetinė greitojo reagavimo komanda, sudaryta iš šalių narių kibernetinio saugumo padalinių vadovų, dalyvavo šių metų spalį Lietuvoje vykusiose kibernetinio saugumo pratybose „Kibernetinis skydas 2018“. 

Pasak Krašto apsaugos ministerijos, vystant Lietuvos pasiūlytą projektą, pirmojo etapo metu šalys dalyvės kartu su ES institucijomis vertina techninius ir teisinius tokių ES kibernetinių komandų veikimo aspektus, analizuoja galimybes projektą finansuoti iš ES biudžeto lėšų. Kitas žingsnis – bendros nuolatinės pratybos ir bendrų kibernetinės gynybos įrankių kūrimo perspektyvos. 

ES bendradarbiavimo kibernetinėje gynybos srityje projektui vadovauja Lietuva, aštuonios ES šalys narės – Estija, Ispanija, Kroatija, Lenkija, Nyderlandai, Prancūzija, Rumunija ir Suomija yra projekto dalyvės, dar keturios šalys – Belgija, Graikija, Slovėnija ir Vokietija yra šio projekto stebėtojos. 

Lietuvos pasiūlyta kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų ir savitarpio pagalbos kibernetinio saugumo srityje iniciatyva yra viena iš 17-os Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO) patvirtintų projektų, kuriuos 2017 m. pabaigoje patvirtino ES Taryba. 

Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (angl. Permanent Structured Cooperation, PESCO) yra ES Lisabonos sutartyje numatytas instrumentas, skirtas gilinti bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje toms ES valstybėms narėms, kurių kariniai pajėgumai atitinka aukštesnius kriterijus ir kurios tarpusavyje yra susaistytos didesniais įsipareigojimais.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-25

Buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walesa ir valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos (PiS) pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis nesutinka susitaikyti šmeižto procese.

Dėl L. Walesos įrašo feisbuke į teismą kreipėsi J. Kaczynskis. Buvęs šalies vadovas ir Nobelio premijos laureatas socialiniame tinkle apkaltino J. Kaczynskį dėl lėktuvo katastrofos prieš aštuonerius metus, per kurią žuvo jo brolis ir prezidentas Lechas Kaczynskis bei dar 95 asmenys.

Kaltinimai yra „ypač žeidžiantys“ tam, kas neteko artimo žmogaus, net identiško dvynio, pareiškė J. Kaczynskis. Jis buvo atviras teisėjo pasiūlytam taikos susitarimui, kuris numatė, kad L. Walesa savo kaltinimus atsiima, tačiau pastarasis nesutiko.

J. Kaczynskis nepraleido progos apkaltinti L. Walesos „intelekto deficitu“ ir pavadino jį „pavojumi demokratijai Lenkijoje“. Buvęs „Solidarumo“ vadovas tuo tarpu dar kartą pareiškė, kad J. Kaczynskis per paskutinį pokalbį telefonu su lėktuve buvusiu broliu, nepaisant blogų oro sąlygų, „nurodė“ atlikti rizikingą nusileidimą Smolenske.

J. Kaczynskis reikalauja iš L. Walesos atsiprašymo ir 30 000 zlotų (7 000 eurų), kurie būtų pervesti ne pelno organizacijai. Gdansko tesimas sprendimą procese skelbs gruodžio 6 dieną.

Broliai J. ir L. Kaczynskiai 1989-1991 metais buvo artimi L. Walesos, kai šis buvo prezidentas, sąjungininkai. Kai L. Walesa vėliau nuo jų nusisuko, šie apkaltino jį bendradarbiavimu su komunistų slaptąja policija SB.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-23

Mažoji Lietuva

Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje.

Pradėsiu nuo to, kad lankiausi keliuose renginiuose, skirtuose Tilžės akto 100-mečiui: šis svarbus 24 Mažosios Lietuvos signatarų pasirašytas dokumentas, priimtas 1918 m. lapkričio 30 d. ir deklaruojantis Prūsų Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, nepelnytai pamirštas ir šiandien beveik neanalizuojamas, nors įvairių svarstymų apie mūsų pretenzijas į Karaliaučiaus  kraštą pasitaiko nemažai.

Lenkiškos lapės gudrumėliai

Viename iš tokių renginių įdomiai nuskambėjo istorijos profesoriaus Algimanto Liekio mintis, kad tais sunkiais jau nepriklausomos Lietuvos laikais agresyvioji pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Vėliau ji buvo susibičiuliavusi su nacistine Vokietija, o J. Pilsudskis ir A. Hitlerio parankiniai (vienas iš nacių lyderių feldmaršalas H. Geringas su Lenkijos valstybės vadu medžiodavęs Lenkijos miškuose, Belovežo girioje, o Romintos girioje nušovęs didžiausią to meto Europoje elnią) 1934 m. buvo susitarę pasidalinti Lietuvą: Lenkijai atitektų visa rytinė ir Vidurio Lietuva, o Vokietija kontroliuotų vakarinę ir visą Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Bet J. Pilsudskis 1935 m. mirė, o nacistinei Vokietijai tokie „minkštieji“ susitarimai buvo nė motais: su SSRS ji ruošėsi dalintis Europą…

Beje, pasak buvusio ilgamečio JAV diplomato ir konsulo Krokuvoje Algio Avižienio, kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, H. Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė įsakė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.

Pataikaudamas didėjančiai nacių galybei bet kartu gudraudamas, J. Pilsudskis įkalbinėjo Prancūziją (kažkas paleido riebų palyginimą, kad Lenkija Prancūzijai tuomet buvo lyg „laisvo elgesio panelė“), skelbti karą Vokietijai, bet ta atsisakė, o pats 1934 m. sausio 26 d. 10 metų laikotarpiui su naciais sudarė nepuolimo sutartį. Ši sutartis nesulaukė savo dešimtmečio: net nesulaukęs Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d., A. Hitleris jau balandį, kai lenkai atmetė Berlyno pasiūlymą ją pratęsti ir leisti užimti Gdansko teritoriją, sutartį paskelbė negaliojančia. Bet būtent ši sutartis, istorikų nuomone, leido Varšuvai trumpam atsipūsti (1932 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir su Sovietų Sąjunga) ir dar daugiau – paliko laiko demonstruoti savo agresiją.

Klastinga politika virto tragedija

1938 m. rugsėjį, kai kilo konfliktas tarp Vokietijos ir Čekoslovakijos, Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešino rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji žymiai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą. Pagerėję santykiai su Berlynu lenkams leido tęsti pilsudskinę politiką. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.

Gi pavasarį vokiečiai ėmė skleisti žinias, kad, jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie (matyt, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos) įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos. Tai rodo, kad 1934 m. Vokietijos ir Lenkijos sutartyje jau buvo aptartos Lietuvos padalijimo galimybės, kurios 1939 m. rugpjūčio 23-ąją ir rugsėjo 28-ąją virto klastingu geopolitiniu Europos padalijimu.

Kai tik Hitleris, atplaukęs 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą, okupavo šį kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasienio ir taip paaštrino veiksmus prieš vokiečių mažumą. Kaip minėjome, jau kitą mėnesį Hitleris anuliavo  lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Yra žinoma, kad būtent balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo. Taip Lenkijos pataikavimas naciams išseko: Rytuose vokiečiai jau buvo suradę kitą tariamą draugą – J. Staliną, kad Vakaruose galėtų grobti vis naujas žemes.

Gviešėsi į Klaipėdos uostą

Bet grįžkime į ankstesnius laikus. Kaip numatė Versalio sutartis, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės – keturių didžiųjų valstybių kontrolei. Jau 1920 m. vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos. Kraštą administruoti buvo pavesta prancūzams – seniems lenkų bičiuliams ir globėjams. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos delegacija pasistengė paveikti Prancūziją, kad Lietuva nebūtų pripažinta pilnateisė Klaipėdos krašto dalininke. Nuo seno aktyvus Varšuvos rėmėjas Paryžius tvirtino, kad Lietuva ir šiaip turi teritorinių ginčų su Lenkija, tad nedera sukurti dar vieno precedento konfliktui tokiame sudėtingame regione. Geriausiu atveju Klaipėdos kraštas galėjo atitekti bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, kurią savo vizijose iki pat mirties regėjo J. Pilsudskis.

Pilsudskio okupanto karikatūra

Lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Daviso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.

Lenkija dalyvavo apkarpydama Lietuvos teritoriją

Lenkijai buvo labai svarbus šis istorinis momentas – painus geopolitinių interesų mazgas. Kaip pastebi istorikai, iš pradžių lietuviškoji kolonizacija šiame krašte dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas. Lenkija mėgino gretintis prie Berlyno,o lietuviškumui blėstant visiškai suįžūlėjo.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat gyvavimo pradžios Prūsija buvo priklausoma nuo Lenkijos. Ši kaip pilnateisė dalininkė aktyviai dalyvavo pirmuosiuose ATR padalijimuose. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.

Vienaip ar kitaip, Lietuvos pozicijos šiame krašte silpo. Tolygio stiprėjo Lenkijos įtaka visai Rytų Prūsijai, Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui. Lietuvos valstybė buvo gerokai apkarpyta. Kaip rašė Ramūnas Alaunis šių metų pradžioje, po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtos Lietuvos valstybės teritoriją. Tačiau lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus nepriklausomybę ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis, Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65 300 kv. km. plotą. Tad paklauskime: kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių?

Be kitų imperijų užmačių savo imperinį planą įgyvendino ir pilsudskinė Lenkija, skelbusi tikslą – atkurti Tarpjūrio valstybę („Intermarium“). Dar 1919 m. birželį prancūzų maršalo Ferdinando Fošo vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija, Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija, susidedanti iš Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir, žinoma, visą Vilniaus kraštą. Maždaug iš 120 tūkst. kv.km teritorijos Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. J. Pilsudskis ketino eiti toliau ir Vidurio Lietuvos regioną pratęsti iki Kauno. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – apie 2416 kv. km irgi buvo atplėštas nuo Lietuvos.

Šie istorijos vingiai anaiptol nereiškia, kad turime vėl aitrinti teritorines žaizdas ir vien tuo grįsti tarpvalstybinius santykius. Bet būtina priminti, kad reikia išlaikyti tvirtą tautinį stuburą, norint atsispirti svetimų – neva draugiškų ir atvirai priešiškų valstybių – interesams. Tai pagrindinė mūsų išgyvenimo sąlyga net šių laikų pasaulyje.

Informacijos šaltinis – www.voruta.lt

2018.11.21; 09:18

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda sekmadienį dar kartą pareikalavo, kad Vokietija sumokėtų Lenkijai reparacijas už Antrojo pasaulinio karo metais padarytą žalą.

Prezidentas sakė, kad Lenkijai „niekada nebuvo atlyginta per Antrąjį pasaulinį karą padaryta žala“. A. Duda ypač pabrėžė sostinę Varšuvą, kurią Vokietijos kareiviai „sugriovė iki pamatų“.

„Tai tiesos ir atsakingumo klausimas“, – teigė Lenkijos vadovas. 

Berlynas praeityje ne kartą atmetė prašymus sumokėti karines reparacijas, teigdamas, kad Lenkija 1953 m. oficialiai atsisakė tokių reikalavimų. Tačiau konservatyvi Lenkijos partija tvirtina, kad Sovietų Sąjunga privertė šalį pasirašyti dokumentą. 

Tokie Lenkijos komentarai pasirodė likus kelioms dienoms iki Lenkijos ir Vokietijos ministrų susitikimo Varšuvoje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-28

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda paragino Europos Sąjungą bendradarbiavimą Bendrijoje grįsti teisingumo ir lygiateisiškumo pagrindu. „Mes nenorime būti vasalai“, – pareiškė jis renginyje Vokietijoje, kuriame lankėsi kartu su federaliniu prezidentu Franku Walteriu Steinmeieriu. Lenkija, anot A. Dudos, nenori, kad jai būtų primetamos kitų, didesnių valstybių pozicijos. Esą būtina abipusis dėmesys ir abipusė pagarba.

Europos Teisingumo Teismas (ETT) praėjusią savaitę nurodė Lenkijai nedelsiant stabdyti įstatymo, paankstinančio Aukščiausiojo teismo teisėjų išėjimo į pensiją amžių, taikymą ir grąžinti į pareigas jas jau palikusius teisėjus. ETT patenkino atitinkamą Europos Komisijos skundą.

A. Duda ginčytiną teisėsaugos reformą Lenkijoje vėl teisino dideliu gyventojų nepasitenkinimu prastu teisėsaugos funkcionavimu. Be to, pokyčiai esą reikalingi, kad pasikeistų kartos, nes daugelis dabartinių Aukščiausiojo teismo teisėjų dirbo jau komunistiniais metais.

F. W. Steinmeieris per diskusiją atkirto, kad ES nėra savininkiška galia, „esanti aukščiau mūsų“. Priešingai, ji yra viena iš nedaugelio valstybių sąjungų, kuriose visos narės turi vienodą balso teisę. Ir sprendimus priimta visos šalys. Todėl, anot Vokietijos prezidento, negalima nuolat įsijausti į aukos vaidmenį. Tai kiekvienam buvo aišku jau stojant į ES.

Bendroje spaudos konferencijoje F. W. Steinmeieris paragino Lenkiją laikytis ES teisinių pagrindų. Kartu jis, nepaisydamas įtampos tarp Vokietijos ir Lenkijos, pabrėžė abiejų valstybių draugystę. „Mus jungia daug daugiau dalykų nei mus skiria“, – sakė jis.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-24

Lenkija pirks suskystintąsias gamtines dujas iš JAV beveik 30 proc. pigiau negu dabar perka gamtines dujas iš Rusijos koncerno „Gazprom“.

Tai trečiadienį per spaudos konferenciją pareiškė Lenkijos energetikos kompanijos PGNiG (Polskie Gornictwo Naftowe i Gazownictwo) vadovas Piotras Wozniakas, komentuodamas su JAV bendrove pasirašytą naują sutartį, pagal kurią Lenkija kasmet gaus 2 milijonus tonų suskystintųjų gamtinių dujų.

„Tai bus beveik 30 proc. pigiau negu rusiškos dujos“, – pažymėjo jis, atsakydamas į Rusijos žurnalistų klausimą.

Lenkija per metus suvartoja 15 mlrd. kubinių metrų dujų. Trečdalį šio kiekio ji išgauna savo teritorijoje, o visa kita importuoja. Pagrindinis dujų tiekėjas Lenkijai – Rusijos koncernas „Gazprom“. Pagal ilgalaikę sutartį su juo šalis gali kasmet įsigyti 10,2 mlrd. kubinių metrų dujų.

Pernai į Lenkijos uostus atplaukė 13 laivų su suskystintosiomis gamtinėmis dujomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.17; 13:00

Lenkijos policija saugojo homoseksualų eitynes. EPA-ELTA nuotr.

Intensyviai saugant policijai, Lenkijos Liublino mieste šeštadienį vyko eitynės už homoseksualų lygiateisiškumą. Agentūra PAP pranešė, kad pareigūnai panaudojo vandens patrankas ir ašarines dujas, kad sutramdytų apie 200 priešiškos demonstracijos dalyvių. Policininkų link skriejo akmenys ir petardos. Eitynėse už didesnę toleranciją dalyvavo apie 1 500 žmonių.

Katalikiškoje Lenkijoje homoseksualų paradai vyksta Varšuvoje ir daugelyje kitų miestų. Tačiau nuo tada, kai valdžioje yra konservatyvi Teisės ir teisingumo partija (PiS), priešiškumas homoseksualams išaugo.

Reikia dėkoti policijai, kad per eitynes Liubline išvengta dramos, sakė Liublino meras Krzysztofas Zukas. Jis prieš tai mėgino užkirsti kelią eitynėms, tai argumentuodamas saugumo klausimais.

Policijos duomenimis, nukentėjo du pareigūnai. Suimta kelios dešimtys asmenų, kurie priešinosi pareigūnams ir mėgino sutrukdyti eitynėms. Daugiau įtariamųjų tikimasi nustatyti išanalizavus vaizdo medžiagą. Pačios eitynės praėjo sklandžiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.14; 10:13

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“ – tokiu pavadinimu 2013 m. vasario 2 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos tinklapyje buvo paskelbtas mano rašinėlis apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizito metu pas kaimynus lenkus iškrėstą akibrokštą.

Akivaizdu, kad LSDP koalicinės sutarties partnerė LRA neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis siekia ją įteisinti, pažeisdama LR Konstituciją. Yra rimtų požymių (Lietuvos piliečių lojalumo Lenkijai išraiška – „lenko korta“), kad ir Lenkijos valstybės siekiai yra panašūs ar dar didesni.

Po Seimo rinkimų naujoji vyriausybė pasišovė minimų valstybių kaimynių santykius reguliuoti konsolidavimo link. Tik kokia kryptimi, kieno sąskaita?

Pirmuoju Lietuvos vyriausybiniu žingsniu paminėtam tikslui tapo Užsienio reikalų ministro (URM) Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją 2013 m. sausio 7 d. Gero tikslo būta, tačiau… Gal komjaunuoliška ministro kilmė ir mentalitetas iškrėtė diplomatinį pokštą.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai, kad Lietuva jai davė karalių Jogailą ir jogailaičius, maršalą Juzefą Pilsudskį, pirmąjį atkurtos Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių, kad, 1939 metais hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva internavo Lenkijos karius ir karininkus, jais rūpinosi, daugelį išgelbėjo nuo žūties.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai apie lenkiškų mokyklų skaičių lenkų tautinei bendrijai, kokio neturi nei viena už Lenkijos ribų esanti valstybė.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikras diplomatas turėjo Lenkijos pusei priminti praeityje jos darytas skriaudas Lietuvai, liautis provokuoti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje įstatymų pažeidinėjimus, baigti spaudimą Lietuvai. Tačiau …

Parodęs pariteto akivaizdų pažeidimą Lietuvos nenaudai, užuot sulaukęs Lenkijos palankumo, o gal ir atsiprašymo, pats atsiprašė už kaltę, kurios Lietuva Lenkijos atžvilgiu nepadarė. Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas.

Pasirodo, gal komjaunuoliškos praeitis neišdildomas pėdsakas, gal nesugebėjimas neklaidžiai persiorientuoti, ministrą paskatino iškrėsti naują akibrokštą, vėl žalingą savo valstybei.

Dabar Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre, įvertinus jo kolaboravimą su nacių okupantais. Ministro teigimu, sąžiningas istorijos įvertinimas padėtų užkirsti kelią priešiškai propagandai, kuri melagingai juodina Lietuvos laisvės kovotojų atminimą. Kad prisideda prie melagingai juodinamo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo, ministras tarsi nesuvokia.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį, jog J. Noreika-Generolas Vėtra buvo tarpukario Lietuvos karininkas, nukentėjęs nuo abiejų okupacinių rėžimų, tiek rudojo, tiek raudonojo. Vienu atveju jis, sabotavęs nacių SS legiono kūrimą, buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos lagerį (mirties stovyklą), o Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, J. Noreika už antisovietinę veiklą buvo suimtas ir 1946 m. sušaudytas.

Taip pat atkreipiame visuomenės dėmesį, jog šiuo puolimu prieš Lietuvos didvyrį norima sukompromituoti visą Lietuvių prieš sovietus vykdytą partizaninį karą, žymiausius jo vadus ir netgi pripažintąjį ketvirtąjį Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, nes šmeižikiškose publikacijose, puolančiose J. Noreiką – Generolą Vėtrą, minimi ir kiti žymiausi  partizanų vadai, neva nacių okupacijos metu organizavę ar vykdę žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynes. Atkreipiame dėmesį, kad šmeižto kompanija tokiu būdu vykdoma ir prieš valstybines Lietuvos Respublikos institucijas, konkrečiai prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, abejojant šio centro mokslininkų ir darbuotojų kompetencija.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad ši melaginga, grubi ir dezinformatyvi informacinė kampanija itin skaldo visuomenę, menkina valstybės idėją, taip pat bando palaužti valią priešintis, iškraipo istoriją, kelia įtampą tarptautiniuose santykiuose, diskredituoja mūsų valstybę ES ir NATO sąjungininkų akyse, taip pat nukreipia dėmesį nuo tikrųjų užsienio informacinių agresorių. Tokiu būdu, Lietuvos valstybinės institucijos užuot dirbę darbus, kuriančius Lietuvą ir stiprinančius jos gynybines galias, turi nukreipti savo dėmesį priešo diktuojama linkme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.

Lietuvos žinios“ būtent 2015-07-30 paskelbė rašinį „Jono Noreikos malda ir auka“, kuriame Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla liudija J. Noreikos meilę Dievui ir Tėvynei. Noreikos parašyta ir S. Ylos išsaugotą maldą čia verta cituoti ne tik kaip nuostabų religinį kūrinį, bet ir kaip liudijimą apie gilaus tikėjimo asmenybę:

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklyksta, – visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą.

Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve. (Jonas Noreika).

Jonas Noreika

J. Noreikos veiklą ir JO ASMENYBĘ, pasirėmęs archyviniais dokumentais ir savo prisiminimais, aprašė velionio bendrabylis Viktoras Ašmenskas knygoje „Generolas Vėtra“ (LLRTC, Vilnius, 1997). Knyga liudija, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra tikrai pelnė Laisvės kovotojo vainiką ir Amžiną atminimą. Jį niekinančios publikacijos – tvaikas nuo išlikusių sovietinių pelėsių. Lenino komunistinio jaunimo auklėtiniams, reikalaujantiems naikinti J. Noreikos atminimo lentą,  nesuvokiama, jog J. Noreikos gilus tikėjimas ir yra geriausias liudytojas, kad jis negalėjo būti nacių kolaborantas, žydų genocido dalyvis.

Lietuva gali tik didžiuotis Generolo Vėtros pasiaukojimu Lietuvai. Jis nekūrė žmonių naikinimo programos, Jis telkė jėgas Lietuvos Nepriklausomybei atkurti ir už tai sovietiniai okupantai jį sušaudė.

2018.09.20; 15:45

Lenkija po 2019 metų gali pradėti skaičiuoti, kokią žalą patyrė šalis per Antrąjį pasaulinį karą dėl Sovietų Sąjungos veiksmų. Tokį pasiūlymą pirmadienį laikraštyje „Rzeczpospolita“ paskelbtame interviu pateikė valdančiajai „Teisės ir teisingumo“ partijai atstovaujantis Seimo deputatas Arkadiuszas Mularczykas.

„Manau, kad per kitą Seimo kadenciją turi būti parengtas pranešimas apie Sovietų Rusijos padarytą žalą. Žinau, kad panašius dokumentus parengė Baltijos valstybės. Žinoma, bus sunku juos realizuoti, nes dabartinė Rusija nepaiso teisės ir tarptautinės tvarkos. Bet toks pranešimas turi būti parengtas“, – sakė Lenkijos Seimo deputatas.

Reparacijų tema Lenkijoje pradėta svarstyti nuo praėjusių metų liepos mėnesio, kai valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis pareiškė, kad jo šalis niekada neatsisakė Vokietijos kompensacijų. Savo ruožtu tuometis nacionalinės gynybos ministras Antonis Macierewiczius Lenkijos televizijai teigė, jog Varšuva teisiniu požiūriu pagrįstai gali reikalauti iš Berlyno reparacijų.

Vokietijos vyriausybė ne kartą pareiškė nematanti pagrindo kokioms nors išmokoms, kadangi Lenkija 1953 metais oficialiai atsisakė reparacijų. Varšuva tvirtina, kad 1953 metų sutartis buvo pasirašyta pažeidžiant teisę ir SSRS darant spaudimą, ji buvo aktuali tik jau nebeegzistuojančioms Vokietijos Demokratinei Respublikai ir Lenkijos Liaudies Respublikai, kuri nebuvo savarankiška suvereni valstybė.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2018.07.31; 09:50

Lenkijos valdančiosios partijos vadovas Jaroslavas Kačynskis (Jaroslawas Kaczynskis) pakartojo reikalavimą, kad Vokietija sumokėtų Lenkijai reparacijas už Antrąjį pasaulinį karą, praneša „Reuters“.

„Tai Lenkijos ir Vokietijos problema, turiu omenyje, kad tai Vokietija įsiveržė į Lenkiją, nužudė milijonus žmonių ir naikino materialinį turtą. Mums už tai turi būti kompensuota“, – po kelių ligoninėje praleistų savaičių interviu vienam iš Lenkijos radijų sakė J. Kaczynskis.

Be kita ko, J. Kaczynskis pridūrė, kad dėl neseniai Lenkijoje priimto įstatymo, kuriuo už pareiškimus, jog Lenkija prisidėjo prie jos teritorijoje nacių vykdytų žydų žudynių, buvo numatyta skirti laisvės atėmimo bausmes, pastaruoju metu suprastėjo šalies santykiai su JAV.

Šią savaitę, po kelis mėnesius trukusių derybų su Izraeliu, šis įstatymas buvo sušvelnintas. Įvedus pakeitimus, trejų metų laisvės atėmimo bausmių nebeliko, tačiau prasižengusiems asmenims gresia piniginės baudos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.01; 00:35

Lenkijos delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje vadovas Marekas Opiola pareiškė, kad jos pavasario sesiją Varšuvoje buvo mėginama sužlugdyti melagingais pranešimais apie užminuotus keltus šalies šiaurės vakaruose.

„Penktadienį buvau informuotas, jog mūsų tarnybos gavo duomenų, kad užminuoti du keltai, vienas paskui kitą plaukiantys į Svinoujscės uostą“, – sakė jis pirmadienį televizijos kanalui TVN 24. Analogiškas pranešimas buvo gautas ir apie keltą, išplaukiantį į Švediją.

Pasak jo, Lenkijos pareigūnai turėjo sustabdyti keltus ir juos patikrinti. „Informacija buvo melaginga“, – pareiškė M. Opiola. Anot politiko, šis incidentas nėra atsitiktinis, jį reikėtų priskirti „dezinformacijos, hibridinių veiksmų sričiai“.

Paklaustas, ar su pranešimais apie užminuotus keltus gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, M. Opiola atsakė: „Tai, žinoma, žaidimas. Sunku pasakyti, kas jį žaidžia. Kažkas tikrai norėjo sutrikdyti mūsų sesiją“.

NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija Varšuvoje prasidėjo penktadienį. Pirmadienį įvyks baigiamasis plenarinis posėdis, kuriame dalyvaus NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.28; 10:48

Lenkijos saugumo tarnyba. Krzysztof Kapica foto
Lenkijos saugumo tarnybos ABW emblema

Lenkijos Vidaus saugumo agentūros (VSA) pareigūnai sulaikė Rusijos pilietę, įtariamą priešiška veikla. Kaip pareiškė žurnalistams ministro-specialiųjų tarnybų koordinatoriaus atstovas spaudai Stanislawas Žarynas, moteris bus išsiųsta iš Lenkijos, praneša „Wiadomosci“.

Rusijos pilietė Jekaterina C. buvo Lenkijos teritorijoje nuo 2013 metų. Be to, dar keturiems užsieniečiams, kurių pilietybė nenurodoma, bus uždrausta penkerius metus įvažiuoti į šalį. Pasak S. Žaryno, jie dažnai lankydavosi Lenkijoje.

Visi penki kaltinami „prorusiškų sluoksnių Lenkijoje konsolidavimu“. Jie taip pat dalyvavo hibridiniuose veiksmuose, kurstydami Lenkijos ir Ukrainos priešiškumą, be kita ko, istorijos klausimais.

Anot S. Žaryno, pastarosiomis savaitėmis VSA ėmėsi veiksmų, leidusių neutralizuoti dviejų struktūrų, dalyvaujančių Rusijos hibridiniame ir informaciniame kare prieš Lenkiją, aktyvumą.

Kaip pažymėjo S. Žarynas, VSA surinkta informacija rodo, jog Rusija „ne tik skatina Lenkijos piliečius imtis tam tikrų Rusijai naudingų veiksmų prieš Lenkiją, bet ir finansuoja jų veiklą šioje srityje“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 10:55

Lenkijos (d) ir Vengrijos (k) premjerai neketina keisti savo pozicijos dėl pabėgėlių padalijimo. EPA-ELTA nuotr.

Lenkija ir Vengrija ginče dėl pabėgėlių padalijimo neatsisako konfrontacijos su Europos Sąjunga (ES). „Mūsų protėviai apsiverstų savo karstuose, jei mes sutiktume, kad kas nors kitas, o ne vengrai spręstų, kam būti mūsų valstybės teritorijoje“, – pirmadienį lankydamasis Lenkijoje pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.

Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis antrino V. Orbanui: „Mūsų sienų suverenumas turi likti mūsų vyriausybių kontrolėje“. Kartu jis pridūrė: „Prie Vyslos mes sprendžiame, kam atvykti į Lenkiją“.

ES šalys narės 2015 metais balsų dauguma nusprendė, kad kiekviena šalis privalo priimti nurodytą pabėgėlių skaičių. Budapeštas ir Varšuva tam priešinasi. Tai yra pirmoji V. Orbano kelionė į užsienį po perrinkimo balandį.

M. Morawieckis gynė ir ginčytiną abiejų šalių teisėsaugos reformą. Vidurio Europos šalys dėl savo komunistinės praeities turi reformuoti teisėsaugą, sakė jis. Šiuo klausimu Vakarų partnerės esą jų dažnai gerai nesupranta.

Europos Komisija kaltina Lenkijos valdančiąją Teisės ir teisingumo partiją (PiS) tam tikrais įstatymais padarius teisėsaugą pavadžią sau ir todėl yra pradėjusi sankcijų procedūrą dėl grėsmės pagrindinėms ES vertybėms.

Lenkija netgi galėtų netekti balso teisės ES Ministrų Taryboje. Vengrija paskelbė stosianti vyriausybės Varšuvoje pusėn. ES įžvelgia pavojų ir teisėsaugos sistemos Vengrijoje nepriklausomumui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.15; 05:00

Būdama premjerė Beata Šydlo skyrė Ministrų kabineto nariams milžiniškas premijas. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijos parlamentas, kuriame daugumą sudaro nacionalistinių, euroskeptiškų pažiūrų partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS), priėmė įstatymą, kuriuo parlamento narių algos mažės 20 proc. Tokio žingsnio imtasi po visuomenėje kilusio pasipiktinimo dėl didelių ministrų premijų.

Siūlomas įstatymo projektas ketvirtadienį buvo patvirtintas 240 balsų dauguma. Pagrindinės opozicijos partijos per balsavimą susilaikė, pranešė naujienų agentūra PAP.

Iniciatyva mažinti deputatų algas gimė po to, kai buvusi premjerė Beata Szydlo pernai sau ir savo ministrų kabineto nariams nusprendė išmokėti premijas, kurių dydis daugiau nei dešimt kartų viršijo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį.

Nuo to meto visuomenės parama valdančiajai partijai smuko. Tiesa, tą lėmė ne tik šis skandalas, bet ir virtinė kitų veiksnių.

Partijos vadovas Jaroslawas Kaczynskis praėjusį mėnesį ragino ministrus prie atlyginimo gaunamus priedus paaukoti labdarai ir pareiškė, kad parlamentarų algos bus mažinamos.

Ligšiolinis Lenkijos parlamentarų mėnesinis atlygis siekė 10 tūkst. zlotų (apie 2 350 eurų).

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.12; 06:22

Lenkijos žurnalistui ir tinklaraštininkui Tomaszui Maciejczukui 30 metų uždrausta įvažiuoti į Rusiją. Kaip informuoja „Interfax“, atitinkamą Rusijos Federalinės saugumo tarnybos pranešimą T. Maciejczukas paskelbė trečiadienį savo „Facebook“ paskyroje.

Vasario mėnesį T. Maciejczuko bute Pamaskvyje buvo atlikta krata tiriant baudžiamąją bylą dėl tautinės nesantaikos kurstymo.

Bet vėliau jam buvo pateiktas kaltinimas pagal administracinė straipsnį – migracijos įstatymų pažeidimas.

T. Maciejczukas ne kartą dalyvavo Rusijos televizijos pokalbių laidose. 2017 metų balandį televizijos kanalo NTV laidoje kilo muštynės „dėl jo antirusiškų pareiškimų“, o 2016 metų lapkritį jis susimušė kanalo TVC laidoje „Teisė žinoti“.

Pernai Lenkijos portalas „wiadomosci.wp.pl“ rašė, kad T. Maciejczukas „reguliariai reiškiasi Rusijos žiniasklaidoje kaip lenkų žurnalistas, kuris gina Lenkijos požiūrį ir net dėl jo mušasi tikrąja šio žodžio prasme, bet, kritikų ir ekspertų nuomone, jis ne tiek yra Lenkijos gero vardo gynėjas, kiek Kremliaus propagandos įrankis“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.04; 08:08

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Šiemet Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi keistokos iniciatyvos – pompastiškai ir egzaltuotai pažymėti Lenkijos Respublikos pirmosios konstitucijos paskelbimo dieną. Į renginį įsitraukė ne tik kai kurie Seimo nariai ir jo pirmininkas, vienas istorikas, bet ir, suprantama, kaimyninės Lenkijos atstovai. Kodėl gi šiems neįsitraukus, jei pagerbiama jų šalies pirmoji konstitucija.

Žiniasklaidoje akcentuotos šios konstitucijos teigiamybės, kartu atkakliai ir naiviai peršant mintį, jog tai esanti ir Lietuvos pirmoji konstitucija. Norėčiau oponuoti visam tam ir pabrėžti dalykus, kurie nesąmoningai ar iš vadinamojo politkorektiškumo yra nutylimi. Iš tikrųjų tai buvo vienas reakcingiausių to laikotarpio dokumentų Europoje, kurio bene pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) idėjų plitimui Lenkijoje. Prancūzai panaikino monarchiją, lenkai ją įtvirtino konstituciškai, prancūzai panaikino luomus, lenkai juos įtvirtino konstituciškai, prancūzai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, lenkai katalikų bažnyčią padarė valstybinę, „viešpataujančią“, o (citata) „perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.

Aplinkinėse valstybėse jau buvo panaikinta baudžiava: 1781 m. – Čekijoje, 1785 m. – Vengrijoje, 1788 m. – Danijoje, 1789 m. – galutinai Prancūzijoje, o Švedijoje ir Norvegijoje jos nebūta visai, lenkai ją įtvirtino konstituciškai. Tokiais žingsniais lenkai grąžino XVIII a. pabaigos valstybę į viduramžių laikus. Be to, konstitucijoje buvo įtvirtintas „vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo“ visuomenėje ir valstybės valdyme, o tai daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“. Tai, kas buvo papildomai priimta tų metų rudenį, buvusio Lietuvos statuso neatkūrė, buvo tik reglamentuotas administravimas tos Lenkijos dalies, kuri vadinosi Litwa.

Suprantama, kodėl Lenkijoje ši konstitucija gerbiama – alternatyvios jai sukurta nebuvo. Ir nors konstitucija netrukus buvo karaliaus atšaukta, jos nuostatos lenkų sąmonėje išliko visą laiką. Tos nuostatos lėmė ir abu XIX a. sukilimus (1831, 1863), ir R. Dmovskio ar J. Pilsudskio požiūrį į lietuvių, latvių, baltarusių pastangas kurti nacionalines nuo Lenkijos nepriklausomas valstybes 1918–1921 m. Tad neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918–1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka.

Konstitucijos kritikai teigia, kad joje neminimas Lietuvos vardas. Smulkmena! Tas vardas nustotas minėti kur kas anksčiau ir liko tik karaliaus titulatūroje, kur Lietuva minima ne kaip nors išskirtinai, bet drauge su kitomis Lenkijai priklaususiomis žemėmis. Štai kaip konstitucijos preambulėje titulavosi Stanislovas Augustas Poniatovskis ir kaip nusakomas seimo atstovavimas (vertimas): „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai /…/“.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Antrajai, lietuvių bajorų tautai, Lenkijos seimas jau nebeatstovavo senokai, tad vadinti šią konstituciją Abiejų Tautų Respublikos yra ciniška. Iš tiesų karalius ir čia yra nuogas, nes kitų šalių istoriografijoje vyrauja teisingas požiūris, jog 1772–1793–1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, ką liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos. Dangstytis tuo, kad gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą, taipogi yra ciniška, nes tai nėra nei Lietuvos valstybingumo, nei rūpinimosi lietuvių kalba įrodymas. Stalino konstitucija irgi buvo išversta į lietuvių kalbą – ar dėl to dar ir tą konstituciją reikėtų adoruoti?

Be to, Lenkijos konstitucijos makaronizuotą vertimo kalbą sunkoka vadinti lietuvių – tai greičiau anų laikų „po prostu“ žargonas, jei palyginsime su Mažosios Lietuvos lietuvininkų rašto kalba. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas iš tikrųjų įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų Lietuvos diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią šalies nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad Lietuvos buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.

Alvydas BUTKUS yra Lietuvos kalbininkas, baltistas, VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

2018.05.03; 10:01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Vasario 16-sios Aktu atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejiniai renginiai bent kuriam laikui prislopino dirbtinai sureikšminamų smulkių skandaliukų bruzdesį ir paskatino, nusukus nosį nuo savo virtuvėse verdamų košių smarvės, iškišti ją į platųjį pasaulį. Juolab, kad tas pasaulis įvairių aukštų ir dar aukštesnių svečių pavidalu pats apsireiškė Lietuvoje.

Ilgiausiai Lietuvoje viešėjo Lenkijos prezidentas A.Duda, todėl (ir ne tik todėl) didžiausias žiniasklaidos dėmesys teko būtent šitam svečiui.

Bendras oficialių šią viešnagę komentuojančių oficialių valstybės pareigūnų bei jiems palankios žiniasklaidos tonas – malonus ar netgi entuziastingas.

Pasak prezidentės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Aleksiejūno,  šio vizito dėka Lietuvos ir Lenkijos santykiai „įgyja naują pagreitį“, kuriuo šalis turėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdama įgyvendinti eilę projektų.

Prezidentės patarėjas turėjo galvoje būtent Lietuvai svarbius projektus, kurių įgyvendinimui Lenkijos pozicija gali turėti lemiamą reikšmę. Tarp jų – energetinei Lietuvos nepriklausomybei svarbi elektros tinklų sinchronizacija.

Bet esama ir tokių projektų, kurie vienodai svarbūs abiems šalims, pavyzdžiui, bendra pozicija dėl mūsų regionui opios NATO reformos.

Pagaliau, pablogėjus Lenkijos santykiams su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi, kuriems nepatinka per didelis Lenkijos savarankiškumas, mūsų ambicingajai kaimynei atsirado poreikis turėti kuo daugiau sąjungininkų, todėl geri santykiai su Lietuva, bent jau šiuo momentu, Lenkijai itin pageidautini.

Vadinasi, išties atsirado reali galimybė Lenkijos ir Lietuvos santykiuose atverti naują puslapį, kurio eilutes abi šalys rašytų kartu, kaip lygiateisės partnerės, o ne kaip viena – kaltinančioji ir reikalaujančioji, o kita – nuolaidžiaujančioji ir besiteisinančioji, kaip buvo iki šiol.

Kaip kaimynės naudojasi šia galimybe?

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Prezidento A. Dudos veiksmai ir žodžiai tiesiog pasigėrėtini: jis pasakė viską, kas galėtų įtikinti nervingus lietuvius, jog Lenkijos pusė atėjo su palmių (o gal – alyvų?) šakele, simbolizuojančia taiką. Tuo jis netgi sukėlė primityviausių, nacionalistiškai nusiteikusių Lietuvos lenkų (tokių, kaip Renata Cytacka) nepasitenkinimą. Ne tokie primityvūs, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis, ragina savo komandą prezidento A. Dudos pareiškimuose įžvelgti pozityvą. O „pozityvo“ tikrai esama, nes prezidentas A. Duda neužmiršo išdėstyti visų jau įsisenėjusių lenkų pretenzijų žemės grąžinimo, švietimo bei kitais etninės kultūros klausimais, kurie visgi tebėra kaip buvę Lietuvos vidaus politikos klausimai ir kuriuos reguliuoti kitai valstybei mažų mažiausia netaktiška.

O ką – Lietuvos pusė?

Prezidentė D. Grybauskaitė, be abejonės, žaidžia vienoje lygoje su Lenkijos prezidentu kaip lygiavertis partneris. Jokių išankstinių asmeninių įsipareigojimų, jokių pažadų, kurie pastatytų į dviprasmišką padėtį mūsų vyriausybę – tautos išrinktųjų politikų protingų ir neprotingų pažadų vykdytoją, – nieko, dėl ko jai, kaip valstybės vadovei, galimai ignoravusiai savo valstybės interesus, galėtų priekaištauti dabarties ir ateities kartos. Kartu ji pademonstravo, kad išgirdo kaimyninės šalies prezidento geranoriška dvasia išsakytus pageidavimus (šiandien dar galima juos įvardinti kaip pageidavimus, o ne ultimatumus) bei išreiškė nusiteikimą imtis  konkrečių žingsnių. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ketinimą atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos švietimo komisiją, kad būtų galima greičiau išspręsti kylančias tautinių mažumų švietimo problemas.

Deja, D. Grybauskaitės pirmtakai prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus tokiu delikatumu užsienio politikos klausimuose nepasižymėjo; pakanka prisiminti, kaip Brazauskas dosnia ranka dalijo latviams Lietuvos teritorijos gabalus, o Adamkus kaip su savo kiemo žolynais tvarkėsi su lietuvių kalbos garsynu ir raidynu, pažadėdamas atverti jį lenkams ir tuo įklampinęs Lietuvą į sunkiai sprendžiamą būtinybę išblaivinti lenkus nuo nepagrįstųpretenzijų svaigulio.

Beje, Lietuvos lenkai išties gali turėti švietimo problemų: juk jei ŠMM ne tik neišsprendžia jau susikaupusių švietimo problemų lietuviškose mokyklose, bet jas dar labiau supainioja, menka tikimybė, kad problemų neatsirado ir kitų tautinių bendruomenių mokyklose, ir jas visas reikia spręsti.

Tačiau prie tokių dalykinių problemų nepriskirtina teisė asmens dokumentuose rašyti vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis. Tai – ne švietimo, ne mažumos ir daugumos teisių virvės traukimas į vieną ar kitą pusę, o valstybės kultūros politikos problema, jos prioritetų patikra. Tai – atsakymas į klausimą, kam atstovauja valstybė ir jos valdžia: valstybę kuriančiai, jos laisvę apgynusiai daugumai, ar tos daugumos laisvei, orumui ir savarankiškumui nuolat grėsmę keliančių kaimyninių tautų diasporoms, tų tautų agresijos pasėkoje atsidūrusioms Lietuvoje.

Gal kam nors nemaloniai ausį rėžė Lenkijos prezidento žodžiai apie tai, kad Lietuvos lenkų ne tik tėvai, bet ir protėviai gimė čia, Lietuvoje. Žinoma, apmaudu, kad prezidentas patikliai kartoja tokias, atsiprašau, nesąmones, kurias skleidžia žmonės, nenorintys, kad normalizuotųsi Lietuvos ir Lenkijos santykiai.

Tačiau jei svečiui neprivalu susigaudyti (nors būtų labai gražu) Lietuvoje šiandien gyvenančių etnosų, tautinių bendruomenių  istorijos niuansuose, tai  juos žinoti ir mokėti kaip savo biografiją privalo kiekvienas Lietuvos politikas, valdininkas, žurnalistas, postringaujantis šia jautria tema. Būtent jiems privalu žinoti, kada, kokiu būdu Lietuvoje atsirado lenkai, rusai, baltarusiai, žydai, latviai ar kiniečiai, ir dar privalu žinoti, kad niekas, joks liberalas ir joks fašistas negali pakeisti istorijos ar ją ignoruoti, mėginant reguliuojant konfliktuojančių tautų, etnosų tarpusavio santykius.

Daugiau kaip tūkstantmetį Lietuvoje karta iš kartos gimė tik lietuviai. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, Lietuvos valdovams dėl politinių ar asmeninių ambicijų atvėrus kelius į Lietuvą tam tikroms tautinėms grupėms (karaimams, totoriams, žydams, ir tik daug vėliau – lenkams…), čia atsirado karta kartą keičiančios kitataučių bendruomenės. Ir daugumos tų, kurie šiandien save laiko lenkais, protėviai buvo ne lenkai, o būtent lietuviai, sulenkėję dėl želigovskininkų vykdytos agresyvios lenkinimo politikos.

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Apie tai jau seniai rašė  ką tik amžinybėn išlydėtas akademikas Zigmas Zinkevičius, savo išvadas pagrindęs rimtais, kruopščiai surinktais etnolingvistiniais faktais. Todėl kiekvienas Lenkijos politikas, norėdamas pagrįsti lenkų diasporos teises į išskirtinę padėtį Lietuvoje ir dėl to apeliuojantis į lenkų bendruomenės Lietuvoje neva gimusius protėvių protėvius, demonstruoja, deja, bendrojo išsilavinimo stoką, atleistiną nebent „valstiečiams“.

Tačiau jei tokias nesąmones kartoja ir skleidžia (ar jomis tiki) Lietuvos politikas ar kuris nors pusmokslis jo patarėjas, tai toks žmogus ne tik demonstruoja žemą bendrosios bei politinės kultūros lygį, bet ir nusipelno įtarimo išduodantis savo tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos – interesus.

Kažkoks savo tautos istorijos bei valstybės prioritetuose menkai tenusituokiantis pilietis pasidalijo tokia „įžvalga“: „Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos,  o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas“.

Būtų gražu, jei tas teiginys nebūtų demagogija. Nes nebūna mažumų, nepriklausomų nuo daugumos. Tik gali skirtis jų  buvimo mažumoje priežastys, kurios nulemia ir jų teisių ypatumus.

Vienos tautos tampa mažumomis, jas prievarta okupavus, inkorporavus į kitos valstybės sudėtį. Taip savo laiku ir lietuviai, ir lenkai, ir estai, suomiai ir kt. buvo tapę mažumomis Rusijos imperijos sudėtyje. Tokiu atveju joms ir kitoms į jas panašioms tautinėms mažumoms nėra kitos išeities, kaip visomis įmanomomis priemonėmis siekti sau lygių teisių su daugumos ar, kitaip sakant, imperijos titulinės tautos teisėmis, net jei imperija persikrikštijo, pasivadino sąjunga, unija, federacija ar kt. Arba – siekti visiškos laisvės ir nepriklausomybės, kuriant savo valstybę.

Kitu atveju mažumos atsiranda didesnės tautos ir jos valstybės sudėtyje migracijos keliu, o migracijos priežastys būna skirtingos, ekonominės ar/arba politinės, kai bėgama nuo persekiojimų ar kai kolonijinės politikos pasėkoje į tautinės mažumos teritoriją  įkeliamos didelės grupės kitų tautų, pirmiausia – titulinės tautos atstovų. Dėl pastarosios priežasties vadinamuosiuose Rytprūsiuose, Latvijoje, Estijoje atsirado vokiečiai, visose buvusios SSSR respublikose rusai, o Lietuvoje – ir tam tikras skaičius lenkų.

Ar galima abiem atvejais dėti lygybės ženklą tarp daugumos įsipareigojimų mažumoms bei mažumų pretenzijų daugumoms?

Taip, liberaliai nusiteikę politikai ragina nesigilinti į istoriją, nesigilinti į priežastis bei pasekmes ir dėti lygybės ženklą tarp prievartautojų ir aukų teisių. Maža to, netgi stengiasi  politinių manipuliacijų ir demagoginių spekuliacijų pagalba sukurti tokius teisinius precedentus, kurie lygybę tarp aukų ir agresorių padarytų teisėta.

Bet ar tai bus teisinga?

Gal pagaliau išgirskime profesorių Vytautą Landsbergį: „Jei leidi tėvynę niekinti, tai ko tu vertas, vargšas lietuvi?“

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kol kas Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sustoję ties riba, skiriančia situaciją „Lietuvos lenkai“ nuo situacijos „Lenkija Lietuvoje“. Tačiau ta riba išnyks, jei tik, tenkinant būtent lenkų, o ne visų kitų Lietuvoje gyvenančių etninių bendruomenių norus, sutiksime su reikalavimais įsivesti į savo raidyną papildomas, lietuvių kalbai visiškai nereikalingas raides, dokumentuose rašyti vardus/pavardes svetimomis kalbomis bei lietuviškus vietovardžius dalyje Lietuvos pervadinti lenkiškais.

O jei Lietuvos politikai vis dar nesupranta, kieno interesus – savo titulinės tautos, ar mažumų – jie privalo ginti pirmoje eilėje, tegu mokosi iš kitų valstybių. Ir štai čia geriausias mokytojas būtų Lenkija. Kaip, beje, ir Izraelis. Tai valstybės, kurios pavyzdingai atstovauja ir gina interesus  būtent savo tautos, tos tautos, kurios vardu vadinama valstybė, net ir tais atvejais, kai toks beatodairiškas gynimas pažeidžia kitų, suverenių tautų teises…

2018.02.23; 03:00

Nesutariant Varšuvai ir Briuseliui, Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkiją Europos Sąjungoje, teigia Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lenkijos Prezidentas dėkoja už tokį palaikymą ir teigia, kad ginčas su Europos Komisija bus išspręstas.

„Čia norėčiau paliesti vieną probleminį europinį klausimą (…) diskusijose tarp Europos Komisijos ir Lenkijos Vyriausybės, kad Lietuva ir Lietuvos pozicija bus labai griežtai aiški, kad mes nepalaikysime jokių prievartinių jėgos metodų prieš jokią šalį, taip pat ir Lenkiją“, – po susitikimo su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda pareiškė D. Grybauskaitė.

Šalies vadovė teigė, kad ginče tarp Lenkijos ir Europos Komisijos Lietuva kvies abi puses dialogui.

„Mes kviesime abi puses dialogui ir sprendimo paieškoms. Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkijos valstybę panaudojant jėgą, o mes kviesime abi puses susitarti. Mūsų tokia pozicija buvo ir dėl migracijos klausimų, taip pat ir dėl teisės viršenybės klausimų, kurie šiuo metu vyksta diskusijose“, – sakė D. Grybauskaitė.

Tuo metu A. Duda po susitikimo teigė dėkojantis už supratimą ir palaikymą. „Ačiū širdingai poniai Prezidentei už tuos paramos žodžius, kas liečia santykius tarp Lenkijos ir Europos Komisijos. Dialogas vyksta“, – sakė A. Duda.

Anot Lenkijos vadovo, Vilniuje jis kalbėjosi su EK pirmininku bei Vokietijos Prezidentu ir yra įsitikinęs, kad ginčas bus išspręstas.

„Tas dialogas yra iš tikrųjų įgyvendinamas tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, ir tos problemos, kurios atsiranda iš tam tikrų nesupratimų, tam tikrų negerų interpretavimų, (…) bus išspręstos, ir ačiū už tą subalansuotą poziciją, kuri parodo, kad suprantama mūsų situacija“, – tikino A. Duda.

ES ruošia drausminę procedūrą prieš Lenkiją dėl teismų reformos, kuri apriboja jų nepriklausomumą. Pernai gruodį EK suteikė trijų mėnesių terminą ištaisyti tai, kitu atveju, Lenkijai gresia precedento neturinti sankcija – balsavimo teisės atėmimas.

2018.02.19; 05:17

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius

Žinia, lietuvių požiūris į brolius lenkus yra, švelniai tariant, prieštaringas. Nuomonės čia svyruoja didžiausia amplitude, keičiasi zigzagais, jeigu nelaikysime už nekintančią konstantą širdperšą dėl istorinių nesusipratimų, Lietuvos šantažo prieškariu arba iš naujo keliamų bangų pavardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis klausimu mūsų dienomis.

Kaip atrodo, lenkų taip pat būna visokių, andai šią mintį esu bandęs išsakyti straipsnelyje, visiškai aiškiu pavadinimu „Didieji ir mažieji lenkai“ http://l24.lt/lt/nuomones–komentarai/item/30959-sveikinu-ep-nari-v-tomasevski-su-draugija. Dabar be didesnės pauzės pereinant truputėlį į kitą potemę, ryžtuosi tvirtinti, kad ką tik Lenkijos Seime priimtas įstatymas dėl baudžiamosios atsakomybės (iki 3 metų) už bandymus priskirti kaltę Lenkijos valstybei ar tautai dalyvavus Holokauste, be jokios abejonės, yra vienas iš didingiausių įvykių postkatastrofistinių laikų įstatymdavystės istorijoje ir puikus doros valios užderėjimo liudijimas, reikalaujant užbaigti pernelyg ilgai užsitęsusį nešvankų spektaklį su sudūlėjusiu rekvizitu.

Tiesą sakant, labai nustebino audringa Izraelio valstybės oficialių struktūrų kritinė reakcija į tokį Lenkijos Seimo apsisprendimą, neleidžiant sau net slapčiausioje sąmonės kertelėje nuodėmingai pagalvoti, kad Izraelio valstybės gyvybingumo pagrindas yra kitų tautų kaltės kompleksų forsuotas dirginimas.

Priimtas Lenkijos Seimo įstatymas nedraudžia, esant reikalui, nurodyti, jog nusikaltėlis buvo tos ar kitos tautybės žmogus, tačiau perspėja dėl nepagrįstų apibendrinimų. Galop Holokausto neigimo kaip užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę veikos traktavimas yra logiškai pagrįstas tik tokiu atveju, jeigu ne mažesniu, o galbūt dar didesniu nusižengimu yra laikomas kolektyvinės kaltės primetimas, ypač nepagrįstai apkaltinant valstybę ar tautą dalyvavimu Holokausto nusikaltimuose.

Čia kaip niekur kitur svarbi yra balanso įtampa, įvardytų pusių dermė, jeigu norite, kontrapunkto dėsnis. Be tokio abipusiškumo Holokausto neigimo kriminalizavimas yra tik gremėzdiškas  pusiausvyros pažeidimas, kurio negali paslėpti net pasaulinės konjunktūros miglos.

Izraelio pademonstruotas nepasitenkinimas Lenkijos Seimui priėmus tokį įstatymą leidžia labai tiesmukiškai paklausti – ar Izraelis laikosi nuostatos, kad Lenkijos valstybė ir tauta dalyvavo Holokauste, o, tarkime, kontroversiškas įstatymas leidžia pridengti kolektyvinę kaltę? Klausimo tiesmukiškumas čia yra didelė vertybė, nes visiems iškart tampa aišku, kad teigiamas atsakymas į taip be užuolankų suformuluotą klausimą parodytų visišką oponentų necivilizuotumą, anapusinį nepadorumą, taigi, kas ne kas, o civilizacijos forpostu teisėtai laikomas Izraelis niekados nesiryžtų tvirtinti tokios nesąmonės, juolab kad  minimu laikotarpiu Lenkijos valstybė buvo ištrinta nuo žemėlapio, šalyje siautėjo okupacinis režimas. Taigi, ne visiškai aišku, dėl ko protestuoja Izraelio valstybę atstovaujančios institucijos… 

Izraelio vėliava

Visa tai būtų galima pavadinti atsitiktiniu nesusipratimu, jeigu nematytume jau ryškėjančios tendencijos ta linkme, kad Vokietijai išmokėjus kompensacijas Holokausto aukų šeimoms, kartas nuo karto bandoma įpiršti fantasmagorinę nuomonę, jog Holokausto pagrindėja buvo Lenkija arba, dar patogesnis atpirkimo ožys, Lietuva. Kaip jau kartą esu sakęs anksčiau, jeigu būčiau žydas, man būtų truputėlį gėda dėl tokio sugebėjimo patogiai pakeisti problemos apžvalgos lauką, naujai užkerėti perspektyvas (Edvardas Čiuldė. Jeigu aš būčiau žydas; https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-jeigu-as-buciau-zydas/).

Iš tiesų, kartais užima kvapą, matant kaip Holokausto atmintis tampa paprasčiausia pinigų darymo mašina ar konkurentų kasdieninio spaudimo priemonė.

Tik neturintis nė lašelio vaizduotės žmogus galėtų nesižavėti Izraelio valstybės sėkme, atstovaujant savo tautos idėjai, herojiška tautos istorija, tvirta populiacijos dvasia, žydų tautybės žmonių išmintimi. Kartas nuo karto net sakoma, kad reikia sekti žydų pavyzdžiu. Tačiau – šiukštu – nereikėtų sekti tokiu pavyzdžiu, kai siekiama pelnyti papildomai taškų kitų tautų  moralinio prievartavimo  pagrindu, o ypač nuvilia tie atvejai, kai  į spaudimo procedūras yra įpainiojama nelygstama Holokausto atmintis.

2018.01.31; 03:30

Lenkijos vyriausybė analizuoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nutartį, pagal kurią šalis turės mokėti Europos Komisijai 100 tūkstančių eurų baudą kasdien, jeigu nesiliaus kirtusi Belovežo girios. Tai antradienį interviu Lenkijos radijui pareiškė šalies užsienio reikalų ministras Vitoldas Vaščykovskis (Witold Waszczykowski).

„Tai teismo pozicija, kurios mes neketiname ignoruoti“, – sakė jis. „Bet tai dar ne verdiktas“, – pridūrė ministras, pabrėždamas, jog šiuo metu Lenkija analizuoja teismo nutartį.

Pirmadienį ES Teisingumo Teismas nusprendė, jog Lenkija turi tučtuojau nutraukti aktyvų miško naudojimą Belovežo girioje, išskyrus tuos atvejus, kai tai būtina visuomenės saugumui užtikrinti. Jeigu Lenkija pažeis šią nutartį, teismas ją įpareigos mokėti Europos Komisijai mažiausiai po 100 tūkstančių eurų kasdien.

Skandalas dėl Belovežo girios trunka jau kelis mėnesius. Pagal Lenkijos vyriausybės planus, rezervate turi būti iškirsta apie 1,3 milijono medžių, užsikrėtusių pavojingu kenkėju – žievėgraužiu tipografu. Ekologai protestuoja prieš šiuos veiksmus ir reikalauja suteikti reliktiniam miškui galimybę pačiam susitvarkyti su natūraliais masyvo atsinaujinimo procesais.

Anksčiau ES Teisingumo Teismas po EK ieškinio Lenkijos vyriausybei nusprendė, kad medžių kirtimas turi būti tučtuojau nutrauktas. Bet, kaip praneša ekologai, šis sprendimas nebuvo įvykdytas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.22; 00:02