lietuvių kalba

Aktualijos

Pradedame skelbti Algio Uzdilos veikalą „Žemės aidai. Kur veda lietuvių kalba“, kurį gerai įvertino buvęs jo dėstytojas akademikas Zigmas Zinkevičius (jo rekomendaciją spaudai pridedame). 

Algis Uzdila gimė 1937 m. Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seimų apskrityje, Punsko valsčiaus Kreivėmų kaime. Mokytojas, poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Seinų ir Punsko licėjuose, kurį laiką buvo Punsko licėjaus direktorius. Paskelbė straipsnių Lenkijos lietuvių dvisavaitiniame žurnale „Aušra“. Sudarė penkis lietuvių kalbos vadovėlius pagrindinei mokyklai.

Slaptai.lt redakcija

XXX

Algio Uzdilos veikalo „Žemės aidai“ aptarimas ir rekomendacija spaudai

Veikale labai kruopščiai surinkti baltiškojo (ar bent tokiu įtariamo) vardyno atšvaitai šiaurės rytų Lenkijoje ir Lietuvos-Lenkijos paribiais, kartais išplitusio dideliuose plotuose. Pateikta daugybė duomenų gyvenviečių istorijai, be to, labai svarbių. Įdomūs samprotavimai apie neabejotinas ar tik galimas lietuvių kalbos liekanas. Jas stengiamasi pagrįsti, nors gal ir ne visai pakankamai. Žavi autoriaus drąsūs spėjimai, drąsios prielaidos, juo labiau drąsios etimologijos.

Veikalas yra labai vertingas, ypač Seinų ir Punsko krašto lietuviams. Jį būtinai reiktų išspausdinti.

Pagarbiai – akad. Emeritas Zigmas Zinkevičius

Vilnius. 2013 11 12.

Skaitytojų dėmesį noriu atkreipti į Autoriaus pateikiamas autentiškas vietovardžių formas, skirtingas, negu dabar Lietuvoje priimta vartoti. Apie jas dar žr. mano straipsnį: „Gimtoji kalba”, 2010, nr. 3, p. 6-10.

Zigmas Zinkevičius

XXX

Algis Uzdila

ŽEMĖS AIDAI 

(Kur veda lietuvių kalba)

Punskas, 2009

AUTORIAUS ŽODIS 

Gyvenantiems Lietuvoje nekyla klausimų apie kitų kraštų upių, ežerų, miestų, gyvenviečių ar geografinių objektų vardų kilmę. Tai tų valstybių nacionalinės kalbos tyrinėtojų reikalas. Išimtį sudaro Lenkijoje gyvenantys lietuviai, kuriems ilgainiui ima kristi į akis, kodėl Šiaurryčių Lenkijos žemėlapyje šviečia tokie lenkų kalbai netipiški vietų vardai. Ilgainiui su lietuvių kalbos mokslu apsiklausiusi ausis ima įžiūrėti, kad daugumos šito vardyno kilmę galima paaiškinti tik remiantis lietuvių kalbos bei kartais anksčiau čia gyvenusių jotvių ar prūsų kalbų duomenimis, kadangi ir jie, kaip ir lietuviai ar latviai, priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei. 

Algis Uzdila

Kuomet lenkų kalbininkai ima labai nemoksliškai minėtą vardyną aiškinti ar bent spėlioti, kaip tai galėję tokie pavadinimai susiformuoti, kyla noras jiems padėti ir kartu patiems sau išsiaiškinti, kokio paveldo šitoje žemėje paliko lietuvių ar apskritai baltų kalbos. Norom nenorom tenka šiek tiek žvilgtelėti ir į šiame krašte anksčiau gyvenusių žmonių istoriją.

Smalsūs to krašto lenkakalbiai gyventojai, supratę, kaip susiformavo šiuolaikio Varmijos ir Mozūrų krašto geografinis vardynas, gali įsisąmoninti ne vieną lenkų su lietuviais vardyne išsaugotą kalbinį ryšį ir gali geriau suprasti savo praeitį. Lietuviams vėlgi privalu būtų žinoti, kokio intelektualinio lygio buvo jų protėviai, kurie prieš šimtus ar net ir tūkstančius metų šiame Europos kampelyje gyveno.

Etimologizuojant vietovardžius ne viską buvo galima vienprasmiškai išspręsti. Kartais keliami hipotetiniai klausimai reikalaus ateity gilesnių tyrinėjimų, ir jie gali patraukti kalbininkų, istorikų ar geografų dėmesį.

Autorius sąmoningai nevengė greta kalbinės medžiagos pateikti ir istorinės bei geografinės informacijos, kuri galėtų labai praversti ne tik istorikams leistis į platesnius tyrinėjimus, bet pasitarnautų ir visiems šiaurryčių Lenkijos lankytojams. Šitaip galėtų geriau suvokti ir nūdienės Lietuvos problematiką ir pasididžiavimą savo kraštu. Smalsesni skaitytojai ras didelį pluoštą Lenkijoje išlikusių lietuviškų pavardžių ir tuo pačiu galės plačiau tyrinėti tą lenkų kalbos išsaugotą asmenvardžių lobyną bei įsitikinti, kad daugelis pavardžių ar jų darybos faktų Lietuvoje šiandien jau nėra žinomi. Todėl mokslui tai galėtų turėti neįkainuojamos vertės.

PRATARMĖ 

Savo kukliu darbu bandžiau atskleisti įdomią baltų genčių praeitį, kuri glūdi po gilios užmaršties sluoksniu. Šiandien lietuvių kalba drauge su latvių vienintelės gali paliudyti, kaip formavosi dideliame Europos Vidurio plote, ypač šiaurryčių Lenkijoje, geografinis vardynas. Jei išsiaiškinsime patys, kokia informacija slypi daugybėje upių, ežerų ir gyvenviečių vardų, gal vėliau tuo susidomės ir kaimynai. Mūsų protėviai paliko savo buvimo ženklų šioje žemėje, ir jie gebėjo atsispirti ir karams, ir audrų viesulama. Įdėjome svetimiems į lūpas daugybę gražiausių žodžių, be kurių nūdienis pasaulis savęs nepažintų ir net sunkiai egzistuotų. Atskleiskime patys savo dvasines vertybes ir padėkime kitiems jas pastebėti. Paveldėjome kalbą, kuri išsaugojo didžiausią tarp Europos tautų nepažeistą atmintį. Mūsų kalba – ne tik susikalbėjimo įrankis, kaip mokė mus filosofai ar ankstesnieji kalbininkai. Mūsų kalba yra ir atminties laikmena. Joje įamžinti tų laikų faktai, kuomet dar rašto neturėjome. Mes atėjome iš visai kitos civilizacijos – iš kultūros, kuri ne į popierių savo sampratą liejo, o viską į žodžius po širdimi krovė. Ir šiandien pažvelkime į tai, kas liko išsaugota ne raidėse, o garsuose. Įsisąmoniję šią paslaptį sau ir kitiems praturtinsime savo ir kaimynų dvasią.

Negali būti menka tauta, kuri  mirdama palieka vertybes. Gali būti tik apimenkę palikuonys, kurie tų vertybių nesupranta, jų prasmės nesuvokia.

Ir dar viena: nusiklausęs vienas pilietis susidomėjo, kokios yra autoriaus intencijos – gal jis rengiasi daryti sienų reviziją, je ne, tai ko tuo siekiama? Iškart turiu perspėti:  ne lenkas šito klausė. Lenkai veikiau bando įspėti jų geografiniame vardyne paliktas mįsles, kurių patys nepajėgūs įminti. Šito visai ne piktai klausė Lenkijoje gyvenantis lietuvis. Jam lygiai taip atsakiau: naivu būtų siekti prikelti prieš šimtus metų išmirusius žmones. Jų seniai nėra. Bet pažinti jų mąstyseną ir pagerbti juos už atliktą milžinišką darbą yra gyvųjų pareiga. Norėtųsi pasielgti kitaip, negu pasielgta baltiškame Karaliaučiaus krašte. Tikiu, kad lenkai ir toliau rodys civilizuotą požiūrį į baltišką vardyną ir jį stengsis išsaugoti. Tik šitaip galime pagerbti tuos, kurie šioje žemėje gyveno ir garbingai iš jos išėjo, palikdami ne dykrą, o prasmingais žodžiais paliudintą faktą, kad, kai čia kitados triūsė ir šį Europos kampą gerai pažinojo. Juk tiek daug lietuviškų žodžių ir šiandien šalies gyventojai kasdienėje savo kalboje vartoja, ypač geografijoje ir pavardėse, deja, jau jų prasmės nebesuprasdami. Todėl geranoriškai privalėtų žiūrėti ir į čia svarstomas problemas.

Autorius

KALBOS ATMINTIS

IŠ TO PATIES KAMIENO ESAME

Kad lietuvis su lenku ar rusu nesusikalba, visi žinome. Dar lenkas ar rusas pridurs: “Kokia sunki, laužyta jūsų kalba”. O kad mūsų kalbos labai panašios, net nesusimąsto. Panašios, nes turime tas pačias kalbos dalis, vienos jų linksniuojamos, kitos asmenuojamos, turime linksnių vienaskaitą ir daugiskaitą, turime daiktavardžių ir būdvardžių gimines, būdvardžiai derinami prie daiktavardžių, laipsniuojami. Kartais turime net tas pačias galūnes, kaip anrtai vns. kas? žmona – žona – žena, dgsk. kam? medžiam – drzewom – dierevjam… Turime gan daug tų pačių žodžių, tik nežymiai prie savo konkrečios kalbos priderintų: akis – lk. oko; árti (orė) – lk. orać; ausis – lk. rus. ucho; avis – lk. rus. ovca; aviža – lk. ovies, rus. ovios; baltas – lk. biały, rus. bielyj; dūmai – lk. rus. dym, dusti – lk. dusić się; ežeras – lk. jezioro, rus. oziero; galva – lk. głowa, rus. golova; grėbti – lk. grabić, rus. gresti; karvė – lk. krowa, rus. korova; mama – lk. rus. mama; motė – lk matka, rus. matj; medus – lk. miód, rus. miod; mėnuo (mėnesio) – lk. miesiąc, rus. miesiac; naktis – lk. noc, rus. nočj; nosis – lk. rus. nos; ragas – lk. róg, rus. rog; pirmas – lk. pierwszy, rus. piervyj; sniegas – lk. śnieg, rus. snieg; šeima – rus. siemja; širdis – lk. serce, rus. sierdce; teka – lk. ciecze, rus. tiečiot; tetà – lk. ciocia, rus. tiotia; tėtė – lk. tata; ugnis – lk. ogień, rus. ogonj; ūsai – lk. wąsy, rus. usy; vanduo – lk. woda, rus. voda; žalias – lk. zielony, rus. zielionyj; žemė – lk. ziemia, rus. ziemlia; žolė – lk. zielę; žvaigždė – lk. gwiazda, rus. zviezda; žvėris – lk. zwierzę, rus. zvierj. O su baltarusiais dar daugiau turime panašumų.

SKIRTINGOS TAPATYBĖS

Artimose kalbose yra nemažai tokių pačių arba mažai iškreiptų žodžių, kurie ne visiems tą patį reiškia. Kad tokių žodžių iš viso yra, rodo mūsų giminingumą. O kad jie neretai kiekvienoje kalboje ką kita reiškia, matyt labai iš seno buvę tarp mūsų ir skirtumų. Gal nuo šito ir prasidėjo kalbų eižėjimo reiškinys.

Kad lengviau suprastume, imkime pačios lietuvių kalbos atskiras tarmes. Antai dzūkams drūtas reiškia “stiprų”, kitoms tarmėms “storą” (pvz. medį), dar kitoms “kietą” (tarkime, žemę), o dar kitur “žemą” (pvz. balsą). Aukštaičiams grobas reiškia “šonkaulį”, žemaičiams “žarną”. Dzūkams kulnas tai “kelis”, kitoms tarmėms tai “užpakalinė kojos pėdos dalis”. Dzūkams veidas tai skruostas, kitiems veidas tai “priešakinė žmogaus galvos dalis”, tuo tarpu dzūkams skruostai reiškia “antakius”. Dzūkams blakstienos reiškia “antakius”, kitiems tai “voko plaukai”. Seinų ir Punsko krašte pirtelė reiškia prausimosi kambarį, Lietuvoje supranta ją kaip “atskirą maudymosi namelį (pirtį)”. Dzūkams pirtis reiškia “jaują”, kitoms tarmėms “maudymosi namelį”… Tačiau nieks neabejojame, kad esame tos pačios kalbos ir tos pačios tautos žmonės. Bet šie pavyzdžiai rodo, kaip grupės žmonių viena nuo kitos ėmė tolti, kol ilgainiui tapo vieni kitiems nesuprantami.

Tokių pavyzdžių esama ir tarp atskirų kalbų. Paimkime liet. žodį naga ir lenk. ar rus. noga. Kad tai tas pats žodis, neabejojame. Bet atkreipkime dėmesį, kad tas žodis atskirose kalbose jau ką kitą reiškia. Lenkams ir rusams jis reiškia “koją”, o mums kojos dalį – “raginį porinį porakanopių kojos galo apvalkalą”. Mums gardas reiškia “užtvarą”, lenkams gród rodo “pilį”, rusams gorod tai “miestas”. Mūsų pienas ir lenkų piana ar rusų piena vėlgi tie patys žodžiai, tik mums tai “karvės duodamas baltas gėrimas”, o lenkams bei rusams reškia jie “putą”. Tie patys žodžiai yra ir mūsų žirnis, bei lenkų ziarno ar rusų zierno. Tik slavams tie žodžiai reiškia “grūdus”. Mums žūlyti reiškia “įgristi, įkyrėti” (plg. įžūlus “akiplėšiškas, šiurkštus), lenkams żuł tai dumblas, klampynė (gruntas, kuris įkyri, kai reikia jį klampoti), iš čia ir jų žodis żuławy “upių deltose derlingu dumblu padengta klampi teritorija”.

Pavyzdžių būtų galima dar dauginti. Bet ir šie rodo, kokio reiškinio būta tarp kalbų, ir kokiu pagrindu kalbos ėmė ta nuo tos tolti. Atkreipkime dėmesį į bent vieną kitą tarp lenkų ir rusų kalbų esantį panašų pavyzdį: lenkams stół (taria stul) reiškia “stalas, skobnios”, rusams taip ištartas žodis reiškia “taburetę”. Lenkams familia tai “giminė”, rusams – “pavardė” (atseit tuo pačiu vardu vadinami giminaičiai). Lenkų ochota tai “noras” arba “linksmumas, džiaugsmas”, rusams ochota reiškia “medžioklę”. Lenkų puszka yra “dėžutė” (pvz. konservų), rusų puška tai “patranka” (dėžė, iš kurios šaudo). Lenkams rugys tai “żyto”, rusams tai “rožj” – lyg ir nieko bendro su lenkų rugiu. Tačiau rugiena ir lenkams yra “rżysko”, kur sugrįžta iš užmaršties senas slavų rugio vardas. Tiek senas, kad dar neišdilęs panašumas su liet. “rugiu”. Lenk. żyto yra jau naujadaras, nusakantis kaip gyvybę teikiantis grūdas. Dėl to būtent, nors lenkų ir rusų kalbos esti labai panašios, ne visuomet tų tautybių žmonės tas tą tinkamai supranta.

Iš slavų kalbų bene seniausia yra slovėnų kalba. Įdomu vieną kitą žodį paimti iš jos ir palyginti su mums labiau apsiklausytomis lenkų ir rusų kalbomis. Paimkime slovėnų žodį rok. Lenkams tai “metai”. Rusams – “lemtis, likimas” (nieko bendro su laiku neturintis žodis, gal tai atsitiktinis panašumas). Slovėnams jis reiškia “tarpsnį” (tam tikrą sunkiai apibrėžtą laiko tarpą). Lenkų doba tai “para”. Rusai tokio žodžio iš viso nevartoja. Slovėnams tai “amžius”. Akyliau pasižiūrėjus į lenkišką žodžio vertę galima pastebėti, kad šiuo žodžiu dar nusakoma “epoka, metija”. Tai ir būtų kiek artimesnė prasmė, lyginant su slovėniškuoju doba. Slovėnų chiter suprasime kaip lenk. “chitry” ar rus. “chitryj”, liet. “gudrus”, tuo tarpu slovėnams tai reiškia “greitas” (gudrus kiškis, kuris moka greitai sprukti). Lenkų narta reiškia “slidė”, rusų narta tai “poliarinės rogės”, slovėnams narta tai “pėda”. Kažkiek panašumo yra tarp visų šių sąvokų, bet tik panašumo. Mūsų pirštas lenkų nei rusų kalbose neišsilaikė, čia vartojamas žodis palec, tuo tarpu šį žodį išlaikę slovėnai, jie taria prst. Tiesa, lenkų žodyje pierścionek “žiedas” yra vedinys iš seno mūsų piršto. Slovėnai taip pat vartoja žodį palec, bet jis reiškia jiems tik vieną pirštą – “nykštį”. Tokie pavyzdžiai dar ryškiau parodo, kaip iš tų pačių žodžių įvairiose etninėse teritorijose ėmė formuotis skirtingos sąvokos. Išgirdus vienoje kalboje lyg ir pažįstamą žodį nėra jokio tikrumo, kad jį tinkamai suprantame.

Užmeskime bent trumpam dar žvilgsnį ir į mūsų artimuosius giminaičius – latvius ar prūsus bei jotvius. Latvijoje įlipę į autobusą ar troleibusą skaitome: Izvietojums matem un berniem, ką norėtume suprasti kaip “vieta motinoms su bernais”, tuo tarpu ten yra vieta, skirta “motinoms su vaikais”. Latvių mazulis tai ne visai mūsų “mažiulis”, tai paprasčiausiai “kūdikis”. Jei pavėlavome ką Latvijoje nusipirkti, atėję prie krautuvės durų rasime užrašą “Magazins uzslegts”. Mums užslėgti reiškia “užgulti, užremti, užspausti”, latviams “uždaryti”. Matyt ten būdavo sunkios durys, kad jas uždarant ir reikėdavę pečiu užremti. Mums braukti – “lengvai spaudžiant traukti”, latviams brāukt reiškia “važiuoti”. Mums elnias – “atrajotojas šakotais ragais”, prūsai ir jotviai tuo žodžiu vadindavo kiekvieną žvėrį. Mums prūsų ar jotvių sasins primena veikiau “žąsiną”, tuo tarpu jiems reiškė “kiškį”.

Lietuviai ir bene visi slavai turi išsaugoję bendrą tą patį reiškiantį žodį ranka. Tik slavai neišsaugojo šito žodžio kalbinės aplinkos, todėl jų kalbose šio žodžio (lk. ręka, rus. ruka) negalima etimologizuoti. Jei paklausime, ką jiems tas žodis reiškia, atsakys, parodydamį savo viršutinę galūnę, ir tiek. Tai gal tie žodžiai yra slavų skoliniai iš lietuvių kalbos? Kultūros istorija rodo, kad taip nėra. Tai tiesiog visoms šioms kalboms yra bendras žodis, kaip ir nosis ar avis, kurie rodo mūsų giminystę. Tačiau lietuvių kalba dėlei savo archaiškumo išsaugojo ne tiktai tą atskirą žodį, bet išlaikė ir visą kalbinę terpę. Turime giminingų žodžių: ranka – rinkti, renka, rinko. Todėl mes ir suprantame, kad ranka yra organas, kuris gali atlikti darbą – kokį? Gali rinkti, ji renka, rankioja, todėl ir yra ranka.

Toks mažas pavyzdys rodo, kad mūsų kalba savo laikmenose yra išsaugojusi atmintį dar iš tų laikų, kuomet žmogaus ūkyje nebuvo nei pramonės, nei žemdirbystės, nei gyvulininkystės, nei ganymo, o žmonės vertėsi rinkdami gamtos teikiamas gėrybes. Patys jų pasigaminti negebėjo. Kad mūsų medus ir lenkų miód ar rusų miod yra bendri žodžiai, vėl nieks neabejojame. Net visiems tą patį jis reiškia – “bičių perdirbamą iš nektaro arba lipčiaus maistingą saldų produktą”. O ką reiškia tas žodis slavams? Tą patį, ką ir mums. Tik jie šio žodžio nepajėgia etimologizuoti, nes neišsaugojo kalbinės terpės. Mums medus ir išsaugotas žodis medis rodo, kad tasai produktas yra su medžiu susijęs. Bitės senovėje nebuvo žmonių laikomos aviliuose, jos gyveno medžių drevėse ir ten lipdydavo savo korius, juos pripildydavo saldaus medaus. Tai ir vėl mūsų kalbos atmintis siekia kur kas senesnius laikus, negu slavų kalbos, nekalbant apie germanų ar romanų kalbas.Beje, rusai yra įdomiai pavadinę mešką – medviedj – tai gyvūnas, kuris žino, kur yra medus, nes rus. viedatj – „žinoti“.

Ir dar vienas pavyzdys: mūsų žodį šventė lenkai vadina tuo pačiu žodžiu święto. Tai išlaikytas bendras su baltais žodis. Tačiau jo prasmės jie jau nemoka paaiškinti, nes kalba neišsaugojo žodį supančios terpės. Tuo tarpu rusai tos dienos pavadinimui suformavo naują žodį, atspindintį jų sampratą. Rusams šventė tai prazdnik “tuščiadienis”, suprask – diena, kurią nieko nereikia daryti, galima ją tuščiomis leisti. Tai tiesa, bet taip suprasta diena žmogaus niekuo neįpareigoja ir niekam jo neįkvepia. O ką lietuviams (kartu ir lenkams) reiškia šventė? Apžvelkime mūsų žodžio kalbinę terpę: švenčia : švinta : šviečia santykiauja taip, kaip spengia : spinga : spiegia, lenkia : linksta : lieknas ar žvengia : žvinga : žviegia… Tokie faktai rodo, kad seniesiems indoeuropiečiams, taigi ir baltams, šventė buvo siejama su šviesa, kuri yra gėrio ir taurumo simbolis. Švęsti reiškia “išgyventi šviesą dvasioje”. Lenkų kalba tą vertybę išsaugojo, tačiau ją tik intuityviai gali suvokti. Tą pačią moralinės vertybės sąsają su šviesa patvirtina ir dievo žodis: dievą ir dieną įvardijame ta pačia šaknimi die-, kuri reiškia šviesų paros metą, susijusį su saulės buvimu. Graikų die “skaidrus, perdėm matomas”. Slavai šito žodžio jau neišsaugojo. Slavų bog santykiauja su bogatyj ir yra naujas kalbos faktas.

Rusų didysis kalbininkas Vladimiras Toporovas, kuris monografijoje “Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė” su Olegu Trubačiovu patikslino senąsias baltų teritorijos ribas, parašė Prūsų etimologinį žodyną, remdamasis Ipatijaus metraščiu (XIII a.) rekonstravo lietuvių dievų panteoną, teigia, kad slavų kalboms yra 1.500, geriausiu atveju 2.000 metų, tuo tarpu baltų kalbos siekia 15.000 ar net 20.000 metų.

* * *

Šio darbo tikslas yra kalbėti apie senojoje baltų vakaruose gyventoje teritorijoje paliktus vietovardžius – upių, ežerų, kaimų ir miestų bei geografinių objektų vardus, galiausiai rūpėjo apžvelgti mūsų išsilaikiusiamae lietuviškame išlikusias lietuviškas pavardes arba bent lietuviškumo pėdsakus jose, o vėliau dar pasižvalgyti po prieinamas lenkų pavardes, kuriose taip lengvai įžiūrimas baltiškasis reliktas. Apie kalbų bendrumą ir jų krikimą čia tik užsiminta, kad lengviau būtų suprasti patį sudėtingą reiškinį – Šiaurryčių Lenkijoje išlikusį baltišką vardyną. Jis neretai padės mums atskleisti šiandienėje kalboje neišlikusius, bet mūsų turėtus žodžius.

ŠIAURĖS ATLANTIDA

PAKOJŲ LOBIAI

Didysis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924) dar 1922 metais rašė: “Rinkime vietų vardus! Jie mums žinovų rankose galės papasakoti daug įdomių dalykų iš žilosios mūsų senovės. Mat, vietų vardai kalbininkui istorikui yra tikri istorijos dokumentai, iš kurių jis išskaito, tarsi iš hieroglifų, mūsosios tautos gyvenimo nuotykius”. Taigi pasižvalgykime po tą išmintį, išsaugotą patvariausioje medžiagoje – kalbos atminty. Įsiklausykime, kaip kurį žemės lopinėlį ar geografinį objektą pavadino žmonės, kurie su savo kraštu buvo artimai sutapę, gerai jį pažinojo ir labai mylėjo. Išgirdę per laiko ūkus prasiskverbusį žodį imsime suprasti, kaip šį pasaulį matė žmonės, kurie čia gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. Išgirdę savo senolių kalbą, geriau pažinsime ir šio krašto pirmuosius gyventojus.

Pradėdami klausytis senųjų pasakojimų, bandykime patys suteikti kuriam nors kraštui ar gamtos objektui jo esmę nusakantį vardą ir pamatysime, kad anaiptol nėra lengva tai padaryti. Suraskime kitą vardą Nemunui, Šešupei, Galadusiui, Seinams ar Apšakalniui, suraskime tokius vardus, kad jie galėtų žmonių lūpose prigyti, ir pamatysime, kiek reikia tuos objektus pažinti, pastebėti, kuo jie išsiskiria iš kitų upių, ežerų, miestų ar kalnų, kad tie vardai atitiktų jų esmę. Jeigu šito reikalavimo nepatenkinsime, žmonės tų pačių siūlomų vardų nepriims. Suvoksime, kiek varde yra užkoduota pažinimo ir patirties, jeigu jie žmonėse prigijo ir išsilaikė besikeičiančių kartų atmintyje.

O jeigu vardas prigijo, vadinasi, tą savybę turėjo suvokti visa ta kalba kalbanti bendruomenė. Turime kaimyninėje Karaliaučiaus srity pavyzdį, ką reiškia naujo vardyno įvedimas, kuomet visa šita patirtis buvo išstumta politinių ambicijų. Visi tie nauji vardai yra dirbtiniai, primesti iš viršaus, ir jeigu juos sukeistume vietomis, nieks nuo to nenukentėtų – kaip buvo nieko nesakantys ir pažintinės reikšmės neturintys, taip ir liks tokie. Juk Sovietską galima buvo pavadinti ir Bagrionovsku, o Kaliningradą Sovietsku, ir lapė būtų nesulojusi.

Gali kilti klausimas, kodėl rusai nesujaukė aukštyn kojom savo geografinio vardyno ir išlaikė miestų Maskvos, Smolensko, upių Volgos, Nevos, ežerų Ladogos ar Baikalo, pavardžių Puškino ar Tolstojaus vardus. Bet šitai padarė Mažosios Lietuvos teritorijoje, kuri niekuomet Rusijai nepriklausė. Matyt miela yra savo žemėje gyventi su savomis vėlėmis ir labai nejauku į svetimus namus įsibrovus žiūrėti į buvusių šeimininkų portretus. Pirmiausia, ką padarysime, jeigu čia atvykome niekieno nekviesti, tai tuos portretus nuo sienų nukabinėsime. O juk sąžinė kalbėtų, kad namus reikia grąžinti tikriesiems jų šeimininkams.

Tai pasvarstę gal suprasime, kokį dvasinį lobį turime paveldėję iš praeities. Tai duoklė istorijai. O jeigu išsiaiškinsime vardyno reikšmę, pateiksime peno ne tik protui, bet ir sielai bei joje gyvenantiems jausmams.

Tai imkime ir įsiklausykime, ką kalba amžiai, o tuomet ir save geriau suprasime, ir kaimynus imsime gerbti, pamatę, kad ir jų tūkstantmečiais kurta istorija turi ne menkesnės vertės, kaip ir mūsiškė.

LOPŠY GIRDĖTI ŽODŽIAI

Įdomūs yra Prūsijos ir Jotvos kraštų pavadinimai.

Prūsija Vytauto Mažiulio nuomone, kaip ir kitos baltiškos sritys, vardą gavusi iš hidronimo, giminingo su veiksmažodžiu prausti, nors būta ir kitokių išvedžiojimų. V. Mažiulio nuomonė būtų patikima, tiktai nesurasta atitinkamų hidronimų (Z.Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I t. 279 p.). Toks šalies pavadinimas rodytų jos geografinę padėtį. Tai žemumų kraštas, turintis daug upių, ežerų, ir galbūt dėl to, kad jos upės neretai išsilieja iš vagos, sukeldamos potvynius ir vis prausdavusios Prūsijos žemę, ir turime tokį vardą.

Prūsiją sudarė dvylika savitų regionų:

Skalva (lenk. Skałowia) veikiausiai hidroniminės kilmės, palygink Skalvys, Skalvė – upė prie Šiaulių (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija I d. 281 p.), gimininga su žodžiu skalauti – „užpilti vandenimis, nuplauti”. Veiksmažodžiai prausti ir skalauti yra sinonimai, taigi, žvelgiant į kalbos gelmes, Prūsijos vardas reikštų tą patį, ką ir Skalvos. Tik Skalva yra viena iš Prūsijos dvylikos žemių.

Nadruva (lenk. Nadrowia) – į rytus nuo Kuršių marių priegliaus aukštupyje. Z.Zinkevičius mano, kad prūsai greičiausiai vartojo formą Nadrava (Lietuvių kalbos istorija – I Lietuvių kalbos kilmė 281 p.) Vardo kilmė nėra išaiškinta, spėjama, kad hidroniminė ir galėtų reikšti kraštą, esantį ant *Dravos (vėlesnės Druojos, tikriausiai Priegliaus intako) krantų. Galbūt šis vardas yra giminingas su prūišku daiktavardžiu drawine „kubilas“, tuomet reikštų, kad čia gyvenę žmones, kurie iš medžių kamienų skobę kubilus. Ir lietuvių kalba išlaikė žodį drevė – „medyje išpuvusi skylė, uoksas, išduba”. Su šiais daiktavardžiais giminingi yra ir lenkų drzewo bei rusų dierevo.

Semba (lenk. Sambia) turi neaiškios kilmės vardą. K. Būga jį kildina iš mūsų laikų nepasiekusio žodžio *sembas „saviškis” (K.Būga RR I t. 306 p.). Tačiau lenkų kalbininkai šį vardą laiko giminingu su baltišku būdvardžiu sambas – mūsiškai „žambas”. Jeigu tai būtų tiesa, matyt tokį vardą lėmusi būtų Sembos pusiasalio žamba forma.

Notangą (lenk. Natangia) bene artimiausiai galima nusakyti kaip patvinusį kraštą. „Notangų genties vardas gali būti hidroniminės kilmės, plg. ežero vardą Notist (Notangoje!), lietuvių uopėvardį Notà; dėl priesagos -ang- plg. lie. Alangà (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I d. 280 p.).

Barta (lenk. Barcja) tai barčių – lenkų kalbininkų nuomone tai bitininkų kraštas. Tačiau Bartos vardas, V. Mažiulio nuomone, yra kilęs iš Bartos vardo ir yra giminingas su lietuvių upės Bartuvos vardu. Kad bartų genties vardas greičiausiai hidroniminės kilmės, tos pačios Bártuvos pagrindu teigia ir Z. Zinkevičius.

Varmė (lenk. Warmia) vardą gavusi nuo būdvardžio wormyan – „raudonas”. Matyt, šioje žemėje būta geležies rūdos ir ji buvusi rausva. Lietuvių kalba iki šiandien išlaikė giminingą žodį varmas – „vabzdys, kuris kerta karves ir siurbia jų kraują, taigi ir varmas būna raudonas. Tačiau Z. Zinkevičius priduria, kad šis vardas gali būti dar ir hidroniminės kilmės, plg.lietuvių upėvardžius Varmė (dešinysis Ventos intakas) ir Raudonė (kelios tokios upelės).

Sasna gimininga su sasins – „zuikis”. Liubavo srities vardą ir K. Būga laiko lenkų kilmės. Tačiau sako, kad Liubavo srities žiemiuose 1303 m. (Osterodės aps.) gyvenus prūsų, ką rodo vietos vardas Sassen-pile,  („zuikių pilis”), kurį jau 1338 m. vokiečiai yra išsivertę vardu Hasenberg „Zuikių Kalnas”, o lenkai pervadino jį Zajączkowo („Zuikiava”)]. (K.Būga RR III t. 112 p.)

Pagudė (lenk. Pogezania) pavadinta nuo žodžio pagudian (K. Būga – pa ir gudde – „krūmas”) – „krūmynų kraštas” (K.Būga RR III t. 113-4 p).

Pamedė (lk. Pomezania) kilusi nuo prūsų žodžio pamedian, (K. Būga – pa ir median – „giria”) nusakančio pamiškę.) Turime ir mes išlaikę giminingą žodį medis ir dzūkų vartotą medžias – „miškas” (K.Būga RR III t. 113 p.).

Galinda (lk. Galindia) rodo į baltų kraštą, esantį žemių gale. Tas vardas yra atkartotas slaviškame Ukrainos varde (u kraja – „pakrašty”).

Yra dar du kraštai, vadinami žemėmis: Liubavo žemė ir Kulmo Žemė.

 Liubavo Žemė (lenk. Ziemia Lubuska), plg. Lubava ar lenk. Lubów, Lubowo. Nors manoma, kad čia iš seno gyvenę lenkai, tai vis tik minėtoji Sasen-pils rodo, kad ir čia, Liubavo srities prūsų turėta žodžiai sasnis „zuikis“ ar „kiškis“ ir pils „pilis“ (Z. Zinkevičius).

Kulmo žemė (lenk. Ziemia Chełmska) – antroji sritis, neturinti savarankiško pavadinimo. K. Būga rašo: „Pats Kulmo (lot. Culmen, Colmen) vardas kilimo yra lenkiškas, nes lenkai šį miestą (vok. die Stadt Kulm) ir sritį (civitas Colmensis > terra Colmensis) vadina Chełmno, kas yra vienos kilmės su miesto vardu Chełm || rus. Холм = sl. хъlmъ < germ. *хulmaz “kalva, Holm” (K. Būga  Riktiniai raštai, III t. 112 p.). Ir prof. Z. Zinkevičius spėja, kad aplenkėjusių sričių Liubavo ir Kulmo žemių vardai gali būti slaviški, nors tai daro daug atsargiau (Lietuvių kalbos istorija, d. 1, Lietuvių kalbos kilmė, 282 p.).

Tačiau šio vardo slaviškumu, ypač, kad jame atsispindi slaviškas žodis Холм, sunku patikėti. Kuo toji kalva turėjusi būti įpatinga, kad jos vardu būtų galima pavadinti visą sritį? Juk tokių kalvų pilna visur. Man regis, kad Kulmo Žemė – ypač, kad ji nėra vadinama Kulmu, o Kulmo Žeme, šį vardą galėjusi gauti iš galimo daiktavardžio *kulmas “mūšis”, palygink liet. kulti – „mušti”. Turime ir Lietuvoje panašios logikos vietovardį – Punia, miestelį ant Nemuno kranto. O punyti reiškia “mušti, pešti”. Lietuvių kalbos didysis žodynas ties veiksmažodžiu punyti pateikia dainą: Oi vanage, vanagėli, kam tu peši slanką? – Kaip nepešiu, nepunysiu, kad manęs neklauso. Taigi Kulmo Žemė galėtų būti „Mūšio Žemė” – mūšio laukas. O kadangi mūšiams rinktasi iškilesnes vietas, ar ne nuo kulmo slavai bus perėmę savo холм “kalvą”, jei tai nėra tik atsitiktinumas? Juk nuo Kulmo Žemės kryžiuočiai ir pradėjo prūsus ir visus baltus užkariauti, beje, talkinant ir slavams. Siūlydamas tokią išvadą, nepretenduoju į mokslinį atradimą, tačiau leidžiu sau laisviau pasamprotauti.

Kaimyninė Jotva [plačiąja prasme] turėjo keturis kraštus:

Jotva (siauarąja prasme) vardą gavusi nuo Jotvos upės, šaltiniuose minima buvo kažkur apie Lydą. Yra ir kita panašaus vardo upė Šakių apylinkėse – Jotija. Jų vardai sietini su veiksmažodžiu joti. Matyt narsūs kariai – vyčiai savo žirgus upėse girdę.

Dainava [vardas Z. Zinkevičiaus teigimu greičiausiai hidroniminės kilmės – palygink upę Dainava Varėnos apylinkėse].

Palekė Z. Zinkevičiaus teigimu kildinama nuo upės Leko (Elko) pavadinimo (dabar Podlasie – Palenkės vaivadija).

Sūduva (drėgnų vietų kraštas, panašiai kaip Mazowsze – palygink maz’). Yra lenkuose teorijų, kurios teigia, kad Sūduva vardą gavusi nuo upės Sūduonės ar Sūdonės (šiandienės Šešupės). Šitaip mano ir K. Būga, teikdamas, kad jeigu Jotva ir Dainava vardus gavusios nuo upių, tai kodėl ir Sūduva negalėtų būti praminta nuo upės vardo? Sūduonia teka per Sūduvos žemę. Ji yra Šešupės kairysis intakas ir įteka į ją ties Liudvinavu.

PRŪSŲ IR JOTVIŲ KOVOS SU KRYŽIUOČIAIS

1283 metais kryžiuočiai iš esmės baigė nukariauti jotvių žemes. Dar kartais pasitaikantys vietinių vadų organizuoti maištai padėties nepakeitė. Maksas Tepenas (Max Toeppen) taip komentuoja kryžiuočių nugalėjimą visame ežeryne: Dauguma jo gyventojų žuvo kovose, kiti pasidavė Ordinui ir jo žemėse surado naujas būstines, o likusieji pasitraukė į Lietuvą arba į dykras. Riteriams iškilo nauja užduotis įtvirtinti savo valdas abejuose kraštuose – Galindoje ir Jotvoje ir sukurti naują gyvenimą ir civilizaciją.

Nuo Vislos (Vyslos) žiočių net iki Elko upės rytuose prūsų gentys buvo parklupdytos ir pavergtos, o jų teritorijose susikūrė galingiausia Europoje ordino valstybė, kuri ilgainiui perėmė ir to krašto vardą. Prievartinė krikščionybė išnaikino tradicinius prūsų tikėjimus, nors anaiptol neįvyko tai vienu metu. Dar XV amžiaus viduryje Sembos vyskupas Mykolas griežtomis bausmėmis drausdavo laidoti pagal pagoniškus papročius, rinktis miškuose ir giriose prie kapų, rengti ten puotas, nešti aukas ir šaukti demonus. Matyt turėjo pagrindo tai daryti. Tačiau kurioziška ištiktis įvyko 1520 metais, kuomet Didysis Magistras asmeniškai leido pagoniškai aukoti juodą jautį, kad „atbaidytų” prie Sembos krantų artėjantį Gdansko laivyną. Kaip nudžiugo Sembos kapitula, kada lenkų laivai dėl nežinomų priežasčių iš tikrųjų pasitraukė. Laiko gelmėse išnyko ir prūsų kalba, nors XVI amžiaus viduryje išversta į ją maldaknygę ir Liuterio katekizmą. Kalbos fragmentų išliko taip pat Simono Grunau sudarytame Elbingo žodynėlyje (apie 1400 metus) bei geografiniuose varduose. Atrodo, kad Semboje prūsiškai kalbėta dar XVII amžiuje. Tačiau mitas yra požiūris, kurio visuotinai laikomasi Lenkijoje, kad kryžiuočiai galutinai išnaikino Prūsijos gyventojus. Apkrikštyti prūsai išliko gyvi ir tapo Ordino pavaldiniais, kurie pamaži asimiliavosi su plaukiančiais iš Vokietijos ir Mazovijos naujakuriais. Ilgainiui prūsų gaivalas ištirpo vokiškųjų kurėnų masėje. Profesorė Lucija Okulič-Kozarin (Łucja Okulicz-Kozaryn) savo knygoje Dzieje Prusów (Prūsijos istorija) parašo seniems „Šiaurės Atlantidos” gyventojams tokią epitafiją:

„Šitaip išnyko prūsai iš istorijos lapų. Ne iš karto ir ne tiktai todėl, kad sunaikino juos karai ir tremtys. Jų nykimo vyksmas smilko kartų kartas, kurios, nors dar besigindamos nuo svetimos kultūros ir civilizacijos, pamažu priimdavo užpuolikų kalbą ir papročius. XVII amžiuje buvo dar išlikęs atminimas apie senus papročius ir apeigas, bet jau protėvių kalba buvo pamiršta. Prūsų žemės darėsi tėvyne germanizuotų, polonizuotų ar sulietuvintų žmonių. Komplikuoti pokyčiai suteikė jiems naują tautinės priklausomybės jausmą” (lenkų Vikipedija).

Daug čia pateikta įdomios istorinės medžiagos, tačiau keistai Vikipedijos autorius sulygina baltų germanizavimą ir polonizavimą su jų lietuvėjimu. Lietuvėjimas vyko to paties etninio kamieno telkimo į vieną valstybę ribose. Baltų ainiams ne tiek svarbu, kaip turėjo ar galėjo vadintis visų jų bendras kraštas, kur kas svarbiau, kad jie būtų išlikę tarp savų. Prūsui išlikti lietuviu, ar lietuviui prūsu, o gal jotviu, nebuvo tragedija, nes būrėsi vienų su kitais artėjimo energijos veikiami. Jautėmės vieni kitiems ir kalba, ir papročiais artimi, ir tuo panašumu negalėjome lygintis nė su vienu kitu kaimynu. O tarpusavio skirtumų Vokietijoje būta ne mažaesnių, neg baltų kraštuose. Artėjimo procesai vyko visose tautose, tik kiek anksčiau. Tačiau mums tą natūralios raidos artėjimo vyksmą nutraukė išorinės jėgos, dėl ko ir po tiek šimtmečių jų ainius, matyt, sąžinė persekioja. Beje, pridursiu, sąžinė atsiliepia tik labai doriems žmonėms, nes ji tik Dievo vardu prabyla. Kur Jo nėra, sąžinė tyli.

(Bus daugiau)

2017.05.29; 12:24

Gerbkime lietuvių kalbą

Prie Seimo rūmų antradienio vidurdienį surengtas piketas prieš siūlomą asmenvardžių rašymą lietuviškuose dokumentuose. Protesto akcija, į kurią susirinko apie 20 žmonių, buvo organizuota prieš parlamentarams imantis spręsti dėl įstatymo projekto, kad išimtiniais atvejais asmens ar kituose dokumentuose būtų leidžiama vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, įskaitant raides „q“, „w“ bei „x“.

Pikete dalyvavęs kalbininkas Kazimieras Garšva įsitikinęs, kad įstatymo projektu griaunama valstybinės lietuvių kalbos ir jos rašybos sistema.

„Jeigu, kaip siūloma, būtų pirmajame paso puslapyje rašomi asmenvardžiai visomis lotyniškomis raidėmis, tai tų raidžių susidarytų iki 150. Be to, pagal mašininį skaitymą būtų iškraipomos pavardės, pavyzdžiui, „Jovaiša“ taptų „Jovaisa“ ir t.t. Nereikia tos sumaišties ir daryti politikos, ir išvis – ne politikų reikalas yra rašybą tvarkyti“, – naujienų agentūrai ELTA sakė Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos Abėcėlės skyriaus autorius dr. K. Garšva.

Pikete dalyvavę asmenys Eltai teigė, kad pasisako už kompromisą, kai pirmajame paso puslapyje lieka įrašai lietuviškais rašmenimis, o antrajame – originalo kalba. Romanų-germanų filologijos specialistė Tamara Grinkevičienė teigė, kad šis variantas leidžia išvengti sumaišties ir papildomų nesklandumų tiek valstybei, tiek žmonėms.

„Yra du būdai, karingas – Gedimino Kirkilo – būdas, kai išmetama valstybinė kalba iš paso, o žmonėms duodama ne originali pavardė, o iš esmės nutautinti asmenvardžiai, be jokių nacionalinių požymių. Alternatyvūs variantai siūlo paprastą sprendimą: dvikalbis pasas, valstybinė kalba lieka savo vietoje, raštvedyboje neįvedamas chaosas“, – kalbėjo T. Grinkevičienė.

Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius savo ruožtu teigė, kad Seimui siūlomą įstatymo projektą savo parašais parėmę 70 parlamentarų išduoda Konstituciją.

„Tai, ką sugalvojo iniciatoriai, yra Konstitucijos pažeidimas, lietuvių raidyno niekinimas, nusikaltimas prieš Lietuvą. Ne dėl to buvome Sąjūdyje, ne dėl to žuvo žmonės, kad vėl atsirastų gaujelė, kuri bando pakeisti Lietuvos Konstituciją“, – sakė L. Kerosierius.

Seimo Pirmininkui ir parlamentarams skirtame pareiškime piketo dalyviai, Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga, Koordinacinė taryba LR Konstitucijai ginti ir dar kelios organizacijos pabrėžia, kad minėtas įstatymo projektas penkiais punktais prieštarauja ir Konstitucijai, ir Konstitucinio Teismo išaiškinimams.

Seimas antradienį po pateikimo pritarė Seimo vicepirmininko socialdemokrato G. Kirkilo pateiktam įstatymo projektui, kuriame, remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos suformuluotomis nuostatomis, aiškiai apibrėžiami atvejai, kada vardai ir pavardės gali būti rašomi naudojant lotyniškus rašmenis, įskaitant raides „q“, „w“ bei „x“.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.09; 20:01

Aktualijos

Šiandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Keturis dešimtmečius – nuo 1864-ųjų iki 1904-ųjų – Lietuvą okupavę Rusijos carai draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Draudė, bet neuždraudė: nepaisant žiaurių represijų, ji buvo spausdinama, platinama, skaitoma. Garbė jos rašytojams, leidėjams ir platintojams – knygnešiams! Nuo draudimo pradžios iki 1883 m., t.y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1904 m. – 1372 knygos.

Neseniai perskaičiau dr. Jono Basanavičiaus „Autobiografiją“, pradėtą 1921 m. pabaigoje ir baigtą 1922 m. birželio 16 d., o Lietuvos Mokslo Draugijos išleistą 1936-aisiais. Ne kokią monografiją apie Didįjį Aušrininką, „Auszros“ įkūrėją, Lietuvių Tautos Gaivintoją, Švietėją, Didįjį lietuvių tautos Atgimimo Patriarchą, jos Prisikėlimo Pranašą, – ne kitų parašytą  biografiją, o autobiografiją, kurios ištraukas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną čia skelbiame. Šiuos aukštus žodžius apie Joną Basanavičių „Įžangos žodyje“ vartoja Lietuvių Mokslo Draugijos pirmininkas kun. d-ras Ant. Viskantas. Manome, kad jie teisingi ir pagrįsti, nepaisant pastaruoju metu pastebimo trumparegiško, primityvaus mūsų Tautos, jos praeities niekinimo.

Tais laikais, kai dar nebuvo nušvitusi „Aušra“, tik vienas kitas inteligentas, dažniausiai gyvenę ne Lietuvoje, sielojosi dėl lietuvių Tautos, jos kalbos likimo. Apie tai Basanavičius rašo savo „Autobiografijone“. Tada buvo labai mažai Tautos gaivintojų, švietėjų, mokytojų, užtat kaimuose gyveno daug neraštingų valstiečių ir mokyklos nelankančiųjų vaikų. Dabar inteligentų, intelektualų turime tarsi daug, bet Tautos likimui neabejingųjų – beveik kaip Basanavičiaus laikais. O kaimai tragiškai ištuštėję. Tai kada lietuvių Tauta buvo didesniame pavojuje? Ką mokysime ir auklėsime Lietuvoje be lietuvių? Šiandien dėmesio centre – ne Tauta, o tautinės ir seksualinės mažumos.

„Autobiografijoje“ Basanavičius klausia: „Kada tie mūsų lietuviai pradės daugiau viešais dalykais rūpintis, ne tik savo pilvo reikalais?“ Klausimas labai aktualus ir šiandien.

Lietuviškos spaudos draudimas panaikintas 1904-ųjų gegužės 7 d. Beje, „Autobiografijoje“ šis faktas net nepaminėtas. Gal dėl to, kad Didysis Aušrininkas tą draudimą panaikino žymiai anksčiau – 1883-aisiais.

Vytautas Visockas

xxx 

D-ro Jono Basanavičiaus „Autobiografijos“ fragmentai

Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi didžiausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Auszra“. Su Praga ir mano paties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Jau aukščiau minėta, kad 1881 metais d-ro Jurgio Sauerveino buvo sumanyta įstegti „Lietuvių mokslo draugystė“. Iš šitos priežasties daugiausiai už jos įsteigimą buvo mano agituota, rašyta „Liet. Ceitungoje“. Matant, kad Prūsų lietuvininkų laikraščių redaktoriai ne visados pritardavo mūsų sumanymams, dargi kaip M.Šernius, kai kada atsisakydavo talpinti, arba pradėjus spausdinti kokį straipsnį – pav. „Apie senovės Lietuvos pylis“ – nutraukdavo ir nebaigdavo dėlei vokiečių prisidingėjimo, kilo mintis įsteigti savo organą, kuriame galima būtų laisvai, drąsiau ką rašyti apie lietuvystės reikalus, nežiūrint tų redaktorių bailumo. Todėliai dar 1881 m. buvau su spaustuvininku Žeinovu Rusėje (Rusčuke) susirašęs, norėdamas ten pas jį lietuvišką laikraštį spausdinti. Bet nekalbant jau apie politikos sąlygas – rusams tuomet dar de facto Bulgariją valdant – netikusias lietuviško laikraščio išleidinėjimui, sunku buvo ir su bendradarbiais, nes labai maža dar jų tuomet buvo. Iš mano Maskvos ir Peterburgo pažįstamų dar tuomet negalima buvo – išskyrus iš dalies Petras Vileišis ir d-ras V.Pietaris – nė vienas rasti, kursai būtų tikęs bendradarbių laikraščiui; tik nuo vieno kun. S.Narkevičiaus, talentuoto Syrokomlės „Margio“ ir k. vertėjo, su kuriuomi nuo kelių metų gerai pasipažinojau, galima buvo patogaus literatiško laukti darbo.

x   x   x

Reikėjo todėl atrasti kitą kokią vietą arčiau Lietuvos sienos, iš kur galima būtų kontrabandos keliu laikraštį ir lietuviškas knygas platinti. Šiame dalyke labai naudinga buvo pažintis su Jurgiu Mikšu, be kurio pagelbos ir trūso negalima buvo išleidimu ir laikraščio platinimu užsiimti. Tuo tarpu kun. Narkevičius buvo jau man prisiuntęs eilių pluoštą, Vištaliauskas – „Op, op, Nemunėli“, „Lietuviškąją kalbą“ ir prižadėjo daugiau rašyti. Dagilis, Šliupas, Pietaris – po kokį straipsnį atsiųsti žadėjo: žodžiu sakant – jau širdis ramesnė tapo. Todėliai laiškais gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883) m. į Višteliauską ir Mikšą rašytais aš jiem dviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija, iš abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau Mikšui laikraščio „Auszros“ prospektą drauge su tūlais straipsniais, kaip „Skruzdžių apsilankymas“ ir Baranausko eilėmis „Lietuvos senovės paminėjimas“. Laikraščiui programinę „prakalbą“, rodos, sausio 28 d. rašiau, nes ją Mikšui prie laiško pridėjęs, kitą, 29 d. išsiunčiau. Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybės, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“! graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nėkoks tautos atsigaiveliavimas negalimas – taip ir atsitiko.

x   x   x

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie laikraščio steigimą mano iniciatyva gali paliudyti ir d-ras Vincas Kudirka, kursai „Tėvynės varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3) pasakoja: „Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas – be, abejo Narkevičius – papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį“. Iš šitos žinios matoma, kad dar prieš atsirandant „Auszrai“ buvo to laiko žmonėms, su kuriais korespondavau, rašyta apie rengimąsi leisti lietuvių kalba laikraštį.

Iš priežasties 10 metų „Auszros“ sukaktuvių tas pats V. Kudirka kalbėdamas kitame straipsnyje apie jos įsteigimą, rašo: „Pavasarį 1883 m. Prūsuose pasirodė pirmutinis numeris „Aušros“… Šitie metai istorijoj lietuvių tautiško kilimo užims įžymią vietą. Garbė pirmutinio atviro ir tvirto žingsnio ant kelio tautiško atgijimo priguli daktarui Basanavičiui. Žinoma, tautiški jausmai pradėjo apsireikšti pas mus daug anksčiau paminėto laiko. Pats daktaras Basanavičius su savo „Aušra“ buvo tiktai ypatingu reiškėju naujos idėjos.

x   x   x

„Auszros“ programa, kaip aš ją tuomet supratau, patilpusi yra „prakalboje“, kuri spausdinantės į „priekalbą“ pavirto. Kaip jau iš motto: „homines historiarum ignari semper sunt pueri“ matoma, mūsų „Auszra“ Lietuvon savo spindulius leisdama ir pagal ano laiko išgalę apšviesti žmones geisdama, ketino ant istoriškai-tautiško pamato stovėdama, suteikti skaitytojams tūlų žinių, iš kurių lietuviai garbingesnę savo senovę, praeitį, kurios jie gėdytis neprivalo, pažint galėtų. Be to dar jau tuomet norėta, kiek galint, vesti kovą prieš tuos nelemtus, barbariškus gaivalus, kurie mūsų tautą ir jos gražią kalbą slogino. Lietuvių kalbos užtarimas bažnyčioje, mokykloje jau tuomet mums atrodė kaipo tautiška pareiga.

x   x   x

Pirmojo Aušros numerio viršelis

Tuo tarpu naujam laikraščiui pasirodžius ir jį vienur-kitur išsiuntinėjus – jį žmonės su dideliu entuziazmu priėmė. Taip, tarp kitų, Jonas Juškevičius iš Kazaniaus rašė: „Ačiū, šimtą syk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražum liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyj nesapnavau… Ačiū Viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Auszros“ prabudimą iš miego, arba letargiško sapno Lietuvos ir lietuvių: Galiu mirti, pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo, apie kurį aš per 25 metus dumojau“ ir t.t. Taipogi M.Akelaitis iš Paryžiaus, Petras Vileišis iš Belgijos, kur jis tuomet darbavosi, Gorodeckis, Dagilis ir k. rašė – su pasigėrėjimu laikraštį skaitę ir velijo jam geriausio pasisekimo.

D-ras V.Kudirka savo „Tėvynės varpuose“ kiek vėliau pranešė apie įspudį, kokį į jį padaręs pirmasis „Auszros“ numeris: „Po tam – pasikalbėjimo su kun. Narkevičium – ar į pusmetį gavau N 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Auszrą“… ir neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrysdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: O tu, paklydėli, kur ikišiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perangšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs. Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatura ir iki šiai dienai savo sužiedotinės neapleidžiu“.

x   x   x

VI-je klasėje esant ant Velykų nusisamdę žydelį išvažiavome keliese atostogų namon per Vilkaviškį. Išvažiavus plentu už miesto ir Šešupės ant kalnelio, aš padaviau sumanymą važiuojantiems drauge mokiniams uždainuoti, kad nebūtų nuobodu važiuot ir turėdamas gerą balsą, užtraukiau dainą: „Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu, augindamas labai džiaugės, labai džiaugės“… Pasirodo, kad keliaujančių vaikų tarpe tuomet būta ir Vinco Kudirkos, kursai 1871/72 metais buvo II klasės mokiniu ir šitą atsitikimą jisai mini „Tėvynės Varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3), sakydamas: „Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti (dainuoti), tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu…“ Rodos, kad kas gerklę užėmė iš gėdos. „Chlop“ – pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau“. Mat buvo nutautėjęs.

2017.05.07; 01:13

Fotoreportažai

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino jubiliejinio – dešimtojo – Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtojus ir organizatorius.

„Labai malonu matyti pačius raštingiausius žmones – iš įvairių Lietuvos vietų, skirtingo amžiaus ir patirties. Nacionalinis diktantas jau dešimt metų tiesia kelius, kad raštingumo kultūra šioje technologijų eroje išliktų kaip neginčijama vertybė. Poreikis būti raštingam parodo, kad didžiuojamės savo unikalia kalba ir mums visiems svarbi jos ateitis“, – sakė Prezidentė.

Ceremonijoje Prezidentė padėkos raštus įteikė 9 konkurso finalininkams, 4 raštingiausiems mokiniams ir mokyklai. Diktanto nugalėtoja suaugusiųjų kategorijoje apdovanota teisininkė Jovita Venckuvienė. Raštingiausia 2017 metų mokine tapo Druskininkų „Ryto“ gimnazijos 1a klasės auklėtinė penkiolikmetė Rusnė Kuliešiūtė. Ji yra jauniausia nugalėtoja diktanto istorijoje. Kaip aktyviausiai dalyvavusi mokykla apdovanota Vilniaus Gabijos gimnazija, kurioje diktantą šiemet rašė net 1104 mokiniai. Padėka perduota ir raštingiausia užsienio lietuve tapusiai ambasadorei Austrijoje Loretai Zakarevičienei.

Šiemet Nacionalinį diktantą rašė itin daug dalyvių – daugiau nei 33 tūkst. žmonių Lietuvos savivaldybėse, bibliotekose, mokyklose, ambasadose užsienyje ir lietuvių bendruomenėse. Diktanto finale rungėsi 80 suaugusiųjų ir moksleivių, kurie pirmajame etape padarė ne daugiau kaip 4 klaidas. Nors dalyvių skaičius kasmet auga, organizatoriai pastebi, kad šalies gyventojų raštingumas ima prastėti. Nacionalinis diktantas atskleidžia ir švietimo sistemos spragas, todėl būtina didesnį dėmesį skirti gebėjimo taisyklingai rašyti ugdymui mokykloje ankstyvame amžiuje. Šalies vadovės teigimu, ugdant mokinių raštingumą, mokant juos skaityti ir suvokti tekstą, svarbus vaidmuo tenka ne tik pradinių klasių ir lietuvių kalbos, bet ir kitų dalykų mokytojams.

Šiais metais diktante gausiai dalyvavo ištisos klasės ir net mokyklos. Pasak Prezidentės, galima tik padėkoti ir mokiniams, ir ypač mokytojams, paskatinusiems savo auklėtinius išmėginti jėgas. Anot šalies vadovės, didelės pagarbos verti ir visi, kurie, jau seniai peržengę mokyklos slenkstį, vėl ryžosi pasitikrinti gimtosios kalbos žinias.

Šalies vadovė padėkojo Nacionalinio diktanto konkurso dalyviams ir artėjančios Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga iš anksto pasveikino visus, kurie puoselėja vieną svarbiausių mūsų tapatybės bruožų – gimtąją lietuvių kalbą.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.02.03; 06:15

Trumposios naujienos

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino jubiliejinio – dešimtojo – Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtojus ir organizatorius.

„Labai malonu matyti pačius raštingiausius žmones – iš įvairių Lietuvos vietų, skirtingo amžiaus ir patirties. Nacionalinis diktantas jau dešimt metų tiesia kelius, kad raštingumo kultūra šioje technologijų eroje išliktų kaip neginčijama vertybė. Poreikis būti raštingam parodo, kad didžiuojamės savo unikalia kalba ir mums visiems svarbi jos ateitis“, – sakė Prezidentė. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtojai bei organizatoriai. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Ceremonijoje Prezidentė padėkos raštus įteikė 9 konkurso finalininkams, 4 raštingiausiems mokiniams ir mokyklai. Diktanto nugalėtoja suaugusiųjų kategorijoje apdovanota teisininkė Jovita Venckuvienė. Raštingiausia 2017 metų mokine tapo Druskininkų „Ryto“ gimnazijos 1a klasės auklėtinė penkiolikmetė Rusnė Kuliešiūtė. Ji yra jauniausia nugalėtoja diktanto istorijoje. Kaip aktyviausiai dalyvavusi mokykla apdovanota Vilniaus Gabijos gimnazija, kurioje diktantą šiemet rašė net 1104 mokiniai. Padėka perduota ir raštingiausia užsienio lietuve tapusiai ambasadorei Austrijoje Loretai Zakarevičienei.

Šiemet Nacionalinį diktantą rašė itin daug dalyvių – daugiau nei 33 tūkst. žmonių Lietuvos savivaldybėse, bibliotekose, mokyklose, ambasadose užsienyje ir lietuvių bendruomenėse. Diktanto finale rungėsi 80 suaugusiųjų ir moksleivių, kurie pirmajame etape padarė ne daugiau kaip 4 klaidas. Nors dalyvių skaičius kasmet auga, organizatoriai pastebi, kad šalies gyventojų raštingumas ima prastėti.

Nacionalinis diktantas atskleidžia ir švietimo sistemos spragas, todėl būtina didesnį dėmesį skirti gebėjimo taisyklingai rašyti ugdymui mokykloje ankstyvame amžiuje. Šalies vadovės teigimu, ugdant mokinių raštingumą, mokant juos skaityti ir suvokti tekstą, svarbus vaidmuo tenka ne tik pradinių klasių ir lietuvių kalbos, bet ir kitų dalykų mokytojams.

Šiais metais diktante gausiai dalyvavo ištisos klasės ir net mokyklos. Pasak Prezidentės, galima tik padėkoti ir mokiniams, ir ypač mokytojams, paskatinusiems savo auklėtinius išmėginti jėgas. Anot šalies vadovės, didelės pagarbos verti ir visi, kurie, jau seniai peržengę mokyklos slenkstį, vėl ryžosi pasitikrinti gimtosios kalbos žinias.

Šalies vadovė padėkojo Nacionalinio diktanto konkurso dalyviams ir artėjančios Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga iš anksto pasveikino visus, kurie puoselėja vieną svarbiausių mūsų tapatybės bruožų – gimtąją lietuvių kalbą.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.02.03; 06:15

Politinės intrigos

Išmintingi Lietuvos Antrosios respublikos Konstitucijos kūrėjai, įtvirtinę lietuvių kalbą kaip valstybinę, drauge įtvirtino ir patikimą saugiklį – kalbos reikalus turi teisę keisti, kitaip tvarkyti tik Tauta referendumu. 

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau mūsų politikai taip įsismagino, taip įsijautė į visagalio šeimininko vaidmenį, kad per pastangas apeiti ar peržengti Konstituciją eina į susinaikinimą.

Andriaus Kubiliaus projektas dėl asmenvardžių rašybos – didžiulė, gal nebepataisoma politinė klaida. Kai tam pritaria ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, ir grupė TS-LKD narių, tai – simbolinė TS-LKD savižudybė. Ir ne mažiau tikra.

Protestus prieš projektą paskelbė Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio tarybos, Lietuvos laisvės kovotojai (LLKS), kitokio sprendimo iš Seimo tikisi ir 69 tūkst. Lietuvos piliečių. Juk tai uraganas – po jo politinėje arenoje TS-LKD gali nelikti arba liks tik jos draiskalai.

Patriotiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai nepamiršo, kaip Andrius Kubilius, būdamas atsakingu Sąjūdžio sekretoriumi, savo neveiklumu naikino Lietuvos Sąjūdį, jo sąskaita tvirtino Tėvynės Sąjungą, dabar štai toks sprendimas – tarsi pasišauta galutinai sunaikinti TS-LKD, gal net susitarta dėl vietos po kitos, naujos partijos skverneliu.

Žala jau padaryta, tačiau jei projekto autorius atsiimtų siūlymą, padėtį dar galėtų sušvelninti – proga dar neprarasta.

Šviesaus atminimo muziejininkas iš Uoginių Adomas Petrauskas lankytojams sakydavo, kad, be Bažnyčios paskelbtų šventųjų, dar šventa yra Tėvynė, kalba gimtoji ir duona juodoji, todėl kas per rugių lauką plačią brydę mina, paniekina duoną, tas išduos ir Tėvynę.

Juo labiau neatleistina brydė per kalbą.

Komentaro autorius Algimantas Zolubas yra Lietuvos Sąjūdžio, TS-LKD, LLKS narys.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.14; 08:09

Aktualijos

Kauno Sąjūdžio Taryba reikalauja nesvarstyti LR Seime įregistruoto Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto Nr. XIIIP-535, kuriame leidžiama Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes pirmąjame LR Paso puslapyje rašyti nelietuviškomis raidėmis.

Tai prieštarauja LR Konstitucijai, Valstybinės kalbos įstatymui bei Vyriausiojo Administracinio Teismo nutarimui. Jokie Tarptautiniai teisės aktai nereikalauja pažeisti valstybės konstitucijos ir kitų galiojančų teisės aktų.

Rinkėjai neįpareigojo teikti šį įstatymo projektą. LR Seimo nariai, pateikę šį įstatymo projektą, laužo Lietuvos Konstituciją, o kartu ir Seimo nario priesaiką, todėl verti apkaltos. Šis įstatymo projektas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir kursto nacionalinę nesantaiką.

Lietuvių kalbos norminimą pradėjo lietuvių kalbos patriarchas Jonas Jablonskis, sovietų okupacijos metais tęsė jo išugdyti kalbininkai, todėl mums būtina ją išsaugoti.

Reikalaujame svarstyti ir priimti TALKOS pasiūlytą įstatymo projektą, už kurį pasirašė daugiau kaip 69 tūkst. Lietuvos piliečių.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba.

2017.04.13; 10:17

Trumposios naujienos

Piliečių iniciatyvinės grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ nariai kreipėsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę, prašydami priimti TALKOS prieš du metus inicijuotą ir 69 000 šalies piliečių parašais Seimui pateiktą įstatymo projektą.

Pagal TALKOS siūlymą, vardai ir pavardės nevalstybine kalba Lietuvos piliečių pasuose galėtų būti rašomi tik papildomų įrašų puslapyje arba kitoje tapatybės kortelės pusėje. TALKA taip pat primena, jog šį projektą savo viešais parašais palaiko virš 150 šalies kultūros, mokslo, meno atstovų, rezistentų, valstybės kūrėjų ir kitų žinomų asmenų, kvietusių pasirašyti TALKOS projektą. 

Rašte pagrindinėms nacionalinės valdžios institucijoms TALKOS atstovai taip pat išdėsto pagrindinius argumentus prieš įrašus nevalstybine kalba pagrindiniame paso puslapyje bei atsakė į dažniausius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos šalininkų argumentus. 

„TALKA supranta gerų Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių geopolitinę svarbą, tačiau atkreipia dėmesį, jog tokie santykiai gali būti grįsti tik abipuse pagarba kitos šalies suverenumui. Viena vertus, Lenkijos Lietuvai keliami išskirtiniai reikalavimai dėl Lietuvoje gyvenančių lenkakalbių teisių nėra taikomi kitoms gausias lenkų tautines bendrijas turinčioms šalims, visų pirma Baltarusijai ir Latvijai. Tai verčia abejoti reikalavimų nuoširdumu ir ieškoti tikrosios jų priežasties. Istorija rodo, jog Lenkija nuolatos bando Lietuvos įstatymų leidėjus ir jų reakciją į politinį spaudimą. Dalindami nepagrįstus pažadus, kuriems niekada nebuvo gauta tautos mandato, Lietuvos politikai negali pelnytis Lenkijos politikų pagarbos ir tik stumia dvišalius santykius į konfliktines situacijas, kurių buvo galima lengvai išvengti.  

Kita vertus, akivaizdu, kad šiuo metu Lenkijai svarbiausi užsienio politikos klausimai yra NATO buvimas mūsų regione ir ES raidos perspektyvos. Tenka tik stebėtis, jog absoliuti dauguma paso įrašų nevalstybine kalba šalininkų kartu yra ir atviri demokratiškai išrinktos Lenkijos valdžios kritikai, pasisakantys pries Lenkijos ginamą suverenių tautų Europos viziją ir pačios Lenkijos teisę į suverenius sprendimus. Lietuvos įstatymų leidėjai, formuodami santykius su Lenkija, neišvengiamai bus priversti pasirinkti tarp šių dviejų stovyklų“, – teigiama TALKOS rašte Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei. 

Prie TALKOS rašto politikams pridėtas ir pusantro šimto žinomų žmonių pasirašytas viešas laiškas Lietuvos piliečiams.

„Ne pirmus metus tenka stebėti nesibaigiančias diskusijas dėl reikalavimo Lietuvos piliečių pasuose jų vardus ir pavardes rašyti ne valstybine lietuvių, o bet kuria kita gyventojo pasirinkta kalba. Seime pateiktas siūlymas asmens dokumentuose įteisinti rašybą visais lotyniško pagrindo rašmenimis vėliau pačių autorių buvo susiaurintas iki „w, q ir x“ įtraukimo, nors šių ženklų vis tiek neužtektų pavardžių rašymui kitomis kalbomis.

Tokia nuolaida akivaizdžiai nebūtų teisinga ir naudinga Lietuvai. Dauguma žmonių tai supranta ir jos nepalaiko. Šalininkai ilgokai skelbė, kad paso įrašai nevalstybine kalba yra žmogaus teisė, tačiau ir tai nepasitvirtino – Vakarų šalys pasuose rašo tik valstybine kalba, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą patvirtino, kad tarptautinė teisė to nereikalauja, kaip nereikalaujama to daryti ir Lietuvos-Lenkijos 1994 metų sutartyje. Tačiau net ir ignoruojant piliečių valią, Konstituciją bei aptartus argumentus, projektą vis tiek siekiama priimti. 

Siekiant politinio sutarimo, santarvės ir tarpusavio pasitikėjimo Seimui buvo pateiktas alternatyvus projektas, leidžiantis įrašus nevalstybine kalba paso papildomų įrašų puslapyje. Toks sprendimas priimtas Latvijoje, tačiau Lietuvoje jo priėmimas yra stabdomas. Kaip žinia, Lenkija priekaištų dėl tautinių bendrijų padėties Latvijoje neturi. 

Esame tikri, kad valstybinę kalbą turime branginti ir puoselėti, išsaugodami nesusiaurintą jos viešąjį vartojimą ir išskirtinį statusą tarp kitų šalyje gyvuojančių kalbų. Amžiais slopinta ir niekinta lietuvių kalba paskutinį kartą deramą statusą Lietuvoje iškovojo 1988 metais ir įtvirtino jį 1992 m. Konstitucijoje. Kaip piliečiai ir patriotai, negalime abejingai stebėti, kaip priešiškumas valstybinei kalbai ir bandymai siaurinti jos vartojimą kyla iš naujo. 

Tokiomis aplinkybėmis piliečiai priversti pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Todėl „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ siekia paskatinti Seimą Latvijoje pasiteisinusiu keliu išspręsti šiuos nesibaigiančius nesutarimus. Pritariame siūlymui pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje vardus ir pavardes rašyti valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės rašmenimis pagal tarimą, o kitomis piliečių norimomis kalbomis lotyniško pagrindo rašmenimis leisti rašyti paso papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje“, –  rašoma viešame laiške. 

Tarp pasirašiusiųjų viešą laišką – rezistentai Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Kauneckas, Antanas Terleckas, Robertas Grigas, Algirdas Endriukaitis, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Vytautas Bubnys, prof. Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, dr. Arvydas Juozaitis, prof. Bronislovas Kuzmickas, Bronius Leonavičius, Alvydas Medalinskas, Romas Pakalnis, prof. Vytautas Radžvilas, Gintaras Songaila, aštuoni Nepriklausomybės Akto signatarai, Pirmosios Vyriausybės nariai prof. Algimantas Nasvytis, Albertas Sinevičius, dr. Vaidotas Antanaitis ir dr. Leonas Vaidotas Ašmantas, generolai Jonas Kronkaitis ir Česlovas Jezerskas, akademikai Antanas Andrijauskas, Grasilda Blažienė, Viktorija Daujotytė, Arvydas Janulaitis, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Bonifacas Stundžia, Antanas Tyla, Zigmas Zinkevičius, Algirdas Gaižutis, dešimtys profesorių ir mokslų daktarų, rašytojai Vanda Juknaitė, Kazys Saja, Vytautas Rubavičius, Vydas Astas, Ramutė Skučaitė, Birutė Mackonytė, aktoriai Rolandas Kazlas, Elvyra Žebertavičiūtė, Gediminas ir Ainis Storpirščiai, Dalia Michelevičiūtė, Redita Dominaitytė, režisieriai Jonas Vaitkus, Gytis Lukšas, Algirdas Latėnas, ekonomistai dr. Gitanas Nausėda ir dr. Aušra Maldeikienė, politologai docentai Algimantas Jankauskas, Vincentas Vobolevičius, Andrius Švarplys, teisininkas Povilas Žumbakis, filosofas doc. Kęstutis Dubnikas, kalbininkės prof. Jūratė Laučiūtė, dr. Jolanta Zabarskaitė, kultūrologė dr. Daiva Tamošaitytė, Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, teatrologė Gražina Mareckaitė, tapytojai prof. Giedrius Kazimierėnas ir doc. Irma Leščinskaitė, kompozitorė dr. Audronė Žigaitytė Nekrošienė, UNESCO generalinės direktorės patarėjas Henrikas Juškevičius, alpinistas Vladas Vitkauskas, laidų vedėjos Asta Stašaitytė-Masalskienė ir Rūta Mikelkevičiūtė, Rūtos Meilutytės tėvas Saulius Meilutis, prieškario Lietuvos diplomatė Birutė Fedaravičienė ir daugelis kitų žinomų Lietuvos žmonių. 

Šeši laišką pasirašę asmenys 2016 m. spalį tapo Seimo nariais. Tai Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, „valstiečių“ frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, prof. Arūnas Gumuliauskas, Dainius Kepenis ir Aušra Maldeikienė.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt portalas.

2017.03.21; 05:05

Aktualijos

Milena Puchova

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjusios istorijos apieVilniaus „Laisvės“ gimnazijos direktorės nepagrįstą lietuvių kalbos mokytojo atleidimą iš einamų pareigų pagrindinis veikėjas Marius Janulevičius – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventas.

Mokytojas Marius Janulevičius

Mokytojo auklėtiniai, sužinoję, kad jų klasės auklėtojas atleistas, ėmė streikuoti ir reikalauti jį grąžinti į mokyklą.Aktyvus mokytojassako, kad gyvenime niekas nenutinka atsitiktinai. Su M. Janulevičiumi kalbėjomės ne tik apie šį įvykį, bet ir apie mokyklą nuolatinės kaitos epochoje, mokytojo darbą ir kitus dalykus. Kviečiame skaityti!

Kada susižavėjote mokytojo darbu? Kaip sekėsi pradėjus dirbti mokytoju?

Kai kas nors pasakoja, kad jau vaikystėje svajojo dirbti mokykloje, nelabai tikiu – žmonės mėgsta surasti „pasiteisinimų“, kodėl pasirinko tokį kelią, ir kartu įtikinti save, kad to jie visada ir norėjo. Apsispręsti dėl mokytojavimo man padėjo pedagoginė praktika vienoje Fabijoniškių mokykloje.

Man labai patiko, tad nutariau pabandyti. Pradžia nebuvo lengva, nes universitete išmoksti daug teorinių dalykų, bet iki galo taip ir lieka neaišku, kaip dirbti su gyvais žmonėmis. Mokytoju tampi tik dirbdamas mokykloje, turi atrasti savo unikalų darbo stilių. Kitos išeities tiesiog nėra.

Koks jūsų santykis su mokiniais? Ar pritariate minčiai, kad geras mokytojas yra mokinio draugas? Koks, jūsų požiūriu, yra geras mokytojas?

Mokausi kartu su jais. Būtų kvaila nesinaudoti mokinių patirtimi – būtent iš jų išmokau montuoti filmus, atsisiųsti muzikos ar redaguoti nuotraukas. „Draugo“ sąvoka pernelyg daugiareikšmė ir gali būti klaidingai suprasta, aš vartočiau „kolegų“ apibrėžimą. Mokytojas vadovauja, bet keliauti mokslo keliu jis turi kartu su mokiniais, o ne atskiroje kupė.

Geras mokytojas neapsimetinėja visažiniu, nes neribotos informacijos laikais „visažinius“ mokytojus mokiniai lengvai demaskuoja. Geras mokytojas nesigėdija klausti mokinių, tuomet ir mokiniai nebijo suklysti. Vyresni mokytojai bijo, kad per daug „paprastas“ bendravimas gali sunaikinti pagarbą mokytojui, bet šiuolaikiniam jaunimui jokio įspūdžio nedaro titulai ar pareigybės, jie gerbia konkretų žmogų, o ne primestą autoritetą.

Ir pridursiu dar pusiau juokais – jeigu mokytojas mėgsta frazę „o mano laikais…“, jį reikėtų izoliuoti, kad netraumuotų jaunų žmonių. Tokia frazė reiškia tik du dalykus: arba tu ketini moralizuoti (mokinių tai neveikia), arba pripažįsti, kad esi kitos epochos žmogus (ką tada veiki XXI amžiaus mokykloje?). Nėra „mano laikų“, nes jei tu dar gyvas šiandien, vadinasi, tai ir yra tavo laikai, 2017 metai. Jei pildydamas elektroninį dienyną ir nerasdamas klaviatūroje lietuviško šrifto mokytojas sako, kad jo laikais nebuvo kompiuterių, jam reikia pasitikrinti, ar jis nemiręs.

Papasakokite apie savo veiklą su mokiniais po pamokų. Esate minėjęs, jog su savo mokiniais kuriate meninius, dokumentinius filmus. Kodėl ir kaip pradėjote užsiimti šia užklasine veikla? Ar mokiniai noriai įsitraukė?

Kino galimybės mokyklose iki šiol neišnaudojamos, nors tai puikus ugdymo metodas, kuris dar ir sukuria produktą, padeda palikti savo pėdsaką pasaulyje. Galų gale lieka prisiminimas, nes visus filmus keliu į „YouTube“. Pradėjome nuo mėgėjiškų klipų apie klasės gyvenimą, o pernai su auklėtiniais kūrėme pirmą meninį filmą „Nuomininkas“. Filmui reikėjo įvairių rekvizitų, taigi įsitraukė ir mokinių tėvai. 

Mariaus Janulevičiaus auklėtiniai

Atrodo, kad užsiimi lyg ir beprasme veikla, bet nejučia „įklimpsta“ visa klasės bendruomenė, per bendrus nuotykius gimsta artimas ryšys – tai nuostabu. Kūrėme Henriko Radausko eilėraščio „Senmergė“ klipą, šiemet sukūrėme dokumentinį filmą apie Holokaustą „The Forgotten“ („Užmiršti“). Kurdami patyrėme tokią istorijos ir pilietiškumo pamoką, kokios niekada neužmiršime. Pamatę filmą su mumis susisiekė ir dėkojo žmonės iš Izraelio, JAV.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjo istorija apie jūsų atleidimą iš mokytojo pareigų. Susidūrėte su vadovavimo mokyklai problema, tapote savotišku kovos su vadovybės savivale simboliu. Kaip manote, kokių kompetencijų būtina turėti, kad galėtum tinkamai vadovauti mokyklai?

Ko gero, pats vadovavimo principas turėtų būti panašus į tą, kurį aptariau kalbėdamas apie mokytoją ir mokinius – kolegiški ir pagarbūs santykiai, kelionė ta pačia kryptimi, gebėjimas uždegti darbuotojus bendra idėja. Geras direktorius pažįsta savo mokytojus, žino jų stipriąsias puses ir jas panaudoja mokyklos tikslams pasiekti. Kurdamas filmą su mokiniais visada atsižvelgiu į tai, kuris ką geriau sugeba. Tik pažindamas mokinius ir skirdamas jiems tinkamiausias užduotis padarysi kažką panašaus į tikrą kiną.

Taip ir direktorius turėtų nukreipti savo darbuotojus į veiklas, kurioms jie labiausiai tinka. Kartais pakanka tiesiog nesuvaržyti žmonių biurokratinėmis kliūtimis, pasitikėti, ir jie padaro stebuklus. Kūrybiškumas šiuolaikiniame pasaulyje yra vienas svarbiausių žmogui reikalingų bruožų, bet mokinių kūrybiškumą gali ugdyti tik mokytojai, kurie patys yra kūrybiški, ir tik tuomet, kai mokykloje tvyro geras emocinis klimatas. O jo garantas turėtų būti direktorius.

Nekompetentingo vadovavimo švietimo įstaigoms problemą pastaruoju metu iškėlė ne viena mokykla. Statistika rodo, kad iš 1708 švietimo įstaigų vadovų net 500 tas pačias pareigas eina 30 ir daugiau metų, daugiau nei 1 000 – ilgiau nei 15 metų. Neseniai Lietuvos prezidentė paskelbė teikianti Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama, kad mokymo įstaigų vadovai kasmet būtų vertinami, negalėtų vadovauti ilgiau nei dvi kadencijas, vadovų rinkimai būtų depolitizuoti, o mokyklų savivaldos – sustiprintos. Kaip manote, ar šie dalykai sustiprintų mokyklas, kaip švietimo institucijas, ir pagerintų jose atmosferą?

Dar viena nuotrauka atminčiai: Marius Janulevičius ir jo auklėtiniai

Nežinau, ar naujoji sistema bus tobula, bet kad vadovo kėdė suteikiama „iki gyvos galvos“ yra absurdiška. Pagal šią statistiką beveik kas trečias švietimo įstaigos vadovas dirba dar nuo sovietmečio. Nuo tada pasikeitė valstybės statusas, vertybinė orientacija, valdymo sistema, prasidėjo interneto era, o vadovauja tie patys žmonės. Tai skandalinga. Nesakau, kad visi ilgamečiai direktoriai prastai dirba, nes nežinau. Bet labai dažnai net geriausias žmogus „sugenda“, suvokęs, kad įgaliojimai jam suteikti amžinai.

Ne šiaip sau demokratinėse visuomenėse periodiškai perrenkami prezidentai ir parlamentai. Net švelniausio būdo prezidentas virsta diktatoriumi, jeigu jo vadovavimo laikas neribojamas. O žinojimas, kad turi reikalą su amžinu vadovu, pavaldiniams neretai kelia norą įsiteikti. Nuolat girdėdamas pagyras apie save, vadovas patiki savo neklystamumu, ir nuo tos akimirkos prasideda institucijos smukimas. Mano supratimu, panašios Švietimo įstatymo pataisos turėjo būti priimtos jau prieš dvidešimt metų.

Turbūt ne už kiekvieną mokytoją mokiniai šitaip kovotų. Ar visada buvote kovotojas už teisybę? Ar pats būdamas pilietiškas siekėte ugdyti ir mokinių pilietiškumą?

Aš niekada nebuvau kovotojas už jokias teisybes, tiesiog neleidžiu, kad kas nors liptų ant galvos. Mūsų šalis niekada negyveno tokio laisvės ir demokratijos laikotarpio. Mes dažnai nesuvokiame, kokia tai didelė likimo dovana, daugybė žmonių laisve visiškai nesinaudoja. Bet tikrai laisvas žmogus yra tik tas, kuris mąsto ir daro pats, padeda kitam, bet saugo ir savo interesus – nekenkia kitam, bet ir nesileidžia skriaudžiamas. Žmogus, reaguojantis, kai kažkas vyksta jo bendruomenėje, – tai ir yra kasdienis pilietiškumas. Tokias nuostatas ugdžiau ir savo mokiniams.

Kaip vertinate šiuolaikinę mokyklą: ugdymo sistemą, mokinius, mokytojus?

Gyvename nuolatinės kaitos epochoje, ir tiek ugdymo sistema, tiek dalis mokytojų nesuspėja reaguoti į nuolatinius pokyčius. Kurioziška, kai mokiniai pralenkia mokytojus informacijos paieškos, technologijų srityse, ir gauna aukštus įvertinimus už „pavogtus“ darbus. Šiandien lietuvių kalbos mokytojas, jeigu neturi šalia kompiuterio, negali taisyti rašinio – mokiniai mėgsta plagijuoti, ir tu privalai juos sugauti, kad jie suvoktų, jog mokyklos žaidime esi lygiavertis žaidėjas, kurio maustyti neverta.

Be to, jei nenori prarasti autoriteto, turi sekti jaunimo literatūros tendencijas, nes vien išmanydamas Donelaitį įspūdžio niekam nepadarysi. Šiuolaikiniai mokytojai nebijo ir socialinių tinklų, ir tai puiku, nes jie atveria naujų galimybių bendraujant su kolegomis, mokiniais, tėvais. Atėjo laikai, kai žmogus, apie kurio veiklą ir jį patį neįmanoma rasti jokios informacijos internete, atrodo keistai, jei ne įtartinai.

Baigėte LEU. Kaip sekėsi studijuoti? Ką geriausiai prisimenate iš studijų metų?

Šia tema reikėtų rašyti romaną, nes studijų metai buvo be galo įdomūs. Dėstytojų lygis, bent jau Lituanistikos fakultete, buvo tikrai aukštas. Man labiau patiko ne kalba, o literatūra, todėl po metų pertraukos baigiau ir magistro studijas. Fakultete buvome vos keli vaikinai, tai turėjo tam tikrų trūkumų, kartais – privalumų. Keistas stereotipas, kad lituanistika – moterų specialybė, negerai, kad ir visa pedagogika Lietuvoje laikosi ant moterų pečių.

Kodėl pasirinkote būtent lituanistikos studijas? Kaip pavyksta lietuvių kalba ir literatūra sudominti šiuolaikinius mokinius?

Pasielgiau gana nepraktiškai – rinkausi tai, kas man buvo įdomu. Sudominti mokinius kartais pavyksta, kartais ne. Mokiniai mato, ar mokytojui pačiam įdomu. Reikia intriguoti – kai mokiniai suvokia, kad rašytojas yra arba buvo gyvas žmogus, turintis keisčiausių savybių ir nuodėmių, kad literatūra – tai gyvenimas, mokiniams pasidaro įdomiau. Juk gyvenimas domina visus žmones. O taisyklinga kalba, išduodanti žmogaus socialinę padėtį, turėtų būti suprantama kaip prestižo dalykas – niekas nenori priklausyti žemiausiam sluoksniui.

Ką patartumėte moksleiviams, planuojantiems tapti mokytojais?

Būti savimi. Galima maustyti suaugusius žmones, vaikų neapgausi. Nereikia apsimesti griežtu diktatoriumi – užaugo laisva karta, kuri nori bendradarbiauti, o ne vykdyti nesuprantamus reikalavimus. Vyresnio amžiaus žmonės mėgsta bambėti, kad trūksta tvarkos. Žodis „tvarka“ šiems žmonėms asocijuojasi su nuolankumu, bet visuomenei nereikia nuolankių žmonių, reikia laisvų. Tikrai laisvas žmogus yra atsakingas, pilietiškas ir tolerantiškas, nekaltina pasaulio dėl savo nesėkmių ir suvokia, kad pats lemia savo gyvenimą. Jeigu netikite jaunąja karta, mokykloje jums dirbti nereikėtų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.

2017.01.20; 16:46

 

Fotoreportažai

2017 m. sausio 5 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko prof. habil dr. Olego Poliakovo paskaita-diskusija.

Mokslininkas nominuotas 2016 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų santykių tyrimai istorijos ir kultūros kontekste (2001-2015)“.

Olegas Poliakovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jo knygoje „Pasaulis ir lietuvių kalba“, kurią 2008 m. išleido Vilniaus universitetas, išsamiai analizuojami lietuvių kalbos fonetiniai ir gramatiniai archaizmai, seniausia leksika, pagrindiniai lietuvių ir kitų seniausių indoeuropiečių kalbų panašumai ir skirtumai. Olegas Poliakovas rašo: „Turime didžiuotis ne tik Lietuvos tūkstantmete istorija, jos gražia gamta, bet visų pirmiausia jos romiais, darbščiais, gal kiek mąsliais žmonėmis, gebėjusiais per daugelį šimtmečių trukusius karus, marą, badą ir okupacijas išsaugoti savo gimtąją kalbą, archaiškiausią iš visų šiuolaikinių ide. kalbų“.

Pasakodamas apie nuveiktus darbus, išėjusias knygas, jis ne kartą prisipažino, kad į Lietuvą jį atvedė meilė Jai ir lietuvių kalbai.

Apie prof. Olego Poliakovo darbus, ypač apie jo knygą „Pasaulis ir lietuvių kalba“, pranešimą, kurį čia skelbiame, perskaitė renginyje dalyvavęs lituanistas, vertėjas, Vilniaus universiteto emeritas prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas.

Nuotraukos: Vytauto Visocko (Slaptai.lt).

XXX

Gerbiamieji posėdžio dalyviai,

Prieš mus prof. habil. dr. Olego Poliakovo veikalas „Pasaulis ir lietuvių kalba: indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė“, išleistas 2008 metais. Manau, kad visi dalyviai yra su juo susipažinę, todėl jaučiuos galįs nedėstyti knygos turinio. Iš karto pradedu nuo to, kad per tuos aštuonerius metus jam skirta pernelyg maža dėmesio. Mano duomenimis, tik vienas akad. Zigmas Zinkevičius 2009 m. žurnale „Baltistica“ (t. XLIV (2), p. 391-399)“ yra įvertinęs šį darbą: „…Olegas Poliakovas padovanojo baltistams ir lietuviškai skaitančiai visuomenei puikų enciklopedinio pobūdžio veikalą apie lietuvių kalbą, kurio jis nusipelno“.

Sprendžiant vien iš veikalo antraštės ir minėtos akad. Z.Zinkevičiaus recenzijos, gali susidaryti nuomonė, jog čia turime grynai lingvistinį darbą. Iš tikrųjų taip nėra: jame daug vietos skiriama ir apžvelgiamųjų kalbų ekstralingvistikai, jų sociologinės ir geografinės aplinkos poveikiui, kuris nulėmė tų kalbų raidą ir dabartinę būklę. Tuo ypač įsitikiname skaitydami skyrelį „11.3.3.1. Senovės Airija“ (p. 278-283). Jis visas skiriamas Airijos salos gyventojų pokyčių istorijai nuo 600 m. pr. Kr. iki mūsų eros 2004 metų. Tuo tarpu skyrelyje „11.4. Senoji airių kalba“ (p. 283-287) kalbos dalykai apžvelgiami keturiuose su puse puslapio. Iš jų vos keliomis replikomis užsiminta apie lietuvių kalbą, kaip antai: „Lietuvių kalboje yra išsaugotos archaiškos ide. galūnės, kuriomis rekonstruojamos galūnės airių ir keltų prokalbėse…“. Ta rekonstrukcija išryškinama keliose lentelėse (p. 285-286). Dar didesnė disproporcija lingvistikos nenaudai matyti skyriuje „Vikingai. Islandų ir lietuvių kalbos“ (p. 212-252). Čia ekstralingvistikai tenka 32 puslapiai, o kalbotyrai – vos 8 p. Tad veikale ryški tendencija nukrypti į etnolingvistiką ar net etnologiją.

Kaip reikėtų vertinti tokio aspekto dominavimą? Manyčiau, kad teigiamai. Tai kaip tik sudaro veikalo savitumą. Lietuvių filologinėje literatūroje turime svarių grynosios lingvistikos darbų, bet pasigendame etnolingvistikos studijų.

Prof. Olego Poliakovo knyga turėtų joms duoti impulsą. Ji turėtų paskatinti ir mūsų visuomenę įsisąmoninti, kad XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje įvairiose Europos šalyse imta dėti daug pastangų gaivinti ir įtvirtinti mažų etnosų kalbas, kurios dėl nelemtų istorinių aplinkybių, engiamos pajėgiųjų kalbų, išnyko ar atsidūrė prie išnykimo slenksčio. Mes dažnai padejuojame, kad amžių būvyje mūsų kalba yra smarkiai nukentėjusi. Prof. Olego Poliakovo knygoje pateikiama pavyzdžių, kai kurios nekurios kalbos prarado dar daugiau. Pavyzdžiui, airių kalba. Vien XIX a. viduryje, siaučiant vadinamajam Didžiajam badmečiui 1845-1850 m., Airijoje išmirė nuo 500 tūkst. iki 1,5 mln. jos vartotojų, o iš šalies emigravo dar 1,5 mln. airių. Tad per dešimtmetį nuo 1841 iki 1851 m. Airija prarado 30 proc. savo gyventojų. Tačiau vis dėlto airių tauta įstengė po sunkių kovų su anglais, patyrusi daug aukų, 1922 m. iškovoti nepriklausomybę, o XXI a.pradžioje tapti išsivysčiusios ekonomikos šalimi.

Labai vertinga monografija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Svarstomajai knygai būdingas didelis apibendrinimas, kuris lemia griežtą faktų atranką ir samprotavimų, svarstymų striukumą. Autoriui pakako mažai žodžių, kad pasakytų daug dalykų. Iš čia kyla ir veikalo enciklopedinis pobūdis. Tad visišai nederėtų kalbininkui reikšti kokių pretenzijų, jog jis savo veikale nenagrinėjo dar šiokių ar tokių problemų. Juk neįmanoma viena knyga aprėpti tokios sudėtingos mokslo šakos kaip kalbotyra. Taip pat netiktų priekaištauti jam dėl kokio kalbos reiškinio interpretacijos. Antai sakoma, kad žodis „Lietuva“ turįs penkias etimologijas. Apibendrinamojo, enciklopedinio pobūdžio veikale visiškai netiktų svarstyti visus šiuos atvejus. Tai jau specialaus rašinio uždavinys. Tad nereikalaukime ir iš prof. Olego Poliakovo to, kas jam neprivalu.

Apskritai galima sakyti, kad prof. Olegas Poliakovas sėkmingai tęsia vaisingą rusų kalbotyros tradiciją, praturtinęs ją dar ir vokiečių mokyklos patirtimi, skiria daug dėmesio lietuvių kalbai. Čia visos jo kalbinės veiklos neįmanoma apžvelgti. Lieka neapžvelgti reikšmingi darbai užsienio kalbomis. Olegas Poliakovas nėra vienos knygos autorius. Belieka tik paminėti kelias stambias jo studijas. 1995 m. išėjo vokiškai rašyta knyga „Das Problem der balto-slavischen Sprachgemeinschaft“ (Baltų ir slavų kalbinių santykių problema). 1998 m. jis pateikė knygą rusų kalba – „Slavianskije jezyki“ (Slavų kalbos). Mūsų svarstomos monografijos išplėstas variantas 2015 m. išleistas anglų kalba – Olegas Poliakovas. „Marvel of Indo-european cultures and languages: the Lithuanian bridge to Indo-european“, – Vilnius: Vilnius University publishing House, 2015. – 630 p. (Indoeuropiečių kultūrų ir kalbų stebuklas: lietuvių kalbos tiltas į indoeuropiečių kalbą).

Šis angliškasis variantas, beveik dvigubai didesnis už savo pirmtaką lietuvišką monografiją „Pasaulis ir lietuvių kalba“, tikriausiai (tuo esu visiškai įsitikinęs) pateikia naujų duomenų nagrinėjamai problemai. Iš tikrųjų jį ir reikėtų laikyti pagrindiniu aptarimo objektu. Deja, dėl aklino kalbos barjero aš to padaryti negaliu. Tačiau, vertinant prof. Olego Poliakovo indėlį į lietuvių kalbotyrą, kad ir aprioriškai, tai reikėtų turėti galvoje.

Lietuviškoji monografija man miela ir tuo, kad joje nelietuviški svetimvardžiai nuosekliai lietuvinami. Originalai pirmąjį kartą pateikiami po sulietuvintųjų skliausteliuose. Autorius, būdamas įgudęs vokiečių ir anglų literatūros naudotojas, vis dėlto nepasidavė jos įtakai.

Kiekviena knyga yra didesnio ar mažesnio kolektyvo padaras, bet už jos šiokius ar tokius trūkumus dažniausiai kaltinamas vienas autorius. Nenorėdamas suversti kaltės už tam tikrus negerumus autoriui, toliau suminėsiu kelis riktus, dėl kurių turėtų muštis į krūtinę oficialieji ir neoficialieji recenzentai, redaktoriai ir korektoriai, leidyklos vadovai.

Pirmiausia esu linkęs protestuoti dėl būdvardžio „giminingas“ vartojimo su žodžiu „kalba“. Tokiame junginyje jį yra keitę būdvardžiu „giminiška“ ir Jonas Jablonskis, ir Juozas Balčikonis ir Ant. Salys. Jo savo raštuose nevartojo Vincas Urbutis. Ar jų nuomonės nepakanka, kad atsvertų tuos, kurie toleravo ir palaikė pasakymą „gimininga kalba“? Tarp jų, tiesa, būta ir Prano Skardžiaus (žr. jo ir St. Barzduko bei J.M. Laurinaičio sudarytą „Lietuvių kalbos vadovą“, 1950, p.266). Jeigu netoleruojame „poetingas kūrinys“, „drauginga šalis“, tai nederėtų vartoti nė beveik ištisai monografijoje esančio pasakymo „giminingos kalbos“. Beje, p. 88, 91, 224 esama ir taisyklingo junginio „giminiška kalba“. Man kilo abejonių, ar tikslia reikšme vartojamas monografijos p. 279 veiksmažodis „žinoti“ tokiame sakinyje: „… ar kuris iš poetų žino visą „Buliaus iš Kualngės pagrobimą““. Pridėkime dar vieną pasakymą: „… poetas – olamas turėjo žinoti 350“ sagų. Abiem atvejais, rodos, turime galvoje ne „žinoti“, bet „mokėti“ (atmintinai) ar bent „pažinti“ arba „būti susipažinęs“. Pasižiūrėjus į literatūrą, panaudotą šiam tekstui, dar labiau sustiprėja prielaida, kad čia esama rusiško žodžio „znatj“ vertimas netikslios reikšmės lietuvišku veiksmažodžiu „žinoti“ (žr. p. 356).

Kiek menu, mūsų kalbos kultūros leidiniai rekomenduodavo sudurtinio tarinio, kurio jungtis veiksmažodis „tapti“, vardinėje dalyje vartoti būdvardiškus žodžius vardininko linksniu, t.y. suderintus su veiksniu. Knygoje kelis kartus ji reiškiama įnagininko linksniu, pvz.: „tapo dinaminiu“ (p. 325), „tapo vienskiemeniais“, „dviskiemeniais“ (p.326).

Keliose vietose (p. 93,103) vartojamas junginys „tyčinė veikla“. Man rodos, čia turėtų būti „tyčinė veika“. Abejoju dėl žodžio „gamtinė“ sakinyje „Liaudies kalba, jo (Dantės) nuomone, yra gamtinė“ (p.62). Neturint originalo, nesiryžtu griežtai taisyti. Taisytinas vietininkas „pasėkoje“ (p. 312). Esama kiek korektūros klaidų (p. 64, 74, 88 ir kt.).

Tačiau visi šie akmenukai metami ne į autoriaus daržą. Jis savo veikalu „Pasaulis ir lietuvių kalba“ atvėrė lietuvių kalbotyrai naują erdvę ir skatina į ją žengti mūsų kalbininkų jaunąją kartą. Toji paskata yra didelės vertės, nes moksle nėra baigtinių tiesų.

Arnoldas Piročkinas

Vilnius, 2017 01 05

2017.01.07; 12:01

Videonaujienos

Naujojoje savo knygoje „Neišsakytų tiesų sakymas, kuri pasirodys prieš pat Naujuosius metus, prof. Romualdas Grigas nagrinėja apie 40-imt mūsų šaliai svarbių, aktualių istorijų.

Viena iš knygoje gvildenamų temų – kodėl lietuvių kalba tokia panaši į sanskrito kalbą? Pavyzdžiui, kaip sanskrito kalba skamba posakis „Jei Dievas davė dantis, tai duos ir duonos“?

Prof. R.Grigas pastebi, kad dabar vis drąsiau kalbama, jog lietuvių kalba – net senesnė nei sanskritas. Ar tikrai arijai į Europą atsikraustė iš Indijos? Galbūt bendra mūsų protėvynė – prie Balkašo ežero Kazachijoje?

Trečiojo videointerviu su prof. Romualdu GRIGU trukmė – 12 min.

video
play-sharp-fill

2016.12.04; 03:58

Gerbkime lietuvių kalbą

Didelė garbė svetimą kalbą mokėti, didelė gėda savosios gerai nemokėti. Dionizas Poška

Baigiasi 26-ji nepriklausomos Antrosios Lietuvos respublikos metai, tačiau Seimų nariai ir Valstybės vadovai (!) taip ir neišmoko taisyklingai kirčiuoti žodžių Lietuva, parlamentas, departamentas. Dažniau nei kitus valstybės tarnautojus juos girdime per radiją, matome televizoriaus ekrane. Kai išgirsti politiką bandantį įtikinti, kad jis eina koja kojon su Lietuvà (turi būti Líetuva), pasitikėjimas juo iškart dingsta.

Ar šito reikia jiems ir mums? 

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bandžiau asmeniniais laiškeliais paskatinti kai kuriuos politikus išmokti minimus ir dar kitus, dažnai vartojamus žodžius taisyklingai kirčiuoti, tačiau pastangos, regis, nuėjo perniek.

Paprašiau buvusį Lietuvos radijo diktorių, kirčiavimo mokiusį radijo ir televizoriaus diktorius, filologą Darių Bulavą paruošti dažniau vartojamų žodžių kirčiavimo pavyzdžius.

Jis maloniai sutiko ir atsiuntė lauknešėlį.

Lauknešėlį drauge su kalėdiniais ir naujametiniais linkėjimais siūlau politikams priimti ir gerai įsidėmėti (daug kartų sau kartoti).

Atkreipkite dėmesį į kelių populiarių žodžių taisyklingą norminį kirčiavimą.

  1. Vardininkas Lietuvà (3a kirčiuotė)

Kilmininkas Lietuvõs

Naudininkas Líetuvai

Galininkas Líetuvą

Įnagininkas (su) Líetuva

Vietininkas Lietuvojè

Šauksmininkas (o) Líetuva!

  1. Departameñtas (2 kirčiuotė), departameñto, departameñtui, departameñtą, (su) departamentù, departamentè.
  2. Parlameñtas (2 k.), parlameñto, parlameñtui, parlameñtą, (su) parlamentù, parlamentè.

Taip pat kirčiuojami ir kiti tarptautiniai žodžiai su -eñt- priesaga:

doceñtas (2 k.), reglameñtas (2 k.), sakrameñtas (2 k.) ir t. t. Yra viena išimtis – pròcentas 1 k.)

  1. Poligrãfas (2 kirčiuotė), poligrãfo, poligrãfui, poligrãfą, (su) poligrafù, poligrafè.

Visi kiti tarptautiniai žodžiai su sandu „-grãfas“ kirčiuojami taip pat:

aerogrãfas (2 k.), anemogrãfas (2 k.), ergogrãfas (2 k.), fotogrãfas (2 k.), paragrãfas (2k.) ir t. t.

  1. Projèktas (2 k.), projèkto, projèktui, projèktą, (su) projektù, projektè.

(PASTABA: Minimų žodžių kirčiavimas kitaip yra grubi kalbos klaida, atsiradusi dėl neigiamos įtakos lietuvių kalbai rusų kalbos kirčiavimo modelio.)

Dar vieno vertalo iš rusų kalbos kirčiavimas:

  1. Vardininkas Pabaltijỹs (34b kirčiuotė)

Kilmininkas Pãbaltijo

Naudininkas Pãbaltijui

Galininkas Pãbaltijį

Įnagininkas (su) Pãbaltiju

Vietininkas (kur, kame) Pabaltijyjè

Šauksmininkas (o) Pabaltijỹ!

(PASTABA: Šitas geografinis vietovardis kirčiuojamas taip pat kaip žodis: pasiuntinỹs, pãsiuntinio, pãsiuntiniui, pãsiuntinį, su pãsiuntiniu, pasiuntinyjè, pasiuntinỹ! Šis pavadinimas liko tik istoriniuose ir geografiniuose tekstuose. Šiuolaikinėje komunikacijoje jį keičiame terminu „Baltijos šalys, Baltijos valstybės“.)

  1. Privalu išmokti taisyklingai kirčiuoti ir dabar išpopuliarėjusį žodį – alkohòlis (2 kirčiuotė). Kiti linksniai kirčiuojami taip: alkohòlio, alkohòliui, alkohòlį, alkoholiù, alkohòlyje; alkohòliai, alkohòlių, alkohòliams, alkoholiùs, alkohòliais, alkohòliuose.
  2. „Lietuvos“ kartu su būdvardžiu „graži“taisyklingo kirčiavimo pavyzdys:

Vardininkas gražì (4 kirčiuotė) Lietuvà (3a kirčiuotė)

Kilmininkas gražiõs Lietuvõs

Naudininkas grãžiai Líetuvai

Galininkas grãžią Líetuvą

Įnagininkas (su) gražià Líetuva

Vietininkas gražiojè Lietuvojè

Šauksmininkas (o) gražì Líetuva!

(PASTABA: Ypatingą dėmesį siūlau atkreipti į naudininko linksnio moteriškos giminės būdvardžio (kam?) „grãžiai Lietuvai“ kirčiavimą. Kirčiuoti reikia ne galūnę, bet šaknį. Ši taisyklė galioja ir kitiems moteriškos giminės naudininko linksnio būdvardžiams, įvardžiams, skaitvardžiams bei dalyviams: (kam?) báltai, júodai, (man) pãčiai, kókiai, kitókiai, víenai, añtrai, trẽčiai, nẽšančiai ir t. t.)

  1. Politikai, kalbėdami apie biudžetą ir mokesčius, turėtų išmokti taisyklingai kirčiuoti ir šiuos žodžius:

mókestis (1 k.), mókestinimas(1 k.), apmókestinimas (1 k.), apmókestinti.

Visuose variantuose kirtis išlieka tame pačiame skiemenyje kaip ir atraminiame žodyje „mókestis“, dėl kurio kirčiavimo niekas neabejoja. Niekam neapsiverčia liežuvis pasakyti „mokẽstis“, o jo vediniuose jau ir nueinama į lankas.

  1. Dar atkreipkime dėmesį, kad lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio „įtakoti“. Ji reikia keisti junginiu „daryti įtaką“.

Patartina visiems pasinaudoto Didžiųjų kalbos klaidų sąrašu: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.49997/EwHCFQqXOV.

2016-11-25; 04:04

Fotoreportažai

2016 m. lapkričio 14 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje  buvo atidaryta paroda, skirta Vilniaus universiteto Baltistikos katedros prof. Alekso Girdenio 80-mečiui. Į parodos atidarymą susirinko Profesoriaus bendramoksliai, kolegos, mokiniai. Kai kurie pasidalino prisiminimais, kalbėjo apie jo gausius reikšmingus darbus, parašytas knygas, suguldytas parodos stenduose.

Ir aš ten buvau. Kam profesorius, kalbininkas, didis mokslininkas, o man Aleksas Girdenis dar ir kurso, kambario draugas, apie kurį iš studentiškų laikų galėčiau nemažai papasakoti. Tepasakysiu, kad jau tada pastebėjome nepaprastus Alekso gabumus, puikią atmintį. Pavyzdžiui, mokėjo žaisti šachmatais nežiūrėdamas į lentą. Kurį laiką mano akyse jis buvo daugiau literatas, poetas, nei būsimas didis kalbininkas. Ipolitas Ledas supeikė jo eilėraščius, ir nuo tada Aleksas visą save atidavė lietuvių kalbai.

Stengėsi būti dėmesio centre. Labai mėgo dainuoti. Kambaryje visu balsu dažnai užtraukdavom jo iš tėviškės atsivežtą „kudlotą“ ketureilį. Buvo staigaus būdo. Kartą vienas kitam ne juokais įsikibome į atlapus. Tą konfliktą Ipolitas Ledas man dažnai primindavo po daugelio metų. Penktame kurse išsiskyrėme kaip geriausi draugai. Didžiuojuosi, kad jaunystėje turėjau laimės gyventi šalia būsimo mokslininko, kurio 80-metis turėtų būti paminėtas ne siaurame jo mokinių, kolegų ratelyje, o didelėse salėse. Deja, lietuvių kalbai ir šiandien ne patys geriausi laikai, nors tikėjomės.

O, Girdeni, kalbamokslio mūsų slaunus Trubeckojau,

Kurs žemaitiškai moki prašnekint lietuvninkų tuntus,

Kurs esi mokinių neaprėpiamą bažmą priveisęs!

Tai sakyk, ar nesprogtų bet kas iš pavydo juodžiausio,

Tieka liaupsių Tavo asmeniui čiulbant išgirdęs?

Kad talentų skarbais tave laumės apsčiai apibarstė.

Eiliuoto Alberto Rosino sveikinimo draugui Aleksui Girdeniui ištraukėlė, paimta iš atsiminimų knygos „Lituanistai“.

Labai gražiai, šiltai, įdomiai tą popietę Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje apie Aleksą Girdenį kalbėjo ir jo kurso draugai, mokiniai, kolegos, kuriuos matote čia pateikiamose nuotraukose. Kai kurios primins Alekso Girdenio studentiškos jaunystės laikus.

Išsamiai apie Alekso Girdenio darbus –  prof. Birutės Jasiūnaitės ir prof. Bonifaco Stundžios straipsnis.

Vytautas Visockas

XXX

TARMĖSE – TIKROJI KALBOS GYVASTIS. PROFESORIUS ALEKSAS GIRDENIS (1936–2011)

Profesorius Aleksas Stanislovas Girdenis, gimė 1936 m. spalio 19 d. Telšių rajono Tryškių miestelyje. 1962 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą ir pradėjo dirbti Lietuvių kalbos katedros dėstytoju. 1967 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Mažeikių tarmės fonologinė sistema“ (mokslinis vadovas – prof. Jonas Kazlauskas). 1970 Aleksui Girdeniui suteiktas docento vardas, 1970–2005 jis redagavo mokslinio žurnalo „Kalbotyra“ sąsiuvinius, skirtus lietuvių kalbai (be to, 1987–2011 buvo „Baltisticos“ redaktorių kolegijos narys, nuo 2006 – redaktoriaus pavaduotojas).

1973–1996 ir 2001–2007 m. Girdenis vadovavo VU Eksperimentinės fonetikos laboratorijai, 1993–2001 – jo paties sukurtai Eksperimentinės, vėliau – Bendrosios kalbotyros katedrai. 1983 m. apginta filologijos mokslų daktaro (dabartinė habilituoto daktaro) disertacija „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“. 1986 m. Girdeniui suteiktas profesoriaus vardas. 1984–1989 jis buvo VU Filologijos fakulteto dekanas, 1991–1993 – Lietuvos mokslo tarybos narys, 1996–2006 – Lietuvių kalbos komisijos narys. 1996 m. gegužės mėnesį išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos nariu korespondentu, 1997 m. birželio mėnesį – nekonkursiniu Vilniaus universiteto profesoriumi.

Nuo 2001 iki 2007 m. Girdenis dirbo VU Baltistikos ir bendrosios kalbotyros (vėliau – Baltistikos) katedros profesoriumi; nuo 1992 m. profesoriavo ir Vilniaus pedagoginiame universitete, yra skaitęs speckursų Šiaulių universitete. Svarbiausi dėstomieji dalykai buvo: lietuvių dialektologija, bendrinės lietuvių kalbos fonetika, bendroji ir lietuvių kalbos fonologija, bendroji kalbotyra, šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai. Taip pat skaitė lietuvių kalbos istorinę gramatiką, baltų filologijos įvadą, baltų etnogenezės speckursą.

1980 m. kartu su bendraautoriais Aleksas Girdenis buvo apdovanotas respublikine premija už vadovėlius mokyklai, 1986 m. išrinktas Milano kalbotyros draugijos (Sodalizio Glottologico Milanese) nariu korespondentu. 1988 m. jam suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1996 m. tapo antruoju (po prof. Alberto Rosino) žymiojo lietuvių kalbininko Jono Kazlausko premijos laureatu. 1999 m. drauge su kitais įvertintas mokslo premija už „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“ rusų, lietuvių ir anglų kalbomis. 2001 m. tapo Šiaulių universiteto garbės daktaru. 2008 m. už ilgamečius fonologijos, dialektologijos ir kalbos istorijos tyrimus jam paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Apdovanotas LDK Gedimino ordino karininko kryžiumi (2002).

Profesorius daug metų vadovavo studentų mokslo darbui, buvo disertantų mokslinis vadovas, konsultantas. Sėkmingai apgintos 37 jo vadovautos arba konsultuotos disertacijos, sukurta lietuvių ir latvių tarmių eksperimentinės fonetikos ir fonologijos tyrimų tradicija. 1962–1984 Girdenis vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos moksliniam būreliui, 1979–1990 – iš jo išaugusiam Lietuvos jaunųjų kalbininkų seminarui. Profesorius garsėjo kaip puikus ir mėgstamas pedagogas, kuris mielai dalijosi su vyresniais ir jaunesniais kolegomis savo atradimais, hipotezėmis, gyvenimo patirtimi. Visus traukė jo filologinis išprusimas, kalbų mokėjimas, gyvas, natūralus bendravimas. Pabuvęs tarp jaunimo tarsi įgydavo antrą kvėpavimą, todėl nelengvai pakėlė išėjimą į emeritūrą. Tiesa, ryšių su studentais nenutraukė – iki paskutinių metų magistrantams ir doktorantams rudens semestre vedė dialektologijos ir kalbos istorijos seminarą.

Mokslo tiriamąjį darbą Girdenis pradėjo studijų metais (1959). Yra paskelbęs daugiau kaip 400 darbų įvairiais kalbos mokslo ir praktikos klausimais (kai kuriuos – Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Čekijoje, JAV). Su pranešimais dalyvavo daugelyje konferencijų – skyrium minėtini dešimt baltistų konferencijų ir tarptautinių kongresų Vilniuje ir Rygoje (1964–2005) bei XI tarptautinis fonetikos mokslų kongresas Taline (1987).

Prof. habil. dr. Aleksas Girdenis buvo puikus fonologas, lingvistinės statistikos specialistas, modernus dialektologas ir lietuvių bei kitų baltų kalbų istorijos tyrėjas. Skaitant jo gausius ir originalius darbus, aiškiai matyti orientacija į diachroniją. Sinchroniniai profesoriaus atradimai (tokie, kaip fonologiniai šalutiniai kirčiai tarmėse, atitrauktinio kirčio priegaidžių niuansai, antriniai priegaidžių tipai, susiję su pralietuvių akcentinėmis paradigmomis ir kt.) savaime veda į kalbos istorijai svarbias išvadas. Jis patikimai yra įrodęs vad. Pajūrio žemaičių skiriamosios ypatybės nefonetinę kilmę, atskleidęs neutralizacijos ir palatalizacijos poveikį vokalizmo raidai, pateikęs svarių fonologinių argumentų, kad bendrabaltiškoji balsių sistema buvusi keturkampė, naujai nušvietęs lietuvių kalbos priesagų kirčio genezę ir priegaidžių garsinių ypatybių raidą. Diachroninės išvados daromos net iš Girdenio pamėgtos lingvistinės statistikos duomenų, – pvz., apie kuršių ir žemaičių ribas pagrįstai mėginama spręsti iš šiaurės žemaičių balsinių fonemų dažnumo įvairiuose šios tarmės ploto taškuose; statistiniais duomenimis motyvuojamos ir tam tikros tarmių vokalizmo raidos ypatybės bei jų izofonos, vadinamuoju glotochronologijos metodu patvirtinamos svarbios baltų bei slavų divergencijos datos; naujai interpretuojama baltų tarminės diferenciacijos pradžia.

Prof. A. Girdenis – žymus moderniosios teorinės kalbotyros specialistas: čia jis tartum tęsia prof. J. Kazlausko pradėtą darbą, bet kartu yra labai originalus. Jis skiriasi nuo daugelio struktūralistų didesne pagarba tradicijai ir konkretiems kalbos faktams. Tai liudija ne tik jo publikacijos, bet ir didžiulis asmeniškai sukauptas iš magnetofono įrašų iššifruotų tarminių tekstų fondas. Jį sudaro per 400 valandų tarmių (daugiausia žemaičių) tekstų, įrištų į daugiau nei 40 rankraštinių tomų. Iš šio didžiulio aruodo išrinkta apie 50 tūkst. žodžių „Lietuvių kalbos žodynui“, publikuoti du tekstų rinkiniai su vertingais komentarais. Prieš pat mirtį baigta trečia knyga, kurią, profesoriaus beveik visiškai parengtą, vėliau išleido jo mokiniai. Tekstuose sistemingai žymimi svarbiausi frazės intonacijos bruožai, o išnašose sinchroniškai ir diachroniškai aiškinami visi ypatingesni tarmės reiškiniai.

Nemaža dalis Girdenio darbų grindžiami eksperimentiniais tyrimais. Jis nepaprastai mėgo eksperimentus ir jų duomenų statistinį apdorojimą, o ypač teorinį interpretavimą. Buvo įsitraukęs ir į kalbos garsų sintezavimą, iš natų rekonstravo Frydricho Kuršaičio priegaides. Geras tarmių ir matematinės statistikos metodų išmanymas padėjo Girdeniui įrodyti, kad Kristijono Donelaičio „Metų“ eilėdara yra savita toninio ir metrinio hegzametro sintezė. Tai leido nustatyti ir tikrąją poeto kūrinių santykinę chronologiją, atskleisti naujų jo kūrybinės laboratorijos aspektų.

Girdenis parengė du svarbiausius žemaičių raštijos paminklus – 1759 m. „Ziwatą“ ir jo indeksą (su bendraautoriais) ir XIX a. rankraštinį veikalą „Purpura“. Pastarajame leidinyje įdėta didelė šaltinio rengėjo studija, kurioje kruopščiai ištirta paminklo rašyba, fonetika ir iš dalies morfologija, įrodyta, kad abu paminklai parašyti ta pačia, tik skirtingo laikotarpio, kretingiškių tarme.

Mokslinių Girdenio interesų platumą ir kartu kryptingumą rodo jo nemažas įnašas į bendrinės kalbos teoriją, kalbos ir mokyklos praktiką (jis – vienas iš mokyklinių lietuvių kalbos vadovėlių autorių). Profesorius rašė ne tik mokslo žurnalams, bet ir enciklopedijoms, populiariai spaudai, nuolatos bendradarbiavo „Mūsų kalbos“ ir „Gimtosios kalbos“ žurnaluose. Jam rūpėjo ir kalbotyros problemos, ir bendrinės kalbos kodifikavimo teoriniai pagrindai, kasdienė norminamoji veikla, rašybos dalykai. Plačiajai visuomenei jis buvo gerai pažįstamas kaip „Mūsų kalbos“ televizijos laidų vedėjas ir nuolatinis dalyvis.

Pripažinimo yra susilaukę profesoriaus teorinės fonologijos darbai: didelę reikšmę turinčios monografijos „Fonologija“ (1981) ir „Teoriniai fonologijos pagrindai“ (1995; 2003), po autoriaus mirties išleisti rusų ir anglų kalbomis (2014), habilituoto daktaro disertacija „Теоретические основы литовской фонологии“ (1983), akademinių veikalų „Грамматика литовского языка“ (1985), „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (1994; 1996), „Lithuanian Grammar“ (1997) fonologijos ir morfonologijos skyriai.

Minėtini ir gausūs moksliniai straipsniai fonologijos klausimais. Rinktinės publikacijos sudėtos į svarų raštų tritomį „Kalbotyros darbai“ (2000–2001). Tie darbai ir mokslinė organizacinė Alekso Girdenio veikla padėjo pagrindus Lietuvos fonologijos mokyklai, kuriai jis išugdė didelį būrį jaunosios kartos kalbininkų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

Prof. A. Girdenis, plačios erudicijos ir gyvos minties mokslininkas, ypač daug yra padaręs, kad lietuvių kalbotyros teoriniai pamatai prilygtų aukščiausiems pasaulio lingvistinės minties standartams. Profesorius praturtino mokslą ne tik vertingomis teorinėmis knygomis, gausiais straipsniais, poleminėmis recenzijomis, bet ir žemaičių raštijos paminklų leidimais ir tyrimais, nepamirštamais pranešimais ir diskusijomis konferencijose, įkvėptomis paskaitomis. Jo darbai reikšmingi ne tik lituanistikai bei baltistikai, bet ir indoeuropeistikos mokslui, taip pat bendrajai teorinei kalbotyrai.

Profesoriaus būta ne tik iškilaus mokslininko, bet ir išskirtinai plataus akiračio humanitaro, kūrėjo (yra rašęs ir vertęs poeziją), didžio žemaičio ir svarbiausio gimtosios tarmės tyrėjo, apkeliavusio kone visą žemaičių žemę.

Prof. Birutė Jasiūnaitė, Prof. Bonifacas Stundžia

VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra.

2016.11.16; 13:04

Gerbkime lietuvių kalbą

sauktukai_daugViešas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, spaudos ir knygų leidėjus nelietuviškų tikrinių vardų viešosios vartosenos klausimu

Mes, šį kreipimąsi pasirašę visuomeninių organizacijų atstovai, vieningai remiame iniciatyvinės grupės „Talka už Lietuvos  valstybinę kalbą“ Seimui įteiktą asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo pataisų projektą (Nr. XIIP-3796).

Su Lietuvos Respublikos Konstitucija suderintų ir tūkstančiais piliečių parašų patvirtintų pataisų priėmimas būtų protingas, visus geros valios žmones tenkinantis sprendimas: liktų išsaugotas privalomas pagrindinis lietuviškas įrašas, o kartu įteisinta papildomo įrašo galimybė kita kalba.

Taip šis klausimas seniai išspręstas Latvijoje. Tiesa, Latvijoje apsiribota papildomu įrašu vien tik piliečio pase. Tam nereikia jokių papildomų lėšų.

Kita vertus, nemaloniai stebina tai, kad pastaruoju metu kiekvienos kadencijos Seime vis atsiranda atstovų, pamirštančių savo priesaiką, duotą padėjus ranką ant Konstitucijos, ir įvairiausiais būdais siekiančių, kad lietuviškas asmenvardžių įrašas Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose būtų nebeprivalomas. Vienas jų mėgstamų argumentų – spaudoje, knygose originalia forma rašomi nelietuviški tikriniai vardai.

Tokia rašyba yra ydinga štai kodėl:

  1. Dabartinė nelietuviškų tikrinių vardų viešoji vartosena yra labai sujaukta – kai kurie nelietuviški asmenvardžiai priskiriami tradiciniams ir vartojami adaptuoti, t.y. rašomi lietuviškai, kiti rašomi asmenų gimtosios kalbos rašmenimis, tačiau su lietuviškomis galūnėmis. Aiškių kriterijų tradiciniams svetimvardžiams nustatyti nėra, tad to paties asmens pavardė Lietuvos žiniasklaidoje jau turi keletą formų: pvz.,Mocartas ir Mozartas, Šekspyras ir Shakespeare’as.

Chaosą didina tai, kad literatūrinių personažų vardai paprastai vartojami adaptuoti, autorių – ne. Paradoksalu, bet tokią sumaištį įteisino ir skatina Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo 1997 m. birželio 19 d. 60-uoju nutarimu „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ (žr. jo 5-tą punktą „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“). Nutarime pasakyta, kad svetimvardžiai lietuvinami grožinėje, populiarioje, jaunimui ir vaikams skirtoje literatūroje. Kitur vartojamos autentiškos svetimvardžių formos.

  1. Toks lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos ribojimas šiurkščiai pažeidžia lietuvių kalbos vartotojų konstitucines teises (plačiau žr. prof. habil. dr. A. Vaišvila. Lietuvių kalbos konstitucinis statusas ir jo pažeidimai // Gairės, 2014 m.  vasaris, Nr. 2, p. 14-19; adv. Š. Vilčinskas. Originali asmenvardžių rašyba ir galimi teisės pažeidimai // Lietuvos žinios, 2013-06-11, Nr. 133, p.4; Nepriklausomų teisininkų išvada „Svetimvardžių „autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams“ // Lietuvos aidas, 2004-06-18, Nr.140, p. 9 ).

Be to, ribojant lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną, ardoma mūsų gramatikos ir rašybos sistema. Tautos poeto akademiko Just. Marcinkevičiaus (1930-2011) žodžiais tariant „į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks“.

Neatsitiktinai vienas žymiausių lietuvių kalbininkų, pripažintas baltistikos autoritetas prof. V. Urbutis (1929-2015) minėtą Kalbos komisijos nutarimą pavadino „juodžiausiu dokumentu per visą dabartinės lietuvių kalbos norminimo šimtmetį“ (žr. V. Urbutis. Lietuvių kalbos išdavystė. Antra (praplėsta) laida. V., 2007, p.156).

  1. Nors visi iki vieno „originaliosios“ svetimvardžių rašybos šalininkų argumentai tokiai rašybai pateisinti yra paneigti, tačiau Valstybinė lietuvių kalbos komisija atkakliai kartoja: nutarimas geras, jis leidžiąs laisvai rinktis originalią arba sulietuvintą svetimvardžių rašybą.

Iš tikrųjų pasirinkimo laisvė visiškai priklauso nuo  leidėjų ar redaktorių malonės, o skaitytojai, t.y visuomenės dauguma, piliečiai, apskritai jokio pasirinkimo neturi! Jie priversti skaityti tokius leidinius, kokius išleidžia leidyklos, jie net nebeturi galimybės laisvai perskaityti iš kitų kalbų verstų leidinių autorių pavardžių !!!

Taigi dabartinė mūsų leidybos praktika anaiptol ne pavyzdys ir ne argumentas sprendžiant įrašų asmens dokumentuose klausimą. Ją reikia nedelsiant keisti.

Prašome Lietuvos Respublikos Seimo atkreipti į tai dėmesį, prisiminti parlamentinės kontrolės pareigą ir pareikalauti, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija kuo greičiau ištaisytų 1997 m. birželio 19 d. 60-ojo nutarimo 5-tą punktą, akivaizdžiai pažeidžiantį Lietuvos piliečių konstitucinę teisę gauti visą viešą informaciją taisyklinga bendrine lietuvių kalba.

Vilties teikia Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės Vilniaus rotušėje 2015 m. spalio 26 d. pasakytoje sveikinimo kalboje nuskambėjęs raginimas: „Teisininkų žodžiai „galimai prieštarauja Konstitucijai“ mums visiems turi būti kaip raudonas šviesoforo signalas. Signalas sustoti. Sustokime. Dar ir dar kartą atverskime Konstituciją. Ir tikiu, kad rasime teisingesnį sprendimą.“ Norime tikėti, kad šiuo principu bus nuosekliai vadovaujamasi ir to paties reikalaujama iš visų Seimui atskaitingų institucijų.

Valstybinei lietuvių kalbos komisijai primename Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, įpareigojančią valstybės įstaigas tarnauti žmonėms. Klausiame: Kodėl jūs nevykdote šio konstitucinio įpareigojimo, neatsižvelgiate į daugkartinius, visapusiškai pagrįstus visuomenės prašymus ištaisyti minėtą ydingą nutarimą? Kodėl atsisakote nelietuviškų tikrinių vardų rašybą sutvarkyti pagal didžiojo varpininko Vinco Kudirkos jau kadaise įžvalgiai suformuluotą principą – visur rašome sulietuvintas svetimvardžių formas, originalią prireikus pateikdami kaip papildomą informaciją? Juk puikiai iš istorijos žinote (tai liudija ir dabartis), kai šio principo nepaisoma, svetimųjų vardų rašyba lieka netvarkinga (žr. Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, t.5. Bendrinės kalbos iškilimas. V.,1992, p.101).

Spaudos ir knygų leidėjų prašome nedarkyti lietuvių kalbos, nevarginti skaitytojų nepaskaitomais vardažodžiais. Susipraskite! Grįžkite prie tvarkingos, nuoseklios nelietuviškų tikrinių vardų fonetinės rašybos, kad visi galėtų laisvai skaityti visus lietuviškus tekstus, o esant reikalui, čia pat skliausteliuose (ar rodyklėse) matytų svetimų tikrinių vardų tikrą, lietuviškomis galūnėmis neiškreiptą  originalą. Jūs tiesiog privalote gerbti lietuvių kalbą ir skaitytoją !

Tas pats principas tinka ir įrašams dokumentuose. Visa tai seniai įgyvendinta Latvijos Respublikoje. Laikas pasekti jos pavyzdžiu!

Viešai kreipdamiesi, lauksime ir viešo atsakymo.

Pasirašė po šiuo tekstu:

Lietuvos kultūros kongreso tarybos vardu: pirmininkas dr. Krescencijus Stoškus, prof. dr. Juozas  Antanavičius, prof. habil. dr. Aldona Paulauskienė, prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas, prof. dr. Juozas Skirius, prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo  prezidentė Birutė Valionytė, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Vygintas Gontis, Sambūrio „Patirtis“ pirmininkas dr. Romas Pakalnis, Lietuvos ir Latvijos forumo pirmininkas prof. habil. dr. Alvydas Butkus, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos pirmininkė Alvita  Armanavičienė, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis.            

Lietuvai  pagražinti  draugijos vardu: pirmininkas Juozas Dingelis, adv. Jonas Ivoška, Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos vardu: pirmininkė Jūratė Voloskevičienė, prof. habil. dr. Vitas Labutis, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas dr. Jonas Rekešius, Vilnijos draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva, Pilietinės demokratijos instituto vardu Mindaugas Sidaravičius, Liaudies dainų klubo „Raskila“ pirmininkė Jurgita Janina  Vaitiekūnienė, Lietuvos rašytojų sąjungos nariai: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Gintautas Iešmantas, Vydas Astas, Algimantas Baltakis, Jurgis Gimberis, Vidmantė Jasukaitytė,  Vanda Juknaitė-Baltrūnienė, Raimondas Kašauskas, Jonas Liniauskas, Rimantas Vanagas,Vladas Vaitkevičius, Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės nariai: Birutė Butkevičienė, Danutė Labanauskienė, dr. Juozas Marcinkevičius, dr. Genovaitė Raguotienė,Vytautas Rimša, Povilas Saudargas.

2016.04.16; 06:21 

Aktualijos

Piliečių iniciatyvinės grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ Seimui privalomai svarstyti pateiktas asmenvardžių rašymą pasuose reglamentuojančios pataisos projektas sulaukė palankių Lietuvių kalbos instituto (LKI) ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvadų.

Šiuo metu Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komitete svarstomas visuomenės inicijuotas projektas, vadovaujantis Konstitucinio teismo išaiškinimais, turėjo būti svarstomas tik Seimui gavus specialistų išvadas.

Continue reading „Piliečių iniciatyvinė grupė džiaugiasi kalbininkų parama jų pateiktam asmenvardžių rašybos projektui” →

Politinės intrigos

Niekas nenorėtų patekti į situaciją, į kurią buvo patekęs rusų dainininkas Nikolajus Baskovas. Tikrai kvailas nutikimas. Atvykus į svečius pas Čečėnijos diktatorių Ramzaną Kadyrovą dainininkui į veidą buvo mestas didelis gabalas torto. Saldūs kremai ištiško ant veido, brangiai kaštavusio švarko, unikalių marškinių…

Ką tuo metu jautė žymus Rusijos dainininkas? Apmaudą, pyktį, gėdą? Visiems aišku: padoriose kompanijose svečiai taip nepasitinkami. Be to, N.Baskovas – ypatingai garbingas svečias. Viešojoje erdvėje Ramzaną jis buvo pavadinęs ne politines žmogžudystes organizuojančiu diktatoriumi, o būtent „Rusijos patriotu“. Todėl Ramzanas neturėjo priežasties nekęsti dainininko.

Continue reading „Net ir saldus antausis žemina garbę bei orumą” →

Gerbkime lietuvių kalbą

Neseniai minėjome Vasario 16-ąją – Lietuvos istorijai svarbią datą. Iki Kovo 11–osios – dar vienos Lietuvai svarbios datos – kviečiame visus kasdien dalyvauti pilietinėje akcijoje „Padėk sau ir Tėvynei“.

Kasdien atlikime pilietinius veiksmus, kuriais įprasmintume Kovo 11-osios laukimą. Vieningai siekime puoselėti mūsų laisvos Tėvynės istoriją, tradicijas, papročius ir kalbą.

Continue reading „Šiandien kalbėsiu taisyklingai lietuviškai” →

Aktualijos

Neseniai minėjome Vasario 16-ąją – Lietuvos istorijai svarbią datą. Iki Kovo 11–osios – dar vienos Lietuvai svarbios datos – kviečiame visus kasdien dalyvauti pilietinėje akcijoje „Padėk sau ir Tėvynei“.

Kasdien atlikime pilietinius veiksmus, kuriais įprasmintume Kovo 11-osios laukimą. Vieningai siekime puoselėti mūsų laisvos Tėvynės istoriją, tradicijas, papročius ir kalbą.

Akcijos sumanytoja, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Plėtros ir ryšių direkcija, siekia įtraukti universiteto studentus ir darbuotojus, kviečia prisijungti ir visą visuomenę: mūsų jaunuosius bičiulius – moksleivius, jų tėvus, mokytojus, kitų universitetų akademines bendruomenes, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto studentus ir kitus Lietuvos piliečius.

Continue reading „Pilietinė akcija „Padėk sau ir Tėvynei“: šiandien kalbėsiu taisyklingai” →

Aktualijos

Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, autorių skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma Europos tautų, valstybių tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba.

Todėl daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

Continue reading „Vladas Turčinavičius. Netikėk ką priešas suoks… reikia būti savimi (2)” →