Vilniuje atidarytas „Blockchain Centre“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniuje oficialiai atidarytas „Blockchain Centre“, kuris veiks kartu su analogiškais centrais Melburne ir Šanchajuje.
Centre bus ieškoma būdų, kaip praktiškai pritaikyti vis labiau pasaulyje populiarėjančią „blockchain“ technologiją.
„Tai, kad centras atidarytas Lietuvoje, rodo, kad esame puiki šalis. Tai tiesa, kad šios technologijos potencialas dar nėra atskleistas iki galo, visai kaip ir Lietuvos potencialas dar nėra iki galo atskleistas“, – atidaryme sakė ūkio ministras Virginijus Sinkevičius.
Tarptautinis centras yra pirmas toks Europoje, tikimasi, kad jame, bendradarbiaujant su kitais centrais pasaulyje, bus plėtojami „blockhain“ pagrindu kuriami produktai verslui ir viešajam sektoriui.
V. Sinkevičius Eltai teigė besitikintis, kad šio centro atidarymas, taip pat Lietuvos siekis pritraukti kuo daugiau finansinių technologijų startuolių bus signalas užsienio investuotojams kurti savo verslą Lietuvoje.
„Mes jau praėjusiais metais matėme suintensyvėjimą startuolių perkėlimo į Lietuvą, ir manau, kad mes čia turime nesustoti. Vasario pradžioje lankysiuosi Izraelyje ir pakviesiu jų startuolius vykti į Lietuvą, ir tie startuoliai, kurie nori bandyti save finansinėse technologijose euro zonoje, gali tai bandyti Lietuvoje, kuri yra sudariusi turbūt geriausias sąlygas“, – Eltai sakė V. Sinkevičius.
Atidarymo metu „Blockchain Centre“ pasirašė supratimo memorandumus su Lietuvos ir užsienio verslo įmonėmis, asociacijomis ir miestų merais.
Lietuvos bankas ir Finansų ministerija yra pareiškę, kad siekia Lietuvą paversti finansinių technologijų startuolių centru Europos Sąjungoje.
Lyginant su liepos mėnesio tyrimo rezultatais, labiausiai ūgtelėjo gyventojų pasitikėjimas policija (7 procentiniais punktais). Per šį laikotarpį 5 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, pasitikinčių Lietuvos banku ir savivaldybėmis, 4 procentiniais punktais pagerėjo Vyriausybės ir komercinių bankų vertinimas, o 3 procentiniais punktais pastarąjį mėnesį padidėjo pasitikinčių Prezidento institucija, „Sodra“ ir profsąjungomis.
Kitų institucijų vertinimai pastarąjį mėnesį nepakito arba pakito nežymiai.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 3-17 dienomis atliktos apklausos duomenimis, gyventojai labiausiai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (pasitiki 84 proc.), policija (72 proc.), Prezidento institucija (69 proc.), Bažnyčia (68 proc.), Lietuvos kariuomene (66 proc.), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (65 proc.), Konstituciniu Teismu (63 proc.), Lietuvos banku (60 proc.), Lietuvos žiniasklaida (59 proc.), Valstybės saugumo departamentu (58 proc.), „Sodra“ (58 proc.), savivaldybėmis (54 proc.), Valstybės kontrole (51 proc.) bei Specialiųjų tyrimų tarnyba (50 proc.).
Be šių institucijų, kuriomis pasitiki daugiau nei pusė gyventojų, dar yra dvi institucijos, kuriomis gyventojai dažniau pasitiki, nei nepasitiki – prokuratūra ir profsąjungomis.
Labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu (nepasitiki 67 proc.), Vyriausybe (54 proc.) ir teismais (51 proc.).
Kaip parodė apklausa, šiuo metu Seimu daugiau pasitiki nei nepasitiki tik vienos partijos rinkėjai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (54 proc. iš jų pasitiki ir 46 proc. nepasitiki). Kitų partijų rėmėjai Seimu dažniau nepasitiki nei pasitiki, o labiausiai šia institucija nepasitiki Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos (86 proc.) bei Darbo partijos (82 proc.) rinkėjai.
Dabartine Vyriausybe dažniau pasitiki nei nepasitiki 3 partijų rinkėjai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (73 proc. iš jų pasitiki ir 26 proc. nepasitiki), Liberalų sąjūdžio (57 proc. pasitiki ir 38 proc. nepasitiki) bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (54 proc. pasitiki ir 43 nepasitiki). Lietuvos socialdemokratų partijos rinkėjai dabartine Vyriausybe dažniau nepasitiki nei pasitiki (46 proc. pasitiki ir 53 proc. nepasitiki), o labiausiai S. Skvernelio vadovaujama Vyriausybe nepasitiki Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (26 proc. pasitiki ir 82 proc. nepasitiki), Darbo partijos (29 proc. pasitiki ir 67 proc. nepasitiki) bei partijos Tvarka ir teisingumas (31 proc. pasitiki ir 62 proc. nepasitiki) rinkėjai.
Apklausa vyko 2017 m. rugpjūčio 3-17 dienomis. Apklausti 1004 Lietuvos gyventojai (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 107 atrankos taškuose. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.
Kl.: Pasakykite, ar jūs pasitikite ar nepasitikite kiekvienu iš šių institutų?
Pasitiki
(%)
Nepasitiki
(%)
Neturi
nuomonės
(%)
1. Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba
84
14
2
2. Policija
72
26
2
3. Prezidento institucija
69
25
6
4. Bažnyčia
68
25
7
5. Lietuvos kariuomene
66
28
6
6. Valstybės sienos apsaugos
tarnyba
65
27
8
7. Konstituciniu Teismu
63
29
8
8. Lietuvos banku
60
35
5
9. Lietuvos žiniasklaida
59
38
3
10. Valstybės saugumo
departamentu
58
31
11
11. Sodra
58
36
6
12. Savivaldybėmis
54
42
4
13. Valstybės kontrole
51
39
10
14. Specialiųjų tyrimų tarnyba
50
37
13
15. Komerciniais bankais
47
48
5
16. Prokuratūra
46
40
14
17. Profsąjungomis
44
41
15
18. Lietuvos Vyriausybe
44
54
2
19. Teismais
42
51
7
20. Lietuvos Seimu
31
67
2
Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai” bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.
Atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejaus artumas skatina atsigręžti į praeitį bei norą prisiminti, kas buvo padaryta gerai ir ko reikėjo vengti. Valstybės kaip ir žmogaus gyvenime būna ir sėkmių, ir nesėkmių. Skirtumas tik toks, kad žmogus yra pats savo likimo “kalvis“, o valstybės nesėkmės – tai visuomenės ištrintųjų ir jos atstovų „nuopelnas“.
Vieną šio laikmečio pusę, t.y. sovietų priespaudą ir jos pasekmes, ilgai jausime, o „komunizmo“ ideologijos pasėta sėkla dar ilgai ieškos „palankios dirvos“ dygti ir vešėti. Mūsų kartos žmonės puikiai pamena visus įvykius nuo 1990 m. kovo mėn. 11d., kadangi, žvelgiant iš praeities perspektyvos, yra paprasčiau vertinti praeitį. Personalinės praeities vertinimą mes paprastai suprantame, kur buvo padarytos klaidos, kurių nekartotume, jei būtų galimybė ką nors keisti. Tuo tarpu valstybės valdymo procesuose dalyvauja ne vienas asmuo, o visas „pulkas“ išrinktųjų, kuriems patikėta tokia teisė. Būtų idealu, jei išrinktieji vadovautųsi tik rinkėjams duotų pažadų tęsėjimu. Tačiau čia pradeda veikti „žmogiškieji“ faktoriai, įtakojantys priimti kitus sprendimus, nei tuos, kurie buvo pažadėti.
Sąjūdžio euforijos apimta visuomenė pradėjo justi rutininę kasdienybę, kuri įtakojama sovietinės vadovybės valia ir ekonominės blokados dėka vis blogėjo. Tokiu būdu buvo bandoma lietuvių kantrybė bei skatinimas noras vėl sugrįžti į Sovietų Sąjungos gretas. Tačiau laisvės ryžtas buvo jau negrįžtamas ir nepajudinamas. Dabar galėtume priekaištauti, kad tuometinė vadovybė padarė daug klaidų, neatlikusi skubiai viso Lietuvos turto inventorizacijos ir buvusios komunistinės nomenklatūros liustracijos. Kaip parodė vėlesni politiniai įvykiai, tai turėjo lemiamos reikšmės tolesniems Lietuvos ekonominei raidai ir visuomenės socialinės atskirties pradžiai. Taigi ekonominė blokada, pinigų nuvertėjimas bei vadovybės neryžtingumas skatino visuomenės nepasitikėjimą, norą gyventi ne tik laisvai, bet ir oriai, t. y. patenkinti savo pagrindinius egzistencinius poreikius. Senoji partinė nomenklatūra, pajutusi savo jėgą, puolė prie valstybės valdymo vairo, norėdama pratęsti savo hegemoniją.
Bankų bankrotas
Pradžia išties buvo daug žadanti: per 1992 metų pirmalaikius rinkimus tuometinė A. Brazausko vadovaujama LDDP nušlavė Sąjūdžio žmones, užsitikrindama Seime daugumą – 74 vietas, kas leido jai vienai, be partnerių, formuoti Vyriausybę.
LDDP valdymo laikotarpiu (1993-1996 metai) įvestas litas, pakeitęs tuo metu apyvartoje cirkuliavusius bendruosius talonus, vadintus „vagnorkėmis“. 1993-ųjų rugpjūtį – sovietų kariuomenės išvedimas, bet tuo pačiu – ir laukinis kapitalizmas bei valstybės įmonių privatizavimas ir bankų griūtis.
„Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu – red.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėjo nekontroliuojama mafija. Jūsų liaupsės A. Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai?“ – skelbė R. L. Rajeckas.
1990 metais Lietuvoje veikė septyni bankai (keturi iš jų valstybiniai), o 1994-aisiais jų jau buvo 28. Vėliau buvo teigiama, kad bankai steigėsi chaotiškai, o dėl kontrolės stokos dalis tokių finansinių įstaigų virto finansinėmis piramidėmis ar pinigų plovyklomis, kas nulėmė jų žlugimą.
1994-1996 metais buvo likviduoti arba bankrutavo 17-ka bankų. Griūtis prasidėjo nuo smulkiųjų kredito įstaigų. 1994-ųjų kovą priimtas sprendimas likviduoti komercinį „Žemės banką“, po dviejų mėnesių – bankui „Apus“, liepos mėn. akcininkai likvidavo „Lietūkio“ banką ir rugsėjo mėn. bankrutavo bankas „Ateitis“.
Vienas iš skambiausių bankrotų Lietuvos bankų istorijoje – 1992 metais Kaune įsteigtas „Sekundės“ bankas, indėlininkus viliojęs šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra!“
Didelėmis palūkanomis susigundę Lietuvos gyventojai į šią įstaigą nešė savo pinigus, užstatydami namus ir kitą turtą. Per dvejus metus „Sekundės“ bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (to meto kursu apie 14 mln. eurų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 1,6 mln. erų). 1994-ųjų gruodį „Sekundei“ žlugus, nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų – mūsų karta dar atsimena žmonių eiles prie uždarytų banko durų.
Iki 1993 metų spalio Lietuvos bankui vadovavęs Romualdas Visokavičius DELFI pasakojo, kad bankų žlugimus nulėmė ir politiniai sprendimai. „Tuo metu, kai vadovavau Lietuvos bankui, ne kartą įspėjau dėl banko „Sekundė“, bet ten buvo dvejos durys: pro vienas eidavo banko reikalus spręsti, per kitas – kreivus darbus daryti. Todėl taip ir gavosi“, – sakė jis. Pasiteiravus, kodėl tuometinė politinė valdžia leido „kreivus darbus“ bankuose, jis teigė, kad tai lėmė arba nesupratimas, arba interesai. „Kodėl kažko nesužlugdyti, jeigu kažkam trukdo?“, – užsiminė jis.
Kilusią bankų krizę nagrinėjusi Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos laikinoji grupė tuo metu paskelbė: „Vyriausybės ir Lietuvos banko atsakingų pareigūnų, Ministro pirmininko A. Šleževičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko K. Ratkevičiaus, Lietuvos finansų ministro Reinoldijaus Šarkino, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusios Bankų priežiūros departamento direktorės L.Černaitės veiksmuose gali būti tarnybinio aplaidumo bei piktnaudžiavimo požymių“.
Grupėje dirbę politikai taip pat nurodė, kad „neįvertinta LAIB finansinė padėtis ir dirbtinai sukelta jo krizė, sužlugdytas pasitikėjimas Lietuvos bankais Lietuvoje ir užsienyje, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, pakenkta Lietuvos finansų sistemai ir ekonomikai, sužlugdytas 1995 ir 1996 m. sausio mėnesio valstybės biudžeto vykdymas, sužlugdyta Lietuvos komercinių bankų priežiūra, sulaikius „Litimpeks“ banko valdybos ir tarybos pirmininkus sukelta indėlininkų panika ir dirbtinai išprovokuota „Litimpeks“ banko krizė, apleistas prevencinis ir kontrolės darbas dėl paskolų išdavimo ir blogų paskolų išieškojimas“.
2001-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ A. Šleževičius ištarė: „Dabar gailiuosi, kad banke laikiau indėlį. Dėl jo kilo išties daug problemų“.
Jis pasakojo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną indėlį iš banko atsiėmęs ne pats, bet įgaliojęs tai padaryti savo padėjėją Juozą Palionį: jam esą buvo pavesta iš LAIB paimti dalį indėlio, o kitą dalį palikti banke, pratęsiant indėlio sutartį. A. Šleževičius tikino žodžiu padėjėjui nurodęs paimti ne visus pinigus, o tik 120 tūkst. litų (apie 25 tūkst. eurų), reikalingų atsiskaityti už buto remontą, tačiau šis nuėmęs visą indėlį – daugiau kaip 250 tūkst. eurų (51 tūkst. eurų). Ekspremjeras tvirtino pavedęs J. Palioniui dalį pinigų nešti atgal į banką.
1993 metais grupė bičiulių, Kaune įsteigę koncerną „East-Baltic-States-West“ (EBSW), vadovaujamą prezidento Gintaro Petriko, paskelbė, kad jų tikslas – „geras biznis“. Kurį laiką nelegaliai veikęs ir tik prieš pat krizę įregistruotas koncernas pusvelčiui supirkinėjo iš gyventojų jiems valstybės nemokamai skirtus vadinamuosius investicinius čekius, už kuriuos buvo galima privatizuoti valstybės turtą. Tokiu būdu 1994 metais EBSW rankose atsidūrė apie 40 proc. šalies įmonių kontrolė. Koks minimu laikotarpiu buvo EBSW ir G. Petriko statusas, iliustruoja faktas, kad šis asmuo 1995 metų gegužę buvo įtrauktas į oficialią prezidento A. Brazausko delegaciją, vykusią į Vatikaną susitikti su popiežiumi. Vos po metų, griuvus EBSW, G. Petrikas spruko į užsienį – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jis buvo sulaikytas tik 2004-aisiais, o dar po trejų metų perduotas Lietuvai.
Tame pačiame interviu G. Petrikas tvirtino, kad naujuoju Lietuvos banko vadovu tapęs K. Ratkevičius buvęs „EBSW žmogus“. „Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K. Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų. Tuo metu jis dirbo LVKB valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo. Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju“, – tvirtino G. Petrikas. Jis aiškino, kad K. Ratkevičiaus paskyrimą derino „ su vienu žmogumi“, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus (Lietuvos banko valdytojo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas – red.), tuomet rašė delfi.lt.
„Nekvaršinu galvos įvairiais projektais, iš karto perku Vyriausybę ir pusvelčiui gaunu geriausias įmones“, – G. Petriko ironiją citavo „Kauno diena“. Žinoma, A. Šleževičius pono G. Petriko kalbas vadino prasimanymais ir siūlė prisiminti, kieno laikais „EBSW“ suklestėjo – ogi valdant konservatoriams, kurie buvo G. Petriko draugai. 2004 m. gegužės 8 d. „Lietuvos ryto“ žurnalistinis tyrimas atskleidė daug įdomių epizodų, susijusių su „EBSW“ ir jos veikėjų veikla, pateikė konkrečių faktų ir liudytojų parodymų: kaip koncernas sukaupė kapitalą iš nelegalių, neoficialių valstybės nekilnojamojo turto aukcionų Kaune, kaip tuos aukcionus padėjo organizuoti Kauno banditai, kaip informacija buvo perkama iš Ekonomikos ministerijos, kas koncerną globojo prezidentūroje, Vyriausybėje ir Ekonomikos ministerijoje. 2006 m. vasarį darbą baigusi laikinoji Seimo komisija, kuri tyrė „EBSW“ veiklą, konstatavo: valstybės institucijos, tinkamai nekontroliavusios koncerno „EBSW“ veiklos, sudarė sąlygas nusikalstamai šios finansinės struktūros veiklai. Vyriausybei buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę kompensuoti gyventojų prarastas lėšas Kauno holdingo kompanijoje.
Kaip anuomet rašė delfi.lt, Seimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Algis Rimas teigė, jog reikiamų veiksmų, kad užkirstų nelegalią „EBSW“ veiklą, nesiėmė Lietuvos bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansų ministerija, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. „Manome, kad ir valstybė turi jausti atsakomybę“, – pabrėžė komisijos vadovas. Apie tai rašyta portale Delfi.lt.
Naftos verslovė
Dar didesnio mąsto „afera“ buvo valdančiųjų, gamyklos „Mažeikių nafta“ privatizavimo projektas. „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes tyrusi laikinoji Seimo komisija savo išvadų projekte konstatuoja, jog bendrovė nebuvo privatizuota.
Komisija nustatė, jog „faktiškai akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ buvo ne privatizuota, o pagal Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymą Seimo sprendimu pripažintam strateginiam investuotojui buvo suteikta teisė įsigyti po reorganizavimo veiklą tęsiančios bendrovės „Mažeikių nafta“ naujai išleidžiamų akcijų“.
Komisijos išvadose teigiama, jog amerikiečių bendrovė ir jos dukterinės įmonės bei kiti juridiniai asmenys per 1998-2002 metus gavo daugiau kaip 220 mln. litų valdymo mokesčio, 21,6 mln. litų palūkanų už „Mažeikių naftai“ suteiktą 75 mln. litų paskolą bei uždirbo 10 mln. JAV dolerių parduodama turėtas akcijas.
Pasak išvadų, „Williams International Company“ turėtas akcijas pardavė už 85 mln. JAV dolerių, o pirko iš „Mažeikių naftos“ už 75 mln. litų.
Komisijos išvadų projekte teigiama, jog atsakomybė už „Mažeikių naftos“ privatizavimo būdą tenka tuometiniam Seimui, kuriame sudarė daugumą konservatoriai ir krikščionys demokratai, taip pat tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, kuris privatizavimo procese „aktyviai dalyvavo ir esminius sprendimus politiškai įtakojo“. Dabartiniu metu, bandoma įtikinti mus, jog tai buvo „savotiška duoklė“ JAV dėl palankumo ir paramos Lietuvos integracijai į NATO ir ES.
1999 iki 2002 m. rudens, kai kontrolinį AB „Mažeikių nafta“ akcijų paketą įsigijo Rusijos bendrovė „Jukos“ (už 53,7 proc. akcijų sumokėjo 85 mln. JAV dolerių), lietuviškoji naftos perdirbimo gamykla patyrė 750 mln. litų nuostolių. 2003 m. tuometis generalinis prokuroras A. Klimavičius aiškino, kad prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir vėliau bendrovė patyrė 1,5 mlrd. litų žalą, tačiau nusikalstamais veiksmais padaryta žala bendrovei vertinama apie 800 mln. litų. Ir nors viešojoje erdvėje buvo minimi skirtingi skaičiai, faktas dėl to nesikeitė – neva padaryta žala valstybei.
Suskystintų gamtinių dujų terminalas Baltijosjūroje. AP nuotr.
Savotiškos alyvos į jau primirštą istoriją šliukštelėjo „Wikileaks“. Praėjusiais metais paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje rašoma, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė 1999 m. Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės „Williams“ investicijoms į „Mažeikių naftos“ gamyklą pavadino išteklių švaistymu.
Pro. P. Gylys sakė, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas buvo pirmas didžiausias nacionalinis pažeminimas. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: „Pamirškime patį žeminančios sutarties, pagal kurią Lietuva turėjo padengti daugelį „Williams“ išlaidų ir maržą, faktą ir pažvelkime iš esmės – ar tiek daug pagal sutartį buvo sumokėta, palyginti su „Mažeikių naftos“ reikšme Lietuvos ekonomikai? Gal būtent dėl privatizacijos ši bendrovė išliko, nebankrutavo, nebuvo „išvogta“? Kiek mokesčių į Lietuvos biudžetą bendrovė sumokėjo po privatizacijos? Kiek darbo vietų buvo išsaugota?“
Vis dėlto „Williams“ šešėlis konservatorius persekiojo labai ilgai ir tapo kone neskaidrumo sinonimu. O socialdemokratams, kurie įmonės „Lietuvos dujos“ akcijas pardavė Rusijos koncernui „Gazprom“, įvaizdžių kovoje sekėsi geriau. Nors žala ir ilgalaikiai struktūriniai padariniai, kai kurių ekspertų teigimu, nepalyginami. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį, kad reikalų turime ne su skirtingo svorio istorijomis, o su viešaisiais ryšiais arba net purvinosiomis technologijomis.
2004 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu veikiantis Valstybės turto fondas su OAO „Gazprom“ pasirašė „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 34 proc. akcijų buvo parduota už 100 mln. litų. Sutartimi Lietuva įsipareigojo nereguliuoti dujų kainų laisviesiems vartotojams, o akcijų pirkėjas užtikrino gamtinių dujų tiekimą Lietuvos Respublikos vartotojams 10 metų laikotarpiui tokiais kiekiais, kurie tenkina ne mažiau nei 90 proc. visų Lietuvos vartotojų poreikių, taip pat užtikrino, kad „gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą turi būti pagrįstas teisingomis kainomis, atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos Respublikos energijos perdavėjų rinkos sąlygas“.
Gazpromo dujos
Šiandien akivaizdu, kad rusų koncernas „Lietuvos dujų“ akcijas nusipirko už tiek, kiek šios uždirba per vienerius metus. 2003 m. rugsėjo 4 d. tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas užlipo į Seimo tribūną atsakyti į opozicijos partijų klausimą apie „Lietuvos dujų“ privatizavimo eigą. Kaip liudija Seimo posėdžio stenograma, susidariusią padėtį Vyriausybės vadovas apibūdino taip:
„Pradedu kiekiais. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pagal strategiją, kurią jūs patvirtinote, Energetikos strategiją, dujų poreikis Lietuvoje išaugs daugiau nei dvigubai. Tai yra labai rimtas kiekis – apie 6 mlrd. kub. metrų. Be abejo, reikia užsitikrinti, kad toks kiekis bus. Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija, valstybe kaimyne, ir pasekti tuo geru pavyzdžiu, kuris yra šalia mūsų.“
A.Brazauskas patikino, kad suderėta kaina už akcijas – 100 mln. litų – yra racionali ir pagrįsta ekonomiškai. Tai patvirtino ir oficialusis konsultantas Prancūzijos bankas „Paribas“. Bet gardžiausia vyšnia ant torto – viešas A. Brazausko užtikrinimas, kad „sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“.
Formulės pagrindą sudaro mazuto, kuriame yra 3,5 proc. sieros arba jos junginių, kaina Roterdamo biržoje. Pasirodo, kad 2005 m. visiems kažkodėl buvo lengva patikėti, kad dešimt metų mazuto kaina bus iškalta akmenyje.
Paklaustas, ar jo neglumina faktas, kad „Lietuvos dujų“ akcijos koncernui „Gazprom“ buvo parduotos kone už dabartinį įmonės metinį pelną, prof. P. Gylys atsako: „Kai privatizavome Lietuvos bankus, taip pat gavome mažai pinigų. O kokius pelnus dabar jie skaičiuoja? Kas tuo metu vyko? Aš manau, kad arba tai korupcija, arba idiotizmas.“ Apie tai rašė portale Delfi.lt.
XXX
Dabar norėčiau priminti dar vieną privatizacijos perliuką. Tai elektros VST (Vakarų skirstomieji tinklai).
VST: 77 proc. valstybei priklausiusių akcijų buvo parduota už sumą, kuri maždaug 1,5 mlrd. litų mažesnė nei akcijų vertė, nustatyta iškart po privatizavimo. Privatizuojamo objekto kainos abrakadabra – 2003 m. pabaigoje 77 proc. akcijų devynių fizinių asmenų grupei parduota už truputį daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o jau 2004 m. pradžioje VST turtą nepriklausomi vertintojai įvertino 2,351 mlrd. litų – pakiša tik vieną mintį. Nors įvykių ir veiksmų forma keičiasi, esmė lieka ta pati.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie viešuosiuose pirkimuose paskendusius milijardus Lietuvoje nežino turbūt tik tinginys. Klausimas tik vienas: jeigu sąžinės šiuose reikaluose nėra, kas trukdo imtis kompleksinių priemonių, kad įsivyrautų bent jau baimės atmosfera? Dabar susidaro įspūdis, kad neskaidrūs ir švaistūniški viešieji pirkimai patogūs politikams – kaip stabiliai abipusės naudos mechanizmą sukantis elementas. Tai – tik keli ekonominiai epizodai, vienaip ar kitaip atspindintys tam tikrus šalies raidos etapus. Gyvename medijų pasaulyje, visuomenė kasdien gauna tiek informacijos, kad objektyviai atsirinkti, kas svarbu, ir suvokti aplink vykstančius procesus tampa vis sunkiau.
Akivaizdu viena – politika yra ekonomikos, tiksliau, pinigų tarnaitė. Privatizavimo metu Valstybės turto fondo darbuotojai elgėsi tarsi jų pagrindinis tikslas būtų parduoti VST konkrečiam pirkėjui už mažiausią įmanomą kainą (pagal ne vieno korupcijos tyrimo rezultatus, Lietuva yra viena korumpuočiausių pasaulio valstybių).
Nustatant VST vertę, buvo nuslėptas, taigi į kainą neįtrauktas, daugelio milijonų litų vertės turtas. (Pagal Valstybės kontrolės išvadas – daugiau kaip 28 milijonai litų.).
Turtas buvo vertinamas ne pagal jo rinkos vertę, o pagal jo naudojamąją vertę perduodant energiją tuometinėmis mažomis kainomis. 2003 m. gruodžio 23 d. 77 procentai valstybei priklausančių akcijų AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti devynių fizinių asmenų grupei už 539,846 mln. litų.
Iš karto po to nepriklausomi vertintojai įvertino VST turtą 3,3 kartų daugiau – 2,351 mlrd. litų. Apie tai rašė Delfi.lt portalas).
Iš Valstybės kontrolės išvadų apie Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą:
„1. Valstybinio audito metu nustatyti faktai ir aplinkybės rodo, jog AB Vakarų skirstomieji tinklai nebuvo tinkamai parengti privatizavimui:
1.1. pripažinus netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-25 nutarimą Nr. 801 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, AB Vakarų skirstomieji tinklai privatizuota jai neperdavus 28 247 993 Lt vertės bendrovės veikloje naudojamo turto, iš kurio 16 092 371 Lt vertės turtas priklauso valstybei. Šiuo metu nei Ūkio ministerija, nei Valstybės turto fondas neturi duomenų apie dabartinius minėtą valstybės turtą apskaitančius, valdančius ir naudojančius subjektus;
1.2. Turto fondo ir konkurso komisijos veikla lėmė, kad nebuvo perkainuotas ir tiksliai apskaitytas privatizuojamos įmonės AB Vakarų skirstomųjų tinklų ilgalaikis materialusis turtas, taip neužtikrinant tikslios ir patikimos informacijos apie privatizuojamą įmonę, o tai yra būtina skaidraus privatizavimo sąlyga.“
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, Valstybės kontrolė – ne teismas ir negali aiškintis, kas paskatino VTF taip pasielgti, nors susidaro įspūdis, kad tokiu būdu turto fondas (ar jo vadinamieji „ekspertai“) įvykdė dar neregėto masto diversiją – specialiai atėmė iš Lietuvos daugiau kaip pusantro milijardo litų. Vis dėlto negalime imti ir teigti, kad VTF valdininkai ėmė ir apvogė Lietuvą. Visi Lietuvos prarasti pinigai (bent jau formaliai) atiteko dabartiniam vadinamajam „VP dešimtukui“ su Maksimų liūtu Nerijumi Numavičiumi priešakyje. Apie tai rašė portale lietuviais.lt.
Pasak A. Kubiliaus, apie jo „sėkmingo“ vadovavimo Lietuvos vyriausybei „kaip pažaboti krizę“ patirtį bus rašomi vadovėliai. Praėjo jau penkeri metai, bet apie tai dar neteko nei matyti, nei girdėti.
Vilniaus universiteto politikos ir tarptautinių santykių instituto darbuotojai atliko Lietuvos vyriausybės politinių-ekonominių sprendimų „auditą”.
Pirmajame tokio pobūdžio tyrime Lietuvoje nagrinėti šeši pagrindiniai vadinamosios krizinės A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos prioritetai: daugiabučių namų renovacijos programa, valstybės tarnybos ir pensijų reformos, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkymas, aukštojo mokslo reforma bei strateginiai energetiniai projektai.
Visi šeši pagrindiniai pasirinktos veiklos prioritetiniai projektai nebuvo pilnai įvykdyti.
Vienu iš paskutiniųjų nūdienos aktualijų yra Baltarusijoje statomos AE pavojus ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Suprantamas yra politikų susirūpinimas galimo pavojaus realumu, tačiau ar viskas buvo padaryta ir dabar daroma, norint užkirsti keliamo pavojaus grėsmę. Gal vieną kartą gana kaltinti vieni kitus, o imtis radikalesnių priemonių galimam pavojui išvengti.
Norėčiau trumpai prisiminti, kaip klostėsi šios statybos įvykiai. Dabartiniu metu konservatorių politikai kaltina vyriausybę neveiklumu ir skambina pavojaus varpais. Tačiau panagrinėkime, kaip šios statybos procesai prasidėjo. Kyla klausimas, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė, kadaise gerai nuspėjusi Kaliningrado atominės likimą, „nepastebėjo“ Astravo, jei buvęs vyriausybės kancleris D. Matulionis, o dabar kaip S. Skvernelio patarėjas yra pagrindinis „perkrovimo“ interesų atstovas?
Tuometinis konservatorių lyderis mums sakė: „Mes ateiname į tokius sprendimus, kurie bus svarbūs ne artimiausiame laikotarpyje, ne šitos sesijos keturiems mėnesiams ir net ne ateinantiems keturiems metams, o ateinantiems 20 ar 40 metų, jeigu ne daugiau. Energetikos dalykuose mes per ateinančius keturis mėnesius turime priimti sprendimus, kurie brėš Lietuvos energetikos ateitį būsimiems 40 ar 60 metų, turiu omeny įstatymą, skirtą suskystinų dujų terminalui, o taip pat ir Visagino atominės elektrinės statybai reikalingą koncesijos sutartį“, – aiškino A.Kubilius (rašė portale Alfa.lt).
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Tuos Lietuvą iš ekonominės krizės „nepakartojamus”gelbėjimo metodus mes vis dar puikiai mename ir jaučiame. Minskas šiandien jau nebesprendžia esminių Astravo problemų, jas už jį sprendžia Maskva. Mes vieni nebeįveiksime Astravo, mums reikalinga vieninga ES pozicija. Demonstruoti, kad Astravas yra atskiriamas nuo kitų klausimų, tai rodyti ES, kad tai nėra mūsų svarbiausias prioritetas.
Manau, kad dar galimi gelbėjimosi nuo atominio pavojaus elementai yra tiek JT asamblėjoje , tiek ES komisijoje, ypač dabartiniu metu, kai jai vadovauja Estija.
Po tokios politinių įvykių apžvalgos turėtų mažiau kilti klausimų, kodėl Lietuvą palieka mūsų tautiečiai.
Vilniuje prasidėjo Finansų ministerijos kartu su Lietuvos banku ir Londono sičiu organizuota finansų technologijų (FinTech) tendencijoms ir perspektyvoms aptarti skirta konferencija.
Vilniuje prasidėjo Finansų ministerijos kartu su Lietuvos banku ir Londono sičiu organizuota finansų technologijų (FinTech) tendencijoms ir perspektyvoms aptarti skirta konferencija.
Didelio dėmesio susilaukęs renginys į Lietuvą atviliojo finansų rinkų politikos formuotojus, akademikus ir verslo atstovus iš viso pasaulio – Izraelio, Kinijos ir kitų šalių.
Besidomintys FinTech sektoriumi aptars kylančius iššūkius ir FinTech naudą visuomenei. Nemažai dėmesio bus skirta ir diskusijoms, kokios sąlygos būtinos siekiant užtikrinti sėkmingą tolesnį FinTech vystymąsi šalyje.
Renginyje atidarymo kalbą sakiusi finansų ministrė Rasa Budbergytė džiaugėsi, kad konferencija susilaukė milžiniško dėmesio ir pastebėjo, kad kiekviena galimybė pasidalintipatirtimi su pasauliniais FinTech srities lyderiais ir perimti jų žinias yra aukso vertės.
„Kuriame tokias sąlygas, kurios skatina FinTech sektoriaus įmones kurtis Lietuvoje, palaikome nuolatinį dialogą su verslu, turime itin palankų reguliatoriaus požiūrį, keičiame teisės aktus – tarpusavio skolinimosi platformos jau veikia, be to, pateikėme Seimui įstatymo projektą dėl sutelktinio finansavimo, rengiame pasiūlymus dėl nuotolinio asmenų identifikavimo reglamentavimo.
Visi šie darbai yra itin svarbūs, jei norime sukurti daugiau darbo vietų, didinti finansinių paslaugų prieinamumą vartotojui, užtikrinti verslo ir namų ūkių finansavimo šaltinių pasirinkimą, skatinti konkurenciją“ – sakė finansų ministrė.
„Naujos finansų technologijos keičia verslo modelius. Visų pirma, atsiranda galimybių pasiekti klientą nepriklausomai nuo jo fizinės vietos. Tad labai svarbu, kad Lietuva pasinaudotų šios besivystančios rinkos teikiamais privalumais ir galimybėmis. Be tiesioginės naudos, kaip aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimas, tai ir galimybė paskatinti finansinių paslaugų rinkos konkurencingumą bei pažangių ir naudingų vartotojams sprendimų atsiradimą Lietuvoje, – teigė Lietuvos banko valdybos narys Marius Jurgilas.
Konferencijos dalyviai dalysis patirtimi apie skolinimo, skolinimosi ir investavimo per interneto platformas galimybes, FinTech teisinę aplinką, vartotojų apsaugą, rizikos valdymą. Be to, bus aptartos ir technologinės naujovės, pavyzdžiui, galimybė per mobiliąsias aplikacijas identifikuoti klientą iš veido.
Finansinės technologijos, dar žinomas kaip „FinTech“, – tai pasaulyje dar tik atrandamas inovacijų sektorius. Sąvoka „FinTech“ apibūdinami nauji sprendimai, atskleidžiantys stiprėjančią su procesais, prekėmis ar verslo modeliais susijusių naujovių raidą finansinių paslaugų sektoriuje. Pagrindinis naujojo sektoriaus tikslas – padaryti greitesnes, pigesnes, saugesnes ir efektyvesnes finansines paslaugas. „FinTech“ sąvoka apjungia naujausias informacines technologijas ir finansines paslaugas, apimančias platų spektrą nuo mokėjimų už paslaugas iki skolinimo ar finansavimo, itin svarbaus mažam ir vidutiniam verslui.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyrius. Finansų ministerijos nuotraukose: konferencijos akimirkos.
Vilniaus apygardos prokuratūra vadovauja ir organizuoja ikiteisminį tyrimą dėl didelės vertės vienai kredito unijai priklausančio turto pasisavinimo.
Apie įtartą nusikalstamą veiką Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pranešė Lietuvos banko Priežiūros tarnyba.
Tarnybos rašte nurodyta, kad atliekant tikslinį neplaninį šios kredito unijos inspektavimą, buvo pastebėtos abejones keliančios finansinės operacijos bei kiti teisės aktų pažeidimai.
Įvertinusi pateiktus duomenis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 183 str. „Turto pasisavinimas“ 2 d.
Pradiniais tyrimo duomenimis, iš kredito unijos galimai buvo pasisavintas 2,7 mln. Eur vertės turtas.
Vakar FNTT pareigūnai atliko kratas šios kredito unijos apskaitą tvarkančios įmonės atstovės namuose bei vieno iš unijos vadovų namuose bei transporto priemonėje. Šis asmuo buvo laikinai sulaikytas, jam pareikšti įtarimai dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo.
Lietuvos banko valdyba, įvertinusi inspektavimo metu išaiškintus pažeidimus šioje kredito unijoje, yra apribojusi jos veiklą ir skyrusi laikinąjį administratorių.
Vadovauti šiam ikiteisminiam tyrimui pavesta Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ajam baudžiamojo persekiojimo skyriui, tyrimą atlieka Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.
Asmuo, pasisavinęs jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.
Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai melagingos informacijos paskleidimo per visuomenės informavimo priemones apie vieną iš Lietuvos banko vadovų.
Vilniaus apygardos prokuratūroje šių metų gegužės mėnesio pabaigoje buvo gauti Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovo Vytauto Valvonio pareiškimai dėl keliose visuomenės informavimo priemonėse ne kartą skelbtų teiginių, kurie, abiejų pareiškėjų teigimu, yra melagingi, šmeižikiški ir gali būti vertinami kaip sąmoningas bandymas Lietuvos bankui daryti spaudimą, paveikti priimamus sprendimus, taip pat pakirsti pasitikėjimą Lietuvos banku, jo vadovais ir Lietuvos banko vykdoma veikla.
Atsižvelgiant į tai, kad šiais prašymais skundžiami tie patys veiksmai, jie buvo nagrinėti kartu.
Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 154 str. „Šmeižimas“ 2 dalį.
Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, gavus generalinio prokuroro Evaldo Pašilio pavedimą išanalizuoti ir įvertinti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai melagingos informacijos paskleidimo per visuomenės informavimo priemones apie vieną iš Lietuvos banko vadovų, priimtas sprendimas panaikinti minėtą nutarimą.
Aukštesniojo prokuroro priimtame nutarime taip pat nurodyta, kad nagrinėjant pareiškėjų pateiktą informaciją bei prašymus turėtų būti atlikti papildomi veiksmai siekiant patikslinti duomenis.
Vilniaus apygardos prokuratūroje šių metų gegužės mėnesio pabaigoje buvo gauti Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovo Vytauto Valvonio pareiškimai dėl keliose visuomenės informavimo priemonėse ne kartą skelbtų teiginių, kurie, abiejų pareiškėjų teigimu, yra melagingi, šmeižikiški ir gali būti vertinami kaip sąmoningas bandymas Lietuvos bankui daryti spaudimą, paveikti priimamus sprendimus, taip pat pakirsti pasitikėjimą Lietuvos banku, jo vadovais ir Lietuvos banko vykdoma veikla.
Atsižvelgiant į tai, kad šiais prašymais skundžiami tie patys veiksmai, jie buvo nagrinėti kartu.
Pareiškėjai prašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal kelis Baudžiamojo kodekso straipsnius, tačiau pareiškimuose nurodytus duomenis ir išdėstytus prašymus išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Panaikinus šį nutarimą, pareiškėjų pateikti prašymai bus nagrinėjami papildomai, po ko bus priimtas naujas procesinis sprendimas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovaudamasi Konstitucija ir Lietuvos banko įstatymu, teikia Seimui Vitą Vasiliauską skirti Lietuvos banko valdybos pirmininku antrai penkerių metų kadencijai.
Teisininkas, finansų teisės ekspertas, socialinių mokslų daktaras ir buvęs finansų viceministras Vitas Vasiliauskas Lietuvos banko valdybos pirmininku tapo 2011 m. balandžio mėnesį.
Per 5 jo vadovavimo metus šalies finansų sistemoje įvyko akivaizdžių pokyčių – užtikrintas kreditų įstaigos stabilumas ir patikimumas, pradėtos esminės reformos vartojimo kreditų ir kreditų unijų rinkoje, imtasi aktyvių veiksmų siekiant geresnės vartotojų teisių apsaugos bei didinant finansinių paslaugų prieinamumą ir kokybę.
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Vilniaus valdybos pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl galimos prekybos poveikiu.
Įtariant prekyba poveikiu STT pareigūnai pareiškė įtarimus A. V.
Ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus duomenų, kad asmuo A. V. siekė neteisėtai pasipelnyti iš tariamos įtakos Lietuvos banko Priežiūros tarnyboje priimamiems sprendimams atliekant kredito įstaigų patikrinimą.
Tikintys, kad sumažinus Seimo narių skaičių per pusę galima būtų kompensuoti visas pensijas ir dar liktų mokytojų algoms dvigubai pakelti, tuoj turės įtikėti ir tuo, kad pensijos ir algos galėtų būti didesnės, jeigu ne… referendumai.
Panašu, kad dar viena kita iniciatyvių asmenų su nebloga iškalba grupė ir per metus referendumams išleisim tiek, kiek mokesčių mokėtojams kainuoja visas Seimas su visais pieštukais ir drožtukais, kokios penkios-šešios ministerijos ar pusė teismų sistemos.
Iniciatyvų sąrašas ilgėja, o ypatingą ekstazę, panašu, kelia galimybės patrolinti Europos Sąjungą, iš kurios į Lietuvą plūsta visokios neteisybės – neteisingos sąvokos ir visokie toleranciniai kliedalai.
Vienu iš pagrindinių ūkio augimo variklių šiuo metu pelnytai įvardijamas eksportas, kurio laukia nauji iššūkiai – investicijos ir inovacijos pramonėje. Nepaisant sulėtėjusio Rusijos BVP augimo, paaštrėjusios euro zonos skolų krizės, Lietuvos eksporto plėtra neparanda pagreičio.
Tokios mažos šalies, kaip Lietuva, eksportas gali po įvairiausių šokų greitai prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir toliau sėkmingai augti. Prognozuojama, jog bendras prekių ir paslaugų eksportas artimiausius dvejus metus turėtų augti vidutiniškai po 10 proc. kasmet ir 2014 m. pasiekti 115 mlrd. Lt.
Atrodo, pildosi juodžiausios prognozės, kad įtariamas aferistas Vladimiras Antonovas ims pagal dūdelę šokdinti Lietuvos teisinę ir politinę sistemą.
Nors Londono teismas areštavo buvusio „Snoro“ savininko turto už 1,7 mlrd. litų, jam dar turėjo likti pakankamas kiekis neapskaitytų finansų. Neabejotina, kad tie pinigai bus ir jau yra naudojami visapusiškai gynybai. Vargu ar kas galėtų pasiūlyti V.Antonovui geresnį gynybos planą, nei bandymas apkaltinti Lietuvą, kad su „Snoro“ savininkais buvo susidorota dėl politinių motyvų. Tas planas nuosekliai vykdomas.
Parlamentinės komisijos „Snoro“ banko žlugimo pasekmėms ištirti nariai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos atstovai Arvydas Anušauskas, Rimantas Jonas Dagys, Stasys Šedbaras ir Liberalų sąjūdžio į komisiją deleguotas Petras Auštrevičius spaudos konferencijoje sakė, kad komisija galėjo garbingai baigti savo darbą, jei būtų sutarta patvirtinti tas komisijos išvadų nuostatas, dėl kurių tarp visų jos narių nekilo prieštaravimų.
Tačiau toks, koks buvo pateiktas vakar, išvadų tekstas jokiu būdu negali būti teikiamas Seimui svarstyti kaip vientisas komisijos išvadų dokumentas, nes toks paprasčiausiai nėra patvirtintas. Tad taip ir lieka neaišku, kaip opozicijos atstovai ketina jį užregistruoti į Seimo plenarinio posėdžio darbotvarkę.
Pabaigęs ministro karjerą štai pagaliau turiu laiko prisėsti ir aprašyti Lietuvą mėnesį krėtusią vadinamąją FNTT (Finansinių Nusikaltimų Tyrimų Tarnyba prie VRM) krizę iš savo požiūrio taško. Jei turėsit kantrybės – perskaitykit.
Visi puikiai atsimenate banko „Snoras“ griūtį. Iškilus grėsmei, jog šis bankas sugriaus šalies finansų sistemą, buvo galima staigiu judesiu stabilizuoti padėtį – taip apsaugant valstybę ir jos žmones nuo gilesnės finansinės krizės. Lietuvos bankas jau seniai stebėjo „Snoro“ situaciją. Pagaliau apsisprendė – ilgiau delsti nebegalima. Buvo nuspręsta pasitelkti teisėsaugos institucijas. Ir štai 2011 metų lapkričio 14 d įvyko prokuratūros ir FNTT pareigūnų pasitarimas. Dalyvavo šešiese. Buvo aptariami taktiniai veiksmai. Po pasitarimo du jame dalyvavę FNTT pareigūnai papasakojo – kas yra normalu – savo dviem bendradarbiams apie posėdį ir aptartas detales.
Perskaičiau įdomų veikalą. Omenyje turiu Manto Dubausko knygą “Snoras žaliems: kaip pradanginti milijarą”. Galima būtų net taip pasakyti: UAB “Gimtojo žodžio” išleista knyga ne vien įdomi, ne vien lengvai perskaitoma. Knyga dar ir reikalinga.
Reikalinga mums, norintiems rimčiau gaudytis sudėtinguose finansiniuose korporacijų, akcinių bendrovių, bankų žingsniuose ir bent jau apgraibomis suvokti, kodėl bankrutuoja “po laiminga žvaigžde” gimę verslininkai, kodėl žlunga jų valdomi “perspektyvūs bankai”.
Sutikite, stebint viešojoje erdvėje pasirodančius politikų, apžvalgininkų, žurnalistų komentarus, kodėl Lietuvos Vyriausybė neturėjo kito kelio kaip tik nacionalizuoti “Snorą”, lengviau pasiklysti informacijos gausoje, nei susigaudyti, kuri iš pateikiamų versijų – arčiausiai tiesos.
Neteisėtas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimas nėra tik dar vienas didelis skandalas. Jis turės labai rimtų ilgalaikių pasekmių. Tiek teisingumo, tiek ir politinė sistema bus gerokai supurtytos. Nors kol kas ir sunku pasakyti, kas atsiras vėliau.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atrodo, pirmą kartą tapo skandalo dalyve tiesiogine šio žodžio prasme. Tai – rimtas išbandymas. Tolesnis jos elgesys bus lemtingas.
Esant labai fragmentuotai ir neskaidriai partinei sistemai Prezidentė pusę savo kadencijos daugeliui buvo tikras švyturys ir vilties šaltinis.
Jos atsitraukimas nuo misijos kovoti už žmogų ir teisingumą būtų ypatingai skaudus. Ir, ko gero, artimiausius kelis metus ši netektis Lietuvą murkdytų bjaurioje pelkėje. Bet ar tikrai Prezidentė suklydo, palaikydama neteisėtus ministro Raimundo Palaičio veiksmus? Gal valstybės interesas, kurio mes dar nesuvokėme, buvo toks stiprus, kad dėl jo būtinai reikėjo kuo skubiau nušalinti pavojingus pareigūnus? Ir todėl tas akivaizdus negrabumas yra pateisinamas?
Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl Lietuvoje veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos likviduojamame banke “Snoras” apklausė dabartinį Lietuvos banko vadovą Vitą Vasiliauską ir buvusį – Reinoldijų Šarkiną.
Reinoldijus Šarkinas sakė, kad jo vadovavimo Lietuvos bankui metais iš “Snoro” nebuvo signalų, jog banko veikla nestabili.
Prieš duodamas parodymus komisijai žurnalistams jis sakė, kad Lietuvos banko įpareigojimai “Snorui” ir kitiems bankams taisyti savo veiklą buvo normalus reguliavimo procesas: “Beveik visi turėjo bėdų, būdavo kokie nors įpareigojimai, kad turi pataisyti, visuose bankuose kažkas buvo”.
„Snoro“ afera vėl visu ryškumu atskleidė svarbiausią mūsų valstybės ydą: neveiksnią kontrolę. Prašau suprasti teisingai. Įvairių kontrolierių tikrai pakanka. Dažnai net per daug. Mat jie turi savybę daugintis ir plėstis, kur tik įmanoma. Tačiau visa tai jie gali daryti pirmiausia todėl, kad patys yra beveik nekontroliuojami.
Valstybės mechanizmas nuolat stringa dėl tos pačios vienos priežasties: prižiūrėtojai neprižiūrimi, tikrintojai netikrinami. Teoriškai lyg ir viskas tvarkinga, tačiau realybė apgailėtina.
Manau, kad ne tik aš vienas, bet ir nemaža dalis mūsų nuoširdžiai laisvindamiesi iš sovietinės sistemos tikėjome vakarietišku ekonomikos raidos modeliu.
Tačiau niekas net sapnuoti nesapnavo, kad privatus interesas gali būt iškeltas aukščiau už visos visuomenės bendruosius interesus. Jau susikūrė visiškai nauja „verslo“ rūšis, kai legaliai iš valstybės vagiama. Kadangi mes Lietuvoje neturime normalios teisėsaugos sistemos, tai per visus dvidešimt vienerius Nepriklausomos valstybės metus verslas, kuris pagrįstas machinacijomis, ne tik nemažėja, bet plečiasi ir auga.
