Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus Bernardinų sode esantys bevardžiai takai nuo šiol vadinsis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų vardais, tarp jų – 11 moterų, praneša Vilniaus miesto savivaldybė. Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šioje vietoje, buvusiame Valdovų rūmų sode, norėjome įamžinti Vilniuje gyvenusių ir veikusių Lietuvos valdovų, jų žmonų, dukterų, seserų ir kitų įtakingų moterų atminimą. Visos jos buvo tiesiogiai susijusios su Vilniumi, turėjo nemažos įtakos istoriniams įvykiams, tačiau apie jas žinoma labai mažai. Todėl tai dar vienas atminties sugrąžinimo žingsnis ir galimybė papasakoti apie jas plačiau“, – kalbėjo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir mokslui dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Kaip nurodoma pranešime žiniasklaidai, Vilniaus miesto taryba pritarė, kad takai Vilniaus pilių kultūrinio rezervato teritorijoje būtų pavadinti Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos, Sofijos Alšėniškės, Vytauto Didžiojo, Onos Vytautienės, Onos Jogailaitės, Izabelės Jogailaitės, Cecilijos Renatos Habsburgaitės, Liudvikos Marijos Gonzagos, Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės, Kotrynos Jogailaitės, Žygimanto Augusto, Elžbietos Habsburgaitės, Kotrynos Habsburgaitės, Aleksandro Jogailaičio vardais.
Takų pavadinimai atrinkti kartu su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato istorikais. Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus miesto taryba patvirtino ir magistralinės gatvės – Vakarinio aplinkkelio – pavadinimą. 2016 metais baigtas Vakarinis aplinkkelis iki šiol neturėjo įteisinto pavadinimo. Vilniaus miesto savivaldybė skelbė vilniečių apklausą dėl šios gatvės pavadinimo, daugiausia balsų buvo atiduota už jau įprastą Vakarinio aplinkkelio pavadinimą.
Pavadinimas suteiktas ir bevardžiam Naujamiesčio skverui. Nedidelis skveras netoli Tauro kalno, Z. Sierakausko ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje, pavadintas Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės vardu, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiais metais minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto gimimo 500-ąsias metines, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai sulaukė dovanų – kultūros mecenatas, verslininkas Pranas Kiznis ir Vyčio paramos fondas dovanoja muziejui šio valdovo bronzos biustą.
Ukrainoje sukurtas ir iš šios šalies atkeliavęs meno kūrinys papuoš Valdovų rūmų muziejaus atkurtų istorinių interjerų ekspozicijos erdves, o lankytojams jis bus pristatytas specialiai surengtose iškilmėse liepos 6-ąją, švenčiant Valstybės dieną ir minint Valdovų rūmų muziejaus septynerių metų aktyvios veiklos ir atsivėrimo lankytojams sukaktį.
„Žygimantas Augustas – dažnai kontraversiškai vertinamas, dramatiškais laikais gyvenęs, Vilnių labai mylėjęs ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų statybai bei rezidencijos plėtrai bene labiausiai nusipelnęs valdovas. Tad esame dėkingi kūrėjų komandai, mecenatams ir visiems prisidėjusiems prie dovanos, kuri pabrėžia šio valdovo atmintį jo tikruosiuose istoriniuose namuose“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.
Į Valdovų rūmų muziejų atkeliavęs Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) biustas yra dar 2018 m. įgyvendintos Vyčio paramos fondo iniciatyvos atgarsis. Paskelbęs valdovo paminklo konkursą, fondas sulaukė skulptorių Stasio Žirgulio ir Algirdo Boso pasiūlymo, tačiau tuo metu neturėjo galimybių modelį išlieti numatytu laiku. Dėl šios priežasties nuspręsta įgyvendinti kūrėjų iš Ukrainos Boriso Krylovo ir Olesiaus Sydoruko pasiūlytą variantą. Ukrainiečiams talkino žinomas Lietuvos menininkas Rimantas Dichavičius, o liejimo darbus padėjo atlikti Roberto Gabulo vadovaujamas Ukrainos fondas „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“. Žygimanto Augusto bronzos biustas. Valdovų rūmų muziejaus nuotr.
Prie projekto prisijungė ir Pasvalio savivaldybė bei rajono bendruomenė. Pasvaliečiai šį valdovą laiko savo krašto garsintoju: 1557 m. Žygimantas Augustas su Livonijos ordinu pasirašė vadinamąsias Pasvalio sutartis, kuriomis buvo laikinai sustabdyta Maskvos ekspansija.
Tad 2018 m. gruodžio 7 d. paminklas buvo atidengtas Pasvalyje, o šiais metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 500-ąsias gimimo metines, tokia pat skulptūra nuspręsta papuošti ir istorines erdves atkurtuose Valdovų rūmuose.
Oficiali biusto pristatymo Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinė menėje ceremonija numatyta 2020 m. liepos 6 d. 14 val. Joje dalyvaus Seimo pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis, Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodymyras Yatsenkivskis, taip pat prie skulptūros atkeliavimo į Valdovų rūmų muziejų prisidėję žmonės – kultūros mecenatas ir verslininkas dr. Pranas Kiznis, kolekcininkas, Vyčio paramos fondo atstovas Vilius Kavaliauskas. Šioje ceremonijoje, kaip viename iš Valstybės dienos programos renginių Valdovų rūmuose, bus galima apsilankyti nemokamai, tačiau būtina išankstinė registracija.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiomis dienomis pasirodė nauja dr. Algimanto Bučio knyga rusų kalba „Uždraustos karalystės byla“ (Дело о запретном королевстве; iš lietuvių kalbos vertė G.Jefremovas; 428 p.). Rusų skaitytojai gauna progą susipažinti su specialiai sutrumpintu variantu lietuviškos A.Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė; 569 psl.), kuri Lietuvoje susilaukė trijų leidimų (2018; pataisytas ir papildytas – 2019; 2020 m.).
Dr. Algimanto Bučio knyga rusų kalba „Uždraustos karalystės byla“ (Дело о запретном королевстве)
Rusų skaitytojams galiniame knygos viršelyje pateikiami keli lietuviškos knygos vertinimai iš recenzijų Lietuvos spaudoje:
Dr. A. Bučio monografijoje argumentuotai įrodoma: Senosios Lietuvos valstybės valdovai, išskyrus Mindaugą, turėjo pagoniškus karalių titulus, ir taip juos titulavo Vakarų kaimynai bei Romos popiežiai. Pasitelkus šaltinius (tokių net 113, išverstų į lietuvių kalbą, latvių, anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas), įrodomi turėti karalių titulai. Vertindami dr. A. Bučio monografiją, nežiūrint, kokius bepasitelktume aukštus kriterijus, prieiname prie išvados – sukurta įspūdinga senosios Lietuvos istorijos studija.
( Mokslo Lietuva, 2020).
Rusų skaitytojams galiniame knygos viršelyje pateikiami keli lietuviškos knygos vertinimai iš recenzijų Lietuvos spaudoje
Knygą galima pavadinti ir savotiška chrestomatija, mat joje yra ypač daug citatų, o ne tik nuorodų į senovės raštus įvairiomis kalbomis, kaip mėgsta elgtis istorikai. Tad oponentams teks ginčytis ne su knygos autoriumi, bet su metraščių, oficialių sutarčių, laiškų tekstais.
( Kultūros barai, 2019)
Knygos autorius remiasi ne tik senaisiais istoriniais šaltinias − kronikomis, metraščiais, visų pripažintais autoriais, jis įtraukia į savąją orbitą ir šiuolaikinius praeities tyrinėtojus − istorikus, archeologus, kalbininkus, mitologus. Sunku pasakyti, kokį poveikį turės ši studija tradicinei lietuvių istoriografijai − vyresnioji istorikų karta dažnai raukia kaktas, purto galvas, kabinasi už „tradicijos“, bet ji pamažu jau traukiasi, jaunesniajai istorikų ir literatūrologų (ir ne tik jų, apskritai intelektualų) kartai ši knyga gali tapti kertiniu modernaus mąstymo akmeniu, naująja evangelija, gairėmis ateities darbams.
Literatūros kritikas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos knygynuose netrukus bus galima įsigyti solidų literatūrologo, literatūros kritiko, istoriko Algimanto Bučio veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Tai – solidi, beveik 600 psl. apimties literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė. Knygą išleido leidykla „Vaga“.
Įžangoje, be kita ko, rašoma:
„Literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253-1263) egzistavusią Lietuvos karalystę.
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Stambi knygos apimtis yra nulemta tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu praplečiant tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.
Literatūrtologo požiūriu apžvelgiami įvairiakalbiai rašytiniai šaltiniai nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet 1413 m. du karaliaus Gedimino (api 1275-1341) anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai keliais sutarties aktais įvardino Lietuvos karalystę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė).
Tradicinės pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. Tyrimo išvados remiamos įvairiakalbių šaltinių (iki XV a.) analize. Literatūrologinis tyrimas yra vienakryptis, sukoncentruotas į valdovų titulų vartojimo tradiciją kiekviename lingvistiniame kanone. Lygiai tuo pačiu literatūrologiniu atžvilgiu aptariamos ir naujųjų laikų istorikų interpretacijos. Lyginamoji literatūrologinė istorijos šaltinių ir jų istoriografinių interpretacijų analizė leidžia konstatuoti neįtikėtiną situaciją: Lietuvos valstybės ir jos valdovų titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istoriografijoje nuo seno vartojamų titulų tradicijai, pasiskolintai iš vėlesniųjų slaviškų tekstų titulatūros.
Veikale neapsiribojama įvairiomis kalbomis užfiksuotų Lietuvos valdovų titulų tyrimais ir pereinama į juridinio tyrimo pakopą, kur būtina aiškintis teisinius aukščiausios valdžios senovės Lietuvoje principus. Remiantis istorinių šaltinių duomenimis rekonstruojama dvejopa karališkos valdžios įteisinimo senovės Lietuvoje sistema tiek pagal plačiai žinomą katalikišką Apaštalų Sosto jurisdikciją (na der Christen wyse), tiek pagal senovinę paprotinės teisės sistemą (nach der heiden orden), paliudytą XIII a. vokiškuose šaltiniuose.
Istoriniu atžvilgiu titulai karalius (rex) ir karalystė (regnum) atitinka anuometinius (iki XV a.) Vakarų Europos šaltinius ir lietuvių folklorinę tradiciją. Karališkų titulų atitiktis senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusams de jure ir de facto atliepia Viduramžių Europos suverenių valdovų ir nepriklausomų valstybių statusus.“
Dabar, atvėsus šventės įkarščiui, išdainavus visas dainas, apsikeitus įspūdžiais, galima pereiti ir prie apsikeitimo nuomonėmis.
Na, aš nuomonės kol kas negaliu pateikti, nes tebeieškau atsakymo į klausimą: o kiek Lietuvoje buvo karalių Mindaugų?
Vienas – tai tas, oficialus, kurio garbei švenčiame šventes ir giedame giesmes: pirmasis Lietuvos karalius, pirmasis baltų genčių vienytojas, pirmasis krikštą priėmęs Lietuvos valdovas. Bent jau tokiu – pirmuoju – laikyti jį leidžia turimi istorijos šaltiniai.
Kitas (kitoks?) Mindaugas pavaizduotas 2005 m. elektroninėje erdvėje (://www.lietuviais.lt) paskelbtame straipsnyje: „Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas neeilinis išgama ir niekšas.“
Dar vieną Mindaugą apmąsto žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas: „Koks žmogus buvo Mindaugas?“ (www.lrt.lt).
Ir kaip čia žmogus neprisiminsi; „Kiek lietuvių, tiek nuomonių“…
Jo nuomone, neturime pamiršti, kad Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį ir baigėsi kartu su Mindaugo mirtim; „žuvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ne kovose su išorės priešais, o savų, brolių lietuvių nužudytas, o pati Lietuva atsimetė nuo krikšto. Taip savo pačių rankomis mūsų protėviai kadaise patys atsimetė nuo to meto civilizacijos, kone pusantro šimtmečio sulėtindami valstybės raidą“.
Nenoriu tvirtinti, kad Lietuvos istorijoje nusimanau geriau, nei nuoširdžiai mano gerbiamas A. Bačiulis, bet vos ne kiekviena frazė šioje pastraipoje kelia nusistebėjimą.
Prisiminkime, ką Mindaugas žudė, siekdamas karaliaus karūnos? Kokius nors išorės priešus? Ne, tuos pačius lietuvius, žemaičius, kurie nenorėjo jam paklusti, bet jis jų nelaikė nei broliais, nei gentainiais. Tai kodėl jie, įskaudinti, išduoti, apraudodami Mindaugo nužudytus gentainius, turėjo jį laikyti broliu? Dėl tos valstybės, kuri gyvavo vos dešimtį metų ir vis traukėsi, „trumpinama“ paties karaliaus?
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O dabar apie tą „civilizaciją“, kurią kruvinuoju būdu kūrė Mindaugas. Kažin, kas būtų likę iš Mindaugo karalystės, jam taikiu būdu pasimirus ir palikus pulkelį įpėdinių, bet – be Žemaitijos, atiduotos kryžiuočiams, ir be kitų paribinių baltų genčių, kurias kaip ir žemaičius, Mindaugas dosnia ranka atidavinėjo visiems, kas tik padėjo jam siekti karūnos? Juk gentis, davusi vardą karalystei, anuomet buvo tik lašelis, palyginus su ta valstybe, kuri susikūrė vėliau, išsiplėtė ir gyvavo kelis šimtmečius tik dėl to, kad savo laiku karaliaus Mindaugo ir Didžiojo Vytauto keliskart išduoti ir parduoti žemaičiai, kaulu įstrigę kryžiuočių gerklėje, neleido, teutonams susivienijus, pavergti ir išgalabyti likusių baltų genčių.
Pamėginus kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka, galimas ir toks spėjimas: jei Lietuvos karalystė būtų buvusi tokia, kokią ją kūrė Mindaugas, išduodamas ne tik lietuviams artimas gentis, bet ir neparemdamas kitų baltų (turiu galvoje prūsus, kurie prašė, bet negavo Mindaugo pagalbos kovoje prieš kryžiuočius), mes neturėtume nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Vytauto Didžiojo – ir kuo tada mes didžiuotumės? Pora dešimtmečių karalystės – ir sudie, lietuviams kartu su Lietuvos vardu, nes tos mažytės karalystės gyventojus greičiausiai būtų ištikęs suvokietintų prūsų likimas.
Audrius Bačiulis klausia savęs ir mūsų: „Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX amžiuje, jeigu ji būtų tapusi karalyste?“
O kaip klostosi likimas tų mūsų likimo sesių, Latvijos ir Estijos, kurios neturi panašios į mūsų ilgos ir painios istorijos, neturi ambicingų prisiminimų, bet neturi ir tuščių klausimų „kas būtų, jeigu“, ramiai kuria savo valstybę nuo tuščio lapo, ir sekasi joms ne blogiau, kaip mums, o Estijai netgi geriau. Beje, nors krikščionybę iš vokiečių rankų jos priėmė anksčiau, nei Lietuva, bet savo raštą, raštiją ir kitus „‚civilizuotus“ tautinės kultūros atributus sukūrė ne anksčiau, kaip Lietuva…
Tačiau, kaip minėjau, esama ir kitų nuomonių, kur kas blogiau vertinančių karalių Mindaugą ir jo darbus, nei mudu su A. Bačiuliu.
Prieš trylika metųelektroninėje žiniasklaidoje paskelbtame straipsnyje Mindaugas vadinamas ne tik išgama, bet ir bailiu, klastingu žudiku, karūną gavusiu mainais į pusę Lietuvos.
Patyčios ir pravardžiavimai – ne argumentai. Priešingai, jie sumenkina netgi tuos faktus, kurie, santūriau išdėstyti, kalba patys už save ir leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie Mindaugą kaip žmogų, kaip asmenybę. Net jei ta nuomonė (ne be pagrindo) būtų anaiptol ne teigiama.
Kai kurie Mindaugo gerbėjai žavisi, kad Mindaugas pats dalyvaudavo ir vadovaudavo mūšiams, o ne stebėdavo juos nuo kalvelės, tačiau, pasak minimo skeptiško straipsnio autoriaus, „istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo“.
Neužmiršta autorius paminėti ir kainos, kurią Mindaugas sumokėjo už karūną. Jau karūnavimo proga kalavijuočiams Mindaugas perleido didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos (Jotvingių žemė), o per sekančius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį, visą Žemaitiją. Visas tas „dovanas” vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo“ pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas būtų paveldėjęs visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių.
O juk visi, besidomintys istorija, žino, kokia ypatingai trapi anais laikais ne tik Lietuvoje, bet ir vadinamose „civilizuotose“ šalyse buvo sosto paveldėtojų sveikata ir kaip lengvai juos ištikdavo netikėtos ir keistos mirtys…
Tai gal Lietuvos valstybės likimui ir nebuvo jau taip blogai, kad Mindaugo palikuonių likimą sprendė ne kalavijuočiai ar kiti svetimtaučiai, o patys lietuviai?
Viena aišku, jog analizuodami karaliaus Mindaugo darbus ir asmenį, tyrinėtojai susiduria su nelengva užduotimi, nes jie iš šiuolaikinių pozicijų ir jau žinodami veiksmų pasekmes, vertina asmenybę, kuri veikė, vadovaudamasi anų, mums praktiškai nepažįstamų, laikų morale ir principais. Juolab, kad nė vienam tų vertintojų neteko savo kailiu patirti, ką reiškia būti karaliumi, kurti ir saugoti valstybę su priemonėmis nesiskaitančių priešų apsuptyje.
Matyt, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, žurnalistas, Virginijus Savukynas į savo paties klausimą, koks žmogus buvo Mindaugas, atsako taip: „Mindaugas buvo savo laikų vaikas./…/ O laikai buvo žiaurūs“.
Kas su tuo ginčytųsi?
Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau toliau pasipila liaupsės, su kuriomis man, žemaitei, turinčiai savo, gentinių „sąskaitų“ su žemaičius išdavusiu valdovu, nelengva sutikti. Bet tenka pripažinti, jog V.Savukynas vykusiai suvedė į vieną mazgą visus palaidus ir prieštaringus Mindaugo – asmenybės ir karaliaus – poelgių galus: „Nežinome, kaip konkrečiai įvyko jo žmogžudystė, tačiau Mindaugas turėjo suprasti, kad viskas, ką jis darė dėl savo giminės, buvo pražudyta jo akyse. Paskutinės gyvenimo akimirkos jam turėjo būti labai skaudžios – ne tik fizine, bet ir dvasine prasme… Paradoksalu, kad Mindaugas, tapęs galingiausiu iš galingiausių lietuvių kunigaikščių, paaukojo visą savo šeimą, jo palikuonys buvo išžudyti. Tai kaina, kurią turėjo užmokėti Mindaugas ir jo sūnūs. Tačiau kai kas išliko – tai Mindaugo sustiprinta Lietuvos valstybė. Nepaisant po jo mirties sekusios suirutės, ji nesubyrėjo, o vėliau tik stiprėjo. Tai svarbiausias Mindaugo nuopelnas. Nors jis dėl to paaukoti turėjo labai daug“.
Tik aš, pavyzdžiui, būtent Mindaugo valstybės tęsinio istorijoje nematau. Buvo mažutė, paties karaliaus po gabalėlį išdalijama karalystė – išaugo didi geografiškai ir galinga kariniu atžvilgiu Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Bet, nesukūrusi savo tapatybės, savo kultūrinių tradicijų ir raštijos, ji sunyko ir ištirpo kitų tautų katile. Liko lietuviai ir žemaičiai, kurie (žemaitiškai) atkakliai vėl ir vėl kuria ir atkūrinėja savo – lietuvišką, o ne vien Lietuvos vardą nešiojančią – valstybę, ir kurie karaliui Mindaugui dėkingi už galimybę švęsti dar vieną valstybinę šventę.
O Mindaugas, žinoma, buvo vienas. Tik mes, ainiai, iš skirtingų kampų jį vertiname. Bet tai mūsų teisė, ar ne?
Vienas iš labiausiai šių eilučių autoriui Gintarui Visockui nepatikusių lietuvių rašytojų romanų – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris”. Slaptai.lt nuotr.
Visai neseniai turėjau įdomų pokalbį su europarlamentaru Algirdu Saudargu. Kalbėjomės jo biure Vilniuje užtektinai sudėtinga tema – apie Europos Sąjungos praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau dabar noriu pacituoti tik tai, ką europarlamentaras atsakė į mano klausimą dėl galimo lietuvių tautos išnykimo ES erdvėse ir platybėse.
Europos Parlamento narys tvirtino, kad minėti klausimai – ar lietuviai ištirps ES – neatlaiko jokios kritikos, nes padiktuoti vadovaujantis siaurais, egoistiniais interesais. ES buvo sukurta ir dabar plečiama, tobulinama ne tam, kad rūpintųsi lietuvių tautos išlikimo tema. Pono A. Saudargo įsitikinimu, lietuvių tautai iškylančius pavojus įveikti turi … pati lietuvių tauta. Jei lietuvių tauta išskydusi, nusilpusi, kaltinti reikia ne Briuselį, ne Strasbūrą.
Algirdas Saudargas, europarlamentaras. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Mūsų tautos išlikimo ir tvirtybės reikalais dera rūpintis Vilniuje. Tvirta, veržli, pasitikinti savo jėgomis, saugojanti istorinę atmintį tauta išliks ir labiau federalizuotoje, ir mažiau griežtoje ES. Europos tvarsčiais lietuvių tautos žaizdų nesutvarstysi.
Maždaug toks buvo pono A. Saudargo atsakymas. Šio straipsnio autoriui nieko kito nebelieka, kaip tik pritarti – užsispyrusi, ambicinga, turinti didelių tikslų tauta išliks bet kokiomis sąlygomis. Akivaizdu ir tai, kad dėl nusilpusio lietuviškumo pirmiausia reikia kaltinti save, nes aplinkinių kaltinimas – neperspektyvus užsiėmimas.
Ir vis dėlto lietuvių tautai per pastaruosius du dešimtmečius kažkas nutiko. Ją sunku atpažinti. Vienokia ji buvo Atgimimo metais, kitokia dabar – pasitinkanti savo šimtmetį, 2018-uosius. Ją tarsi pakeitė. Bjaurioji ragana ją lyg užbūrė – gerą vaiką pavertė neklaužada.
Žinoma, privalu apsidrausti: negalima norėti, kad visi lietuviai brangintų lietuvybę. Tokį vieningumą atmeskime kaip primityvų, neperspektyvų, įmanomą tik žiaurios diktatūros sąlygomis. Tačiau paaiškinkite, iš kur atsirado tiek daug lietuvybę niekinančių lietuvių?! Kas juos tokiais pavertė, kas juos taip išauklėjo, kas juos pastūmėjo tokiai veiklai? Čia vėl įžvelgiu du aspektus. Jei nepriklausomoje Lietuvoje besityčiojančių iš visko, kas lietuviška – pradedant cepelinais ir baigiant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lietuvos partizanais, atsiranda natūraliai, – ne bėda. Matyt, Žemė vystosi pagal savo dėsnius, ir prieš vėją nepapūsi. Bet ar Jums niekad nekilo įtarimų, kad toks judėjimas nepanašus į natūralius postūmius – kažin kokia nematoma jėga nepalankius lietuviams procesus tarsi skatina, stiprina, didina?
Tokios mintys nepaliko ramybėje, kai Vilniaus Karininkų Ramovėje buvo pristatyta Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko dr. Vlado TERLECKO knyga „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“.
Vladas Terleckas. Slaptai.lt nuotr.
Veikalo autorius buvo įsitikinęs, kad Lietuvos praeitis juodinama kryptingai, atkakliai, specialiai. Nes Lietuva ruošiama dvasinei kapituliacijai. Autorius pateikė keliolika ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos partizanų juodinimo pavyzdžių. Kai kurie atvejai – šokiruojantys, sveiku protu nesuvokiami. Juolab kad Lietuva juodinama … mūsų pačių rankomis. Juodinimo darbų imasi ne svetimi, o savi – lietuvių istorikai, lietuvių žurnalistai, lietuvių rašytojai. Beje, šios misijos jie griebiasi noriai, entuziastingai. Jie akivaizdžiausiai vadovaujasi vienpusiu principu: negalima savos istorijos gražinti. O štai nepelnytai juodinti – ne tik pageidautina, bet ir būtina?
Ar daug Lietuvos niekinimo pavyzdžių buvo pateikta susirinkusiems į Vl. Terlecko knygos pristatymą? Įsidėmėkime. Vytautas Didysis – šunsnukis, Kęstutis – nevykėlis karžygys, Margiris – Pilėnų gynėjų žudikas, LDK – atsilikėlių, plėšikų, skurdžių kraštas, lietuvių liaudies dainos – niekam tikusios, Lietuvos partizanai – žiaurūs karo nusikaltėliai, rasistai, Vasario 16-ąją ir Vėlines būtina užgožti šv. Valentino ir Helovyno šventėmis, lenkai neokupavo Vilniaus, o lietuviai neteisėtai užgrobė Klaipėdos kraštą…
Kai visus piktybiškumus sudedi krūvon, kai prisimeni visų Lietuvą menkinusių ir tebemenkinančių istorikų, rašytojų, žurnalistų pavardes, kyla itin liūdna išvada. Ar ne per daug švelnu lietuvius vadinti išskydusia tauta? Mes mirštanti, sunkiai serganti, išsigimstanti tauta. Taip pat nėra tikslu teigti, jog lietuvių tauta ruošiama dvasinei kapituliacijai. Tai kad ji jau paruošta tokiai kapituliacijai, o mes net nepastebėjome, kada ir kaip tai atsitiko.
Lietuvą niekinančių renginių – vis daugiau ir daugiau. Štai neseniai Vilniuje buvo surengta mokslinė konferencija dėl Juzefo Pilsudskio asmenybės. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas savo tekste (iskauskas.lt) pastebėjo, kad minėtame renginyje, kuriame, beje, pirmuoju smuiku griežė oficialios Lenkijos organizacijos, J. Pilsudksis nebuvo traktuojamas kaip Vilnių okupavęs niekšas. Apie lenkinimo padarinius Vilniaus kraštui, apie lietuvių kančias lenkų okupacijos metais taip pat vengta kalbėti. Taigi sveiku protu nesuvokioma: Vilniuje įmanoma surengti Lietuvos sostinę okupavusį karininką teisinančią konferenciją? Kas tai, jei ne dvasinė lietuvių tautos kapituliacija?
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Vienintelis džiugus šiandienos spindulėlis – taurus Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono žestas. Lietuvoje reziduojantis Izraelio politikas ne tik pagerbė legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę oficialiu vizitu, bet ir aiškiai pabrėžė, kad Izraelis vertina Lietuvos laisvės kovas, gerbia mūsų partizanus, o dviejų personų išpuoliai (turimi omenyje Rūta Vanagaitė ir Efraimas Zurofas) yra grynai jų asmeninis reikalas, niekaip neatspindintis oficialios Izraelio pozicijos. Taigi lemtingą atkirtį Lietuvos partizanų vadą šmeižusiems asmenims (Ramanauską-Vanagą sovietų saugumo agentu viešai išvadinusi rašytoja R. Vanagaitė vėliau atsiėmė savo teiginius ir pripažino klaidą, tačiau jos gyvenimo draugas Efraimas Zurofas lietuvį partizaną įtarinėjo prisidėjus prie žydų Holokausto bei žadėjo pateikti tokio nusikaltimo įrodymų, tik nepateikė) sudavė ne Lietuva, ne lietuviai, o Izraelis (tikėkimės, nuoširdžiai).
Taigi negaliu nepadėkoti Izraelio ambasadoriui Amirui Maimonui už viešą, oficialią, demonstratyvią pagarbą Lietuvos partizanams.
Bet tuo pačiu jaučiuosi suglumęs: mums, lietuviams, metų metais pataikavusiems tiek Vyzentalio centro vadovui E.Zurofui, tiek skandalingąjai rašytojai, turėtų būti labai gėda. Juk ilgokai šypsojomės tiems, kurie ne tik šmeižė Lietuvą, bet ir „neatspindėjo oficialios Izraelio pozicijos“. Nors mes tarsi nuoširdžiai manėme, kad nuolaidžiavimas zurofams ir vanagaitėms – privalomas, mat negalima erzinti Izraelio. Pasirodo, oficialusis Izraelis turi kitokią nuomonę nei efraimai zurofai.
Po Izraelio ambasadoriaus pareiškimų privalome tapti drąsesni.
Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
Vilniaus Karininkų Ramovėje buvo pristatyta Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko dr. Vlado TERLECKO knyga „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“.
Veikalo autorius Vladas TERLECKAS įsitikinęs, kad Lietuvos praeitis šiandien juodinama kryptingai, atkakliai, specialiai. Nes Lietuva ruošiama dvasinei kapituliacijai. Autorius pateikė keliolika ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos partizanų juodinimo pavyzdžių. Kai kurie atvejai – išties šokiruojantys, sveiku protu nesuvokiami. Nejaugi jiems nebus duotas deramas atkirtis?
Vl.Terlecko knyga apie tragiškus 1944 – 1953-uosius – vienas iš labai rimtų antausių tiems mūsų istorikams, kurie tendencingai, priešiškai žvelgia į savąją istoriją.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Nusprendė pamiegoti. Bet ar tai reiškia, kad visi lietuviai – girtuokliai ir pesimistai? Slaptai.lt nuotr.
Pesimizmas. „Girtuoklių, savižudžių ir emigrantų šalis: kodėl Lietuvoje karaliauja pesimizmas“ – tokį straipsnį skelbia „RuBaltic“. Na, ir toliau pavaro: du trečdaliai šalies gyventojų mano, kad situacija šalyje blogėja, amerikiečių sociologai priskiria lietuvius prie mažiausiai reiškiančių teigiamas emocijas.
Nors šalies valdžia pasakoja apie ekonominę sėkmę ir gyvenimo lygio kilimą, Lietuvoje karaliauja socialinis pesimizmas, gimdantis rekordinį tiek Europos, tiek pasaulio mastu alkoholizmą, savižudybių skaičių ir emigraciją.
Toliau pasidžiaugiama, kad Rusija geria mažiau už Lietuvą, o ir savižudybių skaičiumi gerokai atsilieka. Ir apskritai, rusofobija Lietuvoje serga daugiausia valdančioji klasė, apsėsta skausmingų prisiminimų apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
O paprasti lietuviai neserga. „RuBaltic“ tiesiai neparašo, bet turbūt turėtume patys susiprasti, kad kaip nors humaniškai ar kitaip eliminavę valdančiąją klasę nustotume gerti, žudytis ir emigruoti. Pirmyn, vergai nužemintieji!
Lietuviams pasisekė: Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ir drąsi, ir griežta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neklusnioji Grybauskaitė. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė palaiko naujas JAV sankcijas prieš Rusiją, net kai oficialūs Briuselio atstovai išreiškė susirūpinimą dėl jų, rašo „Obzor”. Esą visai neseniai Europos Komisija pasisakė, kad JAV projektas gali turėti įtakos ES energetinei nepriklausomybei ir ES pasirengusi imtis priemonių, kad taip neįvyktų.
O mūsų Prezidentė teigia, kad principinė JAV Kongreso pozicija – tai rimtas signalas Rusijai, kad nuolaidžiavimo energetiniams Kremliaus projektams ir kišimuisi į kitų šalių vidaus politiką nebus. Išeina, kad neteisingai sako. Matyt, reiktų nuolaidžiauti Kremliui, nes Briuselis taip liepia.
Politinis kalno griovimas. „Lietuvos sostinės simbolis – mūsų problemų indikatorius“ – tokiu straipsniu Gedimino kalno šlaitų įsitvėrė „Litovskij kurjer“. Pakalbino žymų (?) Vilniaus kultūrologą Valerijų Zubakovą. O šis ir rėžė atsakingai, kad kaltas pasikeitęs klimatas, bet ne išorėje, o galvose tų žmonių, kurie vietoj techninių sprendimų ėmėsi grynai politinių.
Ir nuskuto kalną. Matyt, neturėję specialaus išsilavinimo žmonės, nesusiję su statybomis, kultūros paveldo saugojimu, jų galvose buvę tik „gražūs vaizdai ir preudoistorinės asociacijos“.
Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susidomėjote, kur čia politika? Garsus kultūrologas paaiškina skundimosi „visi vagys“ stiliumi: senus specialistus nuėmė, nes šie paseno, o nauji, matyt, ir institutų nelabai lankė. Biudžeto milijonai buvo iššvaistyti medžių kirtimui, dabar dar milijonai bus iššvaistyti bandymams išsaugoti kalną.
Ir kai kas jau trina rankas, galvodamas, kaip tie milijonai bus „įsisavinti“. Juk sprendimą priims anoniminiai nebaudžiami politikai.
Taip, daug konkrečių faktų apie tai žino kultūrologas. Gaila, kad nė vienu nepasidalino…
Psichinė būklė. Koks gyvenimas Lietuvoje, tokios ir emocijos, – teigia „Litovskij kurjer“, remdamasis „Gallup“ tyrimu, kurio metu buvo įvertinta 142 šalių gyventojų emocinė būklė. Lietuviai atsidūrė tarp tų, kurie mažiausiai parodo teigiamų emocijų. O „Litovskij kurjer“ jau anksčiau rašė, kad Lietuvos gyventojų psichinė būklė – viena blogiausių ES.
Žodžiu, blogai. Turbūt reikia arba emigruoti, arba grįžti. Patys žinote kur.
Vagiame iš latvių. Tęsiama lietuvių ir latvių supriešinimo linija. Anksčiau teigta, kad latviai pateks į lietuvių energetinę vergovę. O praeitą savaitę „Litovskij kurjer“ atrado, kad lietuviai ir vagia iš latvių. Tiksliau, Latvijoje sukasi lietuviškos automobilių vagių gaujos, kurios pavogtus automobilius, savaime suprantama, dažniausiai pervaro į Lietuvą. Toliau parduoda į ES šalis, Rusiją, Tadžikistaną. Bet dažnai ir pačios lietuviškos gaujos jais naudojasi – kitų nusikaltimų atlikimui.
Įklimpome. Lietuva negali baigti Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbų be ES finansavimo ir taip sudaro ekologinio pavojaus riziką savo, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonams, – rašo rusiška „Sputnik.lt“ versija, remdamasi baltarusišku portalu „news.21.by“.
Kol Vilnius visu balsu kaltina kaimynę Baltarusiją dėl Astravo AE statybų, kad ši elektrinė neatitinka saugumo reikalavimų, patys lietuviai nesugeba užbaigti Ignalinos AE uždarymo. Taigi, Lietuva vis dar neatsisveikino su nesaugia branduoline energetika, tad tiek Baltarusija, tiek pasaulio bendruomenė turi daug daugiau priežasčių reikšti pretenzijas Lietuvai, ne Baltarusijai.
Tik priežastis propagandai. Baltarusijos ir Rusijos kariniai mokymai „Zapad 2017“ – tik priežastis propagandai prieš Rusiją ir Baltarusiją, teigia analitiniu save vadinantis portalas „RuBaltic.ru“. Esą, Vakarų šalyse pasirodė daugybė pranešimų, pranašaujančių Rusijos Federacijos įsiveržimą į Baltijos šalis, Ukrainą, tos pačios Baltarusijos okupaciją. Tačiau „RuBaltic“ ramina: į Baltarusiją neatvyksta Rusijos kariuomenė, tik nekalti ekspertai – tiekimo specialistai, ryšininkai, inžinieriai. Tad Vakarų spaudimas – ne racionalus, o emocionalus. Įsukta Vakarų struktūrų propagandinė mašina – nes „visa tai labai patinka politiniams oponentams Baltijos šalyse ir Lenkijoje“.
Reikalauja griežtumo. Rusija turėtų griežtai reaguoti į rusofobijos išpuolius, teigiama „RuBaltic“ straipsnyje, kuriame šnekinamas Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas. Straipsnis pilnas nelabai gudriai apsuktos demagogijos. Esą, respublikoje bandoma perrašyti Didžiojo tėvynės karo istoriją. Rusakalbių piliečių reikalaujama išduoti sovietinių karių išlaisvintojų atminimą. Čia vis apie tą patį NATO filmą apie pokario pasipriešinimo dalyvius.
Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais.
V. Titovas išreiškė gana naują nuomonę: Rusija turėtų griežčiau reaguoti į bandymus falsifikuoti istoriją ir į politinio elito rusofobinius išpuolius. Tačiau paklaustas apie konkrečią situaciją, diplomatiškai suka uodegą: skandalas dėl „miško brolių“, pasak pono (draugo?) Titovo, labai sudėtingas ir nevienareikšmiškas. Rusija, kaip ir Lietuva, turėtų šiuo atveju švelniau reaguoti, tačiau pamiršti apie Baltijos šalių partizanų nusikaltimus negalima.
Į straipsnio pabaigą V. Titovas visai nusiramina, pamiršta, kad kvietė Rusiją griežčiau kovoti su rusofobija. Jo nuomone, į visus ginčytinus ir skausmingus dalykus reikia reaguoti ramiau, nereikia jų paversti absurdu. Istoriją juk visada perrašinėjo…
Štai kur tikras, lankstus politikas!
P.S. Mieli slaptai.lt skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Šiais metais, kaip ir kasmet, tęsdami tradicijas ir minėdami vieną žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pergalių, Lietuvos kariuomenės atstovai dalyvaus Žalgirio mūšio inscenizacijoje Lenkijoje, buvusioje mūšio vietoje. Pasak Krašto apsaugos ministerijos pranešimo, planuojama, kad kovose dalyvaus daugiau nei 1200 riterių, o su pagalbininkais ir stovyklų gyventojais inscenizacijoje bus apie 4500 dalyvių.
Pagrindinė inscenizacijos kova – istorinis Žalgirio mūšis – vyks liepos 15 dieną, 15 valandą vietos laiku. Lietuvai renginyje atstovaus ir kovose dalyvaus Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, vilkintys atkurtais XIV amžiaus elitinių karių šarvais ir viduramžių istorijos ir riterių kovų menų rekonstrukcijos klubas „Viduramžių pasiuntiniai“. Vytauto Didžiojo vaidmenį inscenizacijoje atliks Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius. Šiemet kartu su Lietuvos stovykla renginyje dalyvaus ir rekonstrukcijos klubai iš Ukrainos, skelbiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime. Inscenizacijoje dalyvausiantys kariai ir jų pagalbininkai įsikurs viduramžiškai įrengtoje stovykloje, kur gyvens viduramžių laikotarpio stilistikos palapinėse, naudos tam laikotarpiui būdingus rakandus ruošdami valgį, tvarkydami ginklus ir ilsėdamiesi. Tikimasi, kad renginį kaip ir kasmet stebės daugiau nei 100 000 žiūrovų.
Žalgirio mūšio inscenizacijos Lenkijoje pradėtos rengti nuo 1998 metų. Renginys Griunvaldo lauke sutraukia apie šimtą tūkstančių žiūrovų, jame dalyvauja riteriai iš visos Europos. Nuo 2008 m. Žalgirio mūšio inscenizacijose dalyvauja ir Garbės sargybos kuopos kariai, o nuo jubiliejinių 600-ųjų Žalgirio mūšio metinių, 2010 metais, mūšio inscenizacijoje Vytauto Didžiojo vaidmenį atlieka Lietuvos kariuomenės atstovas majoras D. Mazurkevičius.
1410 m. liepos 15 d. laimėtas Žalgirio mūšis – vienas didžiausių ir reikšmingiausių mūšių. Lietuvai ir Lenkijai suvienijus jėgas pavyko sumušti vieną labiausiai organizuotų priešininkų ir pakeisti visos Europos istoriją. Toks jėgų sutelkimas anuomet buvo tikra strateginė partnerystė, kurios tradicijas abi šalys, bendradarbiaudamos karinėje srityje, dalyvaudamos bendrose operacijose tęsia ir dabar.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama jungtinė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sumušė Kryžiuočių ordiną ir sustabdė du šimtus metų trukusią jo agresiją į Rytus. Dėl šios pergalės buvo nustota puldinėti ir grobstyti Lietuvos kunigaikštystės žemes. Pergalingas Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas, įvykis, sustiprinęs ir iškėlęs Lietuvos autoritetą tarp Europos ir Azijos valstybių.
Mes jau matėme, kad Lietuvos karalystės paminėjimas Krėvos akte dažniausiai būdavo ignoruojamas, šimtmečiais nutylimas arba pakeičiamas kokias nors pakaitalais (valstybė, tiesiog Lietuva ir kt.).
Prisiminus senovę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet visa tai būdavo daroma, kaip sakant, patyliukais, be jokių komentarų ar paaiškinimų, vengiant atkreipti visuomenės dėmesį į Lietuvos karalystės titulą 1385 m. dokumente.
E.Gudavičiui to, atrodo, maža ir jis imasi pagrįsti Lietuvos karalystės titulo ignoravimą ir keitimą visokiais pakaitalais, apkaltindamas A.Andriulį, kad šis, „komentuodamas Krėvos sutartį, remiasi ne originaliu tekstu, o jo lietuvišku vertimu [pateiktu leidinyje „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – V., 1955. T.1, p.72 – A.B.] Tai labai netikslus vertimas“ (ten pat, p. 144).
Visi žinome, kokiomis sąlygomis 1955 m. buvo pradėti leisti šaltiniai lietuvių kalba ir kokie šio leidinio trukūmai, kuriuos dar turėsime progos aptarti. Tačiau įdomiausia, kad išdidžiai kritikuodamas Krėvos akto „labai netikslų vertimą“ sovietmečio leidinyje, nepriklausomos Lietuvos istorikas siūlo ir gina visiškai neteisingą Lietuvos karalystės titulo vertimą.
Atvirai pasakus, man trūksta žodžių trumpai nusakyti chaotišką E.Gudavičiaus lingvistinę argumentaciją, tad pateiksiu vardan šentos ramybės, visą ją ištisai, nes vargu ar galima joje ką nors supainioti arba atpainioti.
Ir taip:
“Tai labai netikslus vertimas: „thezaurus“ reikia versti ne „turtu“, o „lobiu“. Taigi ir išvada [A.Andriulio – A.B.], kad „Jogaila savo turtą nesutapatina su Lietuva, t,y. Lietuvos nelaiko savo turtu“ yra klaidinga: ir lobiai, ir žemės yra Jogailos turtas, kaip rodo to paties Krėvos akto originalus tekstas bei visa feodalinės nuosavybės samprata.
Deja, tai ne vienintelė klaida, kai išvados daromos iš šaltinio blogo vertimo bei neišmanant viduramžių diplomatikos stereotipų.
Vertimo žodžiai „abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos“ taikomi originalaus teksto „regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae“. Čia pažodžiui „regnum „ verčiama „karalyste“. Betgi tai ne vienintelė žodžio „regnum“ prasmė. Juk viduramžiais nebuvo nusistovėjusio (o pradžioje apskritai nebuvo) termino „valstybė“. Plačiau buvo vartojamas „dominium“ (pirmiausiai reiškęs „valdą“; iš jo kilo lenkų „panstwo), tačiau vartotas ir ir „regnum“; „regnum“ reiškė ir „valdymą“. Tokių pavyzdžių nesunku surasti. Galima net nurodyti šiek tiek ir Krėvos aktui analogiškų sakinių, kur Lietuvoje „karaliaujama“, bet greta ir tiksliai pažymimas jos bei Lenkijos rangas. Todėl [mano pabraukta – A.B.] „abi karalystės“, net jei ir vergiškai verstume šį tekstą, tėra stereotipinis išsireiškimas, neturintis politinės reikšmės. Ten, kur susiduriame su pastarąja, pvz., Krėvos akto intutiliacijoje apie jokį Jogailos „karališkumą“ Lietuvos soste nėra ir kalbos“ (p144).
Kaip galima būtų vertinti šitokią „lingvistiškai politinę“ Krėvos teksto analizę?
Pradėsiu nuo to, kas man labiausiai patiko, o būtent nuo pareiškimo apie „vergišką teksto vertimą“, kai lotyniškas „regnum“ verčiamas „karalyste“... Tiesiog pasidarė įdomu, ką pasakytų apie šitokį tiesų šviesų XX a. istoriko pareiškimą garsusis XVIII a. lenkų istorikas, jėzuitas, poetas A. Naruszewicz/ius, rašęs lotynų kalba eiliuotus panegirikus ano meto aristokratams, pačiam karaliui Poniatowskiui, kuris, beje, parūpino poetui Nemenčinės, vėliau Anykščių klebonijas, kada jėzuitų ordinas tapo uždraustas daugelyje Europos šalių.
Juk būtent A.Naruševičius pirmasis savo „Lenkų tautos istorijoje“ pateikė Krėvos akto ištrauką, išvertęs ją į lenkų kalbą…
Ir kokia gėda! Oficialusis Abiejų Tautų karaliaus dvaro istorikas pateikė «vergišką teksto vertimą» :
« przyniesie z sobą pan nasz ksiąže wielki Jagiello wszystkie skarby swoje na podzwigniencie i odzyskanie utrat obu krolewstw Polskieko i Litewskiego »[1]
(pažodžiui: atneš su savim mūsų ponas didysis kunigaikštis Jogaila visus savo turtus abiejų karalysčių – Lenkiškos ir Lietuviškos – galiai pakelti ir nuostoliams atlyginti).
Galima būtų pareikšti, kad Naruszewicz vertė ne iš originalo…
Bet vargiai. Krėvos aktą savo veikale jis cituoja ir verčia, aiškiai pabrėždamas, kad «mes pasirėmeme originalu (My poszllismy za originalaem ; p. 207). >>
Gal garsusis «Lenkų tautos istorijos» autorius prastai mokėjo Krėvos akto originalo kalbą, tai yra – lotynų kalbą ?
Vėl kažkaip neišeina…
Juk Adomas Naruševičius visoje Abiejų Tautšų respubje anksti pagarsėjo, kaip lotyniškai rašęs poetas ir didžiųjų antikos rašytojų Horacijaus ir Tacito vertėjas į lenkų kalbą…
Gal reikėtų prikišti Naruševičiui, kad «neišmanė viduramžių diplomatikos stereotipų“?
Bet vėlgi, visi žino, kad tas pats Naruševičius buvo karaliaus patarėjas istorijos klausimais, turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininko titulą bei pareigas (nuo 1781 m.), sudarė tekstų rinkinį, skirtą antikos politinei istorijai „Historia polityczna państw starożytnych od pewnego towarzystwa napisana“ ir t.t…
Dar galima būtų pareikšti, kad Naruševičius, matyt, buvo koks didis Lietuvos patriotas ir stengėsi išgarsinti senovės Lietuvą, versdamas Krėvos aktą su Lietuvos karalytės titulu …
Nors vargu, jei prisiminsime, kad būtent Naruševičius padėjo paskutiniajam Lenkijos karaliui Augustui Poniatovskiui rašyti 1793 m. gegužės 3 d. Konstitucijos projektą, tos pačios Konstitucijos, kurioje Lietuvos vardas liko net nepaminėtas…
Kas gi čia išeina?
Negi oficialusis Abiejų Tautų Respublikos istorikas A. Naruševičius, savo meto intelektualinės aristokratijos atstovas, ėmė ir pateikė tėvynainiams ir ainiams “vergišką” Krėvės akto vertimą?
Deja, deja…
Naruševičiaus vertimas iš lotynų kalbos į lenkų kalbą buvo ir lieka be priekaištų, verčiant “regnum” į “krolewstwo”, nors Krėvos akto pastraipa apie abi – Lietuvos ir Lenkijos – karalystes jau seniai nepatiko lenkų istorikams ir šiandien, atrodo, netinka jų vergiškiems pasekėjams Lietuvoje.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors jiems toli iki XVIII a. erudito, kuris ne tik taisyklingai išvertė punktą apie abi karalystes, bet numanydamas savo meto skaitytojų abejones dėl Lietuvos karalystės, komentaruose, be kita ko, primena, kad “Livonijos kryžiuočiai 1367 m. sutartyje su Algirdu ir Kęstučiu vadina juos karaliais, idant atskirtų nuo kitų žemesnių dux/u (od innych pomnieszych dukow) – Pacem latrunculorum inter nos et Olgerden ac Kiejstutn fratres reges Letoviaes. Tie patys [livoniečiai – A.B.] sutartyje su Jogaila 1380 m. tą patį karaliaus titulą jam duoda. – Pacem et et treugas ordinari fecimus inter nos et terram nostram et magnum regem Letotoviae Jagallonem. – Ab istis vero pace et treugis rex Kiejstut etc. – 1385 m.” (p.203). Primena A.Naruszewicz ir Dubysos sutartis (1385 m.), kur Jogaila taip pat tituluojamas didžiuju Lietuvos karaliumi (Cum inclyto Jagalone magno rege Litvanorum etc.).
Kitas dalykas, kad XVIII a. istorikas neturi atsakymo, kodėl karaliais buvo tituluojami ir Algirdas, ir Kęstutis, ir Jogaila. Jis tik iškelia du spėjimus: „Atrodo, kad Jogaila, o ir jo tėvas Algirdas jau mąstė apie karalių titulus, o gal jiems popiežius tai žadėjo, kaip anksčiau Kęstučiui“ (op. cit., p. 203).
Šiuo atžvilgiu A. Naruszewicz laikosi mūsų jau aptartos (žr. IV knygos dalį) lenkų tradicijos ir tikėjimo, kad karaliaus titulas pasiekiamas tik su katalikišku krikštu ir popiežiaus palaimininimu.
Lietuvos karalystės iždo klausimas Krėvos akte
Tradicinėje istoriografijoje, kiek pastebėjau, Lietuvos karalystės iždo klausimas Krėvos sutartyje ne tik kad nesvarstomas, bet ir neminimas.
Iš dalies tai susiję, mano manymu, su visos Krėvos akto pastraipos apie abi karalystes ignoravimu, nutylėjimu arba mūsų apžvelgtu perdirbinėjimu verčiant iš lotynų kalbos į lenkų, vėliau – į lietuvių ir kt. kalbas.
Prisiminkim pastraipos lotynišką tekstą: In huius rei robur, evidentiam et firmitatem idem Jagalo dux magnus promittit, universos thezauros suos ad recuperationem defectuum regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae, ponere et exhibere et hoc, nisi eadem domina Ungariae filiam suam Hedvigim reginam Poloniae praenarratam sibi matrimonialiter copulavit.
Net rimčiausiuose praeities ir dabarties lietuvių istorikų veikaluose šis akto punktas dažniausiai lieka net nepaminėtas arba nesvarstomas (žr.: A.Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje – 1936, p. 106; Z.Kiaupos, J.Kiaupienės, A.Kuncevičiaus Lietuvos istorijoje – 1995; p.145; E.Gudavičiaus Lietuvos istorijos I tome – 1999, p. 163; akademinėje Lietuvos istorijoje, III t. – 2011, p.544; ir kt.).
Tuo tarpu būtent šis punktas Krėvos akto tekste itin svarbus ir laukia atidžios analizės viduramžių teisės kontekste. Nesu istorikas nei teisininkas, bet būčiau linkęs manyti, kad Krėvos akto visas sakinys „promittit… copulavit“, vertas atidesnio dėmesio.
Ir vėl pradėkime nuo tikslių ir netikslių vertimų problemos, kuri aiškiausiai išryškėjo mūsų svarstytoje teisės žinovo A.Andriulio ir istoriko E. Gudavičiaus polemikoje.
Jau aptarėme „abiejų karalysčių“ tikslius ir netikslius vertimus, panagrinėkime ne mažiau svarbų segmentą „universos thezauros suos … ponere et exhibere“.
E. Gudavičius prikišo A.Andriului, kad šis be reikalo pasitiki žodžio thesauros vertimu į „turtas“. Istoriko nuomone, „thesaurus“ reikia versti ne „turtu“, o „lobiu“, kaip teikia 1951 m. išleistas „Lotynų-lietuvių kalbų žodynas“ (Vilnius).
Iš to patikslinimo E.Gudavičius išveda kitą, jau principinį priekaištą, esą A. Andriulio „išvada, kad „Jogaila savo turtą nesutapatina su Lietuva, t.y. Lietuvos nelaiko savo turtu“ yra klaidinga: ir lobiai, ir žemės yra Jogailos turtas, kaip rodo to paties Krėvos akto originalus tekstas bei visa feodalinės nuosavybės samprata“ (ten. Pat., p.144).
Vertimo požiūriu „lobis“, deja, nė kiek negeresnis variantas už „turtą“.
Mano galva, čia turime ne šiaip sau bendrinės lietuvių kalbos taikymo bendriniam lotynų kalbos žodynui problemą. Manyčiau, kad šis sutarties punktas slepia savyje specifines viduramžių terminijos prasmes.
Jas nelengva atsekti, kadangi senosios graikų kalbos Tezauro (θησαυρός – lobis, lobynas) sąvoką XIX a. buvo pasisavinę kalbininkai, sudarinėję įvairių sričių žodynus. O kalbos tezaurų triumfą, ko gero, nulėmė pirmieji XVIII– XIX a. sandūroje pasirodę Vakarų Europoje senovės indų garsaus sanskritinio tezauro vertimai. Beje, ir sanskrito tezauras, sukurtas III–IV a., atitiko senovės graikų sąvoką. Jis vadinosi Amarakoša, kas reiškė autoriaus Amaro (sanskrit. – Nemirtingojo) sukauptą košą, tai yra – žodžių lobį, dėžutę, rinkinį. Dalykiški europiečiai netrukus prikūrė įvairių terminologinių tezaurų, kuriuose telkė vienos ar kitos srities terminus, tarpusavyje susijusius žodžius (sinonimus, antonimus ir pan.). Ši tradicija savaip atsispindėjo ir mūsų dažnai cituojamo Lietuvos istorijos šaltinių rinkinio pavadinime, kurį surašė dviejų tomų sudarytojas Skarbiec…
Viduramžiais tesaurus reiškė daug paprastesnį ir konkretesnį dalyką, o būtent – pinigų, brangenybių, dokumentų ir pan materialinių brangenybių ir vertybių saugyklą. Kaip rašo „Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija“ sudarytojas, lenkų istorikas ir etnografas Zigmantas Gliogeris (Zygmunt Gloger, 1845 – 1910), rinkęs medžiagą, beje, ir Lietuvoje savo XIX a. kelionėse laiveliu Nemunu nuo Gardino iki Kauno ir nuo Kauno iki Jurbarko[2], nuosavus tesaurus viduramžiais ir vėliau „turėjo „karaliai, kunigaikščiai, turtingi žmonės ir bažnyčios“. Saugyklų forma kito ir visados priklausė nuo savininko: kartais tai buvo patikimai metalu apkaustytos dėžės, o kartais atskiri sutvirtinti pastatai, primenantys koplyčiais, ir žinoma, valdovų turtų saugyklos, įrengtos patikimose patalpose. Idant skaitytojas galėtų lengviau įsivaizduoti, apie ką šnekama, pateiksiu iš „Senosios Lenkijos enciklopedijos“ paskutiniojo Gediminaičių dinastijos atstovo Žygimanto Augusto tesauro aprašą:
„Iš visų Lenkijos karalių pats turtingiausias pagal brangenybes buvo Žygimantas Augustas Jogailaitis. Vyskupas Kamerynas pasakoja apie jį, esą „labai mėgęs brangenybes. Parodė man savo rinkinius paslapčia, nes nenorėjo, kad lenkai sužinotų, kiek jų turi. Slaptame kambaryje ant stalo buvo padėta 16 užrakinamų skrynelių, visos pilnos brangenybių. 4 iš jų įvertintos 200 000 skudų, jam atiteko po motinos mirties, 4 nusipirko karalius už 550 000 skudų, tarp jų – skaidriai raudonas rubinas, kažkada priklausęs imperatoriui Karoliui V, už 80 000 skudų. Likusios skrynelės paveldėtos iš protėvių: jose begalė brangenybių, rubinų, smaragdų, deimantų, kurių kaina iki 300 000 auksinių skudų. Tas lobynas viršija savo verte Venecijos ir popiežių lobynus. Sidabro, be indaujos, lobyne iki 30 000 grivinų ( 150 centnerių), tarp jų – meistriško darbo sidabrinės vonios, fontanai, neregėto dydžio laikrodžiai su statulomis, vargonai, ąsotėliai, padėklai, taurelės, paauksuotos taurės, dovanotos karaliui karūnavimo proga“.
Visos tos vertybės po karaliaus mirties išsisklaidė beveik be pėdsako. Buvo apkaltinti ponai Mniškai (oskarżano panów Mniszków), kad nemaža lobyno dalis atsidūrė pas juos“[3].
Atsakingas už tesauro, lobių saugyklos, prižiūrą bei tvarkymą žmogus, pasak ZYGMUNT GLOGER buvo vadinamas tesaurariuju, arba lenkiškai skarbnik, tai yra – „pareigūnas, kuris pono turtus renka ir saugo. Piastų dvaruose jau buvo lobių saugyklos. 1237 m dokumente yra pateiktas lenkiškas pareigūno pavadinimas „skarnik“, o 1291 m. dokumente – lotyniškas thesaurarius. Jogailaičių laikais „skarbnik“ buvo titularinė įstaiga […] Lietuvoje „didžiuoju thesaurariuju (skarbnikem wielkim“ buvo vadinamas lietuviško lobyno Vilniuje saugotojas“ (ten pat, IV t., skarbnik). Kadangi kiekvienas kunigaikštis turėjo savo dvare kokią nors savo lobių saugyklą, į kurią buvo kraunami mokesčiai ir duoklės, dvaro thesaurariaus (podskarbiego) pareigybė buvo viena iš seniausių Piastų Lenkijoje (ten pat, Podskarbiowie).
Jei prisiminsime, kad Abiejų tautų respublikoje buvo penki „podskarbie“ – du didieji: Lenkjos ir Lietuvos, du valdovų rūmų – lenkų ir lietuvių, o penktas – prūsiškose žemėse, manau, bus aišku, į kur aš lenkiu: mes kalbame apie valstybinius iždus ir iždininkus.
Manau, kad šitokiame istoriniame kontekste ir derėtų analizuoti Krėvos akto punktą apie Jogailos universos thezauros suos.
Vedybinėje Krėvos sutartyje abiems pusėms didžiai svarbus turėjo būti Jogailos turtų saugyklos, kitaip sakant – Lietuvos iždinės likimo klausimas ir, manau, neatsitiktinai, jis stovi pirmuoju dalykiniu akto punktu, pirmiau už visus kitus, nors, kaip sakiau, istoriografijoje jis dažniausiai net neminimas, tarsi visus istorikus būtų užhipnotizavęs minėtas žodis „applicare“…
Lenkų pusei negalėjo nerūpėti Gediminaičių iždinės turtų klausimas, tačiau ir lietuvių pusei, kuriai atstovavo Jogaila ir jo broliai bei pusbrolis Vytautas, ne mažiau svarbu, manyčiau, buvo tiksliai išsiaiškinti ir surašyti Gediminaičių iždinės turtų likimą po Jogailos vedybų su Jadvyga.
Štai čia mes ir matome Krėvos sutartyje užfiksuotą kompromisinį sprendimą: Jogailos teisė į Gediminaičių iždinės turtus privalo būti aukojama ir naudojama (ponere et exhibere) abiejų karalysčių – tiek Lenkijos karalystės, tiek Lietuvos karalystės reikalams. Nusakyta ir sąlyga, kad šita Jogailos teisė ims galioti tik po to, kai Jogaila ir Jadvyga suguls į vedybinį guolį ir tokiu būdu užbaigs vedybinės sutarties įkūnyjimą.
Pastaroji sąlyga, manyčiau, atsirado neatsitiktinai: ir jaunosios pusė (lenkiškoji bei vengriškoji), ir jaunikio lietuviškoji pusė jau gavo gerą pamoką iš Jadvygos sutuoktuvių su vokiečių hercogu Vilhelmu dramatiškos istorijos, kuri kaip tik tuo metu buvo triukšmingai aptarinėjama ir Europos dvaruose, ir popiežaius kurijoje. Nei lenkai, nei lietuviai nenorėjo nieko panašaus, tad Krėvos akte buvo sudėti, kaip sakoma, visi teisinių kauzulių žaibolaidžiai.
Galima būtų manyti ir teigti, kad šiuo Krėvos sutarties punktu buvo numatyta ir užfiksuota atskirų Lietuvos ir Lenkijos iždų būtinybė, kurią teigė ir gynė visi be išimties Lietuvos valdovai iki pat Abiejų Tautų Respublikos panaikinimo po 1791 m. gegužės 3 konstitucijos priėmimo, kur naujai paskelbtoje Lenkijos karalystėje jau neliko net Lietuvos vardo nei ankstesnio statuso. Beje, net po to Lietuvos didikai nepasidavė ir privertė Lenkijos pusę papildyti skubotai ir mažuma balsų priimtą 1791 m. gegužės 3 konstituciją atskirų aktu „Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymu“ (Zaręczenie wzajemne obojga narodow).
Šis aktas įstatymiškai „garantavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bendrose iždo ir Karo komisijose tiek pat narių, kiek turėjo Lenkija, o naujoje Policijos komisijoje – trečdalį. Nustatyta, kad Iždo ir Karo komisijų vadovai paeiliui bus Lenkijos ir Lietuvos piliečiai. Iždo kasa liks ir Lietuvoje. Paliktas Lietuvai ir Iždo teismas“.[4]
Gal kai kam pasirodys, kad nėra jokio ryšio tarp Krėvos akto teisnių punktų ir mano paminėtų vienų iš paskutiniųjų valstybinius Lenkijos ir Lietuvos santykiius įstatymiškai įtvirtinančių dokumentų. Ir vis dėlto esu linkęs manyti, jog struktūrinės reikšmės klausimas dėl Lietuvos iždo likimo dviejų valstybių unijose buvo keliamas nuo pat pradžių jau Krėvos akte ir jame užfiksuotas, kaip nauja Jogailos teisė ir pareiga naudoti Gediminaičių iždinės išteklius ne tik Lenkijai, kurios karaliumi Jogaila tampa po vedybų su Jadvyga įkūnijimo, bet ir Lietuvos karalystei, kurią jis paliks, įsikurdamas Lenkijos karalių rūmuose.
Neatsitiktinai, ko gero, būtent šį Krėvos akto punktą perpasakodamas Dlugošas jau visiškai atvirai falsifikavo sutarties tekstą, kuriame neliko ne tik abiejų karalysčių, bet ir pačios Lietuvos paminėjimo, pateikiant visai kitokį punkto aprašymą, atseit Jogaila „pažada, kad atveš į Lenkijos karalystę visus savo lobius (universos thezauros suos) kartu su paveldėtais iš tėvo ir senelio lobiais, ir juos panaudos išimtinai Lenkijos karalystės naudai“ (Jan Dlugosz, 1385 m.,p.189).
Įdomi Krėvos akto „interpretacija“, bet galbūt neverta stebėtis, kai paaiškėja vardan ko taip įdomiai „interpretavo“ būtent šį sutarties punktą garbusis Krokuvos kanauninkas ir Jogailos sūnų auklėtojas Janas Dlugošas.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.06.20; 09:00
(Bus daugiau)
[2] Z. Gloger, Dolinami rzek. Opisy podróży wzdłuż Niemna, Wisły, Bugu i Biebrzy… – Warszawa, 1903; lietuvių kalba: Nemunu: upių slėniais, 1992.
[3]Encyklopedia staropolska ilustrowana Encyklopedia staropolska ilustrowana (Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija), 4 t. 1900–1903 m., 7 leid. 1996 m.
[4] Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės. Istorijos bruožai. – Vilnius, 2010, p.299
Vytauto laiškuose atsakoma aiškiai: Lenkijos valdovas vis dažniau nustojo derinti savo politiką su Lietuvos valdovu, ir štai pasekmės Lenkijai tarptautinėje arenoje:
“Bet kas gero Jums ir karalystei iš to išeis, ak varge! pajusite!..“ (1429, gegužės 3 d.).
Lietuvos istoriografijoje, kiek pastebėjau, įprasta interpretuoti aptariamus laiškus daugiau emociniame, taip sakant, įžeisto Vytauto ir lietuvių bajorų pažeisto orumo lygmenyje, mielai cituojant sakinius apie tai, kad lietuvius ypač įžeidė
„tas skirsnis, kurį aptikome minėtoje Jūsų pasiuntinybės rašto [Romos karaliui Žygimantui I Liuksemburgiečiui] kopijoje, būtent: karūnavimosi atveju minėti [lietuvių] bajorai, pasitikėdami tokiu autoritetu ir garbe, gali išdrįsti po mūsų mirties išsirinkti tokį karalių, kokio norės, neatsiklausę Jūsų Lenkijos baronų…“.
Be abejo, Lietuvos karaliaus savarankiško rinkimo Lietuvoje teisė ypač rūpėjo lietuvių bajorams ir pačiam Vytautui, ir lietuvių pasipiktinimas suprantamas. Tačiau tai tik dalinis Vytauto keliamos problemos klausimas, kurį jis, beje, buvo numatęs išspręsti ir be jokio lenkų baronų sutikimo ar nesutikimo (žr. priedas 1).
Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytauto testamentinių laiškų patosas ir tikslas, kaip man atrodo, ne titulai ir ne statusai, o judviejų su Jogaila valdomų valstybių likimas, kurio sėkmės garantas yra abiejų valdovų nuo seno puoselėtas bendras abiejų valstybių valdymas, nuolat asmeniškai tariantis ir priimant lemtingus sprendimus.
Laiškuose yra aiškiai išskirta vienos valstybės dviejų dalių terminija „Jūsų karalystė“ (Lenkija“ ir „Mūsų pusė“ (Lietuva). Dėl Lietuvos Vytautas ramus:
„Kitų naujienų neturime, išskyrus tai, kad mūsų pusėje didžiai ramu, taika, ir girdime vien gera“ (1429, gegužės 24).
Didžiausią nerimą Vytautui kelia dramatiški politiniai įvykiai Lenkijos kaimynystėje: husitų sukilimas Čekijoje ir karas žemėse aplink Lenkiją. Lietuvos valdovo nuomone, Jogaila nebesitaria su Vytautu aktualiausiais tarptautiniais klausimais, pasiduoda pašalinių patarėjų įtakai, vadinamajai „naujai Lenkijos tarybai“, kuri iš esmės pairusi ir nebeatlieka savo vaidmens Lenkijoje, pasidavusi vienos grupuotės (kanclerio Jano ir priešiško Vytautui Piotro Šafrancų) diktatui:
„…ko tik tie Šafrancai nori ar pataria, Jūs taip ir darote, ir jų patarimai nusveria, niekuomet neatmetami. Jie taip įprato elgtis, kad nepaiso visuotinių krašto susirinkimų, nenorėdami juose dalyvauti, o jei kada atvyksta, tai tik susirinkimo pabaigoje, kitiems prelatams ir baronams išeinant, ir tuomet visus prelatų ir įtakingesniųjų tarybos narių apsvarstytus ir nutarus sprendimus patys vieni pakeičia ir kitaip apverčia“.
Iš teksto akivaizdu, kad Vytautas turėjo Lenkijos ponų taryboje ir net karaliaus miegamajame savo patikimas „akis ir ausis“:
„O jei kartais [Šafrancai] į susirinimą atvyksta, nenori su kitais tartis, bet laukia, kol kiti išeis, tuomet tučtuojau žengia į Jūsų miegamąjį, pasiryžę su Jumis svarstyti taip, kaip jie nori. O jei, priešingai, jie atvyksta į tarybą, tai tasai pakambarinis sėdi atokiai, įsispraudęs į miegamojo kampą, niekam nepritardamas. Kitiems tarybos nariams iš miegamojo išeinant, jis, pirmiausia pripuolęs prie Jūsų, šnibžda į ausį tol, kol visa, kas tarybos narių buvo nuspresta, pakeičia ir kitaip apverčia. O Jūs paklūstate jų patarimams ir dedatės į širdį, tuos laikydami vertingiausiais, kurie privertė paniekinti mūsų ir ir baronų patarimus. Juk mes jums naudingiau galėtume patarti…“
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Algimantas Bučys
Vertindamas Lenkijos politiką aktualiausių to meto įvykių kontekste (o Šafrancai buvo husitų, kovojusių su Žygimantu I ir visa katalikškąja Europa šalininkai, Lietuvos valdovas pateikia Lenkijos valdovui savo diagnozę:
“Visame krikščionių pasaulyje auga nemaža Jūsų ir Jūsų karalystės nešlovė“, stengiasi perspėtį Jogailą apie „Jums ir Jūsų karalystei iš to kilsianti pavojų“.
Kitaip sakant, Vytautui skaudu ir rūpi, kad tarp jo ir Jogailos didėja savitarpio nesupratimo plyšys.
Galima būtų manyti, remiantis tradiciniu Lietuvos istoriografijos lietuvišku kanonu, esą Vytautui rūpi tik kuo greitesnis Lietuvos atsiskyrimas nuo Lenkijos, tik Lietuvos valstybinės nepriklausomybės deklaravimas ir siekimas.
Tuo tarpu paskutinieji Vytauto laiškai Jogailai liudija, kad didžiausią nerimą Vytautui prieš mirtį kėlė rūpestis išsaugoti didingą Gediminaičių dinastijos idėją: plėsti Lietuvos valdas ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, prijungiant prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, Lenkijos karalystę, ir bendromis lietuvių bei lenkų karinėmis pajėgomis sutriuškinti agresyvųjį Vokiečių ordiną, jau kelis šimtmečius nuožmiai puolusį ir kolonizavusį slavų ir baltų žemes.
Kuomet Vytautas rašė Jogailai savo paskutinius laiškus, Vokiečių ordino sutriuškinimas (1410 m.) jau buvo praeityje, dabar svarbiausias klausimas buvo dviejų lietuvių sutartinai valdomų dviejų valstybių likimas. Vytauto nuomone, sėkmingą likimą tuometinėje karų ir diplomatinių klastų draskomoje Europoje galėjo lemti tik glaudus, laiko išbandytas ir vienintelis patikimas abiejų valdovų bendradarbiavimas, neįsileidžiant jokių pašalinių poveikių ir įtakų.
Gediminaičių idėjos sužlugdymas
Deja, sprendžiamoji Valdžia jau slydo iš senstančio Jogailos rankų „Jo karalystėje“. Lemtingi sprendimai nebepriklausė nuo senuko karaliaus, kuris net apsiverkdavo žeminamas vyskupo Z.Olesnickio, net laiškai jo vardu, kaip jis atsiprašė Vytauto, būdavo parašomi be jo žinios…
Grandiozinis abiejų Gediminaičių projektas ėmė nebetekti vienijančios ir vieningos abiejų valdovų – Jogailos ir Vytauto – galios. Tarsi numatydamas Abiejų Tautų Respublikos žlugimą po kelių šimtų metų, Vytautas diagnozuoja grėsmingą situaciją:
„To mes iš jūsų nesitikėjome. Tai, kas tik tarp mūsų galėjo būti išdėstyta, paskelbėte svetimoms šalims, nors buvo daugybė galimybių mums per pasiuntinius pranešti. Mylimas broli! Kiek tik ir kokių tik nesutarimų ir nedermių tarp mūsų iškyla, abu tarpusavyje suderiname, bet pagal tą taisyklę šito nepadarėte“ ( 1249, vasario 17).
Mums šiandieną būtų daugiau negu naivu norėti, kad kažkas po Vytauto ir Jogailos mirčių galėtų pratęsti ar bent išgelbėti dviejų genialių politikų Gedimno anūkų geopolitinį istorinį projektą.
O vis dėlto ir šiandien atsiranda norinčiųjų reanimuoti Gediminaičių idėją. Deja, dauguma politinių dabarties projektų primena greičiau nostalginius norus gyventi praeities didybės palaimoje ir viltyje. Tie bandymai nūnai įgauna tiesiog priešingas prasmes, kuomet šiuolaikinių geopolitinių ir politizuotų istorijos projektų (pvz., Intermarium[1]) kūrėjai nori žūtbūt išlaikyti Lietuvą ir Latviją slaviškos (lenkų arba rusų) tradicinės geopolitinės įtakos zonoje.
Vienas iš konkrečių dinastinės Gediminaičių idėjos padarinių Jogailos ir Vytauto veikloje buvo galutinis Lietuvos valstybės statuso pakitimas iš Lietuvos karalystės į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kuri tik XV a. įgavo savo titulinį vardą ir teisinį pamatą.
Kitaip sakant, savo tyrime mes nuėjome netrumpą kelią, apžvelgę Lietuvos valdovų titulatūrą rusinų, rusų, lenkų, vokiečių ir lotynų istoriniuose šaltiniuose, ir galime tik patvirtinti pradžioje (II knygos dalis) išdėstytą lenkų istoriko J.Adamso ir lietuvių istorikės Loretos Skurvydytės išvadas:
1)iki Jogailos persėdimo į Lenkijos sostą, pasak paties J.Adamus išretintų žodžių, „Titulo „Wielkie Księstwo’ [lietuviškai būtų „Didžioji Kunigaištystė” – A.B.] tais laikais iš viso neaptinkame… Ir tiktai 1430 m. galima jį pirmą kartą užfiksuoti”;
2)„Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ (L.Skruvydaitė).
3)„Todėl akivaizdus anachronizmas yra šnekėjimas apie „Wielkie Księstwo litewskie” (”Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę”) anais laikais, tai yra – iki XV a. pirmųjų dešimtmečių“ (Jan Adamus).
Vytauto karūnavimo ceremoniją, kaip žinome, sąmoningai sužlugdė Lenkijos vyskupas Olesnickis ir jo intensyvios 1430 m. intrigos. Po Vytauto mirties abi sąvokos tampa tradicija: „Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi „Magnus Dux Lythwaniae, Russiae, etc.“ Valstybė, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis esąs, tame pačiame akte vadinama Magnus Ducatus Lithuaniae et Russiae.“ (L.Skurvydaitė).
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
XIII šimtmetyje prasidėjusi teritorinė Lietuvos valdovų užkariaujamų žemių plėtra pirmiausia į Rytų Europos kraštus (dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas) XIV amžiuje apsivainikavo didžiausios visoje Europoje valstybės sukurimu.
Mes vėliau atskirai aptarsime tą keistą dilomatinės viduramžių retorikos manevrą, kurio dėka XIII a. Lietuvos karalystę nuo XIV a. pražios imta vadinti kunigaikštyste, nors ir su paguodžiamu pompastiniu epitetu – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai atskiras diplomatinis epizodas Lietuvos istorijoje.
Betgi nepriklausomai nuo, kaip imta vadinti nuo XIV a. pradžios Lietuvos karalystę (o ją lenkų kronikose, kaip matysime, imta vadinti ne tik Dižiąja Lietuvos kunigaikštyste, bet ir žymiai paprasčiau – naująja Lenkijos karalystės provincija), joks didžiulės valstybės pavadinimas negalėjo pakeisti jos imperinės struktūros ir tipologijos, kurią ne taip seniai aptarė ir įrodė Z.Norkus savo studioje „Nepasiskelbusi imperija“. Lietuvos istorikai, tikėkimės, ilgainiui atskleis ir išaiškins visą diplomatinės istorijos procesą, pavertusį rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos karalystę, o vėliau ir Lietuvos „nepasiskelbusiąją imperiją“ eiline kunigaikštyste, nors ir su minėtu epitetu „Didžioji“.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuo tarpu mums svarbu pabrėžti, kad būtent du gediminaičiai XIII a. pabaigoje galutinai įjungė Lietuvos viduramžių valstybę į Rytų ir Vidurio Europos arealą, padovanoję pasaulio geopolitikams dar vieną valstybinės struktūros idėją. Mes ją vadinsime Gediminaičių idėja, nors lenkai iki šiolei vadina Jogailaičių idėja (Idea Jagiellonska), susiedami tiktai su Jogailos dinastija ir tuo susiaurindami ir net sugriaudami pačios idėjos kilmę bei paskirtį.
Turiu galvoje genialų ir vis dėlto, kaip šiandien žinome, per daug rizikingą dviejų Gediminaičių – Vytauto ir Jogailos – strateginį sumanymą prijungti prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, o būtent – tuometinę Lenkijos karalystę.
Mano spėjimu, idėjos pamate glūdėjo karaliaus Gedimino politinis credo: plėsti Lietuvos karalystės ribas ne tik ir ne tiek ginkluotais užkariavimais, bet ir senoviniu, gerai išmėgintu visoje Europoje dinastinių vedybų keliu.
Puikiai suprantu, kad ši hipotezė tiesiogiai kertasi su Lenkijos kronikose ir istoriografijoje šimtmečiais skelbta fantastine teorija, esą milžiniška Gediminaičių Lietuva svajojo ir veržėsi prisiglausti („amžiams prisišlieti“) prie anuomet mažytės ir susikaldžiusios Lenkijos, kurią valdė svetimšalis Vengrijos karalius, o po jo mirties – tarpusavyję besipešantys regioniniai didikai.
Iš visos tos ilgaamžės istoriografinės mitologijos vis vieną nuolatos kyšo, kaip yla iš maišo, esminis sveiko proto klausimas, kurį labai aiškiai suformulavo įžymus lenkų istorikas H.Lovmianskis (Henryk Łowmiański, 1898 – 1984) savo studijoje „Jogailaičių politika” (Polityką Jagiellonów), kuri buvo parašyta dar tarpukario Lenkijoje, bet cenzūros uždrausta spausdinti ir išleista tik 1999 m. jau po istoriko mirties.
Istoriko klausimas, prilygstantis žinomos pasakos herojaus šūksniui „O juk karalius nuogas!“, skambėjo taip:
„Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“[1].
Tą patį sveiko proto klausimą lenkiškajam istoriografijos kanonui kėlė ir ukrainiečių istorikas Gruševskis, susiejęs pagrindinį Krėvoje pasirašytą Jogailos piršlybų aktą su visų pasirašiusiųjų brolių (Skirgaila, Kaributas, Lengvenis) ir pusbriolio Vytauto vieninteliu sumanymu: „pasiekti Jogailai Lenkijos karūną“[2].
Vytauto dalyvavimas Krėvoje (1385 m. rugpjūčio 14 d.) patvirtinant piršlybų sutartį gali atrodyti keistokas po visų tų išdavysčių, neteisybių, netekčių ir skriaudų, kurias jis buvo patyręs iš Jogailos šeimos nuo pat savo įkalinimo ir tėvo Kęstučio nužudymo (1382 m. rugpjūčio 15 d.) toje pačioje Krėvos pilyje.
Tai tik viena iš mįslių Lietuvos istorikams, jei prisiminsime dar vieną, gal pirmąją mįslę, kurią pateikė būsimiems istorikams jaunasis Vytautas, dalyvaudamas slapta nuo Kęstučio vadinamoje Dovydiškių „medžioklėje“, kur buvo pasirašyta mūsų jau minėta išdavikiška Jogailos sutartis su Vokiečių ordino magistru prieš Kęstutį. Naivu manyti, kaip mėgina vienas kitas istorikas, gindamas Vytauto vardą, esą jaunas Kęstučio sūnus dalyvavo medžioklėje, bet nenutuokė, kas iš tikrųjų vyksta Dovydiškėse.
Panašių mįslių galima prisimninti daug daugiau, tačiau rūpi ne jų kiekis, o esmė: visus sunkiai mums suprantamus Vytauto poelgius nuolatos žymėjo gana glaudus, tegu ir slaptas sutarimas ir net bendradarbiavimas su Jogaila.
Ką tai galėtų reikšti, jei Lietuvos istorigrafijoje turime kalnus literatūros apie jaunojo Vytauto kovas su Jogaila dėl savo tėvonijos, valdžios ir t.t.?
Dviejų Gediminaičių strateginis bendradarbiavimas
Mėgindami spėti Jogailos ir Vytauto bendravimo ir prieštaravimų mįsles, galėtume, mano galva, mažiau spėlioti iš „istoriografinės kavos tirčių“, o pasiklausyti paties Vytauto, kuomet jis savo ilgo ir audringo gyvenimo pabaigoje prisiminė ir įvertino savo ir Jogailos santykių esmines nuostatas.
Turiu galvoje priešmirtinius Vytauto laiškus Jogailai. Mano nuomone, tai didingi, daugelį Lietuvos karalystės likimo paslapčių paaiškinantys dokumentai, kurio tekstas ir reikšmė, atrodo, taip ir liko deramai neįvertintas politinės Lietuvos istorijos aprašinėtojų ir aiškintojų. Taigi dar kartą grįžkime prie istorinių šaltinių, įsiskaitykime į vienus iš paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai, kuriuos galima būtų pavadinti dvasiniu Vytauto Didžiojo testamentu.
Vytautas diktuoja pirmąjį laišką (1429, vasario 17) jau po Lucko suvažiavimo (1429, sausis), kuriame įvyko lemtingas lenkų delegacijos susikirtimas su Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi šalininkais, demonstratyviai išvykstant iš Lucko ir išsivežant Lenkijos karalių Jogailą, ką tik pritarusį Vytauto karūnavimi[3].
Neįtikėtina, bet Vytautas nei skundžiasi, nei priekaištauja Jogailai dėl lenkų sužlugdytos Vytauto karūnavimo idėjos bei tvarkos, kurią pasiūlė suvažiavime dalyvavęs Šv. Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmuntas I Liuksemburgietis.
Priešingai, galbūt užgniaždamas ameninę nuoskaudą ir interesą, Vytautas rašo, jog esminis dalykas ir savotiška valstybinė tragedija yra ne karūnos klausimas. Pasak jo, ne jis pats, o imperatorius „pradėjo bylą dėl karūnos, apie kurią, Dievas liudininkas, anksčiau nieko nežinojome nei galvojome, nei jokiu žodžiu neprasitarėme“. Rašoma, be abejo, išlaikant visą valdovo orumą pagal ano meto korespondencijos etiketą. Tačiau paklausykime, ką Vytautas siekia pranešti Jogailai;
„…kai Jo šviesybė [Žygimantas I Liuksemburgietis, trumpai anuomet vadintas Romos karaliumi] primygtinai į mus dėl jos [karūnos bylos] kreipėsi, atsakėme šitaip tardami: „Pone Karaliau! Apie šią bylą niekuomet jokiomis aplinkybėmis nesame mąstę, ją reikia gerokai pasvarstyti, ypač kad esame įprate spręsti kartu su Lenkjos karaliumi ir t.t., mūsų broliu, ir be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“.
Mano galva, pastaroji frazė yra tikrasis raktas į valstybinių Jogailos ir Vytauto santykių istoriją nuo pat jaunystės iki žilos senatvės. Tai strateginis raktas, kurį, be abejo, įvairiais metais pakeisdavo skirtingi taktiniai rakteliai, kurių stverdavosi Jogaila arba Vytautas savo asmeniniais interesais.
„Karūnos byla“ čia Vytautui tarsi ne itin rūpi, tad „kuomet Ponas Romos Karalius pasakė norįs pats dėl tos bylos su Jūsų šviesybe kalbėtis, atsakėme: “Tebūnie tai Jūsų valioje. Mes dėl to visai nesukame galvos“.
Toliau Vytautas primena Jogailai, kad
„kitą rytą, eidami kaip paprastai pas Jūsų šviesybę, susitikome Poną Romos Karalių su šviesiausiąja savo gyvenimo palydove, stovinčius tarpduryje prie laiptų, kur turėjome eiti. Jie mūsų laukė, ir jis tarė: „Naktį pas mus buvo Ponas Lenkijos karalius, su kuriuo tarėmės apie tą reikalą [Vytauto karūnavimą Lietuvos karaliumi]. Jis tam pritarė“. Paskui jis pridūrė: „Eikime pas jį kartu su ponia Karaliene“. Tą ir padarėme. O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos karalius pradėjo kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą. Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam [Vytauto karūnavimui] pritariate ir tuo džiaugiatės“.
Toliau nuskamba gana netikėti laiško žodžiai:
„Mes lietuviškai Jums tarėme:“Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais ir baronais, ir mes panašiai padarysime“.
Netikėtumas čia toks, kad Vytautas staiga prabyla lietuviškai, nekreipdamas dėmesio į šv. Romos imperatorių ir jo žmoną, kurie, be abejo, negalėjo suprasti, ką Vytautas kalba Jogailai. Viena vertus, tai gana netikėtas poelgis imperatorių poros akivaizdoje, kadangi ne itin derinasi su dvaro etiketo normomis. Atrodo, Vytautas nelabai norėjo rodyti kokią ypatingą pagarbą pompastikos mėgėjui Zigmantui I.
Kita vertus, čia turime dar vieną nuorodą į labai artimus Vytauto ir Jogailos santykius, kumet jiedu naudodavosi aplinkiniams vokiečiams ir lenkams nesuprantama lietuvių kaba, norėdami apsitarti itin svarbiais reikalais ar planais, kurių neturėtų girdėti pašalinės ausys. Plačiai žinomas ir dažnai istorografioje minimas atvejis, kuomet Vytautas su Jogaila, ruoždamiesi lemtingam Žalgirio mūšiui, pereidavo į pokalbį lietuvių kalba, kad aplinkiniai nesuprastų, ką numato ir nusprendžia abu lietuviai valdovai.
Tas Jogailos ir Vytauto paprotys, kurį galime vadinti paprasčiausiu manevru apsikeičiant ypač slapta informacija ir konfidencialiomis žiniomis, ne kartą užfiksuotas šaltiniuose, nes, matyt, nustebindavo aplinkinius klausytojus.
Mums gi čia svarbu pabrėžti, kad Jogaila su Vytautu nuo seno turėjo ne tik savo daugiau ar mažiau slaptus ketinimus bei planus, kuriuos savaip užšifruodavo lietuvių kalbos žodžiais, nesuprantamais kitiems pokalbio dalyviaims.
Nežinome ir vargu ar sužinosime, ką pamanė ponas Romos Karalius ir jo „šviesiausioji gyvenimo palydovė“, staiga išgirdę Jogailos miegamajame nesuprantamus Vytauto žodžius Jogailai ir tokį pat nesuprantamą jiems Jogailos atsakymą, bet, kita vertus, kodėl mums tai turėtų rūpėti…
Visas tolimesnis šio ir kitų paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai emocinis ir diplomatinis patosas nukreiptas į vieną pagrindinį Vytauto priekaištą, o greičiau – lemtingą Lietuvos valdovo Vytauto įspėjimą Lenkijos valdovui Jogailai: „mielas broli“, jeigu mes tvarkysime Lietuvos ir Lenkijos reikalus nesitardami, tai yra sulaužydami mūsų prisiimtą ir gal abipusiai prisiektą principą „be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“, pasekmės bus liūdnos mudviejų valdomoms valstybėms.
Kodėl liūdnos Lenkijai?
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.01; 06:18
[1] Henryk Łowmiański.Polityka Jagiellonska., Poznan, 2006, p. 60
Pirmą kartą Lietuvos karalystei teko, mano manymu, dramatiškai gyventi be karaliaus, kai 1263 m. buvo nužudytas karalius Mindaugas kartu su dviem savo sūnumis.
Pagal kraujo ir paveldėjimo teisę Lietuvos sostas turėjo atitekti vieninteliam likusiam gyvam Mindaugo sūnui Vaišvilkui, bet kol pirmasis mums žinomas lietuvių vienuolis Vaišvilkas sugrįžo į etninę Lietuvą ir atsikovojo tėvo sostą, praėjo nemaža laiko.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia dar nelaimė – kaimynas ir net giminaitis rusinų kniazius Levas, Haličo ir Voluinės karaliaus Danilo sūnus, klastingai nužudo 1268 m. Vaišvilką.
Paslaptingai pradingsta ir Vaišvilko vietininkas Lietuvos karalystei rusinas Švarnas, Vaišvilko sesers vyras ir karaliaus Mindaugo žentas, kuriam Vaišvilkas, nusprendęs grįžti į vienuolyną, pavedė valdyti Lietuvos karalystę vasalo teisėmis.
Lietuva vėl liko be karališkos valdžios.
Tad pirmasis šaltinių daugmaž paliudytas bekaralmetis Lietuvoje aprėptų neilgus tarpsnius:
1) uzurpatoriaus Treniotos valdymas nuo 1263 m. rudens iki karalaičio Vaišvilko grįžimo į Lietuvos karaliaus sostą 1264 m., ir
2) nuo karaliaus Vaišvilko grįžimo į vienuolyną 1267 m. vasarą iki Traidenio „valdymo Lietuvoje pradžios“ 1268 m. (pagal A.Dubonį[1]) arba iki 1269 m., kai Traidenis (pagal E. Gudavičių) „paveržia valdžią iš Švarno“[2] .
Visos datos čia, be abejo, apytikslės ir ligi šiolei skirtingai nurodomos įvairių istorikų knygose.
Taigi, po Mindaugo žūties stojo pirmasis mums žinomas interregnum periodas, kuris lieka gana nenuosekliai kol kas išaiškintas, nors ir čia pabaigoje iškyla energinga karaliaus Traidenio figūra, su kuria siejamas galingos Lietuvos monarchijos atstatymas[3].
Toliau matėme (žr. II ir V knygos dalis) Gediminaičių karališkos dinastijos iškilimą ir klestėjimą iki antrojo ilgojo interregnum periodo.
Dinastijų kova XIV a. pabaigoje, beje, jau turėjo precedentų ir pirmosios kartos Gediminaičių dinastijoje. Geriausias Gedimino epochos žinovas S.C.Rowellas yra atkreipęs dėmesį į keistą paties Gedimino pasirinkimą skiriant savo įpėdiniu anaiptol ne vyriausią sūnų, o Jaunutį:
“Pasirikimas atrodo keistas, nes paskutiniais valdymo metais Gediminas artimiausiai bendravo su Rusioje įsikūrusiais sūnumis – Polocką valdžiausiu Narimantu Glebu ir Vitebsko Algirdu. Todėl ir stebina, kad jis nepasirinko šių sūnų savo įpėdiniais“[4].
Keistą Gedimino pasirinkimą istorikas paaiškina valstybiniais pasitraukiančio valdovo sumetimais:
„Labai tikėtina, kad šiedu kunigaikščiai įnirtingai varžėsi ir tai įtikino Gediminą nerizikuoti patikėjus jiems imperiją“ (ten pat).
Taigi galima spėti, kad dinastinės valdžios perėmimo teisėje Jogaila ir jo motina, „didžioji karalienė“ Julijona galėjo, kaip matysime, remtis Gedimino laikų precedentu, kai aukščiausią valdžią gauna anaiptol ne vyriausiasis valdovo sūnus.
Kitas dalykas, kad vyresni už Jogailą didžiojo karaliaus Algirdo sūnūs nenorėjo taikstytis su jaunylio atėjimu į Gedimino ir Algirdo sukurtos imperijos sostą.
Sudėtingoms Gedimino dinastijos trečiosios kartos kovoms dėl aukščiausios valdžios po Algirdo mirties nemažos įtakos turėjo ir ankstesnė sudėtinga aukščiausios valdžios struktūra, kurioje greta Algirdo visados stovėjo įspūdinga jo brolio Kęstučio figūra.
Gediminaičių dinastijos ištakose nusistovėjusi sosto paveldėjimo pagal testamentą tvarka susilaukė rimto išbandymo…
Po Algirdo mirties Lietuvoje prasidėjęs aukščiausios valdžios krizės periodas vertinamas ir įvardinamas įvairiai.
Tradicinėje Lietuvos istoriografijoje (A.Šapokos redakcija) įvardinamas kaip „politinė krizė Lietuvoje 1377 – 1384 metais“[5], o tarybiniais laikais – „LDK politinė krizė“ ir dar aptakiau – E.Gudavičiaus veikale ( I t., 1999), kaip „XIV a. devintojo dešimtmečio krizė“[6].
Kaip ten bebūtų, Lietuvoje tuo laikotarpiu vyko tipiškos Vakarų Europai karališkų dinastijų tarpusavio varžytinės dėl karaliaus sosto, ir visiškai teisus, mano galva, Mečislavas Jučas, kuris naujausiame savo istorinės sintezės veikale visą tą laikotarpį įvardino „Dinastijų kovos (1379 – 1384)“[7]. Tiesa, M.Jučas ir čia tebesilako tradicinės istoriografijos įtvirtinto slaviško Lietuvos valstybės titulo „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“, kuris, kaip žinome, atsirado tik XV a. pradžioje.
Taigi – dinastijų kovos, pasak istoriko, vyko „dėl didžiojo kunigaikščio valdžios“, tarsi Gediminas ir jo sūnus Algirdas iki tol nebuvo turėję „karaliaus“ ir „didžiojo karaliaus“ titulų.
Informacijos šaltinis– Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Jau rašėme portale Slaptai.lt, kad 2017-ųjų kovo 29-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip svarbi ir reikšminga data. Būtent tada Vokietijos archyvuose buvo aptiktas vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų – Vasario 16-osios AKTAS.
Į Lietuvos istorijos puslapius garbingai įrašyta ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Liudo Mažylio pavardė. Būtent jis Berlyno archyvuose atrado lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyto Vasario 16-osios Akto originalus. Visi dokumentai puikiai išsilaikę.
Bet šis atradimas išryškino keletą negražių tendencijų Lietuvos istorijos baruose. Kad prof. L.Mažyliui labai pavydima, paaiškėjo dar Vilniaus oro uoste, kur jo pasitikti … neatvyko Lietuvos istorijos instituto vadovai, o iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atėjo tik vienas.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos spaudoje pasipylė itin daug komentarų, samprotavimų, kurių autoriams sunkiai sėkėsi slėpti savo priešiškumą, pagiežą.
Labiausiai pavydas apėmė istoriką Alfredą Bumblauską. Vieno pokalbio metu jis sunkiai tramdė pyktį.
Pavyzdžiui, tvirtino pasitikįs tik „archyvų liūtais“ (suprask, prof. L.Mažylis nėra „archyvų liūtas“), svarstė, kodėl šį atradimą pražiopsojo jo gerbiami „archyvų liūtai“ (jei originalą rastų jo bičiuliai – tada viskas būtų gerai?), nesusivaldęs prof. L.Mažylį pavadino „tipu“ (ateina „tipas“, kurio nesu girdėjęs)…
Dabar, šiek tiek nurimus aistroms, jau galima susigaudyti, kodėl Lietuvos istorikų bendruomenė būtent tokia. Vienas iš variantų, – tai ne tik pavydas, kurį istorikams profesionalams sukėlė istorijos mėgėjo sėkmė. Priežastys – rimtesnės.
Jas taikliai apibūdino žurnalistas Audrius Bačiulis leidinyje „Lietuvos žinios“. Jo tvirtinimu, visa Lietuva pamatė, ko verta toji tituluota, iš valstybės biudžeto išlaikoma, ordinais apkabinėta, tarybose ir komisijose posėdžiaujanti Lietuvos istorikų bendruomenė, lyginant ją su Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesoriumi, laisvalaikiu mėgstančiu kolekcionuoti ir medžioti istorinius artefaktus.
Kaip tvirtina žurnalistas A.Bačiulis, šie įvykiai išryškino tapatybinį konfliktą tarp Vasario 16-osios „smetoniškos Lietuvos“ aristokratų ir sovietinės Lietuvos į mokslus pakylėtų prasčiokų, savo sovietinę neapykantą „smetoniškai Lietuvai“ dangstančių Gegužės 3-osios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija.
Šiandieninė Lietuva susiskaldžiusi į dvi Lietuvas. Vaizdžiai tariant, vieni iš mūsų mano, kad lietuviai – Karalių Tauta (maždaug taip mus vadino popiežiai tuoj po Žalgirio mūšio), o kiti įsitikinę, jog Karaliais gali būti tik tos tautos, kurios trukdė lietuvių įsigalėjimui prie Baltijos jūros krantų.
Liūdna, bet tenka pripažinti: mūsų profesionalai istorikai archyvuose dažniausiai ieško tik to, kas aktualu jų moksliniams darbams, o ne dalykų, kurie gyvybiškai svarbūs valstybei. Ypač blogai, kai mūsų istorikai puola rašyti mokslinius darbus, kurie labiau reikalingi ne Lietuvai, o jos konkurentėms, bet kokia kaina siekiančioms sumenkinti lietuviškuosius žygius.
Oponentai mus puola, primeta savąsias tiesas, priverčia imtis darbų, kurie mums ne patys svarbiausi, – o mes vis noriau pasiduodame jų užgaidoms. Mes nesiginame. Net nesvarstome, kaip galėtume gintis nesusipykstant su kaimynais ir partneriais.
Štai Vokietijos istorikas dr. Kristofas Diekmanas (Christophas Dieckmannas) iš Fritz Bauer instituto Frankfurte prie Maino prieš keletą metų išleido 1600 puslapių veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941 – 1944“, kurioje, sprendžiant iš delfi.lt duoto interviu, – gausu tendencingų išvedžiojimų. Vokiečių istorikas priekaištauja lietuviams, kad mes Antrojo pasaulinio karo metais per mažai priešinomės okupacinei vokiečių valdžiai, naikinusiai žydų bendruomenę. Istorikas perša nuomonę, kad karo metu vokiečių kareivių Lietuvoje nebuvo itin daug, todėl lietuviai, jo manymu, turėjo ir galėjo drąsiau priešintis. Vokiečio istoriko įsitikinimu, negausus vokiečių kariuomenės kontingentas nebuvo pajėgus imtis rimtų represijų prieš lietuvius. Tik pamanyk: vos kelios dešimtys lietuvių inteligentų buvo ištremta į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Anokios čia represijos. Regis, nepaminėta net 1944-ųjų Pirčiupių kaimo tragedija, kai buvo sudeginti visi šio kaimo žmonės.
O delfi.lt žurnalistas Mindaugas Jackevičius, kalbindamas šį žinovą, būtinai užrašo šokirojantį pavadinimą: „Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių“. O man gėda, kad lietuvis, pakrikštytas Lietuvos Karaliaus vardu, toks primityvus. Man gėda, kad būtent vokietis mums priekaištauja. O ką veikėte jūs, vokiečiai, kai leidote fašistams įsigalėti Vokietijoje? Aiškus bandymas kitų sąskaita sumažinti savo nusikaltimų naštą.
Galvoje kirba sudėtingas klausimas – ginčytis su tokiu vokiečiu ar nutylėti jį? Negalima pamiršti svarbios aplinkybės: šiandien mus nuo galimos Rusijos okupacijos saugo būtent vokiečių kareiviai. Tad gal toji vokiečių istoriko 2011-aisiais dienos šviesą išvydusi knyga specialiai prisimenama būtent dabar (ir tai daro įtakingas portalas), kai Lietuvoje dislokuoti vokiečių tankai? Juk Kremliaus melas, kad į Lietuvą atvykęs vokiečių bataliono vadas yra KGB agentas, – neprilipo. Ir vargu ar prilips. Tokius grubius akibrokštus, įskaitant ir pranešimus, esą Lietuvoje dislokuoti NATO kariai prievartauja lietuvaites, mes jau sugebame atpažinti.
Čia labai praverstų asmeninėje Facebook paskyroje paskelbtas žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentaras: „Mūsų politikai, diplomatai krūpčioja, tūpčioja bei atsiprašinėja nuo kiekvieno nusikosėjimo, kuris reikšmingai pasiunčiamas jų adresu. Nes nežino faktų, nesupranta istorinio konteksto, todėl daro klaidas. Štai VSD apdairiai įspėjo apie lemtingas pasekmes, kurias gali sukelti melagingai eskaluojama „žydšaudžių” tema. O tuo metu Lietuvos ambasada Baltarusijoje maloningai suteikia tribūną Rūtai Vanagaitei (parašiusiai tendencingą knygą „Mūsiškiai“) kalbėti visiškus niekus ir faktiškai kenkti Lietuvai tokiu mastu, kokiu nepajėgia pakenkti nei Diukovas, nei Zurofas“.
O kur dėti Lenkijos prezidento patarėjo Przemyslavo Žuravskio vel Grajevskio lenkiškame leidinyje „Gazeta Polska“ išdėstytas mintis, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi … slavų valstybė, kurioje tik žemaičiai ir aukštaičiai buvo tikri baltai? Istorikas, kurio nuomonė traktuojama kaip itin artima Lenkijos vadovams, perša subjektyvią lenkų atsiradimo Lietuvoje istoriją. Jis neigia, kad Vilnius, kurį 1920 – 1939-aisiais okupavo Lenkija, buvo baltiškas miestas. Kaip patartumėte pasielgti dėl lenkiškų priekaištų? Nusižeminti, nusišluostyti apspjaudytą veidą ir kantriai tylėti vardan europietiško solidarumo, vardan strateginės partnerystės? Tik tiek mokame, tik tiek sugebame?
O kur dėti istoriko Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“ – juk 2-ąjame jo tome į Lietuvos pokario pasipriešinimą žvelgiama daugiau sovietinėmis nei lietuviškomis akimis. Ir vėl tylėti? Grupelė patriotų rengėsi rimtoms diskusijoms. Bet iš didelio debesies – maža lietaus. Mirtina tyla. Nejaugi mūsų patriotai pabūgo sudėtingų diskusijų?
Ir vis dėlto privalome demaskuoti ne tik iešmininkus bei pėstininkus, bet ir tikruosius ideologus, kuriems, ironiškai tariant, privalu pasakyti „AČIŪ“ – už seniai, kryptingai, atkakliai į lietuvio sąmonę brukamas saviniekas.
Teisus politologas Vytautas Sinica, liūdnai pareiškęs: „Kas tik dabar nepateikia Lietuvai sąskaitų? Kas tik netingi. Kadangi mato, kad valdžia silpna, net istorijos nemoka, su viskuo sutinka, kas tik pareiškia pretenzijas griežtesniu tonu“.
Sutinku, savikritiškumas, – daugiau stiprybės nei silpnumo požymis. Būtent todėl ir keista: savo stiprybę „būti savikritiškais“ demonstruoja tik lietuviai. Akivaizdu, kad savikritiškumas nepriimtinas nei vokiečiams, nei lenkams, nei žydams. Ką jau kalbėti apie rusus! Jie nenori būti tokie stiprūs, principingi ir sąžiningi kaip lietuviai?
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.
Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?
O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?
Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?
Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.
Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.
Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.
Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.
Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.
Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.
Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.
Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?
Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.
Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.
Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).
Galima būtų manyti, kad Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus korespondencijos tekstai atspindi tiktai pradinę derybų stadiją, kai šnekama apie Gedimino galimą atsivertimą į katalikybę ir dar neatėjo metas kalbėti apie karaliaus karūną.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet atkreipkime dėmesį, kad tekstuose nešnekama ir apie karūnavimą.
O juk tai labai svarbus karaliaus atsivertimo ir krikšto momentas. Neveltui visų laikų Lietuvos istorikai tiek daug yra rašę apie Mindaugo ir jo žmonos karūnas ir atkakliomis komparatyvistinės analizės pastangomis mėgino atkurti Mindaugo karūnavimo ceremoniją pagal katalikiškąjį karalių vainikavimo formuliarą[1].
Gedimino atveju apie tai nešnekama – tyli ir istoriniai šaltiniai, ir, žinoma, istorikai, mintantys rašytiniais šaltiniais.
Kodėl?
Atsakyti tenka, mano manymu, labai aiškiai: derėtasi ne dėl Lietuvos karaliaus titulo ar karalystės statuso (tai nekvestionuojama), o dėl Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimo į katalikų tikėjimą.
Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimas į katalikų tikėjimą – štai Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus derybų objektas, labai aiškiai suformuluotas paties Jono XXII. Savo laišką (1324.V I.1) Gediminui popiežius pradeda tituliniu kreipiniu „Žymiam ir didingam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiam karaliui“ ir išreiškia savo nuomonę dėl dviejų Gedimino laiškų (1322 m. vasarą ir 1323 m. gegužę?). Popiežius primena karaliaus Gedimino išsakytus dalykus bei prašymus ir duoda aiškų atsakymą:
“Taigi mes drauge su minėtaisiais broliais reikiamu atidumu apsvarstę tiek pirmąjį, tiek antrąjį laišką, tokį laišką su tais pačiais broliais tinkamu dėmesiu ištyrę, Visagalinčiam Dievui Tėvui, iš kurio gauna pradžią visos gėrybės, kurio rankoje yra karalių širdys ir kurio kiekvienam norui paklūsta viskas be jokio prieštaravimo, dėkojame visais būdais už tai, kad šventosios dvasios malonė savo skaisčiais spinduliais, matyt, apšvietė tavo dvasios akis ir parodė tau katalikiškosios tiesos kelią, kad tavo karališkoji išmintis išganingai grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs, nors paskui nuo jo atkrito ir su didele sau žala nusmuko į senąją klaidą, kaip tavo laiške paminėta“ ( M.Ročkaus vertimas[2]).
Trumpai tarus, popiežiui rūpi, kad Gediminas jo valdomoje karalystėje „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“ (ac ostendisse tibi viam catholice veritatis, ut regalis providencia reformet salubriter fidem ipsam catholicam, quam predecessor tuus predictus cum suo regno susceperat“).
S.Rowellas pateikia savąjį šios frazės vertimą į lietuvių kalbą:
„Šventosios Dvasios dėka Tėvas nušvietė tavo vaizduotę savo šviesos spinduliais ir parodė tau katalikiškos tiesos kelią, idant karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“ (dok. 41).
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mano galva, abu vertimai neprieštarauja vienas kitam, tik išryškina įvairius frazės niuansus. Vienu atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“. Antru atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“.
Taigi abiem vertimo atvejais akivaizdu, kad korespondencijos objektas yra karaliaus katalikiško krikšto reikalas, o ne karaliaus titulo ar karalystės statuso gavimas ar suteikimas, apie ką nė neužsimenama.
Kodėl Gediminas nebuvo gundomas „karūnos blizgesiu“?
Turime ne vieno tradicinio istoriko mėgiamą hipotezę, esą ir Mindaugas, ir Gediminas, ir Kęstutis būdavo anuomet gundomi katalikiškai krikštytis ne vardan paties krikšto, o vardan karališkos karūnos.
Tačiau istorijos veikaluose ir vadovėliuose išpopuliarinta gundančio „karūnos blizgučio“ hipotezė neturi jokios atramos Jono XXII ir Gedimino korespondencijoje.
Abiems neakivaizdinių derybų ar korespondentinio disputo dalyviams rūpi suderinti savo skirtingus interesus, kurie neturi nieko bendra su gundančiu „karūnos blizgesiu“.
Gediminas pirmasis buvo išdėstęs popiežiui savo interesą su konkrečiu pagalbos prašymu ir konkrečiu pasiūlymu iš savo pusės:
„O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes , kaip ir kiti krikščionių karaliai (sicut ceteri reges christiani) , esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti katalikų tikėjimą (et fidem catholicam recipere), kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent minėtasis magistras ir broliai“.
Gedimino pasisiūlymas priimti katalikų tikybą, atidžiau analizuojant tekstą, yra grynai pragmatiškas teisiniu požiūriu: prašydamas Romos popiežiaus globos ir apsaugos nuo Vokiečių ordino savivalės bei smurto, Lietuvos karalius puikiai supranta, jog tokios globos galima susilaukti tiktai atsidūrus Romos Bažnyčios jurisdikcijoje, taigi praneša, jog yra pasiruošęs visuose dalykuose paklusti Romos popiežiaus jurisdikcijai ir atsiversti į katalikų tikėjimą.
Popiežius Jonas XXII taip pat neslepia savo svarbiausio intereso:
„…mes tikimės, kad išsipildys mūsų ir pačios Bažnyčios didelis ir [tikrajam gyvenimui] naudingas troškimas, jei matysime, jog ta pati Bažnyčia didėja augant gausiems palikuonims ir įvairioms pagonių tautoms, to paties tikėjimo saugojamoms, sueinant į vieną mielą Kristui tautą, kuri gyvena Viešpaties namuose“.
Vardan to Romos popiežius pažada Lietuvos karaliui savo pagalbą:
„…kreipeisi pagalbos dėl anksčiau išvardytų minėtuose pirmame ir antrame laiškuose skundų prieš minėtus magistrą ir brolius, mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo […] mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje, be kurios tinkamai nepagerbiamas taikos Kūrėjas.
Betgi būdamas puikus ir prityręs juristas Jonas XXII iškelia ir pažado įvykdymo sąlygą.
Katalikiškas pagonių karaliaus krikštas – pagalbos sąlyga
Apaštalų sosto pagalba bus suteikta tiktai tuomet, jei Gediminas atsiduos Apaštalų sosto jurisdikcijai ir tik po to, kai priims iš Romos katalikišką krikštą (quod nostrum et ipsius ecclesie subire in illis iudicium non recusas et imploras auxilium confidenter, eius obediencie te submittens, […] te post suscepcionem eiusdem fidei ad gremium eiusdem ecclesie redeunte“.
Minėti du vertimo variantai šią neakivaizdinio tarimosi sąlygą pateikia vėlgi su nevienodais griežtumo ir aiškumo niuansais.
S.Rowelas teikia tarsi atsargesnį vertimą:
„mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo, jog neatsisakai tuose dalykuose paklusti mūsų ir tos pačios Bažnyčios sprendimui ir drąsiai prašai pagalbos, atsiduodamas tai pagalbai, tau priėmus tą patį tikėjimą ir į tos pačios Bažnyčios glėbį sugrįžus, mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui“ ir t.t.
M.Ročkos atliktas ir galbūt L.Valkūno patikrintas vertimas skamba aiškiau:
„[atsižvelgdami] į tai, kad neatisakai priimti tuose reikaluose mūsų ir pačios bažnyčios sprendimo, paklusniai jam nusilenki ir su pasitikėjimu prašai pagalbos, mes, po to, kai tu priimsi tikėjimą ir sugrįši į bažnyčios globą, tam magistrui ir broliams savo laišku nurodysime“ ir t.t. ( p.107).
Kitoje savo laiško vietoje popiežius dar kartą pakartoja savo pagalbos sąlygą:
„post tue felicis conversionis auspicium adeo favorabilis iusticie plenitudinem ac defensionis presidium tibi tuisque natis et regno exhibere proponimus“.
Abu vertimai niuansuoja popiežiaus pažadų įvykdymo sąlygą:
Pirmasis:
„… po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“ (S.Rowellas, 2003)
Antrasis:
„…mes , gavę tavo laimingo atsivertimo ženklą, prižadame tau, tavo vaikams ir karalystei įvykdyti tokios palankios teisybės pilnybę ir taip saugiai ginti, kad tu, kuris mus ir minėtuosius mūsų brolius kardinolus, kaip pradžioje sakoma, drauge su savo vaikais išsirinkai tėvais, vertai galėsi džiaugtis tokių tėvų pasirinkimu ir tuo, kad mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje radai tai, ką buvai tikėjęs rasti tėvo ir motinos pagalboje“ (M.Ročka, 1966, p. 109).
Gan detaliai, įvairiais aspektais aptarinėti popiežiaus ir karaliaus laiškus, mano manymu, verta jau vien todėl, kad Jono XXII ir Gedimino korespondencijos juridiniai aspektai, sakyčiau, atsiduria Lietuvos istoriografijos tolimiausiame plane, jeigu iš viso atsiduria, nustelbti įvairiausių paties krikšto pažado ir netesėjimo interpretacijų, grindžiamų politinėmis hipotezėmis arba moraliniais išvedžiojimais.
Mums gi svarbiausia Gedimino titulo ir valstybės statuso klausimas, kurio galutiniai aspektai, papildantys popiežiaus laiškus, yra dėstomi popiežiaus legatų pasiuntinių pas Gediminą ataskaitose.
Popiežiaus legatų pasiuntiniai pas Lietuvos karalių (ad regem Lethowie)
Visą derybų su Romos kurija chronologiją yra glaustai išdėstęs lietuvių istorikas Mečislovas Jučas:
„Nuo pirmojo [1322 m. vasara] Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII iki jo atsakymo praėjo beveik dveji metai. Per tą laiką įvykiai vertė Gediminą pakeisti savo ankstesnį nusistatymą. Turime užrašytą be galo gražų ir nepaprastai gyvą Rygos pasiuntinių pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais. Popiežiaus legatai atkeliavo į Rygą 1324 m. rugsėjo 22 d. Jie nevyko į Vilnių, o pasiuntė pasiuntinius – Rygos pranciškonus pasiteirauti, ar Gediminas nepakeitė savo nuomonės.
Vadinasi, kažkoks įtarimas jau buvo kilęs. Iš Rygos pasiuntiniai atkeliavo į Vilnių 1324 m. lapkričio 3 d., šeštadienį. Gediminą jie rado savo menėje – in aula sua. Kadangi buvo vėlus vakaras, Gediminas tą dieną jų nepriėmė. Lapkričio 4 dienos, sekmadieno, rytą jie išklausė šv.Mišias pas Vilniaus pranciškonus.[…] Po pietų Lietuvos valdovas kartu su 20 žmonių taryba priėmė Rygos pasiuntinius […] Lapkričio 5 d. Gediminas pasiuntė pas Rygos pasiuntinius vieną savo tarybos narį kalbėtis dėl Vilniaus [ taikos] sutarties. Lapkričio 6 d. valdovo vertėjas nuvedė rygiečius pas pranciškonus, kur buvo valdovo įgaliotinis su tarėjais[…] Rygos pasiuntiniai dar tikėjosi slaptai susitikti su Lietuvos valdovu, bet jis rytojaus rytą atsisakė juos priimti, nes esą susitinkąs su totorių pasiuntiniais. Prieš išvykdami į Rygą, pasiuntiniai prašė tarybos paveikti Gediminą, kad jis atsakytų raštu Rygoje esantiems popiežiaus legatams. Bet jis to nepadarė. Pasiuntiniai iš paties Gedimino išgirdo neigiamą atsakymą dėl jo krikšto.[…] Lapkričio 25 d. pasiuntiniai grįžo į Rygą. Juos lydėjo įtakingas lietuvis, antrasis pagal įtaką valstybėje po Gedimino – secundus post regem. Jis dar kartą laidavo legatams, kad Gediminas liks su savo tėvų tikėjimu. Pasiuntiniai, buvę Vilniuje, tą pareiškimą patvirtino“[3].
Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas” iliustraciją.
Kaip matome, didžiąją 1324 m. lapkričio dalį Romos popiežiaus legatų pasiuntiniai praleido Vilniuje, bendraudami su Gedimino tarybos nariais, įgaliotiniu ir tarėjais, su pačiu Gediminu, su jo vertėjais, su Vilniuje gyvenančiais pranciškonų vienuoliais, su dominikonu vienuoliu Mikalojumi, kuris priklausė valdovo tarybai ir kt.
Reikia manyti, jog pasiuntiniai turėjo pakankamai laiko ir progų susipažinti su situacija Gedimino sostinėje ir net jo artimiausioje aplinkoje, kuomet Gediminas, priėmęs atvykusius pasiuntinius savo menėje, pirmiausia pasiūlė jiems po kelionės pailsėti, būti geros ir džiaugsmingos nuotaikos“ iki rytdienos derybų…
M.Jučas tikrai teisus, pabrėžęs, kad pasiuntiniai paliko mums anuomet užrašytą „be galo gražų ir nepparastai gyvą pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais“, įjungtą į bendrą ir gana detalią rašytinę savo ataskaitą Rygoje jų laukusiems popiežiaus legatams[4].
Tuo pačiu metu M.Jučas, vengdamas tradicinės istoriografijos reliktų, perpasakoja Vilniaus susitikimų eigą, vadindamas Gediminą neutraliu žodžiu „valdovas“, matyt, nenorėdamas tituluoti Gediminą nei „karaliumi“, nei „didžiuoju kunigaikščiu“.
Toks diplomatinis atsargumas, kurio vis dažniau griebiasi XXI amžiuje Lietuvos istorikai, deja, dar atrodo per daug diplomatiškai suktas, jei prisiminsime, kad atvykę pas Gediminą XIV šimtmečio diplomatai, popiežiaus legatų pasiuntiniai iš Rygos be jokių gudrybių ir „istoriografinių saugiklių“ visoje savo ataskaitoje visur ir ištisai vadina Gediminą karaliumi.
Tas titulas naudojamas ir pačių pasiuntinių kalboje, ir jų kalbintų žmonių perpasakojimuose – niekas niekur nepavadina Gedimino „dux/u ar „didžiuoju dux/u, tai yra „didžiuoju kunigaikščiu“.
Ypač įdomu titulatūros atžvilgiu panagrinėti Rygos pasiuntinių pokalbius su Gediminu ir jo įgaliotiniais po to, kai pasiuntiniai suprato, jog Gediminas nesiruošia katalikiškai krykštytis nepaisant visos popiežiaus legatų pasiuntinių argumentacijos.
Trys svarbiausieji katalikų argumentai pagonių karaliui dėl krikšto
Popiežiaus legatų pasiuntiniai, atvykę į Vilnių pas Gediminą, labai aiškiai išdėsto pagrindinę popiežiaus įgaliotinių legatų užduotį:
„Pavalgius karalius pasiuntė mūsų [rex misit pro nobis]; o atvykę radome jį menėje su maždaug dvidešimčia patarėjų; tai mums labai nepatiko, nes tikėjomės jį rasti vieną. Mums pasitarus tarpusavyje, atrodė aiškiai suprantama, jog karalius priešiškas“.
Dar iki susitikimo su Gediminu Rygos pasiuntiniai iš kelių neoficialių pkalbių su dvariškiais ir Vilniaus krikščionimis vienuoliais sužinojo, kad ankstesnis „karaliaus nusistatymas dėl krikšto yra pakitęs tiek, kad jis visai nenorįs priimti Kristaus tikėjimo“ (…quod nequaquam vellet recipere fidem Christi“).
Gal dėl to pasiuntiniai paaiškino priežastį, kodėl Romos kurija tylėjo beveik porą metų[5], ir pranešė, jog dabar popiežius ėmėsi ryžtingų veiksmų Gedimino labui:
„ … popiežius tuoj pat negalėjo rasti tinkamų asmenų tokiam dideliam ir naudingam darbui atlikti, bet, praėjus šiek tiek laiko, jis pasiuntė gerbiamus Kristuje tėvus ir ponus VV su visuotine galia pagal jūsų norą, kaip Apaštališkajam Viešpačiui ir arkivyskupui rašėte. Tie pasiuntiniai, Dievo padedami, sveiki atvyko į Rygą su ponu arkivyskupu, siųsdami mus pas jus, trokšdami, kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę, ir jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo; jie su didžiuliu nekantrumu trokšta jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“.
Kitaip sakant, popiežius Jonas XXII atsiuntė savo legatus į Rygą, idant sutvarkytų karaliaus Gedimino atsivertimą (pro expedicione conversionis vestre).
Kodėl Gediminui vertėtų atsiversti tikyboje iš pagonybės į katalikybę?
Pasiuntinių argumentacija ypač įdomi.
1) „…jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę…“
Vienas ir bene svarbiausias iš pasiuntinių pateikiamų argumentų nusakytas gana žemiškai ir paprastai: trokšdami, „kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“… ( vestrum statum \de bono/ in melius prosperari). ..
Ką tai galėtų reikšti?
Lietuvos istoriografijoje populiariausia interpretacija tapo militaristinė atsivertimo ir katalikiško krikšto nauda, kurios neslepia, nors ir neakcentuoja popiežiaus legatai ir jų žodžius Vilniuje persakantys pasiuntiniai iš Rygos:
„jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo“.
S.Rowell šiuos žodžius komentuoja, kaip atsiliepimą į Gedimino 1322 m. vasaros laišką popiežiui (kom. Nr. 14), kur buvo išsakyti Gedimino kaltinimai vokiečių ordinui, per amžius trukdžius lietuviams ramiai gyventi ir net plėtoti katalikišką tikybą Lietuvoje.
Taigi vienas iš pasiuntinybės argumentų – akivaizdi atsivertimo į katalikybę nauda, kadangi tuo keliu pasukus būtų užkirsta ligšiolinė Romos katalikų Bažnyčios palaikoma vokiečių ordino teisė ir galimybė po senovei toliau puldinėti Lietuvą katalikiško krikšto pretekstu.
Tačiau, pasak pasiuntinių, ne tik dėl to karaliaus Gedimino „padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“.
2) „ dėl jūsų išgelbėjimo…“
Pasiuntiniai persako karaliui Gediminui popiežiaus legatų troškimą „jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“ (sunt pro vestra salute et exaltatione vestri regni).
„Išsigelbėjimas“ šiuo atveju suprantamas tradicine teologine prasme.
Čia, ko gero, derėtų mūsų laikų skaitytojams priminti, kaip buvo katalikų suvokiamas „Išsigelbėjimas“ viduramžių Europoje.
Jau dviejų tūkstantmečių sandūroje, kai Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas (1009 m.) Vakarų Europos kronikose, blaiviausieji ir galingiausieji viduramžių krikščionijos protai, lygiai taip, kaip silpniausieji, buvo apimti ir persmelkti eschatologinės pasaulio pabaigos laukimo.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas. XVI a. raižinys iš A.Gvagnjinio knygos.
Pasaulio pabaiga turėjo ateiti 1000-aisiais metais nuo Kristaus gimimo. Kai neatėjo, buvo ne mažiau įtemptai laukiama, kad ateis 1033-aisiais, tai yra – nuo Kristaus mirties ir Prisikėlimo. Būtent tais metais, kaip laukė milijonai žmonių Europoje, turės įsikūnyti Jono Apreiškime išpranašauta pasaulio pabaiga. Būtent tada, atrodė, įvyks paskutinis eschatologinis mūšis, kai pasirodys paslaptingas raitelis „krauju permirkusiu drabužiu ir jo vardas – Dievo Žodis“, o ant „jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“ ( Apr 19, 11 – 16). Būtent tada bus sugautas mistinis Žvėris, „o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą“. Būtent tada abu jie bus įmesti į ugnies ežerą su degančia siera, o jų pasekėjus visus užmuš raitelis „kalaviju, einančiu iš burnos“ ir visi paukščiai prisiles jų lavonų (Apr 19, 20- 21).
O visų svarbiausia, kad pasibaigus neteisybės ir nedoros tūkstantmečiui, nužengs iš dangaus angelas, „laikantis rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę“, jis nutvers senąją blogio gyvatę, „kuri yra Velnias ir Šėtonas“, suriš jį tūkstančiui metų, įmes į bedugnę, užrakins ją ir iš viršaus užantspauduos, „kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“ ( Apr 20, 1- 3).
Štai ko laukė Europos krikščionija viduramžiais, ir štai kodėl ištikimiausieji katalikų dvasininkai, misionieriai ir karinių vienuolių ordinų broliai skubėjo žūt būt ir kuo skubiau išgelbėti Kristaus mokymo nepažįstančias tautas, nes priešingu atveju jos negalės atgyti po paskutinio mūšio ir negalės gyventi atnaujintoje naujo tūkstantmečio karalystėje.
Dabar galbūt mano skaitytojams aiškesnis ir labiau suprantama bus daugelio ano meto kronikų, kryžiaus žygių ir Romos popiežių politikos retorinė terminija, nuolat pabrėžianti pagoniškų ir klaidatikių tautų „išsigelbėjimo“ galimybę ir būtinybę.
Visi Kristaus žodžio pasekėjai, skelbėjai ir įkūnytojai galėjo rasti išsigelbėjimą Paskutiniajam Teismui pasibaigus pranašiškame pasaulio pabaigos regėjime (Jono Apreiškimas), kur jų sieloms numatytas būsimojo išsigelbėjimo likimas:
Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų. Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų“ (Apr 20, 4).
Sunku pasakyti ir kažin ar dera spėlioti, ką Gediminui galėjo reikšti katalikiško išsigelbėjimo ir pomirtinio sielos atgijimo koncepcija.
Matyt, ir pasiuntiniai rygiečiai naudojo šį pasakymą (pro vestra salute) iš tradicijos ir čia pat nusprendė jį paremti kur kas žemiškesniu argumentu:
3) „ dėl jūsų karalystės didybės…“
Ką galėtų reikšti trečias legatų išsakytas tikslas: „ ..missi sunt pro … exaltatione vestri regni“, esą, „jie yra pasiųsti dėl jūsų karalystės didybės“ (Rowello vertimas, dok. 54) arba „…dėl jūsų karalystės išaukštinimo“ (Ročkos vertimas, p. 127).
Legatų pasiuntiniai, matyt, numanė, kad Vilniuje jiems teks paaiškinti karaliui Gediminui tokį mįslingą svetimšalių rūpestį dėl jo „karalystės didybės“.
Iš esmės tai ir buvo pasiuntinių užduotis, taigi jie vėliau ir aiškino karaliaus advokatui ir jo tarybos keliems nariams:
„pradėjome jiems pasakoti užduotį, kurią mūsų ponai mums pavedė, ir išaiškinome jiems, kiek galėjome, prašydami, kad per tarybą jie praneštų karaliui, jog jei pasiliktų tvirtai ir pastoviai prie gero sumanymo [atsivertimo], pats gautų tokią garbę, kaip bet kuris kitas krikščionis karalius turi pasaulyje, ir didesnę, ir savo karalystę išaukštintų, ir visa jo gentis [garbę turėtų]“.
Šiame tekste svarbu išskirti ir suvokti raktinį pasakymą: „savo karalystę išaukštintų“. Čia atsikartoja karalystės statuso lygyje pradinis argumentas „jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“.
Karaliaus Gedimino sūnus Kęstutis. V.Gersono paveikslas.
Paprastai tarus, konstatuojama, kad realiai egzistuojanti Lietuvos karalystė iš karto po jos karaliaus atsivertimo į katalikybę būtų paties karaliaus poelgiu (atsivertimu) „išaukštinta“, įgytų „aukštesnį statusą“.
Ypač įdomu, kad pasiuntiniai tą „išaukštinimą“ sieja ne su kuo kitu, o su pačiu karaliumi, jie šneka, kad savo poelgiu (atsivertimu) jis pats išaukštintų savo karalystę (regnum suum exaltaret).
Čia turime dar vieną problemą: koks gi tuomet katalikų popiežiaus vaidmuo, jeigu karalius Gediminas, atsivertęs į katalikybę, pats išaukštintų savo karalystę?
Problema tuo įdomesnė, kad Jono XXII korespondencijoje ir jo pasiuntinių pokalbiuose net neužsimenama, kaip minėta, apie karaliaus karūną, kurią katalikiško karūnavimo atveju turėtų jei ne popiežius, tai bent jo paskirti arkivyskupas ar vyskupas, uždėti Gediminui ant galvos.
Dar paprasčiau tarus, Romos popiežiaus vardu Lietuvos karaliui Gediminui duodama suprasti, jog egzistuoja dviejų tipų karalystės, taigi Lietuvos karalystė turi galimybę pereiti į „aukštesnį“ lygį.
Mes dar turėsime progos pasižiūrėti (IX knygos dalyje), kaip pats karalius Gediminas vertina svetimšalių hipotezę apie dviejų lygių karalystes ir savo paties karalystės statusą, bet mūsų knygos diskurse svarbu konstatuoti, kad nei pasiuntinių ataskaitoje, nei popiežiaus laiškuose niekur nė karto nešnekama apie tai, kad po atsivertimo Romos Bažnyčios popiežius, Vyriausias žynys (Pontificis supremus) Kristaus vietininkas žemėje suteiksiąs Lietuvos valdovui karaliaus titulą (rex) ir tiktai po to Lietuvos valdovas galėsiąs būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuva galėsianti būti vadinama karalyste (regnum).
Kiekvienas logiškai ir teisiškai mąstantis žmogus, o tokie ir buvo Jonas XXII, jo legatai ir pasiuntiniai, negalėjo nei sugalvoti, nei siūlyti Gediminui panašios teisinės nesąmonės. Jie, kaip rodo visi šaltiniai, žinojo ir neabejojo, kad Gediminas jau yra lietuvių ir rusų karalius ir seniai bei teisėtai valdo savo paveldėtą karalystę.
Kokiu užsispyrėliu ar dogmatiku reiktų būti, kad nematytum, kaip absurdiškai atrodo vėlesnių istorikų išpopuliarinta hipotezė, esą Jonas XXII siūlė Gediminui karaliaus karūną ir jo valstybei suteikti karalystės statusą tuo metu, kai pats visur nuo pirmojo laiško vadino Gediminą karaliumi ir visiems suinteresuotiems katalikams rašė apie Lietuvos karalystę, kurios karalius su savo pavaldiniais, karalystės gyventojais žada priimti katalikišką krikštą…
Įsiklausykime, kaip tuomet skambėtų tradicinės istoriografijos išpuoselėta formulė: po Lietuvos karaliaus atsivertimo į katalikybę Romos popiežius suteiks Lietuvos karaliui (rex) karaliaus titulą (rex) ir tuomet Lietuvos karalius (rex) galės būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuvos karalystė (regnum) galės būti vadinama karalyste (regnum)…
Tai būtų absurdas, tolygus absurdui, jei kas nors, tarkim, nuo amžių ramiai tekančiai upei suteiktų teisę vadintis upe ir žadėtų duoti jai teisę tekėti…
Pagonių karalius atsisako katalikų karaliaus titulo
Taigi, kaip minėjau, derėtasi dėl kitko – dėl Lietuvos karaliaus ir karalystės gyventojų atsivertimo į katalikybę.
Neužmirškim, jog tai būtų buvęs sudėtingas dvilypis procesas, o ne šiaip elementarus krikštas, apie kurį nuolatos šnekama tradicinėje Lietuvos istoriografijoje.
Iš vienos pusės, Romos popiežius su Lietuvos karaliumi tarėsi dėl paties pagonybę išpažįstančio karaliaus katalikiško krikšto.
Bet egzistavo ir kita sudėtinga Gedimino katalikiško krikšto ir karalystės problema, kadangi didžioji Gedimino valdomos karalystės gyventojų dauguma jau senai buvo priėmusi krikštą, tik, žinoma, ne katalikiškomis apeigomis.
Lietuvos karalius Gediminas ir, be abejo, popiežius Jonas XXII žinojo, kad Gedimino, „lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“, valdytuose kraštuose didžiulė gyventojų dalis jau seniai buvo graikų apeigų krikščionys. Dar daugiau – visiems akivaizdu buvo, kad Rusios žemių krikščionys niekados savo noru nesutiks persikrikštyti į katalikus, kuriuos Bizantijos patriarchas Konstantinopolyje jau seniai, nuo 1054 metų krikščionijos skilimo, buvo atskyręs kartu su Romos popiežiais nuo graikų apeigų Bizantijos ortodoksų Bažnyčios.
Karaliaus Gedimno katalikiškas krikštas, kurį jam siūlė Romos popiežius, reikalavo, popiežiaus žodžiais tariant, „kad jis [ karalius] ir visi netikintieji atsiverstų į katalikų tikėjimą“ .
Jei turėsime galvoje strateginius Romos popiežių planus atvesti į teisingąjį katalikų tikėjimą visus atskalūnus, taigi – graikų tikybos schizmatikus Rusioje, nesunkiai galėsime įsivaizduoti, kokia grėsmė ilgainiui kiltų Gedimino valstybei. Toks žingsnis praktiškai turėtų anksčiau ar vėliau įtraukti visą valstybę į religinės schizmos (skilimo) konfliktą, kurio nemėgsta minėti nei aptarinėti Lietuvos tradiciniai istorikai, iki šiolei priekaištaujantys Gediminui ir kitiems „kietakakčiams Lietuvos valdovams“, ne kartą atsisakiusiems katalikiško krikšto.
Neatsitiktinai vėliau būtent tradicinių istorikų giriamas katalikiškas Jogailos krikštas ir katalikybės priverstinis platinimas daugiareliginėje Gediminaičių palikuonių valstybėje tapo viena iš esminių priežasčių, kurios pakirto daugiatautės Gediminaičių valstybės politinę strategiją. Pastarasis faktas po personalinių ir valstybinių unijų su Lenkija įstums Lietuvą ir Lenkiją į pražūtingus, šimtmečiais užtrukusius religinius konfliktus, atkakliai stengiantis pravoslavus atversti į katalikus, nors efektas buvo priešingas – pravoslaviškos slavų žemės pasiprašė pravoslaviško Rusijos caro globos ir valdžios Ukrainoje ir kitose slavų žemėse, tačiau tai jau atskira tema[6].
Grįždami prie Gedimino derybų su popiežiaus legatų pasiuntiniais Vilniuje, paklausykime, ką gi atsakė Lietuvos karalius, išklausęs visus tris mūsų aptartus pasiuntinių argumentus.
Ataskaitoje užfiksuoti Gedimino žodžiai:
„ …karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs Apaštališkajam Viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui. Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti. Tada jis atsakė, kad nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta.“ Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane velnias“. (Ročkaus vert., p. 127).
Atsakymas, sakyčiau, nereikalauja komentarų.
Derybos buvo baigtos.
Drįsčiau teigti, jog iš Gedimino pusės vietoje katalikiško krikšto buvo pasirinkta daugiatautės ir daugiareliginės valstybės darna ir saugumas.
Iš pasiuntinių pusės, atrodo, buvo gauta Lietuvos karaliaus nuomonė apie Vakarų krikščionis, kurią pasiuntiniai, manyčiau, sąžiningai užfiksavo:
„Ką sakote man apie krikščionis? Kur randama didesnė neteisybė, didesnė nuodėmė, prievarta, pražūtis ir lupikavimas negu tarp krikščionių, ir ypač tarp tų, kurie atrodo pamaldūs, kaip kryžiaus nešėjai [T. y. Vokiečių ordinas], o daro visokį blogį. Tie paėmė į nelaisvę vyskupus, uždarė juos į kalėjimą ir laikė varge kiek reikėjo, kad sutartų su jais pagal jų valią, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius nužudė, Rygos miestui didžiausią žalą atnešė ir ką tik nuo pirmo šitos krikščionybės įsikūrimo [čia] priesaika buvo pasižadėję, mažiausiai laikėsi, ypač praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai čia buvo. Visiems sutinkant, neverčiami taiką sudarė visos krikščionybės labui ir sutvirtino ją priesaikomis, bučiuodami kryžių, bet tuojau po to, ką priesaika buvo sutvirtinę, absoliučiai nieko nesilaikė, kadangi mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome susitarę, siunčiau taikai sutvirtinti, nužudė, ir ne tik juos, bet daug kitų ir ne kartą nužudė, pagrobė, surišo ir žiauriai laikė; ir dėl to visokiomis jų priesaikomis nebetikiu” (Rowell vertimas; dok.54).
Po to Gediminas daugiau nebepriėmė popiežiaus legato pasiuntinių:
„… advokato atkakliausiai prašėme, kad vienui vieni ir atskirai galėtume kalbėtis su karaliumi; tas pasakė, jog nori pranešti karaliui. Ir kitą dieną karalius pasiuntė tą patį savo advokatą su kai kuriais kitais iš savo tarybos, kurie turėjo slapta su mumis kalbėtis, kadangi karalius negalėjo kalbėtis su mumis atskirai – buvo užsiėmęs su totoriais“. (Rowell vertimas; dok.54).
Lietuvos istoriografijoje galime rasti daugybę šių derybų interpretacijų, kurios skirtos Gedimino korespondencijai su popiežiumi ir deryboms su popiežiaus legatų pasiuntiniais, netrūksta išmintingų ir išmoningų pasvarstymų dėl Gedimino atsisakymo priimti katalikišką krikštą pasekmių ir padarinių tolimesnei Lietuvos istorijai, tačiau…
Mus dominančios temos kontekste galime padaryti išvadą, kad nepaisant visų skirtingų etapų derybose dėl krikšto ir net po atsisakymo priimti katalikišką krikštą, Lietuvos karalius Gediminas iki pat savo mirties visoje tarptautinėje diplomatikoje, lygiai kaip jo paties sutartyse bei laiškuose, buvo ir liko tituluojamas rex, bet ne „dux“, ne „furst, tai yra – ne „kunigaikštis“ (nei didysis, nei koks mažasis).
Mums dabar dera toliau aiškintis, kaip buvo tituluojami vienalaikiuose šaltiniuose Gedimino pirmosios kartos palikuonys [….Toliau VI knygos dalyje aptariami Gedimino sūnų ir anūkų titulai].
Istorikų interpretacijos
Mes jau esame išsiaiškinę (II, III ir IV knygos dalys), kad Lietuvos istoriografijoje nuo seno vyko savotiška istorikų kova su istoriniais šaltiniais, besistengiant pateikti savus istorijos veikėjų titulus, kurie, deja, neturėjo jokio pagrindo vienalaikiuose šaltiniuose.
Matėme, jog moksliškai parengęs Gedimino epochos dokumentikos leidinį „Gedimino laiškai“ istorikas S.Rowellas, pateikęs visus dokumentų tekstus originalų kalba su vertimais į lietuvių kalbą, kuriuose, ačiū Dievui, išsaugomas titulas (rex) su visais karališkais kreipiniais ir valstybės nusakymu (regnum), savo paties tekstuose bei komentaruose tarsi užmiršta šaltinius ir visur savo leidinio įžangoje, laiškų aprašuose, paaiškinimose bei angliškame reziumė nuolatos tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“…
Kodėl?
Argumentum ad populum (dauguma taip manė ir tebemano)
Savo apsisprendimą lotyniškus ir vokiškus Gedimino titulus (rex ir konig) versti į lietuvių kalbą „didysis kunigaikštis“ , o į anglų kalbą „Great Duke“, istorikas paaiškina įvairiais argumentais.
Kiek galime spręsti iš jo pareiškimo monografijoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ (lietuviškai 2001; angliškai „Lithuanian ascending“, 1994), savo keistą poziciją istorikas pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.
Sakau „keistą“, kadangi jau pati knygos paantraštės terminija „Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295-1345“ ( angl. A pagan empire within east-central Europe) paradoksaliai kertasi su visoje knygoje naudojamu tos „pagoniškos imperijos“ titulavimu „didžiąja kunigaikštyste“.
Nors kita vertus, turėtume tik dėkoti anglų istorikui už tokį gražų poetišką veikalo pavadinimą ir lietuvio širdžiai malonią paantraštę…
Kitas dalykas, minėtas titulų „perdirbinėjimas“.
Didžiai gerbiu S.C.Rowello veikalus, atvėrusius Lietuvos istoriografijai naujus istorinių šaltinių klodus ir naujas konceptualias idėjas, tačiau negaliu atsistebėti, kad istorikas, apsvarstęs Gedimino titulavimo istoriografiją, nusprendžia pats savo „valia ir galia“ suteikti Gediminui tokį titulą, kokio Gediminas niekados nėra nei prisiėmęs, nei gavęs, nei pavartojęs.
Štai ta nuostabi titulavimo„ceremonija“, kada XX a. istorikas, nepaisydamas „painios viduramžių terminijos vertinimo problemos“, vienu sakiniu tituluoja viduramžių valdovą nauju „didžiojo kunigaikščio“ titulu, kurio titulantas, ko gero, net nesapnavo:
„Tačiau nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to, kad Gediminas, kiek žinoma, nevartojo epiteto „didysis“, mes ir toliau pagal istoriografinę tradiciją retrospektyviai tituluosime jį didžiuoju kunigaikščiu“ (Ten pat, p.71).
Gaila, kad Lietuvos karalius negali šiandien pasakyti „ačiū, bet…“.
Ties šiuo „bet“ ir apsistokime.
Juo labiau, kad šis „ačiū, bet…“ sietinas ne tik su Gediminu.
Panašiai atbuline data Lietuvos istorikai de gaite de coeur (savo noru, be pamato arba tyčia) įvairiais laikais titulavo „didžiaisiais kunigaikščiais“ Vytenį, Algirdą ir kitus, nors įvairiausių tautybių amžininkai juos titulavo karaliais.
Pertituluotų valdovų kiekis šiuo atveju nėra svarbus.
Mus galėtų dominti „pertutitulavimo“ tradicijos gajumas, tačiau tai ne esminis klausimas, kadangi šiuo ir panašiais atvejais turime reikalo su mėgdžiojimo procedūra.
Logikos terminais tariant, mokslinio įrodymo nėra ir viskas grindžiama tik daugumos nuomone, tai yra – argumentum ad populum, kuomet tikima tuo, kuo tiki daug žmonių, šiuo atveju – dauguma XIX- XX a. istorikų, rašiusių arba rašinėjusių apie pagonišką Lietuvos valstybę.
Be abejo, tenka pripažinti, kad viduramžių Lietuvos karalių pakeitimas „didžiaisiais kunigaikščiais“ tikrai laimėjo nemaža šalininkų, kurie ir teisinasi bei remiasi tuo, kad jų nemaža, taigi jie teisūs…
Ir vis dėlto visi žinome, jog niekad neverta mistifikuoti kiekybinės daugumos.
Bent jau aš, kaip eilinis istorijos veikalų skaitytojas, linkęs ne mistifikuoti, o priešingai – diferencijuoti itin prieštaringą ir margą tradicinę Lietuvos istoriografiją, kurioje ypač ryškūs net keli savotiški kanonai.
Tradiciniai Lietuvos istoriografijos kanonai
Ryškiausiai ir ypač gausiai išsišakojęs buvo ir tebėra slaviškasis (rusų bei lenkų, šiek tiek čekų, vėliau – ukrainiečių, ypač – baltarusių) kanonas, kiek mažiau – germaniškasis, o kukliausiai atrodo, jei pažvelgsime į tą pačią pagoniškos Lietuvos istoriografiją iki XXI a., pačių lietuvių rašytas istoriografijos blokas.
Mano manymu, visi šie kanonai savo įvairiakalbiais tekstais daugiau ar mažiau atspindi įvairius geopolitinius savų tautų ar valstybių interesus, o savoms šalims ir kalboms atstovaujantys istorikai daugiau ar mažiau buvo patyrę arba savanoriškai prisiėmę savų tautinių valstybių ir jų piliečių istorines inspiracijas.
Kiekvienas istorikas, net arčiausiai mokslo idealo prikopęs, nėra kažkoks sterilus mokslinės laboratorijos prietaisas, o viso labo – žmogus, pilnas savų kompleksų ir valdomas, kaip sakydavo Platonas, savų demonų.
Dėl to ir suminėtus kanonus derėtų savo ruožtu diferencijuoti, nes juose taipogi plika akimi galima išskirti skirtingas Lietuvos istoriografijos tendencijas nuo patriotiškų, nacionalistinių ir net atvirai šovinistinių iki daugiau mažiau neutralių ir net pataikaujančių lietuviškam patriotizmui.
Lietuvių istorikų santykis su visais šiais kanonais ir jų tendencijomis, kiek patyriau, nuolatos kito. Ir ne visados savo noru. Neretai Lietuvoje gyvenantys istorikai buvo tik „karūninės“ Varšuvos, carinio Sankt-Peterburgo ir komunistinės Maskvos kuriamų istoriosofinių koncepcijų kruopštūs iliustratoriai, dosniai atlyginami moksliniais titulais, laipsniais ir juos proteguojančių valstybių valiuta.
Naivu būtų visko to nematyti ir nepriskirti šių amžinų „akademinio mokslo“ atributų prie Lietuvos istoriografijos tradicijos gana svarių „priedų“.
Mūsų laimei, Didžiosios Britanijos istoriografinėje kultūroje išaugusiam istorikui ir filosofui S.C.Rowellui visos tos vietinės istoriografijos pagundos mažiausiai rūpi, tad mums turėtų būti ypač svarbu suvokti, kodėl ir kaip angliškai rašantis istorikas savo keistą poziciją grindžia ir pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.
Pastaroji tradicija iki šiolei palaikoma nemažos lietuvių istorikų dalies, nors, kaip matėme (II mūsų tyrimo dalyje), ne vieno lenkų ir lietuvių istorikų, specialiai tyrusių LDK (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) terminą, jau senokai yra įrodyta, jog ne anksčiau, o tiktai XV a. trečiajame dešimtmetyje Vytautas, „būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo, titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ .
Įrodyta ir tai, kad ne anksčiau, o tik „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“[7].
Taigi – taikyti LDK (tai yra – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) sąvoką ir terminą Lietuvos valstybei iki XV a., juolab vadinamai „pagonių imperijai“, yra akivaizdus anachronizmas, nors jis turi labai seną ir, kaip matome, labai gają tradiciją Lietuvos istoriografijoje.
Deja, mokslinėje literatūroje jokia tradicija negali būti pagrįsta ir priimtina, jeigu ji remiasi… ne istoriniais šaltiniais, o tiktai istoriografine tradicija…
Net jeigu ją paskelbtume „šventa tradicija“…
Kertiniai „šventos tradicijos“ argumentai
Publikuodamas Gedimino epochos dokumentiką, S.Rowellas patalpino lietuviškoje ir angliškoje Įžangoje ištisą skyrelį „Valdovo titulas“ (The Ruler’s style), kur pats mėgina savaip pagrįsti tiek minėtą istoriografinę tradiciją, tiek, atrodo, savo įsitikininimą, esą „rex Gediminae“ reikia suprasti kaip „dux Gediminae“ ir versti lietuviškai „kunigaikštis“ ir angliškai „duke“.
Savo nuomonę ir vertėjišką praktiką istorikas grindžia visa eile argumentų, kuriuos, manyčiau, verta dėl šventos ramybės atskirai įvertinti.
1) „ … Gediminas pats save pavadino karaliumi…“
Pagrindinę argumentų grupę sudaro apriorinis tikėjimas ir įsitikinimas, esą Gediminas pats save pavadino karaliumi. Čia vienintelė konkretesnė istorikų atrama šaltiniuose mūsų jau analizuotas popiežiaus Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų karaliui Karoliui IV. Pastarojo argumento silpnumą jau esame aukščiau aptarę ( žiūrėk poskyrį Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo).
Taigi, išsiaiškinome popiežiaus frazės („se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“; dok. 28) vertimų įvairovę, netikslumus ir net tendencingumą, kai prisistatymas „lietuvių ir rusų karaliumi“ adresatui laiško pradžioje (intitulatūroje) interpretuojamas kaip laiško autoriaus pasiskelbimas karaliumi.
Deja, klaidinantys vertimai nėra pakankami argumentai, norint įrodyti, esą prisistatyti laiške savo įprastu titulu „lietuvių ir rusų karalius“ yra tas pats, kas skelbtis karaliumi.
2) „… Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi …“
Tiesiogiai ir netiesiogiai gindamas savo įsitikinimą, tradicinis istorikas čia pat pareiškia, jog būtent Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi“. Taip teigdamas istorikas, atrodo, mėgina mums paaiškinti, kodėl vokiečių kronikose, konkrečiai Petro Dusburgiečio kronikoje Gediminas tituluojamas Lietuvių ir rusų karaliumi“.
Gal istorikas ir turi įrodymų, jog Petras Dusburgietis buvo skaitęs Gedimino laiškus popiežiui arba vokiečių miestiečiams bei vienuoliams. Neginčytinas dalykas tik tas, kad Petras Dusburgietis savo kronikoje (posk. De legatis sedis apostolice, et pace facta inier infideles et Cristianos;) pranešė, jog popiežius Jonas XXII , atsižvelgęs į Rygos arkivyskupo pranciškono Fridriko pasiūlymą, pasiuntė į Livonijos kraštą du legatus, „idant šie pakrikštytų lietuvių ir rusų karalių“ (ut regem Lethowinorum et Ruthenorum baptizarent“[8]).
Kitaip sakant, Petras Dusburgietis, tituluodamas Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi, rėmėsi ne tik paties Gedimino laiškais, bet ir kitais šaltiniais, nesusijusiais su Gedimino diktuotais raštais.
Maža to, Petras Dusburgietis praneša, jog legatai pasiuntė oficialius pasiuntinius pas Gediminą, lietuvių karalių (ad Gedeminnum regem Lethowinorum), idant išdėstytų jam reikalą, jiems pavestą Apaštališkojo Sosto, ir atidžiai išsiaiškintų, ar jis pats [karalius] su visais savo karalystės gyventojais (ipse cum populo regni sui) nori krikšto malonę priimti ir, palikęs stabmeldybę, nuolankiai garbinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą“.
Šios žinios tikrai ne iš Gedimino laiškų.
Dar daugiau, iš Petro Duisburgiečio kronikos galima matyti, jog jam buvo prieinamas ar bent žinomas kažkuris Vilniaus sutarties (1323 m.) variantas, kadangi jis susako taikos sutarties tarp Gedimino turinį.
Kitas dalykas, kad kronikos autorius, perskaitydamas sutartį, atrodo, susipainiojo ir iš Gedimino dvigubo titulo (rex Lethowinorum et Ruthenorum) nusprendė, esą sutartis buvo sudaryta su dviem karaliais (lietuvių ir rusų karaliais). O būtent:
„sudarė taiką tarp minėtųjų karalių bei jų pavaldinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos (fecerunt pacem inter dictos reges et eorum subditos ex una parte et Christifideles ex altera ).
Keisčiausia, kad iš Petro Dusburgiečio paklaidos, referuojant 1323 m. sutartį, istorikas padarė išvadą, jog tai ne kronikos autoriaus, o Gedimino kaltė, esą jo
„titulas davė dingstį metraštininkui arba vėlesniam perrašinėtojui paminėti „du karalius”. Toks titulo įvairavimas yra visai suprantamas, ypač jei atsižvelgsime į tai, kad Gediminas neturėjo nei kanceliarijos, nei archyvo“. (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas).
Kuo čia dėtas Gedimino archyvas, kai žinome, kad Petras Dusburgietis naudojosi Vokiečių ordino archyvu ir kita vokiška dokumentika?
Kas jau kas, bet tikrai ne Gedinmino laiškai buvo tas šaltinis, kuriuo pasinaudojo Petras Dusburgietis, palikęs mums itin vertingą pranešimą apie tai, kad Gedimino tėvas buvo karalius Pukuveras, o jo sūnus buvo karalius Vytenis:
„Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį su didžiule kariuomene į Lenkiją“ (Pucuwerus rex Lethowie eciam hoc anno filium suum Vithenum cum magno exercitu misit versus Poloniam).
Kiek vėliau vėl turime Petro Disburgiečio žinią, jog
„Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis su savo kariais patraukė prieš lenkus (Eodem anno Vithenus filius regis Lethowie cum octingentis viris intravil terram Polonie).
O dar vėliau, matyt, jau po tėvo Pukuvero mirties, Vytenis Petro Dusburgiečio kronikoje visur tituluojamas Lietyvos karaliumi. Iš Rygos miestiečių laiško Gediminui istorikai sužinojo, kad Vytenis buvo Gedimio brolis, taigi Gediminas, kurį Petras Dusburgietis visur tituluoja Lietuvos karaliumi, buvo karaliaus Pukuvero jaunesnysis sūnus.
Kaip matome, toli gražu ne Gedimino laiškai ir ne paties Gedimino pateikti jo paties titulai paskatino Petrą Dusburgietį tituluotį Gediminą Lietuvos karaliumi, lygiai taip kaip jis titulavo Lietuvos karaliumi Pukuverą, Vytenio ir Gedimino tėvą.
3) „… XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“
Manyti, jog Petras Dusburgietis prastai išmanė viduramžių valdovų titulus daugiau negu naivu. Itin naiviai skamba tikinimai, esą „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai, kurių pasirodymas tam tikrame kontekste priklauso nuo to, kaip rašantysis lingvistiškai traktuoja valdovą“ (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas“).
Keistas teiginys, bet aišku, kad jis neturi pamato vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.
Užtenka prisiminti, jog Petras Dusburgietis savo kronikos toje pačioje vietoje, kur praneša apie lietuvių karalių Pukuverą (rex) ir jo sūnų Vytenį, rašo apie du lenkų valdovus, kuriuos be jokių abejonių labai konkrečiai tituluoja dux/ais:
kuomet Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis įsiveržė į Lenkiją, „Kazimieras ir Lokietkas, Lenkijos kunigaikščiai (Casimirus et Lochoto duces Polonie), rūpindamiesi gelbėti savo žmones, kreipėsi į brolį Meinikę, Prūsijos [ordino] magistrą, pagalbos. Kuomet jis, atėjęs su didele kariuomene, pradėjo kautis su minėtais pagonimis, minėti kunigaikščiai (prefati duces) su visais savo lenkais pabėgo“.
Kaip žinoma, šioje savo kronikos vietoje Petras Dusburgietis rašo apie būsimąjį „Krokuvos karalių Vladislovą Lokietką“ (Wladislaw Lokietek; 1260/61 – 1333), kuris tuo metu buvo, berods, Kujavų ir Seradzo ksienžius (dux Siradie et Cujavie.) ir, matyt, jo brolį Lenčicos ksiežnių (dux Lancicie) Kazimierą II (Kazimierz II łęczycki ; 1262/65 – 1294).
Petras Dusburgietis juos abu vadina Lenkijos dux/ais.
Kitą kartą rašydamas apie Lietuvos karaliaus sūnų Vytenį (Vithenus filius regis Lethowie ) ir jo žygį į Lenkiją, Petras Dusburgietis vėlgi rašo apie lenkų valdovus, bet nė vieno jų nevadina nei karaliais, nei karaliaus sūnumis.
Rašo apie tą patį Kazimierą (Casimirus dux Polonie) ir apie Mazovijos valdovą ksienžių Boleslovą II (Bolesław II mazowiecki ; 1251 — 1313). Pastarąjį Petras Dusburgietis tituluoja Mazovijos dux/u (Bonislaus dux Masovie) ir stebisi, kodėl šis sutarė taiką su pagonimis, matyt, nežinodamas, kad Boleslovas, liūdnai pagarsėjusio Mazovijaus dux/o Konrado, atsikvietusio į savo žemes Vokiečių ordiną, anūkas, buvo vedęs (1279 m.) Lietuvos karaliaus Traidenio dukterį Gaudimantę (Sofija Boleslovienė).
Beje, kaip tik vėliau sulenkėję Gaudimantės sūnūs jau nebegalėjo, kaip matėme (žr. V knygos dalį), suvokti, kodėl popiežiaus raštuose pagonių Lietuvos valdovas Gediminas yra tituluojamas karaliumi ( rex), o ne dux.
Atrodo, net jiems neatrodė, kad „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“ …
4) „… nevadinamas rusų karaliumi“
Gedimino karališkojo titulo esmės niekaip nekeičia ir tas S.Rowello pateikiamas argumentas, kad Vokiečių ordino korespondencijoje Gediminas tituluojamas Lietuvių karaliumi, neminint „rusų karalius“.
Taip, net popiežius, rašydamas ordinui (1324.VIII.31), naudoja sutrumpintą titulą (magnifici viri Gedemini regis Letwinorum). Taip, Vokiečių ordino vokiškuose tekstuose Gediminas tituluojamas sutrumpintu titulu (Gedemminen, koninge van Lettowen, ir pan.), bet kuo čia dėtas Gediminas ir jo pilnasis titulas?
Gal verčiau patyrinėti Vokiečių ordino raštinės darbą, dokumentų atpasakojimo, perrašinėjimo ir net falsifikatų gamybos praktiką, trumpinant karališkus titulus?
Galima būtų svarstyti ir popiežiaus kurijos diplomatines paslaptis ir tekstų stilistiką susirašinėjant su Vokiečių ordinu, kuomet karališkas Gedimino ttitulas būdavo sutrumpinamas.
Visais atvejais svarstytume ne karališką Gedimino titulą, o jo sutrumpinto naudojimo priežastis ar tikslus.
5) „… neatsisakęs vadintis karaliumi … uzurpavo popiežiaus privilegiją“
Prieštaringą tradicinio istoriko reakciją sukelia vėlesniuose Gedimino laiškuose jo paties vartotas titulas „Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie…“.
Iš vienos pusės, tradicinė reakcija šiuo atveju pasireiškia tuo pačiu monoparadigminės prigimties tikėjimu, esą neįmanoma būti karaliumi Dievo malone be Romos popiežiaus sutikimo ir palaiminimo.
S.Rowellas tvirtina, jog šiuo atveju Gediminas, naudojęs savo karališką antspaudą su lotyniškai įrašytu titulu „dei gracia Gedeminni letwinor. et rutkenor. Reg.“ ir apskritai, „neatsisakęs vadintis karaliumi“, tiesiog „uzurpavo popiežiaus privilegiją“ (Gediminas neatsisakė vadintis karaliumi (uzurpuodamas popiežiaus privilegiją)“ – Įvado posk. „Gedimino antspaudas“).
Monoparadigminiu požiūriu kitaip ir sunku būtų tvirtinti.
Betgi pasaulis negali sutilpti į vieną paradigmą.
Europos istorija poliparadigminė iš prigimties, ir galima būtų nesunkiai įrodyti, jog teisniu požiūriu Romos popiežiai viduramžių Europoje kaip tik ir bandė uzurpuoti tautų privilegiją rinkti savo karalius pagal savo tautos tradicijas.
Dievo samprata skirtingų tautų tradicijose taipogi būdavo skirtinga daugiareliginėje Europoje. Lietuva čia nebuvo išimtis ir mes dar turėsime progos (VIII knygos dalyje) aptarti Gedimino teologinę Dievo koncepciją, kurioje katalikai buvo tik dalis „vieno Dievo“ išpažinėjų. Gediminas į juos kreipiasi pagarbiai, taikydamas savo kvietimą atvykti į jo karalystę „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims“. Akivaizdu, kad jau šiuo kreipiniu Gediminas numato ir kitus bei kitokius „vieno Dievo“ išpažinėjus, nebūtinai „Kristaus garbintojus“, nors pastarieji ir paplitę visame pasaulyje.
Kristaus garbintojus Gediminas suvokia kaip „Vieno Dievo“ garbintojų atšaką, kas iš esmės atitinka daugiareliginio pasaulio istoriją ir viso pasaulio religinę įvairovę.
Ir S.Rowellas, kita vertus, to neneigia, labai įžvalgiai pastebėdamas, kad Gedimino pozicija ir koncepcija, vartojant titulą „rex Dei gratia“, turi tiek istorines prielaidas, tiek teologines šaknis. Istorinės priežastys:
„Gedimino teologinio valdžios prado perėmimas (Dei gratia) gali būti Mindaugo titulo (Myndowe Dei gratia rex Lettowie) sekimas arba skolinimasis iš katalikų kunigaikščių, su kuriais jis susirašinėjo. Žinoma, tai tik dalis istorinių titulo prielaidų“.
S.Rowellas pasiūlo ir teologinį aspektą, kuris dar laukia nuodugnių tyrimų, o būtent – įžvalgusis istorikas daro konceptualią prielaidą:
„Galimas daiktas, jog DG [Dei Gratia] vartota apgalvotai, norint parodyti didžiojo kunigaikščio valdžią pareinant ne nuo socialinių santykių, bet nuo dangiškųjų jėgų. Gediminas yra Dievo paskirtas valdovas. Tokia interpretacija daro prasmingą tiek teologinio pasakymo, tiek retorinių reikalavimų jo korespondencijoje vartojimą. Šis nukreipia į dieviškąją apvaizdą ir seka pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.
Čia Rowellas deda pamatą naujoms teologinėms ir filosofinėms Gedimino raštiškojo palikimo studijoms.
Ir tuo, matyt, nederėtų stebėtis prisiminus, jog St.Ch.Rowell 1991 m. įgijo Kembridžo universitete filosofijos mokslų daktaro (Ph. D. (Cantab) laipsnį už studiją „Krikščionybės vaidmuo paskutinėje Europos pagoniškoje valstybėje: Lietuva 1315–1342“ (The role of Christianity in the last pagan state in Europe: Lithuania, 1315-1342).“
Galima būtų tik spėlioti, kiek ankstyvieji krikščionybės vaidmens pagoniškoje valstybėje tyrimai turėjo įtakos ir subrandino istoriko požiūrį, esą pagoniškos valstybės ir jos valdovų negalima tituluoti karalyste ir karaliais be Romos popiežiaus ar Šventosios Romos imperatoriaus sutikimo ir palaiminimo.
Mano manymu, čia tektų svarstyti išankstinį apriorinį įsitikinimą, kuris, deja, neranda atramos vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.
6) „ … pagonys troško karaliaus titulo su visais atributais“
Vargu ar dera aprioriškai tvirtinti, esą pagoniškos Lietuvos valdovų požiūris į Romos popiežių siūlymus katalikiškai krikštytis yra susijęs su kokiomis nors Lietuvos karalių „pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.
Tokia istorikų pozicija automatiškai subanalina teologinę Gedimino koncepciją, tyčia ar netyčia nukelia teologinio tyrimo galimybę į pigios buitinės psichologijos lygį, kuriuo dažniausiai ir apsiribojama Lietuvos istoriografijoje.
Pagoniškos Lietuvos imperijos valdovai imami suvokti kaip maži vaikai, kurie tarsi blizgančių žaisliukų siekia katalikiškos karūnos.
S.Rowello manymu, „Pagonys, nors ir tektų būti griežtai kontroliuojamiems (Algirdo kaltinimai Segewaldui), troško šio titulo su visais atributais“.
Galimas dalykas, jog panašiai, kaip istorikas, samprotavo ir kai kurie viduramžių popiežiai. S.Rowellas konstatuoja, kad
„vėlesni popiežiai atsižvelgė į teisėtą karališkojo statuso, koks buvo suteiktas Mindaugui 1253 m., priskyrimą kaip didžiausią paskatinimą pagonims atsiversti. 1350 m. popiežius Klemensas VI pažadėjo Kęstučiui ir Algirdui papuošti juos ir jų palikuonis „karališkuoju titulu ir insignijomis” (Rowell, Gedimino laiškai; Įvadas, posk. Valdovo titulas).
Deja, tas pigus „papuošimo“ argumentas ar masalas, vėlgi buvo vieno ar kito popiežiaus mąstymo rodiklis, kuris, beje, ir liko Romos kurijos retorikoje ir ją atkartojančių istorikų vaizduotėje kaip galimas pagonių gundymo argumentas, siūlant priimti katalikišką krikštą.
Mes jau matėme, jog vienas įžvalgiausių XIV a. popiežių Jonas XXII savo korespondencijoje net nemėgino naudoti „puošnios karūnos masalo“. Neatsitiktinai jis buvo vienas geriausių savo meto kanoninės bei pasaulietinės teisės žinovas.
Kas kita jo pavaldiniai.
Kuomet popiežiaus legatų pasiuntiniai Vilniuje mėgino 1323 m. gundyti Gediminą retoriniais „blizgučiais“, esą jis po katalikiško krikšto bus dar didesnis karalius, o jo karalystė bus išaukštinta ir t.t., Lietuvos karalius Gediminas net neužsiminė apie kokią nors karūną iš popiežiaus rankų. Užtat labai aiškiai išsakė savo žmogišką, bet anaiptol ne sakralinę pagarbą popiežiui:
„norįs laikyti, kaip rašė, Apaštališkąjį Viešpatį kaip tėvą; kadangi yra vyresnis už mane, ir tokius laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiai kaip tėvą laikau, kadangi yra vyresnis už mane, o kurie yra panašūs į mane, laikysiu broliais, o mažesnius už mane — sūnumis[17] ir [leisiu], kad krikščionys garbintų savo dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną dievą“(Gedimino laiškai, Rowell, dok. 54).
(Bus daugiau)
2016.08.01; 05:40
[1] Naujausias mėgnimas atkurti Mindaugo karūnavimo aplinkybes ir eigą pateiktas E.Gudavičiaus monografijoje „Mindaugas“ (1998) skyr. „Karūnacija“ ( p. 227- 240).
[2]Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.99
[3] Jučas M., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai. – Nacionalinis muziejus. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai. Lietuvos Dailės muziejus. – Vilnius, 2010, p. 44-45.
[4] Rygos pasiuntinių ataskaitą žr.: Gedimino laiškai,2003, dok.54
[5] Dėl popiežiaus delsimo priežasčių S.Rowell pateikia savo komentarą: : „ Atsiprašymas už delsimą atsakyti į Gedimino siūlymus. Šis vėlavimas buvo tikras ir negali būti laikomas priežastimi abejoti laiškų autentiškumu, kaip daro Forstreuteris. Nėra reikalo keisti 1323 m. sausio mėn. siųsto, bet pakeliui sunaikinto laiško datos, kaip elgiasi Nikžentaitis, norėdamas kitu būdu apginti Gedimino laiškų autentiškumą. Kodėl popiežius neskubėjo įsivelti į dar vieną konfliktą su Vokiečių ordinu ir apie įvykius, nulėmusius jo 1324 m. rugpjūčio mėn. politiką: žr. Mažeika ir Rowell, ‘Zelatares maximi“ ( Gedimino laiškai, dok. 54, kom. Nr. 13)
[6] Plačiau apie tai esu rašęs: A.Bučys. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija. – Vilnius, 2009. Žr. skyr.: Viduramžių religiniai konfliktai ekumenizmo šviesoje– 1.Du požiūriai į senovės Lietuvos aisbergą; 2.Lietuva po krikšto ir unijos su Lenkija:istorinio finalo retrospekcija ( matomoji pusė); 3.Lietuva po krikšto: istorinio likimo retrospekcija ( nematomoji pusė); p. 287- 320
[7] [7] Skurvydaitė L. Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. – XV a. viduryje. – LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7; http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=18&ArchyvasKiekis=1).
Šiemet sukanka 700 metų, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi.
Ta proga skelbiame ištrauką (VI dalis) iš naujos, spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Knyga skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui pagerbti.
Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)
Gediminaičių dinastija – viena žymiausių pasaulio tautų istorijoje ir kiekviena tauta, patyrusi Gediminaičių kraujo palikuonių įtaką ir vaidmenį savo istorijoje mėgsta atsiriekti sau artimiausią Gediminaičių dinastijos galybės ir šlovės dalį.
Turiu galvoje, be abejo, populiarius masinės kultūros reiškinius, kurie iki šiolei formavo, formuoja ir toliau formuos pasaulio tautų savimonę, istorinę vaizduotę ir tautinę identifikaciją.
Deja, pati Gedimino dinastija, davusi pradžią daugeliui Rytų ir Vakarų karalių, didikų, kniazių, ksienžentų, hercogų, grafų ir t.t. dinastijoms, šiuolaikinės pasaulio visuomenės atmintyje mažai žinoma ir netgi nesuvokiama kaip karališkoji dinastija…
Mitografija čia senokai užgožė istorijos žinojimą.
„Istorinės atminties atsiriekimo“ principas
„Istorinės atminties atsiriekimo“ principas yra senas, kaip pačios žmonijos istorijos rašymas. Gana kandžiai tuo klausimu yra atsiliepęs garsiausias pagoniškos Romos imperijos istorikas Tacitas (Publius Gaius Cornelius Tacitus; ~ 56 – ~ 117), pastebėjęs, kad graikų istorikų “analai, besižavintys tik savo tautos dalykais, jo [romėnų karvedžio Germaniko, kariavusio su germanais- A.B.] nežino“[1]
Naujieji laikai – ne išimtis „istorinės atminties atsiriekimo“ praktikoje.
Pirmiausiai savo dalį atsiriekti nuo Gediminaičių dinastijos pasiskubino lenkai, įtvirtinę savo istoriografijoje ir populiarioje mokslinėje bei beletristinėje literatūroje naują terminą „Dynastia Jagiellonów“, imdami jos pavadinimą ir pradžią nuo Gedimino (1315 – 1341) anūko. Tiksliau – nuo Algirdo Gediminaičio (1296 – 1377) sūnaus Jogailos (lenk. Władysław II Jagiełło; 1348 – 1434) ir jo vaikų iš santuokų su keturiomis žmonomis, iš kurių tik paskutinioji Sofija pagimdė jam tris sūnus, kurių palikuonys gerus 230 metų karaliavo Lenkijoje iki 1572 m., buvo Čekijos (1471- 1526) ir Vengrijos (1440-1444 bei 1490-1526) karaliais.
Kitaip sakant, lenkų kronikų autoriai ir istorikai atsiskyrė nuo Gediminaičių dinastijos vieną jos atšaką – Jogailaičius (Jagiellonowie) – ir ilgainiui sukūrė jos milžinišką istoriografiją.
Sakau „milžinišką“ istoriografiją ne tik apimties, bet ir masinio išgarsinimo požiūriu…
Netgi rusų mokslinė ir populiarioji istorinė literatūra perėmė Jagiellonų dinastijos terminą kaip pakaitalą visai Gediminaičių dinastijai. Jau XXI amžiaus enciklopedinio pobūdžio leidinyje „100 didžiųjų dinastijų“ pateikiamos žinios apie „pačias įžymiausias žmonijos istorijoje dinastijas: imperatorių ir karalių, aristokratų ir bajorų, pramonės magnatų ir menininkų. Pakanka paminėti tiktai keletą skambiausių giminių: Seleukidai ir Bordžijai, Riurikovičiai ir Romanovičiai, Habsburgai ir Lankasteriai, Medičiai ir Stuartai ir kt.“[2].
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Enciklopediniame leidinyje, pradedant XVIII Egipto dinastija (nuo 1559 m. prieš mūsų erą) aprašytą 100 dinastijų, tarp jų „Ягеллоны“ ( p.189-194). Be abejo, čia aprašomi ir Jogailos protėviai – „legendinis kniazius Gediminas, Jagielonų dinastijos pradininkas“, ir Jogailos tėvas „didysis kniazius Algirdas (Algirdas) bei motina „Tverės kunigaikštytė (kniažna) Uljana“, ir, žinoma, visi Jogailaičių protėviai pagal slavišką tradiciją tituluojami „kniaziais“.
Rusų istorikai savo ruožtu, panašiai kaip lenkai, atsiriekia nuo Gediminaičių dinastijos šiek tiek senesnę dalį, o būtent – kelių Gedimino sūnų, o pirmiausiai Algirdo palikuonių genealoginę dalį.
Algirdo sūnų palikuonys Rusijoje davė pradžią garsioms kniazių dinastijoms, tarp kurių garsiausios kniazių Olelkovičių (Олельковичи), Patrikejevų (Патрикеевых), Belskių (Бельских), Volynskių ( Волынских), Golicynų (Голицыных), Kurakinų ( Куракиных), Mstislavskių (Мстиславских), Trubeckių (Трубецких) , Chovanskių (Хованских), ir aibei smulkesnių kniazių bei didikų giminių. Dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos žemėse likę gyventi Gediminaičiai davė pradžią garsioms magnatų dinastijoms, tarp kurių žinomiausios ilgainiui sulenkėjusios Koreckių ( Корецких), Vyšneveskių (Вишнёвецких), Sanguškų ( Сангушек) ir Čartorijskių (Чарторыйских) giminės[3].
Atkirtus nuo Gediminaičių dinastijos dvi minėtas atšakas – pravoslavus Gediminaičius Rusijoje (Гедиминовичи) ir katalikus Gediminaičius Lenkijoje (dynastia Jagiellonów) – Lietuvoje turime XIV a. Gedimino dinastijos pagoniškus valdovus su jų šeimomis – Algirdą ir Kęstutį Gediminaičius.
Pagoniškoji Gediminaičių dinastija
Lietuvos Gediminaičiai sudarė titulinės tautos valdovų dinastiją, viešpatavusią iki XV a. pradžios milžiniškoje valstybėje, kurios pavadinimas beveik visomis savo istorinėmis formomis, tarp jų – ir visai suslavintomis (Velikoje Kniažestwo Litovskoje; Litovsko-ruskoje kniažestvo ir pan.) žymėjo valdančios tautos prioritetą valdžios sistemoje.
Gediminaičių dinastijos genealogija, tai yra – giminės kilmės ir generacijų kaitos istorija yra susilaukusi nemenko tyrėjų dėmesio[4], Turime ir monografinių veikalų, ir specialių darbų apie atskirų dinastijos atšakų palikuonis su jų genealoginėmis istorijomis bei lentelėmis, tarp kurių galima rasti ir pradinę lietuvišką dinastijos lentelę;
NN
Butigeidis 1285-1291
Butvydas 1291-1295
Skalmantas
I
Vytenis 1295-1316
Gediminas 1316-1341
II
Algirdas 1345-1377
Jaunutis 1341-1345
Kęstutis 1381-1382
Aldona (ištekėjusi už Lenkijos kar. Kazimiero)
Aigustė Anastazija (ištekėjusi už Maskvos d. k. Semiono)
III
Jogaila 1377-1381, 1382-
Skirgaila, Jogailos vietininkas 1387-1392
Švitrigaila 1430-1432
Vytautas 1392-1430
Žygimantas 1432-1440
Mes jau matėme (žr. knygos II dalį), kaip Lietuvos valdovus, tarp jų – ir pagoniškus Gediminaičius tituluoja šiuolaikiniai istorikai, kurie patikliai remiasi anachronistine tradicija ir perkelia vėlesniųjų amžių (XV-XVI a.) slaviškus titulus atbuline data į senovės XIII- XIV a. Lietuvą, nors, kaip matėme (žr. knygos 2 ir 3 dalis), slaviški titulai anuomet tiesiog neegzistavo ir lietuvių valdovai, kaip liudija net slaviški istoriniai šaltiniai, jų sau netaikė.
Kokius gi titulus sau taikė pagoniškos Lietuvos valdovai?
A. Istoriniai šaltiniai
Lietuvių karaliai ir karalystės tęstinumas Gedimino laiškuose
Lietuvių valdovų dokumentikos (iki XV a. pradžios) tyrimus nepaprastai apsunkina ne kartą mūsų minėtas faktas, jog pagoniškos Lietuvos dokumentika po katalikiško krikšto priėmimo XIV a. pabaigoje buvo nuosekliai naikinama, matyt, pagal tą pačią privalomą „tamsiųjų pagoniškų laikų“ niekinimo bei senosios lietuvių tikybos naikinimo programą.
Be abejo, dėl naikinimo masto galima diskutuoti, tačiau lieka nediskutuotinas ir neabejotinas faktas, jog „Lietuvoje nėra išlikę nei vieno ikikrikščioniškojo laikotarpio dokumento, siųsto Gedimino ar jo sūnų Algirdo ir Kęstučio, nuorašo. Tikriausiai jie anuomet buvo ( jeigu minimi kituose dokumentuose), bet, matyt, bus žuvę per gaisrus, niokojusius Didžiosios Kunigaikštystės archyvus penkioliktame ir šešioliktame amžiuose. Taip pat galimas daiktas, kad jų, kaip Lietuvos tamsios praeities reliktų, sąmoningai neminėjo naujosios katalikų valdžios archyvininkai“[5].
Tuo tarpu išlikusieji Gedimino laiškai ir diplomatiniai dokumentai rodo, kad Gediminas pakankamai gerai žinojo Lietuvos karalystės chronologinę istoriją.
Svetur išlikę Lietuvos karaliaus Gedimino raštai liudija, kad Gediminas jau savo valdymo pradžioje, XIV a. antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje, turėjo labai originalią ir net naujųjų laikų akimis žiūrint pažangią karalystės koncepciją. Ne tik turėjo, bet ir atkakliai stengėsi ją ginti ir platinti katalikiškos monoparadigminės dogmatikos kraštuose.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmajame, pilnesniu nuorašu išlikusiame laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas dėsto, tarsi savaime suprantamą dalyką, savo valdomos karalystės istoriją religiniame kontekste.
Pirmiausiai jis informuoja popiežių, kad
„mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs (fuit conversus) į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių teutonų namo magistro daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atsitraukė“ (omnes a fide recesserunt)[6].
Tačiau karaliaus Mindaugo atsitraukimas nuo katalikų tikėjimo visai nereiškia Gedimino akyse pačios lietuvių karalystės arba lietuvių karalių išnykimo.
Čia Gedimino koncepcija visiškai sutampa su XIII- XIV a. vokiečių autorių koncepcija, kurią mes jau aptarėme (žr. knygos II ir V dalis) ir įsitikinome, jog vienalaikiuose vokiečių ir lotynų šaltiniuose karališkas Lietuvos valdovo Mindaugo titulas visiškai nesikeitė nuo vienokio ar kitokio tikėjimo, kurį išpažino ar nustojo išpažinti karalius.
Toliau tame pačiame laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas primena, kad karaliaus Mindaugo atvejis anaiptol ne vienintelis ir, tarsi savaime suprantamą dalyką, išdėsto kito lietuvių karaliaus Vytenio (rex Viten) problemas dėl sugrįžimo prie katalikų tikėjimo:
„Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis (item predecessor noster rex Viten) siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (ten pat).
Tradicinės istoriografijos anachronizmų gynėjai neretai linkę istorinių dokumentų kalbą išversti į psichologinių spėlionių lygmenį, mėgindami, kaip netrukus matysime, aiškinti ar leisti suprasti, esą čia ir kituose panašiuose Gedimino laiškuose Lietuvos valdovas savavališkai tituluoja save ir savo pirmtakus karaliais, norėdamas, atseit, pasigirti, susireikšminti ir pan.
Psichologinės spėlionės, kartais, kaip matysime, virstančios netgi tyčinėmis istorinius veikėjus menkinančiomis insinuacijomis, be abejo, neatlaiko nei mokslo kriterijų, nei istoriniuose šaltiniuose esančios faktų tiesos.
Imkime tą patį karaliaus Vytenio atvejį, kurį Gediminas primeną popiežiui Jonui XXII.
Lietuvos karaliaus Vytenio titulai vokiečių kronikose
Vytenio viešpatavimo laikais
„Livonijoje tebeėjo smarkios varžytinės tarp arkivyskupo ir ordino, kuris nenorėjo dviejų trečdalių (2/3) nukariauto krašto atiduoti arkivyskupui, stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tam labai priešinosi arkivyskupas, kurs jautėsi aukščiausias autoritetas Livonijoj, ir jau praturtėjęs laisvasis Rygos miestas.
Todėl 1298 m. arkivyskupas ir rygiečiai, kovodami su ordinu, pasikvietė į talką Vytenį”[7].
Taigi Vytenio veikla savaime pateko į daugelį to meto rašytinių vokiškų bei lotyniškų šaltinių, kurie mums liudija karališką Vytenio titulą.
„Tų pačių metų vėlyvą pavasarį prie Rygos atžygiavo Vytenio vadovaujama lietuvių kariuomenė. Karo veiksmai klostėsi permainingai. Pirmą mūšį prieš livoniečius laimėjo lietuviai ir rygiečiai (žuvo krašto magistras Brunonas ir 22 ordino riteriai), buvo sugriautos ordino Karkuso ir Bertoldsmiulės pilys“[8].
Štai tuomet įvyko neįtikėtinas Europos istorijoje dalykas: katalikiškos Livonijos sostinėje Rygoje, iš kurios kelis dešimtmečius išvykdavo į karo žygius prieš pagonis žemaičius bei lietuvius ginkluoti Livonijos ordino vienuoliai su atvykėliais ginkluotais kryžnešiais (vok. einen Kruzifix tragen), buvo apgyvendinta pagonių karaliaus Vytenio karinė įgula!…
Ta proga ordino narys (frater) Hermanas Vartbergė savo „Livonijos kronikoje“ su neslepiama pagieža praneša, kad Rygos miestiečiai patys „prie savosios miesto dalies įėjimo pastatė netikėliams [pagonims lietuviams – A.B.] pilį, kuri ligi šiol tebevadinama „Lietuvių pilimi“ (Castrum Letwinorum)“[9].
Pagoniškos Lietuvos kariai turėjo ginti Rygos krikščionis miestiečius nuo vokiečių katalikų ordino antpuolių!..
To dar nebuvo buvę Livonijos nukariavimo istorijoje.
Betgi „arkivyskupas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu; nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs, Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių įgulą. Toji įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m., kada arkivyskupas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu“ (Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka; ten pat).
Mums įdomu ir svarbu ta proga pasižiūrėti , kaip vokiečių kronikose buvo tituluojamas pats Vytenis, vyresnysis karaliaus Gedimino brolis.
Lietuvos karaliaus Vytenio titulatūra vokiečių kronikose
Sambijos kanauninko ( gyveno pirmoje XIV a. pusėje) Prūsijos istorijos santrauka
Canonici Sambiensis epitome gestorum Prussie.
1298 m.. Lietuvos karalius (rex Littowie ) nusiaubė Kartusą [ Karksi netoli Rygos] ir jo gyventojus, tačiau sugrįžtantį jį patį užpuolė [broliai] prie Treideros upės; ten krito [Livonijos] magistras Bruno ir daugelis jo žmonių.
1311 m.. Sambiją ir Natangiją du kartus buvo nusiaubęs lietuvių karalius Vytenis (Witene). дважды разорил Самбию и Наттангию.
Diunemundės analai(apima įvykius 1313 – 1348 m.)
Annales Dunemundenses
1298 Viešpaties metais Lietuvos karalius nusiaubė Karkusą ir jo apylinkes.
Petras Dusburgietis (mirė po 1326 m.). Prūsijos žemės kronika
Peter von Dusburg.Chronicon terrae Prussiae.
1291 (?)m. Pukuveras, Lietuvos karalius (Pucuwerus rex Lethowie), tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį (filium suum) su didžiule kariuomene į Lenkiją.
1294 (?) Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, su 800 vyrų įžengė į Lenkijos žemę
1296 m. Tais pačiais metais, kai karaliai išeina į karą [ tai yra – pavasarį; – A.B.] karalius Vytenis su didžiule lietuvių kariuomene įžengė į Livonijos žemę kovoti su [ ordino] broliais.
1298 Viešpaties metais Vytenis , lietuvių karalius, Rygos miestiečių prašomas, užėmė Karkuso pilį.
1311 Viešpaties metais Vytenis , Lietuvos karalius (Vichenus Rex Lethoviae) su milžiniška kariuomene nusiaubė Sambiją ir Natangiją kardu ir ugnimi.
1315 m. rugsėjį Vytenis , lietuvių karalius, surinkęs visus sugebančius kautis savo karalystės žmones, apgulė Chritmemelį ir 17 dienų su akmensvydžiais ir lankininkais iš visų pusių šturmavo.
Mikalojus iš Jerošino ( apie 1290- 1345) Vokiečių ordino kronikininkas, vokiškai sueiliavo Dusburgo kroniką.
Nikolaus von Jeroschin. Kronike von Pruzinlant.
Atėjus Viešpaties 1298 metams …Vytenis, lietuvių karalius (kunige), su didžiule galia įžengė į Livoniją po to, kai Rygos magistratas beprotiškai pakvietė jį kariauti su ordino broliais.
Olyvos kronika ( rašyta apie 1350 m.)
Chronik von Oliva
Nuo to laiko minėtas Lenkijos karalius sudarė taikos sutartį su lietuvių karaliumi Vyteniu , kurio dukterį paėmė sau į žmonas Lenkijos karaliaus sūnus [ autorius painioja karalių Vytenį su karaliumi Gediminu – A.B.]
Laiške popiežiui Gediminas primena dviejų pirmtakų – Mindaugo ir Vytenio – karališkus titulus. Lygiai taip jis galėtų priminti ir ankstesnius pirmtakus, kurių vardus mums išsaugojo įvairūs šaltiniai.
(Bus daugiau)
2016.07.26; 14:48
[1] Publijus Kornelijus Tacitas. Analai ( Nuo Dieviškojo Augusto mirties). Iš lotynų k. Vertė Dalia Dilytė. – Margi raštai, Vilnius, 2005, p. 101.
[2] Жидько Е.Г. 100 великих династий. – Вече, Москва, 2008, р. 4
[4] Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999. — s. 244—245; Józef Wolff. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: „Synowie Gedymina”, „Olgierd i Kiejstut” i „Bracia Władysława Jagiełły”, Kraków 1886.; J. Wolff, Kniaziowie litewsko-ruscy od konca czternastego wieku. – Warszawa, 1895, 719 p.; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowczów – Poznan-Wroclaw (1999) ir kt. Lietuvių autoriai: Kučinskas J. Gedimino dinastijos kilmė. – Mūsų Žinynas, Kaunas, 1934, p.138-149, 194-204.; Šležas P. Ar Gediminaičiai kilę iš Žemaičių? – Atheneum, t.6, Kaunas,1935; Jakštas J. Naujausi Gedimino dinastijos kilmės tyrinėjimai. – Lietuvos praeitis, t.1, 1940, p. 29-56; Nikžentaitis A. Gediminas. – Vilnius, 1989, sk.: Iš kur kilo Gediminaičių dinastija?/ p. 5-7/ Gedimino šeima /p.7 – 16/ su Lietuvos valdovų chronologinėmis ir Gedimino šeimos genealoginio medžio lentelėmis. Naujausi Gedimnaičių dinastijos tyrinėjimų rezultatai pateikti S.Rowello veikale Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. – ( Vilnius, 2001), patogiai išdėstant genealoginėse lentelėse. Žr.: „Žemėlapiai ir genealoginės lentelės“ – „2.Gediminaičiai“; „Lietuvos kunigaikščių dinastijų tarpusavio ryšiai iki Pukuvero“; „2 a. Algirdaičiai“; „2 b . Kęstutaičiai“; „3. Gediminaičių katalikiškos santuokos“; „4. Gediminaičių stačiatikiškos santuokos“ .
[5] Rowell, S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Iš anglų k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 33.
Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, autorių skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma Europos tautų, valstybių tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba.
Todėl daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.
Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi…[1] Šios dainos žodžiai vėl tampa svarbūs mūsų besikuriančiai pilietinei visuomenei, o ypač laisvos informacijos sklaidos laikotarpiu, kai melaginga, Lietuvą menkinanti informacija sklinda be mūsų žiniasklaidos tinkamo atkirčio, be mūsų intelektualų plataus ir viešo kalbėjimo.
Kai atvykę britų intelektualai klausia: „Mums įdomu, kas jūs esate per tauta, kad gyvendami Europos centre iki 13–14 a. sugebėjote būti neapkrikštyti? Ir būdami pagonys sugebėjote sukurti valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.“
Su kazachų žurnalistu Danijaru Kasymovu susipažinome Azerbaidžano sostinėje – Baku 4-ąjame tarptautiniame Humanitariniame forume.
Mokslinio – istorinio pobūdžio žurnale „Mangi EL“ dirbantis žurnalistas D.Kasymovas mano, jog nebe pirmus metus azerbaidžaniečių organizuojami tarptautiniai humanitariniai forumai – unikali aikštelė pačioms rimčiausioms diskusijoms.
Baku Tarptautinį Humanitarinį Forumą jis linkęs vertinti kaip „intelektualinį Davosą“ jau vien dėl to, kad čia diskutuoti susirenka tarptautinio lygio politikai, mokslininkai bei istorikai.
Beje, kazachų žurnalistas puikiai susipažinęs su Lietuvos praeitimi, daug žinąs apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, į Kazachstaną ištremtų lietuvių likimus, asmeniškai pažįsta gausų būrį Kazachstane rezidavusių lietuvių diplomatų, labai palankiai vertina mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę…
Su kazachų žurnalistu Danijaru Kasymovu kalbasi slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Interviu trukmė – 25 minutės.
