Vilniaus miesto apylinkės teisme gegužės 22-ąją dieną nagrinėta neįprasta byla. Lietuvos pilietis Ryšardas Maceikianecas reikalauja, kad mūsų Temidė pripažintų kai kuriuos LR Vyriausybės svetainėje „Mano Vyriausybė“ paskleistus teiginius klaidingais, neatitinkančiais tikrovės. Pavyzdžiui, teiginį, esą „Lietuvoje gyvena lenkų tautinė mažuma“. Jis taip pat siekia, kad Temidė pripažintų, jog viešame 2018 metų rugpjūčio 31-osios Ministro Pirmininko pranešime klaidingai pavartota sąvoka „lenkų tautinė mažuma“.
Į teismą Lietuvos Vyriausybę padavęs Ryšardas Maceikianecas įsitikinęs, jog Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos – tėra tik lenkiškai kalbantys lietuviai. Todėl premjeras Saulius Skvernelis neteisus, kai Lietuvoje gyvenančius lenkakalbius lietuvius priskiria lenkams.
Kuo pasibaigs ši byla Vilniaus apylinkės teisme, paaiškės birželio 10 dieną. Šiandien slaptai.lt skelbia R.Maceikianeco komentarą.
Vilniaus miesto apylinkės teisme gegužės 22-ąją dieną nagrinėta neįprasta byla. Lietuvos pilietis Ryšardas Maceikianecas reikalauja, kad mūsų Temidė pripažintų kai kuriuos LR Vyriausybės svetainėje „Mano Vyriausybė“ paskleistus teiginius klaidingais, neatitinkančiais tikrovės. Pavyzdžiui, teiginį, esą „Lietuvoje gyvena lenkų tautinė mažuma“. Jis taip pat siekia, kad Temidė pripažintų, jog viešame 2018 metų rugpjūčio 31-osios Ministro Pirmininko pranešime klaidingai pavartota sąvoka „lenkų tautinė mažuma“.
Į teismą Lietuvos Vyriausybę padavęs Ryšardas Maceikianecas įsitikinęs, jog Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos – tik lenkiškai kalbantys lietuviai. Todėl premjeras Saulius Skvernelis, jo manymu, neteisus, kai Lietuvoje gyvenančius lenkakalbius lietuvius priskiria lenkams.
Kuo pasibaigs ši byla Vilniaus apylinkės teisme, paaiškės birželio 10 dieną. O kol kas slaptai.lt skelbia R.Maceikianeco interesus ginančio advokato Jono Ivoškos komentarą.
Vasario 16-sios Aktu atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejiniai renginiai bent kuriam laikui prislopino dirbtinai sureikšminamų smulkių skandaliukų bruzdesį ir paskatino, nusukus nosį nuo savo virtuvėse verdamų košių smarvės, iškišti ją į platųjį pasaulį. Juolab, kad tas pasaulis įvairių aukštų ir dar aukštesnių svečių pavidalu pats apsireiškė Lietuvoje.
Ilgiausiai Lietuvoje viešėjo Lenkijos prezidentas A.Duda, todėl (ir ne tik todėl) didžiausias žiniasklaidos dėmesys teko būtent šitam svečiui.
Bendras oficialių šią viešnagę komentuojančių oficialių valstybės pareigūnų bei jiems palankios žiniasklaidos tonas – malonus ar netgi entuziastingas.
Pasak prezidentės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Aleksiejūno, šio vizito dėka Lietuvos ir Lenkijos santykiai „įgyja naują pagreitį“, kuriuo šalis turėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdama įgyvendinti eilę projektų.
Prezidentės patarėjas turėjo galvoje būtent Lietuvai svarbius projektus, kurių įgyvendinimui Lenkijos pozicija gali turėti lemiamą reikšmę. Tarp jų – energetinei Lietuvos nepriklausomybei svarbi elektros tinklų sinchronizacija.
Bet esama ir tokių projektų, kurie vienodai svarbūs abiems šalims, pavyzdžiui, bendra pozicija dėl mūsų regionui opios NATO reformos.
Pagaliau, pablogėjus Lenkijos santykiams su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi, kuriems nepatinka per didelis Lenkijos savarankiškumas, mūsų ambicingajai kaimynei atsirado poreikis turėti kuo daugiau sąjungininkų, todėl geri santykiai su Lietuva, bent jau šiuo momentu, Lenkijai itin pageidautini.
Vadinasi, išties atsirado reali galimybė Lenkijos ir Lietuvos santykiuose atverti naują puslapį, kurio eilutes abi šalys rašytų kartu, kaip lygiateisės partnerės, o ne kaip viena – kaltinančioji ir reikalaujančioji, o kita – nuolaidžiaujančioji ir besiteisinančioji, kaip buvo iki šiol.
Kaip kaimynės naudojasi šia galimybe?
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Prezidento A. Dudos veiksmai ir žodžiai tiesiog pasigėrėtini: jis pasakė viską, kas galėtų įtikinti nervingus lietuvius, jog Lenkijos pusė atėjo su palmių (o gal – alyvų?) šakele, simbolizuojančia taiką. Tuo jis netgi sukėlė primityviausių, nacionalistiškai nusiteikusių Lietuvos lenkų (tokių, kaip Renata Cytacka) nepasitenkinimą. Ne tokie primityvūs, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis, ragina savo komandą prezidento A. Dudos pareiškimuose įžvelgti pozityvą. O „pozityvo“ tikrai esama, nes prezidentas A. Duda neužmiršo išdėstyti visų jau įsisenėjusių lenkų pretenzijų žemės grąžinimo, švietimo bei kitais etninės kultūros klausimais, kurie visgi tebėra kaip buvę Lietuvos vidaus politikos klausimai ir kuriuos reguliuoti kitai valstybei mažų mažiausia netaktiška.
O ką – Lietuvos pusė?
Prezidentė D. Grybauskaitė, be abejonės, žaidžia vienoje lygoje su Lenkijos prezidentu kaip lygiavertis partneris. Jokių išankstinių asmeninių įsipareigojimų, jokių pažadų, kurie pastatytų į dviprasmišką padėtį mūsų vyriausybę – tautos išrinktųjų politikų protingų ir neprotingų pažadų vykdytoją, – nieko, dėl ko jai, kaip valstybės vadovei, galimai ignoravusiai savo valstybės interesus, galėtų priekaištauti dabarties ir ateities kartos. Kartu ji pademonstravo, kad išgirdo kaimyninės šalies prezidento geranoriška dvasia išsakytus pageidavimus (šiandien dar galima juos įvardinti kaip pageidavimus, o ne ultimatumus) bei išreiškė nusiteikimą imtis konkrečių žingsnių. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ketinimą atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos švietimo komisiją, kad būtų galima greičiau išspręsti kylančias tautinių mažumų švietimo problemas.
Deja, D. Grybauskaitės pirmtakai prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus tokiu delikatumu užsienio politikos klausimuose nepasižymėjo; pakanka prisiminti, kaip Brazauskas dosnia ranka dalijo latviams Lietuvos teritorijos gabalus, o Adamkus kaip su savo kiemo žolynais tvarkėsi su lietuvių kalbos garsynu ir raidynu, pažadėdamas atverti jį lenkams ir tuo įklampinęs Lietuvą į sunkiai sprendžiamą būtinybę išblaivinti lenkus nuo nepagrįstųpretenzijų svaigulio.
Beje, Lietuvos lenkai išties gali turėti švietimo problemų: juk jei ŠMM ne tik neišsprendžia jau susikaupusių švietimo problemų lietuviškose mokyklose, bet jas dar labiau supainioja, menka tikimybė, kad problemų neatsirado ir kitų tautinių bendruomenių mokyklose, ir jas visas reikia spręsti.
Tačiau prie tokių dalykinių problemų nepriskirtina teisė asmens dokumentuose rašyti vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis. Tai – ne švietimo, ne mažumos ir daugumos teisių virvės traukimas į vieną ar kitą pusę, o valstybės kultūros politikos problema, jos prioritetų patikra. Tai – atsakymas į klausimą, kam atstovauja valstybė ir jos valdžia: valstybę kuriančiai, jos laisvę apgynusiai daugumai, ar tos daugumos laisvei, orumui ir savarankiškumui nuolat grėsmę keliančių kaimyninių tautų diasporoms, tų tautų agresijos pasėkoje atsidūrusioms Lietuvoje.
Gal kam nors nemaloniai ausį rėžė Lenkijos prezidento žodžiai apie tai, kad Lietuvos lenkų ne tik tėvai, bet ir protėviai gimė čia, Lietuvoje. Žinoma, apmaudu, kad prezidentas patikliai kartoja tokias, atsiprašau, nesąmones, kurias skleidžia žmonės, nenorintys, kad normalizuotųsi Lietuvos ir Lenkijos santykiai.
Tačiau jei svečiui neprivalu susigaudyti (nors būtų labai gražu) Lietuvoje šiandien gyvenančių etnosų, tautinių bendruomenių istorijos niuansuose, tai juos žinoti ir mokėti kaip savo biografiją privalo kiekvienas Lietuvos politikas, valdininkas, žurnalistas, postringaujantis šia jautria tema. Būtent jiems privalu žinoti, kada, kokiu būdu Lietuvoje atsirado lenkai, rusai, baltarusiai, žydai, latviai ar kiniečiai, ir dar privalu žinoti, kad niekas, joks liberalas ir joks fašistas negali pakeisti istorijos ar ją ignoruoti, mėginant reguliuojant konfliktuojančių tautų, etnosų tarpusavio santykius.
Daugiau kaip tūkstantmetį Lietuvoje karta iš kartos gimė tik lietuviai. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, Lietuvos valdovams dėl politinių ar asmeninių ambicijų atvėrus kelius į Lietuvą tam tikroms tautinėms grupėms (karaimams, totoriams, žydams, ir tik daug vėliau – lenkams…), čia atsirado karta kartą keičiančios kitataučių bendruomenės. Ir daugumos tų, kurie šiandien save laiko lenkais, protėviai buvo ne lenkai, o būtent lietuviai, sulenkėję dėl želigovskininkų vykdytos agresyvios lenkinimo politikos.
Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Apie tai jau seniai rašė ką tik amžinybėn išlydėtas akademikas Zigmas Zinkevičius, savo išvadas pagrindęs rimtais, kruopščiai surinktais etnolingvistiniais faktais. Todėl kiekvienas Lenkijos politikas, norėdamas pagrįsti lenkų diasporos teises į išskirtinę padėtį Lietuvoje ir dėl to apeliuojantis į lenkų bendruomenės Lietuvoje neva gimusius protėvių protėvius, demonstruoja, deja, bendrojo išsilavinimo stoką, atleistiną nebent „valstiečiams“.
Tačiau jei tokias nesąmones kartoja ir skleidžia (ar jomis tiki) Lietuvos politikas ar kuris nors pusmokslis jo patarėjas, tai toks žmogus ne tik demonstruoja žemą bendrosios bei politinės kultūros lygį, bet ir nusipelno įtarimo išduodantis savo tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos – interesus.
Kažkoks savo tautos istorijos bei valstybės prioritetuose menkai tenusituokiantis pilietis pasidalijo tokia „įžvalga“: „Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos, o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas“.
Būtų gražu, jei tas teiginys nebūtų demagogija. Nes nebūna mažumų, nepriklausomų nuo daugumos. Tik gali skirtis jų buvimo mažumoje priežastys, kurios nulemia ir jų teisių ypatumus.
Vienos tautos tampa mažumomis, jas prievarta okupavus, inkorporavus į kitos valstybės sudėtį. Taip savo laiku ir lietuviai, ir lenkai, ir estai, suomiai ir kt. buvo tapę mažumomis Rusijos imperijos sudėtyje. Tokiu atveju joms ir kitoms į jas panašioms tautinėms mažumoms nėra kitos išeities, kaip visomis įmanomomis priemonėmis siekti sau lygių teisių su daugumos ar, kitaip sakant, imperijos titulinės tautos teisėmis, net jei imperija persikrikštijo, pasivadino sąjunga, unija, federacija ar kt. Arba – siekti visiškos laisvės ir nepriklausomybės, kuriant savo valstybę.
Kitu atveju mažumos atsiranda didesnės tautos ir jos valstybės sudėtyje migracijos keliu, o migracijos priežastys būna skirtingos, ekonominės ar/arba politinės, kai bėgama nuo persekiojimų ar kai kolonijinės politikos pasėkoje į tautinės mažumos teritoriją įkeliamos didelės grupės kitų tautų, pirmiausia – titulinės tautos atstovų. Dėl pastarosios priežasties vadinamuosiuose Rytprūsiuose, Latvijoje, Estijoje atsirado vokiečiai, visose buvusios SSSR respublikose rusai, o Lietuvoje – ir tam tikras skaičius lenkų.
Ar galima abiem atvejais dėti lygybės ženklą tarp daugumos įsipareigojimų mažumoms bei mažumų pretenzijų daugumoms?
Taip, liberaliai nusiteikę politikai ragina nesigilinti į istoriją, nesigilinti į priežastis bei pasekmes ir dėti lygybės ženklą tarp prievartautojų ir aukų teisių. Maža to, netgi stengiasi politinių manipuliacijų ir demagoginių spekuliacijų pagalba sukurti tokius teisinius precedentus, kurie lygybę tarp aukų ir agresorių padarytų teisėta.
Bet ar tai bus teisinga?
Gal pagaliau išgirskime profesorių Vytautą Landsbergį: „Jei leidi tėvynę niekinti, tai ko tu vertas, vargšas lietuvi?“
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kol kas Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sustoję ties riba, skiriančia situaciją „Lietuvos lenkai“ nuo situacijos „Lenkija Lietuvoje“. Tačiau ta riba išnyks, jei tik, tenkinant būtent lenkų, o ne visų kitų Lietuvoje gyvenančių etninių bendruomenių norus, sutiksime su reikalavimais įsivesti į savo raidyną papildomas, lietuvių kalbai visiškai nereikalingas raides, dokumentuose rašyti vardus/pavardes svetimomis kalbomis bei lietuviškus vietovardžius dalyje Lietuvos pervadinti lenkiškais.
O jei Lietuvos politikai vis dar nesupranta, kieno interesus – savo titulinės tautos, ar mažumų – jie privalo ginti pirmoje eilėje, tegu mokosi iš kitų valstybių. Ir štai čia geriausias mokytojas būtų Lenkija. Kaip, beje, ir Izraelis. Tai valstybės, kurios pavyzdingai atstovauja ir gina interesus būtent savo tautos, tos tautos, kurios vardu vadinama valstybė, net ir tais atvejais, kai toks beatodairiškas gynimas pažeidžia kitų, suverenių tautų teises…
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Lenkų tautinės mažumos klausimas nebus esminis Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikime ir jis neturėtų užgožti strateginių klausimų, interviu naujienų agentūrai ELTA teigia šalies vadovės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Nerijus Aleksiejūnas.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda valstybės šimtmečio proga į Vilnių atvyks Vasario 16-ąją. Pasak N. Aleksiejūno, dvišaliame prezidentų susitikime lenkų mažumos klausimas gali būti paliestas, tačiau svarbiausios sritys, kurias ketinama aptarti – regiono saugumo, energetikos bei ekonominio bendradarbiavimo.
Pasak jo, tikimasi, kad Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikime bus pasirašyti dvišaliai susitarimai, kurių turinio Prezidentūra dar neatskleidžia. O kaimyninės valstybės vadovo vizitas, anot jo, rodo, kad šalys turi bendrų tikslų ir susitikime tikisi pasiekti konkrečių rezultatų.
– Lenkijos prezidentas A. Duda į Lietuvą atvyksta nuo jo išrinkimo praėjus daugiau negu dvejiems metams. Kas pasikeitė santykiuose su Lenkija, kad vasario mėnesį A. Duda atvyksta į Lietuvą?
– Sakyčiau, kad su A. Duda buvo bendraujama ir iki šiol. Prezidentė pastarąjį kartą su juo susitiko praėjusių metų rugsėjį Jungtinėse Tautose, prieš tai – liepą – Prezidentė buvo Varšuvoje, buvo susitikimas Dubrovnike. 2016 metais tų kontaktų tikrai buvo. Tačiau, manyčiau, kad sutampa mūsų matymas tiek iš Prezidentės pusės, tiek iš Lenkijos Prezidento, jog vizitas turi būti organizuojamas tada, kai yra ir tam tikras turinys ir konkretūs rezultatai.
Matome, kad Vasario 16-ąją Prezidentas A. Duda atvyksta į Lietuvą, bet jis taip pat – dvišalis vizitas. Tai yra svarbu, nes pirmą kartą po penkerių metų toks dvišalis vizitas su Lenkijos Prezidentu. O jis vyksta todėl, nes turime daug bendrų temų ir tikimės tam tikrų rezultatų. Susitikime bus kalbama pradedant saugumo tematika, nes priešakinių batalionų buvimas yra tai, kas mus jungia. Todėl tikrai turime daug ką aptarti ir pasitarti prieš būsimą NATO susitikimą liepos mėnesį Briuselyje. Tai bus daug dėmesio skiriama regioniniam saugumui, bus aptariamas kibernetinis saugumas.
Be saugumo, yra ir energetiniai klausimai. Pirmiausia sinchronizacijos projektas, nes matome, kad jis su žemynine Europa yra įmanomas per Lenkiją, todėl mūsų bendradarbiavimas ir sutarimas svarbus viso projekto įgyvendinimui. Taip pat energetikoje yra tokie klausimai kaip „Nord Stream 2“, dujotiekis su Lenkija, Astravo atominė elektrinė.
– Kalbant apie sinchronizavimą, ilgą laiką šis klausimas nejudėjo, tačiau pastaruosius metus pusantrų jaučiamas atšilimas iš Lenkijos pusės. Atrodo, kad dabar ji supranta šio projekto svarbą Baltijos šalims, tad kodėl požiūris pasikeitė?
– Manyčiau, kad atsirado didesnis supratimas, ką sinchronizacija reiškia, kad tai yra ir tam tikras nacionalinio saugumo klausimas. Mes iš savo pusės matome, ką Rusija daro. Ji vykdo tam tikrus pasirengimo darbus ir jie galbūt pakankamai pažengę ir matydami, kad vieną dieną galime tapti pažeidžiami, rengėme daug susitikimų, stengdamiesi Lenkijai paaiškinti, kodėl šis projektas svarbus. Net pats asmeniškai buvau pasikvietęs Lenkijos prezidento patarėją į Lietuvą rugpjūčio mėnesį ir „Litgrid“ pasakojome, kas vykdoma Rusijoje ir kuo svarbus sinchronizacijos projektas.
Manau, kad tas mūsų kalbėjimas ir bandymas paaiškinti ir įtikinti duoda savų rezultatų.
– Bet seniau taip pat buvo mėginama paaiškinti ir įtikinti, tačiau tai nedavė tokių rezultatų. Ar tai rodo, kad Lenkijos pozicija Lietuvos atžvilgiu apskritai yra pasikeitusi, santykiai šyla?
– Nesakyčiau, kad čia vyksta santykių perkrovimas, nes santykiai visada buvo, bet aišku, kad labai daug kas priklauso nuo asmeninių santykių. Manau, kad tikrai puikiai bendradarbiauja Energetikos ministerijos, mano lygmeniu irgi daug kontaktų su Lenkija palaikome.
– O ką rodo tai, kad Lietuvoje lankysis ir naujasis Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis?
– Tai rodo, kad atsiranda klausimų, kuriais mes sutariame, ir kuriais esame pasirengę pasiekti tam tikrų rezultatų. Prezidento A. Dudos vizito metu taip pat laukiama rezultatų, taip pat derinami susitarimai, kuriuos pasirašysime vizito metu, kol kas dar derinami, tad negaliu pasakyti, kas konkrečiai, tačiau bus dvišaliai susitarimai. Tai parodo, kad atsiranda terpė konkretiems rezultatams, kurie ir atsispindi tiek prezidento, tiek premjero vizituose.
– Kai Lenkijos prezidento patarėjas Krzysztofas Szczerskis Lenkijos žiniasklaidai pranešė apie A. Dudos vizitą, jis kalbėjo, kad Lenkijos-Lietuvos santykius reikia pripildyti turiniu. Tai koks tas turinys bus?
– Tai, ką minėjau – tiek saugumo, energetikos, ekonominiai klausimai. Ir bus konkretūs rezultatai, o susitarimai taps konkrečiomis priemonėmis, kurios atspindės, ką mums pavyko susitarti.
– Lenkijos prezidento patarėjas taip pat kalbėjo apie lenkų mažumą Lietuvoje. Viena vertus, Lietuva turi spręsti šį klausimą, tačiau taip pat minėjo, kad lenkų mažuma yra nevienalytė ir reikia tai įvertinti. Susitikime su prezidente lenkų mažumos klausimas bus viena ašių?
– Ašys bus tos, kurias paminėjau. Mažumų klausimai iš tikrųjų nemažai sprendžiami ir darbiniu lygmeniu, ne tik politiniu. Tarkime, Joachimo Lelevelio mokyklos klausimas buvo užaštrintas, polonistikos studijos universitetuose – manau, kad tai pavyzdžiai, kurie buvo gana gerai išspręsti ir visos pusės patenkintos tuo. O susitikimo metu matysime, matyt, tai bus paliesta, bet šie klausimai tikrai neturi užgožti tų strateginių klausimų, apie kuriuos kalbėjau anksčiau.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
– Tačiau Lenkijos retorika dėl tautinių mažumų pasikeitė. Anksčiau buvo atsiliepiama kritiškai dėl jų padėties, o dabar kalbama, kad lenkų mažuma yra skirtinga, o Lenkijoje girdima ta mažuma, kuri garsiausiai rėkia. Ar lenkų tautinės mažumos klausimas dvišaliuose santykiuose stumiamas į šoną?
– Nesakyčiau, kad į šoną, bet manau, kad tai, ką jūs minite, atspindi intensyvesnį bendravimą. Visada, kai bendrauji, kai vyksta dialogas net ir darbiniu lygiu, tai priartina vienodą suvokimą, kas vyksta vienoje ar kitoje šalyje. Manau, kad atsiranda daugiau supratimo, kokia yra reali situacija.
– Kalbant apie Europos Sąjungą ir Lenkiją, Briuselis prieš Varšuvą pradėjo drausminę procedūrą. Jeigu vyks balsavimas dėl 7-ojo straipsnio – įšaldyti Lenkijos balsavimo teisę, kokios pozicijos laikysis Lietuva?
– Aš pirmiausiai sakyčiau, kad mūsų tikslas yra išvengti to balsavimo, kad jo nebūtų. Todėl dabar yra labai svarbu, kad būtų suteikta laiko naujajam Lenkijos premjerui, nes mes tikime, kad šį klausimą galima išspręsti tik dialogu, o ne sankcijomis ar baudimu. Todėl tikimės, kad šie mėnesiai bus tokie esminiai, kai pavyks pasiekti kažkokio sutarimo.
Neįsileiskime į lietuvišką abėcėlę lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
– O sprendimas paskirti naują premjerą, ką tai reiškia? Bent apžvalgininkai teigia, kad tai rodo Varšuvos norą gerinti santykius su Briuseliu.
– Manau, kad reikia vertinti pagal konkrečius rezultatus, tai manau, kad artimiausiais mėnesiais pamatysime, kokie bus rezultatai.
– Jeigu dėl Lenkijos vyks balsavimas, Lietuva padėtis bus kebli. Viena vertus, Lenkija yra svarbi partnerė, kita vertus, apžvalgininkų nuomone, susilaikyti arba balsuoti prieš gali būti klaida. Kaip bus išlaviruota?
– Sakyčiau, kad nebūtų tokio balsavimo, o jeigu tokia situacija susiklostys, be abejo, mes diskutuosime, kalbėsimės tiek su Seimu, Europos reikalų komitetu, tiek su Vyriausybe. Tai bus visų bendras sutarimas, bet kol kas spekuliuoti nenorėčiau. Mūsų tikslas – išvengti to balsavimo ir pasiekti sprendimą dialogu.
Žvelgiant iš šalies, lietuviams, žinoma, reikėtų didžiuotis, kad jų tautietis V.Ušackas pasiekė rimtų aukštumų – tapo Maskvoje reziduojančiu visos Europos Sąjungos ambasadoriumi. Suprantu, kad, šių itin svarbių pareigų ėmęsis, jis privalo rūpintis ne vien lietuviškomis aktualijomis.
Bet ar ponas V.Ušackas turi moralinę teisę pamiršti lietuviškuosius interesus, nustumdamas juos toliman užkampin? Ar galima pateisinti jo dažnai žarstomą tuščiažodžiavimą bei nutylėjimus?
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
ES ambasadoriumi Maskvoje ponu V.Ušacku nusivyliau „Lietuvos ryte“ perskaitęs jo straipsnį „Lietuva ir Lenkija: viena pati svarbiausia pamoka“. Pirmiausia akis badė ambasadoriaus gebėjimas daug kalbant nepasakyti nieko konkretaus. Žinau, suprantu, kad visi pasaulio diplomatai priversti „pilstyti iš tuščio į kiaurą“.
Teko girdėti net anekdotą: „Jei ambasadorius sako „taip“, omenyje jis turi „gal taip, gal ne“, o kai jis taria „galbūt“, mintyse sako „ne“. Bet jei jis sako „ne“, tai koks jis, po velnių, ambasadorius?“
Taigi pripažindamas, kad visiems diplomatams būdingas abstraktus kalbėjimas, kad dviprasmės frazės šioje sferoje neišvengiamos ir net reikalingos, vis tik saiko turėtume paisyti visur, net ir atsargiose diplomatinėse diskusijose.
Nederėtų rašyti straipsnių, kuriuos analizuodami aukštąjį humanitarinį išsilavinimą turintys skaitytojai nepajėgtų suvokti, apie ką kalba autorius. Tokių painių, dviprasmių straipsnių rašymas – nepagarba skaitytojams ir priekaištas leidiniui, kuriuos jis publikuoja.
Pastarasis V.Ušacko tekstas „Lietuva ir Lenkija: viena pati svarbiausia pamoka“ – būtent toks. Nesuprasi, nei kas teisus, nei kas kaltas, kas iš ko privalo pasimokyti, kam privalu nusileisti, atgailauti.
Be kita ko, ambasadoriaus A.Ušacko publikacija – dar ir klaidinanti. „Lemtingiausiais istorijos momentais Lietuva galėjo pasiremti Lenkija, kaip ir Lenkijai ne kartą reikėjo Lietuvos paramos“. Taip rašo V.Ušackas. Sutinku, būta momentų, kada draugavome, vieni kitiems padėjome, vieni kitus rėmėme – Žalgirio mūšyje, 1831-ųjų, 1863-ųjų sukilimuose. Bet kodėl ambasadorius nė žodeliu neužsimena apie Lenkijos nusikaltimą – Rytų Lietuvos okupaciją? Ji buvo ilga, žiauri, todėl vargu ar pateisinamas jos nutylėjimas net kalbant apie gražius momentus.
Štai dar vienas ambasadoriaus viešas pareiškimas: „Lietuva ir Lenkija yra tos šalys, kurių santykių istorija gali suteikti impulsą ES atsinaujinimui, stiprėjimui, klestėjimui“. Ar tikrai? Lietuva galėtų atleisti Lenkijai jos kadaise iškrėstą išdavystę, bet oficialioji Varšuva neatsiprašė mūsų už Vilniaus krašto pavergimą bei lenkinimą. Ir nėra jokių užuominų bei ženklų, jog norėtų, ruoštųsi atsiprašyti.
Oficiantas restorane – tai tarsi nuolankus tarnas, pasiruošęs įtikti visiems lankytojams be išimties. Politikoje taip elgtis – ne visuomet dera.
Varšuva net nepasmerkė ultimatyviu tonu Lietuvai keliamų tomaševskininkų pretenzijų dėl lenkiškų užrašų bei pavadinimų, nepalengvino Punske ir Seinuose ne savo noru lenkėjančių lietuvių padėties. Tad ar ne per anksti Lietuvos – Lenkijos santykius vadinti idealiais, pone V.Ušackai? Ko galėtų pasimokyti prancūzai, vokiečiai, britai, italai ar ispanai iš Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykių? Kaip užgrobti kaimyninės šalies sostinę ir asimiliuoti jos gyventojus?
Nenorėjau grįžti prie šios jau nuvalkiotos temos, tačiau keistą, tendencingą ambasadoriaus straipsnį prisiminiau neatsitiktinai. Ką jis galėtų reikšti: Lenkijai akivaizdžiai advokataujama, bet Lenkijos interesai ginami taip klastingai, kad dauguma lietuvių nesuvoktų sumaniai slepiamos išdavystės?
Lietuviškojoje žiniasklaidoje ir vėl gausu svarstymų, kodėl per pastaruosius kelerius metus Lietuvos ir Lenkijos prezidentai nė sykio nesusitiko nei Varšuvoje, nei Vilniuje. Suprask, labai negražu, kad susitikta tik Kroatijos mieste Dubrovnike. Draugystės su Lenkija bet kokia kaina šalininkai primena, kaip neva gražiai bendraudavo ankstesnieji Lietuvos ir Lenkijos vadovai.
O man norėtųsi paklausti – kam naudinga ta dirbtinė vaidyba bei nenuoširdžios šypsenos? Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesiveržia nepalankiomis sąlygomis bičiuliautis su arogantiška, savanaudiška kaimyne. Svarbiausia, kad Lietuva ir Lenkija sėkmingai bendradarbiauja pačiomis svarbiausiomis temomis – ir dėl gynybos, ir dėl energetikos. Taip pat svarbu, kad turi panašų požiūrį į agresyviąją Rusiją.
Ko dar galime norėti iš kaimynų? Kad Lietuva nusileistų Lenkijai vertindama lenkų tautinės mažumos padėtį Vilniaus ir Šalčininkų rajone, t.y. savanoriškai sutiktų su paslėptu, maskuojamu šio krašto žmonių lenkinimu?
Kad slaptas šio krašto lenkinimas tęsiasi ir šiandien, supratau stovėdamas Vilniaus Pilaitės stotelėje prie Pupos prekybos centro. Pamačiau privažiuojantį autobusą, kurio maršrutas link Karveliškių ir Rastinėnų buvo užrašytas ne vien lietuviškai, bet ir lenkiškai…
Aršiems draugystės su Lenkija propaguotojams, pavyzdžiui, delfi.lt apžvalgininkui Rimvydui Valatkai ar LRT žurnalistui Virginijui Savukynui, derėtų atvėsti siekiant rankų paspaudimo „bet kokia kaina“. Štai kai Lenkijoje bus išgirstas tokių istorikų kaip Zbignievo Gluza, raginančio atsiprašyti už Vilniaus okupaciją 1920-aisiais, arba lenkų istoriko Mateušo Starono, teigiančio, jog Želigovskio maištas prieš Lietuvą – tai tokie pat „žalieji žmogeliukai“, kurie Vladimiro Putino įsakymu okupavo Krymą, – tada ir pradėkime su Varšuva bičiuliautis.
O kol kas mums derėtų neprarasti savigarbos, tvirtybės ir užsispyrimo ginant savo teisę išlikti lietuviais ne tik Šalčninkuose, bet ir Punske bei Seinuose. Jei dabartinė Lenkija būtų išties strateginė mūsų parnerė, jai derėtų pirmai ne tik pripažinti, bet ir taisyti istorines klaidas.
Daug nuomonių išsakoma apie santykius su Lietuvos lenkais. Niekas nepasikeis, jei nekalbėsime atvirai ir tiesą, beje, ne vien su Vilniaus krašto lenkais, bet iš esmės su Lenkija.
Pažvelkime iš šalies. Kaip ten bebūtų, L. Linkevičiaus atsiprašymas dėl suverenaus Lietuvos Seimo gėdos ir G. Kirkilo skubus įsipareigojimas jau balandį visus reikalus užbaigti primena, kad mes mąstome vasališkai, be savigarbos, išdidumo ir visiškai palaužta valstybine sąmone.
Kokios pagarbos ir orumo galime laukti bet kuriais klausimais iš bet kurios šalies? Apie tai jau pasakė Lenkijos užsienio reikalų ministras: padės mums pirmininkauti Europos Sąjungai (ES) ir netgi suorganizuoti ES Viršūnių susitikimą Vilniuje. Galima įsivaizduoti, ką ir kaip tokio mentaliteto pareigūnai gina.
Lenkija negaili komplimentų Rygai dėl ypatingos, kaip teigiama, Latvijoje gyvenančių lenkų globos. Pabrėžiama, kad Latvijoje gyvenantys tautiečiai yra lojalūs piliečiai, labai gerai integruoti į šalies gyvenimą.
Viešėdamas šiais metais Rygoje, Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) sakė, kad Latvijos lenkų reikalai šioje šalyje yra sprendžiami pavyzdingai, o taip yra ne visur ir ne visada. Kaip pabrėžė lenkų žiniasklaida, ši pastaba buvo skirta Lietuvai.
Taip pat š. m. gegužę Rygoje lankydamasi Lenkijos Seimo pirmininkė Eva Kopač(Ewa Kopacz) dėkojo už ypatingai gerus Latvijos valstybės ir ten gyvenančių lenkų santykius. Pasak jos, net ir ekonominės krizės laikais lenkų mokyklos Latvijoje laikosi gerai. Ir šįkart neapsieita be užuominos apie Lietuvą.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu yra sakiusi, kad Lietuva ir Lenkija tarpusavio santykiuose turėtų padaryti pauzę, ir ši pauzė būtų žymiai geresnis pasirinkimas, nei taisyti tai, kas nepataisoma.
Ji teigė, kad geopolitinė Lietuvos padėtis per pastaruosius 3 metus žymiai pasikeitė, užsimindama apie Lenkijos siekius glaudesnių su Rusija ryšių. Įtampa tarp Lenkijos ir Lietuvos akivaizdžiai keičia geopolitinį klimatą ir platesniame Baltijos regione.
Kontinentiniame Baltijos regione, apimančiame Lenkiją, Rusiją ir tris Baltijos valstybes, pastaraisiais metais įvyko daug permainų.
Visų pirma, Rusija atgavo savo galingumą ir sustiprino įtaką šalia Baltijos regiono šalių esančiose Baltarusijoje ir Ukrainoje. Lenkija taip pat sustiprino savo padėtį, didesne dalimi dėl jos stiprios ekonomikos, kuri augo net finansinės krizės Europoje metu. Be o, įtakos turėjo ir valdžios pasikeitimas šalyje. Donaldas Tuskas įveikė Jaroslavą Kačynskį parlamento rinkimuose 2007 m, o Bronislavas Komorovskis tapo prezidentu po Lecho Kačynskio žūties 2010 m.
Kiek daug Lietuva prarado, atsidūrusi Lenkijos įtakoje, ir kiek daug laimėjo latviai, kuriems likimas leido artimiau bendradarbiauti su vokiečiais…
Lietuva tarsi pamiršusi, jog turi vienintelius šioje Žemėje brolius – latvius. Jei dėl santykių su Lenkija mes pasidalinę į kategoriškai priešiškas stovyklas, tai lietuviškasis požiūris į Latviją – kur kas vieningesnis. Nėra lietuvių, kurie priešiškai žvelgtų į latvius. Bet tuo pačiu gyvename taip, tarsi neturėtume brolių baltų…
Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio mėnesio spaudoje…
Latvija privalo būti brangi kiekvienam lietuviui. Taip ir yra. Tačiau kol kas Lietuvoje kuriama informacinė erdvė, kurioje nėra vietos nei latviškoms žinioms, nei latviškoms dainoms, nei latviškiems filmams. Ukrainietiški, rusiški, lenkiški, baltarusiški, net korėjietiški TV kanalai egzistuoja, latviško – nė vieno…
Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vytauto Didžiojo Universiteto Letonikos centro vadovas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Alvydas Butkus.
Pagrindinė pokalbio tema – lietuvių ir latvių tarpusavio santykiai. Nors puikiai suvokiame, jog lietuvių ir latvių tautos – giminingos, tačiau rimtos draugystės, kuri mums, baltams, padėtų atremti dabartinius asimiliacijos iššūkius, – nėra.
Kas trukdo, kas nenori, kad dvi baltų tautos artimiau, nuoširdžiau, giliau bendradarbiautų tarpusavyje? Ką reikėtų daryti, jei nuoširdžiai siekiame glaudesnio Vilniaus ir Rygos bendradarbiavimo?
Su VDU Letonikos centro vadovu, humanitarinių mokslų daktaru, docentu Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Daug kas ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje nenorėjo, kad šios knygos pasirodytų. Bet jos jau yra. Ne tiek pačios knygos, kiek garsas apie jas pasklido tarsi bombos sprogimas.
Pačios knygos nelengvai prieinamos (“nepasisekė surasti rėmėjų, jos išleistos tik po kelis šimtus egzempliorių tiražu”), bet mes puikiai žinome, kad draudžiamas vaisius – skanesnis. Šiais laikais knygas viešai drausti arba uždaryti į specfondus kolei kas nepriimta, užtat galima jų “nepastebėti”, neremti, nepirkti mokykloms ir bibliotekoms…
Lietuvių liaudis turi gerą patarlę: įleisk kiaulę į bažnyčią – ant altoriaus užlips. Kaip sakoma nei iš patarlės, nei iš dainos žodžių neišmesi. Turbūt labiausiai tie žodžiai šiuo metu tinka Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Aišku, ši tema jau valkiota ir nuvalkiota, bet kai įvykiai vystosi su tokiu neregėtu pagreičiu, tylėti nebeišeina.
Kad Rytų Lietuvoje klesti nesąžininga konkurencija tarp lenkiškų ir lietuviškų mokyklų, seniai žinomas faktas. Lenkų rinkimų akcija, turėdama absoliučią daugumą Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėse, savo rankose turi daugybę poveikio svertų. Savivaldybė turi didelę įtaką skiriant valdininkų etatus, ji skiria artimiausią žmogui valdžios atstovą – seniūną, skirsto pašalpas, kompensacijas, kitą socialinę paramą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis draudžia bet kokias privilegijas bet kokiu pagrindu ir bet kam. Tačiau kai kurios Lietuvos mažumos galvoja kitaip ir nuolatos jų reikalauja, kartais netgi pastumdamos save į kuriozišką padėtį.
Pavyzdžiui, prašiusieji JAV užstoti lenkų mažumą prieš Lietuvos valdžią ir priversti ją vietoj lygių galimybių suteikti akivaizdžių lengvatų, labai apsiriko. Pasirodo, kad milijoninė lenkų bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose neturi nė vienos mokyklos.
O štai Lietuvoje valstybės išlaikomų mokyklų mažesnė nei šimto tūkstančių lenkų bendruomenė turi daugiau kaip 80! Prašovė lenkai ir su parašų rinkimu savo privilegijoms paremti – tesurinko 60 000, o tai reiškia, kad likusieji Rytų Lietuvos gyventojai yra lietuviai arba nutautinti „tuteišiai“ ir lenkams nepriskirtini.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pradeda skelbti kai kuriuos faktus (mažytę jų dalį) iš Mykolo Biržiškos knygos “Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis”, išleistos 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu.
Tebūnie tai priekaištas XXI a. Lenkijai, įnirtingai puolančiai Lietuvą lenkų šovinistų pastangomis, kurstančiai Vilnijos lenkus nepaisyti Lietuvos įstatymų, klasta, melu siekiančiai išstumti lietuvius iš Lietuvos rajonų, 1920 m. Lenkijos okupuotų ir prarastų Antrojo pasaulinio karo metu.
Tebūnie tai priekaištas Lietuvos valdžiai, per dvidešimt nepriklausomybės metų nesugebėjusiai ir nesugebančiai arba nenorinčiai pasiekti, kad minėtuose rajonuose nebūtų diskriminuojami lietuviai, kad lenkų tautinė mažuma vykdytų Lietuvos įstatymus, elgųsi kaip Lietuvos, o ne Lenkijos piliečiai. Tebūnie tai priekaištas tiems lietuviams, kurie savo pasyvumu ir abejingumu leidžia ir vieniems, ir kitiems nepaisyti lietuvių tautos interesų.
Ar pakankamai gerbiame lietuvių kalbą Lietuvoje? Šiandien teko lankytis ligoninėje. Vos per pusę valandos Santariškių ligoninėje priėmimo skyriuje apsilankė bent keletas žmonių, kurie prie langelio kreipėsi informacijos ne valstybine lietuvių kalba. Rusiškai ir rusiškai/lenkiškai.
Panašu, kad visi jie buvo nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Greičiausiai net mūsų šalies piliečiai. Kai kuriuos atsakymus lietuvių kalba jie puikiai suprato, tačiau vis tiek toliau kalbėjo ne valstybine kalba. Kodėl?
Į šį klausimą bandžiau sau atsakyti gana ilgai. Juk jei supranti lietuvių kalbą, gyveni Lietuvoje, esi jos pilietis, tuomet turėtum žinoti, kad mūsų Konstitucija ir kiti įstatymai aiškiai nurodo, kad valstybinė kalba – lietuvių. Dar daugiau, įstatymai įpareigoja valstybės piliečius gerbti ir saugoti SAVO valstybinę kalbą. Nebūtina jos mylėti. To gal būtų ir per daug. Bet gerbti – tai yra minimumas, kurio kiekvienas šalies pilietis privalo laikytis.
Šiuo metu tapo priimta ne tik klaidinti Lietuvos gyventojus televizijos laidose, bet ir nesilaikyti įstatymų, jiems prieštarauti. Ir kai tai daro aukščiausio rango valdininkai – ministrai, tai tampa ne tik įstatymų pažeidinėjimu, bet ir Lietuvos valstybės interesų išdavyste.
Visai neseniai, kalbėdamas apie užsienietiškų pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose, taip elgėsi teisingumo ministras, kurio teiginiai prieštaravo Konstitucinio Teismo nutarimui kitataučių pavardžių lietuviškuose pasuose rašymo klausimu. Keista, kai ministras pasijunta esąs viršesnis už Konstitucinį Teismą.
Kitas ministras – kultūros – irgi leido sau nepaisyti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, pasirengęs dvikalbiais pavadinimais pasitarnauti lenkų tautinei mažumai, kai tai mažumai priskiriami Rytų Lietuvos gyventojai sovietmečiu buvo rusinami, o dabar imti lenkinti (mokslininkų duomenimis, tikrų grynakraujų lenkų, kurių proseneliai, seneliai ir abu tėvai yra lenkai, Lietuvoje yra tik 1 proc.).
Prabėgo dar viena plenarinė sesija Strasbūre, kurioje daugiau nei 700 europarlamentarų, atstovaudami savo valstybėms ir piliečių interesams, ieškojo sprendimų ir diskutavo daugeliu klausimų – pradedant naftos kainomis ir žuvininkystės krize, aptariant biudžeto, maisto kokybės, aplinkosaugos ir branduolinės saugos klausimus ir baigiant kultūros bei švietimo situacija ES.
Pastarasis klausimas, o tiksliau – jo dalis apie ankstyvąjį švietimą ir vieno iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų – pono Valdemaro Tomaševskio retorika ir išsakyta pozicija dėl lenkų tautinės mažumos „diskriminacijos“ Lietuvoje, kurios ašis šįkart – pasipiktinimas tuo, kad, esą ribojamos lenkų tautybės vaikų galimybės nuo mažens mokytis gimtąja lenkų kalba ir „nepriimtina, kai autochtoninėse tautinių mažumų mokyklose jau nuo pirmosios ar antrosios klasės įvedamas kai kurių dalykų mokymas ne gimtąja kalba“, yra šio mano atviro laiško objektas.
LRT televizijos žurnalistas Virginijus Savukynas nepraranda vilties išmokyti mus neskriausti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje, susirūpinęs pablogėjusiais Lietuvos ir Lenkijos santykiais, bando išspręsti lenkiškų pavardžių, gatvių užrašų problemas, todėl kartais į televizijos laidą “Forumas” pakviečia ir skriaudėjus, ir skriaudžiamuosius. Gal šį kartą, po perkūnais, rasite bendrą kalbą, bent šiek tiek suartėsite?
Kur tau! Iš anksto galiu pasakyti tiems, kurie V.Savukyno laidos “Forumas” nesiklausė – suartėjimo nebuvo. Istorikui Eligijui Railai Lietuvos laikysena nepriimtina: jeigu Lenkija lietuvių tautinei mažumai kažko neduoda, tai ir mes neduosime? Nekonstruktyvu.
